LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS N U T A R I M A S DĖL SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS AKCINĖS BENDROVĖS „MAŽEIKIŲ NAFTA“ PRIVATIZAVIMO APLINKYBĖMS IŠTIRTI IŠVADOS 2004 m. birželio 15 d. Nr. IX-2279 Vilnius Lietuvos Respublikos Seimas nutaria: 1 straipsnis. Pritarti Seimo laikinosios komisijos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybėms ištirti išvadai (pridedama). 2 straipsnis. Perduoti Seimo laikinosios komisijos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybėms ištirti išvadą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. 3 straipsnis. Pripažinti, kad Seimo laikinoji komisija akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybėms ištirti darbą baigė. LAIKINAI EINANTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKO PAREIGAS ČESLOVAS JURŠĖNAS ______________ Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. IX-2279 priedas Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios komisijos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybėms ištirti i š v a d a Seimo laikinoji komisija akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybėms ištirti (toliau – Komisija) buvo sudaryta 2002 m. rugsėjo 24 d. Seimo nutarimu Nr. IX-1099 „Dėl Seimo laikinosios komisijos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybėms ištirti sudarymo“ (Žin., 2002, Nr. 95-4091). Pagal šio nutarimo 4 straipsnį buvo numatyta, kad Komisija tyrimo išvadas turėjo pateikti Seimui iki 2002 m. lapkričio 15 d. Komisijos darbas buvo pratęstas Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. IX-1206 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo laikinosios komisijos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybėms ištirti sudarymo“ 4 straipsnio pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 113-5032). Šiuo nutarimu buvo nustatyta, kad Komisija tyrimo išvadas pateikia Seimui iki 2003 m. gegužės 15 d. Atsižvelgiant į ypač didelį Komisijos tiriamos informacijos kiekį, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. IX-2094 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo laikinosios komisijos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybėms ištirti sudarymo“ 2 ir 4 straipsnių pakeitimo“ (Žin., 2004, Nr. 50-1639) Komisija buvo įpareigota tyrimo išvadas pateikti iki 2004 m. birželio 1 d. Komisija buvo sudaryta iš 10 Seimo narių: 1) Valentinas Greičiūnas, 2) Jonas Jurkus, 3) Vaclovas Karbauskis, 4) Edvardas Karečka, 5) Andrius Kubilius, 6) Saulius Lapėnas, 7) Julius Sabatauskas, 8) Gintaras Šileikis, 9) Rimas Valčiukas, 10) Henrikas Žukauskas. Komisijos pirmininku paskirtas Valentinas Greičiūnas. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. IX-2094 vietoj Komisijos nario Juliaus Sabatausko buvo paskirtas naujas Komisijos narys Vasilijus Popovas. Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisija 2004 m. gegužės 4 d. nusprendė rekomenduoti Seimo nariui A. Kubiliui nusišalinti nuo balsavimo ir dalyvavimo Komisijos darbe tais klausimais, kurie asmeniškai susiję su jo dalyvavimu akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavime. Komisija 2002 m. spalio 7 d. posėdyje patvirtino Komisijos darbo metmenis ir nusistatė šiuos uždavinius (tyrimo kryptis): 1) nustatyti teisės aktus, reglamentavusius akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo procesą ir valstybės pareigūnų, priimančių sprendimus šiuo klausimu, veiklą; 2) nustatyti valstybės valdžios ir valdymo institucijų veiksmus ir priimtus sprendimus šiuo klausimu, jų motyvaciją; 3) nustatyti valstybės pareigūnus, kurie priėmė, dalyvavo ir darė įtaką priimant minėtus sprendimus; 4) nustatyti, ar yra požymių, kad šių pareigūnų veiksmai prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Seimo statutui, Vyriausybės įstatymui, kitiems įstatymams ir teisės aktams bei pareigūno duotai priesaikai; 5) nustatyti akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo sandorio padarinius akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ bei Lietuvos Respublikai. Siekdama efektyviai ir operatyviai atlikti tyrimą, Komisija patvirtino tris darbo grupes informacijai rinkti iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos. Komisijos pirmininkui pavesta susirašinėti su kitomis valstybės institucijomis. Komisija 2002 m. surengė aštuonis posėdžius. Juose buvo svarstomi darbo organizavimo, bendradarbiavimo su teisėsaugos ir kitomis valstybės institucijomis klausimai, aptarti gautos tyrimo informacijos bei Komisijos veiklos pratęsimo klausimai, pritarta informacijai apie Komisijos veiklą (Komisijos posėdžio 2002 m. spalio 7 d. protokolas Nr. 1; Komisijos posėdžio 2002 m. spalio 14 d. protokolas Nr. 2; Komisijos posėdžio 2002 m. spalio 21 d. protokolas Nr. 3; Komisijos posėdžio 2002 m. spalio 28 d. protokolas Nr. 4; Komisijos posėdžio 2002 m. lapkričio 5 d. protokolas Nr. 5; Komisijos posėdžio 2002 m. lapkričio 12 d. protokolas Nr. 6; Komisijos posėdžio 2002 m. lapkričio 12 d. protokolas Nr. 6; Komisijos posėdžio 2002 m. lapkričio 19 d. protokolas Nr. 7; Komisijos posėdžio 2002 m. lapkričio 28 d. protokolas Nr. 8). Komisija 2003 m. surengė penkis posėdžius, kuriuose buvo svarstoma gautos tyrimo medžiagos analizė (2003 m. gruodžio 4 d. protokolas Nr. 1; 2003 m. gruodžio 8 d. protokolas Nr. 2; 2003 m. gruodžio 9 d. protokolas Nr. 3; 2003 m. gruodžio 18 d. protokolas Nr. 4; 2003 m. gruodžio 22 d. protokolas Nr. 5). Komisija, preliminariai susipažinusi su pateikta medžiaga, dalyvaujant Seimo kanceliarijos Teisės departamento valstybės tarnautojams – vyresniajam patarėjui Pauliui Griciūnui, patarėjui Edvinui Mušinskiui (iki 2004 m. balandžio 8 d.), Komisijų sekretoriato patarėjai Leonardai Kuodienei, pradėjo išsamią akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybių analizę ir atliko šiuos tyrimo veiksmus: 2004 m. balandžio 1 d. Komisijos posėdyje buvo patvirtintas darbo reglamentas; 2004 m. balandžio mėn. (2004 m. kovo 25 d. protokolas Nr. 1; 2004 m. kovo 29 d. protokolas Nr. 2; 2004 m. kovo 31 d. protokolas Nr. 3; 2004 m. balandžio 1 d. protokolas Nr. 4; 2004 m. balandžio 5 d. protokolas Nr. 5; 2004 m. balandžio 7 d. protokolas Nr. 6; 2004 m. balandžio 8 d. protokolas Nr. 7) Komisijos posėdžiuose buvo tiriami valstybės institucijų pateikti dokumentai ir kiti duomenys; 2004 m. balandžio–gegužės mėn. Komisija atlikdama tyrimą išklausė šiuos asmenis (asmenys nurodyti paaiškinimų davimo eilės tvarka): balandžio 13 d. – B. Vainorą, buvusį akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinį direktorių; V. Valentukevičių, buvusį Energetikos ministerijos sekretorių (vėliau – ūkio viceministrą); S. Kutą, buvusį energetikos ministrą; M. L. Stankevičių, buvusį Ministrą Pirmininką; A. Stasiukyną, buvusį energetikos ministrą; balandžio 14 d. – V. P. Andriukaitį, Seimo Pirmininko pavaduotoją; I. Dološickį, buvusį AB „Biržų naftotiekis“ direktorių; R. Atkočiūną, buvusį Privatizavimo agentūros direktorių; balandžio 20 d. – V. Gedvilą, buvusį akcinės bendrovės „Būtingės nafta“ generalinį direktorių; A. Gimbutą, AB „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pavaduotoją; V. Mončiunską, buvusį akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ finansų direktorių; J. Veselką, buvusį ekonomikos ministrą; balandžio 21 d. – V. V. Zimnicką, buvusį Seimo Ekonomikos komiteto pirmininką; A. Križinauską, buvusį finansų ministrą; A. Valį, buvusį teisingumo ministrą; balandžio 22 d. – A. Z. Kaminską, buvusį ekonomikos ministrą; S. Burbienę, buvusią Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkę; A. Šimėną, buvusį Seimo Ekonomikos komiteto pirmininką; balandžio 27 d. – V. Petrošienę, akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ finansų direktorę; A. Stanikūną, Konkurencijos tarybos pirmininką; R. Atkočiūną, buvusį Privatizavimo agentūros direktorių; J. Kazlauską, buvusį Ūkio ministerijos Energetikos vystymo departamento direktorių; balandžio 28 d. – G. Miškinį, buvusį ūkio viceministrą; A. Bartulį, buvusį ūkio viceministrą; A. Saudargą, buvusį užsienio reikalų ministrą; A. Šemetą, buvusį finansų ministrą; V. Jacyną, l. e. Specialiųjų tyrimų tarnybos operatyvinės valdybos viršininko pareigas; balandžio 29 d. – S. Spėčių, buvusį ūkio ministro patarėją; G. Vagnorių, buvusį Ministrą Pirmininką; A. Ranko, laikinai ėjusį AB „Būtingės nafta“ direktoriaus pareigas; gegužės 3 d. – D. Kutraitę-Giedraitienę, buvusią Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerę; J. Lionginą, buvusį finansų ministrą; gegužės 4 d. – V. Junevičių, buvusį ūkio viceministrą; V. Macevičių, buvusį AB „Mažeikių nafta“ generalinį direktorių; N. Eidukevičių, ūkio viceministrą; A. Kubilių, Seimo narį; I. Degutienę, buvusią socialinės apsaugos ir darbo ministrę; gegužės 5 d. – G. Balčiūną, buvusį teisingumo ministrą; V. P. Andriukaitį, Seimo Pirmininko pavaduotoją; S. Kaktį, buvusį valdymo ir savivaldybių reikalų ministrą; E. Žilevičių, Finansų ministerijos sekretorių (buvusį finansų viceministrą); J. Aleksaitę, buvusią Teisingumo ministerijos Teisės departamento direktorę; V. Junoką, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių; gegužės 6 d. – A. Gimbutą, akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pavaduotoją; G. Bartkų, buvusį teisingumo ministrą; A. Pocių, Valstybės saugumo departamento generalinį direktorių; J. Jurgelį, buvusį Valstybės saugumo departamento generalinį direktorių; gegužės 10 d. – L. L. Andrikienę, buvusią Europos reikalų ministrę; V. Landsbergį, Seimo narį; E. Maldeikį, buvusį ūkio ministrą; gegužės 12 d. – V. Adamkų, Lietuvos Respublikos Prezidentą; gegužės 13 d. – V. Markevičiūtę, Vyriausybės atstovę akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“; gegužės 17 d. – K. Masiulį, buvusį Ministro Pirmininko patarėją nacionalinio saugumo klausimais; gegužės 24 d. – N. Eidukevičių, ūkio viceministrą; V. Markevičiūtę, Vyriausybės atstovę AB „Mažeikių nafta“; P. Naviką, buvusį Mokesčių inspekcijos viršininką; gegužės 27 d. – R. Paksą, buvusį Ministrą Pirmininką, Lietuvos Respublikos Prezidentą. Į Komisijos posėdžius atvykti ir duoti paaiškinimus buvo kviečiami, tačiau neatvyko advokatai G. Dominas ir R. Valiūnas, raštu Komisijai savo neatvykimą motyvavę Advokatūros įstatymo 39 ir 46 straipsniais. Į Komisijos posėdžius atvykti ir duoti paaiškinimus buvo kviečiamas, tačiau, nepanoręs Komisijai teikti žodinių paaiškinimų, neatvyko ir paaiškinimų nedavė buvęs teisingumo ministras V. Pakalniškis. Komisija šiuos asmenis kvietė duoti paaiškinimus iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. IX-1868 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 bei 8 straipsniams (2003 m. balandžio 3 d. redakcija)“ (Žin., 2004, Nr. 81-2903) paskelbimo. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Komisija, atsižvelgdama į surinktos informacijos kiekį, nusprendė, kad šių asmenų pakartotinai kviesti į Komisijos posėdį nereikia. Į Komisijos posėdžius tris kartus buvo kviestas, tačiau neatvyko buvęs Ministras Pirmininkas R. Paksas. Komisija, atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, nusprendė kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kad ši pateiktų išvadą, kokiais būdais Komisija galėtų įgyvendinti savo įgaliojimus. Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisija 2004 m. gegužės 25 d. išvadoje Nr. 101-I-24 nusprendė rekomenduoti Komisijai sprendžiant klausimą dėl R. Pakso neatvykimo vadovautis Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatomis. Tačiau, atsižvelgdama į buvusio Ministro Pirmininko R. Pakso išreikštą norą atvykti į Komisijos posėdį bei duoti paaiškinimus, taip pat į tai, kad R. Paksas atvyko, Komisija nusprendė nepradėti traukimo administracinėn atsakomybėn procedūros. Iš viso Komisija išklausė 52 įvairaus rango valstybės pareigūnų ir tarnautojų bei kitų asmenų paaiškinimus. Iš viso Komisija susipažino su 3644 lapais Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos reikalų ministerijos, Ūkio reikalų ministerijos, Finansų ministerijos, Generalinės prokuratūros, Valstybės saugumo departamento ir kitų institucijų pateiktais dokumentų bei kitais duomenimis. Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji komisija akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybėms ištirti n u s t a t ė:

1. Komisija, tirdama akcinės bendrovės (toliau – AB) „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybes, nusprendė, kad nagrinėjant AB „Mažeikių nafta“ privatizacijos procesą ir jo aplinkybes yra svarbu atkreipti dėmesį ir į tiesiogiai su privatizavimo sandoriu nesusijusias aplinkybes, lėmusias tuometinės valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Mažeikių nafta“ veiklos rezultatus.
2. A. Gimbutas ir V. Mončiunskas Komisijai žodžiu paaiškino, kad 1991 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 488 „Dėl benzino pardavimo Lietuvos Respublikoje“ (Žin., 1992, Nr. 5-89), 1992 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 114 „Dėl kainų Lietuvos Respublikos energetikos sistemoje indeksavimo“ (oficialiai neskelbtas) ir kiti tuometinės Vyriausybės nutarimai, susiję su kuro kainų nustatymu, lėmė, kad VĮ „Mažeikių nafta“ neteko savo apyvartinių lėšų. A. Gimbuto teigimu, 1992 m. sausio–vasario mėnesiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, reguliuojantys naftos produktų kainų skirtumą, įmonę paliko be apyvartinių lėšų ir dėl to 1992–1995 m. VĮ „Mažeikių nafta“ buvo perdirbama tik 3–4 mln. tonų naftos, gamykla tik vegetavo. Tai Komisijai patvirtino ir A. Križinauskas, žodžiu paaiškinęs, kad 1991–1992 m. Vyriausybė, reguliuodama VĮ „Mažeikių nafta“ kainas, kišosi į rinkos kainą ir tokiu būdu „įmonė suvalgė savo lėšas“.
3. V. Mončiunskas Komisijai paaiškino, kad kitas smūgis AB „Mažeikių nafta“ buvo 1995 m. balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 585 „Dėl mokesčių už naftos produktus, pagamintus akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“, surinkimo tvarkos“ (Žin., 1995, Nr. 35-875). Šiuo nutarimu AB „Mažeikių nafta“ buvo įpareigota apskaičiuoti ir surinkti akcizus bei pridėtinės vertės mokesčius ir juos sumokėti nustatyta tvarka ne vėliau kaip kitą darbo dieną. V. Mončiunsko teigimu, AB „Mažeikių nafta“ dėl šio Vyriausybės nutarimo neteko (tiksliau būtų teigti „įšaldė“ – Komisijos past.) 40–50 mln. litų apyvartinių lėšų. Komisija pažymi, kad šiuo Vyriausybės nutarimu AB „Mažeikių nafta“ buvo priversta vykdyti visiškai jai nebūdingas funkcijas, t. y. atlikti dalį mokesčio administratoriaus funkcijų (surinkti mokesčius). Komisijos nuomone, šio Vyriausybės nutarimo (su pakeitimais galiojusio iki 2002 m. rugpjūčio mėn.) nuostatos laikytinos prieštaraujančiomis Mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 61-1525), įsigaliojusio 1995 m. liepos 26 d., 6 ir 7 straipsnių nuostatoms. V. Petrošienė paaiškino, kad dėl šio Vyriausybės nutarimo įmonė kredituodavo Vyriausybę 3–4 mln. litų kas mėnesį, o tai turėjo įtakos įmonės pinigų srautams, tačiau, kita vertus, tokia tvarka sudrausmino įmonę, nes buvo didelis AB „Mažeikių nafta“ mokestinis įsiskolinimas.
4. A. Gimbuto teigimu, sunki VĮ „Mažeikių nafta“ padėtis tęsėsi iki 1995 m. pabaigos. Tačiau įmonė ieškojo įvairių būdų susidariusioms problemoms spręsti. Nuo 1992 m. įmonė pradėjo ieškoti būdų, kaip apsirūpinti savo nafta. Vienas iš būdų užsitikrinti naftos tiekimą buvo „Lukoil“ steigimas. A. Stasiukynas Komisijai paaiškino, kad VĮ „Mažeikių nafta“ 1991–1992 m. buvo viena iš „Lukoil“ steigėjų. Tai Komisijai patvirtino ir V. Gimbutas, Komisijai paaiškinęs, kad valstybės įmonė „Mažeikių nafta“ yra turėjusi 10 procentų naujai steigiamo „Lukoil“ koncerno akcijų. Pasak jo, tai „buvo matymas“, kad naftos tiekėjas reikalingas kompanijai, tačiau vadovai „buvo kviečiami į Vilnių pasiaiškinti“. V. Mončiunskas patvirtino Komisijai, kad VĮ „Mažeikių nafta“ iš tiesų buvo „Lukoil“ steigėja, kartu teigdamas, kad „patvirtinančių dokumentų“ vargu ar pavyks rasti. Pasak jo, VĮ „Mažeikių nafta“ turėjo 10 procentų „Lukoil“ akcijų už kelis tūkstančius dolerių. Galiausiai buvo „padaryta užskaita“ ir akcinis kapitalas buvo panaikintas. Pasak V. Mončiunsko, „neįvykus „Lukoil“, 1992–1995 m. Vyriausybei ne kartą buvo pristatomi galimo Lietuvos naftos koncerno variantai. Įvairūs naujosios korporacijos variantai buvo pristatinėjami „daug daug kartų“. V. Mončiunskas Komisijai paaiškino, kad dėl „atvirkščiai išverstos“ informacijos, kad „Lukoil“ valdo Mažeikų naftą, įmonės vadovybė pabijojo nušalinimo, „savaime aišku, tuos dalykus slėpė“, o vėliau kažkokiu būdu „Lukoil“ akcijos buvo „parduotos ar atpirktos“. V. Petrošienė paaiškino, kad AB „Mažeikių nafta“ ketino dalyvauti „Lukoil“ steigime, tačiau Energetikos ministerija neleido pasirašyti sutarties. G. Vagnorius Komisijai paaiškino, kad jeigu jis būtų žinojęs apie VĮ „Mažeikių nafta“ dalyvavimą „Lukoil“ steigime, „tas ministras ar tas įmonės direktorius būtų nedirbęs“.
5. A. Stasiukynas taip pat paaiškino, kad tuo metu vyko „pusiau oficialios derybos“. „Statoil“, „Shell“ ir „Mobil“ AB „Mažeikių nafta“ nesidomėjo, nes nebuvo naftos tiekimo garantijų. Oficialiai (maždaug 1994 m. antrojoje pusėje) apie 100 mln. JAV dolerių pasiūlė tik „Lukoil“ su Italijos „Agip“. „Lukoil“ reikalavo 51 procento AB „Mažeikių nafta“ akcijų, bet Vyriausybė ir Respublikos Prezidentas nesutiko su tokiomis sąlygomis. V. P. Andriukaitis Komisijai patvirtino, kad „tokios diskusijos Seime buvo“.
6. A. Stasiukynas paaiškino, kad VĮ „Mažeikių nafta“ apyvartinis naftos kiekis 1994 m. buvo 1 mln. tonų naftos, t. y. apie 140 mln. JAV dolerių to meto kainomis. A. Stasiukynas teigė, kad 1994 m. 100 mln. JAV dolerių įmonei buvo milžiniški pinigai. „Mažeikių nafta“ net nepirko naftos, „jie dirbo iš perdirbimo“, finansinė padėtis „buvo tragiška“, kreditų gauti naftai pirkti buvo neįmanoma. Užsienyje VĮ „Mažeikių nafta“ neatrodė kaip būtinybė Lietuvos valstybei, lyginant, pavyzdžiui, su Ignalinos atomine elektrine. Be to, prie sunkumų prisidėjo naftos krovimo problema ir geležinkelių sistemos sutrikimas. Lietuvos rinka VĮ „Mažeikių naftai“ buvo per maža, todėl egzistuoti ji galėjo tik pigesnės naftos dėka. V. Petrošienė Komisijai paaiškino, kad įmonė buvo „ryškiai“ per didelė Lietuvai, todėl ją reikėjo uždaryti arba organizuoti normalų darbą. V. Petrošienė taip pat paaiškino, kad 1995 m. apyvartinių lėšų įmonėje praktiškai nebuvo, įmonė dirbo su trukusiomis iki mėnesio prastovomis.
7. A. Stasiukynas Komisijai žodžiu paaiškino, kad 1993–1995 m., kaip ir įmonių „Lietuvos energija“ ir „Lietuvos dujos“ atveju, Vyriausybė priėmė sprendimą dėl naftos sektoriaus koncentracijos, tačiau Vyriausybėje ir Seime nebuvo bendros nuomonės ir „dėl to procesas stabdėsi“. A. Stasiukyno teigimu, tuo metu „opozicija labai energingai kovojo prieš šitas idėjas, skaitydama, kad „Mažeikių nafta“ verta 1,5 mlrd. JAV dolerių“, o „tuometinei Vyriausybei pritrūko politinės valios padaryti neabejotinai teisingą reikalą“. J. Veselka Komisijai paaiškino, kad dėl Lietuvos naftos steigimo ekonomiškai viskas buvo pagrįsta, tačiau „LDDP buvo bailiai“.
8. Komisijai žodinius paaiškinimus pateikę asmenys (A. Gimbutas, B. Vainora) akcentavo, kad 1995 m. AB „Mažeikių nafta“ patirti nuostoliai buvo susiję ir su itin didele naftos produktų kontrabanda. Apklausiant B. Vainorą, Komisijoje buvo aptariamas traukinio sąstato su 59 cisternomis krosnių kuro, vežamo iš AB „Mažeikių nafta“, sulaikymo epizodas. Vėliau, Komisijai paprašius A. Gimbuto išsamiau papasakoti apie minėtą istoriją dėl krosnių kuro, jis paaiškino, kad 1995 m. „mes šventėm įmonės 15 metų sukaktį“, į ją buvo pakviestas Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, „dar iš Vyriausybės“. Ta proga buvo pasiskųsta dėl didelės naftos produktų kontrabandos. Ir po dviejų dienų „susilaukėm komisijų krūvos“. Nors sertifikatai buvo išrašyti krosnių kurui, tačiau AB „Mažeikių nafta“ buvo apkaltinta, kad tai – dyzelinas. Į laboratorijų išvadas niekas nekreipė dėmesio (tai patvirtino ir B. Vainora). Pasak A. Gimbuto, konfiskuotas „jų vadinamas dyzelinas“ vėliau buvo realizuotas kaip krosnių kuras.
9. 1995 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1451 „Dėl paskolos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ valstybės garantijos suteikimo“ iki 1996 m. vasario 17 d. suteikė valstybės garantiją AB „Lietuvos taupomasis bankas“ dėl teikiamos 16 mln. litų paskolos AB „Mažeikių nafta“.
10. 1996 m. vasario 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 173 „Dėl paskolų akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ valstybės garantijų“ (oficialiai neskelbtas) AB „Mažeikių nafta“ buvo suteiktos valstybės garantijos trims Austrijos bankams dėl 17 402 282,5 JAV dolerių paskolų, skirtų už naftą apmokėti pagal tiekimo sutartis.
11. A. Križinauskas atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės nutarimuose specialiai buvo įrašyti žodžiai „už naftą apmokėti“, „skiriama apmokėti už X (t. y. įvairūs naftos kiekiai – Komisijos past.) tonų naftos pagal tiekimo sutartis“, nes buvo bijoma, kad pinigai nebūtų panaudoti kitiems tikslams (skoloms sumokėti ir pan. – Komisijos past.). A. Križinauskas Komisijai paaiškino, kad AB „Mažeikių nafta“ kasdien sumokėdavo 4–5 mln. litų iš 14–18 mln. litų kasdien sumokamų mokesčių, todėl suteikiant valstybės garantijas buvo žiūrima, „ką galima parasti garantijos prasme“ palyginti su AB „Mažeikių nafta“ sumokėtais mokesčiais. Tačiau Komisija atkreipia dėmesį, kad teigti, kad AB „Mažeikių nafta“ kasdien sumokėdavo 4–5 mln. litų mokesčių, nėra tikslu, nes, kaip jau minėta, 1995 m. balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 585 AB „Mažeikių nafta“ buvo pavesta vykdyti dalį mokesčio administratoriaus funkcijų.
12. 1996 m. vasario 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 256 „Dėl paskolos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ valstybės garantijos galiojimo laiko pratęsimo“ (oficialiai neskelbtas) iki 1996 m. gegužės 17 d. buvo pratęstas valstybės garantijos laikas AB „Lietuvos taupomasis bankas“ dėl AB „Mažeikių nafta“ suteiktos 12 mln. litų paskolos. Komisija atkreipė dėmesį, kad 1996 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 698 „Dėl paskolos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ valstybės garantijos galiojimo laiko pratęsimo“ (oficialiai neskelbtas) iki 1996 m. rugpjūčio 17 d. buvo pratęstas valstybės garantijos laikas AB „Lietuvos taupomasis bankas“ dėl AB „Mažeikių nafta“ suteiktos 12 mln. litų paskolos, grąžinant 10 mln. litų paskolos likutį. Šios valstybės garantijos galiojimo pratęsimo terminas iki 1996 m. lapkričio 17 d. buvo pratęstas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1058 „Dėl paskolos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ valstybės garantijos galiojimo laiko pratęsimo“ (oficialiai neskelbtas), grąžinant 9 mln. litų paskolos likutį. Komisijos manymu, šie Vyriausybės nutarimai akivaizdžiai įrodo, kad 1996 m. AB „Mažeikių nafta“ nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Tą Komisijai paaiškino ir kviestieji asmenys V. Valentukevičius, L. M. Stankevičius, A. Stasiukynas, teigę, kad pagrindinė AB „Mažeikių nafta“ problema buvo apyvartinio kapitalo trūkumas.
13. A. Gimbuto teigimu, 1996 m. įmonė „išsileido eurobondus“ (vertybinius popierius – Komisijos past.), iš pradžių 10 mln. dolerių, vėliau – 35 mln. dolerių. Taip 1996 m. III ketvirtį pirmą kartą vėl įsigijo savo naftos ir atitinkamai pradėjo realizuoti savo produktus. Tačiau įsigytos naftos neužtekdavo, todėl toliau buvo teikiama procesingo (užsakovo naftos perdirbimo – Komisijos past.) paslauga.
14. B. Vainora Komisijai žodžiu paaiškino, kad AB „Mažeikių nafta“ finansinę padėtį pablogino ir Būtingės terminalo statyba, kuri buvo vykdoma AB „Mažeikių nafta“ apyvartinėmis lėšomis, nors turėjo būti vykdoma kreditorių lėšomis.
15. V. Valentukevičius Komisijai žodžiu paaiškino, kad Būtingės terminalo statyba buvo reikalinga pačiai AB „Mažeikių nafta“ kaip alternatyvus naftos šaltinis. Atskirai Būtingė dirbti negalėjusi, atitinkamai tikslingas buvo ir šių įmonių sujungimas. Taip pat V. Valentukevičius paaiškino, kad politiniai sprendimai dėl Būtingės terminalo statybos buvo priimti dar 1994 metais, tačiau nebuvo finansinių sprendimų. A. Stasiukynas Komisijai paaiškino, kad sprendimas dėl Būtingės buvo iš esmės teisingas, tačiau statybos išlaidos gerokai (apie 20–30 procentų) viršijo sąmatą. V. P. Andriukaitis Komisijai žodžiu paaiškino, kad Būtingės terminalo statybą lėmė ne ekonominiai ar kiti skaičiavimai. Šio terminalo statybos vieta buvo pasirinkta remiantis politiniais motyvais ir toks sprendimas neabejotinai turėjo ekonominių pasekmių. J. Veselka Komisijai teigė, „kad Būtingės naftos terminalas buvo beprasmis“ (t. y. užteko Klaipėdos naftos terminalo – Komisijos past.). A. Šimėnas Komisijai paaiškino, kad Būtingė buvo pastatyta Rusijos interesais, nes buvo tik naftotiekis, o ne produktotiekis. J. Veselka pareiškė, kad jis vienas ir balsavo prieš Būtingės terminalą, nes toks sprendimas „buvo nenormalus“. G. Vagnorius Komisijai paaiškino, kad A. Šleževičiaus vadovaujama Vyriausybė „vietoj importo terminalo, vietoj apsirūpinimo žaliavomis ekstra atvejais priėmė sprendimą statyti eksporto terminalą kaip komercinį objektą“. Dėl to „IPL International Inc.“ (toliau – „IPL“) išsigando galimų didelių pertvarkymo išlaidų ir pasitraukė, o „Williams“ „priėmė įsipareigojimą iš komercinio objekto taip pat padaryti objektą, kuris tenkintų nacionalinio saugumo interesus. Tai yra prireikus padaryti importo galimybes“.
16. A. Šemeta Komisijai paaiškino, kad labai didelė klaida buvo statyti terminalą valstybės lėšomis. Kuomet trys įmonės buvo sujungtos, „skylės“ iš esmės atsirado dėl Būtingės terminalo.
17. Komisija, vykdydama AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybių tyrimą, inter alia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl valstybinės Klaipėdos naftos eksporto įmonės“ (Žin., 1991, Nr. 28-784) buvo nuspręsta, kad yra tikslinga statyti valstybinę Klaipėdos naftos eksporto įmonę ir iki įmonės statybos pabaigos į ją nutiesti naftotiekį iš VĮ „Mažeikių nafta“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 106 „Dėl Klaipėdos naftos terminalo komplekso sampratos ir statybos vietos patikslinimo“ (Žin., 1993, Nr. 8-186) buvo patikslintos statybos sąlygos, o jau 1993 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 435 „Dėl priemonių energetikos išteklių tiekimui gerinti bei naftos ir jos produktų terminalo statybai spartinti“ buvo nuspręsta naftos ir jos produktų importo bei eksporto plūduro sistemos terminalą projektuoti ir statyti Būtingėje. V. Valentukevičius Komisijai paaiškino, kad „žymiai racionalesnis sprendimas buvo Klaipėdos variantas, kuris būtų leidęs spręsti perspektyvoje visas problemas kur kas racionaliau ir pigiau valstybei“.
18. B. Vainora Komisijai teigė, kad, nors ir buvo sudarytos ilgalaikės naftos tiekimo sutartys, „Lukoil“ nevykdė savo įsipareigojimų ir nafta AB „Mažeikių naftai“ buvo tiekiama su pertrūkiais. Dėl to buvo reikalingas Būtingės naftos terminalas, nes AB „Klaipėdos nafta“ naftos terminalas netiko laivams iškrauti. V. Valentukevičius Komisijai paaiškino, kad „Klaipėdos naftos“ terminalo variantas AB „Mažeikių nafta“ būtų buvęs pigesnis, nes būtų reikėję mažiau infrastruktūros ir personalo, tačiau dėl įvairių išorinių veiksnių buvo pasirinktas Būtingės variantas.
19. 1995 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 61-1530), kurio nuostatos buvo skirtos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimui reglamentuoti. Šis įstatymas nustatė, kad viešosios nuosavybės teise valstybei ar savivaldybei priklausantis turtas, išskyrus valstybės turtą, įtrauktą į privatizavimo programas, sudarytas pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, kitiems asmenims gali būti perleistas tik pagal šį įstatymą, jei ko kita nenustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas taip pat nustatė privatizavimo institucijas, tarp jų ir Lietuvos valstybinę privatizavimo agentūrą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau šioje išvadoje – Privatizavimo agentūra), kurią įsteigti buvo pavesta Vyriausybei, šių institucijų kompetenciją ir įgaliojimus privatizavimo srityje, privatizavimo būdus ir tvarką.
20. Be kitų nuostatų, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme buvo numatyta ir tai, kad privatizuojamas tik tas turtas, kuris įrašytas į Privatizavimo objektų sąrašą, kurį Privatizavimo agentūros teikimu kas metai tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vadovaudamasi šia įstatymo nuostata, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1996 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 361 „Dėl 1996 metų privatizuojamų objektų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 1996, Nr. 28-683) įrašė AB „Mažeikių nafta“ ir AB „Lietuvos kuras“ į 1996 metais privatizuojamų objektų sąrašą.
21. Nagrinėdama AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybes, Komisija vertino ir AB „Lietuvos nafta“ steigimo procesą bei priežastis, kodėl ši bendrovė taip ir nebuvo įsteigta.
22. Iniciatyva steigti AB „Lietuvos nafta“ oficialiai buvo išreikšta 1996 m. birželio 3 d. Energetikos ministerijos rašte Nr. 01-001-1184, kuriuo į Ministrą Pirmininką L. M. Stankevičių buvo kreiptasi su pasiūlymu pertvarkyti Lietuvos naftos sektorių ir tam tikslui steigti AB „Lietuvos nafta“, kurios įstatinį kapitalą sudarytų turtinis įnašas valstybei priklausančiomis naftos ūkio įmonių (AB „Mažeikių nafta“, AB „Būtingės nafta“, AB „Naftotiekis“ ir AB „Lietuvos kuras“) akcijomis, bei pateikti atitinkamų įstatymų projektai. Šiame energetikos ministro S. Kuto pasirašytame rašte taip pat nurodoma, kad, atsižvelgiant į Respublikos Prezidento ir Ministro Pirmininko pavedimus, tikslinga pavesti kompetentingoms ministerijoms kuo greičiau suderinti pateiktus dokumentus bei sušaukti atskirą Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdį sprendimams priimti.
23. Komisija taip pat pažymi, kad Energetikos ministerijos parengtame pradiniame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekte buvo numatyta, kad Vyriausybė visus įstatymų projektus pateiks Respublikos Prezidentui ir prašys Respublikos Prezidentą pateikti šiuos projektus svarstyti Seimui. V. P. Andriukaitis Komisijai žodžiu paaiškino, kad Respublikos Prezidentas A. Brazauskas „labai nežymiai įtakojo procesą“. Jis teigė, kad „diskusijų gal ir buvo“, tačiau „kontroliuoti procesų Seime tikrai negalėjo“.
24. Komisija atkreipia dėmesį, kad Energetikos ministerijos iniciatyva pertvarkyti naftos ūkį bei jos parengtas Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ steigimo įstatymo projektas neatitiko Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnio 7 dalies, pagal kurią privatizavimo objektas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto sąrašo galėjo būti išbrauktas tik po to, kai tas objektas bent vieną kartą buvo siūlomas parduoti, bet per privatizavimo programoje nustatytą laiką parduotas nebuvo. Kad šis Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ steigimo įstatymo projektas neatitinka bendrojo privatizavimo klausimus reglamentuojančio įstatymo, konstatavo Teisingumo ir Finansų ministerijos bei Privatizavimo agentūra. Šios institucijos konstatavo, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas draudė išbraukti AB „Mažeikių nafta“ bei AB „Lietuvos kuras“ iš privatizuojamų objektų sąrašo, prieš tai nors kartą įstatymo nustatyta tvarka nepasiūlius šių objektų parduoti.
25. Atsižvelgdama į minėtų valstybės institucijų pastabas, Energetikos ministerija 1996 m. birželio 17 d. raštu Nr. 01-001-1299 Ministrui Pirmininkui L. M. Stankevičiui pateikė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą. Jame buvo numatyta, kad privatizavimo objektas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto privatizuojamų objektų sąrašo gali būti išbrauktas arba tuo atveju, kai jis bent kartą buvo siūlomas parduoti, bet per nustatytą laiką parduotas nebuvo, arba kitais įstatymų nustatytais atvejais.
26. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1996 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 780 „Dėl Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ steigimo įstatymo projekto ir su juo susijusių įstatymų projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ (nutarimas oficialiai neskelbtas) nutarė pritarti Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ steigimo įstatymo projektui bei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui ir prašyti Lietuvos Respublikos Seimą svarstyti šiuos įstatymų projektus skubos tvarka. L. M. Stankevičius žodžiu Komisijai paaiškino, kad operatyvumas buvo „dėl situacijos“, kuomet praktiškai AB „Mažeikių nafta“ reikėjo stabdyti, nes AB „Mažeikių nafta“ „merdėjo“.
27. Lietuvos Respublikos Seimas 1996 m. rugsėjo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 100-2260), leidžiantį išbraukti privatizavimo objektus iš Vyriausybės patvirtinto sąrašo ir nepasiūlius jų parduoti įstatymo nustatyta tvarka. Galima konstatuoti, kad šis įstatymas iš esmės buvo pirmasis įstatymas, priimtas dėl konkrečių įmonių, t. y. išskirtinai dėl AB „Mažeikių nafta“ ir AB „Lietuvos kuras“.
28. Lietuvos Respublikos Seimas 1996 m. rugsėjo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymą ir juo nustatė, kad steigiama AB „Lietuvos nafta“ jos įstatinį kapitalą formuojant iš valstybei priklausančių naftos ūkio įmonių, tarp jų ir AB „Mažeikių nafta“, akcijų. V. P. Andriukaitis Komisijai paaiškino, kad įstatymas kelią skynėsi sunkiai, nes buvo bandoma rasti politinį konsensusą tarp Seimo narių.
29. Minėtu įstatymu buvo įtvirtinta, kad AB „Lietuvos nafta“ gali būti privatizuojama tik Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, o užsienio investuotojams šios bendrovės akcijos bent trejus metus gali būti parduodamos tik viešo konkurso, viešo aukciono ar viešo akcijų pardavimo būdu, taip pat atsižvelgiant į įsipareigojimus garantuoti naftos eksporto ir importo tranzitą per Būtingės naftos terminalą ar naftos tiekimą į AB „Mažeikių nafta“.
30. Konstatuodama, kad Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymu buvo ne tik įtvirtinti konkretūs bendrovės akcijų pardavimo būdai (viešas konkursas, viešas aukcionas ar viešas akcijų pardavimas), tačiau numatyti ir gana griežti reikalavimai užsienio investuotojams. Komisija taip pat nustatė, kad šis įstatymas nenumatė bendrųjų privatizavimo klausimus ar akcinių bendrovių veiklą reglamentuojančių įstatymų jokių išimčių.
31. Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymo 2 straipsnis nustatė, kad Vyriausybė išbraukia AB „Mažeikių nafta“ ir AB „Lietuvos kuras“ iš 1996 metų privatizuojamų objektų sąrašo. Įgyvendindama šią įstatymo nuostatą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1363 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl 1996 metų privatizuojamų objektų sąrašo patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1996, Nr. 114-2634) išbraukė AB „Mažeikių nafta“ ir AB „Lietuvos kuras“ iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto 1996 metų privatizuojamų objektų sąrašo.
32. Komisijos nuomone, Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymo 2 straipsnio nuostata, įpareigojusi Vyriausybę išbraukti AB „Lietuvos kuras“ ir AB „Mažeikių nafta“ iš 1996 metų privatizuojamų objektų sąrašo, ir šios nuostatos pagrindu priimtas atitinkamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas užkirto kelią planuotam AB „Mažeikių nafta“ privatizavimui Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka dar 1996 ar 1997 metais, kada AB „Mažeikių nafta“ veikė pelningai.
33. V. V. Zimnickas Komisijai paaiškino, kad AB „Lietuvos nafta“ steigimo tikslas buvo suderinti finansus, nes tuo metu naftotiekis dirbo pelningiausiai. Taip pat ir dėl to, kad nebūtų galimybių „čekinei privatizacijai“. A. Z. Kaminskas Komisijai paaiškino, kad „Lietuvos nafta“ buvo ir sprendimas dėl Būtingės terminalo finansavimo. S. Burbienė paaiškino, kad priimant Akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymą buvo ir energetikų pasipriešinimas. A. Šimėnas Komisijai patvirtino, kad opozicija (turima omenyje ne parlamentinė opozicija, o prieštaravimas – Komisijos past.) dėl Akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymo buvo ir dėl to, kad Biržų naftotiekis dirbo pelningai.
34. B. Vainora žodžiu Komisijai paaiškino, kad AB „Lietuvos nafta“ steigimas buvo visiškai logiškas sprendimas, kurį reikėjo daryti daug anksčiau. V. Mončiunskas Komisijai paaiškino, kad tik „Williams“ įtikino, kad reikalingas stambesnis koncernas. V. Mončiunskas paaiškino, kad pavienė gamykla nelabai ką domino, nes kompleksas kuo stambesnis, tuo įdomesnis. Tačiau visi „žvalgybininkai“ (užsienio investuotojų atstovai – Komisijos past.) reikalaudavo naftos tiekimo garantijų, subalansuoti rytų–vakarų interesus. V. Mončiunskas Komisijai paaiškino, kad „Williams“ panaudojo 1992–1995 m. idėjas dėl nacionalinio koncerno steigimo. A. Gimbutas Komisijai paaiškino, kad „Williams“ „atėjo per Būtingę“ ir Lietuvos naftos įstatymas buvo nevykdomas dėl „Williams“. Jo teigimu, „Williams“ atėjo 1997 m. rudeniop.
35. A. Križinauskas Komisijai paaiškino, kad įmonių sujungimas turėjo privatizavimo užuomazgų, nes „savitiksliai“ tokių dalykų niekas nedaro. S. Burbienė Komisijai paaiškino, kad buvo aišku, jog toks komercinis objektas valstybės nuosavybe neišliks.
36. Komisija pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar 1997 m. sausio 15 d. posėdyje įpareigojo Ūkio ministeriją su darbo grupe (grupės vadovu buvo paskirtas ūkio ministras V. Babilius) iki vasario 27 d. parengti AB „Lietuvos nafta“ steigimo akto ir įstatų projektus, tačiau AB „Lietuvos nafta“ steigimo dokumentai taip ir nebuvo pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Komisija taip pat neturi duomenų, ar ūkio ministras, vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. sausio 15 d. posėdžio protokole įrašytą pavedimą, sudarė komisiją akcinių bendrovių „Mažeikių nafta“, „Būtingės nafta“, „Naftotiekis“ ir „Lietuvos kuras“ turtui įvertinti. Tai taip pat buvo būtina sąlyga AB „Lietuvos nafta“ steigimo procesui pradėti.
37. Komisija taip pat pažymi, kad Ūkio ministerija nesiėmė atitinkamų veiksmų, nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 109 „Dėl energetikos, ryšių, transporto bei kitų didesnių įmonių privatizavimo“ (Žin., 1997, Nr. 14-299) įtraukė dar neįsteigtą AB „Lietuvos nafta“ į energetikos, ryšių, transporto bei kitų didesnių įmonių, 1997–1998 metais privatizuojamų skelbiant tarptautinį konkursą, sąrašą. Komisijos nuomone, Vyriausybė negalėjo įrašyti į privatizuojamų įmonių sąrašą dar neįregistruotos bendrovės. Tokią savo asmeninę poziciją pateikė ir A. Šimėnas. G. Vagnorius, Komisijos posėdyje paklaustas, kodėl į privatizuojamų įmonių sąrašą buvo įrašyta dar neįregistruota bendrovė „Lietuvos nafta“, teigė, kad „jūs kažką painiojate, taip negalėjo atsitikti“. Pažymėtina, kad šio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektą, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. sausio 21 d. pavedimą Nr. 20-724, Vyriausybei 1997 m. sausio 29 d. raštu Nr. 03-06-112 pateikė Privatizavimo agentūra.
38. Minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. vasario 11 d. nutarime Nr. 109 atsispindėjo valstybės pozicija strateginius objektus privatizuoti viešo konkurso būdu. Tą patvirtina ir nutarimo 2.1 punktas, nustatantis, kad šiuo nutarimu patvirtinamas sąraše esančių įmonių valstybei priklausantis turtas (akcijos) privatizuojamas viešo konkurso būdu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi Komisija konstatuoja, kad šiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime buvo nustatytos svarbios sąlygos. Pirma, strateginių įmonių privatizavimo būdu buvo pasirinktas viešas konkursas. Antra, įmonės turėjo būti privatizuojamos Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo, o ne specialaus įstatymo nustatyta tvarka. R. Atkočiūnas Komisijai paaiškino, kad „nuo čia privatizavime prasideda jovalas, vietoj to, kad būtų tvarka privatizavime“. R. Atkočiūnas paaiškino, kad „už šių įmonių privatizavimą tapo atsakinga Europos reikalų ministerija, tai buvo nonsensas, tai buvo keista“, „atsirado penkios „nianės“ vienam objektui – Privatizavimo agentūra, Privatizavimo komisija, ministerija steigėja, Vyriausybė ir papildomai Europos reikalų ministerija“.
