I skyrius

I skyrius Byla Nr. 13/2010-140/2010 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 2011 m. gruodžio 22 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Vyteniui Povilui Andriukaičiui, Vydui Gedvilui, Juliui Sabatauskui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui Valentinui Stundžiui, Seimo nariui Mantui Adomėnui, Seimo kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto biuro patarėjui Audriui Skaisčiui, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patarėjui Gytautui Damijonaičiui, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Teisės skyriaus vedėjui Tomui Daukantui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2011 m. lapkričio 17, 21, 23 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 13/2010-140/2010 pagal: 1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą“, 8 straipsnio 1, 3 dalys, 9 straipsnio 3 dalis, 19, 20, 21, 22 straipsniai (išskyrus 22 straipsnio 8 dalį), 53 straipsnio 4 dalis, 86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygybės principams; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 17 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 39 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 48 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 1, 3 dalims, 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 3, 7 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 66 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsniui, 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 43 straipsnio 3, 7 dalims; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 69 straipsnio 2 dalis, 76 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 70 straipsnio 2, 5, 7, 11 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 93 straipsnio („Įstatymo įgyvendinimas“) 2, 4, 6, 8 dalys, 94 straipsnis („Įstatymo VII skyriaus nuostatų įsigaliojimas ir taikymas“), 96 straipsnis („Valstybinių aukštųjų mokyklų pertvarkymas iš biudžetinių įstaigų į viešąsias įstaigas“) neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, taip pat ar šio įstatymo 96 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 94 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 95 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-3/2010); 2) pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 70 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai (prašymas Nr. 1B-153/2010). Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 13/2010-140/2010. Konstitucinis Teismas n u s t a t ė: I 1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-3/2010) grindžiamas šiais argumentais. 1.1. Pareiga informuoti visuomenę apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą turėtų atsirasti dėl to, kad subjektui yra skiriamos valstybės biudžeto lėšos, todėl nevalstybinė aukštoji mokykla, nevalstybinis mokslinių tyrimų institutas, kurie gautų valstybės biudžeto lėšų ar valstybės finansuojamų programų lėšų, taip pat privalėtų atsiskaityti visuomenei už savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą – bent jau tiek, kiek minėtos lėšos buvo naudojamos. 1.2. Pedagogams, kitiems darbuotojams negali būti nustatoma jokių su jų įsitikinimais susijusių reikalavimų. Valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves; valstybės pasaulietiškumas suponuoja ir valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą. Teologijos mokslas ir teologijos mokslinis licenciato laipsnis pasaulietinėse valstybinėse aukštosiose mokyklose yra prieinamas įvairių religinių įsitikinimų bei pažiūrų asmenims ir nesietinas su jokia konkrečia religija. Pripažįstant moksline organizacija tik vienos religijos išpažinėjų organizaciją yra pažeidžiami konstituciniai teisinės valstybės ir asmenų lygybės principai, o mokslinę instituciją institucionalizavus tikėjimo pagrindu yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas. 1.3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas iš esmės grindžiamas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kuriose aiškinama aukštųjų mokyklų autonomija ir finansavimas, taip pat kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais. Pareiškėjo manymu, svarbiausios jo prašymą pagrindžiančios konstitucinės doktrinos nuostatos yra šios: – pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus; – aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, sudaro pačios aukštosios mokyklos; tokių institucijų sudarymo būdus ir tvarką įstatymuose įtvirtintais pagrindais savo įstatuose ar statutuose nustato pačios aukštosios mokyklos; – paprastai šios aukštųjų mokyklų institucijos yra sudaromos iš jų akademinės bendruomenės narių; aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja aukštųjų mokyklų teisę numatyti, kad tokių institucijų nariais gali būti ne tik tos aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės nariai; – valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai gali būti skiriami į tokias aukštųjų mokyklų institucijas, kurios vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei; tokių institucijų sudarymo būdus ir tvarką įstatymais gali nustatyti įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo; – Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja tai, kad valstybinėms aukštosioms mokykloms savo funkcijoms vykdyti turi būti skiriamos valstybės lėšos; šios lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete; esminė valstybinių aukštųjų mokyklų autonomijos garantija – toks teisinis reguliavimas, kai valstybės biudžeto įstatyme yra numatoma ne tik asignavimai aukštajam mokslui, bet ir lėšos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai; – valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas piliečiams, kurie studijuoja valstybės užsakymu, tenkinant jos nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis atitinka įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus; – kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, turi būti nustatyti tik įstatymu; – gerai besimokančių piliečių aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma užkrautos patiems šiems asmenims; – piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatų vertinimas pagal įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus turi būti reguliariai vykdomas po studijuojamų dalykų žinių patikros atliktos po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio; – piliečiams, kurie priimti studijuoti į valstybines aukštąsias mokyklas pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), iki pirmos jų studijuojamų dalykų pagrindinės žinių patikros turėtų būti laiduojamas nemokamas mokslas; – Konstitucijoje nedraudžiama valstybei pagal galimybes prisiimti ir didesnių finansinių įsipareigojimų besimokantiesiems aukštosiose mokyklose; prisiimant didesnius finansinius įsipareigojimus negu reikėtų pagal konstitucinę nuostatą, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas gerai besimokantiems piliečiams, neturi būti paneigiamas Konstitucijoje įtvirtintas teisingos ir darnios visuomenės siekis; – įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės finansines galimybes, tais atvejais, kai tam tikrų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis jie gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose; tokiu atveju valstybė privalo garantuoti, kad valstybės lėšomis bus apmokėtos tokių specialistų mokymosi (studijų) išlaidos, jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus. 2. Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-153/2010) grindžiamas šiais argumentais. 2.1. Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas, suteikdamas Švietimo ir mokslo ministerijai įgaliojimus nustatyti geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo tvarką, įtvirtino tik pavyzdinį, o ne baigtinį sąrašą kriterijų, į kuriuoa atsižvelgtina nustatant pirmenybės teisę į valstybės finansuojamas studijų vietas pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas. Konstitucinio Teismo suformuotoje konstitucinėje Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies aiškinimo doktrinoje įtvirtinta nuostata, jog kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nustatytini įstatymu. Pareiškėjo nuomone, toks reglamentavimas, kai įstatyme nėra nustatytos esminės Konstitucijoje garantuojamos teisės į nemokamą mokslą įgyvendinimo sąlygos, inter alia kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikytini gerai besimokančiais Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies požiūriu, ir atitinkamai pavesta juos nustatyti Švietimo ir mokslo ministerijai, prieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai. 2.2. Įstatymų leidėjui pasirinkus tokį studijų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis modelį, pagal kurį nustatyti geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo tvarką pavesta Švietimo ir mokslo ministerijai, kartu įstatyme nenustačius aiškių tokios eilės sudarymo kriterijų ir jų reikšmės, galima tokia situacija, kad, aukštajai mokyklai įgyvendinus Konstitucijos laiduojamą teisę savarankiškai nustatyti priėmimo į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas tvarką, inter alia priėmimo į studijas kriterijus ir jų reikšmę, pagal šią nustatytą tvarką geriausiais (geresniais) rezultatais įstoję asmenys gali nepatekti į valstybės biudžeto lėšomis finansuojamas studijų vietas pagal pirmosios pakopos ir vientisąsias studijų programas, jei aukštosios mokyklos nustatyti kriterijai skirsis nuo geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo principų ir kriterijų. Taigi toks pasirinktas studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose finansavimo valstybės biudžeto lėšomis modelis sudaro prielaidas teigti, kad valstybinės aukštosios mokyklos, turėdamos galimybę priimti studijuoti ir parengti tiek specialistų, kiek reikia valstybės nustatytam atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikiui patenkinti, bei siekdamos gauti finansavimą tokiems specialistams parengti, turi nustatyti tokius priėmimo į studijas kriterijus ir jų reikšmę, kurie iš esmės nesiskirtų nuo Švietimo ir mokslo ministerijos nustatytų geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo kriterijų ir jų reikšmės, tačiau toks reglamentavimas, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai. II 1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario M. Adomėno ir Seimo kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto biuro patarėjo A. Skaisčio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų M. Adomėno ir A. Skaisčio pozicija grindžiama šiais argumentais. 1.1. Įstatymo preambulė yra neprivalomoji teisės akto struktūros dalis, nepriklausanti įstatymo norminei daliai ir nesukurianti teisės normoms būdingų teisinių pasekmių; joje nurodomi teisės akto išleidimo tikslai, motyvai ir teisės aktą išleidusio subjekto politinė valia. Taigi Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ savaime nesukuriami diskriminacinio pobūdžio santykiai, siekis užtikrinti geriausiems sąlygas dirbti mokslinį darbą įstatymo norminėje dalyje nedetalizuojamas taip, kad būtų pažeidžiama Konstitucijoje laiduojama teisė laisvai pasirinkti darbą ir verslą. Siektinas Lietuvos mokslo ir studijų politikos tikslas laiduoti sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą yra pozityvus, nes remiasi teisine prielaida, kad geriausieji, dirbdami mokslinį darbą, veiksmingai prisidės prie mokslo ir studijų kokybės gerinimo, o tam, kad mokslininko profesija būtų prestižinė, turi būti sudarytos patrauklios finansinės ir profesinės sąlygos, motyvacinė karjeros sistema ir panašios prielaidos, kurios negali būti diskriminacinio pobūdžio. 1.2. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata laiduoja aukštųjų mokyklų autonomiją. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, kurioje aiškinama aukštosios mokyklos autonomijos samprata, pažymėta, kad įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus, kad aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldą, sudaro pačios aukštosios mokyklos, kad vykdomosios valdžios institucijų atstovai gali būti skiriami į aukštųjų mokyklų institucijas, vykdančias kontrolės ir priežiūros funkcijas. Aukštosios mokyklos yra tiesiogiai susijusios su valstybe ir joje bei visoje Europoje vykstančiais procesais, todėl joms suteikiamos autonomijos samprata negali suponuoti tų procesų ignoravimo, atsiribojimo nuo jų tokiu mastu, kad būtų neįmanoma keisti teisinio reguliavimo ir jis visuomet išliktų vienodas, neatsižvelgiant į demografinės ir socialinės padėties rodiklius. Aukštųjų mokyklų autonomija reiškia, kad valdžios institucijos smulkmeniškai nereglamentuoja jų vidaus gyvenimo, kad aukštosioms mokykloms yra suteikiamos priemonės veiksmingai reaguoti į visuomenės, valstybės ir pasaulio pokyčius. 1.3. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, kurioje aiškinama aukštosios mokyklos autonomijos samprata, pažymėta, kad aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldą, formuoja pačios aukštosios mokyklos. Mokslo ir studijų įstatymo 19 straipsnyje numatyta tokia aukštosios mokyklos institucijų sistema: kolegialūs valdymo organai – taryba ir senatas, vienasmenis valdymo organas – rektorius. Aukštosios mokyklos autonomiją užtikrina būtent Mokslo ir studijų įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta aukštosios mokyklos institucijų sistema. Pagal Mokslo ir studijų įstatymą formuojant minėtą valstybinės aukštosios mokyklos institucijų sistemą lemiamas žodis priklauso pačiai aukštosios mokyklos bendruomenei. Išimtinai aukštosios mokyklos bendruomenė sudaro senatą, ji išrenka pusę aukštosios mokyklos tarybos narių, vienas tarybos narys skiriamas bendru sutarimu (t. y. negali būti paskirtas prieš aukštosios mokyklos bendruomenės valią), o kitus siūlo juridiniai ir fiziniai asmenys iš asmenų, nepriklausančių aukštosios mokyklos personalui ir studentams, – šiuos tvirtina švietimo ir mokslo ministras. Rektorių renka taryba. Pagal Mokslo ir studijų įstatyme nustatytus kvorumo reikalavimus renkant rektorių ir sprendžiant kitus svarbiausius tarybos kompetencijai priskirtus klausimus akademinė bendruomenė turi lemiamą balsą, nes be jos išrinktų į tarybą narių pritarimo šie sprendimai negali būti priimti. Tokia sistema – savivaldos ir institucinės pusiausvyros valdant aukštąją mokyklą garantija. Taigi Mokslo ir studijų įstatyme nustatyta valstybinės aukštosios mokyklos institucijų sąveikos sistema laiduoja esminį universiteto bendruomenės dalyvavimą įgyvendinant aukštosios mokyklos savivaldą, užtikrina universiteto veiklos skaidrumą ir atskaitingumą visuomenei. 1.4. Vertinant Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitiktį Konstitucijai pažymėtinos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarime suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad „formuodama ir vykdydama aukštojo mokslo politiką valstybė turi paisyti aukštųjų mokyklų – ir valstybinių, ir nevalstybinių – interesų, nes aukštasis mokslas, kaip ir apskritai mokslas, gali tarpti ir plėtotis tik tuomet, kai valstybė smulkmeniškai neadministruoja mokslinės veiklos ir dėstymo. <...> Tačiau pabrėžtina, kad lėšos, kurias valstybė skiria aukštosioms mokykloms, turi būti naudojamos veiksmingai, paisant teisės aktų reikalavimų“. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2002 m. vasario 5 d. nutarime konstatavo, kad „aukštoji mokykla, gaunanti lėšas iš valstybės biudžeto, privalo atsiskaityti už gaunamų lėšų tinkamą panaudojimą, o įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti lėšų panaudojimo kontrolės būdus ir priemones“. Naudodamasis diskrecijos laisve įstatymų leidėjas nustatė skirtingą valstybinių ir nevalstybinių mokslo ir studijų institucijų teisinį reguliavimą, susijusį su jų steigėjams ir visuomenei pateikiama informacija apie jų finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą bei studijų programų išorinio kokybės vertinimo ir akreditavimo rezultatus. Įstatymų leidėjas, nustatydamas skirtingą teisinį reguliavimą, nepaneigia to, kad kitų įstatymų nustatyta tvarka kontroliuojama, kaip naudojamos valstybės biudžeto lėšos. 1.5. Pagal įstatymų leidėjo suformuluotą mokslinių tyrimų instituto misiją ir tikslus mokslinių tyrimų institutas nėra mokslininkus ir specialistus rengianti mokslo ir studijų institucija, nes mokslininkams ir specialistams rengti yra būtinos universitetinės studijos, kurias gali suteikti ne bet kas, o tik aukštosios mokyklos – universitetai, kurių tam tikra dalis dėstytojų yra mokslininkai arba pripažinti menininkai. Pagal Mokslo ir studijų įstatymą doktorantai yra ne darbuotojai, o studentai, tad jiems rengti yra būtina ne vien mokslinių tyrimų bazė, bet ir studijos bei doktorantūros studijas vykdantys dėstytojai. 1.6. Studijų kokybės vertinimo centras yra netipinė biudžetinė įstaiga, jos veikla turi aiškią specifiką, dėl kurios ši įstaiga privalo būti nepriklausoma. Siekdama užtikrinti kuo geresnį atstovavimą visuomenės interesams, valstybė turi teisę į valstybės įsteigtos institucijos valdymą įtraukti ir nevalstybinių organizacijų deleguotus asmenis. Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmai bei asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ asocijuotos narystės pagrindais jungia darbo rinkos atstovus ir mokslo atstovus į asociacijas, be to, šios organizacijos turi patikimų partnerių, atliekančių švietimo ir mokslo institucijų ekspertinį vertinimą, reputaciją. Atsižvelgus į Studijų kokybės vertinimo centro tarybos vykdomas funkcijas, negalima teigti, jog taryba gali paveikti Studijų kokybės vertinimo centro veiklą taip, kad būtų pažeistas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką arba būtų pažeista sąžiningos konkurencijos laisvė. Atvirkščiai, nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į Studijų kokybės vertinimo centro valdymą atitinka Europos geros praktikos principus ir Mokslo ir studijų įstatymo vieną iš tikslų – laiduoti mokslo ir studijų kokybę. 1.7. Vertinant Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio, kuriuo yra reguliuojama mokslo (meno) ir studijų vienovė, konstitucingumą pažymėtina, kad Seimas, kaip aukštojo mokslo politiką formuojanti institucija, pasinaudojo savo konstitucine teise įstatymu nustatyti tam tikrus aukštojo mokslo standartus. Mokslas savo prigimtimi yra tarptautinis, todėl siekiama, kad Lietuvos aukštosios mokyklos atitiktų Europos mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo erdvės nuostatas, išdėstytas Didžiojoje universitetų chartijoje (Magna Charta Universitatum), inter alia joje įtvirtintas nuostatas, pagal kurias tam, „kad mokymas universitetuose neatsiliktų nuo kintančių reikalavimų, visuomenės poreikių ir mokslo pažangos, universitetų mokomasis darbas turi būti neatsiejamas nuo mokslo tiriamojo darbo“ ir „įdarbinant dėstytojus ir apibrėžiant jų statusą reikia laikytis principo, jog mokslas yra neatsiejamas nuo mokymo“. 1.8. Lietuvoje (Kauno Vytauto Didžiojo universitete) jau nuo 1928 m. teikiamas teologijos licenciato akademinis laipsnis. Licenciatas – antrosios pakopos akademinis kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas aukštosios mokyklos absolventams, baigusiems tęstines (podiplomines) studijas (analogiškas magistro laipsniui). Teologijos licenciato laipsnis nėra tiesiogiai ir išimtinai siejamas su dvasininkų rengimu, jis tiek pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tiek pagal kanonų teisę teikiamas ir pasauliečiams bei žymi ne pasirengimą eiti dvasininko pareigas, o specialią atitinkamo lygio kompetenciją. Konkretaus laipsnio pavadinimo įteisinimas neturėtų būti traktuojamas kaip Konstitucijai prieštaraujantis aukštosios mokyklos autonomijos pažeidimas. 1.9. Lietuvių katalikų mokslo akademija yra seniausia Lietuvoje akademinė organizacija, ji vienintelė akivaizdžiai liudija prieškario nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ir išeivijoje puoselėtos neinstitucinės mokslininkų veiklos tęstinumą atkurtoje Lietuvos Respublikoje. Dėl istorinių aplinkybių Lietuvoje labai mažai mokslininkų susivienijimų turi ilgalaikės veiklos tradiciją. Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje išreikštas Seimo požiūris į Lietuvos akademinių tradicijų pripažinimą, tęstinumą ir puoselėjimą, visų sričių ir tipų mokslinių tyrimų ir studijų kokybės bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklos tęstinumo užtikrinimą. Šiomis nuostatomis išreiškiamas siekis mokslininkų bendruomenę labiau įtraukti į mokslo ir studijų politikos formavimo procesus ir skatinti kuo aktyviau veikti. 1.10. Seimas, Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje įtvirtinęs, kad „užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, valstybės biudžeto lėšos neskiriamos“, nusprendė įstatymu apriboti papildomus finansinius įsipareigojimus ir nesudaryti galimybių užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, įgyti teisėtų lūkesčių gauti valstybės biudžeto lėšų, skirtų atskirų sričių (krypčių) specialistų mokymui (studijoms). Tačiau pagal Mokslo ir studijų įstatymo 73 straipsnio 1 dalį dėl tikslinių studijų finansavimo iš valstybės biudžeto lėšų kartu su valstybinėmis ir nevalstybinėmis aukštosiomis mokyklomis konkurso būdu gali konkuruoti ir užsienio aukštųjų mokyklų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje. 2. Konstitucinės justicijos byloje taip pat buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų švietimo ir mokslo ministro patarėjo G. Damijonaičio, Švietimo ir mokslo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo T. Daukanto rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų G. Damijonaičio ir T. Daukanto pozicija grindžiama šiais argumentais. 2.1. Europos universitetų asociacijos 2011 m. paskelbtas 26 Europos šalių universitetų autonomijos lyginamasis tyrimas rodo, kad patys Europos universitetai autonomiją laiko tam tikru mastu realizuojama santykine ypatybe. Šis tyrimas taip pat rodo, kad Lietuvos aukštosioms mokykloms labiausiai stinga akademinės autonomijos, o valdymo, finansų požiūriu jų padėtis de facto ir de jure atitinka Europos vidurkį arba jos net turi platesnio nei vidutinio masto autonomiją. Be to, teigiama, kad daugelyje Europos universitetų išorės nariai dalyvauja priimant svarbiausius universitetų valdymo organų sprendimus. Pažymėtina, jog kelerių metų Lietuvos valstybinių aukštųjų mokyklų veiklos patirtis taip pat rodo, kad nauja valdymo sistema nesilpnina autonomijos, o priešingai, suteikia aukštosioms mokykloms daugiau galimybių ir intelektinio pajėgumo dinamiškos kaitos sąlygomis kurti savo ateitį ir prisiimti atsakomybę už ją. Šis išsamus autoritetingų institucijų atliktas tyrimas vienareikšmiškai patvirtina, kad Europoje aukštųjų mokyklų valdymo modeliai yra labai įvairūs, kintantys, autonomijos samprata yra modifikuojama, nes keičiasi ir pati visuomenė, ir universitetų misijos visuomenėje supratimas. Beveik visose Europos šalyse aukštojo mokslo institucijos reformuojamos siekiant sukurti naujus institucinio valdymo modelius. Visos Europos aukštojo mokslo institucijos turi vykdomąjį organą, dažniausiai rektoratą, kuriam vadovauja rektorius, prezidentas arba prorektorius – institucijos vykdomasis vadovas. Daugelis aukštojo mokslo institucijų turi kolegialų akademinį organą, paprastai vadinamą senatu, akademine taryba arba akademine valdyba, kuris atsako už institucijos teikiamas švietimo ir mokslinių tyrimų paslaugas. Europoje esama tendencijos kurti patariamuosius ar priežiūros organus, kurie prižiūri arba kontroliuoja darbinę, švietimo ir finansinę veiklą ir daugiausia arba visiškai yra sudaromi iš išorės suinteresuotųjų šalių. Maždaug trečdalyje valstybių priežiūros organas yra ir sprendimų priėmimo organas. 2.2. Mokslo ir studijų įstatyme nustatytas toks studijų finansavimo modelis, pagal kurį valstybė, įvertinusi poreikius pasirinktose studijų srityse, finansuoja kokybiškas geriausiai atitinkamus egzaminus išlaikiusių studentų studijas. Šis finansavimo modelis atitinka pamatinę konstitucinę vertybę – asmens teisę atsakingai rinktis, kitas svarbias vertybes ir principus (nediskriminavimo, sąžiningos konkurencijos, vartotojo teisių, nemonopolizavimo), šiuos svarbius valstybės tikslus: ugdyti atsakingus, sugebančius kurti savo ateitį ir prisiimti atsakomybę už ją asmenis, skaidriai finansuoti mokslo ir studijų institucijas, taip pat užtikrinti konkurencingumą, modernizaciją, valstybės finansuojamų institucijų veiksmingumą, švietimo kokybę ir prieinamumą, švietimo sistemos lankstumą, reagavimą į poreikius. Valstybė, taikydama studijų krepšelių sistemą, patenkina visuomenės ir valstybės poreikį pagal esamas finansines galimybes turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių tam tikrų sričių (krypčių) specialistų. Visas lėšas studijoms Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskirsto pagal studijų sritis (humanitariniams, socialiniams, fiziniams, biomedicinos, technologijos mokslams ir menams). 2.3. Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta, kad asmenims, patekusiems į pagal Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka sudarytą geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilę, privalo būti skiriamas valstybės finansavimas, tačiau nustatyta, kad tokiems asmenims, kurie patenka į geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilę, suteikiama pirmenybė gauti valstybės finansavimą. Taigi studijų finansavimas iš valstybės biudžeto gali būti skiriamas tik asmeniui, patekusiam į geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilę ir atitikusiam aukštosios mokyklos pagal Mokslo ir studijų įstatymo 52 straipsnio 1 dalį nustatytus konkursinių mokomųjų dalykų pagal studijų kryptis sąrašą ir konkursinio balo sudarymo principus, mažiausią stojamąjį balą ir kitus kriterijus, įvertintus studentų atstovybės. Iki Mokslo ir studijų įstatymo įsigaliojimo valstybės finansuojamos vietos būdavo paskirstomos tais pačiais metais, kai vykdavo priėmimas, o finansuojamų vietų paskirstymas ir stojančiųjų priėmimo sąlygų nustatymas buvo du atskiri procesai. Mokslo ir studijų įstatymas įtvirtina galimybę geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo kriterijams skirtis nuo priėmimo sąlygų, kurias nusistato aukštosios mokyklos. Tačiau yra ir galimybė, kuri realizuota Lietuvoje, Švietimo ir mokslo ministerijai minėtos eilės sudarymo kriterijais pasirinkti priėmimo sąlygas, dėl kurių sutaria aukštosios mokyklos. Lietuvoje aukštosioms mokykloms pavyko sutarti dėl bendrų priėmimo sąlygų. Jei šio sutarimo nebūtų, geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo kriterijai gerokai skirtųsi nuo atskirų aukštųjų mokyklų priėmimo sąlygų. 2.4. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus rekomendacijos atskleidžia, koks yra nacionaliniu lygiu priimtinas akademinės etikos ir procedūrų standartas. Šis standartas reiškia, jog pripažįstamas bendrų akademinės etikos normų buvimas, todėl neįmanoma tokia situacija, kad mokslininkas, perėjęs iš vienos mokslo ir studijų institucijos į kitą, turėtų laikytis kitokių akademinės etikos standartų. Bendras akademinės etikos ir procedūrų standartas svarbus ne vien mokslo ir studijų institucijoms, bet ir ekspertinėms institucijoms, kurioms pavesta vertinti mokslinės veiklos kokybę. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekano doc. dr. Beno Ulevičiaus, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus Deivido Kriaučiūno, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus rašytiniai paaiškinimai dėl tam tikrų šios konstitucinės justicijos bylos klausimų. IV 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo nariai V. P. Andriukaitis, V. Gedvilas, J. Sabatauskas pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, atsakė į klausimus. 2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas V. Stundys, pateikdamas paaiškinimus dėl Mokslo ir studijų įstatymo atitikties Konstitucijai, teigė, kad ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, ir savo poziciją pagrindė šiais argumentais. Mokslo ir studijų įstatymas buvo rengiamas atsižvelgiant į keletą svarbių principų: valstybės lėšų judėjimo paskui studentą (studijų krepšelio), aukštosios mokyklos teisės nusistatyti priimamų studentų skaičių, studijų prieinamumo didinimo užtikrinant efektyvią paskolų sistemą, iš dalies dengiant studijų įmokas, nustatant socialines stipendijas. Mokslo ir studijų įstatyme išplėtotas aukštosios mokyklos autonomijos turinys ir sąvoka: aukštųjų mokyklų autonomija apima laisvę pačioms nusistatyti studijų programas ir studijų turinį, mokslo veiklos kryptis, savo vidaus struktūrą, personalo politiką, taip pat teisę disponuoti savo įgytu ar valstybės patikėtu turtu. Taigi Mokslo ir studijų įstatyme nustatytas ypatingas aukštųjų mokyklų teisinis statusas. Mokslo ir studijų įstatymu taip pat siekiama, kad aukštųjų mokyklų veikla būtų kokybiška ir jos pačios būtų atskaitingos visuomenei. Atsakomybė siejasi su išoriniu vertinimu, aukštojo mokslo finansavimu pagal rezultatus, aukštųjų mokyklų konkurencija ir socialinių partnerių dalyvavimu jas valdant. Šiame įstatyme įtvirtintos reformuotos aukštųjų mokyklų tarybos, joms suteiktas strateginės institucijos statusas. Mokslo ir studijų kokybei užtikrinti skirta akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus institucija. Pagal šį įstatymą mokslo veikla finansuojama taikant konkurso principą, skatinama mokslininkus ir studentus vienijančių draugijų bei asociacijų veikla, jos įtraukiamos į mokslo ir studijų politikos formavimą. Mokslo ir studijų įstatyme nustatant naują valstybinės aukštosios mokyklos tarybos sudarymo tvarką buvo siekiama subalansuoti išorės ir vidaus skiriamų jos narių proporciją, tiksliau apibrėžti, kas gali būti aukštosios mokyklos tarybos nariu. Siekiant kiek įmanoma sumažinti galimybę pažeisti aukštųjų mokyklų autonomiją ir užkirsti kelią politikams dalyvauti aukštosios mokyklos tarybos veikloje, nustatyti aiškūs kriterijai, reikalavimai aukštosios mokyklos tarybos nariui – jis negali būti politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas. Taip pat buvo siekiama, kad švietimo ir mokslo ministras nedarytų lemiamos įtakos, o turėtų tik galimybę pasirinkti iš nepriklausomos Aukštojo mokslo tarybos pateiktųjų narių. Kadangi gero mokymosi samprata dažnai priklauso nuo daugelio aplinkybių, ypač nuo aukštosios mokyklos vertinimo kultūros, studijų programos pobūdžio, sudėtinga palyginti, kas yra geras mokymasis pagal atskiras studijų programas. Todėl Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtinta rotacija po dvejų studijų metų – iš esmės peržiūrimas valstybės finansavimas: jeigu mokymosi rezultatų vidurkis 20 procentų žemesnis nei studijų programos ar kurso atitinkamo laikotarpio mokymosi vidurkis, besimokantis asmuo praranda valstybės finansuojamą vietą ir į ją gali pretenduoti tas, kuris studijuoja savo lėšomis. Be to, siekiant užtikrinti studijų prieinamumą buvo nustatyta, kad iki 10 procentų gerai besimokančių valstybės nefinansuojamose vietose studentų galėtų pretenduoti į už studijas sumokėtos kainos kompensavimą. 3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo narys M. Adomėnas ir Seimo kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto biuro patarėjas A. Skaistys pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsakė į klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus. 3.1. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra įtvirtinęs tradicinę aukštųjų mokyklų autonomijos sampratą, tačiau tradicija gali kisti – Europos aukštojo mokslo erdvėje tokia tradicinė autonomija reinterpretuojama užtikrinant aukštojo mokslo sistemos atitiktį visuomenės interesams. Aukštųjų mokyklų autonomija turi padėti siekti, kad aukštasis mokslas būtų kokybiškas, o aukštosios mokyklos – atskaitingos visuomenei: valstybė aukštųjų mokyklų atžvilgiu veikia ir kaip valdžia, nuo kurios akademinė bendruomenė yra nepriklausoma, ir kaip steigėja, kuriai aukštosios mokyklos yra atskaitingos. Aukštųjų mokyklų autonomijos reikalavimas neturėtų būti savitikslis, jo paskirtis – įgyvendinti aukštųjų mokyklų visuomeninę misiją. Pažymėtina, kad Mokslo ir studijų įstatymu siekiama įdiegti skaidrius atskaitomybės visuomenei mechanizmus, kartu nepažeidžiant akademinės laisvės. 3.2. Valstybinio universiteto taryba yra valdymo institucija, per kurią visuomenė išreiškia savo interesą, kuris taip gali būti reiškiamas tik demokratinėse valstybėse. Pagal Mokslo ir studijų įstatymą valstybinio universiteto tarybos sudarymo principai ir jos veikimo mechanizmas užtikrina aukštosios mokyklos autonomijos nepažeidžiamumą, nesikišimą į akademinės bendruomenės gyvenimą ir veiklą. Mokslo ir studijų įstatymas leidžia sudaryti ir veiklias valstybinių universitetų tarybas, kurių sprendimų priėmimo mechanizmas yra skaidrus. 3.3. Siekiant užtikrinti aukštųjų mokyklų kontrolę ir priežiūrą Mokslo ir studijų įstatyme yra sustiprintos Studijų kokybės vertinimo centro funkcijos, įtvirtinta akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus, kurio rekomendacijos dėl akademinės etikos nuostatų negali būti laikomos privalomomis aukštosioms mokykloms, institucija. 3.4. Aukštojo mokslo ir studijų visuomeninių santykių srityje turi būti derinami viešasis ir privatusis sektoriai. Atsižvelgiant į pasaulinę tendenciją vis labiau nykti ribai tarp viešojo ir privataus aukštojo mokslo pažymėtina, kad ir Lietuvoje aukštojo mokslo ir studijų srityje, be valstybinio sektoriaus, galėtų gyvuoti dinamiškesnis, dažnai veiksmingiau tenkinantis konkrečius interesus ir greičiau persiorientuojantis privatus aukštojo mokslo sektorius. Pagal Mokslo ir studijų įstatymą finansuojami asmenys, o ne mokslo ir studijų institucijos, taigi nevalstybinis sektorius yra finansuojamas tiek, kiek tai siejasi su studentų pasirinkimu, t. y. konstitucinės vertybės – asmens laisvės rinktis įgyvendinimu. Taigi Mokslo ir studijų įstatymu aukštojo mokslo sistemoje skatinama konkurencija, siekiama įdiegti aukščiausios kokybės standartus. Svarbu pažymėti, jog aukštojo mokslo prieinamumas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus anaiptol nereiškia, kad aukštasis mokslas turi būti visuotinis, kad turi būti nustatomi tokie aukštojo išsilavinimo standartai, kurie menkintų aukštojo išsilavinimo kokybę. 4. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai švietimo ir mokslo ministro patarėjas G. Damijonaitis, Švietimo ir mokslo ministerijos Teisės skyriaus vedėjas T. Daukantas pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, atsakė į klausimus. Konstitucinis Teismas k o n s t a t u o j a: I Dėl Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostatos „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ atitikties Konstitucijos 25 straipsnio 2 daliai, šios nuostatos, taip pat Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 3 dalies, 39 straipsnio, 53 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, šio įstatymo 39 straipsnio atitikties Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai. 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 1.1. Pareiškėjas savo abejones dėl Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostatos „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ grindžia tuo, kad, pasak jo, mokslinį darbą gali dirbti tie, kurie jaučia tokį pašaukimą, atitinka moksliniam darbui dirbti reikalingus kvalifikacinius reikalavimus, o ne tik tie, kurie gali būti pripažįstami geriausiais dirbti mokslinį darbą. 1.2. Pareiškėjo ginčijama nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ yra įtvirtinta Mokslo ir studijų įstatymo preambulėje, kurioje nustatomi inter alia įstatymo tikslai. Pažymėtina, kad šio įstatymo preambulės nuostatos yra programinio pobūdžio, jų kontekste yra aiškinamos kitos jo nuostatos. Taigi pareiškėjo ginčijama Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata išreiškia įstatymų leidėjo siekį sudaryti sąlygas mokslinį darbą dirbti geriausiai šiam darbui tinkamiems asmenims, t. y. įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu sudaryti patrauklias sąlygas geriausiai tinkamiems moksliniam darbui asmenims pasirinkti šį darbą, taip pat nustatyti tokius atrankos reikalavimus, kurie leistų atrinkti geriausiai tinkamus dirbti šį darbą asmenis. Ši nuostata turi būti siejama pirmiausia su kita Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja mokslo ir studijų kokybę“. Mokslo ir studijų kokybė nebūtų užtikrinta, jeigu sąlygos dirbti mokslinį darbą būtų laiduojamos visiems norintiems dirbti šį darbą asmenims, nepaisant jų gebėjimų; geriausia mokslo ir studijų, inter alia specialistų ir mokslininkų rengimo, kokybė galima tik teisės aktų nustatyta tvarka atrinkus geriausiai tinkamus moksliniam darbui asmenis. Pareiškėjo ginčijama nuostata taip pat aiškintina inter alia Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio 3 dalies 2 punkto, kuriame laiduojamos akademinės bendruomenės lygios teisės dalyvauti konkursuose, ir 58, 59 straipsnių, kuriuose nustatyti minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, norintiems užimti dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybes, kontekste. Taip aiškinant šią nuostatą darytina išvada, kad geriausiais dirbti mokslinį darbą pripažįstami būtent tie asmenys, kurie geriausiai atitinka moksliniam darbui dirbti nustatytus kvalifikacinius reikalavimus ir dėl to teisės aktų nustatyta tvarka yra atrenkami ar paskiriami į atitinkamas pareigybes. 1.3. Pareiškėjo nurodytos Konstitucijos nuostatos, kurioms, pasak jo, prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“, yra tarpusavyje susijusios. Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinas akademinės laisvės arba mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės principas; konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė reiškia inter alia ir tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę pats laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais, taip pat teisę laisvai pasirinkti mokslinių tyrimų sritį ir atitinkamų dalykų tyrimo metodus, pats formuoti savo mokslinę pasaulėžiūrą (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja ir teisę laisvai pasirinkti ir įgyti profesiją (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Todėl ši Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė apima ir žmogaus teisę laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais. Kita vertus, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje laiduojama galimybė laisvai rinktis darbą ar verslą siejama su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas); asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir jo laisvę pasirinkti darbą ar verslą. Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalis taip pat yra siejama su Konstitucijos 25 straipsnio 1, 2 dalimis. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 5 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė yra neatsiejama nuo Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos įsitikinimų bei jų raiškos laisvės, suponuojančios, be kita ko, žmogaus laisvę pačiam formuoti savo įsitikinimus, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis), taip pat nuo šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintos informacijos laisvės, kuri reiškia, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis). 1.4. Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant inter alia į Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuria įtvirtinta žmogaus teisė pagal sugebėjimus siekti aukštojo mokslo (išsilavinimo) (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime inter alia konstatavo: „Tarp žmogaus teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės reikmių turi būti pusiausvyra. Valstybės finansinės galimybės (ir galimybės finansuoti aukštąjį mokslą) nėra ir negali būti beribės. Konstitucinės nuostatos, jog aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, negalima interpretuoti kaip nustatančios valstybės pareigą valstybės lėšomis užtikrinti bet kurio gebančio siekti aukštojo išsilavinimo žmogaus bet kokio aukštojo mokslo siekimą neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes. Konstitucinės nuostatos, jog aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, negalima aiškinti ir taip, kad būtų paneigiama žmogaus konstitucinė teisė siekti aukštojo mokslo pagal savo sugebėjimus net ir tuomet, kai valstybė jo nefinansuoja dėl to, kad tai viršija visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes. Visuomenės ir valstybės poreikis turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specialistų bei galimybė finansuoti tik tam tikro kiekio specialistų rengimą negali būti kliūtys žmogui pagal savo sugebėjimus siekti aukštojo mokslo ne valstybės lėšomis ir tuomet, kai tai viršija visuomenės bei valstybės poreikius ir galimybes.“ Pažymėtina, kad šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos aiškinant Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalį. Konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės negalima aiškinti taip, kad valstybė privalo laiduoti sąlygas dirbti mokslinį darbą visiems to norintiems asmenims neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes; kita vertus, visuomenės ir valstybės poreikiai bei galimybės nėra kliūtis kiekvienam žmogui, norinčiam dirbti mokslinį darbą, mokslu ir tyrimais užsiimti neremiamam valstybės. 1.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“ neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2.1. Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta: „1. Mokslinių tyrimų institutas turi teisę: <...> 4) kartu su universitetais šio įstatymo nustatyta tvarka rengti mokslininkus, padėti rengti specialistus.“ 2.2. Pareiškėjas savo abejones dėl Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto prieštaravimo Konstitucijai grindžia argumentais, kad mokslinių tyrimų institutas turi teisę mokslininkus ir specialistus rengti ne tik kartu su universitetais, bet ir pats vienas arba tiek su kitais Lietuvos mokslinių tyrimų institutais, tiek su kitų valstybių mokslinių tyrimų institutais. 2.3. Pažymėtina, kad Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje inter alia įtvirtinta mokslo ir tyrimų laisvė, yra susijusi su Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalimi, kurioje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija: konstitucinė mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės profesinį nepriklausomumą, neatsiejamą nuo aukštųjų mokyklų savivaldos, kuri yra viena esminių aukštosios mokyklos autonomijos įgyvendinimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Taigi aukštųjų mokyklų autonomija inter alia apima akademinę autonomiją. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 27 d. nutarime yra konstatavęs, kad akademinės autonomijos raidą visada lėmė supratimas, jog mokslas ir mokymas gali normaliai egzistuoti ir skatinti pažangą tik tada, kai jie yra laisvi ir nepriklausomi. Taip susiformavo akademinės laisvės principas, išreiškiantis siekį apginti nuo išorinės įtakos mokslininkų ir dėstytojų mokslinės minties ir jos išraiškos laisvę. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštosios mokyklos reikalus neprieštarauja autonomijai, jei tai nedaro poveikio aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvei (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimas, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). 2.4. Taip pat pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, jog aukštųjų mokyklų autonomija (joms suteikiama pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį) apima jų teisę savarankiškai nustatyti studijų programas, aiškintina valstybės konstitucinės priedermės prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą bei konstitucinės priedermės užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus, kontekste (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog iš Konstitucijos kylanti teisėtai veikiančių aukštųjų mokyklų teikiamo aukštojo išsilavinimo (profesijos) pripažinimo garantija suponuoja atitinkamų valstybės institucijų įgaliojimus kontroliuoti aukštojo mokslo kokybę ir užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus – ir bendruosius, ir juos konkretinančius standartus, apibrėžiančius reikalavimus tam tikroms studijų kryptims. Tokius standartus turi nustatyti valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją formuojančios aukštojo mokslo politiką, organizuojančios ir vykdančios aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrą. Šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir mokslinių tyrimų institutų, inter alia valstybinių mokslinių tyrimų institutų, veiklos teisiniam reguliavimui. 2.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, paisydamas aukštųjų mokyklų autonomijos, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir reglamentuoti konkretų mokslo ir studijų organizavimo modelį, labiausiai atitinkantį tam tikro laikotarpio valstybės ir visuomenės pažangios raidos poreikius. Tačiau pasirinkęs konkretų modelį įstatymų leidėjas turi užtikrinti vienodus mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo, inter alia mokslininkų ir specialistų rengimo, standartus. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijoje, inter alia jos 40 straipsnio 3 dalyje, eksplicitiškai minimos tik aukštosios mokyklos, tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas negali numatyti kitokių mokslo ir studijų institucijų, inter alia mokslinių tyrimų institutų, kurių akademinei bendruomenei taip pat laiduojama Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta mokslo ir tyrimų laisvė, t. y. esminis akademinės autonomijos elementas. 2.6. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 13 dalį mokslinių tyrimų institutas – įstaiga, kurios pagrindinė veikla – moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra. Taigi mokslinių tyrimų instituto paskirtis – ne vykdyti studijas, pagrindinė jo veikla yra moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra, o aukštosios mokyklos kompetencijai priskirtas ir studijų vykdymas, ir moksliniai tyrimai (Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, 8 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalis, 35 straipsnis). Todėl mokslinių tyrimų instituto ir aukštosios mokyklos statuso (inter alia teisių ir tikslų) teisinio reguliavimo skirtumai yra objektyviai pateisinami. Pažymėtina, kad pagal mokslinių tyrimų institutui įstatymų leidėjo suformuluotus tikslus mokslinių tyrimų institutas nėra mokslininkus ir specialistus rengianti mokslo ir studijų įstaiga, nes mokslininkams ir specialistams rengti yra būtinos studijos, kurias gali vykdyti tik aukštosios mokyklos. Studijos yra asmens, įgijusio ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, mokymasis aukštojoje mokykloje pagal tam tikrą studijų programą arba rengiant disertaciją (Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 20 dalis). Taigi studijų sąvoka apima ir Mokslo ir studijų įstatymo 46 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytas pirmosios ir antrosios pakopų studijas (profesinio bakalauro, bakalauro ir magistrantūros) rengiant specialistus, t. y. jas baigus suteikiama būtina profesinė kvalifikacija arba įgyjamos atitinkamam darbui atlikti būtinos mokslo žinios ir analitiniai sugebėjimai (Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 1, 2 dalys), ir Mokslo ir studijų įstatymo 46 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas trečiosios pakopos studijas, t. y. doktorantūros studijas, kurių paskirtis – rengti mokslininkus, kurie gebėtų savarankiškai atlikti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros darbus ir spręsti mokslo problemas (Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 5 dalis). Vykdyti studijas yra vienas iš universiteto ir kolegijos tikslų (Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o rengti mokslininkus yra vienas iš universiteto tikslų (Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taigi studijas, kurios būtinos specialistams rengti, gali organizuoti ir vykdyti tik universitetai ir kolegijos, o doktorantūros studijas gali organizuoti ir vykdyti tik universitetai. 2.7. Pažymėtina, kad tiek aukštosioms mokykloms, tiek mokslinių tyrimų institutams taikytinas inter alia Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnis, kuriame apibrėžiamos mokslo ir studijų institucijų akademinė bendruomenė ir jai laiduojama akademinė laisvė. Pagal šio straipsnio 1 dalį akademinę bendruomenę sudaro mokslo ir studijų institucijų studentai, dėstytojai, mokslo darbuotojai, kiti tyrėjai ir profesoriai emeritai. Taigi mokslinių tyrimų institutų, kaip ir aukštųjų mokyklų, akademinių bendruomenių nariams laiduojama inter alia Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio 2 dalyje apibrėžta akademinė laisvė, apimanti minties, išraiškos laisvę, mokslo (meno) ir pedagoginės veiklos metodų ir prieigos pasirinkimo laisvę, atitinkančią pripažįstamus etikos principus, apsaugą nuo varžymų ir sankcijų už savo tyrimų rezultatų ir įsitikinimų skelbimą, išskyrus atvejus, kai skelbiama informacija yra valstybės ar tarnybos paslaptis ir (arba) Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimas; jiems taip pat laiduojamos šio straipsnio 3 dalyje nurodytos akademinės bendruomenės teisės (kūrybos ir intelektinio darbo autorių teisės, lygios teisės dalyvauti konkursuose, nešališkas ir viešas mokslo darbų recenzavimas). 2.8. Apibendrinant Mokslo ir studijų įstatyme nustatytą mokslo ir studijų institucijų teisinį reguliavimą konstatuotina, kad įstatymų leidėjas pasirinko tokį mokslo ir studijų organizavimo modelį, pagal kurį inter alia: – mokslo ir studijų institucijos yra dviejų grupių: aukštosios mokyklos ir mokslinių tyrimų institutai (Mokslo ir studijų įstatymo 5 straipsnis); – šių dviejų grupių statuso, inter alia teisių ir tikslų, teisinio reguliavimo skirtumai yra objektyviai pateisinami, nes yra susiję su skirtinga aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institutų paskirtimi: aukštųjų mokyklų kompetencijai yra priskirta ir studijų vykdymas, ir moksliniai tyrimai; mokslinių tyrimų institutų pagrindinė veikla yra ne studijų vykdymas, o moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra; – studijos yra sudedamoji mokslininkų ir specialistų rengimo dalis; – abiejų mokslo ir studijų institucijų grupių akademinėms bendruomenėms laiduojama inter alia mokslo ir tyrimų laisvė – esminis akademinės autonomijos elementas. 2.9. Minėta, kad pagal Konstituciją, paisydamas aukštųjų mokyklų autonomijos, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir reglamentuoti konkretų mokslo ir studijų organizavimo modelį, labiausiai atitinkantį tam tikro laikotarpio valstybės ir visuomenės pažangios raidos poreikius; pasirinkęs konkretų modelį, įstatymų leidėjas turi užtikrinti vienodus mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo, inter alia mokslininkų ir specialistų rengimo, standartus. Minėta ir tai, kad Mokslo ir studijų įstatyme įstatymų leidėjas nustatė tokį mokslo ir studijų organizavimo modelį, pagal kurį studijos yra sudedamoji mokslininkų ir specialistų rengimo dalis, o mokslo ir studijų institucijos yra dviejų grupių: aukštosios mokyklos ir mokslinių tyrimų institutai; aukštųjų mokyklų kompetencijai yra priskirta ir studijų vykdymas, ir moksliniai tyrimai, o mokslinių tyrimų institutų pagrindinė veikla yra ne studijų vykdymas, o moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra. Taip pat minėta, kad abiejų mokslo ir studijų institucijų grupių akademinėms bendruomenėms laiduojama inter alia mokslo ir tyrimų laisvė – esminis akademinės autonomijos elementas. Taigi darytina išvada, kad įstatymų leidėjui pasirinkus tokį mokslo ir studijų organizavimo modelį nebūtų sudaryta prielaidų užtikrinti vienodus mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo, inter alia mokslininkų ir specialistų rengimo, standartus, jeigu mokslinių tyrimų institutas, kuris studijų neorganizuoja ir nevykdo, galėtų be aukštųjų mokyklų rengti mokslininkus ir specialistus. 2.10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai. 2.11. Pažymėtina, kad kitos pareiškėjo nurodytos Konstitucijos nuostatos, kurioms, pasak jo, prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, yra susijusios su Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintas akademinės laisvės arba mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės principas. Kaip minėta, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja ir teisę laisvai pasirinkti ir įgyti profesiją; ši laisvė apima ir žmogaus teisę laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais; Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje laiduojama galimybė laisvai rinktis darbą ar verslą siejama su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva: asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir jo laisvę pasirinkti darbą ar verslą. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis, 9 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 3.1. Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Daugiau kaip pusė universiteto dėstytojų turi būti mokslininkai ir (arba) pripažinti menininkai.“ Mokslo ir studijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Daugiau kaip pusė kolegijos dėstytojų turi turėti ne mažesnę kaip 3 metų praktinio darbo patirtį dėstomojo dalyko srityje. Kvalifikacija dėstomo dalyko srityje turi būti keliama kolegijos nustatyta tvarka. Dalykus, kuriuos kolegijose turi dėstyti mokslo laipsnį turintys dėstytojai, nustato studijų krypties, krypčių grupės arba studijų srities aprašai.“ 3.2. Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, 9 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti vienodi reikalavimai aukštųjų mokyklų dėstytojų personalui: 8 straipsnio 3 dalyje – visų universitetų dėstytojų personalui, o 9 straipsnio 3 dalyje – visų kolegijų dėstytojų personalui. Dėstytojai yra asmenys, ugdantys ir mokantys studentus ir klausytojus aukštojoje mokykloje (Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 7 dalis). Taigi ginčijamose Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai yra susiję su studentų ir klausytojų ugdymo ir mokymo aukštojoje mokykloje kokybe. Mokslininkas yra tyrėjas, turintis mokslinį laipsnį (Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 12 dalis). Pripažintas menininkas yra kūrėjas arba meno kūrinių atlikėjas, kurio kūrybinę veiklą apibūdina menui ir kultūrai ypač reikšmingi kūriniai, įgyvendinti Lietuvoje arba (

1. ir)užsienyje, pelnę platų visuomenės ir meno specialistų pripažinimą, įvertinti prestižinėmis tarptautinėmis arba nacionalinėmis premijomis bei kitokiais aukštais apdovanojimais, arba (
2. ir)kuris yra išugdęs pasižymėjusių menininkų ir atitinka aukštosios mokyklos, kurioje jis siekia eiti arba eina pareigas, nustatytus reikalavimus (Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 17 dalis). Taigi ginčijama Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostata – tai vienodas reikalavimas visų universitetų dėstytojų personalo kokybei: daugiau kaip pusė dėstytojų, kurie ugdo ir moko studentus ir klausytojus universitete, turi būti tyrėjai, turintys mokslinį laipsnį, ir (arba) kūrėjai arba meno kūrinių atlikėjai, kurių kūrybinę veiklą apibūdina menui ir kultūrai ypač reikšmingi kūriniai arba (
3. ir)kurie yra išugdę pasižymėjusių menininkų. Vienodas reikalavimas kolegijų dėstytojų personalo kokybei – ne mažesnė kaip 3 metų praktinio darbo patirtis dėstomojo dalyko srityje. Šį reikalavimą taip pat turi atitikti daugiau kaip pusė kolegijos dėstytojų. 3.3. Pareiškėjas teigia, kad Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, 9 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama aukštųjų mokyklų autonomija, konstitucinis teisinės valstybės principas. 3.4. Minėta, kad aukštųjų mokyklų autonomija (joms suteikiama pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį) aiškintina valstybės konstitucinės priedermės prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą bei konstitucinės priedermės užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus, kontekste. Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos kylanti teisėtai veikiančių aukštųjų mokyklų teikiamo aukštojo išsilavinimo (profesijos) pripažinimo garantija suponuoja atitinkamų valstybės institucijų įgaliojimus kontroliuoti aukštojo mokslo kokybę ir užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus – ir bendruosius, ir juos konkretinančius standartus, apibrėžiančius reikalavimus tam tikroms studijų kryptims. Tokius standartus turi nustatyti valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją formuojančios aukštojo mokslo politiką, organizuojančios ir vykdančios aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrą. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime pažymėjo, kad mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra apima Konstitucijos ir įstatymų laikymosi priežiūrą ir kontrolę; šiuo tikslu valstybė (jos institucijos) gali taikyti įvairius įstatymuose nustatytus kontrolės būdus ir formas. Valstybine mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra yra užtikrinamas vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis, garantuojama mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktis valstybės pripažįstamai kvalifikacijai. Taigi pagal Konstituciją valstybės teisė nustatyti aukštojo išsilavinimo kokybės reikalavimus, inter alia susijusius su dėstytojų kvalifikacija, per se nepaneigia aukštųjų mokyklų autonomijos, tačiau įgyvendinant šią teisę turi būti paisoma iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia konstitucinių proporcingumo, protingumo principų, principo lex non cogit ad impossibilia (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų). 3.5. Minėta, kad Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, 9 straipsnio 3 dalyje nustatomi tam tikri vienodi aukštojo išsilavinimo kokybės standartai – reikalavimai universitetų, kolegijų dėstytojams. Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją valstybės teisė nustatyti aukštojo išsilavinimo kokybės reikalavimus, inter alia susijusius su dėstytojų kvalifikacija, per se nepaneigia aukštųjų mokyklų autonomijos. Taigi Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, 9 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu ne paneigiama aukštųjų mokyklų autonomija (inter alia akademinė autonomija, suponuojanti mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvę), o siekiama užtikrinti aukštųjų mokyklų teikiamo aukštojo išsilavinimo kokybę. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu būtų pažeisti iš Konstitucijos kylantys imperatyvai, inter alia konstituciniai proporcingumo, protingumo principai, principas lex non cogit ad impossibilia. 3.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis, 9 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 4. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 4.1. Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnyje nustatyta: „1. Aukštosios mokyklos turi užtikrinti mokslo (meno) veiklos ir studijų vienovę. 2. Mokslo (meno) veiklos ir studijų vienovę universitetuose užtikrina dėstytojų ir studentų dalyvavimas moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinėje (socialinėje, kultūrinėje) plėtroje (meno veikloje), mokslo (meno) darbuotojų dalyvavimas studijų procese, mokslo žinių ir mokslinio (meninio) darbo įgūdžių perteikimas antrosios pakopos studijų programose bei doktorantūroje, universitetuose atliekami užsakomieji mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros (meno) darbai verslui, nevalstybiniam ir viešajam sektoriui. Antrosios pakopos studijų vykdymas siejamas su universitete vykdomos mokslo (meno) veiklos rezultatais. Trečiosios pakopos studentams mokslinė tiriamoji (meno) veikla yra privaloma. 3. Kolegijose mokslo ir studijų vienovė užtikrinama per glaudų ryšį su praktika – dėstytojų ir studentų dalyvavimą taikomuosiuose moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros darbuose pagal verslo, pramonės ir kitų organizacijų užsakymus, regionų plėtros projektuose, konsultacinėje veikloje.“ 4.2. Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnyje yra nustatytas ir reglamentuojamas mokslo (meno) veiklos ir studijų vienovės aukštosiose mokyklose principas. Universitetuose šio principo įgyvendinimas užtikrinamas dėstytojams ir studentams dalyvaujant moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinėje (socialinėje, kultūrinėje) plėtroje (meno veikloje), mokslo (meno) darbuotojams dalyvaujant studijų procese, perteikiant mokslo žinias ir mokslinio (meninio) darbo įgūdžius antrosios pakopos studijų programose bei doktorantūroje, atliekant užsakomuosius mokslinius tyrimus ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros (meno) darbus verslui, nevalstybiniam ir viešajam sektoriui, siejant antrosios pakopos studijų vykdymą su universitete vykdomos mokslo (meno) veiklos rezultatais, trečiosios pakopos studentams privalomai vykdant mokslinę tiriamąją (meno) veiklą. Kolegijose šio principo įgyvendinimas užtikrinamas per glaudų ryšį su praktika – dėstytojų ir studentų dalyvavimą taikomuosiuose moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros darbuose pagal verslo, pramonės ir kitų organizacijų užsakymus, regionų plėtros projektuose, konsultacinėje veikloje. Taigi dalyvaudami mokslo (meno) veikloje ir studijose aukštųjų mokyklų dėstytojai gali praktiškai pritaikyti ir perteikti studentams savo turimas teorines žinias, o studentai gali įgyti savo siekiamai profesinei kvalifikacijai būtinų teorinių ir praktinių žinių. 4.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad mokslo ir mokymo vienovės principas yra įtvirtintas Didžiojoje universitetų chartijoje. Joje skelbiama, jog universitetų mokomasis darbas turi būti neatsiejamas nuo mokslinio tiriamojo darbo siekiant, kad mokymasis juose neatsiliktų nuo kintančių reikalavimų, visuomenės poreikių ir mokslo pažangos. Chartijoje nurodoma, jog telkiant dėstytojus ir norminant jų statusą reikia laikytis principo, kad mokslinis tiriamasis darbas yra neatsiejamas nuo mokomojo darbo. 4.4. Taigi Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnis, kuriame nustatytas mokslo (meno) ir studijų vienovės principas ir reglamentuotas jo įgyvendinimas, yra skirtas užtikrinti glaudžiam mokslinio tiriamojo darbo ir mokymo proceso ryšiui, kuris yra viena iš prielaidų laiduoti aukštojo mokslo kokybę. Toks ryšys būtinas, kad aukštųjų mokyklų teikiamas išsilavinimas atitiktų kintančius valstybės ir visuomenės pažangios raidos poreikius. 4.5. Pareiškėjas savo abejones dėl Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio atitikties Konstitucijai grindžia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl mokslo ir tyrimų laisvės bei aukštųjų mokyklų autonomijos, inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarime suformuluota konstitucinės doktrinos nuostata, kad pagal Konstituciją asmeniui kokios nors mokslinės pažiūros negali būti primetamos, jo negalima versti pasirinkti kurią nors mokslinių tyrimų sritį arba neleisti jos pasirinkti (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis), versti atlikti kokius nors mokslinius tyrimus arba drausti juos atlikti (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis), skelbti atliktų mokslinių tyrimų rezultatus arba jų neskelbti; tai yra asmens nuožiūros, jo laisvo apsisprendimo reikalas. 4.6. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta: „Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.“ Minėta, kad ši nuostata yra susijusi su Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta mokslo ir tyrimų laisvė. Aukštųjų mokyklų autonomija inter alia apima akademinę autonomiją. Taip pat minėta, kad aukštųjų mokyklų autonomija aiškintina valstybės konstitucinės priedermės prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą ir konstitucinės priedermės užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus, kontekste; iš Konstitucijos kylanti teisėtai veikiančių aukštųjų mokyklų teikiamo aukštojo išsilavinimo (profesijos) pripažinimo garantija suponuoja atitinkamų valstybės institucijų įgaliojimus kontroliuoti aukštojo mokslo kokybę ir užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus – ir bendruosius, ir juos konkretinančius standartus, apibrėžiančius reikalavimus tam tikroms studijų kryptims. Tokius standartus turi nustatyti valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją formuojančios aukštojo mokslo politiką, organizuojančios ir vykdančios aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrą. Pažymėtina, kad ir įstatymų leidėjas turi sudaryti prielaidas užtikrinti aukštojo mokslo kokybę. Konstitucinis Teismas 2008 m. vasario 20 d. nutarime konstatavo, kad aukštojo išsilavinimo kokybės standartai, kuriuos turi atitikti asmuo, pretenduojantis užimti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra profesine veikla, turi būti nustatomi įstatymu. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 20 d. nutarime konstatavo, kad dėstymas, mokslinė veikla – tai ypatinga veikla, kuriai reikalingas kūrybiškumas, ji nėra panaši į daugelio kitų rūšių profesinę veiklą ir negali būti jai prilyginta. Studijos – tai ne vien darbas auditorijose; itin reikšminga aukštosios mokyklos dėstytojo kokybiško, vadinasi, kūrybiško, darbo laiko dalis skiriama pasirengimui užsiėmimams su studentais, vadovavimui studentų savarankiškoms studijoms, mokslinei veiklai, profesiniam bendravimui su kitais mokslininkais ir tyrėjais ir kt. 4.7. Minėta, kad Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnis, kuriame nustatytas mokslo (meno) ir studijų vienovės principas ir reglamentuotas jo įgyvendinimas, yra skirtas užtikrinti glaudžiam mokslinio tiriamojo darbo ir mokymo proceso ryšiui, kuris yra viena iš prielaidų laiduoti aukštojo mokslo kokybę; toks ryšys būtinas, kad aukštųjų mokyklų teikiamas išsilavinimas atitiktų kintančius valstybės ir visuomenės pažangios raidos poreikius. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įgyvendina Konstitucijos jam suteiktus įgaliojimus sudaryti prielaidas užtikrinti aukštojo mokslo kokybę, inter alia garantuoti, kad aukštųjų mokyklų teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiks tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus. Nenustačius ir neįgyvendinus mokslo (meno) veiklos ir studijų vienovės principo nebūtų užtikrinti būtini aukštojo išsilavinimo kokybės standartai, t. y. aukštosiose mokyklose nebūtų rengiami specialistai, atitinkantys aukštojo išsilavinimo kokybės standartus, taikomus norintiesiems užimti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra profesine veikla, taip pat nebūtų pasiekti kiti aukštųjų mokyklų tikslai, nustatyti Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (inter alia universiteto tikslai vykdyti studijas, teikiančias asmeniui moksliniais tyrimais grindžiamą šiuolaikinį pažinimo ir technologijų lygį atitinkantį aukštąjį universitetinį išsilavinimą, aukštojo mokslo kvalifikaciją, ugdyti visapusiškai išsilavinusią, etiškai atsakingą, kūrybingą ir verslią asmenybę, ugdyti švietimui, mokslui, menui ir kultūrai imlią visuomenę, gebančią veiksmingai naudotis mokslu ir konkuruoti aukšto lygio technologijų, gaminių ir paslaugų rinkoje), 9 straipsnio 2 dalyje (inter alia kolegijų tikslai vykdyti studijas, teikiančias asmeniui aukštąjį koleginį išsilavinimą ir aukštojo mokslo kvalifikaciją, tenkinančias Lietuvos valstybės bei visuomenės ir ūkio reikmes ir atitinkančias mokslo bei naujausių technologijų lygį, sudaryti sąlygas asmenų įgytoms žinioms ir gebėjimams tobulinti, ugdyti švietimui ir kultūrai imlią visuomenę, gebančią dirbti sparčios technologijų kaitos sąlygomis). Kartu Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio nuostatomis nėra primetama kokių nors mokslinių pažiūrų, verčiama pasirinkti kurios nors mokslinių tyrimų srities arba neleidžiama jos pasirinkti, verčiama arba draudžiama atlikti kokių nors mokslinių tyrimų, nėra pažeidžiama aukštosios mokyklos autonomija. 4.8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 5. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 5.1. Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Akademinė bendruomenė naudojasi akademine laisve ir vadovaujasi Akademinės etikos kodeksu, kurį pagal akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus rekomendacijas parengia ir tvirtina mokslo ir studijų institucijos.“ Taigi akademinės etikos kodeksas, kuriuo vadovaujasi akademinė bendruomenė, yra rengiamas ir tvirtinamas pagal akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus rekomendacijas. Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, kad akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius yra valstybės pareigūnas, nagrinėjantis skundus ir inicijuojantis tyrimus dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo (1 dalis), kontrolierių 5 metų kadencijai skiria Seimas Lietuvos mokslo tarybos teikimu (2 dalis). Atlikdamas savo funkcijas akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius turi teisę inter alia informuoti mokslo ir studijų institucijas ir Švietimo ir mokslo ministeriją apie asmenis, padariusius akademinės etikos ir procedūrų pažeidimų, rekomenduoti mokslo ir studijų institucijoms atšaukti sprendimą, priimtą remiantis akademinę etiką ir procedūras reglamentuojančiais dokumentais, rekomenduoti darbuotojui atsisakyti dalyvauti vykdomame mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros projekte, informuoti už atitinkamą sritį atsakingą instituciją apie nukentėjusius nuo akademinės etikos pažeidimų asmenis (autorius), viešinti nustatytus akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo atvejus (Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio 12 dalis). Taigi įgyvendindamas šiuos įgaliojimus akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius prisideda prie akademinės etikos standartų tobulinimo ir kartu – prie aukštojo mokslo kokybės. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatų, patvirtintų Seimo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. XI-1583 „Dėl Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos įsteigimo ir Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatų patvirtinimo“ (priimtu vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio 14 dalimi), 12 punkto 6 papunktį vienas iš akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus uždavinių yra prisidėti prie mokslo ir studijų kokybės puoselėjant akademinės atsakomybės principus ir etiškas mokslines praktikas, taikant plagijavimo, neteisėto kopijavimo ar kitokio kitų asmenų sukurtų intelektinės nuosavybės rezultatų neteisėto naudojimo, taip pat mokslinių tyrimų duomenų padirbinėjimo, klastojimo arba manipuliavimo jais prevencijos priemones. Apibendrinant Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus rekomendacijos dėl mokslo ir studijų institucijos rengiamo ir tvirtinamo akademinės etikos kodekso atskleidžia, koks yra rekomenduotinas visų mokslo ir studijų institucijų akademinei bendruomenei priimtinas akademinės etikos standartas. Atsižvelgdama į akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus rekomendacijas, taip pat į atitinkamos akademinės bendruomenės veiklos specifiką ir geros akademinės praktikos tradicijas, kiekviena mokslo ir studijų institucija (aukštoji mokykla arba mokslinių tyrimų institutas) rengia ir tvirtina akademinės etikos kodeksą. 5.2. Pareiškėjas savo abejones dėl Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad, pasak jo, akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius, būdamas Seimo skiriamas valstybės pareigūnas, teikdamas rekomendacijas dėl akademinės etikos kodekso turi galimybę pažeisti aukštųjų mokyklų autonomiją. 5.3. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja akademinę ir institucinę autonomiją. Konstitucinis Teismas, 1994 m. birželio 27 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, konstatavo, jog istoriškai aukštosios mokyklos autonomijos idėja susiformavo viduramžiais, kuriantis universitetams kaip mokslo ir mokymo įstaigoms. Autonomija reiškė, kad universitetas tam tikru požiūriu yra laisvas nuo valstybės, siekia kuo daugiau atsiriboti nuo politinės valdžios įtakos, sukurti savarankišką aukštosios mokyklos vidaus gyvenimo reguliavimo sistemą. Tokio atsitolinimo nuo valstybinės valdžios tikslas buvo apsaugoti mokslo, tyrimų ir mokymo laisvę, apginti mokslininkus ir dėstytojus nuo politinio bei ideologinio poveikio. Akademinės autonomijos raidą visada lėmė supratimas, kad mokslas ir mokymas gali normaliai egzistuoti ir skatinti pažangą tik tada, kai jie yra laisvi ir nepriklausomi. Taip susiformavo akademinės laisvės principas, išreiškiantis siekį apginti nuo išorinės įtakos mokslininkų ir dėstytojų mokslinės minties ir jos išraiškos laisvę. Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įstatuose ar statute įtvirtinti savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją. Tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Kita vertus, aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesai turi būti derinami; aukštųjų mokyklų autonomija turi būti derinama su jų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Dėl to, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, valstybė neatleidžiama nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą; todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima; tokia išvada darytina ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą; tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Šioje konstitucinės justicijos byloje minėta, kad mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra apima Konstitucijos ir įstatymų laikymosi priežiūrą ir kontrolę; šiuo tikslu valstybė (jos institucijos) gali taikyti įvairius įstatymuose nustatytus kontrolės būdus ir formas. Valstybine mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra yra užtikrinamas vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis, garantuojama mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktis valstybės pripažįstamai kvalifikacijai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat konstatuota, kad valstybės teisė nustatyti aukštojo išsilavinimo kokybės reikalavimus per se nepaneigia Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojamos aukštųjų mokyklų autonomijos. Pažymėtina, kad aukštojo išsilavinimo kokybė yra susijusi inter alia su akademinės etikos normų paisymu vykdant mokslo ir studijų veiklą. Todėl valstybė, siekdama inter alia užtikrinti aukštojo mokslo kokybę, gali nustatyti rekomenduojamus akademinės etikos ir procedūrų standartus. 5.4. Minėta, kad Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio 4 dalyje minimos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus rekomendacijos, pagal kurias mokslo ir studijų institucijos rengia ir tvirtina akademinės etikos kodeksus, atskleidžia, koks yra rekomenduotinas visų mokslo ir studijų institucijų akademinei bendruomenei priimtinas akademinės etikos standartas; be to, atsižvelgdama į akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus rekomendacijas, akademinės bendruomenės veiklos specifiką ir geros akademinės praktikos tradicijas, kiekviena mokslo ir studijų institucija (aukštoji mokykla arba mokslinių tyrimų institutas) rengia ir tvirtina akademinės etikos kodeksą. Minėta ir tai, kad valstybės teisė nustatyti aukštojo išsilavinimo kokybės reikalavimus, kurie yra susiję inter alia su akademinės etikos normų paisymu, per se nepaneigia Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojamos aukštųjų mokyklų autonomijos; valstybė, siekdama inter alia užtikrinti aukštojo mokslo kokybę, gali nustatyti rekomenduotinus akademinės etikos ir procedūrų standartus. 5.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. II Dėl Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatos, 8 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą“ neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas taip pat abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Universitete vykdomos universitetinės studijos, atliekami moksliniai tyrimai, eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra ir (arba) plėtojamas aukšto lygio profesionalusis menas. Šią veiklą vykdančios aukštosios mokyklos pavadinime turi būti žodis „universitetas“ arba „akademija“, arba „seminarija“.“ Paminėtina, kad universitetas yra vienas iš dviejų aukštųjų mokyklų tipų (Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Taigi iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatą ginčija tik tiek, kiek joje nustatyta, kad universiteto tipo aukštosios mokyklos pavadinime turi būti žodis „universitetas“ arba „akademija“, arba „seminarija“. 2. Pareiškėjo ginčijamoje Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatoje nustatyta vienintelė valstybinės aukštosios mokyklos, kaip viešojo juridinio asmens, teisinė forma –viešoji įstaiga. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį viešoji įstaiga yra pagal minėtą ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybinė aukštoji mokykla, kurios steigėja yra valstybė, tenkina viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę bei kultūrinę veiklą (pagal Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį ji organizuoja ir vykdo studijas, teikia aukštojo mokslo kvalifikacijas, vykdo mokslinius tyrimus, eksperimentinę (socialinę, kultūrinę) plėtrą ir (arba) meno veiklą, taiko mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros rezultatus, kaupia mokslo žinias, plėtoja kūrybinę veiklą ir kultūrą, puoselėja akademinės bendruomenės vertybes ir tradicijas). Kartu Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybinė aukštoji mokykla turi Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą. Taigi įstatymų leidėjas valstybinei aukštajai mokyklai pripažįsta Konstitucijos garantuojamą autonomiją ir nustato su tokia autonomija susijusį specialų teisinį statusą, kuris konkretinamas kitose Mokslo ir studijų įstatymo nuostatose, inter alia reglamentuojančiose valstybinės aukštosios mokyklos valdymo ir mokslo (meno) bei studijų veiklos ypatumus, kurie būtini institucinei ir akademinei valstybinės aukštosios mokyklos autonomijai užtikrinti. 3. Pareiškėjo ginčijamoje Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoje nustatyta, kad universiteto tipo aukštosios mokyklos pavadinime turi būti žodis „universitetas“ arba „akademija“, arba „seminarija“. Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad universitete vykdomos universitetinės studijos, atliekami moksliniai tyrimai, eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra ir (arba) plėtojamas aukšto lygio profesionalusis menas. 4. Pareiškėjas savo abejones dėl Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatos grindžia tuo, kad, pasak jo, įstatymų leidėjas, reglamentuodamas visas valstybines aukštąsias mokyklas tik kaip viešąsias įstaigas, gali paneigti aukštųjų mokyklų įvairovę. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad institutams šiame įstatyme numatomi net du valstybinių mokslinių institutų tipai – biudžetinių įstaigų ar viešųjų įstaigų. 5. Pareiškėjas savo abejones dėl ginčijamos Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos grindžia tuo, kad universiteto veiklą vykdančių aukštųjų mokyklų pavadinimų apribojimas tik trimis galimais variantais gali prieštarauti aukštųjų mokyklų autonomijos principui, nes universiteto veiklą vykdančioms aukštosioms mokykloms neleidžiama pasirinkti kitokių pavadinimų; be to, įstatymų leidėjas gali įpareigoti pakeisti tradicinį universiteto pavadinimą. 6. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, 1994 m. birželio 27 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įstatuose ar statute įtvirtinti savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją. Tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). 7. Pažymėtina, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į inter alia Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad „valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą“. Aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima; tai kyla ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją valstybinės aukštosios mokyklos, kaip viešojo juridinio asmens, teisinės formos nustatymas ir universiteto tipo aukštųjų mokyklų pavadinimuose privalomų nurodyti žodžių nustatymas per se nepaneigia aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės bei akademinės bendruomenės savivaldos, t. y. akademinės ir institucinės aukštųjų mokyklų autonomijos. Įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti valstybinės aukštosios mokyklos teisinę formą ir privalomus aukštosios mokyklos pavadinime nurodyti žodžius. Tačiau valstybinės aukštosios mokyklos, kaip viešojo juridinio asmens, teisinė forma turi būti suderinama su jos paskirtimi nesiekiant pelno tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę bei kultūrinę veiklą. Kita vertus, aukštųjų mokyklų pavadinimuose privalomi nurodyti žodžiai turi būti suderinami su aukštosios mokyklos tipu, studijų ir mokslinių tyrimų bei teikiamo aukštojo išsilavinimo lygiu ir specifika. 8. Minėta, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalį įstatymų leidėjas nustatė vienintelę valstybinės aukštosios mokyklos, kaip viešojo juridinio asmens, teisinę formą – valstybinė aukštoji mokykla turi veikti kaip viešoji įstaiga (t. y. pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus inter alia vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę bei kultūrinę veiklą); kartu valstybinei aukštajai mokyklai pripažįstama Konstitucijos garantuojama autonomija ir nustatomas su tokia autonomija susijęs specialus teisinis statusas, kuris konkretinamas kitose Mokslo ir studijų įstatymo nuostatose, inter alia reglamentuojančiose valstybinės aukštosios mokyklos valdymo ir mokslo (meno) bei studijų veiklos ypatumus, kurie būtini institucinei ir akademinei valstybinės aukštosios mokyklos autonomijai užtikrinti. Taip pat minėta, jog Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad universiteto tipo aukštosios mokyklos pavadinime turi būti žodis „universitetas“ arba „akademija“, arba „seminarija“; universitete vykdomos universitetinės studijos, atliekami moksliniai tyrimai, eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra ir (arba) plėtojamas aukšto lygio profesionalusis menas. Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją valstybinės aukštosios mokyklos, kaip viešojo juridinio asmens, teisinės formos nustatymas ir universiteto tipo aukštųjų mokyklų pavadinimuose privalomų nurodyti žodžių nustatymas per se nepaneigia aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės bei akademinės bendruomenės savivaldos, t. y. akademinės ir institucinės aukštųjų mokyklų autonomijos; valstybinės aukštosios mokyklos, kaip viešojo juridinio asmens, teisinė forma turi būti suderinama su jos paskirtimi nesiekiant pelno tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę bei kultūrinę veiklą, o aukštųjų mokyklų pavadinimuose privalomi nurodyti žodžiai turi būti suderinami su aukštosios mokyklos tipu, studijų ir mokslinių tyrimų bei teikiamo aukštojo išsilavinimo lygiu ir specifika. 8.1. Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta vienintelė valstybinės aukštosios mokyklos, kaip viešojo juridinio asmens, teisinė forma – viešoji įstaiga dera su valstybinės aukštosios mokyklos paskirtimi nesiekiant pelno tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę bei kultūrinę veiklą. Taigi nustačius tokią valstybinės aukštosios mokyklos teisinę formą nėra paneigiama aukštųjų mokyklų autonomija. 8.2. Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas universiteto tipo aukštosios mokyklos pavadinime nurodyti žodį „universitetas“ arba „akademija“, arba „seminarija“ dera su šiuo aukštosios mokyklos tipu, universitetinių studijų ir mokslinių tyrimų bei teikiamo aukštojo išsilavinimo lygiu ir specifika. Taigi nustačius tokius universiteto tipo aukštųjų mokyklų pavadinimuose privalomus nurodyti žodžius nėra paneigiama aukštųjų mokyklų autonomija. 9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad universiteto tipo aukštosios mokyklos pavadinime turi būti žodis „universitetas“ arba „akademija“, arba „seminarija“, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. III Dėl Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygybės principams. 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygybės principams. 2. Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta: „Aukštoji mokykla privalo: <...> 2) informuoti steigėjus, juridinio asmens dalyvius ir visuomenę apie studijų ir mokslinės veiklos kokybės užtikrinimo priemones, o valstybinės aukštosios mokyklos – ir apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą; savo studijų programų išorinio kokybės įvertinimo ir akreditavimo rezultatus.“ Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta: „Mokslinių tyrimų institutas privalo: <...> 2) informuoti steigėją (juridinio asmens dalyvius) ir visuomenę apie mokslinės veiklos kokybės užtikrinimo priemones, o valstybinis mokslinių tyrimų institutas – ir apie savo finansinę, ūkinę veiklą ir lėšų naudojimą.“ 3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Mokslo ir studijų įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje yra numatyta galimybė skirti mokslo ir studijų institucijoms valstybės biudžeto lėšų. Jos gali būti skiriamos ir valstybinėms, ir nevalstybinėms mokslo ir studijų institucijoms (aukštosioms mokykloms ir mokslinių tyrimų institutams). Tik valstybinėms mokslo ir studijų institucijoms gali būti skiriamos valstybės biudžeto bazinio finansavimo lėšos ir valstybės investicijų programų ir valstybės investicijų projektų lėšos (Mokslo ir studijų įstatymo 67 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Valstybės biudžeto lėšos studijoms, programinis konkursinis mokslinių tyrimų finansavimas iš valstybės biudžeto lėšų ir valstybės fondų lėšos gali būti skiriamos ir valstybinėms, ir nevalstybinėms mokslo ir studijų institucijoms (Mokslo ir studijų įstatymo 67 straipsnio 1 dalies 2, 5, 6 punktai). 4. Taigi Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatytos skirtingos valstybinių ir nevalstybinių aukštųjų mokyklų pareigos, susijusios su informavimu apie savo veiklą ir lėšų naudojimą. Visos aukštosios mokyklos (valstybinės ir nevalstybinės) privalo informuoti steigėjus, juridinio asmens dalyvius ir visuomenę apie studijų ir mokslinės veiklos kokybės užtikrinimo priemones, savo studijų programų išorinio kokybės įvertinimo ir akreditavimo rezultatus. Valstybinės aukštosios mokyklos taip pat turi informuoti savo steigėją ir visuomenę ir apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą, o nevalstybinės aukštosios mokyklos tokios pareigos neturi net tuo atveju, kai joms skiriama valstybės biudžeto lėšų. Panašus teisinis reguliavimas mokslinių tyrimų institutų atžvilgiu nustatytas Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Visi mokslinių tyrimų institutai (valstybiniai ir nevalstybiniai) privalo informuoti steigėjus (juridinio asmens dalyvius) ir visuomenę apie mokslinės veiklos kokybės užtikrinimo priemones. Valstybiniai mokslinių tyrimų institutai taip pat turi informuoti savo steigėją (juridinio asmens dalyvius) ir visuomenę ir apie savo finansinę, ūkinę veiklą ir lėšų naudojimą, o nevalstybiniai mokslinių tyrimų institutai tokios pareigos neturi net tuo atveju, kai jiems skiriama valstybės biudžeto lėšų. 5. Pareiškėjas savo abejones dėl Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad, jo nuomone, pareiga informuoti visuomenę apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą turėtų atsirasti dėl to, kad subjektui yra skiriama valstybės biudžeto lėšų, todėl nevalstybinė aukštoji mokykla, nevalstybinis mokslinių tyrimų institutas, gaunantys valstybės biudžeto lėšų ar valstybės finansuojamų programų lėšų, taip pat privalėtų atsiskaityti visuomenei už savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą – bent jau tiek, kiek minėtos lėšos buvo naudojamos. 6. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos „valstybė prižiūri mokymo <...> įstaigų veiklą“, 46 straipsnio 4 dalies nuostatos „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, šio straipsnio 5 dalies nuostatos „valstybė gina vartotojo interesus“ aukštųjų mokyklų teisinių santykių srityje valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris neiškreiptų sąžiningos konkurencijos, taip pat įtvirtinti įvairias aukštojo mokslo paslaugų vartotojų interesų gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas). Šioje konstitucinės justicijos byloje minėta, kad aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesai turi būti derinami; aukštųjų mokyklų autonomija turi būti derinama su jų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Aukštosios mokyklos turi veikti paklusdamos Konstitucijai ir teisei; naudojimasis Konstitucijos joms garantuojama autonomija jokiu būdu negali sudaryti prielaidų ja piktnaudžiauti. 7. Konstitucinis Teismas 2002 m. vasario 5 d. nutarime konstatavo, kad nors Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti ir kitokių priežiūros formų. Paskyrusi lėšų aukštųjų mokyklų finansavimui, valstybė turi teisę žinoti, kaip tos lėšos panaudojamos (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Aukštoji mokykla, gaunanti lėšų iš valstybės biudžeto, privalo atsiskaityti už gautų lėšų tinkamą panaudojimą, o įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti lėšų panaudojimo kontrolės būdus ir priemones (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Šios konstitucinės doktrinos nuostatos taikytinos ir teisiniam reguliavimui, susijusiam su valstybės biudžeto lėšų skyrimu mokslinių tyrimų institutams. Šiame kontekste pažymėtina, kad derindamas aukštųjų mokyklų autonomiją su jų atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį visos aukštosios mokyklos (ir valstybinės, ir nevalstybinės) ir visi mokslinių tyrimų institutai (ir valstybiniai, ir nevalstybiniai) privalėtų informuoti visuomenę apie jiems paskirtų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą. 8. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai). 9. Pažymėtina, kad valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo konstituciniai pagrindai įtvirtinti inter alia Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos neatsiejamos nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia nuostatos, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas (Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalis), valstybė remia mokslą (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis). Iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Pažymėtina, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis inter alia suponuoja reikalavimą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų mokslo ir studijų institucijoms paskirtų valstybės biudžeto lėšų tinkamą panaudojimą. Taigi įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto lėšų skyrimą mokslo ir studijų institucijoms ir jų panaudojimą, turi nustatyti visų mokslo ir studijų institucijų pareigą atsiskaityti už joms paskirtų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą. 10. Vertinant Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkte, 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad valstybinės aukštosios mokyklos ir valstybiniai mokslinių tyrimų institutai, palyginti su nevalstybinėmis aukštosiomis mokyklomis ir nevalstybiniais mokslinių tyrimų institutais, traktuojami skirtingai, nors tarp jų atskaitomybės už skiriamų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą požiūriu nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, taigi ginčijamomis nuostatomis yra pažeidžiamas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas. Minėta, kad derindamas aukštųjų mokyklų autonomiją su jų atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį visos aukštosios mokyklos (ir valstybinės, ir nevalstybinės) ir visi mokslinių tyrimų institutai (ir valstybiniai, ir nevalstybiniai) privalėtų informuoti visuomenę apie jiems paskirtų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą; ši pareiga inter alia kyla ir iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies. Minėta ir tai, kad Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkte tokia pareiga nenustatyta nevalstybinėms aukštosioms mokykloms, o 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte ji nenustatyta nevalstybiniams mokslinių tyrimų institutams. 11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas tiek, kiek jame nenustatyta nevalstybinių aukštųjų mokyklų pareiga atsiskaityti visuomenei už joms paskirtų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą, Mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 puntas tiek, kiek jame nenustatyta nevalstybinių mokslinių tyrimų institutų pareiga atsiskaityti visuomenei už jiems paskirtų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 128 straipsnio 2 daliai. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. IV Dėl Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Studijų kokybės vertinimo centro kolegialus valdymo organas yra Studijų kokybės vertinimo centro taryba, sudaroma iš 11 narių. Juos 6 metams skiria: Seimas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu, Vyriausybė, švietimo ir mokslo ministras, Lietuvos mokslo taryba kartu su Lietuvos mokslų akademija, universitetų senatai, kolegijų akademinės tarybos, Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų atstovybių sąjungos, Lietuvos kultūros ir meno taryba, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Žinių ekonomikos forumas. Studijų kokybės vertinimo centro tarybos sudėtį skelbia švietimo ir mokslo ministras. Studijų kokybės vertinimo centro taryba rengia ir tvirtina savo veiklos reglamentą.“ 3. Taigi ginčijamoje Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta kolegialaus Studijų kokybės vertinimo centro organo – Studijų kokybės vertinimo centro tarybos – sudarymo tvarka. Įstatymų leidėjas nustatė, kad po vieną narį į Studijų kokybės vertinimo centro tarybą skiria šie subjektai: Seimas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu, Vyriausybė, švietimo ir mokslo ministras, Lietuvos mokslo taryba kartu su Lietuvos mokslų akademija, universitetų senatai, kolegijų akademinės tarybos, Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų atstovybių sąjungos, Lietuvos kultūros ir meno taryba, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Žinių ekonomikos forumas. Pažymėtina, kad vienas pagrindinių Studijų kokybės vertinimo centro uždavinių – skatinti aukštųjų mokyklų veiklos kokybę per išorinį vertinimą bei institucijų ir studijų programų akreditavimą (Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi įstatymų leidėjas Studijų kokybės vertinimo centrui suteikė kompetenciją prisidėti prie aukštųjų mokyklų veiklos kokybės gerinimo, prižiūrėti ir vertinti aukštųjų mokyklų veiklą studijų kokybės aspektu, įgyvendinti aukštojo mokslo kokybės priežiūros politiką. Studijų kokybės vertinimo centras laikytinas valstybės švietimo politikos įgyvendinimą prižiūrinčia institucija. 4. Pareiškėjas, prašydamas ištirti Mokslo ir studijų įstatymo atitiktį Konstitucijai, abejoja, ar Studijų kokybės vertinimo centro, kaip valstybės biudžetinės įstaigos, kolegialus valdymo organas gali būti sudaromas ir iš nevyriausybinių, visuomeninių bei privatiems interesams atstovaujančių organizacijų, taip pat nurodo, jog dėl ginčijamo teisinio reguliavimo susidaro tokia nepagrįsta situacija, kad valstybės valia vienam konkrečiam nevalstybiniam subjektui suteikiama teisė ir pareiga skirti Studijų kokybės vertinimo centro tarybos narius, o kitam – nesuteikiama. 5. Šioje konstitucinės justicijos byloje minėta, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja akademinę ir institucinę autonomiją. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įstatuose ar statute įtvirtinti savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Taip pat konstatuota, jog visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusiškai išsilavinusią asmenybę, o aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Kita vertus, aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesai turi būti derinami; aukštųjų mokyklų autonomija turi būti derinama su jų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Aukštosios mokyklos turi veikti paklusdamos Konstitucijai ir teisei; naudojimasis Konstitucijos joms garantuojama autonomija jokiu būdu negali sudaryti prielaidų ja piktnaudžiauti. 6. Minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog autonomijos suteikimas aukštosioms mokykloms neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą. Todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima; tai kyla ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). 7. Pažymėtina, kad Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir pareiga prižiūrėti mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Šioje konstitucinės justicijos byloje minėta, kad mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra apima Konstitucijos ir įstatymų laikymosi priežiūrą ir kontrolę; čia valstybė (jos institucijos) gali taikyti įvairius įstatymuose nustatytus kontrolės būdus ir formas. Valstybine mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra yra užtikrinamas vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis, garantuojama mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktis valstybės pripažįstamai kvalifikacijai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti valstybinės švietimo politikos vykdymą prižiūrinčių institucijų kolegialių valdymo organų sudarymo tvarką, inter alia šių organų narius skiriančius subjektus. Tačiau nustatydamas šią tvarką įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į valstybinės švietimo politikos vykdymą prižiūrinčios institucijos tikslus, viešuoju interesu pagrįstą jos kolegialaus valdymo organo narius skiriančių subjektų suinteresuotumą formuoti ir įgyvendinti valstybinę švietimo politiką. 8. Minėta, kad ginčijamoje Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta kolegialaus Studijų kokybės vertinimo centro valdymo organo – jo tarybos – sudarymo tvarka. Septynis Studijų kokybės vertinimo centro tarybos narius skiria konkretus vienas subjektas (Seimas, Vyriausybė, švietimo ir mokslo ministras, Lietuvos kultūros ir meno taryba, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Žinių ekonomikos forumas), keturis – keli subjektai bendrai (Lietuvos mokslo taryba kartu su Lietuvos mokslų akademija, universitetų senatai, kolegijų akademinės tarybos, Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų atstovybių sąjungos). Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti valstybinės švietimo politikos vykdymą prižiūrinčių institucijų kolegialių valdymo organų sudarymo tvarką, inter alia šių organų narius skiriančius subjektus; nustatydamas šią tvarką įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į valstybinės švietimo politikos vykdymą prižiūrinčios institucijos tikslus, viešuoju interesu pagrįstą jos kolegialaus valdymo organo narius skiriančių subjektų suinteresuotumą formuoti ir įgyvendinti valstybinę švietimo politiką. Nėra pagrindo teigti, jog Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjo nustatyti subjektai neturi viešuoju interesu pagrįsto suinteresuotumo aukštojo mokslo studijų vykdymo kokybe, kad jiems negalėtų būti atstovaujama Studijų kokybės vertinimo centro taryboje. 9. Šiame kontekste pažymėtina, kad įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti valstybinės švietimo politikos vykdymą prižiūrinčių institucijų kolegialių valdymo organų sudarymo tvarką, inter alia šių organų narius skiriančius subjektus, įstatymų leidėjas gali numatyti ir kitus subjektus, turinčius viešuoju interesu pagrįstą suinteresuotumą aukštojo mokslo studijų vykdymo kokybe, kuriems būtų suteikta teisė skirti Studijų kokybės vertinimo centro tarybos narius. 10. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjo nustatyti subjektai, turintys teisę skirti Studijų kokybės vertinimo centro tarybos narius, įgyvendindami jiems tenkančią socialinę atsakomybę, turėtų šią teisę įgyvendinti taip, kad būtų sudarytos prielaidos Studijų kokybės vertinimo centro tarybai tinkamai vykdyti savo funkcijas; inter alia tai reiškia, kad Studijų kokybės vertinimo centro tarybos nariai turėtų būti nepriekaištingos reputacijos asmenys, kurių išsilavinimas ir kvalifikacija sudarytų prielaidas užtikrinti kvalifikuotą, veiksmingą ir atsakingą šios institucijos veiklą. 11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas tinkamai įgyvendino iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies kylančią diskreciją nustatyti prižiūrinčių valstybinės švietimo politikos vykdymą institucijų kolegialių valdymo organų sudarymo tvarką, inter alia šių organų narius skiriančius subjektus. Pažymėtina, kad tokios įstatymų leidėjo diskrecijos įgyvendinimas nėra susijęs su gamybos, rinkos ar sąžiningos konkurencijos, piliečių teisės dalyvauti valdant savo šalį ar lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą, laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas teisiniu reguliavimu, t. y. Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, 35 straipsnio 1, 2 dalyse, 46 straipsnio 4 dalyje. Todėl nėra argumentų teigti, kad Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudaro prielaidas pažeisti iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 1, 2 dalių, 46 straipsnio 4 dalies kylančius imperatyvus. 12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 4 daliai. V Dėl Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 1, 3 dalims, 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 3, 7 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, šio įstatymo 66 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 18 straipsniui, 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 43 straipsnio 3, 7 dalims. 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 1, 3 dalims, 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 3, 7 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. 1.1. Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Magistrantūros studijų programos skiriamos pasirengti savarankiškam mokslo (meno) darbui arba kitam darbui, kurį atlikti reikia mokslo žinių ir analitinių gebėjimų. Magistrantūros studijos vyksta universitetuose, kuriuose vykdoma studijų kryptį atitinkanti mokslo (meno) veikla. Asmenims, baigusiems magistrantūros studijų programas, suteikiamas atitinkamos studijų krypties magistro laipsnis. Asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe, gali būti suteikiamas teologijos licenciato laipsnis.“ 1.2. Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones, nurodo, kad pedagogams, kitiems darbuotojams negali būti nustatomi jokie su jų įsitikinimais susiję reikalavimai; teologijos mokslas ir mokslinis teologijos licenciato laipsnis pasaulietinėse valstybinėse aukš