📄 Įstatymo tekstas
LIETUVOS RESPUBLIKOS
REGLAMENTUOJAMŲ PROFESINIŲ KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMO
ĮSTATYMAS
2008 m. balandžio 3 d. Nr. X-1478
Vilnius
I DALIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
1. Šis įstatymas nustato Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių piliečių, Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE) valstybių piliečių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečių profesinės kvalifikacijos, įgytos ES, EEE ir Šveicarijos Konfederacijoje, pripažinimo principus ir mechanizmus, administracinį bendradarbiavimą, suteikia garantijas asmenims, įgijusiems profesinę kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje, pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal tą pačią reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams.
2. Šis įstatymas nesudaro kliūčių Lietuvos Respublikai kitų teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti trečiųjų šalių piliečių už ES, EEE valstybių ir Šveicarijos Konfederacijos ribų įgytą profesinę kvalifikaciją. Pripažįstant profesinę kvalifikaciją, visais atvejais turi būti laikomasi būtiniausių atitinkamų profesijų rengimo reikalavimų.
3. Įstatymo nuostatos yra suderintos su šio įstatymo 8 priede nurodytais ES teisės aktais.
2 straipsnis. Taikymo sritis
1. Šis įstatymas taikomas reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo teisiniams santykiams tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji Lietuvos Respublikos įstatymai, priimti įgyvendinant kitus, negu šio įstatymo 8 priede nurodytus, ES teisės aktus, tiesiogiai susijusius su profesinių kvalifikacijų pripažinimu.
2. Šis įstatymas taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.
3. Šis įstatymas taip pat taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems verstis laisvosiomis profesijomis.
4. Šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai reglamentuojamos profesinės kvalifikacijos pripažinimą tiesiogiai reglamentuoja ES teisės aktai.
5. Šis įstatymas nereglamentuoja sprendimų dėl kvalifikacijos pripažinimo kitose valstybėse narėse. Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta valstybėje narėje, kurioje ją įgijo, arba valstybėje narėje, kurioje profesinė kvalifikacija jiems buvo pripažinta, negali tokio pripažinimo naudoti, siekdami įgyti savo valstybėje narėje teisių, kitokių negu tos, kurios pripažįstamos įgijus kvalifikaciją toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai pateikiama įrodymų, kad kitoje valstybėje narėje įgyta papildoma profesinė kvalifikacija.
3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principas – principas, kai profesinė kvalifikacija automatiškai pripažįstama asmeniui, turinčiam nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus atitinkantį išsilavinimą, garantuojantį reikiamą kvalifikaciją.
2. Bendrieji profesinių kvalifikacijų skirtumų kompensavimo kriterijai (bendrosios platformos) – rinkinys tam tikrų kriterijų, pagal kuriuos kompensuojami tam tikros profesinės kvalifikacijos esminiai skirtumai, nulemti įvairiose valstybėse narėse esančių tam tikros reglamentuojamos profesijos rengimo reikalavimų neatitikimo. Tokie esminiai skirtumai nustatomi lyginant rengimo trukmę ir turinį bent dviejuose trečdaliuose valstybių narių, kurios reglamentuoja tą profesiją. Rengimo turinio skirtumų gali susidaryti dėl esminių skirtumų tarp profesinių veiklos sričių. Pasiūlymus dėl bendrųjų profesinių kvalifikacijų skirtumų kompensavimo kriterijų Europos Komisijai gali teikti kompetentinga institucija arba Lietuvos Respublikoje įregistruota profesinė asociacija ar organizacija, atstovaujanti tam tikros profesijos asmenims valstybės narės ir europiniu lygiu.
3. Formalios kvalifikacijos įrodymas – diplomai, pažymėjimai ir kiti dokumentai:
1) išduoti kompetentingų institucijų, kurioms tai pavesta įstatymų ir kitų teisės aktų, ir patvirtinantys, kad įgyta profesinė kvalifikacija, taip pat paprastai valstybėse narėse sėkmingai baigtas profesinio rengimo kursas, arba
2) išduoti trečiosios šalies institucijų ir pripažinti valstybės narės, jei jo turėtojas turi atitinkamos profesijos valstybėje narėje trejų metų patirtį ir jei ta patirtis joje pripažįstama.
4. Juridinio asmens vadovas – bet kuris asmuo, einantis tokias pareigas:
1) juridinio asmens vadovo arba juridinio asmens filialo vadovo, arba
2) juridinio asmens savininko, juridinio asmens ar juridinio asmens filialo vadovo pavaduotojo, jeigu tos pareigos suteikia lygiavertę atsakomybę kaip ir pavaduojamam įmonės savininkui ar vadovui, arba
3) vadovo, kai jo pareigos yra komercinio ir (arba) techninio pobūdžio ir kai jis atsakingas už vieną ar daugiau juridinio asmens padalinių.
5. Kilmės valstybė narė – valstybė narė, kurioje įgyta profesinė kvalifikacija ir kurioje leidžiama minėtos kvalifikacijos turėtojui pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal tą profesiją.
6. Kompetentinga institucija – Lietuvos Respublikos institucija ar įstaiga, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliota išduoti ar priimti formalios kvalifikacijos įrodymus ir kitus dokumentus arba informaciją, taip pat gauti šiame įstatyme nustatytus prašymus ir priimti sprendimus dėl šių prašymų arba jų kompetencijai priskirtais profesinių kvalifikacijų pripažinimo klausimais.
7. Laisvoji profesija – profesija, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys asmenys verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei.
8. Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo
taryba – profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriaus patariamoji institucija.
9. Profesinė kvalifikacija – kvalifikacija, kurią patvirtina formalios kvalifikacijos įrodymas, šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kompetenciją patvirtinantis dokumentas ir (arba) profesinė patirtis.
10. Profesinė patirtis – asmens faktiškas ir teisėtas darbas pagal darbo sutartį ar savarankiškai pagal tam tikrą profesiją arba užsiėmimas profesine veikla valstybėje narėje. Profesinė patirtis tvirtinama kompetentingos institucijos išduotu tam tikru dokumentu.
11. Profesinės adaptacijos laikotarpis – praktikos laikotarpis, per kurį asmuo užsiima reglamentuojama profesine veikla Lietuvos Respublikoje ir yra prižiūrimas atsakomybę prisiėmusio kvalifikuoto tos profesijos atstovo. Profesinės adaptacijos laikotarpiu leidžiama papildomai mokytis.
12. Profesinio tinkamumo testas – Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų atliekamas asmens profesinių žinių patikrinimas siekiant įvertinti jo gebėjimą dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.
