| Europaius

Trumpai

Šis teisės aktas patvirtina Lietuvos Respublikos antrąjį ir trečiąjį periodinį pranešimą pagal Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir nurodo jį pateikti Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

Ką jis reguliuoja

Pranešimo pagal Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo patvirtinimą.
Pranešimo vertimo į anglų kalbą organizavimą.
Pranešimo pateikimą Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.
Lietuvos pažangą įgyvendinant Konvencijos nuostatas 2000–2003 metais.

Kam jis rūpi

Lietuvos Respublikos Vyriausybei.
Užsienio reikalų ministerijai.
Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

Pagrindiniai punktai

Patvirtinamas antrasis ir trečiasis periodinis pranešimas pagal Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo.
Užsienio reikalų ministerijai pavesta organizuoti pranešimo vertimą į anglų kalbą.
Užsienio reikalų ministerijai pavesta nustatyta tvarka pateikti pranešimą Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.
Pranešimas apžvelgia Lietuvos Respublikos pažangą įgyvendinant Konvencijos nuostatas 2000–2003 metais.

Įstatymo tekstas

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL PRANEŠIMO PAGAL TARPTAUTINĘ KONVENCIJĄ DĖL VISŲ FORMŲ RASINĖS DISKRIMINACIJOS PANAIKINIMO PATVIRTINIMO 2004 m. gegužės 3 d. Nr. 538 Vilnius Įgyvendindama Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (Žin., 1998, Nr. 108-2957) 9 straipsnį ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 1965 metų Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ratifikavimo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 108-2954), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Patvirtinti antrąjį ir trečiąjį periodinį pranešimą pagal Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (pridedama).
Pavesti Užsienio reikalų ministerijai organizuoti 1 punkte nurodyto pranešimo vertimą į anglų kalbą ir nustatytąja tvarka pateikti jį Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 538 ANTRASIS IR TREČIASIS PERIODINIS PRANEŠIMAS PAGAL TARPTAUTINĘ KONVENCIJĄ DĖL VISŲ FORMŲ RASINĖS DISKRIMINACIJOS PANAIKINIMO ĮŽANGA
Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikia jungtinį antrąjį ir trečiąjį periodinį pranešimą pagal Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo 9 straipsnį. Pranešimas parengtas pagal Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto patvirtintas pranešimų rengimo gaires ir bendrąsias rekomendacijas. Jame atsižvelgta į Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamąsias išvadas dėl įžanginio Lietuvos pranešimo, patvirtintas per 2002 m. kovo 21 d. komiteto 60-ąją sesiją (CERD/C/60/CO/8). Pranešime atsakoma į konkrečius komiteto klausimus, suformuluotus išvadose dėl įžanginio pranešimo, taip pat apžvelgiama Lietuvos Respublikos pažanga įgyvendinant Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo nuostatas 2000–2003 metais.
Pranešimą parengė Užsienio reikalų ministerijos vadovaujama tarpžinybinė darbo grupė, į kurią įėjo Teisingumo ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovai. Informaciją pranešimui pateikė daugiau nei 40 valstybės įstaigų, savivaldybių, švietimo ir mokslo institucijų, nevyriausybinių organizacijų. Su pranešimo projektu supažindintos Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, kurios galėjo raštu pateikti pastabas ir komentarus. BENDROJI INFORMACIJA Nauji Lietuvos Respublikos teisės aktai
Per laikotarpį nuo įžanginio pranešimo pateikimo 2000–2003 metais priimti šie pagrindiniai įstatymai, susiję su Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo 2–7 straipsnių įgyvendinimu: 3.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864), įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.; 3.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (2002 m. vasario 28 d. Nr. IX-743), įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.; 3.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (2002 m. kovo 14 d. Nr. IX-785), įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.; 3.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. VIII-1968), įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.; 3.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (2002 m. birželio 27 d. Nr. IX-994), įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.; 3.
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926), įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.; 3.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymas (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-959), kuriuo suteikta teisė nuolatiniams administracinio vieneto gyventojams nepiliečiams dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose, įgyvendinant ir pasyviąją, ir aktyviąją rinkimų teisę; 3.
Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 6, 9, 12, 13, 17, 23, 24, 25, 26, 28, 29, 32, 34, 35, 41, 55, 58, 62, 63, 64, 86, 88 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-962), kuriuo suteikta teisė nuolatiniams savivaldybės gyventojams nepiliečiams rinkti savivaldybės tarybos narius ir būti patiems renkamiems; 3.
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1078). Naujasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas nenumato jokių apribojimų, susijusių su diskriminacija dėl rasės, tautybės, kilmės ar kitais pagrindais, įgyjant, nesuteikiant, išsaugant ar netenkant pilietybės; 3.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymas (2002 m. sausio 24 d. Nr. IX-732), kuris garantuoja lygybę prieš įstatymą ir teismą, neatsižvelgiant į asmens lytį, rasę, kilmę, tautybę, kalbą, įsitikinimus ar kitas aplinkybes; 3.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2003 m. birželio 17 d. Nr. IX-1630). Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme įtvirtintas švietimo prieinamumas lygiomis teisėmis visiems asmenims, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, reglamentuotas švietimas tautinių mažumų kalbomis ir gimtosios kalbos mokymasis tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims; 3.
Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (2003 m. lapkričio 18 d. Nr. IX-1826), kuris įsigalios 2005 m. sausio 1 d., uždraudžia bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų ir numato lygių galimybių įgyvendinimo būdus. Tarptautinės teisės aktai
Lietuva tęsė prisijungimą prie tarptautinių teisės aktų žmogaus teisių srityje. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo šias tarptautines konvencijas: 4.
1999 m. gruodžio 14 d. – 1954 metų Jungtinių Tautų konvenciją dėl asmenų be pilietybės statuso, įsigaliojo 2000 m. gegužės 7 d.; 4.
2000 m. vasario 17 d. – Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, įsigaliojo 2000 m. liepos 1 d.; 4.
2001 m. rugpjūčio 2 d. – Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto Antrąjį fakultatyvinį protokolą mirties bausmei panaikinti, įsigaliojo 2002 m. birželio 27 d.; 4.
2002 m. rugsėjo 19 d. – Europos Tarybos konvenciją dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvenciją) ir Papildomą protokolą dėl žmonių klonavimo uždraudimo, įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d.; 4.
2002 m. lapkričio 12 d. – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2000 m. Fakultatyvinį protokolą dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose, įsigaliojo 2003 m. kovo 20 d.; 4.
2003 m. sausio 21 d. – Europos susitarimą dėl asmenų, dalyvaujančių Europos žmogaus teisių teismo procese, įsigaliojo 2003 m. balandžio 1 d.; 4.
2003 m. kovo 25 d. – Protokolą dėl neteisėto migrantų įvežimo sausuma, jūra ir oru, papildantį Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, dar neįsigaliojęs; 4.
2003 m. balandžio 1 d. – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, įsigaliojo 2003 m. rugpjūčio 1 d.; 4.
2003 m. balandžio 22 d. – Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantį Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, dar neįsigaliojęs; 4.
2003 m. spalio 16 d. – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13-ąjį protokolą, dar neįsigaliojęs.
Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. vasario 17 d. ratifikavo Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kuri Lietuvoje įsigaliojo 2000 m. liepos 1 dieną. 2001 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė parengė pranešimą apie konvencijos nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje (pagal konvencijos 25 straipsnio 1 dalį). Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos Patariamasis komitetas parengė nuomonę apie Lietuvą Europos Tarybos Ministrų Komitetui, kuri patvirtinta 2003 metų vasario mėnesį. Ši nuomonė ir Lietuvos atsakymas į ją yra viešai prieinami dokumentai, paskelbti internete lietuvių ir anglų kalbomis. Europos Tarybos Ministrų (pavaduotojų) Komitetas 2003 m. gruodžio 10 d. patvirtino rezoliuciją Nr. ResCMN

(2003)11 dėl Tautinių mažumų apsaugos konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje.

Europos Tarybos Europos komisija prieš rasizmą ir netoleranciją (ECRI) jau atliko du padėties Lietuvoje įvertinimo ciklus. Pirmoji ataskaita apie Lietuvą parengta 1997 metais, antroji – 2002 metais. ECRI ataskaitos plačiai svarstytos Lietuvoje. Antroji 2003 m. birželio 12 d. ECRI ataskaita ir kitos aktualios temos (Romų integracijos į visuomenę programa, įstatymų prieš rasizmą ir rasinę diskriminaciją tobulinimas, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų problemos) apsvarstytos apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvavo apie 70 kompetentingų institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų. Institucinė sąranga
Lietuvos Respublikos Vyriausybės tautinių mažumų politiką formuoja ir įgyvendina Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas), įsteigtas 1989 metais. Departamentas rūpinasi tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių apsauga, interesais, poreikiais, tautinio tapatumo ir paveldo saugojimu.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 228 pakeisti – išdėstyti nauja redakcija Tautinių mažumų ir išeivijos departamento nuostatai, kuriais vadovaujantis Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinio direktoriaus 2003 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 23 sudaryta Tautinių mažumų ir išeivijos departamento kolegija, į kurios sudėtį įtrauktas ir Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas. Departamento generalinio direktoriaus 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 28 prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento sudaryta Nuolatinė ekspertų grupė.
Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas glaudžiai bendradarbiauja su įvairiomis Lietuvos institucijomis: Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetu, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitetu, Švietimo ir mokslo komitetu, Kultūros ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Teisingumo ministerija, Valstybine lietuvių kalbos komisija, Atviros Lietuvos fondu, Pilietinių iniciatyvų centru, Lietuvos žmogaus teisių centru, Lietuvos vaikų fondu, kitomis Lietuvos ir užsienio nevyriausybinėmis organizacijomis. Be to, glaudžiai bendradarbiaujama su tarptautinėmis institucijomis: Europos Tarybos Patariamuoju komitetu, Europos Komisija kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI).
Siekiant užtikrinti, kad tautinės bendrijos daugiau dalyvautų priimant sprendimus, susijusius su jų teisių apsauga, 1995 metais prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento sudaryta Tautinių bendrijų taryba, į kurią įeina dvidešimties tautybių bendruomenių atstovai. Taryba teikia rekomendacijas ir pasiūlymus, kaip tobulinti tautinius santykius, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kitoms valdžios institucijoms, padeda puoselėti tautinę santarvę Lietuvoje ir koordinuoja tautinių bendrijų veiklą.
Lietuvos Respublika yra pasirašiusi ir ratifikavusi dvišales draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis su Lenkijos Respublika, Baltarusijos Respublika, Ukraina, Rusijos Federacija ir kitomis valstybėmis, kuriose šalys įsipareigoja užtikrinti jų teritorijose gyvenančioms tautinėms mažumoms lygybę prieš įstatymus, teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti tautinį, kultūrinį ir religinį tapatumą be jokios diskriminacijos.
Ypač glaudžiai Lietuvos Respublika bendradarbiauja su Lenkijos Respublika. Lietuvoje kompaktiškai gyvena lenkų tautinė mažuma, o Lenkijoje – lietuvių tautinė mažuma. Jų poreikių tenkinimas – abiejų valstybių nuolatinis rūpestis. Abiejų valstybių bendradarbiavimui skatinti įsteigtos bendros institucijos – Lietuvos ir Lenkijos prezidentų konsultacinis komitetas, Parlamentinė Asamblėja, Vyriausybių Bendradarbiavimo Taryba. Vyriausybių Bendradarbiavimo Taryboje įsteigta Tautinių mažumų komisija.
Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 28 d. dekretu Nr. 61 sudaryta Tautinių bendrijų taryba prie Respublikos Prezidento, į kurią įtrauktas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinis direktorius ir Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas. Pagrindiniai tarybos uždaviniai yra analizuoti teisės aktus, reglamentuojančius tautinių bendrijų ir mažumų teisinę padėtį, ir teikti pasiūlymus tautinių bendrijų ir mažumų, taip pat išeivijos ryšių su Lietuva stiprinimo, tautinio tapatumo išsaugojimo suvienytoje Europoje politikos formavimo klausimais.
Prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento įsteigtas tautinių bendrijų visuomeninės veiklos centras – Tautinių bendrijų namai. Tautinių bendrijų centrai veikia Alytuje, Visagine ir Kaune. Artimiausiu metu tokį centrą numatoma įsteigti Klaipėdoje. Statistikos duomenys
Demografinius duomenis apie Lietuvos gyventojus renka Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Statistikos departamentas). Čia pateikiamas gyventojų skaičius ir tautinė sudėtis, 2001 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo, Gyventojų registro, gyventojų natūralaus judėjimo ir migracijos statistikos duomenimis.
Lietuvoje 2003 metų pradžioje buvo 3462553 gyventojai. Lietuvos gyventojai 2003 m. sausio 1 d. duomenimis (tūkstančiais) Iš viso % Vyrai % Moterys % Iš viso 3462,5 100 1617,3 46,71 1845,2 53,29 Mieste 2317,2 66,92 1063,3 45,89 1253,9 54,11 Kaime 1145,3 33,08 554 48,37 591,3 51,63 Statistikos departamento duomenys
Per 2001 metų gyventojų ir būstų visuotinį surašymą buvo renkami duomenys apie gyventojų tautinę sudėtį. Iš viso tada surinkti duomenys apie 3483972 gyventojus. Iš jų 32921 asmuo, arba 0,9 procento visų gyventojų, nenurodė savo tautybės. Surašymo duomenimis, iš viso Lietuvoje gyveno 115 tautybių atstovai, tačiau net 86 tautybių atstovų nėra nė po 100, iš jų 49 tautybių atstovų – mažiau negu po
Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis pateikiama lentelėje: Lietuvos gyventojai pagal tautybę (2001 metų gyventojų ir būstų surašymo duomenimis) Tautybė Gyventojų skaičius Gyventojų skaičius, procentais Iš viso 3483972 100 Lietuvių 2907293 83,5 Lenkų 234989 6,7 Rusų 219789 6,3 Baltarusių 42866 1,2 Ukrainiečių 22488 0,7 Žydų 4007 0,1 Vokiečių 3243 0,1 Totorių 3235 0,1 Latvių 2955 0,1 Romų 2571 0,1 Kitų 7615 0,2 Nenurodė 32921 0,9 Statistikos departamento duomenys
Absoliuti dauguma ne lietuvių tautybės nuolatinių Lietuvos gyventojų turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 1 d. užsieniečiams išduota 19,5 tūkstančio leidimų laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje 2003 m. liepos 1 d. gyveno 24640 užsieniečių, turinčių leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tarp jų 7900 asmenų be pilietybės; nuolat gyveno 23 pabėgėlių statusą turintys asmenys. Lietuvos gyventojai pagal pilietybę (2001 metų Lietuvos ir būstų surašymo duomenimis) Pilietybė Gyventojų skaičius Iš viso 3483972 Gyventojai, turintys tik vieną pilietybę 3469553 Lietuvos 3448878 Europos valstybių: 19450 Rusijos 13376 Baltarusijos 2180 Ukrainos 1556 Lenkijos 737 Latvijos 413 Vokietijos 230 Armėnijos 229 Kitų 729 Afrikos valstybių 18 Azijos valstybių: 772 Kazachstano 211 Libano 119 Izraelio 103 Kitų 339 Šiaurės Amerikos valstybių: 281 Jungtinių Amerikos Valstijų 257 Kanados 24 Pietų Amerikos valstybių 12 Centrinės Amerikos valstybių 6 Karibų valstybių 7 Australijos 11 Nenurodė valstybės 118 Gyventojai, turintys dvigubą pilietybę 659 Neturi 10531 Nenurodė 3229 Statistikos departamento duomenys Tautinių mažumų charakteristikos
Lenkų tautinė mažuma. Tai gausiausia tautinė mažuma Lietuvoje. Lenkų gyvena visoje Lietuvoje, bet daugiausia (apie 90 procentų) įsikūrę Lietuvos pietryčiuose – Vilniuje, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Vilniaus rajonuose. Lenkai įnešė svarų indėlį į Lietuvos politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Lenkų tautinę mažumą Lietuvoje istoriškai suformavo 400 metų bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje plėtoti intensyvūs politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje dauguma Pietryčių Lietuvos gyventojų tautiškai apsisprendė esą lenkai. Tuo metu vykusį nacionalinio išsivadavimo judėjimą ir dviejų savarankiškų tautinių valstybių atkūrimą lydėjo teritoriniai ginčai, kurie smarkiai paaštrino lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius. 1920–1939 metais Lietuvoje (be Vilniaus krašto) lenkai sudarė 3 procentus gyventojų, Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte jie sudarė gyventojų daugumą. Lietuvai susigrąžinus Vilniaus kraštą (1939 metais), prieškariu lenkai sudarė 15,3 procento visų Lietuvos gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo lenkų tautybės gyventojai masiškai repatrijavo į Lenkiją. 1959 metais lenkai sudarė 8,5 procento, 1989 metais – 7 procentus, 2001 metais – 6,7 procento visų Lietuvos gyventojų. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas lenkus paskatino imtis aktyvios tautinės veiklos. Jie ėmė burtis į visuomenines draugijas, rūpintis kultūra, švietimu, gimtosios kalbos, tradicijų išsaugojimu. Lietuvoje gyvenančių lenkų ir Lenkijoje gyvenančių lietuvių keliamas problemas nuolat svarsto Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniai bendradarbiavimo organai.
Rusų tautinė mažuma. Rusų gyvena visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau daugiausia Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine. Didesnė rusų migracija į Lietuvą prasidėjo XVII amžiaus pabaigoje, kai dėl cerkvės reformos iš Rusijos masiškai traukėsi sentikiai. XVIII amžiaus pabaigoje didžiajai Lietuvos daliai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, Lietuva buvo aktyviai rusinama. 1857 metais rusai sudarė 1,4 procento, o 1897 metais – 4,8 procento visų Lietuvos gyventojų. 1918–1923 metais į Lietuvą atvyko rusų, bėgusių nuo 1917 metų Spalio revoliucijos teroro. Rusų Lietuvoje ypač padaugėjo po Antrojo pasaulinio karo. 1959 metais Lietuvoje gyveno 8,5 procento, 1989 metais – 9,4 procento rusų. 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalis rusų grįžo į istorinę tėvynę. 2001 metų surašymo duomenimis, rusai sudaro 6,3 procento visų gyventojų. Rusų tautinė mažuma Lietuvoje turi visas sąlygas plėtoti švietimą gimtąja kalba, ugdyti autentišką kultūrą ir tapatumą. Daugelyje miestų ir rajonų veikia rusų kultūros centrai. Rusų kalba leidžiami periodiniai leidiniai, knygos, transliuojamos radijo ir televizijos laidos.
Žydų tautinė mažuma. Žydai Lietuvoje gyvena nuo XIV amžiaus. XVIII amžiuje Vilnius tapo svarbiu žydų dvasinės kultūros centru. 1918–1940 metais žydai sudarė apie 7 procentus visų Lietuvos gyventojų. Jie naudojosi kultūrine autonomija, turėjo platų švietimo, spaudos, visuomeninių organizacijų tinklą. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos žydai tapo nacių organizuoto genocido aukomis. Tada Lietuvoje žuvo apie 95 procentai Lietuvos žydų (iš 220 tūkstančių). 1959 metais Lietuvoje gyveno tik 24,7 tūkstančio žydų (0,9 procento visų Lietuvos gyventojų). Sovietinis režimas siekė ištrinti atminimą apie žydus, jų istorinį ir kultūrinį palikimą Lietuvoje, žydai pradėjo emigruoti į Izraelį, Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas valstybes. Emigracija labai padidėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1989 metais Lietuvoje gyveno 12 tūkstančių (0,3 procento visų gyventojų), o 2001 metais – 4 tūkstančiai (0,1 procento visų gyventojų) žydų.
Baltarusių tautinė mažuma. Nuo XIV amžiaus baltarusių gyvenamos teritorijos įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. XIX amžiuje šios teritorijos kaip ir visa Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi. Vilnius nuo seno buvo garsus baltarusių raštijos, kultūros ir švietimo centras, čia 1522 metais išleista pirmoji spausdinta knyga baltarusių kalba. Tarpukariu baltarusiai sudarė apie 0,2 procento visų Lietuvos gyventojų. Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje baltarusių dėl migracijos daugėjo: 1959 metais jie sudarė 1,1 procento, 1989 metais – 1,7 procento, 2001 metais – 1,2 procento visų gyventojų. Daugiausia baltarusių gyvena Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine, taip pat pasienio su Baltarusijos Respublika teritorijose.
Karaimų tautinė mažuma. Karaimų istorinė diaspora išsiskiria savita istorija, kultūra ir religija. Karaimai Lietuvoje gyvena jau daugiau kaip 600 metų. Jie atsidūrė čia 1397–1398 metais, kai Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas, kariaudamas su Aukso orda, perkėlė į Lietuvą (Trakus) apie 380 karaimų šeimų iš Krymo. 1959 metų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 423, 2001 metais – 273 karaimai. Nors karaimų tautinė mažuma negausi, per 600 metų jie išsaugojo kalbą ir papročius, originalų rašytinį palikimą ir religiją, kuri yra judaizmo atmaina. Tiurkiško karaimų tautinio tapatumo pagrindą sudaro gimtoji karaimų kalba, kuri vis dar vartojama buityje ir per religines apeigas. Karaimai 1988 metų pavasarį susibūrė į Lietuvos karaimų kultūros bendriją, turi folkloro ansamblį, sekmadieninę mokyklą. Trakų muziejuje įrengta karaimų etnografinė ekspozicija, kurioje surinkti karaimų buities, darbo įrankiai, istoriniai dokumentai.
Totorių tautinė mažuma. Savitos kilmės, papročių ir gyvenimo būdo Lietuvos totorių etnokonfesinė bendruomenė Lietuvoje taip pat gyvena 600 metų. Kaip ir karaimai, totoriai į Lietuvą atvyko XIV amžiuje iš Krymo. Totorių gyvenvietės, įsikūrusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienyje, iki šių dienų yra savotiški etniniai totorių kultūros centrai. Daugiausia totorių gyvena Vilniuje, Kaune ir Alytuje. Lietuvos totoriai vartojo ir vartoja vietos gyventojų kalbą – lietuvių, baltarusių, lenkų ir rusų, todėl XIX amžiuje buvo identifikuojami pagal musulmonų religiją. 1959 metais Lietuvoje gyveno 3020, 1989 metais – 5200, 2001 metais – 3235 totoriai. Lietuvos totoriai išlaikė stiprius bendruomeninius ryšius, etninį ir religinį tapatumą, tradicijas ir papročius. Pastaraisiais metais Lietuvoje imta daugiau domėtis totorių kultūra. Vilniaus universitete 1992 metais įsteigtas Orientalistikos centras. 1997 metais surengta tarptautinė mokslinė konferencija, skirta totorių ir karaimų apsigyvenimo Lietuvoje 600-osioms metinėms.
