LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL PRANEŠIMO APIE JUNGTINIŲ TAUTŲ KONVENCIJOS DĖL VISŲ FORMŲ DISKRIMINACIJOS MOTERIMS PANAIKINIMO ĮGYVENDINIMĄ LIETUVOJE PATVIRTINIMO 2004 m. lapkričio 25 d. Nr. 1497 Vilnius Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196 (Žin., 2001, Nr. 86-3015), 562 punktą ir Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (Žin., 1996, Nr. 21-549), ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. I-1035 „Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo ratifikavimo“ (Žin., 1995, Nr. 76-1764), 18 straipsnio 1 dalies b punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti trečiąjį pranešimą apie Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo įgyvendinimą Lietuvoje (pridedama). 2. Pavesti Užsienio reikalų ministerijai nustatytąja tvarka pateikti nurodytąjį pranešimą Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. L. e. Ministro Pirmininko pareigas Algirdas Brazauskas L. e. užsienio reikalų ministro pareigas Antanas Valionis ______________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1497 TREČIASIS PRANEŠIMAS APIE Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo įgyvendinimĄ Lietuvoje I. ĮVADAS 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikia trečiąjį pranešimą apie Jungtinių Tautų Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (toliau vadinama – Konvencija) įgyvendinimą Lietuvoje pagal Konvencijos 18 straipsnio 1 dalies b punktą. Pranešimas parengtas pagal Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto patvirtintas pranešimų rengimo gaires ir bendrąsias rekomendacijas, taikomas visoms ataskaitoms, pateikiamoms po 2002 m. gruodžio 31 dienos. Pranešime pateikta informacija pagal Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamąsias išvadas dėl įžanginio ir antrojo periodinio Lietuvos pranešimo, svarstyto Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto 23-iojoje sesijoje, įvykusioje 2000 m. birželio 12–30 d. Niujorke, taip pat apžvelgiama Lietuvos Respublikos pažanga įgyvendinant Konvenciją 2000–2004 metais. 2. Su pranešimo projektu supažindintos Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, kurios galėjo pateikti pastabas ir komentarus. II. Informacija pagal Konvencijos straipsnius 1 straipsnis 3. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. Nr. VIII-947), įsigaliojusio 1999 m. kovo 1 d., 2 straipsnyje apibrėžtos moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimo (diskriminacijos), taip pat seksualinio priekabiavimo sąvokos. 2002 m. birželio 18 d. pakeistas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnis – jame apibrėžta netiesioginės diskriminacijos sąvoka. Minėtojo įstatymo pakeitimai išplėtė lyčių lygių teisių pažeidimo sampratą – tokiu pažeidimu laikomas ne tik pasyvus ar aktyvus elgesys, bet ir teisės normos, vertinimo kriterijai, kurie formaliai yra vienodi, bet jų taikymas sudaro sąlygas diskriminuoti vieną iš lyčių. 4. Nuo 2002 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas apibrėžiamas kaip tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl asmens lyties. Šio straipsnio 3 dalyje pateikta tiesioginės diskriminacijos sąvoka apibrėžiama kaip pasyvus ar aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas, taip pat teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties, išskyrus specialią moterų apsaugą nėštumo bei gimdymo ir vaiko žindymo metu; tik vyrams taikomą karinę prievolę; skirtingą moterų ir vyrų pensinį amžių; moterims taikomus žmonių saugos darbe reikalavimus, kuriais atsižvelgiant į moterų fiziologines savybes siekiama išsaugoti jų sveikatą; tam tikrą darbą, kurį atlikti gali tik konkrečios lyties asmuo; įstatymų nustatytas specialias laikinąsias priemones, taikomas siekiant paspartinti faktinės vyrų ir moterų lygybės įtvirtinimą, kurios įgyvendinus moterų ir vyrų lygias teises ir vienodas galimybes turi būti atšauktos; skirtingą tam tikrų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas. Pabrėžtina, kad išskirtinės sąlygos dirbančioms moterims, užtikrinančios motinystės apsaugą, nelaikomos diskriminavimu. 5. Netiesioginė diskriminacija dėl lyties Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžiama kaip veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, kurie formaliai yra vienodi moterims ir vyrams, bet juos įgyvendinant ar taikant atsiranda faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas ar privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas vienai iš lyčių. 6. Šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje seksualinis priekabiavimas apibrėžiamas kaip užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai. 7. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatos taikomos darbo, švietimo ir mokslo, vartotojų teisių apsaugos srityse, taip pat skelbimų dėl priėmimo į darbą ar mokytis teikimui. Be to, šio įstatymo 8 straipsnis draudžia iš ieškančiųjų darbo reikalauti informacijos apie jų amžių, šeiminę padėtį (buvimą ar nebuvimą santuokoje), privatų gyvenimą ar šeimos planus. Šis įstatymas įpareigoja visas valstybės institucijas rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose įtvirtinti moterų ir vyrų lygias galimybes, rengti ir įgyvendinti programas ir priemones, skirtas moterų ir vyrų lygioms galimybėms užtikrinti institucijos reguliavimo srityje. Taigi Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas draudžia tiek moterų, tiek vyrų tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl lyties visose srityse. 8. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo vykdymo priežiūrą užtikrina lygių galimybių kontrolierius. Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti lygių galimybių kontrolieriui skundą dėl lygių teisių pažeidimo. 9. Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. lapkričio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, kuris įsigalios 2005 m. sausio 1 dieną. Šio įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija apibrėžiama taip pat, kaip Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme. Pažymėtina, kad šis įstatymas išplečia diskriminacijos draudimo pagrindų sąrašą. Įstatymo nustatyta, kad lygių galimybių pažeidimas apima tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, taip pat priekabiavimą. 10. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme apibrėžtos tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos sąvokos atitinka Konvencijos 1 straipsnyje pateiktą moterų diskriminacijos sąvoką. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, daugelyje Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įvairius visuomeninius santykius, įtvirtintas konstitucinis visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas, kuris inter alia reiškia ir diskriminacijos dėl lyties draudimą. 2 straipsnis 11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis lygybės principas: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Nuo 2000 metų iki 2004 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nemažai įstatymų, kuriuose tiesiogiai įtvirtintas diskriminacijos dėl lyties draudimo principas: 11.1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864), įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 dienos; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (2002 m. vasario 28 d. Nr. IX-743), įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 dienos; 11.2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (2002 m. kovo 14 d. Nr. IX-785), įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 dienos; 11.3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. VIII-1968), įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 dienos.; 11.4. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (2002 m. birželio 27 d. Nr. IX-994), įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 dienos; 11.5. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926), įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 dienos; 11.6. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (2003 m. liepos 1 d. Nr. IX-1672), įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 16 dienos; 11.7. Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. Nr. IX-1904), įsigalios nuo 2005 m. sausio 1 dienos; 11.8. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymas (2003 m. lapkričio 18 d. Nr. IX-1828), įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 1 dienos; 11.9. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (2000 m. gruodžio 21 d. Nr. IX-110), įsigaliojo nuo 2001 m. sausio 1 dienos; 11.10. Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymas (2003 m. liepos 4 d. Nr. IX-1691), įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 30 dienos; 11.11. Lietuvos Respublikos šalpos (socialinių) pensijų įstatymo pakeitimo įstatymas (2004 m. sausio 20 d. Nr. IX-1966), įsigaliojo nuo 2004 m. balandžio 1 d. (įstatymo pavadinimas pakeistas į Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą); 11.12. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas (2003 m. liepos 1 d. Nr. IX-1675), įsigaliojo nuo 2004 m. balandžio 1 dienos; 11.13. Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo pakeitimo įstatymas (2004 m. gegužės 18 d. Nr. IX-2237), įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 1 d. (įstatymo pavadinimas pakeistas į Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą); 11.14. Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymas (2004 m. gegužės 11 d. Nr. IX-2228), įsigalios nuo 2005 m. liepos 1 d. (įstatymo pavadinimas pakeistas į Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą); 11.15. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1078), įsigaliojo nuo 2003 sausio 1 dienos; 11.16. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855), įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 dienos; 11.17. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3, 4, 15, 17, 20, 21, 29, 31, 37, 38 straipsnių ir šeštojo skirsnio pakeitimo įstatymas (2003 m. spalio 14 d. Nr. IX-1764), įsigaliojo nuo 2003 m. lapkričio 5 d., kuris nustato, kad savivaldybės institucijų priimami sprendimai neturi pažeisti moterų ir vyrų lygių galimybių; 11.18. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymas (2002 m. sausio 24 d. Nr. IX-732), įsigaliojo nuo 2002 m. gegužės 1 d., kuris garantuoja lygybę prieš įstatymą ir teismą, neatsižvelgiant į asmens lytį, rasę, kilmę, tautybę, kalbą, įsitikinimus ar kitas aplinkybes; 11.19. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymas (2003 m. balandžio 22 d. Nr. IX-1518), įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 d., kuris nustato, kad prokuroras, priimdamas sprendimus, laikosi principo, kad įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs, nepaisant asmens socialinės ir šeiminės padėties, pareigų, užsiėmimo, įsitikinimų, pažiūrų, kilmės, rasės, lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo ir išsilavinimo; 11.20. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas (2003 m. balandžio 29 d. Nr. IX-1538), įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 d., kuris nustato, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi lygias teises stoti į vidaus tarnybą, o pareigūno statusas negali būti ribojamas dėl pareigūno lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; 11.21. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2003 m. birželio 17 d. Nr. IX-1630), įsigaliojo nuo 2003 m. birželio 28 dienos. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme įtvirtintas švietimo prieinamumas lygiomis teisėmis visiems asmenims, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; 11.22. Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatymas (2003 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-1871), įsigaliojo nuo 2003 m. gruodžio 18 dienos; 11.23. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (2003 m. lapkričio 18 d. Nr. IX-1826), įsigalios nuo 2005 m. sausio 1 d., kuris draudžia bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų ir numato lygių galimybių įgyvendinimo būdus. 12. Lietuva toliau jungiasi prie tarptautinės teisės aktų žmogaus teisių srityje. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo: 12.1. 2003 m. balandžio 22 d. įstatymu Nr. IX-1525 (įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 21 d.) – Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantį Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą; 12.2. 2004 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. IX-2086 (įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 8 d.) – Tarptautinės darbo organizacijos 1981 metų 156-ąją Konvenciją dėl pareigų šeimai turinčių darbuotojų – vyrų ir moterų – lygių galimybių ir vienodo požiūrio į juos; 12.3. 2004 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. IX-2300 (įsigaliojo nuo 2004 m. rugpjūčio 5 d.) – Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims Fakultatyvinį protokolą, kurį Lietuva pasirašė 2000 metais. Protokolo ratifikavimas sudarys platesnes galimybes Lietuvos piliečiams, patiriantiems diskriminaciją dėl lyties, ginti savo teises.

1. a)13. Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. spalio 14 d. papildė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnį – įtvirtino principą, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, moterų ir vyrų lygių galimybių. Ši įstatymo nuostata detalizuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą ir įpareigoja savivaldybių institucijas ir valstybės tarnautojus, priimančius konkrečius sprendimus, atsižvelgti į minėtąjį principą ir nediskriminuoti fizinių asmenų dėl jų lyties, be to, sudaro teisines galimybes įgyvendinti moterų ir vyrų lygių galimybių principą vietiniu lygmeniu. 14. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas reglamentuoja moterų teisių įgyvendinimą visose srityse: valstybės institucijų pareigą institucijos reguliavimo srityje įgyvendinti moterų ir vyrų lygias teises; švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų pareigą įgyvendinti moterų ir vyrų lygias teises; darbdavio pareigą įgyvendinti lygias moterų ir vyrų teises darbe; taip pat moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimą vartotojų teisių apsaugos srityje, be to, užkerta kelią diskriminacijai užimtumo srityje dėl amžiaus ir šeiminės padėties. 15. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės, uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. Šis įstatymas, įsigaliosiantis 2005 m. sausio 1 d., išplečia diskriminacijos draudimo pagrindų sąrašą ir numato pažeistų asmens teisių gynimo procedūras. Pagal šį įstatymą kiekvienas asmuo turės teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių dėl diskriminacijos įstatyme nurodytais pagrindais fakto nustatymo. 16. Lygių galimybių užtikrinimas ir diskriminacijos draudimo principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnyje. Tai vienas iš pagrindinių principų, turinčių užtikrinti optimalų švietimo sistemos teisinį reglamentavimą ir praktinį funkcionavimą. 17. Lyčių lygybės principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos darbo kodekse, įsigaliojusiame 2003 m. sausio 1 dieną. Kodekso 2 straipsnyje numatyta, kad darbo santykius reglamentuoja inter alia ir šis principas: darbo teisės subjektų lygybė, nepaisant jų lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis. Šis principas reiškia, kad priimant asmenį į darbą, jį atleidžiant, suteikiant jam atostogas, nustatant darbo užmokestį ir kitais kodekse numatytais atvejais asmuo negali būti vertinamas skirtingai palyginti su kitais asmenimis ar jam sudaromos nevienodos sąlygos dėl jo lyties. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vyrams ir moterims už tokį pat ar lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis, o 188 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad taikant darbų klasifikacijos sistemą darbo užmokesčiui nustatyti tie patys kriterijai turi būti taikomi ir vyrams, ir moterims ir ši sistema turi būti parengta taip, kad būtų išvengta bet kokios diskriminacijos dėl lyties. 18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 dienos, 1.2 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų – asmenų lygiateisiškumo principas, kuris reiškia, kad visi civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiateisiai ir juos draudžiama diskriminuoti dėl lyties, amžiaus ar kitokiu pagrindu. Šis principas detalizuojamas kitose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose, reglamentuojančiose fizinių asmenų teisnumą ir veiksnumą, šeimos, paveldėjimo teisinius santykius, taip pat sutartinius ir deliktinius teisinius santykius. 19. Pažymėtina, kad vienas konkrečios visuomeninių santykių srities teisinio reglamentavimo principų – lygių galimybių užtikrinimo ir diskriminacijos dėl lyties draudimo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytomis sąlygomis jauno žmogaus tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, visuomeninės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys turi užtikrinti, kad kiekvienas jaunas žmogus turėtų lygias su kitais jaunais žmonėmis teises ir nebūtų diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeiminės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių.
