I skyrius

I skyrius Byla Nr. 13/2010-140/2010 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 2011 m. gruodžio 22 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Vyteniui Povilui Andriukaičiui, Vydui Gedvilui, Juliui Sabatauskui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui Valentinui Stundžiui, Seimo nariui Mantui Adomėnui, Seimo kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto biuro patarėjui Audriui Skaisčiui, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patarėjui Gytautui Damijonaičiui, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Teisės skyriaus vedėjui Tomui Daukantui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2011 m. lapkričio 17, 21, 23 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 13/2010-140/2010 pagal: 1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą“, 8 straipsnio 1, 3 dalys, 9 straipsnio 3 dalis, 19, 20, 21, 22 straipsniai (išskyrus 22 straipsnio 8 dalį), 53 straipsnio 4 dalis, 86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygybės principams; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 17 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 39 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 48 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 1, 3 dalims, 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 3, 7 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 66 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsniui, 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 43 straipsnio 3, 7 dalims; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 69 straipsnio 2 dalis, 76 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 70 straipsnio 2, 5, 7, 11 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 93 straipsnio („Įstatymo įgyvendinimas“) 2, 4, 6, 8 dalys, 94 straipsnis („Įstatymo VII skyriaus nuostatų įsigaliojimas ir taikymas“), 96 straipsnis („Valstybinių aukštųjų mokyklų pertvarkymas iš biudžetinių įstaigų į viešąsias įstaigas“) neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, taip pat ar šio įstatymo 96 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 94 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 95 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-3/2010); 2) pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 70 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai (prašymas Nr. 1B-153/2010). Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 13/2010-140/2010. Konstitucinis Teismas n u s t a t ė: I 1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-3/2010) grindžiamas šiais argumentais. 1.1. Pareiga informuoti visuomenę apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą turėtų atsirasti dėl to, kad subjektui yra skiriamos valstybės biudžeto lėšos, todėl nevalstybinė aukštoji mokykla, nevalstybinis mokslinių tyrimų institutas, kurie gautų valstybės biudžeto lėšų ar valstybės finansuojamų programų lėšų, taip pat privalėtų atsiskaityti visuomenei už savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą – bent jau tiek, kiek minėtos lėšos buvo naudojamos. 1.2. Pedagogams, kitiems darbuotojams negali būti nustatoma jokių su jų įsitikinimais susijusių reikalavimų. Valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves; valstybės pasaulietiškumas suponuoja ir valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą. Teologijos mokslas ir teologijos mokslinis licenciato laipsnis pasaulietinėse valstybinėse aukštosiose mokyklose yra prieinamas įvairių religinių įsitikinimų bei pažiūrų asmenims ir nesietinas su jokia konkrečia religija. Pripažįstant moksline organizacija tik vienos religijos išpažinėjų organizaciją yra pažeidžiami konstituciniai teisinės valstybės ir asmenų lygybės principai, o mokslinę instituciją institucionalizavus tikėjimo pagrindu yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas. 1.3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas iš esmės grindžiamas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kuriose aiškinama aukštųjų mokyklų autonomija ir finansavimas, taip pat kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais. Pareiškėjo manymu, svarbiausios jo prašymą pagrindžiančios konstitucinės doktrinos nuostatos yra šios: – pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus; – aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, sudaro pačios aukštosios mokyklos; tokių institucijų sudarymo būdus ir tvarką įstatymuose įtvirtintais pagrindais savo įstatuose ar statutuose nustato pačios aukštosios mokyklos; – paprastai šios aukštųjų mokyklų institucijos yra sudaromos iš jų akademinės bendruomenės narių; aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja aukštųjų mokyklų teisę numatyti, kad tokių institucijų nariais gali būti ne tik tos aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės nariai; – valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai gali būti skiriami į tokias aukštųjų mokyklų institucijas, kurios vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei; tokių institucijų sudarymo būdus ir tvarką įstatymais gali nustatyti įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo; – Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja tai, kad valstybinėms aukštosioms mokykloms savo funkcijoms vykdyti turi būti skiriamos valstybės lėšos; šios lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete; esminė valstybinių aukštųjų mokyklų autonomijos garantija – toks teisinis reguliavimas, kai valstybės biudžeto įstatyme yra numatoma ne tik asignavimai aukštajam mokslui, bet ir lėšos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai; – valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas piliečiams, kurie studijuoja valstybės užsakymu, tenkinant jos nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis atitinka įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus; – kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, turi būti nustatyti tik įstatymu; – gerai besimokančių piliečių aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma užkrautos patiems šiems asmenims; – piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatų vertinimas pagal įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus turi būti reguliariai vykdomas po studijuojamų dalykų žinių patikros atliktos po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio; – piliečiams, kurie priimti studijuoti į valstybines aukštąsias mokyklas pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), iki pirmos jų studijuojamų dalykų pagrindinės žinių patikros turėtų būti laiduojamas nemokamas mokslas; – Konstitucijoje nedraudžiama valstybei pagal galimybes prisiimti ir didesnių finansinių įsipareigojimų besimokantiesiems aukštosiose mokyklose; prisiimant didesnius finansinius įsipareigojimus negu reikėtų pagal konstitucinę nuostatą, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas gerai besimokantiems piliečiams, neturi būti paneigiamas Konstitucijoje įtvirtintas teisingos ir darnios visuomenės siekis; – įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės finansines galimybes, tais atvejais, kai tam tikrų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis jie gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose; tokiu atveju valstybė privalo garantuoti, kad valstybės lėšomis bus apmokėtos tokių specialistų mokymosi (studijų) išlaidos, jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus. 2. Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-153/2010) grindžiamas šiais argumentais. 2.1. Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas, suteikdamas Švietimo ir mokslo ministerijai įgaliojimus nustatyti geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo tvarką, įtvirtino tik pavyzdinį, o ne baigtinį sąrašą kriterijų, į kuriuoa atsižvelgtina nustatant pirmenybės teisę į valstybės finansuojamas studijų vietas pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas. Konstitucinio Teismo suformuotoje konstitucinėje Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies aiškinimo doktrinoje įtvirtinta nuostata, jog kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nustatytini įstatymu. Pareiškėjo nuomone, toks reglamentavimas, kai įstatyme nėra nustatytos esminės Konstitucijoje garantuojamos teisės į nemokamą mokslą įgyvendinimo sąlygos, inter alia kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikytini gerai besimokančiais Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies požiūriu, ir atitinkamai pavesta juos nustatyti Švietimo ir mokslo ministerijai, prieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai. 2.2. Įstatymų leidėjui pasirinkus tokį studijų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis modelį, pagal kurį nustatyti geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo tvarką pavesta Švietimo ir mokslo ministerijai, kartu įstatyme nenustačius aiškių tokios eilės sudarymo kriterijų ir jų reikšmės, galima tokia situacija, kad, aukštajai mokyklai įgyvendinus Konstitucijos laiduojamą teisę savarankiškai nustatyti priėmimo į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas tvarką, inter alia priėmimo į studijas kriterijus ir jų reikšmę, pagal šią nustatytą tvarką geriausiais (geresniais) rezultatais įstoję asmenys gali nepatekti į valstybės biudžeto lėšomis finansuojamas studijų vietas pagal pirmosios pakopos ir vientisąsias studijų programas, jei aukštosios mokyklos nustatyti kriterijai skirsis nuo geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo principų ir kriterijų. Taigi toks pasirinktas studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose finansavimo valstybės biudžeto lėšomis modelis sudaro prielaidas teigti, kad valstybinės aukštosios mokyklos, turėdamos galimybę priimti studijuoti ir parengti tiek specialistų, kiek reikia valstybės nustatytam atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikiui patenkinti, bei siekdamos gauti finansavimą tokiems specialistams parengti, turi nustatyti tokius priėmimo į studijas kriterijus ir jų reikšmę, kurie iš esmės nesiskirtų nuo Švietimo ir mokslo ministerijos nustatytų geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo kriterijų ir jų reikšmės, tačiau toks reglamentavimas, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai. II 1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario M. Adomėno ir Seimo kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto biuro patarėjo A. Skaisčio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų  M. Adomėno ir A. Skaisčio pozicija grindžiama šiais argumentais. 1.1. Įstatymo preambulė yra neprivalomoji teisės akto struktūros dalis, nepriklausanti įstatymo norminei daliai ir nesukurianti teisės normoms būdingų teisinių pasekmių; joje nurodomi teisės akto išleidimo tikslai, motyvai ir teisės aktą išleidusio subjekto politinė valia. Taigi Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ savaime nesukuriami diskriminacinio pobūdžio  santykiai, siekis užtikrinti geriausiems sąlygas dirbti mokslinį darbą įstatymo norminėje dalyje nedetalizuojamas taip, kad būtų pažeidžiama Konstitucijoje laiduojama teisė laisvai pasirinkti darbą ir verslą. Siektinas Lietuvos mokslo ir studijų politikos tikslas laiduoti sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą yra pozityvus, nes remiasi teisine prielaida, kad geriausieji, dirbdami mokslinį darbą, veiksmingai prisidės prie mokslo ir studijų kokybės gerinimo, o tam, kad mokslininko profesija būtų prestižinė, turi būti sudarytos patrauklios finansinės ir profesinės sąlygos, motyvacinė karjeros sistema ir panašios prielaidos, kurios negali būti diskriminacinio pobūdžio. 1.2. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata laiduoja aukštųjų mokyklų autonomiją. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, kurioje aiškinama aukštosios mokyklos autonomijos samprata, pažymėta, kad įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus, kad aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldą, sudaro pačios aukštosios mokyklos, kad vykdomosios valdžios institucijų atstovai gali būti skiriami į aukštųjų mokyklų institucijas, vykdančias kontrolės ir priežiūros funkcijas. Aukštosios mokyklos yra tiesiogiai susijusios su valstybe ir joje bei visoje Europoje vykstančiais procesais, todėl joms suteikiamos autonomijos samprata negali suponuoti tų procesų ignoravimo, atsiribojimo nuo jų tokiu mastu, kad būtų neįmanoma keisti teisinio reguliavimo ir jis visuomet išliktų vienodas, neatsižvelgiant į demografinės ir socialinės padėties rodiklius. Aukštųjų mokyklų autonomija reiškia, kad valdžios institucijos smulkmeniškai nereglamentuoja jų vidaus gyvenimo, kad aukštosioms mokykloms yra suteikiamos priemonės veiksmingai reaguoti į visuomenės, valstybės ir pasaulio pokyčius. 1.3. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, kurioje aiškinama aukštosios mokyklos autonomijos samprata, pažymėta, kad aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldą, formuoja pačios aukštosios mokyklos. Mokslo ir studijų įstatymo 19 straipsnyje numatyta tokia aukštosios mokyklos institucijų sistema: kolegialūs valdymo organai – taryba ir senatas, vienasmenis valdymo organas – rektorius. Aukštosios mokyklos autonomiją užtikrina būtent Mokslo ir studijų įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta aukštosios mokyklos institucijų sistema. Pagal Mokslo ir studijų įstatymą formuojant minėtą valstybinės aukštosios mokyklos institucijų sistemą lemiamas žodis priklauso pačiai aukštosios mokyklos bendruomenei. Išimtinai aukštosios mokyklos bendruomenė sudaro senatą, ji išrenka pusę aukštosios mokyklos tarybos narių, vienas tarybos narys skiriamas bendru sutarimu (t. y. negali būti paskirtas prieš aukštosios mokyklos bendruomenės valią), o kitus siūlo juridiniai ir fiziniai asmenys iš asmenų, nepriklausančių aukštosios mokyklos personalui ir studentams, – šiuos tvirtina švietimo ir mokslo ministras. Rektorių renka taryba. Pagal Mokslo ir studijų įstatyme nustatytus kvorumo reikalavimus renkant rektorių ir sprendžiant kitus svarbiausius tarybos kompetencijai priskirtus klausimus akademinė bendruomenė turi lemiamą balsą, nes be jos išrinktų į tarybą narių pritarimo šie sprendimai negali būti priimti. Tokia sistema – savivaldos ir institucinės pusiausvyros valdant aukštąją mokyklą garantija. Taigi Mokslo ir studijų įstatyme nustatyta valstybinės aukštosios mokyklos institucijų sąveikos sistema laiduoja esminį universiteto bendruomenės dalyvavimą įgyvendinant aukštosios mokyklos savivaldą, užtikrina universiteto veiklos skaidrumą ir atskaitingumą visuomenei. 1.4. Vertinant Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitiktį Konstitucijai pažymėtinos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarime suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad „formuodama ir vykdydama aukštojo mokslo politiką valstybė turi paisyti aukštųjų mokyklų – ir valstybinių, ir nevalstybinių – interesų, nes aukštasis mokslas, kaip ir apskritai mokslas, gali tarpti ir plėtotis tik tuomet, kai valstybė smulkmeniškai neadministruoja mokslinės veiklos ir dėstymo. <...> Tačiau pabrėžtina, kad lėšos, kurias valstybė skiria aukštosioms mokykloms, turi būti naudojamos veiksmingai, paisant teisės aktų reikalavimų“. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2002 m. vasario 5 d. nutarime konstatavo, kad „aukštoji mokykla, gaunanti lėšas iš valstybės biudžeto, privalo atsiskaityti už gaunamų lėšų tinkamą panaudojimą, o įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti lėšų panaudojimo kontrolės būdus ir priemones“. Naudodamasis diskrecijos laisve įstatymų leidėjas nustatė skirtingą valstybinių ir nevalstybinių mokslo ir studijų institucijų teisinį reguliavimą, susijusį su jų steigėjams ir visuomenei pateikiama informacija apie jų finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą bei studijų programų išorinio kokybės vertinimo ir akreditavimo rezultatus. Įstatymų leidėjas, nustatydamas skirtingą teisinį reguliavimą, nepaneigia to, kad kitų įstatymų nustatyta tvarka kontroliuojama, kaip naudojamos valstybės biudžeto lėšos. 1.5. Pagal įstatymų leidėjo suformuluotą mokslinių tyrimų instituto misiją ir tikslus mokslinių tyrimų institutas nėra mokslininkus ir specialistus rengianti mokslo ir studijų institucija, nes mokslininkams ir specialistams rengti yra būtinos universitetinės studijos, kurias gali suteikti ne bet kas, o tik aukštosios mokyklos – universitetai, kurių tam tikra dalis dėstytojų yra mokslininkai arba pripažinti menininkai. Pagal Mokslo ir studijų įstatymą doktorantai yra ne darbuotojai, o studentai, tad jiems rengti yra būtina ne vien mokslinių tyrimų bazė, bet ir studijos bei doktorantūros studijas vykdantys dėstytojai. 1.6. Studijų kokybės vertinimo centras yra netipinė biudžetinė įstaiga, jos veikla turi aiškią specifiką, dėl kurios ši įstaiga privalo būti nepriklausoma. Siekdama užtikrinti kuo geresnį atstovavimą visuomenės interesams, valstybė turi teisę į valstybės įsteigtos institucijos valdymą įtraukti ir nevalstybinių organizacijų deleguotus asmenis. Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmai bei asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ asocijuotos narystės pagrindais jungia darbo rinkos atstovus ir mokslo atstovus į asociacijas, be to, šios organizacijos turi patikimų partnerių, atliekančių švietimo ir mokslo institucijų ekspertinį vertinimą, reputaciją. Atsižvelgus į Studijų kokybės vertinimo centro tarybos vykdomas funkcijas, negalima teigti, jog taryba gali paveikti Studijų kokybės vertinimo centro veiklą taip, kad būtų pažeistas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką arba būtų pažeista sąžiningos konkurencijos laisvė. Atvirkščiai, nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į Studijų kokybės vertinimo centro valdymą atitinka Europos geros praktikos principus ir Mokslo ir studijų įstatymo vieną iš tikslų – laiduoti mokslo ir studijų kokybę. 1.7. Vertinant Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio, kuriuo yra reguliuojama mokslo (meno) ir studijų vienovė, konstitucingumą pažymėtina, kad Seimas, kaip aukštojo mokslo politiką formuojanti institucija, pasinaudojo savo konstitucine teise įstatymu nustatyti tam tikrus aukštojo mokslo standartus. Mokslas savo prigimtimi yra tarptautinis, todėl siekiama, kad Lietuvos aukštosios mokyklos atitiktų Europos mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo erdvės nuostatas, išdėstytas Didžiojoje universitetų chartijoje (Magna Charta Universitatum), inter alia joje įtvirtintas nuostatas, pagal kurias tam, „kad mokymas universitetuose neatsiliktų nuo kintančių reikalavimų, visuomenės poreikių ir mokslo pažangos, universitetų mokomasis darbas turi būti neatsiejamas nuo mokslo tiriamojo darbo“ ir „įdarbinant dėstytojus ir apibrėžiant jų statusą reikia laikytis principo, jog mokslas yra neatsiejamas nuo mokymo“. 1.8. Lietuvoje (Kauno Vytauto Didžiojo universitete) jau nuo 1928 m. teikiamas teologijos licenciato akademinis laipsnis. Licenciatas – antrosios pakopos akademinis kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas aukštosios mokyklos absolventams, baigusiems tęstines (podiplomines) studijas (analogiškas magistro laipsniui). Teologijos licenciato laipsnis nėra tiesiogiai ir išimtinai siejamas su dvasininkų rengimu, jis tiek pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tiek pagal kanonų teisę teikiamas ir pasauliečiams bei žymi ne pasirengimą eiti dvasininko pareigas, o specialią atitinkamo lygio kompetenciją. Konkretaus laipsnio pavadinimo įteisinimas neturėtų būti traktuojamas kaip Konstitucijai prieštaraujantis aukštosios mokyklos autonomijos pažeidimas. 1.9. Lietuvių katalikų mokslo akademija yra seniausia Lietuvoje akademinė organizacija, ji vienintelė akivaizdžiai liudija prieškario nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ir išeivijoje puoselėtos neinstitucinės mokslininkų veiklos tęstinumą atkurtoje Lietuvos Respublikoje. Dėl istorinių aplinkybių Lietuvoje labai mažai mokslininkų susivienijimų turi ilgalaikės veiklos tradiciją. Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje išreikštas Seimo požiūris į Lietuvos akademinių tradicijų pripažinimą, tęstinumą ir puoselėjimą, visų sričių ir tipų mokslinių tyrimų ir studijų kokybės bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklos tęstinumo užtikrinimą. Šiomis nuostatomis išreiškiamas siekis mokslininkų bendruomenę labiau įtraukti į mokslo ir studijų politikos formavimo procesus ir skatinti kuo aktyviau veikti. 1.10. Seimas, Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje įtvirtinęs, kad „užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, valstybės biudžeto lėšos neskiriamos“, nusprendė įstatymu apriboti papildomus finansinius įsipareigojimus ir nesudaryti galimybių užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, įgyti teisėtų lūkesčių gauti valstybės biudžeto lėšų, skirtų atskirų sričių (krypčių) specialistų mokymui (studijoms). Tačiau pagal Mokslo ir studijų įstatymo 73 straipsnio 1 dalį dėl tikslinių studijų finansavimo iš valstybės biudžeto lėšų kartu su valstybinėmis ir nevalstybinėmis aukštosiomis mokyklomis konkurso būdu gali konkuruoti ir užsienio aukštųjų mokyklų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje. 2. Konstitucinės justicijos byloje taip pat buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų švietimo ir mokslo ministro patarėjo G. Damijonaičio, Švietimo ir mokslo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo T. Daukanto rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų G. Damijonaičio ir T. Daukanto pozicija grindžiama šiais argumentais. 2.1. Europos universitetų asociacijos 2011 m. paskelbtas 26 Europos šalių universitetų autonomijos lyginamasis tyrimas rodo, kad patys Europos universitetai autonomiją laiko tam tikru mastu realizuojama santykine ypatybe. Šis tyrimas taip pat rodo, kad Lietuvos aukštosioms mokykloms labiausiai stinga akademinės autonomijos, o valdymo, finansų požiūriu jų padėtis de facto ir de jure atitinka Europos vidurkį arba jos net turi platesnio nei vidutinio masto autonomiją. Be to, teigiama, kad daugelyje Europos universitetų išorės nariai dalyvauja priimant svarbiausius universitetų valdymo organų sprendimus. Pažymėtina, jog kelerių metų Lietuvos valstybinių aukštųjų mokyklų veiklos patirtis taip pat rodo, kad nauja valdymo sistema nesilpnina autonomijos, o priešingai, suteikia aukštosioms mokykloms daugiau galimybių ir intelektinio pajėgumo dinamiškos kaitos sąlygomis kurti savo ateitį ir prisiimti atsakomybę už ją. Šis išsamus autoritetingų institucijų atliktas tyrimas vienareikšmiškai patvirtina, kad Europoje aukštųjų mokyklų valdymo modeliai yra labai įvairūs, kintantys, autonomijos samprata yra modifikuojama, nes keičiasi ir pati visuomenė, ir universitetų misijos visuomenėje supratimas. Beveik visose Europos šalyse aukštojo mokslo institucijos reformuojamos siekiant sukurti naujus institucinio valdymo modelius. Visos Europos aukštojo mokslo institucijos turi vykdomąjį organą, dažniausiai rektoratą, kuriam vadovauja rektorius, prezidentas arba prorektorius –  institucijos vykdomasis vadovas. Daugelis aukštojo mokslo institucijų turi kolegialų akademinį organą, paprastai vadinamą senatu, akademine taryba arba akademine valdyba, kuris atsako už institucijos teikiamas švietimo ir mokslinių tyrimų paslaugas. Europoje esama tendencijos kurti patariamuosius ar priežiūros organus, kurie prižiūri arba kontroliuoja darbinę, švietimo ir finansinę veiklą ir daugiausia arba visiškai yra sudaromi iš išorės suinteresuotųjų šalių. Maždaug trečdalyje valstybių priežiūros organas yra ir sprendimų priėmimo organas. 2.2. Mokslo ir studijų įstatyme nustatytas toks studijų finansavimo modelis, pagal kurį valstybė, įvertinusi poreikius pasirinktose studijų srityse, finansuoja kokybiškas geriausiai atitinkamus egzaminus išlaikiusių studentų studijas. Šis finansavimo modelis atitinka pamatinę konstitucinę vertybę – asmens teisę atsakingai rinktis, kitas svarbias vertybes ir principus (nediskriminavimo, sąžiningos konkurencijos, vartotojo teisių, nemonopolizavimo), šiuos svarbius valstybės tikslus: ugdyti atsakingus, sugebančius kurti savo ateitį ir prisiimti atsakomybę už ją asmenis, skaidriai finansuoti mokslo ir studijų institucijas, taip pat užtikrinti konkurencingumą, modernizaciją, valstybės finansuojamų institucijų veiksmingumą, švietimo kokybę ir prieinamumą, švietimo sistemos lankstumą, reagavimą į poreikius. Valstybė, taikydama studijų krepšelių sistemą, patenkina visuomenės ir valstybės poreikį pagal esamas finansines galimybes turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių tam tikrų sričių (krypčių) specialistų. Visas lėšas studijoms Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskirsto pagal studijų sritis (humanitariniams, socialiniams, fiziniams, biomedicinos, technologijos mokslams ir menams). 2.3. Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta, kad asmenims, patekusiems į pagal Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka sudarytą geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilę, privalo būti skiriamas valstybės finansavimas, tačiau nustatyta, kad tokiems asmenims, kurie patenka į geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilę, suteikiama pirmenybė gauti valstybės finansavimą. Taigi studijų finansavimas iš valstybės biudžeto gali būti skiriamas tik asmeniui, patekusiam į geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilę ir atitikusiam aukštosios mokyklos pagal Mokslo ir studijų įstatymo 52 straipsnio 1 dalį nustatytus konkursinių mokomųjų dalykų pagal studijų kryptis sąrašą ir konkursinio balo sudarymo principus, mažiausią stojamąjį balą ir kitus kriterijus, įvertintus studentų atstovybės. Iki Mokslo ir studijų įstatymo įsigaliojimo valstybės finansuojamos vietos būdavo paskirstomos tais pačiais metais, kai vykdavo priėmimas, o finansuojamų vietų paskirstymas ir stojančiųjų priėmimo sąlygų nustatymas buvo du atskiri procesai. Mokslo ir studijų įstatymas įtvirtina galimybę geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo kriterijams skirtis nuo priėmimo sąlygų, kurias nusistato aukštosios mokyklos. Tačiau yra ir galimybė, kuri realizuota Lietuvoje, Švietimo ir mokslo ministerijai minėtos eilės sudarymo kriterijais pasirinkti priėmimo sąlygas, dėl kurių sutaria aukštosios mokyklos. Lietuvoje aukštosioms mokykloms pavyko sutarti dėl bendrų priėmimo sąlygų. Jei šio sutarimo nebūtų, geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo kriterijai gerokai skirtųsi nuo atskirų aukštųjų mokyklų priėmimo sąlygų. 2.4. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus rekomendacijos atskleidžia, koks yra nacionaliniu lygiu priimtinas akademinės etikos ir procedūrų standartas. Šis standartas reiškia, jog pripažįstamas bendrų akademinės etikos normų buvimas, todėl neįmanoma tokia situacija, kad mokslininkas, perėjęs iš vienos mokslo ir studijų institucijos į kitą, turėtų laikytis kitokių akademinės etikos standartų. Bendras akademinės etikos ir procedūrų standartas svarbus ne vien mokslo ir studijų institucijoms, bet ir ekspertinėms institucijoms, kurioms pavesta vertinti mokslinės veiklos kokybę. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekano doc. dr. Beno Ulevičiaus, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus Deivido Kriaučiūno, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus rašytiniai paaiškinimai dėl tam tikrų šios konstitucinės justicijos bylos klausimų. IV 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo nariai V. P. Andriukaitis, V. Gedvilas, J. Sabatauskas pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, atsakė į klausimus. 2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas V. Stundys, pateikdamas paaiškinimus dėl Mokslo ir studijų įstatymo atitikties Konstitucijai, teigė, kad ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, ir savo poziciją pagrindė šiais argumentais. Mokslo ir studijų įstatymas buvo rengiamas atsižvelgiant į keletą svarbių principų: valstybės lėšų judėjimo paskui studentą (studijų krepšelio), aukštosios mokyklos teisės nusistatyti priimamų studentų skaičių, studijų prieinamumo didinimo užtikrinant efektyvią paskolų sistemą, iš dalies dengiant studijų įmokas, nustatant socialines stipendijas. Mokslo ir studijų įstatyme išplėtotas aukštosios mokyklos autonomijos turinys ir sąvoka: aukštųjų mokyklų autonomija apima laisvę pačioms nusistatyti studijų programas ir studijų turinį, mokslo veiklos kryptis, savo vidaus struktūrą, personalo politiką, taip pat teisę disponuoti savo įgytu ar valstybės patikėtu turtu. Taigi Mokslo ir studijų įstatyme nustatytas ypatingas aukštųjų mokyklų teisinis statusas. Mokslo ir studijų įstatymu taip pat siekiama, kad aukštųjų mokyklų veikla būtų kokybiška ir jos pačios būtų atskaitingos visuomenei. Atsakomybė siejasi su išoriniu vertinimu, aukštojo mokslo finansavimu pagal rezultatus, aukštųjų mokyklų konkurencija ir socialinių partnerių dalyvavimu jas valdant. Šiame įstatyme įtvirtintos reformuotos aukštųjų mokyklų tarybos, joms suteiktas strateginės institucijos statusas. Mokslo ir studijų kokybei užtikrinti skirta akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus institucija. Pagal šį įstatymą mokslo veikla finansuojama taikant konkurso principą, skatinama mokslininkus ir studentus vienijančių draugijų bei asociacijų veikla, jos įtraukiamos į mokslo ir studijų politikos formavimą. Mokslo ir studijų įstatyme nustatant naują valstybinės aukštosios mokyklos tarybos sudarymo tvarką buvo siekiama subalansuoti išorės ir vidaus skiriamų jos narių proporciją, tiksliau apibrėžti, kas gali būti aukštosios mokyklos tarybos nariu. Siekiant kiek įmanoma sumažinti galimybę pažeisti aukštųjų mokyklų autonomiją ir užkirsti kelią politikams dalyvauti aukštosios mokyklos tarybos veikloje, nustatyti aiškūs kriterijai, reikalavimai aukštosios mokyklos tarybos nariui – jis negali būti politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas. Taip pat buvo siekiama, kad švietimo ir mokslo ministras nedarytų lemiamos įtakos, o turėtų tik galimybę pasirinkti iš nepriklausomos Aukštojo mokslo tarybos pateiktųjų narių. Kadangi gero mokymosi samprata dažnai priklauso nuo daugelio aplinkybių, ypač nuo aukštosios mokyklos vertinimo kultūros, studijų programos pobūdžio, sudėtinga palyginti, kas yra geras mokymasis pagal atskiras studijų programas. Todėl Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtinta rotacija po dvejų studijų metų – iš esmės peržiūrimas valstybės finansavimas: jeigu mokymosi rezultatų vidurkis 20 procentų žemesnis nei studijų programos ar kurso atitinkamo laikotarpio mokymosi vidurkis, besimokantis asmuo praranda valstybės finansuojamą vietą ir į ją gali pretenduoti tas, kuris studijuoja savo lėšomis. Be to, siekiant užtikrinti studijų prieinamumą buvo nustatyta, kad iki 10 procentų gerai besimokančių valstybės nefinansuojamose vietose studentų galėtų pretenduoti į už studijas sumokėtos kainos kompensavimą. 3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo narys M. Adomėnas ir Seimo kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto biuro patarėjas A. Skaistys pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsakė į klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus. 3.1. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra įtvirtinęs tradicinę aukštųjų mokyklų autonomijos sampratą, tačiau tradicija gali kisti – Europos aukštojo mokslo erdvėje tokia tradicinė autonomija reinterpretuojama užtikrinant aukštojo mokslo sistemos atitiktį visuomenės interesams. Aukštųjų mokyklų autonomija turi padėti siekti, kad aukštasis mokslas būtų kokybiškas, o aukštosios mokyklos – atskaitingos visuomenei: valstybė aukštųjų mokyklų atžvilgiu veikia ir kaip valdžia, nuo kurios akademinė bendruomenė yra nepriklausoma, ir kaip steigėja, kuriai aukštosios mokyklos yra atskaitingos. Aukštųjų mokyklų autonomijos reikalavimas neturėtų būti savitikslis, jo paskirtis – įgyvendinti aukštųjų mokyklų visuomeninę misiją. Pažymėtina, kad Mokslo ir studijų įstatymu siekiama įdiegti skaidrius atskaitomybės visuomenei mechanizmus, kartu nepažeidžiant akademinės laisvės. 3.2. Valstybinio universiteto taryba yra valdymo institucija, per kurią visuomenė išreiškia savo interesą, kuris taip gali būti reiškiamas tik demokratinėse valstybėse. Pagal Mokslo ir studijų įstatymą valstybinio universiteto tarybos sudarymo principai ir jos veikimo mechanizmas užtikrina aukštosios mokyklos autonomijos nepažeidžiamumą, nesikišimą į akademinės bendruomenės gyvenimą ir veiklą. Mokslo ir studijų įstatymas leidžia sudaryti ir veiklias valstybinių universitetų tarybas, kurių sprendimų priėmimo mechanizmas yra skaidrus. 3.3. Siekiant užtikrinti aukštųjų mokyklų kontrolę ir priežiūrą Mokslo ir studijų įstatyme yra sustiprintos Studijų kokybės vertinimo centro funkcijos, įtvirtinta akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus, kurio rekomendacijos dėl akademinės etikos nuostatų negali būti laikomos privalomomis aukštosioms mokykloms, institucija. 3.4. Aukštojo mokslo ir studijų visuomeninių santykių srityje turi būti derinami viešasis ir privatusis sektoriai. Atsižvelgiant į pasaulinę tendenciją vis labiau nykti ribai tarp viešojo ir privataus aukštojo mokslo pažymėtina, kad ir Lietuvoje aukštojo mokslo ir studijų srityje, be valstybinio sektoriaus, galėtų gyvuoti dinamiškesnis, dažnai veiksmingiau tenkinantis konkrečius interesus ir greičiau persiorientuojantis privatus aukštojo mokslo sektorius. Pagal Mokslo ir studijų įstatymą finansuojami asmenys, o ne mokslo ir studijų institucijos, taigi nevalstybinis sektorius yra finansuojamas tiek, kiek tai siejasi su studentų pasirinkimu, t. y. konstitucinės vertybės – asmens laisvės rinktis įgyvendinimu. Taigi Mokslo ir studijų įstatymu aukštojo mokslo sistemoje skatinama konkurencija, siekiama įdiegti aukščiausios kokybės standartus. Svarbu pažymėti, jog aukštojo mokslo prieinamumas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus anaiptol nereiškia, kad aukštasis mokslas turi būti visuotinis, kad turi būti nustatomi tokie aukštojo išsilavinimo standartai, kurie menkintų aukštojo išsilavinimo kokybę. 4. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai švietimo ir mokslo ministro patarėjas G. Damijonaitis, Švietimo ir mokslo ministerijos Teisės skyriaus vedėjas T. Daukantas pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, atsakė į klausimus. Konstitucinis Teismas k o n s t a t u o j a: I Dėl Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostatos „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ atitikties Konstitucijos 25 straipsnio 2 daliai, šios nuostatos, taip pat Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 3 dalies, 39 straipsnio, 53 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, šio įstatymo 39 straipsnio atitikties Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai. 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 1.1. Pareiškėjas savo abejones dėl Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostatos „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ grindžia tuo, kad, pasak jo, mokslinį darbą gali dirbti tie, kurie jaučia tokį pašaukimą, atitinka moksliniam darbui dirbti reikalingus kvalifikacinius reikalavimus, o ne tik tie, kurie gali būti pripažįstami geriausiais dirbti mokslinį darbą. 1.2. Pareiškėjo ginčijama nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ yra įtvirtinta Mokslo ir studijų įstatymo preambulėje, kurioje nustatomi inter alia įstatymo tikslai. Pažymėtina, kad šio įstatymo preambulės nuostatos yra programinio pobūdžio, jų kontekste yra aiškinamos kitos jo nuostatos. Taigi pareiškėjo ginčijama Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata išreiškia įstatymų leidėjo siekį sudaryti sąlygas mokslinį darbą dirbti geriausiai šiam darbui tinkamiems asmenims, t. y. įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu sudaryti patrauklias sąlygas geriausiai tinkamiems moksliniam darbui asmenims pasirinkti šį darbą, taip pat nustatyti tokius atrankos reikalavimus, kurie leistų atrinkti geriausiai tinkamus dirbti šį darbą asmenis. Ši nuostata turi būti siejama pirmiausia su kita Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja mokslo ir studijų kokybę“. Mokslo ir studijų kokybė nebūtų užtikrinta, jeigu sąlygos dirbti mokslinį darbą būtų laiduojamos visiems norintiems dirbti šį darbą asmenims, nepaisant jų gebėjimų; geriausia mokslo ir studijų, inter alia specialistų ir mokslininkų rengimo, kokybė galima tik teisės aktų nustatyta tvarka atrinkus geriausiai tinkamus moksliniam darbui asmenis. Pareiškėjo ginčijama nuostata taip pat aiškintina inter alia Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio 3 dalies 2 punkto, kuriame laiduojamos akademinės bendruomenės lygios teisės dalyvauti konkursuose, ir 58, 59 straipsnių, kuriuose nustatyti minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, norintiems užimti dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybes, kontekste. Taip aiškinant šią nuostatą darytina išvada, kad geriausiais dirbti mokslinį darbą pripažįstami būtent tie asmenys, kurie geriausiai atitinka moksliniam darbui dirbti nustatytus kvalifikacinius reikalavimus ir dėl to teisės aktų nustatyta tvarka yra atrenkami ar paskiriami į atitinkamas pareigybes. 1.3. Pareiškėjo nurodytos Konstitucijos nuostatos, kurioms, pasak jo, prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“, yra tarpusavyje susijusios. Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinas akademinės laisvės arba mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės principas; konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė reiškia inter alia ir tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę pats laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais, taip pat teisę laisvai pasirinkti mokslinių tyrimų sritį ir atitinkamų dalykų tyrimo metodus, pats formuoti savo mokslinę pasaulėžiūrą (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja ir teisę laisvai pasirinkti ir įgyti profesiją (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Todėl ši Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė apima ir žmogaus teisę laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais. Kita vertus, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje laiduojama galimybė laisvai rinktis darbą ar verslą siejama su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas); asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir jo laisvę pasirinkti darbą ar verslą. Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalis taip pat yra siejama su Konstitucijos 25 straipsnio 1, 2 dalimis. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 5 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė yra neatsiejama nuo Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos įsitikinimų bei jų raiškos laisvės, suponuojančios, be kita ko, žmogaus laisvę pačiam formuoti savo įsitikinimus, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis), taip pat nuo šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintos informacijos laisvės, kuri reiškia, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis). 1.4. Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant inter alia į Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuria įtvirtinta žmogaus teisė pagal sugebėjimus siekti aukštojo mokslo (išsilavinimo) (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime inter alia konstatavo: „Tarp žmogaus teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės reikmių turi būti pusiausvyra. Valstybės finansinės galimybės (ir galimybės finansuoti aukštąjį mokslą) nėra ir negali būti beribės. Konstitucinės nuostatos, jog aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, negalima interpretuoti kaip nustatančios valstybės pareigą valstybės lėšomis užtikrinti bet kurio gebančio siekti aukštojo išsilavinimo žmogaus bet kokio aukštojo mokslo siekimą neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes. Konstitucinės nuostatos, jog aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, negalima aiškinti ir taip, kad būtų paneigiama žmogaus konstitucinė teisė siekti aukštojo mokslo pagal savo sugebėjimus net ir tuomet, kai valstybė jo nefinansuoja dėl to, kad tai viršija visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes. Visuomenės ir valstybės poreikis turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specialistų bei galimybė finansuoti tik tam tikro kiekio specialistų rengimą negali būti kliūtys žmogui pagal savo sugebėjimus siekti aukštojo mokslo ne valstybės lėšomis ir tuomet, kai tai viršija visuomenės bei valstybės poreikius ir galimybes.“ Pažymėtina, kad šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos aiškinant Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalį. Konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės negalima aiškinti taip, kad valstybė privalo laiduoti sąlygas dirbti mokslinį darbą visiems to norintiems asmenims neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes; kita vertus, visuomenės ir valstybės poreikiai bei galimybės nėra kliūtis kiekvienam žmogui, norinčiam dirbti mokslinį darbą, mokslu ir tyrimais užsiimti neremiamam valstybės. 1.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2.1. Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta: „1. Mokslinių tyrimų institutas turi teisę: <...> 4) kartu su universitetais šio įstatymo nustatyta tvarka rengti mokslininkus, padėti rengti specialistus.“ 2.2. Pareiškėjas savo abejones dėl Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto prieštaravimo Konstitucijai grindžia argumentais, kad mokslinių tyrimų institutas turi teisę mokslininkus ir specialistus rengti ne tik kartu su universitetais, bet ir pats vienas arba tiek su kitais Lietuvos mokslinių tyrimų institutais, tiek su kitų valstybių mokslinių tyrimų institutais. 2.3. Pažymėtina, kad Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje inter alia įtvirtinta mokslo ir tyrimų laisvė, yra susijusi su Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalimi, kurioje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija: konstitucinė mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės profesinį nepriklausomumą, neatsiejamą nuo aukštųjų mokyklų savivaldos, kuri yra viena esminių aukštosios mokyklos autonomijos įgyvendinimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Taigi aukštųjų mokyklų autonomija inter alia apima akademinę autonomiją. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 27 d. nutarime yra konstatavęs, kad akademinės autonomijos raidą visada lėmė supratimas, jog mokslas ir mokymas gali normaliai egzistuoti ir skatinti pažangą tik tada, kai jie yra laisvi ir nepriklausomi. Taip susiformavo akademinės laisvės principas, išreiškiantis siekį apginti nuo išorinės įtakos mokslininkų ir dėstytojų mokslinės minties ir jos išraiškos laisvę. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštosios mokyklos reikalus neprieštarauja autonomijai, jei tai nedaro poveikio aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvei (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimas, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). 2.4. Taip pat pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, jog aukštųjų mokyklų autonomija (joms suteikiama pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį) apima jų teisę savarankiškai nustatyti studijų programas, aiškintina valstybės konstitucinės priedermės prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą bei konstitucinės priedermės užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus, kontekste (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog iš Konstitucijos kylanti teisėtai veikiančių aukštųjų mokyklų teikiamo aukštojo išsilavinimo (profesijos) pripažinimo garantija suponuoja atitinkamų valstybės institucijų įgaliojimus kontroliuoti aukštojo mokslo kokybę ir užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus – ir bendruosius, ir juos konkretinančius standartus, apibrėžiančius reikalavimus tam tikroms studijų kryptims. Tokius standartus turi nustatyti valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją formuojančios aukštojo mokslo politiką, organizuojančios ir vykdančios aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrą. Šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir mokslinių tyrimų institutų, inter alia valstybinių mokslinių tyrimų institutų, veiklos teisiniam reguliavimui. 2.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, paisydamas aukštųjų mokyklų autonomijos, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir reglamentuoti konkretų mokslo ir studijų organizavimo modelį, labiausiai atitinkantį tam tikro laikotarpio valstybės ir visuomenės pažangios raidos poreikius. Tačiau pasirinkęs konkretų modelį įstatymų leidėjas turi užtikrinti vienodus mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo, inter alia mokslininkų ir specialistų rengimo, standartus. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijoje, inter alia jos 40 straipsnio 3 dalyje, eksplicitiškai minimos tik aukštosios mokyklos, tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas negali numatyti kitokių mokslo ir studijų institucijų, inter alia mokslinių tyrimų institutų, kurių akademinei bendruomenei taip pat laiduojama Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta mokslo ir tyrimų laisvė, t. y. esminis akademinės autonomijos elementas. 2.6. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 13 dalį mokslinių tyrimų institutas – įstaiga, kurios pagrindinė veikla – moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra. Taigi mokslinių tyrimų instituto paskirtis – ne vykdyti studijas, pagrindinė jo veikla yra moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra, o aukštosios mokyklos kompetencijai priskirtas ir studijų vykdymas, ir moksliniai tyrimai (Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, 8 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalis, 35 straipsnis). Todėl mokslinių tyrimų instituto ir aukštosios mokyklos statuso (inter alia teisių ir tikslų) teisinio reguliavimo skirtumai yra objektyviai pateisinami. Pažymėtina, kad pagal mokslinių tyrimų institutui įstatymų leidėjo suformuluotus tikslus mokslinių tyrimų institutas nėra mokslininkus ir specialistus rengianti mokslo ir studijų įstaiga, nes mokslininkams ir specialistams rengti yra būtinos studijos, kurias gali vykdyti tik aukštosios mokyklos. Studijos yra asmens, įgijusio ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, mokymasis aukštojoje mokykloje pagal tam tikrą studijų programą arba rengiant disertaciją (Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 20 dalis). Taigi studijų sąvoka apima ir Mokslo ir studijų įstatymo 46 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytas pirmosios ir antrosios pakopų studijas (profesinio bakalauro, bakalauro ir magistrantūros) rengiant specialistus, t. y. jas baigus suteikiama būtina profesinė kvalifikacija arba įgyjamos atitinkamam darbui atlikti būtinos mokslo žinios ir analitiniai sugebėjimai (Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 1, 2 dalys), ir Mokslo ir studijų įstatymo 46 straipsnio 2 dalies 3  punkte nurodytas trečiosios pakopos studijas, t. y. doktorantūros studijas, kurių paskirtis – rengti mokslininkus, kurie gebėtų savarankiškai atlikti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros darbus ir spręsti mokslo problemas (Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 5 dalis). Vykdyti studijas yra vienas iš universiteto ir kolegijos tikslų (Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o rengti mokslininkus yra vienas iš universiteto tikslų (Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taigi studijas, kurios būtinos specialistams rengti, gali organizuoti ir vykdyti tik universitetai ir kolegijos, o doktorantūros studijas gali organizuoti ir vykdyti tik universitetai. 2.7. Pažymėtina, kad tiek aukštosioms mokykloms, tiek mokslinių tyrimų institutams taikytinas inter alia Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnis, kuriame apibrėžiamos mokslo ir studijų institucijų akademinė bendruomenė ir jai laiduojama akademinė laisvė. Pagal šio straipsnio 1 dalį akademinę bendruomenę sudaro mokslo ir studijų institucijų studentai, dėstytojai, mokslo darbuotojai, kiti tyrėjai ir profesoriai emeritai. Taigi mokslinių tyrimų institutų, kaip ir aukštųjų mokyklų, akademinių bendruomenių nariams laiduojama inter alia Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio 2 dalyje apibrėžta akademinė laisvė, apimanti minties, išraiškos laisvę, mokslo (meno) ir pedagoginės veiklos metodų ir prieigos pasirinkimo laisvę, atitinkančią pripažįstamus etikos principus, apsaugą nuo varžymų ir sankcijų už savo tyrimų rezultatų ir įsitikinimų skelbimą, išskyrus atvejus, kai skelbiama informacija yra valstybės ar tarnybos paslaptis ir (arba) Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimas; jiems taip pat laiduojamos šio straipsnio 3 dalyje nurodytos akademinės bendruomenės teisės (kūrybos ir intelektinio darbo autorių teisės, lygios teisės dalyvauti konkursuose, nešališkas ir viešas mokslo darbų recenzavimas). 2.8. Apibendrinant Mokslo ir studijų įstatyme nustatytą mokslo ir studijų institucijų teisinį reguliavimą konstatuotina, kad įstatymų leidėjas pasirinko tokį mokslo ir studijų organizavimo modelį, pagal kurį inter alia: – mokslo ir studijų institucijos yra dviejų grupių: aukštosios mokyklos ir mokslinių tyrimų institutai (Mokslo ir studijų įstatymo 5 straipsnis); – šių dviejų grupių statuso, inter alia teisių ir tikslų, teisinio reguliavimo skirtumai yra objektyviai pateisinami, nes yra susiję su skirtinga aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institutų paskirtimi: aukštųjų mokyklų kompetencijai yra priskirta ir studijų vykdymas, ir moksliniai tyrimai; mokslinių tyrimų institutų pagrindinė veikla yra ne studijų vykdymas, o moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra; – studijos yra sudedamoji mokslininkų ir specialistų rengimo dalis; – abiejų mokslo ir studijų institucijų grupių akademinėms bendruomenėms laiduojama inter alia mokslo ir tyrimų laisvė – esminis akademinės autonomijos elementas. 2.9. Minėta, kad pagal Konstituciją, paisydamas aukštųjų mokyklų autonomijos, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir reglamentuoti konkretų mokslo ir studijų organizavimo modelį, labiausiai atitinkantį tam tikro laikotarpio valstybės ir visuomenės pažangios raidos poreikius; pasirinkęs konkretų modelį, įstatymų leidėjas turi užtikrinti vienodus mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo, inter alia mokslininkų ir specialistų rengimo, standartus. Minėta ir tai, kad Mokslo ir studijų įstatyme įstatymų leidėjas nustatė tokį mokslo ir studijų organizavimo modelį, pagal kurį studijos yra sudedamoji mokslininkų ir specialistų rengimo dalis, o mokslo ir studijų institucijos yra dviejų grupių: aukštosios mokyklos ir mokslinių tyrimų institutai; aukštųjų mokyklų kompetencijai yra priskirta ir studijų vykdymas, ir moksliniai tyrimai, o mokslinių tyrimų institutų pagrindinė veikla yra ne studijų vykdymas, o moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra. Taip pat minėta, kad abiejų mokslo ir studijų institucijų grupių akademinėms bendruomenėms laiduojama inter alia mokslo ir tyrimų laisvė – esminis akademinės autonomijos elementas. Taigi darytina išvada, kad įstatymų leidėjui pasirinkus tokį mokslo ir studijų organizavimo modelį nebūtų sudaryta prielaidų užtikrinti vienodus mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo, inter alia mokslininkų ir specialistų rengimo, standartus, jeigu mokslinių tyrimų institutas, kuris studijų neorganizuoja ir nevykdo, galėtų be aukštųjų mokyklų rengti mokslininkus ir specialistus. 2.10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai. 2.11. Pažymėtina, kad kitos pareiškėjo nurodytos Konstitucijos nuostatos, kurioms, pasak jo, prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, yra susijusios su Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintas akademinės laisvės arba mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės principas. Kaip minėta, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja ir teisę laisvai pasirinkti ir įgyti profesiją; ši laisvė apima ir žmogaus teisę laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais; Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje laiduojama galimybė laisvai rinktis darbą ar verslą siejama su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva: asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir jo laisvę pasirinkti darbą ar verslą. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis, 9 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 3.1. Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustaty …