Byla nr. 21/2010-30/2010 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos rinkimų į europos parlamentą įstatymo…

Byla Nr Byla Nr. 21/2010-30/2010 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo kai kurių nuostatų, KURIOMIS REGULIUOJAMI su rinkimų užstato sumokėjimu, kandidatų deklaracijų pateikimu, rinkimų slenksčio pasiekimu, sutarties su politinės kampanijos iždininku sudarymu ir valstybės biudžeto lėšų POLITINĖMS partijoms paskirstymu susiję SANTYKIAI, atitikties Lietuvos Respublikos KonstitucijaI 2012 m. kovo 29 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių atstovams Seimo nariui Vyteniui Povilui Andriukaičiui, advokatui Gyčiui Kaminskui (atstovaujantiems pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei bylos dalyje pagal šio pareiškėjo prašymą Nr. 1B-22/2010), Seimo nariui Vidmantui Žiemeliui (atstovaujančiam pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei bylos dalyje pagal šio pareiškėjo prašymą Nr. 1B-38/2010), suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Remigijui Žemaitaičiui (atstovaujančiam suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyse pagal pareiškėjų prašymus Nr. 1B-22/2010 ir 1B-38/2010), Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybinės teisės skyriaus vyresniajai patarėjai Onai Buišienei (atstovaujančiai suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-22/2010), remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. kovo 6 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 21/2010-30/2010 pagal:

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimu šie pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 21/2010-30/2010.

Konstitucinis Teismas n u s t a t ė:

I 1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-22/2010) ištirti Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostatos, Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38, 41 straipsnių nuostatų, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37, 40 straipsnių nuostatų, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2, 5, 20 straipsnių nuostatų atitiktį Konstitucijai ir pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-38/2010) ištirti tų pačių Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija), Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatų, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35, 38 straipsnių nuostatų atitiktį Konstitucijai grindžiami šiais argumentais.

1.1. Pareiškėjai pažymi, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją sukonkretinti ir detalizuoti Konstitucijos nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti santykius, kurie Konstitucijoje expressis verbis nėra reguliuojami, bet tai darydamas jis turi nepažeisti Konstitucijos principų ir normų. Ginčijami įstatymai pasyviajai ir aktyviajai rinkimų teisei įgyvendinti nustato papildomus, konstituciškai nepagrįstus apribojimus.

Pareiškėjai pažymi ir tai, kad jeigu įstatymuose nustatytas kitoks, su konstituciniu konkuruojantis, teisinis reguliavimas, yra paneigiamos konstitucinės normos ir principai, nustatantys reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas, o tai nesuderinama su Konstitucijos viršenybės principu, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.

1.2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-22/2010) nurodo, kad reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Seimo nariu, Respublikos Prezidentu, yra nustatyti Konstitucijoje, tačiau ginčijamuose įstatymuose yra įtvirtinti papildomi įpareigojimai asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo pasyviąją rinkimų teisę: jie privalo sumokėti rinkimų užstatą, pateikti Konstitucijoje nenumatytas deklaracijas apie savo teisinį statusą, sudaryti sutartį su politinės kampanijos iždininku. Šie papildomi teisės būti išrinktiems apribojimai yra visiškai nepagrįsti, o tai, kad asmens dalyvavimas rinkimuose yra susietas su tuo, ar jis išgali sumokėti rinkimų užstatą, iš esmės įtvirtina turto cenzą rinkimuose. Be to, rinkimų užstato negrąžinant kandidatui, nesurinkusiam tam tikro skaičiaus balsų, pareiškėjo nuomone, pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis, nes tai yra kandidato nuosavybės nusavinimas.

1.3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) pažymi ir tai, kad rinkimai yra labai svarbi demokratijos išraiška, svarbiausia piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma.

Rinkimų užstatas iš esmės užtikrina ir atlieka prevencinę funkciją, kad asmuo, besinaudojantis pasyviąja rinkimų teise, tai darytų atsakingai, sąžiningai ir nepažeistų teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, įstatymas, pasak pareiškėjo, galėtų ir turėtų įtvirtinti tik tokį reglamentavimą, kad rinkimų užstatas negrąžinamas tik tiems asmenims, kurie pažeidžia nustatytus reikalavimus. Toks reglamentavimas, kai rinkimų užstatas yra negrąžinamas visiems asmenims, kurie negavo daugiau kaip 7 procentų Respublikos Prezidento rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, nebuvo išrinkti Seimo nariu vienmandatėje rinkimų apygardoje, sąrašas (jungtinis sąrašas) neįgijo teisės dalyvauti paskirstant Seimo narių mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, partijos iškeltų kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašas (jungtinis sąrašas) neįgijo teisės dalyvauti paskirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, neįgijo teisės dalyvauti paskirstant mandatus Europos Parlamente, yra konstitucinės nuosavybės teisės pažeidimas. Įstatymuose nėra nurodyta, kuo remiantis užstatas yra įskaitomas į valstybės biudžetą, kokie visuomenės poreikiai yra tenkinami, juo labiau nėra teisingai atlyginama. Užstatas nėra mokestis už teisę dalyvauti rinkimuose, taip pat tai nėra ir negali būti sankcija už nelaimėtus rinkimus, todėl valstybė neturi teisėto pagrindo pasibaigus rinkimams ir kandidatui nepažeidus teisės aktų reikalavimų rinkimų užstatą įskaityti į valstybės biudžetą.