2. b)20. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnis nustato, kad lygių galimybių kontrolierius, ištyręs skundą, gali priimti atitinkamus sprendimus, pavyzdžiui: įspėti dėl padaryto pažeidimo; nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas; kreiptis į atitinkamą asmenį ar instituciją ir siūlyti nutraukti lygias teises pažeidžiančius veiksmus ar panaikinti su tuo susijusį aktą. Jeigu lygių galimybių kontrolierius mano, kad dėl moterų ir vyrų lygių galimybių pažeidimo yra pagrindas (nustatomi nusikalstamos veikos požymiai) taikyti baudžiamąją atsakomybę, jis gali perduoti tyrimo medžiagą prokurorui. 21. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (1999 m. sausio 5 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1017) 416 straipsnis nustato atsakomybę už moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimą: moterų ir vyrų lygių teisių, nustatytų Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme, pažeidimas užtraukia baudą pareigūnams, darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo vieno šimto iki dviejų tūkstančių litų. Šio straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, užtraukia baudą pareigūnams, darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo dviejų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų. 1875 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, informacijos, dokumentų ir medžiagos, būtinos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pareigūnų funkcijoms atlikti, nepateikimą, atsisakymą pasiaiškinti, taip pat kitokį trukdymą įgyvendinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pareigūnams įstatymo suteiktas teises. Šie veiksmai pareigūnams, darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų, o padaryti pakartotinai – nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų. 2476 straipsnyje nustatyta lygių galimybių kontrolieriaus kompetencija nagrinėti administracinių teisės pažeidimų, nurodytų 416 ir 1875 straipsniuose, bylas ir skirti administracines nuobaudas. 22. Įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d. naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnis draudžia diskriminuoti dėl lyties, tautybės, rasės, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės. Tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 23. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 152 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už seksualinį priekabiavimą. Tai baudžiamojo įstatymo naujovė, kurios nebuvo iki 2003 m. balandžio 30 d. galiojusiame senajame 1961 metų Baudžiamajame kodekse. Šis straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už priekabiavimą vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis prie priklausomo pagal tarnybą ar kitaip asmens, siekiant seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo. Tai laikoma baudžiamuoju nusižengimu, už jo padarymą įstatymas numato baudą, laisvės apribojimą ar areštą. 24. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje nustatyta fizinių ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė už kurstymą prieš bet kurios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę. Tas, kas viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomenės informavimo priemonę tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 25. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normų analizė leidžia teigti, kad diskriminaciją dėl lyties, taip pat kurstymą prieš bet kurios tautybei, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę įstatymų leidėjas vertina kaip svarbiausių teisinių gėrių pažeidimą, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė. 26. Įsigaliojęs 2003 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 5 punktas moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimą arba seksualinį priekabiavimą įvardija kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, už kurį pažeidėjui gali būti paskirta drausminė nuobauda (pastaba, papeikimas, atleidimas iš darbo). Kodekso 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudžiama atsisakyti priimti į darbą kodekso 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytais pagrindais, kurių vienas yra darbo teisės subjektų lygybė, nepaisant jų lyties. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismui nustačius, jog atsisakymas priimti į darbą yra neteisėtas, darbdavys teismo sprendimu įpareigojamas priimti šį asmenį į darbą ir už laiką nuo atsisakymo priimti į darbą iki teismo sprendimo įvykdymo dienos sumokėti jam minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. 27. Atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijas, vis daugiau dėmesio skiriama kitai skaudžiai problemai – smurtui prieš moteris, ypač smurtui šeimoje. 28. Siekiama sudaryti teisines sąlygas veiksmingiau kovoti su smurtu šeimoje, nuo kurio dažniausiai nukenčia moterys ir vaikai. Ypač svarbu izoliuoti smurtautoją nuo nukentėjusio asmens. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas, siekdami užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka įtariamajam gali taikyti kardomąsias priemones – suėmimą, namų areštą, užstatą, dokumentų paėmimą ir kitokias. 29. Nemaža Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normų sudaro sąlygas ginti moteris nuo visų formų smurtavimo kasdieniame gyvenime. Kodekso XVII–XXXIII skyriuose nustatytos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų sudėtys, kuriose apibrėžiami įstatymų draudžiami kėsinimaisi į žmogaus gyvybę, sveikatą, laisvę, seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, garbę ir orumą, taip pat nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai, nustatomos bausmės už šių draudimų nesilaikymą. Iš jų paminėtini – nužudymas (129 straipsnis), sunkus sveikatos sutrikdymas (135 straipsnis), nesunkus sveikatos sutrikdymas (138 straipsnis), fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (140 straipsnis), grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas (145 straipsnis), išžaginimas (149 straipsnis), seksualinis priekabiavimas (152 straipsnis), mažamečio asmens tvirkinimas (153 straipsnis), įžeidimas (155 straipsnis) ir kita. 30. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnyje išvardytos kaltininko atsakomybę sunkinančios aplinkybės, iš kurių paminėtinos chuliganiškos ar savanaudiškos paskatos, veikos padarymas kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo, veika, padaryta mažamečiui (iki 14 metų), nėščiai moteriai, asmeniui, kuris dėl ligos, invalidumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, veika, padaryta apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir panašiai. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į kaltininko asmenybę, teistumą, padarytos nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, kitas aplinkybes. 31. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnis „Sunkus sveikatos sutrikdymas“ nustato baudžiamąją atsakomybę asmenims, kurie tyčia sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendrojo darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Koks yra sutrikdytos sveikatos mastas, nustato teismo medicinos ekspertai, laikydamiesi Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86. Sunkus sveikatos sutrikdymas baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis, baudžiama laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų, jeigu tai padaryta mažamečio, bejėgiškos būklės asmens, nėščios moters atžvilgiu, kankinant ar kitaip itin žiauriai elgiantis ir panašiai. 32. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnis „Nesunkus sveikatos sutrikdymas“ nustato baudžiamąją atsakomybę už tyčinį žmogaus sužalojimą ar susargdinimą, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendrojo darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės detalizuoja, kad nesunkiu sveikatos sutrikdymu pripažįstamas sužalojimas ar susargdinimas, kuris sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, arba kai nukentėjusysis praranda nedidelę dalį – daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų – profesinio ar bendro darbingumo. Nesunkus sveikatos sutrikdymas baudžiamas laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta kvalifikuota sudėtis nesunkaus sveikatos sutrikdymo, už kurį baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų, jeigu veika padaryta mažamečio, bejėgiškos būklės asmens, nėščios moters atžvilgiu, kankinant ar kitaip itin žiauriai elgiantis ir panašiai (analogiškai 135 straipsnio 2 daliai). 33. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnis „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“ nustato baudžiamąją atsakomybę asmenims, kurie tyčia mušdami ar kitaip smurtaudami sukelia žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužaloja ar trumpam susargdina. Išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Nežymus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai sužalojimas arba susargdinimas sveikatą sutrikdo ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui arba nukentėjusysis praranda 5 procentus profesinio arba bendro darbingumo. Už šią veiką kaltininkas gali būti baudžiamas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Kaip minėta, ši veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik esant nukentėjusio asmens skundui, jo teisėto atstovo pareiškimui arba prokuroro reikalavimui. 34. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 143 straipsnis nustato, kad tas, kas panaudodamas fizinį ar psichinį smurtą privertė nėščią moterį darytis neteisėtą abortą, baudžiamas viešaisiais darbais arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 35. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnis „Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“ nustato baudžiamąją atsakomybę už grasinimą nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Veika baudžiama viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pažymėtina, kad atsakomybė pagal šį straipsnį taikoma tais atvejais, kai išreikštas tik grasinimas. Jeigu asmuo iš tiesų pradeda rengtis šiam nusikaltimui – ieško priemonių ir įrankių, telkia bendrininkus, sudaro veikimo planą arba pasikėsina asmenį nužudyti ar sutrikdyti jam sveikatą, atsakomybė jam kyla už rengimąsi ar pasikėsinimą asmenį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jam sveikatą. Ši veika baudžiama laisvės atėmimu iki ketverių metų. Už šiame straipsnyje numatytas veikas kaltininkas atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas. 36. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamąją atsakomybę už išžaginimą, 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų, 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas išžagino nepilnametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų, o 4 dalyje nustatyta, kad tas, kas išžagino mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. 150 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamąją atsakomybę už seksualinį prievartavimą, 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas su bendrininkų grupe atliko šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko nepilnamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų; 4 dalyje nustatyta, kad tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko mažamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki trylikos metų. Taigi naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įgyvendinta atitinkama Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacija be jokių išlygų apibrėžti išprievartavimą kaip lytinį santykiavimą prieš asmens valią. 37. Ikiteisminis tyrimas dėl daugumos Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytų nusikalstamų veikų gali būti pradedamas tiek pagal nukentėjusiojo ar jo atstovo skundą, tiek teisėsaugos institucijų iniciatyva, tiek pagal bet kurio kito asmens pareiškimą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytais atvejais teisėsaugos institucijos privalo pradėti tyrimą, jeigu nustato nusikalstamos veikos požymių net ir tais atvejais, kai nukentėjusysis nesiskundžia. Kita vertus, dėl kai kurių mažesnio pavojingumo nusikalstamų veikų (139 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis, 149 straipsnis 1 dalis, 150 straipsnio 1 dalis, 152 straipsnis, 155 straipsnis ir kiti) baudžiamasis procesas gali būti pradėtas tik tuo atveju, jeigu yra nukentėjusio asmens skundas, jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas. Tokia norma užtikrinama asmens teisė į privatų gyvenimą, taip pat kaltininkas ir nukentėjusysis skatinami susitaikyti, nuo nukentėjusiojo valios priklauso, ar kaltininkas atsakys už padarytą nusikalstamą veiką. Tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų ar byla turi visuomeninę reikšmę, nukentėjusiojo teises ginti imasi prokuroras, pareikšdamas reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. 38. Minėta, kad esant nusikalstamos veikos požymiams teisėsaugos institucijos pradeda ikiteisminį tyrimą, apklausia įtariamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, renka įrodymus, o pabaigusios ikiteisminį tyrimą perduoda bylą nagrinėti teismui. Tačiau dėl kai kurių veikų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalis, 152, 154, 155 ir kiti straipsniai) ikiteisminis tyrimas neatliekamas, jos nagrinėjamos privataus kaltinimo proceso tvarka pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407–417 straipsnius. Išimtis – tie atvejai, kai prokuroras, manydamas, kad nusikalstama veika turi visuomeninę (ne tik privačią) reikšmę arba ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo interesų, pateikia teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys visuomeninį kaltinimą. Tokiu atveju byla perduodama prokurorui ir tyrimas bei teisminis nagrinėjimas vyksta bendra tvarka. Išimtis ir tie atvejai, kai nežinomas asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, – tokiu atveju ikiteisminis tyrimas atliekamas bendra tvarka. 39. Privataus kaltinimo procese ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o nukentėjęs asmuo tiesiogiai su skundu kreipiasi į teismą. Bylą nagrinėjantis teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą, surengia taikinamąjį posėdį, kuriame kaltininkas ir nukentėjusysis kviečiami susitaikyti. Nepavykus susitaikyti, teismas priima nutartį nukentėjusiojo skundą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nukentėjęs asmuo privataus kaltinimo proceso metu įgyja privataus kaltintojo statusą, t. y. pats palaiko kaltinimą – renka ir teikia įrodymus teismui, pasako kaltinamąją kalbą ir panašiai. Kartu teismas gali pavesti ikiteisminio tyrimo įstaigoms per nustatytą laiką ištirti aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti. Išnagrinėjęs bylą, teismas priima nuosprendį. 