39. Komisija pažymi, kad minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. vasario 11 d. nutarimas Nr. 109 „Dėl energetikos, ryšių, transporto bei kitų didesnių įmonių privatizavimo“ iš esmės atspindėjo Vyriausybės programos Vidaus politikos skyriaus 4 skirsnio „Skatinti verslą ir kapitalo investicijas“ nuostatas, kuriose buvo nustatyta, kad „didesnės paklausios įmonės (objektai) bus parduodamos skelbiant tarptautinius privatizavimo konkursus“ bei tai, kad „svarbiausias konkursinio privatizavimo kriterijus būtų objekto kaina.“
40. Tačiau nepaisant įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose įtvirtintų nuostatų, Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymas, kurio priėmimas buvo pagrindas sustabdyti AB „Mažeikių nafta“ privatizavimą Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, dėl įvairių priežasčių iš esmės taip ir nebuvo pradėtas įgyvendinti, o dėl to AB „Lietuvos nafta“ įsteigta bei privatizuojama įstatymų nustatyta tvarka taip ir nebuvo. Komisijos nuomone, tą iš dalies galėjo sąlygoti būtent Ūkio ministerijos neveiklumas įgyvendinant Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimus.
41. Komisijos nuomone, nagrinėjant AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybes, yra tikslinga paanalizuoti ir valstybės institucijų, oficialiai įgyvendinusių ar dariusių įtaką privatizavimo procesui, įgaliojimus, tarpusavio sąveiką bei jų priimtus sprendimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo. Tuo požiūriu paminėtinas 1996 m. gruodžio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos Europos reikalų ministerijos, Ūkio ministerijos, Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsteigimo, Ekonomikos ministerijos, Energetikos ministerijos, Miškų ūkio ministerijos, Pramonės ir prekybos ministerijos, Žemės ūkio ministerijos panaikinimo ir Vyriausybės įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 122-2864). Pabrėžtina, kad šio įstatymo projektą Seimui Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė tik gruodžio 11 d., t. y. prieš vieną dieną iki jo priėmimo oficialiai taip ir nepaskelbtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr.
42. Ir nors Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašė Seimą nagrinėti įstatymą ypatingos skubos tvarka, toks skubotas įstatymo priėmimas, net nesant Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Juridinio skyriaus išvados, rodo gan atsainų ir neatsakingą tuometinio Seimo požiūrį į įstatymų leidybos procesą.
43. Minėto įstatymo 1 straipsniu buvo įsteigtos Europos reikalų ir Ūkio ministerijos. Komisijos nagrinėjamų AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybių požiūriu jos svarbios tuo, kad jos buvo valstybės institucijos, įgaliotos priimti sprendimus valstybės turto privatizavimo procese. Ir nors įstatymo, kuriuo buvo įsteigtos Europos reikalų ir Ūkio ministerijos, projekto aiškinamajame rašte buvo teigiama, kad įstatymo tikslas – atsižvelgiant į tai, kad ministerijų funkcijos neretai dubliavosi, sukoncentruoti šalies ūkio valdymą, kad sprendimus būtų galima priimti ir įgyvendinti daug operatyviau, nagrinėjant Lietuvos Respublikos Europos reikalų ministerijos, Ūkio ministerijos, Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsteigimo, Ekonomikos ministerijos, Energetikos ministerijos, Miškų ūkio ministerijos, Pramonės ir prekybos ministerijos, Žemės ūkio ministerijos panaikinimo ir Vyriausybės įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymą įgyvendinančius poįstatyminius aktus, kompetencijos paskirstymas tarp privatizavimo procese dalyvavusių institucijų nebuvo užtikrintas.
44. Komisija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 58 „Dėl Lietuvos Respublikos Europos reikalų ministerijos svarbiausiųjų funkcijų patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 10-190) preliminariai nustatė Europos reikalų ministerijos kompetenciją privatizavimo klausimais, o 1997 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 282 „Dėl Lietuvos Respublikos Europos reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Žin.,1997, Nr. 28-674) galutinai įtvirtino Europos reikalų ministerijos kompetenciją privatizavimo srityje.
45. Vertinant šių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų santykį su tuo metu galiojusiais įstatymais, pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 58, kuriuo laikinai buvo patvirtintos Europos reikalų ministerijos funkcijos, kai kuriomis nuostatomis šiai ministerijai buvo suteikti įgaliojimai, kuriuos tuo metu, vadovaudamasi Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1401 „Dėl Lietuvos valstybinės privatizavimo agentūros prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1995, Nr. 91-2046), vykdė Privatizavimo agentūra. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. sausio 27 d. nutarime Nr. 58 „Dėl Lietuvos Respublikos Europos reikalų ministerijos svarbiausiųjų funkcijų patvirtinimo“ buvo nustatyta, kad Europos reikalų ministerija koordinuoja Privatizavimo agentūros veiklą (nors kitame punkte jau numatyta, kad šios institucijos veiklą koordinuoja pats Europos reikalų ministras), kai tuo tarpu jau minėtuose Lietuvos valstybinės privatizavimo agentūros prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatuose buvo įtvirtinta, kad Privatizavimo agentūra turi ūkinį, finansinį, organizacinį ir teisinį savarankiškumą, o pati agentūra bei jos direktorius yra tiesiogiai atskaitingi Lietuvos Respublikos Vyriausybei.
46. Komisija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 282 patvirtintuose Europos reikalų ministerijos nuostatuose nebebuvo normų, įtvirtinančių Europos reikalų ministerijos „vadovavimą“ Privatizavimo agentūrai, tačiau kai kurios Europos reikalų ministerijos funkcijos aiškiai dubliavosi ne tik su privatizavimo procese dalyvaujančių, tačiau ir su kitų valstybės institucijų funkcijomis.
47. Atsižvelgiant į Europos reikalų ministerijos steigimo tikslą, kuris buvo „koordinuoti santykių palaikymo su Europos šalimis problemų nagrinėjimą bei sprendimus ekonominėse ir socialinėse ministerijose“, bei į šios ministerijos nuostatuose nustatytas funkcijas, kurios dažnai dubliavosi su kitų valstybės institucijų funkcijomis (pavyzdžiui, dalyvavimas formuojant valstybės politiką muitų tarifų srityje ar rengiant prekių ir paslaugų eksporto plėtojimo bei rėmimo programas konkuravo su Ūkio ministerijos funkcijomis, dalyvavimas rengiant ir prognozuojant valstybės vardu gaunamų paskolų panaudojimo strategiją, jų poreikį ir efektyvaus panaudojimo galimybes – su Finansų ministerijos funkcijomis, valstybinio turto privatizavimo proceso koordinavimas ir kontroliavimas bei ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir vietos savivaldos institucijų parengtų objektų privatizavimo programų analizavimas – su Privatizavimo komisijos bei Privatizavimo agentūros funkcijomis), galima daryti išvadą, kad Europos reikalų ministerija netapo organiška ir lygiaverte struktūra tarp ministerijų, jai tiesiog buvo perduota dalis kitų institucijų, tarp jų ir privatizavimo procese dalyvavusių, funkcijų, taip bandant koordinuoti pastarųjų veiklą.
48. Europos reikalų ministerijos įgaliojimų privatizavimo srityje didėjimą patvirtina ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 317 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 109 „Dėl energetikos, ryšių, transporto bei kitų didesnių įmonių privatizavimo“ papildymo“ (Žin.,1997, Nr. 31-759), kurio 3 punktas inter alia nustatė, kad Europos reikalų ministerija yra atsakinga už šiame sąraše esančių įmonių privatizavimą. Komisijos nuomone, šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas neatitiko Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo, aiškiai įtvirtinusio Privatizavimo agentūros kompetenciją privatizavimo srityje. Pabrėžtina, kad įstatyme buvo nustatyta, kad Privatizavimo agentūros įgaliojimai savo turiniu buvo daug didesni už ministerijų, vykdžiusių įmonių steigėjų funkcijas, galias. Tuo tarpu minėtu nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė svarbiausių įmonių privatizavimo kontrolę iš specialiai tam įsteigtos ir įstatymu pavestas privatizavimo funkcijas atliekančios Privatizavimo agentūros perleido visų ministerijų veiklą iš esmės tik koordinuoti turėjusiai institucijai – Europos reikalų ministerijai. Nepaisant to, kokie buvo šio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo motyvai, t. y. nežiūrint, ar Vyriausybės netenkino Privatizavimo agentūros veikla, ar buvo tiesiog siekiama išplėsti Europos reikalų ministerijos funkcijas, perduodant jai dalį privatizavimo institucijų funkcijų, Komisijos nuomone, toks Vyriausybės sprendimas ne tik neatitiko Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatų, bet ir galėjo būti viena iš prielaidų, sąlygojusių vis didesnę politinių sprendimų svarbą valstybės turto privatizavimo procese. A. Šimėnas Komisijai teigė, kad „Europos reikalų ministrė buvo iš tų ministrų, su kuriais skaitomasi“.
49. Komisija pažymi, kad, nepaisant Lietuvos Respublikos Europos reikalų ministerijos, Ūkio ministerijos, Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsteigimo, Ekonomikos ministerijos, Energetikos ministerijos, Miškų ūkio ministerijos, Pramonės ir prekybos ministerijos, Žemės ūkio ministerijos panaikinimo ir Vyriausybės įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte išdėstytų siekių išvengti ministerijų funkcijų dubliavimosi, įsteigtos Europos reikalų ministerijos kompetencija nebuvo atribota ne tik nuo kitų ministerijų, tačiau ir nuo valstybės turto privatizavimo procesą koordinuojančių ir vykdančių institucijų. Tai galėjo būti viena iš sąlygų neefektyviam privatizavimo procesui vykti. Tokią nuomonę žodiniuose paaiškinimuose Komisijai išdėstė ir R. Atkočiūnas. R. Atkočiūnas paaiškino, kad privatizavimo procese „prasidėjo ne darbas, o chaosas“, „ūkio ministerija „Mažeikių naftą“ tempė į save, ponia Andrikienė – tempė į save, Vyriausybė – į save, o Privatizavimo agentūra buvo nustumta į šoną“. 1997 m. buvo naudojamasi „telefonine teise“, „teko gauti visokiausių įvairiausių nurodymų“, ypač iš Europos reikalų ministerijos pusės. Ši ministerija „neturėjo privatizavimo specialistų“, todėl „susišnekėti buvo labai sudėtinga“.
50. Nagrinėjant AB „Lietuvos nafta“, taip pat ir AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybes, svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 442 „Dėl viešo konkurso komisijų sudarymo ir jų įgaliojimų privatizuojant įmones, įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 109 „Dėl energetikos, ryšių, transporto bei kitų didesnių įmonių privatizavimo“ patvirtintą sąrašą“ (Žin., 1997, Nr. 41-1012) sudarė tris viešo konkurso įmonėms privatizuoti komisijas, tarp jų ir 11 asmenų viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisiją, kurios pirmininku buvo paskirtas V. Junevičius – Europos reikalų ministerijos Privatizavimo departamento direktorius. Šios komisijos svarbą AB „Lietuvos nafta“ privatizavimo procese patvirtina ir aukščiau minėto nutarimo 2 punktas, kuriame pavedama nurodytoms komisijoms parengti (kartu su Privatizavimo agentūra ir ministerija įmonės steigėja) ir vykdyti viešus įmonių, įtrauktų į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 109 patvirtintą sąrašą, privatizavimo konkursus, suteikiant joms gana plačius įgaliojimus, tarp jų ir nustatyti privatizuojamų įmonių veiklos apribojimus, nustatyti privatizavimo programų parengimo kriterijus, nagrinėti gautus pasiūlymus dėl programų rengimo ir išrinkti konkurso privatizavimo programoms rengti nugalėtojus, nustatyti įmonių privatizavimo sąlygas, nagrinėti privatizavimo konkurso metu gautus pasiūlymus bei išrinkti privatizavimo konkurso nugalėtoją.
51. Komisija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu sudarytos Viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisijos įgaliojimai iš dalies dubliavosi su Privatizavimo agentūros funkcijomis, nustatytomis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme. Pavyzdžiui, abi šios institucijos buvo įgaliotos nustatyti privatizuojamo objekto privatizavimo sąlygas ar veiklos apribojimus. Nepaisant to, į viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisijos sudėtį nebuvo įtrauktas nė vienas Privatizavimo agentūros atstovas, tuo tarpu įrašyti net du Europos reikalų ministerijos atstovai, Ūkio ministerijos atstovas, taip pat Privatizavimo komisijos pirmininkas E. Vilkas. Pažymėtina, kad ir Valstybės, ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1075 „Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1996, Nr. 90-2096), kuriais privalėjo vadovautis viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisija, 19 punkte buvo nustatyta, kad viešo konkurso komisiją Privatizavimo agentūros siūlymu tvirtina Privatizavimo komisija, o į komisiją turi būti įtraukti privatizavimo objekto steigėjo ir Privatizavimo agentūros atstovai. Beje, į Vyriausybės patvirtintos Viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisijos sudėtį buvo įtrauktas net Seimo narys V. Dudėnas. Vertinant šį faktą, kyla pagrįstų abejonių ne tik dėl Seimo nario įtraukimo į komisiją, neįtraukiant į ją nė vieno Privatizavimo agentūros atstovo, tikslingumo, tačiau ir dėl konstitucinio valdžių padalijimo bei Seimo nario veiklos apribojimo principų pažeidimo.
52. Be to, minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 442 Europos reikalų ministerijai vėl buvo priskirtos funkcijos, kurios pagal įstatymus buvo priskiriamos Privatizavimo agentūrai. Šiuo požiūriu paminėtinas nutarimo 4.3 punktas, kuris nustatė, kad „viešus konkursus objektų privatizavimo programoms parengti ir jiems privatizuoti […] organizuoja ir skelbia Europos reikalų ministerija kartu su Privatizavimo agentūra“, tuo tarpu Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktuose buvo nustatyta, kad Privatizavimo agentūra organizuoja Privatizavimo komisijos patvirtintų programų įgyvendinimą bei leidžia informacinį privatizavimo biuletenį, kuriame skelbia oficialius pranešimus. Abejones dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo minėtos nuostatos tikslingumo bei jos suderinamumo su kitais teisės aktais patvirtina ir Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų 5 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad viešus konkursus organizuoja ir vykdo Privatizavimo agentūra. Ir nors ginčytino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 8 d. nutarimo Nr. 442 4.2 punkte Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė, kad šiuo nutarimu sudarytos viešo konkurso komisijos veikia ir konkursus organizuoja pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą bei Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatus, kiek minėti nuostatai neprieštarauja šiam nutarimui, tačiau tokia nuostata, Komisijos manymu, ne tik prieštaravo Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo pagrindu Vyriausybės patvirtintiems Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatams, bet ir pačiam įstatymui, įtvirtinusiam bendrą visų valstybės turto privatizavimo būdų įgyvendinimo tvarką.
53. Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją privatizavimo procese vadovautis ne tik finansiniais ar ekonominiais motyvais patvirtina ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. gegužės 8 d. nutarimo Nr. 442 „Dėl viešo konkurso komisijų sudarymo ir jų įgaliojimų privatizuojant įmones, įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 109 „Dėl energetikos, ryšių, transporto bei kitų didesnių įmonių privatizavimo“ patvirtintą sąrašą“ 3 punktas, nustatęs, kad sprendimą dėl įmonių privatizavimo politinių principų steigėjo pasiūlymu priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Diskutuotina, ar ši nuostata atitiko Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 19 straipsnio normą, nustatančią, kad viešas konkursas – tai privatizavimo objekto perleidimas šio įstatymo nustatyta tvarka pripažintam konkurso laimėtojui, kuris pasiūlė didžiausią kainą, įvertinus jo pateiktus rašytinius pasiūlymus, susijusius su tolesne įmonės veikla ir atitinkančius iš anksto paskelbtų konkurso sąlygų reikalavimus. Analogiška nuostata, įpareigojanti viešo privatizavimo konkurso laimėtoją nustatyti atsižvelgiant į didžiausią pasiūlytą kainą, įtvirtinta ir minėtų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų 23 punkte. Taip pat pažymėtina, kad politinių principų kriterijaus dominavimas privatizavimo procese nebuvo numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–2000 metų veiklos programoje, kuriai pritarė Lietuvos Respublikos Seimas 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. VIII-28 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ (Žin., 1996, Nr. 120-2821).
54. V. Gedvilas Komisijai žodžiu paaiškino, kad „Būtingės naftos“ finansavimas ir planai baigti statybos darbus iki 1998 m. buvo sugriauti 1997 m. birželio mėn., kuomet Būtingės terminalo statybai buvo reikalingi 200 mln. litų ir buvo kreditoriai, tačiau Vyriausybė sutiko valstybės garantiją suteikti tik 100 mln. litų. Jam neoficialiai buvo paaiškinta, kad tai – Ministro Pirmininko G. Vagnoriaus iniciatyva. Ūkio ministras V. Babilius 1997 m. birželio mėnesį „pradėjo aiškinti“, kad reikia perrašyti prašymą taip, kad būtų prašoma 100 mln. litų valstybės garantijos. V. Gedvilui nesutikus, ūkio ministras V. Babilius jam pasiūlė rašyti atsistatydinimo pareiškimą, tačiau V. Gedvilui griežtai atsisakius, „išgirdo trinktelėjimą ragelio“ ir taip Būtingės naftos terminalo statyba buvo sužlugdyta, nes dalis statybos darbų dėl klimatinių sąlygų galėjo būti atliekami tik birželio–rugpjūčio mėnesiais. Taip tapo aišku, kad 1998 m. pabaigoje statyba nebus baigta. 1998 m. pradžioje Lietuvos žurnalistų sąjungoje organizavus susitikimą su didžiausių dienraščių BNS, Reuters žurnalistais, buvo išdėstyta, „kas atsitiks, jei bus finansavimas tik pusei terminalo“. Po to ūkio viceministras A. Bartulis pasiūlė V. Gedvilui pasiskaityti J. Biliūno „Brisiaus galą“, o tai, Komisijos nuomone, buvo tiesioginis grasinimas. A. Bartulis, Komisijos paklaustas apie šį epizodą, į klausimą neatsakė.
55. G. Vagnorius Komisijai paaiškino, kad pradėjęs eiti Ministro Pirmininko pareigas, jis rado Būtingėje „išleistus didžiulius pinigus“, „išplautus pinigus“. Pasak jo, „Preussag Wasser & Rohrtechnik GmbH“ (toliau – „Preussag“) buvo permokėta apie 20 ar 30 mln. JAV dolerių, todėl Būtingei ir nebuvo duodamos 100 procentų valstybės garantijos.
56. Lietuvos Respublikos Europos reikalų ministerija 1997 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktame rašte Nr. 4-905 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekto „Dėl įmonių įtraukimo į privatizuojamų objektų sąrašą ir privatizavimo programų parengimo“ nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei iškėlus tikslą paspartinti naftos įmonių privatizavimą ir nurodžius pradėti rengti privatizavimo programą AB „Mažeikių nafta“, tikslinga į privatizuojamų objektų sąrašą įtraukti ir AB „Lietuvos kuras“. Kartu Europos reikalų ministerija Vyriausybei pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl įmonių įtraukimo į privatizuojamų objektų sąrašą ir privatizavimo programų parengimo“ projektą, kuriame siūloma Privatizavimo agentūrai pavesti parengti atitinkamus Vyriausybės nutarimų, kuriais AB „Lietuvos kuras“ įtraukiama į privatizuojamų objektų sąrašus, projektus. Komisija neturi duomenų, kokiame rašte ar teisės akte atsispindėjo Europos reikalų ministerijos 1997 m. liepos 10 d. paminėtas Vyriausybės nurodymas pradėti rengti privatizavimo programą AB „Mažeikių nafta“, tačiau tai iš dalies patvirtina faktą, kad jau 1997 m. viduryje buvo nuspręsta, nepaisant tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymo, neperduoti AB „Mažeikių nafta“ ir AB „Lietuvos kuras“ valstybei priklausančių akcijų turėjusiai būti įsteigtai AB „Lietuvos nafta“, o privatizuoti minėtas bendroves atskirai.
57. Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją privatizuoti Lietuvos naftos ūkio įmones, nepaisant galiojusio Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymo nuostatų, įrodo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 757 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 109 „Dėl energetikos, ryšių, transporto bei kitų didesnių įmonių privatizavimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin.,1997 Nr. 68-1703), kuriuo vietoj pastraipos „Neįregistruota AB „Lietuvos nafta“ buvo įrašyta pastraipa „6645172 AB „Mažeikių nafta“. Komisija pažymi, kad Europos reikalų ministerijos 1997 m. liepos 10 d. Vyriausybei pateiktame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekte nebuvo siūloma AB „Mažeikių nafta“ įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą, tad Komisijai nežinoma, kuri institucija inicijavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą.
58. Komisija pažymi, kad įgyvendindama Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1363 buvo išbraukusi AB „Mažeikių nafta“ iš privatizuojamų objektų sąrašo. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 757 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 109 „Dėl energetikos, ryšių, transporto bei kitų didesnių įmonių privatizavimo“ dalinio pakeitimo“, kuriuo AB „Mažeikių nafta“ buvo pakartotinai įrašyta į privatizuojamų objektų sąrašą, Komisijos nuomone, formaliai prieštaravo tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymo 2 straipsniui.
59. Nors Viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisijos, sudarytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 442, vienas iš pradinių uždavinių buvo organizuoti ir vykdyti AB „Lietuvos nafta“ viešąjį privatizavimo konkursą, tačiau, praėjus tik kiek daugiau nei dviem mėnesiams po šios komisijos sudarymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybei 1997 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 757 vietoj AB „Lietuvos nafta“ įrašius AB „Mažeikių nafta“, Viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisijos tikslu tapo organizuoti ir vykdyti būtent AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo konkursą.
60. 1997 m. rugpjūčio 12 d. Viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisijos posėdyje (protokolas Nr. 2) nutarta patvirtinti dalyvių sąrašą konkurso privatizavimo patarėjui parinkti, pretendentų pasiūlymų gavimo terminą pratęsti iki 1997 m. rugsėjo 12 d. ir išsiųsti kvietimus dalyvauti konkurse. Komisija neturi duomenų, koks buvo nustatytas pirminis pretendentų į privatizavimo patarėjus pasiūlymų gavimo terminas. 1997 m. rugsėjo 17 d. ir rugsėjo 24 d. viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisijos posėdžiuose (protokolas Nr. 3) svarstyti 6 dokumentų rinkiniai, gauti iš firmų ir konsorciumų, dalyvaujančių konkurse AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo patarėjui parinkti. Buvo susumuoti techniniai ir finansiniai rezultatai, o nugalėtoju AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo programai rengti pripažintas „Banque Paribas“ vadovaujamas konsorciumas. Viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisija nutarė pradėti derybas su nugalėtoju dėl sutarties pasirašymo ir taip 1997 m. gruodžio 5 d. tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Privatizavimo agentūros, ir Prancūzijos „Banque Paribas“ buvo pasirašyta Konsultacinių paslaugų sutartis, kuriai pritarta 1997 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdyje (protokolas Nr. 46).
61. Pažymėtina, kad 1997 m. rugsėjo 17 d. ir 1997 m. rugsėjo 24 d. vykusių dviejų Viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisijos posėdžių buvo surašytas tik vienas protokolas. Komisija neturi duomenų, ar vyko du atskiri posėdžiai, kurių metu priimti sprendimai surašyti viename protokole, ar vis dėlto 1997 m. rugsėjo 17 d. posėdis dėl kažkokių priežasčių buvo nukeltas į 1997 m. rugsėjo 24 d. Atsižvelgiant į šį faktą bei į tai, kad pretendentų į patarėjus pasiūlymai turėjo būti priimami tik iki 1997 m. rugsėjo 12 d., kyla pagrįstas klausimas, ar iki Viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisijos nustatyto termino buvo gauti visi pretendentų, iš kurių buvo renkamas nugalėtojas, pasiūlymai. Komisija pažymi, kad šiuo požiūriu Viešo konkurso energetikos įmonėms privatizuoti komisijos posėdžio protokolai yra neišsamūs ir neleidžia konstatuoti posėdžio nukėlimo priežasties.
62. Komisija konstatuoja, kad pirmoji oficialiai pareiškė, jog AB „Lietuvos nafta“ steigimas nepateisino vilčių, Ūkio ministerija 1997 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. 41-8988 Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Šiuo raštu buvo pateiktas Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymas neišsprendė naftos ūkio įmonių privatizavimo problemų, bendrovė „Lietuvos nafta“ nebuvo įsteigta, o įstatymas tik užtęsė AB „Mažeikių nafta“ ir AB „Lietuvos kuras“ privatizavimo pradžią. Atsižvelgdama į tai, Ūkio ministerija siūlė panaikinti įstatymo nuostatą, kad akcinei bendrovei „Lietuvos nafta“ nuosavybės teise priklausantys kiekvienos akcinių bendrovių – „Mažeikių nafta“, „Būtingės nafta“, „Lietuvos kuras“ ir „Naftotiekis“ akcijų paketai negali būti mažesni, negu suteikiantys 34 procentus balsų, o dėl valstybei paliekamo akcijų paketo dydžio kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti priimamas atskiras sprendimas. Tuo tarpu Europos reikalų ministerija 1997 m. lapkričio 6 d. rašte Nr. 1-1705 Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarė Ūkio ministerijos teiginiui, kad nėra tikslinga valstybei turėti kontrolinį AB „Lietuvos kuras“ akcijų paketą, tačiau nesutiko su pasiūlymu išbraukti nuostatą, numatančią minimalius kitų trijų akcinių bendrovių akcijų paketus, priklausančius AB „Lietuvos nafta“.
63. Komisija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. lapkričio 26 d. posėdyje, siekdama sudaryti galimybę kuo efektyviau privatizuoti AB „Lietuvos kuras“, t. y. parduoti visas akcijas, o ne jų dalį, pritarė Europos reikalų ministerijos pozicijai išbraukti iš Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymo AB „Lietuvos kuras“ (protokolas Nr. 46). Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė nuostatai, kad iki numatomo naftos ūkio įmonių privatizavimo AB „Lietuvos nafta“ nesteigtina, o likusios neprivatizuotos naftos ūkio įmonės gali būti privatizuojamos atskirai (valstybei nuosavybės teise priklausantys jų akcijų paketai negali būti mažesni, negu suteikiantys 34 procentus balsų). Taigi šiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės protokole oficialiai buvo išreikšta vykdomąją valdžią įgyvendinančios institucijos pozicija neįgyvendinti Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo, nors įstatymo nuostata, kad valstybei nuosavybės teise priklausantys jų akcijų paketai įmonėse „Mažeikių nafta“, „Būtingės nafta“ ir „Naftotiekis“ negali būti mažesni negu suteikiantys 34 procentus balsų, vis dėlto buvo pakartota.
64. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1323 „Dėl Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymo 1, 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ pritarė Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymo 1, 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui ir pateikė jį Seimui. Kaip jau minėta, įstatymo projekte buvo siūloma išbraukti iš Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ įstatymo akcinę bendrovę „Lietuvos kuras“. Be to, teikiamame įstatymo projekte buvo nuostata, numatanti, kad po privatizavimo ne mažiau kaip 34 procentai AB „Mažeikių nafta“ ir „Būtingės nafta“ ir ne mažiau kaip 51 procentas AB „Naftotiekis“ akcijų paketo nuosavybės teise turi priklausyti ne AB „Lietuvos nafta“, kaip buvo numatyta įstatyme, o valstybei. Taigi ir šia nuostata netiesiogiai buvo siekiama įtvirtinti, kad minėtos akcinės bendrovės gali būti privatizuojamos ir nesteigiant AB „Lietuvos nafta“.
65. Komisijai nagrinėjant AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybes bei atitinkamų institucijų įtaką privatizavimui, paminėtinas Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto 1997 m. gruodžio 15 d. posėdis (protokolo Nr. 24