LIETUVOS RESPUBLIKOS REGLAMENTUOJAMŲ PROFESINIŲ KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMO ĮSTATYMAS 2008 m. balandžio 3 d. Nr. X-1478 Vilnius I DALIS BENDROSIOS NUOSTATOS 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1. Šis įstatymas nustato Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių piliečių, Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE) valstybių piliečių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečių profesinės kvalifikacijos, įgytos ES, EEE ir Šveicarijos Konfederacijoje, pripažinimo principus ir mechanizmus, administracinį bendradarbiavimą, suteikia garantijas asmenims, įgijusiems profesinę kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje, pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal tą pačią reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams.
2. Šis įstatymas nesudaro kliūčių Lietuvos Respublikai kitų teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti trečiųjų šalių piliečių už ES, EEE valstybių ir Šveicarijos Konfederacijos ribų įgytą profesinę kvalifikaciją. Pripažįstant profesinę kvalifikaciją, visais atvejais turi būti laikomasi būtiniausių atitinkamų profesijų rengimo reikalavimų.
3. Įstatymo nuostatos yra suderintos su šio įstatymo 8 priede nurodytais ES teisės aktais. 2 straipsnis. Taikymo sritis
4. Šis įstatymas taikomas reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo teisiniams santykiams tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji Lietuvos Respublikos įstatymai, priimti įgyvendinant kitus, negu šio įstatymo 8 priede nurodytus, ES teisės aktus, tiesiogiai susijusius su profesinių kvalifikacijų pripažinimu.
5. Šis įstatymas taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.
6. Šis įstatymas taip pat taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems verstis laisvosiomis profesijomis.
7. Šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai reglamentuojamos profesinės kvalifikacijos pripažinimą tiesiogiai reglamentuoja ES teisės aktai.
8. Šis įstatymas nereglamentuoja sprendimų dėl kvalifikacijos pripažinimo kitose valstybėse narėse. Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta valstybėje narėje, kurioje ją įgijo, arba valstybėje narėje, kurioje profesinė kvalifikacija jiems buvo pripažinta, negali tokio pripažinimo naudoti, siekdami įgyti savo valstybėje narėje teisių, kitokių negu tos, kurios pripažįstamos įgijus kvalifikaciją toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai pateikiama įrodymų, kad kitoje valstybėje narėje įgyta papildoma profesinė kvalifikacija. 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
9. Automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principas – principas, kai profesinė kvalifikacija automatiškai pripažįstama asmeniui, turinčiam nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus atitinkantį išsilavinimą, garantuojantį reikiamą kvalifikaciją.
10. Bendrieji profesinių kvalifikacijų skirtumų kompensavimo kriterijai (bendrosios platformos) – rinkinys tam tikrų kriterijų, pagal kuriuos kompensuojami tam tikros profesinės kvalifikacijos esminiai skirtumai, nulemti įvairiose valstybėse narėse esančių tam tikros reglamentuojamos profesijos rengimo reikalavimų neatitikimo. Tokie esminiai skirtumai nustatomi lyginant rengimo trukmę ir turinį bent dviejuose trečdaliuose valstybių narių, kurios reglamentuoja tą profesiją. Rengimo turinio skirtumų gali susidaryti dėl esminių skirtumų tarp profesinių veiklos sričių. Pasiūlymus dėl bendrųjų profesinių kvalifikacijų skirtumų kompensavimo kriterijų Europos Komisijai gali teikti kompetentinga institucija arba Lietuvos Respublikoje įregistruota profesinė asociacija ar organizacija, atstovaujanti tam tikros profesijos asmenims valstybės narės ir europiniu lygiu.
11. Formalios kvalifikacijos įrodymas – diplomai, pažymėjimai ir kiti dokumentai: 1) išduoti kompetentingų institucijų, kurioms tai pavesta įstatymų ir kitų teisės aktų, ir patvirtinantys, kad įgyta profesinė kvalifikacija, taip pat paprastai valstybėse narėse sėkmingai baigtas profesinio rengimo kursas, arba 2) išduoti trečiosios šalies institucijų ir pripažinti valstybės narės, jei jo turėtojas turi atitinkamos profesijos valstybėje narėje trejų metų patirtį ir jei ta patirtis joje pripažįstama.
12. Juridinio asmens vadovas – bet kuris asmuo, einantis tokias pareigas: 1) juridinio asmens vadovo arba juridinio asmens filialo vadovo, arba 2) juridinio asmens savininko, juridinio asmens ar juridinio asmens filialo vadovo pavaduotojo, jeigu tos pareigos suteikia lygiavertę atsakomybę kaip ir pavaduojamam įmonės savininkui ar vadovui, arba 3) vadovo, kai jo pareigos yra komercinio ir (arba) techninio pobūdžio ir kai jis atsakingas už vieną ar daugiau juridinio asmens padalinių.
13. Kilmės valstybė narė – valstybė narė, kurioje įgyta profesinė kvalifikacija ir kurioje leidžiama minėtos kvalifikacijos turėtojui pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal tą profesiją.
14. Kompetentinga institucija – Lietuvos Respublikos institucija ar įstaiga, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliota išduoti ar priimti formalios kvalifikacijos įrodymus ir kitus dokumentus arba informaciją, taip pat gauti šiame įstatyme nustatytus prašymus ir priimti sprendimus dėl šių prašymų arba jų kompetencijai priskirtais profesinių kvalifikacijų pripažinimo klausimais.
15. Laisvoji profesija – profesija, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys asmenys verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei.
16. Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba – profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriaus patariamoji institucija.
17. Profesinė kvalifikacija – kvalifikacija, kurią patvirtina formalios kvalifikacijos įrodymas, šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kompetenciją patvirtinantis dokumentas ir (arba) profesinė patirtis.
18. Profesinė patirtis – asmens faktiškas ir teisėtas darbas pagal darbo sutartį ar savarankiškai pagal tam tikrą profesiją arba užsiėmimas profesine veikla valstybėje narėje. Profesinė patirtis tvirtinama kompetentingos institucijos išduotu tam tikru dokumentu.
19. Profesinės adaptacijos laikotarpis – praktikos laikotarpis, per kurį asmuo užsiima reglamentuojama profesine veikla Lietuvos Respublikoje ir yra prižiūrimas atsakomybę prisiėmusio kvalifikuoto tos profesijos atstovo. Profesinės adaptacijos laikotarpiu leidžiama papildomai mokytis.
20. Profesinio tinkamumo testas – Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų atliekamas asmens profesinių žinių patikrinimas siekiant įvertinti jo gebėjimą dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.
21. Profesinis vardas – vardas, suteikiamas asmeniui, turinčiam tam tikrą kvalifikaciją, ir naudojamas profesinėje veikloje arba narystei profesinėje organizacijoje pažymėti. Kai kurių profesinių vardų įgijimas reglamentuojamas papildomai.
22. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetas – komitetas, kurį sudaro valstybių narių atstovai ir kuriam vadovauja Europos Komisijos atstovas.
23. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos paskirtas valstybės tarnautojas.
24. Reglamentuojama profesija – profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos rūšių grupė, kuriomis užsiimant (arba užsiimant vienu iš jos būdų) pagal teisės aktus tiesiogiai ar netiesiogiai reikalaujama turėti tam tikrą profesinę kvalifikaciją. Užsiėmimo būdu laikomas ir profesinio vardo, kurį naudoti pagal įstatymus ir kitus teisės aktus leidžiama tik turintiems tam tikrą profesinę kvalifikaciją, naudojimas, taip pat buvimas šio įstatymo 1 priede išvardytų asociacijų arba organizacijų nariu.
25. Reglamentuojamas mokymas – specialus mokymas dirbti pagal tam tikrą profesiją, susidedantis iš kurso (kursų) ir prireikus papildomas profesiniu rengimu, stažuote ar profesine praktika. Profesinio rengimo, stažuotės ar profesinės praktikos struktūra ir lygis nustatomi atitinkamos valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų arba kontroliuojami ar tvirtinami tuo tikslu paskirtos institucijos.
26. Valstybė narė – bet kuri Europos Sąjungos valstybė narė, Europos ekonominės erdvės valstybė (Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija) arba Šveicarijos Konfederacija. 4 straipsnis. Pripažinimo rezultatai
27. Lietuvos Respublikai pripažinus profesinę kvalifikaciją, asmuo gali pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti Lietuvos Respublikoje pagal tą pačią profesiją, kurios kvalifikaciją jis laikomas turinčiu kilmės valstybėje narėje.
28. Asmuo gali pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal profesiją Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai.
29. Profesija, pagal kurią asmuo siekia pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti Lietuvos Respublikoje, yra ta pati, kurios kvalifikaciją jis laikomas turinčiu kilmės valstybėje narėje, jei apimama veikla yra panaši. II DALIS KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS, KAI SIEKIAMA TEIKTI PASLAUGAS 5 straipsnis. Laisvo paslaugų teikimo principas
30. Nepažeidžiant šio įstatymo 6 ir 7 straipsnių, paslaugos teikėjui neribojama laisvė dirbti pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje, jeigu paslaugos teikėjas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje (toliau – įsisteigimo valstybė narė).
31. Šio įstatymo II dalies nuostatos taikomos tik tada, kai paslaugos teikėjas atvyksta į Lietuvos Respublikos teritoriją laikinai arba vienkartinai dirbti pagal tam tikrą profesiją.
32. Paslaugų teikimo laikinumą ir vienkartiškumą kiekvienu konkrečiu atveju kompetentingos institucijos įvertina pagal paslaugų teikimo trukmę, dažnumą, reguliarumą ir tęstinumą.
33. Jeigu paslaugos teikėjas atvyksta į Lietuvos Respublikos teritoriją ir jis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, jam neribojama laisvė dirbti pagal tą pačią profesiją, pagal kurią jis dirbo įsisteigimo valstybėje narėje ne trumpiau kaip dvejus metus per pastaruosius dešimt metų, jei profesija toje valstybėje narėje nereglamentuojama. Ši nuostata netaikoma, kai profesija arba jos rengimas reglamentuojami įsisteigimo valstybėje narėje.
34. Paslaugos teikėjams, atvykusiems į Lietuvos Respublikos teritoriją, taikomos profesinę kvalifikaciją reglamentuojančios profesinio, norminio ar administracinio pobūdžio taisyklės (pvz., dėl profesijos apibrėžties, profesinių vardų naudojimo, rimto profesinio aplaidumo, tiesiogiai ir konkrečiai susijusio su vartotojų teisių apsauga ir sauga, taip pat drausminės atsakomybės), tokios pačios kaip ir asmenims, Lietuvos Respublikoje nuolat dirbantiems pagal tą pačią profesiją. 6 straipsnis. Laisvo paslaugų teikimo išimtys Teisėtą įsisteigimą kitoje valstybėje narėje įrodęs paslaugos teikėjas atleidžiamas nuo: 1) narystės arba registracijos profesinėje organizacijoje ar institucijoje, jeigu tai privaloma asmenims, siekiantiems dirbti pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje. Kompetentinga institucija pagal šio įstatymo 5 straipsnio 5 dalį tam tikroms profesijoms ar jų grupėms gali nustatyti automatinės laikinosios registracijos arba pro forma narystės tokioje profesinėje organizacijoje ar institucijoje reikalavimus. Tokios registracijos ar narystės reikalavimas negali vilkinti ar kitaip apsunkinti teikti paslaugas ir sudaryti jokių papildomų išlaidų paslaugos teikėjui. Kompetentinga institucija nusiunčia atitinkamai profesinei organizacijai šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos deklaracijos ir, kai taikytina, šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos atnaujintos deklaracijos kopiją, jei profesijos susijusios su visuomenės sveikata ir sauga, kaip nurodyta šio įstatymo 7 straipsnio 8 dalyje, arba jų kvalifikacijos įrodymai automatiškai pripažįstami pagal šio įstatymo III dalies III skyrių, šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų kopijas, ir tai sudaro automatinę laikinąją registraciją ar pro forma narystę; 2) registracijos socialinio draudimo institucijoje atsiskaitymams su draudiku tvarkyti dėl veiklos draudžiamų asmenų naudai. Paslaugos teikėjas turi iš anksto arba, kai būtina, suteikęs paslaugas, nedelsdamas pranešti šiame punkte nurodytai institucijai apie paslaugas, kurias jis ketina suteikti ar suteikė. 7 straipsnis. Išankstinė deklaracija, jeigu paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą
35. Kai paslaugos teikėjas pirmą kartą iš valstybės narės persikelia į Lietuvos Respublikos teritoriją teikti paslaugų, jis iš anksto pateikia kompetentingai institucijai rašytinę deklaraciją, kurioje nurodomi duomenys apie bet kokį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones.
36. Paslaugos teikėjo deklaracija atnaujinama kartą per metus, jeigu paslaugos teikėjas per tuos metus ketina teikti laikinas arba vienkartines paslaugas.
37. Paslaugos teikėjas gali pateikti deklaraciją bet kokiu būdu. Deklaracijos formą tvirtina kompetentinga institucija, suderinusi su profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių paskyrusia institucija.