40. Siekiant apsaugoti operatyvinės veiklos dalyvių, liudytojų, nukentėjusiųjų, kitų su baudžiamąja byla susijusių asmenų gyvybę, sveikatą, turtą, konstitucines teises ir laisves, taip pat užtikrinti visapusišką ir objektyvų bylos aplinkybių ištyrimą, nuo nusikaltimų nukentėjusiems asmenims, liudytojams ir jų artimiesiems gali būti taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatyme (1996 m. vasario 13 d. Nr. I-1202), t. y. fizinė asmens ir jo turto apsauga, laikinas asmens perkėlimas į saugią vietą, asmens gyvenamosios, darbo ar mokymosi vietos pakeitimas ir kita. 41. Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės gali būti taikomos minėtojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje išvardytiems asmenims – operatyvinės veiklos dalyviams; asmenims, dalyvaujantiems baudžiamajame procese: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, gynėjams, įtariamiesiems, kaltinamiesiems, nuteistiesiems, išteisintiesiems; teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnams: teisėjams, prokurorams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams, antstoliams; pirmiau išvardytų asmenų artimiesiems: tėvams, įtėviams, vaikams, įvaikiams, broliams ir seserims, seneliams, vaikaičiams ir sutuoktiniams, jeigu atliekant ikiteisminį tyrimą ar nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų yra realus pagrindas manyti, kad asmenų gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, gali būti sunaikintas arba sugadintas asmenų turtas ar asmenų konstitucinėms teisėms ir laisvėms gresia pavojus. Nukentėjusiems asmenims, liudytojams ir jų artimiesiems apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės taikomos, jeigu šie asmenys aktyviai bendradarbiavo su teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnais, padėjo atskleisti nusikalstamą veiką ar suteikė kitos vertingos informacijos teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnams. Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės gali būti skiriamos ir taikomos vykdant operatyvinę veiklą, ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, taip pat pasibaigus operatyvinei veiklai ar baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme. 42. Valstybinėje moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 712, konstatuojama, kad smurtas prieš moteris tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime yra žmogaus teisių pažeidimas ir labiausiai trukdo siekti lyčių lygybės. Smurtas prieš moteris pažeidžia ir riboja moterų galimybes naudotis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis. Lyčių konfliktu pagrįstas smurtas (mušimas ar kitoks buitinis smurtas, seksualinis tvirkinimas ir išnaudojimas, prekyba moterimis ir vaikais, priverstinė prostitucija, seksualinis priekabiavimas) yra nesuderinamas su asmens garbe ir orumu. Programos priemonėmis siekiama sukurti kovos su smurtu prieš moteris sistemą ir užtikrinti priemonių kompleksą, apimantį teisėsaugos institucijų švietimą, paramą smurto aukoms, darbą su smurtautojais, visuomenės ir smurto aukų informavimą, švietimą ir sveikatos apsaugą, išanalizuoti esamus teisės aktus ir parengti rekomendacijas, kaip juos tobulinti, pagal šias rekomendacijas parengti naujus teisės aktus ir taip sukurti pakankamą teisinį kovos su smurtu prieš moteris, ypač šeimoje, pagrindą, plėsti krizių centrų tinklą, užtikrinantį paramą smurto aukoms ir darbą su smurtautojais, remti nevyriausybinių organizacijų projektus šiais klausimais, įskaitant visuomenės informavimą apie šią problemą, informacijos rengimą ir platinimą smurto aukoms. 43. 2004 metais parengtas ir derinamas su kitomis institucijomis Smurto šeimoje mažinimo strategijos ir šios strategijos įgyvendinimo 2005–2007 metų priemonių projektas. Pagrindinės strategijos kryptys – smurto šeimoje prevencija, pagalba smurto šeimoje aukai, darbas su smurtautojas, visuomenės švietimas ir informavimas, taip pat patriarchalinių stereotipų keitimas, bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis. Lėšos šiems veiksmams įgyvendinti bus skirtos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Tikimasi, kad priėmus koncepciją ir įvykdžius jos įgyvendinimo priemones, padėtis bus pagerinta iš esmės. 44. Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytos griežtos sankcijos už smurtą. Kaip minėta, naujieji Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, atitinkantys Europos Sąjungos teisę, sudaro teisines sąlygas baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų; ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Už įvairų smurtą – nužudymą, kūno sužalojimą, išžaginimą, kitokį fizinį smurtą baudžiama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius. 45. Siekiama sudaryti teisines sąlygas izoliuoti smurtautoją nuo nukentėjusiojo. Pažymėtina, kad ši problema ypač opi, kai griebiamasi buitinio (šeiminio) smurto, nuo kurio dažniausiai nukenčia moterys ir vaikai. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas, siekdami užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka įtariamajam gali taikyti kardomąsias priemones – suėmimą, namų areštą, užstatą, dokumentų paėmimą ir kitas. 46. Suėmimas baudžiamajame procese pagal tarptautinius ir konstitucinius žmogaus teisių reikalavimus ribojamas tam tikrų pagrindų, sąlygų, terminų ir nustatytos procedūros. Suėmimą gali skirti tik teismas ar ikiteisminio tyrimo teisėjas ir tik pagrįstai manydami, kad įtariamasis slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui arba darys sunkius, labai sunkius ar įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus. Suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai tiriamos ir nagrinėjamos bylos dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. suėmimas negalimas, kai tiriami baudžiamieji nusižengimai ir kai kurie nusikaltimai, pvz., Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalis (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas). 47. Atsižvelgdama į tai, kad smurto šeimose atvejais dėl anksčiau minėtų priežasčių neretai negali būti taikomas suėmimas, kaltininkas net ir pradėto baudžiamojo proceso metu, gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju, gali neteisėtai jį veikti ar netgi toliau smurtauti, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra adekvačių poveikio priemonių, Teisingumo ministerija parengė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120, 121, 126 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 1321 straipsniu įstatymo projektą. Šiame projekte numatyta nauja kardomoji priemonė – įtariamojo įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, jeigu pagrįstai manoma, kad įtariamasis, gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju, bandys neteisėtai paveikti nukentėjusįjį arba darys naujas nusikalstamas veikas nukentėjusiajam ar kartu su juo gyvenantiems asmenims. Ši priemonė galės būti skiriama ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi, kuria teisėjas (teismas) taip pat galės įpareigoti įtariamąjį nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju ar kartu su juo gyvenančiais asmenimis, taip pat nesilankyti nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjusysis ar kartu su juo gyvenantys asmenys. Pažymėtina, kad šių teisės normų priėmimas labai padės buitinio (šeiminio) smurto aukoms – dažniausiai moterims bei vaikams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 1191 pritarta patobulintam įstatymo projektui ir jis pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui. 48. 2003 m. gegužės 24 d. įsigaliojo Nusikalstamų veikų, jas padariusių asmenų bei nukentėjusių asmenų centralizuotos apskaitos instrukcija, patvirtinta vidaus reikalų ministro 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 1V-160, kurioje nustatyta asmenų, pripažintų nukentėjusiaisiais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsniu „Nukentėjusysis“, duomenų apskaitos tvarka, tvarkymas ir statistinių kortelių (50 kortelė) pildymo, registravimo, siuntimo ir saugojimo tvarka. Iki šiol Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos tokios duomenų sistemos netvarkė, taigi nebuvo įmanoma nustatyti, kiek moterų ir vaikų nukentėjo nuo smurto buityje (smurto šeimoje). Įvedus minėtąją statistinę kortelę, iš esmės turėtų pagerėti moterų – prievartos ir smurto aukų – analitinis apibūdinimas. 49. Lietuvos Respublikoje oficiali teisės pažeidimų statistika registruoja tik nedidelę dalį visų smurtinių nusikalstamų veikų, padarytų buityje, nes dažniausiai buitinio smurto (smurto šeimoje) aukos į teisėsaugos institucijas ar kitas visuomenines organizacijas nesikreipia. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2003 metų gegužės–gruodžio mėnesiais Lietuvoje nuo nusikalstamų veikų nukentėjo 13890 moterų ir 21065 vyrai; 300 asmenų nukentėjo nuo sutuoktinio, 137 – nuo sugyventinio, 18 – nuo partnerio, 146 – nuo savo vaikų. 50. Smurto prieš moteris viktimologinio tyrimo, atlikto 1997 metais, duomenimis, 63,3 procento suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 metų, bent kartą patyrė vyrų fizinį, seksualinį smurtą ar grasinimus; 42,4 procento ištekėjusių ar gyvenančių be įregistruotos santuokos moterų bent kartą patyrė dabartinio savo sutuoktinio ar partnerio fizinį, seksualinį smurtą, grasinimus; Jungtinių Tautų plėtros fondo moterims remiamos Moterų informacijos centro vykdomos švietimo kampanijos „Gyvenimas be prievartos“ 2001–2002 metais Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, psichologinį smurtą ar prievartą šeimoje patyrė 82 procentai, fizinę prievartą – 35 procentai apklaustų vyresnių kaip 16 metų moterų. 87 procentai visų apklaustųjų atsakė, kad Lietuvoje egzistuoja prievarta prieš moterį šeimoje. 51. Baudžiamosios ir administracinės kovos su smurtu šeimoje priemonės neretai nėra pakankamai veiksmingos. Alternatyvaus poveikio priemonių smurtautojams iki šiol stokojama. Taigi atsižvelgdama į Komiteto rekomendacijas užtikrinti smurto aukoms apsaugą, teisinę pagalbą ir prieglobstį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė skatina pagalbos centrų smurto aukoms plėtrą. Lietuvos regionuose 2000–2004 metais buvo steigiami nauji pagalbos centrai moterims ir vaikams, patyrusiems smurtą, siūlomos naujos prevencijos programos. Pavyzdžiui, Šiaulių miesto vyriausiasis policijos komisariatas, pasitelkęs visuomenines moterų organizacijas, vykdo prevencijos programą „Smurtas šeimoje“. Komisariato pastangomis Šiaulių miesto Dainų policijos nuovadoje veikė paramos centras nukentėjusioms nuo smurto moterims ir vaikams. Centre dirbusios buvusios policijos pareigūnės, išklaususios specializuotus psichologijos kursus, teikė smurto aukoms psichologinę, socialinę, teisinę pagalbą. 2002 metų gegužę Vaiko ir motinos pagalbos centras „Užuovėja“ įsteigtas prie Panevėžio rajono policijos komisariato. Šiuo metu centrą finansuoja rajono savivaldybė. Nuo 2002 metų centras suteikė pagalbą 10 moterų ir 87 vaikams. Ateityje šiame centre numatoma organizuoti prostitucijos aukų resocializaciją. 52. Pagalbą (įskaitant prieglobstį, psichologinę, teisinę pagalbą ir konsultavimą, „karštąsias linijas“) smurto aukoms teikia daugiau nei 20 moterų krizių centrų. Vykdant Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programą, paremta 11 nevyriausybinių organizacijų projektų, skirtų socialinei pagalbai smurto šeimoje aukoms, įskaitant laikiną apgyvendinimą, maitinimą, teisines, psichologines konsultacijas, kitą pagalbą. Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo 2003 metais skirta 50 tūkst. litų nemokamos pagalbos smurto šeimoje aukoms telefono linijoms palaikyti ir plėsti. Itin sėkmingai veikiantis Vilniaus motinos ir vaiko pensionas, užtikrinantis kompleksinę pagalbą moterims, patyrusioms smurtą šeimoje, ir vaikams, išlaikomas Vilniaus miesto savivaldybės. Pagal Motinos ir vaiko pensiono sėkmingos veiklos pavyzdį bandomi plėtoti kitų savivaldybių teritorijose veikiantys krizių centrai. 53. Vidaus reikalų ministerija, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir visuomeninė organizacija Vilniaus moterų namai 2003 m. lapkričio 10 d. sudarė trišalę pagalbos smurtą ir prievartą patiriančioms moterims, prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms sutartį. Pagal šią sutartį visuomeninė organizacija Vilniaus moterų namai įsipareigojo nemokama socialinės pagalbos telefono linija teikti anonimines konsultacijas ir informaciją smurto, prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, pagal šią sutartį įsipareigojęs sumokėti visuomeninei organizacijai Vilniaus moterų namams už suteiktas paslaugas, pervedė šiai organizacijai 30 tūkst. litų. 54. Moterų informacijos centras (Vilnius) kartu su Oslo teisinės pagalbos moterims centru 2004 metais pradėjo vykdyti projektą „Teisinės konsultacijos moterims“, kurio tikslas – teikti nemokamas teisines konsultacijas Lietuvos moterims. Moterų informacijos centre 5 Lietuvos teisės universiteto studentės nuo 2004 m. balandžio 10 d. kiekvieną trečiadienį ir ketvirtadienį teikia nemokamas teisines konsultacijas šeimos teisės, darbo teisės ir smurto šeimoje klausimais. Projekto trukmė – vieneri metai. 55. 2002 metais Lietuvoje įsteigtas pirmasis Vilniaus vyrų krizių informacijos centras, teikiantis konsultavimo ir terapijos paslaugas smurtautojams, kurie stengiasi atsikratyti smurtinio elgesio šeimoje. 56. Organizuojamas policijos pareigūnų, socialinių darbuotojų mokymas, rengiamos visuomenės informavimo kampanijos, atlikti smurto ištakų tyrimai, vykdomi lyčių vaidmenų tyrimai ir lyčių studijos (ypač susijusios su vyrų ir berniukų vaidmeniu, visų formų smurtu, taip pat buitiniu, prieš moteris). Teikti paslaugas moterims smurto aukoms, organizuoti informacines kampanijas labai padėjo visuomenė, ypač moterų organizacijos. Rengiamos rekomendacijos, kaip įtraukti lyčių aspektą į teisininkų, socialinių pedagogų, socialinių darbuotojų, policijos pareigūnų, medikų mokymo programas. Į Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto studentų mokymo programą įtrauktos paskaitos apie smurtą prieš moteris ir vaikus. Policijos įstaigų pareigūnai nuo 2001 metų dalyvauja įgyvendinant įvairius projektus (mokymas, konferencijos, seminarai), susijusius su smurtu šeimoje. Vykdant Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programą, parengtas ir savivaldybių institucijoms, seniūnijoms, nevyriausybinėms organizacijoms, moterų krizių centrams, policijos pareigūnams pateiktas Teisinių ir praktinių patarimų smurtą šeimoje patyrusioms moterims vadovas.
