Byla Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL KAI KURIŲ TEISĖS AKTŲ, KURIAIS REGULIUOJAMI VALSTYBĖS TARNYBOS IR SU JA SUSIJĘ SANTYKIAI, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR ĮSTATYMAMS 2004 m. gruodžio 13 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Jurgitai Meškienei ir suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotojui Nerijui Rudaičiui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešuose Teismo posėdžiuose 2004 m. spalio 6 d. ir 2004 m. lapkričio 11 d. išnagrinėjo bylą Nr. 51/01-26/02- 19/03-22/03-26/03-27/03 pagal šiuos prašymus: 1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalis ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai; 2) pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims; 3) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamąją dalį – priemokas ir nesukonkretinančios tų priemokų dydžių, savo turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams; 4) pareiškėjo – Alytaus rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punktas bei 29 straipsnio 4 dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams; 5) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos, leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai; 3) ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams; 6) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnis, Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui. Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 51/01- 26/02-19/03-22/03-26/03-27/03. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2001 m. lapkričio 5 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 1999, Nr. 105; 2002, Nr. 45-1708) 62 straipsnio 12 dalis ir Vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832) 29 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. 2. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2002 m. lapkričio 21 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ (Žin., 2002, Nr. 51-1954) patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės (toliau – ir Taisyklės) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims. 3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2003 m. balandžio 3 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamąją dalį – priemokas ir nesukonkretinančios tų priemokų dydžių, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams. 4. Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas 2003 m. balandžio 18 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1709) 4 straipsnio 6 dalis ir Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punktas bei 29 straipsnio 4 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams. 5. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnis, Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 66-2707) ir Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 119-5329) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui. 6. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2003 m. gegužės 7 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 99-1958) 7 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ (Žin., 1995, Nr. 8-173) patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams; 2) ar Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos, leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai; 3) ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams. II 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. lapkričio 5 d. prašymą grindžia šiais argumentais. Pareiškėjo teigimu, Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalies ir Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija) nuostatomis yra ribojamos savivaldybės administracijos tarnautojų, kuriems priskiriami ir seniūnai, galimybės būti savivaldybės, kurioje jie eina pareigas, tarybos nariais. Pareiškėjui kilo abejonių, ar ribojimu savivaldybės administracijos karjeros valstybės tarnautojams būti savivaldybės, kurioje jie eina pareigas, tarybos nariais nėra pažeidžiami teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, asmenų lygybės įstatymui principai. Pasak pareiškėjo, pagal ginčijamas įstatymų nuostatas pilietis turi pasirinkti, ar atsisakyti valstybės tarnyboje einamų pareigų, ar savivaldybės tarybos nario įgaliojimų (atsistatydinti). Pareiškėjas mano, kad ginčijamos įstatymų nuostatos riboja asmens laisvę pasirinkti darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis) ir pažeidžia valstybės laiduojamas piliečių teises dalyvauti valdant savo šalį ir lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis). 2. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas 2002 m. lapkričio 21 d. prašymą grindžia šiais argumentais. Pareiškėjo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiginės algos, taigi ir valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, priklausomybė tik nuo jo einamų pareigų kategorijos, t. y. visoje šalyje ir visose valstybės ir savivaldybių institucijose tarnaujantys asmenys, einantys vienodas pareigas pagal kategorijas, turi gauti vienodą pareiginę algą. Kitokių kriterijų, nuo kurių galėtų priklausyti valstybės tarnautojo pareiginė alga, įstatyme nenumatyta. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Vyriausybė, 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtindama Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisykles, turėjo teisę nustatyti kitokią valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką, nei numatytoji Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnyje, ir iš esmės leisti valstybės tarnautojų pareiginę algą atskirų institucijų tų pačių kategorijų valstybės tarnautojams padaryti skirtingą, priklausomą nuo institucijoms skirtų biudžeto asignavimų. Pareiškėjo manymu, toks teisinis reguliavimas ydingas, jis diskriminuoja vienus valstybės tarnautojus kitų atžvilgiu, nes eidami vienodas pareigas valstybės tarnyboje, tik būdami teritorijos ar pavaldumo požiūriu skirtingose institucijoje, jie gauna nevienodą darbo užmokestį. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Taisyklės neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims. 3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. balandžio 3 d. prašymą grindžia šiais argumentais. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų priemokas bei jų rūšis ir nesukonkretinančios jų dydžių, nepažeidžia konstitucinių atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, asmenų lygybės įstatymui principų, nes sudaro galimybę skirtingų institucijų tų pačių kategorijų valstybės tarnautojams gauti skirtingų dydžių priemokas, priklausančias nuo tų institucijų vadovų valios ir nuo toms institucijoms skirtų biudžetinių darbo užmokesčio asignavimų. Pareiškėjo nuomone, ginčijamos įstatymo nuostatos pažeidžia valstybės laiduojamą kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), nes sudaro galimybę diskriminuoti vienus valstybės tarnautojus kitų atžvilgiu – skirti ir mokėti skirtingų dydžių priemokas už analogišką darbą. 4. Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas 2003 m. balandžio 18 d. prašymą grindžia šiais argumentais. Pareiškėjo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostata, kad valstybės tarnautojai, kurie verčiasi medicinos praktika, privalo šią veiklą nutraukti iki 2003 m. sausio 1 d., Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punktas, nustatantis tam tikrą su valstybės tarnyba nesuderinamą veiklą, ir to paties įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostata, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už dalyvavimą su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje, apriboja asmens teisę netrukdomai naudotis privačia nuosavybe – licencija, taip pat teisę laisvai pasirinkti darbą, pažeidžia konstitucinį lygybės principą. Pareiškėjo manymu, ginčijamos įstatymų nuostatos prieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams. 5. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. gegužės 5 d. prašymą grindžia šiais argumentais. Pareiškėjo manymu, Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustačius, kad savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą (o tokiame sąraše – savivaldybės institucijų valstybės tarnautojų pareigybių lygius ir kategorijas) tvirtina Seimas nutarimu, ir tokiu Seimo nutarimu patvirtinus savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą (o tokiame sąraše – savivaldybės institucijų valstybės tarnautojų pareigybių lygius ir kategorijas), savivaldybė savo biudžete negali nustatyti savivaldybės institucijų valstybės tarnautojams didesnio darbo užmokesčio už tą, kuris apskaičiuojamas pagal Seimo nutarimu patvirtintą suvienodintų pareigybių sąrašą. Šitaip Seimas įsikiša ir pažeidžia tik savivaldybei suteiktą konstitucinę teisę sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą (Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalis, 127 straipsnio 1 dalis), taip pat pažeidžia Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Pareiškėjo nuomone, Seimas, 2002 m. birželio 27 d. priėmęs nutarimą Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, neturėjo teisinio pagrindo 2002 m. gruodžio 10 d. priimti nutarimo Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo pakeistos savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijos – jos buvo sumažintos. Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ suteikė pagrindą savivaldybių administracijoms sumažinti pareigybių kategorijas valstybės tarnautojams, turėjusiems maksimalias pareigybių kategorijas. Kadangi valstybės tarnautojų darbo užmokestis priklauso nuo pareigybės kategorijos dydžio (Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnis), kategorijos sumažinimas automatiškai yra valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sumažinimas. Pareiškėjas teigia, kad Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes nenumato valstybės tarnautojams tokių pačių garantijų darbo užmokesčio mažinimo atveju, kokias turi darbuotojai (asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis). Pareiškėjas teigia, kad Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ pažeidžia valstybės tarnautojų teisėtus lūkesčius gauti pagal Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ nustatytą darbo užmokestį, kenkia valstybės tarnybos stabilumui, nes asmuo, einantis į valstybės tarnybą ar dirbdamas valstybės tarnyboje, negali būti tikras, kad jam ateityje administraciniais aktais nebus sumažintas darbo užmokestis. Be to, esant tokiam teisiniam reguliavimui, valstybės tarnautojas negali prisiimti ilgalaikių finansinių įsipareigojimų. Tai paneigia ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį. 6. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. gegužės 7 d. prašymą dėl Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams grindžia šiais argumentais. Pareiškėjui kilo abejonių, ar mokamo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydžio ribojimas neišmokant asmenims viso apskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio sumos nepažeidžia konstitucinių teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principų. Pareiškėjo manymu, ginčijamos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės neliečiamumą ir nuosavybės teisių apsaugą, bei Konstitucijos 48 straipsnį, įtvirtinantį žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, asmenų lygybės įstatymui principą (Konstitucijos 29 straipsnis), nes sudaro galimybę skirtingų institucijų tų pačių kategorijų valstybės tarnautojams gauti skirtingų dydžių darbo užmokestį, priklausantį nuo to, ar toms įstaigoms atitinkamų metų valstybės biudžete patvirtinti pakankami, ar nepakankami darbo užmokesčio asignavimai, ir diskriminuoja vienus valstybės tarnautojus kitų atžvilgiu, nes už analogišką darbą tų pačių kategorijų valstybės tarnautojams yra mokamas skirtingo dydžio darbo užmokestis. 7. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. gegužės 7 d. prašymą dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatų, reglamentuojančių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos, ir nenumatančių draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatų, leidžiančių tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo, atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai grindžia šiais argumentais. Pareiškėjui kilo abejonių, ar mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio nustatymas pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias išeidamas iš tarnybos turėjo pareigūnas, ir nebuvimas draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, nepažeidžia konstitucinių teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principų. Pareiškėjo nuomone, pensijos gavėjas netenka galimybės gauti jam naudingiausiomis sąlygomis apskaičiuotos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos bei dalies jam priklausančių pensijų išmokų. Tokiu reguliavimu pažeidžiama asmens teisė į nuosavybę ir valstybės laiduojama piliečio teisė gauti pensiją. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams. Pareiškėjo manymu, ginčijama Nuostatų 9 punkto penktoji pastraipa, daranti Krašto apsaugos ministerijai išimtį skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, suteikia privilegiją šios ministerijos sistemoje tarnavusiems asmenims, palyginti su kitose institucijose tarnavusiais asmenimis, todėl pažeidžiami teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, asmenų lygybės įstatymui principai. Pareiškėjas pažymi, kad įstatymų leidėjas, pavesdamas Vyriausybei patvirtinti Nuostatus, neperdavė Vyriausybei pareigos daryti išimtis ir suteikti konkrečiai institucijai privilegijų. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario P. Papovo, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios patarėjos Daivos Petrylaitės, šio departamento vyresniosios patarėjos J. Meškienės, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento direktoriaus D. Žilinsko rašytiniai paaiškinimai. 1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė D. Petrylaitė pateikė paaiškinimus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 5 d. prašymo. 1.1. Suinteresuoto asmens atstovė nurodė, kad iš pareiškėjo prašymo neaišku, dėl kurios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalies atitikties Konstitucijai pareiškėjui kilo abejonių. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, pirmojoje Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio redakcijoje (1999 m. liepos 8 d. redakcija) ginčijamos nuostatos apskritai nebuvo. Iki 2001 m. lapkričio 5 d., kai pareiškėjas nutarė kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, 2000 m. rugpjūčio 29 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnį papildė 12 dalimi, o 2000 m. lapkričio 21 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 7, 17, 21, 33, 43, 50, 55, 56, 62, 66, 69, 71, 76, 78 straipsnių ir 1 bei 2 priedėlių pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė minėtą Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalį. Suinteresuoto asmens atstovė nurodė, kad tiek pagal 2000 m. rugpjūčio 29 d., tiek pagal 2000 m. lapkričio 21 d. Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalies redakciją buvo draudžiama savivaldybės administracijos karjeros valstybės tarnautojams būti savivaldybės, kurioje jie eina pareigas, tarybos nariais. 