Pareiškėjo nuomone, dabartinė rinkimų užstato funkcija iš esmės pažeidžia principinę užstato funkciją – rinkimų užstatas veikia kaip turto cenzas, juo siekiama nustatyti ekonominius apribojimus asmenims, norintiems pasinaudoti konstitucine pasyviąja rinkimų teise, iš esmės asmens dalyvavimas rinkimuose tiesiogiai susiejamas su tuo, ar jis išgali susimokėti rinkimų užstatą. Įtvirtinus rinkimų užstatą yra diskriminuojamos mažesnės politinės partijos ar atskiri asmenys, kurių galimybės sumokėti užstatą yra mažesnės ir kuriems didesnį poveikį daro tai, kad jis gali būti negrąžintas.

Įstatymuose nėra aiškiai įtvirtinta, kuo remiantis nustatomas rinkimų užstato dydis. Pasak pareiškėjo, jis kiekvienais metais vis didinamas, taip tik dar labiau ribojant aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teises, pažeidžiant nediskriminavimo nuostatas. Užstato dydis nustatytas nesivadovaujant jokiais aiškiais ir skaidriais kriterijais.

Ginčijamoje nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepagrįstai suteikiamos privilegijos politinėms partijoms, kurios per rinkimus pasiekė 3 procentų rinkėjų balsų ribą, nes šioms politinėms partijoms yra teikiamos valstybės biudžeto dotacijos; toks teisinis reguliavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia partijų lygias galimybes. Diskriminacinis finansavimo paskirstymas tik didina socialinę partijų atskirtį, nes visas finansavimas suteikiamas valdančiosioms, didžiosioms partijoms, surenkančioms daugiausia balsų, o mažesnėms partijoms neadekvačiai ir neprotingai mažinama galimybė dalyvauti valdant valstybę ir formuojant politiką. Mažai partijai, neturinčiai daug narių, be valstybės finansavimo egzistuoti ir aktyviai reikšti savo politines idėjas yra sunku, todėl su kiekvienais rinkimais jų galimybės gauti finansavimą tik mažėja, ir taip naikinamas pliuralistinės demokratijos modelis.

Pasak pareiškėjo, valstybė, įregistravusi teisėtai veikiančią partiją ir leidusi jai dalyvauti rinkimuose, turėtų nediskriminuoti jos, reglamentuodama paramą iš valstybės lėšų, t. y. valstybė turi būti suinteresuota visoms partijoms sudaryti vienodus veiklos pagrindus. Turi būti sukurtas toks modelis, kuris leistų visas politines partijas vertinti pagal jų sulauktą rinkėjų palaikymą, ir, atsižvelgiant į tai, proporcingai padalyti valstybės finansavimą, taip įvertinant kiekvieną rinkėjų pasirinktą partiją.

Nustačius kandidatų sąrašų dalyvavimo skirstant Seimo narių mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje sąlygas ginčijamu teisiniu reguliavimu paneigiama proporcinio atstovavimo sistemos esmė, užkertamas kelias mažesnėms ar vidutinėms partijoms (jų iškeltiems kandidatams) dalyvauti Seimo rinkimuose; kandidatai, kuriuos iškėlė didesnės politinės partijos, turi daugiau galimybių gauti Seimo nario mandatą, už mažesnes partijas atiduoti rinkėjų balsai pražūva, o juos atidavusiems rinkėjams nėra atstovaujama.

II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Seimo nario R. Žemaitaičio, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybinės teisės skyriaus vyresniosios patarėjos O. Buišienės rašytiniai paaiškinimai.

Rinkimų užstatas mokamas kaip garantija, kad kandidatas tikrai dalyvaus rinkimuose, juo siekiama įsitikinti kandidato įsipareigojimų dalyvauti politinėje kampanijoje tvirtumu. Politinei kampanijai vykdyti ir rinkimams organizuoti naudojamos valstybės lėšos. Rinkimų užstato institutas padeda užtikrinti, kad šios lėšos būtų naudojamos racionaliai ir efektyviai.

Įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti rinkimų užstato dydį. Kita vertus, jo dydis turi būti toks, kad leistų pasiekti rinkimų užstato tikslus, tačiau atitiktų visuomenės ekonominės gerovės lygį ir nesudarytų prielaidų riboti galimybių pasinaudoti Konstitucijoje garantuojama pasyviąja rinkimų teise.

Rinkimų užstato grąžinimo teisinis reguliavimas yra iš esmės pasikeitęs. Galiojęs teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatyta, kad rinkimų užstatas grąžinamas tik tuo atveju, jei kandidatas išrenkamas arba kandidatų sąrašas įgyja teisę dalyvauti paskirstant mandatus, buvo ydingas ir neatitiko užstato sampratos, kuri suponuoja, kad juo užtikrinama, jog asmuo atliks tam tikrus veiksmus arba nuo jų susilaikys, tačiau asmens išrinkimas nepriklauso vien nuo asmens veiksmų ar neveikimo.

2.1. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintas reikalavimas pateikti dokumentą, patvirtinantį rinkimų užstato sumokėjimą, atitinka oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatą, kad rinkimai yra atsakingas politinis procesas, todėl pripažįstamas pagrįstu reikalavimas, kad pretendentai į parlamento narius įrodytų turintys tam tikrą politinę visuomenės paramą arba (ir) savo ketinimų pagrįstumą laiduotų tam tikru (protingu) finansiniu įsipareigojimu. Ši doktrininė nuostata taikytina ir valstybės vadovo – Respublikos Prezidento rinkimų teisiniam reglamentavimui.

Suinteresuoto asmens atstovė atkreipia dėmesį į kitose Europos valstybėse nustatytą rinkimų santykių teisinį reguliavimą, kuriuo įtvirtintas reikalavimas sumokėti rinkimų užstatą kandidatuojant į nacionalinį parlamentą ir (arba) Europos Parlamentą (Airija, Bulgarija, Čekija, Estija, Graikija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Nyderlandai, Rumunija ir kt.), taip pat į valstybės prezidentus (Bulgarija).

2.2. Suinteresuoto asmens atstovė pažymi ir tai, kad ginčijamose nuostatose reguliuojami rinkimų užstato grąžinimo jį sumokėjusiam asmeniui santykiai nėra tapatūs nuosavybės santykiams, nes rinkimų užstatas yra asmens subjektinės teisės siekti būti išrinktam įgyvendinimo sąlyga. Konstitucija asmeniui negarantuoja, kad jis bus išrinktas į politinę atstovaujamąją instituciją (Seimą ar Europos Parlamentą) arba Respublikos Prezidentu, o laiduoja teisę siekti būti išrinktam. Asmens apsisprendimas kandidatuoti rinkimuose – be kita ko, patvirtinamas sumokant įstatymo nustatyto dydžio rinkimų užstatą, – reiškia, jog asmuo ex ante žino, kad jo sumokėtas rinkimų užstatas jam nebus grąžintas, jei nebus įvykdytos įstatymuose nustatytos jo grąžinimo sąlygos. Taigi pareiškėjo ginčijamomis nuostatomis nėra reguliuojami nuosavybės santykiai, todėl jos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

2.3. Suinteresuoto asmens atstovės paaiškinimuose pažymima, kad rinkimų organizavimas ir vykdymas yra susiję su tam tikromis išlaidomis ir finansuojami iš valstybės viešųjų finansų. Valstybė gali prisiimti visą finansinę rinkimų organizavimo ir vykdymo naštą arba ją (tam tikrą jos dalį) perkelti politinių kampanijų dalyviams ir jiems įstatymais nustatyti tam tikrą finansinį įpareigojimą – sumokėti rinkimų užstatą. Tokiu atveju finansiškai prisidedama prie rinkimų organizavimo ir vykdymo išlaidų kompensavimo, juo labiau kad valstybės biudžeto lėšomis finansuojama politinių partijų, kurios yra visų rinkimų politinių kampanijų dalyvės, veikla.

Suinteresuoto asmens atstovė atkreipia dėmesį į kitose Europos valstybėse nustatytą rinkimų santykių teisinį reguliavimą, kuriuo rinkimų užstato grąžinimo sąlygos siejamos su kandidatų (jų sąrašų) gautu balsų skaičiumi ar jų išrinkimu (Airija, Bulgarija, Čekija, Estija, Graikija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Nyderlandai, Rumunija).

2.4. Ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinti reikalavimai pateikti rinkimų komisijoms, be kita ko, kandidatų turto ir pajamų deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, privačių interesų deklaracijas, paskirtis – užtikrinti, kad rinkėjai, spręsdami dėl asmens tinkamumo būti politinės atstovaujamosios institucijos (Seimo, Europos Parlamento) nariu, gautų jiems galinčią būti reikšmingą informaciją apie kandidatus. Šie įstatymuose nustatyti reikalavimai kyla iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos konstitucinės teisės gauti informaciją, kuri yra svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves, įskaitant rinkimų teisę. Ginčijamu teisiniu reguliavimu rinkėjams sudaromos prielaidos įsitikinti, kad jų renkamų asmenų veikla bus grindžiama Konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis, visus sprendimus jie priims valstybės interesais, išvengs viešųjų ir privačių interesų konfliktų. Taigi ginčijamomis Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 2 dalies 2 punkto, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis nenukrypstama nuo konstitucinės politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimų sampratos.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui savo paaiškinimus pateikė ir į teisėjų klausimus atsakė specialistas – Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

IV 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjų – Seimo narių grupių atstovai Seimo narys V. P. Andriukaitis, advokatas G. Kaminskas (atstovaujantys pareiškėjui – Seimo narių grupei bylos dalyje pagal šio pareiškėjo prašymą Nr. 1B-22/2010) ir Seimo narys V. Žiemelis (atstovaujantis pareiškėjui – Seimo narių grupei bylos dalyje pagal šio pareiškėjo prašymą Nr. 1B-38/2010) iš esmės pakartojo pareiškėjų prašymuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Konstitucinis Teismas k o n s t a t u o j a:

I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-22/2010) prašo ištirti, ar inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams.

Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-22/2010) prašo ištirti viso Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), taip pat viso Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio atitiktį Konstitucijai, iš prašymo matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 4 dalis, taip pat Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 3 dalis.

Pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) prašo ištirti, ar inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 4 dalis, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 3 dalis, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams.

1.1. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta: „Per 40 dienų po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai arba asmeniui, kai:

1.2. Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38, 39, 41, 45, 46, 48, 49, 50, 51, 52 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d. Šio įstatymo 3 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija).

1.3. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnyje (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) inter alia nustatyta: „4. Pavėluotai pateikus pareiškinius dokumentus arba atšaukus politinės partijos ar partijų koalicijos jungtinio sąrašo kandidatų paskelbimą, arba panaikinus kandidato registraciją, arba neįregistravus asmens kandidatu į Seimo narius šio įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje nustatytais pagrindais, rinkimų užstatas negrąžinamas.

1.4. Taigi pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytos sąlygos, kad rinkimų užstatas grąžinamas, jei vienmandatėje rinkimų apygardoje kandidatas išrinktas Seimo nariu, o daugiamandatėje rinkimų apygardoje kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus, neliko.

1.5. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta: „Per 40 dienų po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai, jeigu iškeltų kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus ir partija pateikė lėšų šaltinių ir jų naudojimo rinkimų agitacijai ataskaitą.“ Taigi ginčijamoje Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje inter alia buvo nustatyta sąlyga, kad rinkimų užstatas grąžinamas, jei kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus, t. y. rinkimų užstato grąžinimas buvo siejamas su rinkimų rezultatais.

1.6. Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37, 38, 40, 44, 45, 47, 48, 49, 50 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d. Šio įstatymo 3 straipsniu pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnis.

1.7. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnyje (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) inter alia nustatyta: „3. Pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, Vyriausioji rinkimų komisija per 40 dienų grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai, jeigu partija pateikė politinės kampanijos finansavimo ataskaitą.

1.8. Taigi pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta sąlyga, kad rinkimų užstatas grąžinamas, jei kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus, neliko.

1.9. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta: „Per 40 dienų po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai arba asmeniui, jeigu jos iškeltų kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir spaudoje yra paskelbta pagal šį įstatymą skelbtina lėšų šaltinių ir jų panaudojimo rinkimų agitacijai ataskaita.“ Taigi ginčijamoje Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalyje inter alia buvo nustatyta sąlyga, kad rinkimų užstatas grąžinamas, jei kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus, t. y. rinkimų užstato grąžinimas buvo siejamas su rinkimų rezultatais.

1.10. Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. Šiuo įstatymu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

1.11. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 38 straipsnyje inter alia nustatyta: „4. Pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, Vyriausioji rinkimų komisija grąžina rinkimų užstatus juos sumokėjusioms partijoms ar išsikėlusiems kandidatams, jeigu yra pateiktos jų politinės kampanijos finansavimo ataskaitos.

1.12. Taigi pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta sąlyga, kad rinkimų užstatas grąžinamas, jei kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus, neliko.

1.13. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną. Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas, 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

1.14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus nutrauktina šios konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjų – Seimo narių grupių prašymus ištirti, ar:

2.1. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 9 punkte buvo nustatyta: „Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 9) praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos, kuri vykdant Politinių partijų įstatymą turėjo būti pateikta mokesčių inspekcijai, kopiją, patvirtintą šios inspekcijos, taip pat gali pateikti savo biudžeto pajamų ir jų šaltinių, išlaidų ir jų paskirties ataskaitos (pranešimo), kuri turėjo būti viešai paskelbta pagal Politinių partijų įstatymą, kopiją.“ Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 9 punkte, buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant iškeltų kandidatų į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija.

2.2. Minėta, kad Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Seimo rinkimų įstatymo 38, 39, 41, 45, 46, 48, 49, 50, 51, 52 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d. Šio įstatymo 1 straipsniu inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 9 punktas buvo pripažintas netekusiu galios.

2.3. Taigi pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant iškeltų kandidatų į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija, neliko.

2.4. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 8 punkte buvo nustatyta: „Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 8) praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos, kuri vykdant Politinių partijų įstatymą turėjo būti pateikta mokesčių inspekcijai, kopiją, patvirtintą šios inspekcijos, bei informaciją apie laikotarpiu nuo einamųjų metų sausio 1 dienos iki dokumentų pateikimo mėnesio 1 dienos gautas ir kasoje bei banko sąskaitoje (sąskaitose) turimas lėšas. Be to, gali pateikti savo biudžeto pajamų, jų šaltinių ir išlaidų ataskaitos (pranešimo), kuri (kuris) turėjo būti viešai paskelbta pagal Politinių partijų įstatymą, kopiją.“ Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 8 punkte, buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija.

2.5. Minėta, kad Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37, 38, 40, 44, 45, 47, 48, 49, 50 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d. Šio įstatymo 1 straipsniu inter alia buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 8 punktas.

2.6. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 1 dalies 8 punkte nustatyta: „Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 8) informaciją apie laikotarpiu nuo einamųjų metų sausio 1 dienos iki dokumentų pateikimo mėnesio 1 dienos gautas ir kasoje bei politinės partijos einamojoje banko sąskaitoje (sąskaitose) turimas lėšas.“ Palyginus Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 8 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 1 dalies 8 punkte matyti, kad pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija, neliko.

2.7. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio „Kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 6 punkte buvo nustatyta: „Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 6) praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos, kuri pagal Politinių partijų įstatymą turėjo būti pateikta mokesčių inspekcijai, kopiją, patvirtintą šios inspekcijos, taip pat gali pateikti partijos biudžeto pajamų ir jų šaltinių, išlaidų ir jų paskirties ataskaitos (pranešimo), kuri turėjo būti viešai paskelbta pagal Politinių partijų įstatymą, kopiją.“ Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 6 punkte, buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija.

2.8. Minėta, kad Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

2.9. Pažymėtina, kad nei Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnyje, kuriame reguliuojamas kandidatų į savivaldybės tarybos narius pareiškinių dokumentų pateikimas, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra įtvirtinta reikalavimo, kad teikiant kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija.

2.10. Taigi pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija, neliko.

2.11. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti.

Minėta, jog Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną. Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas.

2.12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus nutrauktina šios konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjų – Seimo narių grupių prašymus ištirti, ar:

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).

Taigi pareiškėjų prašymai ištirti nurodytų nuostatų atitiktį inter alia konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams traktuotini kaip prašymai ištirti šių nuostatų atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.1. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-22/2010) prašo ištirti, ar inter alia Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostata „Pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus privalo atvykti ir pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai <...> dokumentą apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 5 dydžių užstatą. Rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų“ neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) – ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš pareiškėjų prašymų matyti, kad jie abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad turi būti pateiktas dokumentas apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VMDU) 5 dydžių užstatą, taip pat tiek, kiek joje nustatyta, kad rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.

4.2. Nors pareiškėjai – Seimo narių grupės prašo ištirti, ar inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 2 dalies 3 punktas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punktas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš pareiškėjų prašymų matyti, kad jie abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 2 dalies 3 punktas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punktas tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti įteiktas (pateiktas) dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas.

4.3. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) prašo ištirti, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto tiek, kiek jame nustatyta, kad turi būti įteiktas dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas, atitiktimi Konstitucijai.

Minėta, kad Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. Šiuo įstatymu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Taigi pareiškėjas prašo ištirti, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad turi būti įteiktas dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas, neprieštaravo Konstitucijai.

4.4. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalis (nurodyta apimtimi) neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 2 dalies 3 punktas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punktas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas – Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad jis abejoja ir Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 2 dalies 3 punkto, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto atitiktimi Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Nors pareiškėjai – Seimo narių grupės prašo ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš pareiškėjų prašymų matyti, kad jie abejoja, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti įteikti (pateikti) kandidato pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, taip pat privačių interesų deklaracija, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6.1. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-22/2010) prašo ištirti, ar inter alia Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalis, 5 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys, 20 straipsnio nuostata, įpareigojanti savarankišką politinės kampanijos dalyvį turėti sudarytą sutartį su kitu asmeniu – savarankiško politinės kampanijos dalyvio iždininku, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) – ar minėtoms Konstitucijos nuostatoms neprieštarauja inter alia Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalis, 5 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys, 20 straipsnis, iš pareiškėjų prašymų matyti, kad jie abejoja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalies, 5 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 2, 4 punktų, 4 dalies 3 punkto, 20 straipsnio 2 dalies tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti sudaryta savarankiško politinės kampanijos dalyvio sutartis su politinės kampanijos iždininku, atitiktimi Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6.2. Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris (su tam tikra išimtimi) įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d. Šiuo įstatymu pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Taigi pareiškėjai prašo ištirti, ar inter alia Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalis, 5 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 2, 4 punktai, 4 dalies 3 punktas, 20 straipsnio 2 dalis tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad turi būti sudaryta savarankiško politinės kampanijos dalyvio sutartis su politinės kampanijos iždininku, neprieštaravo Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėta, kad Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris (su tam tikra išimtimi) įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d. Šiuo įstatymu pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Taigi pareiškėjas prašo ištirti, ar Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad valstybės biudžeto dotacija paskirstoma toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstoma valstybės biudžeto dotacija, neprieštaravo Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 29 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija), Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatų, kuriomis įtvirtintas rinkimų užstato institutas, atitikties Konstitucijai.

Ginčijamas teisinis reguliavimas 2. Taigi pagal pareiškėjų prašymus tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostata tiek, kiek joje nustatyta, kad turi būti pateiktas dokumentas apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 5 dydžių užstatą, taip pat tiek, kiek joje nustatyta, kad rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.

2.1. Seimas 1992 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymą. Šis įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2008 m. birželio 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2008 m. birželio 21 d.), kuriuo jis buvo išdėstytas nauja redakcija.

2.2. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio „Pareiškimas apie asmens dalyvavimą rinkimuose kandidatu į Respublikos Prezidentus“ 2 dalyje, kurią nurodyta apimtimi ginčija pareiškėjai šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „Jeigu pretendentą būti kandidatu į Respublikos Prezidentus iškėlė partijos, jų sprendimas taip pat pateikiamas raštu. Pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus privalo atvykti ir pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą ir dokumentą apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 5 dydžių užstatą. Rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.“ 2.3. Taigi ginčijamoje Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta:

2.4. Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 36, 38, 42, 43, 45 ir 46 straipsnių pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2010 m. rugsėjo 15 d.), kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnis, tačiau šio straipsnio 2 dalis, kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, keičiama ar papildoma nebuvo.

2.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir šios Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nuostatos: „Pretendentais būti kandidatais į Respublikos Prezidentus gali išsikelti pavieniai asmenys“ (35 straipsnio 1 dalis); „Pretendentus būti kandidatais į Respublikos Prezidentus gali kelti <...> partijos“ (35 straipsnio 2 dalis); „Pretendentai būti kandidatais į Respublikos Prezidentus kandidato į Respublikos Prezidentus statusą įgyja, kai Vyriausioji rinkimų komisija juos įregistruoja kandidatais į Respublikos Prezidentus <...>“ (38 straipsnio 5 dalis).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia keičiamas jo 38 straipsnis, tačiau šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingas teisinis reguliavimas nepakito.

2.6. Taigi ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalyje, aiškinant kartu su nustatytuoju Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 35 straipsnio 1, 2 dalyse, 38 straipsnio 5 dalyje pažymėtina, kad:

3.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1992 m. liepos 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą. Šis įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2000 m. liepos 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2000 m. liepos 19 d.), kuriuo jis buvo išdėstytas nauja redakcija.

3.2. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnyje „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ inter alia nustatyta: „1. Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...>

Savo ruožtu ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant išsikėlusio kandidato į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.

Vadinasi, reikalavimas, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas (pateiktas) jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, yra vienas iš kandidatų į Seimo narius pareiškinių dokumentų teikimo reikalavimų.

3.4. Seimo rinkimų įstatymas (2000 m. liepos 18 d. redakcija), inter alia jo 38 straipsnis, vėliau ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2010 m. gegužės 18 d. priimtu Seimo rinkimų įstatymo 38, 39, 41, 45, 46, 48, 49, 50, 51, 52 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2010 m. rugsėjo 15 d.), tačiau šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir 2 dalies 3 punktas, kurie nurodyta apimtimi ginčijami šioje konstitucinės justicijos byloje, keičiami ar papildomi nebuvo.

3.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos:

3.6. Taigi teisinį reguliavimą, nustatytą Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 2 dalies 3 punkte, aiškinant kartu su nustatytuoju Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 41 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatose pažymėtina, kad:

4.1. Seimas 2003 m. lapkričio 20 d. priėmė Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gruodžio 10 d.

4.2. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 6 punkte nustatyta: „Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 6) dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas rinkimų užstatas.“ 4.3. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punkte, įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į Europos Parlamentą iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.

Vadinasi, reikalavimas, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, yra vienas iš reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinius dokumentus.

4.4. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas, inter alia jo 37 straipsnis, vėliau ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2010 m. gegužės 18 d. priimtu Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37, 38, 40, 44, 45, 47, 48, 49, 50 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2010 m. rugsėjo 15 d.), tačiau šio įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punktas keičiamas ar papildomas nebuvo.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime pripažino, kad inter alia Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnis (2009 m. vasario 12 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 19-743) tiek, kiek nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime inter alia konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme įtvirtinta tokia (proporcinė) rinkimų sistema, kai dėl Europos Parlamento narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai, pagal Konstituciją yra galima. Tačiau politinių partijų teisė kelti kandidatus rinkimuose į Europos Parlamentą negali būti įtvirtinta kaip išimtinė.“ 4.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir šios Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nuostatos, susijusios su rinkimų užstato sumokėjimo reguliavimu:

4.6. Taigi teisinį reguliavimą, nustatytą Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punkte, aiškinant kartu su nustatytuoju Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 40 straipsnio 1, 2 dalių nuostatose pažymėtina, kad:

5.1. Seimas 1994 m. liepos 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, kuris įsigaliojo 1994 m. liepos 13 d.

Šis įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2006 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2006 m. gruodžio 30 d.), kuriuo jis buvo išdėstytas nauja redakcija.

5.2. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnyje „Kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškiniai dokumentai“, kurio 1 dalies 5 punktas ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 5) dokumentą, patvirtinantį, kad yra sumokėtas rinkimų užstatas.“ Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime pripažino, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

5.3. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.

Vadinasi, reikalavimas, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, yra vienas iš reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškinius dokumentus.

5.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir šios Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatos:

5.5. Taigi ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, aiškinant kartu su nustatytuoju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 38 straipsnio 1, 3 dalyse pažymėtina, kad:

7.1. Seimas 2004 m. rugpjūčio 23 d. priėmė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. rugsėjo 10 d. (su tam tikromis išimtimis). Šis įstatymas taikomas politinėms kampanijoms, susijusioms inter alia su Seimo, Respublikos Prezidento rinkimais, rinkimais į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų rinkimais (2 straipsnio 8 dalis).

7.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos:

Taigi pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), asmuo, galintis būti savarankišku politinės kampanijos dalyviu, dar iki pareiškinių dokumentų padavimo pabaigos pareiškęs, kad kelsis kandidatu, savo politinę kampaniją, susijusią su inter alia Seimo, Respublikos Prezidento rinkimais, galėjo inter alia finansuoti atitinkamų asmenų paaukotomis piniginėmis lėšomis (politinės kampanijos metu nustatyta tvarka neatlygintinai perduodamomis aukomis).

7.3. Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2010 m. gegužės 18 d. priimtu Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu (su tam tikra išimtimi) 2010 m. rugsėjo 15 d.), kuriuo Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija.

Pažymėtina, kad, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) išdėsčius nauja 2010 m. gegužės 18 d. redakcija, cituotose nuostatose įtvirtintas šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingas teisinis reguliavimas nepakito.

7.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 16 straipsnio (2007 m. gegužės 10 d. redakcija) 8 dalies 2 punkte buvo nustatyta: „Maksimalus išlaidų politinei kampanijai dydis nemažinamas: <...> 2) išlaidomis, skirtomis rinkimų užstatui sumokėti.“ Taigi pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 16 straipsnio (2007 m. gegužės 10 d. redakcija) 8 dalies 2 punkte, politinės kampanijos išlaidos galėjo būti skirtos rinkimų užstatui sumokėti.

7.5. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) nustatyta: „Politinės kampanijos išlaidomis nelaikoma: <...> 2) išlaidos, skirtos rinkimų užstatui sumokėti“ (17 straipsnio 7 dalis).

Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 17 straipsnio 7 dalyje, su nustatytuoju Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 16 straipsnio (2007 m. gegužės 10 d. redakcija) 8 dalies 2 punkte matyti, kad politinės kampanijos išlaidos nebegali būti skirtos rinkimų užstatui sumokėti.

Vadinasi, pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2010 m. gegužės 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), fizinių asmenų, kurie, kaip savarankiški politinės kampanijos dalyviai, nuo politinės kampanijos pradžios iki pareiškinių dokumentų pateikimo pabaigos pareiškia, kad kelsis kandidatais, politinė kampanija, susijusi su inter alia Seimo, Respublikos Prezidento rinkimais, gali būti inter alia finansuojama atitinkamų asmenų paaukotomis piniginėmis lėšomis (politinės kampanijos metu nustatyta tvarka neatlygintinai perduodamomis aukomis), tačiau šios lėšos, gautos iš politinės kampanijos finansavimo šaltinių, inter alia aukų, nebegali būti siejamos su išlaidomis rinkimų užstatui sumokėti.