3. c)57. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis nustato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, o 109 straipsnyje numatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. 58. Teismo procesus – civilinį, baudžiamąjį, administracinį – reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymas (2000 m. rugsėjo 19 d. Nr. VIII-1927), kuriame įstatymas išdėstytas nauja redakcija. 59. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 6 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisydami jų lyties, rasės, pažiūrų, kilmės, socialinės padėties ir kitų aplinkybių. 60. Toks pats principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 6 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs, nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Be to, draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių ir žmogaus asmeninių savybių, socialinės ir turtinės padėties. 61. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 252 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama vadovaujantis visų piliečių lygybe prieš įstatymą ir nagrinėjantį bylą organą (pareigūną) nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasinio ir nacionalinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Analogiškos nuostatos numatomos ir rengiamame Lietuvos Respublikos administracinio proceso kodekso projekte. 62. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, nustatančio administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką, 6 straipsnyje taip pat įtvirtintos panašios nuostatos. Šis straipsnis nustato, kad teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi visų asmenų lygybe įstatymui ir teismui, nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. 63. Minėtuosiuose teisės aktuose įtvirtintas bendras diskriminacijos dėl lyties draudimo teismo procese principas ir visų asmenų, nepaisant lyties, amžiaus ir kitų aplinkybių, lygybės prieš teismą, sprendžiantį teisinį ginčą ar ginantį asmens pažeistas teises, principas. Kiekvienas fizinis asmuo, nepaisant lyties, turi teisę administracinio, baudžiamojo ir civilinio proceso tvarka ginti savo pažeistas teises teisme. Galimas teisės pažeidimo faktas, o ne lytis, rasė, socialinis statusas ar kitos aplinkybės yra tas kriterijus, kuris sudaro teisinį pagrindą kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. 64. Be to, Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. liepos 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 1 straipsnio papildymo, įstatymo papildymo 21 straipsniu ir priedu įstatymą (2004 m. liepos 13 d. Nr. IX-2346), parengtą įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus. Pagal šį įstatymą įrodinėjimo pareiga diskriminacijos dėl lyties bylose tenka atsakovui; nustatyta, kad teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių asmenų skundus ir pareiškimus, taip pat asmenų ginčus dėl diskriminacijos lyties pagrindu preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Skundžiamas asmuo ar institucija turi įrodyti, kad lygių teisių principas nebuvo pažeistas. 65. Pažeistos teisės, laisvės ar kiti teisėti asmenų interesai gali būti ginami ne tik teisme. Lygių galimybių kontrolierius tiria tiek moterų, tiek vyrų skundus dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl lyties ir seksualinio priekabiavimo. Tyrimą pradėti gali ir pats kontrolierius savo iniciatyva. Skundų priėmimas ir tyrimas reglamentuojami Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 18–25 straipsniuose. Skundas ištiriamas per mėnesį, prireikus tyrimo terminas gali būti pratęstas dar mėnesiui. Su skundo tyrimo rezultatais pasiskundęs asmuo supažindinamas raštu. Be to, nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymui lygių galimybių kontrolieriui bus galima pateikti skundus dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos ne tik dėl lyties. 66. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje 1999 metais gautas 31 skundas, kontrolieriaus iniciatyva atlikti 4 tyrimai, 2000 metais gauti 52 skundai, kontrolieriaus iniciatyva atlikti 5 tyrimai, 2001 metais gauti 63 skundai, kontrolieriaus iniciatyva atlikta 10 tyrimų, 2002 metais gauti 72 skundai, kontrolieriaus iniciatyva atlikti 34 tyrimai, o 2003 metais gauta 50 skundų, kontrolieriaus iniciatyva atlikta 15 tyrimų. 2003 metais daugiau nei pusę skundų (56 procentus) pateikė moterys, tačiau vyrai taip pat nelinkę taikstytis su diskriminacija (44 procentai visų skundų). 67. Apibendrinant penkerius Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veiklos metus, pažymėtina, kad dažniausiai į ją kreipiasi moterys (išimtis – 2000 metai, kuriais į tarnybą dėl pažeistų savo teisių kur kas dažniau kreipėsi vyrai). Moterų skundai 1999 metais sudarė 87 procentus, vyrų – 13 procentų; 2000 metais moterų skundai sudarė 42 procentus, vyrų – 58 procentus; 2001 metais moterų skundai sudarė 59 procentus, vyrų – 41 procentą; 2002 metais moterų skundai sudarė 57 procentus, vyrų – 43 procentus; 2003 metais moterų skundai sudarė 56 procentus, vyrų – 44 procentus visų gautų skundų Asmenų, pateikusių skundus Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, pasiskirstymas pagal lytį ataskaitiniais laikotarpiais 68. Didžiuma Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai pateiktų skundų dėl diskriminacijos lyties pagrindu buvo pagrįsti. Tačiau būtina pažymėti, kad net tais atvejais, kai skundas nepagrįstas, pats tyrimas, t. y. apskųstų asmenų, liudytojų apklausa, supažindinimas su tyrimo rezultatais, visų apskųstų asmenų supažindinimas su tyrimo rezultatais – gera pažintinė, auklėjamoji, o kartu ir prevencijos priemonė. Jeigu skundo tyrimas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, asmuo, pateikęs skundą, supažindinamas su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tiriamų skundų specifika, Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu, jam paaiškinama, kur reikėtų kreiptis. Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimai (procentais) 69. Didžiuma kontrolieriaus priimtų sprendimų – pasiūlymai valstybės institucijoms panaikinti ar pakeisti teisės aktus taip, kad juose nebūtų moterų ir vyrų lygias teises pažeidžiančių nuostatų. 2003 metais nagrinėtos 4 administracinės bylos ir pažeidėjams skirtos administracinės baudos – visos už Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pažeidimus prekių ir paslaugų teikimo srityje. Per visus Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veiklos metus pažeidėjams stengtasi netaikyti griežtų sankcijų, pavyzdžiui, administracinės baudos nuo 100 iki 2000 litų, nes, tarnybos nuomone, administracinė bauda neprivers pažeidėjo (įmonės ar organizacijos) laikytis moterų ir vyrų lygių galimybių principo. Tarnyba skleidžia lyčių lygybės idėjas, supažindina visuomenę su Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu, stengiasi keisti tradicinį požiūrį į moteriškus ir vyriškus darbus, moters ir vyro vaidmenį šeimoje, visuomenėje. Nagrinėtos 4 administracinės bylos dėl diskriminuojamųjų darbo skelbimų, 4 darbdaviams skirtos administracinės baudos. 70. Pažymėtina, kad neapskųstas nė vienas lygių galimybių kontrolieriaus sprendimas, priimti sprendimai vykdomi. Dalis sprendimų – pasiūlymų panaikinti ar pakeisti lygias teises pažeidžiantį teisės aktą įvykdyti, kiti pasiūlymai nagrinėjami. Visais atvejais institucijos, išnagrinėjusios kontrolieriaus pasiūlymą pakeisti arba panaikinti lygias teises pažeidžiantį teisės aktą, informuoja tarnybą apie svarstymo rezultatus ir motyvuotai paaiškina, kodėl sprendimas nevykdomas, kada jis bus įvykdytas. Dažnai dėl teisės aktų kodifikavimo, sisteminimo, kitų priežasčių seni teisės aktai nekeičiami, o priimami nauji teisės aktai arba jie įtraukiami į kitus teisės aktus. Atkreiptinas dėmesys, kad visais atvejais apskųstieji asmenys ar institucijos pritaria tyrimo pažymoje išdėstytam moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimo principui. 71. Kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą gyventojai turi teisę ne tik su rašytiniais skundais, prašymais, pareiškimais, bet ir žodžiu, paskambinti telefonu ar nusiųsti paklausimą elektroniniu paštu. Atokesnių Lietuvos vietovių gyventojams dažnai sunku atvykti į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ir gauti reikiamą konsultaciją. Dažnai gyventojai neketina rašyti skundo, bet nori pasitarti, kaip spręsti kokią nors problemą, sužinoti savo teises, kurias nustato įstatymai, pasidomėti, kaip galima apsisaugoti nuo galimų diskriminuojamųjų veiksmų. Per metus į tarnybą žodžiu kreipiasi per 200 asmenų, kurie teiraujasi apskritai apie visas Lietuvos teisės aktų nuostatas, jų manymu, pažeidžiančias moterų ir vyrų lygias galimybes. Labai dažnai į tarnybą kreipiasi moterys, išėjusios nėštumo atostogų ar auginančios vaiką iki 1 metų, ir teiraujasi apie joms įstatymų suteikiamas garantijas grįžti į darbą, pasibaigus šioms atostogoms. Visiems interesantams suteikiama teisinė konsultacija. Jeigu tokios konsultacijos neįmanoma suteikti iš karto, interesantui paskambinama vėliau. 72. Įstatymų nustatytais atvejais gali būti numatyta išankstinė ikiteisminė ginčų sprendimo procedūra. Pavyzdžiui, naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. Nr. VIII-1946) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba atlieka vartotojų skundų neteisminį nagrinėjimą ir priima sprendimus dėl vartotojų pažeistų teisių gynimo. Lietuvos Respublikos dizaino įstatymo (2002 m. lapkričio 7 d. Nr. IX-1181) 23 straipsnyje nustatyta, kad protestus dėl dizaino registravimo nagrinėja Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius. Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (1999 m. sausio 14 d. Nr. VIII-1031) 5 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės visuomeninė ginčų komisija nagrinėja asmenų skundus dėl savivaldybių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Apskrities administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų, t. y. apskrityje esančių valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų ir jų valstybės tarnautojų, taip pat apskrities teritorijoje esančių savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų ir jų valstybės tarnautojų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat minėtųjų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. 73. Nė viename iš minėtųjų įstatymų, kuriuose nustatyta išankstinė neteisminė ginčų sprendimo procedūra, nėra diskriminuojamųjų nuostatų, kurios dėl lyties ribotų asmenų teisę kreiptis į minėtąsias neteisminio ginčų sprendimo institucijas. Be to, visuose minėtuosiuose įstatymuose numatyta subjekto, nepatenkinto ikiteisminio nagrinėjimo rezultatais, teisė vėliau kreiptis į teismą. 74. Pastebėtina, kad naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas užtikrina galimybę lengvai kreiptis į teismą ir garantuoja, kad ikiteisminis tyrimas bus pradėtas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Žinoma, tokio minimalaus pagrindo nepakanka griežtų procesinių prievartos priemonių taikymui pagrįsti, tačiau leidžiama atlikti žmogaus teisių nevaržančius proceso veiksmus, susijusius su galimai buvusios nusikalstamos veikos tyrimu. Atkreiptinas dėmesys, kad didžiumoje apylinkių teismų įvesta de facto teisėjų specializacija šeimos ir nepilnamečių byloms nagrinėti.
4. d)75. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnis nustato visų valstybės institucijų pareigą pagal kompetenciją užtikrinti, kad visuose jų priimamuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios moterų ir vyrų teisės, rengti ir įgyvendinti programas ir priemones, skirtas moterų ir vyrų lygioms galimybėms užtikrinti. Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų pareiga įgyvendinti moterų ir vyrų lygias teises. Švietimo ir mokslo įstaigos privalo užtikrinti moterims ir vyrams vienodas sąlygas, kuriomis jie būtų priimami į profesinio mokymo įstaigas, aukštesniąsias, aukštąsias mokyklas ir kvalifikacijos tobulinimo kursus, jiems skiriamos stipendijos ir kreditai studijoms, parenkamos mokymo programos, vertinamos jų žinios. Švietimo ir mokslo įstaigos pagal kompetenciją privalo užtikrinti, kad mokymo programose ir vadovėliuose nebūtų propaguojamas moterų ir vyrų diskriminavimas. Įstatymo 51 straipsnis reglamentuoja moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimą vartotojų teisių apsaugos srityje. Prekių pardavėjas, gamintojas ar paslaugų teikėjas, įgyvendindamas moterų ir vyrų lygias teises, privalo visiems vartotojams, nesvarbu, kokia jų lytis, taikyti vienodas apmokėjimo sąlygas ir garantijas už tokius pačius ir vienodos vertės gaminius, prekes ir paslaugas, suteikdamas vartotojams informaciją apie gaminius, prekes ir paslaugas arba jas reklamuodamas, užtikrinti, kad joje nebūtų išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas arba teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties bei formuojamos visuomenės nuostatos, kad viena lytis pranašesnė už kitą. Be to, įstatymo 8 straipsnyje draudžiama iš darbo ieškančiųjų reikalauti informacijos apie jų amžių, šeiminę padėtį (buvimą ar nebuvimą santuokoje). 76. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio „Vietos savivaldos principai“ 9 punktas papildytas principu, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti moterų ir vyrų lygių galimybių. Taip savivaldoje užtikrintos de jure lygios moterų ir vyrų teisės, sudarytos teisinės sąlygos įgyvendinti lygių galimybių principą, plėtoti institucinius mechanizmus savivaldybių lygmeniu. Stiprinami valstybės tarnautojų, ypač savivaldybių institucijų, administraciniai gebėjimai užtikrinti moterų ir vyrų lygias galimybes. Šiuo tikslu Viešojo administravimo institutas į privalomuosius įvadinius valstybės tarnautojų mokymo kursus įtraukė moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimo modulį. 77. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama taip pat ir lygiateisiškumo principu, o valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepaisydamas jų lyties, tautybės, rasės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia.
5. e)78. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 5 straipsnyje nustatyta visų nuosavybės formų įmonių darbdavių, taip pat įstaigų vadovų pareiga įgyvendinti lygias moterų ir vyrų teises darbe. Įgyvendindamas lygias moterų ir vyrų teises, darbdavys privalo priimdamas į darbą taikyti vienodus atrankos kriterijus, sudaryti vienodas darbo sąlygas, galimybes tobulinti kvalifikaciją, taip pat teikti vienodas lengvatas, taikyti vienodus darbo kokybės vertinimo kriterijus, už tokį pat darbą mokėti vienodą užmokestį, imtis priemonių, kad darbuotojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo, kad nebūtų persekiojamas darbuotojas, pateikęs skundą dėl diskriminacijos. 79. Kiekvienais metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba gauna vis daugiau skundų ir prašymų. 2000–2001 metais teikta daugiau skundų dėl pažeidimų valstybiniame sektoriuje (atitinkamai 60 procentų ir 55 procentai). 2003–2004 metais daugiau tirta galimų moterų ir vyrų lygių galimybių pažeidimų privačiose įmonėse, įstaigose, organizacijose (dažniausiai susijusių su diskriminuojamaisiais įdarbinimo skelbimais žiniasklaidoje). Valstybiniame ir privačiame sektoriuose atlikti tyrimai (procentais) 80. Apibendrinus gaunamus skundus ir kontrolieriaus iniciatyva atliktus tyrimus, matyti kelios problemos, kurios kartojosi per visus ketverius Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veiklos metus ir išlieka aktualios 2004 metais. Skundų ir kontrolieriaus iniciatyva atliktų tyrimų problematika (procentais) 81. Pažymėtina, kad 2003 metais labai pagausėjo diskriminacijos prekių ir paslaugų teikimo srityje tyrimų (dalis tyrimų atlikta gavus skundą, kiti pradėti kontrolieriaus iniciatyva).
6. f)82. Vykdant Lietuvos teisinės sistemos reformą 2000–2004 metais, siekta galiojančius teisės aktus derinti su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais, Europos Sąjungos teise. Kadangi diskriminacijos dėl lyties draudimo ir lygių galimybių užtikrinimo principas – vienas pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo bei apsaugos elementų nebuvo įtvirtintas visuose nacionaliniuose teisės aktuose, atlikti tam tikri jų pakeitimai ir papildymai. 83. Galiojusiame iki 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nebuvo tiesiogiai įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo civiliniuose teisiniuose santykiuose principas. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnyje asmenų lygiateisiškumo principas – vienas pagrindinių civilinių teisinių santykių reglamentavimo principų įtvirtintas. 84. Siekiant sisteminti Lietuvos darbo teisę, pritaikyti ją prie rinkos ekonomikos sąlygų, vykdyti įsipareigojimus derinti Lietuvos darbo teisę su Europos Sąjungos darbo teise, kitus tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus, taip pat išvengti skirtingo darbo santykių reguliavimo ūkio sektoriuose (privačiame ir valstybiniame), 2002 m. birželio 4 d. priimtas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, įsigaliojęs 2003 m. sausio 1 dieną. Šis kodeksas lankstesnis, labiau atitinkantis esamas ekonomines sąlygas, skatinantis priimti sprendimus darbdavių ir profsąjungų dvišaliu susitarimu, įtvirtinantis lygiateisiškumą, lanksčias darbo organizavimo formas, užtikrinantis visapusišką moterų, ypač nėščiųjų, taip pat tėvų ir motinų, auginančių vaikus, apsaugą. Kodekso pagrindiniai tikslai yra iš esmės reformuoti darbo teisę, iš naujo sureguliuoti didžiumą darbo ir su juo susijusių santykių, įteisinti vieną darbo teisės kodifikuotą šaltinį. Kadangi visoje Europoje ir Lietuvoje didėja socialinės partnerystės svarba, Lietuvos Respublikos darbo kodeksas tapo pagrindiniu socialinių partnerių interesų derinimo dokumentu. Kodekso 2 straipsnyje nustatyta, kad vienas esminių darbo santykių teisinio reglamentavimo principų – darbo teisės subjektų lygybė, nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis. 85. 2003 m. liepos 1 d. priimtas naujos redakcijos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, kurio paskirtis – nustatyti bendruosius darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, taikomus dirbantiems jauniems asmenims, nėščioms, neseniai pagimdžiusioms, krūtimi maitinančioms moterims, invalidams, reglamentuoti darbuotojų saugos ir sveikatos viešąjį administravimą ir valstybės institucijų kompetenciją, darbdavių, darbdavių atstovų ir darbuotojų teises ir pareigas siekiant sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas, taip pat darbuotojų atstovų teises sudarant darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas, atsakomybės už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimus bendruosius principus, teisines nuostatas ir reikalavimus, siekiant apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos ar tokią riziką sumažinti; nustatyti profesinės rizikos įvertinimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų tyrimo tvarką. Šiame įstatyme apibrėžtos sąvokos: „krūtimi maitinanti moteris“ – motina, pateikusi darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, kad augina ir krūtimi maitina savo vaiką iki vienerių metų, „neseniai pagimdžiusi moteris“ – motina, pateikusi darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą apie gimdymą ir auginanti vaiką, kol jam sukaks vieneri metai, „nėščia moteris“ – darbuotoja, pateikusi darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, patvirtinančią nėštumą. Įstatymo 3 straipsnis nustato, kad kiekvienam darbuotojui privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo dienos ar darbo pamainos trukmę, darbuotojo lytį, pilietybę, rasę, tautybę, seksualinę orientaciją, amžių, socialinę kilmę, politinius ar religinius įsitikinimus. Šio įstatymo nustatytos darbuotojų saugos ir sveikatos garantijos taikomos taip pat valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojams. 86. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, tirdama skundus dėl diskriminacijos lyties pagrindu ir nustačiusi moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimus teisės aktuose, turi teisę kreiptis į atitinkamą instituciją ir siūlyti panaikinti arba pakeisti lygias teises pažeidžiantį aktą. Tarnyba kiekvienais metais pateikia per 15 pasiūlymų panaikinti arba pakeisti moterų, taip pat vyrų lygias teises pažeidžiančius teisės aktus. Pavyzdžiui, siekiant išvengti moterų diskriminacijos, pakeistas sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ ir suvienodinti profilaktinių sveikatos tikrinimų reikalavimai moterims ir vyrams – panaikintas reikalavimas moterims tikrintis pas ginekologą. Tarnyba taip pat pasiūlė papildyti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (2001 m. lapkričio 8 d. Nr. IX-583) ir numatyti, kad visuose statiniuose būtų įrengta speciali patalpa moterims žindyti vaikus, ir panašiai. Įsigaliojus nuo 2002 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pakeitimams, papildytas ir 8 straipsnis – skelbimuose dėl priėmimo į darbą arba mokytis uždrausta reikalauti iš asmenų informacijos ne tik apie lytį, šeimos padėtį, privatų gyvenimą, bet ir amžių.