1.2. D. Petrylaitės manymu, pareiškėjo prašyme ginčijama Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies nuostata buvo įtvirtinta, kai Seimas 2001 m. rugsėjo 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 11, 15, 17, 21, 27, 28, 29, 30, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą. Pasak D. Petrylaitės, iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių dėl Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija) nuostatos, kad savivaldybės administratorius Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria ir atleidžia valstybės viešojo administravimo ir paslaugų tarnautojus ir viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų vadovus, koordinuoja ir kontroliuoja jų darbą, atlieka kitas Valstybės tarnybos įstatymo jam priskirtas personalo valdymo funkcijas, atitikties Konstitucijai. D. Petrylaitės nuomone, savivaldybės administratorius, remdamasis šia nuostata, turėjo atleisti iš einamų pareigų tuos viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojus, kurie, būdami savivaldybės tarybos nariais, prarado valstybės tarnautojo statusą arba nusprendė atsistatydinti iš valstybės tarnautojo pareigų. 1.3. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, ginčijamomis Valstybės tarnybos ir Vietos savivaldos įstatymų nuostatomis nėra nustatyta apribojimų piliečiams kandidatuoti į atitinkamos bendruomenės atstovaujamąją instituciją (savivaldybės tarybą). Kartu D. Petrylaitė pabrėžė, kad šiais įstatymais nustatyti tam tikri apribojimai asmenims, išrinktiems į savivaldybių tarybas, nes jų nariai turi priiminėti sprendimus griežtai atsiriboję nuo individualių interesų. D. Petrylaitė nurodė, kad ginčijamomis įstatymų nuostatomis yra užkertamas kelias susidaryti tokiai situacijai, kai tas pats asmuo, būdamas savivaldybės atstovaujamosios institucijos nariu ir kartu eidamas tos savivaldybės viešojo administravimo valstybės tarnautojo pareigas, galėtų priimti sprendimus, turinčius įtakos tiek jo einamoms pareigoms, tiek jį paskyrusiems asmenims, arba nulemti tokių sprendimų priėmimą. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, teisės aktais galima nustatyti tam tikrus reikalavimus asmeniui, norinčiam dirbti tam tikrus darbus ar verstis tam tikra profesine veikla: analogiškai reikėtų vertinti įstatymų nuostatas, ribojančias asmenų galimybes vienu metu dirbti kelis darbus ar eiti kelias pareigas, kurios savo turiniu akivaizdžiai suponuoja galimus interesų konfliktus. 1.4. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalis ir Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. 2. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas D. Žilinskas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 21 d. prašymo ir pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 7 d. prašymo ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašo tirti, ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams. 2.1. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostata, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms, nereiškia, kad visi tos pačios kategorijos valstybės tarnautojai turi gauti vienodą darbo užmokestį. Tai kyla ir iš Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio, nustatančio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio struktūrą. Valstybės tarnybos įstatyme nustatyta darbo užmokesčio sistema darbo užmokesčio dydį sieja ne tik su pareigine alga, bet ir su priedais bei priemokomis, kuriuos gali gauti kiekvienas valstybės tarnautojas. Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėse indeksavimo koeficientas nėra išreikštas skaičiumi, todėl iš paties teisės normos turinio negalima daryti prielaidos, kad pritaikius Taisykles valstybės tarnautojų darbo užmokestis galėjo didėti ar mažėti. Vyriausybė neįtvirtino prievolės mažinti ar didinti valstybės tarnautojų darbo užmokestį valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose ir nenustatė jokios konkrečių valstybės tarnautojų padėties, kuri galėtų būti traktuojama kaip kitokia, palyginti su kitais valstybės tarnautojais. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Taisyklės nustatė dvi formules: 1) indeksavimo koeficiento apskaičiavimo; 2) darbo užmokesčio apskaičiavimo. Pirmoji formulė nustatė indeksavimo koeficiento apskaičiavimą ir nebuvo susijusi nei su pareiginės algos, nei su darbo užmokesčio apskaičiavimu. Antroji formulė nustatė valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimą ir konkrečioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje galėjo būti taikoma atsižvelgiant į darbo užmokesčiui skirtas lėšas. Tačiau ši formulė visiškai neturėjo įtakos pareiginei algai, kuri buvo nustatoma pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnį ir Valstybės tarnybos įstatymo priedėlį. Pagal šią formulę buvo galima tikslinti galutinį darbo užmokestį, kuris, atsižvelgus į tam tikras aplinkybes, gali skirtis ir tos pačios pareigybės kategorijos valstybės tarnautojams. Todėl, D. Žilinsko nuomone, taikant šią formulę nebuvo pažeistas Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies reikalavimas, kad visų tos pačios kategorijos valstybės tarnautojų pareiginė alga yra vienoda. D. Žilinskas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose esančius asignavimus darbo užmokesčiui tvirtina Seimas įstatymu. Seimas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatė, kad 2002 metais valstybės tarnautojams darbo užmokestis mokamas iš 2002 metams nustatytų asignavimų. Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nustatė naujos darbo užmokesčio skaičiavimo ir mokėjimo valstybės tarnautojams sistemos įvedimo pereinamąjį laikotarpį, kartu įstatymo normose nenustatydamas šio pereinamojo laikotarpio įgyvendinimo procedūrų ir nenumatydamas papildomų lėšų minėtai sistemai įgyvendinti 2002 metais. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnio 6 punktą įstatymų leidėjas pavedė Vyriausybei priimti visus teisės aktus, būtinus Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimui. Taigi Vyriausybei buvo suteikta sprendimų, skirtų įstatymo nuostatoms įgyvendinti, diskrecijos teisė. Vyriausybė vienu metu privalėjo užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų įgyvendinimą ir valstybės biudžeto vykdymą. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Taisyklės nenustatė alternatyvios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos, jos buvo skirtos Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnio 6 punkto nuostatoms įgyvendinti. D. Žilinsko teigimu, Taisyklėse nėra kam nors numatyta lengvatų ar privilegijų, todėl jos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims. D. Žilinskas pabrėžė, kad Taisyklėse numatytos formulės galėjo būti taikomos tiktai esant Taisyklių 1 punkte nurodytai sąlygai, t. y. jeigu nustatytas 2002 m. II pusmečio lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Taigi Taisyklių taikymas buvo susietas su ypatinga situacija valstybėje, kai objektyviai trūko lėšų. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, nėra aiškaus teisinio pagrindo besąlygiškai sieti darbo užmokestį su nuosavybe, juo labiau juos tapatinti. Taisyklės nenustato konkretaus darbo užmokesčio dydžio konkretiems asmenims. Tuo tarpu pinigai (grynieji arba elektroniniai), kuriuos asmuo teisėtai gavo kaip darbo užmokestį, turi nuosavybės požymių. D. Žilinskas pažymėjo, kad Vyriausybė neįtvirtino prievolės mažinti ar didinti valstybės tarnautojų darbo užmokestį valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose ir dėl to nesukūrė prielaidų pažeisti žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Priešingai, atsižvelgdama į lėšų trūkumą, Vyriausybė netiesiogiai siekė apsaugoti tokias konstitucines vertybes kaip kiekvieno žmogaus galimybė laisvai pasirinkti darbą ir teisė turėti tinkamas, saugias bei sveikas darbo sąlygas. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Taisyklės neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 48 straipsniams. 2.2. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Taisyklės buvo taikomos mokant valstybės tarnautojams darbo išmokas (darbo užmokestį, atostogų, išeitines išmokas ir kt.), mokamas iš darbo užmokesčio fondo, kai tam būtinų lėšų poreikis viršijo patvirtintus asignavimus. D. Žilinskas pažymėjo, kad šių Taisyklių taikymo atvejų sąrašas buvo baigtinis ir negalėjo būti aiškinamas plačiau, eksplikuojant jį į pareigūnų valstybinių pensijų santykių teisinį reguliavimą. D. Žilinskas teigė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį šis įstatymas netaikomas profesinės karo tarnybos kariams, taip pat prokurorams. Taigi jiems netaikomos ir Valstybės tarnybos įstatymą įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų, t. y. ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių, nuostatos. 3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Papovas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. balandžio 3 d. prašymo. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad valstybės tarnautojo pareiginė alga yra nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Tuo tarpu priedai ir priemokos gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į darbo sąlygas, darbo apimtį ir kitus veiksnius. Šis diferencijavimas turi būti motyvuotas, t. y. jis gali būti nustatytas tik esant nurodytoms ypatingoms darbo sąlygoms, dirbant papildomą darbą ir panašiai. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ne tik teisę į vienodą atlyginimą už vienodą darbą, bet ir kiekvieno darbuotojo teisę į individualų jo darbo įvertinimą. Tik toks vertinimas gali užtikrinti Konstitucijos 48 straipsnyje numatytą teisę į teisingą apmokėjimą už darbą. Šiai teisei realizuoti Valstybės tarnybos įstatyme numatytas ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas. P. Papovo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamąją dalį – priemokas, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams. 4. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė J. Meškienė pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Alytaus rajono apylinkės teismo 2003 m. balandžio 18 d. prašymo. 4.1. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija) nuostata, net ir laikant ją apribojančia ieškovo civilinėje byloje teisę netrukdomai naudotis licencija, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamybės principui, nes licencija vertintina ne kaip nuosavybės objektas, o tik kaip priemonė kai kurioms asmens teisėms (taip pat ir nuosavybės teisei) įgyvendinti. 4.2. J. Meškienė pažymėjo, kad valstybės tarnautojai savo veikloje privalo vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto. Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punkto (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) teisinis reguliavimas, nustatantis tam tikrą su valstybės tarnyba nesuderinamą veiklą, aiškintinas kaip vienas iš būdų išvengti visuomenės (viešųjų) ir privačių interesų konflikto. Toks teisinis reguliavimas, susijęs su valstybės tarnyba, demokratinėje visuomenėje yra būtinas. Pasak J. Meškienės, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija) nuostata, kad valstybės tarnautojai, kurie verčiasi medicinos praktika, privalo šią veiklą nutraukti iki 2003 m. sausio 1 d., bei Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) įtvirtintas draudimas derinti valstybės tarnybą su kitokia darbine (profesine) veikla neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. 4.3. Suinteresuoto asmens atstovė nurodė, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą nereiškia, kad valstybės tarnyba negali būti apibrėžiama tam tikrais reikalavimais, tarnybos funkcijoms tinkamai vykdyti būtinais apribojimais. J. Meškienės manymu, ginčijamos Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui. 5. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Papovas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 5 d. prašymo. P. Papovas pažymėjo, kad ginčijamos Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostatos įtvirtina valstybės valdymo ir vietos savivaldos sąveiką. Valstybės tarnybos įstatymu reglamentuotas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašas užtikrina Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principą. Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių skaičių savivaldybės institucijose tvirtina savivaldybės taryba. Savivaldybių teisė savarankiškai nustatyti valstybės tarnautojų skaičių, jų pareigybes, savivaldybių administracijos struktūrą užtikrina vietos savivaldos savarankiškumą. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX- 992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ ir 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ tik nustatė suvienodintų pareigybių sąrašą ir nustatė tų pareigybių lygius bei kategorijas, tačiau nenustatė konkretaus asmens pareigybės ar kategorijos. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas nustatė, kad konkrečią pareigybę valstybės tarnautojų pareigybėms priskiria valstybės tarnautojų vertinimo komisija ir teikia tvirtinti valstybės ar savivaldybės institucijos arba įstaigos vadovui. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnis, Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ ir 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui. 6. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Papovas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 7 d. prašymo ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašo tirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2002 m. balandžio 23 d., oficialiai paskelbtas 2002 m. gegužės 4 d. ir įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d. P. Papovo nuomone, ši aplinkybė yra svarbi, nes apie pakeitimus valstybės tarnyboje buvo paskelbta iš anksto. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis 2002 metais mokamas iš 2002 metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. 2002 m. gruodžio 10 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 123-5534), nuo 2003 m. sausio 1 d. ši nuostata buvo pakeista ir nustatyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos arba įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis bus skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, šios Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio nuostatos nepablogino valstybės tarnautojų teisinės padėties ir nesumažino faktiškai iki 2002 m. birželio 30 d. jų gautos pareiginės algos. P. Papovo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams. 7. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Papovas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 7 d. prašymo ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašo tirti: 1) ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams; 2) ar Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos, leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai. 7.1. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydį, jo nustatymo ir mokėjimo tvarką, taip pat priedų bei priemokų skyrimo ir mokėjimo tvarką, nėra pensijų teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų reguliavimo dalykas, todėl ir nuostatos, kurios reglamentuotų darbo užmokesčio mažinimo ar didinimo sąlygas bei tvarką, taip pat nėra Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldž …