LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL PRANEŠIMO PAGAL TARPTAUTINĘ KONVENCIJĄ DĖL VISŲ FORMŲ RASINĖS DISKRIMINACIJOS PANAIKINIMO PATVIRTINIMO 2004 m. gegužės 3 d. Nr. 538 Vilnius Įgyvendindama Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (Žin., 1998, Nr. 108-2957) 9 straipsnį ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 1965 metų Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ratifikavimo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 108-2954), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti antrąjį ir trečiąjį periodinį pranešimą pagal Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (pridedama). 2. Pavesti Užsienio reikalų ministerijai organizuoti 1 punkte nurodyto pranešimo vertimą į anglų kalbą ir nustatytąja tvarka pateikti jį Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Ministras Pirmininkas                                                             Algirdas Brazauskas Užsienio reikalų ministras                                                           Antanas Valionis ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 538 ANTRASIS IR TREČIASIS PERIODINIS PRANEŠIMAS PAGAL TARPTAUTINĘ KONVENCIJĄ DĖL VISŲ FORMŲ RASINĖS DISKRIMINACIJOS PANAIKINIMO ĮŽANGA 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikia jungtinį antrąjį ir trečiąjį periodinį pranešimą pagal Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo 9 straipsnį. Pranešimas parengtas pagal Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto patvirtintas pranešimų rengimo gaires ir bendrąsias rekomendacijas. Jame atsižvelgta į Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamąsias išvadas dėl įžanginio Lietuvos pranešimo, patvirtintas per 2002 m. kovo 21 d. komiteto 60-ąją sesiją (CERD/C/60/CO/8). Pranešime atsakoma į konkrečius komiteto klausimus, suformuluotus išvadose dėl įžanginio pranešimo, taip pat apžvelgiama Lietuvos Respublikos pažanga įgyvendinant Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo nuostatas 2000–2003 metais. 2. Pranešimą parengė Užsienio reikalų ministerijos vadovaujama tarpžinybinė darbo grupė, į kurią įėjo Teisingumo ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovai. Informaciją pranešimui pateikė daugiau nei 40 valstybės įstaigų, savivaldybių, švietimo ir mokslo institucijų, nevyriausybinių organizacijų. Su pranešimo projektu supažindintos Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, kurios galėjo raštu pateikti pastabas ir komentarus. BENDROJI INFORMACIJA Nauji Lietuvos Respublikos teisės aktai 3. Per laikotarpį nuo įžanginio pranešimo pateikimo 2000–2003 metais priimti šie pagrindiniai įstatymai, susiję su Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo 2–7 straipsnių įgyvendinimu: 3.1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864), įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.; 3.2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (2002 m. vasario 28 d. Nr. IX-743), įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.; 3.3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (2002 m. kovo 14 d. Nr. IX-785), įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.; 3.4. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. VIII-1968), įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.; 3.5. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (2002 m. birželio 27 d. Nr. IX-994), įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.; 3.6. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926), įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.; 3.7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymas (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-959), kuriuo suteikta teisė nuolatiniams administracinio vieneto gyventojams nepiliečiams dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose, įgyvendinant ir pasyviąją, ir aktyviąją rinkimų teisę; 3.8. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 6, 9, 12, 13, 17, 23, 24, 25, 26, 28, 29, 32, 34, 35, 41, 55, 58, 62, 63, 64, 86, 88 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-962), kuriuo suteikta teisė nuolatiniams savivaldybės gyventojams nepiliečiams rinkti savivaldybės tarybos narius ir būti patiems renkamiems; 3.9. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1078). Naujasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas nenumato jokių apribojimų, susijusių su diskriminacija dėl rasės, tautybės, kilmės ar kitais pagrindais, įgyjant, nesuteikiant, išsaugant ar netenkant pilietybės; 3.10. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymas (2002 m. sausio 24 d. Nr. IX-732), kuris garantuoja lygybę prieš įstatymą ir teismą, neatsižvelgiant į asmens lytį, rasę, kilmę, tautybę, kalbą, įsitikinimus ar kitas aplinkybes; 3.11. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2003 m. birželio 17 d. Nr. IX-1630). Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme įtvirtintas švietimo prieinamumas lygiomis teisėmis visiems asmenims, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, reglamentuotas švietimas tautinių mažumų kalbomis ir gimtosios kalbos mokymasis tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims; 3.12. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (2003 m. lapkričio 18 d. Nr. IX-1826), kuris įsigalios 2005 m. sausio 1 d., uždraudžia bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų ir numato lygių galimybių įgyvendinimo būdus. Tarptautinės teisės aktai 4. Lietuva tęsė prisijungimą prie tarptautinių teisės aktų žmogaus teisių srityje. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo šias tarptautines konvencijas: 4.1. 1999 m. gruodžio 14 d. – 1954 metų Jungtinių Tautų konvenciją dėl asmenų be pilietybės statuso, įsigaliojo 2000 m. gegužės 7 d.; 4.2. 2000 m. vasario 17 d. – Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, įsigaliojo 2000 m. liepos 1 d.; 4.3. 2001 m. rugpjūčio 2 d. – Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto Antrąjį fakultatyvinį protokolą mirties bausmei panaikinti, įsigaliojo 2002 m. birželio 27 d.; 4.4. 2002 m. rugsėjo 19 d. – Europos Tarybos konvenciją dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvenciją) ir Papildomą protokolą dėl žmonių klonavimo uždraudimo, įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d.; 4.5. 2002 m. lapkričio 12 d. – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2000 m. Fakultatyvinį protokolą dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose, įsigaliojo 2003 m. kovo 20 d.; 4.6. 2003 m. sausio 21 d. – Europos susitarimą dėl asmenų, dalyvaujančių Europos žmogaus teisių teismo procese, įsigaliojo 2003 m. balandžio 1 d.; 4.7. 2003 m. kovo 25 d. – Protokolą dėl neteisėto migrantų įvežimo sausuma, jūra ir oru, papildantį Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, dar neįsigaliojęs; 4.8. 2003 m. balandžio 1 d. – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, įsigaliojo 2003 m. rugpjūčio 1 d.; 4.9. 2003 m. balandžio 22 d. – Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantį Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, dar neįsigaliojęs; 4.10. 2003 m. spalio 16 d. – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13-ąjį protokolą, dar neįsigaliojęs. 5. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. vasario 17 d. ratifikavo Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kuri Lietuvoje įsigaliojo 2000 m. liepos 1 dieną. 2001 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė parengė pranešimą apie konvencijos nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje (pagal konvencijos 25 straipsnio 1 dalį). Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos Patariamasis komitetas parengė nuomonę apie Lietuvą Europos Tarybos Ministrų Komitetui, kuri patvirtinta 2003 metų vasario mėnesį. Ši nuomonė ir Lietuvos atsakymas į ją yra viešai prieinami dokumentai, paskelbti internete lietuvių ir anglų kalbomis. Europos Tarybos Ministrų (pavaduotojų) Komitetas 2003 m. gruodžio 10 d. patvirtino rezoliuciją Nr. ResCMN(2003)11 dėl Tautinių mažumų apsaugos konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje. 6. Europos Tarybos Europos komisija prieš rasizmą ir netoleranciją (ECRI) jau atliko du padėties Lietuvoje įvertinimo ciklus. Pirmoji ataskaita apie Lietuvą parengta 1997 metais, antroji – 2002 metais. ECRI ataskaitos plačiai svarstytos Lietuvoje. Antroji 2003 m. birželio 12 d. ECRI ataskaita ir kitos aktualios temos (Romų integracijos į visuomenę programa, įstatymų prieš rasizmą ir rasinę diskriminaciją tobulinimas, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų problemos) apsvarstytos apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvavo apie 70 kompetentingų institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų. Institucinė sąranga 7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės tautinių mažumų politiką formuoja ir įgyvendina Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas), įsteigtas 1989 metais. Departamentas rūpinasi tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių apsauga, interesais, poreikiais, tautinio tapatumo ir paveldo saugojimu. 8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 228 pakeisti – išdėstyti nauja redakcija Tautinių mažumų ir išeivijos departamento nuostatai, kuriais vadovaujantis Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinio direktoriaus 2003 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 23 sudaryta Tautinių mažumų ir išeivijos departamento kolegija, į kurios sudėtį įtrauktas ir Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas. Departamento generalinio direktoriaus 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 28 prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento sudaryta Nuolatinė ekspertų grupė. 9. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas glaudžiai bendradarbiauja su įvairiomis Lietuvos institucijomis: Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetu, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitetu, Švietimo ir mokslo komitetu, Kultūros ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Teisingumo ministerija, Valstybine lietuvių kalbos komisija, Atviros Lietuvos fondu, Pilietinių iniciatyvų centru, Lietuvos žmogaus teisių centru, Lietuvos vaikų fondu, kitomis Lietuvos ir užsienio nevyriausybinėmis organizacijomis. Be to, glaudžiai bendradarbiaujama su tarptautinėmis institucijomis: Europos Tarybos Patariamuoju komitetu, Europos Komisija kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI). 10. Siekiant užtikrinti, kad tautinės bendrijos daugiau dalyvautų priimant sprendimus, susijusius su jų teisių apsauga, 1995 metais prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento sudaryta Tautinių bendrijų taryba, į kurią įeina dvidešimties tautybių bendruomenių atstovai. Taryba teikia rekomendacijas ir pasiūlymus, kaip tobulinti tautinius santykius, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kitoms valdžios institucijoms, padeda puoselėti tautinę santarvę Lietuvoje ir koordinuoja tautinių bendrijų veiklą. 11. Lietuvos Respublika yra pasirašiusi ir ratifikavusi dvišales draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis su Lenkijos Respublika, Baltarusijos Respublika, Ukraina, Rusijos Federacija ir kitomis valstybėmis, kuriose šalys įsipareigoja užtikrinti jų teritorijose gyvenančioms tautinėms mažumoms lygybę prieš įstatymus, teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti tautinį, kultūrinį ir religinį tapatumą be jokios diskriminacijos. 12. Ypač glaudžiai Lietuvos Respublika bendradarbiauja su Lenkijos Respublika. Lietuvoje kompaktiškai gyvena lenkų tautinė mažuma, o Lenkijoje – lietuvių tautinė mažuma. Jų poreikių tenkinimas – abiejų valstybių nuolatinis rūpestis. Abiejų valstybių bendradarbiavimui skatinti įsteigtos bendros institucijos – Lietuvos ir Lenkijos prezidentų konsultacinis komitetas, Parlamentinė Asamblėja, Vyriausybių Bendradarbiavimo Taryba. Vyriausybių Bendradarbiavimo Taryboje įsteigta Tautinių mažumų komisija. 13. Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 28 d. dekretu Nr. 61 sudaryta Tautinių bendrijų taryba prie Respublikos Prezidento, į kurią įtrauktas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinis direktorius ir Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas. Pagrindiniai tarybos uždaviniai yra analizuoti teisės aktus, reglamentuojančius tautinių bendrijų ir mažumų teisinę padėtį, ir teikti pasiūlymus tautinių bendrijų ir mažumų, taip pat išeivijos ryšių su Lietuva stiprinimo, tautinio tapatumo išsaugojimo suvienytoje Europoje politikos formavimo klausimais. 14. Prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento įsteigtas tautinių bendrijų visuomeninės veiklos centras – Tautinių bendrijų namai. Tautinių bendrijų centrai veikia Alytuje, Visagine ir Kaune. Artimiausiu metu tokį centrą numatoma įsteigti Klaipėdoje. Statistikos duomenys 15. Demografinius duomenis apie Lietuvos gyventojus renka Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Statistikos departamentas). Čia pateikiamas gyventojų skaičius ir tautinė sudėtis, 2001 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo, Gyventojų registro, gyventojų natūralaus judėjimo ir migracijos statistikos duomenimis. 16. Lietuvoje 2003 metų pradžioje buvo 3462553 gyventojai. Lietuvos gyventojai 2003 m. sausio 1 d. duomenimis (tūkstančiais) Iš viso % Vyrai % Moterys % Iš viso 3462,5 100 1617,3 46,71 1845,2 53,29 Mieste 2317,2 66,92 1063,3 45,89 1253,9 54,11 Kaime 1145,3 33,08 554 48,37 591,3 51,63 Statistikos departamento duomenys 17. Per 2001 metų gyventojų ir būstų visuotinį surašymą buvo renkami duomenys apie gyventojų tautinę sudėtį. Iš viso tada surinkti duomenys apie 3483972 gyventojus. Iš jų 32921 asmuo, arba 0,9 procento visų gyventojų, nenurodė savo tautybės. Surašymo duomenimis, iš viso Lietuvoje gyveno 115 tautybių atstovai, tačiau net 86 tautybių atstovų nėra nė po 100, iš jų 49 tautybių atstovų – mažiau negu po 10. Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis pateikiama lentelėje: Lietuvos gyventojai pagal tautybę (2001 metų gyventojų ir būstų surašymo duomenimis) Tautybė Gyventojų skaičius Gyventojų skaičius, procentais Iš viso 3483972 100 Lietuvių 2907293 83,5 Lenkų 234989 6,7 Rusų 219789 6,3 Baltarusių 42866 1,2 Ukrainiečių 22488 0,7 Žydų 4007 0,1 Vokiečių 3243 0,1 Totorių 3235 0,1 Latvių 2955 0,1 Romų 2571 0,1 Kitų 7615 0,2 Nenurodė 32921 0,9 Statistikos departamento duomenys 18. Absoliuti dauguma ne lietuvių tautybės nuolatinių Lietuvos gyventojų turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 1 d. užsieniečiams išduota 19,5 tūkstančio leidimų laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje 2003 m. liepos 1 d. gyveno 24640 užsieniečių, turinčių leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tarp jų 7900 asmenų be pilietybės; nuolat gyveno 23 pabėgėlių statusą turintys asmenys. Lietuvos gyventojai pagal pilietybę (2001 metų Lietuvos ir būstų surašymo duomenimis) Pilietybė Gyventojų skaičius Iš viso 3483972 Gyventojai, turintys tik vieną pilietybę 3469553 Lietuvos 3448878 Europos valstybių: 19450 Rusijos 13376 Baltarusijos 2180 Ukrainos 1556 Lenkijos 737 Latvijos 413 Vokietijos 230 Armėnijos 229 Kitų 729 Afrikos valstybių 18 Azijos valstybių: 772 Kazachstano 211 Libano 119 Izraelio 103 Kitų 339 Šiaurės Amerikos valstybių: 281 Jungtinių Amerikos Valstijų 257 Kanados 24 Pietų Amerikos valstybių 12 Centrinės Amerikos valstybių 6 Karibų valstybių 7 Australijos 11 Nenurodė valstybės 118 Gyventojai, turintys dvigubą pilietybę 659 Neturi 10531 Nenurodė 3229 Statistikos departamento duomenys Tautinių mažumų charakteristikos 19. Lenkų tautinė mažuma. Tai gausiausia tautinė mažuma Lietuvoje. Lenkų gyvena visoje Lietuvoje, bet daugiausia (apie 90 procentų) įsikūrę Lietuvos pietryčiuose – Vilniuje, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Vilniaus rajonuose. Lenkai įnešė svarų indėlį į Lietuvos politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Lenkų tautinę mažumą Lietuvoje istoriškai suformavo 400 metų bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje plėtoti intensyvūs politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje dauguma Pietryčių Lietuvos gyventojų tautiškai apsisprendė esą lenkai. Tuo metu vykusį nacionalinio išsivadavimo judėjimą ir dviejų savarankiškų tautinių valstybių atkūrimą lydėjo teritoriniai ginčai, kurie smarkiai paaštrino lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius. 1920–1939 metais Lietuvoje (be Vilniaus krašto) lenkai sudarė 3 procentus gyventojų, Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte jie sudarė gyventojų daugumą. Lietuvai susigrąžinus Vilniaus kraštą (1939 metais), prieškariu lenkai sudarė 15,3 procento visų Lietuvos gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo lenkų tautybės gyventojai masiškai repatrijavo į Lenkiją. 1959 metais lenkai sudarė 8,5 procento, 1989 metais – 7 procentus, 2001 metais – 6,7 procento visų Lietuvos gyventojų. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas lenkus paskatino imtis aktyvios tautinės veiklos. Jie ėmė burtis į visuomenines draugijas, rūpintis kultūra, švietimu, gimtosios kalbos, tradicijų išsaugojimu. Lietuvoje gyvenančių lenkų ir Lenkijoje gyvenančių lietuvių keliamas problemas nuolat svarsto Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniai bendradarbiavimo organai. 20. Rusų tautinė mažuma. Rusų gyvena visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau daugiausia Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine. Didesnė rusų migracija į Lietuvą prasidėjo XVII amžiaus pabaigoje, kai dėl cerkvės reformos iš Rusijos masiškai traukėsi sentikiai. XVIII amžiaus pabaigoje didžiajai Lietuvos daliai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, Lietuva buvo aktyviai rusinama. 1857 metais rusai sudarė 1,4 procento, o 1897 metais – 4,8 procento visų Lietuvos gyventojų. 1918–1923 metais į Lietuvą atvyko rusų, bėgusių nuo 1917 metų Spalio revoliucijos teroro. Rusų Lietuvoje ypač padaugėjo po Antrojo pasaulinio karo. 1959 metais Lietuvoje gyveno 8,5 procento, 1989 metais – 9,4 procento rusų. 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalis rusų grįžo į istorinę tėvynę. 2001 metų surašymo duomenimis, rusai sudaro 6,3 procento visų gyventojų. Rusų tautinė mažuma Lietuvoje turi visas sąlygas plėtoti švietimą gimtąja kalba, ugdyti autentišką kultūrą ir tapatumą. Daugelyje miestų ir rajonų veikia rusų kultūros centrai. Rusų kalba leidžiami periodiniai leidiniai, knygos, transliuojamos radijo ir televizijos laidos. 21. Žydų tautinė mažuma. Žydai Lietuvoje gyvena nuo XIV amžiaus. XVIII amžiuje Vilnius tapo svarbiu žydų dvasinės kultūros centru. 1918–1940 metais žydai sudarė apie 7 procentus visų Lietuvos gyventojų. Jie naudojosi kultūrine autonomija, turėjo platų švietimo, spaudos, visuomeninių organizacijų tinklą. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos žydai tapo nacių organizuoto genocido aukomis. Tada Lietuvoje žuvo apie 95 procentai Lietuvos žydų (iš 220 tūkstančių). 1959 metais Lietuvoje gyveno tik 24,7 tūkstančio žydų (0,9 procento visų Lietuvos gyventojų). Sovietinis režimas siekė ištrinti atminimą apie žydus, jų istorinį ir kultūrinį palikimą Lietuvoje, žydai pradėjo emigruoti į Izraelį, Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas valstybes. Emigracija labai padidėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1989 metais Lietuvoje gyveno 12 tūkstančių (0,3 procento visų gyventojų), o 2001 metais – 4 tūkstančiai (0,1 procento visų gyventojų) žydų. 22. Baltarusių tautinė mažuma. Nuo XIV amžiaus baltarusių gyvenamos teritorijos įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. XIX amžiuje šios teritorijos kaip ir visa Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi. Vilnius nuo seno buvo garsus baltarusių raštijos, kultūros ir švietimo centras, čia 1522 metais išleista pirmoji spausdinta knyga baltarusių kalba. Tarpukariu baltarusiai sudarė apie 0,2 procento visų Lietuvos gyventojų. Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje baltarusių dėl migracijos daugėjo: 1959 metais jie sudarė 1,1 procento, 1989 metais – 1,7 procento, 2001 metais – 1,2 procento visų gyventojų. Daugiausia baltarusių gyvena Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine, taip pat pasienio su Baltarusijos Respublika teritorijose. 23. Karaimų tautinė mažuma. Karaimų istorinė diaspora išsiskiria savita istorija, kultūra ir religija. Karaimai Lietuvoje gyvena jau daugiau kaip 600 metų. Jie atsidūrė čia 1397–1398 metais, kai Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas, kariaudamas su Aukso orda, perkėlė į Lietuvą (Trakus) apie 380 karaimų šeimų iš Krymo. 1959 metų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 423, 2001 metais – 273 karaimai. Nors karaimų tautinė mažuma negausi, per 600 metų jie išsaugojo kalbą ir papročius, originalų rašytinį palikimą ir religiją, kuri yra judaizmo atmaina. Tiurkiško karaimų tautinio tapatumo pagrindą sudaro gimtoji karaimų kalba, kuri vis dar vartojama buityje ir per religines apeigas. Karaimai 1988 metų pavasarį susibūrė į Lietuvos karaimų kultūros bendriją, turi folkloro ansamblį, sekmadieninę mokyklą. Trakų muziejuje įrengta karaimų etnografinė ekspozicija, kurioje surinkti karaimų buities, darbo įrankiai, istoriniai dokumentai. 