Romų (čigonų) tautinė mažuma. Į Lietuvą romai atklydo XV amžiaus viduryje per Lenkiją ir Baltarusiją. Jie ilgai laikėsi klajoklinio gyvenimo, tačiau klajodavo nedidelėje teritorijoje ir daugiausia vasarą. Sovietų Sąjungos įstatymai draudė romams klajoti, reikalavo privalomai įsidarbinti ir įsiregistruoti, tačiau, pasak pačių romų, Lietuvoje jie pradėjo sėsliai gyventi tik 8-ajame dešimtmetyje. Nuo 1959 iki 2000 metų romų skaičius Lietuvoje svyruoja nuo 2000 iki
Gausiausiai jie gyvena didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir kai kuriose kitose vietose. Didžiuma romų save vadina Lietuvos čigonais. Šis pavadinimas istorinis ir iki šiol Lietuvoje labai paplitęs. Romų gyvenimo kokybės pokyčiai įvyko atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos valstybės dėmesys tautinėms mažumoms, kokybiškai naujos teisinės ir praktinės galimybės, aplinkybės paskatino pačius romus spręsti savo problemas, burtis į organizacijas ir bandyti integruotis į visuomenės gyvenimą.
Vokiečių tautinė mažuma. Vokiečių šaknų aptinkama kelių istorinių epochų Lietuvos sociokultūriniame sluoksnyje. Prasidėjus kryžiuočių ordino antpuoliams, XIII amžiuje kolonizuota Rytų Prūsija ir Klaipėdos kraštas. Čia įsikūrė pirmosios vokiečių gyvenvietės, kurios išliko vokiečių žemių teritorija iki 1923 metų, kai Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Vokiečiai sudarė apie 5 procentus visų šios krašto gyventojų. Jų labai sumažėjo dėl repatriacijos prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. 1959 metais vokiečiai sudarė tik 0,4 procento, 1989 ir 2001 metais – 0,1 procento visų gyventojų. 1996 metais restauruoti ir įrengti vokiečių kultūros centrai Klaipėdoje ir Šilutėje. Šių centrų tikslas – padėti palaikyti tautinį savitumą, puoselėti vokiečių tautos tradicijas, lietuvių ir vokiečių tarpusavio supratimą, skleisti kultūros, mokslo, ekonomikos informaciją apie Lietuvą.
Ukrainiečių tautinė mažuma. XIV amžiaus viduryje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įėjusios ukrainiečių (Kijevo, Černigovo, Pejereslavo) žemės ne tik išplėtė tuometinės valstybės teritoriją, bet ir padėjo pamatus šimtmečius trunkantiems lietuvių – ukrainiečių santykiams ir bendradarbiavimui. 1596 metais Bresto bažnytinė unija suformavo Rytų apeigų katalikų (unitų) religinę bendriją, išplėtė dvasinius ukrainiečių ir lietuvių ryšius. Buvimas Rusijos imperijoje XIX amžiuje skatino tiek kultūrinius ryšius, tiek gyventojų migraciją. Demografinių tyrimų duomenimis, 1857–1897 metais ukrainiečiai sudarė 0,1 procento visų dabartinės Lietuvos teritorijos gyventojų. Ukrainiečiai priklauso toms nuo seno Lietuvoje gyvenančioms tautinėms grupėms, kurių ir bendras skaičius, ir lyginamasis svoris šalies gyventojų demografinėje struktūroje po Antrojo pasaulinio karo nuolat didėjo. 1959 metais ukrainiečiai sudarė 0,7 procento, 1989 metais – 1,2 procento, 2001 metais – 0,7 procento visų Lietuvos gyventojų.
Kitos tautinės mažumos. Skirtingas Lietuvos tautinių mažumų istorinis likimas ir keliai, kurie atvedė jas į mūsų kraštą. Šimtmečius Lietuvoje gyvena lenkai, baltarusiai, rusai, karaimai, totoriai, žydai, romai (čigonai). Rumunų, gruzinų, armėnų, estų ir kai kurių kitų tautų atstovai Lietuvoje gyvena tik keletą dešimtmečių. Jie į mūsų šalį pateko po Antrojo pasaulinio karo ir vėliau. Intensyvi migracija prasidėjo 1961–1970 metais, kai iš sovietinių respublikų vyko specialistai ir darbininkai į naujas pramonės įmones ir statybas. Tuo metu Lietuvoje apsigyveno armėnų, azerbaidžaniečių, graikų, ukrainiečių, moldavų ir kitų tautybių atstovų. Dėl migracijos ir natūralaus prieaugio Lietuvoje per dešimtmetį nuo 1979 iki 1989 metų padaugėjo rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, totorių, tačiau sumažėjo žydų ir latvių. 1980–1989 metais Lietuvoje dėl tarprespublikinės migracijos gyventojų padaugėjo 61 tūkstančiu. Po nepriklausomybės paskelbimo pasikeitė migracijos tarp NVS šalių kryptys ir apimtis. Esminiai pokyčiai įvyko 1990–1993 metais, kai išvyko net 63 tūkstančiai gyventojų, drauge žymiai sumažėjo atvykstančiųjų. Per minėtą laikotarpį dėl migracijos į NVS šalis Lietuvoje gyventojų sumažėjo 50 tūkstančių. Pastarąjį dešimtmetį migraciją lemia Europos integracijos ir globalizacijos procesai. Sociologiniai tyrimai
Pastaraisiais metais atlikta nemažai socialinių ir antropologinių tyrimų, kurių tikslas – analizuoti Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų istoriją, kultūrą, dabartinę padėtį ir tarpetninius santykius.
2003 m. lapkričio 6–9 d. atliktas sociologinis tyrimas „Lietuvos tolerancijos profiliai“. Įgyvendindamas Nacionalinį žmogaus teisių veiksmų planą, tyrimą atliko Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“. Jo tikslas – ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į kitų rasių, religinių ir „probleminių“ socialinių grupių atstovus, įvertinti Lietuvos gyventojų diskriminacijos patirtį. Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai mano esą tolerantiškesni už savo kaimynus. Jie teigiamai vertina įvairių vyriausybinių ir nevyriausybinių institucijų darbą užkertant kelią rasizmui ir ksenofobijai. Mažiausiai gyventojai tolerantiški romams, kitos seksualinės orientacijos asmenims, narkomanams, migrantams ir pabėgėliams. Gyventi kaimynystėje respondentai labiausiai nenorėtų su narkomanais (80,4 procento), alkoholikais (59,7 procento), sergančiaisiais AIDS (44,3 procento), anksčiau teistaisiais (34,5 procento), romais (25,4 procento), homoseksualistais (22,7 procento), musulmonais (10,8 procento), imigrantais (4,8 procento), kitos tautybės asmenimis (3,2 procento), žydais (3,1 procento), daugiavaikėmis šeimomis (3 procentai), kitos rasės asmenims (2,7 procento), bedarbiais (2,6 procento). Akivaizdu, kad visuomenėje vyrauja socialiniai, o ne tautiniai atstūmimo motyvai. Respondentai pareiškė požiūrį į įvairias žmonių grupes: juodaodžius (30 procentų respondentų požiūris teigiamas, 58,1 procento – neutralus, 8 procentų – neigiamas), musulmonus (atitinkamai 18,4 procento, 49,2 procento, 24,4 procento), žydus (atitinkamai 20,9 procento, 54,8 procento, 20,4 procento), migrantus (atitinkamai 9,8 procento, 45,2 procento, 35,7 procento), pabėgėlius (atitinkamai 9,1 procento, 42,4 procento, 38,3 procento), romus (atitinkamai 14,1 procento, 38,5 procento, 42,7 procento). Lietuvos gyventojai jaučiasi diskriminuojami dėl amžiaus, lyties, fizinio ir psichinio neįgalumo. 7,5 procento respondentų nurodė praėjusius dvejus metus susidūrę su atvejais, kai asmuo buvo diskriminuojamas dėl rasės ar tautybės. Šio tyrimo duomenys bus panaudoti rengiant nacionalinę programą prieš rasizmą, ksenofobiją ir netoleranciją.
Socialinių tyrimų instituto Etnosociologijos skyrius jau ne vienerius metus atlieka etniškumo ir modernaus nacionalizmo studijas, nagrinėdamas tautinių mažumų ir naujųjų diasporų adaptacijos, etninės tolerancijos, migracijos problemas. Pagrindiniai Etnosociologijos skyriaus vykdyti projektai: 31.
1998–2003 metais atliktas tyrimas „Lietuvos etninių grupių adaptacijos kontekstas ir eiga“. Analizuoti didžiausių Lietuvos etninių grupių (lietuvių, rusų, lenkų) ir istorinių diasporų (žydų, totorių) posovietinės adaptacijos ypatumai. Atliktas empirinis tyrimas lygina skirtingų etninių grupių narių tapatybę, savo padėties vertinimą, socialinių ryšių ratą, visuomeninį aktyvumą. Projekto autoriai siekė išplėsti mažumų integracijos sampratą, išanalizuodami daugiau adaptacijos variacijų. Vykdant šį projektą, parengtos 3 monografijos ir mokymo priemonės, 10 mokslinių straipsnių, surengtas tarptautinis seminaras (1998 metais), perskaityti pranešimai tarptautinėse ir Lietuvos konferencijose; 31.
2002–2003 metais įgyvendintas projektas „Etninės diskriminacijos atpažinimas ir prevencija“. Tikslas – aptarti etninės diskriminacijos ir etninio nepakantumo apraiškas, jų įvertinimo būdus, tarptautinių dokumentų svarbą Lietuvai. Daugiau dėmesio skirta romų bendruomenei, jų problemoms – įsidarbinimo, būsto, viešųjų paslaugų ir kitokioms; 31.
2003 metais pradėtas įgyvendinti projektas „Tautinių mažumų savijauta integruojantis į Europą“. Siekiama nustatyti, kokią reikšmę Europos integracijos procesas turi Lietuvos tautinėms mažumoms, kokie veiksniai formuoja jų nuostatas ir vertinimus. Savo pobūdžiu šis tyrimas artimas monitoringui – stebima, ar ši gyventojų grupė dalyvauja pagrindiniuose šalies gyvenimo procesuose ir kokiu būdu. Pagrindinės tyrimo kryptys: tautinių mažumų nuostatų dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje kaitos analizė, narystės Europos Sąjungoje ir Europos integracijos suvokimas (artikuliavimas), nuomonės formavimosi veiksnių analizė. Atliktas Lietuvos tautinių mažumų tyrimas. Numatyta parengti šio tyrimo ataskaitą, surengti tarptautinę konferenciją, išleisti straipsnių rinkinį (2004 metais); 31.
2002–2004 metais įgyvendinamas tarptautinis projektas „Viešojo sektoriaus etninė struktūra, nelygybė ir valdymas“. Projektą įgyvendina 26 valstybės, jį koordinuoja Jungtinių Tautų Socialinio vystymo tyrimo institutas (Ženeva). Duomenys bus viešai paskelbti 2004 metais. Projektas keleto etapų. Pirmiausia tyrėjai pateikia bendrą etninių grupių pasiskirstymo struktūrą, vėliau analizuoja nelygybę formuojant šių pagrindinių vyriausybinių ir kitų biurokratinių institucijų – vyriausybės, parlamento, politinių partijų ir kitų – personalą. Nors daugiausia dėmesio skiriama viešajam sektoriui, stengiamasi nagrinėti nelygybę, susijusią su pajamomis, turtu, švietimu ir darbo rinkos segmentacija. Nagrinėjama, kiek viešojo sektoriaus netolygumus lemia ar stiprina platesnis visuomenės kontekstas, kaip pagrindinėse viešosiose institucijose atsispindi visuomenės etniniai netolygumai. Aptariamos etninės poliarizacijos problemos, etninių mažumų lygios galimybės arba įtraukimas į formuojamą vyriausybių ir kitų valdžios institucijų personalą, reprezentatyvumas ar netolygumas skirstant pareigas, pozicijas, jį lemiantys veiksniai. Antroji projekto dalis susijusi su viešosios politikos klausimais, siekiant aptarti galimas reformas, padėsiančias valdyti politinę konkurenciją ir pliuralizmą viešajame sektoriuje.
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento iniciatyva atlikti šie sociologiniai tyrimai: 2001 metais – romų, gyvenančių Vilniaus taboruose, sociologinis tyrimas (atliko Darbo ir socialinių tyrimų institutas); 2000 metais – „Etniškumo studijos: teoriniai samprotavimai ir empiriniai tyrimai“ (atliko Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas); 1997 metais – „Rytų Lietuva ir valstybinė kalba“ (atliko Nacionalinių tyrimų centras).
Kultūrinių bendrijų studijų centras Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įsteigtas 1999 metais. Tai turbūt vienintelis pasaulyje centras, kurio veikla susijusi tik su tomis kultūromis, kurios neturi valstybės ar suverenumo statuso, – romų (čigonų), karaimų, sentikių, totorių, jidiš. Pagrindiniai Kultūrinių bendrijų studijų centro tikslai – sukurti naujas akademines studijų programas, tyrinėti ir dėstyti minėtų mažumų istoriją ir kultūrinį palikimą. Tokios studijos skatina toleranciją ir pagarbą tautinėms mažumoms, padeda atsisakyti išankstinių neigiamų nuostatų ir stereotipų. Kultūrinių bendrijų studijų centras sukaupė per 1000 knygų biblioteką, kuri yra kataloguota ir prieinama ne tik studentams ir dėstytojams, bet ir plačiajai visuomenei. Tyrinėjimų kryptys: jidiš kultūra, kalba ir istorija; Lietuvos romų (čigonų) bendruomenės socialinė struktūra, paprotinės teisės normos, lyčių vaidmenys ir kiti romų etnokultūros bruožai; Lietuvos sentikių kultūrinis paveldas; Lietuvos totorių istorija ir etnografija; Lietuvos karaimų kultūra. Kultūrinių bendrijų studijų centras nuolat organizuoja renginius, supažindinančius akademinę ir plačiąją visuomenę su bevalstybėmis kultūromis. Atviri seminarai, skirti atskirai tautinei mažumai, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete rengiami kiekvieną savaitę. Šie renginiai sulaukia nemažo susidomėjimo. Kultūrinių bendrijų studijų centras 2000 m. gruodžio 7–9 d. ir 2002 m. gruodžio 4–6 d. surengė 2 tarptautines mokslines konferencijas, skirtas bevalstybėms kultūroms. 2001 metais prie Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto įsteigtas Vilniaus jidiš institutas, kuris remia Kultūrinių bendrijų studijų centro jidiš studijų programą. 2002–2003 metais institutas sukaupė 2978 knygų biblioteką, atliko knygų katalogavimo darbus. Institucijos duomenų bazėje sukaupta 4500 adresų (institucinių ir asmeninių), sukurta interneto svetainė www.yidishvilnius.com, pradėjo veikti elektroninė svečių knyga. Vilniaus jidiš institutas nuolat vykdo šviečiamuosius, mokslinius ir kultūrinius projektus, kurių tikslas – jidiš kultūros pažinimas ir sklaida, tyrimai ir studijos. 2002 ir 2003 metų vasarą Vilniaus jidiš institutas organizavo jidiš menų festivalius, kurių metu vyko jidiš filmų festivaliai, 2002 metais surengti jidiš muzikos koncertai, teminiai vakarai, skirti jidiš poezijai ir muzikai. Lietuvos leidyklos išleido 2 knygas D.Katzo „Lithuanian Jewish Culture“ ir Š.Liekio „A State within a State Jewish Autonomy in Lithuania“. Institutas organizuoja tarptautinę jidiš akademinę vasaros programą, vasaros tarptautinius jidiš kalbos ir kultūros kursus, lingvistines ekspedicijas Šiaurės Vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje, kas savaitę – viešus akademinius seminarus. 2 STRAIPSNIS Konvencijos taikymas
Atsakydami į Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamosiose išvadose pareikštą susirūpinimą (10 paragrafas), pateikiame informaciją apie konvencijos tiesioginį taikymą Lietuvos teisinėje sistemoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalis numato pagrindus, kuriais vadovaujantis ratifikuojamos tarptautinės sutartys. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis numato, kad sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių privalomumas: „
Įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti.
Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.“.
Be to, 1969 metų Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių 26 straipsnyje įtvirtinta bendrosios tarptautinės teisės norma – principas pacta sunt servanda, reiškiantis, kad kiekviena įsigaliojusi sutartis yra jos šalims privaloma ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti.
Lietuvoje tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis grindžiamas monistiniu principu, t.y., pripažįstama tiesioginė tarptautinės ir nacionalinės teisės sąveika. Taigi tarptautinės sutartys yra tiesiogiai taikomos Lietuvos teisinėje sistemoje, tačiau pagal sutarties pobūdį papildomi teisės aktai, kurių reikia jų įsigaliojimui ir vykdymui užtikrinti, gali būti priimti. Tarptautinės konvencijos tiesioginio taikymo teisme įstatymai atskirai nereglamentuoja, palikdami tai teismų praktikai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 1995 m. spalio 17 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodyta, kad ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys tampa sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir kartu turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismų praktikoje pasitaikė pavyzdžių, kai tarptautinės konvencijos, konkrečiai Europos žmogaus teisių konvencija, buvo tiesiogiai taikomos teisme. Pažymėtina, kad Konvencija dėl rasinės diskriminacijos panaikinimo, Lietuvai įsigaliojusi 1999 m. sausio 9 d., yra tiesioginio taikymo sutartis, tačiau jos pagrindu dar nėra suformuotos teismų praktikos. Diskriminaciją draudžiančios nuostatos
Papildant Lietuvos Respublikos įžanginiame pranešime pateiktą informaciją apie konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje numatytų įsipareigojimų įgyvendinimą, pažymėtina, kad pagrindiniai Lietuvos įstatymai įtvirtina diskriminaciją dėl rasės draudžiančias nuostatas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybės institucijas ar pareigūnus principas: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“. Pažymėtinas ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 6 straipsnis, skelbiantis: „Įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar kitų aplinkybių.“.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.76 straipsnis reglamentuoja diskriminacijos draudimą: draudžiama teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo vykdymo vadovaujantis asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principas: „Teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisydami jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, kitų aplinkybių.“.
Baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas, susijusias su rasine ar kitokia diskriminacija, numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnis: „Diskriminavimas dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės. Tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.“.
Rasinę diskriminaciją draudžia ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriame numatyta, kad darbo santykiams taikomas darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, principas.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 punktas įtvirtina lygių galimybių švietimo sistemos principą: „Švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmenų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują.“.
Pažymėtina, kad 2002 metų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas nebenumato nuostatos dėl pilietybės nesuteikimo asmenims, sergantiems ypač pavojingomis infekcinėmis ligomis. Šis įstatymas nenumato ir jokių apribojimų, susijusių su diskriminacija dėl rasės, tautybės, kilmės ar kitais pagrindais, įgyjant, suteikiant, išsaugant ar netenkant pilietybės.
Be to, priėmus Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2, 3, 6, 9, 12, 13, 17, 23, 24, 25, 26, 28, 29, 32, 34, 35, 41, 55, 58, 62, 63, 64, 86, 88 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, nuolatiniams savivaldybių gyventojams suteikta teisė rinkti ir būti renkamiems į savivaldybių tarybas.
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme (1994 m. liepos 19 d. Nr. I-552) įtvirtintas sveikatos sistemos veiklos principas, numatantis asmenų teisę turėti kuo geresnę sveikatą, nesvarbu, kokios jis būtų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, socialinės padėties ir profesijos.
Paminėtinas ir Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (1996 m. spalio 3 d. Nr. I-1562), kurio 3 straipsnis, reglamentuojantis asmenų teisę į sveikatos priežiūrą, numato: „Sveikatos priežiūros įstaigose pacientų teisių negalima varžyti dėl jų lyties, amžiaus, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.“.
Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d., Nr. VIII-2048) 4 straipsnis nurodo, kad policija nešališkai gina visus asmenis, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisydama jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
1989 m. lapkričio 23 d. priimtas Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas. Šiame įstatyme tautinių mažumų sąvoka neapibrėžta. Įstatyme skelbiama, kad bet kokia diskriminacija rasės, tautybės, kalbos ar kitais su žmogaus tautybe susijusiais motyvais yra draudžiama ir baudžiama įstatymų numatyta tvarka. Lietuvoje, ne taip kaip kai kuriose kitose valstybėse, neapibrėžta, kurios tautinės bendrijos gali naudotis tautinės mažumos statusu. Faktiškai kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, laikantis save tautinei mažumai priklausančiu asmeniu, gali nustatytąja tvarka naudotis pats arba kartu su kitais visomis įstatymų teikiamomis garantijomis saugoti tautinį ir kultūrinį identitetą.
Pažymėtina, kad yra parengtas Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriame tautinė (etninė) mažuma apibrėžiama kaip grupė asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje ir laisva valia pasirinkusių priklausomybę ne lietuvių, o kitai tautai ar kuriai nors etninei grupei. Asmuo, priklausantis tautinei (etninei) mažumai, yra asmuo, laisva valia pasirinkęs priklausomybę kuriai nors tautinei mažumai, ar etninei grupei ir siekiantis išsaugoti savo tautos ar etninės grupės kultūrą – kalbą, tradicijas, papročius, tautinę ar etninę savimonę. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas parengė Lietuvos Respublikos etninės politikos koncepciją, kuri derinama tarp kompetentingų institucijų Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas
Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. lapkričio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą (Nr. IX-1826), kurio paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės, uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl asmens amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, išskyrus įstatymų numatytus: apribojimus dėl amžiaus; reikalavimą mokėti valstybinę kalbą; draudimą dalyvauti politinėje veikloje; dėl pilietybės taikomas skirtingas teises; specialias sveikatos apsaugos, darbo saugos, užimtumo, darbo rinkos priemones, siekiant asmenims su negalia sukurti ir taikyti integraciją į darbo aplinką užtikrinančias ir skatinančias sąlygas ir galimybes; specialias laikinąsias priemones, taikomas siekiant užtikrinti lygybę ir užkirsti kelią lygių galimybių pažeidimui dėl asmens amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų.
Įstatymas numato valdžios ir valdymo institucijų, švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų, darbdavio pareigą įgyvendinti lygias teises, taip pat lygių galimybių įgyvendinimo būtinybę vartotojų teisių apsaugos srityje. Pagal įstatymo 10 straipsnį skelbimuose priimti į darbą, valstybės tarnybą arba mokytis draudžiama nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos asmenims, neturintiems negalios asmenims, tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenims. Asmuo, manantis, kad jam buvo taikomi įstatyme nurodyti diskriminuojamieji veiksmai, arba tapęs priekabiavimo objektu, turi teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių. Įstatymo vykdymo priežiūra projekte pavesta lygių galimybių kontrolieriui Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo IV skyriuje nustatyta tvarka. Priėmus Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, sudaryta galimybė visiems asmenims, patyrusiems bet kokią tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją, kreiptis į lygių galimybių kontrolierių. Įstatymas įsigalios 2005 m. sausio 1 dieną.
Priėmus Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, įgyvendintos Europos Sąjungos direktyvos lygių galimybių srityje: 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo principą asmenims, nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės, ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus. Prieglobsčio ir pabėgėlių politika
Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis prieglobsčio suteikimo procedūrą, yra Lietuvos Respublikos įstatymas dėl pabėgėlio statuso (1995 m. liepos 4 d. Nr. I-1004). Įstatymo nuostatos suderintos su 1951 metų Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso ir Europos Sąjungos acquis prieglobsčio srityje, prieglobsčio prašytojų sulaikymo procedūros reglamentavimu bei alternatyvių sulaikymui priemonių nustatymu. 2002 m. vasario 6 d. įsigaliojo nurodytojo įstatymo pakeitimai, susiję su tėvų ir kitų teisėtų atstovų nelydimų nepilnamečių prieglobsčio prašytojų teisinės padėties reglamentavimu, t.y. nelydimiems nepilnamečiams nebetaikomos jokios specialios procedūros (saugios trečiosios valstybės, saugios kilmės valstybės, akivaizdžiai nepagrįstų prieglobsčio prašymų principų taikymas) ir tokių vaikų prieglobsčio prašymai nagrinėjami pirmiausia. Nelydimi nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai apgyvendinami Pabėgėlių priėmimo centre, kuriame jiems skiriama laikinoji globa.
Nagrinėjant prieglobsčio prašymą, taip pat vadovaujamasi Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (1998 m. gruodžio 17 d. Nr. VIII-978), kitais teisės aktais, detalizuojančiais nurodytųjų įstatymų reikalavimus, – vidaus reikalų ministro 2001 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 528 „Dėl Prašymų suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimo ir asmens dokumentų išdavimo tvarkos patvirtinimo“ ir 2002 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 294 „Dėl Užsieniečių prašymų išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo, nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir leidimų laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje įforminimo taisyklių patvirtinimo“.
Prieglobsčio suteikimas – tai leidimo gyventi (nuolat arba laikinai) Lietuvoje išdavimas ir socialinės pagalbos teikimas užsieniečiui, kuriam suteiktas prieglobstis. Prieglobsčiu gali naudotis užsieniečiai, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas arba išduotas leidimas laikinai apsigyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių (remiantis asmens negrąžinimo principu, dėl ligos, kai užsieniečiui būtina gydytis Lietuvoje, arba kitų priežasčių).
Prašymai suteikti pabėgėlio statusą raštu arba žodžiu gali būti pateikiami valstybės sienos perėjimo punkte Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, teritorinei policijos įstaigai, Užsieniečių registracijos centrui ar kitoms valstybės ar savivaldybių institucijoms ir įstaigoms.
Prašymai išduoti leidimą laikinai apsigyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių priimami Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose užsienyje arba Lietuvos Respublikos teritorinėse policijos įstaigose.
Jeigu taikoma prašymo nagrinėjimo skubos tvarka, užsieniečio prašymas suteikti pabėgėlio statusą turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per mėnesį nuo išvados dėl prašymo nagrinėjimo iš esmės gavimo Migracijos departamente dienos. Jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių per šį laikotarpį prašymo išnagrinėti negalima, jis nagrinėjamas bendra tvarka ir apie tai raštu pranešama Užsieniečių registracijos centrui. Jeigu taikoma prašymo nagrinėjimo bendra tvarka, užsieniečio prašymas suteikti pabėgėlio statusą turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo išvados dėl prašymo nagrinėjimo iš esmės gavimo Migracijos departamente dienos. Jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių per šį laikotarpį prašymo išnagrinėti negalima, Migracijos departamento vadovas gali nustatyti ilgesnį terminą, tačiau užsieniečio prašymo suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimo bendras terminas negali viršyti 12 mėnesių. Prašymas išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių pirmą kartą turi būti išnagrinėtas per 3 mėnesius, antrą ir trečią kartą – per mėnesį.
Prašymus suteikti prieglobstį pateikę užsieniečiai apgyvendinami Užsieniečių registracijos centre (pavaldus Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos), kol bus nustatyta prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės tvarka (sprendimas priimamas per mėnesį), taip pat tais atvejais, kai nusprendžiama šį prašymą nagrinėti skubos tvarka.
Pabėgėlių priėmimo centre (pavaldus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai) apgyvendinami užsieniečiai, jeigu nusprendžiama, kad prašymas suteikti prieglobstį bus nagrinėjamas iš esmės bendra tvarka, taip pat jeigu išnagrinėjus skubos tvarka prašymą suteikti prieglobstį priimamas teigiamas sprendimas ir užsieniečiui suteikiamas prieglobstis.
Užsieniečių registracijos centre teismo sprendimu apgyvendinami neteisėtai atvykę ar neteisėtai esantys Lietuvoje užsieniečiai, kurių nėra galimybės iš karto išsiųsti iš šalies.
Užsieniečių registracijos centre 2000 metais apgyvendintas 351, 2001 metais – 456, 2002 metais – 570, o per 2003 metų 9 mėnesius – 239 užsieniečiai. 2003 metų rugsėjo mėnesį centre gyveno 72 užsieniečiai: 18 prieglobsčio prašytojų ir 54 nelegalūs migrantai.
Pabėgėlių priėmimo centre gyveno: 2000 metų vasario mėnesį – 188 užsieniečiai iš 17 valstybių, daugiausia Afganistano ir Somalio, 2001 metų spalio mėnesį – 150 užsieniečių, daugiausia

