LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ 14 STRAIPSNIO (1993 M. SAUSIO 12 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO 1 DALIES BEI ŠIOS DALIES 5 PUNKTO, 15, 20 IR 21 STRAIPSNIŲ (2002 M. SAUSIO 15 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 15 STRAIPSNIO 1 DALIES 2, 4, 5 IR 6 PUNKTŲ, ŠIO STRAIPSNIO 2 IR 4 DALIŲ, 16 STRAIPSNIO 10 DALIES, 20 STRAIPSNIO (2002 M. SPALIO 29 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1994 M. SAUSIO 17 D. NUTARIMO NR. 27 „DĖL GYVENAMŲJŲ NAMŲ, BŪTINŲ VALSTYBĖS REIKMĖMS, IŠPIRKIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI BEI LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ 14 STRAIPSNIUI (1993 M. SAUSIO 12 D. REDAKCIJA) 2003 m. kovo 4 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių atstovams Seimo nariams Andriui Kubiliui ir Raimondui Šukiui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Petrui Papovui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Dainai Petrauskaitei, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajam specialistui Dariui Karveliui ir suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Teisės skyriaus vedėjai Irenai Sabaliūtei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. sausio 31 d. išnagrinėjo bylą Nr. 27/01-5/02-01/03 pagal šiuos prašymus: 1) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui; ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ dalis, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, leidžiančiai išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms; 2) pareiškėjo – Seimo narių grupės 2002 m. sausio 24 d. prašymą ištirti, ar Seimo 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams; 3) pareiškėjo – Seimo narių grupės 2003 m. sausio 6 d. prašymą ištirti, ar Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulė, 15 straipsnis, 16 straipsnio 10 dalis ir 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. ir 2003 m. sausio 24 d. sprendimais sujungti į vieną bylą. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija; Žin., 1993, Nr. 5-83) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui; 2) ar Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ (Žin., 1994, Nr. 6-95) ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, leidžiančiai išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms. 2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (toliau – 2002 m. sausio 24 d. prašymas) ištirti, ar 2002 m. sausio 15 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 5-161) 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. 3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (toliau – 2003 m. sausio 6 d. prašymas) ištirti, ar Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulė, 15 straipsnis, 16 straipsnio 10 dalis ir 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. II 1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas prašymą grindžia šiais argumentais. 1.1. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nustatyta, kad gyvenamieji namai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms. Sąvoka „valstybės reikmės“ įstatyme nėra apibrėžta. Pareiškėjo manymu, valstybės reikmės susijusios tik su valstybės aparato funkcionavimo užtikrinimu. Todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl minėtos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Prašyme teigiama, kad nors Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas nuosavybės paėmimas iš savininko, tačiau sąlygos, dėl kurių turtas negrąžinamas natūra ir išperkamas, negali prieštarauti bendriems konstituciniams nuosavybės gynimo principams ir turi atitikti poreikių visuomeniškumo sąlygą. 1.2. Pareiškėjas nurodo, kad Vyriausybė, remdamasi įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatomis, 1994 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“, kuriuo, be kita ko, patvirtino, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas. Šio nutarimo priėmimo metu minėtas pastatas buvo nuomojamas laikraščio „Kauno diena“ redakcijai. Vadovaudamasi minėtu Vyriausybės nutarimu Kauno miesto valdyba 1994 m. gegužės 19 d. priėmė potvarkį Nr. 709-v, kuriuo šį pastatą perdavė į uždarosios akcinės bendrovės „Kauno diena“ balansą. Vėliau pastatas, kaip uždarosios akcinės bendrovės „Kauno diena“ įstatinio kapitalo dalis, buvo privatizuojamas akcijų išpirkimo būdu. Pareiškėjas teigia, kad visuomenė yra suinteresuota efektyvia nepriklausomų visuomenės informavimo priemonių veikla. Tačiau, pareiškėjo nuomone, periodinių leidinių redakcijų aprūpinimui patalpomis nėra teikiama tokia visuomeninė svarba, kuri persvertų privatų interesą susigrąžinti nuosavybę. Be to, sąvoką „valstybės reikmės“ aiškinant tik kaip valstybės aparato funkcionavimo poreikius, nevalstybinio leidinio aprūpinimas patalpomis nelaikytinas valstybės reikme. Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 27 ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, atitinka Konstitucijos 23 straipsnį bei įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatą, leidžiančią išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms. 2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašymą grindžia šiais argumentais. 2.1. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (1 straipsnio 1 dalis) pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), piliečiai, kurie buvo nurodyti pakeistame punkte, t. y. piliečiai, kuriems turtas perleistas naminiu testamentu arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiai, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neteko teisės atkurti nuosavybės teises į šį turtą. Šitaip, pareiškėjo manymu, šių piliečių atžvilgiu buvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas, Konstitucijos 23 ir 29 straipsniai. 2.2. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir jame įtvirtinus nuostatą, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos įkeistas, yra nepagrįstai suvaržomos piliečių teisės į nuosavybės teisų atkūrimą, nes įkeitęs turtą asmuo nepraranda į jį nuosavybės teisių. Pareiškėjas teigia, kad nurodyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, taip pat Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam asmenų lygybės įstatymui principą, nes dešimt metų piliečiams nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą buvo atkuriamos neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo įkeistas. Priėmus ginčijamą įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatą, piliečiai, per dešimt metų nespėję atkurti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. buvo įkeistas, neteko teisės atkurti nuosavybės teisių. 2.3. Pareiškėjas teigia, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 4 straipsniu pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir nustačius, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu juose gyvena nuomininkai, taip pat nusavinami (paimami), jei piliečiui visiškai atkurtos nuosavybės teisės, bet juose gyvena nuomininkai, yra įtvirtinta nauja nuostata, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kuriuose gyvena nuomininkai, yra valstybės išperkami tam, kad šiuose namuose gyvenantys nuomininkai galėtų juos privatizuoti. Pareiškėjo nuomone, nurodytos nuostatos dėl nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, atkūrimo būdo pakeitimo pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Pareiškėjas teigia, jog nuostata, kad valstybė išperka pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą savininkams grąžintus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, prieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsniui, nes nuomos sutarties buvimas negali būti pagrindu priverstinai paimti nuomojamą objektą iš jo savininko tam, kad šis objektas būtų parduotas nuomininkui; pasak pareiškėjo, tai nėra visuomenės poreikis. Pareiškėjo nuomone, priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, savininkų, kuriems gyvenamieji namai, jų dalys, butai buvo grąžinti pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, jei šie gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra išnuomoti, nuosavybės teisės yra mažiau ginamos nei kitų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkų. Pareiškėjas mano, kad ginčijama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) norma prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. 2.4. Pareiškėjo manymu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi pripažinus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1-4 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) netekusiomis galios, pažeistos ir savininkams grąžintuose namuose gyvenančių nuomininkų teisės, nes panaikintos jiems iki tol nustatytos garantijos: savininkai nėra saistomi anksčiau buvusios pareigos neiškeldinti nuomininkų iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų, kol valstybė neįvykdys jiems anksčiau suteiktų garantijų. 2.5. Pareiškėjas teigia, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas pažeidžia ir nuomininkų, gyvenančių gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, teises, nes, šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi pripažinus netekusia galios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), nuomininkai neteko iki tol turėtos teisės išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka per šešis mėnesius nuo sprendimo dėl gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos valstybės ar savivaldybės vardu įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. 2.6. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijoje įtvirtintas piliečių teises pažeidžia ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) pakeitimas. Tai, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau yra priimtas ir pradėtas vykdyti, rodo, jog yra atsiradusios tam tikros teisinės pasekmės (perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turtas, įskaitymu panaikintos piliečio piniginės prievolės valstybei, už išperkamą turtą sumokėta visa ar dalis pinigų sumos ir pan.). Todėl nurodyti sprendimai gali būti panaikinti tik įstatymų nustatyta tvarka teisme. Įstatymo nuostata, kad nurodyti sprendimai yra naikinami Vyriausybės nustatyta tvarka, užkerta kelią asmenims pasinaudoti Konstitucijos jiems suteikta teise į teisminę gynybą. Pareiškėjo nuomone, ši Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata prieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui. 3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašymą grindžia šiais argumentais. 3.1. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė neliečiama; ji gali būti paimama visuomenės poreikiams teisingai atlyginant. Konstitucijoje nėra nuostatų, kad nuosavybė gali būti valstybės išperkama be savininko sutikimo. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme vartojama sąvoka „išperkama“ yra sąvokos „paimama“ sinonimas. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) straipsniai, reguliuojantys nuosavybės išpirkimo procedūras, neįtvirtinus juose nei visuomenės poreikių kaip nuosavybės išpirkimo pagrindo, nei prievolės teisingai atlyginti už išperkamą nuosavybę, pažeidžia Konstituciją. 3.2. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) preambulėje įrašius nuostatą, kad šio įstatymo normos yra specialiosios, sudaromos prielaidos santykiams dėl neteisėtai atimtos ir dabar grąžinamos nuosavybės netaikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų. 3.3. Pasak pareiškėjo, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies norma, kad iš tam tikros kategorijos piliečių gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami (t. y. paimami), jeigu jie pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn, yra nesuderinama su Konstitucijos 29 straipsniu. 3.4. Pareiškėjo manymu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu pažeidžiamos konstitucinės nuosavybės teisės, nes pagal jame suformuluotą normą gyvenamiesiems namams, jų dalims, butams išpirkti (paimti) pakanka to, kad buvo sukurta bent kiek naujo bendrojo ploto (nors 1 m-2), arba to, kad ir atskirai sukurtas („galimas atskirti“) plotas, susumavus su buvusiuoju, tą buvusįjį plotą viršija ne mažiau kaip 30 procentų. 3.5. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 punktuose nurodomi nuomininkai, „negalėję įgyvendinti savo teisės privatizuoti“ kitiems asmenims priklausiusį ir iš jų neteisėtai atimtą turtą. Pareiškėjo nuomone, tokia tariama teisė privatizuoti privatų turtą šiurkščiai pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį. 3.6. Pareiškėjas teigia, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies norma prieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, nes pagal ją yra „apeinamas“ pats išpirkimo faktas: pakanka sprendimo dėl būsimo išpirkimo ir iš karto, ne ilgiau kaip per tris mėnesius, keičiamas savininkas, nors nuosavybė dar nėra išpirkta. Taigi dar neišpirkti objektai nežinia kokia teise parduodami kitam savininkui. Nustačius ypač skubių procedūrų galimybę, yra pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta piliečių teisė kreiptis į teismą. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalimi pažeidžiamas piliečių lygiateisiškumas, nusižengiama Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam jų lygybės įstatymui principui. 3.7. Pareiškėjo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalimi yra apribota savivaldybės teisė laisvai disponuoti jos nuosavybe po to, kai iš piliečių gyvenamieji namai, jų dalys, butai jau paimti (pagal Konstitucijos 23 straipsnį, t. y. teisingai atlyginus). 3.8. Pasak pareiškėjo, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 16 straipsnio 10 dalies 5 punktas suformuluotas neaiškiai: „Visai neaišku, apie ką kalbama: ar apie piliečių nekilnojamojo turto sovietinį, ar dabartinį nusavinimą; ar apie sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, padarytą atkūrus Nepriklausomybę, ar apie kokį nors vėlesnį pakartotinį sprendimą, paneigusį jau atkurtas nuosavybės teises.“ Pareiškėjo nuomone, „visoje 16 straipsnio 10 dalyje lieka neaišku, ar visi septyni būdai, kaip valstybė teisingai atlygina savo piliečiams, yra teikiami savininko pasirinkimui, ar Vyriausybės žiniai „nustatant tvarką“ bei savivaldybių pasirinkimui, kokį atlyginimo būdą savininkui primesti, neleidžiant pasirinkti“. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto V. Stankevičiaus, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiosios konsultantės D. Petrauskaitės bei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto D. Karvelio ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės Aplinkos ministerijos Teisės skyriaus viršininkės I. Sabaliūtės rašytiniai paaiškinimai. 