Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. re

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ 14 STRAIPSNIO (1993 M. SAUSIO 12 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO 1 DALIES BEI ŠIOS DALIES 5 PUNKTO, 15, 20 IR 21 STRAIPSNIŲ (2002 M. SAUSIO 15 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 15 STRAIPSNIO 1 DALIES 2, 4, 5 IR 6 PUNKTŲ, ŠIO STRAIPSNIO 2 IR 4 DALIŲ, 16 STRAIPSNIO 10 DALIES, 20 STRAIPSNIO (2002 M. SPALIO 29 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1994 M. SAUSIO 17 D. NUTARIMO NR. 27 „DĖL GYVENAMŲJŲ NAMŲ, BŪTINŲ VALSTYBĖS REIKMĖMS, IŠPIRKIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI BEI LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ 14 STRAIPSNIUI (1993 M. SAUSIO 12 D. REDAKCIJA) 2003 m. kovo 4 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių atstovams Seimo nariams Andriui Kubiliui ir Raimondui Šukiui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Petrui Papovui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Dainai Petrauskaitei, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajam specialistui Dariui Karveliui ir suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Teisės skyriaus vedėjai Irenai Sabaliūtei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. sausio 31 d. išnagrinėjo bylą Nr. 27/01-5/02-01/03 pagal šiuos prašymus:

Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. ir 2003 m. sausio 24 d. sprendimais sujungti į vieną bylą.

Konstitucinis Teismas nustatė:

I 1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

II 1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas prašymą grindžia šiais argumentais.

1.1. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nustatyta, kad gyvenamieji namai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms. Sąvoka „valstybės reikmės“ įstatyme nėra apibrėžta. Pareiškėjo manymu, valstybės reikmės susijusios tik su valstybės aparato funkcionavimo užtikrinimu. Todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl minėtos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Prašyme teigiama, kad nors Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas nuosavybės paėmimas iš savininko, tačiau sąlygos, dėl kurių turtas negrąžinamas natūra ir išperkamas, negali prieštarauti bendriems konstituciniams nuosavybės gynimo principams ir turi atitikti poreikių visuomeniškumo sąlygą.

1.2. Pareiškėjas nurodo, kad Vyriausybė, remdamasi įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatomis, 1994 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“, kuriuo, be kita ko, patvirtino, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas. Šio nutarimo priėmimo metu minėtas pastatas buvo nuomojamas laikraščio „Kauno diena“ redakcijai. Vadovaudamasi minėtu Vyriausybės nutarimu Kauno miesto valdyba 1994 m. gegužės 19 d. priėmė potvarkį Nr. 709-v, kuriuo šį pastatą perdavė į uždarosios akcinės bendrovės „Kauno diena“ balansą.

Vėliau pastatas, kaip uždarosios akcinės bendrovės „Kauno diena“ įstatinio kapitalo dalis, buvo privatizuojamas akcijų išpirkimo būdu. Pareiškėjas teigia, kad visuomenė yra suinteresuota efektyvia nepriklausomų visuomenės informavimo priemonių veikla. Tačiau, pareiškėjo nuomone, periodinių leidinių redakcijų aprūpinimui patalpomis nėra teikiama tokia visuomeninė svarba, kuri persvertų privatų interesą susigrąžinti nuosavybę. Be to, sąvoką „valstybės reikmės“ aiškinant tik kaip valstybės aparato funkcionavimo poreikius, nevalstybinio leidinio aprūpinimas patalpomis nelaikytinas valstybės reikme. Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 27 ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, atitinka Konstitucijos 23 straipsnį bei įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatą, leidžiančią išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.

2.1. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (1 straipsnio 1 dalis) pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), piliečiai, kurie buvo nurodyti pakeistame punkte, t. y. piliečiai, kuriems turtas perleistas naminiu testamentu arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiai, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neteko teisės atkurti nuosavybės teises į šį turtą. Šitaip, pareiškėjo manymu, šių piliečių atžvilgiu buvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas, Konstitucijos 23 ir 29 straipsniai.

2.2. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir jame įtvirtinus nuostatą, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos įkeistas, yra nepagrįstai suvaržomos piliečių teisės į nuosavybės teisų atkūrimą, nes įkeitęs turtą asmuo nepraranda į jį nuosavybės teisių. Pareiškėjas teigia, kad nurodyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, taip pat Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam asmenų lygybės įstatymui principą, nes dešimt metų piliečiams nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą buvo atkuriamos neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo įkeistas. Priėmus ginčijamą įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatą, piliečiai, per dešimt metų nespėję atkurti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. buvo įkeistas, neteko teisės atkurti nuosavybės teisių.