(127)Rusijos piliečių, 2002 metų spalio mėnesį – 207 užsieniečiai, daugiausia

(166)Rusijos piliečiai.

Prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas skubos tvarka, kai jis akivaizdžiai nepagrįstas arba prašymu siekiama piktnaudžiauti prieglobsčio suteikimo procedūra. 2002 metais tik 10 procentų (2001 metais – 20 procentų) prašymų nagrinėti skubos tvarka.
Nagrinėjant užsieniečio prašymą iš esmės bendra tvarka, Migracijos departamentas išduoda užsieniečio registracijos pažymėjimą, suteikiantį teisę naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu, ir asmuo perkeliamas į Pabėgėlių priėmimo centrą (pavaldus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai). Migracijos departamentas prašymą suteikti pabėgėlio statusą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Jeigu Migracijos departamento sprendimu atsisakoma suteikti pabėgėlio statusą, šis sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo gavimo gali būti apskundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas, išnagrinėjęs skundą, gali jį patenkinti ir įpareigoti Migracijos departamentą suteikti pabėgėlio statusą.
Jeigu užsienietis pateikia prašymą išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, Migracijos departamentas turi išnagrinėti prašymą per 3 mėnesius nuo jo gavimo. Jeigu Migracijos departamento sprendimu atsisakoma išduoti leidimą laikinai apsigyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, užsienietis gali šį sprendimą per 7 dienas nuo supažindinimo su sprendimu apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas, išnagrinėjęs skundą, gali jį patenkinti ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių.
Visi per prieglobsčio suteikimo procedūrą priimti sprendimai gali būti skundžiami atitinkamiems Lietuvos Respublikos teismams. Nagrinėjant prašymus suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje ir išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, netaikomos specialios procedūros, taip pat neišskiriami afganų ir čečėnų tautybės užsieniečiai. Visiems prieglobsčio prašytojams galioja vienodos procedūros ir tie patys kriterijai. Tas pats pasakytina ir apie socialinės integracijos programų įgyvendinimą. Prieglobsčio suteikimo statistikos duomenys (1999–2003 metai) Metai Prašymų suteikti prieglobstį skaičius Priimtų sprendimų dėl prieglobsčio suteikimo skaičius suteiktas pabėgėlio statusas suteiktas prieglobstis dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių 1997 242 6 – 1998 159 28 – 1999 143 11 – 2000 303 15 80 2001 425 3 266 2002 546 1 287 2003 644 3 485 Iš viso 2462 67 1118 Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenys
Lietuvos Respublikos įstatymo dėl pabėgėlių statuso 17 straipsnio 1 dalyje nustatytos tokios prieglobsčio prašytojų teisės ir jiems teikiamos garantijos: 69.
gyventi Užsieniečių registracijos centre ar Pabėgėlių priėmimo centre, naudotis jų teikiamomis paslaugomis; 69.
tvarkyti ir notariškai įforminti dokumentus; 69.
naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba; 69.
gauti kompensaciją už naudojimąsi visuomeninio transporto priemonėmis; 69.
naudotis valstybės teikiamomis nemokamomis vertėjo paslaugomis; 69.
naudotis medicinos paslaugomis Užsieniečių registracijos centre ir Pabėgėlių priėmimo centre nustatyta tvarka; 69.
socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka kas mėnesį gauti piniginę pašalpą smulkioms išlaidoms.
Užsieniečių registracijos centre arba Pabėgėlių priėmimo centre gyvenančių šeimų vaikai turi teisę mokytis bendrojo lavinimo mokyklose.
Užsieniečių registracijos centre užtikrinama asmenų pirminė sveikatos priežiūra ir būtinoji medicinos pagalba su galimybe skiepytis. Patyrusiems kankinimus ir prievartą asmenims, nepilnamečiams, vienišoms motinoms ir senyviems asmenims organizuojama psichologo pagalba. Užtikrinamas asmenų, įtariamų susirgus pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimas ir hospitalizavimas. Sudarytos sąlygos lankytis Užsieniečių registracijos centro bibliotekoje, dalyvauti sporto varžybose, kultūros renginiuose, atlikti religines apeigas.
Užsieniečių registracijos centre vieno suaugusio užsieniečio maitinimui per parą skiriama 4,7 lito, vaikams – 5,3 lito. Užsieniečiams, pateikusiems prašymą suteikti pabėgėlio statusą, smulkioms išlaidoms kas mėnesį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto mokama 0,2 minimalaus gyvenimo lygio dydžio (25 litų) piniginė pašalpa.
Pagal statybinius higienos normatyvus vienam užsieniečiui Užsieniečių registracijos centre turi būti skiriami 5 kv. metrai gyvenamųjų patalpų. Šiuo metu gyvenančiųjų Užsieniečių registracijos centre gyvenamosios sąlygos atitinka šiuos reikalavimus.
Užsieniečių registracijos centre vienu metu galima apgyvendinti 500 užsieniečių. Užsieniečių registracijos centre 2000 m. sausio 31 d. atidarytas naujas pastatas, pastatytas PHARE lėšomis, skirtas apgyvendinti užsieniečiams, pateikusiems prašymus suteikti pabėgėlio statusą. Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinė integracija
Jeigu nusprendžiama, kad užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį bus nagrinėjamas iš esmės bendra tvarka, užsienietis iš Užsieniečių registravimo centro perkeliamas į Pabėgėlių priėmimo centrą ir jame apgyvendinimas, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo prašymo suteikti prieglobstį arba pasirašyta su savivaldybe arba nevyriausybine organizacija bendradarbiavimo sutartis dėl paramos socialinei integracijai teikimo ir jis išvyks į šios paramos teikimo vietą kurioje nors Lietuvos vietovėje. Taigi Pabėgėlių priėmimo centre gyvena tiek prieglobstį gavę užsieniečiai, tiek ir prieglobsčio prašytojai.
Pabėgėlių priėmimo centras, įsteigtas 1996 metais Jonavos rajono Ruklos gyvenvietėje, teikia centre gyvenantiems prieglobsčio prašytojams valstybės nustatytą paramą ir paslaugas. Centro steigėja – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 45 patvirtintus Pabėgėlių priėmimo centro nuostatus dar viena šio centro funkcija yra organizuoti ir įgyvendinti prieglobstį gavusių užsieniečių socialinę integraciją.
Pabėgėlių priėmimo centre 1998 metų rugsėjo mėnesį gyveno 197 užsieniečiai iš 12 valstybių, daugiausia Afganistano ir Somalio, 1999 metų spalio mėnesį – 208 užsieniečiai iš 12 valstybių, daugiausia Afganistano ir Somalio, 2000 metų vasario mėnesį – 188 užsieniečiai iš 17 valstybių, daugiausia Afganistano ir Somalio, 2001 metų spalio mėnesį – 150 užsieniečių, daugiausia

(127)Rusijos piliečių, 2002 metų spalio mėnesį – 207 užsieniečiai, daugiausia

(166)Rusijos piliečiai. Pabėgėlių priėmimo centro gyventojų struktūra Metai Vyrų (procentais) Moterų (procentais) Vaikų (procentais) 1998 51,5 13,8 34,7 1999 50,8 14,7 34,5 2000 55,7 13,7 30,6 2001 39,3 18 42,7 2002 44,2 18,8 37 Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 78. Pabėgėlių priėmimo centre prieglobsčio prašytojams sudarytos sąlygos lankyti nemokamus lietuvių kalbos kursus, kurie organizuojami valstybinės kalbos mokėjimo I kvalifikacinei kategorijai įgyti (kursų trukmė – 96 valandos). Užsieniečiai gali naudotis centre esančios bibliotekos paslaugomis ir visuomenės informavimo priemonėmis (televizija ir radijas), sportuoti, dalyvauti kultūros renginiuose, dirbti visuomenei naudingą darbą. Pagal galimybę centro gyventojams rengiami profesinės orientacijos ir perkvalifikavimo kursai. Pabėgėlių priėmimo centro gyventojai taip pat turi teisę atlikti religines apeigas, nepažeisdami kitą religiją išpažįstančių asmenų teisių. 79. Pabėgėlių priėmimo centre užsieniečių maitinimui per dieną lėšos skiriamos pagal šiuos normatyvus: 79.1. vienišam (-

