LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ 14 STRAIPSNIO (1993 M. SAUSIO 12 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO 1 DALIES BEI ŠIOS DALIES 5 PUNKTO, 15, 20 IR 21 STRAIPSNIŲ (2002 M. SAUSIO 15 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 15 STRAIPSNIO 1 DALIES 2, 4, 5 IR 6 PUNKTŲ, ŠIO STRAIPSNIO 2 IR 4 DALIŲ, 16 STRAIPSNIO 10 DALIES, 20 STRAIPSNIO (2002 M. SPALIO 29 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1994 M. SAUSIO 17 D. NUTARIMO NR. 27 „DĖL GYVENAMŲJŲ NAMŲ, BŪTINŲ VALSTYBĖS REIKMĖMS, IŠPIRKIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI BEI LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ 14 STRAIPSNIUI (1993 M. SAUSIO 12 D. REDAKCIJA) 2003 m. kovo 4 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių atstovams Seimo nariams Andriui Kubiliui ir Raimondui Šukiui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Petrui Papovui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Dainai Petrauskaitei, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajam specialistui Dariui Karveliui ir suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Teisės skyriaus vedėjai Irenai Sabaliūtei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. sausio 31 d. išnagrinėjo bylą Nr. 27/01-5/02-01/03 pagal šiuos prašymus: 1) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui; ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ dalis, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, leidžiančiai išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms; 2) pareiškėjo – Seimo narių grupės 2002 m. sausio 24 d. prašymą ištirti, ar Seimo 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams; 3) pareiškėjo – Seimo narių grupės 2003 m. sausio 6 d. prašymą ištirti, ar Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulė, 15 straipsnis, 16 straipsnio 10 dalis ir 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. ir 2003 m. sausio 24 d. sprendimais sujungti į vieną bylą. Konstitucinis Teismas nustatė: I

1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija; Žin., 1993, Nr. 5-83) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui; 2) ar Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ (Žin., 1994, Nr. 6-95) ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, leidžiančiai išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.
2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (toliau – 2002 m. sausio 24 d. prašymas) ištirti, ar 2002 m. sausio 15 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 5-161) 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams.
3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (toliau – 2003 m. sausio 6 d. prašymas) ištirti, ar Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulė, 15 straipsnis, 16 straipsnio 10 dalis ir 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. II
4. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas prašymą grindžia šiais argumentais. 1.
5. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nustatyta, kad gyvenamieji namai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms. Sąvoka „valstybės reikmės“ įstatyme nėra apibrėžta. Pareiškėjo manymu, valstybės reikmės susijusios tik su valstybės aparato funkcionavimo užtikrinimu. Todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl minėtos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Prašyme teigiama, kad nors Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas nuosavybės paėmimas iš savininko, tačiau sąlygos, dėl kurių turtas negrąžinamas natūra ir išperkamas, negali prieštarauti bendriems konstituciniams nuosavybės gynimo principams ir turi atitikti poreikių visuomeniškumo sąlygą. 1.
6. Pareiškėjas nurodo, kad Vyriausybė, remdamasi įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatomis, 1994 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“, kuriuo, be kita ko, patvirtino, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas. Šio nutarimo priėmimo metu minėtas pastatas buvo nuomojamas laikraščio „Kauno diena“ redakcijai. Vadovaudamasi minėtu Vyriausybės nutarimu Kauno miesto valdyba 1994 m. gegužės 19 d. priėmė potvarkį Nr. 709-v, kuriuo šį pastatą perdavė į uždarosios akcinės bendrovės „Kauno diena“ balansą. Vėliau pastatas, kaip uždarosios akcinės bendrovės „Kauno diena“ įstatinio kapitalo dalis, buvo privatizuojamas akcijų išpirkimo būdu. Pareiškėjas teigia, kad visuomenė yra suinteresuota efektyvia nepriklausomų visuomenės informavimo priemonių veikla. Tačiau, pareiškėjo nuomone, periodinių leidinių redakcijų aprūpinimui patalpomis nėra teikiama tokia visuomeninė svarba, kuri persvertų privatų interesą susigrąžinti nuosavybę. Be to, sąvoką „valstybės reikmės“ aiškinant tik kaip valstybės aparato funkcionavimo poreikius, nevalstybinio leidinio aprūpinimas patalpomis nelaikytinas valstybės reikme. Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 27 ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, atitinka Konstitucijos 23 straipsnį bei įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatą, leidžiančią išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.
7. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašymą grindžia šiais argumentais. 2.
8. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (1 straipsnio 1 dalis) pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), piliečiai, kurie buvo nurodyti pakeistame punkte, t. y. piliečiai, kuriems turtas perleistas naminiu testamentu arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiai, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neteko teisės atkurti nuosavybės teises į šį turtą. Šitaip, pareiškėjo manymu, šių piliečių atžvilgiu buvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas, Konstitucijos 23 ir 29 straipsniai. 2.
9. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir jame įtvirtinus nuostatą, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos įkeistas, yra nepagrįstai suvaržomos piliečių teisės į nuosavybės teisų atkūrimą, nes įkeitęs turtą asmuo nepraranda į jį nuosavybės teisių. Pareiškėjas teigia, kad nurodyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, taip pat Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam asmenų lygybės įstatymui principą, nes dešimt metų piliečiams nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą buvo atkuriamos neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo įkeistas. Priėmus ginčijamą įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatą, piliečiai, per dešimt metų nespėję atkurti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. buvo įkeistas, neteko teisės atkurti nuosavybės teisių. 2.
10. Pareiškėjas teigia, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 4 straipsniu pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir nustačius, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu juose gyvena nuomininkai, taip pat nusavinami (paimami), jei piliečiui visiškai atkurtos nuosavybės teisės, bet juose gyvena nuomininkai, yra įtvirtinta nauja nuostata, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kuriuose gyvena nuomininkai, yra valstybės išperkami tam, kad šiuose namuose gyvenantys nuomininkai galėtų juos privatizuoti. Pareiškėjo nuomone, nurodytos nuostatos dėl nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, atkūrimo būdo pakeitimo pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Pareiškėjas teigia, jog nuostata, kad valstybė išperka pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą savininkams grąžintus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, prieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsniui, nes nuomos sutarties buvimas negali būti pagrindu priverstinai paimti nuomojamą objektą iš jo savininko tam, kad šis objektas būtų parduotas nuomininkui; pasak pareiškėjo, tai nėra visuomenės poreikis. Pareiškėjo nuomone, priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, savininkų, kuriems gyvenamieji namai, jų dalys, butai buvo grąžinti pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, jei šie gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra išnuomoti, nuosavybės teisės yra mažiau ginamos nei kitų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkų. Pareiškėjas mano, kad ginčijama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) norma prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. 2.
11. Pareiškėjo manymu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi pripažinus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1-4 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) netekusiomis galios, pažeistos ir savininkams grąžintuose namuose gyvenančių nuomininkų teisės, nes panaikintos jiems iki tol nustatytos garantijos: savininkai nėra saistomi anksčiau buvusios pareigos neiškeldinti nuomininkų iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų, kol valstybė neįvykdys jiems anksčiau suteiktų garantijų. 2.
12. Pareiškėjas teigia, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas pažeidžia ir nuomininkų, gyvenančių gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, teises, nes, šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi pripažinus netekusia galios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), nuomininkai neteko iki tol turėtos teisės išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka per šešis mėnesius nuo sprendimo dėl gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos valstybės ar savivaldybės vardu įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. 2.
13. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijoje įtvirtintas piliečių teises pažeidžia ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) pakeitimas. Tai, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau yra priimtas ir pradėtas vykdyti, rodo, jog yra atsiradusios tam tikros teisinės pasekmės (perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turtas, įskaitymu panaikintos piliečio piniginės prievolės valstybei, už išperkamą turtą sumokėta visa ar dalis pinigų sumos ir pan.). Todėl nurodyti sprendimai gali būti panaikinti tik įstatymų nustatyta tvarka teisme. Įstatymo nuostata, kad nurodyti sprendimai yra naikinami Vyriausybės nustatyta tvarka, užkerta kelią asmenims pasinaudoti Konstitucijos jiems suteikta teise į teisminę gynybą. Pareiškėjo nuomone, ši Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata prieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui.
14. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašymą grindžia šiais argumentais. 3.
15. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė neliečiama; ji gali būti paimama visuomenės poreikiams teisingai atlyginant. Konstitucijoje nėra nuostatų, kad nuosavybė gali būti valstybės išperkama be savininko sutikimo. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme vartojama sąvoka „išperkama“ yra sąvokos „paimama“ sinonimas. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) straipsniai, reguliuojantys nuosavybės išpirkimo procedūras, neįtvirtinus juose nei visuomenės poreikių kaip nuosavybės išpirkimo pagrindo, nei prievolės teisingai atlyginti už išperkamą nuosavybę, pažeidžia Konstituciją. 3.
16. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) preambulėje įrašius nuostatą, kad šio įstatymo normos yra specialiosios, sudaromos prielaidos santykiams dėl neteisėtai atimtos ir dabar grąžinamos nuosavybės netaikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų. 3.
17. Pasak pareiškėjo, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies norma, kad iš tam tikros kategorijos piliečių gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami (t. y. paimami), jeigu jie pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn, yra nesuderinama su Konstitucijos 29 straipsniu. 3.
18. Pareiškėjo manymu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu pažeidžiamos konstitucinės nuosavybės teisės, nes pagal jame suformuluotą normą gyvenamiesiems namams, jų dalims, butams išpirkti (paimti) pakanka to, kad buvo sukurta bent kiek naujo bendrojo ploto (nors 1 m-2), arba to, kad ir atskirai sukurtas („galimas atskirti“) plotas, susumavus su buvusiuoju, tą buvusįjį plotą viršija ne mažiau kaip 30 procentų. 3.
19. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 punktuose nurodomi nuomininkai, „negalėję įgyvendinti savo teisės privatizuoti“ kitiems asmenims priklausiusį ir iš jų neteisėtai atimtą turtą. Pareiškėjo nuomone, tokia tariama teisė privatizuoti privatų turtą šiurkščiai pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį. 3.
20. Pareiškėjas teigia, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies norma prieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, nes pagal ją yra „apeinamas“ pats išpirkimo faktas: pakanka sprendimo dėl būsimo išpirkimo ir iš karto, ne ilgiau kaip per tris mėnesius, keičiamas savininkas, nors nuosavybė dar nėra išpirkta. Taigi dar neišpirkti objektai nežinia kokia teise parduodami kitam savininkui. Nustačius ypač skubių procedūrų galimybę, yra pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta piliečių teisė kreiptis į teismą. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalimi pažeidžiamas piliečių lygiateisiškumas, nusižengiama Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam jų lygybės įstatymui principui. 3.
21. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalimi yra apribota savivaldybės teisė laisvai disponuoti jos nuosavybe po to, kai iš piliečių gyvenamieji namai, jų dalys, butai jau paimti (pagal Konstitucijos 23 straipsnį, t. y. teisingai atlyginus). 3.
22. Pasak pareiškėjo, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 16 straipsnio 10 dalies 5 punktas suformuluotas neaiškiai: „Visai neaišku, apie ką kalbama: ar apie piliečių nekilnojamojo turto sovietinį, ar dabartinį nusavinimą; ar apie sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, padarytą atkūrus Nepriklausomybę, ar apie kokį nors vėlesnį pakartotinį sprendimą, paneigusį jau atkurtas nuosavybės teises.“ Pareiškėjo nuomone, „visoje 16 straipsnio 10 dalyje lieka neaišku, ar visi septyni būdai, kaip valstybė teisingai atlygina savo piliečiams, yra teikiami savininko pasirinkimui, ar Vyriausybės žiniai „nustatant tvarką“ bei savivaldybių pasirinkimui, kokį atlyginimo būdą savininkui primesti, neleidžiant pasirinkti“. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto V. Stankevičiaus, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiosios konsultantės D. Petrauskaitės bei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto D. Karvelio ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės Aplinkos ministerijos Teisės skyriaus viršininkės I. Sabaliūtės rašytiniai paaiškinimai.
23. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas V. Stankevičius savo paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymo teigia, kad bet koks visuomenės interesas neišvengiamai turėtų tapti ir valstybės interesu, todėl sąvokos „visuomenės poreikiai“ ir „valstybės reikmės“ iš esmės yra tapačios. Tokia valstybės reikmių samprata, pagal kurią jų turinį sudaro tik valstybės aparato funkcionavimo poreikiai (t. y. valstybės valdžios poreikiai), V. Stankevičiaus nuomone, yra aiškiai per siaura: valstybės reikmės yra ne tik valstybės valdžios interesai, bet ir kiti valstybės bei visuomenės poreikiai. Valstybės interesus suvokiant plačiau, iš esmės išnyksta ribos tarp valstybės ir visuomenės poreikių, todėl nebelieka sąvokų „valstybės reikmės“ ir „visuomenės poreikiai“ turinio skirtumų. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat pažymi, kad, vertinant ginčijamos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatos atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, svarbu atsižvelgti į šio įstatymo priėmimo metu buvusią teisinę aplinką, visuomenės teisinę sąmonę, kitas socialines, politines, ekonomines aplinkybes, turėjusias įtakos įstatymų leidėjui reglamentuojant piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Lietuvos valstybės atkūrimo ir valstybingumo įtvirtinimo pradžios laikotarpis yra susijęs su didžiulėmis permainomis pertvarkant visuomeninio gyvenimo sritis, visų pirma ūkio sistemą, kuriose iki tol dominavo valstybės interesai. Šioms permainoms įgyvendinti įstatymų leidėjas turėjo numatyti iš esmės naują teisinį reglamentavimą ir įvesti naujas teisines sąvokas, tačiau neišvengta ir senųjų sąvokų vartojimo. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, atsižvelgiant ir į šias aplinkybes, sąvoka „valstybės reikmės“ vertintina kaip tapati sąvokai „visuomenės poreikiai“. V. Stankevičiaus teigimu, įstatymų leidėjas negalėjo turto išpirkimo sieti vien su valstybės aparato funkcionavimo poreikiu ar valstybės valdžios interesais, nes toks reguliavimas būtų nesiderinęs su tuo metu visuomenėje vykusiais procesais, žmogaus ir visuomenės teisių ir laisvių prioriteto įtvirtinimu. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad ginčijama įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.
24. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė D. Petrauskaitė savo paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymo nurodo, kad teisės teorijoje valstybės sąvoka yra tiesiogiai susijusi su jos pareigomis visuomenei. Valstybė savo funkcijas tvarkyti visuomenės reikalus ir garantuoti piliečių teises ir laisves įgyvendina per įvairias institucijas: tiek per valstybės institucijas ir įstaigas, tiek per nevalstybines įstaigas bei organizacijas. Suinteresuoto asmens atstovės manymu, nėra pagrindo teigti, jog sąvoka „valstybės reikmės“ turėtų būti suprantama tik kaip valstybės aparato poreikiai. D. Petrauskaitės nuomone, sistemiškai aiškinant įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas darytina išvada, kad šiame įstatyme vartojama sąvoka „valstybės reikmės“ yra tapati sąvokai „visuomenės poreikiai“. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipia dėmesį, kad reglamentuojant turto paėmimą arba nustatant teisių apribojimus iki 1993 m. priimtuose įstatymuose buvo įprasta vartoti sąvokas „Lietuvos Respublikos interesai“, „valstybės interesai“ arba „valstybės ir visuomenės interesai“. Tokią to laikotarpio įstatymų terminiją suinteresuoto asmens atstovė sieja su Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo terminija (jo 46 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas piliečių ar jų grupių turto atlygintinas nacionalizavimas, vartojama sąvoka „Lietuvos interesai“, kuri neretai buvo tapatinama su sąvoka „valstybės interesai“). Po Konstitucijos įsigaliojimo priimtuose įstatymuose reglamentuojant turto paėmimą ar naudojimosi juo apribojimus jau vartojama sąvoka „visuomenės poreikiai“. D. Petrauskaitė pabrėžia, jog vien tas faktas, kad turtas paimamas tam, kad būtų perduotas nevalstybinei įstaigai ar organizacijai, dar nereiškia, jog nėra visuomenės poreikio tokį turtą paimti. D. Petrauskaitės nuomone, nevalstybinio spaudos leidinio aprūpinimas patalpomis siekiant garantuoti žodžio laisvę gali būti pripažintas visuomenės poreikiu, tačiau svarbu, kad konkrečiu atveju nebūtų pažeista visuomenės intereso ir nuosavybės teisių apsaugos pusiausvyra. Suinteresuoto asmens atstovės manymu, ginčijama įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui. D. Petrauskaitė taip pat teigia, kad ginčijama Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 27 nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, leidžiančiai išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms, jeigu nutarimo priėmimo metu nebuvo galimybės taikyti kitas priemones visuomenės interesus atitinkančiam tikslui pasiekti arba jeigu taikant kitas priemones visuomenės ir privačių interesų pusiausvyra būtų labiau pažeista, nei atlygintinai paimant pastatą valstybės reikmėms.
25. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės I. Sabaliūtės paaiškinimuose pažymima, kad Vyriausybė, priimdama 1994 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“, vykdė valstybės valdžios funkcijas ir turėjo teisę spręsti konkretaus pastato reikalingumo valstybei klausimą. Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad valstybės reikmės sutampa su visuomenės poreikiais, nes pagal Konstituciją valstybę kuria Tauta, turinti aukščiausią suverenią galią, o valdžios įstaigos, tarnaudamos žmonėms, turi atsižvelgti į visuomenės poreikius ir jos valią, vadovautis konstitucinėmis nuostatomis ir galiojančiais teisės aktais. I. Sabaliūtės nuomone, Vyriausybė, priimdama 1994 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 27, laikėsi įstatymo reikalavimų, todėl ginčijama šio nutarimo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, leidžiančiai išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.
26. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas D. Karvelis savo paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės 2002 m. sausio 24 d. prašymo teigia, jog Seimas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi pakeitė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašo išbraukė piliečius, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis, bei piliečius, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Ir anksčiau galiojęs Civilinis kodeksas (255 straipsnis) nustatė, ir naujasis Civilinis kodeksas (1.74 straipsnis) nustato privalomą notarinę formą nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį perleidimo sandoriams. Todėl sandoriai, sudaryti nesilaikant šios nustatytos formos, ir iki 2001 m. liepos 7 d., ir po šios datos laikomi negaliojančiais. Naujojo Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodyta vienintelė išimtis, kuriai esant teismas gali sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas, pripažinti galiojančiu. Todėl asmenys, kuriems nekilnojamasis turtas perleistas notariškai nepatvirtintu sandoriu, neįgydavo ir neįgyja nuosavybės teisės į šį turtą, nes tai prieštarautų civilinei materialiajai teisei. Tokios sutarties ar testamento buvimas gali būti tik viena iš teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įrodinėjimo priemonių. D. Karvelio nuomone, ginčijamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos, panaikinančios piliečių, kuriems nekilnojamasis turtas perleistas sandoriais, neatitinkančiais įstatymo nustatytos formos ar sudarymo tvarkos, teisę atkurti nuosavybės teises, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad valstybei neturint galimybių užtikrinti nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisių ir interesų, jų poreikius būtų galima laikyti visuomenės poreikiais. D. Karvelis mano, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų (2002 m. sausio 15 d. redakcija) normos įtvirtina nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjo teiginys, kad pagal ginčijamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatas valstybė įgyja teisę pirkti iš savininkų gyvenamuosius namus, jų dalis, butus net ir tuo atveju, kai nuomos sutartys buvo sudarytos po gyvenamųjų namų grąžinimo jų teisėtiems savininkams, taip pat teiginys, kad užkirstas kelias asmenims pasinaudoti Konstitucijos jiems suteikta teise į teisminę gynybą, yra nepagrįsti.
27. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas D. Karvelis savo paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės 2003 m. sausio 6 d. prašymo teigia, jog nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas yra įstatymų leidėjo diskrecija. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 (2002 m. spalio 29 d. redakcija) punktuose nurodytų piliečių, iš kurių išperkamas turtas, nuosavybės teisės gali būti ginamos tik tuomet, kai jos yra atkurtos, nes iki tol minėtuose punktuose nurodyti asmenys neįgyja subjektinių nuosavybės teisių. Suinteresuoto asmens atstovas mano, kad minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai (2002 m. spalio 29 d. redakcija) ne tik nepažeidžia Konstitucijos – jų nuostatomis siekiama ginti asmenų nuosavybės teises. D. Karvelis pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, jog gyvenamieji namai, jų dalys, butai gali būti išperkami iš piliečių, siekė apginti nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose, interesus – visuomenės dalies interesus. Nurodytų nuomininkų interesai – tai ir visos visuomenės interesai. Todėl, D. Karvelio nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai. IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro V. Markevičiaus, Aplinkos ministerijos sekretoriaus J. Laicono, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėjos prof. T. Birmontienės, šio fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjo doc. V. Pakalniškio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros docento A. Vileitos, Lietuvos namų ir žemės sklypų savininkų sąjungos pirmininko M. Vitkausko, Kauno grąžintinų namų gyventojų teisių gynimo komiteto pirmininko H. Kebeikio, Būsimųjų benamių asociacijos pirmininkės M. D. Mrazauskienės rašytiniai paaiškinimai. V
28. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjų – Seimo narių grupių atstovai A. Kubilius ir R. Šukys iš esmės pakartojo prašymuose išdėstytus argumentus.
29. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai P. Papovas, D. Karvelis, D. Petrauskaitė iš esmės pakartojo suinteresuoto asmens – Seimo atstovų rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus; suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė I. Sabaliūtė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
30. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai: Violeta Anankienė, Romualdas Baltrušis, Antanas Janickas, Alfonsas Steponas Kleiza, Vytautas Landsbergis, Vita Lesauskaitė, Kęstutis Mozeris, Marija Danguolė Mrazauskienė, Arminas Ragauskas, Pranas Stankevičius, Vytautas Valunta, Mykolas Vitkauskas, Valerija Vitkauskienė ir Sofija Zailskaitė. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I
31. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas prašo ištirti: 1) ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui; 2) ar Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Seimo 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulė, 15 straipsnis, 16 straipsnio 10 dalis ir 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams.
32. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas prašo ištirti, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui. Seimas 1995 m. liepos 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“, kuriuo įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnį (1993 m. sausio 12 d. redakcija) pripažino netekusiu galios. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (102 straipsnio 1 dalis). Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatų negalima aiškinti neatsižvelgiant į Konstitucijos 110 straipsnio nuostatas. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinis Teismas 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta. Pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Pažymėtina, kad pareiškėjui – Kauno apygardos teismui kreipusis su prašymu ištirti, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą Kauno apygardos teismui kilusios abejonės, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštaravo Konstitucijai, ir, pritaikius tokį įstatymą, galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas tirs, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.
33. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. Pažymėtina, kad Seimo 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašė ir 2001 m. gruodžio 22 d. dekretu grąžino šį įstatymą Seimui pakartotinai svarstyti. Seimas, pakartotinai apsvarstęs šį įstatymą, 2002 m. sausio 15 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas ginčija ne 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, bet 2002 m. sausio 15 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 4 ir 7 straipsnių, 8 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai.
34. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja 2002 m. sausio 15 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis. Nurodyto įstatymo ginčijama 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (1997 m. liepos 1 d. redakcija); ginčijamu įstatymo 4 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija); ginčijamu įstatymo 7 straipsniu buvo pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija); ginčijama įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija). Taigi pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 15 straipsnis, 20 straipsnis ir 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija).
35. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi norma, pagal kurią nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašyme nurodytų motyvų matyti, jog pareiškėjas abejoja, ar minėtos nuostatos neįtvirtinimas nurodyto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams. Kadangi teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas), Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės 2002 m. sausio 24 d. prašymą tirs, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi norma, pagal kurią nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
36. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams. Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu galios. Minėta, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas teiseną nutraukia atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, tačiau neprivalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, nutraukti pradėtos teisenos. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas tirs, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.
37. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo viso 15 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas abejoja ne šio įstatymo viso 15 straipsnio atitiktimi nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet tuo, ar Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams neprieštarauja šios minėto įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos: „Gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš Įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal Įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą.“
38. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo viso 20 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar įstatymo 20 straipsnis ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „Iki šio laiko savininkui draudžiama <......>; nuomininkus iškeldinti“ ir šio straipsnio 6 dalyje anksčiau (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) buvo pakeistas: jis inter alia buvo papildytas nuostata, kad „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori jų susigrąžinti, ir nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu“. Minėta, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas teiseną nutraukia atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, tačiau neprivalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, nutraukti pradėtos teisenos. Tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas tirs, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „Iki šio laiko savininkui draudžiama <......>; nuomininkus iškeldinti“ ir šio straipsnio 6 dalyje anksčiau (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
39. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio visos 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka“ neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
40. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulė, 15 straipsnis, 16 straipsnio 10 dalis, 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. Iš pareiškėjo motyvų matyti, jog jis ginčija ne 2002 m. spalio 29 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulės, 15 straipsnio, 16 straipsnio 10 dalies, 20 straipsnio 3 dalies, bet Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 15 straipsnio, 16 straipsnio 10 dalies ir 20 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.
41. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) preambulės nuostata „šio įstatymo specialiosiomis teisės normomis reglamentuojami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniai santykiai“. Prašyme pateikiami argumentai tik dėl minėtos nuostatos santykio su Civiliniu kodeksu. Prašyme nėra pateikiama argumentų, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejones dėl nurodytos preambulės nuostatos atitikties Konstitucijai. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai (105 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Prašymai ištirti, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą, yra nežinybingi (neteismingi) Konstituciniam Teismui. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 69 straipsnio 3 dalimi, byla dalyje dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatos „šio įstatymo specialiosiomis teisės normomis reglamentuojami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniai santykiai“ atitikties Konstitucijai nutrauktina.
42. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo visas 15 straipsnis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) – Konstitucijos 29 straipsniui, 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 punktai (2002 m. spalio 29 d. redakcija) – Konstitucijos 23 straipsniui, 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) – Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 4 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) – Konstitucijos 23 straipsniui.
43. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Šį prašymą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) „yra nukreiptas pažeisti konstitucines nuosavybės teises naudojantis kuo didesniu skaičiumi smulkių priekabių, visai kaip totalitarinėje visuomenėje“. Nurodyti motyvai nėra teisiniai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, byla dalyje dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijai nutrauktina.
44. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, jog pareiškėjas abejoja, ar šio įstatymo 16 straipsnio 10 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
45. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja ne nurodyto įstatymo 20 straipsnio visos 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitiktimi nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet tuo, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostata „nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai.
46. Pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas tirs: – ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui; – ar Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi norma, pagal kurią nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams; – ar Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams neprieštarauja šios minėto įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos: „Gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš Įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal Įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „Iki šio laiko savininkui <......>; draudžiama nuomininkus iškeldinti“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 6 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka“ neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 punktai (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 4 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostata „nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai. II
47. Okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Nacionalizuoti ar kitaip neteisėtai nusavinti buvo ir gyvenamieji namai, juose buvusios patalpos buvo priskirtos valstybiniam, visuomeniniam butų fondui. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad „tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“.
48. 1990 m. kovo 11 d. Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybė pabrėžė savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, garantavo žmogaus ir piliečio teises.
49. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją.
50. Nuosavybės teisių, pažeistų neteisėtai nusavinant privačią nuosavybę, atkurti remiantis tuo metu galiojusiais įstatymais buvo neįmanoma. Tam buvo būtina įstatymu nustatyti specialų (ad hoc) teisinį reguliavimą.
51. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma.
52. Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuriame buvo nustatyta, kokiems asmenims, į kokį turtą, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Iš šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo matyti, jog buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija.
53. 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1 d. Pažymėtina, kad tuo metu jau galiojo Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas (priimtas 1991 m. gegužės 28 d.; įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d.). Taigi du procesai, susiję su esminiais nuosavybės santykių pasikeitimais, vyko tuo pačiu metu. Tai turėjo įtakos ir butų privatizavimo, ir nuosavybės teisių atkūrimo santykių teisiniam reguliavimui, taip pat šio reguliavimo vėlesniems pakeitimams.
54. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti, kokiais principais buvo ir yra grindžiamas nuosavybės teisių atkūrimas grąžinant savininkams natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai; taip pat svarbu nustatyti, kokios valstybės garantijos buvo nustatytos nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose.
55. 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatyme buvo nustatyta, jog pagal šį įstatymą neparduodami „gyvenamieji namai, butai, kurie iš Lietuvos piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atstatymą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ antrąjį straipsnį, administraciniais aktais ar kitais būdais buvo paimti, konfiskuoti arba nacionalizuoti. Tokios patalpos gali būti parduodamos pagal kitus įstatymus“ (3 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal Butų privatizavimo įstatymą asmenys, tuo metu buvę valstybiniam, visuomeniniam butų fondui priskirtų gyvenamųjų patalpų nuomininkais, turėjo teisę gyvenamąsias patalpas, kurios anksčiau nepriklausė Lietuvos piliečiams ir nebuvo administraciniais aktais ar kitais neteisėtais būdais paimtos, konfiskuotos ar nacionalizuotos, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka nusipirkti (privatizuoti) ir tapti tų gyvenamųjų patalpų savininkais; tuo tarpu asmenys, tuo metu buvę valstybiniam, visuomeniniam butų fondui priskirtų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, anksčiau priklausiusių Lietuvos piliečiams ir administraciniais aktais ar kitais neteisėtais būdais paimtų, konfiskuotų ar nacionalizuotų, nuomininkais, teisės Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka nusipirkti (privatizuoti) tuos gyvenamuosius namus, jų dalis, butus neturėjo. Tad pastarųjų asmenų ankstesnis teisinis statusas nepakito – jie liko nurodytų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkais, tačiau neturėjo teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą nusipirkti (privatizuoti) nuomojamų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų.
56. Nuo 1991 m., kai buvo pradėtos atkurti nuosavybės teisės, šių santykių teisinis reguliavimas įstatymais buvo daug kartų keičiamas. Daug kartų buvo keičiamas ir nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus teisinis reguliavimas, taip pat kito grąžintinuose (grąžintuose) namuose gyvenantiems nuomininkams nustatytos valstybės garantijos. Įstatymų leidėjas ne kartą keitė ir papildė Butų privatizavimo įstatymą, tačiau šio įstatymo nuostata, jog pagal jį neparduodami (neprivatizuojami) gyvenamieji namai, butai, kurie iš Lietuvos piliečių administraciniais aktais ar kitais neteisėtais būdais buvo paimti, konfiskuoti arba nacionalizuoti, iš esmės liko nepakitusi. Butų privatizavimo įstatymas neteko galios 2000 m. spalio 12 d.
57. 1992 m. spalio 25 d. referendumu buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Konstitucijoje yra įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Jį įgyvendinant turi būti užtikrinama interesų pusiausvyra, išvengiama jų priešpriešos, atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisinės valstybės negalima siekti pripažįstant tik vienos grupės ar vieno asmens interesus ir kartu paneigiant kitų interesus. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus. Pabrėžtina, kad Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą, tarp jų yra pusiausvyra. Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius, kad nė viena iš tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota. Kitaip būtų pažeista Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyra, konstitucinis atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas).
58. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema. Tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Pažymėtina ir tai, kad būtinumas garantuoti nuosavybės teisių konstitucinę apsaugą, konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas suponuoja valstybės pareigą, įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines, teisines bei kitas realijas, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų – nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisės ir teisėti interesai. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. ir 1995 m. kovo 8 d. nutarimai), tiek buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. ir 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad neįmanoma išspręsti interesų konfliktų suabsoliutinant asmens, siekiančio atstatyti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą susigrąžinant jį natūra, teisių gynimo, kartu paneigiant jame gyvenančių nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą.
59. Būtent šiame kontekste turi būti tiriama pareiškėjų ginčijamų teisės aktų nuostatų atitiktis Konstitucijai. III
60. Nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pradėtas įsigaliojus 1991 m. birželio 18 d. priimtam įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šio įstatymo 3 straipsnyje inter alia buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė atstatoma į gyvenamuosius namus su priklausiniais. 1.
61. Nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atstatymo sąlygos ir tvarka buvo reguliuojami minėto įstatymo 8 straipsnyje, kurio 2 dalyje buvo nustatyta: „Gyvenamųjų namų (arba jų dalių), jeigu jie nepriklauso šio įstatymo 14 straipsnyje nurodytoms kategorijoms, grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami šiais atvejais: 1) kai jie pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas arba yra tušti; 2) kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai yra supažindinti su visais jų teises garantuojančiais įstatymais ir su galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis šio įstatymo 21 straipsnyje, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis; 3) kai gyvenamasis namas yra vienbutis; 4) kai grąžintiname name gyvena buvę savininkai.“ 1.
62. Įstatyme taip pat buvo įtvirtinta valstybės teisė išpirkti gyvenamuosius namus iš asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir nustatyta, kada gyvenamieji namai yra valstybės išperkami. Įstatymo 14 straipsnyje buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytųjų asmenų, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo (kompensavimo) būdus, jeigu jie Vyriausybės nuomone reikalingi valstybės reikmėms arba jeigu jie: 1) pertvarkyti pristatant, atstatant arba perstatant į negyvenamąsias patalpas ir perduoti mokslo, gydymo, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms; 2) iš esmės pagerinti mediniai gyvenamieji namai, taip pat namai, pagerinti padidinant bendrąjį plotą daugiau kaip trečdaliu pristatant, atstatant arba perstatant ir jeigu naujai sukurto bendrojo ploto neįmanoma atskirti nuo buvusio.“ 1.
63. Įstatymo 16 straipsnyje buvo nustatyta: „Valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Išpirkimo būdą pasirenka pilietis, išskyrus šio įstatymo 7, 8, 14 ir 15 straipsniuose nurodytus atvejus.“ 1.
64. Įstatyme buvo įtvirtintos ir nuostatos, kuriomis buvo siekiama užtikrinti nuomininkų, gyvenančių savininkui sugrąžintame name, interesus: įstatymo 21 straipsnyje inter alia buvo nustatyta, kad šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytais atvejais savininkui draudžiama keldinti nuomininkus per dešimt metų nuo nuosavybės teisės atstatymo dienos; gyvenamąją patalpą asmeniui, kuris gyvena sugrąžintame savininkui gyvenamajame name, suteikia atitinkamo miesto, rajono savivaldybė pagal Vyriausybės parengtą ir įgyvendinamą programą. Šiame straipsnyje taip pat buvo nustatyta, kad nuomininkai, gyvenantys buvusiems savininkams sugrąžintuose gyvenamuosiuose namuose, turi teisę neatlygintinai gauti nuosavybėn žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, gauti kreditus šiems tikslams lengvatinėmis sąlygomis ir kad, gyvenamojo namo savininkui parduodant sugrąžintą gyvenamąjį namą ar jo dalį, nuomininkai turi pirmenybės teisę jį pirkti. Įstatymo 21 straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtinta, kad bet kokie veiksmai siekiant priversti nuomininką išsikelti iš grąžinto gyvenamojo namo, neužtikrinant šiame straipsnyje nurodytų garantijų, yra draudžiami ir užtraukia atsakomybę pagal galiojančius įstatymus. 1.
65. Taigi 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo įtvirtinta savininkų teisė atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis. Iš įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo atsirado savininkų teisėtas lūkestis, kad jeigu jie atitiks įstatyme nustatytas sąlygas, jiems įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis bus atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis. 1.
66. Iš 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ atsirado nuomininkų, gyvenančių savininkui grąžintinuose namuose, teisėtas lūkestis, kad jiems bus suteiktos kitos lygiavertės gyvenamosios patalpos arba kad valstybė jiems padės kitais būdais apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatavo, kad „pagal 1991 m. birželio 18 d. priimtą restitucijos įstatymą savininkams grąžintinuose namuose gyvenantiems nuomininkams turėjo būti suteikta kita gyvenamoji patalpa, kurią jie turėjo teisę išsipirkti pagal Butų privatizavimo įstatymą panaudodami deponuotas valstybės vienkartines išmokas (investicinius čekius) „. Įstatymu, kol nebus įvykdytos valstybės jiems įstatymu nustatytos garantijos, buvo uždrausta iškeldinti nuomininkus iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų. Taigi įstatyme buvo įtvirtintas nuomos teisinių santykių tęstinumas. 1.
67. Pažymėtina, kad pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ susidarė teisiniai santykiai tarp valstybės ir savininkų ir tarp valstybės ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse. Santykiuose su savininkais valstybei atsirado pareiga veikti taip, kad gyvenamieji namai, jų dalys, kurie nėra valstybės išperkami, būtų grąžinti natūra savininkams; santykiuose su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, valstybei atsirado pareiga parengti gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomininkams programas, t. y. numatyti, kada ir kokios patalpos bus suteiktos nuomininkams, valstybės biudžete numatyti lėšas, būtinas šiai programai įgyvendinti, numatyti kitus finansinius ir materialinius išteklius, reikalingus minėtai programai įgyvendinti, ir veikti taip, kad valstybės įsipareigojimai nuomininkams būtų įvykdyti. 1.
68. Pažymėtina ir tai, kad 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įtvirtinus nuostatą, jog valstybė turi teisę išpirkti gyvenamuosius namus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms (14 straipsnis), nebuvo nurodyta, kokio pobūdžio reikmės yra laikomos valstybės reikmėmis, – teisė savo nuožiūra spręsti, ar konkretus gyvenamasis namas yra reikalingas valstybės reikmėms, buvo suteikta Vyriausybei.
69. 1992 m. spalio 25 d. referendumu buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Konstitucijoje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis; pagal Konstitucijos 18 straipsnį žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama ir kad nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pagal Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas, ne kartą tyręs restitucijos įstatymų straipsnių (jų dalių) atitiktį Konstitucijai, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, turėdamas diskreciją įstatymais nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, yra saistomas Konstitucijos, kad nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką atsižvelgtina ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas ir užtikrinti, kad atkuriant savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisės ir teisėti interesai. Pripažįstant nuosavybės teisių tęstinumą ir atkuriant nuosavybės teises, negalima paneigti susiformavusių nuomos santykių tęstinumo.
70. 1993 m. sausio 12 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“. 3.
71. 1993 m. sausio 12 d. įstatymu buvo pakeistas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnis (1991 m. birželio 18 d. redakcija) ir šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta: „Gyvenamųjų namų (arba jų dalių) grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami šiais atvejais: 1) kai jie pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas arba yra tušti; 2) kai juos pertvarkius, perstačius ar pristačius, bendrasis plotas padidėjo ne daugiau kaip trečdaliu, jei naujai sukurto bendrojo ploto neįmanoma atskirti nuo buvusiojo, arba kai jų pagrindinės konstrukcijos nėra pakeistos daugiau kaip 50 procentų; 3) kai jie nėra perduoti mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms; 4) kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas; 5) kai grąžintiname name gyvena buvę savininkai (jeigu buvę savininkai gyvena namo dalyje, jiems besąlygiškai grąžinama ta namo dalis); 6) kai valstybiniam ar visuomeniniam butų fondui priklausantis grąžintinas gyvenamasis namas su priklausiniais (išskyrus savininko parduotus) yra grąžinamoje žemės ūkio paskirties ar miško žemėje.“ 3.
72. 1993 m. sausio 12 d. įstatymu taip pat buvo pakeistas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnis (1991 m. birželio 18 d. redakcija), ir jame buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo (kompensavimo) būdus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms arba jeigu jie yra: 1) pertvarkyti pristatant, atstatant arba perstatant į negyvenamąsias patalpas ir perduoti mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms; 2) iš esmės pagerinti mediniai gyvenamieji namai, taip pat namai, pagerinti padidinus bendrąjį plotą daugiau kaip trečdaliu pristačius, atstačius arba perstačius ir jeigu naujai sukurto bendrojo ploto neįmanoma atskirti nuo buvusiojo.“ 3.
73. Be to, 1993 m. sausio 12 d. įstatymu buvo pakeistas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 21 straipsnis, nustatantis garantijas nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose namuose: šio straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad „grąžinto namo ar buto savininkui draudžiama keldinti nuomininkus tol, kol jiems nesuteiktos ar jie neįsigijo kitų lygiaverčių gyvenamųjų patalpų „. 3.
74. Taigi 1993 m. sausio 12 d. pakeitus 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ straipsnius (jų dalis), šiame įstatyme anksčiau nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus (jų dalis) principai liko nepakitę. Liko nepakitę ir savininkų bei nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose (jų dalyse), teisėti lūkesčiai; nepasikeitė ir valstybės pareigos grąžintinų (grąžintų) namų (jų dalių) savininkams bei šiuose namuose (jų dalyse) gyvenantiems nuomininkams. Pakeitus įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnį, jame anksčiau nustatytas gyvenamųjų namų išpirkimo teisinis reguliavimas iš esmės taip pat nebuvo pakeistas, tačiau išbraukus žodžius „Vyriausybės nuomone“ jau nebuvo nurodyta, kuri valstybės institucija yra kompetentinga spręsti, ar gyvenamieji namai yra reikalingi valstybės reikmėms ir dėl to yra ne grąžinami natūra, o išperkami. 3.
75. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime konstatavo, jog pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1993 m. sausio 12 d. redakcija) 8 straipsnio 2 dalies 4 punktą „nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą (ar jo dalis) atstatymo būdą šiuo metu lemia ne objektyvios aplinkybės, o Įstatyme nustatytas subjektyvus veiksnys – nuomininkų sutikimas arba atsisakymas persikelti į jiems suteiktas gyvenamąsias patalpas“. Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu pripažino, kad įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 4 punktas, pagal kurį gyvenamieji namai buvo grąžinami tuo atveju, „kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas“, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta ir tai, kad „asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, pirmuoju Įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo galimybę atgauti namus natūra esant vienokiems, o pakeitus Įstatymą – kitokiems, jau sunkesniems reikalavimams. Tačiau prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas“.
76. Seimas 1994 m. sausio 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“. 4.
77. Minėtu įstatymu inter alia įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio 2 dalis buvo papildyta 4 punktu ir buvo įtvirtinta, kad gyvenamieji namai (arba jų dalys) buvusiems savininkams grąžinami, „kai fiziniai asmenys, įsigiję nuosavybėn grąžintinus namus (arba jų dalis), laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas „. 4.
78. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarimu minėtą 1994 m. sausio 11 d. įstatymo nuostatą, kuria įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio 2 dalis buvo papildyta 4 punktu, pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai.
79. Seimas 1995 m. liepos 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“. 5.
80. 1995 m. liepos 3 d. įstatymu įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnis (1993 m. sausio 12 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu galios. 5.
81. Tuo pačiu 1995 m. liepos 3 d. įstatymu buvo pakeistas įstatymo 8 straipsnis (1993 m. sausio 12 d. redakcija), kurio 2 dalyje buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra kiekvienu iš šių atvejų, jeigu: 1) jie yra tušti; 2) jie pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir nėra perduoti mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms; 3) jie perduoti mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms, tačiau nenaudojami pagal tikslinę paskirtį, numatytą patalpų pertvarkymo projektuose arba perdavimo dokumentuose; 4) grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvenantiems nuomininkams yra suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus; 5) grąžintiname name gyvena šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys – jiems grąžinama ta namo dalis, butas, kuriame jie gyvena; 6) grąžintini namai yra pertvarkyti, perstatyti taip, kad jų bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip trečdaliu, bet naujai sukurtą plotą galima atskirti nuo buvusiojo, nors jų pagrindinės konstrukcijos buvo pakeistos daugiau kaip 50 procentų, tačiau 1995 m. liepos 1 d. jie yra tušti arba išnuomoti ūkinei komercinei veiklai – grąžinama namo dalis, atitinkanti buvusio gyvenamojo namo dalį; 7) fiziniai asmenys, įsigiję nuosavybėn grąžintinus namus, jų dalis ar butus, sutinka (sutikimas išreiškiamas notarine forma) persikelti į jiems suteikiamas kitas gyvenamąsias patalpas.“ 5.
82. Minėtu 1995 m. liepos 3 d. įstatymu pakeitus įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnį (1993 m. sausio 12 d. redakcija), šio straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta: „Visais kitais atvejais, nenurodytais šio straipsnio antrojoje dalyje, nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atstatoma valstybei išperkant juos iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų šių pasirinkimu tokiais būdais: &lt;...&gt;.“ 5.
83. Taigi 1995 m. liepos 3 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ buvo nustatyti papildomi atvejai, kai gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra grąžinami savininkams, ir buvo įtvirtinta nuostata, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kuriuose gyvena nuomininkai, savininkams grąžinami, kai nuomininkams yra suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1995 m. liepos 3 d. redakcija) neliko nuostatos, jog gyvenamieji namai valstybės išperkami, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms. 5.
84. Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1995 m. liepos 3 d. redakcija) 8 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, pagal kurią nuomininkui suteikiama kita gyvenamoji patalpa, atitinkanti Civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus, siekiama suderinti buvusių savininkų ir nuomininkų teisių apsaugą, todėl ši nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog toks buvusių savininkų ir nuomininkų teisių apsaugos derinimas, kai grąžinant buvusiems savininkams gyvenamuosius namus nuomininkų teisės užtikrinamos tuo, kad jiems turi būti suteikiamos kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos, buvo nustatytas nuo pat įstatymo įsigaliojimo dienos.
85. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taigi ir į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, atkūrimo procesas nuo 1997 m. sausio 24 d. iki 1997 m. liepos 8 d. buvo laikinai sustabdytas. Tai buvo padaryta įsigaliojus 1997 m. sausio 16 d. priimtam Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinajam įstatymui. 1997 m. sausio 16 d. įstatymo 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ buvo nustatyta, kad laikinai, iki bus priimtas naujas įstatymas, sustabdomas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimas. Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, kad „įstatymų galiojimo sustabdymas yra nebūdingas įstatymų leidybai ir paprastai siejamas su Konstitucijoje nurodytais atvejais“. Atsižvelgdamas į tai, kad Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kurio 22 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas, Konstitucinis Teismas pradėtą teiseną nutraukė.
86. 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo neteko galios 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (su visais jo pakeitimais ir papildymais). 7.
87. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje nustatyta, jog „Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“, kad „1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių valia priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę“, kad „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“. 7.
88. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.“ 7.
89. Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime pripažino, kad 1997 m. liepos 1 d. įstatymo 8 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad 8 straipsnio 1 dalyje nėra visa apimančios taisyklės, kad visi gyvenamieji namai grąžinami natūra. Ši straipsnio dalis nukreipia į įstatymo 15 straipsnį, kurio 3 punkte nustatyta, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama, jeigu jie pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn. Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad pagal įstatymą nėra galimas tokių gyvenamųjų namų, jų dalių, butų grąžinimas natūra asmeniui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės; tokios gyvenamosios patalpos lieka dabartinių savininkų nuosavybe, ginčijama įstatymo norma jų nuosavybės teisių nepažeidžia. 7.
90. 1997 m. liepos 1 d. įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams. Šių patalpų sąrašą tvirtina Vyriausybė; 2) iš esmės pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį; 3) pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn.“ 7.
91. Minėtame 1998 m. spalio 27 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, kai „gyvenamieji namai valstybės išperkami“, jeigu „gyvenamajame name yra pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų &lt;...&gt;, nėra teisingas tų piliečių atžvilgiu, kuriems nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus jau atkurtos atsižvelgiant į kitą pagrindinių konstrukcijų pakeitimo normatyvą, lėmusį, kad gyvenamasis namas jiems buvo ne grąžintas natūra, bet valstybės išpirktas“. Konstitucinis Teismas pripažino, kad 1997 m. liepos 1 d. įstatymo 15 straipsnio 2 punkto nuostata „pakeista daugiau kaip 60 procentų“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 46 straipsnio 2 bei 3 dalims. 7.
92. Seimas 1999 m. gegužės 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 7 straipsniu pakeitė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punktą (1997 m. liepos 1 d. redakcija) ir vietoj žodžių „daugiau kaip 60 procentų“ įrašė žodžius „daugiau kaip 50 procentų“.
93. Būdai, kuriais valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, buvo nustatyti 1997 m. liepos 1 d. įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje. Pagal šią straipsnio dalį už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus valstybė atlygina šiais būdais: „1) perduodama neatlygintinai nuosavybėn jų nuomojamus valstybės ar savivaldybės butų fondo butus, kurių vertės skirtumas padengiamas Vyriausybės nustatyta tvarka; 2) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems namams, jų dalims, butams butus Vyriausybės nustatyta tvarka; 3) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtiesiems namams, jų dalims, butams naują žemės sklypą individualiai statybai toje vietovėje, kurioje jie buvo. Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo gyvenamieji namai, jų dalys, butai, miestuose ir kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus; 4) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems namams, jų dalims, butams tuščius nenuomojamus pastatus, statinius arba jų dalis. Šių pastatų, statinių arba jų dalių perdavimo tvarką nustato Vyriausybė; 5) įskaitymu panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo dienos, Vyriausybės nustatyta tvarka; 6) perduodama neatlygintinai nuosavybėn kitą turtą Vyriausybės nustatyta tvarka; 7) pinigais ir (ar) vertybiniais popieriais.“
94. 1997 m. liepos 1 d. įstatymo 16 straipsnis iki 2002 m. sausio 15 d., kai buvo priimtas įstatymas, kurio nuostatas pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija 2002 m. sausio 24 d. prašyme, buvo ne kartą keistas (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. rugpjūčio 3 d., 2001 m. gruodžio 11 d.), tačiau 16 straipsnio 9 dalies nuostatos nekito (1999 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi įstatymo 16 straipsnio dalių numeracija buvo pakeista – 16 straipsnio 9 dalis tapo 10 dalimi).
95. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme buvo nustatytos garantijos nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse ar butuose. 10.
96. Šio įstatymo 20 straipsnyje buvo nustatyta: „
97. Kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Iki šio laiko savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus.
98. Savivaldybė, perėmusi nuomininkų teises ir pareigas, gyvenamąsias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis nuomoja šiose patalpose gyvenantiems nuomininkams ir rūpinasi jų eksploatacija bei remontu. Šie nuomininkai savivaldybei moka nuompinigius ir mokestį už komunalines paslaugas pagal savivaldybės nustatytus tarifus, o su grąžinto namo, jo dalies ar buto savininku pagal patalpų nuomos sutartį atsiskaito savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis.
99. Savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Nuomininkas, kuriam buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos arba sumokėta kompensacija kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti, privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per 6 mėnesius, o jei jam buvo neatlygintinai skirtas žemės sklypas gyvenamajam namui statyti – per 1 metus.
100. Nuomininkams neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė, kompensuojamos kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka.
101. Nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą per 6 mėnesius nuo sprendimo dėl gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos savivaldybės ar valstybės vardu įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.
102. Nuomininkui nuosavybėn suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų ar neatlygintinai skiriamo žemės sklypo vertė negali viršyti Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotos kompensacijos nuomininkui. Nuomininko pageidavimu jam gali būti skiriamos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos ar žemės sklypas, o likusi priklausančios kompensacijos dalis išmokama pinigais.
103. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos galioja ir pasikeitus namo, namo dalies, buto savininkui.“ 10.
104. Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatavo, jog 1997 m. liepos 1 d. įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nėra nuorodos, kad savivaldybės išduodamas garantinis dokumentas yra valstybės garantija (valstybės įsipareigojimas), todėl toks dokumentas gali būti traktuojamas kaip savivaldybės teisės aktas, kurio galia žmogaus teisių apsaugos požiūriu šiuo atveju nebūtų pakankama. Konstitucinis Teismas pripažino, jog nurodyto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostata „Savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti“, taip pat šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalis tiek, kiek ji siejasi su minėtų nuostatų įgyvendinimu, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
105. Taigi 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu buvo plečiamos savininkų teisės atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Ta aplinkybė, kad savininkams grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvena nuomininkai, nebuvo laikoma pagrindu neatkurti nuosavybės teisių grąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Gyvenamųjų namų, jų dalių, butų grąžinimas natūra savininkams ir tais atvejais, kai juose gyvena nuomininkai, savaime nebuvo nuomininkų garantijų sumažinimas, nes nuo to nuomininkų teisinis statusas nepasikeitė. Įstatymo 20 straipsnio 3 dalis ir 4 dalis tiek, kiek joje buvo nustatytos nepakankamos garantijos nuomininkams, Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Įstatyme dar kartą buvo įtvirtinti savininkų ir nuomininkų teisėti lūkesčiai, atsiradę iš anksčiau galiojusio įstatymo.
106. 1999 m. gegužės 13 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo inter alia pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 20 straipsnis (1997 m. liepos 1 d. redakcija). 12.
107. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) 20 straipsnyje buvo nustatyta: „
108. Kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas. Iki šio laiko savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus.
109. Savivaldybė, perėmusi nuomininkų teises ir pareigas, gyvenamąsias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis nuomoja šiose patalpose gyvenantiems nuomininkams ir rūpinasi jų eksploatacija bei remontu. Šie nuomininkai savivaldybei moka nuompinigius ir mokestį už komunalines paslaugas pagal savivaldybės nustatytus tarifus, o su grąžinto namo, jo dalies ar buto savininku pagal patalpų nuomos sutartį atsiskaito savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis.
110. Institucija, priimanti sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Valstybės garantijas, jų įvykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas.
111. Nuomininkai, gyvenantys piliečiui natūra grąžinamame gyvenamajame name, jo dalyje ar bute, per 3 mėnesius nuo institucijos, nurodytos šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje, pranešimo gavimo dienos privalo raštiškai pareikšti savo valią dėl Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo numatytos valstybės garantijos. Nuomininkams, per šį laiką nepareiškusiems savo valios dėl nurodytame įstatyme numatytos valstybės garantijos, ją savo nuožiūra nustato šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta institucija.
112. Jeigu gyvenamojo namo savininkas parduoda sugrąžintą gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, nuomininkai turi pirmenybės teisę jį pirkti Civilinio kodekso 125 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis.
113. Nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka per šešis mėnesius nuo sprendimo dėl gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos valstybės ar savivaldybės vardu įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.
114. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos galioja ir pasikeitus namo, namo dalies, buto savininkui.“ 12.
115. Taigi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) savininkams ir nuomininkams buvo nustatytos garantijos, iš dalies atitinkančios tas, kurios buvo nustatytos anksčiau (1997 m. liepos 1 d. redakcija), inter alia atsisakant teisinio reguliavimo, kurį Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.
116. Garantijos nuomininkams buvo nustatytos ir 1998 m. birželio 16 d. priimto Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje. Šiame straipsnyje buvo nustatytos tokios garantijos nuomininkams ir savininkams: „
117. Savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis. Remdamasi šiais duomenimis, Vyriausybė kasmet Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte numato, kiek turi būti skirta lėšų nurodytai programai įgyvendinti.
118. Jeigu gyvenamojo namo savininkas parduoda sugrąžintą gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, nuomininkai turi pirmenybės teisę jį pirkti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 125 straipsnio nustatyta tvarka ir sąlygomis.
119. Nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę. Nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertė nustatoma tokia pat tvarka, kaip ir grąžinamų savininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų vertė.
120. Tais atvejais, kai nuomininkui suteiktų gyvenamųjų patalpų vertė viršija jo nuomotų patalpų vertę, nuosavybėn neatlygintinai nuomininkui perduodama tik tokia naujai suteiktų gyvenamųjų patalpų dalis, kuri atitinka jo nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę. Likusią gyvenamųjų patalpų dalį nuomininkas privalo išpirkti rinkos verte išsimokėtinai ne vėliau kaip per 10 metų Vyriausybės nustatyta tvarka.
121. Tais atvejais, kai nuomininkui, jam sutikus, neatlygintinai perduodamos nuosavybėn mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, negu buvo jo nuomotos, nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas nuomininkui kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.
122. Nuomininkas, kuriam buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos arba sumokėta kompensacija kitoms gyvenamosioms patalpoms ar žemės sklypui įsigyti, privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per 6 mėnesius nuo kitų patalpų suteikimo arba kompensacijos išmokėjimo dienos, o jei už gautas lėšas perkamas žemės sklypas namui statyti, – per 1 metus nuo sklypo nupirkimo dienos. Jeigu nuomininkai neišsikelia, jie iškeldinami įstatymų nustatyta tvarka pagal miesto, rajono savivaldybės ieškinį.“
123. 1999 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 8, 9, 10, 12 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnis, ir jame buvo nustatyta: „
124. Institucija, priimanti sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, privalo išduoti nuomininkams, gyvenantiems piliečiui grąžinamame name, jo dalyje, bute, valstybės garantinį dokumentą (toliau – garantiją), kuriuo įsipareigojama, kad jiems per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos gyvenamosios patalpos, ar 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį jie privalės išsipirkti įstatymo nustatyta tvarka, ar 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, ar 4) bus neatlygintinai perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti ir lengvatinėmis sąlygomis bus suteiktas kreditas šiai statybai, ar 5) bus lengvatinėmis sąlygomis suteiktas kreditas statyti ar įsigyti gyvenamąjį būstą, ar 6) bus kompensuojamos kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos.
125. Piliečiui natūra grąžinamo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų garantijų.
126. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta institucija kartu privalo išduoti garantiją ir sugrąžinto namo, jo dalies ar buto savininkui.
127. Valstybės garantija nuomininkui – tai nustatyta tvarka išduotas dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinamo namo, jo dalies, buto nuomininkui (garantijos turėtojui) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 1 dalyje, o nuomininkas (garantijos turėtojas) įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per šio straipsnio 7 dalyje nustatytą laiką. Valstybės garantijoje nuomininkui turi būti nurodyta: garantijos išdavimo vieta, data, numeris, ją išdavusi institucija, jos priimto sprendimo sugrąžinti natūra gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą data ir numeris, garantas, garantijos turėtojas ir jo asmens kodas, viena iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų garantijų ir jos įvykdymo data, garantijos turėtojo įsipareigojimas, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turimas gyvenamąsias patalpas ir išvardyti visi garantijos turėtojo šeimos nariai bei kiti gyventojai, pagal įstatymus turintys teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą (išskyrus subnuomininkus ir laikinus gyventojus), ją pasirašiusio asmens pavardė, vardas, pareigos, institucijos antspaudas. Šią garantiją pasirašo garantijos turėtojas, nuomininko šeimos nariai ir kiti gyventojai, pagal įstatymus turintys teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą. Šios garantijos turėtojui mirus, kol ji neįvykdyta, garantija lieka galioti.
128. Valstybės garantija savininkui – tai nustatyta tvarka išduotas dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja per jame nurodytą laiką perduoti savininkui (garantijos turėtojui) nuomininkų patuštintas gyvenamąsias ir kitas savininkui sugrąžintame name, jo dalyje, bute esančias patalpas. Valstybės garantijoje savininkui turi būti nurodyta: garantijos išdavimo vieta, data, numeris, ją išdavusi institucija, jos priimto sprendimo sugrąžinti natūra gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą data ir numeris, garantas, garantijos turėtojas ir jo asmens kodas, garantijos įvykdymo data, ją pasirašiusio asmens pavardė, vardas, pareigos, institucijos antspaudas bei garantijos turėtojo parašas. Šios garantijos turėtojui mirus, kol ji neįvykdyta, garantija lieka galioti jo įpėdiniams.
129. Šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų valstybės garantijų vykdymo eiliškumą ir apskaitos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktuose nurodytos garantijos turi būti įvykdytos ne ilgiau kaip iki 2006 m. sausio 1 d., o nurodytos 4 ir 5 punktuose – per 1 metus nuo jų išdavimo, kad pirmąja eile vykdomos garantijos, kurių turėtojai pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis“ yra priskiriami prie socialiai remtinų asmenų, o antrąja eile – kitų turėtojų garantijos.
130. Valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia jos įvykdymu. Nuomininkas, kuriam buvo suteiktos kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos ar neatlygintinai nuosavybėn perduotos gyvenamosios patalpos, privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per 1 mėnesį; jeigu jam buvo neatlygintinai nuosavybėn perduotas žemės sklypas gyvenamajam namui statyti ir lengvatinėmis sąlygomis suteiktas kreditas šiai statybai, – per 2 metus; jeigu lengvatinėmis sąlygomis buvo suteiktas kreditas gyvenamajam būstui statyti, – per 2 metus, o gyvenamajam būstui įsigyti – per 2 mėnesius nuo valstybės garantijų įvykdymo dienos. Nuomininkai, neįvykdę šių sąlygų, iškeldinami iš turėtų gyvenamųjų patalpų. Kai sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai patuština turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas ar nuomininkai iškeldinami iš jų, patalpas per 1 mėnesį šio straipsnio 1 dalyje nurodyta institucija privalo Vyriausybės nustatyta tvarka perduoti šio gyvenamojo namo, jo dalies ar buto savininkui.
131. Valstybės garantijos nuomininkams vykdomos pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis. Remdamasi šiais duomenimis, Vyriausybė kasmet valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte numato, kiek turi būti skirta lėšų nurodytai programai įvykdyti.
132. Nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę. Nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertė nustatoma tokia pat tvarka, kaip ir grąžinamų savininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų vertė.
133. Nuomininkams lengvatinėmis sąlygomis suteikiamų kreditų gyvenamajam namui statyti arba gyvenamajam būstui statyti ar įsigyti dydžius, suteikimo bei grąžinimo tvarką nustato Vyriausybė.“
134. 2000 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas buvo pakeistas, tačiau valstybės garantijos nuomininkams ir savininkams liko iš esmės tos pačios. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal 1992 m. balandžio 7 d. priimtą Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) piliečiai, gyvenantys grąžintinuose namuose, turi teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis.
135. Apibendrinant nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant savininkams gyvenamuosius namus, jų dalis, butus teisinį reguliavimą, buvusį iki 2002 m. sausio 15 d., kai buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo padarytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (jų dalių) pataisų nuostatas savo 2002 m. sausio 24 d. prašyme ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, matyti, jog šis teisinis reguliavimas iš pat pradžių buvo grindžiamas nuostata, kad išlikę gyvenamieji namai (jų dalys), kurie okupacinės valdžios administraciniais aktais ar kitais būdais buvo neteisėtai paimti, konfiskuoti arba nacionalizuoti, turi būti grąžinami savininkams natūra, o jeigu jų negalima grąžinti natūra, tokie gyvenamieji namai (jų dalys) yra valstybės išperkami, o savininkams yra atlyginama. Gyvenamieji namai, jų dalys, butai savininkams nėra grąžinami natūra, o yra valstybės išperkami, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, jeigu gyvenamieji namai, jų dalys, butai pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn, taip pat kitais įstatyme numatytais atvejais. Antai valstybės išperkami ir tie gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kurie iš esmės yra pertvarkyti taip, kad pakeista didesnė dalis pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo. Įstatymų leidėjas palaipsniui plėtė savininkų teises atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, taip pat ir tais atvejais, kai juose gyveno nuomininkai. Nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisinis statusas nebuvo keičiamas – jie ir toliau liko šių patalpų nuomininkais. Įstatymų leidėjas, nustatydamas nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygas ir tvarką, tuo pat metu nustatė valstybės garantijas juose gyvenantiems nuomininkams. Šios garantijos įvairiais laikotarpiais buvo nevienodos, tačiau valstybė visada buvo įsipareigojusi nuomininkams perduoti nuosavybėn kitas gyvenamąsias patalpas ar neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, ar kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas. Įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, kad valstybės garantijos vykdomos pagal Vyriausybės parengtą programą, kad Vyriausybė kasmet valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte turi numatyti lėšas nu