13. Profesinis vardas – vardas, suteikiamas asmeniui, turinčiam tam tikrą kvalifikaciją, ir naudojamas profesinėje veikloje arba narystei profesinėje organizacijoje pažymėti. Kai kurių profesinių vardų įgijimas reglamentuojamas papildomai.
14. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetas – komitetas, kurį sudaro valstybių narių atstovai ir kuriam vadovauja Europos Komisijos atstovas.
15. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos paskirtas valstybės tarnautojas.
16. Reglamentuojama profesija – profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos rūšių grupė, kuriomis užsiimant (arba užsiimant vienu iš jos būdų) pagal teisės aktus tiesiogiai ar netiesiogiai reikalaujama turėti tam tikrą profesinę kvalifikaciją. Užsiėmimo būdu laikomas ir profesinio vardo, kurį naudoti pagal įstatymus ir kitus teisės aktus leidžiama tik turintiems tam tikrą profesinę kvalifikaciją, naudojimas, taip pat buvimas šio įstatymo 1 priede išvardytų asociacijų arba organizacijų nariu.
17. Reglamentuojamas mokymas – specialus mokymas dirbti pagal tam tikrą profesiją, susidedantis iš kurso (kursų) ir prireikus papildomas profesiniu rengimu, stažuote ar profesine praktika. Profesinio rengimo, stažuotės ar profesinės praktikos struktūra ir lygis nustatomi atitinkamos valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų arba kontroliuojami ar tvirtinami tuo tikslu paskirtos institucijos.
18. Valstybė narė – bet kuri Europos Sąjungos valstybė narė, Europos ekonominės erdvės valstybė (Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija) arba Šveicarijos Konfederacija.
4 straipsnis. Pripažinimo rezultatai
1. Lietuvos Respublikai pripažinus profesinę kvalifikaciją, asmuo gali pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti Lietuvos Respublikoje pagal tą pačią profesiją, kurios kvalifikaciją jis laikomas turinčiu kilmės valstybėje narėje.
2. Asmuo gali pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal profesiją Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai.
3. Profesija, pagal kurią asmuo siekia pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti Lietuvos Respublikoje, yra ta pati, kurios kvalifikaciją jis laikomas turinčiu kilmės valstybėje narėje, jei apimama veikla yra panaši.
II DALIS
KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS, KAI SIEKIAMA TEIKTI PASLAUGAS
5 straipsnis. Laisvo paslaugų teikimo principas
1. Nepažeidžiant šio įstatymo 6 ir 7 straipsnių, paslaugos teikėjui neribojama laisvė dirbti pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje, jeigu paslaugos teikėjas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje (toliau – įsisteigimo valstybė narė).
2. Šio įstatymo II dalies nuostatos taikomos tik tada, kai paslaugos teikėjas atvyksta į Lietuvos Respublikos teritoriją laikinai arba vienkartinai dirbti pagal tam tikrą profesiją.
3. Paslaugų teikimo laikinumą ir vienkartiškumą kiekvienu konkrečiu atveju kompetentingos institucijos įvertina pagal paslaugų teikimo trukmę, dažnumą, reguliarumą ir tęstinumą.
4. Jeigu paslaugos teikėjas atvyksta į Lietuvos Respublikos teritoriją ir jis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, jam neribojama laisvė dirbti pagal tą pačią profesiją, pagal kurią jis dirbo įsisteigimo valstybėje narėje ne trumpiau kaip dvejus metus per pastaruosius dešimt metų, jei profesija toje valstybėje narėje nereglamentuojama. Ši nuostata netaikoma, kai profesija arba jos rengimas reglamentuojami įsisteigimo valstybėje narėje.
5. Paslaugos teikėjams, atvykusiems į Lietuvos Respublikos teritoriją, taikomos profesinę kvalifikaciją reglamentuojančios profesinio, norminio ar administracinio pobūdžio taisyklės (pvz., dėl profesijos apibrėžties, profesinių vardų naudojimo, rimto profesinio aplaidumo, tiesiogiai ir konkrečiai susijusio su vartotojų teisių apsauga ir sauga, taip pat drausminės atsakomybės), tokios pačios kaip ir asmenims, Lietuvos Respublikoje nuolat dirbantiems pagal tą pačią profesiją.
6 straipsnis. Laisvo paslaugų teikimo išimtys
Teisėtą įsisteigimą kitoje valstybėje narėje įrodęs paslaugos teikėjas atleidžiamas nuo:
1) narystės arba registracijos profesinėje organizacijoje ar institucijoje, jeigu tai privaloma asmenims, siekiantiems dirbti pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje. Kompetentinga institucija pagal šio įstatymo 5 straipsnio 5 dalį tam tikroms profesijoms ar jų grupėms gali nustatyti automatinės laikinosios registracijos arba pro forma narystės tokioje profesinėje organizacijoje ar institucijoje reikalavimus. Tokios registracijos ar narystės reikalavimas negali vilkinti ar kitaip apsunkinti teikti paslaugas ir sudaryti jokių papildomų išlaidų paslaugos teikėjui. Kompetentinga institucija nusiunčia atitinkamai profesinei organizacijai šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos deklaracijos ir, kai taikytina, šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos atnaujintos deklaracijos kopiją, jei profesijos susijusios su visuomenės sveikata ir sauga, kaip nurodyta šio įstatymo 7 straipsnio 8 dalyje, arba jų kvalifikacijos įrodymai automatiškai pripažįstami pagal šio įstatymo III dalies III skyrių, šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų kopijas, ir tai sudaro automatinę laikinąją registraciją ar pro forma narystę;
2) registracijos socialinio draudimo institucijoje atsiskaitymams su draudiku tvarkyti dėl veiklos draudžiamų asmenų naudai. Paslaugos teikėjas turi iš anksto arba, kai būtina, suteikęs paslaugas, nedelsdamas pranešti šiame punkte nurodytai institucijai apie paslaugas, kurias jis ketina suteikti ar suteikė.
7 straipsnis. Išankstinė deklaracija, jeigu paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą
1. Kai paslaugos teikėjas pirmą kartą iš valstybės narės persikelia į Lietuvos Respublikos teritoriją teikti paslaugų, jis iš anksto pateikia kompetentingai institucijai rašytinę deklaraciją, kurioje nurodomi duomenys apie bet kokį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones.
2. Paslaugos teikėjo deklaracija atnaujinama kartą per metus, jeigu paslaugos teikėjas per tuos metus ketina teikti laikinas arba vienkartines paslaugas.
3. Paslaugos teikėjas gali pateikti deklaraciją bet kokiu būdu. Deklaracijos formą tvirtina kompetentinga institucija, suderinusi su profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių paskyrusia institucija.
4. Pradedant teikti paslaugas arba jeigu iš esmės pasikeičia anksčiau dokumentais patvirtintos aplinkybės, kartu su deklaracija turi būti pateikti tokie dokumentai:
1) paslaugos teikėjo pilietybės įrodymas;
2) pažyma, patvirtinanti, kad jos turėtojas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje užsiimti atitinkama veikla ir jam net laikinai nėra uždrausta užsiimti savo veikla;
3) profesinės kvalifikacijos įrodymai;
4) šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju – bet kokie dokumentai, įrodantys, kad paslaugos teikėjas užsiėmė tam tikra veikla ne trumpiau kaip dvejus metus per pastaruosius dešimt metų;
5) apsaugos srities profesijų atstovams – įrodymai dėl teistumo nebuvimo, kai tai privaloma Lietuvos Respublikos piliečiams.
5. Paslauga Lietuvos Respublikoje teikiama naudojant įsisteigimo valstybės narės profesinį vardą, jeigu toks profesinis vardas toje valstybėje narėje suteikiamas atitinkamai profesinei veiklai taip, kad nebūtų painiojama su Lietuvos Respublikos profesiniu vardu.
6. Profesinis vardas nurodomas įsisteigimo valstybės narės oficialia kalba arba viena iš jos oficialių kalbų. Jeigu įsisteigimo valstybėje narėje tokio profesinio vardo nėra, paslaugos teikėjas nurodo savo formalią kvalifikaciją įsisteigimo valstybės narės kalba. Taikant išimtį, šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytais atvejais paslauga gali būti teikiama naudojant Lietuvos Respublikos suteiktą profesinį vardą.
7. Jeigu paslaugos teikiamos pirmą kartą, kai profesija susijusi su visuomenės sveikata ar sauga ir nėra automatiškai pripažįstama, kompetentinga institucija gali patikrinti paslaugos teikėjo profesinę kvalifikaciją iki pradedant teikti paslaugas. Toks išankstinis patikrinimas reikalingas tik tada, kai jo tikslas – išvengti galimos didelės žalos paslaugos gavėjo sveikatai ar saugai dėl paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos trūkumo. Patikrinimo apimtis negali būti didesnė, negu būtina šioje dalyje minimam tikslui pasiekti.
8. Kompetentinga institucija apie savo sprendimą tikrinti kvalifikaciją ar jos netikrinti praneša paslaugos teikėjui ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo dienos. Kai yra kliūčių, dėl kurių gali būti vėluojama, kompetentinga institucija per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo dienos praneša paslaugos teikėjui apie vėlavimo priežastį ir numatomo sprendimo, kuris turi būti priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo visų dokumentų gavimo dienos, priėmimo datą.
9. Jeigu kompetentinga institucija nustato esminį skirtumą tarp paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos ir Lietuvos Respublikoje nustatytų rengimo reikalavimų ir dėl šio skirtumo gali būti padaryta žalos visuomenės sveikatai ar saugai, paslaugos teikėjui suteikiama galimybė įrodyti, kad jis įgijo trūkstamų žinių ar kompetencijos. Pirmenybė teikiama profesinio tinkamumo testui. Paslaugą galima pradėti teikti per vieną mėnesį nuo šio straipsnio 8 dalyje nurodyto sprendimo netikrinti kvalifikacijos priėmimo ar nuo sprendimo leisti pradėti teikti paslaugas priėmimo dienos.
10. Jei kompetentinga institucija nepriima sprendimo arba nepraneša apie kliūtis, dėl kurių šio sprendimo priėmimas atidedamas šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nustatytais terminais, paslaugą galima pradėti teikti.
11. Kai kvalifikacija patikrinama pagal šio straipsnio 7–9 dalių nuostatas, paslauga teikiama naudojant Lietuvos Respublikos profesinį vardą.
8 straipsnis. Administracinis bendradarbiavimas
1. Dėl bet kurios paslaugos teikimo kompetentinga institucija gali prašyti įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų suteikti bet kokią informaciją apie paslaugos teikėjo įsisteigimo teisėtumą ir veiklos tinkamumą, taip pat ir dėl kokių nors profesinio pobūdžio drausminių ar baudžiamųjų sankcijų nebuvimo.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija valstybės narės kompetentingos institucijos prašymu informaciją teikia pagal šio įstatymo 53 straipsnio nuostatas.
3. Kompetentingos institucijos turi užtikrinti, kad kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms būtų pateikta visa informacija, būtina tinkamai išnagrinėti paslaugos gavėjo skundams apie paslaugos teikėją. Paslaugos gavėjams turi būti pranešama apie skundo nagrinėjimo baigtį.
9 straipsnis. Paslaugos gavėjams suteiktina informacija
Tais atvejais, kai paslauga teikiama naudojant įsisteigimo valstybės narės suteiktą profesinį vardą arba naudojantis paslaugos teikėjo kvalifikacija, kompetentinga institucija gali reikalauti, kad paslaugos teikėjas suteiktų paslaugos gavėjui tokią informaciją:
1) registro, kuriame jis įregistruotas, pavadinimą, jo registracijos numerį arba lygiavertes tame registre nurodytas tapatumo nustatymo priemones, jeigu paslaugos teikėjas yra įregistruotas komerciniame registre ar panašiame viešame registre;
2) institucijos, įgaliotos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti tokį leidimą, pavadinimą ir adresą, jeigu veiklai vykdyti įsisteigimo valstybėje narėje būtinas leidimas;
3) profesinę asociaciją ar panašią instituciją, kurioje įregistruotas paslaugos teikėjas;
4) profesinį vardą arba, jei tokio nėra, paslaugos teikėjo formalią kvalifikaciją ir valstybę narę, kurioje ji buvo suteikta;
5) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojo kodą, jeigu paslaugos teikėjas užsiima veikla, kuri apmokestinama PVM;
6) duomenis apie bet kokį profesinį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones.
III DALIS
KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS, KAI SIEKIAMA ĮSISTEIGTI
I SKYRIUS
BENDROJI FORMALIOS KVALIFIKACIJOS ĮRODYMŲ PRIPAŽINIMO SISTEMA
10 straipsnis. Bendrosios formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo sistemos taikymo sritis
Šio skyriaus nuostatos taikomos visoms reglamentuojamoms profesijoms, išskyrus nurodytas šio įstatymo III dalies II ir III skyriuose, kai asmuo dėl specifinių ir išskirtinių priežasčių neatitinka šiuose skyriuose nustatytų reikalavimų:
1) šio įstatymo 4 priede nurodytai veiklai, kai atvykęs asmuo neatitinka šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytų reikalavimų;
2) kai atvykę pagrindines rengimo studijas baigę gydytojai, gydytojai specialistai, bendrosios praktikos slaugytojai, gydytojai odontologai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, vaistininkai ir architektai neatitinka šio įstatymo 19, 23, 29, 33, 35, 39 ir 45 straipsniuose nurodytos faktiškos ir teisėtos profesinės praktikos reikalavimų;
3) kai atvykę architektai turi formalios kvalifikacijos įrodymą, nenurodytą šio įstatymo 5 priedo 5.7 punkte;
4) nepažeidžiant šio įstatymo 17 straipsnio 1–3 dalių, 19 ir 23 straipsnių, kai atvykę gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, gydytojai odontologai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, vaistininkai ir architektai, turintys formalios kvalifikacijos įrodymą, yra baigę rengimo studijas, leidžiančias įgyti šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.2.2, 5.3.2, 5.4.2, 5.5.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose nurodytą profesinį vardą, ir tik atitinkamai profesinei kvalifikacijai pripažinti;
5) kai atvykę bendrosios praktikos slaugytojai ir slaugytojai specialistai, kurie turi specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą ir rengiami, kad įgytų šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte nurodytą profesinį vardą, siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, jeigu atitinkama profesine veikla turi teisę užsiimti slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo studijų;
6) kai atvykę slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo, siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, jeigu atitinkama profesine veikla turi teisę užsiimti bendrosios praktikos slaugytojai, slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo arba turintys slaugytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą, kurie rengiami, kad įgytų šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte nurodytą profesinį vardą;
7) šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus atitinkantiems asmenims.
11 straipsnis. Kvalifikacijos lygiai
1. Pripažįstant profesinę kvalifikaciją pagal šio įstatymo 13 straipsnio nuostatas, skiriami penki kvalifikacijų lygiai.
2. Pirmojo lygio kvalifikaciją įrodo kompetenciją patvirtinantis dokumentas, išduotas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos vadovaujantis tos valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant:
1) į rengimo kursą, kuris nėra pažymėjimui ar diplomui, nurodytiems šio straipsnio 3, 4, 5, 6 dalyse, gauti reikalingos programos dalis, į specialų egzaminą be išankstinio pasirengimo arba darbą pagal atitinkamą profesiją valstybėje narėje trejus metus iš eilės visą darbo dieną ar lygiavertį laiką ne visą darbo dieną per pastaruosius dešimt metų, arba
2) į pradinį, pagrindinį arba vidurinį išsilavinimą, patvirtinantį, kad jo turėtojas įgijo bendrųjų žinių.
3. Antrojo lygio kvalifikaciją įrodo pažymėjimas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas toks vidurinio lavinimo kursas:
1) bendrojo pobūdžio, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, išskyrus nurodytus šio straipsnio 4 dalyje, ir (arba) papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika arba
2) techninio ar profesinio pobūdžio, jei reikia, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, nurodytu šios dalies 1 punkte, ir (arba) papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika.
4. Trečiojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas:
1) kursas (išskyrus nurodytą šio straipsnio 5 ir 6 dalyse), kuris trunka ne trumpiau kaip vienus metus arba yra lygiavertės trukmės ne dieninės studijų formos ir kuriam paprastai numatyti stojimo reikalavimai, sėkmingai baigtas vidurinio lavinimo kursas, būtinas stojant į universitetą ar aukštojo mokslo instituciją, arba baigtas lygiavertis antrosios pakopos vidurinis mokslas, taip pat ir profesinio rengimo kursas, kuris gali būti privalomas papildomai, arba
2) jei profesija reglamentuojama, – specialios struktūros kursas, įtrauktas į šio įstatymo 2 priedą ir atitinkantis šios dalies 1 punkte nurodyto rengimo kursą pagal profesinį standartą, rengiantis panašioms veikloms ir pareigoms. Šio įstatymo 2 priedo sąrašas gali būti iš dalies keičiamas pasikeitus ES teisės aktams, išvardytiems šio įstatymo 8 priede.
5. Ketvirtojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad sėkmingai įgijus vidurinį išsilavinimą baigtos bent trejų metų, bet ne ilgesnės kaip ketverių metų, trukmės arba lygiavertės trukmės ne dieninės formos studijos universitete, aukštojo mokslo institucijoje ar kitoje lygiavertį išsilavinimą teikiančioje institucijoje, taip pat profesinio rengimo kursas, kuris gali būti privalomas papildomai.
6. Penktojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad jo turėtojas sėkmingai baigė bent ketverių metų arba lygiavertės trukmės ne dieninės formos studijas universitete, aukštojo mokslo institucijoje arba kitoje lygiavertį išsilavinimą teikiančioje institucijoje ir, jei reikia, profesinio rengimo kursą, kuris gali būti privalomas papildomai.
12 straipsnis. Vienodas kvalifikacijų traktavimas
1. Valstybės narės kompetentingos institucijos išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas ar jų rinkinys, patvirtinantys, kad valstybėje narėje sėkmingai baigtas rengimo kursas, kurį ta valstybė pripažįsta kaip lygiavertį ir suteikiantį turėtojui tas pačias teises pradėti dirbti, dirbti arba rengtis dirbti pagal profesiją, kurios kvalifikacijos lygį reglamentuoja šio įstatymo 11 straipsnis. Lietuvos Respublikoje atitinkamas kvalifikacijos lygis turi būti suprantamas taip pat kaip ir kitose valstybėse narėse.
2. Profesinė kvalifikacija, nors ir neatitinkanti kilmės valstybėje narėje galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų dėl darbo pagal profesiją, tačiau suteikianti turėtojui įgytas teises pagal šio straipsnio nuostatas, turi būti vienodai traktuojama ir Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip išdėstyta šio straipsnio 1 dalyje.
3. Lietuvos Respublika, vadovaudamasi šio įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, turi įskaityti ankstesnį formalųjį išsilavinimą kaip atitinkantį naująjį išsilavinimo lygį, jeigu kilmės valstybė narė padidina išsilavinimo, kuris būtinas siekiant pradėti pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal profesiją, lygį ir jeigu asmuo, įgijęs išsilavinimą, kuris neatitinka naujų kvalifikacijos reikalavimų, naudojasi įgytomis teisėmis.