24. Totorių tautinė mažuma. Savitos kilmės, papročių ir gyvenimo būdo Lietuvos totorių etnokonfesinė bendruomenė Lietuvoje taip pat gyvena 600 metų. Kaip ir karaimai, totoriai į Lietuvą atvyko XIV amžiuje iš Krymo. Totorių gyvenvietės, įsikūrusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienyje, iki šių dienų yra savotiški etniniai totorių kultūros centrai. Daugiausia totorių gyvena Vilniuje, Kaune ir Alytuje. Lietuvos totoriai vartojo ir vartoja vietos gyventojų kalbą – lietuvių, baltarusių, lenkų ir rusų, todėl XIX amžiuje buvo identifikuojami pagal musulmonų religiją. 1959 metais Lietuvoje gyveno 3020, 1989 metais – 5200, 2001 metais – 3235 totoriai. Lietuvos totoriai išlaikė stiprius bendruomeninius ryšius, etninį ir religinį tapatumą, tradicijas ir papročius. Pastaraisiais metais Lietuvoje imta daugiau domėtis totorių kultūra. Vilniaus universitete 1992 metais įsteigtas Orientalistikos centras. 1997 metais surengta tarptautinė mokslinė konferencija, skirta totorių ir karaimų apsigyvenimo Lietuvoje 600-osioms metinėms. 25. Romų (čigonų) tautinė mažuma. Į Lietuvą romai atklydo XV amžiaus viduryje per Lenkiją ir Baltarusiją. Jie ilgai laikėsi klajoklinio gyvenimo, tačiau klajodavo nedidelėje teritorijoje ir daugiausia vasarą. Sovietų Sąjungos įstatymai draudė romams klajoti, reikalavo privalomai įsidarbinti ir įsiregistruoti, tačiau, pasak pačių romų, Lietuvoje jie pradėjo sėsliai gyventi tik 8-ajame dešimtmetyje. Nuo 1959 iki 2000 metų romų skaičius Lietuvoje svyruoja nuo 2000 iki 3000. Gausiausiai jie gyvena didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir kai kuriose kitose vietose. Didžiuma romų save vadina Lietuvos čigonais. Šis pavadinimas istorinis ir iki šiol Lietuvoje labai paplitęs. Romų gyvenimo kokybės pokyčiai įvyko atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos valstybės dėmesys tautinėms mažumoms, kokybiškai naujos teisinės ir praktinės galimybės, aplinkybės paskatino pačius romus spręsti savo problemas, burtis į organizacijas ir bandyti integruotis į visuomenės gyvenimą. 26. Vokiečių tautinė mažuma. Vokiečių šaknų aptinkama kelių istorinių epochų Lietuvos sociokultūriniame sluoksnyje. Prasidėjus kryžiuočių ordino antpuoliams, XIII amžiuje kolonizuota Rytų Prūsija ir Klaipėdos kraštas. Čia įsikūrė pirmosios vokiečių gyvenvietės, kurios išliko vokiečių žemių teritorija iki 1923 metų, kai Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Vokiečiai sudarė apie 5 procentus visų šios krašto gyventojų. Jų labai sumažėjo dėl repatriacijos prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. 1959 metais vokiečiai sudarė tik 0,4 procento, 1989 ir 2001 metais – 0,1 procento visų gyventojų. 1996 metais restauruoti ir įrengti vokiečių kultūros centrai Klaipėdoje ir Šilutėje. Šių centrų tikslas – padėti palaikyti tautinį savitumą, puoselėti vokiečių tautos tradicijas, lietuvių ir vokiečių tarpusavio supratimą, skleisti kultūros, mokslo, ekonomikos informaciją apie Lietuvą. 27. Ukrainiečių tautinė mažuma. XIV amžiaus viduryje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įėjusios ukrainiečių (Kijevo, Černigovo, Pejereslavo) žemės ne tik išplėtė tuometinės valstybės teritoriją, bet ir padėjo pamatus šimtmečius trunkantiems lietuvių – ukrainiečių santykiams ir bendradarbiavimui. 1596 metais Bresto bažnytinė unija suformavo Rytų apeigų katalikų (unitų) religinę bendriją, išplėtė dvasinius ukrainiečių ir lietuvių ryšius. Buvimas Rusijos imperijoje XIX amžiuje skatino tiek kultūrinius ryšius, tiek gyventojų migraciją. Demografinių tyrimų duomenimis, 1857–1897 metais ukrainiečiai sudarė 0,1 procento visų dabartinės Lietuvos teritorijos gyventojų. Ukrainiečiai priklauso toms nuo seno Lietuvoje gyvenančioms tautinėms grupėms, kurių ir bendras skaičius, ir lyginamasis svoris šalies gyventojų demografinėje struktūroje po Antrojo pasaulinio karo nuolat didėjo. 1959 metais ukrainiečiai sudarė 0,7 procento, 1989 metais – 1,2 procento, 2001 metais – 0,7 procento visų Lietuvos gyventojų. 28. Kitos tautinės mažumos. Skirtingas Lietuvos tautinių mažumų istorinis likimas ir keliai, kurie atvedė jas į mūsų kraštą. Šimtmečius Lietuvoje gyvena lenkai, baltarusiai, rusai, karaimai, totoriai, žydai, romai (čigonai). Rumunų, gruzinų, armėnų, estų ir kai kurių kitų tautų atstovai Lietuvoje gyvena tik keletą dešimtmečių. Jie į mūsų šalį pateko po Antrojo pasaulinio karo ir vėliau. Intensyvi migracija prasidėjo 1961–1970 metais, kai iš sovietinių respublikų vyko specialistai ir darbininkai į naujas pramonės įmones ir statybas. Tuo metu Lietuvoje apsigyveno armėnų, azerbaidžaniečių, graikų, ukrainiečių, moldavų ir kitų tautybių atstovų. Dėl migracijos ir natūralaus prieaugio Lietuvoje per dešimtmetį nuo 1979 iki 1989 metų padaugėjo rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, totorių, tačiau sumažėjo žydų ir latvių. 1980–1989 metais Lietuvoje dėl tarprespublikinės migracijos gyventojų padaugėjo 61 tūkstančiu. Po nepriklausomybės paskelbimo pasikeitė migracijos tarp NVS šalių kryptys ir apimtis. Esminiai pokyčiai įvyko 1990–1993 metais, kai išvyko net 63 tūkstančiai gyventojų, drauge žymiai sumažėjo atvykstančiųjų. Per minėtą laikotarpį dėl migracijos į NVS šalis Lietuvoje gyventojų sumažėjo 50 tūkstančių. Pastarąjį dešimtmetį migraciją lemia Europos integracijos ir globalizacijos procesai. Sociologiniai tyrimai 29. Pastaraisiais metais atlikta nemažai socialinių ir antropologinių tyrimų, kurių tikslas – analizuoti Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų istoriją, kultūrą, dabartinę padėtį ir tarpetninius santykius. 30. 2003 m. lapkričio 6–9 d. atliktas sociologinis tyrimas „Lietuvos tolerancijos profiliai“. Įgyvendindamas Nacionalinį žmogaus teisių veiksmų planą, tyrimą atliko Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“. Jo tikslas – ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į kitų rasių, religinių ir „probleminių“ socialinių grupių atstovus, įvertinti Lietuvos gyventojų diskriminacijos patirtį. Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai mano esą tolerantiškesni už savo kaimynus. Jie teigiamai vertina įvairių vyriausybinių ir nevyriausybinių institucijų darbą užkertant kelią rasizmui ir ksenofobijai. Mažiausiai gyventojai tolerantiški romams, kitos seksualinės orientacijos asmenims, narkomanams, migrantams ir pabėgėliams. Gyventi kaimynystėje respondentai labiausiai nenorėtų su narkomanais (80,4 procento), alkoholikais (59,7 procento), sergančiaisiais AIDS (44,3 procento), anksčiau teistaisiais (34,5 procento), romais (25,4 procento), homoseksualistais (22,7 procento), musulmonais (10,8 procento), imigrantais (4,8 procento), kitos tautybės asmenimis (3,2 procento), žydais (3,1 procento), daugiavaikėmis šeimomis (3 procentai), kitos rasės asmenims (2,7 procento), bedarbiais (2,6 procento). Akivaizdu, kad visuomenėje vyrauja socialiniai, o ne tautiniai atstūmimo motyvai. Respondentai pareiškė požiūrį į įvairias žmonių grupes: juodaodžius (30 procentų respondentų požiūris teigiamas, 58,1 procento – neutralus, 8 procentų – neigiamas), musulmonus (atitinkamai 18,4 procento, 49,2 procento, 24,4 procento), žydus (atitinkamai 20,9 procento, 54,8 procento, 20,4 procento), migrantus (atitinkamai 9,8 procento, 45,2 procento, 35,7 procento), pabėgėlius (atitinkamai 9,1 procento, 42,4 procento, 38,3 procento), romus (atitinkamai 14,1 procento, 38,5 procento, 42,7 procento). Lietuvos gyventojai jaučiasi diskriminuojami dėl amžiaus, lyties, fizinio ir psichinio neįgalumo. 7,5 procento respondentų nurodė praėjusius dvejus metus susidūrę su atvejais, kai asmuo buvo diskriminuojamas dėl rasės ar tautybės. Šio tyrimo duomenys bus panaudoti rengiant nacionalinę programą prieš rasizmą, ksenofobiją ir netoleranciją. 31. Socialinių tyrimų instituto Etnosociologijos skyrius jau ne vienerius metus atlieka etniškumo ir modernaus nacionalizmo studijas, nagrinėdamas tautinių mažumų ir naujųjų diasporų adaptacijos, etninės tolerancijos, migracijos problemas. Pagrindiniai Etnosociologijos skyriaus vykdyti projektai: 31.1. 1998–2003 metais atliktas tyrimas „Lietuvos etninių grupių adaptacijos kontekstas ir eiga“. Analizuoti didžiausių Lietuvos etninių grupių (lietuvių, rusų, lenkų) ir istorinių diasporų (žydų, totorių) posovietinės adaptacijos ypatumai. Atliktas empirinis tyrimas lygina skirtingų etninių grupių narių tapatybę, savo padėties vertinimą, socialinių ryšių ratą, visuomeninį aktyvumą. Projekto autoriai siekė išplėsti mažumų integracijos sampratą, išanalizuodami daugiau adaptacijos variacijų. Vykdant šį projektą, parengtos 3 monografijos ir mokymo priemonės, 10 mokslinių straipsnių, surengtas tarptautinis seminaras (1998 metais), perskaityti pranešimai tarptautinėse ir Lietuvos konferencijose; 31.2. 2002–2003 metais įgyvendintas projektas „Etninės diskriminacijos atpažinimas ir prevencija“. Tikslas – aptarti etninės diskriminacijos ir etninio nepakantumo apraiškas, jų įvertinimo būdus, tarptautinių dokumentų svarbą Lietuvai. Daugiau dėmesio skirta romų bendruomenei, jų problemoms – įsidarbinimo, būsto, viešųjų paslaugų ir kitokioms; 31.3. 2003 metais pradėtas įgyvendinti projektas „Tautinių mažumų savijauta integruojantis į Europą“. Siekiama nustatyti, kokią reikšmę Europos integracijos procesas turi Lietuvos tautinėms mažumoms, kokie veiksniai formuoja jų nuostatas ir vertinimus. Savo pobūdžiu šis tyrimas artimas monitoringui – stebima, ar ši gyventojų grupė dalyvauja pagrindiniuose šalies gyvenimo procesuose ir kokiu būdu. Pagrindinės tyrimo kryptys: tautinių mažumų nuostatų dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje kaitos analizė, narystės Europos Sąjungoje ir Europos integracijos suvokimas (artikuliavimas), nuomonės formavimosi veiksnių analizė. Atliktas Lietuvos tautinių mažumų tyrimas. Numatyta parengti šio tyrimo ataskaitą, surengti tarptautinę konferenciją, išleisti straipsnių rinkinį (2004 metais); 31.4. 2002–2004 metais įgyvendinamas tarptautinis projektas „Viešojo sektoriaus etninė struktūra, nelygybė ir valdymas“. Projektą įgyvendina 26 valstybės, jį koordinuoja Jungtinių Tautų Socialinio vystymo tyrimo institutas (Ženeva). Duomenys bus viešai paskelbti 2004 metais. Projektas keleto etapų. Pirmiausia tyrėjai pateikia bendrą etninių grupių pasiskirstymo struktūrą, vėliau analizuoja nelygybę formuojant šių pagrindinių vyriausybinių ir kitų biurokratinių institucijų – vyriausybės, parlamento, politinių partijų ir kitų – personalą. Nors daugiausia dėmesio skiriama viešajam sektoriui, stengiamasi nagrinėti nelygybę, susijusią su pajamomis, turtu, švietimu ir darbo rinkos segmentacija. Nagrinėjama, kiek viešojo sektoriaus netolygumus lemia ar stiprina platesnis visuomenės kontekstas, kaip pagrindinėse viešosiose institucijose atsispindi visuomenės etniniai netolygumai. Aptariamos etninės poliarizacijos problemos, etninių mažumų lygios galimybės arba įtraukimas į formuojamą vyriausybių ir kitų valdžios institucijų personalą, reprezentatyvumas ar netolygumas skirstant pareigas, pozicijas, jį lemiantys veiksniai. Antroji projekto dalis susijusi su viešosios politikos klausimais, siekiant aptarti galimas reformas, padėsiančias valdyti politinę konkurenciją ir pliuralizmą viešajame sektoriuje. 32. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento iniciatyva atlikti šie sociologiniai tyrimai: 2001 metais – romų, gyvenančių Vilniaus taboruose, sociologinis tyrimas (atliko Darbo ir socialinių tyrimų institutas); 2000 metais – „Etniškumo studijos: teoriniai samprotavimai ir empiriniai tyrimai“ (atliko Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas); 1997 metais – „Rytų Lietuva ir valstybinė kalba“ (atliko Nacionalinių tyrimų centras). 33. Kultūrinių bendrijų studijų centras Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įsteigtas 1999 metais. Tai turbūt vienintelis pasaulyje centras, kurio veikla susijusi tik su tomis kultūromis, kurios neturi valstybės ar suverenumo statuso, – romų (čigonų), karaimų, sentikių, totorių, jidiš. Pagrindiniai Kultūrinių bendrijų studijų centro tikslai – sukurti naujas akademines studijų programas, tyrinėti ir dėstyti minėtų mažumų istoriją ir kultūrinį palikimą. Tokios studijos skatina toleranciją ir pagarbą tautinėms mažumoms, padeda atsisakyti išankstinių neigiamų nuostatų ir stereotipų. Kultūrinių bendrijų studijų centras sukaupė per 1000 knygų biblioteką, kuri yra kataloguota ir prieinama ne tik studentams ir dėstytojams, bet ir plačiajai visuomenei. Tyrinėjimų kryptys: jidiš kultūra, kalba ir istorija; Lietuvos romų (čigonų) bendruomenės socialinė struktūra, paprotinės teisės normos, lyčių vaidmenys ir kiti romų etnokultūros bruožai; Lietuvos sentikių kultūrinis paveldas; Lietuvos totorių istorija ir etnografija; Lietuvos karaimų kultūra. Kultūrinių bendrijų studijų centras nuolat organizuoja renginius, supažindinančius akademinę ir plačiąją visuomenę su bevalstybėmis kultūromis. Atviri seminarai, skirti atskirai tautinei mažumai, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete rengiami kiekvieną savaitę. Šie renginiai sulaukia nemažo susidomėjimo. Kultūrinių bendrijų studijų centras 2000 m. gruodžio 7–9 d. ir 2002 m. gruodžio 4–6 d. surengė 2 tarptautines mokslines konferencijas, skirtas bevalstybėms kultūroms. 2001 metais prie Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto įsteigtas Vilniaus jidiš institutas, kuris remia Kultūrinių bendrijų studijų centro jidiš studijų programą. 2002–2003 metais institutas sukaupė 2978 knygų biblioteką, atliko knygų katalogavimo darbus. Institucijos duomenų bazėje sukaupta 4500 adresų (institucinių ir asmeninių), sukurta interneto svetainė www.yidishvilnius.com, pradėjo veikti elektroninė svečių knyga. Vilniaus jidiš institutas nuolat vykdo šviečiamuosius, mokslinius ir kultūrinius projektus, kurių tikslas – jidiš kultūros pažinimas ir sklaida, tyrimai ir studijos. 2002 ir 2003 metų vasarą Vilniaus jidiš institutas organizavo jidiš menų festivalius, kurių metu vyko jidiš filmų festivaliai, 2002 metais surengti jidiš muzikos koncertai, teminiai vakarai, skirti jidiš poezijai ir muzikai. Lietuvos leidyklos išleido 2 knygas D.Katzo „Lithuanian Jewish Culture“ ir Š.Liekio „A State within a State Jewish Autonomy in Lithuania“. Institutas organizuoja tarptautinę jidiš akademinę vasaros programą, vasaros tarptautinius jidiš kalbos ir kultūros kursus, lingvistines ekspedicijas Šiaurės Vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje, kas savaitę – viešus akademinius seminarus. 2 STRAIPSNIS Konvencijos taikymas 34. Atsakydami į Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamosiose išvadose pareikštą susirūpinimą (10 paragrafas), pateikiame informaciją apie konvencijos tiesioginį taikymą Lietuvos teisinėje sistemoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalis numato pagrindus, kuriais vadovaujantis ratifikuojamos tarptautinės sutartys. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis numato, kad sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių privalomumas: „1. Įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti. 2. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.“. 35. Be to, 1969 metų Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių 26 straipsnyje įtvirtinta bendrosios tarptautinės teisės norma – principas pacta sunt servanda, reiškiantis, kad kiekviena įsigaliojusi sutartis yra jos šalims privaloma ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti. 36. Lietuvoje tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis grindžiamas monistiniu principu, t.y., pripažįstama tiesioginė tarptautinės ir nacionalinės teisės sąveika. Taigi tarptautinės sutartys yra tiesiogiai taikomos Lietuvos teisinėje sistemoje, tačiau pagal sutarties pobūdį papildomi teisės aktai, kurių reikia jų įsigaliojimui ir vykdymui užtikrinti, gali būti priimti. Tarptautinės konvencijos tiesioginio taikymo teisme įstatymai atskirai nereglamentuoja, palikdami tai teismų praktikai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 1995 m. spalio 17 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodyta, kad ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys tampa sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir kartu turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismų praktikoje pasitaikė pavyzdžių, kai tarptautinės konvencijos, konkrečiai Europos žmogaus teisių konvencija, buvo tiesiogiai taikomos teisme. Pažymėtina, kad Konvencija dėl rasinės diskriminacijos panaikinimo, Lietuvai įsigaliojusi 1999 m. sausio 9 d., yra tiesioginio taikymo sutartis, tačiau jos pagrindu dar nėra suformuotos teismų praktikos. Diskriminaciją draudžiančios nuostatos 37. Papildant Lietuvos Respublikos įžanginiame pranešime pateiktą informaciją apie konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje numatytų įsipareigojimų įgyvendinimą, pažymėtina, kad pagrindiniai Lietuvos įstatymai įtvirtina diskriminaciją dėl rasės draudžiančias nuostatas. 38. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybės institucijas ar pareigūnus principas: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“. Pažymėtinas ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 6 straipsnis, skelbiantis: „Įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar kitų aplinkybių.“. 39. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.76 straipsnis reglamentuoja diskriminacijos draudimą: draudžiama teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims. 40. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo vykdymo vadovaujantis asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principas: „Teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisydami jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, kitų aplinkybių.“. 41. Baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas, susijusias su rasine ar kitokia diskriminacija, numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnis: „Diskriminavimas dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės. Tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.“. 42. Rasinę diskriminaciją draudžia ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriame numatyta, kad darbo santykiams taikomas darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, principas. 43. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 punktas įtvirtina lygių galimybių švietimo sistemos principą: „Švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmenų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują.“. 44. Pažymėtina, kad 2002 metų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas nebenumato nuostatos dėl pilietybės nesuteikimo asmenims, sergantiems ypač pavojingomis infekcinėmis ligomis. Šis įstatymas nenumato ir jokių apribojimų, susijusių su diskriminacija dėl rasės, tautybės, kilmės ar kitais pagrindais, įgyjant, suteikiant, išsaugant ar netenkant pilietybės. 45. Be to, priėmus Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2, 3, 6, 9, 12, 13, 17, 23, 24, 25, 26, 28, 29, 32, 34, 35, 41, 55, 58, 62, 63, 64, 86, 88 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, nuolatiniams savivaldybių gyventojams suteikta teisė rinkti ir būti renkamiems į savivaldybių tarybas. 46. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme (1994 m. liepos 19 d. Nr. I-552) įtvirtintas sveikatos sistemos veiklos principas, numatantis asmenų teisę turėti kuo geresnę sveikatą, nesvarbu, kokios jis būtų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, socialinės padėties ir profesijos. 47. Paminėtinas ir Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (1996 m. spalio 3 d. Nr. I-1562), kurio 3 straipsnis, reglamentuojantis asmenų teisę į sveikatos priežiūrą, numato: „Sveikatos priežiūros įstaigose pacientų teisių negalima varžyti dėl jų lyties, amžiaus, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.“. 48. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d., Nr. VIII-2048) 4 straipsnis nurodo, kad policija nešališkai gina visus asmenis, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisydama jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. 49. 1989 m. lapkričio 23 d. priimtas Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas. Šiame įstatyme tautinių mažumų sąvoka neapibrėžta. Įstatyme skelbiama, kad bet kokia diskriminacija rasės, tautybės, kalbos ar kitais su žmogaus tautybe susijusiais motyvais yra draudžiama ir baudžiama įstatymų numatyta tvarka. Lietuvoje, ne taip kaip kai kuriose kitose valstybėse, neapibrėžta, kurios tautinės bendrijos gali naudotis tautinės mažumos statusu. Faktiškai kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, laikantis save tautinei mažumai priklausančiu asmeniu, gali nustatytąja tvarka naudotis pats arba kartu su kitais visomis įstatymų teikiamomis garantijomis saugoti tautinį ir kultūrinį identitetą. 50. Pažymėtina, kad yra parengtas Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriame tautinė (etninė) mažuma apibrėžiama kaip grupė asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje ir laisva valia pasirinkusių priklausomybę ne lietuvių, o kitai tautai ar kuriai nors etninei grupei. Asmuo, priklausantis tautinei (etninei) mažumai, yra asmuo, laisva valia pasirinkęs priklausomybę kuriai nors tautinei mažumai, ar etninei grupei ir siekiantis išsaugoti savo tautos ar etninės grupės kultūrą – kalbą, tradicijas, papročius, tautinę ar etninę savimonę. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas parengė Lietuvos Respublikos etninės politikos koncepciją, kuri derinama tarp kompetentingų institucijų Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas 51. Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. lapkričio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą (Nr. IX-1826), kurio paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės, uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl asmens amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, išskyrus įstatymų numatytus: apribojimus dėl amžiaus; reikalavimą mokėti valstybinę kalbą; draudimą dalyvauti politinėje veikloje; dėl pilietybės taikomas skirtingas teises; specialias sveikatos apsaugos, darbo saugos, užimtumo, darbo rinkos priemones, siekiant asmenims su negalia sukurti ir taikyti integraciją į darbo aplinką užtikrinančias ir skatinančias sąlygas ir galimybes; specialias laikinąsias priemones, taikomas siekiant užtikrinti lygybę ir užkirsti kelią lygių galimybių pažeidimui dėl asmens amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. 52. Įstatymas numato valdžios ir valdymo institucijų, švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų, darbdavio pareigą įgyvendinti lygias teises, taip pat lygių galimybių įgyvendinimo būtinybę vartotojų teisių apsaugos srityje. Pagal įstatymo 10 straipsnį skelbimuose priimti į darbą, valstybės tarnybą arba mokytis draudžiama nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos asmenims, neturintiems negalios asmenims, tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenims. Asmuo, manantis, kad jam buvo taikomi įstatyme nurodyti diskriminuojamieji veiksmai, arba tapęs priekabiavimo objektu, turi teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių. Įstatymo vykdymo priežiūra projekte pavesta lygių galimybių kontrolieriui Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo IV skyriuje nustatyta tvarka. Priėmus Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, sudaryta galimybė visiems asmenims, patyrusiems bet kokią tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją, kreiptis į lygių galimybių kontrolierių. Įstatymas įsigalios 2005 m. sausio 1 dieną. 53. Priėmus Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, įgyvendintos Europos Sąjungos direktyvos lygių galimybių srityje: 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo principą asmenims, nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės, ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus. Prieglobsčio ir pabėgėlių politika 54. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis prieglobsčio suteikimo procedūrą, yra Lietuvos Respublikos įstatymas dėl pabėgėlio statuso (1995 m. liepos 4 d. Nr. I-1004). Įstatymo nuostatos suderintos su 1951 metų Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso ir Europos Sąjungos acquis prieglobsčio srityje, prieglobsčio prašytojų sulaikymo procedūros reglamentavimu bei alternatyvių sulaikymui priemonių nustatymu. 2002 m. vasario 6 d. įsigaliojo nurodytojo įstatymo pakeitimai, susiję su tėvų ir kitų teisėtų atstovų nelydimų nepilnamečių prieglobsčio prašytojų teisinės padėties reglamentavimu, t.y. nelydimiems nepilnamečiams nebetaikomos jokios specialios procedūros (saugios trečiosios valstybės, saugios kilmės valstybės, akivaizdžiai nepagrįstų prieglobsčio prašymų principų taikymas) ir tokių vaikų prieglobsčio prašymai nagrinėjami pirmiausia. Nelydimi nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai apgyvendinami Pabėgėlių priėmimo centre, kuriame jiems skiriama laikinoji globa. 55. Nagrinėjant prieglobsčio prašymą, taip pat vadovaujamasi Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (1998 m. gruodžio 17 d. Nr. VIII-978), kitais teisės aktais, detalizuojančiais nurodytųjų įstatymų reikalavimus, – vidaus reikalų ministro 2001 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 528 „Dėl Prašymų suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimo ir asmens dokumentų išdavimo tvarkos patvirtinimo“ ir 2002 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 294 „Dėl Užsieniečių prašymų išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo, nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir leidimų laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje įforminimo taisyklių patvirtinimo“. 56. Prieglobsčio suteikimas – tai leidimo gyventi (nuolat arba laikinai) Lietuvoje išdavimas ir socialinės pagalbos teikimas užsieniečiui, kuriam suteiktas prieglobstis. Prieglobsčiu gali naudotis užsieniečiai, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas arba išduotas leidimas laikinai apsigyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių (remiantis asmens negrąžinimo principu, dėl ligos, kai užsieniečiui būtina gydytis Lietuvoje, arba kitų priežasčių). 57. Prašymai suteikti pabėgėlio statusą raštu arba žodžiu gali būti pateikiami valstybės sienos perėjimo punkte Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, teritorinei policijos įstaigai, Užsieniečių registracijos centrui ar kitoms valstybės ar savivaldybių institucijoms ir įstaigoms. 58. Prašymai išduoti leidimą laikinai apsigyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių priimami Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose užsienyje arba Lietuvos Respublikos teritorinėse policijos įstaigose. 59. Jeigu taikoma prašymo nagrinėjimo skubos tvarka, užsieniečio prašymas suteikti pabėgėlio statusą turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per mėnesį nuo išvados dėl prašymo nagrinėjimo iš esmės gavimo Migracijos departamente dienos. Jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių per šį laikotarpį prašymo išnagrinėti negalima, jis nagrinėjamas bendra tvarka ir apie tai raštu pranešama Užsieniečių registracijos centrui. Jeigu taikoma prašymo nagrinėjimo bendra tvarka, užsieniečio prašymas suteikti pabėgėlio statusą turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo išvados dėl prašymo nagrinėjimo iš esmės gavimo Migracijos departamente dienos. Jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių per šį laikotarpį prašymo išnagrinėti negalima, Migracijos departamento vadovas gali nustatyti ilgesnį terminą, tačiau užsieniečio prašymo suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimo bendras terminas negali viršyti 12 mėnesių. Prašymas išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių pirmą kartą turi būti išnagrinėtas per 3 mėnesius, antrą ir trečią kartą – per mėnesį. 60. Prašymus suteikti prieglobstį pateikę užsieniečiai apgyvendinami Užsieniečių registracijos centre (pavaldus Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos), kol bus nustatyta prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės tvarka (sprendimas priimamas per mėnesį), taip pat tais atvejais, kai nusprendžiama šį prašymą nagrinėti skubos tvarka. 61. Pabėgėlių priėmimo centre (pavaldus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai) apgyvendinami užsieniečiai, jeigu nusprendžiama, kad prašymas suteikti prieglobstį bus nagrinėjamas iš esmės bendra tvarka, taip pat jeigu išnagrinėjus skubos tvarka prašymą suteikti prieglobstį priimamas teigiamas sprendimas ir užsieniečiui suteikiamas prieglobstis. 62. Užsieniečių registracijos centre teismo sprendimu apgyvendinami neteisėtai atvykę ar neteisėtai esantys Lietuvoje užsieniečiai, kurių nėra galimybės iš karto išsiųsti iš šalies. 63. Užsieniečių registracijos centre 2000 metais apgyvendintas 351, 2001 metais – 456, 2002 metais – 570, o per 2003 metų 9 mėnesius – 239 užsieniečiai. 2003 metų rugsėjo mėnesį centre gyveno 72 užsieniečiai: 18 prieglobsčio prašytojų ir 54 nelegalūs migrantai. 64. Pabėgėlių priėmimo centre gyveno: 2000 metų vasario mėnesį – 188 užsieniečiai iš 17 valstybių, daugiausia Afganistano ir Somalio, 2001 metų spalio mėnesį – 150 užsieniečių, daugiausia (127) Rusijos piliečių, 2002 metų spalio mėnesį – 207 užsieniečiai, daugiausia (166) Rusijos piliečiai. 65. Prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas skubos tvarka, kai jis akivaizdžiai nepagrįstas arba prašymu siekiama piktnaudžiauti prieglobsčio suteikimo procedūra. 2002 metais tik 10 procentų (2001 metais – 20 procentų) prašymų nagrinėti skubos tvarka. 66. Nagrinėjant užsieniečio prašymą iš esmės bendra tvarka, Migracijos departamentas išduoda užsieniečio registracijos pažymėjimą, suteikiantį teisę naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu, ir asmuo perkeliamas į Pabėgėlių priėmimo centrą (pavaldus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai). Migracijos departamentas prašymą suteikti pabėgėlio statusą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Jeigu Migracijos departamento sprendimu atsisakoma suteikti pabėgėlio statusą, šis sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo gavimo gali būti apskundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas, išnagrinėjęs skundą, gali jį patenkinti ir įpareigoti Migracijos departamentą suteikti pabėgėlio statusą. 67. Jeigu užsienietis pateikia prašymą išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, Migracijos departamentas turi išnagrinėti prašymą per 3 mėnesius nuo jo gavimo. Jeigu Migracijos departamento sprendimu atsisakoma išduoti leidimą laikinai apsigyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, užsienietis gali šį sprendimą per 7 dienas nuo supažindinimo su sprendimu apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas, išnagrinėjęs skundą, gali jį patenkinti ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių. 68. Visi per prieglobsčio suteikimo procedūrą priimti sprendimai gali būti skundžiami atitinkamiems Lietuvos Respublikos teismams. Nagrinėjant prašymus suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje ir išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, netaikomos specialios procedūros, taip pat neišskiriami afganų ir čečėnų tautybės užsieniečiai. Visiems prieglobsčio prašytojams galioja vienodos procedūros ir tie patys kriterijai. Tas pats pasakytina ir apie socialinės integracijos programų įgyvendinimą. Prieglobsčio suteikimo statistikos duomenys (1999–2003 metai) Metai Prašymų suteikti prieglobstį skaičius Priimtų sprendimų dėl prieglobsčio suteikimo skaičius suteiktas pabėgėlio statusas suteiktas prieglobstis dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių 1997 242 6 – 1998 159 28 – 1999 143 11 – 2000 303 15 80 2001 425 3 266 2002 546 1 287 2003 644 3 485 Iš viso 2462 67 1118 Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenys 69. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl pabėgėlių statuso 17 straipsnio 1 dalyje nustatytos tokios prieglobsčio prašytojų teisės ir jiems teikiamos garantijos: 69.1. gyventi Užsieniečių registracijos centre ar Pabėgėlių priėmimo centre, naudotis jų teikiamomis paslaugomis; 69.2. tvarkyti ir notariškai įforminti dokumentus; 69.3. naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba; 69.4. gauti kompensaciją už naudojimąsi visuomeninio transporto priemonėmis; 69.5. naudotis valstybės teikiamomis nemokamomis vertėjo paslaugomis; 69.6. naudotis medicinos paslaugomis Užsieniečių registracijos centre ir Pabėgėlių priėmimo centre nustatyta tvarka; 69.7. socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka kas mėnesį gauti piniginę pašalpą smulkioms išlaidoms. 70. Užsieniečių registracijos centre arba Pabėgėlių priėmimo centre gyvenančių šeimų vaikai turi teisę mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. 71. Užsieniečių registracijos centre užtikrinama asmenų pirminė sveikatos priežiūra ir būtinoji medicinos pagalba su galimybe skiepytis. Patyrusiems kankinimus ir prievartą asmenims, nepilnamečiams, vienišoms motinoms ir senyviems asmenims organizuojama psichologo pagalba. Užtikrinamas asmenų, įtariamų susirgus pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimas ir hospitalizavimas. Sudarytos sąlygos lankytis Užsieniečių registracijos centro bibliotekoje, dalyvauti sporto varžybose, kultūros renginiuose, atlikti religines apeigas. 72. Užsieniečių registracijos centre vieno suaugusio užsieniečio maitinimui per parą skiriama 4,7 lito, vaikams – 5,3 lito. Užsieniečiams, pateikusiems prašymą suteikti pabėgėlio statusą, smulkioms išlaidoms kas mėnesį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto mokama 0,2 minimalaus gyvenimo lygio dydžio (25 litų) piniginė pašalpa. 73. Pagal statybinius higienos normatyvus vienam užsieniečiui Užsieniečių registracijos centre turi būti skiriami 5 kv. metrai gyvenamųjų patalpų. Šiuo metu gyvenančiųjų Užsieniečių registracijos centre gyvenamosios sąlygos atitinka šiuos reikalavimus. 74. Užsieniečių registracijos centre vienu metu galima apgyvendinti 500 užsieniečių. Užsieniečių registracijos centre 2000 m. sausio 31 d. atidarytas naujas pastatas, pastatytas PHARE lėšomis, skirtas apgyvendinti užsieniečiams, pateikusiems prašymus suteikti pabėgėlio statusą. Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinė integracija 75. Jeigu nusprendžiama, kad užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį bus nagrinėjamas iš esmės bendra tvarka, užsienietis iš Užsieniečių registravimo centro perkeliamas į Pabėgėlių priėmimo centrą ir jame apgyvendinimas, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo prašymo suteikti prieglobstį arba pasirašyta su savivaldybe arba nevyriausybine organizacija bendradarbiavimo sutartis dėl paramos socialinei integracijai teikimo ir jis išvyks į šios paramos teikimo vietą kurioje nors Lietuvos vietovėje. Taigi Pabėgėlių priėmimo centre gyvena tiek prieglobstį gavę užsieniečiai, tiek ir prieglobsčio prašytojai. 76. Pabėgėlių priėmimo centras, įsteigtas 1996 metais Jonavos rajono Ruklos gyvenvietėje, teikia centre gyvenantiems prieglobsčio prašytojams valstybės nustatytą paramą ir paslaugas. Centro steigėja – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 45 patvirtintus Pabėgėlių priėmimo centro nuostatus dar viena šio centro funkcija yra organizuoti ir įgyvendinti prieglobstį gavusių užsieniečių socialinę integraciją. 77. Pabėgėlių priėmimo centre 1998 metų rugsėjo mėnesį gyveno 197 užsieniečiai iš 12 valstybių, daugiausia Afganistano ir Somalio, 1999 metų spalio mėnesį – 208 užsieniečiai iš 12 valstybių, daugiausia Afganistano ir Somalio, 2000 metų vasario mėnesį – 188 užsieniečiai iš 17 valstybių, daugiausia Afganistano ir Somalio, 2001 metų spalio mėnesį – 150 užsieniečių, daugiausia (127) Rusijos piliečių, 2002 metų spalio mėnesį – 207 užsieniečiai, daugiausia (166) Rusijos piliečiai. Pabėgėlių priėmimo centro gyventojų struktūra Metai Vyrų (procentais) Moterų (procenta …