1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas V. Stankevičius savo paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymo teigia, kad bet koks visuomenės interesas neišvengiamai turėtų tapti ir valstybės interesu, todėl sąvokos „visuomenės poreikiai“ ir „valstybės reikmės“ iš esmės yra tapačios. Tokia valstybės reikmių samprata, pagal kurią jų turinį sudaro tik valstybės aparato funkcionavimo poreikiai (t. y. valstybės valdžios poreikiai), V. Stankevičiaus nuomone, yra aiškiai per siaura: valstybės reikmės yra ne tik valstybės valdžios interesai, bet ir kiti valstybės bei visuomenės poreikiai. Valstybės interesus suvokiant plačiau, iš esmės išnyksta ribos tarp valstybės ir visuomenės poreikių, todėl nebelieka sąvokų „valstybės reikmės“ ir „visuomenės poreikiai“ turinio skirtumų. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat pažymi, kad, vertinant ginčijamos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatos atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, svarbu atsižvelgti į šio įstatymo priėmimo metu buvusią teisinę aplinką, visuomenės teisinę sąmonę, kitas socialines, politines, ekonomines aplinkybes, turėjusias įtakos įstatymų leidėjui reglamentuojant piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Lietuvos valstybės atkūrimo ir valstybingumo įtvirtinimo pradžios laikotarpis yra susijęs su didžiulėmis permainomis pertvarkant visuomeninio gyvenimo sritis, visų pirma ūkio sistemą, kuriose iki tol dominavo valstybės interesai. Šioms permainoms įgyvendinti įstatymų leidėjas turėjo numatyti iš esmės naują teisinį reglamentavimą ir įvesti naujas teisines sąvokas, tačiau neišvengta ir senųjų sąvokų vartojimo. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, atsižvelgiant ir į šias aplinkybes, sąvoka „valstybės reikmės“ vertintina kaip tapati sąvokai „visuomenės poreikiai“. V. Stankevičiaus teigimu, įstatymų leidėjas negalėjo turto išpirkimo sieti vien su valstybės aparato funkcionavimo poreikiu ar valstybės valdžios interesais, nes toks reguliavimas būtų nesiderinęs su tuo metu visuomenėje vykusiais procesais, žmogaus ir visuomenės teisių ir laisvių prioriteto įtvirtinimu. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad ginčijama įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui. 2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė D. Petrauskaitė savo paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymo nurodo, kad teisės teorijoje valstybės sąvoka yra tiesiogiai susijusi su jos pareigomis visuomenei. Valstybė savo funkcijas tvarkyti visuomenės reikalus ir garantuoti piliečių teises ir laisves įgyvendina per įvairias institucijas: tiek per valstybės institucijas ir įstaigas, tiek per nevalstybines įstaigas bei organizacijas. Suinteresuoto asmens atstovės manymu, nėra pagrindo teigti, jog sąvoka „valstybės reikmės“ turėtų būti suprantama tik kaip valstybės aparato poreikiai. D. Petrauskaitės nuomone, sistemiškai aiškinant įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas darytina išvada, kad šiame įstatyme vartojama sąvoka „valstybės reikmės“ yra tapati sąvokai „visuomenės poreikiai“. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipia dėmesį, kad reglamentuojant turto paėmimą arba nustatant teisių apribojimus iki 1993 m. priimtuose įstatymuose buvo įprasta vartoti sąvokas „Lietuvos Respublikos interesai“, „valstybės interesai“ arba „valstybės ir visuomenės interesai“. Tokią to laikotarpio įstatymų terminiją suinteresuoto asmens atstovė sieja su Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo terminija (jo 46 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas piliečių ar jų grupių turto atlygintinas nacionalizavimas, vartojama sąvoka „Lietuvos interesai“, kuri neretai buvo tapatinama su sąvoka „valstybės interesai“). Po Konstitucijos įsigaliojimo priimtuose įstatymuose reglamentuojant turto paėmimą ar naudojimosi juo apribojimus jau vartojama sąvoka „visuomenės poreikiai“. D. Petrauskaitė pabrėžia, jog vien tas faktas, kad turtas paimamas tam, kad būtų perduotas nevalstybinei įstaigai ar organizacijai, dar nereiškia, jog nėra visuomenės poreikio tokį turtą paimti. D. Petrauskaitės nuomone, nevalstybinio spaudos leidinio aprūpinimas patalpomis siekiant garantuoti žodžio laisvę gali būti pripažintas visuomenės poreikiu, tačiau svarbu, kad konkrečiu atveju nebūtų pažeista visuomenės intereso ir nuosavybės teisių apsaugos pusiausvyra. Suinteresuoto asmens atstovės manymu, ginčijama įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui. D. Petrauskaitė taip pat teigia, kad ginčijama Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 27 nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, leidžiančiai išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms, jeigu nutarimo priėmimo metu nebuvo galimybės taikyti kitas priemones visuomenės interesus atitinkančiam tikslui pasiekti arba jeigu taikant kitas priemones visuomenės ir privačių interesų pusiausvyra būtų labiau pažeista, nei atlygintinai paimant pastatą valstybės reikmėms. 3. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės I. Sabaliūtės paaiškinimuose pažymima, kad Vyriausybė, priimdama 1994 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“, vykdė valstybės valdžios funkcijas ir turėjo teisę spręsti konkretaus pastato reikalingumo valstybei klausimą. Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad valstybės reikmės sutampa su visuomenės poreikiais, nes pagal Konstituciją valstybę kuria Tauta, turinti aukščiausią suverenią galią, o valdžios įstaigos, tarnaudamos žmonėms, turi atsižvelgti į visuomenės poreikius ir jos valią, vadovautis konstitucinėmis nuostatomis ir galiojančiais teisės aktais. I. Sabaliūtės nuomone, Vyriausybė, priimdama 1994 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 27, laikėsi įstatymo reikalavimų, todėl ginčijama šio nutarimo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, leidžiančiai išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms. 4. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas D. Karvelis savo paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės 2002 m. sausio 24 d. prašymo teigia, jog Seimas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi pakeitė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašo išbraukė piliečius, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis, bei piliečius, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Ir anksčiau galiojęs Civilinis kodeksas (255 straipsnis) nustatė, ir naujasis Civilinis kodeksas (1.74 straipsnis) nustato privalomą notarinę formą nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį perleidimo sandoriams. Todėl sandoriai, sudaryti nesilaikant šios nustatytos formos, ir iki 2001 m. liepos 7 d., ir po šios datos laikomi negaliojančiais. Naujojo Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodyta vienintelė išimtis, kuriai esant teismas gali sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas, pripažinti galiojančiu. Todėl asmenys, kuriems nekilnojamasis turtas perleistas notariškai nepatvirtintu sandoriu, neįgydavo ir neįgyja nuosavybės teisės į šį turtą, nes tai prieštarautų civilinei materialiajai teisei. Tokios sutarties ar testamento buvimas gali būti tik viena iš teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įrodinėjimo priemonių. D. Karvelio nuomone, ginčijamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos, panaikinančios piliečių, kuriems nekilnojamasis turtas perleistas sandoriais, neatitinkančiais įstatymo nustatytos formos ar sudarymo tvarkos, teisę atkurti nuosavybės teises, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad valstybei neturint galimybių užtikrinti nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisių ir interesų, jų poreikius būtų galima laikyti visuomenės poreikiais. D. Karvelis mano, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų (2002 m. sausio 15 d. redakcija) normos įtvirtina nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjo teiginys, kad pagal ginčijamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatas valstybė įgyja teisę pirkti iš savininkų gyvenamuosius namus, jų dalis, butus net ir tuo atveju, kai nuomos sutartys buvo sudarytos po gyvenamųjų namų grąžinimo jų teisėtiems savininkams, taip pat teiginys, kad užkirstas kelias asmenims pasinaudoti Konstitucijos jiems suteikta teise į teisminę gynybą, yra nepagrįsti. 5. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas D. Karvelis savo paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės 2003 m. sausio 6 d. prašymo teigia, jog nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas yra įstatymų leidėjo diskrecija. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 (2002 m. spalio 29 d. redakcija) punktuose nurodytų piliečių, iš kurių išperkamas turtas, nuosavybės teisės gali būti ginamos tik tuomet, kai jos yra atkurtos, nes iki tol minėtuose punktuose nurodyti asmenys neįgyja subjektinių nuosavybės teisių. Suinteresuoto asmens atstovas mano, kad minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai (2002 m. spalio 29 d. redakcija) ne tik nepažeidžia Konstitucijos – jų nuostatomis siekiama ginti asmenų nuosavybės teises. D. Karvelis pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, jog gyvenamieji namai, jų dalys, butai gali būti išperkami iš piliečių, siekė apginti nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose, interesus – visuomenės dalies interesus. Nurodytų nuomininkų interesai – tai ir visos visuomenės interesai. Todėl, D. Karvelio nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai. IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro V. Markevičiaus, Aplinkos ministerijos sekretoriaus J. Laicono, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėjos prof. T. Birmontienės, šio fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjo doc. V. Pakalniškio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros docento A. Vileitos, Lietuvos namų ir žemės sklypų savininkų sąjungos pirmininko M. Vitkausko, Kauno grąžintinų namų gyventojų teisių gynimo komiteto pirmininko H. Kebeikio, Būsimųjų benamių asociacijos pirmininkės M. D. Mrazauskienės rašytiniai paaiškinimai. V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjų – Seimo narių grupių atstovai A. Kubilius ir R. Šukys iš esmės pakartojo prašymuose išdėstytus argumentus. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai P. Papovas, D. Karvelis, D. Petrauskaitė iš esmės pakartojo suinteresuoto asmens – Seimo atstovų rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus; suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė I. Sabaliūtė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. 3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai: Violeta Anankienė, Romualdas Baltrušis, Antanas Janickas, Alfonsas Steponas Kleiza, Vytautas Landsbergis, Vita Lesauskaitė, Kęstutis Mozeris, Marija Danguolė Mrazauskienė, Arminas Ragauskas, Pranas Stankevičius, Vytautas Valunta, Mykolas Vitkauskas, Valerija Vitkauskienė ir Sofija Zailskaitė. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas prašo ištirti: 1) ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui; 2) ar Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Seimo 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulė, 15 straipsnis, 16 straipsnio 10 dalis ir 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. 2. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas prašo ištirti, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui. Seimas 1995 m. liepos 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“, kuriuo įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnį (1993 m. sausio 12 d. redakcija) pripažino netekusiu galios. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (102 straipsnio 1 dalis). Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatų negalima aiškinti neatsižvelgiant į Konstitucijos 110 straipsnio nuostatas. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinis Teismas 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta. Pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Pažymėtina, kad pareiškėjui – Kauno apygardos teismui kreipusis su prašymu ištirti, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą Kauno apygardos teismui kilusios abejonės, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštaravo Konstitucijai, ir, pritaikius tokį įstatymą, galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas tirs, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui. 3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. Pažymėtina, kad Seimo 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašė ir 2001 m. gruodžio 22 d. dekretu grąžino šį įstatymą Seimui pakartotinai svarstyti. Seimas, pakartotinai apsvarstęs šį įstatymą, 2002 m. sausio 15 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas ginčija ne 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, bet 2002 m. sausio 15 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 4 ir 7 straipsnių, 8 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai. 4. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja 2002 m. sausio 15 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis. Nurodyto įstatymo ginčijama 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (1997 m. liepos 1 d. redakcija); ginčijamu įstatymo 4 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija); ginčijamu įstatymo 7 straipsniu buvo pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija); ginčijama įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija). Taigi pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 15 straipsnis, 20 straipsnis ir 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija). 5. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi norma, pagal kurią nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašyme nurodytų motyvų matyti, jog pareiškėjas abejoja, ar minėtos nuostatos neįtvirtinimas nurodyto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams. Kadangi teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas), Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės 2002 m. sausio 24 d. prašymą tirs, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi norma, pagal kurią nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. 6. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams. Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu galios. Minėta, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas teiseną nutraukia atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, tačiau neprivalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, nutraukti pradėtos teisenos. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas tirs, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams. 7. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo viso 15 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas abejoja ne šio įstatymo viso 15 straipsnio atitiktimi nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet tuo, ar Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams neprieštarauja šios minėto įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos: „Gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš Įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal Įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą.“ 8. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo viso 20 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar įstatymo 20 straipsnis ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „Iki šio laiko savininkui draudžiama <......>; nuomininkus iškeldinti“ ir šio straipsnio 6 dalyje anksčiau (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) buvo pakeistas: jis inter alia buvo papildytas nuostata, kad „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori jų susigrąžinti, ir nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu“. Minėta, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas teiseną nutraukia atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, tačiau neprivalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, nutraukti pradėtos teisenos. Tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas tirs, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „Iki šio laiko savininkui draudžiama <......>; nuomininkus iškeldinti“ ir šio straipsnio 6 dalyje anksčiau (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. 9. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio visos 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka“ neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. 10. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulė, 15 straipsnis, 16 straipsnio 10 dalis, 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams. Iš pareiškėjo motyvų matyti, jog jis ginčija ne 2002 m. spalio 29 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulės, 15 straipsnio, 16 straipsnio 10 dalies, 20 straipsnio 3 dalies, bet Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 15 straipsnio, 16 straipsnio 10 dalies ir 20 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai. 11. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) preambulės nuostata „šio įstatymo specialiosiomis teisės normomis reglamentuojami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniai santykiai“. Prašyme pateikiami argumentai tik dėl minėtos nuostatos santykio su Civiliniu kodeksu. Prašyme nėra pateikiama argumentų, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejones dėl nurodytos preambulės nuostatos atitikties Konstitucijai. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai (105 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Prašymai ištirti, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą, yra nežinybingi (neteismingi) Konstituciniam Teismui. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 69 straipsnio 3 dalimi, byla dalyje dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatos „šio įstatymo specialiosiomis teisės normomis reglamentuojami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniai santykiai“ atitikties Konstitucijai nutrauktina. 12. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo visas 15 straipsnis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) – Konstitucijos 29 straipsniui, 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 punktai (2002 m. spalio 29 d. redakcija) – Konstitucijos 23 straipsniui, 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) – Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 4 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) – Konstitucijos 23 straipsniui. 13. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Šį prašymą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) „yra nukreiptas pažeisti konstitucines nuosavybės teises naudojantis kuo didesniu skaičiumi smulkių priekabių, visai kaip totalitarinėje visuomenėje“. Nurodyti motyvai nėra teisiniai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, byla dalyje dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijai nutrauktina. 14. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, jog pareiškėjas abejoja, ar šio įstatymo 16 straipsnio 10 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. 15. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja ne nurodyto įstatymo 20 straipsnio visos 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitiktimi nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet tuo, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostata „nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai. 16. Pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas tirs: – ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui; – ar Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi norma, pagal kurią nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams; – ar Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams neprieštarauja šios minėto įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos: „Gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš Įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal Įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų …