Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1, 9, 10 dalių, 13 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 7 dalies ir 22 straipsnio 3

Byla Nr. 14/02 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO 2 DALIES, 8 STRAIPSNIO 1, 9, 10 DALIŲ, 13 STRAIPSNIO 2 DALIES, 18 STRAIPSNIO 7 DALIES IR 22 STRAIPSNIO 3, 6, 7 DALIŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2005 m. gegužės 13 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Gintarui Steponavičiui ir Raimondui Šukiui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėjai Neringai Azguridienei ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vyresniajam patarėjui Dariui Karveliui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu bei 54 straipsnio 3 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2005 m. balandžio 5-6 d. ir 2005 m. gegužės 10 d. išnagrinėjo bylą Nr. 14/02 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti:

Konstitucinis Teismas nustatė:

I Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

II Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Ginčijamos Medžioklės įstatymo 7, 13 ir 18 straipsnių nuostatos įtvirtina medžioklės privačiuose žemės sklypuose leidžiamumo prezumpciją, kuri gali nepagrįstai apriboti savininkų teises laisvai naudotis savo privačiu turtu. Laukinių gyvūnų šaudymas ir gaudymas yra objektyviai pavojingi veiksmai ne tik sklypo, kuriame vyksta medžioklė, pasėliams ir miškui, bet ir miške esantiems asmenims. Pagal Medžioklės įstatymą šie pavojingi veiksmai privačiame sklype gali būti atliekami savininkui nežinant apie konkrečius medžiojimo atvejus. Todėl, pareiškėjo manymu, prezumpcija, kad medžioti privačiuose sklypuose leidžiama iki uždraudimo, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintas savininkų teises. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalį žemės savininkas gali uždrausti medžioti privačiame sklype tik dėl galimos žalos miškui ar pasėliams, tačiau savininkas neturi galimybės medžioti uždrausti kitais pagrindais, pavyzdžiui, dėl asmenų saugumo ar asmeninių gyvūnų globos įsitikinimų. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu nepagrįstai yra apribojama konstitucinė nuosavybės teisė. Dėl to pareiškėjas abejoja, ar Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 13 straipsnio 2 dalyje ir 18 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, kad medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, nepagrįstai apriboja privačių savininkų teises naudoti medžioklei mažesnius nei 1000 ha medžioklės plotus ir varžo privačią medžioklės verslo iniciatyvą. Todėl pareiškėjas abejoja, ar ši Medžioklės įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario A Macaičio, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vyresniojo patarėjo D. Karvelio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiosios specialistės N. Azguridienės rašytiniai paaiškinimai.

Suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose pažymėta, kad sprendžiant ginčijamų Medžioklės įstatymo nuostatų konstitucingumo klausimą būtina remtis Konstitucijos 53 ir 54 straipsnių nuostatomis. Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalis įtvirtina valstybės ir asmenų pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Šios pareigos įgyvendinimo kryptis nustato Konstitucijos 54 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, aplinkos apsauga yra viešasis interesas, todėl nuosavybės teisių įgyvendinimas neturi prieštarauti valstybės politikos nuostatoms aplinkos apsaugos srityje.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, analizuojant ginčijamų Medžioklės įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui būtina atsižvelgti į jų sąveiką su kitomis šio įstatymo normomis, taip pat į atitinkamų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo specifiką. Pagal Medžioklės įstatymo 1 straipsnį šio įstatymo paskirtis yra nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu. Medžiojamoji gyvūnija, kaip laukinės gyvūnijos dalis, yra vienas iš įstatymais saugomų gamtos turtų, nes ji yra vieningos ekologinės sistemos dalis. Laukinei gyvūnijai, kaip aplinkos sudedamajai daliai, yra taikomi bendrieji aplinkos apsaugos principai: aplinkos apsauga yra valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga; viešieji ir privatūs interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti; neigiamo poveikio aplinkai mažinimas; gamtos išteklių racionalus ir kompleksiškas naudojimas.

Suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose pažymėta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Kartu pažymėta, kad laukinė gyvūnija, kaip nacionalinis turtas, priklauso visiems šalies gyventojams, t. y. visuomenei, ir valstybė gamtos išteklius valdo, naudoja ir jais disponuoja atsižvelgdama į visuomenės interesus ir jos pavedimu.

Suinteresuoto asmens atstovai pabrėžė, kad privačios žemės savininkas pagal Medžioklės įstatymą yra ne tik informuojamas apie medžioklės plotų vieneto sudarymą, bet ir turi galimybę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala. Seimo atstovų nuomone, sąvokos „žala miškui“ turinys gali būti suprantamas gana plačiai, ir miško (žemės sklypo) savininkas turi teisę uždrausti medžioti saugodamas savo nuosavybę ne tik nuo galimo neigiamo materialaus poveikio, bet ir nuo bet kokio neigiamo poveikio miškui (pavyzdžiui, jei būtų naikinama biologinė įvairovė). Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, tai patvirtina Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies taikymo praktika, parodžiusi, kad formuojant medžioklės plotų vienetus buvo patenkinti visi savininkų reikalavimai uždrausti medžioti jų žemėje, kad ir kokie būtų tų reikalavimų motyvai.

Pasak suinteresuoto asmens atstovų, ginčijamomis Medžioklės įstatymo normomis nustatytus nuosavybės teisės apribojimus lemia valstybės aplinkos apsaugos politika ir tikslai. Įstatymų leidėjas tam tikrus žemės sklypų savininkų teisių apribojimus Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtino atsižvelgdamas į visos visuomenės interesą (laukinės gyvūnijos racionalų naudojimą). Todėl, suinteresuoto asmens atstovų manymu, šios įstatymo nuostatos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims neprieštarauja.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims neprieštarauja ir Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 7 dalis, nes joje įtvirtintas atleidimo nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų principas.

Suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose taip pat pažymėta, kad medžioklės plotų vieneto sudarymo tikslas – užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą šių gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą. Medžiojamųjų gyvūnų populiacijų teritorinis valdymas ir tausojantis naudojimas įmanomas tik tokiu atveju, kai medžioklės plotų vienetai sutampa su šių gyvūnų natūralios migracijos teritorija. Taigi kuo didesnę teritoriją apima medžioklės ploto vienetas, tuo medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymas yra racionalesnis.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas minimalus medžioklės plotų vieneto dydis jokiu būdu nevaržo privačios verslo iniciatyvos. Kartu Seimo atstovai atkreipė dėmesį, kad asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti ir kad valstybė ūkinę veiklą reguliuoja derindama asmens ir visuomenės interesus. Seimo atstovų nuomone, ginčijama Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai neprieštarauja.

IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro A. Kundroto ir viceministro A. Vasiliausko, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojo I. Jarukaičio, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjo doc. V Pakalniškio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros docento A. Taminsko rašytiniai paaiškinimai, taip pat Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos tarybos raštas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Pasvalio skyriaus valdybos pirmininko J. Juozapaičio, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko S. Mizaro, Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos pirmininko R. A. Valiulio, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko A. Gaižučio raštai ir bendras Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko S. Mizaro, Lietuvos žemės savininkų sąjungos pirmininkės A. Venskūnienės bei Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos pirmininko R. A. Valiulio raštas.

V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai G. Steponavičius ir R. Šukys pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir pateikė papildomus paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Medžioklės įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio 1 d. (Medžioklės įstatymo 21 straipsnio 1 dalis), išskyrus 8 straipsnio 1, 2 bei 6 dalis ir 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įsigaliojusius 2003 m. balandžio 1 d. (Medžioklės įstatymo 21 straipsnio 3 dalis), ir 15 straipsnio 3 dalį bei 14 straipsnio 8 dalį, įsigaliojusias 2004 m. balandžio 1 d. (Medžioklės įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Medžioklės įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 6 straipsnis įsigalioja priėmus Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pakeitimo įstatymą. Seimas 2002 m. rugsėjo 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 3, 4, 6, 7, 11 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Taigi Medžioklės įstatymo 6 straipsnio taikymo pradžios data – 2003 m. sausio 1 d.

Seimas 2003 m. birželio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 6, 12 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė ir naujai išdėstė Medžioklės įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalį, 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 18 straipsnio 4 dalį.

Ginčijamose Medžioklės įstatymo nuostatose yra įtvirtinti tam tikri draudimai medžioti (7 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio 2 dalis), reglamentuojami medžioklės plotų vienetų dydžiai (8 straipsnio 1 dalis), taip pat yra nustatyta, kada neatlyginama medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala (18 straipsnio 7 dalis).

Tad ginčijamos Medžioklės įstatymo nuostatos dėl draudimų medžioti, medžioklės plotų vienetų dydžių ir medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos neatlyginimo negali būti sistemiškai nesusijusios su kitomis šio įstatymo nuostatomis, įvairiais aspektais reguliuojančiomis nurodytus visuomeninius santykius, t. y. medžioklės ir su ja susijusius santykius. Todėl būtina išsiaiškinti, koks yra ginčijamų Medžioklės įstatymo nuostatų santykis su kitomis šio įstatymo bei kitų įstatymų nuostatomis, reguliuojančiomis visuomeninius santykius, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusius inter alia su draudimais medžioti, medžioklės plotų vienetų dydžiais ir medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimu ar neatlyginimu. Be to, reikia išsiaiškinti ir atitikties Konstitucijai požiūriu įvertinti Medžioklės įstatymo nuostatų, skirtų užtikrinti perėjimą nuo ankstesniu teisiniu reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja susijusių santykių prie Medžioklės įstatymu nustatytu teisiniu reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja susijusių santykių, turinį.

II 1. Medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinio reguliavimo ištakos Lietuvoje siekia dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Medžioklei, jos organizavimui, inter alia medžioklės plotų formavimui bei tvarkymui, skirtų nuostatų buvo Kazimiero teisyne (1468 m.), Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1566 m.), Trečiajame (1588 m.) Lietuvos statutuose, Valakų įstatyme (1557 m.), Karališkųjų girių ordinacijoje (1639 m.).

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės aktuose medžioklė buvo traktuojama kaip feodalų išimtinė teisė, neatsiejama nuo jų nuosavybės teisės į žemę: feodalai šia teise jiems priklausančioje žemėje galėjo naudotis nekliudomi.

Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės teisės aktas, skirtas medžioklės ir su ja susijusiems santykiams reguliuoti, buvo poįstatyminis teisės aktas – Žemės ūkio ir valstybinių turtų ministerijos valdininkam aplinkraštis „Medžioklės laikinosios taisyklės“, žemės ūkio ir valstybinių turtų viceministerio paskelbtas 1920 m. birželio 15 d.

Seimas 1925 m. balandžio 3 d. priėmė Medžioklės įstatymą. Respublikos Prezidentas šį įstatymą paskelbė 1925 m. gegužės 9 d. Medžioklės įstatyme buvo nustatyti pagrindiniai medžioklės santykių reguliavimo principai. Pagal šį įstatymą teisė medžioti kuriame nors žemės plote priklausė to ploto valdytojui (1 z 1 posmas), o svetimame žemės plote medžioti buvo galima tik gavus to ploto valdytojo leidimą raštu (2 z 1 posmas). Taip pat buvo nustatyta, kad pašautas gyvis, perėjęs į kitą medžioklės plotą, yra to ploto valdytojo nuosavybė (3 z). Sąvoka „valdytojas“ apėmė ir savininkus, ir kitus teisėtus valdytojus. Kita vertus, medžioklė buvo ribojama: įstatymas draudė medžioti briedžius, elnius, stirnas pateles (ožkas), bebrus, stumbrus bei šių gyvūnų vaikus (t. y. jauniklius) ir tam tikrus paukščius (11 z).

Medžioklės ūkio vienetai galėjo būti sudaromi ir iš valstybinių žemių, miškų ir vandenų (8 straipsnis). Teisės medžioti suteikimas šiame įstatyme buvo reglamentuojamas taip: tas, kas norėjo medžioti, privalėjo turėti vietos apskrities viršininko išduotą medžioklės liudijimą, suteikiantį teisę laikyti medžioklinį šautuvą (9 straipsnis); medžioklės liudijimą turėjo teisę gauti asmuo, turintis nuosavo, medžiojimui išsinuomoto arba kitu kuriuo būdu teisę medžioti įgyto teritorijos ploto ne mažiau kaip 100 ha, taip pat bendro valdymo savininkai, medžioklės draugijų, ratelių arba kitų medžiotojų kolektyvų nariai, jeigu tokių plotų savininkai, draugijos, rateliai, kolektyvai turėjo arba buvo įsigiję medžioti teisę į teritorijos plotą, ne mažesnį kaip po 100 ha kiekvienam jų nariui (10 straipsnis).

Ištisus metus buvo draudžiama medžioti bebrus, briedžius, elnius, danielius, lūšis, stirnas (pateles ir jauniklius) ir tam tikrus paukščius (47 straipsnis). Buvo draudžiama medžioti „draustinėse“ (t. y. rezervatuose) (57 straipsnis).

1935 m. spalio 24 d. Medžioklės įstatymo (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos buvo detalizuotos ir sukonkretintos Medžioklės įstatymui vykdyti taisyklėmis, žemės ūkio ministerio paskelbtomis 1937 m. liepos 14 d.

III 1. 1940 m. Lietuva buvo okupuota, aneksuota ir inkorporuota į kitą valstybę – Sovietų Sąjungą. Okupacinė valdžia nacionalizavo ir kitais neteisėtais būdais nusavino žemę, miškus ir parkus, vandens telkinius, daugelį kitų privačios nuosavybės objektų, taip paneigdama pačią žmogaus prigimtinę teisę turėti privačią nuosavybę. Sovietiniuose teisės aktuose žemė, miškai ir parkai, vandens telkiniai (ir tie, kurie anksčiau nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei, ir tie, kurie iki tol priklausė privatiems asmenims) buvo traktuojami kaip valstybės išimtinė nuosavybė (ne kaip Lietuvos, bet kaip Sovietų Sąjungos – vadinamoji „bendraliaudinė“ – nuosavybė). Kitiems subjektams – valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms – minėti objektai galėjo būti suteikiami tik naudotis. Sovietų Sąjungos teisės aktais buvo suvalstybinti visi natūralios gamtinės aplinkos objektai, neišskiriant nė laukinės gyvūnijos. Sovietų valdymo metais visos žemės, visų miškų ir parkų, visų vandens telkinių, visų kitų natūralios gamtinės aplinkos objektų suvalstybinimu buvo grindžiamas žemėtvarkos, žemėnaudos, miškotvarkos, medžioklėtvarkos, gamtosaugos ir aplinkosaugos apskritai, visų kitų visuomeninių santykių, susijusių su gamtinės aplinkos apsauga ir naudojimu, teisinis reguliavimas.

Pabrėžtina, kad pagal to meto teisės aktus medžioklės plotų naudotojais galėjo būti tik valstybės įstaigos arba įmonės ar medžiotojų būreliai. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad sovietų valdymo metais teisės aktuose buvo įtvirtinta žemės naudotojų pareiga nuomoti medžioklės plotus priskirtiems medžiotojų būreliams ir kitiems naudotojams. Kita vertus, be minėtų vadinamųjų priskirtinių medžioklės plotų, medžioklės plotai buvo išskiriami ir draustiniuose (tam tikru laikotarpiu – ir rezervatuose), taip pat valstybiniuose medžioklės ūkiuose; šie medžioklės plotai buvo tvarkomi pagal atitinkamų valstybės įstaigų patvirtintus nuostatus. Minimalūs medžioklės plotų dydžiai nebuvo nustatyti.