7.6. Vadinasi, pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, susijusį su rinkimų užstato sumokėjimu ir jį patvirtinančio dokumento pateikimu, aiškinant kartu su cituotomis Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostatomis pažymėtina, kad:

7.7. Pažymėtina, kad nurodytos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

Istoriniai lyginamieji aspektai 8. Rinkimų užstato institutas nėra Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija), kurio 36 straipsnio 2 dalis nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, novela.

8.1. Seimo 1992 m. gruodžio 22 d. priimto Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 32 straipsnio „Pareiškimas apie asmens dalyvavimą rinkimuose kandidatu į Respublikos Prezidentus“ 2 dalyje inter alia buvo nustatyta: „Taip pat <...> sumokamas penkių vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio užstatas. Surinkus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 79 straipsnyje nurodytus 20 tūkstančių rinkėjų parašų, visas užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui.“ Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (1992 m. gruodžio 22 d. redakcija) 32 straipsnis vėliau ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia 2004 m. balandžio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 9, 13, 15, 31, 32, 33, 34, 42, 44 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2004 m. balandžio 16 d.), kurio 5 straipsniu buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (1992 m. gruodžio 22 d. redakcija) 32 straipsnis.

8.2. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (1992 m. gruodžio 22 d. redakcija) 32 straipsnio (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) 2 dalyje inter alia buvo nustatyta: „Pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus privalo <...> pateikti <...> dokumentą apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 5 dydžių užstatą. Užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus balsavime dalyvavusių rinkėjų balsų.“ 8.3. Apibendrinant nurodytą teisinio reguliavimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme (1992 m. gruodžio 22 d., 2008 m. birželio 12 d. redakcijos), raidą, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

8.4. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme (1992 m. gruodžio 22 d., 2008 m. birželio 12 d. redakcijos) įtvirtindamas rinkimų užstato institutą, laikėsi (laikosi) pozicijos, kad tam tikro dydžio rinkimų užstato sumokėjimas yra dalis tų reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant pareiškimą apie asmens dalyvavimą rinkimuose kandidatu į Respublikos Prezidentus.

9.1. Seimo rinkimų įstatymo (1992 m. liepos 9 d. redakcija) 31 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 6, 7 punktuose buvo nustatyta: „<...> keliantys kandidatus, turi pateikti <...> 6) dokumentus, patvirtinančius, kad yra sumokėtas sąrašo rinkiminis užstatas lygus 1 vidutiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui (VMDU), padaugintam iš kandidatų skaičiaus sąraše; 7) dokumentus, patvirtinančius, kad yra sumokėti organizacijos iškeltų kandidatų vienmandatėse apygardose rinkiminiai užstatai – po 1 vidutinį mėnesinį darbo užmokestį (VMDU) už kiekvieną“; šio straipsnio 2 dalies 3 punkte buvo įtvirtinta, jog „pavieniai asmenys, iškėlę save kandidatais į deputatus, <...> turi pateikti: <...> 3) dokumentą, patvirtinantį, kad yra įmokėtas rinkiminis užstatas, lygus 1 vidutiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui (VMDU).“ Taigi pagal cituotą Seimo rinkimų įstatymo (1992 m. liepos 9 d. redakcija) 31 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą rinkimų užstato už kandidatų sąrašą dydis buvo siejamas ne tik su VMDU dydžiu, bet ir su kandidatų skaičiumi sąraše, t. y. rinkimų užstato dydis buvo lygus VMDU dydžio ir kandidatų skaičiaus sąraše sandaugai.

9.2. Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 7 punkte, 2 dalies 3 punkte buvo įtvirtinta, jog turi būti pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad yra sumokėtas rinkimų užstatas, o 41 straipsnyje „Rinkimų užstatas“ inter alia buvo nustatyta: „Vienam kandidatui į Seimo narius įregistruoti vienmandatėje rinkimų apygardoje rinkimų užstatas yra vienas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (VMDU)“ (1 dalis); „Vienam kandidatų į Seimo narius sąrašui įregistruoti daugiamandatėje rinkimų apygardoje rinkimų užstatas yra dvidešimt VMDU“ (2 dalis); „Rinkimų užstatai įregistruoti kandidatų sąrašą nustatomi du kartus didesni tai partijai, <...> kuri <...> nepateikė kopijos <...>“ (3 dalis).

9.3. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 7 punkte, 2 dalies 3 punkte taip pat inter alia buvo nustatyta, jog turi būti pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad yra sumokėtas rinkimų užstatas, o 41 straipsnyje „Rinkimų užstatas“ inter alia buvo įtvirtinta: „Rinkimų užstatas vienam kandidatui į Seimo narius įregistruoti vienmandatėje rinkimų apygardoje yra vienas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (VMDU)“ (1 dalis); „Rinkimų užstatas vienam kandidatų į Seimo narius sąrašui įregistruoti daugiamandatėje rinkimų apygardoje yra dvidešimt VMDU“ (2 dalis); „Rinkimų užstatai įregistruoti kandidatų sąrašą nustatomi du kartus didesni tai partijai, kuri <...> nepateikė <...> kopijos“ (3 dalis).

9.4. Minėta, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnyje (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Rinkimų užstatas vienam kandidatui į Seimo narius įregistruoti <...> yra lygus paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 1 dydžiui“ (1 dalis); „Rinkimų užstatas vienam kandidatų į Seimo narius sąrašui įregistruoti <...> yra 10 VMDU dydžių“ (2 dalis); „Rinkimų užstatai įregistruoti kandidatų sąrašą nustatomi du kartus didesni tai partijai, kuri <...> nepateikė <...> kopijos“ (3 dalis).

9.5. Apibendrinant nurodytą teisinio reguliavimo, įtvirtinto Seimo rinkimų įstatyme (1992 m. liepos 9 d., 1996 m. birželio 27 d., 2000 m. liepos 18 d. redakcijos), raidą pažymėtina, kad:

9.6. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Seimo rinkimų įstatyme (1992 m. liepos 9 d., 1996 m. birželio 27 d., 2000 m. liepos 18 d. redakcijos) įtvirtindamas rinkimų užstato institutą, laikėsi pozicijos, kad tam tikro dydžio rinkimų užstato sumokėjimas ir jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimas yra dalis tų reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į Seimo narius pareiškinius dokumentus.

10.1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (1994 m. liepos 7 d. redakcija) 31 straipsnio „Kandidatų į savivaldybės tarybos narius pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 4 punkte inter alia buvo nustatyta: „<…> turi pateikti <…> šiuos pareiškinius dokumentus: <…> 4) dokumentus, patvirtinančius, kad yra sumokėtas rinkimų sąrašo užstatas, lygus vienam vidutiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui (VMDU), padaugintam iš apygardų, kuriose bus keliami kandidatai, skaičiaus.“ Taigi pagal cituotą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (1994 m. liepos 7 d. redakcija) 31 straipsnio 1 dalies 4 punktą teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus buvo būtina pateikti rinkimų užstato sumokėjimą patvirtinantį dokumentą, o rinkimų užstato už kandidatų sąrašą dydis buvo siejamas ne tik su VMDU dydžiu, bet ir su apygardų, kuriose bus keliami kandidatai, skaičiumi, t. y. rinkimų užstato dydis buvo lygus VMDU dydžio ir apygardų, kuriose bus keliami kandidatai, skaičiaus sandaugai.

10.2. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (1996 m. gruodžio 23 d. redakcija) 36 straipsnio „Kandidatų į tarybos narius iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 5 punkte inter alia buvo nustatyta, jog partija turi įteikti dokumentą, patvirtinantį, kad yra sumokėtas rinkimų užstatas, o 39 straipsnyje „Rinkimų užstatas“ inter alia buvo įtvirtinta: „Rinkimų užstatas vienam kandidatų į tarybos narius sąrašui įregistruoti rinkimų apygardoje – vienas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (VMDU)“ (1 dalis); „Rinkimų užstatai įregistruoti kandidatų sąrašą nustatomi 2 kartus didesni tai partijai, <…> kuri <…> nepateikė <…> kopijos“ (3 dalis).

10.3. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (1999 m. spalio 19 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 38 straipsnio 1, 3 dalyse atitinkamai nustatytas rinkimų užstato dydžio ir jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimo teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (1996 m. gruodžio 23 d. redakcija) 36 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 39 straipsnio 1, 3 dalyse, išliko nepakitęs.

10.4. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 38 straipsnio 1, 3 dalyse atitinkamai nustatytas rinkimų užstato dydžio ir jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimo teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (1999 m. spalio 19 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 38 straipsnio 1, 3 dalyse, iš esmės išliko nepakitęs.

10.5. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu iš esmės nepakito, nes išliko nustatytas reikalavimas sumokėti rinkimų užstatą.

10.6. Apibendrinant nurodytą teisinio reguliavimo, įtvirtinto Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (1994 m. liepos 7 d., 1996 m. gruodžio 23 d., 1999 m. spalio 19 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos), raidą, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

10.7. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (1994 m. liepos 7 d., 1996 m. gruodžio 23 d., 1999 m. spalio 19 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) įtvirtindamas rinkimų užstato institutą, laikėsi pozicijos, kad tam tikro dydžio rinkimų užstato sumokėjimas ir jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimas yra dalis tų reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į savivaldybių tarybų narius pareiškinius dokumentus.

Minėta ir tai, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nustatyta: „Rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 20 dydžių“ (40 straipsnio (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalis); „Rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 10 dydžių“ (40 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 1 dalis); „Partijai, kuri per paskutinius trejus Seimo, Europos Parlamento arba savivaldybių tarybų rinkimus nepateikė <...> finansavimo kontrolės įstatyme nustatytu laiku <...> ataskaitų, <...> rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti nustatomas tris kartus didesnis“ (40 straipsnio (2003 m. lapkričio 20 d., 2010 m. gegužės 18 d. redakcijos) 2 dalis).

Apibendrinant nurodytą teisinio reguliavimo, įtvirtinto Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme, raidą pažymėtina, kad:

Vadinasi, įstatymų leidėjas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme įtvirtindamas rinkimų užstato institutą, laikėsi (-osi) pozicijos, kad tam tikro dydžio rinkimų užstato sumokėjimas ir jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimas yra dalis tų reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinius dokumentus.

Taigi rinkimų užstatas istoriniu teisiniu požiūriu vertintinas kaip rinkimų santykių reguliavimo įstatymais Lietuvos Respublikoje tradicija.

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina 18. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar nurodytos rinkimų įstatymų nuostatos, reguliuojančios su rinkimų užstatu susijusius santykius, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.