13 straipsnis. Pripažinimo reikalavimai
1. Jeigu pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, kompetentinga institucija savo nustatyta tvarka tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos Lietuvos Respublikos piliečiams, leidžia pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal tą profesiją asmenims, turintiems kompetenciją patvirtinančius dokumentus ar formalios kvalifikacijos įrodymus, kurių kita valstybė narė reikalauja siekiant dirbti pagal tą profesiją jos teritorijoje.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti tokias sąlygas:
1) turi būti išduoti valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos pagal tos valstybės narės teisės aktų nuostatas;
2) turi patvirtinti, kad kvalifikacijos lygis pagal šio įstatymo 11 straipsnio nuostatas yra bent lygiavertis lygiui, kuris yra ne daugiau kaip viena pakopa žemesnis už privalomą Lietuvos Respublikoje.
3. Pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal profesiją taip pat leidžiama asmenims, kurie per pastaruosius dešimt metų dvejus metus visą darbo dieną dirbo pagal tą profesiją kitoje valstybėje narėje, kuri tos profesijos nereglamentuoja, kai asmuo turi vieną ar daugiau kompetenciją patvirtinančių dokumentų arba formalios kvalifikacijos įrodymų.
4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti sąlygas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, ir turi patvirtinti, kad kvalifikacijos turėtojas buvo parengtas dirbti pagal atitinkamą profesiją.
5. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta dvejų metų profesinė patirtis gali būti neprivaloma, jeigu asmens turimas formalios kvalifikacijos įrodymas įgytas baigus antrojo, trečiojo, ketvirtojo ar penktojo kvalifikacijos lygio reglamentuojamo mokymo kursą.
6. Reglamentuojamo mokymo rūšys, išvardytos šio įstatymo 3 priede, laikomos trečiojo kvalifikacijos lygio, kaip nurodyta šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojamu mokymu.
7. Nukrypstant nuo šio straipsnio 2 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikoje leidžiama pradėti pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją turint trečiojo lygio kvalifikaciją, kai Lietuvos Respublikos piliečiams leidžiama pradėti pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją turint kvalifikaciją, patvirtinančią aukštąjį ar universitetinį išsilavinimą, įgytą per ketverių metų trukmės studijas.
14 straipsnis. Kompensacinės priemonės
1. Kompetentinga institucija gali reikalauti, kad asmuo baigtų profesinės adaptacijos laikotarpį, trunkantį iki trejų metų, arba atliktų profesinio tinkamumo testą, jeigu:
1) rengimo kurso, dėl kurio jis pateikia įrodymą pagal šio įstatymo 13 straipsnio 1–2 arba 3–6 dalių nuostatas, trukmė yra bent vienais metais trumpesnė už privalomą Lietuvos Respublikoje;
2) jo baigtas rengimo kursas apima iš esmės skirtingus dalykus negu tie, kurie būtini siekiant gauti formalios kvalifikacijos įrodymą, privalomą Lietuvos Respublikoje;
3) reglamentuojama profesija Lietuvos Respublikoje apima vieną ar daugiau reglamentuojamos profesinės veiklos rūšių, kurių neturi atitinkama profesija kilmės valstybėje narėje, kaip nustatyta šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, ir šį skirtumą sudaro specialus rengimas, kuris privalomas Lietuvos Respublikoje ir apima iš esmės skirtingus dalykus negu tie, kurie būtini siekiant gauti kompetenciją patvirtinantį dokumentą ar formalios kvalifikacijos įrodymą.
2. Taikant šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, iš esmės kitokie skirtingi dalykai – tai dalykai, kuriuos būtina išmanyti siekiant pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal profesiją Lietuvos Respublikoje ir kurių turinys ar rengimo trukmė iš esmės skiriasi nuo reikalaujamų Lietuvos Respublikoje.
3. Jeigu kompetentinga institucija pasinaudoja šio straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe, ji turi pasiūlyti pareiškėjui pasirinkti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą.
4. Jeigu dirbant pagal reglamentuojamą profesiją reikia gerai išmanyti Lietuvos Respublikos teisę, o konsultavimas ir (arba) pagalba Lietuvos Respublikos teisės klausimais yra esminis ir pastovus tos profesinės veiklos ypatumas, kompetentinga institucija gali numatyti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą.
5. Kompetentinga institucija gali numatyti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą šio įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, 10 straipsnio 4 punkte nurodytu atveju – gydytojams ir gydytojams odontologams, 10 straipsnio 6 punkte nurodytu atveju – kai atvykęs asmuo siekia pripažinimo kitoje valstybėje narėje, kurioje atitinkama profesine veikla užsiima bendrosios praktikos slaugytojai arba slaugytojai specialistai, turintys specialisto, rengiamo pagal rengimo studijas, kurias baigus suteikiami šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte išvardyti profesiniai vardai, formalios kvalifikacijos įrodymą. Šios dalies nuostatos taikomos ir šio įstatymo 10 straipsnio 7 punkte nurodytiems asmenims.
6. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 punkte nurodytais atvejais Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos gali reikalauti arba profesinės adaptacijos laikotarpio, arba atlikti profesinio tinkamumo testą, jeigu atvykęs asmuo užsiima profesine veikla savarankiškai arba kaip juridinio asmens vadovas ir todėl reikia išmanyti ir taikyti atitinkamos srities nacionalinės teisės aktus, jeigu tai privaloma Lietuvos Respublikos piliečiams, siekiantiems užsiimti tokia veikla.
7. Jeigu kompetentinga institucija ketina reikalauti, kad asmuo baigtų profesinės adaptacijos laikotarpį arba atliktų profesinio tinkamumo testą, ji turi teisės aktų nustatyta tvarka patikrinti, ar asmens įgytos profesinės patirties metu žinios valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje gali visiškai arba iš dalies kompensuoti šio straipsnio 2 dalyje nurodytus iš esmės skirtingus dalykus.
8. Kompetentingos institucijos profesinio tinkamumo testui atlikti parengia dalykų sąrašą, kuris sudaromas lyginant rengimo programos dalykus Lietuvos Respublikoje su tais, kurie nurodyti asmens turimame ar kitame formalios kvalifikacijos įrodyme.
9. Profesinio tinkamumo testas turi apimti rengimo programos dalykus, kurie pasirenkami iš šio straipsnio 8 dalyje nurodyto sąrašo ir kurių žinios būtinos siekiant dirbti pagal atitinkamą profesiją ar užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje.
10. Profesinio tinkamumo testo taikymo, laikymo ir vertinimo taisykles nustato kompetentinga institucija.
11. Profesinės adaptacijos laikotarpio ir jo vertinimo taisykles, prižiūrimą praktiką atliekančio asmens teises ir pareigas profesinės adaptacijos laikotarpiu nustato kompetentinga institucija.
12. Prižiūrimą praktiką atliekančio ir profesinio tinkamumo testui pasirengti pageidaujančio asmens teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, socialines garantijas ir lengvatas reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai bei kiti teisės aktai.
15 straipsnis. Kompensacinių priemonių atsisakymas remiantis bendraisiais profesinių kvalifikacijų skirtumų kompensavimo kriterijais
Jeigu asmens profesinė kvalifikacija atitinka bendruosius profesinių kvalifikacijų skirtumų kompensavimo kriterijus, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos netaiko kompensacinių priemonių.
II SKYRIUS
PROFESINĖS PATIRTIES PRIPAŽINIMAS
16 straipsnis. Profesinės patirties reikalavimai
1. Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama užsiimti viena iš šio įstatymo 4 priede išvardytų veiklos rūšių turint bendrųjų, komercinių ar profesinių žinių ir gebėjimų, tai Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ankstesnis užsiėmimas ta veikla kitoje valstybėje narėje kaip pakankamas tokių žinių ir gebėjimų įrodymas. Veikla turėjo būti užsiimama pagal šio straipsnio reikalavimus.
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija išduoda reikiamus dokumentus apie profesinę patirtį ir jos trukmę asmenims, išvykstantiems užsiimti reglamentuojama profesine veikla, nustatyta šio straipsnio 3, 6 ir 8 dalyse, valstybėse narėse.
3. Šio įstatymo 4 priedo I sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:
1) šešerius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas arba
2) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo įrodo, kad anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip trejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą, arba
3) ketverius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip dvejų metų trukmės atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą, arba
4) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį ne trumpiau kaip penkerius metus, arba
5) vadovaujančias pareigas einant penkerius metus iš eilės, iš kurių bent trejus metus asmuo vykdė technines užduotis ir buvo atsakingas už bent vieną juridinio asmens padalinį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip trejų metų trukmės atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą.
4. Šio straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 53 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.
5. Šio straipsnio 3 dalies 5 punktas netaikomas ISIC (Tarptautinis standartinis ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius) nomenklatūros Ex 855 grupės veiklos rūšiai – kirpykloms.
6. Šio įstatymo 4 priedo II sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:
1) penkerius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas arba
2) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo įrodo, kad jis anksčiau baigė bent trejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą, arba
3) ketverius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad jis anksčiau baigė bent dvejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą, arba
4) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį ne trumpiau kaip penkerius metus, arba
5) penkerius metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad jis anksčiau baigė bent trejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą, arba
6) šešerius metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad jis anksčiau baigė bent dvejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą.
7. Šio straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio straipsnio 53 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.
8. Šio įstatymo 4 priedo III sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:
1) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas arba
2) dvejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą, arba
3) dvejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį bent trejus metus, arba
4) trejus metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą.
9. Šio straipsnio 8 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 53 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.
III SKYRIUS
KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS REMIANTIS BŪTINIAUSIŲ RENGIMO REIKALAVIMŲ DERINIMU
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
17 straipsnis. Automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principas
1. Kompetentingos institucijos (jų nustatyta tvarka) pripažįsta tokius formalios kvalifikacijos įrodymus, išvardytus atitinkamai šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose ir suteikiančius galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, vaistininko ir architekto profesine veikla. Formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti būtiniausius rengimo reikalavimus, nurodytus atitinkamai šio įstatymo 20, 21, 27, 30, 31, 34, 40 ir 42 straipsniuose. Toks įrodymas Lietuvos Respublikoje laikomas tokiu pačiu kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus išduoda valstybių narių kompetentingos institucijos, o prireikus kartu išduodami ir atitinkami šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose išvardyti pažymėjimai.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 19, 23, 29, 33, 35 ir 45 straipsniuose.
4. Kompetentinga institucija pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, nurodytą šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte, reikalingą siekiant užsiimti šeimos medicinos praktika, valstybių narių piliečiams išduotą kitos valstybės narės, taikydama šio įstatymo 24 straipsnyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus. Šios dalies nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 26 straipsnyje.
5. Kompetentinga institucija pripažįsta akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės narės, išvardytos šio įstatymo 5 priedo 5.5.2 punkte, ir kuris atitinka šio įstatymo 36 straipsnyje nurodytus būtiniausius rengimo reikalavimus ir šio įstatymo 37 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą Lietuvos Respublikos teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas. Šios dalies nuostata neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 19 ir 39 straipsniuose.
6. Architekto formalios kvalifikacijos įrodymas, nurodytas šio įstatymo 5 priedo 5.7.1 punkte, automatiškai pripažįstamas pagal šio straipsnio 1–3 dalis, įrodo, kad baigtos rengimo studijos, kurios prasidėjo ne anksčiau kaip šio įstatymo 5 priedo 5.7.1 punkte nurodytais atskaitos akademiniais metais.
7. Kompetentingos institucijos leidžia užsiimti gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių ir vaistininkų profesine veikla, jeigu asmuo turi atitinkamą formalios kvalifikacijos įrodymą, patvirtinantį, kad atitinkamas asmuo, rengdamasis profesijai, kai tai reikalinga, įgijo žinių ir įgūdžių, nurodytų šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, 27 straipsnio 6 dalyje, 30 straipsnio 5 dalyje, 34 straipsnio 5 dalyje, 36 straipsnio 6 dalyje ir 40 straipsnio 5 dalyje, kuriose reglamentuojamas šių profesijų rengimas.
18 straipsnis. Bendrosios rengimo nuostatos
1. Atsižvelgdama į šio įstatymo 20, 21, 24, 27, 30, 31, 34, 36, 40 ir 42 straipsniuose nurodytą rengimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali teisės aktuose numatyti nenuoseklųjį rengimą pagal nustatytus reikalavimus. Kompetentingos institucijos užtikrina, kad bendra tokio rengimo trukmė, lygis ir kokybė būtų ne prastesni už rengimo pagal dieninių studijų formą.
2. Tęstinis rengimas užtikrina, kad studijas baigę asmenys neatsiliktų nuo profesijos raidos ir užsiimtų saugia ir veiksminga praktika.
19 straipsnis. Įgytos teisės
1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, nepažeisdamos specifinių atitinkamų profesijų įgytų teisių, kai valstybių narių formalios kvalifikacijos įrodymai, suteikiantys galimybę užsiimti profesine veikla, neatitinka visų šio įstatymo 20, 21, 27, 30, 31, 34, 36 ir 40 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, pripažįsta kaip pakankamą formalios kvalifikacijos įrodymą, jei jis patvirtina, kad sėkmingai baigtos rengimo studijos, prasidėjusios iki šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų atskaitos datų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais privaloma kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu pateikti pažymėjimą, patvirtinantį, kad jo turėtojas faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos formalios kvalifikacijos įrodymui, suteikiančiam galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesine veikla, gautam buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, neatitinkančiam visų būtiniausių šio įstatymo 20, 21, 27, 30, 31, 34, 36 ir 40 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, jeigu toks įrodymas patvirtina, kad sėkmingai baigtos:
1) pagrindinio rengimo gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, pagrindinio rengimo gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko rengimo studijos, prasidėjusios iki 1990 m. spalio 3 d.;
2) gydytojo specialisto rengimo studijos, prasidėjusios iki 1992 m. balandžio 3 d.
4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia jo turėtojui teisę užsiimti profesine veikla visoje Vokietijos teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų kompetentingų Vokietijos institucijų išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas.
5. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta šio įstatymo 44 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nepažeisdama šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatų, pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, išduotą buvusioje Čekoslovakijoje, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti iki 1993 m. sausio 1 d. Čekijoje ir Slovakijoje, kai jų kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 6 priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
6. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos buvusioje Sovietų Sąjungoje išduotą įrodymą, kuris suteikia galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti:
1) Estijoje – iki 1991 m. rugpjūčio 20 d.;
2) Latvijoje – iki 1991 m. rugpjūčio 21 d.;
3) Lietuvoje – iki 1990 m. kovo 11 d.
7. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta šio įstatymo 44 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu šio straipsnio 6 dalies 1–3 punktuose nurodytų valstybių narių kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks įrodymas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 6 priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
8. Buvusios Sovietų Sąjungos išduotų veterinarijos gydytojų formalios kvalifikacijos įrodymų atveju arba kai šie specialistai Estijoje pradėti rengti iki 1991 m. rugpjūčio 20 d., kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu turi būti pateikiamas Estijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jos teritorijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
9. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta šio įstatymo 44 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, išduotą buvusioje Jugoslavijoje, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti Slovėnijoje iki 1991 m. birželio 25 d., kai minėtos valstybės narės kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 6 priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
10. Šio straipsnio 5, 7, 9 dalyse nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas turi būti pateikiamas kartu su tų pačių kompetentingų institucijų išduotu pažymėjimu, nurodančiu, kad tokie asmenys faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
11. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija valstybės narės piliečiams, kurių gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas neatitinka tai valstybei narei šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų formalios kvalifikacijos įrodymų, kaip pakankamą pripažįsta tų valstybių narių išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą, su kuriuo pateikiamas kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.
12. Šio straipsnio 11 dalyje minimas pažymėjimas turi nurodyti, kad formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina sėkmingai baigtas rengimo studijas atitinkamai pagal šio įstatymo 20, 21, 24, 27, 30, 31, 34, 36 ir 40 straipsniuose nustatytus reikalavimus, ir jį išdavusi valstybė narė traktuoja jį taip pat kaip formalios kvalifikacijos įrodymus, išvardytus šio įstatymo 5 priedo 5.1.1., 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose.
13. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nepripažįsta Bulgarijos felčerių (фелдшер) profesinės kvalifikacijos, įgytos iki 1999 m. gruodžio 31 d. Bulgarijoje, ir dirbusiems 2000 m. sausio 1 d. pagal šią profesiją pagal Bulgarijos socialinės apsaugos sistemą kaip medicinos gydytojų ar bendrosios praktikos slaugytojų profesinės kvalifikacijos pagal šio įstatymo nuostatas.
ANTRASIS SKIRSNIS
MEDICINOS GYDYTOJAI
20 straipsnis. Pagrindinis medicinos gydytojų rengimas
1. Į pagrindinio medicinos gydytojų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę studijuoti universitete.
2. Pagrindinio medicinos gydytojų rengimo studijas sudaro ne trumpesnės kaip šešerių metų arba 5 500 valandų teorinio ir praktinio medicinos gydytojų rengimo studijos, kurias vykdo arba prižiūri universitetas. Asmenų, kurie pradėjo studijas iki 1972 m. sausio 1 d., šioje dalyje nurodyto rengimo kursą gali sudaryti šešių mėnesių praktinis rengimas pagal dieninę studijų formą universitete, prižiūrint kompetentingoms institucijoms.
3. Asmuo, baigęs pagrindinio medicinos gydytojų rengimo studijas, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:
1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama medicina, žinių ir gerai suprasti mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo principus, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;
2) pakankamai išmanyti sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, funkcijas ir elgseną, taip pat ryšius tarp asmens sveikatos būklės ir jo fizinės bei socialinės aplinkos;
3) pakankamai žinių apie klinikinės medicinos disciplinas ir jų praktinį panaudojimą, būtų visapusiškai susipažinęs su psichikos ir somatinio pobūdžio ligomis, profilaktika, diagnostika bei gydymu ir žmonių reprodukcija;
4) atitinkamą klinikinę patirtį ligoninėse, esant tinkamai priežiūrai.
21 straipsnis. Gydytojų specialistų rengimas
1. Į gydytojų specialistų rengimo studijas leidžiama priimti tik baigus patvirtintas šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytas šešerių metų medicinos gydytojo studijas, kurių metu rengiamas asmuo įgyja reikiamų pagrindinių medicinos žinių.
2. Gydytojų specialistų rengimą sudaro teorinis ir praktinis rengimas universitete arba medicinos mokomojoje ligoninėje, arba sveikatos priežiūros įstaigoje, kurią tokiam rengimui patvirtina kompetentinga institucija.
3. Gydytojų specialistų rengimo studijų trukmė turi būti ne trumpesnė, negu nurodyta šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punkte.
4. Gydytojų specialistų rengimą turi prižiūrėti kompetentinga institucija. Į gydytojų specialistų rengimą įeina rengiamo gydytojo specialisto asmeninis dalyvavimas atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybė už suteiktas paslaugas.
5. Gydytojai specialistai turi būti rengiami pagal dieninę studijų formą specializuotose įstaigose, kurias pripažįsta kompetentingos institucijos. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos įstaigos padalinys, kuriame rengiami gydytojai specialistai, turi dalyvauti visų rūšių medicinos veiklose, įskaitant darbą pagal iškvietimą (budėjimą), o visa rengiamo specialisto profesinė veikla nustatyta tvarka turi būti skirta mokytis praktiškai ir teoriškai visą darbo savaitę ir visus metus. Už tokį darbą turi būti tinkamai atlyginama.