2.3. Pareiškėjas teigia, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 4 straipsniu pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir nustačius, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu juose gyvena nuomininkai, taip pat nusavinami (paimami), jei piliečiui visiškai atkurtos nuosavybės teisės, bet juose gyvena nuomininkai, yra įtvirtinta nauja nuostata, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kuriuose gyvena nuomininkai, yra valstybės išperkami tam, kad šiuose namuose gyvenantys nuomininkai galėtų juos privatizuoti. Pareiškėjo nuomone, nurodytos nuostatos dėl nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, atkūrimo būdo pakeitimo pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą.

Pareiškėjas teigia, jog nuostata, kad valstybė išperka pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą savininkams grąžintus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, prieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsniui, nes nuomos sutarties buvimas negali būti pagrindu priverstinai paimti nuomojamą objektą iš jo savininko tam, kad šis objektas būtų parduotas nuomininkui; pasak pareiškėjo, tai nėra visuomenės poreikis.

Pareiškėjo nuomone, priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, savininkų, kuriems gyvenamieji namai, jų dalys, butai buvo grąžinti pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, jei šie gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra išnuomoti, nuosavybės teisės yra mažiau ginamos nei kitų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkų. Pareiškėjas mano, kad ginčijama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) norma prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

2.4. Pareiškėjo manymu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi pripažinus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1-4 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) netekusiomis galios, pažeistos ir savininkams grąžintuose namuose gyvenančių nuomininkų teisės, nes panaikintos jiems iki tol nustatytos garantijos: savininkai nėra saistomi anksčiau buvusios pareigos neiškeldinti nuomininkų iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų, kol valstybė neįvykdys jiems anksčiau suteiktų garantijų.

2.5. Pareiškėjas teigia, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas pažeidžia ir nuomininkų, gyvenančių gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, teises, nes, šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi pripažinus netekusia galios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), nuomininkai neteko iki tol turėtos teisės išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka per šešis mėnesius nuo sprendimo dėl gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos valstybės ar savivaldybės vardu įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.

2.6. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijoje įtvirtintas piliečių teises pažeidžia ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) pakeitimas. Tai, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau yra priimtas ir pradėtas vykdyti, rodo, jog yra atsiradusios tam tikros teisinės pasekmės (perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turtas, įskaitymu panaikintos piliečio piniginės prievolės valstybei, už išperkamą turtą sumokėta visa ar dalis pinigų sumos ir pan.). Todėl nurodyti sprendimai gali būti panaikinti tik įstatymų nustatyta tvarka teisme. Įstatymo nuostata, kad nurodyti sprendimai yra naikinami Vyriausybės nustatyta tvarka, užkerta kelią asmenims pasinaudoti Konstitucijos jiems suteikta teise į teisminę gynybą. Pareiškėjo nuomone, ši Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata prieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui.

3.1. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė neliečiama; ji gali būti paimama visuomenės poreikiams teisingai atlyginant. Konstitucijoje nėra nuostatų, kad nuosavybė gali būti valstybės išperkama be savininko sutikimo. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme vartojama sąvoka „išperkama“ yra sąvokos „paimama“ sinonimas. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) straipsniai, reguliuojantys nuosavybės išpirkimo procedūras, neįtvirtinus juose nei visuomenės poreikių kaip nuosavybės išpirkimo pagrindo, nei prievolės teisingai atlyginti už išperkamą nuosavybę, pažeidžia Konstituciją.

3.2. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) preambulėje įrašius nuostatą, kad šio įstatymo normos yra specialiosios, sudaromos prielaidos santykiams dėl neteisėtai atimtos ir dabar grąžinamos nuosavybės netaikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų.

3.3. Pasak pareiškėjo, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies norma, kad iš tam tikros kategorijos piliečių gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami (t. y. paimami), jeigu jie pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn, yra nesuderinama su Konstitucijos 29 straipsniu.

3.4. Pareiškėjo manymu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu pažeidžiamos konstitucinės nuosavybės teisės, nes pagal jame suformuluotą normą gyvenamiesiems namams, jų dalims, butams išpirkti (paimti) pakanka to, kad buvo sukurta bent kiek naujo bendrojo ploto (nors 1 m-2), arba to, kad ir atskirai sukurtas („galimas atskirti“) plotas, susumavus su buvusiuoju, tą buvusįjį plotą viršija ne mažiau kaip 30 procentų.

3.5. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 punktuose nurodomi nuomininkai, „negalėję įgyvendinti savo teisės privatizuoti“ kitiems asmenims priklausiusį ir iš jų neteisėtai atimtą turtą. Pareiškėjo nuomone, tokia tariama teisė privatizuoti privatų turtą šiurkščiai pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį.

3.6. Pareiškėjas teigia, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies norma prieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, nes pagal ją yra „apeinamas“ pats išpirkimo faktas: pakanka sprendimo dėl būsimo išpirkimo ir iš karto, ne ilgiau kaip per tris mėnesius, keičiamas savininkas, nors nuosavybė dar nėra išpirkta. Taigi dar neišpirkti objektai nežinia kokia teise parduodami kitam savininkui. Nustačius ypač skubių procedūrų galimybę, yra pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta piliečių teisė kreiptis į teismą. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalimi pažeidžiamas piliečių lygiateisiškumas, nusižengiama Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam jų lygybės įstatymui principui.

3.7. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalimi yra apribota savivaldybės teisė laisvai disponuoti jos nuosavybe po to, kai iš piliečių gyvenamieji namai, jų dalys, butai jau paimti (pagal Konstitucijos 23 straipsnį, t. y. teisingai atlyginus).

3.8. Pasak pareiškėjo, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 16 straipsnio 10 dalies 5 punktas suformuluotas neaiškiai: „Visai neaišku, apie ką kalbama: ar apie piliečių nekilnojamojo turto sovietinį, ar dabartinį nusavinimą; ar apie sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, padarytą atkūrus Nepriklausomybę, ar apie kokį nors vėlesnį pakartotinį sprendimą, paneigusį jau atkurtas nuosavybės teises.“ Pareiškėjo nuomone, „visoje 16 straipsnio 10 dalyje lieka neaišku, ar visi septyni būdai, kaip valstybė teisingai atlygina savo piliečiams, yra teikiami savininko pasirinkimui, ar Vyriausybės žiniai „nustatant tvarką“ bei savivaldybių pasirinkimui, kokį atlyginimo būdą savininkui primesti, neleidžiant pasirinkti“.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto V. Stankevičiaus, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiosios konsultantės D. Petrauskaitės bei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto D. Karvelio ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės Aplinkos ministerijos Teisės skyriaus viršininkės I. Sabaliūtės rašytiniai paaiškinimai.

Suinteresuoto asmens atstovas taip pat pažymi, kad, vertinant ginčijamos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatos atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, svarbu atsižvelgti į šio įstatymo priėmimo metu buvusią teisinę aplinką, visuomenės teisinę sąmonę, kitas socialines, politines, ekonomines aplinkybes, turėjusias įtakos įstatymų leidėjui reglamentuojant piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Lietuvos valstybės atkūrimo ir valstybingumo įtvirtinimo pradžios laikotarpis yra susijęs su didžiulėmis permainomis pertvarkant visuomeninio gyvenimo sritis, visų pirma ūkio sistemą, kuriose iki tol dominavo valstybės interesai. Šioms permainoms įgyvendinti įstatymų leidėjas turėjo numatyti iš esmės naują teisinį reglamentavimą ir įvesti naujas teisines sąvokas, tačiau neišvengta ir senųjų sąvokų vartojimo. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, atsižvelgiant ir į šias aplinkybes, sąvoka „valstybės reikmės“ vertintina kaip tapati sąvokai „visuomenės poreikiai“. V. Stankevičiaus teigimu, įstatymų leidėjas negalėjo turto išpirkimo sieti vien su valstybės aparato funkcionavimo poreikiu ar valstybės valdžios interesais, nes toks reguliavimas būtų nesiderinęs su tuo metu visuomenėje vykusiais procesais, žmogaus ir visuomenės teisių ir laisvių prioriteto įtvirtinimu.

Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad ginčijama įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.

D. Petrauskaitės nuomone, sistemiškai aiškinant įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas darytina išvada, kad šiame įstatyme vartojama sąvoka „valstybės reikmės“ yra tapati sąvokai „visuomenės poreikiai“.

Suinteresuoto asmens atstovė atkreipia dėmesį, kad reglamentuojant turto paėmimą arba nustatant teisių apribojimus iki 1993 m. priimtuose įstatymuose buvo įprasta vartoti sąvokas „Lietuvos Respublikos interesai“, „valstybės interesai“ arba „valstybės ir visuomenės interesai“. Tokią to laikotarpio įstatymų terminiją suinteresuoto asmens atstovė sieja su Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo terminija (jo 46 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas piliečių ar jų grupių turto atlygintinas nacionalizavimas, vartojama sąvoka „Lietuvos interesai“, kuri neretai buvo tapatinama su sąvoka „valstybės interesai“). Po Konstitucijos įsigaliojimo priimtuose įstatymuose reglamentuojant turto paėmimą ar naudojimosi juo apribojimus jau vartojama sąvoka „visuomenės poreikiai“.

D. Petrauskaitė pabrėžia, jog vien tas faktas, kad turtas paimamas tam, kad būtų perduotas nevalstybinei įstaigai ar organizacijai, dar nereiškia, jog nėra visuomenės poreikio tokį turtą paimti. D. Petrauskaitės nuomone, nevalstybinio spaudos leidinio aprūpinimas patalpomis siekiant garantuoti žodžio laisvę gali būti pripažintas visuomenės poreikiu, tačiau svarbu, kad konkrečiu atveju nebūtų pažeista visuomenės intereso ir nuosavybės teisių apsaugos pusiausvyra.

Suinteresuoto asmens atstovės manymu, ginčijama įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.

D. Petrauskaitė taip pat teigia, kad ginčijama Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 27 nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, leidžiančiai išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms, jeigu nutarimo priėmimo metu nebuvo galimybės taikyti kitas priemones visuomenės interesus atitinkančiam tikslui pasiekti arba jeigu taikant kitas priemones visuomenės ir privačių interesų pusiausvyra būtų labiau pažeista, nei atlygintinai paimant pastatą valstybės reikmėms.

I. Sabaliūtės nuomone, Vyriausybė, priimdama 1994 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 27, laikėsi įstatymo reikalavimų, todėl ginčijama šio nutarimo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, leidžiančiai išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.

Ir anksčiau galiojęs Civilinis kodeksas (255 straipsnis) nustatė, ir naujasis Civilinis kodeksas (1.74 straipsnis) nustato privalomą notarinę formą nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį perleidimo sandoriams. Todėl sandoriai, sudaryti nesilaikant šios nustatytos formos, ir iki 2001 m. liepos 7 d., ir po šios datos laikomi negaliojančiais. Naujojo Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodyta vienintelė išimtis, kuriai esant teismas gali sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas, pripažinti galiojančiu. Todėl asmenys, kuriems nekilnojamasis turtas perleistas notariškai nepatvirtintu sandoriu, neįgydavo ir neįgyja nuosavybės teisės į šį turtą, nes tai prieštarautų civilinei materialiajai teisei.

Tokios sutarties ar testamento buvimas gali būti tik viena iš teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įrodinėjimo priemonių.

D. Karvelio nuomone, ginčijamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos, panaikinančios piliečių, kuriems nekilnojamasis turtas perleistas sandoriais, neatitinkančiais įstatymo nustatytos formos ar sudarymo tvarkos, teisę atkurti nuosavybės teises, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad valstybei neturint galimybių užtikrinti nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisių ir interesų, jų poreikius būtų galima laikyti visuomenės poreikiais. D. Karvelis mano, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų (2002 m. sausio 15 d. redakcija) normos įtvirtina nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjo teiginys, kad pagal ginčijamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatas valstybė įgyja teisę pirkti iš savininkų gyvenamuosius namus, jų dalis, butus net ir tuo atveju, kai nuomos sutartys buvo sudarytos po gyvenamųjų namų grąžinimo jų teisėtiems savininkams, taip pat teiginys, kad užkirstas kelias asmenims pasinaudoti Konstitucijos jiems suteikta teise į teisminę gynybą, yra nepagrįsti.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 (2002 m. spalio 29 d. redakcija) punktuose nurodytų piliečių, iš kurių išperkamas turtas, nuosavybės teisės gali būti ginamos tik tuomet, kai jos yra atkurtos, nes iki tol minėtuose punktuose nurodyti asmenys neįgyja subjektinių nuosavybės teisių. Suinteresuoto asmens atstovas mano, kad minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai (2002 m. spalio 29 d. redakcija) ne tik nepažeidžia Konstitucijos – jų nuostatomis siekiama ginti asmenų nuosavybės teises. D. Karvelis pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, jog gyvenamieji namai, jų dalys, butai gali būti išperkami iš piliečių, siekė apginti nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose, interesus – visuomenės dalies interesus. Nurodytų nuomininkų interesai – tai ir visos visuomenės interesai. Todėl, D. Karvelio nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai.

IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro V. Markevičiaus, Aplinkos ministerijos sekretoriaus J. Laicono, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėjos prof. T. Birmontienės, šio fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjo doc. V. Pakalniškio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros docento A. Vileitos, Lietuvos namų ir žemės sklypų savininkų sąjungos pirmininko M. Vitkausko, Kauno grąžintinų namų gyventojų teisių gynimo komiteto pirmininko H. Kebeikio, Būsimųjų benamių asociacijos pirmininkės M. D. Mrazauskienės rašytiniai paaiškinimai.

V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjų – Seimo narių grupių atstovai A. Kubilius ir R. Šukys iš esmės pakartojo prašymuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas prašo ištirti:

Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Seimo 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams.

Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulė, 15 straipsnis, 16 straipsnio 10 dalis ir 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams.

Seimas 1995 m. liepos 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“, kuriuo įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnį (1993 m. sausio 12 d. redakcija) pripažino netekusiu galios.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti.

Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (102 straipsnio 1 dalis). Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatų negalima aiškinti neatsižvelgiant į Konstitucijos 110 straipsnio nuostatas. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Konstitucinis Teismas 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta. Pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad pareiškėjui – Kauno apygardos teismui kreipusis su prašymu ištirti, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą Kauno apygardos teismui kilusios abejonės, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštaravo Konstitucijai, ir, pritaikius tokį įstatymą, galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas tirs, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.

Pažymėtina, kad Seimo 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašė ir 2001 m. gruodžio 22 d. dekretu grąžino šį įstatymą Seimui pakartotinai svarstyti. Seimas, pakartotinai apsvarstęs šį įstatymą, 2002 m. sausio 15 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą.

Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas ginčija ne 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, bet 2002 m. sausio 15 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 4 ir 7 straipsnių, 8 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai.

Nurodyto įstatymo ginčijama 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (1997 m. liepos 1 d. redakcija); ginčijamu įstatymo 4 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija); ginčijamu įstatymo 7 straipsniu buvo pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija); ginčijama įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija).

Taigi pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 15 straipsnis, 20 straipsnis ir 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija).

Kadangi teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas), Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės 2002 m. sausio 24 d. prašymą tirs, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi norma, pagal kurią nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu galios.

Minėta, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas teiseną nutraukia atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, tačiau neprivalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, nutraukti pradėtos teisenos.

Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas tirs, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) buvo pakeistas: jis inter alia buvo papildytas nuostata, kad „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori jų susigrąžinti, ir nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu“.

Minėta, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas teiseną nutraukia atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, tačiau neprivalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, nutraukti pradėtos teisenos. Tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas.

Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas tirs, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „Iki šio laiko savininkui draudžiama <......>; nuomininkus iškeldinti“ ir šio straipsnio 6 dalyje anksčiau (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Iš pareiškėjo motyvų matyti, jog jis ginčija ne 2002 m. spalio 29 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulės, 15 straipsnio, 16 straipsnio 10 dalies, 20 straipsnio 3 dalies, bet Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 15 straipsnio, 16 straipsnio 10 dalies ir 20 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.

Prašyme pateikiami argumentai tik dėl minėtos nuostatos santykio su Civiliniu kodeksu. Prašyme nėra pateikiama argumentų, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejones dėl nurodytos preambulės nuostatos atitikties Konstitucijai.

Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai (105 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Prašymai ištirti, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą, yra nežinybingi (neteismingi) Konstituciniam Teismui.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 69 straipsnio 3 dalimi, byla dalyje dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatos „šio įstatymo specialiosiomis teisės normomis reglamentuojami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniai santykiai“ atitikties Konstitucijai nutrauktina.

Nurodyti motyvai nėra teisiniai.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, byla dalyje dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijai nutrauktina.

II 1. Okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Nacionalizuoti ar kitaip neteisėtai nusavinti buvo ir gyvenamieji namai, juose buvusios patalpos buvo priskirtos valstybiniam, visuomeniniam butų fondui.

Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad „tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“.

