Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 28/08 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATOMINĖS ELEKTRINĖS ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO 1 DALIES (2008 M. VASARIO 1 D. REDAKCIJA) NUOSTATŲ IR 11 STRAIPSNIO (2008 M. VASARIO 1 D. REDAKCIJA) 1 DALIES 1 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2009 m. kovo 2 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Pirmininko pavaduotojui Raimondui Šukiui, Seimo nariui Juliui Veselkai, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo narei Birutei Vėsaitei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. sausio 27–28 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 28/08 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 1 straipsnyje išdėstytą prašymą ištirti: – ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, keičianti Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir „numatanti vienintelį nacionalinio investuotojo veiklos tikslą, kad „nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“, ir neįteisinanti vartotojų teisių gynimo“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai; – ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, kuria keičiama įstatymo 10 straipsnio 1 dalis ir kurioje numatyta „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims; – ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytas keičiamojo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, 29 straipsniui. Konstitucinis Teismas nustatė: I

1. Pareiškėjas – Seimas 2008 m. rugsėjo 22 d. priėmė nutarimą Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje yra išdėstytas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti: – ar Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, keičianti Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir „numatanti vienintelį nacionalinio investuotojo veiklos tikslą, kad „nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“, ir neįteisinanti vartotojų teisių gynimo“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai; – ar Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, kuria keičiama įstatymo 10 straipsnio 1 dalis ir kurioje numatyta „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims; – ar Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytas keičiamojo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, 29 straipsniui. Pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2008 m. spalio 6 d.
2. Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 8 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstyto prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priėmimo“ nutarė priimti Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar: – Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai; – Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims; – Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai.
3. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl minėto prašymo priėmimo 2008 m. spalio 11 d. buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 2008, Nr. 117-4457). Nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje yra sustabdytas Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674), 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) 1 dalies 1 punkto galiojimas atitinkama apimtimi. II Pareiškėjo – Seimo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
4. Ginčijamoje Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatoje „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak pareiškėjo, yra numatytas vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, gali prieštarauti Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai, juolab kad Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 4 skyriaus dalyje „Ekonominė politika“ energetikos sektorius pavadintas strategiškai svarbiu nacionaliniam saugumui ūkio sektoriumi. Vadinasi, pasak pareiškėjo, vartotojų teisių nepažeidžiančių elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo užtikrinimas turi ypatingą reikšmę Lietuvos ūkiui bei gyventojams – elektros energijos vartotojams.
5. Ginčijamoje Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatoje „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak pareiškėjo, numatoma sukurti tokį nacionalinį investuotoją, kuris, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, gali prieštarauti Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 4 dalims, juolab kad pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 4 skyriaus dalį „Ekonominė politika“ strategiškai svarbiame nacionaliniam saugumui ūkio sektoriuje draudžiama dominuoti vienam investuotojui. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Seimas yra ratifikavęs Lisabonos sutartį, iš dalies keičiančią Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį, kurios 176a straipsnio pirmosios dalies a punkte nurodyta: „
6. Kuriant vidaus rinką ar jai veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką, Sąjungos energetikos politika, vadovaujantis valstybių narių solidarumu, siekiama: a) užtikrinti energijos rinkos veikimą; <...>.“
7. Pareiškėjo teigimu, Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatytu reguliavimu („Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“) valstybė sudarė galimybę kurti nacionalinį investuotoją be konkurso ir nesilaikant sąžiningos konkurencijos principo, nes buvo pasirinkta vienintelė partnerė – akcinė bendrovė „VST“ ir jai nustatytos išimtinės teisės, t. y. įstatymu įtvirtintas nevienodas teisinis ūkio subjektų reguliavimas. Toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, gali prieštarauti Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai, juolab kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, antraip ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nebūtų laikomas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkės B. Vėsaitės ir buvusios suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Ūkio ministerijos Teisės ir viešųjų pirkimų departamento direktorės N. Pažūsienės (Seimo Pirmininko 2009 m. sausio 12 d. potvarkiu Nr. PP-13 N. Pažūsienė neteko įgaliojimų atstovauti Seimui šioje konstitucinės justicijos byloje) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pareiškėjo argumentai dėl ginčijamų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai yra nepagrįsti.
8. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija dėl Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai grindžiama šiais argumentais. 1.
9. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė B. Vėsaitė paaiškino, kad ginčijama nuostata formaliai yra konstatuotas nacionalinio investuotojo statusas. Nacionalinis investuotojas yra privatus juridinis asmuo, jis nėra valstybės institucija, kuriai priskirtinos vartotojų teisių gynimo funkcijos. Dėl šios priežasties nėra aišku, kokį galimą vartotojų teisių pažeidimą ir atitinkamai teisinio reguliavimo trūkumą ginčijamoje nuostatoje įžvelgė Seimas. Atominės elektrinės įstatymas yra specialusis įstatymas, skirtas jo 1 straipsnyje nurodytam konkrečiam tikslui – naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo nuostatoms nustatyti, teisinėms, finansinėms ir organizacinėms prielaidoms įgyvendinti naujos atominės elektrinės projektą sudaryti. Atominės elektrinės įstatymo paskirtis ir tikslas nėra vartotojų teisių gynimas. Vartotojų teisių ir interesų gynimą reglamentuoja kiti teisės aktai, kurių veikimas ginčijama nuostata nepakeistas. Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata, kurioje numatyta, kad nacionalinis investuotojas sieks naudos sau ir savo akcininkams, savaime neprieštarauja Konstitucijai. Naudos siekimas yra esminė pagal Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalį saugomos asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos prielaida. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamoje nuostatoje reikalaujama naudos siekimo tikslą įgyvendinti socialiai atsakingai. Be to, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Ši nuostata yra papildomas saugiklis, užtikrinantis, kad nacionalinis investuotojas savo veiklą vykdys socialiai atsakingai. 1.
10. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės N. Pažūsienės nuomone, Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis neturėtų būti aiškinama kaip nustatanti pareigą įstatymų leidėjui kiekviename priimame įstatyme nustatyti vartotojų interesų gynimo priemones ar vartotojų interesų apsaugą užtikrinančias valstybės institucijas. Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta konkrečių vartotojų teisių gynimo priemonių, nes jos įtvirtintos kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose: bendrąją vartotojų teisių ir interesų apsaugą užtikrina Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas; elektros energetikos sektoriuje vartotojų teisių ir interesų apsaugą užtikrina specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas. Šiuose teisės aktuose įtvirtintos vartotojų teisių gynimą ir apsaugą užtikrinančios nuostatos nebuvo pakeistos ar panaikintos. Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai. Naudos siekimu yra pagrįsta rinkos ekonomika. Teisė siekti naudos kyla iš Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų; be naudos siekimo elemento neįmanoma ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Tai, kad privataus juridinio asmens veikloje siekiama naudos, savaime nepaneigia to, kad tokia veikla realizuojamos visuomenei naudingos ūkinės pastangos bei iniciatyva. Kad naudos siekio įgyvendinimas būtų suderinamas su Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalimi, užtikrina Elektros energetikos įstatymo nuostatos, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata, kurioje numatyta, kad naudos sau ir savo akcininkams nacionalinis investuotojas sieks socialiai atsakingai. Tai, kad nacionalinis investuotojas sieks savo tikslų socialiai atsakingai, užtikrina ir Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Ginčijama nuostata turėtų būti vertinama visos Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (įtvirtinančios nacionalinio investuotojo statusą ir pagrindinius veiklos tikslus) kontekste. Atsižvelgiant į Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, pareiga užtikrinti vartotojų teisių gynimą negali būti perkeliama privatiems juridiniams asmenims.
11. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija dėl Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims grindžiama šiais argumentais. 2.
12. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė B. Vėsaitė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad prieš priimant Atominės elektrinės įstatymą buvo analizuojami įvairūs naujos atominės elektrinės statybos projekto įgyvendinimo būdai, įskaitant tiesioginį valstybės dalyvavimą ir (arba) projekto įgyvendinimą vien valstybės kontroliuojamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų pajėgumais. Kaip parodė ekspertų atliktas Atominės elektrinės įstatymo projekto vertinimas, valstybės kontroliuojamos akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai yra ekonomiškai nepajėgios įgyvendinti tokio masto projektą, o tiesioginis valstybės dalyvavimas šiame projekte galėtų būti traktuojamas kaip valstybės pagalba, kuriai Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose yra nustatyti nemaži apribojimai. Dėl šios priežasties – tai pagrindžia išsamūs ekonominiai skaičiavimai – tik nacionalinio investuotojo, formuojamo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ pagrindu, alternatyva buvo ekonomiškai gyvybinga ir tinkama Atominės elektrinės įstatyme nurodytiems strateginiams Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos vystymo tikslams pasiekti. Pastačius naują atominę elektrinę bei sujungus Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemas būtų sustiprinta Lietuvos energetinis saugumas ir energetinė nepriklausomybė. Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatas nacionaliniam investuotojui nesuteikiama jokių išimtinių teisių. Dėl to, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas ir jis dalyvaus valdant atominę elektrinę statysiančią įmonę, nėra varžomos kitų ūkio subjektų teisės vykdyti analogišką veiklą, t. y. veiklą, susijusią su naujos atominės elektrinės projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (arba) priežiūra bei elektros energetikos sistemos jungčių statyba. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus analogišką veiklą gali vykdyti visi ūkio subjektai, atitinkantys teisės aktuose nustatytas sąlygas ir reikalavimus. Sukūrusi nacionalinį investuotoją, valstybė išlaikė elektros energijos perdavimo tinklų operatorės akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir elektros energijos skirstomųjų tinklų operatorės akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų kontrolę. Dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo padėtis atitinkamose rinkose, kiek tai susiję su šių įmonių veikla, iš esmės nepasikeitė. Esminis pasikeitimas, įvykęs dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo, yra tas, kad pasikeitė akcinės bendrovės „VST“ kontrolė. Sukūrus nacionalinį investuotoją, privataus asmens (akcininko) įgyvendintą kontrolę pakeitė valstybės kontrolė. Nepaisant tokio elektros energiją skirstančių įmonių kontrolės konsolidavimo, nacionalinio investuotojo sukūrimas negali būti traktuojamas kaip sudarantis prielaidas monopolizuoti gamybą ar rinką bei ribojantis sąžiningos konkurencijos laisvę. Rinkos monopolizavimo arba sąžiningos konkurencijos ribojimo problema galėtų kilti, jei į vieną ūkio subjektų grupę būtų sujungiami keli nepriklausomi ir tarpusavyje konkuruojantys ūkio subjektai. Tokiu atveju rinkoje sumažėtų konkurencija, t. y. kiltų rinkos monopolizavimo ir konkurencijos ribojimo grėsmė. Akcinės bendrovės „VST“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, kaip skirstomuosius tinklus eksploatuojančių įmonių, veiklos ypatumas tas, kad kiekviena iš jų iš esmės yra vienintelė skirstomųjų tinklų operatorė atitinkamoje rinkoje. Tai reiškia, kad tarpusavyje šios įmonės tiesiogiai nekonkuruoja. Dėl šios priežasties, sukūrus nacionalinį investuotoją, konkurencija elektros energijos skirstymo paslaugų rinkose nesikeičia, taip pat neatsiranda prielaidų kilti tokioms pasekmėms kaip rinkos monopolizavimas ar sąžiningos konkurencijos ribojimas. Tuo tarpu elektros energijos tiekimo veikla nėra monopolinė, jos gali imtis kiekvienas asmuo, gavęs atitinkamą licenciją. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipė dėmesį ir į užsienio valstybių (Austrijos, Čekijos, Estijos) patirtį, patvirtinančią tendenciją elektros energijos gamybą, perdavimą ir skirstymą konsoliduoti vienoje įmonėje. 2.
13. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė N. Pažūsienė paaiškino, kad pastačius naują atominę elektrinę bei sujungus Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemas būtų sustiprinta Lietuvos energetinis (kartu ir nacionalinis) saugumas ir energetinė nepriklausomybė. Buvo svarstomos kelios galimos naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių statybos projektų įgyvendinimo alternatyvos; nepriklausomo eksperto atliktas Atominės elektrinės įstatymo projekto vertinimas parodė, kad kitų ekonomiškai pagrįstų alternatyvų, t. y. nesukuriant nacionalinio investuotojo, įgyvendinti naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių statybos projektus nėra. Buvo nustatyta, kad sujungus tris elektros sektoriaus įmones naujoji įmonių grupė būtų finansiškai pajėgi inicijuoti ir įgyvendinti naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių investicinius projektus. Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata nėra nustatomas monopolis, t. y. nacionaliniam investuotojui nėra suteikiamos išimtinės teisės ar privilegijos, dėl kurių galėtų būti diskriminuojami kiti ūkio subjektai ir ribojama jų ūkinė laisvė elektros energijos gamybos, perdavimo ar skirstymo srityje. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus elektros energiją gaminti gali visi ūkio subjektai, atitinkantys teisės aktuose (inter alia Elektros energetikos, Branduolinės energijos įstatymuose) nustatytas sąlygas ir reikalavimus. Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata elektros energijos gamyba nemonopolizuojama. Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata elektros energetikos sistemos jungčių statyba nėra monopolizuojama. Tai pagrindžia Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostata, kurioje numatyta, kad nacionaliniam investuotojui Atominės elektrinės įstatymu nėra suteikiamos išskirtinės teisės kitų asmenų atžvilgiu įgyvendinti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungčių su Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemomis statybos projektus. Nacionalinio investuotojo formavimas elektros energijos perdavimo veiklą vykdančios akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, skirstomųjų tinklų operatorių akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ pagrindu neturėtų būti vertinamas kaip rinkos monopolizavimas ar konkurencijos ribojimas dėl dviejų pagrindinių priežasčių: 1) Sukūrus nacionalinį investuotoją, pasikeitė Lietuvos elektros energetikos bendrovių akcininkų struktūra ir kontrolė, tačiau tai neturi įtakos elektros energijos perdavimo ir paskirstymo paslaugų rinkoms. Iki nacionalinio investuotojo sukūrimo Lietuvos Respublika kontroliavo akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ (elektros energijos perdavimas) ir akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus (elektros energijos paskirstymas atitinkamoje Lietuvos dalyje). Sukūrus nacionalinį investuotoją, Lietuvos Respublika kontroliuoja ir nacionalinį investuotoją, turėdama akcijų ir balsų daugumą, ir nacionalinio investuotojo dukterines įmones – akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ ir akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus. Nacionalinio investuotojo sukūrimas neturėjo jokios įtakos šių dviejų įmonių padėčiai elektros energijos perdavimo ir skirstymo rinkose. Be to, kadangi akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ yra vienintelė Lietuvoje elektros energijos perdavimo paslaugas teikianti bendrovė, nacionalinio investuotojo sukūrimas neturėjo jokios įtakos ir elektros energijos perdavimo veiklai, t. y. jos nemonopolizavo. Akcinė bendrovė „VST“ ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai (kurios tiesiogiai niekada nekonkuravo) valdo elektros energijos skirstomuosius tinklus, esančius skirtingose geografinėse teritorijose, todėl išskirtinos dvi atskiros rinkos. Kiekviena šių įmonių yra vienintelė tokio pobūdžio įmonė, veikianti atitinkamoje teritorijoje; dėl šios priežasties nacionalinio investuotojo sukūrimas bei akcinės bendrovės „VST“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų kontrolės konsolidavimas neturi jokios įtakos jų padėčiai atitinkamose elektros energijos skirstymo paslaugų rinkose. 2) Elektros energetikos įstatymo 32 ir 40 straipsniai įgyvendina 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančioje Direktyvą 96/92/EB, numatytą elektros energetikos vidaus rinkos veikimo modelį. Elektros energetikos įstatymo 32 straipsnyje yra įtvirtintas veiklos rūšių, bet ne nuosavybės išskyrimo principas, o 40 straipsnyje nustatyti elektros energijos rinkos liberalizavimo etapai. Nacionalinio investuotojo sukūrimu nesudaroma prielaidų sujungti veiklos rūšis, t. y. elektros energijos gamybą, perdavimą ir paskirstymą. Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys, kad nepriklausomo eksperto atliktame Atominės elektrinės įstatymo projekto vertinime yra pateikta keturiolika užsienio įmonių, kuriose elektros energijos gamybos, perdavimo, paskirstymo, tiekimo ir (arba) didmeninės prekybos veikla yra konsoliduota, pavyzdžių.
14. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija dėl Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostatos „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai grindžiama šiais argumentais. 3.
15. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė B. Vėsaitė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ekonominiai pajėgumai buvo nepakankami tokio masto projektui įgyvendinti, o tiesioginis valstybės dalyvavimas buvo sunkiai įmanomas ir netgi nepageidautinas, nes galėtų būti traktuojamas kaip valstybės pagalba. Dėl šių aplinkybių buvo būtina į naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių statybos projektų įgyvendinimą įtraukti privatų investuotoją. Kontrolinį akcinės bendrovės „VST“ akcijų paketą turinčio asmens pasirinkimą nulėmė kelios objektyvios aplinkybės. Pirma, Lietuvoje veikia tik du skirstomųjų tinklų operatoriai – akcinė bendrovė „VST“ ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai. Įtraukus į projekto įgyvendinimą vien akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus, kita skirstomųjų tinklų bendrovė, akcinė bendrovė „VST“, būtų diskriminuojama. Antra, kontrolinį akcinės bendrovės „VST“ akcijų paketą turintį asmenį įtraukus į projekto įgyvendinimą valstybė gali padidinti Lietuvos energetikos sektoriaus kontrolę. Šiuo požiūriu jokio kito asmens dalyvavimas projekte neužtikrintų šio tikslo pasiekimo. Trečia, be akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, akcinė bendrovė „VST“ yra vienintelis ūkio subjektas, turintis nemažą elektros vartotojų rinką. Galimybė veikti šioje rinkoje užtikrina stabilų pinigų srautų generavimą, būtiną siekiant įgyvendinti naujos atominės elektrinės projektą. Suinteresuoto asmens atstovė savo poziciją grindžia šiomis nepriklausomam ekspertui atlikus Atominės elektrinės įstatymo vertinimą pateiktomis išvadomis: „Įstatymo projekto nuostatos dėl nacionalinio investuotojo kaip nacionalinės energetikos bendrovės formavimo, konsoliduojant akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai ir akcinės bendrovės „VST“ pajėgumus bei ekonominį potencialą, remiantis analizei pateiktais konsoliduojamų bendrovių finansiniais rodikliais ir prielaida, kad galiojanti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo bei tiekimo galutiniams vartotojams kainodaros politika išliks stabili, yra ekonomiškai pagrįstos. Analizei pateikti finansiniai rodikliai leidžia pagrįstai prognozuoti, kad nacionalinio investuotojo suformavimas leis pasiekti įstatymo projekte nurodytus strateginius Lietuvos Respublikos energetikos sistemos vystymo tikslus.“ Atominės elektrinės įstatyme nėra įtvirtinta baigtinio nacionalinio investuotojo dalyvių sąrašo, jame numatyta, kad ir kiti ūkio subjektai vėliau galės prisidėti prie nacionalinio investuotojo veiklos. 3.
16. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė N. Pažūsienė paaiškino, jog rengiant Atominės elektrinės įstatymą buvo atliktas teisinis įvertinimas, kuris parodė, kad nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisės aktuose nėra nustatyto privalomo reikalavimo formuojant nacionalinį investuotoją parenkant privatų investuotoją taikyti konkurso procedūrą. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Valstybės turto įstatymas) 19 straipsnyje yra numatyta valstybės teisė steigti bendrovę kartu su privačiu investuotoju ir įnešti į jos kapitalą valstybei priklausančio turto. Šiame straipsnyje nustatyta, kad valstybės turtas gali būti investuojamas, t. y. perduodamas kaip įnašas, ir numatyti tokio valstybės turto investavimo būdai, tarp kurių inter alia yra valstybės turto (akcijų), kaip įnašo, perdavimas akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei vykdant steigimo sutartyje prisiimtus steigėjo turtinius įsipareigojimus arba didinant akcinės bendrovės, kurios dalyvė yra valstybė, įstatinį kapitalą (Valstybės turto įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Valstybės turto įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, šiuo būdu gali būti investuojamas ir valstybės finansinis turtas – valstybei nuosavybės teise priklausantys vertybiniai popieriai ir turtinės teisės, atsirandančios iš šių vertybinių popierių. Laikantis Valstybės turto įstatymo nuostatų, pati valstybės turto investavimo procedūra buvo atliekama vadovaujantis Valstybės turto įstatymą detalizuojančiu poįstatyminiu aktu – Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo kriterijų ir sprendimų priėmimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), patvirtintu Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758 (Žin., 2007, Nr. 80-3275). Apraše nenumatyta pareiga rengti viešą konkursą privačiam investuotojui atrinkti tais atvejais, kai valstybė nusprendžia kartu su privačiu investuotoju investuoti į naujai steigiamą ar įstatinį kapitalą didinančią bendrovę. IV
17. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno paaiškinimai. Juose pažymima, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) numatytas tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams atitinka Konstitucijoje nurodytą subjekto teisę vadovautis asmens ūkinės veiklos laisvės principu, o sąlyga, kad naudos reikia siekti socialiai atsakingai, patvirtina, jog subjektui gali būti nustatomi privalomi reikalavimai. Be to, paaiškinimuose pažymima, kad didžiąją dalį nacionalinio investuotojo akcijų valdo valstybė, kuri, laikydamasi ir Europos Bendrijų teisėje įtvirtintų bendrovių autonomijos ir savarankiškumo priimant sprendimus reikalavimų, gali spręsti, kas yra naudinga ne tik šiai bendrovei, bet ir visuomenei. Antruoju klausimu, dėl rinkos monopolizavimo, pažymima, kad nacionalinis investuotojas LEO LT, AB, nemonopolizuoja elektros energijos perdavimo ar paskirstymo teisių. Tos teisės priklausė ir tebepriklauso akcinėms bendrovėms „Lietuvos energija“, Rytų skirstomiesiems tinklams ir „VST“, nacionaliniam investuotojui jos nepereina. Sukūrus akcinę bendrovę LEO LT, AB, kuri per savo dukterines įmones valdo pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus, padėtis rinkos monopolizavimo požiūriu nepasikeitė, t. y. ir toliau išlieka natūralios monopolijos, atliekančios elektros energijos perdavimo ir skirstomųjų tinklų operatorių funkcijas. Pasak D. Kriaučiūno, kadangi šios monopolijos tarpusavyje nekonkuravo, kalbėti apie elektros energijos rinkos monopolizavimą vien dėl to, kad šiuo metu perdavimo ir skirstomųjų tinklų operatoriai priklauso vienai bendrovių grupei, nėra jokio pagrindo. Dėl vienintelio partnerio pasirinkimo paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į istorines nagrinėjamos nuostatos priėmimo aplinkybes. Atominės elektrinės įstatymas tiek, kiek tai susiję su nacionaliniu investuotoju, įtvirtino du pagrindinius principus: privačią iniciatyvą, t. y. nacionalinis investuotojas buvo paskirtas privačiam juridiniam asmeniui pareiškus iniciatyvą investuoti į projektą, ir nacionalinio investuotojo – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinio kapitalo didinimą turtiniais įnašais, t. y. didžiausių Lietuvos energetikos bendrovių – akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ akcijomis. Tai, kad buvo priimti pradinio įstatymo pakeitimai, visiškai nereiškia, kad nebeliko akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ privačios iniciatyvos. Pažymima, kad nors Europos Sąjungos teisėje vienareikšmiškai nėra nustatyta, jog tokiais atvejais, kaip, pavyzdžiui, steigiant nacionalinį investuotoją pagal dabartinės redakcijos Atominės elektrinės įstatymą, turėjo būti rengiamas konkursas privačiam investuotojui parinkti, akivaizdu, kad toks konkursas būtų išsklaidęs visas abejones. Tačiau, kadangi projektui įgyvendinti buvo būtina ir ekonomiškai naudinga konsolidacija (taip manyti leidžia konsultantų pateikti vertinimai), konkursas šiuo atveju nebūtų davęs kitokių rezultatų. Pasak D. Kriaučiūno, taikant istorinį aiškinimo būdą, jeigu vienintelis partneris buvo pasirinktas remiantis motyvais, susijusiais su akcinės bendrovės „VST“ turimu turtiniu įnašu ir laikantis privataus investuotojo principų (jis reiškia, kad privatus investuotojas panašiomis aplinkybėmis būtų sudaręs atitinkamą sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip tos, kurių laikėsi valstybė), sąžininga konkurencija ir lygiateisiškumo principas neturėtų būti laikomi pažeistais.
18. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos energetikos instituto tarybos pirmininko J. Vilemo paaiškinimai. Juose teigiama, kad elektros energetikos sistemose elektros perdavimo veikla ir paskirstymo veikla yra natūralios monopolijos. Konkurencija toje srityje technologiškai labai sunkiai įgyvendinama, o jei būtų bandoma tai daryti, visa sistema taptų daug sudėtingesnė ir brangesnė, dėl to vartotojams būtų tiekiama brangesnė elektros energija. Nacionalinis investuotojas tik dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos bei jungčių su Švedija ir Lenkija projektus. Projektai yra tarptautiniai, juose dalyvauja keletas valstybių, ir tų objektų juridinį statusą nulems esami ir nauji ateityje atsirasiantys Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktai, be abejo, draudžiantys ir drausiantys elektros energijos gamybos sektoriuje kurti monopolines struktūras. Paaiškinimuose pažymima, jog tai, kad valstybė be konkurso pasirinko vienintelį privatų partnerį – akcinę bendrovę „VST“, apskritai yra pažeidimas. Tačiau valstybė, vadovaudamasi politiniais motyvais, neadekvačiai įvertinusi Lietuvos ir kaimynų energetinio ūkio realijas, tikrąsias krašto ekonomikos galimybes, naujos atominės elektrinės statybą padarė pirmaeiliu, neatidėliotinu uždaviniu ir nustatė nerealius įgyvendinimo terminus – pastatyti naują atominę elektrinę iki 2015 metų. Neturėdama pakankamai laiko, Vyriausybė ėmėsi visais būdais spartinti pasirengimą statybai. Vienas iš būdų sutaupyti nemažai laiko – tai atsisakyti neišvengiamai ilgo ir sudėtingo proceso – konkurso tvarka parinkti nacionaliniam investuotojui partnerį. Seimo priimtoje Nacionalinėje energetikos strategijoje patvirtinus nerealius šio ypač brangaus, rizikingo ir vienpusiškai argumentuoto projekto įgyvendinimo terminus, Vyriausybė, bandydama jų nepažeisti, turėjo pažeisti kitas procedūras. Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad numatomos statyti atominės elektrinės vieno bloko galia (–1.100 MW ir daugiau) yra labai didelė, palyginti su ta, kurios reikia visai Lietuvos elektros energetikos sistemai. Todėl naujoji atominė elektrinė visą laiką bus dominuojanti energijos tiekėja, neleidžianti pasireikšti konkurencijai.
19. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno paaiškinimai. Juose pažymima, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nėra įtvirtintos išimtinės teisės konkrečiam ūkio subjektui vykdyti vienokią ar kitokią ūkinę veiklą, todėl ji nelaikytina pažeidžiančia Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį, draudžiančią monopolizuoti rinką, t. y. suteikti išimtines teises ūkio subjektui veikti tam tikroje ūkio srityje. Pažymima, kad elektros energetikos sektoriui visiškos konkurencijos laisvės principas dėl kai kurių rūšių veiklos specifikos (pavyzdžiui, elektros energijos perdavimo, paskirstymo veikla dėl būtinybės turėti tam tikrus išteklius organizuojama pagal monopolijos modelį) sunkiai pritaikomas visa apimtimi. Tokia sektoriaus specifika nėra susijusi su Atominės elektrinės įstatymo nuostatomis. Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad Konkurencijos taryba neatliko įprastos koncentracijų kontrolės procedūros, kadangi Atominės elektrinės įstatyme numatydamas nacionalinio investuotojo formavimo principus įstatymų leidėjas a priori įvertino koncentraciją kaip leistiną. Dėl Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai paaiškinimuose pažymima, kad visi suinteresuoti ūkio subjektai, atitinkantys norinčiam dalyvauti steigiant nacionalinį investuotoją ūkio subjektui keliamus reikalavimus, turėtų turėti lygias galimybes varžytis dėl dalyvavimo nacionalinio investuotojo kapitale. Neįvykdžius atitinkamos atrankos procedūros ir konkretų ūkio subjektą paskyrus nacionalinio investuotojo projekto dalyviu, kiti ūkio subjektai netenka galimybės varžytis dėl atitinkamų teisių įgijimo. Todėl nagrinėjamos Atominės elektrinės įstatymo nuostatos galėtų būti traktuojamos kaip pažeidžiančios Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad sąžiningos konkurencijos laisvė nelaikytina savaimine vertybe, todėl tam tikrais atvejais sąžiningos konkurencijos laisvės principo ribojimas dėl įvairių atitinkamos situacijos ypatumų gali būti pateisinamas (pavyzdžiui, tam tikrais atvejais suteikti išimtines teises yra būtina norint užtikrinti efektyvų atitinkamos veiklos vykdymą, kurio negali garantuoti neribota ūkio subjektų konkurencija). Todėl, Konkurencijos tarybos nuomone, šiuo konkrečiu atveju taip pat turėtų būti vertinama, ar pasirinktas nacionalinio investuotojo formavimo būdas nėra pateisinamas dėl elektros energetikos sektoriaus specifikos ar kitų priežasčių.
20. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos l. e. komisijos pirmininko pareigas D. Janulionio paaiškinimai. Juose pažymima, kad ši komisija pritaria Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. X-1729 išdėstytoms abejonėms dėl ginčijamų Atominės elektrinės įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Komisijos nuomone, ginčijamų Atominės elektrinės įstatymo pakeitimo ir papildymo straipsnių priėmimas gali turėti neigiamos įtakos vartotojų interesams, nes nacionalinį investuotoją kuriant be konkurso (t. y. įstatymo pagrindu) yra sudaromos prielaidos monopolizuoti pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo rinkų dalį.
21. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus F. Petrausko paaiškinimai. Juose pažymima, kad elektros energetikos srityje turi būti nustatytos teisinės priemonės, leidžiančios sumažinti neigiamus padarinius vartotojams, ir užtikrinama pakankama vartotojų teisių apsauga. Šiuo metu galiojantys teisės aktai elektros energetikos srityje nustato tam tikrą vartotojų teisių apsaugą. Pasak F. Petrausko, energetikos sektoriuje atsiradus monopolininkui, įstatymuose įtvirtinta vartotojų teisių apsauga elektros energetikos srityje (kainų reguliavimas, viršutinių kainų ribų nustatymas, elektros energetikos sektoriaus įmonių pareiga pateikti vartotojams informaciją) būtų nepakankama. V
22. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo pareiškėjo – Seimo atstovai Seimo Pirmininko pavaduotojas R. Šukys, Seimo narys J. Veselka. 1.
23. Pareiškėjo – Seimo atstovas Seimo Pirmininko pavaduotojas R. Šukys pažymėjo, kad Seimas, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatydamas nacionalinio investuotojo tikslus, nurodė, kad prioritetinis, vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, tačiau pačios sampratos „socialiai atsakingai“ nesuformulavo. Specialistai sąvoką „socialiai atsakingai“ traktuoja skirtingai. „Nauda sau“ – tai nauda privačiam nacionaliniam investuotojui, nauda yra pelnas; nors valstybė turi daugiau negu pusę įstatinį kapitalą sudarančio akcijų paketo, teisine prasme nacionalinis investuotojas yra privatus juridinis asmuo; kaip pagrindinis, svarbiausias nacionalinio investuotojo tikslas siekti naudos yra įtvirtintas ir vėliau patvirtintuose LEO LT, AB įstatuose, steigimo sutartyje bei akcininkų sutartyje. R. Šukio nuomone, didžiausia abejonė kyla dėl to, ar sąvoka „socialiai atsakingai“ yra deklaratyvaus pobūdžio, ar tai yra tam tikras praktinis įpareigojimas nacionaliniam investuotojui, kaip šis įpareigojimas galėtų būti įgyvendintas, kas kontroliuotų jo įgyvendinimą. Galima suprasti, ką reiškia socialiai atsakingai vykdyti veiklą, socialiai atsakingai siekti tikslų (tai ir elektrinės statyba, ir aplinkosaugos klausimai), tačiau socialiai atsakingo pelno siekimo samprata nėra aiški. Pasak R. Šukio, atsižvelgiant į Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, įstatyme privalėjo būti atskirai aptarta, kaip bus užtikrinti vartotojų interesai ir kas yra „socialiai atsakingai“, kokia šios sampratos esmė, kaip bus ginami vartotojų interesai. Atominės elektrinės įstatyme nėra nuostatų dėl vartotojų teisių gynimo. Yra specialūs įstatymai, reguliuojantys vartotojų teisių gynimo santykius: Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas, tačiau juose įtvirtintų bendrųjų normų nepakanka vartotojų interesams ginti, kuriant monopoliją nebuvo nustatyti monopolininkui taikytini reikalavimai. Valstybei atsisakius valdymo visoje tokioje ekonomikos ūkio šakoje kaip elektros energetika, jos galimybės ginti vartotojų interesus tapo daug mažesnės. Pareiškėjo atstovas pažymėjo, kad akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, akcinės bendrovės „VST“ sujungimas į absoliučią monopoliją – LEO LT, AB, nenustačius jokių papildomų reikalavimų ir pasunkinus elektros energetikos sistemos kontrolės mechanizmų įgyvendinimą tokios įmonės atžvilgiu, nors ir turint tikslą pastatyti naują atominę elektrinę bei elektros jungtis, yra nepagrįstas ir prieštarauja Konstitucijai. Kurdama nacionalinį investuotoją valstybė be konkurso ir netaikydama sąžiningą konkurenciją reglamentuojančių teisės normų, būtent Atominės elektrinės įstatymu, suteikė specialią teisę, pasirinko vienintelį partnerį – akcinę bendrovę Vakarų skirstomuosius tinklus ir nustatė šios bendrovės akcininko išimtines teises, taigi šis įstatymas įtvirtino nevienodą teisinį ūkio subjektų padėties reglamentavimą. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, priešingu atveju ūkinės veiklos teisinis reglamentavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei. R. Šukys pažymėjo, kad ginčijamuose straipsniuose yra įtvirtinta išimtinė akcinės bendrovės „VST“ – kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko teisė dalyvauti steigiant nacionalinį investuotoją. R. Šukys atkreipė dėmesį, kad Viešųjų pirkimų įstatymo (taip pat Europos Sąjungos teisės nuostatų) reikalavimai nagrinėjamu klausimu gali būti netaikomi tik tuo atveju, kai yra būtina apsaugoti esminius valstybės saugumo interesus. Esminių Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, atskirų nuo visos Europos Sąjungos, kaip bendros erdvės, kaip laisvo kapitalo judėjimo erdvės, kuriant nacionalinį investuotoją, kuris per projektą įgyvendinančią bendrovę (kurioje nacionaliniam investuotojui pagal įstatymą turi priklausyti ne mažiau kaip 34 proc. akcijų) statys atominę elektrinę ir savarankiškai per dukterines įmones ar „Lietuvos energijos“ įmonės pajėgumų pagrindu statys jungtis su Švedijos karalystės ir su Lenkijos Respublikos elektros energetikos sistemomis, R. Šukio nuomone, būtent įgyvendinant ekonominius projektus, nėra ir negali būti. Jeigu tokia išimtis yra nustatoma, ji turėtų būti racionaliai pagrįsta pačiame Atominės elektrinės įstatyme. Tokia išimtis turi būti būtina ir turi būti įrodyta, kad kitais būdais esminiai valstybės saugumo interesai nebūtų apsaugoti. Uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“, akcinės bendrovės „VST“ akcijų savininko, kaip derybų partnerio, įrašymas į patį įstatymą yra antikonstitucinis, nes visi kiti ūkio subjektai, tarp jų ir Europos Sąjungos, buvo pašalinti. Tai, kad privačiam kapitalui, tegul ir atitinkančiam euroatlantinės integracijos kriterijus, suteikiamos išskirtinės teisės, tačiau nepagrindžiama, kodėl diskriminuojamas kitas, taip pat euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis kapitalas, ir neįrodoma, kad kitais būdais esminiai valstybės saugumo interesai nebūtų apsaugoti, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 3, 4 dalims. R. Šukio teigimu, Europos įmonių, turinčių kur kas daugiau energetikos ūkio valdymo patirties, yra ne viena, todėl buvo galima skelbti konkursą ir sukurti konkurencinę aplinką, nepažeidžiant paties nacionalinio investuotojo struktūros ir esmės, nes valstybė galėjo reguliuoti, kokį akcijų paketą pasilieka ir kiek pasilieka galimybę reguliuoti nacionalinio investuotojo veiklą, kad būtų pasiekti tikslai pastatyti atominę elektrinę, sujungti Lietuvos elektros energetikos sistemą su Vakarų energetikos sistemomis. R. Šukio manymu, visiškai nebūtina suteikti išskirtinę teisę vienai Lietuvos bendrovei dalyvauti projekte. R. Šukys pabrėžė, kad Atominės elektrinės įstatyme nustačius, jog nacionalinis investuotojas ne privalo įgyvendinti, bet dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, vartojama sąvoka „dalyvauja“ nėra pakankama. Jei būtų konstatuota, kad šiuo atveju yra tikslas siekti reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, tai jis nebuvo pasiektas. Tokiu atveju monopolizavimas, perdavimas privačiam investuotojui visos energetikos ūkio sistemos ją sujungiant, R. Šukio nuomone, prieštarauja laisvos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisiškumo principams. R. Šukys pabrėžė, kad, jo nuomone, šiuo atveju įvyko vertikali koncentracija. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia draudimą valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms, reguliuojančioms ūkinę veiklą, priimti sprendimus, iškreipiančius ir galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją. Galimybė konkuruoti sumažėja arba konkurencija iš atitinkamos rinkos apskritai pašalinama, kai joje įsigali monopolija. Valstybė turi teisinėmis priemonėmis riboti monopolines tendencijas. Jeigu monopolija yra susidariusi, valstybė monopolinę ūkinę veiklą reguliuoja įstatyme nustatydama atitinkamus reikalavimus monopolininkui. Tokio teisinio reguliavimo apimtis gali priklausyti nuo daugelio veiksnių: reguliuojamos ūkio srities, tam tikro laikotarpio ypatumų ir kt. Šiuo atveju nebuvo nustatyta iš esmės jokių monopolijų, nors įvairiuose paaiškinimuose teigiama, kad skirstomųjų tinklų veikla, elektros energijos perdavimas, gamyba, yra natūralios monopolijos. R. Šukio nuomone, kapitalo sujungimas į vertikalią koncentraciją, į absoliučią monopoliją, nenustatant jokių papildomų reikalavimų, apsunkinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos nustatytų principų ir kontrolės įgyvendinimą tokios monopolijos atžvilgiu, nors ir siekiant, rodos, visuomenei labai reikšmingo tikslo – pastatyti naują elektrinę ir elektros jungtis, yra nepagrįstas ir prieštarauja Konstitucijai. R. Šukys taip pat pažymėjo, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2008 m. sausio 22 d. priėmė išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (XP-2799)“, kurioje konstatuota, kad kai kurios įstatymo projekto nuostatos gali prieštarauti Konstitucijai. Pareiškėjo – Seimo atstovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad buvo pažeistos valstybės turto investavimo nuostatos, įtvirtintos Valstybės turto įstatyme. Pagal šį įstatymą valstybės turtas turi būti atitinkamai įvertintas, įneštas nepažeidžiant valstybės interesų, tuo tarpu Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (toliau – Kruonio HAE), Kauno hidroelektrinė (toliau – Kauno HE) buvo perduotos nacionaliniam investuotojui, t. y. privačiam juridiniam asmeniui, jų neįvertinus ir skirstant akcinį kapitalą neįskaičius jų vertės. Įvertinimas taikant diskontuotų pinigų srautų metodą buvo netinkamas ir naudingas tik privačiam investuotojui. Taigi neįskaičiuotas kelių milijardų litų, o gal ir didesnės vertės, turtas, neatsižvelgta į tai, kad be šio turto, be Kauno HE ir Kruonio HAE, akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ veikla iš esmės būtų visai kitokio pelningumo. Vadinasi, privatus investuotojas gavo daugiau akcijų nei įnešė turto, palyginti su įnešta valstybės turto verte, dėl to yra pažeista Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis. 1.
24. Pareiškėjo – Seimo atstovas Seimo narys J. Veselka dėl nacionalinio investuotojo tikslo siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams pažymėjo, kad tokio tikslo nustatymas valstybiniam kapitalui visiškai neatitinka nei valstybės, nei privačių interesų, jokioje valstybėje, kai vyraujantis kapitalas yra valstybinis, nenustatomas pagrindinis tikslas siekti pelno; šiuo atveju valstybės interesas tarsi prilyginamas pelno siekimui. Įteisinant tokį tikslą yra pažeidžiami vartotojų interesai, jie netampa svarbiausiu dalyku. Elektros energija reikalinga visiems – tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims; elektros energija tenkina ne privatų, o viešą interesą; nustatant minėtą nacionalinio investuotojo tikslą viešasis interesas nėra ginamas – jis yra pažeidžiamas. Atominės elektrinės įstatymas yra nacionalinis interesas ir ekonomine, ir nacionalinio saugumo prasme. Kalbėdamas apie sąžiningos konkurencijos principą J. Veselka paaiškino, kad monopolija tam tikromis sąlygomis, ypač mažose valstybėse (kai tenka konkuruoti su didžiųjų valstybių energetikos bendrovėmis), pateisinama, nes faktiškai suskaidžius visą savo energetiką nebūtų įmanoma konkuruoti. J. Veselka pabrėžė, jog šiuo atveju svarbiausia, kad nuo pat pradžių elektros energetikos santykius reguliuojančiuose įstatymuose buvo siekiama vidaus rinkoje sudaryti prielaidas konkurencijai. Tuo tikslu ir buvo restruktūrizuota vieninga monopolinė struktūra „Lietuvos energija“. Dabar vėl kuriama vertikali monopolija. Kalbėdamas apie nacionalinio investuotojo formavimo modelį J. Veselka nurodė, kad šiuo atveju pagrindinis dalykas yra konkurencijos nebuvimas. Naujos atominės elektrinės pastatyti be konsolidavimo negalima. J. Veselkos nuomone, buvo galima palikti bent dalinę konkurenciją, o konsolidavimą vykdyti valstybinio nacionalinio kapitalo pagrindu. Taikyti konsolidavimo principą šiuo atveju beveik tinkama, taip buvo galima daryti, bet reikia išanalizuoti, ar negalima to paties pasiekti paliekant konkurencijos galimybes. J. Veselka pažymėjo, kad LEO LT, AB, dukterinės įmonės negalės veikti savarankiškai, todėl bus pažeidžiama konkurencija. Be to, J. Veselka pažymėjo, kad nė vienas specialistas nepatvirtino, jog LEO LT, AB, įstengs savo jėgomis pastatyti atominę elektrinę, teigiama, kad teks pritraukti užsienio bendrovę, turinčią patirties, finansų, reikiamų pajėgumų; Seimo atstovas kaip pavyzdį nurodė vieną Vokietijos elektros energetikos įmonę, turinčią didelę patirtį energetikos ūkio organizavimo srityje, pažymėdamas, kad jam neaišku, kodėl, pavyzdžiui, tokia įmonė „išbraukiama iš potencialių LEO LT dalyvių“, o pasirenkama bendrovė, neturinti jokios patirties energetikos ūkyje, užsiimanti tik prekyba ir neturinti tokių finansinių galimybių prisidėti prie naujos elektrinės statybos, kokių užsienio bendrovės galėtų turėti. Pasak pareiškėjo atstovo, jeigu tikslas yra kuo veiksmingiau vystyti Lietuvos elektros energetikos sistemą ir pastatyti atominę elektrinę, turėjo būti surengtas viešas konkursas ir suteikta galimybė visiems varžytis įnešant ne akcijas, o konkrečius pinigus. Jeigu būtų buvęs organizuotas viešas konkursas, kuriame lygiomis teisėmis būtų dalyvavę visi ūkio subjektai (galbūt net ir fiziniai asmenys), būtų buvęs įgyvendintas sąžiningos konkurencijos principas. Tačiau šiuo atveju šis principas buvo pažeistas, nes teisė buvo suteikta išimtinai vienam ūkio subjektui „administraciniu būdu“. Šiuo atveju tai, ar asmuo turi patirties elektros energetikos srityje, nėra svarbiausia, nes finansiškai stipri įmonė gali investuoti, pasamdyti reikiamus specialistus ir problemų nekils, – svarbiausia, kad nebūtų pažeistas sąžiningos konkurencijos principas, tačiau priėmus Atominės elektrinės įstatymą šis principas buvo pažeistas. J. Veselka pažymėjo, kad pasirinkus vienintelį partnerį nebuvo paspartinta nei Lietuvos elektros energetikos sistemos jungčių su Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemomis, nei naujos atominės elektrinės statyba. Valstybė, nesivadovaudama nei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu, nei Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymu, nepaisydama naudos savo piliečiams, be jokio pagrindimo visos Lietuvos elektros energetikos sistemos kontrolę perdavė privačiai bendrovei. Valstybė be šios bendrovės sutikimo negalės priimti sprendimo strateginiais klausimais. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą pagrindiniai sprendimai dėl pelno paskirstymo, rezervų sudarymo, bendrovės pertvarkymo, restruktūrizavimo ir kitais klausimais neturint 2/3 akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime negali būti priimti, todėl priimti esminių sprendimų be privataus akcininko sutikimo LEO LT, AB, bus neįmanoma. Turėdamas 38,3 proc. LEO LT, AB, akcijų, privatininkas galės primesti savo sąlygas visai elektros energetikos sistemai. J. Veselka paaiškino, kad svarbiausi sprendimai yra priimami dėl pelno paskirstymo. Atominės elektrinės įstatyme numatytas nacionalinio investuotojo veiklos tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams; tuo atveju, kai privatininkui (privačiam kapitalui) priklauso 38,3 proc. akcijų, akivaizdu, kad be jo sutikimo, privataus intereso LEO LT, AB, pelno paskirstyti bus neįmanoma. J. Veselka paaiškino, kad formaliai bus atskiri skirstomųjų tinklų operatoriai – akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai ir akcinė bendrovė „VST“ (elektros energijos gamyba yra atskirta, nes Elektrėnų, Mažeikių, Vilniaus termofikacinės elektrinės yra savarankiški juridiniai vienetai), tačiau pagal Atominės elektrinės įstatymą statant naują atominę elektrinę praktiškai vienų (ir tų pačių) akcininkų rankose yra sukoncentruojam elektros energijos perdavimo veikla ir paskirstymo veikla, valstybei nebeturint 2/3 balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime priimant sprendimus; pagrindinis tikslas yra pelno siekimas, bet ne viešojo intereso tenkinimas.
25. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė Seimo narė B. Vėsaitė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
26. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo šie specialistai: V. Miškinis (Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos viršininkas), prof. habil. dr. J. Vilemas (Lietuvos energetikos instituto vyriausiasis mokslo bendradarbis, tarybos pirmininkas), V. Navickas (buvęs ūkio ministras), V. Poderys (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas), V. Švedas (valstybės kontrolieriaus pavaduotojas), T. Suslavičius (buvęs LEO LT, AB, patarėjas strategijos ir valdymo klausimais), V. Paškevičius (Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidentas). 3.
27. V. Miškinis paaiškino, kad jis pritaria pareiškėjo – Seimo atstovų R. Šukio ir J. Veselkos Konstitucinio Teismo posėdyje pateiktiems paaiškinimams. V Miškinis pažymėjo, kad Atominės elektrinės įstatyme vartotojų interesai neginami. Specialisto nuomone, į LEO LT, AB, tikslus turėjo būti įrašytas elektros energijos tiekimo saugumas, t. y. nenutrūkstamas elektros energijos tiekimas. Su vartotojų interesų gynimu susiję tikslai yra šie: nenutrūkstamas, patikimas, efektyvus (tai yra minimaliomis išlaidomis, minimalia kaina) elektros energijos tiekimas vartotojams; neigiamo energetikos veiklos poveikio aplinkai mažinimas, pagrįstos konkurencijos skatinimas, skatinimas vartoti vietinius atsinaujinančius išteklius. Dėl elektros energijos perdavimo, skirstymo sutelkimo vienose rankose V. Miškinis pažymėjo, kad šių rūšių veikla yra monopolinė, todėl tai, kad ją vykdys viena bendrovė, nėra blogai; niekur pasaulyje nėra dubliuojančių tinklų. Dėl to elektros energijos importas ir eksportas taip pat sukoncentruotas vienose rankose. Pasak V. Miškinio, šiuo atveju diskutuotinas yra elektros energijos gamybos klausimas, nes atominė elektrinė gamina elektros energiją. Dėl to gali būti diskriminuojamos kitos elektrinės (Vilniaus, Kauno, Mažeikių ir kt.) – nustatant joms elektros energijos gamybos kvotas gali būti nesilaikoma konkurencijos sąlygų. V. Miškinio nuomone, valstybė praktiškai neturi įtakos elektros energijos srityje. Dėl nacionalinio investuotojo modelio V. Miškinis paaiškino, kad nesvarbu, ar jis būtų sukurtas organizuojant konkursą, ar jo neorganizuojant, iš esmės viskas priklauso nuo keliamų tikslų. Dabar nacionalinio investuotojo tikslai yra suformuluoti netinkamai, svarbiausia, kad šie tikslai būtų koreguojami. 3.