ai)– 4,6 lito; 79.2. sutuoktinis (-ė) – 4,2 lito; 79.3. vaikui iki 18 metų – 4,2 lito; 79.4. nelydimam vaikui iki 18 metų – 4,6 lito. 80. Organizuojant Pabėgėlių priėmimo centro gyventojų profesinį orientavimą ir užimtumą, 2002 m. gruodžio 5 d. pasirašyta Jonavos darbo biržos ir Pabėgėlių priėmimo centro bendradarbiavimo sutartis dėl prieglobstį gavusių užsieniečių profesinio mokymo ir įdarbinimo. Periodiškai organizuojami centro gyventojų ir Jonavos darbo biržos atstovų susitikimai, kurių tikslas – supažindinti užsieniečius su padėtimi Lietuvos darbo rinkoje, turinčiomis paklausą profesijomis, galimybėmis persikvalifikuoti, įsidarbinti, taip pat darbo biržos užimtumo programomis. 81. Šiuo metu visiems Pabėgėlių priėmimo centro gyventojams rengiami Lietuvos visuomenės supratimo kursai. Užsieniečiai supažindinami su Lietuvos istorija, geografija, ekonomika, kultūra, analizuojami juos dominantys įstatymai ir kiti teisės aktai. 82. Valstybės parama prieglobstį gavusių užsieniečių socialinei integracijai teikiama pagal Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programą, kurios trukmė – 12 mėnesių. Ši programa vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 572 „Dėl Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos tvarkos patvirtinimo“. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis finansuojama individuali Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programa gali būti pratęsta dar iki 12 mėnesių, jeigu per nustatytą laiką jos ne dėl prieglobstį gavusio užsieniečio kaltės nepavyksta iki galo įgyvendinti. 83. Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programos kryptys yra šios: 83.1. laikinai apgyvendinti: programos įgyvendinimo laikotarpiu išnuomoti būstą, organizuoti būtiniausių baldų ir namų apyvokos reikmenų įsigijimą už vienkartinę įsikūrimo pašalpą (nuo 1250 litų vienam asmeniui iki 3750 litų šeimai). Integracijos laikotarpiu prieglobstį gavę užsieniečiai gali būti apgyvendinti: savivaldybių nuomojamose pagrindinio, manevrinio ar specialiojo butų fondo gyvenamosiose patalpose; įmonių, įstaigų ar organizacijų ir fizinių asmenų nuomojamose gyvenamosiose patalpose; globos (rūpybos) įstaigose ar globėjų (rūpintojų) gyvenamojoje vietoje; socialinės integracijos centruose; 83.2. organizuoti švietimą: prieglobstį gavusiems užsieniečiams suteikiama teisė mokytis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; organizuojamas ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų švietimas, suaugusiesiems – 190–290 valandų lietuvių kalbos kursai; 83.3. organizuoti užimtumą: prieglobstį gavę užsieniečiai vienodomis teisėmis su Lietuvos Respublikos piliečiais gali laisvai pasirinkti darbą arba imtis kitos įstatymų nedraudžiamos veiklos, jeigu įstatymai nenumato, kad tam privaloma sąlyga yra Lietuvos Respublikos pilietybė. Jeigu prieglobstį gavusiems užsieniečiams reikia valstybės pagalbos įsidarbinant, Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programai skirtomis lėšomis įgyvendinamos papildomos jų užimtumo organizavimo priemonės – pagalba įsidarbinant, persikvalifikuojant ir panašiai (plačiau – pranešimo 5 straipsnyje); 83.4. užtikrinti socialinę apsaugą: negalintys apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų prieglobstį gavę užsieniečiai socialinės integracijos laikotarpiu turi teisę kas mėnesį gauti pinigines pašalpas būtiniausioms reikmėms – maistui, drabužiams, higienos reikmenims, visuomeniniam transportui ir panašiai iš Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programai skirtų lėšų. Mėnesinė pašalpa būtiniausioms reikmėms – 121,5 lito; 83.5. užtikrinti sveikatos apsaugą: prieglobstį gavusiems užsieniečiams socialinės integracijos laikotarpiu organizuojama sveikatos priežiūra, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu ir kitais teisės aktais, siekiant užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir suteikti visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas; 83.6. informuoti visuomenę apie prieglobstį gavusius užsieniečius, siekiant užkirsti kelią jų izoliacijai, visuomenės ksenofobijai, skatinti toleranciją. 84. Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programos įgyvendinimą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavedimu koordinuoja ir kontroliuoja Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Minėtas departamentas priima sprendimus dėl prieglobstį gavusių užsieniečių įtraukimo į valstybės remiamą Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programą, sudaro su savivaldybėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis bendradarbiavimo sutartis dėl prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos, kontroliuoja šių institucijų vykdomą individualią socialinę integraciją, tam skiriamų lėšų naudojimą. Įgyvendinant šią programą, atsižvelgiama į kiekvienos grupės demografinę ir socialinę sudėtį, nustatomas užsieniečių turimų socialinių įgūdžių, išsimokslinimo lygis, profesinio orientavimo poreikis. 85. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2002 metais suteikė valstybės paramą socialinei integracijai į Lietuvos visuomenę 185 asmenims (planuota ją suteikti 69 asmenims visai 12 mėnesių trukmės programai). Parama skirta gyvenamųjų patalpų nuomai, lietuvių kalbos kursams, ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimui vaikų darželiuose ir mokymui bendrojo lavinimo mokyklose, sveikatos draudimui, vienkartinei įsikūrimo pašalpai. 86. Šiuo metu prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos klausimais Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentas bendradarbiauja su Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Marijampolės miestų ir Telšių rajono savivaldybėmis, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, viešąja įstaiga „Eupro“. Prieglobstį gavę užsieniečiai, kuriems suteikta valstybės parama socialinei integracijai, pagal kilmės valstybes Valstybė Prieglobstį gavusių užsieniečių, kuriems suteikta valstybės parama socialinei integracijai, skaičius 2000 metais 2001 metais 2002 metais 2003 metų I pusmetį Afganistanas 38 33 16 6 Rusijos Federacija 9 67 150 222 Iranas 6 6 – – Irakas 4 – 1 – Somalis – 13 10 2 Šri Lanka – 4 3 3 Pakistanas – 4 4 – Kongas – – 1 1 Kitos 3 2 1 – Iš viso 60 129 185 234 Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 87. Prieglobstį gavę užsieniečiai įstatymų nustatyta tvarka gali naudotis humanitarine ir kita pagalba. Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys gali steigti pagalbos pabėgėliams fondus, kurių veiklą gali remti ir kitos valstybės, tarptautinės organizacijos, fiziniai ir juridiniai asmenys. Prieglobstį gavę užsieniečiai Lietuvoje naudojasi visomis Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir įstatymų užsieniečiams nustatytomis teisėmis. Nuolat Lietuvoje gyvenantiems pabėgėliams prieinamos nuolatiniams šalies gyventojams įstatymų nustatytos socialinės garantijos: socialinė pašalpa, buto (individualaus gyvenamojo namo) šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensacija, laidojimo pašalpa ir kita. 88. Organizuojant prieglobsčio prašytojų, prieglobstį gavusių užsieniečių ir pabėgėlių švietimo, užimtumo ir profesinio orientavimo programų įgyvendinimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriasi ne tik šių asmenų išsimokslinimo ir turimų socialinių įgūdžių lygis, bet ir skirtingų lyčių atstovų galimybės lygiateisiškai dalyvauti darbo rinkoje. Tai lemia užsieniečių kilmės valstybių tradicijos, religiniai įsitikinimai, požiūris į moteris. Pabėgėlių priėmimo centro gyventojų apklausos duomenimis, apie 80 procentų užsieniečių yra tikintys. Tai įvairių religijų atstovai, tačiau didžiuma – musulmonai (63 procentai), 4,8 procento – budistai, 3,7 procento – stačiatikiai, 4 procentai – katalikai. 89. Didžiuma užsieniečių menko išsilavinimo ir neatitinka Lietuvos darbo rinkos reikalavimų. Be to, skirtingi ir užsieniečių tikslai: neretai prieglobsčio prašytojai ir prieglobstį gavę užsieniečiai neketina ilgam pasilikti Lietuvoje, todėl jų poreikis išmokti lietuvių kalbą ir įsidarbinti kur kas mažesnis negu kitų socialinių grupių atstovų. Užsieniečių teisinis statusas 90. Užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, kiti įstatymai ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. 91. Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. birželio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimus ir papildymus (Nr. IX-372), kurie daugiausiai susiję su teisine padėtimi užsieniečių, atvykstančių į Lietuvą pagal Europos sutartį, steigiančią asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės, pasirašytą 1995 m. birželio 12 d. Liuksemburge. Sutartimi siekiama užtikrinti laisvą asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą. Lietuvos pasirengimas narystei Europos Sąjungoje, teisės aktų suderinimas su Europos Sąjungos acquis migracijos srityje iš esmės pradėjo naują imigracijos politikos plėtros etapą. Įstatymas ir jo lydimieji teisės aktai įtvirtino galimybę Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams gauti leidimus laikinai apsigyventi Lietuvoje greičiau, supaprastinta tvarka ir ilgesniam laikui. Taip pat pažymėtina, kad supaprastinta Europos Sąjungos valstybės narės piliečių ir jų šeimos narių įdarbinimo tvarka. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai ir jų šeimos nariai, kurie ketina dirbti Lietuvoje pagal darbo sutartį, neprivalo įsigyti leidimo dirbti. 92. Pagrindiniai imigracijos politikos tikslai yra: 92.1. teisinėmis priemonėmis reguliuoti migracijos srautus – šalinti kliūtis asmenims laisvai judėti, kartu užkirsti kelią nelegaliai migracijai; 92.2. ugdyti valstybės tarnautojų, kurių darbas susijęs su migracija, administracinius gebėjimus; 92.3. stebėti ir analizuoti migracijos procesus; 92.4. analizuoti vykdomos migracijos politikos efektyvumą. 93. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų rasę, lytį, odos spalvą, kalbą, religiją, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ir socialinę kilmę, priklausymą tautinei mažumai, nuosavybę, gimimo vietą ar kitokią padėtį. 94. Užsieniečiams išduodami leidimai laikinai apsigyventi arba leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečiai, kurie ketina gyventi Lietuvoje ilgiau kaip 3 mėnesius per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmojo įvažiavimo dienos, arba pradėti dirbti ar verstis kita teisėta veikla, privalo gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas 1 metams, Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams gali būti išduotas iki 5 metų (išskyrus tuos atvejus, kai atvykstama studijuoti ar susijungia šeimos). Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas 5 metams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos ir veiksmų planai 95. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgyvendina 2 tautinių mažumų rėmimo programas – Tautinių mažumų bendruomenių kultūrinės veiklos rėmimo programą ir Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programą. 96. Tautinių mažumų bendruomenių kultūrinės veiklos rėmimo programoje numatytos priemonės, kuriomis siekiama diegti gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms, pilietines nuostatas, padėti išsaugoti tautinių mažumų tapatybę, kultūrą, išlaikyti Tautinių bendrijų namus ir remti jų veiklą, propaguojančią tautinių mažumų kultūrą, teikti paramą tautinių mažumų visuomeninei veiklai pagal jų parengtus projektus. Programa tęstinė, įgyvendinama nuo 1997 metų. Jos priemonėms įgyvendinti kasmet iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto skiriama 525 tūkst. litų. Šiai programai skirtomis lėšomis išlaikomi Tautinių bendrijų namai Vilniuje, kuriuose būstines turi 11 tautinių mažumų visuomeninių organizacijų. Jos nemokamai naudojasi patalpomis, komunalinėmis paslaugomis, ryšio priemonėmis. Kasmet šios programos lėšomis paramą gauna daugiau kaip 120 tautinių mažumų organizacijų parengtų kultūrinių ir švietėjiškų projektų, o nuo 2002 metų – 10 sekmadieninių tautinių mažumų mokyklų. Kasmet Tautinių bendrijų namuose rengiami nemokami valstybinės kalbos kursai socialiai remtiniems asmenims. Tautinių bendrijų namai nuolat rengia seminarus, konferencijas, apskritus stalus, kuriuose svarstomi tautinių mažumų apsaugos klausimai, įgyvendina kelis leidybos projektus, kurie taip pat iš dalies finansuojami Tautinių mažumų bendruomenių kultūrinės veiklos rėmimo programos lėšomis. 97. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 759 patvirtinta Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programa, kurios tikslas – sudaryti sąlygas romų etninei mažumai (ypač Vilniaus romų bendruomenei) integruotis į Lietuvos visuomenę. Kasmet programos priemonėms įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų skiriama apie 500 tūkst. litų. 98. Vykdant nurodytąją programą, 2001 metais didžiausioje romų gyvenamoje teritorijoje, Vilniaus Kirtimų gyvenvietėje, pastatytas Romų visuomeninis centras, kuriame plėtojama įvairi švietėjiška, kultūrinė ir visuomeninė veikla. Čia veikia 2 priešmokyklinio ugdymo klasės, kurias lanko 26 vaikai, vyksta valstybinės kalbos, kompiuterių ir siuvimo kursai paaugliams ir suaugusiesiems, choreografijos ir muzikos pamokos, veikia dailės ir tradicinio šokio būrelis. Centre dirba 12 darbuotojų, iš jų 6 romai. Dirba mokytoja, psichologas, socialinis darbuotojas, choreografas, dailės mokytoja, sporto treneris. Centre teikiamos teisinės konsultacijos. 2003 metais baigtas įrengti sanitarijos ir higienos centras, kuriame įsikūrė pirtis, įrengtos skalbimo mašinos. Centrą aptarnauja 2 romų tautybės asmenys. 99. Kaip įgyvendinamos nurodytojoje programoje numatytos socialinės-ekonominės priemonės, aptariama toliau, kur pateikiama informacija pagal konvencijos 5 straipsnį. 100. Stengiamasi išsaugoti unikalų romų kultūros ir lingvistikos paveldą. Vilniaus universitete, Kultūrinių bendrijų studijų centre, romani kalbą dėsto romė. Švietimo ir mokslo ministerija kartu su romų bendruomenės atstovais parengė romani kalbos vadovėlį, kuris padės rašytinės romani kalbos Lietuvoje pagrindus. Universiteto antropologai taip pat surinko vertingą medžiagą – Lietuvos romų gyvenimo istorijas, kurias artimiausiu metu rengiasi išleisti. Kuriamas filmas apie Lietuvos romus. Šie pavyzdžiai rodo, kad glaudesnis romų bendruomenės ir visuomenės dialogas išties gali sustiprinti jų socialinius ryšius ir didinti tarpusavio pasitikėjimą, bus atsisakyta vyraujančių stereotipų ir formuojamas abipusiškai teigiamas įvaizdis. 101. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas pradėjo rengti antrąjį programos etapą, kuris aprėps visos šalies romų bendruomenes. 102. Lietuva 2001 metais prisijungė prie Jungtinių Tautų vystymo programos ir Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro inicijuoto projekto „Žmogaus teisių stiprinimas“ (HURIST). Įgyvendinant projektą, parengtas Nacionalinis žmogaus teisių veiksmų planas, kurį patvirtino Lietuvos Respublikos Seimas. Įgyvendinant šį veiksmų planą, numatyta parengti, priimti ir pradėti įgyvendinti valstybinę kovos su netolerancija, rasizmu, ksenofobija ir homofobija programą ir veiksmų planą. Pirmasis programos ir veiksmų plano projektas jau parengtas ir aptartas per 2003 m. gruodžio 10 d. surengtą apskritąjį stalą, kuriame dalyvavo valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Minėta programa siekiama praktiškai pakeisti visuomenėje paplitusį diskriminuojamąjį požiūrį į rasines, etnines, seksualines ir religines mažumas, stiprinti kovą su diskriminacija ir netolerancija, puoselėti lygių galimybių principą. Programos prioritetai – analizuoti netolerancijos ir diskriminacijos prigimtį ir paplitimo priežastis bei mastą; tobulinti įstatymus ir praktinį pažeidžiamų visuomenės grupių teisių gynimo mechanizmą; remti organizacijas ir institucijas, kovojančias su diskriminacija; didinti visuomenės suvokimą apie netolerancijos ir diskriminacijos socialinę žalą, skirtingų visuomenės grupių įvairovės puoselėjimo naudą. 103. Kitos nurodytajame veiksmų plane numatytos priemonės žmogaus teisių apsaugai stiprinti susijusios su Konvencijos prieš rasinę diskriminaciją nuostatų įgyvendinimu, iš jų: 103.1. dalyvauti 2001–2006 metais Europos Sąjungos Antidiskriminacinių veiksmų programoje; 103.2. sujungti į vieną teisės aktą Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties ir Lietuvos Respublikos įstatymą dėl pabėgėlio statuso, taip užtikrinti vienodą prieglobsčio reglamentavimą; 103.3. parengti ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 4 straipsnio pakeitimą, numatantį, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai tiria ne tik piliečių, bet ir užsieniečių (įskaitant prieglobsčio prašytojus), nevyriausybinių organizacijų skundus; 103.4. parengti ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo papildymus, susijusius su užsieniečių atleidimu nuo žyminio mokesčio ir vertėjo paslaugų teikimu, siekiant garantuoti jų teisę kreiptis į teismą; 103.5. parengti ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimus ir papildymus, numatančius teisę į teisinę pagalbą ir užsieniečiams, nesantiems nuolatiniais Lietuvos gyventojais; 103.6. parengti ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikti socialinį aprūpinimą ir sveikatos priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimus, numatančius galimybę taikyti socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros garantijas ir užsieniečiams, kurie nėra nuolatiniai Lietuvos gyventojai; 103.7. inicijuoti šių tarptautinių konvencijų ratifikavimą: Tarptautinės darbo organizacijos 1949 metų konvenciją Nr. 97 „Migracija įsidarbinimo tikslais“ (atnaujinta) ir 1975 metų konvenciją Nr. 143 „Migrantai darbininkai (papildomos nuostatos)“; 1977 metų Europos konvenciją dėl darbo migrantų teisinio statuso; 1953 metų Europos konvenciją dėl socialinės ir medicininės pagalbos; 1990 metų Tarptautinę konvenciją dėl visų darbo migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos. 3 STRAIPSNIS 104. Lietuvoje nėra rasinės segregacijos ar apartheido. 