Pagal Butų privatizavimo įstatymą asmenys, tuo metu buvę valstybiniam, visuomeniniam butų fondui priskirtų gyvenamųjų patalpų nuomininkais, turėjo teisę gyvenamąsias patalpas, kurios anksčiau nepriklausė Lietuvos piliečiams ir nebuvo administraciniais aktais ar kitais neteisėtais būdais paimtos, konfiskuotos ar nacionalizuotos, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka nusipirkti (privatizuoti) ir tapti tų gyvenamųjų patalpų savininkais; tuo tarpu asmenys, tuo metu buvę valstybiniam, visuomeniniam butų fondui priskirtų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, anksčiau priklausiusių Lietuvos piliečiams ir administraciniais aktais ar kitais neteisėtais būdais paimtų, konfiskuotų ar nacionalizuotų, nuomininkais, teisės Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka nusipirkti (privatizuoti) tuos gyvenamuosius namus, jų dalis, butus neturėjo. Tad pastarųjų asmenų ankstesnis teisinis statusas nepakito – jie liko nurodytų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkais, tačiau neturėjo teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą nusipirkti (privatizuoti) nuomojamų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų.

Įstatymų leidėjas ne kartą keitė ir papildė Butų privatizavimo įstatymą, tačiau šio įstatymo nuostata, jog pagal jį neparduodami (neprivatizuojami) gyvenamieji namai, butai, kurie iš Lietuvos piliečių administraciniais aktais ar kitais neteisėtais būdais buvo paimti, konfiskuoti arba nacionalizuoti, iš esmės liko nepakitusi. Butų privatizavimo įstatymas neteko galios 2000 m. spalio 12 d.

Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus.

Pabrėžtina, kad Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą, tarp jų yra pusiausvyra. Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius, kad nė viena iš tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota. Kitaip būtų pažeista Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyra, konstitucinis atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas).

Pažymėtina ir tai, kad būtinumas garantuoti nuosavybės teisių konstitucinę apsaugą, konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas suponuoja valstybės pareigą, įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines, teisines bei kitas realijas, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų – nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisės ir teisėti interesai. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. ir 1995 m. kovo 8 d. nutarimai), tiek buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. ir 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad neįmanoma išspręsti interesų konfliktų suabsoliutinant asmens, siekiančio atstatyti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą susigrąžinant jį natūra, teisių gynimo, kartu paneigiant jame gyvenančių nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą.

III 1. Nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pradėtas įsigaliojus 1991 m. birželio 18 d. priimtam įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šio įstatymo 3 straipsnyje inter alia buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė atstatoma į gyvenamuosius namus su priklausiniais.

1.1. Nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atstatymo sąlygos ir tvarka buvo reguliuojami minėto įstatymo 8 straipsnyje, kurio 2 dalyje buvo nustatyta: „Gyvenamųjų namų (arba jų dalių), jeigu jie nepriklauso šio įstatymo 14 straipsnyje nurodytoms kategorijoms, grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami šiais atvejais:

Išpirkimo būdą pasirenka pilietis, išskyrus šio įstatymo 7, 8, 14 ir 15 straipsniuose nurodytus atvejus.“ 1.4. Įstatyme buvo įtvirtintos ir nuostatos, kuriomis buvo siekiama užtikrinti nuomininkų, gyvenančių savininkui sugrąžintame name, interesus: įstatymo 21 straipsnyje inter alia buvo nustatyta, kad šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytais atvejais savininkui draudžiama keldinti nuomininkus per dešimt metų nuo nuosavybės teisės atstatymo dienos; gyvenamąją patalpą asmeniui, kuris gyvena sugrąžintame savininkui gyvenamajame name, suteikia atitinkamo miesto, rajono savivaldybė pagal Vyriausybės parengtą ir įgyvendinamą programą. Šiame straipsnyje taip pat buvo nustatyta, kad nuomininkai, gyvenantys buvusiems savininkams sugrąžintuose gyvenamuosiuose namuose, turi teisę neatlygintinai gauti nuosavybėn žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, gauti kreditus šiems tikslams lengvatinėmis sąlygomis ir kad, gyvenamojo namo savininkui parduodant sugrąžintą gyvenamąjį namą ar jo dalį, nuomininkai turi pirmenybės teisę jį pirkti. Įstatymo 21 straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtinta, kad bet kokie veiksmai siekiant priversti nuomininką išsikelti iš grąžinto gyvenamojo namo, neužtikrinant šiame straipsnyje nurodytų garantijų, yra draudžiami ir užtraukia atsakomybę pagal galiojančius įstatymus.

1.5. Taigi 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo įtvirtinta savininkų teisė atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis. Iš įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo atsirado savininkų teisėtas lūkestis, kad jeigu jie atitiks įstatyme nustatytas sąlygas, jiems įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis bus atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis.

1.6. Iš 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ atsirado nuomininkų, gyvenančių savininkui grąžintinuose namuose, teisėtas lūkestis, kad jiems bus suteiktos kitos lygiavertės gyvenamosios patalpos arba kad valstybė jiems padės kitais būdais apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatavo, kad „pagal 1991 m. birželio 18 d. priimtą restitucijos įstatymą savininkams grąžintinuose namuose gyvenantiems nuomininkams turėjo būti suteikta kita gyvenamoji patalpa, kurią jie turėjo teisę išsipirkti pagal Butų privatizavimo įstatymą panaudodami deponuotas valstybės vienkartines išmokas (investicinius čekius) „. Įstatymu, kol nebus įvykdytos valstybės jiems įstatymu nustatytos garantijos, buvo uždrausta iškeldinti nuomininkus iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų. Taigi įstatyme buvo įtvirtintas nuomos teisinių santykių tęstinumas.

1.7. Pažymėtina, kad pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ susidarė teisiniai santykiai tarp valstybės ir savininkų ir tarp valstybės ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse. Santykiuose su savininkais valstybei atsirado pareiga veikti taip, kad gyvenamieji namai, jų dalys, kurie nėra valstybės išperkami, būtų grąžinti natūra savininkams; santykiuose su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, valstybei atsirado pareiga parengti gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomininkams programas, t. y. numatyti, kada ir kokios patalpos bus suteiktos nuomininkams, valstybės biudžete numatyti lėšas, būtinas šiai programai įgyvendinti, numatyti kitus finansinius ir materialinius išteklius, reikalingus minėtai programai įgyvendinti, ir veikti taip, kad valstybės įsipareigojimai nuomininkams būtų įvykdyti.

1.8. Pažymėtina ir tai, kad 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įtvirtinus nuostatą, jog valstybė turi teisę išpirkti gyvenamuosius namus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms (14 straipsnis), nebuvo nurodyta, kokio pobūdžio reikmės yra laikomos valstybės reikmėmis, – teisė savo nuožiūra spręsti, ar konkretus gyvenamasis namas yra reikalingas valstybės reikmėms, buvo suteikta Vyriausybei.

Konstitucinis Teismas, ne kartą tyręs restitucijos įstatymų straipsnių (jų dalių) atitiktį Konstitucijai, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, turėdamas diskreciją įstatymais nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, yra saistomas Konstitucijos, kad nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką atsižvelgtina ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas ir užtikrinti, kad atkuriant savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisės ir teisėti interesai. Pripažįstant nuosavybės teisių tęstinumą ir atkuriant nuosavybės teises, negalima paneigti susiformavusių nuomos santykių tęstinumo.

3.1. 1993 m. sausio 12 d. įstatymu buvo pakeistas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnis (1991 m. birželio 18 d. redakcija) ir šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta: „Gyvenamųjų namų (arba jų dalių) grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami šiais atvejais:

3.4. Taigi 1993 m. sausio 12 d. pakeitus 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ straipsnius (jų dalis), šiame įstatyme anksčiau nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus (jų dalis) principai liko nepakitę. Liko nepakitę ir savininkų bei nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose (jų dalyse), teisėti lūkesčiai; nepasikeitė ir valstybės pareigos grąžintinų (grąžintų) namų (jų dalių) savininkams bei šiuose namuose (jų dalyse) gyvenantiems nuomininkams.

Pakeitus įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnį, jame anksčiau nustatytas gyvenamųjų namų išpirkimo teisinis reguliavimas iš esmės taip pat nebuvo pakeistas, tačiau išbraukus žodžius „Vyriausybės nuomone“ jau nebuvo nurodyta, kuri valstybės institucija yra kompetentinga spręsti, ar gyvenamieji namai yra reikalingi valstybės reikmėms ir dėl to yra ne grąžinami natūra, o išperkami.

3.5. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime konstatavo, jog pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1993 m. sausio 12 d. redakcija) 8 straipsnio 2 dalies 4 punktą „nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą (ar jo dalis) atstatymo būdą šiuo metu lemia ne objektyvios aplinkybės, o Įstatyme nustatytas subjektyvus veiksnys – nuomininkų sutikimas arba atsisakymas persikelti į jiems suteiktas gyvenamąsias patalpas“. Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu pripažino, kad įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 4 punktas, pagal kurį gyvenamieji namai buvo grąžinami tuo atveju, „kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas“, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta ir tai, kad „asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, pirmuoju Įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo galimybę atgauti namus natūra esant vienokiems, o pakeitus Įstatymą – kitokiems, jau sunkesniems reikalavimams. Tačiau prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas“.

