LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL PRANEŠIMO APIE JUNGTINIŲ TAUTŲ KONVENCIJOS DĖL VISŲ FORMŲ DISKRIMINACIJOS MOTERIMS PANAIKINIMO ĮGYVENDINIMĄ LIETUVOJE PATVIRTINIMO 2004 m. lapkričio 25 d. Nr. 1497 Vilnius Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196 (Žin., 2001, Nr. 86-3015), 562 punktą ir Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (Žin., 1996, Nr. 21-549), ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. I-1035 „Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo ratifikavimo“ (Žin., 1995, Nr. 76-1764), 18 straipsnio 1 dalies b punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti trečiąjį pranešimą apie Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo įgyvendinimą Lietuvoje (pridedama). 2. Pavesti Užsienio reikalų ministerijai nustatytąja tvarka pateikti nurodytąjį pranešimą Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. L. e. Ministro Pirmininko pareigas                                   Algirdas Brazauskas L. e. užsienio reikalų ministro pareigas                               Antanas Valionis ______________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1497 TREČIASIS PRANEŠIMAS APIE Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo įgyvendinimĄ Lietuvoje I. ĮVADAS 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikia trečiąjį pranešimą apie Jungtinių Tautų Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (toliau vadinama – Konvencija) įgyvendinimą Lietuvoje pagal Konvencijos 18 straipsnio 1 dalies b punktą. Pranešimas parengtas pagal Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto patvirtintas pranešimų rengimo gaires ir bendrąsias rekomendacijas, taikomas visoms ataskaitoms, pateikiamoms po 2002 m. gruodžio 31 dienos. Pranešime pateikta informacija pagal Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamąsias išvadas dėl įžanginio ir antrojo periodinio Lietuvos pranešimo, svarstyto Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto 23-iojoje sesijoje, įvykusioje 2000 m. birželio 12–30 d. Niujorke, taip pat apžvelgiama Lietuvos Respublikos pažanga įgyvendinant Konvenciją 2000–2004 metais. 2. Su pranešimo projektu supažindintos Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, kurios galėjo pateikti pastabas ir komentarus. II. Informacija pagal Konvencijos straipsnius 1 straipsnis 3. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. Nr. VIII-947), įsigaliojusio 1999 m. kovo 1 d., 2 straipsnyje apibrėžtos moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimo (diskriminacijos), taip pat seksualinio priekabiavimo sąvokos. 2002 m. birželio 18 d. pakeistas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnis – jame apibrėžta netiesioginės diskriminacijos sąvoka. Minėtojo įstatymo pakeitimai išplėtė lyčių lygių teisių pažeidimo sampratą – tokiu pažeidimu laikomas ne tik pasyvus ar aktyvus elgesys, bet ir teisės normos, vertinimo kriterijai, kurie formaliai yra vienodi, bet jų taikymas sudaro sąlygas diskriminuoti vieną iš lyčių. 4. Nuo 2002 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas apibrėžiamas kaip tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl asmens lyties. Šio straipsnio 3 dalyje pateikta tiesioginės diskriminacijos sąvoka apibrėžiama kaip pasyvus ar aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas, taip pat teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties, išskyrus specialią moterų apsaugą nėštumo bei gimdymo ir vaiko žindymo metu; tik vyrams taikomą karinę prievolę; skirtingą moterų ir vyrų pensinį amžių; moterims taikomus žmonių saugos darbe reikalavimus, kuriais atsižvelgiant į moterų fiziologines savybes siekiama išsaugoti jų sveikatą; tam tikrą darbą, kurį atlikti gali tik konkrečios lyties asmuo; įstatymų nustatytas specialias laikinąsias priemones, taikomas siekiant paspartinti faktinės vyrų ir moterų lygybės įtvirtinimą, kurios įgyvendinus moterų ir vyrų lygias teises ir vienodas galimybes turi būti atšauktos; skirtingą tam tikrų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas. Pabrėžtina, kad išskirtinės sąlygos dirbančioms moterims, užtikrinančios motinystės apsaugą, nelaikomos diskriminavimu. 5. Netiesioginė diskriminacija dėl lyties Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžiama kaip veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, kurie formaliai yra vienodi moterims ir vyrams, bet juos įgyvendinant ar taikant atsiranda faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas ar privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas vienai iš lyčių. 6. Šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje seksualinis priekabiavimas apibrėžiamas kaip užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai. 7. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatos taikomos darbo, švietimo ir mokslo, vartotojų teisių apsaugos srityse, taip pat skelbimų dėl priėmimo į darbą ar mokytis teikimui. Be to, šio įstatymo 8 straipsnis draudžia iš ieškančiųjų darbo reikalauti informacijos apie jų amžių, šeiminę padėtį (buvimą ar nebuvimą santuokoje), privatų gyvenimą ar šeimos planus. Šis įstatymas įpareigoja visas valstybės institucijas rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose įtvirtinti moterų ir vyrų lygias galimybes, rengti ir įgyvendinti programas ir priemones, skirtas moterų ir vyrų lygioms galimybėms užtikrinti institucijos reguliavimo srityje. Taigi Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas draudžia tiek moterų, tiek vyrų tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl lyties visose srityse. 8. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo vykdymo priežiūrą užtikrina lygių galimybių kontrolierius. Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti lygių galimybių kontrolieriui skundą dėl lygių teisių pažeidimo. 9. Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. lapkričio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, kuris įsigalios 2005 m. sausio 1 dieną. Šio įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija apibrėžiama taip pat, kaip Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme. Pažymėtina, kad šis įstatymas išplečia diskriminacijos draudimo pagrindų sąrašą. Įstatymo nustatyta, kad lygių galimybių pažeidimas apima tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, taip pat priekabiavimą. 10. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme apibrėžtos tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos sąvokos atitinka Konvencijos 1 straipsnyje pateiktą moterų diskriminacijos sąvoką. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, daugelyje Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įvairius visuomeninius santykius, įtvirtintas konstitucinis visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas, kuris inter alia reiškia ir diskriminacijos dėl lyties draudimą. 2 straipsnis 11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis lygybės principas: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Nuo 2000 metų iki 2004 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nemažai įstatymų, kuriuose tiesiogiai įtvirtintas diskriminacijos dėl lyties draudimo principas: 11.1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864), įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 dienos; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (2002 m. vasario 28 d. Nr. IX-743), įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 dienos; 11.2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (2002 m. kovo 14 d. Nr. IX-785), įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 dienos; 11.3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. VIII-1968), įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 dienos.; 11.4. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (2002 m. birželio 27 d. Nr. IX-994), įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 dienos; 11.5. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926), įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 dienos; 11.6. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (2003 m. liepos 1 d. Nr. IX-1672), įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 16 dienos; 11.7. Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. Nr. IX-1904), įsigalios nuo 2005 m. sausio 1 dienos; 11.8. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymas (2003 m. lapkričio 18 d. Nr. IX-1828), įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 1 dienos; 11.9. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (2000 m. gruodžio 21 d. Nr. IX-110), įsigaliojo nuo 2001 m. sausio 1 dienos; 11.10. Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymas (2003 m. liepos 4 d. Nr. IX-1691), įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 30 dienos; 11.11. Lietuvos Respublikos šalpos (socialinių) pensijų įstatymo pakeitimo įstatymas (2004 m. sausio 20 d. Nr. IX-1966), įsigaliojo nuo 2004 m. balandžio 1 d. (įstatymo pavadinimas pakeistas į Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą); 11.12. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas (2003 m. liepos 1 d. Nr. IX-1675), įsigaliojo nuo 2004 m. balandžio 1 dienos; 11.13. Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo pakeitimo įstatymas (2004 m. gegužės 18 d. Nr. IX-2237), įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 1 d. (įstatymo pavadinimas pakeistas į Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą); 11.14. Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymas (2004 m. gegužės 11 d. Nr. IX-2228), įsigalios nuo 2005 m. liepos 1 d. (įstatymo pavadinimas pakeistas į Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą); 11.15. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1078), įsigaliojo nuo 2003 sausio 1 dienos; 11.16. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855), įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 dienos; 11.17. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3, 4, 15, 17, 20, 21, 29, 31, 37, 38 straipsnių ir šeštojo skirsnio pakeitimo įstatymas (2003 m. spalio 14 d. Nr. IX-1764), įsigaliojo nuo 2003 m. lapkričio 5 d., kuris nustato, kad savivaldybės institucijų priimami sprendimai neturi pažeisti moterų ir vyrų lygių galimybių; 11.18. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymas (2002 m. sausio 24 d. Nr. IX-732), įsigaliojo nuo 2002 m. gegužės 1 d., kuris garantuoja lygybę prieš įstatymą ir teismą, neatsižvelgiant į asmens lytį, rasę, kilmę, tautybę, kalbą, įsitikinimus ar kitas aplinkybes; 11.19. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymas (2003 m. balandžio 22 d. Nr. IX-1518), įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 d., kuris nustato, kad prokuroras, priimdamas sprendimus, laikosi principo, kad įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs, nepaisant asmens socialinės ir šeiminės padėties, pareigų, užsiėmimo, įsitikinimų, pažiūrų, kilmės, rasės, lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo ir išsilavinimo; 11.20. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas (2003 m. balandžio 29 d. Nr. IX-1538), įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 d., kuris nustato, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi lygias teises stoti į vidaus tarnybą, o pareigūno statusas negali būti ribojamas dėl pareigūno lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; 11.21. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2003 m. birželio 17 d. Nr. IX-1630), įsigaliojo nuo 2003 m. birželio 28 dienos. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme įtvirtintas švietimo prieinamumas lygiomis teisėmis visiems asmenims, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; 11.22. Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatymas (2003 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-1871), įsigaliojo nuo 2003 m. gruodžio 18 dienos; 11.23. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (2003 m. lapkričio 18 d. Nr. IX-1826), įsigalios nuo 2005 m. sausio 1 d., kuris draudžia bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų ir numato lygių galimybių įgyvendinimo būdus. 12. Lietuva toliau jungiasi prie tarptautinės teisės aktų žmogaus teisių srityje. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo: 12.1. 2003 m. balandžio 22 d. įstatymu Nr. IX-1525 (įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 21 d.) – Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantį Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą; 12.2. 2004 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. IX-2086 (įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 8 d.) – Tarptautinės darbo organizacijos 1981 metų 156-ąją Konvenciją dėl pareigų šeimai turinčių darbuotojų – vyrų ir moterų – lygių galimybių ir vienodo požiūrio į juos; 12.3. 2004 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. IX-2300 (įsigaliojo nuo 2004 m. rugpjūčio 5 d.) – Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims Fakultatyvinį protokolą, kurį Lietuva pasirašė 2000 metais. Protokolo ratifikavimas sudarys platesnes galimybes Lietuvos piliečiams, patiriantiems diskriminaciją dėl lyties, ginti savo teises. a) 13. Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. spalio 14 d. papildė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnį – įtvirtino principą, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, moterų ir vyrų lygių galimybių. Ši įstatymo nuostata detalizuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą ir įpareigoja savivaldybių institucijas ir valstybės tarnautojus, priimančius konkrečius sprendimus, atsižvelgti į minėtąjį principą ir nediskriminuoti fizinių asmenų dėl jų lyties, be to, sudaro teisines galimybes įgyvendinti moterų ir vyrų lygių galimybių principą vietiniu lygmeniu. 14. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas reglamentuoja moterų teisių įgyvendinimą visose srityse: valstybės institucijų pareigą institucijos reguliavimo srityje įgyvendinti moterų ir vyrų lygias teises; švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų pareigą įgyvendinti moterų ir vyrų lygias teises; darbdavio pareigą įgyvendinti lygias moterų ir vyrų teises darbe; taip pat moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimą vartotojų teisių apsaugos srityje, be to, užkerta kelią diskriminacijai užimtumo srityje dėl amžiaus ir šeiminės padėties. 15. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės, uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. Šis įstatymas, įsigaliosiantis 2005 m. sausio 1 d., išplečia diskriminacijos draudimo pagrindų sąrašą ir numato pažeistų asmens teisių gynimo procedūras. Pagal šį įstatymą kiekvienas asmuo turės teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių dėl diskriminacijos įstatyme nurodytais pagrindais fakto nustatymo. 16. Lygių galimybių užtikrinimas ir diskriminacijos draudimo principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnyje. Tai vienas iš pagrindinių principų, turinčių užtikrinti optimalų švietimo sistemos teisinį reglamentavimą ir praktinį funkcionavimą. 17. Lyčių lygybės principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos darbo kodekse, įsigaliojusiame 2003 m. sausio 1 dieną. Kodekso 2 straipsnyje numatyta, kad darbo santykius reglamentuoja inter alia ir šis principas: darbo teisės subjektų lygybė, nepaisant jų lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis. Šis principas reiškia, kad priimant asmenį į darbą, jį atleidžiant, suteikiant jam atostogas, nustatant darbo užmokestį ir kitais kodekse numatytais atvejais asmuo negali būti vertinamas skirtingai palyginti su kitais asmenimis ar jam sudaromos nevienodos sąlygos dėl jo lyties. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vyrams ir moterims už tokį pat ar lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis, o 188 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad taikant darbų klasifikacijos sistemą darbo užmokesčiui nustatyti tie patys kriterijai turi būti taikomi ir vyrams, ir moterims ir ši sistema turi būti parengta taip, kad būtų išvengta bet kokios diskriminacijos dėl lyties. 18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 dienos, 1.2 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų – asmenų lygiateisiškumo principas, kuris reiškia, kad visi civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiateisiai ir juos draudžiama diskriminuoti dėl lyties, amžiaus ar kitokiu pagrindu. Šis principas detalizuojamas kitose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose, reglamentuojančiose fizinių asmenų teisnumą ir veiksnumą, šeimos, paveldėjimo teisinius santykius, taip pat sutartinius ir deliktinius teisinius santykius. 19. Pažymėtina, kad vienas konkrečios visuomeninių santykių srities teisinio reglamentavimo principų – lygių galimybių užtikrinimo ir diskriminacijos dėl lyties draudimo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytomis sąlygomis jauno žmogaus tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, visuomeninės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys turi užtikrinti, kad kiekvienas jaunas žmogus turėtų lygias su kitais jaunais žmonėmis teises ir nebūtų diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeiminės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių. b) 20. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnis nustato, kad lygių galimybių kontrolierius, ištyręs skundą, gali priimti atitinkamus sprendimus, pavyzdžiui: įspėti dėl padaryto pažeidimo; nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas; kreiptis į atitinkamą asmenį ar instituciją ir siūlyti nutraukti lygias teises pažeidžiančius veiksmus ar panaikinti su tuo susijusį aktą. Jeigu lygių galimybių kontrolierius mano, kad dėl moterų ir vyrų lygių galimybių pažeidimo yra pagrindas (nustatomi nusikalstamos veikos požymiai) taikyti baudžiamąją atsakomybę, jis gali perduoti tyrimo medžiagą prokurorui. 21. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (1999 m. sausio 5 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1017) 416 straipsnis nustato atsakomybę už moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimą: moterų ir vyrų lygių teisių, nustatytų Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme, pažeidimas užtraukia baudą pareigūnams, darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo vieno šimto iki dviejų tūkstančių litų. Šio straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, užtraukia baudą pareigūnams, darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo dviejų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų. 1875 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, informacijos, dokumentų ir medžiagos, būtinos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pareigūnų funkcijoms atlikti, nepateikimą, atsisakymą pasiaiškinti, taip pat kitokį trukdymą įgyvendinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pareigūnams įstatymo suteiktas teises. Šie veiksmai pareigūnams, darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų, o padaryti pakartotinai – nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų. 2476 straipsnyje nustatyta lygių galimybių kontrolieriaus kompetencija nagrinėti administracinių teisės pažeidimų, nurodytų 416 ir 1875 straipsniuose, bylas ir skirti administracines nuobaudas. 22. Įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d. naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnis draudžia diskriminuoti dėl lyties, tautybės, rasės, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės. Tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 23. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 152 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už seksualinį priekabiavimą. Tai baudžiamojo įstatymo naujovė, kurios nebuvo iki 2003 m. balandžio 30 d. galiojusiame senajame 1961 metų Baudžiamajame kodekse. Šis straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už priekabiavimą vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis prie priklausomo pagal tarnybą ar kitaip asmens, siekiant seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo. Tai laikoma baudžiamuoju nusižengimu, už jo padarymą įstatymas numato baudą, laisvės apribojimą ar areštą. 24. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje nustatyta fizinių ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė už kurstymą prieš bet kurios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę. Tas, kas viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomenės informavimo priemonę tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 25. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normų analizė leidžia teigti, kad diskriminaciją dėl lyties, taip pat kurstymą prieš bet kurios tautybei, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę įstatymų leidėjas vertina kaip svarbiausių teisinių gėrių pažeidimą, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė. 26. Įsigaliojęs 2003 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 5 punktas moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimą arba seksualinį priekabiavimą įvardija kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, už kurį pažeidėjui gali būti paskirta drausminė nuobauda (pastaba, papeikimas, atleidimas iš darbo). Kodekso 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudžiama atsisakyti priimti į darbą kodekso 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytais pagrindais, kurių vienas yra darbo teisės subjektų lygybė, nepaisant jų lyties. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismui nustačius, jog atsisakymas priimti į darbą yra neteisėtas, darbdavys teismo sprendimu įpareigojamas priimti šį asmenį į darbą ir už laiką nuo atsisakymo priimti į darbą iki teismo sprendimo įvykdymo dienos sumokėti jam minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. 27. Atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijas, vis daugiau dėmesio skiriama kitai skaudžiai problemai – smurtui prieš moteris, ypač smurtui šeimoje. 28. Siekiama sudaryti teisines sąlygas veiksmingiau kovoti su smurtu šeimoje, nuo kurio dažniausiai nukenčia moterys ir vaikai. Ypač svarbu izoliuoti smurtautoją nuo nukentėjusio asmens. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas, siekdami užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka įtariamajam gali taikyti kardomąsias priemones – suėmimą, namų areštą, užstatą, dokumentų paėmimą ir kitokias. 29. Nemaža Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normų sudaro sąlygas ginti moteris nuo visų formų smurtavimo kasdieniame gyvenime. Kodekso XVII–XXXIII skyriuose nustatytos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų sudėtys, kuriose apibrėžiami įstatymų draudžiami kėsinimaisi į žmogaus gyvybę, sveikatą, laisvę, seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, garbę ir orumą, taip pat nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai, nustatomos bausmės už šių draudimų nesilaikymą. Iš jų paminėtini – nužudymas (129 straipsnis), sunkus sveikatos sutrikdymas (135 straipsnis), nesunkus sveikatos sutrikdymas (138 straipsnis), fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (140 straipsnis), grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas (145 straipsnis), išžaginimas (149 straipsnis), seksualinis priekabiavimas (152 straipsnis), mažamečio asmens tvirkinimas (153 straipsnis), įžeidimas (155 straipsnis) ir kita. 30. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnyje išvardytos kaltininko atsakomybę sunkinančios aplinkybės, iš kurių paminėtinos chuliganiškos ar savanaudiškos paskatos, veikos padarymas kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo, veika, padaryta mažamečiui (iki 14 metų), nėščiai moteriai, asmeniui, kuris dėl ligos, invalidumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, veika, padaryta apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir panašiai. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į kaltininko asmenybę, teistumą, padarytos nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, kitas aplinkybes. 31. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnis „Sunkus sveikatos sutrikdymas“ nustato baudžiamąją atsakomybę asmenims, kurie tyčia sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendrojo darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Koks yra sutrikdytos sveikatos mastas, nustato teismo medicinos ekspertai, laikydamiesi Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86. Sunkus sveikatos sutrikdymas baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis, baudžiama laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų, jeigu tai padaryta mažamečio, bejėgiškos būklės asmens, nėščios moters atžvilgiu, kankinant ar kitaip itin žiauriai elgiantis ir panašiai. 32. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnis „Nesunkus sveikatos sutrikdymas“ nustato baudžiamąją atsakomybę už tyčinį žmogaus sužalojimą ar susargdinimą, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendrojo darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės detalizuoja, kad nesunkiu sveikatos sutrikdymu pripažįstamas sužalojimas ar susargdinimas, kuris sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, arba kai nukentėjusysis praranda nedidelę dalį – daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų – profesinio ar bendro darbingumo. Nesunkus sveikatos sutrikdymas baudžiamas laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta kvalifikuota sudėtis nesunkaus sveikatos sutrikdymo, už kurį baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų, jeigu veika padaryta mažamečio, bejėgiškos būklės asmens, nėščios moters atžvilgiu, kankinant ar kitaip itin žiauriai elgiantis ir panašiai (analogiškai 135 straipsnio 2 daliai). 33. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnis „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“ nustato baudžiamąją atsakomybę asmenims, kurie tyčia mušdami ar kitaip smurtaudami sukelia žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužaloja ar trumpam susargdina. Išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Nežymus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai sužalojimas arba susargdinimas sveikatą sutrikdo ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui arba nukentėjusysis praranda 5 procentus profesinio arba bendro darbingumo. Už šią veiką kaltininkas gali būti baudžiamas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Kaip minėta, ši veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik esant nukentėjusio asmens skundui, jo teisėto atstovo pareiškimui arba prokuroro reikalavimui. 34. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 143 straipsnis nustato, kad tas, kas panaudodamas fizinį ar psichinį smurtą privertė nėščią moterį darytis neteisėtą abortą, baudžiamas viešaisiais darbais arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 35. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnis „Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“ nustato baudžiamąją atsakomybę už grasinimą nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Veika baudžiama viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pažymėtina, kad atsakomybė pagal šį straipsnį taikoma tais atvejais, kai išreikštas tik grasinimas. Jeigu asmuo iš tiesų pradeda rengtis šiam nusikaltimui – ieško priemonių ir įrankių, telkia bendrininkus, sudaro veikimo planą arba pasikėsina asmenį nužudyti ar sutrikdyti jam sveikatą, atsakomybė jam kyla už rengimąsi ar pasikėsinimą asmenį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jam sveikatą. Ši veika baudžiama laisvės atėmimu iki ketverių metų. Už šiame straipsnyje numatytas veikas kaltininkas atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas. 36. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamąją atsakomybę už išžaginimą, 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų, 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas išžagino nepilnametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų, o 4 dalyje nustatyta, kad tas, kas išžagino mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. 150 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamąją atsakomybę už seksualinį prievartavimą, 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas su bendrininkų grupe atliko šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko nepilnamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų; 4 dalyje nustatyta, kad tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko mažamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki trylikos metų. Taigi naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įgyvendinta atitinkama Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacija be jokių išlygų apibrėžti išprievartavimą kaip lytinį santykiavimą prieš asmens valią. 37. Ikiteisminis tyrimas dėl daugumos Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytų nusikalstamų veikų gali būti pradedamas tiek pagal nukentėjusiojo ar jo atstovo skundą, tiek teisėsaugos institucijų iniciatyva, tiek pagal bet kurio kito asmens pareiškimą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytais atvejais teisėsaugos institucijos privalo pradėti tyrimą, jeigu nustato nusikalstamos veikos požymių net ir tais atvejais, kai nukentėjusysis nesiskundžia. Kita vertus, dėl kai kurių mažesnio pavojingumo nusikalstamų veikų (139 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis, 149 straipsnis 1 dalis, 150 straipsnio 1 dalis, 152 straipsnis, 155 straipsnis ir kiti) baudžiamasis procesas gali būti pradėtas tik tuo atveju, jeigu yra nukentėjusio asmens skundas, jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas. Tokia norma užtikrinama asmens teisė į privatų gyvenimą, taip pat kaltininkas ir nukentėjusysis skatinami susitaikyti, nuo nukentėjusiojo valios priklauso, ar kaltininkas atsakys už padarytą nusikalstamą veiką. Tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų ar byla turi visuomeninę reikšmę, nukentėjusiojo teises ginti imasi prokuroras, pareikšdamas reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. 38. Minėta, kad esant nusikalstamos veikos požymiams teisėsaugos institucijos pradeda ikiteisminį tyrimą, apklausia įtariamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, renka įrodymus, o pabaigusios ikiteisminį tyrimą perduoda bylą nagrinėti teismui. Tačiau dėl kai kurių veikų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalis, 152, 154, 155 ir kiti straipsniai) ikiteisminis tyrimas neatliekamas, jos nagrinėjamos privataus kaltinimo proceso tvarka pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407–417 straipsnius. Išimtis – tie atvejai, kai prokuroras, manydamas, kad nusikalstama veika turi visuomeninę (ne tik privačią) reikšmę arba ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo interesų, pateikia teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys visuomeninį kaltinimą. Tokiu atveju byla perduodama prokurorui ir tyrimas bei teisminis nagrinėjimas vyksta bendra tvarka. Išimtis ir tie atvejai, kai nežinomas asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, – tokiu atveju ikiteisminis tyrimas atliekamas bendra tvarka. 39. Privataus kaltinimo procese ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o nukentėjęs asmuo tiesiogiai su skundu kreipiasi į teismą. Bylą nagrinėjantis teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą, surengia taikinamąjį posėdį, kuriame kaltininkas ir nukentėjusysis kviečiami susitaikyti. Nepavykus susitaikyti, teismas priima nutartį nukentėjusiojo skundą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nukentėjęs asmuo privataus kaltinimo proceso metu įgyja privataus kaltintojo statusą, t. y. pats palaiko kaltinimą – renka ir teikia įrodymus teismui, pasako kaltinamąją kalbą ir panašiai. Kartu teismas gali pavesti ikiteisminio tyrimo įstaigoms per nustatytą laiką ištirti aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti. Išnagrinėjęs bylą, teismas priima nuosprendį. 40. Siekiant apsaugoti operatyvinės veiklos dalyvių, liudytojų, nukentėjusiųjų, kitų su baudžiamąja byla susijusių asmenų gyvybę, sveikatą, turtą, konstitucines teises ir laisves, taip pat užtikrinti visapusišką ir objektyvų bylos aplinkybių ištyrimą, nuo nusikaltimų nukentėjusiems asmenims, liudytojams ir jų artimiesiems gali būti taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatyme (1996 m. vasario 13 d. Nr. I-1202), t. y. fizinė asmens ir jo turto apsauga, laikinas asmens perkėlimas į saugią vietą, asmens gyvenamosios, darbo ar mokymosi vietos pakeitimas ir kita. 41. Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės gali būti taikomos minėtojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje išvardytiems asmenims – operatyvinės veiklos dalyviams; asmenims, dalyvaujantiems baudžiamajame procese: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, gynėjams, įtariamiesiems, kaltinamiesiems, nuteistiesiems, išteisintiesiems; teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnams: teisėjams, prokurorams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams, antstoliams; pirmiau išvardytų asmenų artimiesiems: tėvams, įtėviams, vaikams, įvaikiams, broliams ir seserims, seneliams, vaikaičiams ir sutuoktiniams, jeigu atliekant ikiteisminį tyrimą ar nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų yra realus pagrindas manyti, kad asmenų gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, gali būti sunaikintas arba sugadintas asmenų turtas ar asmenų konstitucinėms teisėms ir laisvėms gresia pavojus. Nukentėjusiems asmenims, liudytojams ir jų artimiesiems apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės taikomos, jeigu šie asmenys aktyviai bendradarbiavo su teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnais, padėjo atskleisti nusikalstamą veiką ar suteikė kitos vertingos informacijos teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnams. Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės gali būti skiriamos ir taikomos vykdant operatyvinę veiklą, ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, taip pat pasibaigus operatyvinei veiklai ar baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme. 42. Valstybinėje moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 712, konstatuojama, kad smurtas prieš moteris tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime yra žmogaus teisių pažeidimas ir labiausiai trukdo siekti lyčių lygybės. Smurtas prieš moteris pažeidžia ir riboja moterų galimybes naudotis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis. Lyčių konfliktu pagrįstas smurtas (mušimas ar kitoks buitinis smurtas, seksualinis tvirkinimas ir išnaudojimas, prekyba moterimis ir vaikais, priverstinė prostitucija, seksualinis priekabiavimas) yra nesuderinamas su asmens garbe ir orumu. Programos priemonėmis siekiama sukurti kovos su smurtu prieš moteris sistemą ir užtikrinti priemonių kompleksą, apimantį teisėsaugos institucijų švietimą, paramą smurto aukoms, darbą su smurtautojais, visuomenės ir smurto aukų informavimą, švietimą ir sveikatos apsaugą, išanalizuoti esamus teisės aktus ir parengti rekomendacijas, kaip juos tobulinti, pagal šias rekomendacijas parengti naujus teisės aktus ir taip sukurti pakankamą teisinį kovos su smurtu prieš moteris, ypač šeimoje, pagrindą, plėsti krizių centrų tinklą, užtikrinantį paramą smurto aukoms ir darbą su smurtautojais, remti nevyriausybinių organizacijų projektus šiais klausimais, įskaitant visuomenės informavimą apie šią problemą, informacijos rengimą ir platinimą smurto aukoms. 43. 2004 metais parengtas ir derinamas su kitomis institucijomis Smurto šeimoje mažinimo strategijos ir šios strategijos įgyvendinimo 2005–2007 metų priemonių projektas. Pagrindinės strategijos kryptys – smurto šeimoje prevencija, pagalba smurto šeimoje aukai, darbas su smurtautojas, visuomenės švietimas ir informavimas, taip pat patriarchalinių stereotipų keitimas, bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis. Lėšos šiems veiksmams įgyvendinti bus skirtos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Tikimasi, kad priėmus koncepciją ir įvykdžius jos įgyvendinimo priemones, padėtis bus pagerinta iš esmės. 44. Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytos griežtos sankcijos už smurtą. Kaip minėta, naujieji Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, atitinkantys Europos Sąjungos teisę, sudaro teisines sąlygas baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų; ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Už įvairų smurtą – nužudymą, kūno sužalojimą, išžaginimą, kitokį fizinį smurtą baudžiama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius. 45. Siekiama sudaryti teisines sąlygas izoliuoti smurtautoją nuo nukentėjusiojo. Pažymėtina, kad ši problema ypač opi, kai griebiamasi buitinio (šeiminio) smurto, nuo kurio dažniausiai nukenčia moterys ir vaikai. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas, siekdami užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka įtariamajam gali taikyti kardomąsias priemones – suėmimą, namų areštą, užstatą, dokumentų paėmimą ir kitas. 46. Suėmimas baudžiamajame procese pagal tarptautinius ir konstitucinius žmogaus teisių reikalavimus ribojamas tam tikrų pagrindų, sąlygų, terminų ir nustatytos procedūros. Suėmimą gali skirti tik teismas ar ikiteisminio tyrimo teisėjas ir tik pagrįstai manydami, kad įtariamasis slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui arba darys sunkius, labai sunkius ar įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus. Suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai tiriamos ir nagrinėjamos bylos dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. suėmimas negalimas, kai tiriami baudžiamieji nusižengimai ir kai kurie nusikaltimai, pvz., Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalis (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas). 47. Atsižvelgdama į tai, kad smurto šeimose atvejais dėl anksčiau minėtų priežasčių neretai negali būti taikomas suėmimas, kaltininkas net ir pradėto baudžiamojo proceso metu, gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju, gali neteisėtai jį veikti ar netgi toliau smurtauti, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra adekvačių poveikio priemonių, Teisingumo ministerija parengė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120, 121, 126 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 1321 straipsniu įstatymo projektą. Šiame projekte numatyta nauja kardomoji priemonė – įtariamojo įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, jeigu pagrįstai manoma, kad įtariamasis, gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju, bandys neteisėtai paveikti nukentėjusįjį arba darys naujas nusikalstamas veikas nukentėjusiajam ar kartu su juo gyvenantiems asmenims. Ši priemonė galės būti skiriama ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi, kuria teisėjas (teismas) taip pat galės įpareigoti įtariamąjį nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju ar kartu su juo gyvenančiais asmenimis, taip pat nesilankyti nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjusysis ar kartu su juo gyvenantys asmenys. Pažymėtina, kad šių teisės normų priėmimas labai padės buitinio (šeiminio) smurto aukoms – dažniausiai moterims bei vaikams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 1191 pritarta patobulintam įstatymo projektui ir jis pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui. 48. 2003 m. gegužės 24 d. įsigaliojo Nusikalstamų veikų, jas padariusių asmenų bei nukentėjusių asmenų centralizuotos apskaitos instrukcija, patvirtinta vidaus reikalų ministro 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 1V-160, kurioje nustatyta asmenų, pripažintų nukentėjusiaisiais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsniu „Nukentėjusysis“, duomenų apskaitos tvarka, tvarkymas ir statistinių kortelių (50 kortelė) pildymo, registravimo, siuntimo ir saugojimo tvarka. Iki šiol Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos tokios duomenų sistemos netvarkė, taigi nebuvo įmanoma nustatyti, kiek moterų ir vaikų nukentėjo nuo smurto buityje (smurto šeimoje). Įvedus minėtąją statistinę kortelę, iš esmės turėtų pagerėti moterų – prievartos ir smurto aukų – analitinis apibūdinimas. 49. Lietuvos Respublikoje oficiali teisės pažeidimų statistika registruoja tik nedidelę dalį visų smurtinių nusikalstamų veikų, padarytų buityje, nes dažniausiai buitinio smurto (smurto šeimoje) aukos į teisėsaugos institucijas ar kitas visuomenines organizacijas nesikreipia. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2003 metų gegužės–gruodžio mėnesiais Lietuvoje nuo nusikalstamų veikų nukentėjo 13890 moterų ir 21065 vyrai; 300 asmenų nukentėjo nuo sutuoktinio, 137 – nuo sugyventinio, 18 – nuo partnerio, 146 – nuo savo vaikų. 50. Smurto prieš moteris viktimologinio tyrimo, atlikto 1997 metais, duomenimis, 63,3 procento suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 metų, bent kartą patyrė vyrų fizinį, seksualinį smurtą ar grasinimus; 42,4 procento ištekėjusių ar gyvenančių be įregistruotos santuokos moterų bent kartą patyrė dabartinio savo sutuoktinio ar partnerio fizinį, seksualinį smurtą, grasinimus; Jungtinių Tautų plėtros fondo moterims remiamos Moterų informacijos centro vykdomos švietimo kampanijos „Gyvenimas be prievartos“ 2001–2002 metais Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, psichologinį smurtą ar prievartą šeimoje patyrė 82 procentai, fizinę prievartą – 35 procentai apklaustų vyresnių kaip 16 metų moterų. 87 procentai visų apklaustųjų atsakė, kad Lietuvoje egzistuoja prievarta prieš moterį šeimoje. 51. Baudžiamosios ir administracinės kovos su smurtu šeimoje priemonės neretai nėra pakankamai veiksmingos. Alternatyvaus poveikio priemonių smurtautojams iki šiol stokojama. Taigi atsižvelgdama į Komiteto rekomendacijas užtikrinti smurto aukoms apsaugą, teisinę pagalbą ir prieglobstį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė skatina pagalbos centrų smurto aukoms plėtrą. Lietuvos regionuose 2000–2004 metais buvo steigiami nauji pagalbos centrai moterims ir vaikams, patyrusiems smurtą, siūlomos naujos prevencijos programos. Pavyzdžiui, Šiaulių miesto vyriausiasis policijos komisariatas, pasitelkęs visuomenines moterų organizacijas, vykdo prevencijos programą „Smurtas šeimoje“. Komisariato pastangomis Šiaulių miesto Dainų policijos nuovadoje veikė paramos centras nukentėjusioms nuo smurto moterims ir vaikams. Centre dirbusios buvusios policijos pareigūnės, išklaususios specializuotus psichologijos kursus, teikė smurto aukoms psichologinę, socialinę, teisinę pagalbą. 2002 metų gegužę Vaiko ir motinos pagalbos centras „Užuovėja“ įsteigtas prie Panevėžio rajono policijos komisariato. Šiuo metu centrą finansuoja rajono savivaldybė. Nuo 2002 metų centras suteikė pagalbą 10 moterų ir 87 vaikams. Ateityje šiame centre numatoma organizuoti prostitucijos aukų resocializaciją. 52. Pagalbą (įskaitant prieglobstį, psichologinę, teisinę pagalbą ir konsultavimą, „karštąsias linijas“) smurto aukoms teikia daugiau nei 20 moterų krizių centrų. Vykdant Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programą, paremta 11 nevyriausybinių organizacijų projektų, skirtų socialinei pagalbai smurto šeimoje aukoms, įskaitant laikiną apgyvendinimą, maitinimą, teisines, psichologines konsultacijas, kitą pagalbą. Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo 2003 metais skirta 50 tūkst. litų nemokamos pagalbos smurto šeimoje aukoms telefono linijoms palaikyti ir plėsti. Itin sėkmingai veikiantis Vilniaus motinos ir vaiko pensionas, užtikrinantis kompleksinę pagalbą moterims, patyrusioms smurtą šeimoje, ir vaikams, išlaikomas Vilniaus miesto savivaldybės. Pagal Motinos ir vaiko pensiono sėkmingos veiklos pavyzdį bandomi plėtoti kitų savivaldybių teritorijose veikiantys krizių centrai. 53. Vidaus reikalų ministerija, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir visuomeninė organizacija Vilniaus moterų namai 2003 m. lapkričio 10 d. sudarė trišalę pagalbos smurtą ir prievartą patiriančioms moterims, prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms sutartį. Pagal šią sutartį visuomeninė organizacija Vilniaus moterų namai įsipareigojo nemokama socialinės pagalbos telefono linija teikti anonimines konsultacijas ir informaciją smurto, prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, pagal šią sutartį įsipareigojęs sumokėti visuomeninei organizacijai Vilniaus moterų namams už suteiktas paslaugas, pervedė šiai organizacijai 30 tūkst. litų. 54. Moterų informacijos centras (Vilnius) kartu su Oslo teisinės pagalbos moterims centru 2004 metais pradėjo vykdyti projektą „Teisinės konsultacijos moterims“, kurio tikslas – teikti nemokamas teisines konsultacijas Lietuvos moterims. Moterų informacijos centre 5 Lietuvos teisės universiteto studentės nuo 2004 m. balandžio 10 d. kiekvieną trečiadienį ir ketvirtadienį teikia nemokamas teisines konsultacijas šeimos teisės, darbo teisės ir smurto šeimoje klausimais. Projekto trukmė – vieneri metai. 55. 2002 metais Lietuvoje įsteigtas pirmasis Vilniaus vyrų krizių informacijos centras, teikiantis konsultavimo ir terapijos paslaugas smurtautojams, kurie stengiasi atsikratyti smurtinio elgesio šeimoje. 56. Organizuojamas policijos pareigūnų, socialinių darbuotojų mokymas, rengiamos visuomenės informavimo kampanijos, atlikti smurto ištakų tyrimai, vykdomi lyčių vaidmenų tyrimai ir lyčių studijos (ypač susijusios su vyrų ir berniukų vaidmeniu, visų formų smurtu, taip pat buitiniu, prieš moteris). Teikti paslaugas moterims smurto aukoms, organizuoti informacines kampanijas labai padėjo visuomenė, ypač moterų organizacijos. Rengiamos rekomendacijos, kaip įtraukti lyčių aspektą į teisininkų, socialinių pedagogų, socialinių darbuotojų, policijos pareigūnų, medikų mokymo programas. Į Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto studentų mokymo programą įtrauktos paskaitos apie smurtą prieš moteris ir vaikus. Policijos įstaigų pareigūnai nuo 2001 metų dalyvauja įgyvendinant įvairius projektus (mokymas, konferencijos, seminarai), susijusius su smurtu šeimoje. Vykdant Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programą, parengtas ir savivaldybių institucijoms, seniūnijoms, nevyriausybinėms organizacijoms, moterų krizių centrams, policijos pareigūnams pateiktas Teisinių ir praktinių patarimų smurtą šeimoje patyrusioms moterims vadovas. c) 57. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis nustato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, o 109 straipsnyje numatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. 