Byla Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL KAI KURIŲ TEISĖS AKTŲ, KURIAIS REGULIUOJAMI VALSTYBĖS TARNYBOS IR SU JA SUSIJĘ SANTYKIAI, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR ĮSTATYMAMS 2004 m. gruodžio 13 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Jurgitai Meškienei ir suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotojui Nerijui Rudaičiui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešuose Teismo posėdžiuose 2004 m. spalio 6 d. ir 2004 m. lapkričio 11 d. išnagrinėjo bylą Nr. 51/01-26/02- 19/03-22/03-26/03-27/03 pagal šiuos prašymus: 1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalis ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai; 2) pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims; 3) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamąją dalį – priemokas ir nesukonkretinančios tų priemokų dydžių, savo turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams; 4) pareiškėjo – Alytaus rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punktas bei 29 straipsnio 4 dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams; 5) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos, leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai; 3) ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams; 6) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnis, Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui. Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 51/01- 26/02-19/03-22/03-26/03-27/

1. Konstitucinis Teismas nustatė: I
2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2001 m. lapkričio 5 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 1999, Nr. 105; 2002, Nr. 45-1708) 62 straipsnio 12 dalis ir Vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832) 29 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.
3. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2002 m. lapkričio 21 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ (Žin., 2002, Nr. 51-1954) patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės (toliau – ir Taisyklės) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims.
4. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2003 m. balandžio 3 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamąją dalį – priemokas ir nesukonkretinančios tų priemokų dydžių, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams.
5. Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas 2003 m. balandžio 18 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1709) 4 straipsnio 6 dalis ir Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punktas bei 29 straipsnio 4 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
6. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnis, Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 66-2707) ir Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 119-5329) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui.
7. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2003 m. gegužės 7 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 99-1958) 7 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ (Žin., 1995, Nr. 8-173) patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams; 2) ar Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos, leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai; 3) ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams. II
8. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. lapkričio 5 d. prašymą grindžia šiais argumentais. Pareiškėjo teigimu, Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalies ir Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija) nuostatomis yra ribojamos savivaldybės administracijos tarnautojų, kuriems priskiriami ir seniūnai, galimybės būti savivaldybės, kurioje jie eina pareigas, tarybos nariais. Pareiškėjui kilo abejonių, ar ribojimu savivaldybės administracijos karjeros valstybės tarnautojams būti savivaldybės, kurioje jie eina pareigas, tarybos nariais nėra pažeidžiami teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, asmenų lygybės įstatymui principai. Pasak pareiškėjo, pagal ginčijamas įstatymų nuostatas pilietis turi pasirinkti, ar atsisakyti valstybės tarnyboje einamų pareigų, ar savivaldybės tarybos nario įgaliojimų (atsistatydinti). Pareiškėjas mano, kad ginčijamos įstatymų nuostatos riboja asmens laisvę pasirinkti darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis) ir pažeidžia valstybės laiduojamas piliečių teises dalyvauti valdant savo šalį ir lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis).
9. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas 2002 m. lapkričio 21 d. prašymą grindžia šiais argumentais. Pareiškėjo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiginės algos, taigi ir valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, priklausomybė tik nuo jo einamų pareigų kategorijos, t. y. visoje šalyje ir visose valstybės ir savivaldybių institucijose tarnaujantys asmenys, einantys vienodas pareigas pagal kategorijas, turi gauti vienodą pareiginę algą. Kitokių kriterijų, nuo kurių galėtų priklausyti valstybės tarnautojo pareiginė alga, įstatyme nenumatyta. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Vyriausybė, 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtindama Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisykles, turėjo teisę nustatyti kitokią valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką, nei numatytoji Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnyje, ir iš esmės leisti valstybės tarnautojų pareiginę algą atskirų institucijų tų pačių kategorijų valstybės tarnautojams padaryti skirtingą, priklausomą nuo institucijoms skirtų biudžeto asignavimų. Pareiškėjo manymu, toks teisinis reguliavimas ydingas, jis diskriminuoja vienus valstybės tarnautojus kitų atžvilgiu, nes eidami vienodas pareigas valstybės tarnyboje, tik būdami teritorijos ar pavaldumo požiūriu skirtingose institucijoje, jie gauna nevienodą darbo užmokestį. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Taisyklės neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims.
10. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. balandžio 3 d. prašymą grindžia šiais argumentais. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų priemokas bei jų rūšis ir nesukonkretinančios jų dydžių, nepažeidžia konstitucinių atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, asmenų lygybės įstatymui principų, nes sudaro galimybę skirtingų institucijų tų pačių kategorijų valstybės tarnautojams gauti skirtingų dydžių priemokas, priklausančias nuo tų institucijų vadovų valios ir nuo toms institucijoms skirtų biudžetinių darbo užmokesčio asignavimų. Pareiškėjo nuomone, ginčijamos įstatymo nuostatos pažeidžia valstybės laiduojamą kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), nes sudaro galimybę diskriminuoti vienus valstybės tarnautojus kitų atžvilgiu – skirti ir mokėti skirtingų dydžių priemokas už analogišką darbą.
11. Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas 2003 m. balandžio 18 d. prašymą grindžia šiais argumentais. Pareiškėjo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostata, kad valstybės tarnautojai, kurie verčiasi medicinos praktika, privalo šią veiklą nutraukti iki 2003 m. sausio 1 d., Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punktas, nustatantis tam tikrą su valstybės tarnyba nesuderinamą veiklą, ir to paties įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostata, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už dalyvavimą su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje, apriboja asmens teisę netrukdomai naudotis privačia nuosavybe – licencija, taip pat teisę laisvai pasirinkti darbą, pažeidžia konstitucinį lygybės principą. Pareiškėjo manymu, ginčijamos įstatymų nuostatos prieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
12. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. gegužės 5 d. prašymą grindžia šiais argumentais. Pareiškėjo manymu, Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustačius, kad savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą (o tokiame sąraše – savivaldybės institucijų valstybės tarnautojų pareigybių lygius ir kategorijas) tvirtina Seimas nutarimu, ir tokiu Seimo nutarimu patvirtinus savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą (o tokiame sąraše – savivaldybės institucijų valstybės tarnautojų pareigybių lygius ir kategorijas), savivaldybė savo biudžete negali nustatyti savivaldybės institucijų valstybės tarnautojams didesnio darbo užmokesčio už tą, kuris apskaičiuojamas pagal Seimo nutarimu patvirtintą suvienodintų pareigybių sąrašą. Šitaip Seimas įsikiša ir pažeidžia tik savivaldybei suteiktą konstitucinę teisę sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą (Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalis, 127 straipsnio 1 dalis), taip pat pažeidžia Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Pareiškėjo nuomone, Seimas, 2002 m. birželio 27 d. priėmęs nutarimą Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, neturėjo teisinio pagrindo 2002 m. gruodžio 10 d. priimti nutarimo Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo pakeistos savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijos – jos buvo sumažintos. Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ suteikė pagrindą savivaldybių administracijoms sumažinti pareigybių kategorijas valstybės tarnautojams, turėjusiems maksimalias pareigybių kategorijas. Kadangi valstybės tarnautojų darbo užmokestis priklauso nuo pareigybės kategorijos dydžio (Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnis), kategorijos sumažinimas automatiškai yra valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sumažinimas. Pareiškėjas teigia, kad Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes nenumato valstybės tarnautojams tokių pačių garantijų darbo užmokesčio mažinimo atveju, kokias turi darbuotojai (asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis). Pareiškėjas teigia, kad Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ pažeidžia valstybės tarnautojų teisėtus lūkesčius gauti pagal Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ nustatytą darbo užmokestį, kenkia valstybės tarnybos stabilumui, nes asmuo, einantis į valstybės tarnybą ar dirbdamas valstybės tarnyboje, negali būti tikras, kad jam ateityje administraciniais aktais nebus sumažintas darbo užmokestis. Be to, esant tokiam teisiniam reguliavimui, valstybės tarnautojas negali prisiimti ilgalaikių finansinių įsipareigojimų. Tai paneigia ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį.
13. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. gegužės 7 d. prašymą dėl Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams grindžia šiais argumentais. Pareiškėjui kilo abejonių, ar mokamo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydžio ribojimas neišmokant asmenims viso apskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio sumos nepažeidžia konstitucinių teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principų. Pareiškėjo manymu, ginčijamos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės neliečiamumą ir nuosavybės teisių apsaugą, bei Konstitucijos 48 straipsnį, įtvirtinantį žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, asmenų lygybės įstatymui principą (Konstitucijos 29 straipsnis), nes sudaro galimybę skirtingų institucijų tų pačių kategorijų valstybės tarnautojams gauti skirtingų dydžių darbo užmokestį, priklausantį nuo to, ar toms įstaigoms atitinkamų metų valstybės biudžete patvirtinti pakankami, ar nepakankami darbo užmokesčio asignavimai, ir diskriminuoja vienus valstybės tarnautojus kitų atžvilgiu, nes už analogišką darbą tų pačių kategorijų valstybės tarnautojams yra mokamas skirtingo dydžio darbo užmokestis.
14. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. gegužės 7 d. prašymą dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatų, reglamentuojančių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos, ir nenumatančių draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatų, leidžiančių tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo, atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai grindžia šiais argumentais. Pareiškėjui kilo abejonių, ar mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio nustatymas pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias išeidamas iš tarnybos turėjo pareigūnas, ir nebuvimas draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, nepažeidžia konstitucinių teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principų. Pareiškėjo nuomone, pensijos gavėjas netenka galimybės gauti jam naudingiausiomis sąlygomis apskaičiuotos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos bei dalies jam priklausančių pensijų išmokų. Tokiu reguliavimu pažeidžiama asmens teisė į nuosavybę ir valstybės laiduojama piliečio teisė gauti pensiją. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams. Pareiškėjo manymu, ginčijama Nuostatų 9 punkto penktoji pastraipa, daranti Krašto apsaugos ministerijai išimtį skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, suteikia privilegiją šios ministerijos sistemoje tarnavusiems asmenims, palyginti su kitose institucijose tarnavusiais asmenimis, todėl pažeidžiami teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, asmenų lygybės įstatymui principai. Pareiškėjas pažymi, kad įstatymų leidėjas, pavesdamas Vyriausybei patvirtinti Nuostatus, neperdavė Vyriausybei pareigos daryti išimtis ir suteikti konkrečiai institucijai privilegijų. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario P. Papovo, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios patarėjos Daivos Petrylaitės, šio departamento vyresniosios patarėjos J. Meškienės, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento direktoriaus D. Žilinsko rašytiniai paaiškinimai.
15. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė D. Petrylaitė pateikė paaiškinimus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 5 d. prašymo. 1.
16. Suinteresuoto asmens atstovė nurodė, kad iš pareiškėjo prašymo neaišku, dėl kurios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalies atitikties Konstitucijai pareiškėjui kilo abejonių. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, pirmojoje Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio redakcijoje (1999 m. liepos 8 d. redakcija) ginčijamos nuostatos apskritai nebuvo. Iki 2001 m. lapkričio 5 d., kai pareiškėjas nutarė kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, 2000 m. rugpjūčio 29 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnį papildė 12 dalimi, o 2000 m. lapkričio 21 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 7, 17, 21, 33, 43, 50, 55, 56, 62, 66, 69, 71, 76, 78 straipsnių ir 1 bei 2 priedėlių pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė minėtą Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalį. Suinteresuoto asmens atstovė nurodė, kad tiek pagal 2000 m. rugpjūčio 29 d., tiek pagal 2000 m. lapkričio 21 d. Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalies redakciją buvo draudžiama savivaldybės administracijos karjeros valstybės tarnautojams būti savivaldybės, kurioje jie eina pareigas, tarybos nariais. 1.
17. D. Petrylaitės manymu, pareiškėjo prašyme ginčijama Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies nuostata buvo įtvirtinta, kai Seimas 2001 m. rugsėjo 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 11, 15, 17, 21, 27, 28, 29, 30, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą. Pasak D. Petrylaitės, iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių dėl Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija) nuostatos, kad savivaldybės administratorius Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria ir atleidžia valstybės viešojo administravimo ir paslaugų tarnautojus ir viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų vadovus, koordinuoja ir kontroliuoja jų darbą, atlieka kitas Valstybės tarnybos įstatymo jam priskirtas personalo valdymo funkcijas, atitikties Konstitucijai. D. Petrylaitės nuomone, savivaldybės administratorius, remdamasis šia nuostata, turėjo atleisti iš einamų pareigų tuos viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojus, kurie, būdami savivaldybės tarybos nariais, prarado valstybės tarnautojo statusą arba nusprendė atsistatydinti iš valstybės tarnautojo pareigų. 1.
18. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, ginčijamomis Valstybės tarnybos ir Vietos savivaldos įstatymų nuostatomis nėra nustatyta apribojimų piliečiams kandidatuoti į atitinkamos bendruomenės atstovaujamąją instituciją (savivaldybės tarybą). Kartu D. Petrylaitė pabrėžė, kad šiais įstatymais nustatyti tam tikri apribojimai asmenims, išrinktiems į savivaldybių tarybas, nes jų nariai turi priiminėti sprendimus griežtai atsiriboję nuo individualių interesų. D. Petrylaitė nurodė, kad ginčijamomis įstatymų nuostatomis yra užkertamas kelias susidaryti tokiai situacijai, kai tas pats asmuo, būdamas savivaldybės atstovaujamosios institucijos nariu ir kartu eidamas tos savivaldybės viešojo administravimo valstybės tarnautojo pareigas, galėtų priimti sprendimus, turinčius įtakos tiek jo einamoms pareigoms, tiek jį paskyrusiems asmenims, arba nulemti tokių sprendimų priėmimą. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, teisės aktais galima nustatyti tam tikrus reikalavimus asmeniui, norinčiam dirbti tam tikrus darbus ar verstis tam tikra profesine veikla: analogiškai reikėtų vertinti įstatymų nuostatas, ribojančias asmenų galimybes vienu metu dirbti kelis darbus ar eiti kelias pareigas, kurios savo turiniu akivaizdžiai suponuoja galimus interesų konfliktus. 1.
19. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalis ir Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.
20. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas D. Žilinskas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 21 d. prašymo ir pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 7 d. prašymo ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašo tirti, ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams. 2.
21. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostata, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms, nereiškia, kad visi tos pačios kategorijos valstybės tarnautojai turi gauti vienodą darbo užmokestį. Tai kyla ir iš Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio, nustatančio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio struktūrą. Valstybės tarnybos įstatyme nustatyta darbo užmokesčio sistema darbo užmokesčio dydį sieja ne tik su pareigine alga, bet ir su priedais bei priemokomis, kuriuos gali gauti kiekvienas valstybės tarnautojas. Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėse indeksavimo koeficientas nėra išreikštas skaičiumi, todėl iš paties teisės normos turinio negalima daryti prielaidos, kad pritaikius Taisykles valstybės tarnautojų darbo užmokestis galėjo didėti ar mažėti. Vyriausybė neįtvirtino prievolės mažinti ar didinti valstybės tarnautojų darbo užmokestį valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose ir nenustatė jokios konkrečių valstybės tarnautojų padėties, kuri galėtų būti traktuojama kaip kitokia, palyginti su kitais valstybės tarnautojais. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Taisyklės nustatė dvi formules: 1) indeksavimo koeficiento apskaičiavimo; 2) darbo užmokesčio apskaičiavimo. Pirmoji formulė nustatė indeksavimo koeficiento apskaičiavimą ir nebuvo susijusi nei su pareiginės algos, nei su darbo užmokesčio apskaičiavimu. Antroji formulė nustatė valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimą ir konkrečioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje galėjo būti taikoma atsižvelgiant į darbo užmokesčiui skirtas lėšas. Tačiau ši formulė visiškai neturėjo įtakos pareiginei algai, kuri buvo nustatoma pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnį ir Valstybės tarnybos įstatymo priedėlį. Pagal šią formulę buvo galima tikslinti galutinį darbo užmokestį, kuris, atsižvelgus į tam tikras aplinkybes, gali skirtis ir tos pačios pareigybės kategorijos valstybės tarnautojams. Todėl, D. Žilinsko nuomone, taikant šią formulę nebuvo pažeistas Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies reikalavimas, kad visų tos pačios kategorijos valstybės tarnautojų pareiginė alga yra vienoda. D. Žilinskas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose esančius asignavimus darbo užmokesčiui tvirtina Seimas įstatymu. Seimas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatė, kad 2002 metais valstybės tarnautojams darbo užmokestis mokamas iš 2002 metams nustatytų asignavimų. Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nustatė naujos darbo užmokesčio skaičiavimo ir mokėjimo valstybės tarnautojams sistemos įvedimo pereinamąjį laikotarpį, kartu įstatymo normose nenustatydamas šio pereinamojo laikotarpio įgyvendinimo procedūrų ir nenumatydamas papildomų lėšų minėtai sistemai įgyvendinti 2002 metais. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnio 6 punktą įstatymų leidėjas pavedė Vyriausybei priimti visus teisės aktus, būtinus Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimui. Taigi Vyriausybei buvo suteikta sprendimų, skirtų įstatymo nuostatoms įgyvendinti, diskrecijos teisė. Vyriausybė vienu metu privalėjo užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų įgyvendinimą ir valstybės biudžeto vykdymą. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Taisyklės nenustatė alternatyvios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos, jos buvo skirtos Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnio 6 punkto nuostatoms įgyvendinti. D. Žilinsko teigimu, Taisyklėse nėra kam nors numatyta lengvatų ar privilegijų, todėl jos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims. D. Žilinskas pabrėžė, kad Taisyklėse numatytos formulės galėjo būti taikomos tiktai esant Taisyklių 1 punkte nurodytai sąlygai, t. y. jeigu nustatytas 2002 m. II pusmečio lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Taigi Taisyklių taikymas buvo susietas su ypatinga situacija valstybėje, kai objektyviai trūko lėšų. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, nėra aiškaus teisinio pagrindo besąlygiškai sieti darbo užmokestį su nuosavybe, juo labiau juos tapatinti. Taisyklės nenustato konkretaus darbo užmokesčio dydžio konkretiems asmenims. Tuo tarpu pinigai (grynieji arba elektroniniai), kuriuos asmuo teisėtai gavo kaip darbo užmokestį, turi nuosavybės požymių. D. Žilinskas pažymėjo, kad Vyriausybė neįtvirtino prievolės mažinti ar didinti valstybės tarnautojų darbo užmokestį valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose ir dėl to nesukūrė prielaidų pažeisti žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Priešingai, atsižvelgdama į lėšų trūkumą, Vyriausybė netiesiogiai siekė apsaugoti tokias konstitucines vertybes kaip kiekvieno žmogaus galimybė laisvai pasirinkti darbą ir teisė turėti tinkamas, saugias bei sveikas darbo sąlygas. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Taisyklės neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 48 straipsniams. 2.
22. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Taisyklės buvo taikomos mokant valstybės tarnautojams darbo išmokas (darbo užmokestį, atostogų, išeitines išmokas ir kt.), mokamas iš darbo užmokesčio fondo, kai tam būtinų lėšų poreikis viršijo patvirtintus asignavimus. D. Žilinskas pažymėjo, kad šių Taisyklių taikymo atvejų sąrašas buvo baigtinis ir negalėjo būti aiškinamas plačiau, eksplikuojant jį į pareigūnų valstybinių pensijų santykių teisinį reguliavimą. D. Žilinskas teigė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį šis įstatymas netaikomas profesinės karo tarnybos kariams, taip pat prokurorams. Taigi jiems netaikomos ir Valstybės tarnybos įstatymą įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų, t. y. ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių, nuostatos.
23. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Papovas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. balandžio 3 d. prašymo. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad valstybės tarnautojo pareiginė alga yra nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Tuo tarpu priedai ir priemokos gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į darbo sąlygas, darbo apimtį ir kitus veiksnius. Šis diferencijavimas turi būti motyvuotas, t. y. jis gali būti nustatytas tik esant nurodytoms ypatingoms darbo sąlygoms, dirbant papildomą darbą ir panašiai. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ne tik teisę į vienodą atlyginimą už vienodą darbą, bet ir kiekvieno darbuotojo teisę į individualų jo darbo įvertinimą. Tik toks vertinimas gali užtikrinti Konstitucijos 48 straipsnyje numatytą teisę į teisingą apmokėjimą už darbą. Šiai teisei realizuoti Valstybės tarnybos įstatyme numatytas ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas. P. Papovo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamąją dalį – priemokas, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams.
24. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė J. Meškienė pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Alytaus rajono apylinkės teismo 2003 m. balandžio 18 d. prašymo. 4.
25. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija) nuostata, net ir laikant ją apribojančia ieškovo civilinėje byloje teisę netrukdomai naudotis licencija, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamybės principui, nes licencija vertintina ne kaip nuosavybės objektas, o tik kaip priemonė kai kurioms asmens teisėms (taip pat ir nuosavybės teisei) įgyvendinti. 4.
26. J. Meškienė pažymėjo, kad valstybės tarnautojai savo veikloje privalo vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto. Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punkto (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) teisinis reguliavimas, nustatantis tam tikrą su valstybės tarnyba nesuderinamą veiklą, aiškintinas kaip vienas iš būdų išvengti visuomenės (viešųjų) ir privačių interesų konflikto. Toks teisinis reguliavimas, susijęs su valstybės tarnyba, demokratinėje visuomenėje yra būtinas. Pasak J. Meškienės, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija) nuostata, kad valstybės tarnautojai, kurie verčiasi medicinos praktika, privalo šią veiklą nutraukti iki 2003 m. sausio 1 d., bei Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) įtvirtintas draudimas derinti valstybės tarnybą su kitokia darbine (profesine) veikla neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. 4.
27. Suinteresuoto asmens atstovė nurodė, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą nereiškia, kad valstybės tarnyba negali būti apibrėžiama tam tikrais reikalavimais, tarnybos funkcijoms tinkamai vykdyti būtinais apribojimais. J. Meškienės manymu, ginčijamos Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui.
28. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Papovas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 5 d. prašymo. P. Papovas pažymėjo, kad ginčijamos Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostatos įtvirtina valstybės valdymo ir vietos savivaldos sąveiką. Valstybės tarnybos įstatymu reglamentuotas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašas užtikrina Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principą. Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių skaičių savivaldybės institucijose tvirtina savivaldybės taryba. Savivaldybių teisė savarankiškai nustatyti valstybės tarnautojų skaičių, jų pareigybes, savivaldybių administracijos struktūrą užtikrina vietos savivaldos savarankiškumą. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX- 992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ ir 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ tik nustatė suvienodintų pareigybių sąrašą ir nustatė tų pareigybių lygius bei kategorijas, tačiau nenustatė konkretaus asmens pareigybės ar kategorijos. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas nustatė, kad konkrečią pareigybę valstybės tarnautojų pareigybėms priskiria valstybės tarnautojų vertinimo komisija ir teikia tvirtinti valstybės ar savivaldybės institucijos arba įstaigos vadovui. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnis, Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ ir 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui.
29. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Papovas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 7 d. prašymo ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašo tirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2002 m. balandžio 23 d., oficialiai paskelbtas 2002 m. gegužės 4 d. ir įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d. P. Papovo nuomone, ši aplinkybė yra svarbi, nes apie pakeitimus valstybės tarnyboje buvo paskelbta iš anksto. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis 2002 metais mokamas iš 2002 metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. 2002 m. gruodžio 10 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 123-5534), nuo 2003 m. sausio 1 d. ši nuostata buvo pakeista ir nustatyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos arba įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis bus skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, šios Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio nuostatos nepablogino valstybės tarnautojų teisinės padėties ir nesumažino faktiškai iki 2002 m. birželio 30 d. jų gautos pareiginės algos. P. Papovo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
30. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Papovas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 7 d. prašymo ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašo tirti: 1) ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams; 2) ar Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos, leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai. 7.
31. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydį, jo nustatymo ir mokėjimo tvarką, taip pat priedų bei priemokų skyrimo ir mokėjimo tvarką, nėra pensijų teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų reguliavimo dalykas, todėl ir nuostatos, kurios reglamentuotų darbo užmokesčio mažinimo ar didinimo sąlygas bei tvarką, taip pat nėra Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ar kitų pensijų teisinius santykius reguliuojančių įstatymų reguliavimo dalykas. Šie visuomeniniai santykiai yra reglamentuoti valstybės tarnybos santykius reguliuojančiuose įstatymuose, todėl, P. Papovo teigimu, įžvelgti darbo užmokesčio teisinio reguliavimo spragų, juo labiau pensijų santykius reguliuojančiuose įstatymuose, nėra pagrindo. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias išeidamas iš tarnybos turėjo pareigūnas, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams. 7.
32. P. Papovas pažymėjo, kad ginčijamas Nuostatų 9 punktas nustatytas siekiant reglamentuoti pareigūnų ir karių darbo užmokesčio, buvusio iki Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo įsigaliojimo (iki 1995 m. sausio 1 d.), apskaičiavimą. Nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos taisyklės yra vienkartinio taikymo. Jų nenustačius ir nuo 1995 m. sausio 1 d. pradėjus naujai skirti pareigūnų ir karių pensijas būtų neįmanoma paskirti pareigūno ar kario pensijos, nes nebūtų galima nustatyti vieno iš pensijai apskaičiuoti reikalingo dydžio – darbo užmokesčio. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad šiuo metu šios nuostatos de facto nėra taikomos. P. Papovo teigimu, ginčijamos Nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos taisyklės nustato darbo užmokesčio nustatymo tvarką už Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnyje nustatytą tarnybos laiką, įskaitomą į tarnybos stažą pareigūno ar kario pensijai skirti. Ginčijama Nuostatų 9 punkto penktoji pastraipa sietina ne su Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 12 straipsniais, o su šio įstatymo 16 straipsnio nuostatomis. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai.
33. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas D. Žilinskas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 7 d. prašymo ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašo tirti, ar Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos, leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai. D. Žilinskas pažymėjo, kad Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“, patvirtinęs Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatus, buvo priimtas vadovaujantis Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, darbo užmokesčio klausimų teisinis reguliavimas nėra šio įstatymo, kartu ir Nuostatų, dalykas. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Nuostatų 9 punkto antrosios pastraipos nuostatos neapriboja pareigūnų ir karių teisės gauti pensiją ir nenumato galimybės apriboti jos mokėjimą, todėl neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. D. Žilinskas pažymėjo, kad ginčijama Nuostatų 9 punkto antroji pastraipa nenustato jokiems asmenims privilegijų ar išskirtinės padėties kitų asmenų atžvilgiu, taip pat nenumato jiems kokių nors suvaržymų, todėl neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat nurodė, kad Nuostatų 9 punkto antrojoje pastraipoje yra nustatyta pensijos dydžio apskaičiavimo tvarka. Joje nėra nuostatų, ribojančių piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, todėl Nuostatų 9 punkto antrosios pastraipos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui. Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Nuostatų 9 punkto penktojoje pastraipoje nurodoma, kuo gali vadovautis Krašto apsaugos ministerija, apskaičiuodama pareigūnų ir karių darbo užmokestį, tačiau nesiekiama šiai asmenų kategorijai nustatyti jų teisių suvaržymų ar privilegijų. Todėl, D. Žilinsko nuomone, Nuostatų 9 punkto penktoji pastraipa neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Vyriausybė, įgyvendindama savo tiesiogiai iš Konstitucijos kylančias galias, Krašto apsaugos ministerijai galėjo leisti, pareigūnų ir karių valstybines pensijas skiriant pagal Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo, lygiai kaip galėjo kadaise tuos nutarimus priimti. Todėl, D. Žilinsko manymu, Nuostatų 9 punkto penktoji pastraipa neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktui. Suinteresuoto asmens atstovas pabrėžė, kad Nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos nekonkuruoja su Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nuostatai detalizuoja šio įstatymo nuostatas ir nustato jo įgyvendinimo procedūras atsižvelgiant į tam tikrų kategorijų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, dirbančių skirtingose institucijose, padėtį skiriant ir mokant jiems pensijas. Todėl, D. Žilinsko nuomone, darytina išvada, kad Nuostatų 9 punkto penktoji pastraipa neprieštarauja Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos finansų ministrės D. Grybauskaitės, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro V. Bulovo, šios ministerijos sekretorės R. Budbergytės, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus V. Sarapino, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. Kairelio, šios ministerijos sekretoriaus V. Rupšio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojos, l. e. p. direktorės L. Butautienės, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docento V. A. Vaičaičio ir Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto docento S. Šedbaro rašytiniai paaiškinimai. V
34. Konstitucinio Teismo 2004 m. spalio 6 d. posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė J. Meškienė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
35. Konstitucinio Teismo 2004 m. spalio 6 d. posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas N. Rudaitis pritarė Vyriausybės atstovo D. Žilinsko rašytiniuose paaiškinimuose pateiktiems argumentams. VI
36. Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 11 d. posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas N. Rudaitis pateikė papildomus paaiškinimus.
37. Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 11 d. posėdyje kalbėjo specialistai – Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Biudžeto departamento Krašto ir visuomenės apsaugos programų skyriaus vedėja V. Žagūnienė, Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Organizavimo ir kontrolės skyriaus vedėja R. Aleksienė ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybos viršininko pavaduotojas R. Berčiūnas. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I
38. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (2001 m. lapkričio 5 d. prašymas, Konstituciniame Teisme gautas 2001 m. lapkričio 11 d.) prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalis ir Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai.
39. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas (2002 m. lapkričio 21 d. prašymas, Konstituciniame Teisme gautas 2002 m. gruodžio 4 d.) prašo ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims.
40. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (2003 m. balandžio 3 d. prašymas, Konstituciniame Teisme gautas 2003 m. balandžio 4 d.) prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamąją dalį – priemokas ir nesukonkretinančios tų priemokų dydžių, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams.
41. Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas (2003 m. balandžio 18 d. prašymas, Konstituciniame Teisme gautas 2003 m. balandžio 28 d.) prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 17 straipsnio 4 punktas bei 29 straipsnio 4 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
42. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (2003 m. gegužės 5 d. prašymas, Konstituciniame Teisme gautas 2003 m. gegužės 28 d.) prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnis, Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ ir Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui.
43. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (2003 m. gegužės 7 d. prašymas, Konstituciniame Teisme gautas 2003 m. gegužės 24 d.) prašo ištirti: 1) ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias išeidamas iš tarnybos turėjo pareigūnas, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams; 2) ar Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos, leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai; 3) ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
44. Apibendrinant pareiškėjų prašymus konstatuotina, kad pareiškėjai prašo ištirti (įvairia apimtimi): – Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio, 26 straipsnio ir 62 straipsnio 12 dalies (jų nuostatų) atitiktį Konstitucijai; – Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 17 straipsnio 4 punkto bei 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto atitiktį Konstitucijai; – Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies atitiktį Konstitucijai; – Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai; – Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies atitiktį Konstitucijai; – Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ atitiktį Konstitucijai; – Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ atitiktį Konstitucijai; – Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto (jo nuostatų) atitiktį Konstitucijai ir Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymui; – Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių atitiktį Konstitucijai ir Valstybės tarnybos įstatymui.
45. Per laikotarpį nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo, Alytaus rajono apylinkės teismo prašymų gavimo Konstituciniame Teisme iki šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo, Alytaus rajono apylinkės teismo ginčijamas teisinis reguliavimas buvo keičiamas – kai kurie pareiškėjų ginčijami teisės aktai ir/arba jų dalys buvo panaikinti ir/arba pakeisti. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, jog kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta. Pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne. Pabrėžtina, kad pareiškėjams – Vilniaus apygardos administraciniam teismui, Panevėžio apygardos administraciniam teismui, Alytaus rajono apylinkės teismui kreipusis su prašymais ištirti, ar ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, o Konstituciniam Teismui neišsprendus šių klausimų iš esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjantiems bylas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, Panevėžio apygardos administraciniam teismui ir Alytaus rajono apylinkės teismui kilusios abejonės, ar ginčijamos nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, tad jeigu šios nuostatos būtų pritaikytos, galėtų būti pažeistos asmenų konstitucinės teisės. II
46. Pareiškėjams kilo abejonių, ar ginčijamos teisės aktų nuostatos neprieštarauja inter alia Konstitucijoje įtvirtintam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui, konstituciniams teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams.
47. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Tai aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo: <...> taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. <...> Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ar jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą. Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali būti suvokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės.“
48. Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 11 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir siekiai yra išreiškiami Konstitucijos normose bei principuose. Pabrėžtina, kad konstituciniai principai išreiškia siekius ir vertybes, kuriems įtvirtinti, saugoti ir ginti yra skirta Tautos 1992 m. spalio 25 d. referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šiais siekiais ir vertybėmis yra grindžiama Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Tad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų paneigtas arba iškreiptas kuris nors konstitucinis principas, nes taip būtų paneigti arba iškreipti tie siekiai ir/ arba vertybės, kuriuos Tauta įtvirtino savo priimtoje Konstitucijoje ir kuriuos Tauta – suvereni Lietuvos valstybės kūrėja (Konstitucijos 2 straipsnis) savo sukurtą valstybę konstituciškai įpareigojo saugoti ir ginti. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad viso Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste yra aiškintinas bei nuo Konstitucijoje įtvirtintų, jos saugomų ir ginamų Tautos siekių ir vertybių, kuriuos išreiškia įvairūs Konstitucijos principai, neatsiejamas ir pareiškėjų nurodytuose Konstitucijos 23, 29, 33, 48, 52, 120, 121, 127 straipsniuose nustatytas konstitucinis teisinis reguliavimas.
49. Konstitucijos preambulėje yra skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Minėtas siekis – tai vienas iš Tautos, 1992 m. spalio 25 d. referendume priėmusios Lietuvos Respublikos Konstituciją, siekių, kuriems įgyvendinti Konstitucija ir buvo priimta. Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 11 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos preambulėje skelbiamą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį įvairiais aspektais įtvirtina įvairios Konstitucijos nuostatos, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės siekis aiškintinas neatsiejamai nuo kitų teisinės valstybės principą įtvirtinančių Konstitucijos nuostatų, kad teisinės valstybės siekį išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas. Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.
50. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Pabrėžtina, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Kiekvieno teisės instituto atitiktis Konstitucijai turi būti vertinama pagal tai, kaip tas institutas atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).
51. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Tad pabrėžtina, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys yra atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų – kaip antai: Konstitucijos viršenybės, vientisumo ir tiesioginio taikymo, Tautos suvereniteto, demokratijos, atsakingo valdymo, valdžios galių ribojimo ir valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, teisės viešumo, teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą), valdžių padalijimo, pilietiškumo, asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės įstaigoms ir pareigūnams, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo ir apsaugos (apimančio inter alia žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimą), asmens ir visuomenės interesų derinimo, valstybės pasaulietiškumo ir pasaulėžiūrinio neutralumo, valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo (derinamo su kiekvieno atsakomybe už savo likimą) ir kitų, ne mažiau reikšmingų konstitucinių principų – turinį. Konstitucinį teisinės valstybės principą įtvirtina ne tik Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, bet ir įvairiais aspektais – visos kitos Konstitucijos nuostatos. Konstitucinis Teismas 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas įkūnija ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį. Konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat ir tas, kurias išreiškia minėtas siekis. Taigi konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje, tapatinti tik su joje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Kita vertus, taip, kaip konstitucinio teisinės valstybės principo turinys aiškintinas nepaneigiant nė vienos Konstitucijos nuostatos, taip ir nė vienos Konstitucijos nuostatos – nė vieno konstitucinio principo ar konstitucinės normos – negalima aiškinti taip, kad būtų nukrypta nuo iš Konstitucijos išplaukiančių teisinės valstybės reikalavimų, nes taip būtų iškreiptas arba išvis paneigtas konstitucinio teisinės valstybės principo turinys, taigi ir konstitucinė teisinės valstybės samprata. Visos Konstitucijos nuostatos aiškintinos konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijoje įtvirtintos teisinės valstybės sampratos kontekste. Atskleisti teisinės valstybės sampratos turinį yra konstitucinės doktrinos funkcija (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).
52. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo: „Būtent dėl to, kad Konstitucija yra vientisas aktas, dėl to, kad ją sudaro įvairios nuostatos – ir konstitucinės normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir nėra priešpriešos ir kurie sudaro darnią sistemą, dėl to, kad konstituciniai principai yra išvedami ir iš Konstitucijos dvasią išreiškiančios konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės, taip pat dėl to, kad Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip – visapusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją.“ Visų Konstitucijos nuostatų aiškinimas konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste – būtina Konstitucijos išsamaus aiškinimo prielaida.
53. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą. Pažymėtina ir tai, kad teisės akto (jo dalies) neatitiktis kuriam nors konstitucinio teisinės valstybės principo – universalaus konstitucinio principo, kuriame yra integruojamos įvairios Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės, diktuojamam imperatyvui (konstitucinio teisinės valstybės principo elementui) reiškia, kad yra pažeistas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.
54. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. ir 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose konstatavo, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais. Konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise. Asmens pasitikėjimas valstybe ir teise bei teisėtų lūkesčių apsauga, kaip konstitucinės vertybės, yra neatskiriami nuo teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcijos. Teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba įstatymams). Taigi tol, kol teisės aktai (jų dalys) Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba įstatymams) arba kol jie nėra nustatyta tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas. Asmenį, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, saugo ir gina Konstitucija. Šios nuostatos nepaisymas reikštų, kad nukrypstama ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo. Pabrėžtina, kad gali susidaryti tokios faktinės situacijos, kai asmuo, atitinkantis teisės aktuose nustatytas sąlygas, pagal šiuos teisės aktus įgijo tam tikras teises ir dėl to jam atsirado lūkesčiai, kuriuos šis asmuo šių teisės aktų galiojimo metu galėjo pagrįstai laikyti teisėtais, taigi pagrįstai galėjo tikėtis, kad, jeigu jis paklus teisei, vykdys įstatymų reikalavimus, jo lūkesčiai valstybės bus laikomi teisėtais ir bus valstybės ginami ir saugomi. Tokius lūkesčius gali sukelti net ir tie teisės aktai, kurie vėliau buvo Konstitucijos ir įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba įstatymams). Šiame kontekste pažymėtina, kad gali būti ir tokių faktinių situacijų, kai asmuo jau yra įgyvendinęs iš teisės akto, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminis aktas – prieštaraujančiu Konstitucijai ir/arba įstatymams), kilusias teises ir pareigas kitų asmenų atžvilgiu ir dėl to šiems kitiems asmenims pagal teisės aktus taip pat atsirado atitinkami lūkesčiai, kurių gynybos ir apsaugos iš valstybės jie pagrįstai galėjo tikėtis. Ypač pabrėžtina, kad kai kada tarp tokių lūkesčių atsiradimo ir atitinkamų teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba įstatymams) gali būti praėjęs ilgas laikas. Konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvas, konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimai, Konstitucijoje įtvirtinta įgytų teisių apsauga bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia inter alia tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos. Sprendžiant, ar iš teisės akto, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminio akto – prieštaraujančiu Konstitucijai ir/arba įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, ar ne, o jeigu taip, tai kokiu mastu, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių nebus pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Po to, kai teisės aktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – Konstitucijai ir/arba įstatymams) ir dėl to tam tikri teisei iki tol paklusę, įstatymų reikalavimų laikęsi, valstybe ir jos teise pasitikėję asmenys gali patirti nepalankius padarinius, įstatymų leidėjas turi konstitucinę priedermę įvertinti visas su tuo susijusias aplinkybes ir, jei būtina, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris minėtais ypatingais atvejais leistų visiškai arba iš dalies apsaugoti ir apginti teisei paklususių, įstatymų reikalavimų besilaikiusių asmenų įgytas teises, kilusias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba įstatymams), idant nebūtų nukrypta ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo. Kartu pabrėžtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas.
55. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad negali būti dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą arba nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas.
56. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas; ir kt. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas); pažymėtina ir tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. birželio 3 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai), todėl Seimas – įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tuos teisinius santykius, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų priimti. Tokių santykių negalima reguliuoti ir Seimo poįstatyminiais aktais. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu. Kita vertus, tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja įstatyminio tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių reguliavimo, šie santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan., tačiau jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme. Pabrėžtina ir tai, kad toks teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepriklausomai nuo to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamu pagrindu tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai. Ar Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės poįstatyminiai teisės aktai pagal formą neprieštarauja Konstitucijai, pagal Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas. Tai spręsdamas, Konstitucinis Teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina visas bylos aplinkybes, inter alia tiriamo teisinio reguliavimo vietą visoje teisės sistemoje, jo tikslą ir teisėkūros subjekto ketinimus, atitinkamų santykių teisinio reguliavimo raidą ir kaitą iki tiriamo teisės akto išleidimo (legislatyvinę istoriją) ir kt. Taip pat pabrėžtina, kad tais atvejais, kai poįstatyminiai teisės aktai yra pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai pagal formą (dėl to, kad jais buvo reguliuojami tokie santykiai, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu) ir jau negali būti taikomi, būtina paisyti iš Konstitucijos kylančio reikalavimo įvertinti, ar, neapsaugojus ir neapgynus iš tokių poįstatyminių teisės aktų jų galiojimo metu kilusių asmens įgytų teisių, nebus pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Minėtais ypatingais atvejais įstatymų leidėjas turi konstitucinę priedermę, įvertinęs visas aplinkybes ir nustatęs, kad tai būtina, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų visiškai arba iš dalies apsaugoti ir apginti teisei paklususių, įstatymų reikalavimų besilaikiusių, valstybe ir jos teise pasitikėjusių asmenų įgytas teises, kilusias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai pagal formą (dėl to, kad jais buvo reguliuojami tokie santykiai, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu), ir kuris užtikrintų, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo.
57. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę. Taikant teisę inter alia būtina paisyti tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, kaip antai: teisę taikančios institucijos turi paisyti asmenų lygiateisiškumo reikalavimo; negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą (non bis in idem); atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulllum poena sine lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta įstatyme (nullum crimen sine lege), ir kt. Šiame kontekste paminėtina ir tai, jog konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši Konstitucijos nuostata reiškia ir tai, kad teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto, jis taip pat negali taikyti tokio poįstatyminio teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui. Kita vertus, minėta Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Pažymėtina, kad įstatymai turi būti vykdomi tol, kol jie nėra pakeisti ar panaikinti arba nėra Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba įstatymams). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad tol, kol įstatymai nėra pakeisti arba nėra Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, visi teisinių santykių subjektai, taigi ir Vyriausybė, privalo juos vykdyti ir taikyti pagal savo kompetenciją; neleistina, kad Vyriausybė, turinti pati taikyti įstatymus ir/arba užtikrinti, kad įstatymus taikytų kitos valstybės ir savivaldybių institucijos bei pareigūnai, užuot pati vykdžiusi įstatymų jai nustatytas pareigas ir/arba užtikrinusi, kad įstatymų nustatytas pareigas vykdytų kitos valstybės ir savivaldybių institucijos bei pareigūnai, savo poįstatyminiais teisės aktais nustatytų tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ir kuris ją ir/arba kitus valstybės ir savivaldybių institucijas bei pareigūnus visiškai arba iš dalies atleistų nuo minėtų pareigų vykdymo.
58. Minėta, kad atskleisti teisinės valstybės sampratos turinį – konstitucinės doktrinos funkcija. Pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai). Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleidžia naujus, konkrečios bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai). Oficialioje konstitucinėje doktrinoje inter alia atskleidžiamos įvairių konstitucinių nuostatų tarpusavio sąsajos, jų turinio santykis, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vieningos visumos, esmė (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Taigi aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą ir atskleisdamas Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės sampratos turinį, Konstitucinis Teismas formuoja oficialią konstitucinę teisinės valstybės doktriną ir drauge šią doktriną plėtoja, išaiškindamas naujus, konkrečios konstitucinės justicijos bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus. Vienas iš daugelio konstitucinio teisinės valstybės principo aspektų (tiesiogiai susijęs su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu) – tai, kad panašios bylos turi būti sprendžiamos panašiai. Tad jurisdikcinių institucijų diskrecija sprendžiant ginčus ir taikant teisę yra ribota. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimuose, 2004 m. vasario 13 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas inter alia suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. III
59. Visi teisės aktai (jų dalys), kurių atitiktį Konstitucijai ir įstatymams ginčija pareiškėjai, reguliuoja valstybės tarnybos santykius ir/arba santykius, įvairiais aspektais susijusius su valstybės tarnyba.
60. Valstybė yra visos visuomenės organizacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, valdžia apima visą valstybės teritoriją, jos paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Konstitucijoje yra įtvirtintas socialinės darnos imperatyvas (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Valstybė, vykdydama savo funkcijas, turi veikti visos visuomenės interesais (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Kad būtų garantuotas visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešasis interesas, valstybė turi užtikrinti viešojo administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ – Konstitucijos sudedamosios dalies 1 straipsnyje įtvirtinta, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas. Aiškindamas Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai: Lietuvos valstybė yra savarankiška, nepriklausoma valstybė; Lietuvos valstybės valdymo forma yra respublika; valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Konstitucinis reikalavimas, kad Lietuvos valstybės valdžia būtų organizuota demokratiškai ir kad šalyje būtų demokratinis politinis režimas, yra neatsiejamas nuo Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Demokratinių valdžios institutų prigimtis yra tokia, kad visi asmenys, kurie įgyvendina politinę žmonių valią, yra įvairiomis formomis kontroliuojami, kad ši valia nebūtų iškreipta (Konstitucinio Teismo 1996 m. gegužės 29 d. sprendimas)