7. g)87. Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose nėra normų, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuotų moteris. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normos nustato didesnę nėščių moterų apsaugą baudžiamosios teisės požiūriu, pvz., nusikalstama veika prieš nėščią moterį yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė arba kvalifikuojantis nusikalstamos veikos požymis, nėščioms moterims negali būti taikoma arešto bausmė ir panašiai. 88. Būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatos ne tik nediskriminuoja moterų, bet ir suteikia joms galimybę efektyviai gintis nuo nusikalstamų veikų. Šios nuostatos labai svarbios buitinio (šeiminio) smurto atveju, kai moteris, patirianti smurtą, ginasi nuo smurtautojo. Pavyzdžiui, kodekso 28 straipsnyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi, arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valstybės institucijas. Pagal šį kodeksą neatsako asmuo, kuris neperžengdamas būtinosios ginties ribų padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties ribos peržengiamos tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma veika, padaryta dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą. 89. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodytas veikos padarymas dėl psichinės ar fizinės prievartos. Ši aplinkybė pripažįstama lengvinančia atsakomybę tik tuo atveju, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. 90. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnyje nustatyta, kad atsakomybę sunkina veikos padarymas nėščiai moteriai, kai akivaizdu, kad ji nėščia. Kodekso 129 straipsnyje nėščios moters nužudymas numatytas kaip kvalifikuotas nužudymas. Griežtos laisvės atėmimo bausmės nustatytos už nėščios moters sužalojimą ar susargdinimą. Kodekso 135 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino nėščią moterį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 12 metų, o 138 straipsnio 2 dalies 4 punkte – tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino nėščią moterį, baudžiamas laisvės atėmimu iki 5 metų. 3 straipsnis 91. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos prioritetas – lyčių lygybė. Šios programos tikslas – užtikrinti moterų ir vyrų lygias galimybes siekti išsimokslinimo, tobulintis, gauti darbą, aukštesnes pareigas, vienodą darbo užmokestį, kad moterys lygiai su vyrais galėtų veikti visose politinio ir visuomeninio darbo, prestižinės veiklos srityse, eiti vadovų pareigas valstybės institucijose. 92. Šiam tikslui pasiekti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 712 patvirtinta Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programa, kurioje atsižvelgta į Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamąsias išvadas ir rekomendacijas Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl Konvencijos įgyvendinimo (Valstybių narių ataskaitų svarstymas. Lietuva. Pirminė ir antroji periodinė ataskaitos, Niujorkas, 2000 m. birželio 12–30 d.), Pekino deklaraciją ir Pekino veiksmų platformą, priimtą IV pasaulinėje moterų konferencijoje (Pekinas, 1995 m. rugsėjo 4–15 d.), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 23-iosios specialiosios sesijos „Moterys 2000: lyčių lygybė, raida ir taika XXI amžiuje (Pekinas + 5)“ Baigiamąjį dokumentą (Niujorkas, 2000 m. birželio 5–9 d.), kitose tarptautinėse sutartyse nustatytus įsipareigojimus lyčių lygybės klausimais. Programa laikytina vienu svarbiausių kompleksinių Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų, užtikrinančių visapusišką moterų vystymąsi ir pažangą, tinkamą jų dalyvavimą politiniame, socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime, ja vykdomi Konvencijos 3 straipsnyje numatyti įpareigojimai ir Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijos. 93. Programos objektas – lyčių lygybė, suvokiama kaip vienas pagrindinių demokratijos principų, grindžiama lyčių lygiomis teisėmis, atsakomybe, galimybėmis visose gyvenimo srityse, siekiant lygaus įtakos pasidalijimo ekonomikoje, visuomeniniame gyvenime ir sprendimų priėmimo procesuose, taip pat šalinti kliūtis visavertiškai dalyvauti ekonominiame, socialiniame, kultūriniame, politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Lietuvos įstatymai de jure užtikrina moterų ir vyrų lygias galimybes, taip sudarydami reikiamą teisinį pagrindą. Programa siekiama teisines nuostatas įgyvendinti praktiškai. 94. Programos pagrindiniai tikslai – sudaryti lygias galimybes vyrams ir moterims dalyvauti visuomenės gyvenime, t. y. padidinti moterų ir vyrų atstovavimą tose srityse, kur jiems atstovaujama mažiau, pasiekti, kad paslaugos ir finansiniai ištekliai kuo vienodžiau pasiektų tiek vyrus, tiek moteris, nurodyti specifines moterų ir vyrų problemas ir jas spręsti. Du programos pagrindiniai tikslai – užtikrinti moterų teises moterų ir vyrų lygių galimybių sąlygomis ir įgyvendinti moterų ir vyrų lygias galimybes visose veiklos srityse – tarpusavyje susiję. 95. Pagrindinės programos kryptys yra šios: moterų ir vyrų lygių teisių užtikrinimas sveikatos ir aplinkosaugos srityse, kova su smurtu ir prekyba moterimis; moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimas užimtumo, švietimo, politikos ir sprendimų priėmimo srityse; įgyvendinimo mechanizmų ir metodų stiprinimas, tobulinimas ir plėtra, įskaitant institucinius mechanizmus, statistiką, priemones, skirtas lyčių stereotipams šalinti. 96. Įvairias sritis apimančios programos įgyvendinimo priemonės vykdomos pasitelkus nevyriausybines organizacijas. Šios priemonės finansuojamos Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis iš ministerijoms ir įstaigoms, dalyvaujančioms įgyvendinant šią programą, patvirtintų bendrųjų asignavimų. Šioms priemonėms įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto skirta 727 tūkst. litų, iš jų 2003 metais – 262 tūkst. litų, 2004 metais – 465 tūkst. litų. Didžiuma programos priemonių remiamos Europos Sąjungos struktūrinių fondų. 97. Programos įgyvendinimą koordinuoja Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija, sudaryta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 266. Komisijos nariai kasmet, iki gruodžio 1 d., parengia programos įgyvendinimo priemonių, kurių atsakinguoju vykdytoju patvirtinta jų atstovaujama ministerija, vykdymo ataskaitas. Apibendrinta kiekvienos priemonės vykdymo ataskaita kasmet teikiama Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Išsamesnė informacija apie programos įgyvendinimo priemonių vykdymą pateikiama informacijoje pagal Konvencijos straipsnius. 98. Pirmieji programos įgyvendinimo rezultatai parodė, kad programos kryptys tikslingos, priemonės atitinkamų sričių lyčių lygybės problemoms spręsti, nustatytiems tikslams siekti vykdomos nuosekliai ir rezultatyviai. Programa siekia ne tik kiekybinių pokyčių, kurie ne visais atvejais yra tinkamas kriterijus, bet ir kokybinių pokyčių. Norint pasiekti kokybinių esamos padėties pokyčių, programos įgyvendinimo priemonių vykdymo trukmę reikėtų pailginti. Atsižvelgiant į tai, taip pat siekiant pabrėžti lyčių lygybės išskirtinę svarbą, programą siūlyta tęsti 2005–2006 metais. Tam jau pritarė visos ministerijos. 99. Lyčių aspektas integruotas, o specialiosios priemonės, skirtos moterims, įtrauktos į kitas programas: Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 529, Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 metų strategines kryptis ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemones, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1175, Skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo 2002–2004 metais programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1753, Motinos ir vaiko valstybinę programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 754, kitas. Vienai skaudžiausių lyčių lygybės problemų – prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, spręsti skirtos: Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002–2004 metų programa, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 62, Prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevencinė švietimo 2003–2004 metais programa, patvirtinta švietimo ir mokslo ministro 2003 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. ISAK-1699, Prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukų psichologinės reabilitacijos, profesinio orientavimo ir užimtumo 2003–2004 metų programa, patvirtinta socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. A1-111. Išsamesnė informacija apie minėtųjų programų įgyvendinimą pateikta pagal Konvencijos straipsnius. 100. Moterų ir vyrų lygių galimybių ir teisių įgyvendinimą, drauge nacionalinės žmogaus teisių strategijos užtikrinimą garantuoja Nacionalinis žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. IX-1185, kurį remia Jungtinių Tautų vystymo programa Lietuvoje. Vienas prioritetinių Nacionalinio žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje plano tikslų – žmogaus teisių monitoringas. Šiam tikslui įgyvendinti skirtomis priemonėmis atliekamas nuolatinis moterų padėties monitoringas: padėties darbo rinkoje (karjeros galimybės, atlyginimas, darbo sauga, nėščių moterų apsauga, atostogos, seksualinis priekabiavimas ir panašiai), moters statuso šeimoje (įskaitant vienišas moteris), smurto prieš moteris, ypač smurto šeimoje, prekybos žmonėmis, taip pat užtikrinamos galimybės ginti moterų teises. 101. Moterų teisių užtikrinimo ir įgyvendinimo srityje pagal Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planą vykdomos šios konkrečios priemonės: moterų reprodukcinių teisių apsaugos srityje – rengiama nacionalinės reprodukcinės sveikatos politikos strategija, kurioje nurodomi prioritetiniai reprodukcinės sveikatos gerinimo tikslai, metodai ir kryptys; smurto prieš moteris prevencijos srityje – numatoma parengti ir pateikti pasiūlymus dėl socialinio švietimo programų smurtautojams, jų šeimų nariams rengimo tikslingumo, kartu sprendžiant klausimą dėl valstybės pagalbos moterims ir vaikams, nukentėjusiems nuo buitinio ir seksualinio smurto (krizių centrų su pagalbos telefonu tarnybomis veiklos skatinimas, nemokamas laikinosios gyvenamosios vietos suteikimas ir panašiai); pagyvenusių asmenų teisių apsaugos srityje – numatoma parengti ir pradėti įgyvendinti programą, kurios pagrindinis uždavinys – geresnių sąlygų pagyvenusiems asmenims mokytis, įgyti kvalifikaciją ir dirbti sudarymas. 102. Institucinis moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo mechanizmas, apimantis tris tarpusavyje susijusius ir glaudžiai bendradarbiaujančius lygmenis: parlamentinį, vyriausybės, visuomeninį, toliau tobulinamas ir plėtojamas atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijas. Parlamentarių grupė ir toliau vienija įvairių politinių pažiūrų parlamentares – skatina bendroms diskusijoms visoms Lietuvos moterims svarbiausiais klausimais, glaudžiai bendradarbiaujant su moterų nevyriausybinėmis organizacijomis, Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijos nariais. Prie Lietuvos Respublikos Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos veikia Nacionalinis moterų forumas. 103. Toliau tobulinamas ir plėtojamas vyriausybės lygmuo. 2002 metais paskirta Ministro Pirmininko patarėja, atsakinga už moterų ir vyrų lygių galimybių klausimus ir darbą su nevyriausybinėmis organizacijomis. Nuo 2001 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai suteikti įgaliojimai koordinuoti moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimą visose veiklos srityse, t. y. socialinės apsaugos ir darbo ministras tapo ir lyčių lygybės ministru. Kiekviena valstybės institucija savo ruožtu atsakinga už lyčių lygybės užtikrinimą institucijos reguliavimo srityje (pvz., Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakinga už moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimą darbo ir socialinės apsaugos srityse). Kiekvienoje ministerijoje paskirtas Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijos narys. Be to, Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija koordinuoja Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programos įgyvendinimą, teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir kitoms valstybės institucijoms išvadas ir pasiūlymus dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir teisių principo įgyvendinimo, rūpinasi moterų ir vyrų lygių galimybių idėjų sklaida, šiuo tikslu glaudžiai bendradarbiauja su Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, moterų nevyriausybinėmis organizacijomis. Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija aktyviai ragino įgyvendinti Pekino deklaracijos ir Pekino veiksmų platformos, priimtos IV pasaulinėje moterų konferencijoje, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 23-iosios specialiosios sesijos „Moterys 2000: lyčių lygybė, raida ir taika XXI amžiuje (Pekinas + 5)“ Baigiamojo dokumento ir Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijas Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl Konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje. 104. Be įvairių sričių statistikos duomenų pagal lytis labai sunku nustatyti moterų ir vyrų lygių galimybių problemas įvairiose srityse ir užtikrinti jų sprendimo monitoringą. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kasmet pateikia įvairių sričių statistikos duomenis pagal lytis leidinyje „Moterys ir vyrai Lietuvoje“. Parengtas statistikos rodiklių, atspindinčių lyčių problemines sritis mūsų šalyje, sąrašas. Statistikos duomenys apie nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, iš jų nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus, susijusius su moterų diskriminacija, kaupiami Informatikos ir ryšių departamente prie Vidaus reikalų ministerijos. Teismų statistika skelbiama Nacionalinės teismų administracijos tinklalapyje. Už darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimą atsakingos darbo biržos, kitos tarnybos kaupia statistikos duomenis pagal lytis. 105. Sustiprinta lygių galimybių kontrolieriaus institucija. Priėmus Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, pakeistas tarnybos pavadinimas – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Tarnybai skirta daugiau etatų, suteiktas papildomas finansavimas. Tarnybos 2004 metų biudžetas – 480 tūkst. litų. Tarnybai skirta 10 etatų, šiuo metu joje 6 darbuotojai. 106. Pradedamas plėtoti institucinio mechanizmo savivaldybių lygmuo. Vilniaus miesto savivaldybė (pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje) 2001 metais paskyrė asmenį, atsakingą už moterų ir vyrų lygių galimybių klausimus, tačiau jau dabar sukurtas pakankamas tolesnės savivaldybių lygmens plėtros teisinis pagrindas, stiprinami savivaldos institucijų valstybės tarnautojų gebėjimai lyčių lygybės klausimais. 