38. Pradedant teikti paslaugas arba jeigu iš esmės pasikeičia anksčiau dokumentais patvirtintos aplinkybės, kartu su deklaracija turi būti pateikti tokie dokumentai: 1) paslaugos teikėjo pilietybės įrodymas; 2) pažyma, patvirtinanti, kad jos turėtojas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje užsiimti atitinkama veikla ir jam net laikinai nėra uždrausta užsiimti savo veikla; 3) profesinės kvalifikacijos įrodymai; 4) šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju – bet kokie dokumentai, įrodantys, kad paslaugos teikėjas užsiėmė tam tikra veikla ne trumpiau kaip dvejus metus per pastaruosius dešimt metų; 5) apsaugos srities profesijų atstovams – įrodymai dėl teistumo nebuvimo, kai tai privaloma Lietuvos Respublikos piliečiams.
39. Paslauga Lietuvos Respublikoje teikiama naudojant įsisteigimo valstybės narės profesinį vardą, jeigu toks profesinis vardas toje valstybėje narėje suteikiamas atitinkamai profesinei veiklai taip, kad nebūtų painiojama su Lietuvos Respublikos profesiniu vardu.
40. Profesinis vardas nurodomas įsisteigimo valstybės narės oficialia kalba arba viena iš jos oficialių kalbų. Jeigu įsisteigimo valstybėje narėje tokio profesinio vardo nėra, paslaugos teikėjas nurodo savo formalią kvalifikaciją įsisteigimo valstybės narės kalba. Taikant išimtį, šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytais atvejais paslauga gali būti teikiama naudojant Lietuvos Respublikos suteiktą profesinį vardą.
41. Jeigu paslaugos teikiamos pirmą kartą, kai profesija susijusi su visuomenės sveikata ar sauga ir nėra automatiškai pripažįstama, kompetentinga institucija gali patikrinti paslaugos teikėjo profesinę kvalifikaciją iki pradedant teikti paslaugas. Toks išankstinis patikrinimas reikalingas tik tada, kai jo tikslas – išvengti galimos didelės žalos paslaugos gavėjo sveikatai ar saugai dėl paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos trūkumo. Patikrinimo apimtis negali būti didesnė, negu būtina šioje dalyje minimam tikslui pasiekti.
42. Kompetentinga institucija apie savo sprendimą tikrinti kvalifikaciją ar jos netikrinti praneša paslaugos teikėjui ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo dienos. Kai yra kliūčių, dėl kurių gali būti vėluojama, kompetentinga institucija per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo dienos praneša paslaugos teikėjui apie vėlavimo priežastį ir numatomo sprendimo, kuris turi būti priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo visų dokumentų gavimo dienos, priėmimo datą.
43. Jeigu kompetentinga institucija nustato esminį skirtumą tarp paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos ir Lietuvos Respublikoje nustatytų rengimo reikalavimų ir dėl šio skirtumo gali būti padaryta žalos visuomenės sveikatai ar saugai, paslaugos teikėjui suteikiama galimybė įrodyti, kad jis įgijo trūkstamų žinių ar kompetencijos. Pirmenybė teikiama profesinio tinkamumo testui. Paslaugą galima pradėti teikti per vieną mėnesį nuo šio straipsnio 8 dalyje nurodyto sprendimo netikrinti kvalifikacijos priėmimo ar nuo sprendimo leisti pradėti teikti paslaugas priėmimo dienos.
44. Jei kompetentinga institucija nepriima sprendimo arba nepraneša apie kliūtis, dėl kurių šio sprendimo priėmimas atidedamas šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nustatytais terminais, paslaugą galima pradėti teikti.
45. Kai kvalifikacija patikrinama pagal šio straipsnio 7–9 dalių nuostatas, paslauga teikiama naudojant Lietuvos Respublikos profesinį vardą. 8 straipsnis. Administracinis bendradarbiavimas
46. Dėl bet kurios paslaugos teikimo kompetentinga institucija gali prašyti įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų suteikti bet kokią informaciją apie paslaugos teikėjo įsisteigimo teisėtumą ir veiklos tinkamumą, taip pat ir dėl kokių nors profesinio pobūdžio drausminių ar baudžiamųjų sankcijų nebuvimo.
47. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija valstybės narės kompetentingos institucijos prašymu informaciją teikia pagal šio įstatymo 53 straipsnio nuostatas.
48. Kompetentingos institucijos turi užtikrinti, kad kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms būtų pateikta visa informacija, būtina tinkamai išnagrinėti paslaugos gavėjo skundams apie paslaugos teikėją. Paslaugos gavėjams turi būti pranešama apie skundo nagrinėjimo baigtį. 9 straipsnis. Paslaugos gavėjams suteiktina informacija Tais atvejais, kai paslauga teikiama naudojant įsisteigimo valstybės narės suteiktą profesinį vardą arba naudojantis paslaugos teikėjo kvalifikacija, kompetentinga institucija gali reikalauti, kad paslaugos teikėjas suteiktų paslaugos gavėjui tokią informaciją: 1) registro, kuriame jis įregistruotas, pavadinimą, jo registracijos numerį arba lygiavertes tame registre nurodytas tapatumo nustatymo priemones, jeigu paslaugos teikėjas yra įregistruotas komerciniame registre ar panašiame viešame registre; 2) institucijos, įgaliotos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti tokį leidimą, pavadinimą ir adresą, jeigu veiklai vykdyti įsisteigimo valstybėje narėje būtinas leidimas; 3) profesinę asociaciją ar panašią instituciją, kurioje įregistruotas paslaugos teikėjas; 4) profesinį vardą arba, jei tokio nėra, paslaugos teikėjo formalią kvalifikaciją ir valstybę narę, kurioje ji buvo suteikta; 5) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojo kodą, jeigu paslaugos teikėjas užsiima veikla, kuri apmokestinama PVM; 6) duomenis apie bet kokį profesinį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones. III DALIS KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS, KAI SIEKIAMA ĮSISTEIGTI I SKYRIUS BENDROJI FORMALIOS KVALIFIKACIJOS ĮRODYMŲ PRIPAŽINIMO SISTEMA 10 straipsnis. Bendrosios formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo sistemos taikymo sritis Šio skyriaus nuostatos taikomos visoms reglamentuojamoms profesijoms, išskyrus nurodytas šio įstatymo III dalies II ir III skyriuose, kai asmuo dėl specifinių ir išskirtinių priežasčių neatitinka šiuose skyriuose nustatytų reikalavimų: 1) šio įstatymo 4 priede nurodytai veiklai, kai atvykęs asmuo neatitinka šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytų reikalavimų; 2) kai atvykę pagrindines rengimo studijas baigę gydytojai, gydytojai specialistai, bendrosios praktikos slaugytojai, gydytojai odontologai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, vaistininkai ir architektai neatitinka šio įstatymo 19, 23, 29, 33, 35, 39 ir 45 straipsniuose nurodytos faktiškos ir teisėtos profesinės praktikos reikalavimų; 3) kai atvykę architektai turi formalios kvalifikacijos įrodymą, nenurodytą šio įstatymo 5 priedo 5.7 punkte; 4) nepažeidžiant šio įstatymo 17 straipsnio 1–3 dalių, 19 ir 23 straipsnių, kai atvykę gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, gydytojai odontologai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, vaistininkai ir architektai, turintys formalios kvalifikacijos įrodymą, yra baigę rengimo studijas, leidžiančias įgyti šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.2.2, 5.3.2, 5.4.2, 5.5.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose nurodytą profesinį vardą, ir tik atitinkamai profesinei kvalifikacijai pripažinti; 5) kai atvykę bendrosios praktikos slaugytojai ir slaugytojai specialistai, kurie turi specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą ir rengiami, kad įgytų šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte nurodytą profesinį vardą, siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, jeigu atitinkama profesine veikla turi teisę užsiimti slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo studijų; 6) kai atvykę slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo, siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, jeigu atitinkama profesine veikla turi teisę užsiimti bendrosios praktikos slaugytojai, slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo arba turintys slaugytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą, kurie rengiami, kad įgytų šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte nurodytą profesinį vardą; 7) šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus atitinkantiems asmenims. 11 straipsnis. Kvalifikacijos lygiai
49. Pripažįstant profesinę kvalifikaciją pagal šio įstatymo 13 straipsnio nuostatas, skiriami penki kvalifikacijų lygiai.
50. Pirmojo lygio kvalifikaciją įrodo kompetenciją patvirtinantis dokumentas, išduotas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos vadovaujantis tos valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant: 1) į rengimo kursą, kuris nėra pažymėjimui ar diplomui, nurodytiems šio straipsnio 3, 4, 5, 6 dalyse, gauti reikalingos programos dalis, į specialų egzaminą be išankstinio pasirengimo arba darbą pagal atitinkamą profesiją valstybėje narėje trejus metus iš eilės visą darbo dieną ar lygiavertį laiką ne visą darbo dieną per pastaruosius dešimt metų, arba 2) į pradinį, pagrindinį arba vidurinį išsilavinimą, patvirtinantį, kad jo turėtojas įgijo bendrųjų žinių.
51. Antrojo lygio kvalifikaciją įrodo pažymėjimas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas toks vidurinio lavinimo kursas: 1) bendrojo pobūdžio, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, išskyrus nurodytus šio straipsnio 4 dalyje, ir (arba) papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika arba 2) techninio ar profesinio pobūdžio, jei reikia, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, nurodytu šios dalies 1 punkte, ir (arba) papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika.
52. Trečiojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas: 1) kursas (išskyrus nurodytą šio straipsnio 5 ir 6 dalyse), kuris trunka ne trumpiau kaip vienus metus arba yra lygiavertės trukmės ne dieninės studijų formos ir kuriam paprastai numatyti stojimo reikalavimai, sėkmingai baigtas vidurinio lavinimo kursas, būtinas stojant į universitetą ar aukštojo mokslo instituciją, arba baigtas lygiavertis antrosios pakopos vidurinis mokslas, taip pat ir profesinio rengimo kursas, kuris gali būti privalomas papildomai, arba 2) jei profesija reglamentuojama, – specialios struktūros kursas, įtrauktas į šio įstatymo 2 priedą ir atitinkantis šios dalies 1 punkte nurodyto rengimo kursą pagal profesinį standartą, rengiantis panašioms veikloms ir pareigoms. Šio įstatymo 2 priedo sąrašas gali būti iš dalies keičiamas pasikeitus ES teisės aktams, išvardytiems šio įstatymo 8 priede.
53. Ketvirtojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad sėkmingai įgijus vidurinį išsilavinimą baigtos bent trejų metų, bet ne ilgesnės kaip ketverių metų, trukmės arba lygiavertės trukmės ne dieninės formos studijos universitete, aukštojo mokslo institucijoje ar kitoje lygiavertį išsilavinimą teikiančioje institucijoje, taip pat profesinio rengimo kursas, kuris gali būti privalomas papildomai.
54. Penktojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad jo turėtojas sėkmingai baigė bent ketverių metų arba lygiavertės trukmės ne dieninės formos studijas universitete, aukštojo mokslo institucijoje arba kitoje lygiavertį išsilavinimą teikiančioje institucijoje ir, jei reikia, profesinio rengimo kursą, kuris gali būti privalomas papildomai. 12 straipsnis. Vienodas kvalifikacijų traktavimas
55. Valstybės narės kompetentingos institucijos išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas ar jų rinkinys, patvirtinantys, kad valstybėje narėje sėkmingai baigtas rengimo kursas, kurį ta valstybė pripažįsta kaip lygiavertį ir suteikiantį turėtojui tas pačias teises pradėti dirbti, dirbti arba rengtis dirbti pagal profesiją, kurios kvalifikacijos lygį reglamentuoja šio įstatymo 11 straipsnis. Lietuvos Respublikoje atitinkamas kvalifikacijos lygis turi būti suprantamas taip pat kaip ir kitose valstybėse narėse.
56. Profesinė kvalifikacija, nors ir neatitinkanti kilmės valstybėje narėje galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų dėl darbo pagal profesiją, tačiau suteikianti turėtojui įgytas teises pagal šio straipsnio nuostatas, turi būti vienodai traktuojama ir Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip išdėstyta šio straipsnio 1 dalyje.
57. Lietuvos Respublika, vadovaudamasi šio įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, turi įskaityti ankstesnį formalųjį išsilavinimą kaip atitinkantį naująjį išsilavinimo lygį, jeigu kilmės valstybė narė padidina išsilavinimo, kuris būtinas siekiant pradėti pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal profesiją, lygį ir jeigu asmuo, įgijęs išsilavinimą, kuris neatitinka naujų kvalifikacijos reikalavimų, naudojasi įgytomis teisėmis. 13 straipsnis. Pripažinimo reikalavimai
58. Jeigu pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, kompetentinga institucija savo nustatyta tvarka tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos Lietuvos Respublikos piliečiams, leidžia pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal tą profesiją asmenims, turintiems kompetenciją patvirtinančius dokumentus ar formalios kvalifikacijos įrodymus, kurių kita valstybė narė reikalauja siekiant dirbti pagal tą profesiją jos teritorijoje.
59. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti tokias sąlygas: 1) turi būti išduoti valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos pagal tos valstybės narės teisės aktų nuostatas; 2) turi patvirtinti, kad kvalifikacijos lygis pagal šio įstatymo 11 straipsnio nuostatas yra bent lygiavertis lygiui, kuris yra ne daugiau kaip viena pakopa žemesnis už privalomą Lietuvos Respublikoje.
60. Pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal profesiją taip pat leidžiama asmenims, kurie per pastaruosius dešimt metų dvejus metus visą darbo dieną dirbo pagal tą profesiją kitoje valstybėje narėje, kuri tos profesijos nereglamentuoja, kai asmuo turi vieną ar daugiau kompetenciją patvirtinančių dokumentų arba formalios kvalifikacijos įrodymų.
61. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti sąlygas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, ir turi patvirtinti, kad kvalifikacijos turėtojas buvo parengtas dirbti pagal atitinkamą profesiją.
62. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta dvejų metų profesinė patirtis gali būti neprivaloma, jeigu asmens turimas formalios kvalifikacijos įrodymas įgytas baigus antrojo, trečiojo, ketvirtojo ar penktojo kvalifikacijos lygio reglamentuojamo mokymo kursą.
63. Reglamentuojamo mokymo rūšys, išvardytos šio įstatymo 3 priede, laikomos trečiojo kvalifikacijos lygio, kaip nurodyta šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojamu mokymu.
64. Nukrypstant nuo šio straipsnio 2 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikoje leidžiama pradėti pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją turint trečiojo lygio kvalifikaciją, kai Lietuvos Respublikos piliečiams leidžiama pradėti pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją turint kvalifikaciją, patvirtinančią aukštąjį ar universitetinį išsilavinimą, įgytą per ketverių metų trukmės studijas. 14 straipsnis. Kompensacinės priemonės
65. Kompetentinga institucija gali reikalauti, kad asmuo baigtų profesinės adaptacijos laikotarpį, trunkantį iki trejų metų, arba atliktų profesinio tinkamumo testą, jeigu: 1) rengimo kurso, dėl kurio jis pateikia įrodymą pagal šio įstatymo 13 straipsnio 1–2 arba 3–6 dalių nuostatas, trukmė yra bent vienais metais trumpesnė už privalomą Lietuvos Respublikoje; 2) jo baigtas rengimo kursas apima iš esmės skirtingus dalykus negu tie, kurie būtini siekiant gauti formalios kvalifikacijos įrodymą, privalomą Lietuvos Respublikoje; 3) reglamentuojama profesija Lietuvos Respublikoje apima vieną ar daugiau reglamentuojamos profesinės veiklos rūšių, kurių neturi atitinkama profesija kilmės valstybėje narėje, kaip nustatyta šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, ir šį skirtumą sudaro specialus rengimas, kuris privalomas Lietuvos Respublikoje ir apima iš esmės skirtingus dalykus negu tie, kurie būtini siekiant gauti kompetenciją patvirtinantį dokumentą ar formalios kvalifikacijos įrodymą.
66. Taikant šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, iš esmės kitokie skirtingi dalykai – tai dalykai, kuriuos būtina išmanyti siekiant pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal profesiją Lietuvos Respublikoje ir kurių turinys ar rengimo trukmė iš esmės skiriasi nuo reikalaujamų Lietuvos Respublikoje.
67. Jeigu kompetentinga institucija pasinaudoja šio straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe, ji turi pasiūlyti pareiškėjui pasirinkti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą.
68. Jeigu dirbant pagal reglamentuojamą profesiją reikia gerai išmanyti Lietuvos Respublikos teisę, o konsultavimas ir (arba) pagalba Lietuvos Respublikos teisės klausimais yra esminis ir pastovus tos profesinės veiklos ypatumas, kompetentinga institucija gali numatyti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą.
69. Kompetentinga institucija gali numatyti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą šio įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, 10 straipsnio 4 punkte nurodytu atveju – gydytojams ir gydytojams odontologams, 10 straipsnio 6 punkte nurodytu atveju – kai atvykęs asmuo siekia pripažinimo kitoje valstybėje narėje, kurioje atitinkama profesine veikla užsiima bendrosios praktikos slaugytojai arba slaugytojai specialistai, turintys specialisto, rengiamo pagal rengimo studijas, kurias baigus suteikiami šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte išvardyti profesiniai vardai, formalios kvalifikacijos įrodymą. Šios dalies nuostatos taikomos ir šio įstatymo 10 straipsnio 7 punkte nurodytiems asmenims.
70. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 punkte nurodytais atvejais Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos gali reikalauti arba profesinės adaptacijos laikotarpio, arba atlikti profesinio tinkamumo testą, jeigu atvykęs asmuo užsiima profesine veikla savarankiškai arba kaip juridinio asmens vadovas ir todėl reikia išmanyti ir taikyti atitinkamos srities nacionalinės teisės aktus, jeigu tai privaloma Lietuvos Respublikos piliečiams, siekiantiems užsiimti tokia veikla.
71. Jeigu kompetentinga institucija ketina reikalauti, kad asmuo baigtų profesinės adaptacijos laikotarpį arba atliktų profesinio tinkamumo testą, ji turi teisės aktų nustatyta tvarka patikrinti, ar asmens įgytos profesinės patirties metu žinios valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje gali visiškai arba iš dalies kompensuoti šio straipsnio 2 dalyje nurodytus iš esmės skirtingus dalykus.
72. Kompetentingos institucijos profesinio tinkamumo testui atlikti parengia dalykų sąrašą, kuris sudaromas lyginant rengimo programos dalykus Lietuvos Respublikoje su tais, kurie nurodyti asmens turimame ar kitame formalios kvalifikacijos įrodyme.
73. Profesinio tinkamumo testas turi apimti rengimo programos dalykus, kurie pasirenkami iš šio straipsnio 8 dalyje nurodyto sąrašo ir kurių žinios būtinos siekiant dirbti pagal atitinkamą profesiją ar užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje.
74. Profesinio tinkamumo testo taikymo, laikymo ir vertinimo taisykles nustato kompetentinga institucija.
75. Profesinės adaptacijos laikotarpio ir jo vertinimo taisykles, prižiūrimą praktiką atliekančio asmens teises ir pareigas profesinės adaptacijos laikotarpiu nustato kompetentinga institucija.
76. Prižiūrimą praktiką atliekančio ir profesinio tinkamumo testui pasirengti pageidaujančio asmens teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, socialines garantijas ir lengvatas reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai bei kiti teisės aktai. 15 straipsnis. Kompensacinių priemonių atsisakymas remiantis bendraisiais profesinių kvalifikacijų skirtumų kompensavimo kriterijais Jeigu asmens profesinė kvalifikacija atitinka bendruosius profesinių kvalifikacijų skirtumų kompensavimo kriterijus, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos netaiko kompensacinių priemonių. II SKYRIUS PROFESINĖS PATIRTIES PRIPAŽINIMAS 16 straipsnis. Profesinės patirties reikalavimai
77. Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama užsiimti viena iš šio įstatymo 4 priede išvardytų veiklos rūšių turint bendrųjų, komercinių ar profesinių žinių ir gebėjimų, tai Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ankstesnis užsiėmimas ta veikla kitoje valstybėje narėje kaip pakankamas tokių žinių ir gebėjimų įrodymas. Veikla turėjo būti užsiimama pagal šio straipsnio reikalavimus.
78. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija išduoda reikiamus dokumentus apie profesinę patirtį ir jos trukmę asmenims, išvykstantiems užsiimti reglamentuojama profesine veikla, nustatyta šio straipsnio 3, 6 ir 8 dalyse, valstybėse narėse.
79. Šio įstatymo 4 priedo I sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama: 1) šešerius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas arba 2) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo įrodo, kad anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip trejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą, arba 3) ketverius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip dvejų metų trukmės atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą, arba 4) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį ne trumpiau kaip penkerius metus, arba 5) vadovaujančias pareigas einant penkerius metus iš eilės, iš kurių bent trejus metus asmuo vykdė technines užduotis ir buvo atsakingas už bent vieną juridinio asmens padalinį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip trejų metų trukmės atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą.
80. Šio straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 53 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.
81. Šio straipsnio 3 dalies 5 punktas netaikomas ISIC (Tarptautinis standartinis ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius) nomenklatūros Ex 855 grupės veiklos rūšiai – kirpykloms.
82. Šio įstatymo 4 priedo II sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama: 1) penkerius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas arba 2) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo įrodo, kad jis anksčiau baigė bent trejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą, arba 3) ketverius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad jis anksčiau baigė bent dvejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą, arba 4) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį ne trumpiau kaip penkerius metus, arba 5) penkerius metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad jis anksčiau baigė bent trejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą, arba 6) šešerius metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad jis anksčiau baigė bent dvejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą.
83. Šio straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio straipsnio 53 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.
84. Šio įstatymo 4 priedo III sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama: 1) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas arba 2) dvejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą, arba 3) dvejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį bent trejus metus, arba 4) trejus metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą.
85. Šio straipsnio 8 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 53 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai. III SKYRIUS KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS REMIANTIS BŪTINIAUSIŲ RENGIMO REIKALAVIMŲ DERINIMU PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS 17 straipsnis. Automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principas
86. Kompetentingos institucijos (jų nustatyta tvarka) pripažįsta tokius formalios kvalifikacijos įrodymus, išvardytus atitinkamai šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose ir suteikiančius galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, vaistininko ir architekto profesine veikla. Formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti būtiniausius rengimo reikalavimus, nurodytus atitinkamai šio įstatymo 20, 21, 27, 30, 31, 34, 40 ir 42 straipsniuose. Toks įrodymas Lietuvos Respublikoje laikomas tokiu pačiu kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.
87. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus išduoda valstybių narių kompetentingos institucijos, o prireikus kartu išduodami ir atitinkami šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose išvardyti pažymėjimai.
88. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 19, 23, 29, 33, 35 ir 45 straipsniuose.
89. Kompetentinga institucija pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, nurodytą šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte, reikalingą siekiant užsiimti šeimos medicinos praktika, valstybių narių piliečiams išduotą kitos valstybės narės, taikydama šio įstatymo 24 straipsnyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus. Šios dalies nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 26 straipsnyje.
90. Kompetentinga institucija pripažįsta akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės narės, išvardytos šio įstatymo 5 priedo 5.5.2 punkte, ir kuris atitinka šio įstatymo 36 straipsnyje nurodytus būtiniausius rengimo reikalavimus ir šio įstatymo 37 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą Lietuvos Respublikos teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas. Šios dalies nuostata neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 19 ir 39 straipsniuose.
91. Architekto formalios kvalifikacijos įrodymas, nurodytas šio įstatymo 5 priedo 5.7.1 punkte, automatiškai pripažįstamas pagal šio straipsnio 1–3 dalis, įrodo, kad baigtos rengimo studijos, kurios prasidėjo ne anksčiau kaip šio įstatymo 5 priedo 5.7.1 punkte nurodytais atskaitos akademiniais metais.
92. Kompetentingos institucijos leidžia užsiimti gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių ir vaistininkų profesine veikla, jeigu asmuo turi atitinkamą formalios kvalifikacijos įrodymą, patvirtinantį, kad atitinkamas asmuo, rengdamasis profesijai, kai tai reikalinga, įgijo žinių ir įgūdžių, nurodytų šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, 27 straipsnio 6 dalyje, 30 straipsnio 5 dalyje, 34 straipsnio 5 dalyje, 36 straipsnio 6 dalyje ir 40 straipsnio 5 dalyje, kuriose reglamentuojamas šių profesijų rengimas. 18 straipsnis. Bendrosios rengimo nuostatos
93. Atsižvelgdama į šio įstatymo 20, 21, 24, 27, 30, 31, 34, 36, 40 ir 42 straipsniuose nurodytą rengimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali teisės aktuose numatyti nenuoseklųjį rengimą pagal nustatytus reikalavimus. Kompetentingos institucijos užtikrina, kad bendra tokio rengimo trukmė, lygis ir kokybė būtų ne prastesni už rengimo pagal dieninių studijų formą.
94. Tęstinis rengimas užtikrina, kad studijas baigę asmenys neatsiliktų nuo profesijos raidos ir užsiimtų saugia ir veiksminga praktika. 19 straipsnis. Įgytos teisės
95. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, nepažeisdamos specifinių atitinkamų profesijų įgytų teisių, kai valstybių narių formalios kvalifikacijos įrodymai, suteikiantys galimybę užsiimti profesine veikla, neatitinka visų šio įstatymo 20, 21, 27, 30, 31, 34, 36 ir 40 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, pripažįsta kaip pakankamą formalios kvalifikacijos įrodymą, jei jis patvirtina, kad sėkmingai baigtos rengimo studijos, prasidėjusios iki šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų atskaitos datų.
96. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais privaloma kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu pateikti pažymėjimą, patvirtinantį, kad jo turėtojas faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
97. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos formalios kvalifikacijos įrodymui, suteikiančiam galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesine veikla, gautam buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, neatitinkančiam visų būtiniausių šio įstatymo 20, 21, 27, 30, 31, 34, 36 ir 40 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, jeigu toks įrodymas patvirtina, kad sėkmingai baigtos: 1) pagrindinio rengimo gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, pagrindinio rengimo gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko rengimo studijos, prasidėjusios iki 1990 m. spalio 3 d.; 2) gydytojo specialisto rengimo studijos, prasidėjusios iki 1992 m. balandžio 3 d.
98. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia jo turėtojui teisę užsiimti profesine veikla visoje Vokietijos teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų kompetentingų Vokietijos institucijų išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas.
99. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta šio įstatymo 44 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nepažeisdama šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatų, pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, išduotą buvusioje Čekoslovakijoje, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti iki 1993 m. sausio 1 d. Čekijoje ir Slovakijoje, kai jų kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 6 priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
100. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos buvusioje Sovietų Sąjungoje išduotą įrodymą, kuris suteikia galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti: 1) Estijoje – iki 1991 m. rugpjūčio 20 d.; 2) Latvijoje – iki 1991 m. rugpjūčio 21 d.; 3) Lietuvoje – iki 1990 m. kovo 11 d.
101. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta šio įstatymo 44 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu šio straipsnio 6 dalies 1–3 punktuose nurodytų valstybių narių kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks įrodymas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 6 priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
102. Buvusios Sovietų Sąjungos išduotų veterinarijos gydytojų formalios kvalifikacijos įrodymų atveju arba kai šie specialistai Estijoje pradėti rengti iki 1991 m. rugpjūčio 20 d., kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu turi būti pateikiamas Estijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jos teritorijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
103. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta šio įstatymo 44 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, išduotą buvusioje Jugoslavijoje, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti Slovėnijoje iki 1991 m. birželio 25 d., kai minėtos valstybės narės kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 6 priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
104. Šio straipsnio 5, 7, 9 dalyse nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas turi būti pateikiamas kartu su tų pačių kompetentingų institucijų išduotu pažymėjimu, nurodančiu, kad tokie asmenys faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
105. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija valstybės narės piliečiams, kurių gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas neatitinka tai valstybei narei šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų formalios kvalifikacijos įrodymų, kaip pakankamą pripažįsta tų valstybių narių išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą, su kuriuo pateikiamas kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.
106. Šio straipsnio 11 dalyje minimas pažymėjimas turi nurodyti, kad formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina sėkmingai baigtas rengimo studijas atitinkamai pagal šio įstatymo 20, 21, 24, 27, 30, 31, 34, 36 ir 40 straipsniuose nustatytus reikalavimus, ir jį išdavusi valstybė narė traktuoja jį taip pat kaip formalios kvalifikacijos įrodymus, išvardytus šio įstatymo 5 priedo 5.1.1., 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose.
107. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nepripažįsta Bulgarijos felčerių (фелдшер) profesinės kvalifikacijos, įgytos iki 1999 m. gruodžio 31 d. Bulgarijoje, ir dirbusiems 2000 m. sausio 1 d. pagal šią profesiją pagal Bulgarijos socialinės apsaugos sistemą kaip medicinos gydytojų ar bendrosios praktikos slaugytojų profesinės kvalifikacijos pagal šio įstatymo nuostatas. ANTRASIS SKIRSNIS MEDICINOS GYDYTOJAI 20 straipsnis. Pagrindinis medicinos gydytojų rengimas
108. Į pagrindinio medicinos gydytojų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę studijuoti universitete.
109. Pagrindinio medicinos gydytojų rengimo studijas sudaro ne trumpesnės kaip šešerių metų arba 5 500 valandų teorinio ir praktinio medicinos gydytojų rengimo studijos, kurias vykdo arba prižiūri universitetas. Asmenų, kurie pradėjo studijas iki 1972 m. sausio 1 d., šioje dalyje nurodyto rengimo kursą gali sudaryti šešių mėnesių praktinis rengimas pagal dieninę studijų formą universitete, prižiūrint kompetentingoms institucijoms.
110. Asmuo, baigęs pagrindinio medicinos gydytojų rengimo studijas, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių: 1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama medicina, žinių ir gerai suprasti mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo principus, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus; 2) pakankamai išmanyti sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, funkcijas ir elgseną, taip pat ryšius tarp asmens sveikatos būklės ir jo fizinės bei socialinės aplinkos; 3) pakankamai žinių apie klinikinės medicinos disciplinas ir jų praktinį panaudojimą, būtų visapusiškai susipažinęs su psichikos ir somatinio pobūdžio ligomis, profilaktika, diagnostika bei gydymu ir žmonių reprodukcija; 4) atitinkamą klinikinę patirtį ligoninėse, esant tinkamai priežiūrai. 21 straipsnis. Gydytojų specialistų rengimas
111. Į gydytojų specialistų rengimo studijas leidžiama priimti tik baigus patvirtintas šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytas šešerių metų medicinos gydytojo studijas, kurių metu rengiamas asmuo įgyja reikiamų pagrindinių medicinos žinių.
112. Gydytojų specialistų rengimą sudaro teorinis ir praktinis rengimas universitete arba medicinos mokomojoje ligoninėje, arba sveikatos priežiūros įstaigoje, kurią tokiam rengimui patvirtina kompetentinga institucija.
113. Gydytojų specialistų rengimo studijų trukmė turi būti ne trumpesnė, negu nurodyta šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punkte.
114. Gydytojų specialistų rengimą turi prižiūrėti kompetentinga institucija. Į gydytojų specialistų rengimą įeina rengiamo gydytojo specialisto asmeninis dalyvavimas atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybė už suteiktas paslaugas.
115. Gydytojai specialistai turi būti rengiami pagal dieninę studijų formą specializuotose įstaigose, kurias pripažįsta kompetentingos institucijos. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos įstaigos padalinys, kuriame rengiami gydytojai specialistai, turi dalyvauti visų rūšių medicinos veiklose, įskaitant darbą pagal iškvietimą (budėjimą), o visa rengiamo specialisto profesinė veikla nustatyta tvarka turi būti skirta mokytis praktiškai ir teoriškai visą darbo savaitę ir visus metus. Už tokį darbą turi būti tinkamai atlyginama.
116. Gydytojus specialistus rengiančios institucijos išduoda gydytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 5 priedo 5.1.1 punkte nurodytas pagrindinių medicinos studijų formalios kvalifikacijos įrodymas.
117. Šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punkte nurodyti trumpiausi rengimo laikotarpiai gali būti keičiami Europos Komisijos, siekiant juos suderinti su mokslo ir technikos pažanga. 22 straipsnis. Gydytojų specialistų rengimo kursų pavadinimai
118. Šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas gydytojų specialistų formalios kvalifikacijos įrodymas – tai toks įrodymas, kurį suteikia šio įstatymo 5 priedo 5.1.2 punkte nurodytos kompetentingos institucijos baigus atitinkamo pavadinimo gydytojų specialistų rengimo kursus, nurodytus šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punkte.
119. Naujų medicinos kursų, bendrų bent dviem penktadaliams valstybių narių, pavadinimai Europos Komisijos gali būti įtraukiami į šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punktą. 23 straipsnis. Gydytojų specialistų įgytos teisės
120. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija reikalauja iš atvykstančių kitų valstybių narių gydytojų specialistų, kurių nenuoseklias rengimo studijas reglamentavo nuo 1975 m. birželio 20 d. galiojusios įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatos ir kurie jas pradėjo ne vėliau kaip 1983 m. gruodžio 31 d., kad kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu jie turėtų pažymėjimą, patvirtinantį, kad veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla bent trejus metus iš eilės per penkerius metus iki to pažymėjimo išdavimo.
121. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojų specialistų kvalifikaciją, suteiktą Ispanijoje gydytojams, baigusiems gydytojų specialistų rengimo studijas iki 1995 m. sausio 1 d., net jeigu tos studijos neatitinka šio įstatymo 21 straipsnyje numatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, jeigu kvalifikacija patvirtinama Ispanijos kompetentingų institucijų išduotu pažymėjimu, įrodančiu, kad atitinkamas asmuo išlaikė specialios profesinės kompetencijos egzaminą, surengtą pagal išskirtines priemones dėl pripažinimo, numatytas Karališkuoju dekretu 1497/99, siekiant nustatyti, ar atitinkamas asmuo turi žinių ir įgūdžių, palyginamų su gydytojų, turinčių gydytojo specialisto kvalifikaciją, apibrėžtą Ispanijai šio įstatymo 5 priedo 5.1.2 ir 5.1.3 punktuose, žiniomis ir įgūdžiais.
122. Jeigu Lietuvos Respublika pripažįsta netekusiomis galios savo įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas dėl gydytojo specialisto, nurodyto šio įstatymo 5 priedo 5.1.2 ir 5.1.3 punktuose, formalios kvalifikacijos įrodymo išdavimo ir patvirtina priemones, susijusias su Lietuvos Respublikos piliečių įgytomis teisėmis, ji turi suteikti kitų valstybių narių piliečiams teisę pasinaudoti tomis priemonėmis, jeigu toks formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas iki datos, kai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nutraukė tokių atitinkamos kvalifikacijos įrodymų išdavimą. Šioje dalyje minimų nuostatų pripažinimo netekusiomis galios datos turi būti nustatytos šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punkte. 24 straipsnis. Šeimos gydytojų rengimas
123. Į šeimos gydytojų rengimo studijas (rezidentūrą) priimami asmenys, tik turintys diplomą, patvirtinantį, kad baigtos šešerių metų medicinos gydytojų rengimo studijos, kaip šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytų rengimo studijų dalis.
124. Šeimos gydytojų rengimo studijos, kurias baigus suteikiamas formalios kvalifikacijos įrodymas, išduotas iki 2006 m. sausio 1 d., turi trukti ne trumpiau kaip dvejus metus pagal dieninę studijų formą. Jeigu formalios kvalifikacijos įrodymas išduotas po šioje dalyje nurodytos datos, šeimos gydytojų rengimo studijos turi trukti ne trumpiau kaip trejus metus pagal dieninę studijų formą.
125. Kai į šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytas rengimo studijas įeina praktinis rengimas, kuris vykdomas kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje šeimos medicinos paslaugas arba kurioje vykdoma nustatyta šeimos medicinos praktikos dalis, arba centre, kuriame gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, tokio praktinio rengimo trukmė, ne ilgesnė kaip vieni metai, gali būti įtraukta į šio straipsnio 1 dalyje nurodytą studijų trukmę, kai to rengimo pažymėjimai išduodami ne anksčiau kaip nuo 2006 m. sausio 1 d.
126. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta galimybė turi būti suteikiama tik valstybių narių, kuriose šeimos gydytojų rengimo studijos truko dvejus metus nuo 2001 m. sausio 1 d., piliečiams.
127. Šeimos gydytojai rengiami pagal dieninę studijų formą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms. Daugiau rengimo laiko turi būti skiriama praktikai, o mažiau – teorijai.
128. Šeimos gydytojų praktinis rengimas turi trukti ne trumpiau negu šešis mėnesius kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančią atitinkamas paslaugas, arba ne trumpiau negu šešis mėnesius kaip patvirtintos šeimos medicinos praktikos dalis įstaigoje, kurioje gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Prie praktinio rengimo turi prisidėti kitos sveikatos priežiūros institucijos ar struktūros, susijusios su šeimos medicina.
129. Nepažeidžiant minimalios studijų trukmės, nustatytos šio straipsnio 6 dalyje, reikalavimo, ne ilgiau kaip šešis mėnesius praktinis rengimas gali vykti ir kitose patvirtintose institucijose ar sveikatos priežiūros struktūrose, susijusiose su šeimos medicina. Būtina, kad tokio rengimo metu rengiamasis dalyvautų gydytojų, su kuriais jis dirba, profesinėje veikloje ir dalytųsi su ja susijusią atsakomybę.
130. Kompetentinga institucija išduoda šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 5 priedo 5.1.1 punkte nurodytas pagrindinio medicinos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.
131. Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą gydytojui, kuris nebaigė šiame straipsnyje numatytų rengimo studijų, tačiau pabaigė kitokias papildomas studijas, kurias patvirtina kompetentingos institucijos išduotas šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.
132. Kompetentinga institucija negali išduoti šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo, jei asmuo neturi žinių, kurių privaloma įgyti per šiame straipsnyje numatytas rengimo studijas.
133. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustato, ar asmens papildomos studijos ir jau įgyta profesinė patirtis gali pakeisti šiame straipsnyje numatytas šeimos gydytojų rengimo studijas.
134. Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą tik tuo atveju, jeigu asmuo turi bent šešių mėnesių šeimos medicinos praktikos arba patirties įstaigoje, kurioje gydytojai teikia šio straipsnio 5–7 dalyse nurodytas pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. 25 straipsnis. Šeimos gydytojų profesinė veikla
135. Lietuvos Respublikoje remiantis nuostatomis dėl įgytų teisių asmenims leidžiama užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą tik tuo atveju, jeigu turimas šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
136. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija netaiko šio straipsnio 1 dalies nuostatų asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėjo mokytis pagal specialaus šeimos medicinos rengimo studijas. 26 straipsnis. Šeimos gydytojų įgytos teisės
137. Lietuvos Respublikoje suteikiama teisė užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą ir neturint šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo visiems gydytojams, kurie turi šią teisę nuo šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodytos atskaitos datos pagal nuostatas, taikomas gydytojo profesijai, leidžiančias užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo profesine veikla asmenims, kurie tuo metu buvo įsisteigę Lietuvos Respublikos teritorijoje, vadovaudamiesi šio įstatymo 17 ar 19 straipsnio nuostatomis.
138. Kompetentinga institucija, gavusi prašymą, išduoda pažymėjimą, patvirtinantį turėtojo, kuris naudojasi įgytomis teisėmis, nustatytomis šio straipsnio 1 dalyje, teisę užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą ir neturint šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodyto šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo,.
139. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams kitų valstybių narių. Minėti pažymėjimai laikomi tokiais pačiais kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodami formalios kvalifikacijos įrodymai, kurie leidžia užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą. TREČIASIS SKIRSNIS BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGYTOJAI 27 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas
140. Į bendrosios praktikos slaugytojų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius bendrąjį, ne trumpesnį kaip dešimt metų ugdymą, patvirtintą diplomu, pažymėjimu ar kitu valstybės pripažintu švietimo institucijos išduotu pažymėjimu, nurodančiu, kad sėkmingai išlaikyti lygiaverčiai stojamieji egzaminai į mokyklą, kurioje mokoma slaugos.
141. Bendrosios praktikos slaugytojai rengiami pagal šio įstatymo 5 priedo 5.2.1 punkte nurodytą dieninę studijų formą. Šio įstatymo 5 priedo 5.2.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas Europos Komisijos, siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga. Tokios pataisos nesudaro prielaidų keisti esamų teisės principų dėl nacionalinės kvalifikacijų sistemos ir priėmimo į rengimo studijas reikalavimų fiziniams asmenims.
142. Bendrosios praktikos slaugytojų rengimo studijas turi sudaryti ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės studijos arba 4 600 valandų teorinio ir klinikinio rengimo studijos. Teorinio rengimo trukmė turi sudaryti ne mažiau kaip vieną trečdalį viso valandų skaičiaus, o klinikinio rengimo – ne mažiau kaip pusę šioje dalyje numatytos minimalios rengimo studijų trukmės. Kompetentinga institucija gali suteikti dalines išimtis asmenims, įgijusiems dalį rengimo lygiaverčiuose kursuose. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija užtikrina, kad slaugytojus rengiančios mokymo įstaigos būtų atsakingos už teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą per visą studijų programos laiką.
143. Teorinis rengimas – tai dalis slaugytojų rengimo, kurio metu rengiami slaugytojai įgyja profesinių žinių, supratimo ir įgūdžių, būtinų bendrajai sveikatos priežiūrai organizuoti, atlikti ir vertinti. Rengimą vykdo slaugos dėstytojai ir kiti kompetentingi specialistai slaugytojus rengiančiose mokymo įstaigose ir kitose rengimo institucijos parinktose mokymo įstaigose.
144. Klinikinis rengimas – tai dalis slaugytojų rengimo, kurio metu rengiami slaugytojai kaip komandos nariai arba tiesiogiai sąveikaudami su sveikais ar sergančiais asmenimis ir (arba) bendruomene, remdamiesi įgytomis žiniomis ir įgūdžiais, mokosi organizuoti, atlikti ir vertinti reikiamą visavertį slaugymą. Rengiami slaugytojai išmoksta ne tik dirbti komandoje, bet ir vadovauti jai, organizuoti visą slaugos procesą, įskaitant sveikatos priežiūros mokymą asmenims ir mažoms grupėms sveikatos priežiūros institucijoje arba bendruomenėje. Šis rengimas vyksta ligoninėse ir kitose sveikatos priežiūros institucijose bei bendruomenėje, bendradarbiaujant su kitais kvalifikuotais slaugytojais ir jiems padedant, o atsakingi už jį yra slaugos dėstytojai. Prie rengimo gali prisidėti ir kitas kvalifikuotas personalas. Rengiami slaugytojai dalyvauja atitinkamo padalinio jų rengimo kryptį atitinkančioje veikloje, taip išmokdami prisiimti atsakomybę, susijusią su slaugos praktika.
145. Asmuo, baigęs bendrosios praktikos slaugytojų rengimo studijas, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių: 1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama bendroji slauga, žinių ir pakankamą supratimą apie sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologines funkcijas ir elgseną, taip pat ryšį tarp asmens sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės aplinkos; 2) pakankamai žinių apie profesijos pobūdį bei etiką ir bendruosius sveikatos priežiūros bei slaugos principus; 3) reikiamą klinikinę patirtį (parenkamą pagal jos mokomąją vertę ir įgyjamą prižiūrint kvalifikuotam slaugos personalui tose mokymo bazėse, kuriose kvalifikuoto personalo skaičius ir įranga atitinka paciento slaugymo reikalavimus); 4) gebėjimą dalyvauti praktiškai rengiant sveikatos priežiūros personalą ir darbo su tokiu personalu patirtį; 5) darbo su kitais sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojais patirtį. 28 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų profesinė veikla Bendrosios praktikos slaugytojų profesine veikla gali užsiimti asmenys, turintys šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą. 29 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų įgytos teisės
146. Taikant bendrąsias įgytų teisių taisykles bendrosios praktikos slaugytojams, šio įstatymo 19 straipsnyje nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.
147. Lenkijos bendrosios praktikos slaugytojų profesinėms kvalifikacijoms taikomos tik toliau nurodytos įgytų teisių nuostatos. Jeigu valstybių narių piliečių bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba rengimo studijos prasidėjo Lenkijoje iki 2004 m. gegužės 1 d. ir jis neatitinka šio įstatymo 27 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, valstybės narės kaip pakankamą įrodymą pripažįsta tokius bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymus, jei kartu pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tie valstybės narės piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė bendrosios praktikos slaugytojo veikla Lenkijoje toliau nurodytą laikotarpį: 1) licencijuoto slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą (dyplom licencjata pielęgniarstwa) – ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo; 2) slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, patvirtinantį aukštesnįjį išsilavinimą, įgytą medicinos profesinėje mokykloje, (dyplom pielęgniarki albo pielęgniarki dyplomowanej) – ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
148. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.
149. Kad patvirtintų, jog atitinkamo asmens žinios ir kompetencija yra panašios į slaugytojų, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai apibrėžta šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta slaugos formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Lenkijoje slaugytojams, kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. baigė rengimo studijas, neatitinkančias šio įstatymo 27 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, patvirtintas bakalauro diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą 2004 m. balandžio 20 d. Akto „Dėl Akto „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų“ dalinio pakeitimo“ 11 straipsnyje (2004 m. gegužės 11 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. sveikatos apsaugos ministro Reglamente dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų (2004 m. gegužės 13 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija).
150. Jeigu valstybių narių piliečiams bendrosios praktikos slaugytojų profesinę kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai Rumunijoje buvo išduoti ar jų rengimasis šiai kvalifikacijai įgyti Rumunijoje prasidėjo iki 2007 m. sausio 1 d. ir jie neatitinka šio įstatymo 27 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių aukštesniojo profesinio išsilavinimo bendrosios praktikos slaugytojų formalios kvalifikacijos įrodymus (Certificat de competenţe profesionale de asistent medical generalist), išduotus şcoală postliceală, kaip pakankamą profesinės kvalifikacijos įrodymą, jeigu kartu su jais pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tie valstybės narės piliečiai iš tiesų ir teisėtai Rumunijoje užsiėmė bendrosios praktikos slaugytojų veikla bent penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo. Bendrosios praktikos slaugytojų veikla turi atitikti šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies reikalavimus. KETVIRTASIS SKIRSNIS GYDYTOJAI ODONTOLOGAI 30 straipsnis. Pagrindinis gydytojų odontologų rengimas
151. Į pagrindines gydytojų odontologų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.
152. Pagrindinio gydytojų odontologų rengimo studijas turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos, apimančios bent šio įstatymo 5 priedo 5.3.1 punkte nurodytą programą, universitete ar aukštojo mokslo institucijoje, vykdančioje lygiavertes rengimo studijas arba prižiūrimoje universiteto.
153. Šio įstatymo 5 priedo 5.3.1 punkte nurodytas studijų programos turinys gali būti iš dalies keičiamas Europos Komisijos, siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
154. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytos pataisos nesudaro prielaidų keisti esamų teisės principų dėl nacionalinės kvalifikacijų sistemos ir priėmimo į rengimo studijas reikalavimų fiziniams asmenims.
155. Asmuo, baigęs pagrindinio gydytojų odontologų rengimo studijas, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių: 1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama odontologija, žinių ir gerai suprasti mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus; 2) pakankamai suprasti sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologiją ir elgseną, taip pat fizinės bei socialinės aplinkos įtaką asmens sveikatos būklei tiek, kiek šie veiksniai veikia odontologiją; 3) pakankamai žinių apie dantų, burnos, žandikaulių ir su jais susijusių audinių, tiek sveikų, tiek nesveikų, sandarą bei funkcijas ir jų ryšį su bendra paciento sveikatos būkle ir fizine bei socialine gerove; 4) pakankamai klinikinių disciplinų ir metodikos žinių, leidžiančių gydytojui odontologui visapusiškai susipažinti su dantų, burnos, žandikaulių ir su jais susijusių audinių anomalijomis, pakitimais ir ligomis, su profilaktine, diagnostine ir terapine odontologija; 5) atitinkamą klinikinę patirtį esant tinkamai priežiūrai.
156. Pagrindinio gydytojų odontologų rengimo studijos turi suteikti jiems įgūdžių, būtinų atlikti visus veiksmus, įskaitant anomalijų ir ligų, susijusių su dantų, burnos, žandikaulių ir kitų audinių profilaktika, diagnostika ir gydymu. 31 straipsnis. Gydytojų odontologų specialistų rengimas
157. Į gydytojų odontologų specialistų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik baigusius penkerių metų teorines ir praktines studijas pagal šio įstatymo 30 straipsnyje nurodytą gydytojų odontologų rengimo programą arba turinčius šio įstatymo 19 ir 33 straipsniuose nurodytus dokumentus.
158. Gydytojų odontologų specialistų rengimo studijas sudaro teorinio ir praktinio rengimo studijos universiteto centre, gydymo studijų ir tyrimų centre arba kompetentingos institucijos patvirtintoje sveikatos priežiūros įstaigoje.
159. Gydytojų odontologų specialistų rengimo dieninės formos studijų trukmė turi būti ne trumpesnė kaip treji metai ir jas turi prižiūrėti kompetentingos institucijos ar įstaigos. Į gydytojų odontologų specialistų rengimą įeina rengiamo gydytojo odontologo asmeninis dalyvavimas atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybė už suteiktas paslaugas.
160. Minimali rengimo studijų trukmė, nurodyta šio straipsnio 3 dalyje, gali būti keičiama Europos Komisijos, siekiant ją suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
161. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija išduoda gydytojo odontologo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą asmenims, tik turintiems šio įstatymo 5 priedo 5.3.2 punkte nurodytą pagrindinio gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą. 32 straipsnis. Gydytojų odontologų profesinė veikla
162. Asmenys, turintys šio įstatymo 5 priedo 5.3.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, gali užsiimti gydytojų odontologų profesine veikla, apibrėžta šio straipsnio 3 dalyje.
163. Gydytojo odontologo profesija turi būti grindžiama šio įstatymo 30 straipsnyje nurodytomis gydytojų odontologų rengimo studijomis ir tai yra savita profesija, kuri skiriasi nuo kitų bendrojo pobūdžio ar specializuotų medicinos profesijų. Siekiant užsiimti gydytojo odontologo profesine veikla, būtina turėti šio įstatymo 5 priedo 5.3.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą. Tokio formalios kvalifikacijos įrodymo turėtojai prilyginami tiems, kuriems taikomas šio įstatymo 19 ar 33 straipsnis.
164. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į normines profesinės etikos nuostatas ir taisykles, šio įstatymo 5 priedo 5.3.2 punkte nurodytas atskaitos datas, užtikrina, kad gydytojai odontologai paprastai galėtų užsiimti dantų, burnos, žandikaulių ir gretimų audinių anomalijų ir ligų profilaktika, diagnozavimu ir gydymu. 33 straipsnis. Gydytojų odontologų įgytos teisės
165. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, siedama su gydytojų odontologų profesine veikla pagal šio įstatymo 5 priedo 5.3.2 punkte nurodytą kvalifikaciją, pripažįsta gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Austrijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje asmenims, kurie pradėjo medicininio rengimo studijas ne vėliau kaip minėtame priede atitinkamai valstybei narei nurodytą atskaitos datą, jei turimas tos valstybės narės kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.
166. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pažymėjimas turi patvirtinti, kad laikomasi tokių reikalavimų: 1) atitinkami asmenys veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiėmė toje valstybėje šio įstatymo 32 straipsnyje nurodyta veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo; 2) tiems asmenims leista užsiimti minėta veikla tomis pačiomis sąlygomis kaip ir šio įstatymo 5 priedo 5.3.2 punkte tai valstybei narei išvardytų formalios kvalifikacijos įrodymų turėtojams.
167. Iš asmenų, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje, sėkmingai baigusių bent trejų metų studijas, kurios atitinkamos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtintos kaip lygiavertės šio įstatymo 30 straipsnyje nurodytoms rengimo studijoms, nereikalaujama šio straipsnio 2 dalies 1 punkte minimos trejų metų praktinio darbo patirties.
168. Buvusioje Čekoslovakijoje įgytos formalios kvalifikacijos įrodymas pripažįstamas taip pat kaip ir Čekijos ir Slovakijos formalios kvalifikacijos įrodymas ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios nustatytos šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse.
169. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Italijoje asmenims, kurie pradėjo universitetines medicinos rengimo studijas po 1980 m. sausio 28 d. ir ne vėliau kaip 1984 m. gruodžio 31 d., jeigu kartu pateikiamas Italijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.
