Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 21/2010-30/2010 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo kai kurių nuostatų, KURIOMIS REGULIUOJAMI su rinkimų užstato sumokėjimu, kandidatų deklaracijų pateikimu, rinkimų slenksčio pasiekimu, sutarties su politinės kampanijos iždininku sudarymu ir valstybės biudžeto lėšų POLITINĖMS partijoms paskirstymu susiję SANTYKIAI, atitikties Lietuvos Respublikos KonstitucijaI 2012 m. kovo 29 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių atstovams Seimo nariui Vyteniui Povilui Andriukaičiui, advokatui Gyčiui Kaminskui (atstovaujantiems pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei bylos dalyje pagal šio pareiškėjo prašymą Nr. 1B-22/2010), Seimo nariui Vidmantui Žiemeliui (atstovaujančiam pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei bylos dalyje pagal šio pareiškėjo prašymą Nr. 1B-38/2010), suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Remigijui Žemaitaičiui (atstovaujančiam suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyse pagal pareiškėjų prašymus Nr. 1B-22/2010 ir 1B-38/2010), Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybinės teisės skyriaus vyresniajai patarėjai Onai Buišienei (atstovaujančiai suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-22/2010), remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. kovo 6 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 21/2010-30/2010 pagal: 1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-22/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostata „Pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus privalo atvykti ir pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai <...> dokumentą apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 5 dydžių užstatą. Rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų“, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 5, 7, 9 punktai, 2 dalies 2, 3 punktai, 41 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 4, 6, 8 punktai, 40 straipsnis, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalis, 5 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys, 20 straipsnio nuostata, įpareigojanti savarankišką politinės kampanijos dalyvį turėti sudarytą sutartį su kitu asmeniu – savarankiško politinės kampanijos dalyvio iždininku, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams; 2) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-38/2010) ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 13 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams; – Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 4 dalis, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams; – Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 5, 7, 9 punktai, 2 dalies 2, 3 punktai, Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 4, 6, 8 punktai, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktai, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalis, 5 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys, 20 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams; – Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio 2 dalies nuostata „Partijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jungtinis kandidatų sąrašas, sudarytas pagal šio įstatymo 43 straipsnį, gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnyje, 33 straipsnio 1 dalyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems esminiams demokratinių rinkimų principams, 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės principams. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimu šie pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 21/2010-30/2010. Konstitucinis Teismas n u s t a t ė: I 1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-22/2010) ištirti Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostatos, Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38, 41 straipsnių nuostatų, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37, 40 straipsnių nuostatų, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2, 5, 20 straipsnių nuostatų atitiktį Konstitucijai ir pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-38/2010) ištirti tų pačių Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija), Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatų, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35, 38 straipsnių nuostatų atitiktį Konstitucijai grindžiami šiais argumentais. 1.1. Pareiškėjai pažymi, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją sukonkretinti ir detalizuoti Konstitucijos nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti santykius, kurie Konstitucijoje expressis verbis nėra reguliuojami, bet tai darydamas jis turi nepažeisti Konstitucijos principų ir normų. Ginčijami įstatymai pasyviajai ir aktyviajai rinkimų teisei įgyvendinti nustato papildomus, konstituciškai nepagrįstus apribojimus. Pareiškėjai pažymi ir tai, kad jeigu įstatymuose nustatytas kitoks, su konstituciniu konkuruojantis, teisinis reguliavimas, yra paneigiamos konstitucinės normos ir principai, nustatantys reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas, o tai nesuderinama su Konstitucijos viršenybės principu, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. 1.2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-22/2010) nurodo, kad reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Seimo nariu, Respublikos Prezidentu, yra nustatyti Konstitucijoje, tačiau ginčijamuose įstatymuose yra įtvirtinti papildomi įpareigojimai asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo pasyviąją rinkimų teisę: jie privalo sumokėti rinkimų užstatą, pateikti Konstitucijoje nenumatytas deklaracijas apie savo teisinį statusą, sudaryti sutartį su politinės kampanijos iždininku. Šie papildomi teisės būti išrinktiems apribojimai yra visiškai nepagrįsti, o tai, kad asmens dalyvavimas rinkimuose yra susietas su tuo, ar jis išgali sumokėti rinkimų užstatą, iš esmės įtvirtina turto cenzą rinkimuose. Be to, rinkimų užstato negrąžinant kandidatui, nesurinkusiam tam tikro skaičiaus balsų, pareiškėjo nuomone, pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis, nes tai yra kandidato nuosavybės nusavinimas. 1.3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) pažymi ir tai, kad rinkimai yra labai svarbi demokratijos išraiška, svarbiausia piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma. Rinkimų užstatas iš esmės užtikrina ir atlieka prevencinę funkciją, kad asmuo, besinaudojantis pasyviąja rinkimų teise, tai darytų atsakingai, sąžiningai ir nepažeistų teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, įstatymas, pasak pareiškėjo, galėtų ir turėtų įtvirtinti tik tokį reglamentavimą, kad rinkimų užstatas negrąžinamas tik tiems asmenims, kurie pažeidžia nustatytus reikalavimus. Toks reglamentavimas, kai rinkimų užstatas yra negrąžinamas visiems asmenims, kurie negavo daugiau kaip 7 procentų Respublikos Prezidento rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, nebuvo išrinkti Seimo nariu vienmandatėje rinkimų apygardoje, sąrašas (jungtinis sąrašas) neįgijo teisės dalyvauti paskirstant Seimo narių mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, partijos iškeltų kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašas (jungtinis sąrašas) neįgijo teisės dalyvauti paskirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, neįgijo teisės dalyvauti paskirstant mandatus Europos Parlamente, yra konstitucinės nuosavybės teisės pažeidimas. Įstatymuose nėra nurodyta, kuo remiantis užstatas yra įskaitomas į valstybės biudžetą, kokie visuomenės poreikiai yra tenkinami, juo labiau nėra teisingai atlyginama. Užstatas nėra mokestis už teisę dalyvauti rinkimuose, taip pat tai nėra ir negali būti sankcija už nelaimėtus rinkimus, todėl valstybė neturi teisėto pagrindo pasibaigus rinkimams ir kandidatui nepažeidus teisės aktų reikalavimų rinkimų užstatą įskaityti į valstybės biudžetą. Pareiškėjo nuomone, dabartinė rinkimų užstato funkcija iš esmės pažeidžia principinę užstato funkciją – rinkimų užstatas veikia kaip turto cenzas, juo siekiama nustatyti ekonominius apribojimus asmenims, norintiems pasinaudoti konstitucine pasyviąja rinkimų teise, iš esmės asmens dalyvavimas rinkimuose tiesiogiai susiejamas su tuo, ar jis išgali susimokėti rinkimų užstatą. Įtvirtinus rinkimų užstatą yra diskriminuojamos mažesnės politinės partijos ar atskiri asmenys, kurių galimybės sumokėti užstatą yra mažesnės ir kuriems didesnį poveikį daro tai, kad jis gali būti negrąžintas. Įstatymuose nėra aiškiai įtvirtinta, kuo remiantis nustatomas rinkimų užstato dydis. Pasak pareiškėjo, jis kiekvienais metais vis didinamas, taip tik dar labiau ribojant aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teises, pažeidžiant nediskriminavimo nuostatas. Užstato dydis nustatytas nesivadovaujant jokiais aiškiais ir skaidriais kriterijais. 2. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-38/2010) ištirti Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai grindžiamas šiais argumentais. Ginčijamoje nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepagrįstai suteikiamos privilegijos politinėms partijoms, kurios per rinkimus pasiekė 3 procentų rinkėjų balsų ribą, nes šioms politinėms partijoms yra teikiamos valstybės biudžeto dotacijos; toks teisinis reguliavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia partijų lygias galimybes. Diskriminacinis finansavimo paskirstymas tik didina socialinę partijų atskirtį, nes visas finansavimas suteikiamas valdančiosioms, didžiosioms partijoms, surenkančioms daugiausia balsų, o mažesnėms partijoms neadekvačiai ir neprotingai mažinama galimybė dalyvauti valdant valstybę ir formuojant politiką. Mažai partijai, neturinčiai daug narių, be valstybės finansavimo egzistuoti ir aktyviai reikšti savo politines idėjas yra sunku, todėl su kiekvienais rinkimais jų galimybės gauti finansavimą tik mažėja, ir taip naikinamas pliuralistinės demokratijos modelis. Pasak pareiškėjo, valstybė, įregistravusi teisėtai veikiančią partiją ir leidusi jai dalyvauti rinkimuose, turėtų nediskriminuoti jos, reglamentuodama paramą iš valstybės lėšų, t. y. valstybė turi būti suinteresuota visoms partijoms sudaryti vienodus veiklos pagrindus. Turi būti sukurtas toks modelis, kuris leistų visas politines partijas vertinti pagal jų sulauktą rinkėjų palaikymą, ir, atsižvelgiant į tai, proporcingai padalyti valstybės finansavimą, taip įvertinant kiekvieną rinkėjų pasirinktą partiją. 3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-38/2010) ištirti Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio 2 dalies nuostatos atitiktį Konstitucijai grindžiamas šiais argumentais. Nustačius kandidatų sąrašų dalyvavimo skirstant Seimo narių mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje sąlygas ginčijamu teisiniu reguliavimu paneigiama proporcinio atstovavimo sistemos esmė, užkertamas kelias mažesnėms ar vidutinėms partijoms (jų iškeltiems kandidatams) dalyvauti Seimo rinkimuose; kandidatai, kuriuos iškėlė didesnės politinės partijos, turi daugiau galimybių gauti Seimo nario mandatą, už mažesnes partijas atiduoti rinkėjų balsai pražūva, o juos atidavusiems rinkėjams nėra atstovaujama. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Seimo nario R. Žemaitaičio, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybinės teisės skyriaus vyresniosios patarėjos O. Buišienės rašytiniai paaiškinimai. 1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo (bylos dalyse pagal pareiškėjų prašymus Nr. 1B-22/2010 ir 1B-38/2010) Seimo nario R. Žemaitaičio pozicija grindžiama šiais argumentais. Rinkimų užstatas mokamas kaip garantija, kad kandidatas tikrai dalyvaus rinkimuose, juo siekiama įsitikinti kandidato įsipareigojimų dalyvauti politinėje kampanijoje tvirtumu. Politinei kampanijai vykdyti ir rinkimams organizuoti naudojamos valstybės lėšos. Rinkimų užstato institutas padeda užtikrinti, kad šios lėšos būtų naudojamos racionaliai ir efektyviai. Įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti rinkimų užstato dydį. Kita vertus, jo dydis turi būti toks, kad leistų pasiekti rinkimų užstato tikslus, tačiau atitiktų visuomenės ekonominės gerovės lygį ir nesudarytų prielaidų riboti galimybių pasinaudoti Konstitucijoje garantuojama pasyviąja rinkimų teise. Rinkimų užstato grąžinimo teisinis reguliavimas yra iš esmės pasikeitęs. Galiojęs teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatyta, kad rinkimų užstatas grąžinamas tik tuo atveju, jei kandidatas išrenkamas arba kandidatų sąrašas įgyja teisę dalyvauti paskirstant mandatus, buvo ydingas ir neatitiko užstato sampratos, kuri suponuoja, kad juo užtikrinama, jog asmuo atliks tam tikrus veiksmus arba nuo jų susilaikys, tačiau asmens išrinkimas nepriklauso vien nuo asmens veiksmų ar neveikimo. 2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-22/2010) Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybinės teisės skyriaus vyresniosios patarėjos O. Buišienės rašytiniuose paaiškinimuose teigiama, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalyje, Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 5, 7 punktuose, 2 dalies 2, 3 punktuose, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 4, 6 punktuose nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais. 2.1. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintas reikalavimas pateikti dokumentą, patvirtinantį rinkimų užstato sumokėjimą, atitinka oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatą, kad rinkimai yra atsakingas politinis procesas, todėl pripažįstamas pagrįstu reikalavimas, kad pretendentai į parlamento narius įrodytų turintys tam tikrą politinę visuomenės paramą arba (ir) savo ketinimų pagrįstumą laiduotų tam tikru (protingu) finansiniu įsipareigojimu. Ši doktrininė nuostata taikytina ir valstybės vadovo – Respublikos Prezidento rinkimų teisiniam reglamentavimui. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipia dėmesį į kitose Europos valstybėse nustatytą rinkimų santykių teisinį reguliavimą, kuriuo įtvirtintas reikalavimas sumokėti rinkimų užstatą kandidatuojant į nacionalinį parlamentą ir (arba) Europos Parlamentą (Airija, Bulgarija, Čekija, Estija, Graikija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Nyderlandai, Rumunija ir kt.), taip pat į valstybės prezidentus (Bulgarija). 2.2. Suinteresuoto asmens atstovė pažymi ir tai, kad ginčijamose nuostatose reguliuojami rinkimų užstato grąžinimo jį sumokėjusiam asmeniui santykiai nėra tapatūs nuosavybės santykiams, nes rinkimų užstatas yra asmens subjektinės teisės siekti būti išrinktam įgyvendinimo sąlyga. Konstitucija asmeniui negarantuoja, kad jis bus išrinktas į politinę atstovaujamąją instituciją (Seimą ar Europos Parlamentą) arba Respublikos Prezidentu, o laiduoja teisę siekti būti išrinktam. Asmens apsisprendimas kandidatuoti rinkimuose – be kita ko, patvirtinamas sumokant įstatymo nustatyto dydžio rinkimų užstatą, – reiškia, jog asmuo ex ante žino, kad jo sumokėtas rinkimų užstatas jam nebus grąžintas, jei nebus įvykdytos įstatymuose nustatytos jo grąžinimo sąlygos. Taigi pareiškėjo ginčijamomis nuostatomis nėra reguliuojami nuosavybės santykiai, todėl jos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. 2.3. Suinteresuoto asmens atstovės paaiškinimuose pažymima, kad rinkimų organizavimas ir vykdymas yra susiję su tam tikromis išlaidomis ir finansuojami iš valstybės viešųjų finansų. Valstybė gali prisiimti visą finansinę rinkimų organizavimo ir vykdymo naštą arba ją (tam tikrą jos dalį) perkelti politinių kampanijų dalyviams ir jiems įstatymais nustatyti tam tikrą finansinį įpareigojimą – sumokėti rinkimų užstatą. Tokiu atveju finansiškai prisidedama prie rinkimų organizavimo ir vykdymo išlaidų kompensavimo, juo labiau kad valstybės biudžeto lėšomis finansuojama politinių partijų, kurios yra visų rinkimų politinių kampanijų dalyvės, veikla. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipia dėmesį į kitose Europos valstybėse nustatytą rinkimų santykių teisinį reguliavimą, kuriuo rinkimų užstato grąžinimo sąlygos siejamos su kandidatų (jų sąrašų) gautu balsų skaičiumi ar jų išrinkimu (Airija, Bulgarija, Čekija, Estija, Graikija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Nyderlandai, Rumunija). 2.4. Ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinti reikalavimai pateikti rinkimų komisijoms, be kita ko, kandidatų turto ir pajamų deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, privačių interesų deklaracijas, paskirtis – užtikrinti, kad rinkėjai, spręsdami dėl asmens tinkamumo būti politinės atstovaujamosios institucijos (Seimo, Europos Parlamento) nariu, gautų jiems galinčią būti reikšmingą informaciją apie kandidatus. Šie įstatymuose nustatyti reikalavimai kyla iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos konstitucinės teisės gauti informaciją, kuri yra svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves, įskaitant rinkimų teisę. Ginčijamu teisiniu reguliavimu rinkėjams sudaromos prielaidos įsitikinti, kad jų renkamų asmenų veikla bus grindžiama Konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis, visus sprendimus jie priims valstybės interesais, išvengs viešųjų ir privačių interesų konfliktų. Taigi ginčijamomis Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 2 dalies 2 punkto, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis nenukrypstama nuo konstitucinės politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimų sampratos. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui savo paaiškinimus pateikė ir į teisėjų klausimus atsakė specialistas – Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas. IV 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjų – Seimo narių grupių atstovai Seimo narys V. P. Andriukaitis, advokatas G. Kaminskas (atstovaujantys pareiškėjui – Seimo narių grupei bylos dalyje pagal šio pareiškėjo prašymą Nr. 1B-22/2010) ir Seimo narys V. Žiemelis (atstovaujantis pareiškėjui – Seimo narių grupei bylos dalyje pagal šio pareiškėjo prašymą Nr. 1B-38/2010) iš esmės pakartojo pareiškėjų prašymuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo narys R. Žemaitaitis (atstovaujantis suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyse pagal pareiškėjų prašymus Nr. 1B-22/2010 ir 1B-38/2010) ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybinės teisės skyriaus vyresnioji patarėja O. Buišienė (atstovaujanti suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-22/2010) iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. 3. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į teisėjų klausimus atsakė specialistė Vyriausiosios rinkimų komisijos sekretoriato Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vedėja Lina Petronienė. Konstitucinis Teismas k o n s t a t u o j a: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-22/2010) prašo ištirti, ar inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-22/2010) prašo ištirti viso Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), taip pat viso Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio atitiktį Konstitucijai, iš prašymo matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 4 dalis, taip pat Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 3 dalis. Pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) prašo ištirti, ar inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 4 dalis, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 3 dalis, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams. 1.1. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta: „Per 40 dienų po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai arba asmeniui, kai: 1) iškeltas kandidatas į Seimo narius arba asmuo, išsikėlęs kandidatu į Seimo narius, išrinktas Seimo nariu vienmandatėje rinkimų apygardoje; 2) iškeltų kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir spaudoje yra paskelbta lėšų šaltinių ir jų panaudojimo rinkimų agitacijai ataskaita, skelbtina pagal šį įstatymą.“ Taigi ginčijamoje Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 4 dalyje inter alia buvo nustatytos sąlygos, kad rinkimų užstatas grąžinamas, jei vienmandatėje rinkimų apygardoje kandidatas išrinktas Seimo nariu, o daugiamandatėje rinkimų apygardoje kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus, t. y. rinkimų užstato grąžinimas buvo siejamas su rinkimų rezultatais. 1.2. Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38, 39, 41, 45, 46, 48, 49, 50, 51, 52 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d. Šio įstatymo 3 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija). 1.3. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnyje (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) inter alia nustatyta: „4. Pavėluotai pateikus pareiškinius dokumentus arba atšaukus politinės partijos ar partijų koalicijos jungtinio sąrašo kandidatų paskelbimą, arba panaikinus kandidato registraciją, arba neįregistravus asmens kandidatu į Seimo narius šio įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje nustatytais pagrindais, rinkimų užstatas negrąžinamas. 5. Pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, Vyriausioji rinkimų komisija per 40 dienų grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai arba asmeniui, jei yra pateikta atitinkama politinės kampanijos finansavimo ataskaita.“ Palyginus Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 4 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 4, 5 dalyse matyti, kad teisinis reguliavimas pareiškėjų ginčijamu aspektu iš esmės pakito: rinkimų užstato grąžinimas nebesiejamas su rinkimų rezultatais (kandidato išrinkimu vienmandatėje rinkimų apygardoje ar kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) įgyta teise dalyvauti paskirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje). 1.4. Taigi pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytos sąlygos, kad rinkimų užstatas grąžinamas, jei vienmandatėje rinkimų apygardoje kandidatas išrinktas Seimo nariu, o daugiamandatėje rinkimų apygardoje kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus, neliko. 1.5. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta: „Per 40 dienų po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai, jeigu iškeltų kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus ir partija pateikė lėšų šaltinių ir jų naudojimo rinkimų agitacijai ataskaitą.“ Taigi ginčijamoje Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje inter alia buvo nustatyta sąlyga, kad rinkimų užstatas grąžinamas, jei kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus, t. y. rinkimų užstato grąžinimas buvo siejamas su rinkimų rezultatais. 1.6. Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37, 38, 40, 44, 45, 47, 48, 49, 50 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d. Šio įstatymo 3 straipsniu pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnis. 1.7. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnyje (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) inter alia nustatyta: „3. Pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, Vyriausioji rinkimų komisija per 40 dienų grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai, jeigu partija pateikė politinės kampanijos finansavimo ataskaitą. 4. Pavėluotai pateikus pareiškinius dokumentus, atšaukus politinės partijos ar partijų koalicijos jungtinio sąrašo kandidatų paskelbimą arba panaikinus kandidato registraciją, arba neįregistravus asmens kandidatu į Europos Parlamento narius šio įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatytais pagrindais, rinkimų užstatas negrąžinamas.“ Palyginus Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3, 4 dalyse matyti, kad teisinis reguliavimas pareiškėjų ginčijamu aspektu iš esmės pakito: rinkimų užstato grąžinimas nebesiejamas su rinkimų rezultatais (kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) įgyta teise dalyvauti paskirstant mandatus). 1.8. Taigi pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta sąlyga, kad rinkimų užstatas grąžinamas, jei kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus, neliko. 1.9. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta: „Per 40 dienų po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai arba asmeniui, jeigu jos iškeltų kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir spaudoje yra paskelbta pagal šį įstatymą skelbtina lėšų šaltinių ir jų panaudojimo rinkimų agitacijai ataskaita.“ Taigi ginčijamoje Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalyje inter alia buvo nustatyta sąlyga, kad rinkimų užstatas grąžinamas, jei kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus, t. y. rinkimų užstato grąžinimas buvo siejamas su rinkimų rezultatais. 1.10. Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. Šiuo įstatymu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 1.11. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 38 straipsnyje inter alia nustatyta: „4. Pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, Vyriausioji rinkimų komisija grąžina rinkimų užstatus juos sumokėjusioms partijoms ar išsikėlusiems kandidatams, jeigu yra pateiktos jų politinės kampanijos finansavimo ataskaitos. 5. Panaikinus kandidato registravimą, atšaukus partijos kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) paskelbimą šio įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje nustatytais pagrindais arba neįregistravus kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) dėl pavėluotai pateiktų pareiškinių dokumentų, rinkimų užstatas negrąžinamas.“ Palyginus Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 38 straipsnio 4, 5 dalyse matyti, kad teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu iš esmės pakito: rinkimų užstato grąžinimas nebesiejamas su rinkimų rezultatais (kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) įgyta teise dalyvauti paskirstant mandatus). 1.12. Taigi pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta sąlyga, kad rinkimų užstatas grąžinamas, jei kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus, neliko. 1.13. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną. Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas, 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). 1.14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus nutrauktina šios konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjų – Seimo narių grupių prašymus ištirti, ar: – Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 4 dalis, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 3 dalis neprieštaravo Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams (prašymai Nr. 1B-22/2010 ir 1B-38/2010); – Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalis neprieštaravo Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams (prašymas Nr. 1B-38/2010). 2. Nors pareiškėjai – Seimo narių grupės (prašymai Nr. 1B-22/2010 ir 1B-38/2010) prašo ištirti, ar inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 9 punktas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 8 punktas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams, o pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) prašo ištirti ir tai, ar minėtoms Konstitucijos nuostatoms neprieštarauja inter alia Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas, iš prašymų matyti, kad pareiškėjai abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 9 punktas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 8 punktas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija. 2.1. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 9 punkte buvo nustatyta: „Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 9) praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos, kuri vykdant Politinių partijų įstatymą turėjo būti pateikta mokesčių inspekcijai, kopiją, patvirtintą šios inspekcijos, taip pat gali pateikti savo biudžeto pajamų ir jų šaltinių, išlaidų ir jų paskirties ataskaitos (pranešimo), kuri turėjo būti viešai paskelbta pagal Politinių partijų įstatymą, kopiją.“ Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 9 punkte, buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant iškeltų kandidatų į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija. 2.2. Minėta, kad Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Seimo rinkimų įstatymo 38, 39, 41, 45, 46, 48, 49, 50, 51, 52 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d. Šio įstatymo 1 straipsniu inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 9 punktas buvo pripažintas netekusiu galios. 2.3. Taigi pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant iškeltų kandidatų į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija, neliko. 2.4. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 8 punkte buvo nustatyta: „Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 8) praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos, kuri vykdant Politinių partijų įstatymą turėjo būti pateikta mokesčių inspekcijai, kopiją, patvirtintą šios inspekcijos, bei informaciją apie laikotarpiu nuo einamųjų metų sausio 1 dienos iki dokumentų pateikimo mėnesio 1 dienos gautas ir kasoje bei banko sąskaitoje (sąskaitose) turimas lėšas. Be to, gali pateikti savo biudžeto pajamų, jų šaltinių ir išlaidų ataskaitos (pranešimo), kuri (kuris) turėjo būti viešai paskelbta pagal Politinių partijų įstatymą, kopiją.“ Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 8 punkte, buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija. 2.5. Minėta, kad Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37, 38, 40, 44, 45, 47, 48, 49, 50 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d. Šio įstatymo 1 straipsniu inter alia buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 8 punktas. 2.6. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 1 dalies 8 punkte nustatyta: „Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 8) informaciją apie laikotarpiu nuo einamųjų metų sausio 1 dienos iki dokumentų pateikimo mėnesio 1 dienos gautas ir kasoje bei politinės partijos einamojoje banko sąskaitoje (sąskaitose) turimas lėšas.“ Palyginus Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 8 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 1 dalies 8 punkte matyti, kad pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija, neliko. 2.7. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio „Kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 6 punkte buvo nustatyta: „Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 6) praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos, kuri pagal Politinių partijų įstatymą turėjo būti pateikta mokesčių inspekcijai, kopiją, patvirtintą šios inspekcijos, taip pat gali pateikti partijos biudžeto pajamų ir jų šaltinių, išlaidų ir jų paskirties ataskaitos (pranešimo), kuri turėjo būti viešai paskelbta pagal Politinių partijų įstatymą, kopiją.“ Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 6 punkte, buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija. 2.8. Minėta, kad Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 2.9. Pažymėtina, kad nei Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnyje, kuriame reguliuojamas kandidatų į savivaldybės tarybos narius pareiškinių dokumentų pateikimas, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra įtvirtinta reikalavimo, kad teikiant kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija. 2.10. Taigi pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija, neliko. 2.11. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Minėta, jog Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną. Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas. 2.12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus nutrauktina šios konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjų – Seimo narių grupių prašymus ištirti, ar: – Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 9 punktas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 8 punktas tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija, neprieštaravo Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams (prašymai Nr. 1B-22/2010 ir 1B-38/2010); – Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad turi būti įteikta politinės partijos praėjusių metų finansinės veiklos deklaracijos kopija, neprieštaravo Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams (prašymas Nr. 1B-38/2010). 3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-22/2010) prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostata, Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 5, 7 punktai, 2 dalies 2, 3 punktai, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 4, 6 punktai, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalis, 5 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys, 20 straipsnio nuostata, o pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) – ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalis, Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 5, 7 punktai, 2 dalies 2, 3 punktai, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 4, 6 punktai, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalis, 5 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys, 13 straipsnio 3 dalis, 20 straipsnis neprieštarauja inter alia konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). Taigi pareiškėjų prašymai ištirti nurodytų nuostatų atitiktį inter alia konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams traktuotini kaip prašymai ištirti šių nuostatų atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui. 4. Pareiškėjai – Seimo narių grupės abejoja inter alia tam tikrų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija), Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatų, kuriomis reguliuojami su rinkimų užstatu susiję santykiai, atitiktimi Konstitucijai. 4.1. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-22/2010) prašo ištirti, ar inter alia Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostata „Pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus privalo atvykti ir pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai <...> dokumentą apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 5 dydžių užstatą. Rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų“ neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) – ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš pareiškėjų prašymų matyti, kad jie abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad turi būti pateiktas dokumentas apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VMDU) 5 dydžių užstatą, taip pat tiek, kiek joje nustatyta, kad rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. 4.2. Nors pareiškėjai – Seimo narių grupės prašo ištirti, ar inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 2 dalies 3 punktas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punktas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš pareiškėjų prašymų matyti, kad jie abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 2 dalies 3 punktas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punktas tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti įteiktas (pateiktas) dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas. 4.3. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) prašo ištirti, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto tiek, kiek jame nustatyta, kad turi būti įteiktas dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas, atitiktimi Konstitucijai. Minėta, kad Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. Šiuo įstatymu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Taigi pareiškėjas prašo ištirti, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad turi būti įteiktas dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas, neprieštaravo Konstitucijai. 4.4. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalis (nurodyta apimtimi) neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 2 dalies 3 punktas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punktas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas – Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad jis abejoja ir Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 2 dalies 3 punkto, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto atitiktimi Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. 5. Pareiškėjai – Seimo narių grupės abejoja inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojami su kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius turto, pajamų ir privačių interesų deklaravimu susiję santykiai, atitiktimi Konstitucijai. Nors pareiškėjai – Seimo narių grupės prašo ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš pareiškėjų prašymų matyti, kad jie abejoja, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti įteikti (pateikti) kandidato pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, taip pat privačių interesų deklaracija, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 6. Pareiškėjai – Seimo narių grupės abejoja inter alia Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) nuostatų, kurios susijusios su reikalavimu sudaryti sutartį su politinės kampanijos iždininku, atitiktimi Konstitucijai. 6.1. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-22/2010) prašo ištirti, ar inter alia Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalis, 5 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys, 20 straipsnio nuostata, įpareigojanti savarankišką politinės kampanijos dalyvį turėti sudarytą sutartį su kitu asmeniu – savarankiško politinės kampanijos dalyvio iždininku, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) – ar minėtoms Konstitucijos nuostatoms neprieštarauja inter alia Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalis, 5 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys, 20 straipsnis, iš pareiškėjų prašymų matyti, kad jie abejoja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalies, 5 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 2, 4 punktų, 4 dalies 3 punkto, 20 straipsnio 2 dalies tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti sudaryta savarankiško politinės kampanijos dalyvio sutartis su politinės kampanijos iždininku, atitiktimi Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 6.2. Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris (su tam tikra išimtimi) įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d. Šiuo įstatymu pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Taigi pareiškėjai prašo ištirti, ar inter alia Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalis, 5 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 2, 4 punktai, 4 dalies 3 punktas, 20 straipsnio 2 dalis tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad turi būti sudaryta savarankiško politinės kampanijos dalyvio sutartis su politinės kampanijos iždininku, neprieštaravo Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 7. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) prašo ištirti, ar inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio 2 dalies nuostata „Partijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jungtinis kandidatų sąrašas, sudarytas pagal šio įstatymo 43 straipsnį, gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų“ neprieštarauja Konstitucijos 4 straipsnyje, 33 straipsnio 1 dalyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems esminiams demokratinių rinkimų principams, 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės principams, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad partijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauti skirstant mandatus) tik tuomet, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, o jungtinis kandidatų sąrašas – jei už jį balsavo ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, neprieštarauja Konstitucijos 4 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, 55 straipsnio 1 daliai. 8. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010) prašo ištirti, ar inte …