Byla nr. 28/08 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatų ir 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1…

Byla Nr Byla Nr. 28/08 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATOMINĖS ELEKTRINĖS ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO 1 DALIES (2008 M. VASARIO 1 D. REDAKCIJA) NUOSTATŲ IR 11 STRAIPSNIO (2008 M. VASARIO 1 D. REDAKCIJA) 1 DALIES 1 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2009 m. kovo 2 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Pirmininko pavaduotojui Raimondui Šukiui, Seimo nariui Juliui Veselkai, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo narei Birutei Vėsaitei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. sausio 27–28 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 28/08 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 1 straipsnyje išdėstytą prašymą ištirti:

Konstitucinis Teismas nustatė:

I 1. Pareiškėjas – Seimas 2008 m. rugsėjo 22 d. priėmė nutarimą Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje yra išdėstytas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti:

Pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2008 m. spalio 6 d.

II Pareiškėjo – Seimo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Seimas yra ratifikavęs Lisabonos sutartį, iš dalies keičiančią Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį, kurios 176a straipsnio pirmosios dalies a punkte nurodyta: „1. Kuriant vidaus rinką ar jai veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką, Sąjungos energetikos politika, vadovaujantis valstybių narių solidarumu, siekiama: a) užtikrinti energijos rinkos veikimą; <...>.“ 3. Pareiškėjo teigimu, Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatytu reguliavimu („Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“) valstybė sudarė galimybę kurti nacionalinį investuotoją be konkurso ir nesilaikant sąžiningos konkurencijos principo, nes buvo pasirinkta vienintelė partnerė – akcinė bendrovė „VST“ ir jai nustatytos išimtinės teisės, t. y. įstatymu įtvirtintas nevienodas teisinis ūkio subjektų reguliavimas. Toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, gali prieštarauti Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai, juolab kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, antraip ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nebūtų laikomas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkės B. Vėsaitės ir buvusios suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Ūkio ministerijos Teisės ir viešųjų pirkimų departamento direktorės N. Pažūsienės (Seimo Pirmininko 2009 m. sausio 12 d. potvarkiu Nr. PP-13 N. Pažūsienė neteko įgaliojimų atstovauti Seimui šioje konstitucinės justicijos byloje) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pareiškėjo argumentai dėl ginčijamų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai yra nepagrįsti.

1.1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė B. Vėsaitė paaiškino, kad ginčijama nuostata formaliai yra konstatuotas nacionalinio investuotojo statusas. Nacionalinis investuotojas yra privatus juridinis asmuo, jis nėra valstybės institucija, kuriai priskirtinos vartotojų teisių gynimo funkcijos. Dėl šios priežasties nėra aišku, kokį galimą vartotojų teisių pažeidimą ir atitinkamai teisinio reguliavimo trūkumą ginčijamoje nuostatoje įžvelgė Seimas.

Atominės elektrinės įstatymas yra specialusis įstatymas, skirtas jo 1 straipsnyje nurodytam konkrečiam tikslui – naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo nuostatoms nustatyti, teisinėms, finansinėms ir organizacinėms prielaidoms įgyvendinti naujos atominės elektrinės projektą sudaryti. Atominės elektrinės įstatymo paskirtis ir tikslas nėra vartotojų teisių gynimas. Vartotojų teisių ir interesų gynimą reglamentuoja kiti teisės aktai, kurių veikimas ginčijama nuostata nepakeistas.

Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata, kurioje numatyta, kad nacionalinis investuotojas sieks naudos sau ir savo akcininkams, savaime neprieštarauja Konstitucijai. Naudos siekimas yra esminė pagal Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalį saugomos asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos prielaida. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamoje nuostatoje reikalaujama naudos siekimo tikslą įgyvendinti socialiai atsakingai. Be to, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Ši nuostata yra papildomas saugiklis, užtikrinantis, kad nacionalinis investuotojas savo veiklą vykdys socialiai atsakingai.

1.2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės N. Pažūsienės nuomone, Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis neturėtų būti aiškinama kaip nustatanti pareigą įstatymų leidėjui kiekviename priimame įstatyme nustatyti vartotojų interesų gynimo priemones ar vartotojų interesų apsaugą užtikrinančias valstybės institucijas. Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta konkrečių vartotojų teisių gynimo priemonių, nes jos įtvirtintos kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose: bendrąją vartotojų teisių ir interesų apsaugą užtikrina Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas; elektros energetikos sektoriuje vartotojų teisių ir interesų apsaugą užtikrina specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas. Šiuose teisės aktuose įtvirtintos vartotojų teisių gynimą ir apsaugą užtikrinančios nuostatos nebuvo pakeistos ar panaikintos.

Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai. Naudos siekimu yra pagrįsta rinkos ekonomika. Teisė siekti naudos kyla iš Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų; be naudos siekimo elemento neįmanoma ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Tai, kad privataus juridinio asmens veikloje siekiama naudos, savaime nepaneigia to, kad tokia veikla realizuojamos visuomenei naudingos ūkinės pastangos bei iniciatyva. Kad naudos siekio įgyvendinimas būtų suderinamas su Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalimi, užtikrina Elektros energetikos įstatymo nuostatos, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata, kurioje numatyta, kad naudos sau ir savo akcininkams nacionalinis investuotojas sieks socialiai atsakingai. Tai, kad nacionalinis investuotojas sieks savo tikslų socialiai atsakingai, užtikrina ir Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime.

Ginčijama nuostata turėtų būti vertinama visos Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (įtvirtinančios nacionalinio investuotojo statusą ir pagrindinius veiklos tikslus) kontekste. Atsižvelgiant į Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, pareiga užtikrinti vartotojų teisių gynimą negali būti perkeliama privatiems juridiniams asmenims.

2.1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė B. Vėsaitė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad prieš priimant Atominės elektrinės įstatymą buvo analizuojami įvairūs naujos atominės elektrinės statybos projekto įgyvendinimo būdai, įskaitant tiesioginį valstybės dalyvavimą ir (arba) projekto įgyvendinimą vien valstybės kontroliuojamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų pajėgumais. Kaip parodė ekspertų atliktas Atominės elektrinės įstatymo projekto vertinimas, valstybės kontroliuojamos akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai yra ekonomiškai nepajėgios įgyvendinti tokio masto projektą, o tiesioginis valstybės dalyvavimas šiame projekte galėtų būti traktuojamas kaip valstybės pagalba, kuriai Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose yra nustatyti nemaži apribojimai. Dėl šios priežasties – tai pagrindžia išsamūs ekonominiai skaičiavimai – tik nacionalinio investuotojo, formuojamo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ pagrindu, alternatyva buvo ekonomiškai gyvybinga ir tinkama Atominės elektrinės įstatyme nurodytiems strateginiams Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos vystymo tikslams pasiekti. Pastačius naują atominę elektrinę bei sujungus Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemas būtų sustiprinta Lietuvos energetinis saugumas ir energetinė nepriklausomybė.

Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatas nacionaliniam investuotojui nesuteikiama jokių išimtinių teisių. Dėl to, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas ir jis dalyvaus valdant atominę elektrinę statysiančią įmonę, nėra varžomos kitų ūkio subjektų teisės vykdyti analogišką veiklą, t. y. veiklą, susijusią su naujos atominės elektrinės projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (arba) priežiūra bei elektros energetikos sistemos jungčių statyba. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus analogišką veiklą gali vykdyti visi ūkio subjektai, atitinkantys teisės aktuose nustatytas sąlygas ir reikalavimus.

Sukūrusi nacionalinį investuotoją, valstybė išlaikė elektros energijos perdavimo tinklų operatorės akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir elektros energijos skirstomųjų tinklų operatorės akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų kontrolę. Dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo padėtis atitinkamose rinkose, kiek tai susiję su šių įmonių veikla, iš esmės nepasikeitė. Esminis pasikeitimas, įvykęs dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo, yra tas, kad pasikeitė akcinės bendrovės „VST“ kontrolė. Sukūrus nacionalinį investuotoją, privataus asmens (akcininko) įgyvendintą kontrolę pakeitė valstybės kontrolė. Nepaisant tokio elektros energiją skirstančių įmonių kontrolės konsolidavimo, nacionalinio investuotojo sukūrimas negali būti traktuojamas kaip sudarantis prielaidas monopolizuoti gamybą ar rinką bei ribojantis sąžiningos konkurencijos laisvę.

Rinkos monopolizavimo arba sąžiningos konkurencijos ribojimo problema galėtų kilti, jei į vieną ūkio subjektų grupę būtų sujungiami keli nepriklausomi ir tarpusavyje konkuruojantys ūkio subjektai. Tokiu atveju rinkoje sumažėtų konkurencija, t. y. kiltų rinkos monopolizavimo ir konkurencijos ribojimo grėsmė. Akcinės bendrovės „VST“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, kaip skirstomuosius tinklus eksploatuojančių įmonių, veiklos ypatumas tas, kad kiekviena iš jų iš esmės yra vienintelė skirstomųjų tinklų operatorė atitinkamoje rinkoje. Tai reiškia, kad tarpusavyje šios įmonės tiesiogiai nekonkuruoja. Dėl šios priežasties, sukūrus nacionalinį investuotoją, konkurencija elektros energijos skirstymo paslaugų rinkose nesikeičia, taip pat neatsiranda prielaidų kilti tokioms pasekmėms kaip rinkos monopolizavimas ar sąžiningos konkurencijos ribojimas.

Tuo tarpu elektros energijos tiekimo veikla nėra monopolinė, jos gali imtis kiekvienas asmuo, gavęs atitinkamą licenciją.

Suinteresuoto asmens atstovė atkreipė dėmesį ir į užsienio valstybių (Austrijos, Čekijos, Estijos) patirtį, patvirtinančią tendenciją elektros energijos gamybą, perdavimą ir skirstymą konsoliduoti vienoje įmonėje.

2.2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė N. Pažūsienė paaiškino, kad pastačius naują atominę elektrinę bei sujungus Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemas būtų sustiprinta Lietuvos energetinis (kartu ir nacionalinis) saugumas ir energetinė nepriklausomybė. Buvo svarstomos kelios galimos naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių statybos projektų įgyvendinimo alternatyvos; nepriklausomo eksperto atliktas Atominės elektrinės įstatymo projekto vertinimas parodė, kad kitų ekonomiškai pagrįstų alternatyvų, t. y. nesukuriant nacionalinio investuotojo, įgyvendinti naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių statybos projektus nėra. Buvo nustatyta, kad sujungus tris elektros sektoriaus įmones naujoji įmonių grupė būtų finansiškai pajėgi inicijuoti ir įgyvendinti naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių investicinius projektus.

Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata nėra nustatomas monopolis, t. y. nacionaliniam investuotojui nėra suteikiamos išimtinės teisės ar privilegijos, dėl kurių galėtų būti diskriminuojami kiti ūkio subjektai ir ribojama jų ūkinė laisvė elektros energijos gamybos, perdavimo ar skirstymo srityje. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus elektros energiją gaminti gali visi ūkio subjektai, atitinkantys teisės aktuose (inter alia Elektros energetikos, Branduolinės energijos įstatymuose) nustatytas sąlygas ir reikalavimus. Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata elektros energijos gamyba nemonopolizuojama.

Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata elektros energetikos sistemos jungčių statyba nėra monopolizuojama. Tai pagrindžia Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostata, kurioje numatyta, kad nacionaliniam investuotojui Atominės elektrinės įstatymu nėra suteikiamos išskirtinės teisės kitų asmenų atžvilgiu įgyvendinti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungčių su Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemomis statybos projektus.

Nacionalinio investuotojo formavimas elektros energijos perdavimo veiklą vykdančios akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, skirstomųjų tinklų operatorių akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ pagrindu neturėtų būti vertinamas kaip rinkos monopolizavimas ar konkurencijos ribojimas dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

Nacionalinio investuotojo sukūrimas neturėjo jokios įtakos šių dviejų įmonių padėčiai elektros energijos perdavimo ir skirstymo rinkose. Be to, kadangi akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ yra vienintelė Lietuvoje elektros energijos perdavimo paslaugas teikianti bendrovė, nacionalinio investuotojo sukūrimas neturėjo jokios įtakos ir elektros energijos perdavimo veiklai, t. y. jos nemonopolizavo. Akcinė bendrovė „VST“ ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai (kurios tiesiogiai niekada nekonkuravo) valdo elektros energijos skirstomuosius tinklus, esančius skirtingose geografinėse teritorijose, todėl išskirtinos dvi atskiros rinkos. Kiekviena šių įmonių yra vienintelė tokio pobūdžio įmonė, veikianti atitinkamoje teritorijoje; dėl šios priežasties nacionalinio investuotojo sukūrimas bei akcinės bendrovės „VST“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų kontrolės konsolidavimas neturi jokios įtakos jų padėčiai atitinkamose elektros energijos skirstymo paslaugų rinkose.

Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys, kad nepriklausomo eksperto atliktame Atominės elektrinės įstatymo projekto vertinime yra pateikta keturiolika užsienio įmonių, kuriose elektros energijos gamybos, perdavimo, paskirstymo, tiekimo ir (arba) didmeninės prekybos veikla yra konsoliduota, pavyzdžių.

3.1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė B. Vėsaitė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ekonominiai pajėgumai buvo nepakankami tokio masto projektui įgyvendinti, o tiesioginis valstybės dalyvavimas buvo sunkiai įmanomas ir netgi nepageidautinas, nes galėtų būti traktuojamas kaip valstybės pagalba. Dėl šių aplinkybių buvo būtina į naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių statybos projektų įgyvendinimą įtraukti privatų investuotoją. Kontrolinį akcinės bendrovės „VST“ akcijų paketą turinčio asmens pasirinkimą nulėmė kelios objektyvios aplinkybės. Pirma, Lietuvoje veikia tik du skirstomųjų tinklų operatoriai – akcinė bendrovė „VST“ ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai. Įtraukus į projekto įgyvendinimą vien akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus, kita skirstomųjų tinklų bendrovė, akcinė bendrovė „VST“, būtų diskriminuojama.

Antra, kontrolinį akcinės bendrovės „VST“ akcijų paketą turintį asmenį įtraukus į projekto įgyvendinimą valstybė gali padidinti Lietuvos energetikos sektoriaus kontrolę. Šiuo požiūriu jokio kito asmens dalyvavimas projekte neužtikrintų šio tikslo pasiekimo. Trečia, be akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, akcinė bendrovė „VST“ yra vienintelis ūkio subjektas, turintis nemažą elektros vartotojų rinką. Galimybė veikti šioje rinkoje užtikrina stabilų pinigų srautų generavimą, būtiną siekiant įgyvendinti naujos atominės elektrinės projektą.

Suinteresuoto asmens atstovė savo poziciją grindžia šiomis nepriklausomam ekspertui atlikus Atominės elektrinės įstatymo vertinimą pateiktomis išvadomis: „Įstatymo projekto nuostatos dėl nacionalinio investuotojo kaip nacionalinės energetikos bendrovės formavimo, konsoliduojant akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai ir akcinės bendrovės „VST“ pajėgumus bei ekonominį potencialą, remiantis analizei pateiktais konsoliduojamų bendrovių finansiniais rodikliais ir prielaida, kad galiojanti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo bei tiekimo galutiniams vartotojams kainodaros politika išliks stabili, yra ekonomiškai pagrįstos. Analizei pateikti finansiniai rodikliai leidžia pagrįstai prognozuoti, kad nacionalinio investuotojo suformavimas leis pasiekti įstatymo projekte nurodytus strateginius Lietuvos Respublikos energetikos sistemos vystymo tikslus.“ Atominės elektrinės įstatyme nėra įtvirtinta baigtinio nacionalinio investuotojo dalyvių sąrašo, jame numatyta, kad ir kiti ūkio subjektai vėliau galės prisidėti prie nacionalinio investuotojo veiklos.

3.2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė N. Pažūsienė paaiškino, jog rengiant Atominės elektrinės įstatymą buvo atliktas teisinis įvertinimas, kuris parodė, kad nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisės aktuose nėra nustatyto privalomo reikalavimo formuojant nacionalinį investuotoją parenkant privatų investuotoją taikyti konkurso procedūrą.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Valstybės turto įstatymas) 19 straipsnyje yra numatyta valstybės teisė steigti bendrovę kartu su privačiu investuotoju ir įnešti į jos kapitalą valstybei priklausančio turto. Šiame straipsnyje nustatyta, kad valstybės turtas gali būti investuojamas, t. y. perduodamas kaip įnašas, ir numatyti tokio valstybės turto investavimo būdai, tarp kurių inter alia yra valstybės turto (akcijų), kaip įnašo, perdavimas akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei vykdant steigimo sutartyje prisiimtus steigėjo turtinius įsipareigojimus arba didinant akcinės bendrovės, kurios dalyvė yra valstybė, įstatinį kapitalą (Valstybės turto įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis Valstybės turto įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, šiuo būdu gali būti investuojamas ir valstybės finansinis turtas – valstybei nuosavybės teise priklausantys vertybiniai popieriai ir turtinės teisės, atsirandančios iš šių vertybinių popierių. Laikantis Valstybės turto įstatymo nuostatų, pati valstybės turto investavimo procedūra buvo atliekama vadovaujantis Valstybės turto įstatymą detalizuojančiu poįstatyminiu aktu – Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo kriterijų ir sprendimų priėmimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), patvirtintu Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758 (Žin., 2007, Nr. 80-3275). Apraše nenumatyta pareiga rengti viešą konkursą privačiam investuotojui atrinkti tais atvejais, kai valstybė nusprendžia kartu su privačiu investuotoju investuoti į naujai steigiamą ar įstatinį kapitalą didinančią bendrovę.

IV 1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno paaiškinimai. Juose pažymima, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) numatytas tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams atitinka Konstitucijoje nurodytą subjekto teisę vadovautis asmens ūkinės veiklos laisvės principu, o sąlyga, kad naudos reikia siekti socialiai atsakingai, patvirtina, jog subjektui gali būti nustatomi privalomi reikalavimai. Be to, paaiškinimuose pažymima, kad didžiąją dalį nacionalinio investuotojo akcijų valdo valstybė, kuri, laikydamasi ir Europos Bendrijų teisėje įtvirtintų bendrovių autonomijos ir savarankiškumo priimant sprendimus reikalavimų, gali spręsti, kas yra naudinga ne tik šiai bendrovei, bet ir visuomenei.

Antruoju klausimu, dėl rinkos monopolizavimo, pažymima, kad nacionalinis investuotojas LEO LT, AB, nemonopolizuoja elektros energijos perdavimo ar paskirstymo teisių. Tos teisės priklausė ir tebepriklauso akcinėms bendrovėms „Lietuvos energija“, Rytų skirstomiesiems tinklams ir „VST“, nacionaliniam investuotojui jos nepereina. Sukūrus akcinę bendrovę LEO LT, AB, kuri per savo dukterines įmones valdo pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus, padėtis rinkos monopolizavimo požiūriu nepasikeitė, t. y. ir toliau išlieka natūralios monopolijos, atliekančios elektros energijos perdavimo ir skirstomųjų tinklų operatorių funkcijas. Pasak D. Kriaučiūno, kadangi šios monopolijos tarpusavyje nekonkuravo, kalbėti apie elektros energijos rinkos monopolizavimą vien dėl to, kad šiuo metu perdavimo ir skirstomųjų tinklų operatoriai priklauso vienai bendrovių grupei, nėra jokio pagrindo.

Dėl vienintelio partnerio pasirinkimo paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į istorines nagrinėjamos nuostatos priėmimo aplinkybes. Atominės elektrinės įstatymas tiek, kiek tai susiję su nacionaliniu investuotoju, įtvirtino du pagrindinius principus: privačią iniciatyvą, t. y. nacionalinis investuotojas buvo paskirtas privačiam juridiniam asmeniui pareiškus iniciatyvą investuoti į projektą, ir nacionalinio investuotojo – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinio kapitalo didinimą turtiniais įnašais, t. y. didžiausių Lietuvos energetikos bendrovių – akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ akcijomis. Tai, kad buvo priimti pradinio įstatymo pakeitimai, visiškai nereiškia, kad nebeliko akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ privačios iniciatyvos.

Pažymima, kad nors Europos Sąjungos teisėje vienareikšmiškai nėra nustatyta, jog tokiais atvejais, kaip, pavyzdžiui, steigiant nacionalinį investuotoją pagal dabartinės redakcijos Atominės elektrinės įstatymą, turėjo būti rengiamas konkursas privačiam investuotojui parinkti, akivaizdu, kad toks konkursas būtų išsklaidęs visas abejones. Tačiau, kadangi projektui įgyvendinti buvo būtina ir ekonomiškai naudinga konsolidacija (taip manyti leidžia konsultantų pateikti vertinimai), konkursas šiuo atveju nebūtų davęs kitokių rezultatų. Pasak D. Kriaučiūno, taikant istorinį aiškinimo būdą, jeigu vienintelis partneris buvo pasirinktas remiantis motyvais, susijusiais su akcinės bendrovės „VST“ turimu turtiniu įnašu ir laikantis privataus investuotojo principų (jis reiškia, kad privatus investuotojas panašiomis aplinkybėmis būtų sudaręs atitinkamą sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip tos, kurių laikėsi valstybė), sąžininga konkurencija ir lygiateisiškumo principas neturėtų būti laikomi pažeistais.

Paaiškinimuose pažymima, jog tai, kad valstybė be konkurso pasirinko vienintelį privatų partnerį – akcinę bendrovę „VST“, apskritai yra pažeidimas. Tačiau valstybė, vadovaudamasi politiniais motyvais, neadekvačiai įvertinusi Lietuvos ir kaimynų energetinio ūkio realijas, tikrąsias krašto ekonomikos galimybes, naujos atominės elektrinės statybą padarė pirmaeiliu, neatidėliotinu uždaviniu ir nustatė nerealius įgyvendinimo terminus – pastatyti naują atominę elektrinę iki 2015 metų. Neturėdama pakankamai laiko, Vyriausybė ėmėsi visais būdais spartinti pasirengimą statybai. Vienas iš būdų sutaupyti nemažai laiko – tai atsisakyti neišvengiamai ilgo ir sudėtingo proceso – konkurso tvarka parinkti nacionaliniam investuotojui partnerį. Seimo priimtoje Nacionalinėje energetikos strategijoje patvirtinus nerealius šio ypač brangaus, rizikingo ir vienpusiškai argumentuoto projekto įgyvendinimo terminus, Vyriausybė, bandydama jų nepažeisti, turėjo pažeisti kitas procedūras. Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad numatomos statyti atominės elektrinės vieno bloko galia (–1.100 MW ir daugiau) yra labai didelė, palyginti su ta, kurios reikia visai Lietuvos elektros energetikos sistemai. Todėl naujoji atominė elektrinė visą laiką bus dominuojanti energijos tiekėja, neleidžianti pasireikšti konkurencijai.

Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad Konkurencijos taryba neatliko įprastos koncentracijų kontrolės procedūros, kadangi Atominės elektrinės įstatyme numatydamas nacionalinio investuotojo formavimo principus įstatymų leidėjas a priori įvertino koncentraciją kaip leistiną.

Dėl Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai paaiškinimuose pažymima, kad visi suinteresuoti ūkio subjektai, atitinkantys norinčiam dalyvauti steigiant nacionalinį investuotoją ūkio subjektui keliamus reikalavimus, turėtų turėti lygias galimybes varžytis dėl dalyvavimo nacionalinio investuotojo kapitale. Neįvykdžius atitinkamos atrankos procedūros ir konkretų ūkio subjektą paskyrus nacionalinio investuotojo projekto dalyviu, kiti ūkio subjektai netenka galimybės varžytis dėl atitinkamų teisių įgijimo. Todėl nagrinėjamos Atominės elektrinės įstatymo nuostatos galėtų būti traktuojamos kaip pažeidžiančios Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad sąžiningos konkurencijos laisvė nelaikytina savaimine vertybe, todėl tam tikrais atvejais sąžiningos konkurencijos laisvės principo ribojimas dėl įvairių atitinkamos situacijos ypatumų gali būti pateisinamas (pavyzdžiui, tam tikrais atvejais suteikti išimtines teises yra būtina norint užtikrinti efektyvų atitinkamos veiklos vykdymą, kurio negali garantuoti neribota ūkio subjektų konkurencija). Todėl, Konkurencijos tarybos nuomone, šiuo konkrečiu atveju taip pat turėtų būti vertinama, ar pasirinktas nacionalinio investuotojo formavimo būdas nėra pateisinamas dėl elektros energetikos sektoriaus specifikos ar kitų priežasčių.

V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo pareiškėjo – Seimo atstovai Seimo Pirmininko pavaduotojas R. Šukys, Seimo narys J. Veselka.

1.1. Pareiškėjo – Seimo atstovas Seimo Pirmininko pavaduotojas R. Šukys pažymėjo, kad Seimas, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatydamas nacionalinio investuotojo tikslus, nurodė, kad prioritetinis, vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, tačiau pačios sampratos „socialiai atsakingai“ nesuformulavo. Specialistai sąvoką „socialiai atsakingai“ traktuoja skirtingai. „Nauda sau“ – tai nauda privačiam nacionaliniam investuotojui, nauda yra pelnas; nors valstybė turi daugiau negu pusę įstatinį kapitalą sudarančio akcijų paketo, teisine prasme nacionalinis investuotojas yra privatus juridinis asmuo; kaip pagrindinis, svarbiausias nacionalinio investuotojo tikslas siekti naudos yra įtvirtintas ir vėliau patvirtintuose LEO LT, AB įstatuose, steigimo sutartyje bei akcininkų sutartyje. R. Šukio nuomone, didžiausia abejonė kyla dėl to, ar sąvoka „socialiai atsakingai“ yra deklaratyvaus pobūdžio, ar tai yra tam tikras praktinis įpareigojimas nacionaliniam investuotojui, kaip šis įpareigojimas galėtų būti įgyvendintas, kas kontroliuotų jo įgyvendinimą. Galima suprasti, ką reiškia socialiai atsakingai vykdyti veiklą, socialiai atsakingai siekti tikslų (tai ir elektrinės statyba, ir aplinkosaugos klausimai), tačiau socialiai atsakingo pelno siekimo samprata nėra aiški.

Pasak R. Šukio, atsižvelgiant į Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, įstatyme privalėjo būti atskirai aptarta, kaip bus užtikrinti vartotojų interesai ir kas yra „socialiai atsakingai“, kokia šios sampratos esmė, kaip bus ginami vartotojų interesai. Atominės elektrinės įstatyme nėra nuostatų dėl vartotojų teisių gynimo. Yra specialūs įstatymai, reguliuojantys vartotojų teisių gynimo santykius: Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas, tačiau juose įtvirtintų bendrųjų normų nepakanka vartotojų interesams ginti, kuriant monopoliją nebuvo nustatyti monopolininkui taikytini reikalavimai. Valstybei atsisakius valdymo visoje tokioje ekonomikos ūkio šakoje kaip elektros energetika, jos galimybės ginti vartotojų interesus tapo daug mažesnės.

Pareiškėjo atstovas pažymėjo, kad akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, akcinės bendrovės „VST“ sujungimas į absoliučią monopoliją – LEO LT, AB, nenustačius jokių papildomų reikalavimų ir pasunkinus elektros energetikos sistemos kontrolės mechanizmų įgyvendinimą tokios įmonės atžvilgiu, nors ir turint tikslą pastatyti naują atominę elektrinę bei elektros jungtis, yra nepagrįstas ir prieštarauja Konstitucijai.

Kurdama nacionalinį investuotoją valstybė be konkurso ir netaikydama sąžiningą konkurenciją reglamentuojančių teisės normų, būtent Atominės elektrinės įstatymu, suteikė specialią teisę, pasirinko vienintelį partnerį – akcinę bendrovę Vakarų skirstomuosius tinklus ir nustatė šios bendrovės akcininko išimtines teises, taigi šis įstatymas įtvirtino nevienodą teisinį ūkio subjektų padėties reglamentavimą. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, priešingu atveju ūkinės veiklos teisinis reglamentavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei.

R. Šukys pažymėjo, kad ginčijamuose straipsniuose yra įtvirtinta išimtinė akcinės bendrovės „VST“ – kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko teisė dalyvauti steigiant nacionalinį investuotoją.

R. Šukys atkreipė dėmesį, kad Viešųjų pirkimų įstatymo (taip pat Europos Sąjungos teisės nuostatų) reikalavimai nagrinėjamu klausimu gali būti netaikomi tik tuo atveju, kai yra būtina apsaugoti esminius valstybės saugumo interesus. Esminių Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, atskirų nuo visos Europos Sąjungos, kaip bendros erdvės, kaip laisvo kapitalo judėjimo erdvės, kuriant nacionalinį investuotoją, kuris per projektą įgyvendinančią bendrovę (kurioje nacionaliniam investuotojui pagal įstatymą turi priklausyti ne mažiau kaip 34 proc. akcijų) statys atominę elektrinę ir savarankiškai per dukterines įmones ar „Lietuvos energijos“ įmonės pajėgumų pagrindu statys jungtis su Švedijos karalystės ir su Lenkijos Respublikos elektros energetikos sistemomis, R. Šukio nuomone, būtent įgyvendinant ekonominius projektus, nėra ir negali būti. Jeigu tokia išimtis yra nustatoma, ji turėtų būti racionaliai pagrįsta pačiame Atominės elektrinės įstatyme. Tokia išimtis turi būti būtina ir turi būti įrodyta, kad kitais būdais esminiai valstybės saugumo interesai nebūtų apsaugoti.

Uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“, akcinės bendrovės „VST“ akcijų savininko, kaip derybų partnerio, įrašymas į patį įstatymą yra antikonstitucinis, nes visi kiti ūkio subjektai, tarp jų ir Europos Sąjungos, buvo pašalinti. Tai, kad privačiam kapitalui, tegul ir atitinkančiam euroatlantinės integracijos kriterijus, suteikiamos išskirtinės teisės, tačiau nepagrindžiama, kodėl diskriminuojamas kitas, taip pat euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis kapitalas, ir neįrodoma, kad kitais būdais esminiai valstybės saugumo interesai nebūtų apsaugoti, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 3, 4 dalims. R. Šukio teigimu, Europos įmonių, turinčių kur kas daugiau energetikos ūkio valdymo patirties, yra ne viena, todėl buvo galima skelbti konkursą ir sukurti konkurencinę aplinką, nepažeidžiant paties nacionalinio investuotojo struktūros ir esmės, nes valstybė galėjo reguliuoti, kokį akcijų paketą pasilieka ir kiek pasilieka galimybę reguliuoti nacionalinio investuotojo veiklą, kad būtų pasiekti tikslai pastatyti atominę elektrinę, sujungti Lietuvos elektros energetikos sistemą su Vakarų energetikos sistemomis. R. Šukio manymu, visiškai nebūtina suteikti išskirtinę teisę vienai Lietuvos bendrovei dalyvauti projekte.

R. Šukys pabrėžė, kad Atominės elektrinės įstatyme nustačius, jog nacionalinis investuotojas ne privalo įgyvendinti, bet dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, vartojama sąvoka „dalyvauja“ nėra pakankama. Jei būtų konstatuota, kad šiuo atveju yra tikslas siekti reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, tai jis nebuvo pasiektas. Tokiu atveju monopolizavimas, perdavimas privačiam investuotojui visos energetikos ūkio sistemos ją sujungiant, R. Šukio nuomone, prieštarauja laisvos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisiškumo principams.

R. Šukys pabrėžė, kad, jo nuomone, šiuo atveju įvyko vertikali koncentracija. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia draudimą valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms, reguliuojančioms ūkinę veiklą, priimti sprendimus, iškreipiančius ir galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją. Galimybė konkuruoti sumažėja arba konkurencija iš atitinkamos rinkos apskritai pašalinama, kai joje įsigali monopolija. Valstybė turi teisinėmis priemonėmis riboti monopolines tendencijas. Jeigu monopolija yra susidariusi, valstybė monopolinę ūkinę veiklą reguliuoja įstatyme nustatydama atitinkamus reikalavimus monopolininkui. Tokio teisinio reguliavimo apimtis gali priklausyti nuo daugelio veiksnių: reguliuojamos ūkio srities, tam tikro laikotarpio ypatumų ir kt. Šiuo atveju nebuvo nustatyta iš esmės jokių monopolijų, nors įvairiuose paaiškinimuose teigiama, kad skirstomųjų tinklų veikla, elektros energijos perdavimas, gamyba, yra natūralios monopolijos. R. Šukio nuomone, kapitalo sujungimas į vertikalią koncentraciją, į absoliučią monopoliją, nenustatant jokių papildomų reikalavimų, apsunkinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos nustatytų principų ir kontrolės įgyvendinimą tokios monopolijos atžvilgiu, nors ir siekiant, rodos, visuomenei labai reikšmingo tikslo – pastatyti naują elektrinę ir elektros jungtis, yra nepagrįstas ir prieštarauja Konstitucijai.

R. Šukys taip pat pažymėjo, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2008 m. sausio 22 d. priėmė išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (XP-2799)“, kurioje konstatuota, kad kai kurios įstatymo projekto nuostatos gali prieštarauti Konstitucijai.

Pareiškėjo – Seimo atstovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad buvo pažeistos valstybės turto investavimo nuostatos, įtvirtintos Valstybės turto įstatyme. Pagal šį įstatymą valstybės turtas turi būti atitinkamai įvertintas, įneštas nepažeidžiant valstybės interesų, tuo tarpu Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (toliau – Kruonio HAE), Kauno hidroelektrinė (toliau – Kauno HE) buvo perduotos nacionaliniam investuotojui, t. y. privačiam juridiniam asmeniui, jų neįvertinus ir skirstant akcinį kapitalą neįskaičius jų vertės. Įvertinimas taikant diskontuotų pinigų srautų metodą buvo netinkamas ir naudingas tik privačiam investuotojui. Taigi neįskaičiuotas kelių milijardų litų, o gal ir didesnės vertės, turtas, neatsižvelgta į tai, kad be šio turto, be Kauno HE ir Kruonio HAE, akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ veikla iš esmės būtų visai kitokio pelningumo. Vadinasi, privatus investuotojas gavo daugiau akcijų nei įnešė turto, palyginti su įnešta valstybės turto verte, dėl to yra pažeista Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis.

1.2. Pareiškėjo – Seimo atstovas Seimo narys J. Veselka dėl nacionalinio investuotojo tikslo siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams pažymėjo, kad tokio tikslo nustatymas valstybiniam kapitalui visiškai neatitinka nei valstybės, nei privačių interesų, jokioje valstybėje, kai vyraujantis kapitalas yra valstybinis, nenustatomas pagrindinis tikslas siekti pelno; šiuo atveju valstybės interesas tarsi prilyginamas pelno siekimui. Įteisinant tokį tikslą yra pažeidžiami vartotojų interesai, jie netampa svarbiausiu dalyku. Elektros energija reikalinga visiems – tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims; elektros energija tenkina ne privatų, o viešą interesą; nustatant minėtą nacionalinio investuotojo tikslą viešasis interesas nėra ginamas – jis yra pažeidžiamas. Atominės elektrinės įstatymas yra nacionalinis interesas ir ekonomine, ir nacionalinio saugumo prasme.

Kalbėdamas apie sąžiningos konkurencijos principą J. Veselka paaiškino, kad monopolija tam tikromis sąlygomis, ypač mažose valstybėse (kai tenka konkuruoti su didžiųjų valstybių energetikos bendrovėmis), pateisinama, nes faktiškai suskaidžius visą savo energetiką nebūtų įmanoma konkuruoti. J. Veselka pabrėžė, jog šiuo atveju svarbiausia, kad nuo pat pradžių elektros energetikos santykius reguliuojančiuose įstatymuose buvo siekiama vidaus rinkoje sudaryti prielaidas konkurencijai. Tuo tikslu ir buvo restruktūrizuota vieninga monopolinė struktūra „Lietuvos energija“. Dabar vėl kuriama vertikali monopolija.

Kalbėdamas apie nacionalinio investuotojo formavimo modelį J. Veselka nurodė, kad šiuo atveju pagrindinis dalykas yra konkurencijos nebuvimas. Naujos atominės elektrinės pastatyti be konsolidavimo negalima. J. Veselkos nuomone, buvo galima palikti bent dalinę konkurenciją, o konsolidavimą vykdyti valstybinio nacionalinio kapitalo pagrindu. Taikyti konsolidavimo principą šiuo atveju beveik tinkama, taip buvo galima daryti, bet reikia išanalizuoti, ar negalima to paties pasiekti paliekant konkurencijos galimybes.

J. Veselka pažymėjo, kad LEO LT, AB, dukterinės įmonės negalės veikti savarankiškai, todėl bus pažeidžiama konkurencija. Be to, J. Veselka pažymėjo, kad nė vienas specialistas nepatvirtino, jog LEO LT, AB, įstengs savo jėgomis pastatyti atominę elektrinę, teigiama, kad teks pritraukti užsienio bendrovę, turinčią patirties, finansų, reikiamų pajėgumų; Seimo atstovas kaip pavyzdį nurodė vieną Vokietijos elektros energetikos įmonę, turinčią didelę patirtį energetikos ūkio organizavimo srityje, pažymėdamas, kad jam neaišku, kodėl, pavyzdžiui, tokia įmonė „išbraukiama iš potencialių LEO LT dalyvių“, o pasirenkama bendrovė, neturinti jokios patirties energetikos ūkyje, užsiimanti tik prekyba ir neturinti tokių finansinių galimybių prisidėti prie naujos elektrinės statybos, kokių užsienio bendrovės galėtų turėti.

Pasak pareiškėjo atstovo, jeigu tikslas yra kuo veiksmingiau vystyti Lietuvos elektros energetikos sistemą ir pastatyti atominę elektrinę, turėjo būti surengtas viešas konkursas ir suteikta galimybė visiems varžytis įnešant ne akcijas, o konkrečius pinigus. Jeigu būtų buvęs organizuotas viešas konkursas, kuriame lygiomis teisėmis būtų dalyvavę visi ūkio subjektai (galbūt net ir fiziniai asmenys), būtų buvęs įgyvendintas sąžiningos konkurencijos principas. Tačiau šiuo atveju šis principas buvo pažeistas, nes teisė buvo suteikta išimtinai vienam ūkio subjektui „administraciniu būdu“. Šiuo atveju tai, ar asmuo turi patirties elektros energetikos srityje, nėra svarbiausia, nes finansiškai stipri įmonė gali investuoti, pasamdyti reikiamus specialistus ir problemų nekils, – svarbiausia, kad nebūtų pažeistas sąžiningos konkurencijos principas, tačiau priėmus Atominės elektrinės įstatymą šis principas buvo pažeistas.

J. Veselka pažymėjo, kad pasirinkus vienintelį partnerį nebuvo paspartinta nei Lietuvos elektros energetikos sistemos jungčių su Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemomis, nei naujos atominės elektrinės statyba. Valstybė, nesivadovaudama nei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu, nei Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymu, nepaisydama naudos savo piliečiams, be jokio pagrindimo visos Lietuvos elektros energetikos sistemos kontrolę perdavė privačiai bendrovei. Valstybė be šios bendrovės sutikimo negalės priimti sprendimo strateginiais klausimais. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą pagrindiniai sprendimai dėl pelno paskirstymo, rezervų sudarymo, bendrovės pertvarkymo, restruktūrizavimo ir kitais klausimais neturint 2/3 akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime negali būti priimti, todėl priimti esminių sprendimų be privataus akcininko sutikimo LEO LT, AB, bus neįmanoma.

Turėdamas 38,3 proc. LEO LT, AB, akcijų, privatininkas galės primesti savo sąlygas visai elektros energetikos sistemai. J. Veselka paaiškino, kad svarbiausi sprendimai yra priimami dėl pelno paskirstymo. Atominės elektrinės įstatyme numatytas nacionalinio investuotojo veiklos tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams; tuo atveju, kai privatininkui (privačiam kapitalui) priklauso 38,3 proc. akcijų, akivaizdu, kad be jo sutikimo, privataus intereso LEO LT, AB, pelno paskirstyti bus neįmanoma.

J. Veselka paaiškino, kad formaliai bus atskiri skirstomųjų tinklų operatoriai – akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai ir akcinė bendrovė „VST“ (elektros energijos gamyba yra atskirta, nes Elektrėnų, Mažeikių, Vilniaus termofikacinės elektrinės yra savarankiški juridiniai vienetai), tačiau pagal Atominės elektrinės įstatymą statant naują atominę elektrinę praktiškai vienų (ir tų pačių) akcininkų rankose yra sukoncentruojam elektros energijos perdavimo veikla ir paskirstymo veikla, valstybei nebeturint 2/3 balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime priimant sprendimus; pagrindinis tikslas yra pelno siekimas, bet ne viešojo intereso tenkinimas.

3.1. V. Miškinis paaiškino, kad jis pritaria pareiškėjo – Seimo atstovų R. Šukio ir J. Veselkos Konstitucinio Teismo posėdyje pateiktiems paaiškinimams. V Miškinis pažymėjo, kad Atominės elektrinės įstatyme vartotojų interesai neginami. Specialisto nuomone, į LEO LT, AB, tikslus turėjo būti įrašytas elektros energijos tiekimo saugumas, t. y. nenutrūkstamas elektros energijos tiekimas. Su vartotojų interesų gynimu susiję tikslai yra šie: nenutrūkstamas, patikimas, efektyvus (tai yra minimaliomis išlaidomis, minimalia kaina) elektros energijos tiekimas vartotojams; neigiamo energetikos veiklos poveikio aplinkai mažinimas, pagrįstos konkurencijos skatinimas, skatinimas vartoti vietinius atsinaujinančius išteklius.

Dėl elektros energijos perdavimo, skirstymo sutelkimo vienose rankose V. Miškinis pažymėjo, kad šių rūšių veikla yra monopolinė, todėl tai, kad ją vykdys viena bendrovė, nėra blogai; niekur pasaulyje nėra dubliuojančių tinklų. Dėl to elektros energijos importas ir eksportas taip pat sukoncentruotas vienose rankose. Pasak V. Miškinio, šiuo atveju diskutuotinas yra elektros energijos gamybos klausimas, nes atominė elektrinė gamina elektros energiją. Dėl to gali būti diskriminuojamos kitos elektrinės (Vilniaus, Kauno, Mažeikių ir kt.) – nustatant joms elektros energijos gamybos kvotas gali būti nesilaikoma konkurencijos sąlygų. V. Miškinio nuomone, valstybė praktiškai neturi įtakos elektros energijos srityje.

Dėl nacionalinio investuotojo modelio V. Miškinis paaiškino, kad nesvarbu, ar jis būtų sukurtas organizuojant konkursą, ar jo neorganizuojant, iš esmės viskas priklauso nuo keliamų tikslų. Dabar nacionalinio investuotojo tikslai yra suformuluoti netinkamai, svarbiausia, kad šie tikslai būtų koreguojami.

3.2. J. Vilemas, kalbėdamas apie vartotojų teisių gynimą, pažymėjo, kad iš esmės LEO LT, AB, sudaryta iš vienos elektros energijos perdavimo ir dviejų skirstymo veiklos organizacijų (natūralių monopolijų); šiose srityse vartotojų teises gina valstybės institucijos, viena jų – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kurios kompetencija yra aiškiai apibrėžta. Jeigu Atominės elektrinės įstatyme ir būtų nurodyti kiti nacionalinio investuotojo tikslai, pavyzdžiui, elektros energijos patikimas tiekimas, tai nieko nepakeistų, svarbu, kad būtų valstybės institucijos, kurios veiksmingai prižiūrėtų, kontroliuotų, kaip laikomasi įstatymų.

Dėl monopolinės struktūros sukūrimo ir konkurencijos nebuvimo specialistas pažymėjo, kad LEO LT, AB, susideda iš elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklos organizacijų, kurios yra natūralios monopolijos. LEO LT, AB, nepriklauso elektros energijos gamyba (Kruonio HAE ir Kauno HE yra numatyta pašalinti iš LEO LT, AB, struktūros). J. Vilemas paaiškino, kad Ignalinos atominės elektrinės nebebus, bet yra Vilniaus, Kauno, Mažeikių termofikacinės elektrinės, bus ir kitų elektros energijos gamybos šaltinių; J. Vilemo nuomone, elektros energijos gamybos srityje yra didelė konkurencija; problemų dėl monopolinės struktūros sukūrimo nėra; Lietuvoje bus stipri konkurencinė aplinka, ir, jeigu valstybės institucijos netrukdys, susiklostys visų pirma vartotojams palanki situacija, nes tik konkurencija gali geriausiai apginti vartotojų interesus. Atominės elektrinės įstatyme nėra nurodyta, kad yra kuriama tokia struktūra, kurioje būtų vertikaliai integruota ir elektros energijos gamyba.

3.3. V. Navickas pažymėjo, kad Atominės elektrinės įstatyme nėra jokių išimčių dėl vartotojų teisių gynimo. Jas pakankamai gina specialieji: Vartotojų teisių apsaugos, Elektros energetikos įstatymai. Nacionalinio investuotojo tikslo formuluotė – siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams – yra bendro pobūdžio norma, taikoma privatiems juridiniams asmenims; tai nustatyta ir Akcinių bendrovių įstatyme, Civiliniame kodekse. Formuluotėje „siekti naudos sau ir visiems akcininkams“ vartojama sąvoka „nauda“ nereiškia pelno siekimo, sąvoka „socialiai atsakingai“ suponuoja tai, kad turi būti siekiama naudos visuomenei. Valstybė, kaip akcininkė, dalyvaudama valdant bendrovę, gali užtikrinti atstovavimą valstybės interesams, jų įgyvendinimą ir pakankamą vartotojų teisių gynimą.

Dėl monopolizavimo V. Navickas teigė, kad „nei horizontalios, nei vertikalios integracijos, kurie yra esminiai monopolizavimo požymiai“, sukūrus nacionalinį investuotoją neatsirado. LEO LT, AB, kaip patronuojanti bendrovė, nevykdys jokios veiklos – ji vykdys tik dukterinių bendrovių priežiūrą, tai bus akcininko veikla, pasireiškianti dalyvavimu akcininkų susirinkimuose, bet ne dalyvavimu priimant dukterinėse bendrovėse konkrečius sprendimus einamosios veiklos klausimais. Po Atominės elektrinės įstatymo priėmimo ir toliau veikia trys anksčiau veikusios bendrovės, jų vykdoma veikla nėra koncentruota, niekas iš jų neperėmė jų vykdomos veiklos. Nepriklausomo eksperto, atlikusio Atominės elektrinės įstatymo ekspertinį vertinimą, išvadoje buvo nurodyta, kad analogiškos struktūros veikia dar 14 Europos Sąjungos valstybių.

Dėl lygiateisiškumo principo užtikrinimo V. Navickas paaiškino, kad rengiant nacionalinio investuotojo koncepciją, Atominės elektrinės įstatymą buvo nagrinėjamos įvairios alternatyvos. V. Navickas pažymėjo, kad akcinės bendrovės „VST“ pasirinkimą nulėmė du pagrindiniai dalykai: viena, įstatymo rengėjai siekė konsoliduoti visą elektros energetikos sektorių, kad jis būtų darnus, adekvatus kitose Europos Sąjungos valstybėse veikiančioms struktūroms, ir, antra, akcinė bendrovė „VST“ yra didžiulė elektros energijos vartotoja, ji – tinkama partnerė, galėsianti būti ir naujos atominės elektrinės elektros energijos vartotoja, ir jos tiekėja smulkesniems vartotojams. Visos ekspertų išvados buvo palankios tokio nacionalinio investuotojo, koks numatytas Atominės elektrinės įstatyme, sukūrimui.

3.4. V. Poderys, posėdyje kalbėdamas apie nacionalinio investuotojo tikslą – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, teigė, kad tokio pobūdžio infrastruktūros įmonė gali siekti tiktai pelno ir naudos savo akcininkams. Tai kyla iš Akcinių bendrovių įstatymo ir korporacinės teisės. Dėl vartotojų teisių gynimo specialistas teigė, kad yra trys institucijos, vykdančios šių teisių gynimo funkciją: Valstybinė energetikos inspekcija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Dėl monopolizavimo V. Poderys pažymėjo, jog kalbant apie konkurencinę veiklą visų pirma reikia išskirti, viena vertus, gamybą ir, kita vertus, tiekimą arba elektros pardavimą, tik šiose srityse gali būti diskutuojama apie konkurenciją, o elektros energijos perdavimo veikla ir skirstymo veikla yra monopolinės.

Dėl to, kad be konkurso buvo pakviesta derėtis viena iš šalių, o kita šalis turėjo prievolę su ta jau iš anksto paskirta šalimi derėtis, pasak V. Poderio, yra nevisavertės derybos.

3.5. V. Švedas pažymėjo, kad Valstybės kontrolė neatliko tyrimų, tiesiogiai susijusių su Konstitucinio Teismo nagrinėjamais klausimais. V Švedas paaiškino, kad nacionalinio investuotojo pagrindinis tikslas siekti pelno yra tinkamas akcinei bendrovei; jei valstybė būtų norėjusi, kad bendrovės pagrindinis tikslas nebūtų pelno siekimas, būtų reikėję kurti kitokį teisinį statusą turintį asmenį. Jis atkreipė dėmesį į turto vertinimo problemą – diskontuotų pinigų srautų vertinimo metodas labiau tinka laisvosios rinkos sąlygomis veikiančioms įmonėms įvertinti, o pagal šį metodą vertinant natūralios monopolijos sąlygomis veikiančias elektros energijos perdavimo ir skirstomųjų tinklų įmones ne visai tiksliai atspindima jų vertė.

3.6. T. Suslavičius dėl nacionalinio investuotojo tikslo pažymėjo, kad tikslas socialiai atsakingai siekti naudos bendrovei ir akcininkams yra pagrįstas, tačiau tai, kad jis nurodytas Atominės elektrinės įstatyme, nėra korektiška. Kai yra įgyvendinama valstybės ir privataus kapitalo partnerystė, privatus partneris, investuodamas į bendrovę, visada susiduria su rizika, kad valstybė savo sprendimais sumažins naudą, dėl to ir buvo įrašyta ši nuostata. Rengiant Atominės elektrinės įstatymą nebuvo kilusi mintis jame įtvirtinti nuostatas dėl vartotojų teisių gynimo, nes šis įstatymas nėra skirtas tokiems santykiams reguliuoti.

Dėl koncentracijos specialistas pažymėjo, jog tendencija (istorija) elektros rinkoje yra tokia, kad joje buvo leistina, pripažįstama koncentracija, tačiau pamažu siekiama šią rinką atverti konkurencijai. Iš pradžių buvo įtvirtintas monopolis, dabar siekiama įtvirtinti konkurenciją, tačiau ne visų rūšių veikloje. Yra tokių veiklos rūšių, kurios išlieka įstatymo įtvirtintos monopolijos – tai perdavimo veikla ir skirstymo veikla. Rinką turėtų sudaryti vartotojų, tiekėjų ir gamintojų santykiai. Kai sprendžiama, ar koncentracija leidžiama, paprastai yra vertinama, kokį poveikį ji daro konkurencinei rinkai ir vartotojams. T. Suslavičiaus nuomone, Lietuvoje nėra konkurencinės rinkos. Nacionalinio investuotojo pagrindinė veikla yra perdavimo sistemos operatoriaus ir skirstomųjų tinklų operatoriaus veikla, kuri yra monopolinė, ir šiuo atveju vertinti poveikį konkurencijai nėra tikslinga (Kruonio HAE ir Kauno HAE yra elektros energijos gamintojos, tačiau jos turi mažą rinkos dalį). Šio sujungimo poveikis rinkai minimalus.

Dėl to, kad be konkurso buvo pakviesta derėtis viena iš šalių, T. Suslavičius pažymėjo, jog svarbu tai, kad tos bendrovės yra mažos, jos išreiškė privačią iniciatyvą susivienyti, tapti stambesne bendrove ir pasiekti geresnių rezultatų. Akcinė bendrovė „VST“ (teikianti paslaugas beveik pusei Lietuvos vartotojų) turi interesą užtikrinti savo vartotojams elektros energijos tiekimą, o valstybės viešasis interesas – pasirūpinti piliečiais, kurie yra tos bendrovės vartotojai.

Įsteigus nacionalinį investuotoją pakito valstybės vaidmuo valdant elektros energetikos ūkį, investuotojas turi galimybę neleisti priimti sprendimų tam tikrais klausimais.

3.7. V. Paškevičius dėl to, kad nacionalinis investuotojas sutelktų savo rankose didžiąją gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, pažymėjo, kad, palyginti su kitomis šalimis, konkrečiai su Latvija, Estija, kur veikia vertikaliai integruotos energetikos įmonės, valdančios visą elektros energijos gamybą, perdavimą, skirstymą ir tiekimą, Lietuvoje gamybos koncentracijos nėra, LEO LT, AB, turi tik dvi hidroelektrines; jai nepriklauso Elektrėnų elektrinė, pakeisianti Ignalinos atominę elektrinę, Vilniaus ir Kauno termofikacinės elektrinės, vaidinančios svarbų vaidmenį, įtaką darančios elektros energijos gamybos kainai.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija), 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte, svarbu atskleisti Lietuvos Respublikos teisėkūros elektros energetikos srityje raidą, susijusią su šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo – Seimo ginčijamu teisiniu reguliavimu, taip pat faktines aplinkybes, kuriomis tas teisinis reguliavimas buvo inicijuotas, nustatytas ir įgyvendinamas.

