LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO ATASKAITOS PATVIRTINIMO 2004 m. vasario 9 d. Nr. 142 Vilnius Įgyvendindama Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“ (Žin., 1995, Nr. 60–1501), 44 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitą (pridedama). 2. Pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai organizuoti 1 punkte nurodytos ataskaitos vertimą į anglų kalbą, o Užsienio reikalų ministerijai – nustatytąja tvarka pateikti ataskaitą Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetui. Ministras Pirmininkas                                                             Algirdas Brazauskas Užsienio reikalų ministras                                                           Antanas Valionis ______________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 142 JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO ATASKAITA I. BENDROSIOS NUOSTATOS ĮVADAS 1. Vadovaudamasi Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, prie kurios Lietuvos Respublika prisijungė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 8 d. potvarkiu Nr. 11p ir kuri 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimo buvo ratifikuota įstatymu Nr. I-983, 44 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1540 „Dėl pranešimų pagal Jungtinių Tautų žmogaus teisių apsaugos konvencijas, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, rengimo ir pateikimo tvarkos patvirtinimo ir komisijų sudarymo“, Lietuvos Respublika teikia Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitą (toliau vadinama – Ataskaita). 2. Ataskaitoje pateikiama informacija apie 2001–2003 metais valstybės vykdytas priemones siekiant įgyvendinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatas, stengiamasi objektyviai ir visapusiškai apžvelgti vaikų gyvenimo pokyčius Lietuvoje. 3. Ataskaita parengta pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto priimtus bendruosius pasiūlymus dėl valstybių narių rengiamų periodinių ataskaitų. Taip pat atsižvelgta į Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto 2001 m. sausio 16 d. pateiktas išvadas dėl Įžanginės Lietuvos ataskaitos apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą. Prie Ataskaitos rengimo prisidėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Kultūros ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Teisingumo ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas ir Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija „Gelbėkit vaikus“. demografinės charakteristikos Vaikų skaičius 4. Nuo 1990 metų iki 2003 metų pradžios Lietuvoje vaikų sumažėjo 194,4 tūkstančio, arba 20 procentų. Ypač sumažėjo ikimokyklinio amžiaus vaikų – net 38 procentais, o vyresnių (15–17 metų) vaikų dėl ankstesniais metais buvusio palyginti didelio gimstamumo kol kas dar gausėja. Nuo 2000 metų vaikų kasmet sumažėja vidutiniškai po 25 tūkstančius. 2003 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 802 tūkstančiai vaikų iki 18 metų. Tai sudarė 23 procentus visų gyventojų. Trečdalis vaikų yra ikimokyklinio amžiaus. 5. Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų 2001 metų visuotinio surašymo duomenimis, 87,5 procento vaikų buvo lietuvių tautybės (86 procentai mieste ir 90,3 procento kaime), beveik 6 procentai – lenkų, 4 procentai – rusų, 1,2 procento – kitų tautybių. Žr. Ataskaitos priedo 1–4 lenteles. Gimstamumas 6. Vaikų skaičiaus ir jų dalies, palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, kitimą lemia gimstamumo lygis ir jo pokyčiai. Nuo 1991 metų gimstamumas nuolat mažėja. 2002 metais gimė tik 30 tūkstančių vaikų, t. y. 4 tūkstančiais mažiau negu 2000 metais ir 27 tūkstančiais mažiau negu 1990 metais. 1995 metais 1000 gyventojų teko 11,4 naujagimio, o 2002 metais – vos 8,6. Tai apskritai žemiausias kada nors buvęs gimstamumo lygis šalyje. Vidutinis vaikų, kuriuos moteris pagimdė per visą savo gyvenimą (suminis gimstamumo rodiklis), skaičius sumažėjo nuo 1,55 vaiko 1995 metais iki 1,24 vaiko 2002 metais. Pastaraisiais metais vis dar mažėja vaikų, kurie šeimoje gimė pirmieji ar antrieji, o tokių, kurie gimė tretieji ar paskesni, skaičius jau kelerius metus yra panašus: 2002 metais didesnio eiliškumo vaikų buvo 17,5 procento (1995 metais – 15 procentų). Vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų. 2002 metais, palyginti su 1995 metais, vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, dalis padidėjo nuo 12,8 iki 27,9 procento. Daugelis vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams (apie 65 procentus), registruojami pagal motinos pareiškimą. 7. Gausėja nepilnų šeimų, dažniausiai susidedančių iš motinos ir vaikų, retai – iš tėvo ir vaikų. Po ištuokos su vienu iš tėvų 2002 metais liko 10,4 tūkstančio vaikų. 8. Taigi turimi statistikos duomenys rodo, kad tradicinė šeima išgyvena krizę. Mažėja santuokų, gana dažnos skyrybos, gausėja kartu gyvenančių nesusituokusių porų, mažėja gimstamumas, vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų. Žr. Ataskaitos priedo 5–11 lenteles. II. BENDROSIOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS 9. Ataskaitiniu laikotarpiu Lietuvoje priimti, pakeisti ar papildyti teisės aktai, reglamentuojantys vaiko teisių apsaugą. 10. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864), neteko galios Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas. Šeimos teisei naujajame teisės akte skirta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečioji knyga. Šios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reguliavimo principus ir reglamentuoja ne tik santuokos sudarymo, galiojimo, nutraukimo pagrindus, tvarką ir sutuoktinių tarpusavio santykius, bet ir įtvirtina vaiko gimimo registravimo momento, kilmės nustatymo gynimo, įvaikinimo sąlygų ir tvarkos pagrindines nuostatas. Naujajame Kodekse yra atskiras skirsnis, įtvirtinantis vaikų teises ir pareigas, įtrauktos svarbios normos, nustatančios nepilnamečių vaikų ir vieno iš sutuoktinių teisės į gyvenamąją patalpą garantijas, įvedama nauja sąvoka „šeimos turtas“ (šiam turtui taikomas specialus teisinis režimas), reglamentuojami vyro ir moters, įregistravusių savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, turtiniai santykiai, įtrauktos teisės normos, pripažįstančios santuokos sudarymą bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka, įtvirtinamas vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, lygiateisiškumas, reglamentuojamos kitos šeimos ir vaikų teisės ir pareigos. Žr. Ataskaitos dalį „Pilietinės teisės ir laisvės“, Konvencijos 5, 18, 27 straipsnių komentarus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pirmojoje knygoje įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios šeimos teisiniams santykiams taikytiną teisę, t. y. teisę, kuri turi būti taikoma užsienio elementą turintiems santykiams. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pirmojoje knygoje daromos nuorodos į 1961 metų Hagos konvenciją dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje ir 1973 metų Hagos konvenciją dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės. 11. Nuo 2003 m. sausio 1 d. pradėjo galioti naujas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX-743). 12. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, įtvirtinančiam naujus šeimos teisės institutus, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksui, tobulinama teismų praktika nagrinėjant ginčus dėl vaikų bei kitas su šeimos teise susijusias bylas. Siekdamas nustatyti, ar teismai, nagrinėdami ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium, teisingai taiko materialinės ir procesinės teisės normas, kokie pažeidimai ir klaidos daromi, duoti rekomendacijas dėl įstatymo taikymo ir aiškinimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 m. birželio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ ir patvirtino Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalgą, kurioje taip pat analizuojamas teismų vaidmuo, ar pakankamai dėmesio skiriama tam, kad būtų sužinomi vaiko norai, kad į juos būtų atsižvelgiama, nustatomas vaiko interesų turinys, vaiko padėtis procese aiškinantis teisiškai reikšmingus faktus, renkant įrodymus, įteikiant šaukimus, pranešimus ir kitus dokumentus, kai vienas iš tėvų gyvena užsienyje. 13. Įsigalioję naujieji Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas taip pat lėmė tai, kad teismas, šalia savo pagrindinės funkcijos – ginčų sprendimo, – pradėjo atlikti ir apsaugines funkcijas, nesusijusias su ginčų dėl teisės sprendimu, tačiau reikšmingas asmenų teisių apsaugai (leidimų išdavimas, faktų ir pareiškimų patvirtinimas, turto administravimo kontrolė, paveldėjimo procedūrų taikymas ir panašiai). Ypač svarbus teismo vaidmuo apsaugant vaikų, neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų, sutuoktinių teises. Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas suvienodinti įstatymų taikymo praktiką nagrinėjant bylas dėl teismo leidimų išdavimo, 2003 m. birželio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 41 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant bylas dėl teismo leidimų išdavimo pagal Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriaus taisykles“ ir nutarė aprobuoti tokių bylų nagrinėjimo apibendrinimo apžvalgą. 14. Teismai, nagrinėdami bylas, be kitų teisės šaltinių, atsižvelgia ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio Teismo nutartis. Tai nėra privalomas, tačiau labai svarbus teisės šaltinis nagrinėjant bylas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimai, susiję su vaiko teisėmis, bus aptariami šioje Ataskaitoje. 15. Vykdant baudžiamosios sistemos reformą Lietuvoje, buvo parengti ir nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo trys kodeksai: Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785) ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994). Juose reguliuojami nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės, procesinių teisių ir garantijų, jiems paskirtų baudžiamųjų bausmių atlikimo klausimai. Žr. Konvencijos 37 ir 40 straipsnių komentarus. 16. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926. Žr. Konvencijos 32 straipsnio komentarą. 17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pagrindu buvo priimti nauji teisės aktai vaiko teisių apsaugos srityje. 18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 405 patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai, reglamentuojantys likusio be tėvų globos vaiko globos (rūpybos) organizavimo principus, vaiko globėjo (rūpintojo) atrankos, pasirengimo, skyrimo, atleidimo arba nušalinimo nuo pareigų, vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir pasibaigimo tvarką. Priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 1037 „Dėl Šeimynų nuostatų patvirtinimo“, reglamentuojantis šeimynų, kaip globos (rūpybos) formų, kai šeimos aplinkoje globojami 6 ir daugiau be tėvų globos likusių vaikų, steigimo, vaikų apgyvendinimo šeimynose, šeimynų finansavimo, likvidavimo ir šeimynų gyvenamosios vietos keitimo tvarką. Šiais teisės aktais siekiama sudaryti išankstines teisines sąlygas vaikų globos šeimose pirmumui prieš vaikų globą institucijose. 19. Lietuvai 1997 metais ratifikavus Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, 2000 m. rugpjūčio 1 d. buvo įsteigta Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1674 patvirtinti Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 1422 patvirtinta Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka. 20. Nuo 2001 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. 134 likviduota Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jos vykdytos įvaikinimo funkcijos perduotos Įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Funkcijos, susijusios su informacijos apie vaikus kaupimu, sisteminimu, analize ir metodiniu vadovavimu rajonų (miestų) savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų darbui, perduotos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Vaiko teisių priežiūros ir kontrolės funkcija priskirta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, įsteigtos 2000 m. rugsėjo 1 d., kompetencijai. 21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983 patvirtinti Bendrieji vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatai, kurie pakeitė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintus Rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų bendruosius nuostatus. Pagal naujuosius Nuostatus savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba savivaldybės teritorijoje įgyvendina pagrindines Vaiko teisių konvencijos nuostatas, vykdo vaiko teisių apsaugą, įstatymų nustatyta tvarka gina vaiko teises ir teisėtus interesus, organizuoja ir prižiūri likusių be tėvų globos vaikų globą (rūpybą), atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose, organizuoja prevencinį darbą su vaiko tėvais, atlieka kitas joms pavestas funkcijas. 22. Ataskaitiniu laikotarpiu Lietuva prisijungė prie kelių toliau nurodytų tarptautinių konvencijų ir protokolų, kurių tikslas – gerinti vaiko teisių apsaugą dokumentų reglamentuojamose srityse. Daugelis konvencijų ratifikuota vykdant Lietuvos Respublikos derybinėje pozicijoje „Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse“ prisiimtus įsipareigojimus ir Europos Sąjungos acquis įgyvendinimo priemonių planą. Lietuvos Respublikos 2001 m. kovo 23 d. įstatymu Nr. IX-229 ratifikuota Konvencija dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės, priimtas Lietuvos Respublikos 2002 m. balandžio 2 d. įstatymas Nr. IX-831 dėl Konvencijos dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo ratifikavimo. Šių konvencijų vykdymą pagal kompetenciją užtikrina Teisingumo ministerija. Lietuvos Respublikos 2001 m. rugpjūčio 2 d. įstatymu Nr. IX-484 ratifikuota Konvencija dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskirta centrine įstaiga Konvencijoje numatytoms funkcijoms vykdyti. Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. IX-793 ratifikuota Konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Centrine institucija, atsakinga už Konvencijoje numatytų funkcijų vykdymą, paskirta Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Priimtas Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 12 d. įstatymas Nr. IX-1194 dėl Europos konvencijos dėl sprendimų, susijusių su vaikų globa, pripažinimo ir vykdymo bei vaikų globos atnaujinimo ratifikavimo. Centrine įstaiga Konvencijoje numatytoms funkcijoms vykdyti paskirta Teisingumo ministerija. Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 12 d. įstatymu Nr. IX-1196 ratifikuotas 1989 metų Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 2000 metų fakultatyvinis protokolas dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose. Lietuvos Respublikos 2003 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. IX-1396 ratifikuota Konvencija dėl nepriimtino vaikų darbo uždraudimo ir neatidėliotinų veiksmų tokiam darbui panaikinti. Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 22 d. įstatymu Nr. IX-1525 ratifikuotas Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantis Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. IX-1686 ratifikuota 1996 metų Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje. 2004 metais numatoma ratifikuoti kitą 1989 metų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2000 metų fakultatyvinį protokolą dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos. 23. Vaikai (asmenys iki 18 metų) dėl ypatingos savo padėties (neveiksnumo) yra išskirtinė asmenų grupė, turinti įvairių poreikių, bet dėl savo fizinio ir psichinio nebrandumo nesugebanti savęs apginti. Už vaiko gerovės užtikrinimą atsako ne tik šeima, bet ir valstybė. Vaiko teisių apsauga turi būti visų valstybės bei savivaldybių institucijų ir visų valstybės tarnautojų rūpestis bei prioritetas. Todėl Lietuvoje tobulinamas vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimas ir jos koordinavimo mechanizmas tiek centrinės, tiek vietos valdžios (savivaldybių) lygmeniu. 24. Rūpindamasis geresniu vaiko teisių apsaugos politikos koordinavimu, Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. rugsėjo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 59, 61 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. IX-1094, kuriuo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė priskiria vienos ministerijos kompetencijai vaiko teisių apsaugos valdymo sritį. Vykdydama šį įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 194 vaiko teisių apsaugos valdymo sritį priskyrė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir nustatė kitų ministerijų kompetenciją. Švietimo ir mokslo ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai, Teisingumo ministerijai ir Sveikatos apsaugos ministerijai nustatytos papildomos funkcijos, susijusios su vaiko teisių apsaugos įgyvendinimu. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje nuo 2002 m. spalio 1 d. įsteigtas Šeimos, vaikų ir jaunimo departamentas, kuriame yra 2 skyriai: Paramos šeimai skyrius bei Vaikų ir jaunimo skyrius. Pastarajam pavesta koordinuoti vaikų ir jaunimo teisių apsaugos politikos įgyvendinimą. 25. Pagal 24 punkte nurodytąjį nutarimą ypač daug dėmesio skirtina valstybės ir savivaldybių institucijų bendradarbiavimui, informacijos vaiko teisių apsaugos klausimais kaupimui. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl statistinės informacijos apie vaikus projektą, kurį numatoma pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti 2004 metais. 26. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2003 metais pradėjo įgyvendinti iš Pasaulio banko paskolos finansuojamą strateginės partnerystės su savivaldybėmis projektą, pagal kurį 2004 metais savivaldybėse bus įsteigtas socialinės paramos, socialinės rizikos šeimų, likusių be tėvų globos vaikų ir kitų duomenų registras, kartu bus sudaromos galimybės gauti informaciją ir keistis ja tarp savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų, savivaldybių socialinės paramos skyrių ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Tai padės Lietuvos Respublikos Vyriausybei kontroliuoti ir vertinti socialinės politikos įgyvendinimą vietos valdžios (savivaldybių) lygmeniu. 27. Galima teigti, kad vykdoma Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto rekomendacija įsteigti Lietuvos Respublikos Vyriausybėje centrinį institutą, kuris būtų atsakingas už vaikų teisių klausimus, koordinuotų veiksmus tarp įvairių ministerijų, taip pat tarp centrinės ir vietos valdžios (savivaldybių), užtikrintų geresnį bendradarbiavimą ir vykdomos politikos koordinavimą, įskaitant ir bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis. 28. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. rugsėjo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. IX-1095, pagal kurį vaikų ir jaunimo teisių apsauga, užuot buvusi priskirta (ribotai savarankiška) savivaldybių funkcija, nuo 2003 m. sausio 1 d. tapo valstybine (perduota savivaldybėms) funkcija. Šiai funkcijai įgyvendinti 2003 metais skirta 6,67 mln. litų, iš jų 1 mln. litų numatyta 25 naujoms pareigybėms savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybose steigti. 2002 metais savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyboms finansuoti iš savo biudžetų lėšų skyrė daugiau kaip 5 mln. litų paprastųjų išlaidų. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos – tai savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai, kurių kompetencijai priskirta daug ir įvairių funkcijų vaiko teisių apsaugos srityje. Atliekamų funkcijų ypač pagausėjo įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksui, Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui ir Lietuvai ratifikavus tarptautines konvencijas, susijusias su šeimos santykiais ir vaiko teisių apsauga. Tuo tikslu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1179 patvirtinta Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa, pagal kurią skiriama papildomų lėšų savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojų kvalifikacijai tobulinti, darbui su globėjų (rūpintojų) šeimomis ir globai (rūpybai) šeimoje gerinti, skiriama lėšų papildomoms pareigybėms įsteigti ir tarnybų infrastruktūrai gerinti. 29. Atsižvelgdamas į 2002 m. gegužės 11 d. Niujorke vykusios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Specialiosios sesijos metu priimtas rekomendacijas dėl nacionalinių planų vaikų klausimais parengimo, Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. IX-1569 patvirtino Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją, kurioje pateikiami pagrindiniai vaiko gerovės politikos principai ir vertybės. Remiantis tais principais ir vertybėmis, konstatuojamos pagrindinės vaiko gerovės problemos Lietuvoje, numatomi pagrindiniai vaiko gerovės politikos tikslai artimiausiam dešimtmečiui pagrindinėse vaiko aprūpinimo, vaiko dalyvavimo ir vaiko apsaugos srityse, nurodomos vaiko gerovės politikos įgyvendinimo strateginės gairės. Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos pagrindu iki 2004 m. balandžio 30 d. numatoma parengti Vaiko gerovės valstybės politikos strategiją bei pateikti pasiūlymus dėl analizės ir stebėsenos (monitoringo) sistemos sukūrimo. 30. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) daugiašalėje 2003–2005 metų tikslinėje programoje, pagal kurią Lietuvai skiriama parama vaiko teisių propagavimui ir specialistų kvalifikacijos tobulinimui. Naudojant teikiamos paramos lėšas, numatyta parengti ir išleisti lietuvių kalba Praktinį vadovą dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos taikymo, organizuoti vaiko teisių apsaugos srityje dirbančių specialistų mokymą. 31. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. IX-1185 patvirtino Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planą, kurio 8 skyrius, siekiant geresnės vaiko teisių apsaugos, skirtas priemonėms vaiko teisėms ginti. Pagal šį planą numatyta 2004–2005 metais skirti lėšų vaikų, patyrusių smurtą, reabilitavimo sistemai sukurti (nuo smurto nukentėjusių vaikų reabilitacijos koncepcijos, įstatymų projektams parengti, įstatymams įvertinti, informacijos apie nuo smurto nukentėjusių vaikų reabilitaciją kampanijai organizuoti, mokymui apie nuo smurto nukentėjusių vaikų reabilitaciją organizuoti). 32. Siekiant užtikrinti vaikų teisių apsaugą ir išspręsti kai kurias problemas (smurto, priežiūros nebuvimo, narkotikų ir alkoholio vartojimo bei kitas), patvirtintos ir vykdomos tęstinės programos, kurias kartu įgyvendina tiek Vyriausybės institucijos, tiek nevyriausybinės organizacijos. 33. 2003 metais buvo toliau įgyvendinama Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 29. Žr. Konvencijos 19 straipsnio komentarą. 34. Įgyvendinamas socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 125 patvirtintas neatidėliotinų veiksmų kovai su smurtu prieš vaikus priemonių planas. Pagal šį planą plėtojamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Teisingumo ministerijos ir kitų institucijų bendradarbiavimas. Daugiausia dėmesio skiriama visuomenės švietimui, specialistų atsakomybės didinimui ir žinybų bendradarbiavimui siekiant apginti vaikus nuo smurto ir nustatyti smurto atvejus. Žr. Konvencijos 19 straipsnio komentarą. 35. Nacionaliniu lygmeniu sprendžiant priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, augančių probleminėse šeimose, socialines problemas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 731 patvirtinta ir pradėta įgyvendinti Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002–2004 metų programa. Žr. Konvencijos 18 straipsnio komentarą. 36. Siekiant gerinti vaikų užimtumą, ugdyti jų saviraišką, stiprinti ugdymo institucijų ryšius su vietos bendruomene, didinti rizikos grupės vaikų adaptacijos ir resocializacijos visuomenėje galimybes ataskaitiniu laikotarpiu, toliau įgyvendinama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 560 patvirtinta Vaikų vasaros poilsio organizavimo ir finansavimo programa ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 197 patvirtinta Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinė programa. 37. 2000–2002 metais buvo įgyvendinama Nepilnamečių kriminalinės justicijos programa, sudaryta Jungtinių Tautų vystymo programos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 17 d. susitarimu. Žr. Konvencijos 40 straipsnio komentarą. 38. 1999–2003 metais buvo įgyvendinama Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 970. Žr. Konvencijos 33 straipsnio komentarą. 39. Buvo įgyvendinama Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998–2003 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 202. Programa skirta sudaryti sąlygas plėtoti socialines paslaugas savivaldybėse ir regionuose – užtikrinti gyventojams galimybę naudotis socialinėmis paslaugomis, skatinti nevyriausybinių organizacijų, teikiančių socialines paslaugas, savivaldybių institucijų, užsienio partnerių, regionų bendradarbiavimą. 2003 metais iš 27 finansuotų ir įgyvendintų projektų 9 projektai buvo skirti socialinės rizikos šeimoms ir vaikams (skirta 1,52 mln. litų). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtinta Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2004–2006 metų programa, kuri bus įgyvendinama 2004–2006 metais. 40. Čia nurodytos Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomos vaikų gerovei skirtos programos, finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto: EEil. Nr. Programos pavadinimas Lėšos, tūkst. litų 2000 metai 2001 metai 2002 metai 1. Perinatologijos programa 343 79,9 280,14 2. Lietuvos Respublikos vaikų klausos ir kalbos pa-kenkimų diagnostikos ir reabilitacijos programa 344,5 95,3 255,4 3. Valstybinė sutrikusio vystymosi vaikų sveikatos programa 214,7 199,5 61,3 4. Naujagimių ir vaikų chirurgijos plėtojimas 2000–2001 metais 868,3 962 753,2 5. Lietuvos gyventojų genofondo struktūros, defektų ir apsaugos programa 9,25 258,6 315 6. Burnos sveikatos programos Vaikų dantų ėduonies profilaktikos paprogramė 70 106,5 60 7. Kūdikių ir vaikų iki 3 metų mitybos gerinimo programa 63,9 13,4 – 8. Reanimacijos, intensyvios terapijos ir anesteziologinės pagalbos vaikams gerinimo programa 424,1 – – Lėšos, tūkst. litų 2000 metai 2001 metai 2002 metai A. Iš viso 2000 metais išleista Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų su vaikų gerove susijusioms programoms finansuoti 2337,75* B. Iš viso 2001 metais išleista Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų su vaikų gerove susijusioms programoms finansuoti 1715,2 C. Iš viso 2002 metais suplanuota Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų su vaikų gerove susijusioms programoms finansuoti 1725 D. Sveikatos apsaugos ministerijai skirti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai 137855 140297 138886 –––––––––––––––– *Iš jų 2106,6 tūkst. litų valstybės kapitalo investicijų skirta iš Privatizavimo fondo. (Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys) Taip pat įgyvendinama Tarptautinė Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) remiama programa dėl skydliaukės ligų, susijusių su jodo apykaitos sutrikimais, paplitimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Apie minėtas programas plačiau žr. Ataskaitos dalyje „Sveikatos apsauga ir gerovė“. 41. Vykdydama švietimo finansavimo reformą, Švietimo ir mokslo ministerija parengė Bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo reformos nuostatas, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1520. Jose numatyta nuo 2002 metų pradžios įgyvendinti principą „pinigai paskui mokinį“, t. y. nustatyti moksleivio krepšelį. Moksleivio krepšelis – tai tikslinės valstybės lėšos, skirtos vaiko ugdymui finansuoti. Jį sudaro lėšos mokytojų atlyginimams, socialiniam draudimui, taip pat pedagogų kvalifikacijai tobulinti, mokytojams pavaduoti, vadovėliams, techninėms ir vaizdinėms mokymo priemonėms įsigyti, valdymo išlaidoms, mokyklos bibliotekai, pedagoginei, socialinei ir psichologinei pagalbai skirtos lėšos. Įgyvendinus švietimo finansavimo reformą, lėšos mokyklų steigėjams bus skiriamos pagal moksleivių skaičių. Šia finansavimo reforma siekiama gerinti švietimo paslaugų kokybę, sudaryti galimybes teikti asmenims švietimo paslaugas pagal jų gebėjimus ir poreikius, sukurti skaidrią švietimo finansavimo sistemą, sudaryti galimybę tėvams ir moksleiviams pasirinkti mokymo įstaigą, racionaliau sutvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų tinklą, skatinti mokyklų konkurenciją, sudaryti vienodas galimybes kaimo ir miesto vaikams įgyti gerą išsilavinimą, mažinti mokyklos nelankančių vaikų skaičių, stiprinti mokyklų finansinį savarankiškumą. 