170. Šio straipsnio 5 dalyje nurodytas pažymėjimas turi patvirtinti, kad laikomasi tokių reikalavimų: 1) atitinkami asmenys išlaikė profesinio tinkamumo testą, organizuotą Italijos kompetentingų institucijų, siekiant nustatyti, ar tų asmenų žinių ir įgūdžių lygis toks pat kaip asmenų, turinčių šio įstatymo 5 priedo 5.3.2 punkte Italijai nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą; 2) jie veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiėmė Italijoje šio įstatymo 32 straipsnyje nurodyta veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo; 3) jiems leista užsiimti šio įstatymo 32 straipsnyje nurodyta veikla arba jeigu veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiima ja tomis pačiomis sąlygomis kaip ir šio įstatymo 5 priedo 5.3.2 punkte Italijai išvardytų formalios kvalifikacijos įrodymų turėtojai.
171. Iš asmenų, nurodytų šio straipsnio 5 dalyje, sėkmingai baigusių bent trejų metų studijas, kurios atitinkamos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtintos kaip lygiavertės šio įstatymo 30 straipsnyje nurodytoms rengimo studijoms, nereikalaujama šio straipsnio 2 dalies 1 punkte minimos trejų metų praktinio darbo patirties.
172. Asmenys, kurie pradėjo universitetinio medicininio rengimo studijas po 1984 m. gruodžio 31 d., traktuojami taip pat kaip šio straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse nurodyti asmenys, jei šio straipsnio 7 dalyje minimos trejų metų studijos prasidėjo iki 1994 m. gruodžio 31 d. PENKTASIS SKIRSNIS VETERINARIJOS GYDYTOJAI 34 straipsnis. Veterinarijos gydytojų rengimas
173. Veterinarijos gydytojų rengimo studijas sudaro iš viso ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės dieninės formos teorinės ir praktinės studijos, apimančios bent šio įstatymo 5 priedo 5.4.1 punkte nurodytą rengimo studijų programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomos lygiavertės rengimo studijos, arba prižiūrint universitetui.
174. Šio įstatymo 5 priedo 5.4.1 punkte nurodytas rengimo programos turinys gali būti iš dalies keičiamas Europos Komisijos, siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
175. Tokios pataisos nesudaro prielaidų keisti esamų teisės principų dėl nacionalinės kvalifikacijų sistemos ir priėmimo į veterinarijos gydytojų rengimo studijas reikalavimų fiziniams asmenims.
176. Į veterinarijos gydytojų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į valstybės narės universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.
177. Asmuo, baigęs veterinarijos gydytojų rengimo studijas, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių: 1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama veterinarijos gydytojo veikla, žinių; 2) pakankamai žinių apie sveikų gyvūnų sandarą ir funkcijas, gyvulininkystę, reprodukciją ir higieną, taip pat apie šėrimą, įskaitant gyvūnų poreikius atitinkančio pašarų gamybos ir konservavimo technologiją; 3) pakankamai žinių apie gyvūnų elgseną ir apsaugą; 4) pakankamai žinių apie gyvūnų ligų priežastis, kilmę, eigą, poveikį, diagnostiką ir gydymą, nagrinėjant atskirai arba grupėmis, įskaitant specialias žinias apie ligas, kurios gali būti perduotos žmonėms; 5) pakankamai profilaktinės medicinos žinių; 6) pakankamai žinių apie higieną ir technologiją, taikomą gyvūninių maisto produktų ar žmonėms vartoti skirtų maisto produktų gamybai ir pateikimui į rinką; 7) pakankamai žinių apie su šios dalies 1–6 punktuose išvardytais dalykais susijusias įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas; 8) tinkamą klinikinę ir kitą praktinę patirtį, esant reikiamai priežiūrai. 35 straipsnis. Veterinarijos gydytojų įgytos teisės Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nepažeisdama šio įstatymo 19 straipsnio 6–8 dalių, vertindama valstybių narių piliečius, kurių veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba kurių rengimo studijos prasidėjo Estijoje iki 2004 m. gegužės 1 d., pripažįsta tokį veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu kartu su juo pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla Estijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo. ŠEŠTASIS SKIRSNIS AKUŠERIAI 36 straipsnis. Akušerių rengimas
178. Akušerių rengimui taikomi šie minimalūs reikalavimai: 1) specialias akušerių rengimo studijas turi sudaryti ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės teorinės ir praktinės dieninės formos studijos (I būdas), kurios turi apimti bent šio įstatymo 5 priedo 5.5.1 punkte nurodytą rengimo programą, arba 2) 18 mėnesių trukmės specialios akušerių rengimo dieninės formos studijos (II būdas) turi apimti bent šio įstatymo 5 priedo 5.5.1 punkte nurodytą rengimo programą ir kurios neatitinka bendrosios praktikos slaugytojų rengimo studijų.
179. Akušerius rengiančios institucijos yra atsakingos už teorinio ir praktinio rengimo koordinavimą visą akušerių rengimo programos laiką.
180. Šio įstatymo 5 priedo 5.5.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas Europos Komisijos, siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
181. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytos pataisos nesudaro prielaidų keisti esamų teisės principų dėl nacionalinės kvalifikacijų sistemos ir priėmimo į akušerių rengimo studijas reikalavimų fiziniams asmenims.
182. Į akušerių rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik įvykdžiusius šiuos reikalavimus: 1) į šio straipsnio 1 dalies 1 punkte apibūdintas akušerių rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, baigusius bent pirmuosius dešimt metų vidurinio lavinimo mokykloje; 2) į šio straipsnio 1 dalies 2 punkte apibūdintas akušerių rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, turinčius bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, nurodytą šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte.
183. Asmuo, baigęs akušerių rengimo studijas, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių: 1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama akušerio veikla, visų pirma akušerijos ir ginekologijos, žinių; 2) pakankamai profesinės etikos ir teisinių žinių; 3) pakankamai žinių apie akušeriją ir naujagimių biologines funkcijas, anatomiją ir psichologiją, taip pat žinių apie ryšius tarp asmens sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės aplinkos ir jo elgsenos; 4) pakankamą klinikinę patirtį, įgytą patvirtintose institucijose prižiūrint kvalifikuotam akušerijos personalui; 5) pakankamą supratimą apie sveikatos priežiūros personalo rengimą ir darbo su juo patirtį. 37 straipsnis. Akušerių formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo tvarka
184. Šio įstatymo 5 priedo 5.5.2 punkte nurodyti akušerių formalios kvalifikacijos įrodymai automatiškai pripažįstami pagal šio įstatymo 17 straipsnį.
185. Akušerių formalios kvalifikacijos įrodymas automatiškai pripažįstamas, jeigu asmuo atitinka tokius kriterijus: 1) baigė ne trumpesnes kaip trejų metų trukmės akušerių rengimo dieninės formos studijas; 2) baigė ne trumpesnes kaip dvejų metų arba 3 600 valandų trukmės akušerių rengimo dieninės formos studijas, pradėtas turint šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte nurodytą bendrosios praktikos slaugytojų formalios kvalifikacijos įrodymą; 3) baigė ne trumpesnes kaip 18 mėnesių arba 3 000 valandų trukmės akušerių rengimo dieninės formos studijas, pradėtas turint šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte nurodytą bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą ir vienų metų profesinę praktiką, kurią patvirtina pažymėjimas, išduotas vadovaujantis šio straipsnio 4 dalies nuostatomis.
186. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte minimas akušerių rengimo dieninės formos studijas leidžiama pradėti asmenims: 1) turintiems diplomą, pažymėjimą ar kitą įrodymą, leidžiantį stoti į universitetus ar kitas aukštojo mokslo institucijas arba kitaip užtikrinantį lygiavertį žinių lygį, arba 2) turintiems dvejų metų praktinio darbo patirtį ir tai patvirtinantį pažymėjimą, išduotą pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas.
187. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažymėjimą išduoda kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos. Pažymėjimas patvirtina, kad jo turėtojas, įgijęs formalią akušerio kvalifikaciją, atitinkamą laikotarpį tinkamai užsiėmė akušerio veikla kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje arba sveikatos priežiūros įstaigoje. 38 straipsnis. Akušerių profesinė veikla
188. Šio skyriaus nuostatos taikomos akušerių veiklai, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos apibrėžtai nepažeidžiant šio straipsnio 2 dalies ir vykdomai pagal šio įstatymo 5 priedo 5.5.2 punkte nurodytus profesinius vardus.
189. Lietuvos Respublikoje akušeriai gali užsiimti bent šia veikla: 1) teikti patikimą informaciją ir patarimus dėl šeimos planavimo; 2) nustatyti nėštumą ir stebėti normalaus nėštumo eigą, atlikdami būtinus tokios būklės tyrimus; 3) paskirti tyrimus, būtinus siekiant kuo anksčiau diagnozuoti rizikingą nėštumą, ir patarti šiuo klausimu; 4) teikti patarimus dėl pasirengimo motinystei bei tėvystei programų ir visapusiškai padėti gimdyti, įskaitant patarimus dėl higienos ir mitybos; 5) rūpintis gimdyve, jai padėti ir stebėti vaisiaus būklę gimdoje reikiamomis klinikinėmis ir techninėmis priemonėmis; 6) priimti savaiminį gimdymą, įskaitant reikiamą epiziotomiją, o skubiais atvejais – gimdymą sėdmenine pirmeiga; 7) atpažinti motinos ar kūdikio sveikatai grėsmingus požymius, dėl kurių būtina kreiptis į gydytoją, ir prireikus jam padėti; imtis reikiamų skubių priemonių nesant gydytojo, visų pirma ranka pašalinti placentą ir ranka patikrinti gimdą; 8) ištirti ir prižiūrėti naujagimį; iškilus poreikiui, imantis visos būtinos iniciatyvos, o prireikus – nedelsdami gaivinti; 9) rūpintis motina ir ją stebėti laikotarpiu po gimdymo, patarti visais būtinais klausimais dėl kūdikio priežiūros, kad būtų galima sudaryti geriausias sąlygas naujagimiui vystytis; 10) atlikti gydytojų paskirtą gydymą; 11) rengti būtinas rašytines ataskaitas. 39 straipsnis. Akušerių įgytos teisės
190. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta kaip pakankamą valstybės narės piliečių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, tos valstybės narės išduotą iki šio įstatymo 5 priedo 5.5.2 punkte nurodytos atskaitos datos, pateikiamą kartu su pažymėjimu, patvirtinančiu, kad šie piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip dvejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo, tuo atveju, jeigu akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas atitinka visus šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytus akušerių būtiniausius rengimo reikalavimus, tačiau pagal šio įstatymo 37 straipsnį nepripažįstamas, jeigu kartu nepateikiamas šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas profesinės patirties pažymėjimas.
191. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai taikomi valstybių narių piliečiams, kurių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtos rengimo studijos buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, atitinkančios visus šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytus akušerių būtiniausius rengimo reikalavimus, jeigu pagal šio įstatymo 37 straipsnį formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis, kad rengimo studijos buvo pradėtos iki 1990 m. spalio 3 d., nepripažįstamas, išskyrus atvejus, kai kartu pateikiamas šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas profesinės praktikos pažymėjimas.
192. Lenkijos akušerio formalios kvalifikacijos įrodymui taikomos šio straipsnio 4 dalyje nurodytos įgytų teisių nuostatos.
193. Jeigu valstybių narių piliečių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba akušerių rengimo studijos prasidėjo Lenkijoje iki 2004 m. gegužės 1 d. ir neatitinka šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytų akušerių būtiniausių rengimo reikalavimų, valstybės narės kaip pakankamą įrodymą pripažįsta tokius akušerio formalios kvalifikacijos įrodymus, jeigu kartu pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tie valstybės narės piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė akušerio veikla toliau nurodytą laikotarpį: 1) licencijuoto akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą (dyplom licencjata położnictwa) – ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo; 2) akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, patvirtinantį aukštesnįjį išsilavinimą, įgytą medicinos profesinėje mokykloje, (dyplom położnej) – ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
194. Kad patvirtintų, jog atitinkamo asmens žinios ir kompetencija yra panašios į akušerių, turinčių profesinę kvalifikaciją, kuri Lenkijai apibrėžta šio įstatymo 5 priedo 5.5.2 punkte, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Lenkijoje akušeriams, kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. baigė akušerių rengimo studijas, neatitinkančias šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytų akušerių būtiniausių rengimo reikalavimų, patvirtintą bakalauro diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą 2004 m. balandžio 20 d. Akto „Dėl Akto „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų“ dalinio pakeitimo“ 11 straipsnyje (2004 m. gegužės 11 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. sveikatos apsaugos ministro Reglamente dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų (2004 m. gegužės 13 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija).
195. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta Rumunijos akušerių profesinę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus kaip tinkamą įrodymą užsiimti akušerių veikla, jeigu prie jų pridedamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tie valstybių narių piliečiai iš tiesų ir teisėtai vertėsi šia veikla Rumunijoje bent penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo. Formalią akušerių kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (asistent medical obstetrică-ginecologie / akušerijos-ginekologijos slaugytojų) turi būti išduoti Rumunijoje iki 2007 m. sausio 1 d. ir neatitinka šio įstatymo 36 straipsnyje numatytų akušerių būtiniausių rengimo reikalavimų. Rumunijos akušerių profesinėms kvalifikacijoms taikomos tik šioje dalyje numatytos nuostatos dėl įgytų teisių. SEPTINTASIS SKIRSNIS VAISTININKAI 40 straipsnis. Vaistininkų rengimas
196. Į vaistininkų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.
197. Vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas turi patvirtinti, kad baigtos bent penkerių metų trukmės vaistininkų rengimo studijos, apimančios šiuos minimalius reikalavimus: 1) ketverių metų trukmės teorinį ir praktinį rengimą pagal dieninę studijų formą universitete ar lygiavertėje aukštojoje mokykloje arba prižiūrint universitetui; 2) šešių mėnesių praktiką visuomenės vaistinėje arba ligoninės vaistinėje, prižiūrint farmacinės veiklos vadovui.
198. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos rengimo studijos turi apimti bent šio įstatymo 5 priedo 5.6.1 punkte aprašytą programą. Šio įstatymo 5 priedo 5.6.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas Europos Komisijos, siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
199. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytos pataisos nesudaro prielaidų keisti esamų teisės principų dėl nacionalinės kvalifikacijų sistemos ir priėmimo į vaistininkų rengimo studijas reikalavimų fiziniams asmenims.
200. Asmuo, baigęs vaistininkų rengimo studijas, privalo turėti pakankamai žinių ir įgūdžių apie: 1) vaistinius preparatus ir jiems gaminti naudojamas medžiagas; 2) vaistinių preparatų gamybos technologiją ir fizinius, cheminius, biologinius bei mikrobiologinius vaistinių preparatų tyrimus; 3) metabolizmą, vaistinių preparatų ir toksinių medžiagų poveikį organizmui ir vaistinių preparatų vartojimą; 4) mokslinius duomenis apie vaistinius preparatus, kurie leidžia suteikti teisingą informaciją apie vaistinius preparatus; 5) teisinius ir kitus reikalavimus, kuriuos reikia išmanyti siekiant užsiimti farmacine veikla. 41 straipsnis. Vaistininkų profesinė veikla
201. Asmenys, turintys šio įstatymo 5 priedo 5.6.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, gali užsiimti vaistininko profesine veikla bet kurioje valstybėje narėje.
202. Lietuvos Respublikoje asmenys, turintys universiteto ar lygiavertį vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymą, atitinkantį šio įstatymo 40 straipsnio nuostatas, gali užsiimti bent toliau išvardyta veikla, prireikus taikant papildomos profesinės patirties reikalavimą: 1) vaistinių preparatų farmacinės formos gamyba; 2) vaistinių preparatų gamyba ir tyrimais; 3) vaistinių preparatų tyrimais jų tyrimo laboratorijoje; 4) vaistinių preparatų sandėliavimu, saugojimu ir platinimu per didmeninę prekybą; 5) vaistinių preparatų gamyba, tyrimais, sandėliavimu ir platinimu visuomenės vaistinėse; 6) vaistinių preparatų gamyba, tyrimais, sandėliavimu ir platinimu ligoninės vaistinėse; 7) informacijos ir patarimų apie vaistinius preparatus teikimu.
203. Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama užsiimti viena iš vaistininko veiklos rūšių tik kartu su šio įstatymo 5 priedo 5.6.2 punkte nurodytu formalios kvalifikacijos įrodymu turint atitinkamą papildomą profesinę patirtį, tai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta kaip pakankamą kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad atitinkamas asmuo užsiėmė šia veikla kilmės valstybėje narėje tokį laikotarpį, kurio reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai.
204. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas pripažinimas netaikomas dvejų metų profesinės patirties laikotarpiui, kurio Liuksemburgo Didžioji Hercogystė reikalauja suteikiant valstybinę visuomenės vaistinės koncesiją. AŠTUNTASIS SKIRSNIS ARCHITEKTAI 42 straipsnis. Architektų rengimas
205. Architektų rengimo studijas sudaro ne trumpesnės kaip ketverių metų trukmės dieninės formos studijos arba šešerių metų trukmės studijos, iš kurių ne trumpiau kaip trejus metus mokomasi pagal dieninę studijų formą universitete arba lygiavertes studijas vykdančioje aukštojo mokslo institucijoje. Baigus architektų rengimo studijas, turi būti sėkmingai išlaikomi universitetinio lygio egzaminai.
206. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos architektų rengimo studijos turi būti universitetinio lygio, o jų pagrindinė dalis turi būti architektūra, taip pat turi būti išlaikyta teorinių ir praktinių architektų rengimo aspektų pusiausvyra ir užtikrinta, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių: 1) gebėjimą kurti architektūros projektus, kurie atitiktų ir estetinius, ir techninius reikalavimus; 2) pakankamai žinių apie architektūros istoriją ir teoriją, artimas meno šakas, technologijas ir humanitarinius mokslus; 3) žinių apie vaizduojamąjį meną ir jo įtaką architektūros projekto kokybei; 4) pakankamai žinių apie miestų projektavimą, planavimą ir įgūdžius, reikalingus planavimo procese; 5) supratimą apie santykį tarp žmonių ir pastatų, tarp pastatų ir jų aplinkos, apie poreikį susieti pastatus ir erdvę tarp jų su žmonių poreikiais ir masteliu; 6) supratimą apie architekto profesiją ir architekto vaidmenį visuomenėje, ypač rengiant aprašus, kuriuose atsižvelgiama į socialinius veiksnius; 7) tyrimo ir projekto aprašų rengimo metodikos supratimą; 8) supratimą apie konstrukcijų projektavimą, konstrukcines ir inžinerines problemas, susijusias su pastatų projektavimu; 9) pakankamai žinių apie fizines problemas, technologijas ir pastatų funkcijas, kad būtų užtikrintas jų vidaus patogumas ir jie būtų apsaugoti nuo atmosferos poveikio; 10) būtinus projektavimo įgūdžius, kad galėtų patenkinti pastato naudotojo reikalavimus atsižvelgdamas į kainos ir statybos normų nustatytus apribojimus; 11) pakankamai žinių apie projektų koncepcijų įgyvendinimo, pavertimo pastatais ir planų integravimo į bendrą planavimo organizavimą, normas ir tvarką.
207. Šio straipsnio 2 dalyje išvardytų žinių ir įgūdžių sąrašas gali būti iš dalies keičiamas Europos Komisijos, siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
208. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytos pataisos nesudaro prielaidų keisti esamų teisės principų dėl nacionalinės kvalifikacijų sistemos ir priėmimo į architektų rengimo studijas reikalavimų fiziniams asmenims. 43 straipsnis. Architektų rengimo reikalavimų taikymo išimtys
209. Nukrypstant nuo šio įstatymo 42 straipsnio, 17 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas taip pat ir šis rengimas: 1985 m. rugpjūčio 5 d. Vokietijos Federacinės Respublikos aukštosiose profesinio rengimo mokyklose (Fachhochschulen) per trejus metus įgytos architektų rengimo studijos, atitinkančios šio įstatymo 42 straipsnio reikalavimus ir suteikiančios teisę užsiimti 44 straipsnyje nurodyta veikla toje valstybėje narėje pagal architekto profesiją, jeigu baigus rengimo studijas buvo įgyta ketverių metų profesinė patirtis Vokietijos Federacinėje Respublikoje, patvirtinta pažymėjimu, išduotu profesinės asociacijos, į kurios sąrašą įrašytas architektas.
210. Nukrypstant nuo šio įstatymo 42 straipsnio, 17 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas taip pat ir architektų rengimas pagal socialinio skatinimo schemas arba nenuosekliosios studijos universitete, šio įstatymo 42 straipsnio reikalavimus atitinkančios architektų rengimo studijos, patvirtintos architektūros egzaminu, kurį išlaikęs asmuo dirbo architektūros srityje ne trumpiau kaip septynerius metus prižiūrimas architekto ar architektų biuro. Egzaminas turi būti universitetinio lygio ir prilygintas šio įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodytam galutiniam egzaminui. 44 straipsnis. Architektų profesinė veikla
211. Taikant šį įstatymą, architekto profesinė veikla – tai reguliariai vykdoma veikla pagal architekto profesinį vardą.
212. Valstybės narės piliečiai, kuriems leista naudotis tuo profesiniu vardu pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, leidžiančius valstybės narės kompetentingai institucijai suteikti tą profesinį vardą valstybės narės piliečiams, ypač išsiskiriantiems pasiekimais architektūros srityje, laikomi atitinkančiais reikalavimus, keliamus siekiant užsiimti architekto profesine veikla pagal architekto profesinį vardą. Atitinkamų asmenų veiklos architektūrinį pobūdį turi patvirtinti jų kilmės valstybės narės suteiktas atestatas. 45 straipsnis. Architektų įgytos teisės
213. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti architekto profesine veikla, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta šio įstatymo 6 priedo 6 punkte nurodytą architekto formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą kitų valstybių narių ir patvirtinantį, kad baigtos architektų rengimo studijos, prasidėjusios ne vėliau kaip tame priede nurodytais atskaitos akademiniais metais, net jei jis neatitinka šio įstatymo 42 straipsnyje nustatytų architektų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir tokį formalios kvalifikacijos įrodymą prilygina jos pačios išduodamam architekto formalios kvalifikacijos įrodymui.
214. Esant šio straipsnio 1 dalies aplinkybėms, pripažįstami Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų išduoti pažymėjimai, patvirtinantys, kad Vokietijos Demokratinės Respublikos kompetentingų institucijų ne anksčiau kaip 1945 m. gegužės 8 d. išduoti formalios kvalifikacijos įrodymai yra lygiaverčiai šio įstatymo 6 priede išvardytiems įrodymams.
215. Kad asmuo galėtų užsiimti architekto profesine veikla, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pripažįsta toliau nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus ir pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams valstybių narių, kurios pradėjo taikyti architektų veiklą reglamentuojančias taisykles nuo tokių datų: 1) Austrija, Suomija ir Švedija nuo 1995 m. sausio 1 d.; 2) Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija nuo 2004 m. gegužės 1 d.; 3) kitos valstybės narės nuo 1987 m. rugpjūčio 5 d.; 4) Bulgarija ir Rumunija nuo 2007 m. sausio 1 d.
216. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse minimi pažymėjimai turi patvirtinti, kad jų turėtojui ne ilgiau negu nurodytą terminą leista naudotis architekto profesiniu vardu ir kad jis pagal tas taisykles teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo. IV SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS DĖL ĮSISTEIGIMO 46 straipsnis. Dokumentai ir formalumai
217. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, priimančios sprendimus dėl prašymų leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją pagal šio įstatymo III dalį, gali reikalauti šio įstatymo 7 priede išvardytų dokumentų.
218. Šio įstatymo 7 priedo 1 punkto d, e ir f papunkčiuose nurodyti dokumentai turi būti institucijų išduoti ne anksčiau kaip prieš tris mėnesius iki jų pateikimo dienos.
219. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos užtikrina jų gaunamos informacijos, susijusios su reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimu, konfidencialumą.
220. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, gali reikalauti iš valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti toje valstybėje narėje išduotų pažymėjimų ir formalios kvalifikacijos įrodymų autentiškumą, o kai taikytina, – ir patvirtinti, ar asmuo, siejant su šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytomis profesijomis, atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nustatytus atitinkamai šio įstatymo 20, 21, 24, 27, 30, 31, 34, 36, 40 ir 42 straipsniuose.
221. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, turi teisę pasiteirauti kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, ar šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos ir susijęs su rengimu, visiškai ar iš dalies įgytu kitos valstybės narės teritorijoje teisėtai įsteigtoje institucijoje: 1) ar rengiančioje institucijoje rengimo kursas buvo oficialiai patvirtintas švietimo įstaigos, įsikūrusios kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje; 2) ar išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas yra tas pats, kuris būtų išduotas, jei visas kursas būtų vykęs kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje; 3) ar formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia tas pačias profesines teises kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės teritorijoje.
222. Jeigu Lietuvos Respublikoje reikalaujama, kad, siekdami dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, piliečiai duotų priesaiką ir kai tos priesaikos tekstas negali būti taikomas kitų valstybių narių piliečiams, kompetentinga institucija užtikrina, kad atitinkamiems asmenims galėtų būti taikomas atitinkamas lygiavertis tekstas. 47 straipsnis. Profesinės kvalifikacijos abipusio pripažinimo procedūra
223. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija patvirtina paraiškos gavimą per vieną mėnesį nuo jos gavimo dienos ir praneša asmeniui apie bet kokį trūkstamą dokumentą.
224. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija turi priimti tinkamai pagrįstą sprendimą kuo greičiau ir ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dienos, kurią buvo pateiktas visas asmens dokumentų rinkinys. Šio įstatymo III dalies I ir II skyriuose nurodytais atvejais šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau nei vienu mėnesiu.
225. Sprendimas dėl asmens profesinės kvalifikacijos pripažinimo arba jo nebuvimas gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 48 straipsnis. Profesinių vardų naudojimas
226. Jeigu Lietuvos Respublikoje su viena iš atitinkamos profesijos veiklos rūšių susijusio profesinio vardo naudojimas reglamentuojamas, kitų valstybių narių piliečiai, kuriems leidžiama pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją pagal šio įstatymo III dalies nuostatas, naudoja Lietuvos Respublikos profesinį vardą, kuris atitinka tą profesiją toje valstybėje narėje, ir bet kokias su juo susijusias santrumpas.