Uždrausti Lietuvos valstybinei energetikos sistemai <...>, reorganizuotai į specialios paskirties bendrovę, iki 2000 metų mažinti valstybei priklausančių akcijų dalį.“ Įstatymo „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija) 2 priedėlyje pateiktame Valstybinių įmonių, kurios iki 2000 metų turi būti specialios paskirties bendrovės, sąraše buvo įrašyta ir Lietuvos valstybinė energetikos sistema.

Vadovaujantis šiomis Įstatymo „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija) nuostatomis valstybinė įmonė „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“ buvo reorganizuota į specialios paskirties akcinę bendrovę „Lietuvos energija“. Ši bendrovė valdė inter alia šilumos ūkį.

Minėtas įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.

Minėtas įstatymas ir jo priedėlis buvo ne kartą keičiami ir (arba) papildomi.

Vyriausybė, inter alia vadovaudamasi šiuo įstatymu, 1997 m. birželio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 675 „Dėl specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo“, kuriame nutarė inter alia įgalioti Ūkio ministerijos, kuri atstovauja valstybės interesams specialios paskirties akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“, įgaliotinį balsuoti šios bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime už jos reorganizavimą skaidymo būdu, atskiriant šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specialios paskirties akcines bendroves ir perduodant jose esantį turtą ir valstybei priklausančias akcijas savivaldybių nuosavybėn (1 punktas).

Taigi specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ buvo reorganizuota skaidymo būdu, atskiriant nuo jos šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specialios paskirties akcines bendroves.

Tame pačiame skirsnyje buvo nustatyta ir tai, kad elektros energijos tiekimo patikimumui užtikrinti būtina inter alia „kartu su Latvija ir Estija parengti naują Baltijos valstybių aukštos įtampos tinklų schemą, geriau pritaikytą integracijai į Vakarų ir Šiaurės Europos tinklus ir leidžiančią geriau išnaudoti turimas generuojančias galias trijų valstybių poreikiams tenkinti“. Be to, tame pačiame skirsnyje buvo nustatyta, kad „mažiausios elektros energijos tiekimo išlaidos Lietuvoje susidarytų: 1) optimaliai išnaudojant Ignalinos AE ir Kruonio HAE pajėgumus bei racionaliai dirbant Vilniaus ir Kauno TE termofikaciniu režimu; 2) optimaliai bendradarbiaujant su Estija ir Latvija ir, kaip numatyta, integruojantis bei bendradarbiaujant su Vakarų Europos elektros kompanijomis; <...> 5) neatidėliotinai iki 2001 metų restruktūrizavus elektros energetikos sektorių, pasiruošus darbui laisvos rinkos sąlygomis ir atskyrus elektros energijos gamybą, perdavimą bei skirstymą“.

Pažymėtina, kad minėto Seimo nutarimo, kuriuo patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija, 3 straipsnyje Vyriausybei buvo pasiūlyta inter alia „parengti Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo planą, numatant projektuoti ir Ignalinos AE antrojo bloko uždarymą, dėl kurio galutinis sprendimas bus priimtas 2004 metais atnaujinant Nacionalinę energetikos strategiją. Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo plane, kuris turi būti rengiamas ir vykdomas bendradarbiaujant su reikiamomis tarptautinėmis institucijomis, turi būti numatyta, kokie nauji elektros energijos, taip pat galimi branduolinės energijos gamybos pajėgumai, pakeičiantys Ignalinos AE RBMK reaktorių blokus, bus pastatyti iki 2009 metų Lietuvoje“.

Nacionalinė energetikos strategija buvo ne kartą keičiama.

Specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymo (2001 m. birželio 28 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje buvo inter alia nustatyta: „Specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ reorganizuojama bendrovių skaidymo būdu, t. y. iš specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, kuri po reorganizavimo tęsia veiklą kaip akcinė bendrovė, išskiriant turto, teisių bei pareigų dalis ir jų pagrindu steigiant naujas bendroves.“ Seimas 2001 m. spalio 16 d. priėmė nutarimą „Dėl specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projekte numatyto įstatinio kapitalo ir prievolių (įsipareigojimų) paskirstymo tarp naujai steigiamų akcinių bendrovių“, kuriame nutarė: „Pritarti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projekte numatytam įstatinio kapitalo ir prievolių (įsipareigojimų) paskirstymui tarp naujai steigiamų akcinių bendrovių <...>„ (1 straipsnio 1 dalis).

Tuo vadovaudamasi Vyriausybė 2001 m. spalio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 1264 „Dėl pritarimo specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projektui ir įgaliojimų suteikimo“, kuriame inter alia nutarė: „Pritarti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projektui“; „Pavesti Ūkio ministerijai, valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų valdytojai, įgalioti savo atstovą balsuoti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ visuotiniame akcininkų susirinkime už tai, kad būtų priimti nutarimai: <...> patvirtinti akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, „Rytų skirstomieji tinklai“, „Vakarų skirstomieji tinklai“, „Lietuvos elektrinė“ ir „Mažeikių elektrinė“ įstatus.“ Taigi buvo pradėtas šalies elektros energetikos sistemos restruktūrizavimo ir dekoncentravimo procesas. Minėtu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos teisinės prielaidos reformuoti sovietiniu laikotarpiu susiformavusią valstybinę centralizuotą (monopolinę) elektros energetikos sistemą – atskirti joje elektros energijos gamybą, perdavimą ir skirstymą.

Šiame Seimo nutarime inter alia pripažinta būtinybė su Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą tvarkaraščiu suderintu laiku nustatyti Ignalinos atominės elektrinės pirmojo ir antrojo blokų galutinio eksploatavimo nutraukimo sąlygas; nurodoma, kad technologiškai pagrįstas Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko eksploatavimo nutraukimo terminas galėtų būti 2009–2015 m.

Minėto Seimo nutarimo 1 straipsnyje Vyriausybei siūloma „derėtis su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis ir Europos Komisija dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko eksploatavimo nutraukimo terminų atsižvelgiant į Europos Sąjungos siūlymus dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko galutinio sustabdymo terminų ir finansinių sąlygų ir tęsti derybas dėl Ignalinos atominės elektrinės pirmojo ir antrojo blokų eksploatavimo nutraukimo finansinių ir kitų su tuo susijusių sąlygų“.

Taip pat paminėtina, kad Nacionalinės energetikos strategijoje (2002 m. spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta ir elektros energijos eksporto bei elektros energijos tiekimo patikimumo prognozė: „1) dirbant bent vienam Ignalinos AE blokui, galima palaikyti tradicinį elektros energijos eksportą per turimas perdavimo linijas į šiaurę ir rytus; 2) iki 2010 metų iš Lietuvos elektrinės galima būtų pelningai eksportuoti energiją tik piko ir pusiau piko metu; 3) elektros energijos perdavimo linijos į Lenkiją statyba yra būtina siekiant integracijos į Europos elektros energijos rinką“.

Paminėtina, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybei priklausančios akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijos perduodamos mainais už Vokietijos bendrovei E.ON Energie AG nuosavybės teise priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinė akcijas keitimo santykiu, nustatytu derybų metu atsižvelgiant į nurodytų bendrovių akcijų vertę. Šią vertę nustato nepriklausomas turto vertintojas pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.“ 21. Respublikos Prezidentas 2003 m. gegužės 15 d. priėmė dekretą Nr. 83 „Dėl Visuomeninės energetikos tarybos prie Respublikos Prezidento sudarymo“, kuris pagal jo 3 straipsnį įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos.

Minėto dekreto 1 straipsniu Respublikos Prezidentas, pažymėjęs siekį skatinti visuomenės ir valstybės institucijų dialogą bei tarpinstitucinį bendradarbiavimą šalies ūkio energetikos sektoriuje, sudarė Visuomeninę energetikos tarybą prie Respublikos Prezidento ir į ją pakvietė trylika asmenų (šešis dirbančius valstybės institucijose ir (arba) įstaigose, penkis – asociacijose, vieną – akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“, vieną – užsienio privačios bendrovės („E.ON Energie AG“) atstovybėje Lietuvoje).

Be to, minėto dekreto 2 straipsniu Respublikos Prezidentas nustatė sudarytos Tarybos uždavinius, inter alia teikti pasiūlymus dėl energetikos ūkio strategijos, plėtros, struktūrinių pokyčių formavimo ir įgyvendinimo.

Minėtas dekretas buvo panaikintas 2004 m. naujai išrinkto Respublikos Prezidento 2004 m. rugpjūčio 10 d. dekretu Nr. 35 „Dėl Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 28 d. dekreto Nr. 62, 2003 m. gegužės 15 d. dekreto Nr. 83, 2003 m. birželio 4 d. dekreto Nr. 100, 2003 m. liepos 9 d. dekreto Nr. 154, 2003 m. rugsėjo 9 d. dekreto Nr. 201 pripažinimo netekusiais galios“, kuris įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 13 d.

Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą akto, kurio nuostatos yra neatskiriama Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties dalis, protokolo Nr. 4 „Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje“ 1 straipsnyje Lietuva, pripažindama Europos Sąjungos pasirengimą skirti adekvačią papildomą Bendrijos paramą Lietuvos pastangoms nutraukti Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimą ir atsižvelgdama į šią solidarumo išraišką, įsipareigojo Ignalinos atominės elektrinės pirmąjį bloką galutinai sustabdyti iki 2005 m., o šios elektrinės antrąjį bloką – iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nutraukti šių blokų eksploatavimą.

Vyriausybė 2003 m. gruodžio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 1625 „Dėl pritarimo valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“, kuris įsigaliojo 2003 m. gruodžio 19 d. Jame buvo nutarta pritarti valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės Vakarų skirstomųjų tinklų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui.

Minėtų energetikos bendrovių vadovai 2006 m. kovo 8 d. Visagine, Ignalinos atominėje elektrinėje, pasirašė susitarimo memorandumą dėl naujos atominės elektrinės statybos įgyvendinamumo studijos rengimo. Šiame memorandume buvo inter alia numatyta, kad „Lietuvos energija“, „Latvenergo“ ir „Eesti Energija“ vienodomis sąlygomis dalyvaus projekte, o bendram vadovavimui ir priežiūrai įsteigs komitetą, kuriame bus visų trijų energetikos bendrovių vadovai.

Minėtas Vyriausybės nutarimas buvo ne kartą keičiamas.

Be to, minėto potvarkio 2.1 punkte Ministras Pirmininkas pavedė sudarytai darbo grupei parengti naujos atominės elektrinės statybos įstatymo projekto koncepcijos esmines nuostatas ir iki 2007 m. vasario 1 d. pateikti jas svarstyti Vyriausybės Strateginio planavimo komitetui.

Be to, minėto įsakymo 2.2 punkte ūkio ministras pavedė darbo grupei teikti siūlymus Ministro Pirmininko 2007 m. sausio 5 d. potvarkiu „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarytai darbo grupei.

Seimas tą pačią dieną, t. y. 2007 m. sausio 18 d., priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo“, kuris įsigaliojo 2007 m. sausio 27 d. Šio nutarimo 1 straipsnyje Seimas pasiūlė Vyriausybei inter alia „naujos regioninės atominės elektrinės projektavimą ir statybą organizuoti tokiu būdu, kad sprendimus būtų įmanoma priimti ir įgyvendinti pačiu veiksmingiausiu būdu ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką <...>; siekti, kad tariantis su kitais šio projekto partneriais Lietuvai tektų šio projekto lyderio vaidmuo; <...>„ (3 punktas); „atsižvelgiant į Europos Sąjungos tikslą sukurti konkurencingą energetikos rinką, siekti tokios rinkos sukūrimo Lietuvoje, tačiau tokiais tempais ir priemonėmis, kurios nepažeistų Lietuvos nacionalinio saugumo interesų. Taip pat siekti, kad Lietuva liktų elektros energiją eksportuojanti šalis“ (9 punktas).

Šiuo potvarkiu Ministras Pirmininkas sudarė darbo grupę Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės (dalyvausiančios įgyvendinant naujos atominės elektrinės projektą) steigimo koncepcijos esminėms nuostatoms parengti (ši darbo grupė buvo sudaryta iš šešių asmenų, iš jų keturi dirbo valstybės institucijose, vienas – akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“, vienas – uždarojoje akcinėje bendrovėje „NDX energija“) ir pavedė jai iki 2007 m. kovo 31 d. pateikti jas svarstyti Vyriausybės Strateginio planavimo komitetui (1, 2 punktai).

Vyriausybės Seimui pateikto Atominės elektrinės įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo inter alia nurodyta, kad įstatymo projekto 10 straipsnyje numatyti pagrindiniai nacionalinio investuotojo veiklos ir valdymo principai, taip pat reikalavimas, kad valstybei nuosavybės teise turi priklausyti daugiau kaip 1/2 dalis nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Be to, minėtame aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad įstatymo projekto 11 straipsnyje nustatomos teisinės prielaidos akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ bei akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus ir akcinę bendrovę „VST“ suvienyti į vieną įmonių grupę bei numatomos galimo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinio kapitalo didinimo sąlygos.

Įvertinęs nacionalinio investuotojo finansines galimybes nuosavomis ir skolintomis lėšomis finansuoti projektą nesuteikiant valstybės garantijų gaunamoms paskoloms, ekspertas nurodė, kad įstatymo projekto nuostatos sukuria prielaidas elektros energetikos sektoriaus vertikaliai integracijai ir valstybės kontrolei jame įtvirtinti; nacionalinis investuotojas bus finansiškai pajėgus gauti skolintas lėšas bei generuoti pinigų srautus, kurie kartu sudėjus būtų pakankamas lėšų šaltinis projektui finansuoti; nacionalinis investuotojas turės realias finansines galimybes nuosavomis ir skolintomis lėšomis finansuoti projektą, nesuteikiant valstybės garantijų gaunamoms paskoloms.

Išanalizavęs, ar privataus kapitalo apribojimas nacionalinio investuotojo bendrovėje mažiau kaip 50 proc. akcijų yra pakankamas, kad būtų užtikrinti perspektyviniai valstybės interesai, ekspertas nurodė, kad didesnės nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų dalies nustatymas valstybei neturėtų teigiamos įtakos valstybės interesų užtikrinimui.

Įvertinęs, ar pakankamai pagrįstas vienintelio privataus kapitalo investuotojo (uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“) dalyvavimas nacionalinio investuotojo bendrovėje, ekspertas pateikė išvadą: „kitų ūkio subjektų prisijungimas nacionalinio investuotojo stadijoje būtų neefektyvus ir netikslingas“, nes tai iš esmės nepakeistų ūkio subjektų „teisių nacionalinio investuotojo valdyme, tačiau galėtų sukelti papildomų sunkumų, susijusių su teisinių bei ekonominių nacionalinio investuotojo kapitalo formavimo sąlygų derinimu su daugeliu asmenų vienu metu. Nacionalinio investuotojo formavimo (sukūrimo) ir kitų ūkio subjektų investavimo Į nacionalinį investuotoją procesų sujungimas nebūtų pagrįstas ekonominiu požiūriu (kadangi būtų investuojama į dar nesukurtą subjektą) bei organizaciniu (dėl proceso organizacinio sudėtingumo) požiūriu“.

Minėtame nepriklausomo eksperto uždarosios akcinės bendrovės „Deloitte Lietuva“ įvertinime yra pateikta keliolika valstybės ir privataus kapitalo bendro dalyvavimo stambių investicinių projektų pagrindinėse Europos šalių energetikos įmonėse pavyzdžių.

Naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnyje buvo numatytas nacionalinis investuotojas – privačią iniciatyvą investuoti į projektą pareiškusi akcinė bendrovė „Lietuvos energija“. Kad nacionalinio investuotojo statusas būtų įgytas ir įgyvendintas, pagal šio įstatymo 11 straipsnį turėjo būti didinamas akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinis kapitalas, šiuo tikslu investuojant į jį akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ akcijas, sudarančias daugiau kaip 1/2 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime; tai reiškia, kad būtų įgyvendinama Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko teisė investuoti atitinkamai akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas, sudarančias daugiau kaip 1/2 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, taip pat būtų įgyvendinama Vyriausybės teisė derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų investavimo bei naujai išleidžiamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo; be to, Vyriausybė priimtų sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcijų investavimo ir dėl balsavimo visuotiniuose akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Rytų skirstomųjų tinklų akcininkų susirinkimuose.

Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį nacionalinis investuotojas kartu su dukterinėmis įmonėmis yra nacionalinio investuotojo įmonių grupė; pagrindinė nacionalinio investuotojo veikla turi būti nacionalinio investuotojo įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla. Tokią grupę sudarančios įmonės šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintos kaip teisės aktų nustatyta tvarka vykdančios atskirtą elektros energijos gamybą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą.

Vyriausybė, vadovaudamasi Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir kitomis nuostatomis, 2007 m. liepos 11 d. priėmė nutarimą Nr. 726 „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo sudarė laikinąją komisiją (darbo grupę) (1 punktas) ir įgaliojo ją: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 šios akcinės bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių šios akcinės bendrovės akcijų investavimo ir išleidžiamų naujų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo (2.1 punktas); 2) derėtis su akcine bendrove „Lietuvos energija“ dėl šios bendrovės išleidžiamų naujų akcijų pasirašymo sutarties sąlygų (2.2 punktas).

Dėl šių klausimų Ūkio ministerija 2007 m. gruodžio 22 d. pateikė atsakymą, kuriame inter alia pažymėjo, kad akcinė bendrovė „VST“ veikia svarbiame Lietuvos Respublikos saugumui ūkio sektoriuje, taigi ji yra nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbi įmonė, kuri buvo privatizuota dar iki Lietuvos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą. Be to, Ūkio ministerija 2008 m. liepos 15 d. raštu pateikė Komisijai (Generaliniam sekretoriatui bei Vidaus rinkos ir paslaugų generaliniam direktoratui) papildomą informaciją apie akcinės bendrovės „VST“ privatizavimo užbaigimą.