4.1. Minėtu įstatymu inter alia įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio 2 dalis buvo papildyta 4 punktu ir buvo įtvirtinta, kad gyvenamieji namai (arba jų dalys) buvusiems savininkams grąžinami, „kai fiziniai asmenys, įsigiję nuosavybėn grąžintinus namus (arba jų dalis), laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas „.

4.2. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarimu minėtą 1994 m. sausio 11 d. įstatymo nuostatą, kuria įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio 2 dalis buvo papildyta 4 punktu, pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai.

5.1. 1995 m. liepos 3 d. įstatymu įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnis (1993 m. sausio 12 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu galios.

5.2. Tuo pačiu 1995 m. liepos 3 d. įstatymu buvo pakeistas įstatymo 8 straipsnis (1993 m. sausio 12 d. redakcija), kurio 2 dalyje buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra kiekvienu iš šių atvejų, jeigu:

Pažymėtina ir tai, kad įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1995 m. liepos 3 d. redakcija) neliko nuostatos, jog gyvenamieji namai valstybės išperkami, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms.

5.5. Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1995 m. liepos 3 d. redakcija) 8 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, pagal kurią nuomininkui suteikiama kita gyvenamoji patalpa, atitinkanti Civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus, siekiama suderinti buvusių savininkų ir nuomininkų teisių apsaugą, todėl ši nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog toks buvusių savininkų ir nuomininkų teisių apsaugos derinimas, kai grąžinant buvusiems savininkams gyvenamuosius namus nuomininkų teisės užtikrinamos tuo, kad jiems turi būti suteikiamos kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos, buvo nustatytas nuo pat įstatymo įsigaliojimo dienos.

Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, kad „įstatymų galiojimo sustabdymas yra nebūdingas įstatymų leidybai ir paprastai siejamas su Konstitucijoje nurodytais atvejais“. Atsižvelgdamas į tai, kad Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kurio 22 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas, Konstitucinis Teismas pradėtą teiseną nutraukė.

7.1. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje nustatyta, jog „Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“, kad „1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių valia priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę“, kad „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“.

7.2. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.“ 7.3. Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime pripažino, kad 1997 m. liepos 1 d. įstatymo 8 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad 8 straipsnio 1 dalyje nėra visa apimančios taisyklės, kad visi gyvenamieji namai grąžinami natūra. Ši straipsnio dalis nukreipia į įstatymo 15 straipsnį, kurio 3 punkte nustatyta, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama, jeigu jie pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn. Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad pagal įstatymą nėra galimas tokių gyvenamųjų namų, jų dalių, butų grąžinimas natūra asmeniui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės; tokios gyvenamosios patalpos lieka dabartinių savininkų nuosavybe, ginčijama įstatymo norma jų nuosavybės teisių nepažeidžia.

7.4. 1997 m. liepos 1 d. įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie:

7.6. Seimas 1999 m. gegužės 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 7 straipsniu pakeitė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punktą (1997 m. liepos 1 d. redakcija) ir vietoj žodžių „daugiau kaip 60 procentų“ įrašė žodžius „daugiau kaip 50 procentų“.

10.1. Šio įstatymo 20 straipsnyje buvo nustatyta: „1. Kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Iki šio laiko savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus.

Įstatyme dar kartą buvo įtvirtinti savininkų ir nuomininkų teisėti lūkesčiai, atsiradę iš anksčiau galiojusio įstatymo.

12.1. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) 20 straipsnyje buvo nustatyta: „1. Kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas. Iki šio laiko savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus.

Šiame straipsnyje buvo nustatytos tokios garantijos nuomininkams ir savininkams: „1. Savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis. Remdamasi šiais duomenimis, Vyriausybė kasmet Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte numato, kiek turi būti skirta lėšų nurodytai programai įgyvendinti.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal 1992 m. balandžio 7 d. priimtą Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) piliečiai, gyvenantys grąžintinuose namuose, turi teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis.

Įstatymų leidėjas palaipsniui plėtė savininkų teises atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, taip pat ir tais atvejais, kai juose gyveno nuomininkai. Nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisinis statusas nebuvo keičiamas – jie ir toliau liko šių patalpų nuomininkais.