1996 m. gegužės 1 d. Lietuvoje įsigaliojo 1948 metų Jungtinių Tautų konvencija dėl kelio užkirtimo genocidui ir baudimo už jį, taip pat Jungtinių Tautų konvencija dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Rasinė segregacija ir apartheidas laikomi nusikaltimais žmogiškumui. 105. Baudžiamąją atsakomybę už genocido nusikaltimą numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnis, skelbiantis: „Tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.“. Atsakomybė taip pat numatyta už bendrininkavimą ar kėsinimąsi atlikti šias veikas. 106. Šiuo atžvilgiu paminėtinas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis. „Tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką, dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėjo civilius ir juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą; sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė žmonių žūtį; prekiavo žmonėmis; deportavo gyventojus; kankino, žagino, įtraukė į seksualinę vergovę, vertė užsiimti prostitucija, priverstinai apvaisino ar sterilizavo; persekiojo kurią nors žmonių grupę ar bendriją dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė; žmones sulaikė, areštavo ar kitaip atėmė jų laisvę, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, ar nepranešė apie žmonių likimą arba buvimo vietą; vykdė apartheido politiką, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.“. 107. Kadangi naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., teismai dar neturi šių bylų praktikos. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2003 metų gegužės–rugpjūčio mėnesiais užregistruoti 9 nusikaltimai, numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje. Ikiteisminis tyrimas pagal minėtą straipsnį pradėtas dėl 1940–1953 metais vykdytos nusikalstamos veiklos, kadangi šis nusikaltimas neturi senaties termino, o baudžiamasis įstatymas turi retroaktyvią galią. 108. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatos, numatančios bausmę už diskriminaciją etniniu pagrindu sukeliančias veikas, aptariamos toliau, kur pateikta informacija pagal konvencijos 4 straipsnį. 4 STRAIPSNIS Informacija pagal 4 straipsnio (
a)punktą 109. Teikiant papildomą informaciją apie konvencijos 4 straipsnio (
a)punkte numatytų įsipareigojimų vykdymą, paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“. 110. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už tyčiojimąsi, niekinimą, neapykantos skatinimą ar kurstymą diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl rasės, tautybės, kalbos, kilmės ar tikėjimo, jeigu tai daroma viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudojant visuomenės informavimo priemonę: „Tas, kas viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomenės informavimo priemonę tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“. 111. Paminėtinas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už veiksmų, kuriais dėl rasės, tautybės, kalbos, kilmės, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba siekta suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves. 112. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 312 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už kapų išniekinimą dėl rasinių, nacionalinių ar religinių motyvų: „Tas, kas suardė ar kitaip išniekino kapą arba suniokojo paminklą, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Tas, kas atliko vandališkus veiksmus kapinėse arba dėl rasinių, nacionalinių ar religinių motyvų išniekino kapus, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.“. 113. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21412 straipsniu, draudžiama informavimo produkcija, propaguojanti nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, tokios produkcijos gaminimas, laikymas, platinimas arba viešas demonstravimas: „Spaudinių, vaizdo, garso ar kitokios produkcijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, gaminimas ar laikymas turint tikslą platinti, taip pat platinimas arba viešas demonstravimas – užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų su tokio pobūdžio gaminamos, laikomos, demonstruojamos ar platinamos produkcijos bei priemonių, iš esmės naudojamų tai produkcijai gaminti ar demonstruoti, konfiskavimu arba be tokių priemonių konfiskavimo. Tokios pat veikos, padarytos asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, – užtraukia baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų su tokios produkcijos bei priemonių, iš esmės naudojamų tai produkcijai gaminti ar demonstruoti, konfiskavimu arba be tokių priemonių konfiskavimo.“. 114. Tikslinga būtų paminėti ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. Nr. VIII-1905) 3 straipsnį, kuriame įtvirtinti visuomenės informavimo principai, numatantys, kad: „Viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi žurnalistų profesinės etikos normų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo tautinę kultūrą ir dorovę.“. Šio įstatymo 4 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Įstatymo 39 straipsnis numato, kad: „Reklamoje neturi būti žeminamas žmogaus orumas, taip pat neturi būti diskriminuojama dėl rasės, lyties ar tautybės, įžeidžiami religiniai jausmai ar politiniai įsitikinimai, skatinamas sveikatai bei aplinkosaugai žalingas elgesys.“. 115. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 20 straipsnis draudžia skelbti informaciją, kurioje kurstoma tautinė, rasinė ir religinė neapykanta. Įstatymo 47 straipsnyje nustatyta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija prižiūri, kaip platinamoje viešoje informacijoje laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą, šmeižtą ir dezinformaciją. Į šią komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys. Be to, kaip įgyvendinamos nurodytojo įstatymo nuostatos, prižiūri žurnalistų etikos inspektorius, kuris pagal kompetenciją nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Žurnalistų etikos inspektorius gali įspėti viešosios informacijos rengėjus ir platintojus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti, taip pat reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar platintojas nustatytąja tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją. 116. Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, 2001–2003 metais Lietuvos teismuose negauta ir nenagrinėta bylų dėl rasizmo ar antisemitizmo propagandos, neapykantos kurstymo. 117. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros duomenimis, 2000–2003 metais prokuratūrose pradėti 2 tyrimai dėl kurstymų prieš tautines grupes. Generalinio prokuroro pavaduotojas K.Betingis 2000 m. lapkričio 3 d. iškėlė baudžiamąją bylą pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d., 721 straipsnyje (kurstymas prieš tautinę, rasinę, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę). Ši baudžiamoji byla iškelta dėl 2000 m. spalio 18 d. dienraštyje „Lietuvos aidas“ išspausdintų straipsnių „Žydai, komunizmo teorija ir praktika“ (autorius Algirdas Statkevičius) ir „Ar žydai vėl valdys Lietuvą“ (autoriai Juozas Valionis, Viktorija Žygaitė, Paulius Stanonis). Per parengtinį tardymą atlikta ekspertizė, kurios išvadose nurodyta, kad straipsniuose nėra tiesioginių teiginių, kuriais būtų tyčiojamasi iš žmonių grupės (žydų) ar jie būtų niekinami, skatinama neapykanta jiems ar kurstoma smurtauti prieš juos, fiziškai susidoroti su jais dėl jų tautybės, kilmės, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Remiantis surinkta baudžiamosios bylos medžiaga ir gautomis ekspertizės išvadomis, 2001 m. spalio 3 d. priimtas nutarimas baudžiamąją bylą nutraukti nesant nusikaltimo sudėties. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje 2003 m. gegužės 2 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnį (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę). Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl 2003 m. balandžio 1 d. dienraštyje „Lietuvos aidas“ išspausdinto neegzistuojančios organizacijos Tarptautinio musulmonų centro pareiškimo „Alach akbar“, kuris gali būti vertinamas kaip kurstymas prieš tautinę, religinę žmonių grupę. Ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas. 118. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21412 straipsnis nuo jo įsigaliojimo 1997 metais pritaikytas 4 kartus. Iš jų vienu atveju (byla prieš „Lietuvio kalendoriaus“ leidėją Danutę Balsytę-Lideikienę) 2001 metų sausio mėnesį konfiskuotos leidybos priemonės ir dar neišparduotas „Lietuvio kalendoriaus“ tiražas. Kitose 3 bylose – „Lietuvos aido“ savininkui Algirdui Pilveliui už antisemitines publikacijas 2001 metais, „Žemaitijos parlamento“ leidėjui Justinui Burbai už antisemitines publikacijas 2003 metų rugsėjo mėnesį, interneto svetainę „Kavkaz center“ palaikiusios bendrovės „Elneta“ direktoriui už tautinės nesantaikos kurstymą – administracines nuobaudas skirti atsisakyta. 119. Kai kurie rasistinio pobūdžio incidentai – svastikos ir jas atitinkantys užrašai viešosiose vietose, per futbolo rungtynes ar sunkiosios muzikos koncertus skanduojami nacistiniai šūkiai, Hitlerio gimtadienio minėjimas, holokausto paminklų išniekinimas – Lietuvoje siejami su neformalia jaunimo grupuote skinhedais, kurie aktyviausi Vilniuje ir Klaipėdoje. Dėl savo veiksmų jie dažnai pakliūva į policijos akiratį ir ne vienas yra nubaustas baudžiamąja ar administracine tvarka, tačiau jų nusižengimai paprastai kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos pažeidimai. 120. Minėtų bylų tyrimą apsunkina keli faktoriai. Pirma, teismų praktika šiuo metu yra tokia, kad paprastai reikalaujama įrodyti įtariamųjų tiesioginę tyčią, t. y. kad jie sąmoningai norėjo sukurstyti priešiškumą kitos tautybės ar rasės žmonėms. Antra, bylose dėl tautinės nesantaikos kurstymo teismas remiasi eksperto išvada, tačiau nėra aiškiai apibrėžta, kokia institucija turi teikti eksperto išvadą esant rasizmo propagandai, todėl šį darbą atlieka nepakankamai kvalifikuoti ekspertai. Trečia, bylų tyrimą sunkina kai kurių radikalios pakraipos politikų ir visuomenės veikėjų spaudimas. 121. Daug problemų kelia internetu platinama informacija. Neigiamą jos turinio poveikį skatina anonimiškumas ir piktnaudžiavimas tuo, kad išties sudėtinga patraukti atsakomybėn už paskleistą informaciją. Elektroninėje žiniasklaidoje kiekvienam norinčiajam suteikiama proga pareikšti nuomonę, tačiau anonimiškumas labai dažnai skatina neetišką saviraišką ir elgesį. Problemą iš dalies mėgina spręsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“, kuriame įtvirtinta nuostata, kad už interneto tinklalapio turinį atsako to interneto tinklalapio įkūrėjas (valdytojas). Praktinio šios atsakomybės nustatymo ir sankcijos taikymo klausimas dar neišspręstas. 122. Tam tikrų priemonių prieš tautinę neapykantą kurstančius komentarus imasi kai kurie elektroniniu būdu platinamos viešosios informacijos rengėjai ir platintojai. Interneto naujienų svetainės leidėja uždaroji akcinė bendrovė „Delfi“ 2003 m. rugsėjo 24 d. pirmą kartą kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama ištirti tautinę neapykantą kurstančių komentarų atsiradimo aplinkybes ir inicijuoti tyrimą. 2003 m. rugsėjo 22–23 d., vykstant Lietuvos žydų genocido dienos renginiams, „Delfi“ išspausdino keletą rašinių šia tema („Lietuvoje minima žydų genocido diena“, „Litvakai ragina suteikti teisę turėti dvigubą pilietybę“, „R.Rivlinas: žydai neužmirš ir turto grąžinimo klausimo“, „Žydų žudynių vietoje Kneseto pirmininkas pateikė „istorines sąskaitas“ lietuviams“). Dalis šių rašinių komentarų, „Delfi“ redakcijos manymu, buvo neetiški ir kurstė tautinę neapykantą. Redakcija šiuos komentarus nuolat šalino iš naujienų svetainės, o vėliau nuspręsta kreiptis į teisėsaugos institucijas. Naujienų leidėja viešai pareiškė netoleruosianti komentarų, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kenkia „Delfi“ reputacijai. „Delfi“ leidėjai atsiribojo nuo neetiškų ir įžeidžiamų komentarų ir pažadėjo daryti viską, kad tokių komentarų „Delfi“ puslapiuose neliktų. Informacija pagal 4 straipsnio (
b)punktą 123. Teikdami papildomą informaciją apie konvencijos 4 straipsnio (
b)punkte numatytų įsipareigojimų vykdymą, pranešame, kad rasistines organizacijas kurti draudžia įvairūs teisės aktai, nustatantys visuomeninių ar kitokių organizacijų teisinį statusą. 124. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymo (galiojusio iki 2004 m. vasario 14 d.) 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad draudžiama steigtis ir veikti visuomeninėms organizacijoms, kurių tikslas arba veikimo būdai – prievarta nuversti ar pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką arba pažeisti Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą, propaguoti karą ir smurtą, autoritarinį ar totalitarinį valdymą, kurstyti rasinę, religinę, socialinę nesantaiką, varžyti žmogaus teises ir laisves bei atlikti veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos įstatymams ir visuotinai pripažintoms tarptautinės teisės normoms, veikti dėl kitų valstybių interesų, jeigu jie yra priešingi Lietuvos valstybės interesams. 125. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad draudžiama steigtis ir veikti politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kurių programiniuose dokumentuose propaguojama ar veikloje praktikuojama rasinė, religinė, socialinė klasinė nelygybė ir neapykanta, autoritarinio ar totalitarinio valdymo, valdžios užgrobimo prievarta metodai, karo ir smurto propaganda, žmogaus teisių bei laisvių pažeidimai, kitokios idėjos bei veiksmai, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ir nesuderinami su visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis. 126. Šias nuostatas pažeidžiančių organizacijų veikla gali būti teismo sprendimu sustabdoma, joms uždraudžiama naudotis visuomenės informavimo priemonėmis, disponuoti lėšomis ir turtu. Asmenims kyla ir administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21413 straipsnį: „Organizacijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, kūrimas arba dalyvavimas tokios organizacijos veikloje – užtraukia baudą nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, – užtraukia baudą nuo dešimties tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų.“. Praktikoje šis straipsnis nuo jo įsigaliojimo 1997 metais taikytas nebuvo. 127. Jeigu asmens veikoje buvo Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytų nusikalstamų veikų požymių, kyla baudžiamoji atsakomybė. Tada administracinė atsakomybė netaikoma, išskyrus tuos atvejus, kai asmens veikoje buvo ir administracinio teisės pažeidimo požymių, kurių neapima nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiai. 128. Teisingumo ministerija 1998 metais atsisakė įregistruoti Lietuvių nacionalsocialinės vienybės sąjungą, kaip visuomeninę organizaciją, o 2000 metais – tų pačių steigėjų steigiamą Lietuvių nacionalsocialinę partiją. Vienas iš atsisakymo registruoti motyvų – šių organizacijų įstatuose deklaruojamos tautinės nelygybės, nesantaikos bei nacionalizmo idėjos, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 29 straipsnių, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo 2 straipsnio, Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymo 3 straipsnio nuostatoms. Ministerijos atsisakymą registruoti teismas pripažino pagrįstu. Informacija pagal 4 straipsnio (
c)punktą 129. Teikdami papildomą informaciją apie konvencijos 4 straipsnio (
c)punkte numatytų įsipareigojimų vykdymą, pranešame, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principas. Be to, šis principas draudžia diskriminaciją, apibrėžiamą kaip draudimą varžyti visų asmenų teises ar teikti jiems privilegijas dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Konstituciniai vienodo elgesio ir nediskriminavimo principai atsispindi daugelyje įstatymų – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatyme (2000 m. spalio 12 d. Nr. VIII-2018), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855) ir kituose. 130. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi demokratinio valstybės administravimo principais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas objektyvumo principas, reiškiantis, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. 131. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad vienas pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. Tai reiškia, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių. 132. Valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir karjeros principais. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, vienas svarbiausių valstybės tarnautojų veiklos etikos principų yra teisingumas. Valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia. 133. Atsakydami į Komiteto prieš rasinę diskriminaciją 18 rekomendaciją, informuojame, kad Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos duomenimis, 2001 metais svarstytas Lietuvos Respublikos Seimo narys, išsakęs nepagarbių minčių apie žydų tautą, ir jo viešas pareiškimas dėl armėnų tautos. Etikos ir procedūrų komisija, išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko prašymą dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario pasakytų nepagarbių minčių Švedijos televizijai apie žydų tautą, nusprendė, kad tokie Lietuvos Respublikos Seimo nario vieši pareiškimai neetiški ir neatsakingi. Be to, Etikos ir procedūrų komisija nusprendė kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją su prašymu kreiptis į Švedijos televiziją dėl faktų, neatitinkančių tikrovės, paneigimo. 2001 metais to paties Lietuvos Respublikos Seimo nario nepagarbūs pareiškimai apie Armėnijos parlamentą televizijos tiesioginėje laidoje taip pat svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos. Minėta komisija nusprendė, kad tokie Lietuvos Respublikos Seimo nario pareiškimai sukėlė tautinę, socialinę neapykantą, o kurstydamas prievartą jis pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį. Be to, nuspręsta kreiptis į Valstybės saugumo departamentą ir Generalinę prokuratūrą, siekiant, kad būtų teisiškai įvertinti Lietuvos Respublikos Seimo nario veiksmai. 134. Be to, 2003 metais svarstyti dar vieno Lietuvos Respublikos Seimo nario pareiškimai apie čečėnų tautą ir islamą. Tokie pareiškimai Etikos ir procedūrų komisijos pripažinti nekorektiškais Lietuvoje gyvenančių tautinių ir religinių mažumų atstovų atžvilgiu, galėjo juos įžeisti. 5 STRAIPSNIS
a)Teisė būti lygiems prieš teismą ir visus kitus teisingumą vykdančius organus 135. Teisė kreiptis į teismą Lietuvos Respublikoje garantuojama visiems asmenims, gyvenantiems šalyje, nesvarbu, kokia jų rasė, spalva, kalba, įsitikinimai, lytis ir kita. 136. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje teigiama, kad asmenys, kurių teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši teisė, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, realizuojama tam tikra tvarka, kurią nustato specialūs įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymas ir kiti). Šiuose įstatymuose taip pat įtvirtinamas konstitucinis teisės kreiptis į teismą principas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalis), atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 2 dalis). Be to, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo vykdymo vadovaujantis asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu principas: „teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisydami jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, kitų aplinkybių“. 137. Teisę kreiptis į teismą įtvirtina ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Kodekso 44 straipsnio 3 dalis nustato, kad kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis turi teisę kreiptis į teismą, skųsdamasis, kad buvo neteisingai sulaikytas ar suimtas. Be to, minėto straipsnio 5 dalyje teigiama, kad kiekvienas kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per trumpiausią laiką. Tai turi atlikti nepriklausomas ir nešališkas teismas, remdamasis lygybės ir viešumo sąlygomis. 138. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinama asmens teisė lygiomis sąlygomis kreiptis į teismą. Minėto straipsnio 1 dalis asmeniui numato teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Taip pat pabrėžiama, kad teismas privalo užtikrinti, jog remdamasis lygybės ir viešumo sąlygomis bylą išnagrinės per trumpiausią laiką. Minėto įstatymo 6 straipsnis akcentuoja asmenų lygybę įstatymui ir teismui. Žmogaus teisės negali būti varžomos ar teikiama jam privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ir kitų aplinkybių. Įstatymo 6 straipsnyje numatyta, kad užsieniečiai ir asmenys be pilietybės turi tokias pačias teises į teisminę gynybą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, jeigu įstatymai ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. 139. Skundus dėl diskriminacijos etniniu pagrindu nagrinėja įvairios Lietuvos Respublikos valstybės institucijos ir įstaigos – teismai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai ir kiti viešojo administravimo subjektai. 140. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnyje numatyta, kad asmenims, kurie nemoka valstybinės lietuvių kalbos, užtikrinama teisė tardymo ir teisminiuose veiksmuose dalyvauti padedant vertėjui. 141. Šiuo atžvilgiu paminėtinas ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 8 straipsnis, teigiantis, kad asmenims, kurie dalyvauja teismo procese ir nemoka lietuvių kalbos, garantuojama teisė į nemokamas teismo teikiamas vertėjo paslaugas. Tokia teisė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 11 straipsnyje, kuriame teigiama, kad asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Ši teisė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 8 straipsnyje. Už vertėjo paslaugas per teismo posėdį atlyginama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. 142. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 8 straipsnyje, reglamentuojančiame proceso kalbą, teigiama, kad lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ar paaiškinimus, paduoti prašymus bei skundus, kalbėti teisme gimtąja ar kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat supažindinami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis šio kodekso nustatyta tvarka. Bylos dokumentai, kurie šio kodekso nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. 143. Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 7 dalis numato, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis.
b)Teisė į asmens saugumą ir valstybės apsaugą nuo smurto ir kūno sužalojimo, padaryto Vyriausybės pareigūno, atskirų asmenų, grupės ar įstaigos 144. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žmogaus laisvės neliečiamybę, asmens neliečiamybę, žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybę, būsto neliečiamybę, nuosavybės neliečiamybę. 145. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintas jų teises ir laisves. 146. Asmens teisę į saugumą užtikrina Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ir kiti įstatymai, numatantys atsakomybę už įstatymų draudžiamą veiklą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-965) ir kiti įstatymai numato saugumo užtikrinimo priemones ir jas vykdančius policijos ir kitus pareigūnus. 147. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatomos kardomosios priemonės, kurios gali būti taikomos įtariamiesiems, siekiant užkirsti galimą neteisėtą poveikį nukentėjusiesiems ar liudytojams, taip pat kitų nusikalstamų veikų padarymui. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas nurodo, kad policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais. Įstatymas numato neatidėliotinus policijos veiksmus gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką, kitas policijos funkcijas užtikrinant viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatyme (1996 m. vasario 13 d. Nr. I-1202) numatyta, kad tiriant bylas dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų liudytojams, nukentėjusiesiems ar kitiems įstatyme išvardytiems asmenims, kuriems gresia pavojus gyvybei, sveikatai, jų turtui ar kitoms konstitucinėms teisėms ir laisvėms, gali būti taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės: fizinė apsauga, asmens gyvenamosios vietos, asmens duomenų, išvaizdos pakeitimas, šaunamojo ginklo išdavimas ir kitos. 148. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas (2002 m. gegužės 21 d. Nr. IX-895) nustato asignavimų dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiradusiai žalai atlyginti skyrimo tvarką. Jame aptariamai atvejai, kai atlyginama žala dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo.
c)Politinės teisės, ypač teisė dalyvauti rinkimuose – balsuoti ir iškelti savo kandidatūrą 149. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja visų Lietuvos Respublikos piliečių lygybę naudojantis politinėmis teisėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnis pabrėžia, kad visi piliečiai turi teisę dalyvauti savo šalies valdyme tiek tiesiogiai, tiek per išrinktus atstovus. Šiame straipsnyje nustatyta piliečių teisė lygiais pagrindais stoti į valstybės tarnybą. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnis numato, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. 150. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalis numato peticijų teisę. Šią teisę įtvirtina Lietuvos Respublikos peticijų įstatymas (1999 m. liepos 7 d. Nr. VIII-1313). Peticiją gali pateikti ne jaunesni kaip 16 metų Lietuvos Respublikos piliečiai, Lietuvoje nuolat gyvenantys užsieniečiai arba jų grupės. Peticija – tai raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę ar savivaldybės institucijas su reikalavimais ar pasiūlymais spręsti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo, valstybės ir savivaldybės institucijų reformavimo, kitus svarbius visuomenei, savivaldybėms ar valstybei klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą. 151. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnis nustato, kad svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Piliečių teisę dalyvauti referendume ir jį inicijuoti, šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas (2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-929), kuriame teigiama, kad dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais: visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės ir slapto balsavimo. Referendume turi teisę dalyvauti piliečiai, sukakę 18 metų. Referendume nedalyvauja piliečiai, teismo pripažinti neveiksniais. Piliečiai dalyvauja referendume lygiais pagrindais, tiesiogiai ir asmeniškai. Piliečių teisių dalyvauti referendume negalima varžyti dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę turi 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių arba Lietuvos Respublikos Seimas. Rinkimai 152. Teisę asmenims dalyvauti rinkimuose Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (1992 m. liepos 9 d. Nr. I-2721), Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas (1992 m. gruodžio 22 d. Nr. I-28), Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (1994 m. liepos 7 d. Nr. I-532), Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas (2003 m. lapkričio 20 d. Nr. IX-1837). Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 ir 3 straipsniuose įtvirtinta visuotinė ir lygi rinkimų teisė. Įstatymas nustato, kad rinkimų teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Rinkimuose negali dalyvauti piliečiai, teismo pripažinti neveiksniais. Piliečiams nustatyti tam tikri kandidatavimo į Lietuvos Respublikos Seimo narius apribojimai, tačiau bet kokie tiesioginiai ar netiesioginiai aktyvios rinkimų teisės apribojimai dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, nacionalinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio draudžiami. Minėtus visuotinės ir lygios rinkimų teisės principus įtvirtina ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas, ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas. 153. Rinkimų į Europos Parlamentą teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Balsuoti ar būti kandidatu tuose pačiuose rinkimuose galima pasirinktinai tik vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai negali balsuoti ar būti kandidatais, jeigu neturi balsavimo teisės kilmės valstybėje narėje. Europos Parlamento nariu Lietuvoje gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat Lietuvoje gyvenantis Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų ir nėra kandidatas į Europos Parlamentą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Nuolat gyvenančiu Lietuvoje laikomas Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris deklaravo gyvenamąją vietą ir kurio duomenys apie gyvenamąją vietą įrašyti gyventojų registre, kol iki rinkimų yra likusios 65 dienos. Į Europos Parlamentą negali būti renkami asmenys, kurie iki nustatytosios dienos nėra baigę atlikti bausmės pagal teismo nuosprendį arba kuriems iki nustatytosios dienos nėra pasibaigęs teismo nustatytas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Į Europos Parlamentą negali būti renkami asmenys, rinkimų dieną atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, iki nustatytosios dienos neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų mokami pareigūnai, kiti statutiniai valstybės tarnautojai. Balsuoti ar būti kandidatais negali asmenys, kurie rinkimų komisijų prašymu atsisako deklaruoti, ar jie atitinka šio straipsnio reikalavimus. Kiti tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybių narių piliečių rinkimų teisės apribojimai – dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, tautinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, veiklos rūšies ir pobūdžio – draudžiami. 154. Lietuvoje sudarytos visos sąlygos tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims dalyvauti politiniame gyvenime. Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 82 straipsnio 2 dalį partijos, politinės organizacijos kandidatų sąrašas gali gauti tarybos narių mandatų tada, jeigu gavo ne mažiau kaip 4 procentus, o koalicijos kandidatų sąrašas – ne mažiau kaip 6 procentus rinkėjų balsų. Lietuvoje yra kelios tautiniu pagrindu sukurtos partijos (Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Lietuvos rusų sąjunga, Lietuvos lenkų liaudies partija, Politinė partija rusų aljansas, Lietuvos piliečių aljansas), kurios dalyvauja Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimuose. Po 2000 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų 3 atstovus Lietuvos Respublikos Seime turi Lietuvos rusų sąjunga, 2 – Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Per 2002 m. gruodžio 22 d. vykusius savivaldybių tarybų rinkimus 4 tautinių mažumų politinės organizacijos – Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Lietuvos rusų sąjunga, Politinė partija rusų aljansas, Lietuvos lenkų liaudies partija – gavo savivaldybės tarybos narių mandatų. Be to, tautinėms mažumoms priklausantys asmenys sėkmingai dalyvauja ir kitų politinių organizacijų, kurios nėra sukurtos tautiniu pagrindu, veikloje. Išrinktų Lietuvos Respublikos Seimo, savivaldybių tarybų narių pasiskirstymas pagal tautybę Tautybė 1996 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai 1997 m. kovo 23 d. savivaldy-bių tarybų rinkimai 2000 m. kovo 19 d. savivaldy-bių tarybų rinkimai 2000 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai 2002 m. gruodžio 22 d. savi-valdybių tarybų rinkimai Iš viso Armėnas (-ė) 1 1 Baltarusis (-ė) 4 2 3 9 Italas (-ė) 1 1 Karaimas (-ė) 1 1 Latvis (-ė) 1 1 2 Lenkas (-ė) 2 42 45 6 42 137 Lietuvis (-ė) 113 1273 1350 119 1351 4206 Rusas (-ė) 3 18 32 7 37 97 Ukrainietis (-ė) 6 6 6 18 Vokietis (-ė) 1 1 2 Žydas (-ė) 1 2 2 5 10 Nepateikė duomenų 18 112 122 9 114 375 Iš viso 137 1459 1562 141 1560 4859 Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys Teisė rinkti į savivaldybių tarybas nuolat gyvenantiems užsieniečiams 155. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo teisė dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose suteikta ne tik Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams, bet ir kitiems nuolatiniams administracinio vieneto gyventojams (užsienio valstybių – ne Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams, asmenims be pilietybės). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnis nustato aktyviąją rinkimų teisę, t.y. teisę rinkti savivaldybių tarybų narius, ir pasyviąją rinkimų teisę, t.y. teisę būti išrinktais savivaldybės tarybos nariais. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 6, 9, 12, 13, 17, 23, 24, 25, 26, 28, 29, 32, 34, 35, 41, 55, 58, 62, 64, 86, 88 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme vietos rinkimų teisės detalizuotos. Suteikus teisę savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvauti visiems nuolatiniams administracinio vieneto gyventojams, užtikrinama visų gyventojų galimybė įgyvendinti savivaldos principus ir dalyvauti vietos bendruomenės gyvenime. 156. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad draudžiami bet kokie ne įstatymų nustatyti tiesioginiai arba netiesioginiai nuolatinių tos savivaldybės gyventojų rinkimų teisės apribojimai dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, tautinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio. 157. Visi savivaldybės bendruomenės nariai turi ir kitų galimybių aktyviai dalyvauti tvarkant vietos viešuosius reikalus. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (1994 m. liepos 7 d. Nr. I-533) 30 straipsnio 5 dalį seniūnijoje iš gyvenamųjų vietovių bendruomenės atstovų gali būti sudaroma patariamoji visuomeniniais pagrindais dirbanti seniūnijos taryba. Visiems gyventojams sudarytos galimybės tapti seniūnijos tarybos nariais ir aktyviai įsitraukti į įvairių jiems reikšmingų reikalų tvarkymą. Dalyvavimas valstybės tarnyboje 158. Asmens teisė lygiais pagrindais dalyvauti valstybės valdyme, valstybės tarnyboje numatyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme. Minėto įstatymo 9 straipsnis nustato bendruosius reikalavimus asmenims, norintiems dalyvauti valstybės tarnyboje: asmenys t

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.