58. Teismo procesus – civilinį, baudžiamąjį, administracinį – reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymas (2000 m. rugsėjo 19 d. Nr. VIII-1927), kuriame įstatymas išdėstytas nauja redakcija. 59. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 6 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisydami jų lyties, rasės, pažiūrų, kilmės, socialinės padėties ir kitų aplinkybių. 60. Toks pats principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 6 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs, nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Be to, draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių ir žmogaus asmeninių savybių, socialinės ir turtinės padėties. 61. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 252 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama vadovaujantis visų piliečių lygybe prieš įstatymą ir nagrinėjantį bylą organą (pareigūną) nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasinio ir nacionalinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Analogiškos nuostatos numatomos ir rengiamame Lietuvos Respublikos administracinio proceso kodekso projekte. 62. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, nustatančio administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką, 6 straipsnyje taip pat įtvirtintos panašios nuostatos. Šis straipsnis nustato, kad teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi visų asmenų lygybe įstatymui ir teismui, nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. 63. Minėtuosiuose teisės aktuose įtvirtintas bendras diskriminacijos dėl lyties draudimo teismo procese principas ir visų asmenų, nepaisant lyties, amžiaus ir kitų aplinkybių, lygybės prieš teismą, sprendžiantį teisinį ginčą ar ginantį asmens pažeistas teises, principas. Kiekvienas fizinis asmuo, nepaisant lyties, turi teisę administracinio, baudžiamojo ir civilinio proceso tvarka ginti savo pažeistas teises teisme. Galimas teisės pažeidimo faktas, o ne lytis, rasė, socialinis statusas ar kitos aplinkybės yra tas kriterijus, kuris sudaro teisinį pagrindą kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. 64. Be to, Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. liepos 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 1 straipsnio papildymo, įstatymo papildymo 21 straipsniu ir priedu įstatymą (2004 m. liepos 13 d. Nr. IX-2346), parengtą įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus. Pagal šį įstatymą įrodinėjimo pareiga diskriminacijos dėl lyties bylose tenka atsakovui; nustatyta, kad teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių asmenų skundus ir pareiškimus, taip pat asmenų ginčus dėl diskriminacijos lyties pagrindu preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Skundžiamas asmuo ar institucija turi įrodyti, kad lygių teisių principas nebuvo pažeistas. 65. Pažeistos teisės, laisvės ar kiti teisėti asmenų interesai gali būti ginami ne tik teisme. Lygių galimybių kontrolierius tiria tiek moterų, tiek vyrų skundus dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl lyties ir seksualinio priekabiavimo. Tyrimą pradėti gali ir pats kontrolierius savo iniciatyva. Skundų priėmimas ir tyrimas reglamentuojami Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 18–25 straipsniuose. Skundas ištiriamas per mėnesį, prireikus tyrimo terminas gali būti pratęstas dar mėnesiui. Su skundo tyrimo rezultatais pasiskundęs asmuo supažindinamas raštu. Be to, nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymui lygių galimybių kontrolieriui bus galima pateikti skundus dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos ne tik dėl lyties. 66. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje 1999 metais gautas 31 skundas, kontrolieriaus iniciatyva atlikti 4 tyrimai, 2000 metais gauti 52 skundai, kontrolieriaus iniciatyva atlikti 5 tyrimai, 2001 metais gauti 63 skundai, kontrolieriaus iniciatyva atlikta 10 tyrimų, 2002 metais gauti 72 skundai, kontrolieriaus iniciatyva atlikti 34 tyrimai, o 2003 metais gauta 50 skundų, kontrolieriaus iniciatyva atlikta 15 tyrimų. 2003 metais daugiau nei pusę skundų (56 procentus) pateikė moterys, tačiau vyrai taip pat nelinkę taikstytis su diskriminacija (44 procentai visų skundų). 67. Apibendrinant penkerius Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veiklos metus, pažymėtina, kad dažniausiai į ją kreipiasi moterys (išimtis – 2000 metai, kuriais į tarnybą dėl pažeistų savo teisių kur kas dažniau kreipėsi vyrai). Moterų skundai 1999 metais sudarė 87 procentus, vyrų – 13 procentų; 2000 metais moterų skundai sudarė 42 procentus, vyrų – 58 procentus; 2001 metais moterų skundai sudarė 59 procentus, vyrų – 41 procentą; 2002 metais moterų skundai sudarė 57 procentus, vyrų – 43 procentus; 2003 metais moterų skundai sudarė 56 procentus, vyrų – 44 procentus visų gautų skundų Asmenų, pateikusių skundus Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, pasiskirstymas pagal lytį ataskaitiniais laikotarpiais 68. Didžiuma Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai pateiktų skundų dėl diskriminacijos lyties pagrindu buvo pagrįsti. Tačiau būtina pažymėti, kad net tais atvejais, kai skundas nepagrįstas, pats tyrimas, t. y. apskųstų asmenų, liudytojų apklausa, supažindinimas su tyrimo rezultatais, visų apskųstų asmenų supažindinimas su tyrimo rezultatais – gera pažintinė, auklėjamoji, o kartu ir prevencijos priemonė. Jeigu skundo tyrimas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, asmuo, pateikęs skundą, supažindinamas su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tiriamų skundų specifika, Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu, jam paaiškinama, kur reikėtų kreiptis. Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimai (procentais) 69. Didžiuma kontrolieriaus priimtų sprendimų – pasiūlymai valstybės institucijoms panaikinti ar pakeisti teisės aktus taip, kad juose nebūtų moterų ir vyrų lygias teises pažeidžiančių nuostatų. 2003 metais nagrinėtos 4 administracinės bylos ir pažeidėjams skirtos administracinės baudos – visos už Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pažeidimus prekių ir paslaugų teikimo srityje. Per visus Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veiklos metus pažeidėjams stengtasi netaikyti griežtų sankcijų, pavyzdžiui, administracinės baudos nuo 100 iki 2000 litų, nes, tarnybos nuomone, administracinė bauda neprivers pažeidėjo (įmonės ar organizacijos) laikytis moterų ir vyrų lygių galimybių principo. Tarnyba skleidžia lyčių lygybės idėjas, supažindina visuomenę su Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu, stengiasi keisti tradicinį požiūrį į moteriškus ir vyriškus darbus, moters ir vyro vaidmenį šeimoje, visuomenėje. Nagrinėtos 4 administracinės byl …