Sovietų valdymo metais kurį laiką teisės aktuose buvo numatyti ir vadinamieji bendro naudojimo medžioklės plotai, kuriuose teisę medžioti turėjo visi medžiotojų draugijoms priklausę medžiotojai. Tačiau XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje nuo bendro naudojimo medžioklės plotų pamažu buvo pereita prie vadinamųjų priskirtinių medžioklės ūkių, kurie, kaip minėta, buvo priskiriami ar nuomojami atitinkamoms valstybės įstaigoms ar visuomeninėms – paprastai medžiotojų ir žvejų – organizacijoms.

Lietuvoje susiklosčiusi medžioklės tradicija sovietų valdymo metais teisės aktais buvo paneigta ir tuo aspektu, kad medžioklės plotus buvo imta skirstyti centralizuotai: viešosios valdžios institucijos nuspręsdavo, jog tam tikros teritorijos naudotinos kaip medžioklės plotai, ir priskirdavo jas valstybės įstaigoms arba įmonėms (pavyzdžiui, mokslo ir mokymo įstaigoms, miškų ūkio įmonėms) arba visuomeninėms organizacijoms, kad jos šiuos medžioklės plotus priskirtų ar išnuomotų medžiotojų būreliams, o žemės naudotojai privalėjo nuomoti jiems priskirtus plotus priskirtiems medžiotojų būreliams ir kitiems naudotojams.

Fiziniai asmenys, taip pat dauguma juridinių asmenų negalėjo savarankiškai naudoti medžioklės plotų, nes medžioklės plotų naudotojais galėjo būti tik valstybės įstaigos, įmonės arba medžiotojų būreliai.

Kita vertus, sovietų valdymo metais teisės aktuose, reguliavusiuose medžioklės ir su ja susijusius santykius, kaip ir iki tol veikusiuose Lietuvos valstybės teisės aktuose, medžioklė buvo traktuojama kaip viena iš priemonių laukinių gyvūnų apsaugai ir racionaliam naudojimui užtikrinti ir kartu – kaip laisvalaikio veikla.

IV 1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“. Šiame Akte inter alia buvo įtvirtinta, kad Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kurio 2 straipsniu patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą – atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės laikinąją konstituciją. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pagrindu buvo pradėta kurti nacionalinė teisės sistema. Vienas iš naujai kuriamos autentiškos Lietuvos nacionalinės teisės sistemos ypatumų ir svarbi jos tolesnės raidos prielaida buvo tai, kad į šalies teisės sistemą buvo grąžintas privačios nuosavybės teisės institutas.

Šiame kontekste paminėtina, kad Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog „Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė“.

Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra Lietuvos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė“, kad „žemės gelmės nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Valstybei“, taip pat kad „kiti Lietuvos Respublikos išimtinės nuosavybės objektai nuosavybės teise gali priklausyti ir Lietuvos piliečiams, jų grupėms (kolektyvams)“.

Konstatuotina, kad Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies formuluotė „išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė“ aiškintina atsižvelgiant į ką tik atkurtai Lietuvos valstybei tuo metu iškilusius uždavinius. Minėtomis Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo siekiama įtvirtinti pirmiausia tai, kad tam tikri objektai, kaip Lietuvos nacionalinis turtas, nuosavybės teise gali priklausyti tik vienintelei valstybei – Lietuvos Respublikai ir negali priklausyti jokioms kitoms valstybėms; ši tekstinė forma buvo pasirinkta siekiant pabrėžti, kad minėti objektai negali būti traktuojami kaip priklausantys Sovietų Sąjungai. Tad – ypač turint galvoje tai, kad pagal Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalį „kiti Lietuvos Respublikos išimtinės nuosavybės objektai nuosavybės teise gali priklausyti ir Lietuvos piliečiams, jų grupėms (kolektyvams)“, – Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatoje „žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra Lietuvos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė“ vartojamai formuluotei „išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė“ negali būti suteikiama tokia pat prasmė, kokią turi vien tekstinės formos atžvilgiu iš esmės analogiškos formuluotės, vartojamos vėliau (po atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybės realaus įtvirtinimo ir tarptautinio pripažinimo) priimtos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies (1992 m. spalio 25 d. redakcija) nuostatoje „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“, Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalies (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoje „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“ ir šiuo metu galiojančios Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nuostatoje „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“.

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi žemė, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai (kitaip nei žemės gelmės) nebuvo suvalstybinti – ja buvo tik patvirtintas minėtų objektų susigrąžinimas iš svetimos valstybės – Sovietų Sąjungos jurisdikcijos, grindžiamas Akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ nuostata, kad Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Šiame kontekste paminėtina, kad liko galioti ir teisės aktai, reguliavę medžioklės santykius, įskaitant Gyvūnijos apsaugos ir naudojimo įstatymą (priimtą dar 1981 m. birželio 19 d.), kuriame gyvūnija (taigi ir laisvėje esantys gyvūnai) buvo traktuojama kaip valstybės nuosavybė (3 straipsnio 1 dalis).

Kartu buvo leidžiami poįstatyminiai teisės aktai, skirti medžioklės ir su ja susijusiems santykiams reguliuoti.

Pažymėtina, kad minėtame įsakyme (ir juo patvirtintoje medžioklės plotų nuomos sutarties formoje) nebuvo nuostatų, kurios neleistų savininkui atitinkamų žemės sklypų (medžioklės plotų) naudoti ir kitiems, ne medžioklės, tikslams, inter alia tų sklypų (medžioklės plotų) išnuomoti kitiems asmenims, kad šie tuos sklypus (medžioklės plotus) naudotų ne medžioklei, bet kitiems tikslams. Todėl nors minėtos vadinamosios medžioklės plotų nuomos sutartys, pagal kurias savininkas (valdytojas) leidžia tam tikruose jam nuosavybės teise priklausančiuose (jo valdomuose) žemės sklypuose (medžioklės plotuose) medžioti kitam asmeniui, ir vadinamos „nuomos sutartimis“, savo teisiniu turiniu jos nebuvo ir nėra tapačios civiliniuose įstatymuose numatytoms žemės ar kito turto nuomos sutartims. Minėtos „medžioklės plotų nuomos sutartys“ savo teisiniu turiniu – tai sutartys dėl teisės medžioti tam tikruose medžioklės plotuose suteikimo tam tikram asmeniui; jose teisė medžioti traktuojama kaip atskiras sandorio dalykas.

Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuriame buvo nustatyta, kuriems asmenims, į kokį turtą, kuriomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Pagal šį įstatymą (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo vykdoma ribota restitucija – ankstesniems savininkams buvo atkuriamos nuosavybės teisės ir į žemę, miškus, vandens telkinius. Restitucijos procesas tebevyksta; jį reglamentuoja Seimo 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pakeitęs minėtą Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtą įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Buvo pradėta bei lygiagrečiai vykdoma ir žemės reforma. Aukščiausioji Taryba 1991 m. liepos 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą, kuris (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) reglamentavo žemės nuosavybės santykius ir žemės reformos tvarką. Pradėta žemės reforma siekta įgyvendinti piliečių teisę į žemės nuosavybę, įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant nusavintą žemę ir perkant ją, taip pat sudaryti teisines, organizacines ir ekonomines prielaidas plėtoti žemės ūkio gamybą laisvai pasirenkant ūkininkavimo formas (Žemės reformos įstatymo 2 straipsnis). Žemės reformos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo inter alia nustatyta, kad žemės reformos metu suformuojamos privatinės ir valstybinės nuosavybės žemėnaudos. Žemės įsigijimo nuosavybėn būdai buvo nuosavybės teisės atstatymas (grąžinimas) ir pirkimas (Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Žemės reforma buvo susijusi su valstybės bei savivaldybių turto, neišskiriant nė žemės, miškų ir vandens telkinių, privatizavimo procesu. Buvo leidžiami įstatymai, taip pat poįstatyminiai teisės aktai, numatantys galimybę piliečiams privatizuoti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pat turtą, anksčiau valdytą sovietinių žemės ūkio įmonių (kolūkių ir tarybinių ūkių).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nei žemės reforma, nei restitucijos procesas savaime nepakeitė medžioklės ir su ja susijusių santykių, tačiau, sudarius galimybes savininkams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (įskaitant žemę, miškus, vandens telkinius), taip pat galimybes piliečiams pirkti žemę, miškus ir vandens telkinius, atitinkamai turėjo būti keičiamas ir medžioklės bei su ja susijusių santykių teisinis reguliavimas. Šiuo atžvilgiu žemės reforma ir su ja susijęs privatizavimo procesas, taip pat restitucijos procesas negalėjo nedaryti įtakos medžioklės ir su ja susijusių santykių pertvarkymui, taigi ir šių santykių teisiniam reguliavimui.

V 1. Tautos referendumu, įvykusiu 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kurį Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendumu kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Nuo tol Lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu.

Konstitucijoje nustatyti ir natūralios gamtinės aplinkos, jos atskirų objektų naudojimo ir apsaugos santykių teisinio reguliavimo pagrindai. Pagal Konstitucijos 54 straipsnį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis); įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis).

Pagal Laikinųjų medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 6 punktą valstybinės žemės valdytojai turėjo išnuomoti medžioklės plotus ne mažiau kaip 10 metų pagal tipinę sutartį (parengtą Miškų ūkio ministerijos, Žemės ūkio ministerijos bei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos, suderinus su Aplinkos apsaugos departamentu), o žemės savininkai galėjo išnuomoti medžioklės plotus arba suteikti teisę jais naudotis ir mažiau negu 10 metų. Šiame punkte taip pat buvo nustatyta, kad medžioklės plotai nuomojami tik juridinio asmens statusą turintiems medžiotojų būreliams arba klubams ir kad pirmenybė nuomoti medžioklės plotus suteikiama medžiotojų kolektyvams, kurie tuose plotuose medžiojo ilgą laiką (nebuvo aiškiai nurodyta, koks laikas laikytinas ilgu).

Pagal šį punktą medžioklės plotų nuomos sutartis galėjo būti nutraukiama, kai pasibaigia jos galiojimo laikas, panaikinama medžiotojų organizacija, neatlyginama žvėrių daroma žala arba nevykdomos svarbios sutarties sąlygos. Be to, šiame punkte buvo nustatyta, kad žemės savininkams priklausančiuose neišnuomotuose medžioklės plotuose medžioti be savininkų sutikimo draudžiama. Žemės savininkams priklausančiuose neišnuomotuose medžioklės plotuose medžioklę nustatytąja tvarka organizavo žemės savininkai (9 punktas). Minėtų nuostatų 8 punkte buvo nustatyta, kad seniai susiformavusios medžioklės ūkio vienetų ribos paprastai nekeičiamos (nebuvo aiškiai nurodyta, kokios medžioklės ūkio vienetų ribos laikytinos seniai susiformavusiomis); laisvuose medžioklės plotuose medžioklės ūkio vienetai turėjo būti formuojami taip, kad sudarytų vientisus, ne mažesnius kaip 500 ha miško, laukų, miškelių, krūmų ir vandens telkinių plotus, atsižvelgiant į medžiojamosios faunos elementarių populiacijų užimamas teritorijas; smulkiajai medžiojamajai faunai (kiškiams, kurapkoms, antims ir kt.) medžioti galėjo būti sudaromi ir mažesni medžioklės ūkio vienetai.

Laukinių kanopinių žvėrių padarytą žalą žemės ir miškų ūkiui atlyginti turėjo medžioklės plotų naudotojai, disponuojantys medžioklės produkcija (14 punktas).

Vyriausybės 1993 m. birželio 7 d. nutarimo Nr. 397 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikoje“ 1.3 punktu buvo patvirtinta Laukinių kanopinių žvėrių padarytos žalos žemės ūkio pasėliams atlyginimo tvarka. Pagal šios tvarkos 1 punktą žalą, padarytą laukinių kanopinių žvėrių žemės ūkio pasėliams, pagal Miškų ūkio ministerijos bei Žemės ūkio ministerijos patvirtintą metodiką įvertindavo ir apskaičiuodavo rajono valdybos sprendimu sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija, į kurią buvo įtraukiamas rajono valdybos atstovas (komisijos pirmininkas), žemės ūkio ir miškų ūkio bei medžioklės plotų naudotojų atstovai ir pareiškėjas.

Pagal Laikinųjų medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 6 punktą, žemės savininkams atsisakius medžioklės plotus nuomoti medžioklei, jiems medžiojamųjų žvėrių padaryta žala neturėjo būti atlyginama, o pagal 7 punktą žemės savininkai, neišnuomoję savo valdų medžioklei, turėjo atsakyti už jose esančios faunos (taip pat ir medžiojamosios) globą bei apsaugą.

Pažymėtina, kad minėtame įsakyme (ir juo patvirtintoje medžioklės plotų nuomos sutarties tipinėje formoje), kaip ir Miškų ūkio ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos 1992 m. sausio 22 d. įsakyme Nr. 6/35 „Dėl medžioklės plotų nuomos sutarčių“ ir juo patvirtintoje medžioklės plotų nuomos sutarties formoje, nebuvo nuostatų, kurios neleistų savininkui atitinkamų žemės sklypų (medžioklės plotų) naudoti ir kitiems, ne medžioklės, tikslams, inter alia tų sklypų (medžioklės plotų) išnuomoti kitiems asmenims, kad šie tuos sklypus (medžioklės plotus) naudotų ne medžioklei, bet kitiems tikslams. Šios „medžioklės plotų nuomos sutartys“ savo teisiniu turiniu buvo ne žemės sklypų (medžioklės plotų) nuomos sutartys, bet sutartys dėl teisės medžioti tam tikruose medžioklės plotuose suteikimo tam tikram asmeniui.

Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 1 punkte buvo įtvirtinta, kad medžioklės plotuose esantys medžiojamieji žvėrys ir paukščiai yra valstybės nuosavybė. Nuostatų 22 punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės valdytojai turi išnuomoti medžioklės plotus ir kad tokie plotai išnuomojami ne mažiau kaip 10 metų laikotarpiui pagal tipinę sutartį (parengtą Aplinkos apsaugos ministerijos ir suderintą su Miškų ūkio ministerija ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija). Nuostatų 23 punkte buvo nustatyta, kad žemės savininkai gali išnuomoti medžioklės plotus arba suteikti teisę jais naudotis; pagal šį punktą žemės savininkui priklausančiuose neišnuomotuose medžioklės plotuose smulkiąją medžiojamąją fauną nustatytąja tvarka galėjo medžioti žemės savininkas.

Kaip ir iki tol galiojusiuose Laikinuosiuose medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose, taip ir Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose buvo nustatyta, kad medžioklės plotai nuomojami tik juridinio asmens statusą turintiems medžiotojų būreliams bei klubams (24 punktas), taip pat kad pirmenybė išsinuomoti medžioklės plotus suteikiama medžiotojų organizacijoms, kurios tuose plotuose medžiojo ilgą laiką (ne mažiau kaip 5 metus), ir kad susiformavusių organizacijų medžioklės plotų ribos paprastai nekeičiamos be nuomininko sutikimo (25 punktas). Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 26 punktą nauji medžiotojų būrelių bei klubų medžioklės plotai turėjo būti formuojami taip, kad sudarytų vientisus, ne mažesnius kaip 1000 hektarų miško, laukų, miškelių, krūmų ir vandens telkinių plotus, atsižvelgiant į medžiojamosios faunos populiacijų užimamas teritorijas.

Pagal minėtų nuostatų 35 punktą laukinių kanopinių žvėrių padarytą žalą žemės ūkio pasėliams ir miškui turėjo atlyginti medžioklės plotų naudotojai, disponuojantys medžioklės produkcija. Žemės savininkams raštiškai atsisakius medžioklės plotus nuomoti medžioklei arba leisti medžioti juose, laukinių kanopinių žvėrių padaryta žala jiems neturėjo būti atlyginama (32 punktas).

Laukinės gyvūnijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje laukinė gyvūnija buvo apibrėžta kaip „nuolat laisvėje gyvenantys bestuburiai ir stuburiniai gyvūnai bei jų populiacijos“. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai negali nuosavybės teise priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims. Minėta Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata skiriasi nuo iki tol galiojusio Gyvūnijos apsaugos ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad gyvūnija (taigi ir laisvėje esantys gyvūnai) yra valstybės nuosavybė (3 straipsnio 1 dalis). Pabrėžtina, kad minėta Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata aiškintina atsižvelgiant į tai, kokia juridinio asmens samprata buvo įtvirtinta tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse: pagal tuo metu galiojusį Civilinį kodeksą valstybė nebuvo juridinis asmuo.

Taigi Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies formuluotė „juridiniai asmenys“ neapėmė valstybės. Kita vertus, Laukinės gyvūnijos įstatyme nebuvo ir expressis verbis įtvirtinta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Tačiau nėra jokių prielaidų teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, jog laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai negali nuosavybės teise priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims, būtų siekęs apskritai neleisti valstybei būti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų savininku. Toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip neapibrėžtas, expressis verbis nenustatantis, ar laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso nuosavybės teise, o jeigu priklauso, tai kam.

Laukinės gyvūnijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte kaip viena iš gyvūnijos naudojimo rūšių buvo nurodyta medžioklė. Minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje medžioklė buvo apibrėžta kaip „laukinių gyvūnų, priskirtų medžioklės objektui, tykojimas, sekimas, persekiojimas turint tikslą sugauti arba nušauti, taip pat laukinių gyvūnų gaudymas ir šaudymas“. Pagal šio straipsnio 2 dalį medžioklės rūšis, jų organizavimo tvarką, medžioklės būdus, įrankius, terminus, saugaus elgesio, veterinarinės priežiūros reikalavimus medžioklėje bei kitas medžioklių organizavimo sąlygas turėjo nustatyti įstatymai, Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai ir Medžioklės taisyklės, kurias turėjo tvirtinti Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos; pagal minėto straipsnio 3 dalį medžioti buvo galima tik medžioklės plotuose, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, o medžioklės plotų nuomos ir naudojimo medžioklei tvarką turėjo nustatyti Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai.

Lietuvos Respublikoje leidžiamų naudoti laukinių gyvūnų rūšių sąrašo 1 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje inter alia medžioklė yra leidžiama įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagal šį sąrašą. Minėtame sąraše buvo išvardytos leidžiamų medžioti ar kitais tame sąraše apibrėžtais būdais naudoti gyvūnų (žinduolių, paukščių, žuvų, moliuskų, vėžiagyvių, vabzdžių, dirvožemio bestuburių) rūšys.

Pagal Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktą nuo 2000 m. liepos 1 d. neteko galios Vyriausybės 1995 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 371 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų dalinio pakeitimo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 2 punktas, kuriuo buvo patvirtintos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės.

Naujuosiuose Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose, kitaip nei iki tol galiojusiuose, nebuvo nuostatų, expressis verbis įtvirtinančių, kad laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso nuosavybės teise. Minėta, kad Laukinės gyvūnijos įstatyme (galiojusiame tuo metu) taip pat nebuvo expressis verbis nustatyta, ar laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso nuosavybės teise, o jeigu priklauso, tai kam.

Kartu pažymėtina, jog naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 6 punkte buvo nustatyta, kad medžiojamųjų gyvūnų naudojimo konkrečiame žemės plote teisė priklauso šios žemės savininkui. Pagal naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 7 ir 23 punktus žemės savininkas medžiojamųjų gyvūnų naudojimo teise galėjo naudotis pats, perleisti ją kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims pagal medžioklės plotų nuomos sutartį arba ja nesinaudoti. Medžioti kitiems asmenims priklausančiuose medžioklės plotuose neturint medžioklės plotų nuomos sutartimi perleistos teisės naudotis medžioklės plotais buvo draudžiama (23 punktas).

Naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 1 punkto trečiojoje pastraipoje medžioklės plotai buvo apibrėžti kaip „žemės, miško, vandens telkinių plotai, kuriuose gyvena ar gali gyventi ir veistis medžiojamieji gyvūnai ir kuriuose juos galima medžioti, išskyrus tuos plotus, kuriuose medžioti draudžiama, jeigu įstatymai nenumato kitaip“.

Minėtų nuostatų 24 punkte buvo nustatyta, kad medžioklės plotus nuomoja žemės savininkai ar valdytojai, taip pat kad žemės nuoma kitoms reikmėms nesuteikia teisės naudoti jos medžioklei, neturint medžioklės plotų nuomos sutartimi perleistos teisės naudotis medžioklės plotais. Valstybinės žemės valdytojai (išskyrus tam tikras išimtis) buvo įpareigoti valstybinėje žemėje esančius medžioklės plotus išnuomoti; šios nuomos sutartys turėjo būti sudaromos ne trumpesniam kaip 10 metų terminui (25 punktas). Pasibaigus valstybinės žemės nuomos medžioklei sutarties galiojimo laikui, su nuomininku, kuris vykdė visas sutarties sąlygas, ji turėjo būti atnaujinama (29 punktas).

Pagal naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 25 punktą privati žemė medžioklei turėjo būti nuomojama šalių tarpusavio susitarimu, sudarant rašytinę medžioklės plotų nuomos sutartį. Taip pat buvo nustatyta, kad pasikeitus žemės ploto savininkui medžioklės plotų nuomos sutartis galioja naujajam savininkui (24 punktas).