6. Gydytojus specialistus rengiančios institucijos išduoda gydytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 5 priedo 5.1.1 punkte nurodytas pagrindinių medicinos studijų formalios kvalifikacijos įrodymas.
7. Šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punkte nurodyti trumpiausi rengimo laikotarpiai gali būti keičiami Europos Komisijos, siekiant juos suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
22 straipsnis. Gydytojų specialistų rengimo kursų pavadinimai
1. Šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas gydytojų specialistų formalios kvalifikacijos įrodymas – tai toks įrodymas, kurį suteikia šio įstatymo 5 priedo 5.1.2 punkte nurodytos kompetentingos institucijos baigus atitinkamo pavadinimo gydytojų specialistų rengimo kursus, nurodytus šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punkte.
2. Naujų medicinos kursų, bendrų bent dviem penktadaliams valstybių narių, pavadinimai Europos Komisijos gali būti įtraukiami į šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punktą.
23 straipsnis. Gydytojų specialistų įgytos teisės
1. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija reikalauja iš atvykstančių kitų valstybių narių gydytojų specialistų, kurių nenuoseklias rengimo studijas reglamentavo nuo 1975 m. birželio 20 d. galiojusios įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatos ir kurie jas pradėjo ne vėliau kaip 1983 m. gruodžio 31 d., kad kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu jie turėtų pažymėjimą, patvirtinantį, kad veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla bent trejus metus iš eilės per penkerius metus iki to pažymėjimo išdavimo.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojų specialistų kvalifikaciją, suteiktą Ispanijoje gydytojams, baigusiems gydytojų specialistų rengimo studijas iki 1995 m. sausio 1 d., net jeigu tos studijos neatitinka šio įstatymo 21 straipsnyje numatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, jeigu kvalifikacija patvirtinama Ispanijos kompetentingų institucijų išduotu pažymėjimu, įrodančiu, kad atitinkamas asmuo išlaikė specialios profesinės kompetencijos egzaminą, surengtą pagal išskirtines priemones dėl pripažinimo, numatytas Karališkuoju dekretu 1497/99, siekiant nustatyti, ar atitinkamas asmuo turi žinių ir įgūdžių, palyginamų su gydytojų, turinčių gydytojo specialisto kvalifikaciją, apibrėžtą Ispanijai šio įstatymo 5 priedo 5.1.2 ir 5.1.3 punktuose, žiniomis ir įgūdžiais.
3. Jeigu Lietuvos Respublika pripažįsta netekusiomis galios savo įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas dėl gydytojo specialisto, nurodyto šio įstatymo 5 priedo 5.1.2 ir 5.1.3 punktuose, formalios kvalifikacijos įrodymo išdavimo ir patvirtina priemones, susijusias su Lietuvos Respublikos piliečių įgytomis teisėmis, ji turi suteikti kitų valstybių narių piliečiams teisę pasinaudoti tomis priemonėmis, jeigu toks formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas iki datos, kai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nutraukė tokių atitinkamos kvalifikacijos įrodymų išdavimą. Šioje dalyje minimų nuostatų pripažinimo netekusiomis galios datos turi būti nustatytos šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punkte.
24 straipsnis. Šeimos gydytojų rengimas
1. Į šeimos gydytojų rengimo studijas (rezidentūrą) priimami asmenys, tik turintys diplomą, patvirtinantį, kad baigtos šešerių metų medicinos gydytojų rengimo studijos, kaip šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytų rengimo studijų dalis.
2. Šeimos gydytojų rengimo studijos, kurias baigus suteikiamas formalios kvalifikacijos įrodymas, išduotas iki 2006 m. sausio 1 d., turi trukti ne trumpiau kaip dvejus metus pagal dieninę studijų formą. Jeigu formalios kvalifikacijos įrodymas išduotas po šioje dalyje nurodytos datos, šeimos gydytojų rengimo studijos turi trukti ne trumpiau kaip trejus metus pagal dieninę studijų formą.
3. Kai į šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytas rengimo studijas įeina praktinis rengimas, kuris vykdomas kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje šeimos medicinos paslaugas arba kurioje vykdoma nustatyta šeimos medicinos praktikos dalis, arba centre, kuriame gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, tokio praktinio rengimo trukmė, ne ilgesnė kaip vieni metai, gali būti įtraukta į šio straipsnio 1 dalyje nurodytą studijų trukmę, kai to rengimo pažymėjimai išduodami ne anksčiau kaip nuo 2006 m. sausio 1 d.
4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta galimybė turi būti suteikiama tik valstybių narių, kuriose šeimos gydytojų rengimo studijos truko dvejus metus nuo 2001 m. sausio
1 d., piliečiams.
5. Šeimos gydytojai rengiami pagal dieninę studijų formą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms. Daugiau rengimo laiko turi būti skiriama praktikai, o mažiau – teorijai.
6. Šeimos gydytojų praktinis rengimas turi trukti ne trumpiau negu šešis mėnesius kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančią atitinkamas paslaugas, arba ne trumpiau negu šešis mėnesius kaip patvirtintos šeimos medicinos praktikos dalis įstaigoje, kurioje gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Prie praktinio rengimo turi prisidėti kitos sveikatos priežiūros institucijos ar struktūros, susijusios su šeimos medicina.
7. Nepažeidžiant minimalios studijų trukmės, nustatytos šio straipsnio 6 dalyje, reikalavimo, ne ilgiau kaip šešis mėnesius praktinis rengimas gali vykti ir kitose patvirtintose institucijose ar sveikatos priežiūros struktūrose, susijusiose su šeimos medicina. Būtina, kad tokio rengimo metu rengiamasis dalyvautų gydytojų, su kuriais jis dirba, profesinėje veikloje ir dalytųsi su ja susijusią atsakomybę.
8. Kompetentinga institucija išduoda šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 5 priedo 5.1.1 punkte nurodytas pagrindinio medicinos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.
9. Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą gydytojui, kuris nebaigė šiame straipsnyje numatytų rengimo studijų, tačiau pabaigė kitokias papildomas studijas, kurias patvirtina kompetentingos institucijos išduotas šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.
10. Kompetentinga institucija negali išduoti šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo, jei asmuo neturi žinių, kurių privaloma įgyti per šiame straipsnyje numatytas rengimo studijas.
11. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustato, ar asmens papildomos studijos ir jau įgyta profesinė patirtis gali pakeisti šiame straipsnyje numatytas šeimos gydytojų rengimo studijas.
12. Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nur …
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.