LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO ATASKAITOS PATVIRTINIMO 2004 m. vasario 9 d. Nr. 142 Vilnius Įgyvendindama Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“ (Žin., 1995, Nr. 60–1501), 44 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitą (pridedama).
2. Pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai organizuoti 1 punkte nurodytos ataskaitos vertimą į anglų kalbą, o Užsienio reikalų ministerijai – nustatytąja tvarka pateikti ataskaitą Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetui. Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ______________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 142 JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO ATASKAITA I. BENDROSIOS NUOSTATOS ĮVADAS
3. Vadovaudamasi Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, prie kurios Lietuvos Respublika prisijungė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 8 d. potvarkiu Nr. 11p ir kuri 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimo buvo ratifikuota įstatymu Nr. I-983, 44 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1540 „Dėl pranešimų pagal Jungtinių Tautų žmogaus teisių apsaugos konvencijas, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, rengimo ir pateikimo tvarkos patvirtinimo ir komisijų sudarymo“, Lietuvos Respublika teikia Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitą (toliau vadinama – Ataskaita).
4. Ataskaitoje pateikiama informacija apie 2001–2003 metais valstybės vykdytas priemones siekiant įgyvendinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatas, stengiamasi objektyviai ir visapusiškai apžvelgti vaikų gyvenimo pokyčius Lietuvoje.
5. Ataskaita parengta pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto priimtus bendruosius pasiūlymus dėl valstybių narių rengiamų periodinių ataskaitų. Taip pat atsižvelgta į Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto 2001 m. sausio 16 d. pateiktas išvadas dėl Įžanginės Lietuvos ataskaitos apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą. Prie Ataskaitos rengimo prisidėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Kultūros ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Teisingumo ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas ir Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija „Gelbėkit vaikus“. demografinės charakteristikos Vaikų skaičius
6. Nuo 1990 metų iki 2003 metų pradžios Lietuvoje vaikų sumažėjo 194,4 tūkstančio, arba 20 procentų. Ypač sumažėjo ikimokyklinio amžiaus vaikų – net 38 procentais, o vyresnių (15–17 metų) vaikų dėl ankstesniais metais buvusio palyginti didelio gimstamumo kol kas dar gausėja. Nuo 2000 metų vaikų kasmet sumažėja vidutiniškai po 25 tūkstančius. 2003 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 802 tūkstančiai vaikų iki 18 metų. Tai sudarė 23 procentus visų gyventojų. Trečdalis vaikų yra ikimokyklinio amžiaus.
7. Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų 2001 metų visuotinio surašymo duomenimis, 87,5 procento vaikų buvo lietuvių tautybės (86 procentai mieste ir 90,3 procento kaime), beveik 6 procentai – lenkų, 4 procentai – rusų, 1,2 procento – kitų tautybių. Žr. Ataskaitos priedo 1–4 lenteles. Gimstamumas
8. Vaikų skaičiaus ir jų dalies, palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, kitimą lemia gimstamumo lygis ir jo pokyčiai. Nuo 1991 metų gimstamumas nuolat mažėja. 2002 metais gimė tik 30 tūkstančių vaikų, t. y. 4 tūkstančiais mažiau negu 2000 metais ir 27 tūkstančiais mažiau negu 1990 metais. 1995 metais 1000 gyventojų teko 11,4 naujagimio, o 2002 metais – vos 8,
9. Tai apskritai žemiausias kada nors buvęs gimstamumo lygis šalyje. Vidutinis vaikų, kuriuos moteris pagimdė per visą savo gyvenimą (suminis gimstamumo rodiklis), skaičius sumažėjo nuo 1,55 vaiko 1995 metais iki 1,24 vaiko 2002 metais. Pastaraisiais metais vis dar mažėja vaikų, kurie šeimoje gimė pirmieji ar antrieji, o tokių, kurie gimė tretieji ar paskesni, skaičius jau kelerius metus yra panašus: 2002 metais didesnio eiliškumo vaikų buvo 17,5 procento (1995 metais – 15 procentų). Vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų. 2002 metais, palyginti su 1995 metais, vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, dalis padidėjo nuo 12,8 iki 27,9 procento. Daugelis vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams (apie 65 procentus), registruojami pagal motinos pareiškimą.
10. Gausėja nepilnų šeimų, dažniausiai susidedančių iš motinos ir vaikų, retai – iš tėvo ir vaikų. Po ištuokos su vienu iš tėvų 2002 metais liko 10,4 tūkstančio vaikų.
11. Taigi turimi statistikos duomenys rodo, kad tradicinė šeima išgyvena krizę. Mažėja santuokų, gana dažnos skyrybos, gausėja kartu gyvenančių nesusituokusių porų, mažėja gimstamumas, vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų. Žr. Ataskaitos priedo 5–11 lenteles. II. BENDROSIOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS
12. Ataskaitiniu laikotarpiu Lietuvoje priimti, pakeisti ar papildyti teisės aktai, reglamentuojantys vaiko teisių apsaugą.
13. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864), neteko galios Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas. Šeimos teisei naujajame teisės akte skirta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečioji knyga. Šios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reguliavimo principus ir reglamentuoja ne tik santuokos sudarymo, galiojimo, nutraukimo pagrindus, tvarką ir sutuoktinių tarpusavio santykius, bet ir įtvirtina vaiko gimimo registravimo momento, kilmės nustatymo gynimo, įvaikinimo sąlygų ir tvarkos pagrindines nuostatas. Naujajame Kodekse yra atskiras skirsnis, įtvirtinantis vaikų teises ir pareigas, įtrauktos svarbios normos, nustatančios nepilnamečių vaikų ir vieno iš sutuoktinių teisės į gyvenamąją patalpą garantijas, įvedama nauja sąvoka „šeimos turtas“ (šiam turtui taikomas specialus teisinis režimas), reglamentuojami vyro ir moters, įregistravusių savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, turtiniai santykiai, įtrauktos teisės normos, pripažįstančios santuokos sudarymą bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka, įtvirtinamas vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, lygiateisiškumas, reglamentuojamos kitos šeimos ir vaikų teisės ir pareigos. Žr. Ataskaitos dalį „Pilietinės teisės ir laisvės“, Konvencijos 5, 18, 27 straipsnių komentarus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pirmojoje knygoje įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios šeimos teisiniams santykiams taikytiną teisę, t. y. teisę, kuri turi būti taikoma užsienio elementą turintiems santykiams. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pirmojoje knygoje daromos nuorodos į 1961 metų Hagos konvenciją dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje ir 1973 metų Hagos konvenciją dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės.
14. Nuo 2003 m. sausio 1 d. pradėjo galioti naujas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX-743).
15. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, įtvirtinančiam naujus šeimos teisės institutus, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksui, tobulinama teismų praktika nagrinėjant ginčus dėl vaikų bei kitas su šeimos teise susijusias bylas. Siekdamas nustatyti, ar teismai, nagrinėdami ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium, teisingai taiko materialinės ir procesinės teisės normas, kokie pažeidimai ir klaidos daromi, duoti rekomendacijas dėl įstatymo taikymo ir aiškinimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 m. birželio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ ir patvirtino Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalgą, kurioje taip pat analizuojamas teismų vaidmuo, ar pakankamai dėmesio skiriama tam, kad būtų sužinomi vaiko norai, kad į juos būtų atsižvelgiama, nustatomas vaiko interesų turinys, vaiko padėtis procese aiškinantis teisiškai reikšmingus faktus, renkant įrodymus, įteikiant šaukimus, pranešimus ir kitus dokumentus, kai vienas iš tėvų gyvena užsienyje.
16. Įsigalioję naujieji Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas taip pat lėmė tai, kad teismas, šalia savo pagrindinės funkcijos – ginčų sprendimo, – pradėjo atlikti ir apsaugines funkcijas, nesusijusias su ginčų dėl teisės sprendimu, tačiau reikšmingas asmenų teisių apsaugai (leidimų išdavimas, faktų ir pareiškimų patvirtinimas, turto administravimo kontrolė, paveldėjimo procedūrų taikymas ir panašiai). Ypač svarbus teismo vaidmuo apsaugant vaikų, neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų, sutuoktinių teises. Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas suvienodinti įstatymų taikymo praktiką nagrinėjant bylas dėl teismo leidimų išdavimo, 2003 m. birželio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 41 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant bylas dėl teismo leidimų išdavimo pagal Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriaus taisykles“ ir nutarė aprobuoti tokių bylų nagrinėjimo apibendrinimo apžvalgą.
17. Teismai, nagrinėdami bylas, be kitų teisės šaltinių, atsižvelgia ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio Teismo nutartis. Tai nėra privalomas, tačiau labai svarbus teisės šaltinis nagrinėjant bylas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimai, susiję su vaiko teisėmis, bus aptariami šioje Ataskaitoje.
18. Vykdant baudžiamosios sistemos reformą Lietuvoje, buvo parengti ir nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo trys kodeksai: Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785) ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994). Juose reguliuojami nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės, procesinių teisių ir garantijų, jiems paskirtų baudžiamųjų bausmių atlikimo klausimai. Žr. Konvencijos 37 ir 40 straipsnių komentarus.
19. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-
20. Žr. Konvencijos 32 straipsnio komentarą.
21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pagrindu buvo priimti nauji teisės aktai vaiko teisių apsaugos srityje.
22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 405 patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai, reglamentuojantys likusio be tėvų globos vaiko globos (rūpybos) organizavimo principus, vaiko globėjo (rūpintojo) atrankos, pasirengimo, skyrimo, atleidimo arba nušalinimo nuo pareigų, vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir pasibaigimo tvarką. Priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 1037 „Dėl Šeimynų nuostatų patvirtinimo“, reglamentuojantis šeimynų, kaip globos (rūpybos) formų, kai šeimos aplinkoje globojami 6 ir daugiau be tėvų globos likusių vaikų, steigimo, vaikų apgyvendinimo šeimynose, šeimynų finansavimo, likvidavimo ir šeimynų gyvenamosios vietos keitimo tvarką. Šiais teisės aktais siekiama sudaryti išankstines teisines sąlygas vaikų globos šeimose pirmumui prieš vaikų globą institucijose.
23. Lietuvai 1997 metais ratifikavus Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, 2000 m. rugpjūčio 1 d. buvo įsteigta Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1674 patvirtinti Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 1422 patvirtinta Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka.
24. Nuo 2001 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. 134 likviduota Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jos vykdytos įvaikinimo funkcijos perduotos Įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Funkcijos, susijusios su informacijos apie vaikus kaupimu, sisteminimu, analize ir metodiniu vadovavimu rajonų (miestų) savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų darbui, perduotos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Vaiko teisių priežiūros ir kontrolės funkcija priskirta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, įsteigtos 2000 m. rugsėjo 1 d., kompetencijai.
25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983 patvirtinti Bendrieji vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatai, kurie pakeitė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintus Rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų bendruosius nuostatus. Pagal naujuosius Nuostatus savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba savivaldybės teritorijoje įgyvendina pagrindines Vaiko teisių konvencijos nuostatas, vykdo vaiko teisių apsaugą, įstatymų nustatyta tvarka gina vaiko teises ir teisėtus interesus, organizuoja ir prižiūri likusių be tėvų globos vaikų globą (rūpybą), atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose, organizuoja prevencinį darbą su vaiko tėvais, atlieka kitas joms pavestas funkcijas.
26. Ataskaitiniu laikotarpiu Lietuva prisijungė prie kelių toliau nurodytų tarptautinių konvencijų ir protokolų, kurių tikslas – gerinti vaiko teisių apsaugą dokumentų reglamentuojamose srityse. Daugelis konvencijų ratifikuota vykdant Lietuvos Respublikos derybinėje pozicijoje „Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse“ prisiimtus įsipareigojimus ir Europos Sąjungos acquis įgyvendinimo priemonių planą. Lietuvos Respublikos 2001 m. kovo 23 d. įstatymu Nr. IX-229 ratifikuota Konvencija dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės, priimtas Lietuvos Respublikos 2002 m. balandžio 2 d. įstatymas Nr. IX-831 dėl Konvencijos dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo ratifikavimo. Šių konvencijų vykdymą pagal kompetenciją užtikrina Teisingumo ministerija. Lietuvos Respublikos 2001 m. rugpjūčio 2 d. įstatymu Nr. IX-484 ratifikuota Konvencija dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskirta centrine įstaiga Konvencijoje numatytoms funkcijoms vykdyti. Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. IX-793 ratifikuota Konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Centrine institucija, atsakinga už Konvencijoje numatytų funkcijų vykdymą, paskirta Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Priimtas Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 12 d. įstatymas Nr. IX-1194 dėl Europos konvencijos dėl sprendimų, susijusių su vaikų globa, pripažinimo ir vykdymo bei vaikų globos atnaujinimo ratifikavimo. Centrine įstaiga Konvencijoje numatytoms funkcijoms vykdyti paskirta Teisingumo ministerija. Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 12 d. įstatymu Nr. IX-1196 ratifikuotas 1989 metų Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 2000 metų fakultatyvinis protokolas dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose. Lietuvos Respublikos 2003 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. IX-1396 ratifikuota Konvencija dėl nepriimtino vaikų darbo uždraudimo ir neatidėliotinų veiksmų tokiam darbui panaikinti. Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 22 d. įstatymu Nr. IX-1525 ratifikuotas Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantis Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. IX-1686 ratifikuota 1996 metų Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje. 2004 metais numatoma ratifikuoti kitą 1989 metų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2000 metų fakultatyvinį protokolą dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos.