28. J. Vilemas, kalbėdamas apie vartotojų teisių gynimą, pažymėjo, kad iš esmės LEO LT, AB, sudaryta iš vienos elektros energijos perdavimo ir dviejų skirstymo veiklos organizacijų (natūralių monopolijų); šiose srityse vartotojų teises gina valstybės institucijos, viena jų – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kurios kompetencija yra aiškiai apibrėžta. Jeigu Atominės elektrinės įstatyme ir būtų nurodyti kiti nacionalinio investuotojo tikslai, pavyzdžiui, elektros energijos patikimas tiekimas, tai nieko nepakeistų, svarbu, kad būtų valstybės institucijos, kurios veiksmingai prižiūrėtų, kontroliuotų, kaip laikomasi įstatymų. Dėl monopolinės struktūros sukūrimo ir konkurencijos nebuvimo specialistas pažymėjo, kad LEO LT, AB, susideda iš elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklos organizacijų, kurios yra natūralios monopolijos. LEO LT, AB, nepriklauso elektros energijos gamyba (Kruonio HAE ir Kauno HE yra numatyta pašalinti iš LEO LT, AB, struktūros). J. Vilemas paaiškino, kad Ignalinos atominės elektrinės nebebus, bet yra Vilniaus, Kauno, Mažeikių termofikacinės elektrinės, bus ir kitų elektros energijos gamybos šaltinių; J. Vilemo nuomone, elektros energijos gamybos srityje yra didelė konkurencija; problemų dėl monopolinės struktūros sukūrimo nėra; Lietuvoje bus stipri konkurencinė aplinka, ir, jeigu valstybės institucijos netrukdys, susiklostys visų pirma vartotojams palanki situacija, nes tik konkurencija gali geriausiai apginti vartotojų interesus. Atominės elektrinės įstatyme nėra nurodyta, kad yra kuriama tokia struktūra, kurioje būtų vertikaliai integruota ir elektros energijos gamyba. 3.
29. V. Navickas pažymėjo, kad Atominės elektrinės įstatyme nėra jokių išimčių dėl vartotojų teisių gynimo. Jas pakankamai gina specialieji: Vartotojų teisių apsaugos, Elektros energetikos įstatymai. Nacionalinio investuotojo tikslo formuluotė – siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams – yra bendro pobūdžio norma, taikoma privatiems juridiniams asmenims; tai nustatyta ir Akcinių bendrovių įstatyme, Civiliniame kodekse. Formuluotėje „siekti naudos sau ir visiems akcininkams“ vartojama sąvoka „nauda“ nereiškia pelno siekimo, sąvoka „socialiai atsakingai“ suponuoja tai, kad turi būti siekiama naudos visuomenei. Valstybė, kaip akcininkė, dalyvaudama valdant bendrovę, gali užtikrinti atstovavimą valstybės interesams, jų įgyvendinimą ir pakankamą vartotojų teisių gynimą. Dėl monopolizavimo V. Navickas teigė, kad „nei horizontalios, nei vertikalios integracijos, kurie yra esminiai monopolizavimo požymiai“, sukūrus nacionalinį investuotoją neatsirado. LEO LT, AB, kaip patronuojanti bendrovė, nevykdys jokios veiklos – ji vykdys tik dukterinių bendrovių priežiūrą, tai bus akcininko veikla, pasireiškianti dalyvavimu akcininkų susirinkimuose, bet ne dalyvavimu priimant dukterinėse bendrovėse konkrečius sprendimus einamosios veiklos klausimais. Po Atominės elektrinės įstatymo priėmimo ir toliau veikia trys anksčiau veikusios bendrovės, jų vykdoma veikla nėra koncentruota, niekas iš jų neperėmė jų vykdomos veiklos. Nepriklausomo eksperto, atlikusio Atominės elektrinės įstatymo ekspertinį vertinimą, išvadoje buvo nurodyta, kad analogiškos struktūros veikia dar 14 Europos Sąjungos valstybių. Dėl lygiateisiškumo principo užtikrinimo V. Navickas paaiškino, kad rengiant nacionalinio investuotojo koncepciją, Atominės elektrinės įstatymą buvo nagrinėjamos įvairios alternatyvos. V. Navickas pažymėjo, kad akcinės bendrovės „VST“ pasirinkimą nulėmė du pagrindiniai dalykai: viena, įstatymo rengėjai siekė konsoliduoti visą elektros energetikos sektorių, kad jis būtų darnus, adekvatus kitose Europos Sąjungos valstybėse veikiančioms struktūroms, ir, antra, akcinė bendrovė „VST“ yra didžiulė elektros energijos vartotoja, ji – tinkama partnerė, galėsianti būti ir naujos atominės elektrinės elektros energijos vartotoja, ir jos tiekėja smulkesniems vartotojams. Visos ekspertų išvados buvo palankios tokio nacionalinio investuotojo, koks numatytas Atominės elektrinės įstatyme, sukūrimui. 3.
30. V. Poderys, posėdyje kalbėdamas apie nacionalinio investuotojo tikslą – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, teigė, kad tokio pobūdžio infrastruktūros įmonė gali siekti tiktai pelno ir naudos savo akcininkams. Tai kyla iš Akcinių bendrovių įstatymo ir korporacinės teisės. Dėl vartotojų teisių gynimo specialistas teigė, kad yra trys institucijos, vykdančios šių teisių gynimo funkciją: Valstybinė energetikos inspekcija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Dėl monopolizavimo V. Poderys pažymėjo, jog kalbant apie konkurencinę veiklą visų pirma reikia išskirti, viena vertus, gamybą ir, kita vertus, tiekimą arba elektros pardavimą, tik šiose srityse gali būti diskutuojama apie konkurenciją, o elektros energijos perdavimo veikla ir skirstymo veikla yra monopolinės. Dėl to, kad be konkurso buvo pakviesta derėtis viena iš šalių, o kita šalis turėjo prievolę su ta jau iš anksto paskirta šalimi derėtis, pasak V. Poderio, yra nevisavertės derybos. 3.
31. V. Švedas pažymėjo, kad Valstybės kontrolė neatliko tyrimų, tiesiogiai susijusių su Konstitucinio Teismo nagrinėjamais klausimais. V Švedas paaiškino, kad nacionalinio investuotojo pagrindinis tikslas siekti pelno yra tinkamas akcinei bendrovei; jei valstybė būtų norėjusi, kad bendrovės pagrindinis tikslas nebūtų pelno siekimas, būtų reikėję kurti kitokį teisinį statusą turintį asmenį. Jis atkreipė dėmesį į turto vertinimo problemą – diskontuotų pinigų srautų vertinimo metodas labiau tinka laisvosios rinkos sąlygomis veikiančioms įmonėms įvertinti, o pagal šį metodą vertinant natūralios monopolijos sąlygomis veikiančias elektros energijos perdavimo ir skirstomųjų tinklų įmones ne visai tiksliai atspindima jų vertė. 3.
32. T. Suslavičius dėl nacionalinio investuotojo tikslo pažymėjo, kad tikslas socialiai atsakingai siekti naudos bendrovei ir akcininkams yra pagrįstas, tačiau tai, kad jis nurodytas Atominės elektrinės įstatyme, nėra korektiška. Kai yra įgyvendinama valstybės ir privataus kapitalo partnerystė, privatus partneris, investuodamas į bendrovę, visada susiduria su rizika, kad valstybė savo sprendimais sumažins naudą, dėl to ir buvo įrašyta ši nuostata. Rengiant Atominės elektrinės įstatymą nebuvo kilusi mintis jame įtvirtinti nuostatas dėl vartotojų teisių gynimo, nes šis įstatymas nėra skirtas tokiems santykiams reguliuoti. Dėl koncentracijos specialistas pažymėjo, jog tendencija (istorija) elektros rinkoje yra tokia, kad joje buvo leistina, pripažįstama koncentracija, tačiau pamažu siekiama šią rinką atverti konkurencijai. Iš pradžių buvo įtvirtintas monopolis, dabar siekiama įtvirtinti konkurenciją, tačiau ne visų rūšių veikloje. Yra tokių veiklos rūšių, kurios išlieka įstatymo įtvirtintos monopolijos – tai perdavimo veikla ir skirstymo veikla. Rinką turėtų sudaryti vartotojų, tiekėjų ir gamintojų santykiai. Kai sprendžiama, ar koncentracija leidžiama, paprastai yra vertinama, kokį poveikį ji daro konkurencinei rinkai ir vartotojams. T. Suslavičiaus nuomone, Lietuvoje nėra konkurencinės rinkos. Nacionalinio investuotojo pagrindinė veikla yra perdavimo sistemos operatoriaus ir skirstomųjų tinklų operatoriaus veikla, kuri yra monopolinė, ir šiuo atveju vertinti poveikį konkurencijai nėra tikslinga (Kruonio HAE ir Kauno HAE yra elektros energijos gamintojos, tačiau jos turi mažą rinkos dalį). Šio sujungimo poveikis rinkai minimalus. Dėl to, kad be konkurso buvo pakviesta derėtis viena iš šalių, T. Suslavičius pažymėjo, jog svarbu tai, kad tos bendrovės yra mažos, jos išreiškė privačią iniciatyvą susivienyti, tapti stambesne bendrove ir pasiekti geresnių rezultatų. Akcinė bendrovė „VST“ (teikianti paslaugas beveik pusei Lietuvos vartotojų) turi interesą užtikrinti savo vartotojams elektros energijos tiekimą, o valstybės viešasis interesas – pasirūpinti piliečiais, kurie yra tos bendrovės vartotojai. Įsteigus nacionalinį investuotoją pakito valstybės vaidmuo valdant elektros energetikos ūkį, investuotojas turi galimybę neleisti priimti sprendimų tam tikrais klausimais. 3.
33. V. Paškevičius dėl to, kad nacionalinis investuotojas sutelktų savo rankose didžiąją gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, pažymėjo, kad, palyginti su kitomis šalimis, konkrečiai su Latvija, Estija, kur veikia vertikaliai integruotos energetikos įmonės, valdančios visą elektros energijos gamybą, perdavimą, skirstymą ir tiekimą, Lietuvoje gamybos koncentracijos nėra, LEO LT, AB, turi tik dvi hidroelektrines; jai nepriklauso Elektrėnų elektrinė, pakeisianti Ignalinos atominę elektrinę, Vilniaus ir Kauno termofikacinės elektrinės, vaidinančios svarbų vaidmenį, įtaką darančios elektros energijos gamybos kainai. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I
34. Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija), 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte, svarbu atskleisti Lietuvos Respublikos teisėkūros elektros energetikos srityje raidą, susijusią su šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo – Seimo ginčijamu teisiniu reguliavimu, taip pat faktines aplinkybes, kuriomis tas teisinis reguliavimas buvo inicijuotas, nustatytas ir įgyvendinamas.
35. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę dar kurį laiką išliko iki tol suformuotas valstybinis (monopolinis) elektros energetikos ūkis, kuriame elektros energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo sritys nebuvo išskirtos, taigi elektros energijos gaminimas, perdavimas ir tiekimas buvo valdomi ir plėtojami centralizuotai. Pirmaisiais metais veikė Energetikos ir elektrifikacijos gamybinis susivienijimas „Lietuvos energetika“, vėliau pertvarkytas į valstybinę įmonę „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“.
36. 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmus Konstituciją ir jai 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojus, įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su elektros energetika, kilo pareiga paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, kylančių reikalavimų.
37. Seimas 1995 m. vasario 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“, kuris įsigaliojo 1995 m. kovo 10 d. Jame inter alia buvo nustatyta, kad įmonės, įrašytos į šio įstatymo 2 priedėlį, turi reorganizuotis į specialios paskirties akcines ir uždarąsias akcines bendroves (2 straipsnio 1 dalis), kad Lietuvos valstybinei energetikos sistemai papildomai taikomos ir šio įstatymo 3 straipsnio nuostatos (2 straipsnio 4 dalis). Įstatymo „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija) 3 straipsnyje buvo nustatyta: „Nustatyti Lietuvos valstybinės energetikos sistemos <...> privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą laipsnį – iki 15 procentų įstatinio kapitalo. Uždrausti Lietuvos valstybinei energetikos sistemai <...>, reorganizuotai į specialios paskirties bendrovę, iki 2000 metų mažinti valstybei priklausančių akcijų dalį.“ Įstatymo „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija) 2 priedėlyje pateiktame Valstybinių įmonių, kurios iki 2000 metų turi būti specialios paskirties bendrovės, sąraše buvo įrašyta ir Lietuvos valstybinė energetikos sistema. Vadovaujantis šiomis Įstatymo „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija) nuostatomis valstybinė įmonė „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“ buvo reorganizuota į specialios paskirties akcinę bendrovę „Lietuvos energija“. Ši bendrovė valdė inter alia šilumos ūkį.
38. Seimas 1995 m. kovo 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. balandžio 14 d. Jame buvo inter alia nustatyta: „Pagrindiniai valstybės energetikos politikos tikslai yra: <...> patikima, kokybiška ir kiek įmanoma mažiausiomis išlaidomis elektros <...> gamyba bei tiekimas <...>„ (3 straipsnis); „Elektros <...> energijos <...> kainos ir tarifai gali būti diferencijuojami pagal vartotojų grupes, energijos kokybę, tiekimo patikimumą <...>„ (15 straipsnio 2 dalis).
39. Seimas 1996 m. lapkričio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymą, kuris pagal jo 76 straipsnį įsigaliojo 1997 m. sausio 1 d. Šis įstatymas reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius naudojant branduolinę energiją elektros ir šilumos energijai gaminti, ir sudaro fizinių ir juridinių asmenų veiklos branduolinės energetikos srityje teisinį pagrindą. Minėtas įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.
40. Seimas 1996 m. gruodžio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kuris įsigaliojo 1997 m. sausio 8 d. Jame buvo nustatyti Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindai, išdėstyti priedėlyje (1 straipsnio 1 dalis). Šio priedėlio 9 skyriaus „Rizikos veiksniai ir pavojai Lietuvos saugumui“ antrajame skirsnyje „Galimi vidaus rizikos veiksniai ir vidinės krizės“ buvo nurodyta Ignalinos atominė elektrinė. Be to, 11 skyriuje „Ilgalaikės valstybinės saugumo stiprinimo programos“ kaip svarbiausios ilgalaikės nacionalinį saugumą stiprinančios valstybinės programos inter alia buvo nurodytos: „Ignalinos AE saugios eksploatacijos užtikrinimo iki jos eksploatacijos pabaigos ir po to“; „energetikos sistemos stabilumo ir integravimosi į Europos energetikos sistemas“. Minėtas įstatymas ir jo priedėlis buvo ne kartą keičiami ir (arba) papildomi.
41. Seimas 1997 m. balandžio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo bei šilumos ūkio ir jo valdymo perdavimo savivaldybėms įstatymą, kurio paskirtis – nustatyti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ šilumos ūkio valdymo decentralizavimą reorganizuojant šią bendrovę skaidymo būdu, atskiriant šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specialios paskirties akcines bendroves ir perduodant jose esantį turtą ir valstybei priklausančias akcijas savivaldybių nuosavybėn (1 straipsnis). Vyriausybė, inter alia vadovaudamasi šiuo įstatymu, 1997 m. birželio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 675 „Dėl specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo“, kuriame nutarė inter alia įgalioti Ūkio ministerijos, kuri atstovauja valstybės interesams specialios paskirties akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“, įgaliotinį balsuoti šios bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime už jos reorganizavimą skaidymo būdu, atskiriant šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specialios paskirties akcines bendroves ir perduodant jose esantį turtą ir valstybei priklausančias akcijas savivaldybių nuosavybėn (1 punktas). Taigi specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ buvo reorganizuota skaidymo būdu, atskiriant nuo jos šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specialios paskirties akcines bendroves.
42. Seimas 1998 m. birželio 23 d. priėmė įstatymą „Dėl Energetikos chartijos sutarties ir Energetikos chartijos protokolo dėl energijos efektyvumo ir su tuo susijusių aplinkosaugos aspektų ratifikavimo“, kuris įsigaliojo 1998 m. liepos 24 d. Juo buvo ratifikuota 1994 m. gruodžio 17 d. Energetikos chartijos sutartis, kurioje inter alia nustatyta, kad „kiekviena susitariančioji šalis dirbs, kad sumažintų rinkos iškraipymus ir konkurencijos barjerus energetikos sektoriaus ekonominėje veikloje“ (6 straipsnio 1 dalis).
43. Seimas 1999 m. spalio 5 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“, kurio 1 straipsniu patvirtino Vyriausybės pateiktą Nacionalinę energetikos strategiją. Šios strategijos 4 skyriaus „Energijos tiekimo strategija“ 1 skirsnyje „Elektros energetika“ buvo inter alia nustatyta, kad, „atsižvelgiant į ypatingą visų turimų galių efektyvaus naudojimo ekonominę reikšmę: 1) artimiausiu metu ekonomiškai tikslinga (užtikrinus atsiskaitymus) palaikyti tradicinį elektros energijos eksportą turimomis perdavimo linijomis į šiaurę ir rytus; 2) elektros energijos eksportas iš Lietuvos elektrinės ateityje gali tapti ekonomiškai tikslingas esant energijos pusiau piko ir piko režimui; 3) elektros energijos perdavimo linijos į Vakarus statyba yra būtina siekiant susijungimo su transeuropiniais elektros tinklais ir integracijos į Europos elektros energijos rinką“. Tame pačiame skirsnyje buvo nustatyta ir tai, kad elektros energijos tiekimo patikimumui užtikrinti būtina inter alia „kartu su Latvija ir Estija parengti naują Baltijos valstybių aukštos įtampos tinklų schemą, geriau pritaikytą integracijai į Vakarų ir Šiaurės Europos tinklus ir leidžiančią geriau išnaudoti turimas generuojančias galias trijų valstybių poreikiams tenkinti“. Be to, tame pačiame skirsnyje buvo nustatyta, kad „mažiausios elektros energijos tiekimo išlaidos Lietuvoje susidarytų: 1) optimaliai išnaudojant Ignalinos AE ir Kruonio HAE pajėgumus bei racionaliai dirbant Vilniaus ir Kauno TE termofikaciniu režimu; 2) optimaliai bendradarbiaujant su Estija ir Latvija ir, kaip numatyta, integruojantis bei bendradarbiaujant su Vakarų Europos elektros kompanijomis; <...> 5) neatidėliotinai iki 2001 metų restruktūrizavus elektros energetikos sektorių, pasiruošus darbui laisvos rinkos sąlygomis ir atskyrus elektros energijos gamybą, perdavimą bei skirstymą“. Pažymėtina, kad minėto Seimo nutarimo, kuriuo patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija, 3 straipsnyje Vyriausybei buvo pasiūlyta inter alia „parengti Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo planą, numatant projektuoti ir Ignalinos AE antrojo bloko uždarymą, dėl kurio galutinis sprendimas bus priimtas 2004 metais atnaujinant Nacionalinę energetikos strategiją. Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo plane, kuris turi būti rengiamas ir vykdomas bendradarbiaujant su reikiamomis tarptautinėmis institucijomis, turi būti numatyta, kokie nauji elektros energijos, taip pat galimi branduolinės energijos gamybos pajėgumai, pakeičiantys Ignalinos AE RBMK reaktorių blokus, bus pastatyti iki 2009 metų Lietuvoje“. Nacionalinė energetikos strategija buvo ne kartą keičiama.
44. Taigi iki 2000 m. šalies elektros energetikos srityje veikė valstybinė centralizuota elektros energetikos monopolinė sistema, susiformavusi sovietiniu laikotarpiu.
45. Seimas 2000 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. birželio 2 d. Jame buvo nustatyta minėtos specialios paskirties akcinės bendrovės reorganizavimo būdas ir tvarka.
46. Seimas 2000 m. liepos 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą. Jame buvo nustatyti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo Lietuvos Respublikoje reguliavimo pagrindai atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės reikalavimus, elektros energijos paslaugų teikėjų ir vartotojų santykiai bei sąlygos konkurencijai plėtoti elektros energetikos sektoriuje (1 straipsnis).
47. Seimas 2001 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. Jo 1 straipsniu Specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymas (2000 m. gegužės 18 d. redakcija) buvo išdėstytas nauja redakcija. Specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymo (2001 m. birželio 28 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje buvo inter alia nustatyta: „Specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ reorganizuojama bendrovių skaidymo būdu, t. y. iš specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, kuri po reorganizavimo tęsia veiklą kaip akcinė bendrovė, išskiriant turto, teisių bei pareigų dalis ir jų pagrindu steigiant naujas bendroves.“ Seimas 2001 m. spalio 16 d. priėmė nutarimą „Dėl specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projekte numatyto įstatinio kapitalo ir prievolių (įsipareigojimų) paskirstymo tarp naujai steigiamų akcinių bendrovių“, kuriame nutarė: „Pritarti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projekte numatytam įstatinio kapitalo ir prievolių (įsipareigojimų) paskirstymui tarp naujai steigiamų akcinių bendrovių <...>„ (1 straipsnio 1 dalis). Tuo vadovaudamasi Vyriausybė 2001 m. spalio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 1264 „Dėl pritarimo specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projektui ir įgaliojimų suteikimo“, kuriame inter alia nutarė: „Pritarti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projektui“; „Pavesti Ūkio ministerijai, valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų valdytojai, įgalioti savo atstovą balsuoti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ visuotiniame akcininkų susirinkime už tai, kad būtų priimti nutarimai: <...> patvirtinti akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, „Rytų skirstomieji tinklai“, „Vakarų skirstomieji tinklai“, „Lietuvos elektrinė“ ir „Mažeikių elektrinė“ įstatus.“ Taigi buvo pradėtas šalies elektros energetikos sistemos restruktūrizavimo ir dekoncentravimo procesas. Minėtu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos teisinės prielaidos reformuoti sovietiniu laikotarpiu susiformavusią valstybinę centralizuotą (monopolinę) elektros energetikos sistemą – atskirti joje elektros energijos gamybą, perdavimą ir skirstymą.
48. Seimas 2002 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos pozicijų derybose su Europos Sąjunga Energetikos derybiniame skyriuje ir nacionalinės energetikos strategijos pataisų, reikalingų sėkmingai stojimo į Europos Sąjungą eigai užtikrinti“, kuris įsigaliojo 2002 m. gegužės 18 d. Šiame Seimo nutarime inter alia pripažinta būtinybė su Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą tvarkaraščiu suderintu laiku nustatyti Ignalinos atominės elektrinės pirmojo ir antrojo blokų galutinio eksploatavimo nutraukimo sąlygas; nurodoma, kad technologiškai pagrįstas Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko eksploatavimo nutraukimo terminas galėtų būti 2009–2015 m. Minėto Seimo nutarimo 1 straipsnyje Vyriausybei siūloma „derėtis su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis ir Europos Komisija dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko eksploatavimo nutraukimo terminų atsižvelgiant į Europos Sąjungos siūlymus dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko galutinio sustabdymo terminų ir finansinių sąlygų ir tęsti derybas dėl Ignalinos atominės elektrinės pirmojo ir antrojo blokų eksploatavimo nutraukimo finansinių ir kitų su tuo susijusių sąlygų“.
49. Seimas 2002 m. gegužės 28 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“, kurio 1 straipsniu patvirtino Vyriausybės pateiktą Nacionalinio saugumo strategiją. Šios strategijos 6.1.3.2 punkte „Strateginė partnerystė su Lenkija“ buvo inter alia nustatyta, kad dėl savo geografinės padėties Lenkija laikoma būtina grandimi integruojant Lietuvos energetikos infrastruktūrą į atitinkamas Vakarų Europos sistemas.
50. Seimas 2002 m. spalio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio 30 d. Šiame įstatyme inter alia nustatyta, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios yra inter alia akcinė bendrovė Vakarų skirstomieji tinklai ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai (4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai). Minėtas įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau minėtos nuostatos nebuvo keičiamos.
51. Seimas 2002 m. spalio 10 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“, kurio 1 straipsniu patvirtino Vyriausybės pateiktą atnaujintą Nacionalinę energetikos strategiją (tai yra pakeista minėtu Seimo 1999 m. spalio 5 d. nutarimu patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija). Nacionalinėje energetikos strategijoje (2002 m. spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta, kad silpnoji pusė inter alia yra tai, kad Lietuvos elektros tinklai neturi tiesioginių ryšių su Vakarų Europos energetikos sistemomis, todėl nėra galimybių integruotis į Vakarų ir Centrinės Europos valstybių elektros energetikos sistemas. Be to, Nacionalinėje energetikos strategijoje (2002 m. spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta, jog didelis trūkumas yra tai, kad nėra tiesioginio ryšio su Centrinės ir Vakarų Europos elektros energetikos sistemomis; būtina kuo skubiau pastatyti galingą jungtį su Lenkijos elektros energetikos sistema. Taip pat paminėtina, kad Nacionalinės energetikos strategijoje (2002 m. spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta ir elektros energijos eksporto bei elektros energijos tiekimo patikimumo prognozė: „1) dirbant bent vienam Ignalinos AE blokui, galima palaikyti tradicinį elektros energijos eksportą per turimas perdavimo linijas į šiaurę ir rytus; 2) iki 2010 metų iš Lietuvos elektrinės galima būtų pelningai eksportuoti energiją tik piko ir pusiau piko metu; 3) elektros energijos perdavimo linijos į Lenkiją statyba yra būtina siekiant integracijos į Europos elektros energijos rinką“.
52. Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 2015 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl Privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2002 m. gruodžio 28 d. Šiuo nutarimu akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai ir Vakarų skirstomieji tinklai buvo įtrauktos į Privatizavimo objektų sąrašą.
53. Seimas 2003 m. balandžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Lietuvos elektrinė ir akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“, „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų mainų įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo paskirtis – leisti Vyriausybei organizuoti ir vykdyti akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų mainus į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ nuosavybės teise priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinė akcijas (1 straipsnis). Paminėtina, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybei priklausančios akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijos perduodamos mainais už Vokietijos bendrovei E.ON Energie AG nuosavybės teise priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinė akcijas keitimo santykiu, nustatytu derybų metu atsižvelgiant į nurodytų bendrovių akcijų vertę. Šią vertę nustato nepriklausomas turto vertintojas pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.“
54. Respublikos Prezidentas 2003 m. gegužės 15 d. priėmė dekretą Nr. 83 „Dėl Visuomeninės energetikos tarybos prie Respublikos Prezidento sudarymo“, kuris pagal jo 3 straipsnį įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos. Minėto dekreto 1 straipsniu Respublikos Prezidentas, pažymėjęs siekį skatinti visuomenės ir valstybės institucijų dialogą bei tarpinstitucinį bendradarbiavimą šalies ūkio energetikos sektoriuje, sudarė Visuomeninę energetikos tarybą prie Respublikos Prezidento ir į ją pakvietė trylika asmenų (šešis dirbančius valstybės institucijose ir (arba) įstaigose, penkis – asociacijose, vieną – akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“, vieną – užsienio privačios bendrovės („E.ON Energie AG“) atstovybėje Lietuvoje). Be to, minėto dekreto 2 straipsniu Respublikos Prezidentas nustatė sudarytos Tarybos uždavinius, inter alia teikti pasiūlymus dėl energetikos ūkio strategijos, plėtros, struktūrinių pokyčių formavimo ir įgyvendinimo. Minėtas dekretas buvo panaikintas 2004 m. naujai išrinkto Respublikos Prezidento 2004 m. rugpjūčio 10 d. dekretu Nr. 35 „Dėl Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 28 d. dekreto Nr. 62, 2003 m. gegužės 15 d. dekreto Nr. 83, 2003 m. birželio 4 d. dekreto Nr. 100, 2003 m. liepos 9 d. dekreto Nr. 154, 2003 m. rugsėjo 9 d. dekreto Nr. 201 pripažinimo netekusiais galios“, kuris įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 13 d.
55. Vyriausybė 2003 m. gegužės 22 d. priėmė nutarimą Nr. 629 „Dėl akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Lietuvos elektrinės ir akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų mainų“, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 29 d. Šiame nutarime inter alia buvo nutarta „įgalioti Ūkio ministeriją derėtis su Vokietijos bendrove „E.ON Energie AG“ dėl valstybei priklausančių akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas santykio, atsižvelgiant į nurodytųjų bendrovių akcijų vertę“ (1 punktas); „pavesti per mėnesį nuo šio nutarimo įsigaliojimo <...> Ūkio ministerijai – parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei valstybei priklausančių akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas sutarties projektą“ (2.2 punktas).
56. Vyriausybė 2003 m. liepos 10 d. priėmė nutarimą Nr. 893 „Dėl akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas“, kuris įsigaliojo 2003 m. liepos 11 d. Šiame nutarime Vyriausybė pritarė valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir Vakarų skirstomųjų tinklų akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ nuosavybės teise priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas sutarties projektui (1 punktas).
57. Vyriausybė 2003 m. liepos 14 d. priėmė nutarimą Nr. 905 „Dėl pritarimo akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ privatizavimo programoms“, kuris įsigaliojo 2003 m. liepos 17 d. Jame buvo nutarta pritarti akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir Vakarų skirstomųjų tinklų valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų paketų privatizavimo programoms.
58. Seimas 2003 m. rugsėjo 16 d. ratifikavo Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos sutartį dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartį, pasirašytą 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose (įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d.). Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą akto, kurio nuostatos yra neatskiriama Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties dalis, protokolo Nr. 4 „Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje“ 1 straipsnyje Lietuva, pripažindama Europos Sąjungos pasirengimą skirti adekvačią papildomą Bendrijos paramą Lietuvos pastangoms nutraukti Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimą ir atsižvelgdama į šią solidarumo išraišką, įsipareigojo Ignalinos atominės elektrinės pirmąjį bloką galutinai sustabdyti iki 2005 m., o šios elektrinės antrąjį bloką – iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nutraukti šių blokų eksploatavimą.
59. Privatizavimo komisija 2003 m. gruodžio 9 d. sprendimu (protokolas Nr. 2V-57