42. Nuo 2000 metų pradinėse klasėse taikoma Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nagrinėjimo pradinėse mokyklose metodika. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos dėstymas įtrauktas į visas mokytojų rengimo programas. Lietuvos aukštosiose mokyklose Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija įtraukta į dėstomų būsimiesiems socialiniams pedagogams, socialiniams darbuotojams privalomųjų dalykų turinį. Aukštųjų mokyklų, rengiančių teisininkus, mokymo programose Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija taip pat įtraukta į dėstomų dalykų turinį. Kitų studijų krypčių studentai gali pasirinkti dalyką (dažniausiai teisės pagrindų), kuriame dėstoma Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. 43. Švietimo ir mokslo ministerija visus ministro įsakymais patvirtintus dokumentus (bendruosius ugdymo planus, ministerijos strateginius ir metinius planus, metines ataskaitas ir kita) skelbia Švietimo ir mokslo ministerijos interneto tinklalapyje, svetainėje „IS mokykla“ bei svetainėje „Svarstome“, informaciniame biuletenyje „Valstybės žinios“, ministerijos informaciniame leidinyje „Švietimo naujienos“. Pateikiami ne tik patvirtinti dokumentai, bet ir svarstytini jų projektai. Taigi pedagoginė visuomenė, moksleiviai, jų tėvai, kiti Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie domisi švietimu, gali ne tik susipažinti su rengiamais ir galiojančiais vaiko teisių dokumentais, ataskaitomis, bet ir pareikšti savo nuomonę. 44. Kasmet Švietimo ir mokslo ministerija leidžia ataskaitą Lietuvos gyventojams apie švietimo sistemos būklę. Jau išėję trys raporto (ataskaitos) „Lietuvos švietimas“ leidiniai (2000, 2001 ir 2002 metais). Rengiamas ir trumpasis variantas, kuris verčiamas ir į anglų kalbą. Švietimo būklės raportai (ataskaitos) leidžia švietimo darbuotojams, mokslininkams, vadybininkams, politikams ir visiems, kurie domisi švietimu, ne tik gauti informaciją apie švietimo būklę Lietuvoje, bet ir sekti ryškiausius švietimo pokyčius. Viešai švietimo darbuotojams pristatomos įvairių švietimo tyrimų ataskaitos, egzaminų rezultatų analizės, kai kurių vykdomos švietimo reformos darbų rezultatai. Jie taip pat skelbiami internete, leidinyje „Švietimo naujienos“, per televiziją, žiniasklaidą, leidžiami atskirais leidiniais. III. VAIKO TEISIŲ ĮGYVENDINIMO APŽVALGA PAGAL KONVENCIJOS STRAIPSNIUS VAIKO SĄVOKA 1 straipsnis. vaiko sąvoka 45. Pagal Lietuvos teisę asmuo tampa pilnametis sulaukęs 18 metų. Tam tikrais įstatymų numatytais atvejais ir 18 metų sulaukusiam asmeniui taikomos papildomos garantijos, arba jaunesniems nei 18 metų asmenims suteikiamos tokios pat teisės ir pareigos kaip pilnamečiam asmeniui. 46. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nepilnamečiais laikomi vaikai iki 18 metų. Nepilnametis, sulaukęs 16 metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotas), jeigu yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. 47. Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės aktai nustato tam tikrą amžių, nuo kurio asmenys gali: savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma, – iki 14 metų. Už nepilnamečius iki 14 metų jų vardu sandorius sudaro tėvai arba globėjai. Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų sandorius sudaro turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. 14–18 metų nepilnamečiai gali savarankiškai disponuoti savo pajamomis ir turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius; sudaryti santuoką – nuo 18 metų. Neturinčio 18 metų asmens prašymu teismas turi teisę sumažinti tokio asmens santuokinį amžių, bet ne daugiau kaip 3 metais. Tačiau nėštumo atveju teismas gali leisti tuoktis asmeniui, nesulaukusiam 15 metų; duoti sutikimą lytiškai santykiauti. Baudžiamuosiuose įstatymuose nėra tiesiogiai įtvirtintas amžius, nuo kurio asmuo laikomas galinčiu duoti sutikimą lytiškai santykiauti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už tvirkinamuosius veiksmus prieš mažamečius (iki 14 metų), laikoma, kad asmuo nuo 14 metų gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti; atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus – kai asmeniui iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję 16 metų, o kai kuriais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatytais atvejais – 14 metų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas numato nepilnamečių atsakomybės ypatumus, taikomus asmenims iki 18 metų. Teismas gali nuspręsti kai kurias nepilnamečiams nustatytas nuostatas taikyti ir asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję 18 metų, tačiau nebuvo suėję 21 metai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse taip pat nustatyta, kad nuostatos, taikomos nepilnamečiams, taikomos asmenims iki 18 metų; duoti parodymus civilinėse ir baudžiamosiose bylose – neribojant asmens amžiaus, jeigu yra duomenų, kad jis žino kokių nors bylai reikšmingų aplinkybių. Tačiau liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus; paduoti skundą teismui ar kitai institucijai be tėvų sutikimo – nuo 18 metų. Tačiau jeigu ginčas kyla dėl santykių, kuriuose asmenys turi visišką civilinį veiksnumą, nepilnamečiai turi teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo savarankiškai nuo 14 metų; duoti sutikimą vardo keitimo, šeimos ryšių keitimo, įvaikinimo ir globos (rūpybos) atveju – vaiko rašytinio sutikimo reikia, jeigu jam yra suėję 10 metų; žinoti savo biologinius tėvus – nuo gimimo asmuo turi teisę žinoti savo tėvus. Tačiau įvaikinimo atveju ši teisė ribojama ir vaikui be jo įtėvių sutikimo ši informacija gali būti atskleista tik po pilnametystės, t. y. nuo 18 metų. Vaikui nuo 14 metų teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą, jeigu šios informacijos reikia dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių priežasčių; paveldėti turtą – nuo gimimo. Tačiau neveiksnių asmenų vardu palikimą priima jų tėvai arba globėjai (rūpintojai); steigti asociaciją – nuo 18 metų, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo iki 18 metų įgyja visišką veiksnumą. Asociacijos nariais, jeigu asociacijos veikla susijusi su jaunimo interesų tenkinimu, gali būti ir jaunesni asmenys. Jeigu asociacijos nariais nori tapti jaunesni negu 14 metų vaikai, būtinas tėvų sutikimas; laisvai pasirinkti religiją – ši teisė pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (1996 m. kovo 14 d., Nr. I-1234) garantuojama vaikams nuo jų gimimo; naudotis aktyvia rinkimų teise (t. y. teise balsuoti Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose ir referendume) – pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ši teisė suteikiama asmenims nuo 18 metų; gyventi skyrium nuo rūpintojo – nepilnamečio, sulaukusio 16 metų, rūpintojas gali gyventi skyrium, jeigu dėl to sutikimą davė vaiko teisių apsaugos institucija; tarnauti nacionalinėse ginkluotosiose pajėgose – ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos piliečiai. Į tikrąją karo tarnybą savo noru gali būti priimami tik ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos piliečiai, o prievolę atlikti privalomąją karo tarnybą (ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą) turi ne jaunesni kaip 19 metų Lietuvos Respublikos piliečiai; gauti asmens tapatybės kortelę – nuo 16 metų (prireikus ji gali būti išduota ir nesulaukusiam 16 metų piliečiui), o pasas išduodamas piliečiui neatsižvelgiant į jo amžių; pirkti alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius – nuo 18 metų. Pažymėtina, kad laisvės atėmimas iki gyvos galvos nepilnamečiams (iki 18 metų) netaikomas, o mirties bausmė Lietuvoje apskritai panaikinta nuo 1998 metų. Lietuvoje moksleiviai, turintys didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, iki 21 metų laikomi vaikais ir gali ugdytis (Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymo (1998 m. gruodžio15 d., Nr. VIII-969) 32 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nustato, kad visiškas darbinis teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises bei sukurti darbo pareigas (darbinis veiksnumas) atsiranda asmeniui, sukakusiam 16 metų, išskyrus išimtis, kurias nustato minėtasis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai. Tačiau 18 metų neturinčiam dirbančiam asmeniui suteikiamos papildomos su darbu ir poilsiu susijusios garantijos. Vaikams nuo 14 metų suteikiama teisė dirbti lengvus darbus. Žr. Konvencijos 32 straipsnio komentarą. BENDRIEJI PRINCIPAI 2 straipsnis. nediskriminavimo principas 48. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą. 49. Visi rengiami teisės aktai turi atitikti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir joje įtvirtintus principus. Vienas iš Teisingumo ministerijos uždavinių – sudaryti lygias galimybes asmenims nepriklausomai nuo jų tautybės, lyties, įsitikinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, siekti teisingumo. Ši institucija taip pat atlieka Lietuvos Respublikos įstatymų atitikties žmogaus teisėms ir laisvėms analizės funkciją. 50. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra atskiras skyrius, reglamentuojantis nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei. Diskriminacija dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, taip pat tokios diskriminacijos kurstymas yra draudžiami ir užtraukia Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytą atsakomybę. 51. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina nuostatą, kad vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, teisės yra lygios. Tėvai taip pat turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems tėvams, ar jiems nesusituokus, santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. 52. Vienas iš svarbiausių švietimo sistemos principų yra lygių galimybių principas. Jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (naujos redakcijos 2003 m. birželio 17 d. įstatymas Nr. IX-1630). Lygių galimybių principas įtvirtina, kad švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmenų lygybę, neatsižvelgiant į lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras. Kiekvienam asmeniui ji laiduoja prieinamą švietimą, bendrojo išsilavinimo ir pirmosios kvalifikacijos įsigijimą, sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują. 53. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 15 straipsnis numato galimybę specialiųjų poreikių asmeniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, įveikti socialinę atskirtį. Įstatymo 19, 20, 21, 22, 23 straipsniai numato galimybę teikti informacinę, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą, medicinos pagalbą kiekvienam vaikui (moksleiviui), kuriam jos reikia, o 33 straipsnis garantuoja prieinamą švietimą socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, specialiųjų poreikių, riboto mobilumo vaikams (moksleiviams). 54. Nuo 2001 metų, Nyderlandų Karalystės Vyriausybei remiant, įgyvendinamas užsieniečių, pabėgėlių ir prieglobsčio prašančių vaikų ugdymo projektas. 2002 metais parengta šių vaikų Mokymosi bendrojo lavinimo mokyklose tvarka, mokymo priemonės, vadovėlis socialiniam kultūriniam ugdymui, mokytojo knyga, pedagogų rengimo dirbti su vaikais programa. Moksleivio krepšelyje šiems vaikams skiriama 10 procentų daugiau lėšų. 55. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 7 ir 8 straipsniuose, skirtuose ikimokykliniam ir priešmokykliniam ugdymui, numatoma didesnė valstybės atsakomybė už tinkamo ugdymo garantavimą ir vaiko teisių apsaugą vaikams, ugdomiems šeimose, kurios nesudaro reikiamų sąlygų vaikui ugdytis. Įstatyme teigiama, kad institucijoms, atsakingoms už vaiko teisių apsaugą, rekomendavus, vaikas ugdomas pagal ikimokyklinio ugdymo programą, o atsakingų už vaiko teisių apsaugą institucijų sprendimu atskiram vaikui priešmokyklinis ugdymas gali būti privalomas. 56. Švietimo ir mokslo ministerija 2002 metais parengė visuotinio priešmokyklinio ugdymo įgyvendinimo programos projektą. Jame numatyta iki 2005 metų sukurti vaikų duomenų bazę, kurioje būtų kaupiami duomenys apie vaikų augimo ir ugdymo šeimoje sąlygas. Tai sudarytų galimybes vaiko teisių apsaugos institucijoms priimti sprendimus, kokia žinybų pagalba (institucinio ugdymo, sveikatos priežiūros, pedagoginė psichologinė, socialinė ar panaši) turėtų būti teikiama vaikui. 57. Visiems asmenims, sulaukusiems 14 metų ir norintiems mokytis profesijos, yra sudaromos sąlygos mokytis profesinėse mokyklose, neatsižvelgiant į lytį, kalbą, socialinę kilmę ar kitas aplinkybes. Tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas (1997 m. spalio 14 d., Nr. VIII-450), priėmimo į profesines mokyklas sąlygos, mokymo planai. Profesinių mokyklų mokiniai gauna arba socialinę stipendiją, arba stipendiją už mokslo rezultatus. Tai nustatyta Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatyme (1994 m. lapkričio 3 d., Nr. I-621), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarime Nr. 473 „Dėl valstybinių aukštųjų mokyklų dieninės studijų formos, neuniversitetinių studijų, universitetinių pirmosios ir antrosios studijų pakopų studentų, aukštesniųjų ir profesinių mokyklų moksleivių stipendijų“. Be to, našlaičiai gauna dar ir našlaičio stipendiją. Profesinių mokyklų savivaldos institucija – mokyklos taryba – turi teisę, atsižvelgdama į mokinio socialinę būklę, diferencijuoti mokestį už gyvenimą mokyklos bendrabutyje ar atleisti nuo jo. 58. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, ir Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d., Nr. VIII-947) nediskriminavimo lyties atžvilgiu principu, Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatyme (2000 m. kovo 21 d., Nr. VIII-1586) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės sutartyje dėl bendros aukštojo mokslo erdvės sukūrimo Baltijos šalyse (ratifikuota 2001 m. gegužės 24 d. įstatymu Nr. IX-347) įtvirtintas nediskriminavimo lyties, kalbos, socialinio statuso ar kitokių aplinkybių atžvilgiu principas. Susitariančiųjų Šalių studentai studijuoja kitų Baltijos valstybių aukštosiose mokyklose tomis pačiomis finansinėmis sąlygomis kaip ir savi studentai. Susitariančiosios Šalys skiria stipendijas ir suteikia lengvatų kitų Baltijos valstybių studentams ta pačia tvarka, kokia numatyta saviems studentams pagal galiojančius teisės aktus. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja suteikti saviems studentams teisę gauti studijų kreditą/paskolą studijoms kitoje Baltijos valstybėje. 59. Teisės aktuose, kuriuose kalbama apie aukštąjį mokslą, tiesiogiai nevartojama sąvoka „vaikas“. Ją pakeičia sąvoka „studentas“. Tačiau studentu gali tapti ir nesulaukęs 18 metų asmuo, todėl šių teisės aktų nuostatos, susijusios su abiturientų priėmimu į aukštąsias mokyklas ir studijų kokybės užtikrinimu, yra aktualios Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos atžvilgiu. 60. Pagal Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnį asmenys, turintys ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, priimami į aukštąją mokyklą konkurso būdu. Švietimo ir mokslo ministerija taip pat gali nustatyti užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės, kurių studijos visiškai ar iš dalies finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, priėmimo į aukštąsias mokyklas kvotas ir tvarką. Užsieniečiai, įgiję Lietuvoje pripažintą ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, turi teisę stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek užsieniečiams studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose gali būti ir mokamos, ir nemokamos. Į valstybės finansuojamas vietas gali stoti užsieniečiai, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, arba jeigu jie yra užsienio valstybės, kurioje studijuojantiems Lietuvos Respublikos piliečiams nereikia mokėti už studijas, piliečiai. Užsieniečių priėmimo į valstybės finansuojamas vietas kvotas nustato Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Užsieniečiai studentai, priimti studijuoti į valstybės finansuojamas vietas, turi teisę gauti stipendijas tokiomis pat sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Užsieniečiai, atvykstantys pagal tarptautines sutartis ir susitarimus, priimami į Lietuvos aukštąsias mokyklas tarptautinėse sutartyse ar susitarimuose numatytomis sąlygomis. Visi kiti užsieniečiai, priimti studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, moka aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą. 61. Tarptautiniuose ir Lietuvos Respublikos švietimo sistemą reglamentuojančiuose dokumentuose pabrėžiama, kad specialusis ugdymas negali būti plėtojamas izoliuotai, jis turi būti visuotinio švietimo strategijos ir naujos socialinės ir ekonominės politikos dalis, verčianti dar labiau reformuoti tradicinę mokyklą, visą švietimo sistemą. 62. Specialiųjų ugdymo poreikių turinčių asmenų lygių galimybių švietimo sistemoje principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme. Europos Sąjungos valstybių patirtis rodo, kad pagal šį principą švietimo finansavimo modelis turi atspindėti teisės aktuose deklaruojamas demokratines nuostatas specialiųjų ugdymo poreikių turinčių asmenų atžvilgiu, t. y. užtikrinti teisiškai pagrįstą realų papildomą finansavimą. 63. Norint užtikrinti specialiųjų ugdymo poreikių turinčių asmenų tinkamą ugdymąsi, būtina specialioji pedagoginė (dažnai ir psichologinė) pagalba. Reikia pritaikyti ugdymosi vietą, parengti specialistus, aprūpinti specialiųjų ugdymo poreikių turinčius asmenis kompensacinėmis ir specialiosiomis mokymo priemonėmis, pagaliau reikia ir papildomų lėšų. Šiuo tikslu parengtos Metodinės rekomendacijos dėl moksleivio krepšelio finansavimo metodikos taikymo specialiųjų poreikių turintiems moksleiviams, ugdomiems bendrosiose ugdymo klasėse. 64. Lietuvoje yra vaikų, kuriems dėl įvairių priežasčių atsiranda trukdžių pasinaudoti teise gauti išsilavinimą. Dalis jų priklauso romų (čigonų) etninei mažumai. Jie integruojami į bendrą ugdymo procesą visose bendrojo lavinimo mokyklose, tačiau daug jų nelanko mokyklos ir suaugę lieka beveik beraščiai. Norint sudaryti sąlygas, kad asmenys, priklausantys romų etninei mažumai, visaverčiai integruotųsi į Lietuvos visuomenės gyvenimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 759 priėmė Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programą ir numatė priemones (individualių programų rengimas, mokytojų kvalifikacijos tobulinimas, romų kalbos vadovėlio rengimas, papildomo ugdymo veiklos organizavimas), įgalinančias geriau organizuoti romų vaikų ir jaunuomenės ugdymą. 2001 m. rugsėjo 7 d. Kirtimų tabore buvo atidarytas Romų visuomenės centras, kuriame atidarytos dvi priešmokyklinio ugdymo grupės (vaikai rengiami mokyklai), be to, jame veikia suaugusiųjų mokymo grupės (mokoma valstybinės – lietuvių – kalbos, siuvimo). Su romų vaikais daug dirba Švietimo kaitos fondas, parengęs ne vieną projektą, skirtą romų švietimui. Kasmet romų vaikams organizuojamos vasaros stovyklos, kuriose jie piešia, koncertuoja, bendrauja su aplinkiniais gyventojais. Rengiami seminarai mokytojams, dirbantiems su romų vaikais. Žr. Konvencijos 30 straipsnio komentarą. 65. Nediskriminavimo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (1998 m. gruodžio 17 d., Nr. VIII-978), t. y. užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs prieš įstatymą, neatsižvelgiant į lytį, rasę, kalbą, religiją, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ir socialinę kilmę, priklausymą tautinei mažumai, nuosavybę, gimimo vietą ar kokią nors kitokią padėtį. 66. Nediskriminacijos principas įgyvendinamas prieglobsčio prašančių vaikų atžvilgiu. Jie turi teisę pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl pabėgėlio statuso (1995 m. liepos 4 d., Nr. I-1004) 17 straipsnį: gyventi Užsieniečių registracijos centre ar Pabėgėlių priėmimo centre ir naudotis jų teikiamomis paslaugomis; tvarkyti ir notariškai įforminti dokumentus; naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba; gauti kompensaciją už naudojimąsi visuomeninio transporto priemonėmis; naudotis valstybės teikiamomis nemokamomis vertėjo paslaugomis; naudotis medicinos paslaugomis Užsieniečių registracijos centre ir Pabėgėlių priėmimo centre nustatyta tvarka; Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka kas mėnesį gauti piniginę pašalpą smulkioms išlaidoms; mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Vaikams pabėgėliams, kaip ir kitiems Lietuvos Respublikos gyventojams, užtikrinamos prieinamos švietimo ir sveikatos paslaugos. Pabėgėliai vaikai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali naudotis humanitarine ir kita pagalba. Įstatyme taip pat įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys gali steigti pagalbos pabėgėliams fondus. 3 straipsnis. svarbiausia – vaiko interesai 67. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina nuostatą, kad šeimos teisinių santykių reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, taip pat kitais principais. Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas reiškia, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar kokį nors kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu ir užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. 68. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas numato: sprendžiant kiekvieną su vaiku susijusį klausimą, reikia išklausyti vaiką, gebantį suformuluoti savo pažiūras. Priimant sprendimą, į vaiko nuomonę turi būti atsižvelgta, jeigu tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Be to, siekiant apsaugoti vaiko interesus, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinai turi dalyvauti vaiko teisių apsaugos institucija, kuri pateikia teismui išvadą dėl ginčo. 69. Pagrindinė pareiga ir atsakomybė už vaiko teisių įgyvendinimą ir interesų gynimą tenka vaiko tėvams ir globėjams (rūpintojams). Žr. Konvencijos 9 ir 12 straipsnių komentarus. 70. Vaiko teisių apsaugos tarnybų funkcijos numatytos Bendruosiuose vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatuose – užtikrinti vaiko teisių apsaugą, užtikrinti vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimą ir priežiūrą, atstovauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose, rengti ir įgyvendinti priemones vaiko teisių apsaugai ir jo teisių pažeidimų prevencijai gerinti, organizuoti likusių be tėvų globos vaikų globą (rūpybą), organizuoti įvaikinimą, atlikti kitas funkcijas. Naujų kodifikuotų teisės aktų atsiradimas ir galiojančių tobulinimas sąlygoja papildomų funkcijų priskyrimą savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms. 71. Vienam savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos tarnautojui (toliau vadinama – tarnautojas) vidutiniškai tenka aptarnauti daugiau kaip po 3,5 tūkstančio vaikų. Tokių savivaldybių, kur vienam tarnautojui tenka apie 2 tūkstančius vaikų, yra vos keletas. Nemaža savivaldybių, kur vienam tarnautojui tenka 5–6 tūkstančiai vaikų, o Vilniaus ir Kėdainių rajonuose vienam tarnautojui tenka net po 7–8 tūkstančius vaikų. Vaiko teisių apsaugos tarnybų atliekamų funkcijų gausa ir įvairovė, didėjantis darbo krūvis rodo, kad jų tarnautojų nepakanka deramai atstovauti vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, jiems ginti. Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbo krūvį 2002 metais iliustruoja šie duomenys: atstovavimas vaiko teisėms teisme – 16062 išvados teismui, 1166 pareiškimai teismui, 78 prašymai teismui, 1144 ieškiniai teismui, dalyvavimas 11866 bylose teisme; vaiko skubus paėmimas iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos dėl smurto prieš vaiką – 389 atvejai; tarnybos iniciatyva iškeltos 96 baudžiamosios bylos prieš smurtautoją; socialinio darbo organizavimas 16714 socialinės rizikos šeimų ir su 39967 jose gyvenančiais vaikais; organizuotas vaiko laikinosios ir nuolatinės globos (rūpybos) nustatymas 3003 likusiems be tėvų globos vaikams. 72. Dabar rūpestį kelia šios esminės vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos problemos: tarnybų specialistų teisinių gebėjimų užtikrinant tinkamą ir kvalifikuotą vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą stoka; nepakankama kvalifikacija atstovaujant vaikui teisme; viešojo administravimo gebėjimų stoka; socialinių partnerių, galinčių laiku suteikti kvalifikuotą pagalbą šeimai ir vaikui, trūkumas; menka tarnybų materialinė techninė bazė; žmogiškųjų išteklių tarnybose stoka. 73. Atsižvelgiant į tai, patvirtinta Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa. Žr. Ataskaitos 28 punktą. 74. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalgoje pažymėjo, kad prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu turi būti vadovaujamasi sprendžiant su vaiko teisėmis susijusias bylas (konkrečiu atveju – bylas dėl gyvenamosios vietos nustatymo). Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, nes tėvai vaiko interesus supranta skirtingai: tai sąlygoja jų pačių pažiūros, išsilavinimas, dorovė ar kitos savybės. Todėl teismas ex officio (savo iniciatyva) kiekvienoje byloje turi nustatyti konkretaus vaiko interesus. Nustatant vaiko interesus, pirmiausia reikia atsižvelgti į paties vaiko norus, tikslus, teikiamus prioritetus. Tačiau tai nėra vaiko interesų turinį nulemianti aplinkybė, nes teismas turi vadovautis objektyviais kriterijais. Nemaža problemų kyla ir dėl tėvų teisės matytis ir bendrauti su vaiku užtikrinimu. Teismai nustato tėvų bendravimo su vaikais planus, tačiau kartais jie nevykdomi ar jais piktnaudžiaujama. Geriausios vaiko interesų apsaugos ir gynimo principas neužtikrinamas ir tada, kai vaiko tėvai išvyksta gyventi (dažniausiai ilgalaikio darbo tikslais) į užsienį, palikdami nepilnamečius vaikus vienus arba kitų asmenų priežiūrai: pažeidžiama vaiko teisė gyventi kartu su savo tėvais/turimu tėvu, atsiranda socialinių problemų, nes rūpinimąsi tėvų paliktu vaiku privalo perimti ir jų išlaikymą užtikrinti valstybė. 75. Siekiant nustatyti, kaip švietimo sistemoje paisoma vaiko interesų ir kaip būtų galima keisti būklę, 2002 metais atlikti gabių vaikų ugdymo, vaikų brandumo mokyklai, papildomojo ugdymo, tautinių mažumų atstovų ugdymo, moksleivių mokymo krūvio tyrimai, kurie parodė, kad visose minėtose srityse yra spręstinų klausimų. Gabių vaikų atskleidimo ir jų rėmimo, papildomojo ugdymo prieinamumo, formų įvairovės didinimo problemų sprendimai numatyti 2003 metais parengtame vaikų ir jaunimo socializacijos programos projekte. Siekiant sumažinti moksleivių mokymo krūvį, tikslinamos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai I–X klasėms, išleistos bendrosios programos ir standartai XI–XII klasėms, keičiama moksleivių pasiekimų ir pažangos vertinimo procese sistema. Kad vaikai turėtų lygias galimybes laiku pasiekti brandumą mokyklai, visuotinio priešmokyklinio ugdymo įgyvendinimo programos projekte numatomos priemonės vaikams nuo 5–6 metų garantuoti tinkamą ugdymą priešmokyklinėse grupėse arba teikti šių vaikų šeimoms pedagoginę psichologinę, specialiąją pagalbą, užtikrinančią pasirengimą mokyklai ir sėkmingo mokyklinio starto pradžią. 76. Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto 2001 metais atlikto vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimo „Jaunimo balsai“ duomenimis, 41 procentas apklaustų Lietuvos vaikų mano, kad priimdama sprendimus, susijusius su konkrečioje vietovėje gyvenančiais vaikais, vietos valdžia visiškai neatsižvelgia į vaikų interesus, 23 procentai apklaustųjų mano, kad atsižvelgiama nepakankamai, ir tik 9 procentai apklaustųjų mano, kad jų interesų vis dėlto paisoma. Atvirai klausiami Lietuvos vaikai dažniausiai atsako, kad norėtų, jog vietos valdžia su jais pasitartų dėl geresnių laisvalaikio organizavimo formų (25 procentai apklaustųjų) ir švietimo klausimų sprendimo (20 procentų apklaustųjų). 6 straipsnis. teisė gyventi, sveikai vystytis 77. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą. 78. Vaiko teisė ir galimybė sveikai gyventi ir vystytis aptarta Ataskaitos dalyje „Sveikatos apsauga ir gerovė“. 79. Švietimo sistema orientuojama į kryptingą asmens nuostatų ir įgūdžių, padedančių tausoti ir stiprinti sveikatą, ugdymą. Visose švietimo grandyse pabrėžiama nuostata, kad sveikata – tai brangintina gyvenimo vertybė, kad žmogus už sveiką gyvenseną atsako pats asmeniškai, kad būtina užtikrinti visokeriopą profilaktinę visų vaikų sveikatos priežiūrą mokyklose, išmokyti sveikos gyvensenos pagrindų visus moksleivius, sukurti visuotinį sveikų ir saugi …