27. Vaikai (asmenys iki 18 metų) dėl ypatingos savo padėties (neveiksnumo) yra išskirtinė asmenų grupė, turinti įvairių poreikių, bet dėl savo fizinio ir psichinio nebrandumo nesugebanti savęs apginti. Už vaiko gerovės užtikrinimą atsako ne tik šeima, bet ir valstybė. Vaiko teisių apsauga turi būti visų valstybės bei savivaldybių institucijų ir visų valstybės tarnautojų rūpestis bei prioritetas. Todėl Lietuvoje tobulinamas vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimas ir jos koordinavimo mechanizmas tiek centrinės, tiek vietos valdžios (savivaldybių) lygmeniu.
28. Rūpindamasis geresniu vaiko teisių apsaugos politikos koordinavimu, Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. rugsėjo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 59, 61 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. IX-1094, kuriuo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė priskiria vienos ministerijos kompetencijai vaiko teisių apsaugos valdymo sritį. Vykdydama šį įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 194 vaiko teisių apsaugos valdymo sritį priskyrė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir nustatė kitų ministerijų kompetenciją. Švietimo ir mokslo ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai, Teisingumo ministerijai ir Sveikatos apsaugos ministerijai nustatytos papildomos funkcijos, susijusios su vaiko teisių apsaugos įgyvendinimu. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje nuo 2002 m. spalio 1 d. įsteigtas Šeimos, vaikų ir jaunimo departamentas, kuriame yra 2 skyriai: Paramos šeimai skyrius bei Vaikų ir jaunimo skyrius. Pastarajam pavesta koordinuoti vaikų ir jaunimo teisių apsaugos politikos įgyvendinimą.
29. Pagal 24 punkte nurodytąjį nutarimą ypač daug dėmesio skirtina valstybės ir savivaldybių institucijų bendradarbiavimui, informacijos vaiko teisių apsaugos klausimais kaupimui. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl statistinės informacijos apie vaikus projektą, kurį numatoma pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti 2004 metais.
30. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2003 metais pradėjo įgyvendinti iš Pasaulio banko paskolos finansuojamą strateginės partnerystės su savivaldybėmis projektą, pagal kurį 2004 metais savivaldybėse bus įsteigtas socialinės paramos, socialinės rizikos šeimų, likusių be tėvų globos vaikų ir kitų duomenų registras, kartu bus sudaromos galimybės gauti informaciją ir keistis ja tarp savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų, savivaldybių socialinės paramos skyrių ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Tai padės Lietuvos Respublikos Vyriausybei kontroliuoti ir vertinti socialinės politikos įgyvendinimą vietos valdžios (savivaldybių) lygmeniu.
31. Galima teigti, kad vykdoma Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto rekomendacija įsteigti Lietuvos Respublikos Vyriausybėje centrinį institutą, kuris būtų atsakingas už vaikų teisių klausimus, koordinuotų veiksmus tarp įvairių ministerijų, taip pat tarp centrinės ir vietos valdžios (savivaldybių), užtikrintų geresnį bendradarbiavimą ir vykdomos politikos koordinavimą, įskaitant ir bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis.
32. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. rugsėjo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. IX-1095, pagal kurį vaikų ir jaunimo teisių apsauga, užuot buvusi priskirta (ribotai savarankiška) savivaldybių funkcija, nuo 2003 m. sausio 1 d. tapo valstybine (perduota savivaldybėms) funkcija. Šiai funkcijai įgyvendinti 2003 metais skirta 6,67 mln. litų, iš jų 1 mln. litų numatyta 25 naujoms pareigybėms savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybose steigti. 2002 metais savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyboms finansuoti iš savo biudžetų lėšų skyrė daugiau kaip 5 mln. litų paprastųjų išlaidų. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos – tai savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai, kurių kompetencijai priskirta daug ir įvairių funkcijų vaiko teisių apsaugos srityje. Atliekamų funkcijų ypač pagausėjo įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksui, Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui ir Lietuvai ratifikavus tarptautines konvencijas, susijusias su šeimos santykiais ir vaiko teisių apsauga. Tuo tikslu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1179 patvirtinta Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa, pagal kurią skiriama papildomų lėšų savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojų kvalifikacijai tobulinti, darbui su globėjų (rūpintojų) šeimomis ir globai (rūpybai) šeimoje gerinti, skiriama lėšų papildomoms pareigybėms įsteigti ir tarnybų infrastruktūrai gerinti.
33. Atsižvelgdamas į 2002 m. gegužės 11 d. Niujorke vykusios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Specialiosios sesijos metu priimtas rekomendacijas dėl nacionalinių planų vaikų klausimais parengimo, Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. IX-1569 patvirtino Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją, kurioje pateikiami pagrindiniai vaiko gerovės politikos principai ir vertybės. Remiantis tais principais ir vertybėmis, konstatuojamos pagrindinės vaiko gerovės problemos Lietuvoje, numatomi pagrindiniai vaiko gerovės politikos tikslai artimiausiam dešimtmečiui pagrindinėse vaiko aprūpinimo, vaiko dalyvavimo ir vaiko apsaugos srityse, nurodomos vaiko gerovės politikos įgyvendinimo strateginės gairės. Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos pagrindu iki 2004 m. balandžio 30 d. numatoma parengti Vaiko gerovės valstybės politikos strategiją bei pateikti pasiūlymus dėl analizės ir stebėsenos (monitoringo) sistemos sukūrimo.
34. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) daugiašalėje 2003–2005 metų tikslinėje programoje, pagal kurią Lietuvai skiriama parama vaiko teisių propagavimui ir specialistų kvalifikacijos tobulinimui. Naudojant teikiamos paramos lėšas, numatyta parengti ir išleisti lietuvių kalba Praktinį vadovą dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos taikymo, organizuoti vaiko teisių apsaugos srityje dirbančių specialistų mokymą.
35. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. IX-1185 patvirtino Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planą, kurio 8 skyrius, siekiant geresnės vaiko teisių apsaugos, skirtas priemonėms vaiko teisėms ginti. Pagal šį planą numatyta 2004–2005 metais skirti lėšų vaikų, patyrusių smurtą, reabilitavimo sistemai sukurti (nuo smurto nukentėjusių vaikų reabilitacijos koncepcijos, įstatymų projektams parengti, įstatymams įvertinti, informacijos apie nuo smurto nukentėjusių vaikų reabilitaciją kampanijai organizuoti, mokymui apie nuo smurto nukentėjusių vaikų reabilitaciją organizuoti).
36. Siekiant užtikrinti vaikų teisių apsaugą ir išspręsti kai kurias problemas (smurto, priežiūros nebuvimo, narkotikų ir alkoholio vartojimo bei kitas), patvirtintos ir vykdomos tęstinės programos, kurias kartu įgyvendina tiek Vyriausybės institucijos, tiek nevyriausybinės organizacijos.
37. 2003 metais buvo toliau įgyvendinama Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 11 d. nutarimu Nr.
38. Žr. Konvencijos 19 straipsnio komentarą.
39. Įgyvendinamas socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 125 patvirtintas neatidėliotinų veiksmų kovai su smurtu prieš vaikus priemonių planas. Pagal šį planą plėtojamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Teisingumo ministerijos ir kitų institucijų bendradarbiavimas. Daugiausia dėmesio skiriama visuomenės švietimui, specialistų atsakomybės didinimui ir žinybų bendradarbiavimui siekiant apginti vaikus nuo smurto ir nustatyti smurto atvejus. Žr. Konvencijos 19 straipsnio komentarą.
40. Nacionaliniu lygmeniu sprendžiant priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, augančių probleminėse šeimose, socialines problemas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 731 patvirtinta ir pradėta įgyvendinti Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002–2004 metų programa. Žr. Konvencijos 18 straipsnio komentarą.
41. Siekiant gerinti vaikų užimtumą, ugdyti jų saviraišką, stiprinti ugdymo institucijų ryšius su vietos bendruomene, didinti rizikos grupės vaikų adaptacijos ir resocializacijos visuomenėje galimybes ataskaitiniu laikotarpiu, toliau įgyvendinama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 560 patvirtinta Vaikų vasaros poilsio organizavimo ir finansavimo programa ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 197 patvirtinta Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinė programa.
42. 2000–2002 metais buvo įgyvendinama Nepilnamečių kriminalinės justicijos programa, sudaryta Jungtinių Tautų vystymo programos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 17 d. susitarimu. Žr. Konvencijos 40 straipsnio komentarą.
43. 1999–2003 metais buvo įgyvendinama Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr.
44. Žr. Konvencijos 33 straipsnio komentarą.
45. Buvo įgyvendinama Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998–2003 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 19 d. nutarimu Nr.
46. Programa skirta sudaryti sąlygas plėtoti socialines paslaugas savivaldybėse ir regionuose – užtikrinti gyventojams galimybę naudotis socialinėmis paslaugomis, skatinti nevyriausybinių organizacijų, teikiančių socialines paslaugas, savivaldybių institucijų, užsienio partnerių, regionų bendradarbiavimą. 2003 metais iš 27 finansuotų ir įgyvendintų projektų 9 projektai buvo skirti socialinės rizikos šeimoms ir vaikams (skirta 1,52 mln. litų). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtinta Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2004–2006 metų programa, kuri bus įgyvendinama 2004–2006 metais.
47. Čia nurodytos Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomos vaikų gerovei skirtos programos, finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto: EEil. Nr. Programos pavadinimas Lėšos, tūkst. litų 2000 metai 2001 metai 2002 metai
48. Perinatologijos programa 343 79,9 280,14
49. Lietuvos Respublikos vaikų klausos ir kalbos pa-kenkimų diagnostikos ir reabilitacijos programa 344,5 95,3 255,4
50. Valstybinė sutrikusio vystymosi vaikų sveikatos programa 214,7 199,5 61,3
51. Naujagimių ir vaikų chirurgijos plėtojimas 2000–2001 metais 868,3 962 753,2
52. Lietuvos gyventojų genofondo struktūros, defektų ir apsaugos programa 9,25 258,6 315
53. Burnos sveikatos programos Vaikų dantų ėduonies profilaktikos paprogramė 70 106,5 60
54. Kūdikių ir vaikų iki 3 metų mitybos gerinimo programa 63,9 13,4 –
55. Reanimacijos, intensyvios terapijos ir anesteziologinės pagalbos vaikams gerinimo programa 424,1 – – Lėšos, tūkst. litų 2000 metai 2001 metai 2002 metai A. Iš viso 2000 metais išleista Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų su vaikų gerove susijusioms programoms finansuoti 2337,75* B. Iš viso 2001 metais išleista Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų su vaikų gerove susijusioms programoms finansuoti 1715,2 C. Iš viso 2002 metais suplanuota Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų su vaikų gerove susijusioms programoms finansuoti 1725 D. Sveikatos apsaugos ministerijai skirti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai 137855 140297 138886 –––––––––––––––– *Iš jų 2106,6 tūkst. litų valstybės kapitalo investicijų skirta iš Privatizavimo fondo. (Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys) Taip pat įgyvendinama Tarptautinė Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) remiama programa dėl skydliaukės ligų, susijusių su jodo apykaitos sutrikimais, paplitimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Apie minėtas programas plačiau žr. Ataskaitos dalyje „Sveikatos apsauga ir gerovė“.
56. Vykdydama švietimo finansavimo reformą, Švietimo ir mokslo ministerija parengė Bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo reformos nuostatas, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr.
57. Jose numatyta nuo 2002 metų pradžios įgyvendinti principą „pinigai paskui mokinį“, t. y. nustatyti moksleivio krepšelį. Moksleivio krepšelis – tai tikslinės valstybės lėšos, skirtos vaiko ugdymui finansuoti. Jį sudaro lėšos mokytojų atlyginimams, socialiniam draudimui, taip pat pedagogų kvalifikacijai tobulinti, mokytojams pavaduoti, vadovėliams, techninėms ir vaizdinėms mokymo priemonėms įsigyti, valdymo išlaidoms, mokyklos bibliotekai, pedagoginei, socialinei ir psichologinei pagalbai skirtos lėšos. Įgyvendinus švietimo finansavimo reformą, lėšos mokyklų steigėjams bus skiriamos pagal moksleivių skaičių. Šia finansavimo reforma siekiama gerinti švietimo paslaugų kokybę, sudaryti galimybes teikti asmenims švietimo paslaugas pagal jų gebėjimus ir poreikius, sukurti skaidrią švietimo finansavimo sistemą, sudaryti galimybę tėvams ir moksleiviams pasirinkti mokymo įstaigą, racionaliau sutvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų tinklą, skatinti mokyklų konkurenciją, sudaryti vienodas galimybes kaimo ir miesto vaikams įgyti gerą išsilavinimą, mažinti mokyklos nelankančių vaikų skaičių, stiprinti mokyklų finansinį savarankiškumą.
58. Nuo 2000 metų pradinėse klasėse taikoma Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nagrinėjimo pradinėse mokyklose metodika. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos dėstymas įtrauktas į visas mokytojų rengimo programas. Lietuvos aukštosiose mokyklose Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija įtraukta į dėstomų būsimiesiems socialiniams pedagogams, socialiniams darbuotojams privalomųjų dalykų turinį. Aukštųjų mokyklų, rengiančių teisininkus, mokymo programose Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija taip pat įtraukta į dėstomų dalykų turinį. Kitų studijų krypčių studentai gali pasirinkti dalyką (dažniausiai teisės pagrindų), kuriame dėstoma Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija.
59. Švietimo ir mokslo ministerija visus ministro įsakymais patvirtintus dokumentus (bendruosius ugdymo planus, ministerijos strateginius ir metinius planus, metines ataskaitas ir kita) skelbia Švietimo ir mokslo ministerijos interneto tinklalapyje, svetainėje „IS mokykla“ bei svetainėje „Svarstome“, informaciniame biuletenyje „Valstybės žinios“, ministerijos informaciniame leidinyje „Švietimo naujienos“. Pateikiami ne tik patvirtinti dokumentai, bet ir svarstytini jų projektai. Taigi pedagoginė visuomenė, moksleiviai, jų tėvai, kiti Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie domisi švietimu, gali ne tik susipažinti su rengiamais ir galiojančiais vaiko teisių dokumentais, ataskaitomis, bet ir pareikšti savo nuomonę.
60. Kasmet Švietimo ir mokslo ministerija leidžia ataskaitą Lietuvos gyventojams apie švietimo sistemos būklę. Jau išėję trys raporto (ataskaitos) „Lietuvos švietimas“ leidiniai (2000, 2001 ir 2002 metais). Rengiamas ir trumpasis variantas, kuris verčiamas ir į anglų kalbą. Švietimo būklės raportai (ataskaitos) leidžia švietimo darbuotojams, mokslininkams, vadybininkams, politikams ir visiems, kurie domisi švietimu, ne tik gauti informaciją apie švietimo būklę Lietuvoje, bet ir sekti ryškiausius švietimo pokyčius. Viešai švietimo darbuotojams pristatomos įvairių švietimo tyrimų ataskaitos, egzaminų rezultatų analizės, kai kurių vykdomos švietimo reformos darbų rezultatai. Jie taip pat skelbiami internete, leidinyje „Švietimo naujienos“, per televiziją, žiniasklaidą, leidžiami atskirais leidiniais. III. VAIKO TEISIŲ ĮGYVENDINIMO APŽVALGA PAGAL KONVENCIJOS STRAIPSNIUS VAIKO SĄVOKA 1 straipsnis. vaiko sąvoka
61. Pagal Lietuvos teisę asmuo tampa pilnametis sulaukęs 18 metų. Tam tikrais įstatymų numatytais atvejais ir 18 metų sulaukusiam asmeniui taikomos papildomos garantijos, arba jaunesniems nei 18 metų asmenims suteikiamos tokios pat teisės ir pareigos kaip pilnamečiam asmeniui.
62. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nepilnamečiais laikomi vaikai iki 18 metų. Nepilnametis, sulaukęs 16 metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotas), jeigu yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas.
63. Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės aktai nustato tam tikrą amžių, nuo kurio asmenys gali: savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma, – iki 14 metų. Už nepilnamečius iki 14 metų jų vardu sandorius sudaro tėvai arba globėjai. Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų sandorius sudaro turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. 14–18 metų nepilnamečiai gali savarankiškai disponuoti savo pajamomis ir turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius; sudaryti santuoką – nuo 18 metų. Neturinčio 18 metų asmens prašymu teismas turi teisę sumažinti tokio asmens santuokinį amžių, bet ne daugiau kaip 3 metais. Tačiau nėštumo atveju teismas gali leisti tuoktis asmeniui, nesulaukusiam 15 metų; duoti sutikimą lytiškai santykiauti. Baudžiamuosiuose įstatymuose nėra tiesiogiai įtvirtintas amžius, nuo kurio asmuo laikomas galinčiu duoti sutikimą lytiškai santykiauti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už tvirkinamuosius veiksmus prieš mažamečius (iki 14 metų), laikoma, kad asmuo nuo 14 metų gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti; atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus – kai asmeniui iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję 16 metų, o kai kuriais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatytais atvejais – 14 metų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas numato nepilnamečių atsakomybės ypatumus, taikomus asmenims iki 18 metų. Teismas gali nuspręsti kai kurias nepilnamečiams nustatytas nuostatas taikyti ir asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję 18 metų, tačiau nebuvo suėję 21 metai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse taip pat nustatyta, kad nuostatos, taikomos nepilnamečiams, taikomos asmenims iki 18 metų; duoti parodymus civilinėse ir baudžiamosiose bylose – neribojant asmens amžiaus, jeigu yra duomenų, kad jis žino kokių nors bylai reikšmingų aplinkybių. Tačiau liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus; paduoti skundą teismui ar kitai institucijai be tėvų sutikimo – nuo 18 metų. Tačiau jeigu ginčas kyla dėl santykių, kuriuose asmenys turi visišką civilinį veiksnumą, nepilnamečiai turi teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo savarankiškai nuo 14 metų; duoti sutikimą vardo keitimo, šeimos ryšių keitimo, įvaikinimo ir globos (rūpybos) atveju – vaiko rašytinio sutikimo reikia, jeigu jam yra suėję 10 metų; žinoti savo biologinius tėvus – nuo gimimo asmuo turi teisę žinoti savo tėvus. Tačiau įvaikinimo atveju ši teisė ribojama ir vaikui be jo įtėvių sutikimo ši informacija gali būti atskleista tik po pilnametystės, t. y. nuo 18 metų. Vaikui nuo 14 metų teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą, jeigu šios informacijos reikia dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių priežasčių; paveldėti turtą – nuo gimimo. Tačiau neveiksnių asmenų vardu palikimą priima jų tėvai arba globėjai (rūpintojai); steigti asociaciją – nuo 18 metų, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo iki 18 metų įgyja visišką veiksnumą. Asociacijos nariais, jeigu asociacijos veikla susijusi su jaunimo interesų tenkinimu, gali būti ir jaunesni asmenys. Jeigu asociacijos nariais nori tapti jaunesni negu 14 metų vaikai, būtinas tėvų sutikimas; laisvai pasirinkti religiją – ši teisė pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (1996 m. kovo 14 d., Nr. I-1234) garantuojama vaikams nuo jų gimimo; naudotis aktyvia rinkimų teise (t. y. teise balsuoti Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose ir referendume) – pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ši teisė suteikiama asmenims nuo 18 metų; gyventi skyrium nuo rūpintojo – nepilnamečio, sulaukusio 16 metų, rūpintojas gali gyventi skyrium, jeigu dėl to sutikimą davė vaiko teisių apsaugos institucija; tarnauti nacionalinėse ginkluotosiose pajėgose – ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos piliečiai. Į tikrąją karo tarnybą savo noru gali būti priimami tik ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos piliečiai, o prievolę atlikti privalomąją karo tarnybą (ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą) turi ne jaunesni kaip 19 metų Lietuvos Respublikos piliečiai; gauti asmens tapatybės kortelę – nuo 16 metų (prireikus ji gali būti išduota ir nesulaukusiam 16 metų piliečiui), o pasas išduodamas piliečiui neatsižvelgiant į jo amžių; pirkti alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius – nuo 18 metų. Pažymėtina, kad laisvės atėmimas iki gyvos galvos nepilnamečiams (iki 18 metų) netaikomas, o mirties bausmė Lietuvoje apskritai panaikinta nuo 1998 metų. Lietuvoje moksleiviai, turintys didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, iki 21 metų laikomi vaikais ir gali ugdytis (Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymo (1998 m. gruodžio15 d., Nr. VIII-969) 32 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nustato, kad visiškas darbinis teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises bei sukurti darbo pareigas (darbinis veiksnumas) atsiranda asmeniui, sukakusiam 16 metų, išskyrus išimtis, kurias nustato minėtasis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai. Tačiau 18 metų neturinčiam dirbančiam asmeniui suteikiamos papildomos su darbu ir poilsiu susijusios garantijos. Vaikams nuo 14 metų suteikiama teisė dirbti lengvus darbus. Žr. Konvencijos 32 straipsnio komentarą. BENDRIEJI PRINCIPAI 2 straipsnis. nediskriminavimo principas
64. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
65. Visi rengiami teisės aktai turi atitikti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir joje įtvirtintus principus. Vienas iš Teisingumo ministerijos uždavinių – sudaryti lygias galimybes asmenims nepriklausomai nuo jų tautybės, lyties, įsitikinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, siekti teisingumo. Ši institucija taip pat atlieka Lietuvos Respublikos įstatymų atitikties žmogaus teisėms ir laisvėms analizės funkciją.
66. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra atskiras skyrius, reglamentuojantis nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei. Diskriminacija dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, taip pat tokios diskriminacijos kurstymas yra draudžiami ir užtraukia Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytą atsakomybę.
67. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina nuostatą, kad vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, teisės yra lygios. Tėvai taip pat turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems tėvams, ar jiems nesusituokus, santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium.
68. Vienas iš svarbiausių švietimo sistemos principų yra lygių galimybių principas. Jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (naujos redakcijos 2003 m. birželio 17 d. įstatymas Nr. IX-1630). Lygių galimybių principas įtvirtina, kad švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmenų lygybę, neatsižvelgiant į lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras. Kiekvienam asmeniui ji laiduoja prieinamą švietimą, bendrojo išsilavinimo ir pirmosios kvalifikacijos įsigijimą, sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują.
69. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 15 straipsnis numato galimybę specialiųjų poreikių asmeniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, įveikti socialinę atskirtį. Įstatymo 19, 20, 21, 22, 23 straipsniai numato galimybę teikti informacinę, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą, medicinos pagalbą kiekvienam vaikui (moksleiviui), kuriam jos reikia, o 33 straipsnis garantuoja prieinamą švietimą socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, specialiųjų poreikių, riboto mobilumo vaikams (moksleiviams).
70. Nuo 2001 metų, Nyderlandų Karalystės Vyriausybei remiant, įgyvendinamas užsieniečių, pabėgėlių ir prieglobsčio prašančių vaikų ugdymo projektas. 2002 metais parengta šių vaikų Mokymosi bendrojo lavinimo mokyklose tvarka, mokymo priemonės, vadovėlis socialiniam kultūriniam ugdymui, mokytojo knyga, pedagogų rengimo dirbti su vaikais programa. Moksleivio krepšelyje šiems vaikams skiriama 10 procentų daugiau lėšų.
71. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 7 ir 8 straipsniuose, skirtuose ikimokykliniam ir priešmokykliniam ugdymui, numatoma didesnė valstybės atsakomybė už tinkamo ugdymo garantavimą ir vaiko teisių apsaugą vaikams, ugdomiems šeimose, kurios nesudaro reikiamų sąlygų vaikui ugdytis. Įstatyme teigiama, kad institucijoms, atsakingoms už vaiko teisių apsaugą, rekomendavus, vaikas ugdomas pagal ikimokyklinio ugdymo programą, o atsakingų už vaiko teisių apsaugą institucijų sprendimu atskiram vaikui priešmokyklinis ugdymas gali būti privalomas.
72. Švietimo ir mokslo ministerija 2002 metais parengė visuotinio priešmokyklinio ugdymo įgyvendinimo programos projektą. Jame numatyta iki 2005 metų sukurti vaikų duomenų bazę, kurioje būtų kaupiami duomenys apie vaikų augimo ir ugdymo šeimoje sąlygas. Tai sudarytų galimybes vaiko teisių apsaugos institucijoms priimti sprendimus, kokia žinybų pagalba (institucinio ugdymo, sveikatos priežiūros, pedagoginė psichologinė, socialinė ar panaši) turėtų būti teikiama vaikui.
73. Visiems asmenims, sulaukusiems 14 metų ir norintiems mokytis profesijos, yra sudaromos sąlygos mokytis profesinėse mokyklose, neatsižvelgiant į lytį, kalbą, socialinę kilmę ar kitas aplinkybes. Tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas (1997 m. spalio 14 d., Nr. VIII-450), priėmimo į profesines mokyklas sąlygos, mokymo planai. Profesinių mokyklų mokiniai gauna arba socialinę stipendiją, arba stipendiją už mokslo rezultatus. Tai nustatyta Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatyme (1994 m. lapkričio 3 d., Nr. I-621), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarime Nr. 473 „Dėl valstybinių aukštųjų mokyklų dieninės studijų formos, neuniversitetinių studijų, universitetinių pirmosios ir antrosios studijų pakopų studentų, aukštesniųjų ir profesinių mokyklų moksleivių stipendijų“. Be to, našlaičiai gauna dar ir našlaičio stipendiją. Profesinių mokyklų savivaldos institucija – mokyklos taryba – turi teisę, atsižvelgdama į mokinio socialinę būklę, diferencijuoti mokestį už gyvenimą mokyklos bendrabutyje ar atleisti nuo jo.
74. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, ir Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d., Nr. VIII-947) nediskriminavimo lyties atžvilgiu principu, Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatyme (2000 m. kovo 21 d., Nr. VIII-1586) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės sutartyje dėl bendros aukštojo mokslo erdvės sukūrimo Baltijos šalyse (ratifikuota 2001 m. gegužės 24 d. įstatymu Nr. IX-347) įtvirtintas nediskriminavimo lyties, kalbos, socialinio statuso ar kitokių aplinkybių atžvilgiu principas. Susitariančiųjų Šalių studentai studijuoja kitų Baltijos valstybių aukštosiose mokyklose tomis pačiomis finansinėmis sąlygomis kaip ir savi studentai. Susitariančiosios Šalys skiria stipendijas ir suteikia lengvatų kitų Baltijos valstybių studentams ta pačia tvarka, kokia numatyta saviems studentams pagal galiojančius teisės aktus. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja suteikti saviems studentams teisę gauti studijų kreditą/paskolą studijoms kitoje Baltijos valstybėje.
75. Teisės aktuose, kuriuose kalbama apie aukštąjį mokslą, tiesiogiai nevartojama sąvoka „vaikas“. Ją pakeičia sąvoka „studentas“. Tačiau studentu gali tapti ir nesulaukęs 18 metų asmuo, todėl šių teisės aktų nuostatos, susijusios su abiturientų priėmimu į aukštąsias mokyklas ir studijų kokybės užtikrinimu, yra aktualios Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos atžvilgiu.
76. Pagal Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnį asmenys, turintys ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, priimami į aukštąją mokyklą konkurso būdu. Švietimo ir mokslo ministerija taip pat gali nustatyti užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės, kurių studijos visiškai ar iš dalies finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, priėmimo į aukštąsias mokyklas kvotas ir tvarką. Užsieniečiai, įgiję Lietuvoje pripažintą ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, turi teisę stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek užsieniečiams studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose gali būti ir mokamos, ir nemokamos. Į valstybės finansuojamas vietas gali stoti užsieniečiai, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, arba jeigu jie yra užsienio valstybės, kurioje studijuojantiems Lietuvos Respublikos piliečiams nereikia mokėti už studijas, piliečiai. Užsieniečių priėmimo į valstybės finansuojamas vietas kvotas nustato Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Užsieniečiai studentai, priimti studijuoti į valstybės finansuojamas vietas, turi teisę gauti stipendijas tokiomis pat sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Užsieniečiai, atvykstantys pagal tarptautines sutartis ir susitarimus, priimami į Lietuvos aukštąsias mokyklas tarptautinėse sutartyse ar susitarimuose numatytomis sąlygomis. Visi kiti užsieniečiai, priimti studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, moka aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą.
77. Tarptautiniuose ir Lietuvos Respublikos švietimo sistemą reglamentuojančiuose dokumentuose pabrėžiama, kad specialusis ugdymas negali būti plėtojamas izoliuotai, jis turi būti visuotinio švietimo strategijos ir naujos socialinės ir ekonominės politikos dalis, verčianti dar labiau reformuoti tradicinę mokyklą, visą švietimo sistemą.
78. Specialiųjų ugdymo poreikių turinčių asmenų lygių galimybių švietimo sistemoje principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme. Europos Sąjungos valstybių patirtis rodo, kad pagal šį principą švietimo finansavimo modelis turi atspindėti teisės aktuose deklaruojamas demokratines nuostatas specialiųjų ugdymo poreikių turinčių asmenų atžvilgiu, t. y. užtikrinti teisiškai pagrįstą realų papildomą finansavimą.
79. Norint užtikrinti specialiųjų ugdymo poreikių turinčių asmenų tinkamą ugdymąsi, būtina specialioji pedagoginė (dažnai ir psichologinė) pagalba. Reikia pritaikyti ugdymosi vietą, parengti specialistus, aprūpinti specialiųjų ugdymo poreikių turinčius asmenis kompensacinėmis ir specialiosiomis mokymo priemonėmis, pagaliau reikia ir papildomų lėšų. Šiuo tikslu parengtos Metodinės rekomendacijos dėl moksleivio krepšelio finansavimo metodikos taikymo specialiųjų poreikių turintiems moksleiviams, ugdomiems bendrosiose ugdymo klasėse.
80. Lietuvoje yra vaikų, kuriems dėl įvairių priežasčių atsiranda trukdžių pasinaudoti teise gauti išsilavinimą. Dalis jų priklauso romų (čigonų) etninei mažumai. Jie integruojami į bendrą ugdymo procesą visose bendrojo lavinimo mokyklose, tačiau daug jų nelanko mokyklos ir suaugę lieka beveik beraščiai. Norint sudaryti sąlygas, kad asmenys, priklausantys romų etninei mažumai, visaverčiai integruotųsi į Lietuvos visuomenės gyvenimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 759 priėmė Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programą ir numatė priemones (individualių programų rengimas, mokytojų kvalifikacijos tobulinimas, romų kalbos vadovėlio rengimas, papildomo ugdymo veiklos organizavimas), įgalinančias geriau organizuoti romų vaikų ir jaunuomenės ugdymą. 2001 m. rugsėjo 7 d. Kirtimų tabore buvo atidarytas Romų visuomenės centras, kuriame atidarytos dvi priešmokyklinio ugdymo grupės (vaikai rengiami mokyklai), be to, jame veikia suaugusiųjų mokymo grupės (mokoma valstybinės – lietuvių – kalbos, siuvimo). Su romų vaikais daug dirba Švietimo kaitos fondas, parengęs ne vieną projektą, skirtą romų švietimui. Kasmet romų vaikams organizuojamos vasaros stovyklos, kuriose jie piešia, koncertuoja, bendrauja su aplinkiniais gyventojais. Rengiami seminarai mokytojams, dirbantiems su romų vaikais. Žr. Konvencijos 30 straipsnio komentarą.
81. Nediskriminavimo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (1998 m. gruodžio 17 d., Nr. VIII-978), t. y. užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs prieš įstatymą, neatsižvelgiant į lytį, rasę, kalbą, religiją, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ir socialinę kilmę, priklausymą tautinei mažumai, nuosavybę, gimimo vietą ar kokią nors kitokią padėtį.
82. Nediskriminacijos principas įgyvendinamas prieglobsčio prašančių vaikų atžvilgiu. Jie turi teisę pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl pabėgėlio statuso (1995 m. liepos 4 d., Nr. I-1004) 17 straipsnį: gyventi Užsieniečių registracijos centre ar Pabėgėlių priėmimo centre ir naudotis jų teikiamomis paslaugomis; tvarkyti ir notariškai įforminti dokumentus; naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba; gauti kompensaciją už naudojimąsi visuomeninio transporto priemonėmis; naudotis valstybės teikiamomis nemokamomis vertėjo paslaugomis; naudotis medicinos paslaugomis Užsieniečių registracijos centre ir Pabėgėlių priėmimo centre nustatyta tvarka; Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka kas mėnesį gauti piniginę pašalpą smulkioms išlaidoms; mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Vaikams pabėgėliams, kaip ir kitiems Lietuvos Respublikos gyventojams, užtikrinamos prieinamos švietimo ir sveikatos paslaugos. Pabėgėliai vaikai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali naudotis humanitarine ir kita pagalba. Įstatyme taip pat įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys gali steigti pagalbos pabėgėliams fondus. 3 straipsnis. svarbiausia – vaiko interesai
83. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina nuostatą, kad šeimos teisinių santykių reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, taip pat kitais principais. Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas reiškia, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar kokį nors kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu ir užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti.
84. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas numato: sprendžiant kiekvieną su vaiku susijusį klausimą, reikia išklausyti vaiką, gebantį suformuluoti savo pažiūras. Priimant sprendimą, į vaiko nuomonę turi būti atsižvelgta, jeigu tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Be to, siekiant apsaugoti vaiko interesus, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinai turi dalyvauti vaiko teisių apsaugos institucija, kuri pateikia teismui išvadą dėl ginčo.
85. Pagrindinė pareiga ir atsakomybė už vaiko teisių įgyvendinimą ir interesų gynimą tenka vaiko tėvams ir globėjams (rūpintojams). Žr. Konvencijos 9 ir 12 straipsnių komentarus.
86. Vaiko teisių apsaugos tarnybų funkcijos numatytos Bendruosiuose vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatuose – užtikrinti vaiko teisių apsaugą, užtikrinti vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimą ir priežiūrą, atstovauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose, rengti ir įgyvendinti priemones vaiko teisių apsaugai ir jo teisių pažeidimų prevencijai gerinti, organizuoti likusių be tėvų globos vaikų globą (rūpybą), organizuoti įvaikinimą, atlikti kitas funkcijas. Naujų kodifikuotų teisės aktų atsiradimas ir galiojančių tobulinimas sąlygoja papildomų funkcijų priskyrimą savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms.
87. Vienam savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos tarnautojui (toliau vadinama – tarnautojas) vidutiniškai tenka aptarnauti daugiau kaip po 3,5 tūkstančio vaikų. Tokių savivaldybių, kur vienam tarnautojui tenka apie 2 tūkstančius vaikų, yra vos keletas. Nemaža savivaldybių, kur vienam tarnautojui tenka 5–6 tūkstančiai vaikų, o Vilniaus ir Kėdainių rajonuose vienam tarnautojui tenka net po 7–8 tūkstančius vaikų. Vaiko teisių apsaugos tarnybų atliekamų funkcijų gausa ir įvairovė, didėjantis darbo krūvis rodo, kad jų tarnautojų nepakanka deramai atstovauti vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, jiems ginti. Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbo krūvį 2002 metais iliustruoja šie duomenys: atstovavimas vaiko teisėms teisme – 16062 išvados teismui, 1166 pareiškimai teismui, 78 prašymai teismui, 1144 ieškiniai teismui, dalyvavimas 11866 bylose teisme; vaiko skubus paėmimas iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos dėl smurto prieš vaiką – 389 atvejai; tarnybos iniciatyva iškeltos 96 baudžiamosios bylos prieš smurtautoją; socialinio darbo organizavimas 16714 socialinės rizikos šeimų ir su 39967 jose gyvenančiais vaikais; organizuotas vaiko laikinosios ir nuolatinės globos (rūpybos) nustatymas 3003 likusiems be tėvų globos vaikams.
88. Dabar rūpestį kelia šios esminės vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos problemos: tarnybų specialistų teisinių gebėjimų užtikrinant tinkamą ir kvalifikuotą vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą stoka; nepakankama kvalifikacija atstovaujant vaikui teisme; viešojo administravimo gebėjimų stoka; socialinių partnerių, galinčių laiku suteikti kvalifikuotą pagalbą šeimai ir vaikui, trūkumas; menka tarnybų materialinė techninė bazė; žmogiškųjų išteklių tarnybose stoka.
89. Atsižvelgiant į tai, patvirtinta Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa. Žr. Ataskaitos 28 punktą.
90. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalgoje pažymėjo, kad prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu turi būti vadovaujamasi sprendžiant su vaiko teisėmis susijusias bylas (konkrečiu atveju – bylas dėl gyvenamosios vietos nustatymo). Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, nes tėvai vaiko interesus supranta skirtingai: tai sąlygoja jų pačių pažiūros, išsilavinimas, dorovė ar kitos savybės. Todėl teismas ex officio (savo iniciatyva) kiekvienoje byloje turi nustatyti konkretaus vaiko interesus. Nustatant vaiko interesus, pirmiausia reikia atsižvelgti į paties vaiko norus, tikslus, teikiamus prioritetus. Tačiau tai nėra vaiko interesų turinį nulemianti aplinkybė, nes teismas turi vadovautis objektyviais kriterijais. Nemaža problemų kyla ir dėl tėvų teisės matytis ir bendrauti su vaiku užtikrinimu. Teismai nustato tėvų bendravimo su vaikais planus, tačiau kartais jie nevykdomi ar jais piktnaudžiaujama. Geriausios vaiko interesų apsaugos ir gynimo principas neužtikrinamas ir tada, kai vaiko tėvai išvyksta gyventi (dažniausiai ilgalaikio darbo tikslais) į užsienį, palikdami nepilnamečius vaikus vienus arba kitų asmenų priežiūrai: pažeidžiama vaiko teisė gyventi kartu su savo tėvais/turimu tėvu, atsiranda socialinių problemų, nes rūpinimąsi tėvų paliktu vaiku privalo perimti ir jų išlaikymą užtikrinti valstybė.
91. Siekiant nustatyti, kaip švietimo sistemoje paisoma vaiko interesų ir kaip būtų galima keisti būklę, 2002 metais atlikti gabių vaikų ugdymo, vaikų brandumo mokyklai, papildomojo ugdymo, tautinių mažumų atstovų ugdymo, moksleivių mokymo krūvio tyrimai, kurie parodė, kad visose minėtose srityse yra spręstinų klausimų. Gabių vaikų atskleidimo ir jų rėmimo, papildomojo ugdymo prieinamumo, formų įvairovės didinimo problemų sprendimai numatyti 2003 metais parengtame vaikų ir jaunimo socializacijos programos projekte. Siekiant sumažinti moksleivių mokymo krūvį, tikslinamos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai I–X klasėms, išleistos bendrosios programos ir standartai XI–XII klasėms, keičiama moksleivių pasiekimų ir pažangos vertinimo procese sistema. Kad vaikai turėtų lygias galimybes laiku pasiekti brandumą mokyklai, visuotinio priešmokyklinio ugdymo įgyvendinimo programos projekte numatomos priemonės vaikams nuo 5–6 metų garantuoti tinkamą ugdymą priešmokyklinėse grupėse arba teikti šių vaikų šeimoms pedagoginę psichologinę, specialiąją pagalbą, užtikrinančią pasirengimą mokyklai ir sėkmingo mokyklinio starto pradžią.
92. Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto 2001 metais atlikto vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimo „Jaunimo balsai“ duomenimis, 41 procentas apklaustų Lietuvos vaikų mano, kad priimdama sprendimus, susijusius su konkrečioje vietovėje gyvenančiais vaikais, vietos valdžia visiškai neatsižvelgia į vaikų interesus, 23 procentai apklaustųjų mano, kad atsižvelgiama nepakankamai, ir tik 9 procentai apklaustųjų mano, kad jų interesų vis dėlto paisoma. Atvirai klausiami Lietuvos vaikai dažniausiai atsako, kad norėtų, jog vietos valdžia su jais pasitartų dėl geresnių laisvalaikio organizavimo formų (25 procentai apklaustųjų) ir švietimo klausimų sprendimo (20 procentų apklaustųjų). 6 straipsnis. teisė gyventi, sveikai vystytis
93. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
94. Vaiko teisė ir galimybė sveikai gyventi ir vystytis aptarta Ataskaitos dalyje „Sveikatos apsauga ir gerovė“.
95. Švietimo sistema orientuojama į kryptingą asmens nuostatų ir įgūdžių, padedančių tausoti ir stiprinti sveikatą, ugdymą. Visose švietimo grandyse pabrėžiama nuostata, kad sveikata – tai brangintina gyvenimo vertybė, kad žmogus už sveiką gyvenseną atsako pats asmeniškai, kad būtina užtikrinti visokeriopą profilaktinę visų vaikų sveikatos priežiūrą mokyklose, išmokyti sveikos gyvensenos pagrindų visus moksleivius, sukurti visuotinį sveikų ir saugių mokyklų tinklą, diegti mokyklose ilgalaikes prevencines sveikatos stiprinimo programas ir kita.
96. Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196, nuostatą, kuri numato stiprinti vaikų ir moksleivių sveikatos kontrolę ir susirgimų profilaktiką, grąžinti į mokyklas medicinos punktus, priimtas sveikatos apsaugos ministro 2002 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 389 „Dėl švietimo įstaigų medicinos punktų finansavimo“.
97. Lietuvos Respublikos mokyklose sėkmingai įdiegtos sveiko gyvenimo būdo ir tinkamos asmens higienos mokyklinės programos: dantų ėduonies profilaktikos mokyklinė programa antrokams „Sveiki dantys“, lytinio brendimo mokyklinė programa penktokams ir šeštokams „Pokyčiai“, plaukų ir odos priežiūros mokyklinė programa devintokams „Pasitikėjimas savimi“, programa 10–12 klasių mergaitėms „Gera savijauta. Dar apie tave“.
98. Laiduojant galimybę vaikui sveikai vystytis, Švietimo ir mokslo ministerija daug dėmesio skiria moksleivių mokymosi krūvio reguliavimui, saugių mokymosi sąlygų sudarymui, ugdymo turinio, formų ir vaiko interesų dermės laidavimui. Visas ugdymo procesas organizuojamas atsižvelgiant į vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus ir galimybes.
99. Sveikatos ugdymas yra vienas ugdymo uždavinių, įgyvendinamas rengiant mokytojus ir kitus specialistus, rengiant ir vykdant įvairias programas, leidžiant vadovėlius ir dirbant su moksleiviais.
100. Bendru švietimo ir mokslo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2000 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 169/299 patvirtintos Vaikų ir moksleivių sveikatos apsaugos politikos strateginės gairės. Jos numato švietimo įstaigose vykdyti kompleksinę sveikatinimo veiklą. Vaikų ir moksleivių sveikatinimo veiklai užtikrinti sukuriama atitinkama infrastruktūra: nacionalinei veiklai koordinuoti sudaryta tarpžinybinė taryba, regioninei praktinei veiklai telkiamos savivaldybių bendruomenės tarybos, apskričių gydytojų tarnybos, švietimo, sveikatos, socialinių reikalų sistemos struktūrų, „Sveikų miestų“, „Sveikų mokyklų“, „Sveikų darželių“ ir kiti judėjimai. Vykdoma koordinuota mokslo tiriamoji veikla, teikiama metodinė konsultacinė pagalba, skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas.
101. Visų tipų ugdymo įstaigų moksleiviai skatinami rūpintis savo sveikata. Daugelis mokyklų įsitraukė į projektą „Sveikatą stiprinanti mokykla“. Projekto tikslas – sveikatos stiprinimo veiklą integruoti į visą mokyklos gyvenimą, į ją įtraukti moksleivius, mokytojus, tėvus, medicinos darbuotojus, vietos bendruomenės narius. 2004 metais numatoma parengti Nacionalinį sveikatą stiprinančių mokyklų plėtros veiksmų planą.
102. 2002 metais parengti 89 sveikatos ugdymo konsultantai, kurie sveikos gyvensenos idėjas skleidžia regionuose, organizuotas moksleivių ir pedagogų konkursas „Sveikuolių sveikuoliai“, kurio tikslas – nuo mažens propaguoti vaikams sveiką gyvenseną, diegti sveikos gyvensenos principus kasdienėje veikloje. 12 straipsnis. pagarba vaiko norų ir pažiūrų reiškimo laisvei
103. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.164 straipsnis numato nepilnamečio vaiko dalyvavimą užtikrinant jo teises. Šiai teisei įgyvendinti šio straipsnio 1 dalyje numatytos tokios sąlygos: 87.
104. sprendžiant kiekvieną su vaiku susijusį klausimą, galintis suformuluoti savo pažiūras vaikas turi būti išklausytas tiesiogiai, o jeigu tai neįmanoma, – per atstovą; 87.
105. priimant sprendimą, į vaiko norus turi būti atsižvelgta, jeigu tai neprieštarauja paties vaiko interesams; 87.
106. išskirtinai atsižvelgiama į vaiko norus sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo.
107. Vaikas gali būti išklausytas tik tada, kai jis gali suformuluoti savo pažiūras. Kiekvienu konkrečiu atveju, kai vaikas nėra naujagimis ir gali išreikšti savo nuomonę, bet nėra sulaukęs dešimties metų, išvadą dėl to, ar jis gali būti išklausytas, turėtų pateikti specialistas (paprastai psichologas). Lietuvos Respublikos įstatymai dažniausiai nurodo, nuo kokio amžiaus, kokiais atvejais ir kokiu būdu turi būti atsiklausiama vaiko. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.142 straipsnio 2 dalyje atskirai nurodyta, kad dešimties metų sulaukusio vaiko kilmė iš tėvo pagal tėvystės pripažinimo pareiškimą nustatoma tik rašytiniu vaiko sutikimu; 3.177 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėdamas ginčą dėl vaiko, galinčio išreikšti savo nuomonę, jį privalo išklausyti teismas, ir panašiai. Taip pat pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus, yra įpareigoti atsižvelgti į vaiko norus, jeigu tai neprieštarauja paties vaiko interesams.
108. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalgoje pabrėžė, kad vaiko norus ir pažiūras teismas gali aiškintis ne tik vaiką išklausydamas tiesiogiai teismo posėdžio metu, bet taip pat ir išklausydamas per atstovą. Per atstovą vaiko norų ir pažiūrų išklausoma tais atvejais, kai vaiko išklausymas teismo posėdyje prieštarautų vaiko interesams dėl vaiko jautrumo, sveikatos būklės ir panašiai. Teismas, aiškindamasis vaiko norus, turi užtikrinti, kad jie būtų išreikšti laisvai, be jokios prievartos, spaudimo ar kitokio trukdymo teisingai juos išreikšti. Būtina nustatyti, ar vaikas išreiškė tikruosius savo norus, ar nebuvo vaiko tėvų ar kitų bylos baigtimi suinteresuotų asmenų įtakos. Sužinoti vaiko norus ir pažiūras teismas gali pavesti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, vaiko pedagogams, auklėtojams ir kai kuriems kitiems asmenims, kurie, tiesiogiai bendraudami su vaiku ir aiškindamiesi jo norus ir pažiūras kuo neformalesnėje aplinkoje ir neformaliais būdais, privalo sudaryti sąlygas vaikui laisvai išreikšti savo norus ir pažiūras. Vaiko norai ir pažiūros gali būti išreikšti žodine, rašytine forma ar kitais vaiko pasirinktais būdais.
109. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.164 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę savarankiškai kreiptis gynybos į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, o nuo 14 metų – ir į teismą, jeigu jis mano, kad tėvai pažeidžia jo teises. Asmens nuo 14 metų teisė kreiptis į teismą plačiau reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 38 straipsnio 3 dalyje – nepilnamečiai nuo 14 metų turi teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo savarankiškai, jeigu ginčas yra dėl santykių, kuriuose jie turi visišką civilinį veiksnumą. Santykiais, kuriuose nepilnametis turi visišką civilinį veiksnumą, laikomi santykiai, susiję su jo teisių pažeidimais, kuriuos padaro jo tėvai. Kitais klausimais nepilnametis, atsižvelgiant į tai, kad jis neturi visiško civilinio veiksnumo, paduoti ieškinio negali.
110. Nepilnametis pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą pats dalyvauja visuose su juo susijusiuose proceso veiksmuose. Tačiau ginant jo interesus jis gali turėti atstovą pagal įstatymus. Atstovai pagal įstatymą yra tėvai, įtėviai, globėjai (rūpintojai).
111. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse išsamiai reglamentuota nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausa, numatanti, kad jaunesnio kaip 18 metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas. Proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į jaunesnių kaip 18 metų liudytojo arba nukentėjusiojo apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Tačiau jeigu tokiu liudytoju ar nukentėjusiuoju apklausoje dalyvauja įtariamasis ar jo gynėjas, ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad tokiam liudytojui ar nukentėjusiajam nebūtų daromas neleistinas poveikis. Vis dėlto jeigu jaunesniam kaip 18 metų liudytojui dėl apklausos teisme gali kilti psichinė trauma ar kitokios sunkios pasekmės, į teisiamąjį posėdį šis liudytojas nešaukiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui.
112. Gerbdama vaikų ir jaunimo nuomonę, švietimo sistema įtraukia juos į švietimo procesą ir vertina kaip aktyvius dalyvius, o ne kaip proceso objektus.
113. Moksleivių savivalda vaidina labai svarbų vaidmenį ugdant moksleivių demokratiškumą ir savarankiškumą. Mokinių išrinkti atstovai kartu su mokytojais ir tėvais dalyvauja mokyklos taryboje – aukščiausiojoje mokyklos savivaldos institucijoje, kuri svarsto svarbius mokyklos klausimus, daro įtaką direktoriaus sprendimams.
114. Profesinių mokyklų mokiniai per savivaldos instituciją – mokinių tarybą – teikia mokyklos vadovams pasiūlymus dėl mokymo proceso tobulinimo, laisvalaikio organizavimo, stipendijų už mokslo pasiekimus nustatymo tvarkos, padeda administracijai spręsti socialines ir buitines mokinių problemas.
115. Asmenys, kurie mokosi aukštesniojoje mokykloje, turi teisę nustatytąja tvarka dalyvauti mokyklos savivaldoje. Studentų tarybos atstovai dalyvauja pedagogų tarybos svarstymuose ir teikia pasiūlymus studijų proceso tobulinimo, praktikos organizavimo, techninės ir meninės kūrybos plėtotės klausimais, gina studentų teises ir interesus, padeda spręsti socialines ir buitines jų problemas (dalyvauja skiriant stipendijas ir vietas bendrabučiuose), organizuoja jaunimo laisvalaikį.
116. Mokyklose aktyviai veikia įvairios jaunimo organizacijos (maironiečiai, kudirkaičiai, skautai, valančiukai ir kitos), kurios ugdo vaikų sąmoningumą, tautiškumą, dorovės nuostatas. Švietimo ir mokslo ministerija šias organizacijas remia per įvairias programas.
117. Labai svarbu, kad vaikai ir jaunimas iš tikrųjų aktyviai dalyvautų sprendžiant problemas, atitinkančias didėjančias jų galias, kad būtų ugdomi teigiami socialiniai gebėjimai, formuojami šviesūs lūkesčiai. Nuo 2000 metų liepos Lietuvoje įgyvendinamas žalingų įpročių prevencijos projektas „Aš galiu“. Pagrindinis projekto tikslas – didinti asmenybės atsparumą ugdant konstruktyvius socialinius įgūdžius, formuojant teigiamus lūkesčius, sudarant galimybes vaikams ir jaunimui aktyviai dalyvauti priimant tokius sprendimus, kurie atitinka jų poreikius ir nuolat didėjančias galias. Projektui pasirinkta mokyklos bendruomenė, kuri gali sudaryti palankiausias sąlygas moksleiviams dalyvauti mokyklos savivaldoje, konstruktyviai jų saviraiškai. Įgyvendinant projektą, plėtojamas moksleivių interesams atstovaujančių institucijų tinklas: veikiančios mokyklos savivaldos; moksleivių saviraišką bei iniciatyvą skatinantys mokyklų arba vietos bendruomenių jaunimo interesų klubai, diskusijų stalai; rajono, miesto, kaimo moksleivių interesams atstovaujančios demokratiškai išrinktos tarybos. Šios jaunimo interesams atstovaujančios institucijos tampa dialogo su mokytojais ar tėvais partnerėmis.
118. 2000 metų pavasarį Lietuvoje įvyko demokratiniai rinkimai į Lietuvos moksleivių parlamentą. Į pirmąją dvejų metų kadenciją buvo išrinkti 95 moksleiviai iš visų Lietuvos miestų ir rajonų. Rinkimai į parlamentą (dalyvavo daugiau kaip 600 mokyklų) ir pirmieji dveji darbo metai parodė, kad Lietuvos mokykloms demokratiniai rinkimai ir moksleivių parlamentas yra reikalingi. Parlamento nariai analizavo švietimo reformos eigą ir įvairias jaunimo problemas. 2002 metų rudenį įvyko antrieji Lietuvos moksleivių parlamento rinkimai. Išrinkti 92 moksleivių parlamento nariai posėdžiavo 2-ojoje sesijoje, surengtoje 2002 m. gruodžio 12–13 dienomis. Lietuvos moksleivių parlamentas, ypač demokratinių rinkimų procedūra, turi edukacinę reikšmę ir tarnauja pilietiniam ugdymui, formuoja moksleivių dalyvavimo visuomenės gyvenime praktinius įgūdžius. Moksleivių parlamento rinkimai turi įtaką moksleivių vietos organizacijų funkcionavimui ir stiprėjimui, o visuomeninės moksleivių organizacijos – moksleivių parlamento sprendimams. Visuomenė turi puikią progą išgirsti aktualias jaunimui problemas ir jų vertinimus.
119. Helsinkyje 2003 metų kovą posėdžiavo Europos moksleivių parlamentas. Į sesiją Helsinkyje buvo pakviesti ir bendraamžiai iš Baltijos valstybių. Lietuvai atstovavo 6 aukštesniųjų klasių moksleiviai iš įvairių Lietuvos miestų. Jaunieji europarlamentarai ieškojo optimaliausių sprendimų aktualiais aplinkosaugos, bendros užsienio ir saugumo politikos, institucijų reformos, ekonomikos ir kitais klausimais. Plenarinėje sesijoje priimtos rezoliucijos, su kuriomis supažindinami Europos Sąjungos valstybių narių ir kandidačių vadovai. Moksleivių kuriamas Europos parlamento modelis – puiki priemonė iš arčiau susipažinti su Europos Sąjungos sandara ir sprendimų priėmimo mechanizmais.