227. Jeigu atitinkamą profesiją, reglamentuojamą Lietuvos Respublikoje, reglamentuoja ir šio įstatymo 1 priede nurodyta asociacija ar organizacija, tai valstybių narių piliečiams neleidžiama naudoti tos organizacijos ar asociacijos suteiktą profesinį vardą arba jo santrumpą, nebent pateikiama įrodymų, kad jie yra minėtos asociacijos ar organizacijos nariai.
228. Jeigu narystė asociacijoje ir organizacijoje suteikiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali to reikalauti iš profesinę kvalifikaciją turinčių kitų valstybių piliečių tik pagal šio įstatymo nuostatas. IV DALIS TAISYKLĖS SIEKIANT DIRBTI PAGAL REGLAMENTUOJAMĄ PROFESIJĄ IR UŽSIIMTI PROFESINE VEIKLA 49 straipsnis. Taikymo sritis Šios dalies nuostatos taikomos tiek asmenims, siekiantiems įsisteigti, tiek teikiantiems paslaugas, kaip apibrėžia šio įstatymo II ir III dalys. 50 straipsnis. Kalbų mokėjimas Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta, turi mokėti lietuvių kalbą tiek, kiek tai būtina siekiant dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ar užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje. 51 straipsnis. Mokslo vardų naudojimas
229. Lietuvos Respublikos institucijos, nepažeisdamos šio įstatymo 7 ir 48 straipsnių, užtikrina suinteresuotų asmenų teisę naudoti mokslo vardus, suteiktus kilmės valstybėje narėje. Mokslo vardai gali būti nurodomi sutrumpinta forma kilmės valstybės narės kalba.
230. Jeigu kilmės valstybės narės mokslo vardas Lietuvos Respublikoje gali būti painiojamas su profesiniu vardu, kuriam reikia papildomo rengimo, kurio asmuo neturi, turi būti naudojamas kilmės valstybės narės mokslo vardas Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 52 straipsnis. Sveikatos draudimo fondų suteikiamas patvirtinimas Nepažeisdama šio įstatymo 5 straipsnio 1 ir 4 punktų, 6 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nereikalauja iš asmenų, įgijusių profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, sveikatos draudimo fondų patvirtinimo. Šiame straipsnyje nustatytas reikalavimas taikomas ir asmenims, turintiems kitose valstybėse narėse įgytą gydytojo ir gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą. V DALIS ADMINISTRACINIS BENDRADARBIAVIMAS 53 straipsnis. Kompetentingos institucijos
231. Lietuvos Respublikos ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos glaudžiai bendradarbiauja, teikia abipusę pagalbą ir užtikrina informacijos, kuria keičiasi, konfidencialumą.
232. Lietuvos Respublikos ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos keičiasi informacija apie drausmines nuobaudas, baudžiamąsias sankcijas arba kitas aplinkybes, kurios gali turėti pasekmių šio įstatymo nustatytai veiklai.
233. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, bendradarbiaudamos ir keisdamosi informacija su kilmės valstybių narių kompetentingomis institucijomis, vadovaujasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis.
234. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos nagrinėja aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, tikrumą ir priima sprendimus dėl tyrimų, kuriuos reikia atlikti, pobūdžio ir masto. Kompetentingos institucijos praneša kitai valstybei narei apie padarytas išvadas jos nustatyta tvarka.
235. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskiria kompetentingas institucijas.
236. Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija paskiria profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių ir praneša apie tai Europos Komisijai, taip pat kitoms valstybėms narėms.
237. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius: 1) koordinuoja kompetentingų institucijų veiklą įgyvendinant šio įstatymo nuostatas; 2) renka informaciją, kuri reikalinga šio įstatymo nuostatoms įgyvendinti; 3) praneša kitoms valstybėms narėms ir Europos Komisijai apie kompetentingas institucijas, numatytas šio straipsnio 5 dalyje; 4) dalyvauja Europos Komisijos Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komiteto veikloje; 5) nuo 2007 m. spalio 20 d. kas dveji metai siunčia Europos Komisijai profesinių kvalifikacijų pripažinimo sistemos taikymo ataskaitą ir pateikia priimtų sprendimų statistinę suvestinę ir pagrindinių šio įstatymo taikymo problemų sąrašą; 6) teikia prašymus Europos Komisijos Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetui dėl atsiradusių sunkumų konkrečioje srityje taikant šio įstatymo nuostatas; 7) sudaro reglamentuojamų profesijų sąrašą; jį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustatyta tvarka; 8) inicijuoja įvairių klausimų dėl reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo sprendimą.
238. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius turi teisę gauti informaciją iš šio įstatymo 54 straipsnyje nurodytos kontaktinės institucijos šio straipsnio 7 dalyje numatytoms pareigoms atlikti.
239. Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba (toliau – Taryba) yra profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriaus patariamoji institucija, sprendžianti strateginius profesinių kvalifikacijų pripažinimo klausimus.
240. Taryba sudaroma iš kompetentingų institucijų, profesinių asociacijų ir darbdavių atstovų. Tarybos sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 54 straipsnis. Kontaktinės institucijos
241. Lietuvos Respublikos Vyriausybė skiria kontaktinę instituciją.
242. Kontaktinė institucija: 1) teikia piliečiams ir kitų valstybių narių kontaktinėms institucijoms būtiną informaciją apie šiame įstatyme numatytos profesinės kvalifikacijos pripažinimą: informaciją apie nacionalinės teisės aktus, reglamentuojamas profesijas ir profesines veiklas, įskaitant socialinę apsaugą reglamentuojančius teisės aktus ir, kai taikytina, profesinės etikos taisykles; 2) padeda piliečiams įgyvendinti šiuo įstatymu jiems suteiktas teises, jei reikia, bendradarbiaudama su kitų valstybių narių kontaktinėmis institucijomis ir Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis.
243. Kontaktinė institucija Europos Komisijos reikalavimu praneša apie paklausimų, kuriuos ji nagrinėja pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, rezultatus per du mėnesius nuo jų gavimo dienos. VI DALIS BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 55 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos įsigaliojus šiam įstatymui priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 1 priedas LIETUVOS RESPUBLIKOS reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 16 DALIES SĄLYGAS ATITINKANČIŲ PROFESINIŲ ASOCIACIJŲ ARBA ORGANIZACIJŲ SĄRAŠAS AIRIJA1
244. Airijos privilegijuotų apskaitininkų institutas2
245. Airijos atestuotų valstybės apskaitininkų institutas2
246. Atestuotų apskaitininkų asociacija2
247. Airijos inžinierių institucija
248. Airijos planavimo institutas __________________ 1 Airijos piliečiai taip pat yra nariai tokių Jungtinės Karalystės asociacijų ir organizacijų: Anglijos ir Velso privilegijuotų apskaitininkų instituto, Škotijos privilegijuotų apskaitininkų instituto, Aktuarų instituto, Aktuarų fakulteto, Vadybos apskaitininkų privilegijuotojo instituto, Diplomuotų sekretorių ir administratorių instituto, Karališkojo miestų planavimo instituto, Karališkosios diplomuotų ekspertų institucijos, Privilegijuotojo statybos instituto. 2 Tik sąskaitų audito veiklai. JUNGTINĖ KARALYSTĖ
249. Anglijos ir Velso privilegijuotų apskaitininkų institutas
250. Škotijos privilegijuotų apskaitininkų institutas
251. Airijos privilegijuotų apskaitininkų institutas
252. Atestuotų apskaitininkų privilegijuotoji asociacija
253. Nuostolių nustatymo ekspertų privilegijuotasis institutas
254. Vadybos apskaitininkų privilegijuotasis institutas
255. Diplomuotų sekretorių ir administratorių institutas
256. Privilegijuotasis draudimo institutas
257. Aktuarų institutas
258. Aktuarų fakultetas
259. Privilegijuotasis bankininkų institutas
260. Škotijos bankininkų institutas
261. Karališkoji diplomuotų ekspertų institucija
262. Karališkasis miestų planavimo institutas
263. Privilegijuotoji fizioterapijos draugija
264. Karališkoji chemijos draugija
265. Britų psichologijos draugija
266. Bibliotekų asociacija
267. Diplomuotų miškininkų institutas
268. Privilegijuotasis statybos institutas
269. Inžinerijos taryba
270. Energetikos institutas
271. Statybinės inžinerijos institucija
272. Inžinierių statybininkų institucija
273. Kasybos inžinierių institucija
274. Kasybos ir metalurgijos institucija
275. Inžinierių elektrikų institucija
276. Dujų inžinierių institucija
277. Inžinierių mechanikų institucija
278. Chemijos inžinierių institucija
279. Gamybos inžinierių institucija
280. Jūrų inžinierių institucija
281. Karališkoji karinių laivų architektų institucija
282. Karališkoji aeronautikos draugija
283. Metalų institutas
284. Privilegijuotoji pastatų tinklų inžinierių institucija
285. Matavimų ir kontrolės institutas
286. Britų kompiuterių draugija Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 2 priedas Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų PRIPAŽINIMO ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO 4 DALIES 2 PUNKTE nurodytas SPECIALIOS STRUKTŪROS KURSŲ SĄRAŠAS
287. Paramedicinos ir vaikų priežiūros mokymo kursai Kvalifikacija įgyta: Vokietijoje: – vaikų slaugytojas („Kinderkrankenschwester / Kinderkrankenpfleger“), – fizioterapeutas („Krankengymnast(in) / Physiotherapeut(in)“)3, ___________________ 3 Nuo 1994 m. birželio 1 d. profesijos pavadinimas „Krankengymnast(in)“ buvo pakeistas į „Physiotherapeut(in)“. Tačiau šios profesijos atstovai, įgiję diplomus iki tos datos, jų pageidavimu gali toliau naudoti profesinį vardą „Krankengymnast(in)“. – darbo terapeutas / ergoterapeutas („Beschäftigungs- und Arbeitstherapeut / Ergotherapeut“), – logopedas („Logopäde / Logopädin“), – ortoptikas („Orthoptist(in)“), – valstybės pripažįstamas vaikų priežiūros darbuotojas („Staatlich anerkannte(r) Erzieher(in)“), – valstybės pripažįstamas specialusis pedagogas („Staatlich anerkannte(r) Heilpädagoge(in)“), – medicinos laboratorijos technikas („medizinisch-technische(r) Laboratoriums- Assistent(in)“), – medicinos rentgeno technikas („medizinisch-technische(r) Radiologie-Assistent(in)“), – medicinos funkcinės diagnostikos technikas („medizinisch-technische(r) Assistent(in) für Funktionsdiagnostik“), – veterinarijos technikas („veterinärmedizinisch-technische(r) Assistent(in)“), – dietistas („Diätassistent(in)“), – farmacijos specialisto („Pharmazieingenieur“) kvalifikacija, įgyta iki 1994 m. kovo 31 d. buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje arba naujojoje Länder teritorijoje, – psichikos sveikatos slaugytojas („Psychiatrische(r) Krankenschwester / Krankenpfleger“), – kalbos terapeutas („Sprachtherapeut(in)“), kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš: i) ne trumpesnio kaip 3 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir tam tikrais atvejais papildomai vienų arba 2 metų specializacijos kursų, kuriuos baigus taip pat reikia laikyti egzaminą, ii) arba bent 2,5 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir papildomai ne trumpesnės kaip šešių mėnesių darbo praktikos arba ne trumpesnės kaip šešių mėnesių stažuotės patvirtintoje įmonėje, iii) arba bent 2 metų specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir papildomai ne trumpesnės kaip vienų metų darbo praktikos arba ne trumpesnės kaip vienų metų stažuotės patvirtintoje įmonėje; Čekijos Respublikoje: – sveikatos apsaugos padėjėjas („Zdravotnický asistent“), kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio vidurinio ugdymo vidurinėje medicinos mokykloje, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu, – mitybos padėjėjas („Nutriční asistent“), kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio vidurinio ugdymo vidurinėje medicinos mokykloje, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu; Italijoje: – dantų technikas („odontotecnico“), – optikas („ottico“), kuris yra baigęs mokymo ir lavinimo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš: i) ne trumpesnio kaip 3 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir tam tikrais atvejais papildomai vienų arba 2 metų specializacijos kursų, kuriuos baigus taip pat reikia laikyti egzaminą, ii) arba bent 2,5 metų specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir papildomai ne trumpesnės kaip šešių mėnesių darbo praktikos arba ne trumpesnės kaip šešių mėnesių stažuotės patvirtintoje įmonėje, iii) arba bent 2 metų specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir papildomai ne trumpesnės kaip vienų metų darbo praktikos arba ne trumpesnės kaip vienų metų stažuotės patvirtintoje įmonėje; Kipre: – dantų technikas („οδοντοτεχνίτης“), kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 6 metų pradinio ugdymo, 6 metų vidurinio ugdymo, 2 metų aukštesniojo profesinio mokymo ir vienų metų profesinės praktikos, – optikas („τεχνικός oπτικός“), kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 6 metų pradinio ugdymo, 6 metų vidurinio ugdymo, 2 metų aukštesniojo profesinio mokymo ir vienų metų profesinės praktikos; Latvijoje: – dantų gydytojo padėjėjas („zobārstniecības māsa“), kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo, 2 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje ir 3 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti, – biomedicinos laborantas („biomedicīnas laborants“), kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo, 2 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje ir 2 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti, – dantų technikas („zobu tehniķis“), kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo, 2 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje ir 2 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti, – fizioterapeuto padėjėjas („fizioterapeita asistents“), kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo, 3 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje ir 2 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti