Byla Nr. 35/03-11/06 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENOS ĮSTATYMO 85 STRAIPSNIO 3 DALIES (2000 M. RUGSĖJO 19 D. REDAKCIJA), 139 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2000 M. RUGSĖJO 19 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 306 STRAIPSNIO (2004 M. LIEPOS 8 D. REDAKCIJA), 308 STRAIPSNIO (2006 M. BIRŽELIO 1 D. REDAKCIJA) 2 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 324 STRAIPSNIO 12, 13 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 377 STRAIPSNIO (2004 M. LIEPOS 8 D. REDAKCIJA) 9 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 448 STRAIPSNIO 7 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 454 STRAIPSNIO 5, 6 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 460 STRAIPSNIO 4, 5 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 268 STRAIPSNIO 3 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 285 STRAIPSNIO 2, 5 DALIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 286 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 288 STRAIPSNIO 4 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 289 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 303 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 320 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 325 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 358 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT DĖL PAREIŠKĖJO – SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 119 STRAIPSNIO 2 DALIES 1 PUNKTAS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 119 STRAIPSNIO 5 DALIS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 120 STRAIPSNIO (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA) 1 PUNKTAS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M. VASARIO 19 D. DEKRETAS NR. 2067 „DĖL APYGARDOS TEISMO TEISĖJO ĮGALIOJIMŲ PRATĘSIMO“, LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M. BIRŽELIO 18 D. DEKRETAS NR. 128 „DĖL APYGARDŲ TEISMŲ SKYRIŲ PIRMININKŲ SKYRIMO“ TA APIMTIMI, KURIA NUSTATYTA, KAD VILNIAUS APYGARDOS TEISMO TEISĖJAS KONSTANTAS RAMELIS SKIRIAMAS ŠIO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKUI, NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2006 m. rugsėjo 21 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo narei Nijolei Steiblienei, advokatui Kęstučiui Čilinskui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Juliui Sabatauskui (atstovaujančiam suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą), suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniesiems patarėjams Mindaugui Girdauskui ir Gediminui Sagačiui (atstovaujantiems suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą), suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovei Respublikos Prezidento patarėjai teisės klausimams Mildai Vainiutei (atstovaujančiai suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Prezidentui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą), remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. rugpjūčio 21 d. išnagrinėjo bylą Nr. 35/03-11/06 pagal šiuos prašymus: 1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalies nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui; 2) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Seimo narių Nijolės Steiblienės, Algirdo Monkevičiaus, Juliaus Dautarto, Irenos Degutienės, Andriaus Kubiliaus, Rimanto Dagio, Vidos Marijos Čigriejienės, Danutės Bekintienės, Edmundo Pupinio, Antano Matulo, Egidijaus Vareikio, Audronio Ažubalio, Rasos Juknevičienės, Kazio Starkevičiaus, Algirdo Vrubliausko, Povilo Jakučionio, Alvydo Sadecko, Vaclavo Stankevičiaus, Valerijaus Simuliko, Vaclovo Karbauskio, Gedimino Jakavonio, Petro Baguškos, Jurgio Razmos, Sauliaus Pečeliūno, Ryto Kupčinsko, Antano Stasiškio, Donato Jankausko, Henriko Žukausko, Violetos Boreikienės, Jono Liongino, Juozo Jaruševičiaus, Ramūno Garbaravičiaus, Vilijos Aleknaitės Abramikienės, Gintaro Steponavičiaus, Algio Kašėtos, Petro Auštrevičiaus, prašymą ištirti: – ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad išnagrinėjus bylą yra surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo ar nutarties įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpai išdėstant motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo, nutarties dalys surašomos vėliau, per septynias dienas nuo sprendimo ar nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad teisėjas surašo ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžiančiais motyvais tik bylose dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis surašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109,117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas iki nuosprendžio ar nutarties skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio, nutarties priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis, nutartis yra surašoma ir pasirašoma vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį, nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priima ir paskelbia nutartį be motyvų, o motyvai surašomi ir jais nutartis papildoma vėliau po paskelbimo, ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių visų asmenų atžvilgiu, išskyrus nuteistuosius, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų, priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus Europos žmogaus teisių teismo sprendimą priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą pirmosios instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė bei rezoliucinė sprendimo dalys, o likusi, sprendimą pagrindžianti, dalis rašoma vėliau, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių pirmosios instancijos teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą apeliacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik sprendimo ar nutarties įžanginė bei rezoliucinė dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą kasacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė ir rezoliucinė nutarties (nutarimo) dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per dvidešimt dienų nuo nutarties ar nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 120 straipsnio 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu šie pareiškėjų – Vilniaus apygardos teismo ir Seimo narių grupės prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai buvo suteiktas numeris 35/03-11/

1. Konstitucinis Teismas nustatė: I
2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK, naujasis CPK) 320 straipsnio 2 dalies nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.
3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: – ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad išnagrinėjus bylą yra surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo ar nutarties įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpai išdėstant motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo, nutarties dalys surašomos vėliau, per septynias dienas nuo sprendimo ar nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK, naujasis BPK) 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad teisėjas surašo ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžiančiais motyvais tik bylose dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar BPK 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis surašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar BPK 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas iki nuosprendžio ar nutarties skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio, nutarties priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis, nutartis yra surašoma ir pasirašoma vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį, nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar BPK 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priima ir paskelbia nutartį be motyvų, o motyvai surašomi ir jais nutartis papildoma vėliau po paskelbimo, ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar BPK 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar BPK 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių visų asmenų atžvilgiu, išskyrus nuteistuosius, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų, priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar BPK 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus Europos žmogaus teisių teismo sprendimą priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar CPK 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą pirmosios instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė bei rezoliucinė sprendimo dalys, o likusi, sprendimą pagrindžianti, dalis rašoma vėliau, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar CPK 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių pirmosios instancijos teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar CPK 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar CPK 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar CPK 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar CPK 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą apeliacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik sprendimo ar nutarties įžanginė bei rezoliucinė dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar CPK 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą kasacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė ir rezoliucinė nutarties (nutarimo) dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per dvidešimt dienų nuo nutarties ar nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Teismų įstatymo 120 straipsnio 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. II
4. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašymą grindžia šiais argumentais. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) apeliacinės instancijos teismas peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas gali tik tada, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, o kasacinės instancijos teismui draudimas peržengti kasacinio skundo ribas, jei to reikalauja viešasis interesas, nėra nustatytas (CPK 353 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Tai, kad apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas yra draudžiama peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir tai, kad kasacinės instancijos teismui atitinkamas draudimas nėra nustatytas, reiškia, kad asmenų, kurie neturi teisės paduoti kasacinį skundą, ir asmenų, kurių bylos nagrinėjamos pagal apeliacinius skundus, teisės ir interesai pagal įstatymą yra ginami mažesne apimtimi negu asmenų, kurių bylos nagrinėjamos kasacinės instancijos teisme. Bet viešasis interesas reikalauja, kad teisė būtų taikoma tinkamai visų kategorijų bylose ir kad visose bylose priimti sprendimai butų teisingi, todėl apeliacinės instancijos teismas (jei norima, kad jis teisingai išspręstų bylą) turi turėti įgaliojimus peržengti apeliacinio skundo ribas ir įvertinti neapskųstą sprendimo dalį nagrinėdamas ne tik tam tikrų, o visų kategorijų bylas. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo nuomone, CPK 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu apeliacinės instancijos teismui neleidžiama vykdyti teisingumo, taikyti įstatymų vadovaujantis teisingumo, protingumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnis), įvykdyti civilinio proceso tikslų; jam kilo abejonių, ar toks teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pagal kurią įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs, 109 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
5. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašymą grindžia šiais argumentais. 2.
6. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamuose Administracinių bylų teisenos įstatymo, BPK ir kai kuriuose CPK straipsniuose (jų dalyse) yra reglamentuojami santykiai, susiję su teismų sprendimų, nutarimų, nuosprendžių, nutarčių surašymu ir paskelbimu (inter alia nustatyti terminai, per kuriuos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi surašyti ir paskelbti sprendimus (nutarimus, nuosprendžius, nutartis). 2.1.
7. BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatyta, kad: apylinkės teismo teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, aprašomojoje dalyje gali nedėstyti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose, 5 dalyje numatytų aplinkybių, išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); nagrinėjimo teisme dalyviai, kurie pagal BPK gali apskųsti teismo nuosprendį, pateikę rašytinius prašymus turi teisę gauti nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą ir kad toks prašymas teismui turi būti pateiktas per septynias dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos (2 dalis); jeigu pateikiamas šio straipsnio 2 dalyje numatytas rašytinis prašymas arba nuosprendis apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui, nuosprendį priėmęs teisėjas per tris dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos surašo nesutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį ir kad naujai surašytą aprašomąją nuosprendžio dalį teisėjas pasirašo ir prideda prie jau esančio nuosprendžio (3 dalis); jeigu apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas nuosprendis, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo, surašoma nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis (4 dalis). Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija), reglamentuojančiame nuosprendžių priėmimą pirmosios instancijos teisme, kai nuosprendį priima apylinkės teismo teisėjas, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nuosprendžiai su juos pagrindžiančiais motyvais priimami ir paskelbiami tik bylose dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse, o kitose bylose teisėjas nuosprendžius surašo ir paskelbia be juos pagrindžiančių motyvų, ir tik vėliau, šiame straipsnyje nurodytais atvejais, teisėjas naujai surašo nuosprendžio aprašomąją dalį su tą nuosprendį pagrindžiančiais motyvais ir tą dalį, jos neskelbdamas, prideda prie nuosprendžio. Tokie BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti, nes juose nėra išdėstomos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose, 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nurodytos aplinkybės, būtent – įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (1 dalies 2 punktas), nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (1 dalies 3 punktas), bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai (1 dalies 4 punktas), motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo (5 dalis). Be to, pagal BPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 2, 3, 4 dalis nuosprendį pagrindžiantys motyvai surašomi, jeigu yra tam tikros sąlygos (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse): to per tam tikrą laiką paprašo asmenys, galintys apskųsti nuosprendį (2 dalis), nuosprendis apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui (3, 4 dalys). 2.1.
8. BPK 308 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, kad šiuo atveju teismas paskelbia nuosprendžio įžanginę bei rezoliucinę dalis ir žodžiu paaiškina jo priėmimo argumentus, taip pat kad visą motyvuotą nuosprendį surašo ir pasirašo bylą išnagrinėję teisėjai ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo. Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 308 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančioje nuosprendžių priėmimą pirmosios instancijos teisme, kai nuosprendis priimamas kolegialiai, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuosprendyje nurodyti jo priėmimo motyvus tik tada, kai mano, kad byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais jis turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti ir paskelbti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis bei žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmimo argumentus; po to, kai nuosprendis paskelbtas ir byloje nebe dalyvauja jos dalyviai, nuosprendis yra toliau papildomas motyvais – bylą išnagrinėję teisėjai visą motyvuotą nuosprendį surašo ir pasirašo ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais laikytini ir BPK 308 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai. 2.1.
9. BPK 324 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad kai byla yra sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę pasitarimų kambaryje surašyti tik nuosprendžio ar nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, kad šiuo atveju teismas paskelbia nuosprendžio ar nutarties rezoliucinę dalį ir žodžiu paaiškina jos priėmimo argumentus, taip pat kad visą motyvuotą nuosprendį ar nutartį surašo ir pasirašo bylą apeliacine tvarka išnagrinėję teisėjai ne vėliau kaip per septynias, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio ar nutarties priėmimo (12 dalis), be to, kad ne vėliau kaip per penkias dienas po nuosprendžio ar nutarties paskelbimo, o kai buvo paskelbta tik rezoliucinė dalis – per tą patį laiką po jų pasirašymo nuosprendžio ar nutarties nuorašas turi būti išsiunčiamas suimtam nuteistajam, kuris apskundė nuosprendį arba su kurio interesais susijęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis, taip pat kad kitiems apeliantams nuosprendžio ar nutarties nuorašas įteikiamas, jeigu šie to prašo (13 dalis). Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 324 straipsnio 12, 13 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančiose nuosprendžių, nutarčių priėmimą apeliacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko privalo nuosprendyje, nutartyje nurodyti jo priėmimo motyvus tik tuomet, kai mano, kad byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais jis turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti ir paskelbti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis bei žodžiu paaiškinti nuosprendžio, nutarties priėmimo argumentus; po to, kai nuosprendis, nutartis paskelbtas (paskelbta) ir byloje nebedalyvauja jos dalyviai, nuosprendis, nutartis yra toliau papildomas (papildoma) motyvais – bylą išnagrinėję teisėjai visą motyvuotą nuosprendį, nutartį surašo ir pasirašo ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio, nutarties priėmimo. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais (nemotyvuotomis) laikytini (laikytinos) ir BPK 324 straipsnio 12, 13 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatyti (numatytos) teismo nuosprendžiai (nutartys). 2.1.
10. BPK 377 straipsnio 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties, kad, priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas paskelbia rezoliucinę nutarties dalį ir išdėsto jos priėmimo argumentus, taip pat kad visa motyvuota nutartis surašoma ir ją pasirašo visa teisėjų kolegija ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo. Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 377 straipsnio 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančioje nutarčių priėmimą kasacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas išnagrinėja bylą, priima ir paskelbia nutartį be motyvų, motyvai surašomi ir jais nutartis papildoma vėliau, per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis laikytinos ir BPK 377 straipsnio 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytos teismo nutartys. 2.1.
11. BPK 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad priimti nutarties teismas išeina į pasitarimų kambarį, kad, priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas paskelbia nutarties rezoliucinę dalį bei išdėsto jos priėmimo argumentus, taip pat kad visa motyvuota nutartis surašoma ir ją visa teisėjų kolegija pasirašo ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo. Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančioje nutarčių priėmimą bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nutartis šiose bylose priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis laikytinos ir BPK 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytos teismo nutartys. 2.1.
12. BPK 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad teismas, išklausęs kalbas, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties, kad, priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas paskelbia nutarties rezoliucinę dalį bei išdėsto pagrindinius jos priėmimo argumentus, kad visa motyvuota nutartis surašoma ne vėliau kaip per tris dienas, taip pat kad jeigu nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, visa motyvuota nutartis turi būti surašyta ir perduota vykdyti jos priėmimo dieną. Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančioje nutarčių priėmimą dėl bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, yra nustatytas teisinis reguliavimas, kad dėl visų asmenų, išskyrus tuos nuteistuosius, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų, nutartis priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis laikytinos ir BPK 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytos teismo nutartys (išskyrus nutartis dėl nuteistųjų, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų). 2.1.
13. BPK 460 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad teismas, išklausęs nagrinėjant bylą dalyvaujančių asmenų kalbas ir papildomus paaiškinimus, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties, taip pat kad, priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir paskelbia jos rezoliucinę dalį bei išdėsto svarbiausius nutarties priėmimo argumentus (4 dalis), be to, kad visa motyvuota nutartis surašoma ir pasirašoma ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo jos priėmimo, taip pat kad ją pasirašo visi kolegijos teisėjai arba plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas (5 dalis). Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 460 straipsnio 4, 5 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančiose nutarčių priėmimą dėl bylos atnaujinimo priėmus Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nutartis šiose bylose priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis laikytinos ir BPK 460 straipsnio 5, 6 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytos teismo nutartys. 2.1.
14. CPK 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta: „Sprendimas priimamas surašant jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir paskelbiamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus, trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.“ Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, CPK 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), reglamentuojančioje sprendimų priėmimą pirmosios instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad sprendimas, surašius tik įžanginę ir rezoliucinę dalis, yra paskelbiamas be aprašomosios ir motyvuojamosios dalių – jos surašomos per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais laikytini ir CPK 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatyti teismo sprendimai. 2.1.
15. CPK 325 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) inter alia nustatyta: „
16. Priėmęs sprendimą ar nutartį teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba kitas teisėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, žodžiu išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis.
17. Visas sprendimas ar nutartis išdėstomi raštu ir visų teisėjų pasirašomi ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos.“ Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, CPK 325 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), reglamentuojančiose sprendimų, nutarčių priėmimą apeliacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad sprendimas, nutartis, surašius tik įžanginę ir rezoliucinę dalis, yra paskelbiamas (paskelbiama) be aprašomosios ir motyvuojamosios dalių – jos surašomos per keturiolika dienų nuo sprendimo, nutarties priėmimo. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais (nemotyvuotomis) laikytini (laikytinos) ir CPK 325 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatyti (numatytos) teismo sprendimai, nutartys. 2.1.
18. CPK358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta: „Išnagrinėjus bylą, priimama teismo nutartis (nutarimas), kurią sudaro įžanginė ir rezoliucinė dalys, o nutartis, atitinkanti šio Kodekso 361 straipsnio reikalavimus, surašoma per dvidešimt dienų nuo jos priėmimo.“ Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, CPK 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), reglamentuojančioje nutarčių (nutarimų) priėmimą kasacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, priima nutartį (nutarimą), kurį sudaro tik įžanginė ir rezoliucinė dalys, o nutartis (nutarimas), atitinkanti (atitinkantis) CPK 361 straipsnio reikalavimus, t. y. nutartis (nutarimas) su aprašomąja ir konstatuojamąja dalimis, yra surašoma (surašomas) per dvidešimt dienų nuo nutarties (nutarimo) priėmimo. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis (nemotyvuotais) laikytinos (laikytini) ir CPK 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatytos (numatyti) teismo nutartys (nutarimai). 2.1.
19. Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatyta: „Teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys surašomos ir viešai paskelbiamos paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo.“ Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), reglamentuojančioje sprendimo priėmimą pirmosios instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismo sprendimas paprastai paskelbiamas tą pačią dieną po „individualios“ bylos išnagrinėjimo be aprašomosios ir motyvuojamosios dalių – jos surašomos ne vėliau kaip per septynias dienas nuo sprendimo paskelbimo. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais laikytini ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) numatyti teismo sprendimai. 2.1.
20. Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) inter alia nustatyta: „
21. Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis.
22. Visas teismo sprendimas ar nutartis išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasirašoma ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jų priėmimo.“ Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalyse (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), reglamentuojančiose sprendimo, nutarties priėmimą apeliacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismo sprendimas (nutartis) paprastai paskelbiamas (paskelbiama) tą pačią dieną po „individualios“ bylos išnagrinėjimo trumpai išdėstant motyvus, bet be aprašomosios ir motyvuojamosios dalių – jos surašomos ne vėliau kaip per septynias dienas nuo sprendimo (nutarties) priėmimo. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais (nemotyvuotomis) laikytini (laikytinos) ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalyse (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) numatyti (numatytos) teismo sprendimai, nutartys. 2.1.
23. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“ Konstitucijos 109 straipsnyje yra nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.“ Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.“ 2.1.
24. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, iš Konstitucijos 29, 109, 117 straipsnių, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, priimdamas, skelbdamas sprendimą (nuosprendį, nutartį, nutarimą), Lietuvos Respublikos vardu įvykdo teisingumo aktą. Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, pagal Konstituciją teismo priimtas (priimta) ir paskelbtas (paskelbta) sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) tik tuomet yra teisingumo aktas, kai jis (ji) yra priimamas (priimama), surašomas (surašoma) ir paskelbiamas (paskelbiama) tiesiogiai, visapusiškai ir objektyviai įvertinus visas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, įrodymus, bylos dalyvių argumentus bei reikalavimus, taikytinus teisės aktus ir t.t., t. y. kai tas sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) iš karto paskelbiamas (paskelbiama) visas (visa), nurodant jį (ją) pagrindžiančius motyvus (inter alia veikos kvalifikavimo motyvus, bausmių ar kitų sankcijų skyrimo ar neskyrimo motyvus, motyvus, pagrindžiančius sprendimą dėl padarytos žalos atlyginimo). Čia privalu laikytis nuoseklumo: pirmiau turi būti apsvarstomi ir surašomi teismo sprendimo (nuosprendžio, nutarties, nutarimo) motyvai ir tik po to priimamas (priimama) sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas), o ne atvirkščiai – pirma priimamas (priimama) sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) ir po to surašomi motyvai. Pagal Konstituciją teismo vykdomas teisingumas negali būti tarsi suskaidomas į dvi dalis, kai „viena dalis teisingumo“ yra įvykdoma dalyvaujant teismo proceso dalyviams ir laikantis viešumo principo – sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) paskelbiamas (paskelbiama) be motyvų, o „kita dalis teisingumo“ yra įvykdoma nedalyvaujant teismo proceso dalyviams ir nesilaikant viešumo principo – sukuriami ir surašomi motyvai, kuriais yra pagrindžiamas (pagrindžiama) teismo sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) ir kuriais yra papildomas (papildoma) jau priimtas (priimta) ir paskelbtas (paskelbta) teismo sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas). Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, teismas privalo sprendimo (nuosprendžio, nutarties, nutarimo) motyvus surašyti ir viešai paskelbti iškart, o ne pirma priimti ir paskelbti sprendimą (nuosprendį, nutartį, nutarimą), o po to, kada nors vėliau, jį (ją) papildyti motyvais. 2.1.
25. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, BPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija), CPK 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostatos, kad teismas priima nemotyvuotus (nemotyvuotas) teismo sprendimus (nuosprendžius, nutartis, nutarimus), neatitinka Konstitucijos 29, 109, 117 straipsnių nuostatų, konstitucinio teisinės valstybės principo. 2.1.
26. Be to, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, pagal Konstitucijos 109 straipsnį ir konstitucinį teisinės valstybės principą teisėjai neturi būti priklausomi nuo kitų asmenų – teismo pareigūnų ir surašydami teismo sprendimus (nuosprendžius, nutartis, nutarimus); Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies nuostata, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, suponuoja, kad maksimalias laiko ribas motyvuotam nuosprendžiui surašyti gali nustatyti tik įstatymas, o ne teismo pareigūnai. Tačiau pagal BPK 308 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) teismo galimybė surašyti nuosprendį per keturiolika dienų priklauso ne nuo to, kiek laiko, bylą nagrinėjančių teisėjų manymu, reikia motyvuotam nuosprendžiui surašyti, o nuo kitų asmenų – teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimo. Vadinasi, teisėjai, vykdydami teisingumą, tampa priklausomi nuo kitų asmenų – teismo pareigūnų. 2.
27. CPK 285 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad sprendimas už akių dėl neatvykusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio reikalavimų, apie kuriuos atsakovas buvo informuotas CPK nustatyta tvarka, ir kad priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui butų pagrindas priimti tokį sprendimą. CPK 285 straipsnio 5 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad neatvykusi šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. CPK 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad sprendimą už akių sudaro įžanginė ir rezoliucinė dalys bei sutrumpinti motyvai. CPK 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad apeliacinio apskundimo objektu negali būti teismo sprendimas už akių, jeigu skundą paduoda asmuo, dėl kurio toks sprendimas yra priimtas. 2.2.
28. Pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, CPK 285 straipsnio 2, 5 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), reglamentuojančiose sprendimo už akių priėmimą bei apskundimą, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad neatvykus atsakovui teismas, atlikęs tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, gali priimti sprendimą už akių (CPK numatytais atvejais), kurį sudaro tik įžanginė ir rezoliucinė dalys bei sutrumpinti motyvai; be to, neatvykusi šalis neturi teisės skųsti tokio teismo sprendimo nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Atsižvelgtina į tai, kad pagal CPK sprendimą už akių galima priimti, jeigu: atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį (CPK 142 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija); šalis neatvyksta į parengiamąjį teismo posėdį (CPK 230 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)); į teismo posėdį be svarbių priežasčių neatvyksta kuri nors šalis (CPK 246, 285 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija), net jeigu teismas buvo pripažinęs šalies asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje būtinu (CPK 246 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), t. y. kai, teismo nuomone, nedalyvaujant atitinkamai šaliai negalima priimti teisingo sprendimo. Be to, jeigu šalis neatvyksta į parengiamąjį teismo posėdį, sprendimas priimamas už akių neatsižvelgiant į neatvykimo priežastis (CPK 230 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), o jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį (CPK 142 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)) arba yra neatvykstama į teismo posėdį (CPK 246, 285 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija), sprendimas už akių priimamas teismui neatvykimo priežastis pripažinus nesvarbiomis (CPK 246, 285 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Spręsdamas, ar neatvykimo priežastys nėra nesvarbios, teismas turi vadovautis CPK 156 straipsnio 1 dalimi (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ir 246 straipsnio 2 dalimi (2002 m. vasario 28 d. redakcija), pagal kurias nei liga, nei atostogos, nei komandiruotė ar kitoks užimtumas, nei kitos panašios priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis. Jeigu tokiu tik iš įžanginės ir rezoliucinės dalių bei sutrumpintų motyvų sudarytu teismo sprendimu, už akių priimtu (CPK numatytais atvejais) atlikus tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, turinti būti patenkinta šalis – ieškovas, į kurio ieškinį atsakovas per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo, arba į parengiamąjį posėdį ar teismo posėdį atvykusi šalis, kurios prašymu teismas priėmė minėtą sprendimą už akių, jo neapskundžia apeliacine tvarka, tas sprendimas lieka „teisingumo aktu“, nepanaikintu jį priėmusio teismo; taip yra ir tada, kai teismas, konstatavęs, kad šalis į teismo posėdį neatvyko be svarbių priežasčių, atmeta šalies ir trečiojo asmens pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, taip pat tada, kai teismas tokį prašymą atmeta konstatavęs, kad atitinkama šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, bet pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti įrodymai neturės įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Šalis, dėl kurios neatvykimo į parengiamąjį posėdį ar teismo posėdį arba dėl kurios atsiliepimo į ieškinį nepateikimo buvo priimtas sprendimas už akių, to sprendimo negali apskųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. 2.2.
29. Tačiau, kaip minėta, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, iš Konstitucijos 29, 109, 117 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, priimdamas, skelbdamas sprendimą Lietuvos Respublikos vardu ir šitaip įvykdydamas teisingumo aktą, turi tiesiogiai, visapusiškai, objektyviai nustatyti, užfiksuoti ir įvertinti visas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, įrodymus, bylos dalyvių argumentus bei reikalavimus, taikytinus teisės aktus; tai teismas turi padaryti visų su byla susijusių asmenų atžvilgiu. Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės manymu, toks teisinis reguliavimas, kad teismas priima sprendimą už akių ir tas sprendimas yra galutinis, nors buvo priimtas atlikus tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą ir yra sudarytas tik iš įžanginės ir rezoliucinės dalių bei sutrumpintų motyvų, yra nesuderinamas su minėtomis Konstitucijos nuostatomis. 2.2.
30. Be to, CPK 285 straipsnio 2, 5 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad į parengiamąjį posėdį ar teismo posėdį neatvykusiai ar atsiliepimo į ieškinį nepateikusiai šaliai yra taikomos dvi sankcijos: 1) jos atžvilgiu yra priimamas sprendimas už akių; 2) ji negali tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo apskųsti apeliacine ir kasacine tvarka. Pareiškėjo – Seimo narių grupės teigimu, pirmąją iš šių sankcijų galima pateisinti, nors ji taikoma ir tada, kai nėra „asmens kaltės įprastine prasme“ (pavyzdžiui, šalis neatvyksta į teismo posėdį, nes serga arba yra komandiruotėje), bet antrosios – ne, nes, paisant konstitucinių asmenų lygybės ir teisinės valstybės principų, šaliai negalima uždrausti nustatyta tvarka patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, ypač jeigu tas sprendimas buvo priimtas objektyvumui ir pagrįstumui nepalankiomis aplinkybėmis (šaliai, siekiančiai sprendimo peržiūrėjimo, nedalyvaujant, neteikiant paaiškinimų). 2.
31. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamuose Teismų įstatymo straipsniuose (jų dalyse) yra reglamentuojami santykiai, susiję su Teismų tarybos sudėtimi ir pirmininkavimu Teismų tarybai. 2.3.
32. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Pagal Teismų įstatymo 120 straipsnį (2003 m. sausio 21 d. redakcija) šią patariamąją funkciją vykdė Teismų taryba. Šio įstatymo 114 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad teismų savivaldos sistemą sudaro Visuotinis teisėjų susirinkimas (1 punktas), Teismų taryba (2 punktas), Teisėjų garbės teismas (3 punktas). 2.3.
33. Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Teismų tarybą sudaro 24 nariai: pagal pareigas – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras (1 punktas); Visuotiniame teisėjų susirinkime išrinkti teisėjai: vienas – nuo Aukščiausiojo Teismo, vienas – nuo Apeliacinio teismo, vienas – nuo Vyriausiojo administracinio teismo, po vieną – iš penkių apygardų teismų teisėjų, po vieną – iš kiekvieno apygardos teismo teritorijoje esančių apylinkių teismų teisėjų, vienas – nuo visų apygardų administracinių teismų; teisėjų kandidatūras Visuotiniame teisėjų susirinkime iškelia atitinkamų teismų atstovai (2 punktas); daugiausia teisėjų vienijančios teisėjų visuomeninės organizacijos išrinktas teisėjas (3 punktas). Šio straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir kad Teismų taryba išrenka Tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių. Teismų įstatymo 120 straipsnyje (2003 m. sausio 21 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Teismų taryba: renka Teismų tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių (1 punktas); tvirtina Teismų tarybos reglamentą (2 punktas); pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų (3 punktas); pataria Respublikos Prezidentui dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų (išskyrus Teismų įstatymo 79 straipsnyje, 81 straipsnio 2, 3 dalyse numatytus atvejus) (4 punktas); pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skaičiaus teismuose nustatymo ar pakeitimo (išskyrus Teismų įstatymo 12 straipsnio 8, 9 dalyse numatytus atvejus) (5 punktas); sudaro Pretendentų į teisėjus egzamino komisiją ir skiria jos pirmininką, svarsto šios komisijos nuostatus bei egzamino programą ir juos tvirtina (6 punktas); tvirtina asmenų įrašymo į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą tvarką bei asmenų įrašymo į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą tvarką (7 punktas); sudaro nuolatines ar laikinąsias komisijas ir tvirtina jų nuostatus (8 punktas); skiria Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narius ir tvirtina jos pirmininką (9 punktas); skiria Teisėjų garbės teismo narius (10 punktas); tvirtina Teisėjų garbės teismo nuostatus (11 punktas); tvirtina Administravimo teismuose nuostatus, sprendžia kitus administravimo teismuose klausimus (12 punktas); tvirtina Pretendentų į teisėjus atrankos nuostatus, Pretendentų į teisėjus vertinimo kriterijus, Teisėjų karjeros siekiančių asmenų atrankos nuostatus bei Teisėjų karjeros siekiančių asmenų vertinimo kriterijus (13 punktas); tvirtina tipines apylinkių teismų, apygardų teismų ir apygardų administracinių teismų struktūras, tipinius pareigybių sąrašus ir jų aprašymus (14 punktas); svarsto ir aprobuoja pasiūlymus dėl teismų investicinių programų projektų ir pasiūlymus dėl apylinkių teismų, apygardų teismų, apygardų administracinių teismų biudžetų projektų ir pateikia juos Vyriausybei (15 punktas); kontroliuoja Nacionalinės teismų administracijos veiklą, išklauso jos darbo ataskaitas (16 punktas); prireikus šaukia neeilinį Visuotinį teisėjų susirinkimą (17 punktas); bendradarbiauja su kitomis Lietuvos institucijomis bei organizacijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais (18 punktas); bendradarbiauja su kitų valstybių bei tarptautinėmis institucijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais (19 punktas); sprendžia kitus teismų veiklos bei įstatymų numatytus klausimus (20 punktas). 2.3.
34. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) valstybės politikai yra asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro pareigas, o pagal Vyriausybės įstatymo 31 straipsnį (2002 m. balandžio 16 d. redakcija) viceministras yra ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas. 2.3.
35. Pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (1 dalis), o valdžios galias riboja Konstitucija (2 dalis). Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis). Pagal Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalį valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę. Pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, šiuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) įtvirtintos svarbios teisinės valstybės nuostatos: valdžių padalijimas, teismų nepriklausomumas, teismų veiklos depolitizavimas. 2.3.
36. Teismai nagrinėja bylas, kuriose, be kitų asmenų, dalyvauja (inter alia kaip šalis) ir valstybė, valstybės institucijos, valstybės politikai. Pareiškėjo – Seimo narių grupės teigimu, teisėjai, nagrinėdami bylas, negali būti visiškai nepriklausomi nuo valstybės politikų, jeigu įstatymas įtvirtina valstybės politikų teisę spręsti teisėjų veiklai ir karjerai svarbius klausimus. 2.3.
37. Pareiškėjo – Seimo narių grupės teigimu, pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) teismų savivaldos institucijos – Teismų tarybos – veikloje dalyvavo ir teisėjų savivaldai priskirtus klausimus sprendė inter alia valstybės politikai Respublikos Prezidentas bei Seimo Pirmininkas (netiesiogiai – per savo atstovus) ir valstybės politikai – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ir finansų ministras (tiesiogiai); jeigu minėti ministrai patys nedalyvavo sprendžiant teismų savivaldos klausimus, jie tai galėjo daryti per savo įgaliotus politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojus – viceministrus. Taip buvo sukurta teisinė situacija, kai valstybės politikai tiesiogiai ar per savo patikimus atstovus darė įtaką teismų savivaldai, Teismų tarybai priimant sprendimus Teismų įstatymo 120 straipsnyje (2003 m. sausio 21 d. redakcija) nustatytais klausimais, taip pat ir dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo bei atleidimo iš pareigų, jų skyrimo Teisėjų garbės teismo, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nariais. 2.3.
38. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, tokia teisinė situacija, kai valstybės politikai ir jų pasitikėjimą turintys valstybės tarnautojai dalyvauja teismų savivaldos veikloje, yra nesuderinama su Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią institucija, patarianti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo, yra teisėjų institucija, taip pat su cituotomis Konstitucijos 5, 109, 114 straipsnių nuostatomis, konstituciniu teisinės valstybės principu. 2.3.
39. Be to, pareiškėjo – Seimo narių grupės teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo sukurta dar ir tokia teisinė situacija, kai dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų, dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų, dėl teisėjų skaičiaus teismuose nustatymo ar pakeitimo (Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 3, 4, 5 punktai (2002 m. sausio 24 d. redakcija)) Respublikos Prezidentas per savo atstovą Teismų taryboje „pataria sau pačiam“. 2.3.
40. Pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Teismų taryba neturėjo teisės rinkti savo pirmininko – juo pagal pareigas turėjo būti Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o Teismų taryba turėjo teisę rinkti savo pirmininko pavaduotoją ir sekretorių. 2.3.
41. Savivaldos (teismų savivaldos taip pat) institucijos yra kuriamos tam, kad atsvertų lemiamą vieno ar kelių plačius įgaliojimus turinčių pareigūnų įtaką, kad būtų atsvara centralizuotam administravimui. Teisinėje valstybėje teismų sistemos veikla negali būti grindžiama centralizuotu valdymu. Todėl formuojant teismų savivaldos organus sprendimą turi priimti savivaldos subjektai, jiems negali būti primesta vadovo kandidatūra, jie patys turi nuspręsti, kas bus jų vadovai. Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, pagal Konstituciją sprendimą dėl Teismų tarybos vadovo turėtų demokratiškai priimti pati Teismų taryba – teismų savivaldos sistemos institucija. O kadangi Aukščiausiojo Teismo pirmininkas yra, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, „pagrindinius administravimo įgaliojimus“ turintis teisminės valdžios pareigūnas, t. y. vienas iš subjektų, kurių atžvilgiu teismai ir teisėjai turėtų įgyvendinti savivaldos teisę, jis negali būti pagal pareigas dar ir Teismų tarybos pirmininkas. 2.3.
42. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, tai, kad pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Teismų taryba neturėjo teisės rinkti savo pirmininko, bet juo pagal pareigas turėjo būti Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, neatitinka Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsnių nuostatų, konstitucinio teisinės valstybės principo. 2.
43. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekrete Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ nustatyta: „1 straipsnis. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio trečiąja dalimi bei atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, pratęsiu Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko Konstanto Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų. 2 straipsnis. Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“ Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekrete Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ inter alia nustatyta: „1 straipsnis. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir 112 straipsniu bei atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimus, skiriu: Vilniaus apygardos teismo teisėją Konstantą Ramelį šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku <...>. 2 straipsnis. Šis dekretas įsigalioja nuo 2003 m. birželio 26 d.“ 2.4.
44. Respublikos Prezidentas 2003 m. sausio 10 d. dekreto Nr. 2015 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui pritarti A Driuko ir K Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas Nr. 2015) 1 straipsniu, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, 115 straipsnio 4 punktu ir atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, pateikė Seimui pritarti inter alia Konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Šio Respublikos Prezidento dekreto 2 straipsnyje nustatyta: „Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“ Seimas 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. IX-1323 „Dėl pritarimo skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėją“ (toliau – ir Seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimas) 1 straipsniu, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretą Nr. 2015, nutarė pritarti Konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Šio Seimo nutarimo 2 straipsnyje nustatyta: „Nutarimas įsigalioja nuo priėmimo.“ Pareiškėjo – Seimo narių grupės manymu, šiais teisės aktais – Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretu Nr. 2015 ir Seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimu – buvo išreikšta valstybės valia Konstantą Ramelį skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Tačiau šiems aktams galiojant ir nepaisydamas dviejų valstybės valdžios institucijų – Seimo ir paties Respublikos Prezidento – išreikštos valios, Respublikos Prezidentas išleido savo 2003 m. vasario 19 d. dekretą Nr. 2067, o vėliau – ir 2003 m. birželio 18 d. dekretą Nr. 128, kuriais Konstantui Rameliui buvo suteikti Vilniaus apygardos teismo teisėjo ir Civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimai. 2.4.
45. Minėta, kad pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (1 dalis), valdžios galias riboja Konstitucija (2 dalis). Pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų yra galiojančių teisės aktų privalomumas visiems asmenims ir visoms valdžios įstaigoms. Šis reikalavimas reiškia ir tai, kad valdžios įstaigos, taigi ir Respublikos Prezidentas, turi laikytis galiojančių teisės aktų, neišskiriant nė Respublikos Prezidento dekretų (taip pat ir tų, kurie buvo išleisti, kai Respublikos Prezidentu buvo kitas asmuo). Pagal Konstituciją kitokį reglamentavimą nei tas, kuris yra nustatytas žemesnės galios teisės aktuose, gali nustatyti tik aukštesnės galios teisės aktai (norminiai arba individualūs) – tuomet tie žemesnės galios teisės aktai turi būti suderinami su aukštesnės galios teisės aktais. 2.4.
46. Todėl, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, Konstitucijai prieštarauja toks teisinis reguliavimas, kai, galiojant valstybės valdžios institucijos išleistam ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtam teisės aktui, ta pati valstybės valdžios institucija tokios pat galios teisės aktu nustato kitokį reglamentavimą nei tas, kuris yra nustatytas tuo galiojančiu teisės aktu. 2.4.
47. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 ir Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 (ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku) neatitinka minėtų reikalavimų ir prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų M. Girdausko ir G. Sagačio rašytiniai paaiškinimai, taip pat suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės rašytiniai paaiškinimai (su priedais – dokumentų, susijusių su Konstanto Ramelio skyrimu Vilniaus apygardos teismo teisėju, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, su šio asmens skyrimu Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, taip pat su jo, kaip Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko, įgaliojimų pratęsimu, nuorašais).
48. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijami BPK 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) (pareiškėjo – Seimo narių grupės nurodyta apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas savo poziciją grindžia šiais argumentais. 1.
49. Iš suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko paaiškinimų (kaip visumos) matyti, kad, jo nuomone, pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad pirmosios instancijos teisme, kai nuosprendį priima apylinkės teismo teisėjas, motyvuoti (bent tam tikra apimtimi) apkaltinamieji nuosprendžiai turi būti surašomi prieš juos paskelbiant visais atvejais: bylose, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse, surašoma visa aprašomoji apkaltinamojo nuosprendžio dalis (numatyta BPK 305 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija)), o bylose, kuriose asmenys kaltinami padarę kitas nusikalstamas veikas, gali (bet nebūtinai turi) būti surašomas apkaltinamasis nuosprendis su sutrumpinta aprašomąja dalimi, kurioje nedėstomos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose, 5 dalyje numatytos aplinkybės; atsižvelgiant į BPK 224 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 225 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatytas teismingumo taisykles, visos šios pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos bylos, kai nuosprendį priima apylinkės teismo teisėjas, – tai bylos dėl nusikalstamų veikų, kurios nėra sunkios ar labai sunkios. Tuo tarpu kituose BPK straipsniuose (jų dalyse), kurių atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė (BPK 308 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), BPK 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija)), suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko nuomone, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad, priėmus nuosprendį (nutartį), iš pradžių gali būti paskelbta tik nuosprendžio (nutarties) rezoliucinė dalis arba tik įžanginė ir rezoliucinė dalys ir kartu turi būti žodžiu išdėstyti jo (jos) priėmimo argumentai (visi arba „pagrindiniai“, „svarbiausi“) – tokiais atvejais nuosprendį (nutartį) pagrindžiantys motyvai (nuosprendžio (nutarties) priėmimo argumentai) turi būti surašomi vėliau, per atitinkamą BPK nustatytą terminą. 1.
50. Konstitucijoje nėra expressis verbis įtvirtinto draudimo, teismui paskelbus raštu įtvirtintą sprendimo (nuosprendžio, nutarties) rezoliucinę dalį ir žodžiu išdėsčius jo (jos) priėmimo argumentus, tuos argumentus surašyti vėliau per įstatymo nustatytą terminą. 1.
51. Toks draudimas neišplaukia ir iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), Europos žmogaus teisių komisijos praktikos, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos; sutrumpinti teismo nuosprendžiai savaime neprieštarauja Konvencijai, jeigu kaltinamasis turi pakankamas galimybes apeliacine ar kasacine tvarka ginčyti visus įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiamas kaltinimas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Be to, galimybę pirmosios instancijos teismui surašyti sprendimą (nuosprendį, nutartį) su sutrumpinta motyvuojamąja dalimi, taip pat galimybę teismui sprendimo (nuosprendžio, nutarties) priėmimo motyvus surašyti po jo (jos) paskelbimo numato daugelio užsienio valstybių baudžiamojo proceso įstatymai; valstybėse Konvencijos dalyvėse tai yra „įprasta praktika“. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko teigimu, Europos valstybių konstituciniai teismai nėra išaiškinę, kad toks teismo sprendimo (nuosprendžio, nutarties) paskelbimas, kai jį (ją) pagrindžiantys motyvai surašomi vėliau, prieštarauja atitinkamų valstybių konstitucijoms. 1.
52. Tai, kad pagal ginčijamas BPK nuostatas skelbiant teismo sprendimą (nuosprendį, nutartį) jį (ją) pagrindžiantys motyvai turi būti išdėstomi žodžiu, užkerta kelią prielaidoms, esą pirmiau yra priimamas (priimama) sprendimas (nuosprendis, nutartis), o po to sugalvojami motyvai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko nuomone, turi reikšmės ir ta aplinkybė, kad pagal BPK proceso dalyviai turi teisę daryti teismo posėdžio garso įrašą, taigi ir fiksuoti žodžiu išdėstytus sprendimą (nuosprendį, nutartį) pagrindžiančius motyvus ir šitaip užtikrinti jų nekeičiamumą. 1.
53. Nuomonė, kad visų teismo sprendimą (nuosprendį, nutartį) pagrindžiančių motyvų surašymas ne iki teismo sprendimo (nuosprendžio, nutarties) paskelbimo, bet vėliau (inter alia proceso dalyvių prašymu), galėtų būti grindžiama šiomis Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo doktrininėmis nuostatomis (motyvuojamosios dalies I skyriaus 16.5 punktas): „Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu oficialiai būtų paskelbtas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas), kuris nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų paviešinta po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, teisingumas liktų neįvykdytas – visada išliktų pagrįsta abejonė, kad tokiais argumentais tik siekiama pateisinti teismo a priori priimtą nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą).“ Tačiau, suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko manymu, šios doktrininės nuostatos anoje konstitucinės justicijos byloje priimtame Konstitucinio Teismo nutarime yra išdėstytos kaip obiter dicta ir neturi tokio pat privalomumo, kaip ratio decidendi, todėl, jeigu yra pagrindas, gali būti tikslinamos, koreguojamos. 1.
54. Paaiškinimuose kvestionuojamas ir pareiškėjo – Seimo narių grupės abejonės BPK 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai tuo aspektu, kad teismo galimybė surašyti nuosprendį per keturiolika dienų esą priklauso ne nuo to, kiek laiko, bylą nagrinėjančių teisėjų manymu, reikia motyvuotam nuosprendžiui surašyti, o nuo kitų asmenų – teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimo, pagrįstumas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko nuomone, minėti teismų pirmininkų, jų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų įgaliojimai yra sietini ne su teisėjų, vykdančių teisingumą, priklausomybe nuo teismo pareigūnų, bet su teismų darbo organizavimo užtikrinimu, nes šie teismo pareigūnai ne tik kaip teisėjai vykdo teisingumą, bet ir atsako už pavestą teismų darbo organizavimo sritį.
55. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos CPK 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; pareiškėjo – Seimo narių grupės nurodyta apimtimi), 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai. Taip pat išsakoma nuomonė, kad pradėta teisena bylos dalyje dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamų Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nutrauktina. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas savo poziciją grindžia šiais argumentais. 2.
56. Ginčijamų CPK 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai paaiškinimuose yra grindžiama šiais argumentais. 2.1.
57. Jokių expressis verbis nustatytų formalių reikalavimų, kurių teismas turėtų laikytis skelbdamas savo baigiamąjį sprendimą byloje, Konstitucijoje nėra. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio teigimu, pareiškėjo – Seimo narių grupės abejonė CPK 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai yra grindžiama plečiamuoju Konstitucijos 109, 117 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo aiškinimu. 2.1.
58. Asmens teisę į teisingą procesą apibūdina ne teismo argumentų išdėstymas tam tikra (rašytine) forma, o jų paviešinimas. 2.1.
59. Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tas pačias Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo doktrinines nuostatas, kurios cituojamos ir suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko paaiškinimuose, taip pat į šias nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo doktrinines nuostatas (motyvuojamosios dalies I skyriaus 16.5 punktas): „Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti protingus terminus, per kuriuos turi būti paskelbtas argumentuotas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) baudžiamojoje byloje, o jeigu reikia – ir bendrų terminų nustatymo taisyklių išimtis. Pabrėžtina, kad minėti reikalavimai dėl nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto), jo argumentavimo, paskelbimo, terminų mutatis mutandis taikytini ne tik baudžiamajam procesui, bet ir kitoms teisenoms.“ Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio nuomone, minėtos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo doktrininės nuostatos aiškintinos kaip imperatyviai ne nurodančios, kokia forma turi būti išdėstyti teismo argumentai tuo metu, kai teismo aktas yra oficialiai skelbiamas. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad sprendimo (nutarimo, nutarties) motyvai skelbiant sprendimą (nutarimą, nutartį) yra išdėstomi „trumpai žodžiu“, užtikrino minimalų konstitucinių imperatyvų įgyvendinimą ir neviršijo Konstitucijoje įtvirtintų savo įgaliojimų. 2.1.
60. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamas CPK 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas daugelio civilinio proceso teisės principų įgyvendinimo požiūriu yra racionalus; toks CPK nustatytas teisinis reguliavimas yra naudingas ir teismui, kuriam dėl didelio darbo krūvio sunku užtikrinti, kad visi jo priimami sprendimai, atitinkantys CPK 270 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) reikalavimus, būtų „parengti“ jų paskelbimo dieną, ir byloje dalyvaujantiems asmenims, kuriems rūpi kiek galima greičiau sužinoti rezoliucinę (pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio, „svarbiausią“) teismo sprendimo dalį. Tokiu teisiniu reguliavimu nesiekiama sudaryti sąlygų piktnaudžiauti vykdant teisingumą. Šie argumentai mutatis mutandis taikytini ir pagrindžiant pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamų Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai. 2.
61. Ginčijamų CPK 285 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), CPK 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai paaiškinimuose yra grindžiama šiais argumentais. 2.2.
62. CPK285 straipsnio 2, 5 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatyto sprendimo už akių paskirtis – užtikrinti efektyvią pažeistų teisių teisminę gynybą, užkertant kelią nesąžiningai šaliai vilkinti teismo procesą ar kitaip piktnaudžiauti procesu. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio teigimu, sprendimo už akių institutas (kuris nėra naujas Lietuvos teisėje ar unikalus lyginamosios teisėtyros požiūriu) yra būtinas norint užtikrinti civilinio proceso koncentruotumo, operatyvumo, šalių kooperacijos, kitus esminius civilinio proceso principus. 2.2.
63. CPK numatytas sprendimas už akių – ne procesinė sankcija šaliai, nevykdančiai įstatyme nustatytų pareigų (inter alia pareigos rūpintis proceso skatinimu) ir nepasinaudojusiai turimomis procesinėmis galimybėmis, o tolesnė proceso eiga (procesinis padarinys), pasyviosios šalies pasirinktos bylos strategijos logiška išdava. 2.2.
64. Teismas priimti sprendimą už akių gali tik aktyviosios šalies prašymu, bet ne savo iniciatyva. Be to, teismas ne privalo, bet turi teisę atitinkamais atvejais priimti sprendimą už akių; jis tai gali padaryti tik esant CPK nustatytoms sąlygoms, kai šalis be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį (142 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), be svarbių priežasčių neatvyksta j teismo posėdį (246 straipsnio 1, 2 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija)) arba neatvyksta į parengiamąjį teismo posėdį, kai šaliai yra tinkamai pranešta (230 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Bet pabrėžtina, kad net esant visoms CPK nustatytoms sąlygoms (ir prašant aktyviajai šaliai) teismas gali ir nepriimti sprendimo už akių. 2.2.
65. Sprendimu už akių nesiekiama nustatyti materialios tiesos. O tose bylose, kuriose teismui tenka pareiga išsiaiškinti materialiąją tiesą (pavyzdžiui, „didesnio viešojo intereso“ ir ypatingosios teisenos bylose), taip pat kai kurių kitų kategorijų bylose (pavyzdžiui, dokumentiniame procese) teismui priimti sprendimą už akių apskritai yra draudžiama. 2.2.
66. CPK yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris reiškia, kad apeliacinis procesas – tai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas, o ne pakartotinis bylos nagrinėjimas teisme. Taigi visos aplinkybės, visi įrodymai, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, turi būti pateikti ir įvertinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Iš šio ribotos apeliacijos modelio logiškai išplaukia draudimas už akių priimtą sprendimą skųsti apeliacine bei kasacine tvarka – toks draudimas yra taikomas asmeniui, dėl kurio toks sprendimas yra priimtas (303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Apeliantui draudžiama apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme (306 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)); jam draudžiama reikšti apeliaciniame skunde naujus materialius teisinius reikalavimus (312 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)); apeliantui taip pat draudžiama pateikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti ar kai būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo vėliau) (314 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Jeigu asmuo, dėl kurio buvo priimtas sprendimas už akių, turėtų galimybę skųsti tą sprendimą apeliacine tvarka, tai reikštų, kad byla pradedama nagrinėti iš esmės tik apeliacinės instancijos teisme. Tai prieštarautų proceso ekonomiškumo principui, būtų sumaišytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcijos. Tai taip pat keltų grėsmę rungimosi principo įgyvendinimui, sąžiningosios šalies (kuri aktyviai dalyvavo procese pirmosios instancijos teisme ir pagrįstai sprendė dėl teismų pateikiamų įrodymų pakankamumo) teisėms. Be to, šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 287 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Toks pareiškimas – tai skundas ne dėl už akių priimto sprendimo esmės, o dėl sprendimo už akių priėmimo procesinio pagrindo, tad teismas, išnagrinėjęs šį pareiškimą, gali panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 288 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Priėmus naują sprendimą toje pačioje byloje, galima ir apeliacija bendrais pagrindais. O jeigu pirmosios instancijos teismas priima nutartį, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, šalis, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, turi teisę paduoti atskirąjį skundą (CPK 288 straipsnio 6 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Vadinasi, net jeigu buvo priimtas sprendimas už akių, šaliai, dėl kurios tas sprendimas buvo priimtas, nėra užkirstas kelias kreiptis į apeliacinės instancijos teismą: kai priimamas naujas sprendimas toje pačioje byloje, ji gali kreiptis į apeliacinės instancijos teismą dėl pačios ginčo esmės, o kai atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, ji gali kreiptis į apeliacinės instancijos teismą dėl sprendimo už akių procesinio tikslingumo bei pagrįstumo. Taigi pasyvioji šalis turi tinkamas procesines garantijas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio nuomone, vertinant, ar asmeniui, dėl kurio yra priimtas sprendimas už akių, nustatytas draudimas tą sprendimą skųsti apeliacine bei kasacine tvarka neprieštarauja Konstitucijai, turi reikšmės ir ta aplinkybė, kad pagal Konvenciją teisė į apeliaciją nėra sudedamoji teisės į teisminę gynybą dalis. 2.2.
67. Draudimas apeliacine bei kasacine tvarka skųsti sprendimą už akių, nustatytas asmeniui, dėl kurio yra priimtas tas sprendimas, negali prieštarauti ir Konstitucijos 29 straipsniui, jame įtvirtintam asmenų lygybės teismui principui, nes konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad tam tikroms asmenų kategorijoms, esančioms skirtingose padėtyse, įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas. Taigi šis konstitucinis principas nėra pažeidžiamas ir diferencijuojant asmens, aktyviai dalyvaujančio teismo procese ir prisidedančio prie greito bei visapusiško bylos išnagrinėjimo, ir asmens, dėl subjektyvių priežasčių besielgiančio priešingai, procesines teises. 2.
68. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio pozicija, kad pradėta teisena bylos dalyje dėl Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijai nutrauktina, grindžiama šiais argumentais. 2.3.
69. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ inter alia yra pripažinta, kad: – Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“ prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2.3.
70. Seimas 2006 m. gegužės 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeisti Konstitucijai prieštaraujančiais pripažinti Teismų įstatymo straipsniai (jų dalys), inter alia nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Teisėjų tarybos nariais gali būti tik teisėjai (renkami ir skiriami pagal pareigas), o Teisėjų tarybos pirmininkas yra renkamas iš Teisėjų tarybos narių. 2.3.
71. Taigi, suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio nuomone, šioje bylos dalyje dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamų Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijai nebeliko nagrinėjimo dalyko. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio 2 dalimi, pradėta teisena šioje bylos dalyje nutrauktina.
72. Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijami Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Konstitucijai. Iš paaiškinimų ir jų priedų – dokumentų, susijusių su Konstanto Ramelio skyrimu Vilniaus apygardos teismo teisėju, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, su šio asmens skyrimu Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, taip pat su jo, kaip Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimų pratęsimu, nuorašų matyti, kad suinteresuoto asmens – Seimo atstovai savo poziciją grindžia šiais faktais ir argumentais. 3.
73. Respublikos Prezidento 1994 m. gruodžio 19 d. dekretu Nr. 472 „Dėl apygardų teismų teisėjų paskyrimo“ inter alia Konstantas Ramelis buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo teisėju (dekrete nurodytas kitoks minėto asmens vardas – Konstantinas). Šiame Respublikos Prezidento dekrete nurodoma, kad jis įsigalioja „nuo pasirašymo dienos“. 3.
74. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1994 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 542K „Dėl Vilniaus apygardos teismo skyriaus pirmininko skyrimo“ (toliau – ir teisingumo ministro 1994 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 542K) Konstantas Ramelis buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku. Šiame teisingumo ministro įsakyme nustatyta, kad jis įsigalioja „nuo 1995 m. sausio 1 dienos“ (šiame kontekste paminėtina, kad pagal tuomet galiojusio Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) apygardų teismų skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skyrė teisingumo ministras, pasiūlius teismo pirmininkui). 3.
75. Seimas 1996 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 3 straipsniu Teismų įstatymo 33 straipsnis (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija) buvo papildytas 5, 6 dalimis ir buvo inter alia nustatyta, kad apygardų teismų pirmininkai, skyrių pirmininkai skiriami 7 metams. 3.
76. Seimas 2002 m. sausio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2002 m. gegužės 1 d.), kuriuo Teismų įstatymas (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija. Taip pat Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo paskirti bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkai, pirmininkų pavaduotojai, skyrių pirmininkai eina pareigas iki kadencijos, kuriai buvo paskirti, pabaigos. 3.
77. K. Ramelis 2002 m. spalio 28 d. Nacionalinei teismų administracijai pateikė prašymą įrašyti jį į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą ir pareiškė pageidavimą būti paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo teisėju (jeigu galima, šio teismo skyriaus pirmininku). 3.
78. Teismų taryba 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti K. Ramelį iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti jį Lietuvos apeliacinio teismo teisėju“ patarė Respublikos Prezidentui atleisti K. Ramelį iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti jį Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. (Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovai nepateikė dokumentų ar jų nuorašų, liudijančių, kad į Teismų tarybą tokio patarimo būtų buvę kreiptasi.) 3.
79. Respublikos Prezidentas 2003 m. sausio 10 d. dekretu Nr. 2015 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui pritarti A. Driuko ir K. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais“ pateikė Seimui pritarti inter alia K. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. 3.
80. Seimas 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. IX-1323 „Dėl pritarimo skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėją“ 1 straipsniu, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretą Nr. 2015, nutarė pritarti Konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. 3.
81. Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija). Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardos teismo ir apygardos administracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį paskyrusi institucija gali pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų; tokiais atvejais teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų patęsti, kreipiasi į Respublikos Prezidentą. Taigi buvo sudaryta galimybė ir apygardų teismų bei apygardų administracinių teismų teisėjamas pareigas eiti tol, kol jiems sukaks 70 metų. 3.
82. K Ramelis 2003 m. sausio 31 d. kreipėsi į Respublikos Prezidentą su prašymu, kuriame buvo nurodyta, kad 2003 m. kovo 12 d. jam sukanka 65 metai, ir buvo prašoma pratęsti jo, kaip teisėjo ir skyriaus pirmininko, įgaliojimus, kol jam sukaks 70 metų. 3.
83. Respublikos Prezidento pavedimu 2003 m. vasario 3 d. raštu Nr. 2D-797 buvo kreiptasi į Teismų tarybą patarimo Respublikos Prezidentui dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko Konstanto Ramelio įgaliojimų pratęsimo iki jam sukaks 70 metų. 3.
84. Teismų taryba 2003 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 66 patarė Respublikos Prezidentui pratęsti Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko Konstanto Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų. 3.
85. Respublikos Prezidentas 2003 m. vasario 19 d. dekretu Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ pratęsė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko Konstanto Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų. 3.
86. Baigiantis Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko K Ramelio įgaliojimų laikui, Respublikos Prezidento pavedimu 2003 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 2D-4175 buvo kreiptasi į Teismų tarybą patarimo Respublikos Prezidentui dėl inter alia Vilniaus apygardos teismo teisėjo K Ramelio skyrimo šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku. 3.
87. Teismų taryba 2003 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui skirti apygardų teismų pirmininkus, skyrių pirmininkus“ patarė Respublikos Prezidentui inter alia skirti Vilniaus apygardos teismo teisėją Konstantą Ramelį šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku. 3.
88. Respublikos Prezidentas 2003 m. birželio 18 d. dekretu Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ (įsigaliojusiu 2003 m. birželio 26 d.) inter alia Vilniaus apygardos teismo teisėją Konstantą Ramelį paskyrė šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku. 3.
89. Respublikos Prezidentas, išleisdamas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamus dekretus, vadovavosi Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, kuriuose yra įtvirtinti Respublikos Prezidento išimtiniai įgaliojimai skirti, paaukštinti, perkelti ir atleisti apygardos teismo teisėjus ir pirmininkus, laikėsi įstatymų reikalavimų. 3.
90. Kad asmuo būtų paskirtas Apeliacinio teismo teisėju, trys kompetentingos institucijos turi priimti tris teisės aktus: Respublikos Prezidentas turi išleisti dekretą dėl teikimo Seimui pritarti tokio asmens skyrimui Apeliacinio teismo teisėju, Seimas turi priimti nutarimą dėl pritarimo skirti Apeliacinio teismo teisėją, galiausiai Respublikos Prezidentas turi išleisti dekretą dėl asmens skyrimo minėto teismo teisėju. Nagrinėjamu atveju buvo išleisti tik du teisės aktai – Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas Nr. 2015 ir Seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimas, o Respublikos Prezidento dekretas, kuriuo K Ramelis būtų atleistas iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų ir paskirtas Apeliacinio teismo teisėju, išleistas nebuvo. Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės manymu, Respublikos Prezidentas, gavęs Seimo pritarimą, galėjo K Ramelio ir neskirti Apeliacinio teismo teisėju, o teikti Seimui kitą kandidatūrą. Šią savo nuomonę suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovai Č. Atkočaitis ir M. Vainiutė grindžia inter alia šia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo doktrinine nuostata: „<...> kad būtų paskirtas arba atleistas Apeliacinio teismo teisėjas arba šio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidentas privalo kreiptis į Seimą ir, jeigu gauna Seimo pritarimą, gali atitinkamą asmenį paskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti atitinkamą Apeliacinio teismo teisėją ar šio teismo pirmininką, taip pat (inter alia jeigu paaiškėja tam tikros tokiam paskyrimui arba atleidimui reikšmės turinčios aplinkybės) gali to asmens nepaskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku, o teikti Seimui kitą kandidatūrą, arba neatleisti atitinkamo Apeliacinio teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko (jeigu pagal Konstituciją atleisti tą teisėją nėra privaloma)“. Pasak suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės, esminė priežastis, nulėmusi tai, kad K. Ramelis nebuvo atleistas iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų, buvo ta, kad po to, kai buvo gautas Seimo pritarimas Respublikos Prezidentui skirti šį asmenį Apeliacinio teismo teisėju, įsigaliojo Teismų įstatymo 57 straipsnio pakeitimo įstatymas, sudaręs galimybę ir apygardų teismų bei apygardų administracinių teismų teisėjams pareigas eiti tol, kol jiems sukaks 70 metų, K. Ramelis pakeitė savo prašymą ir pareiškė norą toliau būti Vilniaus apygardos teismo teisėju, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, ir atsisakė siekti teisėjo karjeros – būti paskirtas Apeliacinio teismo teisėju. Asmuo prieš jo valią negali būti paskirtas eiti kokias nors pareigas. 3.
91. Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės nuomone, nei Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas Nr. 2015, kuriuo buvo pateikta Seimui pritarti inter alia K. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, nei Seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimas, kuriuo Seimas nutarė pritarti Konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, jokių „tiesioginių“ teisinių padarinių nesukėlė. 3.
92. Pasak suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės, teisės akto galiojimas baigiasi tada, kai išleidžiamas teisės aktas, kuris kitaip reguliuoja tuos pačius santykius. Tačiau nagrinėjamu atveju ši taisyklė negali būti tiesiogiai taikoma, nes skirtingu metu išleistuose teisės aktuose (Respublikos Prezidento dekretuose) yra įtvirtintas skirtingo pobūdžio teisinis reguliavimas. Taigi, nors Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas Nr. 2015 nelaikytinas netekusiu galios, Respublikos Prezidentas, prieš išleisdamas savo 2003 m. vasario 19 d. dekretą Nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekretą Nr. 128, neturėjo išleisti atskiro dekreto (kuriuo Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas Nr. 2015 būtų pripažintas netekusiu galios (pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama apimtimi)). 3.
93. Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės nuomone, turi reikšmės ir ta aplinkybė, kad Respublikos Prezidentas prieš išleisdamas ginčijamus dekretus buvo gavęs atitinkamus Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos (kuri pagal tuo metu galiojusį Teismų įstatymą buvo Teismų taryba) patarimus. 3.
94. Ginčijami Respublikos Prezidento dekretai, taip pat Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas Nr. 2015 negali būti traktuojami kaip prieštaraujantys vienas kitam ar išleisti neatsižvelgiant į anksčiau priimtus Respublikos Prezidento dekretus, tai susiejant su Respublikos Prezidento įgaliojimų nutrūkimu pagal Konstitucijos 88 straipsnį, nes Respublikos Prezidento veikla ir sprendimai yra grindžiami šios institucijos tęstinumu. IV
95. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo narė N. Steiblienė, advokatas K. Čilinskas iš esmės pakartojo šio pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus. Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas advokatas K Čilinskas inter alia pareiškė nuomonę, kad po to, kai Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ buvo inter alia pripažinta, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad j Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“ prieštarauja Konstitucijai, yra netikslinga šioje konstitucinės justicijos byloje toliau tirti šio pareiškėjo ginčijamų Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.
96. Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškinimus pateikė suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo narys J. Sabatauskas (atstovaujantis suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą). Šio suinteresuoto asmens – Seimo atstovo teigimu, pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo ginčijama CPK 320 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas savo poziciją grindžia šiais argumentais. 2.
97. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo pozicija, esą ginčijamas teisinis reguliavimas gali prieštarauti Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, yra abejotina, nes CPK 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytos apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos galioja visiems be išimties proceso dalyviams, nepaisant jų politinių pažiūrų, lyties, tautybės ir pan. 2.
98. Išimtys, kai teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas, yra susijusios su tam tikromis gyvenimo sritimis ir su tokiais materialiais teisiniais santykiais, kurie negali būti ir nėra reguliuojami tik privatinės teisės, nes patys yra nedispozityvūs. Atitinkamos bylos yra vadinamos nedispozityviomis. Antai darbo teisėje esama ir privatinės, ir viešosios teisės elementų, ji įtvirtina socialinių partnerių (darbdavių ir darbuotojų) dialogą, ir materialiojoje, ir proceso teisėje silpnesnės darbo teisinio santykio šalies (darbuotojo) apsauga yra didesnė, todėl teismo įgaliojimai nagrinėjant atitinkamas bylas peržengti apeliacinio skundo ribas (analogiškus įgaliojimus turi ir pirmosios instancijos teismas) nevertintina kaip šalių autonomijos principo (vieno svarbiausių privatinės teisės principų) pažeidimas. Taip pat šeimos santykiams, nors ir reguliuojamiems civilinės teisės, Konstitucijoje yra skiriamas ypatingas dėmesys (Konstitucijos 38, 39 straipsniai), jų reglamentavimas CK daugeliu atvejų yra grindžiamas ius cogens normomis; ši šeimos teisinių santykių specifika lemia gana ribotą šalių dispozityvumą. O nagrinėjant ypatingosios teisenos bylas teismo vaidmuo apskritai neturi nieko bendra su šalių dispozityvumo principo įgyvendinimu, čia veikia oficialumo principas, nes teismas ne tiek sprendžia ginčą, kiek „administruoja“ materialiosios teisės normas, užtikrina jų tinkamą įgyvendinimą konkrečioje gyvenimo situacijoje, iš esmės vykdo jam valstybės perduotas vykdomosios valdžios funkcijas. Be to, apeliacinės instancijos teismo pareiga, nepaisant apeliacinio skundo ribų, patikrinti, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta esminių proceso pažeidimų (ar nėra a