120. Sveikintina ir ši Lietuvos moksleivių parlamento iniciatyva – 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos mokyklose surengtas moksleivių referendumas dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą. Vienas iš svarbiausių šio moksleivių referendumo rengimo tikslų – suteikti galimybę jaunimui išreikšti savo nuomonę dėl to, kokioje ateities Lietuvoje jis norėtų gyventi. PILIETINĖS TEISĖS IR LAISVĖS
121. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vaikų teisės, kitaip negu iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse, yra aiškiai reglamentuotos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.161 straipsnyje minimos šios vaikų teisės: Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis ir nuo gimimo turėti vardą ir pavardę. Vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jeigu tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato ko kita. Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jeigu tai nekenkia vaiko interesams. Vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai – į vaikų turtą. Vaikų turtinės teisės yra nustatytos trečiojoje ir kitose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso knygose. Įtvirtinti ir pagrindiniai principai, kad vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, teisės yra lygios, kad tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium vaikų teisės nesikeičia.
122. Detaliau vaikų teises reglamentuoja Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kurio II skyrius „Pagrindinės vaiko teisės ir laisvės“ apibrėžia šias vaikui priklausančias teises: vaiko teisė gyventi ir augti (7 straipsnis); vaiko teisė būti sveikam (8 straipsnis); vaiko teisė į individualybę ir jos išsaugojimą, t. y. vaikas nuo pat gimimo turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą (9 straipsnis); vaiko teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę (10 straipsnis); vaiko teisė į gyvenimo sąlygas (11 straipsnis); vaiko teisė į nuosavybę (12 straipsnis); vaiko teisė į gyvenamąjį būstą (13 straipsnis); vaiko socialinės teisės: teisė į mokslą, teisė įgyti specialybę, pasirinkti darbą, taip pat minties, sąžinės, religijos, žodžio laisvė, teisė naudotis įvairia humanitarine informacija ir ją platinti, dalyvauti visuomenės gyvenime, taikiuose susirinkimuose ir organizacijose, teisė laisvai reikšti savo pažiūras; autoriaus teisės į savo kūrinį, išradimą ar atradimą (14 straipsnis); vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą (15 straipsnis); vaiko teisė į poilsį ir laisvalaikį (16 straipsnis); vaiko teisė dalyvauti vaikų apsaugos programose (19 straipsnis).
123. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.162 straipsnyje įtvirtinta vaikų pareiga gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas. 7 straipsnis. teisė į vardą, pilietybę ir tėvų globą
124. Vaiko teisė nuo gimimo momento turėti vardą ir pavardę įtvirtinta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.161 straipsnio 1 dalyje.
125. Vaiko vardo ir pavardės suteikimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.166 ir 3.167 straipsniuose. Kiekvienam vaikui vardas arba pavardė (tuo atveju, kai tėvų pavardės skirtingos) suteikiami tėvų susitarimu. Tėvui ir motinai nesusitarus dėl vaiko vardo/pavardės, vardas/pavardė vaikui suteikiami teismo nutartimi. Taip pat numatyta, kad registruojant vaiko, kurio tėvai nežinomi, gimimą vaikui vardą/pavardę suteikia valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Vaikų atžvilgiu taikomi ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.20 ir 2.21 straipsniai, numatantys visų fizinių asmenų teisę į vardą ir šios teisės gynimo tvarką.
126. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2002 m. rugsėjo 17 d., Nr. IX-1078), tačiau vaiko pilietybės klausimų reglamentavimas iš esmės nepasikeitė. Vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, yra Lietuvos Respublikos pilietis, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų (8 straipsnis). Paminėtina tik tai, jog naujojo įstatymo 9 straipsnyje nebeliko nuostatos, kad esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir vaikas gimė už Lietuvos Respublikos ribų, bet tėvų arba vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pagal dabartinį Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje. O jeigu vaikas gimė už Lietuvos Respublikos ribų, jo pilietybė, iki vaikui sukaks 18 metų, gali būti nustatoma tėvų susitarimu. Taip pat pažymėtina, kad pagal įstatymą, vaikas, kurio vienas iš tėvų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas buvo asmuo be pilietybės arba nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis neatsižvelgiant į vaiko gimimo vietą (9 straipsnis).
127. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą buvo nurodyta, jog Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (galiojusio iki 2003 m. sausio 1 d.) 10 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje, įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę. Todėl Jungtinių Tautų Komiteto 2001 m. sausio 26 d. pateikta išvada, kad Lietuvoje gimusių asmenų be pilietybės vaikai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neįgyja pilietybės, nėra teisinga. Nuostata dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo Lietuvoje gimusiam vaikui, kurio tėvai yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai, neturintys pilietybės, taip pat įtvirtinta ir naujajame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme.
128. Lietuvos Respublikos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu nepaaiškėja aplinkybės, dėl kurių vaikas įgytų kitokį statusą (11 straipsnis). Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d., Nr. IX-1079) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje rasti ar gyvenantys vaikai, kurių tėvai nežinomi arba mirę, arba tėvams atimtos tėvystės teisės ir kurie globojami globos ir rūpybos institucijoje arba giminaičių, prilyginami Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 11 straipsnyje nurodytiems vaikams, t. y. laikomi gimusiais Lietuvoje ir Lietuvos Respublikos piliečiais.
129. Pagal susiklosčiusią praktiką tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į vaiko interesus ir į tai, kad vaikas neliktų be pilietybės, jo pilietybės klausimas svarstomas Pilietybės reikalų komisijoje.
130. Kitaip negu iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiojoje knygoje tiesiogiai įtvirtinta vaiko teisė žinoti savo tėvus, jeigu tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato ko kita (3.161 straipsnio 3 dalis). Ši teisė taip pat numatyta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje: vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos IV dalies X skyriuje sureguliuoti bendrieji vaiko kilmės, kuria grindžiamos vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos, nustatymo pagrindai.
131. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.138 straipsnį vaiko tėvus patvirtina civilinės metrikacijos įstaigoje įrašytas gimimo įrašas ir gimimo įrašo pagrindu išduotas gimimo liudijimas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.139 straipsnį vaiko kilmė iš motinos nustatoma remiantis pažymėjimu apie vaiko gimimą, išduotu medicinos įstaigos arba gydytojų konsultacinės komisijos. Numatyta galimybė motinystę nustatyti ir teisme. O vaiko kilmė iš tėvo nustatoma remiantis santuokos įrašu ar jo pagrindu išduotu santuokos liudijimu. Kai vaikas gimsta praėjus ne daugiau kaip trims šimtams dienų nuo gyvenimo skyrium pradžios arba po santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo, ar po vyro mirties, vaiko tėvu pripažįstamas buvęs vaiko motinos sutuoktinis. Praėjus trims šimtams dienų po ankstesnės santuokos pabaigos, vaiko tėvu įrašomas asmuo, pripažinęs tėvystę, arba teismo sprendimu nustačius tėvystę. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytos tėvystės pripažinimo sąlygos ir tvarka, numatyta galimybė pripažinti tėvystę su motinos sutikimu ir be jo, prieš vaiko gimimą ir po jo.
132. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse buvo numatytas tėvystės teisių atėmimo institutas. Dabartiniame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse tokio instituto nebėra. Numatoma tik galimybė teismo tvarka nuginčyti tėvystę (motinystę) ir galimybė apriboti tėvų (tėvo ar motinos) teises. Apribojus tėvų (tėvo ar motinos) valdžią, tėvų pareigos nepilnamečio vaiko atžvilgiu išlieka.
133. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.221 straipsnio 2 dalyje numatytas teisės žinoti savo tėvus ribojimas įvaikinimo atveju: kol vaikas sulaukia pilnametystės, be įtėvių sutikimo negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą. Tačiau sulaukęs pilnametystės vaikas gali įgyvendinti teisę žinoti savo biologinius tėvus. Kai kuriais atvejais, iki vaikas taps pilnametis, apribojus tėvų valdžią, gali būti ribojama ir teisė žinoti savo tėvus, jeigu žinojimas pakenktų vaiko interesams.
134. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse taip pat įtvirtinta vaiko teisė gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamam ir aprūpinamam savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, taip pat teisė bendrauti su giminaičiais, jeigu tai nekenkia vaiko interesams. 8 straipsnis. identiškumo išsaugojimas
135. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
136. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.228 straipsnyje vaiko vardo ir pavardės klausimai įvaikinimo atveju sureguliuoti kitaip, negu buvo Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.227 straipsnyje numatyta, jog įvaikintojai laikomi vaiko tėvais nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo, įvaikio pavardės ir vardo klausimai sprendžiami taip pat kaip ir vaiko. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.228 straipsnis numato, kad teismo sprendimu įvaikintam vaikui suteikiama įtėvių pavardė ir gali būti pakeičiamas vaiko vardas, jeigu vardą pakeisti sutinka vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę. Tačiau šio straipsnio antrojoje dalyje numatoma galimybė įtėvių ir įvaikio prašymu palikti buvusią įvaikio pavardę pagal kilmę. Vis dėlto kai dėl įvaikio pavardės ar vardo nesutaria įtėviai tarp savęs ar su vaiku, pavardės ar vardo keitimo klausimą išsprendžia teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus.
137. Vaiko teisė į šeimos ryšius sureguliuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.170 ir 3.172 straipsniuose, kuriuose įtvirtinta skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė bendrauti su vaiku, vaiko teisė nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena, ir kitų giminaičių bendravimas su vaiku. Bendravimas su vaiku ypatingomis aplinkybėmis (tokiomis kaip sulaikymas, areštas, laisvės atėmimas, bausmės atlikimas ir panašiai) išsamiau reguliuojamas kituose įstatymuose. Žr. Konvencijos 9 straipsnio komentarą.
138. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 54 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apribojus ar atėmus vaikui laisvę negali būti ribojamos kitos jo teisės, kurios nėra tiesiogiai susijusios su laisvės ribojimu ar atėmimu. Toks vaikas turi teisę palaikyti ryšius su tėvais (teisėtais atstovais), kitais šeimos nariais, giminaičiais ir artimaisiais, susirašinėdamas ir pasimatydamas su jais, išskyrus šio įstatymo numatytus ypatingus atvejus, kada visa tai gali turėti vaikui žalingos įtakos.
139. Kai nepilnamečiui teismo sprendimu paskiriama laisvės atėmimo bausmė, teisė palaikyti ryšius su artimaisiais įgyvendinama Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Nepilnamečiai, priskirti paprastajai grupei, pataisos namuose turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį ir vieną ilgalaikį pasimatymą, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda ir kartą per dvi savaites paskambinti telefonu. Lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems nepilnamečiams leidžiama skambinti telefonu neribotai.
140. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas reglamentuoja vaikų pilietybės pasikeitimą pasikeitus tėvų pilietybei.
141. Jeigu abu tėvai įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę arba abu jos netenka, atitinkamai pasikeičia jų vaikų, jaunesnių kaip 14 metų, pilietybė. Šiuo atveju įtėviai prilyginami tėvams, o įvaikiai – vaikams.
142. Jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o antrasis lieka kitos valstybės piliečiu, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu to raštu prašo abu vaiko tėvai. Kai vaiko tėvai išsituokę, vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu to raštu prašo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę vienas iš tėvų, pas kurį teismo sprendimu liko gyventi vaikas arba pas kurį vaikas faktiškai nuolat gyvena. Kai Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o kitas lieka asmeniu be pilietybės, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu to raštu prašo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę vienas iš tėvų. Kai vienas iš tėvų tapo Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau mirė, o kitas liko asmeniu be pilietybės, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu to raštu prašo vaiko turimas vienintelis iš tėvų.
143. Jeigu Lietuvos Respublikos pilietybės netenka vienas iš tėvų, o kitas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jų vaikas, jaunesnis kaip 14 metų, lieka Lietuvos Respublikos pilietis.
144. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 25 straipsnis numato vaikų sutikimo būtinumą pakeičiant jų pilietybę: 14–18 metų vaikų pilietybė, pasikeitus jų tėvų pilietybei, gali būti pakeista tik remiantis rašytiniu vaikų sutikimu. 13 straipsnis. teisė laisvai reikšti savo nuomonę
145. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą. Taip pat žr. Konvencijos 12 ir 29 straipsnio komentarus.
146. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, atskleidimą bei panaudojimą (167 ir 168 straipsniai).
147. Įgyvendinant šią Konvencijoje įtvirtintą teisę laisvai reikšti savo nuomonę, Darželio-mokyklos bendruosiuose nuostatuose, patvirtintuose švietimo ir mokslo ministro 2000 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1418, numatyta pedagogų pareiga rengti vaiką sąmoningam, supratimo, pakantumo, taikos principais pagrįstam gyvenimui laisvoje visuomenėje. Nuostatuose reglamentuojama darželio-mokyklos savivaldos institucijų veikla. Savivaldos institucijos teikia pasiūlymus dėl veiklos planavimo, bendravimo įstaigoje formų, inicijuoja savo leidinių, vietos radijo laidų organizavimą, atlieka kitas funkcijas. Švietimo ir mokslo ministerija nuo 2002 metų kasmet organizuoja nacionalinį ikimokyklinio amžiaus vaikų fotografijų konkursą „Pažvelkim į pasaulį vaiko akimis“, kuriame dalyvauja vaikai nuo 3 iki 7 metų.
148. Pagal Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto 2001 metais organizuotą vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimą „Jaunimo balsai“ daugelis vaikų (51 procentas) mano, kad į jų nuomonę namuose, priimant vaikui aktualų sprendimą, yra atsižvelgiama. Kas devintoje šeimoje į vaiko nuomonę paprastai neatsižvelgiama. Daugiausia Lietuvos vaikų norėtų, kad būtų daugiau paisoma jų nuomonės priimant sprendimus dėl laisvalaikio (22 procentai), draugų (15 procentų) ir drabužių/išvaizdos (11 procentų). 14 straipsnis. minties, sąžinės ir religijos laisvė
149. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
150. Tikyba yra pasirenkamoji dorinio ugdymo dalis bendrojo lavinimo mokyklų mokymo programose. 1–12 klasių mokiniams kaip pasirenkamasis dalykas dėstoma tikyba arba etika. Tėvų ar globėjų (rūpintojų) pageidavimu tikybos dalykas gali būti įtrauktas į jų vaikų ikimokyklinį ugdymą. Ikimokyklinės ugdymo įstaigos nuostatai, patvirtinti švietimo ir mokslo ministro 1998 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1080, sudaro galimybes ikimokyklinėse įstaigose tėvų ar globėjų (rūpintojų) pageidavimu ugdymo programų turinį papildyti religinius įsitikinimus ar vertybes puoselėjančiomis nuostatomis, temomis, veikla. Kitose mokyklose gali būti vykdomas religinis neformalusis švietimas ir savišvieta. Mokinys, sulaukęs 15 metų, turi teisę rinktis vieną iš privalomojo dorinio ugdymo dalykų: tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką. Jaunesniam kaip 15 metų mokiniui tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybos arba etikos dalyką parenka tėvai ar globėjai (rūpintojai), valstybės globojamam mokiniui jo šeimoje ar giminėje išpažįstamos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką parenka mokykla. Mokykla, negalinti užtikrinti mokinių arba jų tėvų ar globėjų (rūpintojų) pageidaujamos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybos mokymo, įskaito mokiniui tikybos mokymą sekmadieninėje mokykloje ar kitoje tikybos mokymo grupėje. Šios nuostatos įvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme. 15 straipsnis. asociacijų ir taikių susirinkimų laisvė
151. Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatyme, Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatyme) aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
152. Vaikų teisę į organizacijų laisvę reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, kurio 43 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad mokykloje gali veikti mokinių ir jaunimo organizacijos, kurios skatina mokinių, studentų dorinį, tautinį, pilietinį sąmoningumą, patriotizmą, puoselėja kultūrinę ir socialinę brandą, padeda tenkinti jų saviugdos ir saviraiškos poreikius. Šio įstatymo 43 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad mokykloje veikiančioms mokinių ir jaunimo organizacijoms sudaromos palankios veiklos sąlygos. Žr. Konvencijos 12 straipsnio komentarą. 16 straipsnis. privataus gyvenimo apsauga
153. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
154. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.114 straipsnis numato, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, iš jų garbę ir orumą. Išsamiau asmens garbės ir orumo gynimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje.
155. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintos nuostatos, kuriomis siekiama apsaugoti vaikų turtines teises. Tėvai neturi nuosavybės teisės į vaikų turtą. Nepilnamečiui vaikui nuosavybės teise priklausantį turtą tėvai tvarko uzufrukto teisėmis. Tėvų uzufrukto teisė negali būti įkeista, parduota ar kitaip perleista ar suvaržyta, iš jos taip pat negali būti išieškoma. Žr. Konvencijos 18 straipsnio komentarą.
156. Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, nutraukiant santuoką teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas taip pat gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Dalydamas bendrą sutuoktinių turtą, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo – atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus.
157. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą ir įžeidimą (154 ir 155 straipsniai), o Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 9 straipsnis numato, kad leidžiama neviešai nagrinėti teisme bylas dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami jaunesni kaip 18 metų asmenys.
158. Užtikrinant vaiko teisę į privataus gyvenimo apsaugą, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punkte įtvirtinta, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos. Žr. Konvencijos 5, 20 ir 26 straipsnių komentarus. 17 straipsnis. teisė naudotis atitinkama informacija
159. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
160. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą (2002 m. rugsėjo 10 d., Nr. IX-1067), kurio pagrindu parengti šių teisės aktų projektai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos, priskirtos viešosios informacijos kategorijai, kuri ribojama skelbti ir platinti, skelbimo ir platinimo tvarkos patvirtinimo“ ir nutarimo „Dėl neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo, garso ir vaizdo priemonių sistemos patvirtinimo“ projektai, taip pat Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo ir pakeitimo įstatymo projektas, kuriame numatyta atsakomybė už minėtų teisės aktų pažeidimą. Minėtų teisės aktų projektų esmė – nepilnamečių apsauga nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio. Šiuose teisės aktuose nustatomi: kriterijai, pagal kuriuos vertinama, ar informacija yra ribojama skelbti ir platinti; informacijos, kuri yra ribojama skelbti ir platinti, skelbimo ir platinimo tvarka; reikalavimai, kaip minėta informacija turi būti pažymėta, kad būtų apsaugoti nepilnamečiai; administracinės nuobaudos už numatytų reikalavimų nesilaikymą (konkrečiais atvejais bauda gali būti nuo 500 iki 10000 litų). Šiuose teisės aktų projektuose suformuoti principai, sąlygojantys tinkamą nepilnamečių apsaugą nuo jiems kenksmingos informacijos ar kitos žalingos prieinamos medžiagos.
161. Lietuvos Respublikos kino įstatyme (2002 m. kovo 5 d., Nr. IX-752) įtvirtintos platinamų ir rodomų kino teatruose, kino salėse (videosalėse) filmų indeksavimo nuostatos pagal žiūrovų amžiaus cenzą. Pagal žiūrovų amžiaus cenzą nustatomi 5 tipų filmų indeksai: filmai, skirti įvairaus amžiaus žiūrovams; filmai, skirti vaikams nuo 7 metų; filmai, kuriuos vaikams iki 16 metų rekomenduojama žiūrėti su tėvais; filmai, skirti žiūrovams nuo 16 metų; filmai, skirti tik suaugusiesiems nuo 18 metų. Taigi šiuo įstatymu ir jau minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo, garso ir vaizdo priemonių sistemos patvirtinimo“ projektu siekiama informuoti vaikus, tėvus (globėjus) apie rodomų filmų, televizijos programų bei radijo laidų turinį, kuris gali turėti neigiamą poveikį vaikų vystymuisi.
162. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. VIII-1546 ratifikavo 1989 metų Europos konvenciją dėl televizijos be sienų ir 1998 metais priimtą nurodytosios Konvencijos pataisų protokolą. Derinant nurodytosios Konvencijos ir jos protokolo, 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl televizijos be sienų, papildytos 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB, ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (nauja redakcija 2000 m. rugpjūčio 29 d., Nr. VIII-1905) nuostatas, buvo padarytos pastarojo įstatymo pataisos, iš jų ir pakeitimai, nustatantys reklamos reikalavimus. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad reklama, skirta nepilnamečiams, arba ta, kuria naudojasi nepilnamečiai, neturi kenkti jų interesams. Tokia reklama turi atitikti šiuos reikalavimus: 143.
163. neturi skatinti nepilnamečių, naudojantis jų nepatyrimu ir patiklumu, pirkti gaminį ar rinktis paslaugą; 143.
164. neturi tiesiogiai skatinti nepilnamečių įtikinėti savo tėvus ar kitus asmenis, kad šie nupirktų reklamuojamus gaminius ar paslaugas; 143.
165. neturi formuoti vaikų nuomonės, kad tam tikrų paslaugų ar prekių vartojimas suteiks jiems fizinį, psichologinį ar socialinį pranašumą prieš bendraamžius; 143.
166. neturi be pagrindo rodyti nepilnamečių, atsidūrusių pavojingose situacijose; 143.
167. neturi piktnaudžiauti vaikų pasitikėjimu tėvais ar globėjais (rūpintojais), mokytojais ir kitais asmenimis.
168. Nuo 2002 metų Švietimo ir mokslo ministerijos ir Švietimo kaitos fondo remiama Nacionalinė televizija veda laidą „Kultūros namai“, kurioje ypač daug dėmesio skiriama tautinių mažumų vaikams.
169. Valstybė skiria lėšas mokykloms, kad jos įsigytų ugdymui reikiamą literatūrą. Pačios mokyklos perka vaikų literatūrą, atsižvelgdamos į vaikų poreikius. 37 (a) straipsnis. kankinimo ar kitokio žiauraus, nežmoniško elgesio ar bausmių draudimas
170. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis nustato draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nesunkiai jį sužalojo, arba trumpam susargdino. Tie patys veiksmai, padaryti mažamečių atžvilgiu, sukelia sunkesnes pasekmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas taip pat įtvirtina nuostatas, apsaugančias asmenis nuo kankinimo ir žiauraus elgesio. Vykdant bausmes, turi būti vadovaujamasi humanizmo principu, t. y. vykdant bausmę, žmogaus negalima kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Tuo pačiu tikslu draudžiami medicininiai, biologiniai ir kitokie moksliniai bandymai nuteistojo asmens atžvilgiu net jeigu jis duoda sutikimą.
171. Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie tarptautinių sutarčių, kurios įtvirtina kankinimo bei kitokio žiauraus elgesio draudimą: 1984 metų Jungtinių Tautų konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (prisijungta 1991 m. rugsėjo 10 d.), 1987 metų Europos Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (ratifikuota 1998 m. rugsėjo 15 d.), 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d.), 1966 metų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (ratifikuotas 2001 m. rugpjūčio 2 d.). ŠEIMOS APLINKA IR ALTERNATYVI GLOBA 5 straipsnis. tėvų valdžia
172. Šį Konvencijos straipsnį atitinkančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos aptartos Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
173. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.163 straipsnį nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą pirmiausia užtikrina tėvai.
174. Vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos grindžiamos vaiko kilme, kuri patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos. Vaiko tėvus patvirtina civilinės metrikacijos įstaigoje įrašytas gimimo įrašas ir gimimo įrašo pagrindu išduotas gimimo liudijimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.137–1.140 straipsniai). Žr. Konvencijos 7 straipsnio komentarą (dėl vaiko kilmės nustatymo).
175. Tėvai yra savo veiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymus, išskyrus tėvus, pripažintus neveiksniais teismo sprendimu. Nepilnamečiai veiksnūs tėvai taip pat turi visas asmenines teises ir pareigas savo vaikams. Nepilnamečiai neveiksnūs ar ribotai veiksnūs tėvai turi teisę kartu su savo vaiku gyventi ir dalyvauti jį auklėjant – tokiais atvejais vaikui skiriamas globėjas (rūpintojas). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnį tėvų valdžios turinys reiškia, kad vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi, tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintas ir tėvų valdžios lygybės principas (t. y. tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams lygios ir tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems nutraukus santuoką, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium).
176. Dabar Lietuvoje vyksta ryškūs šeimos pokyčiai. Mažėja santuokų, gausėja kartu gyvenančių nesusituokusių porų, gana dažnos skyrybos, mažėja gimstamumas, vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų. Žr. Ataskaitos dalį „Demografinės charakteristikos“.
177. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, kad vaiko nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jo tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta. Jeigu tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, nepilnamečio gyvenamąja vieta laikoma to iš tėvų, su kuriuo vaikas daugiausia gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu teismas nėra nustatęs nepilnamečio gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų.
178. Pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą (1998 m. liepos 2 d., Nr. VIII-840), įsigaliojusį nuo 2003 m. sausio 1 d., asmenys, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti gyvenamosios vietos pasikeitimą. Vis dažniau tėvai, išvykdami į užsienį, savo vaikus palieka Lietuvos Respublikoje senelių ar kitų artimųjų giminaičių priežiūrai. Todėl iškyla problemų dėl teisinio atstovavimo šiems vaikams, jų gyvenamosios vietos nustatymo, kitų jų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo.
179. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, jeigu tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jeigu kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų nustatoma teismo sprendimu. Tačiau tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ar bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus.
180. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, mokymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų bei institucijų, kurios turi ryšį su jo vaiku. Atsisakyti suteikti informaciją galima tik tuo atveju, jeigu yra grėsmės vaiko sveikatai ar gyvybei iš tėvo ar motinos pusės, taip pat įstatymų numatytais atvejais. Atsisakymas tėvams suteikti minėtą informaciją apie jų vaikus gali būti skundžiamas teismui.
181. Tėvai, jeigu jų nėra – globėjai (rūpintojai), turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Jeigu tėvai atsisako sudaryti sąlygas bendrauti vaikams su artimaisiais giminaičiais, vaiko teisių apsaugos institucija gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams bendrauti su vaikais. Jeigu tėvai nevykdo tokio įpareigojimo ar artimieji giminaičiai nesutinka su vaiko teisių apsaugos institucijos sprendimu, kuriuo atsisakoma įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti su jų vaiku, artimieji giminaičiai gali kreiptis į teismą.
182. 1980 metų Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (Lietuvai įsigaliojo 2002 m. rugsėjo 1 d.) irgi siekiama užtikrinti tėvų ar teisėtų globėjų (rūpintojų) teises naudotis globos teisėmis, taip pat galimybę nekliudomai matytis ir bendrauti su vaiku.
183. Vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo laikomi įvaikintojai. Įvaikinimu panaikinamos tėvų, vaikų ir jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės bei turtinės teisės ir pareigos, sukuriamos įtėviams, jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuoniams tarpusavio asmeninės bei turtinės teisės ir pareigos kaip giminaičių pagal kilmę. Taigi įstatyme nustatytos įvaikintojų teisės ir pareigos, susijusios su įvaikiais, yra lygios biologinių tėvų teisėms ir pareigoms, jos turi būti vienodai įgyvendinamos ir vykdomos, o šių teisių neįgyvendinimo ir pareigų nevykdymo padariniai įtėviams nustatyti tokie patys kaip ir biologiniams tėvams.
184. Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2002 metais, palyginti su 2001 metais, pagausėjo įvaikintų vaikų. 2001 metais Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiai įvaikino 180 vaikų, o 2002 metais įvaikintas 231 vaikas. Žr. Konvencijos 21 straipsnio komentarą.
185. Vaikų, kurie yra likę be tėvų globos, teises užtikrina globėjas (rūpintojas). Globėjai (rūpintojai) yra savo globojamų (rūpinamų) vaikų atstovai pagal įstatymą ir gina jų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina šias vaiko globos (rūpybos) formas: globa (rūpyba) šeimoje, globa (rūpyba) šeimynoje, globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje.
186. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenimis apie globojamus vaikus, 2003 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 14733 vaikai, likę be tėvų globos (2002 metų pradžioje buvo 13452 tokie vaikai); atitinkamai 2003 m. sausio 1 d. 5873 šeimose buvo globojami 7628 (2002 metų pradžioje 5965 šeimose – 7717) vaikai, 44 šeimynose buvo 359 (2002 metų pradžioje 43 šeimynose – 356) vaikai, įvairaus tipo vaikų globos institucijose, internatuose buvo globojami 6746 (2002 metų pradžioje – 5379) vaikai. Kasmet maždaug 3 tūkstančiams vaikų nustatoma globa (rūpyba). Per 2002 metus globa (rūpyba) buvo nustatyta 3003 vaikams, likusiems be tėvų globos. Tai 140 vaikų daugiau negu 2001 metais. Daugelį vaikų, likusių be tėvų globos, tiek 2001 metais (49,6 procento), tiek ir 2002 metais (62,5 procento) augino vienas iš tėvų: viena motina – 28,9 procento, našlys – 13,9 procento, vienas iš sugyventinių – 5 procentai, išsituokęs – 14,8 procento bendro vaikų, likusių be tėvų globos, skaičiaus. Abu tėvai augino 22,7 procento vaikų, likusių be tėvų globos. Žr. Ataskaitos priedo 12 ir 13 lenteles.
187. Jeigu tėvai ar globėjai (rūpintojai) vaikų teises nuolat pažeidžia, priemonių vaikų teisėms užtikrinti gali imtis valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras. Žr. Konvencijos 9, 18 ir 20 straipsnių komentarus. 18 straipsnis. tėvų atsakomybė ir vaikų priežiūra
188. Šį Konvencijos straipsnį atitinkančios nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aptartos Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
189. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Už vaikų auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas. Tėvai, atlikdami asmenines tėvų pareigas, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis.
190. Tais atvejais, kai tėvas ar motina kartu su vaiku negyvena, tėvas/motina turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.
191. Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus.
192. Į vaiko interesus būtina atsižvelgti ir tvarkant nepilnamečių vaikų turtą. Nepilnamečiam vaikui priklausantį turtą tėvai tvarko bendru susitarimu. Kilus ginčui dėl turto tvarkymo, kiekvienas iš tėvų gali kreiptis į teismą dėl turto tvarkymo nustatymo. Jeigu tėvai ar vienas iš jų netinkamai tvarko savo nepilnamečiam vaikui priklausantį turtą, darydami žalą nepilnamečio turtiniams interesams, vaiko teisių apsaugos institucija arba prokuroras gali kreiptis į teismą dėl tėvų nušalinimo nuo nepilnamečiams priklausančio turto tvarkymo. Tėvai yra įpareigoti tvarkyti nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyti atvejai, kada tėvai neturi teisės tvarkyti uzufrukto teisėmis savo nepilnamečių vaikų turto, taip pat nurodyti su nepilnamečio vaiko turtu susiję sandoriai, kurių tėvai negali sudaryti be išankstinio teismo leidimo (perleisti, įkeisti savo nepilnamečių vaikų turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį, savo nepilnamečių vaikų vardu priimti ar atsisakyti priimti palikimą, nepilnamečių vaikų vardu sudaryti arbitražinį susitarimą ir kita). Pagal nepilnamečių vaikų tėvų kreditorių reikalavimus negali būti išieškoma iš nepilnamečių vaikų turto ar iš jų tėvų uzufrukto teisės. Ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas.
193. Tėvų valdžia negali būti naudojamasi priešingai vaiko interesams.
194. Tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja.
195. Už tėvų valdžios nepanaudojimą taikoma teisinė atsakomybė, numatyta įstatymuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.180 straipsnyje nurodyta, kad tėvams vengiant atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiaujant tėvų valdžia, žiauriai elgiantis su vaikais, darant žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpinant vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo. Tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (ligos ar panašiai) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali priimti sprendimą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos). Žr. Konvencijos 9 straipsnio komentarą.
196. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu skiria vaikui globą (rūpybą) ir nustato jo gyvenamąją vietą.
197. Už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams yra numatyta administracinė atsakomybė ir užtraukia įspėjimą tėvams arba baudą. Administracinė atsakomybė taip pat numatyta ir vaiko globėjui (rūpintojui) už nustatytų pareigų nevykdymą arba vykdymą priešingai vaiko interesams.
198. Vaiko tėvai ar globėjas (rūpintojas) privalo atsakyti už nepilnamečio iki 14 metų padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Jeigu 14 metų neturintis vaikas padaro žalą tuo metu, kai jis yra mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas, už tą žalą atsako ši institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės. Vaikas nuo 14 iki 18 metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tačiau jeigu jis neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dydį turi atlyginti jo tėvai ar globėjas (rūpintojas), ar mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucija, kurioje vaikas prižiūrimas.
199. Lietuvoje nuolat gausėja socialinės rizikos šeimų. Tai lemia aukštas nedarbo lygis kai kuriuose regionuose (ypač kaimo), ilgalaikė bedarbystė, nuolatinis tėvų girtavimas. Tėvų neprižiūrimi vaikai nelanko mokyklos, valkatauja, įvykdo teisės pažeidimus ar nusižengimus. Vaikais nesirūpinantys tėvai dažnai stokoja paprasčiausių bendravimo su vaikais įgūdžių: nemoka spręsti iškilusių problemų, fiziškai smurtauja prieš vaikus ir vieni prieš kitus.
200. Nuo 2000 metų iki 2002 metų pradžios savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų įskaitoje esančias socialinės rizikos šeimas papildė 2629 šeimos, jose yra 5964 vaikai. Tačiau 2003 m. sausio 1 d. duomenimis, per 2002 metus socialinės rizikos šeimų sumažėjo 158 šeimomis ir 2853 jose augančiais vaikais, nes kai kuriose savivaldybėse suintensyvėjo socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis, aktyviau į šį darbą įsitraukė seniūnijų socialiniai darbuotojai. Pokyčius šioje srityje rodo atitinkami duomenys: 2000 metai 2001 metai 2002 metai 2003 m. sausio 1 d. duomenys Socialinės rizikos šeimų skaičius 16043 18114 18672 18514 Socialinės rizikos šeimose augančių vaikų skaičius 36856 40276 42820 39967 (Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenys)
201. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. A1–207 patvirtintos Darbo su socialinės rizikos grupės šeimomis metodinės rekomendacijos, kurios turėtų padėti savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms organizuoti darbą su socialinės rizikos grupės šeimomis, paskatinti savivaldybėje esančias institucijas ir įstaigas daugiau bendradarbiauti šioje srityje
202. Nuo 2002 metų įgyvendinama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002–2004 metų programa, kuria siekiama padėti spręsti priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, augančių probleminėse šeimose, socialines problemas, organizuoti jų ugdymą, užimtumą po pamokų, užtikrinti socialinį darbą su tėvais. Dienos centrai imasi deramos vaikų socializacijos, vaikų ir paauglių nusikalstamumo ankstyvosios prevencijos, teikia socialines paslaugas probleminėms šeimoms. Dienos centruose vaikai maitinami, ugdomi, žaidžia, rengia pamokas, šventes, parodas, dalyvauja įvairiuose ekologiniuose, kultūros ir kitokiuose renginiuose. Dirbamas socialinis darbas su dienos centrą lankančių vaikų šeimomis, tėvai skatinami labiau rūpintis vaikais, jų ugdymu. Pagal galimybes tėvams teikiama psichologinė ir pedagoginė pagalba. Dienos centrų veiklos finansavimui 2003 metais iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto skirta 1 mln. 900 tūkst. litų (lėšų poreikis – daugiau kaip 3 mln. litų). Konkursui 70 nevyriausybinių organizacijų pateikė 79 projektus. Iš jų buvo finansuoti 68 projektai. Įgyvendinant finansuotus projektus socialines paslaugas 2003 metais gavo 2435 vaikai ir jų šeimos. Derėtų priminti, kad 2002 metais iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto Nacionalinei nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002–2004 metų programai buvo skirta 600 tūkst. litų ir pateikti 49 projektai. Iš jų finansuota 40 projektų. Socialines paslaugas 2002 metais gavo 1693 vaikai ir jų šeimos. Nuolatinis įvairiapusis darbas su vaikų dienos centrus lankančių vaikų šeimomis gerina vaikų ir tėvų tarpusavio santykius, padeda šeimoms pačioms spręsti iškilusias problemas, todėl tikėtina, kad mažės socialinės rizikos šeimų, mažės ir atvejų, kada būtina nustatyti vaikams laikinąją ar nuolatinę globą (rūpybą).
203. Vaikai nuo gimimo iki 6–7 metų auginami ir ugdomi dažniausiai namuose arba namuose ir ikimokyklinėse įstaigose.
204. Iki 1989–1999 mokslo metų taikytas unifikuotas akademinės krypties ikimokyklinis ugdymas tėvams nebuvo patrauklus, todėl ikimokyklinio ugdymo reformos humanizuojamos ir demokratizuojamos, į vaiką orientuojamas ugdymas labiau tenkina šeimos poreikius. Atsirado įvairesnių ugdymo formų – ikimokyklinės, priešmokyklinės grupės bendrojo lavinimo mokyklose, darželiai-mokyklos, ikimokyklinio ugdymo centrai.
205. 2000–2001 mokslo metais vaikų, lankančių ikimokyklines įstaigas, skaičius, palyginti su bendru vaikų skaičiumi, kito nedaug. Nuo 2001 iki 2002 metų jis padidėjo tik 0,8 procento, tačiau sparčiai kinta vaikų skaičius atskirose ikimokyklinio ugdymo įstaigų grupėse: priešmokyklinio ugdymo grupėse per šį laikotarpį vaikų pagausėjo 2,7 karto, jaunesnių kaip 3 metų vaikų grupėse mieste – 6 procentais. 2000–2001 mokslo metais ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankė 58 procentai miesto vaikų (2002 metų pabaigoje – 61,5 procento) ir 11,8 procento kaimo vaikų (2002 metų pabaigoje – 14,1 procento). 2000–2001 mokslo metais ikimokyklinių ugdymo įstaigų ugdytiniai iki 3 metų sudarė 13,7 procento (2002 metų pabaigoje – 16,5 procento) atitinkamo amžiaus vaikų bendro skaičiaus (2000–2001 mokslo metais – 19,9 procento mieste, 2002 metų pabaigoje – 24 procentus mieste; 2000–2001 mokslo metais – 3,2 procento kaime, 2002 metų pabaigoje – 3,5 procento kaime). Vaikų iki 3 metų ikimokyklinėse įstaigose gausėja dėl tėvų užimtumo ir žemo šeimų pragyvenimo lygio.
206. Per valstybines pašalpas našlaičiams, tikrosios krašto apsaugos tarnybos karių (prievolininkų) vaikams, šeimoms, auginančioms 3 ir daugiau vaikų, vaikų globos ar įsikūrimo pašalpas sudaromos galimybės ir nepasiturinčių šeimų vaikams siekti mokslo.
207. Pagrindinė per švietimo sistemą teikiama socialinė parama yra nemokamas moksleivių maitinimas, kurį gauna moksleiviai iš socialiai remtinų šeimų. Pastaraisiais metais gausėja moksleivių, gaunančių nemokamą maitinimą mokyklose. Antai 2000 metais nemokamai buvo maitinami 155 tūkstančiai vaikų, o 2002 metais – per 160 tūkstančių vaikų. Šiai paramai 2002 metais skirta 60 mln. litų.
208. Apie tėvų atsakomybę ir vaikų priežiūrą plačiau žr. Konvencijos 2 ir 3 straipsnių komentarus.
209. Apie paramą šeimoms, auginančioms vaikus, žr. Konvencijos 26 straipsnio komentarą. 9 straipsnis. atskyrimas nuo tėvų
210. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.168 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, kad vaikas negali būti išskirtas su tėvais prieš jo norą, išskyrus Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus atvejus. Ši nuostata taip pat įtvirtinta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnyje.
211. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra numatyti vaiko su tėvais išskyrimo atvejai. Atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį, galimas vaiko išskyrimas su vienu iš tėvų arba su abiem tėvais.
212. Vaiko išskyrimą su vienu iš tėvų gali sąlygoti tėvų gyvenimas skyrium (pripažinus santuoką negaliojančia, nutraukus santuoką, teismui priėmus sprendimą dėl separacijos ar vaikui gimus nesusituokusiems tėvams ir šiems kartu negyvenant). Tuomet turi būti nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji ir auklėjimo vieta. Tokiu atveju tėvai pirmiausia turi teisę ir pareigą susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos ir sudaryti tokias sąlygas, kad vaikas galėtų nuolat bendrauti su antruoju iš tėvų. Kilus ginčui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma teismo sprendimu su vienu iš tėvų. Pagal