107. Visuomeninį sektorių sudaro nevyriausybinės moterų organizacijos, aktyviai veikiančios įvairiose lyčių lygybės srityse. Jų jau yra per 100. 2001 metais sudaryta neformali nevyriausybinių organizacijų koalicija moterų teisėms ginti, jungianti visas Lietuvos apskritis ir savivaldybes, aktyvai bendradarbiaujanti su kitomis institucinio mechanizmo struktūromis – parlamentarių grupe, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija. Viena akyviausių visuomeninio sektoriaus grandžių – Moterų informacijos centras. Centras palaiko 130 valstybinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir pavienius asmenis vienijantį elektroninį tinklą. Elektroninis tinklas, greičiausiai ir efektyviausiai perduodantis informaciją, leidžia keistis idėjomis, patirtimi, pasiūlymais, kita reikiama informacija. Taip skatinamas neformalus įvairių sektorių bendradarbiavimas. Kauno moterų užimtumo informacijos centras aktyviai prisideda prie moterų užimtumo centrų steigimo kituose šalies regionuose. Aktyviai dalyvaujant lyčių studijų centrams, kurių Lietuvoje yra 4, kuriamas moterų mokslininkių tinklas. Steigiama nevyriausybinių organizacijų koalicija kovai su smurtu prieš moteris. Nevyriausybinės organizacijos visateisėmis dalyvėmis pakviestos į Europos Sąjungos moterų organizacijų asociaciją (European Women’s Lobby). 108. Nors nevyriausybinių ir moterų organizacijų finansavimas dar per mažas, didžiuma jo užtikrinama per nacionalinių programų biudžetus, visų pirma Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programą. Šios programos įgyvendinimo priemonių vykdymas remiamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų, todėl konkursus laimėjusių organizacijų projektai remiami ne tik Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, bet ir Europos Sąjungos lėšomis. Nevyriausybinės organizacijos pakviestos dalyvauti vykdant kitas ankstesniuose punktuose minėtas programas. Nuo 2004 metų gyventojai 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio gali skirti nevyriausybinėms organizacijoms. Tai suteikia šioms organizacijoms papildomas sąlygas atlikti moterų žmogaus teisių užtikrinimo funkciją. 109. Valstybinėje moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programoje daug dėmesio skirta valstybės tarnautojų gebėjimų stiprinimui lyčių lygybės klausimais. Šiuo tikslu Lietuvos viešojo administravimo institutas parengė mokymo programą „Moterys, vyrai ir viešojo administravimo sistemos valdymas“. Programos tikslas – suteikti programos dalyviams žinių ir įgūdžių apie moterų ir vyrų lygiateisiškumą, skatinti juos suvokti, kad tik stereotipų atsisakęs žmogus gali tikėtis sėkmės darbe, moksle, politikoje, taip pat atskleisti moters ir vyro partnerystės visuomeniniame gyvenime svarbą. Programą siūlyta įtraukti į valstybės tarnautojų įvadinį mokymą. 110. Lyčių lygybės visuomenėje siekiama taikant lyčių aspekto integravimo (gender mainstreaming) strategijos metodus. 2002 m. sausio 1 d. pradėtas įgyvendinti projektas „Lyčių aspekto integravimas Lietuvoje“, remiamas Jungtinių Tautų plėtros programos, Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programos lėšomis ir Norvegijos Vyriausybės. Projektą įgyvendino Moterų informacijos centras kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Projekto tikslas – skatinti lyčių aspekto integravimą į visas sritis, įskaitant teisinę bazę, programas, priemones, įvairių institucinio mechanizmo dalių, valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų, socialinių partnerių bendradarbiavimą, gebėjimų, ypač vietos savivaldybių lygmeniu, stiprinimą lyčių lygybės klausimais, siekti keisti moters ir vyro vaidmens šalies ekonomikoje stereotipus, kurie neigiamai veikia moterų užimtumą, įsteigti nuolatinį elektroninio ryšio tinklą, apimantį visas moterų nevyriausybines organizacijas, visas institucinio lyčių lygybės mechanizmo struktūras, mokslininkes, politikes. Projektas aprėpė trečdalį Lietuvos savivaldybių, jį įgyvendinant dalyvavo ir buvo apmokyta beveik 500 įvairių tikslinių grupių atstovų: valstybės tarnautojų, socialinių partnerių, moterų nevyriausybinių organizacijų. 111. Nors pažanga akivaizdi, ir toliau bus stiprinami valstybės tarnautojų, ypač vietos lygmeniu, socialinių partnerių gebėjimai moterų ir vyrų lygių galimybių, lyčių aspekto integravimo (gender mainstreaming) klausimais, tobulinamas ir plėtojamas institucinis įgyvendinimo mechanizmas. 4 straipsnis 1 dalis 112. Priėmus Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio papildymus, šio straipsnio 3 dalies 6 punktas nustato, kad „įstatymų nustatytos specialios laikinosios priemonės taikomos siekiant paspartinti faktinės moterų ir vyrų lygybės įtvirtinimą ir kurios, įgyvendinus moterų ir vyrų lygias teises ir vienodas galimybes, turi būti atšauktos“, nelaikoma diskriminacija dėl lyties. Taigi Lietuvos Respublikoje įteisinta vadinamoji pozityvi diskriminacija, t. y. laikinosios specialios priemonės. Ši nuostata įtvirtinta siekiant skatinti lyčių pusiausvyrą atitinkamose visuomeninio, politinio, ekonominio gyvenimo srityse. Lyčių aspekto integravimo strategija kartu su specialiosiomis vienai iš lyčių skirtomis priemonėmis sudaro pagrindą deramai įgyvendinti moterų ir vyrų lygių galimybių principą. Taigi įvairių tikslinių grupių atstovų mokymas, ypač Moterų informacijos centro 2002–2004 metais vykdytas projektas „Lyčių aspekto integravimas Lietuvoje“, apima tiek lyčių aspekto integravimo, tiek laikinųjų specialiųjų priemonių sąvokos ir praktinio taikymo mokymą. 113. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d. Nr. I-549; 2000 m. gruodžio 19 d. Nr. IX-84) 18 straipsnyje nustatytas skirtingas moterų ir vyrų senatvės pensijos amžius. Moterys teisę į valstybinę socialinio draudimo pensiją įgyja sulaukusios 60, o vyrai – sulaukę 62,5 metų. Be to, šio įstatymo 55 straipsnyje numatyta, kad nuo 1995 ir kiekvienų vėlesnių metų sausio 1 dienos būtinasis draudimo stažas kasmet didinamas vieneriais metais vyrams ir moterims, kol pasiekia 30 metų vyrams ir 25 metus moterims. Po to šis stažas kasmet didinamas vieneriais metais moterims, kol pasiekia 30 metų, t. y. siekiama suvienodinti moterų ir vyrų būtinąjį draudimo stažą. Moterų ir vyrų skirtingas senatvės pensijos amžius Europos Sąjungos mastu nelaikomas diskriminacija, tačiau pastebima bendra Europos Sąjungos tendencija – vienodinti moterų ir vyrų pensinį amžių, ši tendencija veiks ir Lietuvą – Europos Sąjungos narę. Pažymėtina, kad naujos redakcijos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855) 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte visiems valstybės tarnautojams, tiek vyrams, tiek moterims, nustatomas vienodas atleidimo iš pareigų amžius – 62,5 metų. 114. Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymai nereglamentuoja kandidatų sąrašų kvotų, t. y. nenumatyta, kokiomis proporcijomis politinių partijų ir politinių organizacijų kandidatų į Lietuvos Respublikos Seimą ar savivaldybių tarybas sąrašuose turi būti atstovaujama vyrams ir moterims. Sąrašų sudarymas išlieka politinių partijų ir politinių organizacijų vidaus reikalas. Dera pažymėti, kad Lietuvos socialdemokratų partijos kandidatų sąrašai sudaromi pagal lyčių kvotas. Darbo partijos rinkimų į Europos Parlamentą sąrašo pradžioje taip pat buvo moterys, dėl to rinkimus laimėjo nemažai moterų – 5 iš 13. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose 2004 metais dalyvavo dvi kandidatės moterys ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje kandidatė moteris pateko į antrąjį rinkimų ratą. 2 dalis 115. Lietuvoje Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sudarytos lygios galimybės visiems asmenims rinktis ir įgyti kvalifikuotą profesinį parengimą, studijuojant naudotis lengvatomis. Kad mažėtų merginų ir moterų, nebaigusių mokyklos ir neįgijusių profesinės kvalifikacijos, aukštesniųjų mokyklų veiklos nuostatai ir kolegijų studijų reglamentai leidžia suteikti akademines atostogas studentams, jeigu pablogėja jų sveikata arba atsiranda kitokių svarbių priežasčių (taip pat motinystės (nėštumo) ar kūdikio priežiūros atostogas). 116. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 278 straipsnis reglamentuoja motinystės saugą. Nėščias, neseniai pagimdžiusias ar krūtimi maitinančias moteris negalima įpareigoti dirbti esant tokioms darbo sąlygoms ir veiksniams, kurie gali daryti neigiamą poveikį moters ar kūdikio sveikatai. Nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms moterims kenksmingų darbo sąlygų ir pavojingų veiksnių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Darbdavys, vadovaudamasis kenksmingų darbo sąlygų sąrašu ir darbo aplinkos įvertinimo rezultatais, privalo nustatyti galimo poveikio nėščios, neseniai pagimdžiusios ar krūtimi maitinančios moters saugai ir sveikatai pobūdį ir trukmę. Nustatęs galimą poveikį, darbdavys privalo imtis laikinų priemonių tokiai rizikai pašalinti. Jeigu pavojingų veiksnių neįmanoma pašalinti, darbdavys įgyvendina darbo sąlygų gerinimo priemones, kad nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti moteris nebepatirtų tokių veiksnių poveikio. Jeigu pakeitus darbo sąlygas tokio poveikio neįmanoma pašalinti, darbdavys privalo perkelti tokią moterį (jos sutikimu) į kitą darbą (darbo vietą) toje pačioje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje. Perkeltai į kitą darbą (darbo vietą) toje pačioje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai moteriai mokamas ne mažesnis už iki perkėlimo į kitą darbą (darbo vietą) gautąjį vidutinis darbo užmokestis. Nesant galimybės nėščią moterį perkelti į kitą darbą (darbo vietą), nedarantį neigiamo poveikio jos ar būsimo kūdikio sveikatai, nėščiai moteriai jos sutikimu suteikiamos atostogos iki nėštumo ir gimdymo atostogų ir jų metu mokamas jai priklausantis vidutinis mėnesinis darbo užmokestis. Nesant galimybės neseniai pagimdžiusią ar krūtimi maitinančią moterį po nėštumo ir gimdymo atostogų perkelti į kitą darbą (darbo vietą), nedarantį neigiamo poveikio jos ar kūdikio sveikatai, tokiai moteriai jos sutikimu suteikiamos vaiko priežiūros atostogos, kol vaikui sueis vieneri metai, ir per tą laikotarpį mokamos įstatymų nustatytos motinystės socialinio draudimo pašalpos. Kai nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai moteriai reikia pasitikrinti sveikatą, ji privalo būti atleidžiama nuo darbo ir už tą laiką jai paliekamas vidutinis darbo užmokestis, jeigu pasitikrinti sveikatą reikia darbo metu. Krūtimi maitinančiai moteriai, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Moters pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui maitinti apmokamos pagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį. Nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms moterims skirti viršvalandinius darbus be jų sutikimo draudžiama. Nėščios, neseniai pagimdžiusios ir krūtimi maitinančios moterys gali būti skiriamos dirbti naktį, poilsio ir švenčių dienomis ir siunčiamos į komandiruotes tik jų sutikimu. Jeigu tokios darbuotojos nesutinka dirbti naktį ir pateikia pažymą, kad toks darbas pakenktų jų saugai ir sveikatai, jos perkeliamos dirbti dieną. Jeigu dėl objektyvių priežasčių tokių darbuotojų neįmanoma perkelti į dieninį darbą, joms suteikiamos atostogos iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios arba vaiko priežiūros atostogos, kol vaikui sueis vieneri metai. Atostogų iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios metu mokamas darbuotojai priklausantis vidutinis mėnesinis darbo užmokestis. 117. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 37 straipsnis užtikrina motinystės apsaugą ir nustato, kad nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms moterims turi būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos. Šios moterys turi teisę pasirinkti dirbti visą ar ne visą darbo laiką. Nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms moterims draudžiama skirti darbus, kurie gali daryti neigiamą poveikį moters ar kūdikio sveikatai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 340 patvirtintu nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms moterims kenksmingų darbo sąlygų ir pavojingų veiksnių sąrašu, darbdavys privalo nustatyti galimą poveikį nėščios, neseniai pagimdžiusios ar krūtimi maitinančios moters saugai ir sveikatai, kad apsaugotų jas nuo pavojaus. Nustačius galimą poveikį, darbdaviui atstovaujantis asmuo privalo imtis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 278 straipsnyje nustatytų priemonių. 5 straipsnis 118. Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programos tikslai ir priemonės skirti lyčių stereotipams naikinti. Programos tikslai – keisti vyro ir moters vaidmens šalies ekonomikoje stereotipus, skatinti visuomenės informavimo priemones kurti ir naudoti nestereotipiškus, subalansuotus ir įvairiapusius abiejų lyčių atstovų įvaizdžius. Šiais tikslais jau dvejus metus rengiami apskritieji stalai, kur socialiniai partneriai, nevyriausybinės organizacijos aptaria moterų ir vyrų vaidmenį ekonomikoje, organizuojamas jų mokymas, taip pat teritorinių darbo biržų ir darbo rinkos mokymo tarnybų specialistų mokymas nestereotipiško moterų ir vyrų konsultavimo, profesinio orientavimo ir darbo paieškos tobulinimo klausimais. Nuo 2003 metų Kultūros ministerija remia nevyriausybinių organizacijų projektus, skirtus įvairiapusiam, nestereotipiškam moterų ir vyrų įvaizdžiui formuoti per visuomenės informavimo priemones. Kasmet tam skiriama 30 tūkst. litų. 119. Lyčių stereotipai apsunkina moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimą švietimo sistemoje, darbe, politikoje, visuomeniniame gyvenime. Taigi 2003 metais Lietuvos Respublikos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso rengėjams pateikti pasiūlymai dėl atitinkamų kodekso nuostatų pakeitimo, kad visuomenės informavimo priemonės būtų skatinamos kurti ir naudoti nestereotipiškus, subalansuotus ir įvairiapusius abiejų lyčių atstovų įvaizdžius. 120. 2000–2004 metais siekta įgyvendinti komiteto pateiktas rekomendacijas, kaip kurti pozityvų moters įvaizdį visuomenės informavimo priemonėse. Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programos lėšomis remiami nevyriausybinių organizacijų projektai skirti įvairiapusiam, nestereotipiškam moterų ir vyrų įvaizdžiui kurti visuomenėje. 2001 metais Lietuva aktyviai dalyvavo įgyvendinant Atviros Lietuvos fondo Regioninės moterų programos finansuojamą projektą „Žiniasklaida ir lyčių politika“ ir pristatė dokumentinį filmą „Rytoj bus geriau?“. Vilniaus universiteto mokslininkai 2003 metais atliko sociologinį tyrimą „Lyčių stereotipai žiniasklaidoje“. Projektą finansavo Atviros Lietuvos fondo Moterų programa. Sociologinio tyrimo išvadomis remiamasi toliau planuojant priemones, skirtas stereotipams naikinti.
8. a)121. Prie vyrų ir moterų vaidmens visose gyvenimo srityse stereotipų keitimo labai prisideda švietimo sistema. Tai pažymėta ir Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijose. Taigi siekiant lyčių nešališkumo bendrojo lavinimo sistemoje, švietimo ir mokslo ministro 2003 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 452 patvirtinti reikalavimai bendrojo lavinimo dalyko vadovėliui, kuriuose įtvirtinta, kad vienas iš vadovėlio vertinimo kriterijų – tolerantiškas lyčių vertinimas. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose I-X klasėms, patvirtintuose švietimo ir mokslo ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. ISAK-1015 (toliau vadinama – Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai), nustatyta, kad mokykla ir mokytojas turi ugdyti pagarbą asmens orumui, žmogaus teisėms ir laisvėms. Moterų ir vyrų lygių galimybių klausimai nagrinėjami pilietinio ugdymo, dorinio ugdymo ir kituose vadovėliuose. Švietimo įstaigų darbuotojams rengiami seminarai, kvalifikacijos tobulinimo kursai lyčių lygybės klausimais. Pedagogų profesinės raidos centre surengti seminarai „Lyčių tolerancija švietime“, skirti mokyklų vadovams, socialiniams pedagogams, klasių auklėtojams, psichologams, dorinio ugdymo specialistams. Per metus pedagogams surengtas seminarų ciklas „Gyvenimo įgūdžiai“, per seminarus buvo nagrinėjami lyčių lygybės klausimai. 122. Pagal Bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus ugdomos vaikų vertybinės nuostatos, dedami vertybinių ir pozityvių asmeninių nuostatų pradmenų formavimo ir formavimosi pagrindai, ugdomas tolerantiškas požiūris į fizinius, religinius, socialinius, kultūrinius žmonių skirtumus. Doriniu auklėjimu, kaip integralia mokymo sritimi, siekiama ugdyti savęs, kaip asmens, savo individualybės nuovoką, suprantant, kad visi žmonės yra panašūs ir skirtingi, puoselėti pagarbą kiekvienam žmogui, pajusti savo ir kitų laisvę, orumą, vertę, ugdyti toleranciją kitiems ir kitokiems, suvokti savo ir priimti kito savitumą. Socialiniu ugdymu siekiama lavinti bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimus, pripažįstant skirtingas nuomones ir įsitikinimus, nepažeidžiant kitų žmonių interesų, ugdyti tolerantišką požiūrį į žmonių skirtybes. Technologiniu ugdymu siekiama puoselėti vertybines nuostatas, skatinančias pagarbą kito nuomonei, savigarbą, atvirumą bendraujant ir bendradarbiaujant su kitais kūrybinėje ir praktinėje veikloje, neatsižvelgiant į lytį, sveikatos, socialinę būklę. Visas ugdymo turinys skirtas darniai prigimtinių vaiko galių plėtotei užtikrinti, asmeninei, socialinei, pažinimo ir kultūrinei kompetencijai, gebėjimui kritiškai mąstyti, spręsti problemas, mokytis visą gyvenimą ir tobulėti ugdyti. 123. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba per visus 5 savo veiklos metus dėjo ir deda daug pastangų, kad visuomenėje keistųsi stereotipiniai moters ir vyro įvaizdžiai. Tarnybos darbuotojai aktyviai dalyvauja radijo, televizijos laidose, propaguojančiose moterų ir vyrų lygybę, rengia susitikimus, seminarus, kitokius renginius su visuomene. Tarnybos darbuotojai aktyviai dalyvauja kitų įstaigų organizuojamuose renginiuose, supažindina jų dalyvius su Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu, tarnybos veikla, analizuoja visuomenės informavimo priemonių kuriamus moters ir vyro įvaizdžius, domisi, kaip kinta moters ir vyro vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba per metus dalyvauja per 50 tokio pobūdžio renginių.
9. b)124. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 180 straipsnyje nustatyta, kad pagal šeimos pasirinkimą motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, taip pat darbuotojui, paskirtam vaiko globėju, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai. Atostogas galima imti visas iš karto arba dalimis. Darbuotojai, turintys teisę gauti šias atostogas, gali jas imti pakaitomis. Per šį atostogų laikotarpį paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus tuos atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba retkarčiais gauna vyrų skundus dėl galimybės pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis. 125. Sukurti palankias sąlygas moterims ir vyrams geriau derinti darbo ir šeimos pareigas ir taip didinti užimtumą – vienas prioritetinių tikslų tiek Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programos, tiek Užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos. Svari papildoma paskata padėti dirbantiems tėvams, turintiems šeimoje priežiūros reikalingų asmenų ir siekiantiems sėkmingai išsilaikyti ir konkuruoti darbo rinkoje, yra Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 156 dėl paramos dirbantiems vyrams, moterims, turintiems įsipareigojimų šeimai, ratifikavimas. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. A1-160 patvirtintos Rekomendacijos darbdaviams ir darbuotojams jų susitarimu taikyti lanksčias darbo organizavimo formas suteikia galimybę naudotis lanksčiu darbo grafiku, derinti darbo laiką ir darbo vietą taip, kad tai atitiktų tiek darbdavių, tiek darbuotojų interesus. 6 straipsnis 126. Atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendaciją, toliau pateikiama išsami informacija apie įstatyminę ir faktinę kovos su prekyba žmonėmis būklę Lietuvoje. 127. Lietuvos Respublikos Vyriausybė toliau vykdo nuoseklią ir kryptingą prekybos žmonėmis kontrolės ir prevencijos politiką, atitinkančią tarptautinės teisės nuostatas. Lietuvos Respublikos teisės aktai, susiję su prekybos žmonėmis prevencija ir kontrole, iš esmės atitinka tarptautinių teisės aktų, t. y. Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Europos Tarybos, Europolo, kitų tarptautinių organizacijų ir institucijų nustatytus prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės ir prevencijos reikalavimus. 2002 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. IX-794 ratifikuota Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Ratifikuoti ir ją papildantys protokolai: 2003 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. IX-1397 – Protokolas dėl neteisėto migrantų įvežimo sausuma, jūra ir oru, papildantis Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, 2003 m. balandžio 22 d. įstatymu Nr. IX-1525 – Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantis Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos fakultatyvinis protokolas dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos ratifikuotas 2004 m. birželio 10 d. įstatymu Nr. IX-2269. Protokolo dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildančio Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, preambulėje numatyta, kad veiksminga veikla siekiant užkirsti kelią prekybai žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, ir su ja kovoti reikalauja visapusiško tarptautinio požiūrio, taikytino kilmės, tranzito ir pristatymo šalyse, apimančio priemones, skirtas užkirsti kelią tokiai prekybai, nubausti prekiautojus ir apsaugoti prekybos aukas, įskaitant aukų žmogaus teisių, pripažintų tarptautiniu lygiu, apsaugą. 2002 m. birželio 4–5 d. Vilniuje vyko regioninis Vidurio ir Rytų Europos valstybių ministrų seminaras „Dėl Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą ir ją papildančių protokolų ratifikavimo paspartinimo“, kuriame aptarti Palermo konvencijos ir jos protokolų perkėlimo į nacionalinius įstatymus ypatumai. Stiprinamas bendradarbiavimas su Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuru Vienoje organizuoto nusikalstamumo, kovos su korupcija, narkomanijos prevencijos ir prekybos žmonėmis srityse. 2003 metais pradėta rengti Europos Tarybos konvencija dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis. Lietuva – Europos Tarybos valstybė narė aktyviai dalyvauja rengiant šią konvenciją. Konvenciją ketinama parengti 2005 metais. 128. Lietuvos pastangas kovoti su prekyba žmonėmis teigiamai įvertino Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamentas. Vadovaujantis 2000 metų Jungtinių Amerikos Valstijų įstatyme dėl prekybos žmonėmis ir smurto aukų apsaugos nustatytais minimaliais standartais prekybai žmonėmis panaikinti, Lietuva dvejus metus iš eilės (2001 ir 2002 metais) priskirta pirmajai valstybių grupei, t. y. valstybių, kurios visiškai atitinka minėtuosius standartus. Tokį įvertinimą 2002 metais gavo tik 18 valstybių iš 90. 129. Griežta baudžiamoji atsakomybė už prekybą žmonėmis Lietuvos Respublikoje nustatyta dar 1998 metais. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, kuris taip pat nustatė griežtą baudžiamąją atsakomybę už prekybą žmonėmis ir su tuo susijusius nusikaltimus. Kodekso 147 straipsnis „Prekyba žmonėmis“ asmeniui, kuris turėdamas tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, nustato laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmę. Kodekso 157 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo mažametį vaiką, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų, o 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas vertėsi prekyba mažamečiais vaikais, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 130. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 1999–2003 metais Lietuvoje tirtos 62 prekybos žmonėmis bylos, iš jų 25 perduotos į teismą. Teisme išnagrinėta 12 bylų, nuteista 20 asmenų. Pagal 2002 metų baudžiamąsias bylas sulaikyti 66 įtariamieji, nustatytos 56 nukentėjusios moterys; 80 procentų nukentėjusiųjų – moterys iki 25 metų. 131. Atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendaciją, kad bausmės, skirtos tik prostitutėms, skatina seksualinį moterų išnaudojimą, buvo toliau tobulinami teisės aktai, skirti kovai su prekyba žmonėmis, kurios aukomis dažniausiai tampa moterys ir vaikai. Sustiprinta atsakomybė už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus dorovei. Lietuvos Respublikos įstatymai numato baudžiamąją atsakomybę už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos, įtraukimą asmens į prostituciją, administracinę atsakomybę – už asmens vertimąsi prostitucija. Atkreiptinas dėmesys, kad ir šie įstatymai nediferencijuoja šių teisės pažeidimų subjektų pagal lytį, o skirti tiek vyrams, tiek moterims. Būtina pabrėžti, kad Lietuvos Respublikoje vertimasis prostitucija nėra nusikalstama veika, todėl baudžiamoji atsakomybė už tai netaikoma. Atsakomybė už vertimąsi prostitucija numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1821 straipsnyje: „Vertimasis prostitucija užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytą pažeidimą, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų arba administracinį areštą iki trisdešimties parų.“. 132. Vidaus reikalų ministerija parengė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso atitinkamų straipsnių pakeitimus, suteikiančius galimybę prekybos žmonėmis aukas atleisti nuo atsakomybės už vertimąsi prostitucija ir patraukti administracinėn atsakomybėn asmenis, kurie naudojasi šiomis paslaugomis. Itin svarbus siūlomas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimas, kuriuo siekiama įstatymiškai apibrėžti prekybos žmonėmis aukos sąvoką, kad Lietuvos teisinėje sistemoje ji būtų traktuojama vienodai. 133. Toliau tobulinama liudytojų ir nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis apsaugos sistema. Lietuvos Respublikoje galioja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas, kuris taikomas tiek liudytojams, tiek prekybos žmonėmis aukoms, tiek jų artimiesiems. Šio įstatymo apibrėžtos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės gali būti skiriamos ir taikomos vykdant operatyvinę veiklą, ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, taip pat pasibaigus operatyvinei veiklai ar baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, nukentėjusysis ar liudytojas papildomai gali prašyti prokurorą ar ikiteisminio tyrimo pareigūną taikyti jiems anonimiškumą. 134. Tarptautinis bendradarbiavimas kovojant su prekyba žmonėmis plėtojamas tarptautinių dvišalių sutarčių pagrindu. 2002 m. gegužės 7 d. įstatymu Nr. IX-868 ratifikuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartis dėl bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu ir kitais sunkiais nusikaltimais (įsigaliojo 2002 m. birželio 12 d.). Šia sutartimi šalys įsipareigojo aktyviai bendradarbiauti kovodamos su įvairiais sunkiais nusikaltimais, tarp jų – prekyba žmonėmis ir sąvadavimu. 2002 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Švedijos Karalystės Vyriausybės susitarimas dėl bendradarbiavimo ir techninės pagalbos teisingumo ir vidaus reikalų srityje plėtros. Šiuo susitarimu šalys, suprasdamos, kad plintantis organizuotas nusikalstamumas, neteisėtas narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimas, nelegali prekyba žmonėmis ir terorizmas kelia vis didesnį pavojų, kuriam įveikti reikia plataus masto ir veiksmingo tarptautinio bendradarbiavimo, ir vadovaudamosi lygiateisiškumo, abipusiškumo ir naudingumo abiem susitariančiosioms šalims principais, susitarė toliau glaudžiai bendradarbiauti. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. birželio 13 d. įstatymu Nr. IX-951 ratifikavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Uzbekistano Respublikos Vyriausybės susitarimą dėl bendradarbiavimo kovojant su nusikalstamumu (įsigaliojo 2002 m. liepos 10 d.). Susitarime nurodyta, kad viena susitariančiųjų šalių bendradarbiavimo krypčių – kova su prekyba žmonėmis ir prostitucija. Susitarime numatytas šis šalių bendradarbiavimas: keitimasis informacija, kuri gali padėti užkirsti kelią nusikaltimui, jį atskleisti ir ištirti, paramos teikimas tiriant nusikaltimų faktus, taip pat asmenų, organizacijų, įstaigų ir įmonių veiklą, tikrinant asmenis, daiktus ir dokumentus pagal atitinkamas įskaitas, keitimasis darbo p