Medžioklės plotų nuomos sutartys turėjo būti pateikiamos registruoti regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrai per 20 dienų nuo jų sudarymo, o sprendimas dėl šių sutarčių registravimo turėjo būti priimtas per 10 darbo dienų (33, 34, 36 punktai).

Naujieji Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai reglamentavo ir medžioklės plotų vienetų dydžius. Formuojamą kolektyvinį medžioklės plotų vienetą turėjo sudaryti ne mažesnis nei 1000 hektarų vientisas žemės plotas; tačiau šis reikalavimas galėjo būti netaikomas mažesniems nei 1000 hektarų valstybinėje žemėje esantiems medžioklės plotams, jeigu jie buvo išnuomoti iki šių nuostatų įsigaliojimo, bet ne ilgesniam laikui negu numatyta sudarytoje medžioklės plotų nuomos sutartyje (20 punktas).

Pagal naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 21 punktą nuosavybės teise vienam ar keliems privatiems asmenims priklausantys vientisi žemės plotai galėjo sudaryti individualų medžioklės plotų vienetą, ne mažesnį nei 100 hektarų, bet individualus medžioklės plotų vienetas negalėjo būti didesnis nei 500 hektarų, išskyrus tą atvejį, kai medžioklės plotų naudotojas buvo šios žemės savininkas.

Medžioklės plotų vienetai turėjo būti įregistruojami regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūroje (37, 38, 39 punktai).

Naujuosiuose Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose taip pat buvo nustatyta, kad medžioklės plotų savininkai, valdantys plotus, mažesnius už minimalų individualaus medžioklės plotų vieneto plotą, ir neišnuomoję šių plotų medžioklei kitiems asmenims, turi teisę savo žemėje Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka medžioti smulkiąją fauną (22 punktas).

Minėta, kad naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 19 punktas įsigaliojo 2003 m. balandžio 1 d. Pagal šį punktą medžioti buvo leidžiama tik įregistruotuose medžioklės plotų vienetuose, kurie formuojami pagal žemėtvarkos ir miškotvarkos projektus, nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ir medžioklės plotų nuomos sutartis (dokumentus, pagal kuriuos sudaromos medžioklės plotų vienetų schemos ir ribų aprašai), išskyrus tą atvejį, kai medžioklės plotų savininkai, valdantys plotus, mažesnius už minimalų individualaus medžioklės plotų vieneto plotą, ir neišnuomoję šių plotų medžioklei kitiems asmenims, turi teisę savo žemėje Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka medžioti smulkiąją fauną.

Pagal naujuosius Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių savininkams visoje medžioklės plotų vieneto teritorijoje nustatytąja tvarka turėjo atlyginti medžioklės plotų naudotojai, jeigu žalą darančius gyvūnus medžioti nebuvo uždrausta; jeigu žalą darančius medžiojamuosius gyvūnus medžioti buvo uždrausta, ši žala turėjo būti atlyginama Vyriausybės nustatyta tvarka (41 punktas).

Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1178 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1.4 punktu netekusiu galios buvo pripažintas Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 21 punktas (2000 m. balandžio 14 d. redakcija), kuriame buvo įtvirtinta privačių asmenų teisė formuoti ir įregistruoti individualius ne mažesnius nei 100 hektarų, bet ne didesnius nei 500 hektarų medžioklės plotų vienetus (išskyrus anksčiau nustatytą išimtį, kai medžioklės plotų naudotojas buvo šios žemės savininkas); kita vertus, nors minėtas 21 punktas (2000 m. balandžio 14 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu galios, buvo paliktas galioti Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 37 punktas, pagal kurį inter alia medžioklės plotų vienetas laikomas suformuotu ir nustatytosios formos prašymas jį įregistruoti gali būti pateiktas regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrai, jeigu bendras medžioklės plotų dydis jame atitinka 21 punkte (dabar jau pripažintame netekusiu galios) nurodytus minimalaus jų dydžio reikalavimus.

Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1178 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1.3 punktu buvo pakeistas Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 20 punktas (2000 m. balandžio 14 d. redakcija), pagal kurį formuojamą kolektyvinį medžioklės plotų vienetą turėjo sudaryti ne mažesnis kaip 1000 hektarų vientisas žemės plotas; buvo nustatyta, kad medžioklės plotų naudotojai, Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų nustatyta tvarka iki šio nutarimo įsigaliojimo suformavę medžioklės plotų vienetus, mažesnius už nurodytuosius šio nutarimo 1.3 punkte (t. y. mažesnius nei 1000 hektarų), gali tęsti medžiojimo veiklą šiuose plotuose iki 2003 m. balandžio 1 d., jeigu įstatymų nenumatyta kitaip (2 punktas). Šiame kontekste paminėtina, kad formuluotė „gali tęsti medžiojimo veiklą šiuose plotuose iki 2003 m. balandžio 1 d., jeigu įstatymų nenumatyta kitaip“ reiškia tai, kad medžiojimo veikla atitinkamuose medžioklės plotuose iki nurodyto termino galėjo būti tęsiama tik jeigu įstatymu nebus nustatytas kitoks (ankstesnis arba vėlesnis nei 2003 m. balandžio 1 d.) terminas.

Pagal naujojo Civilinio kodekso 2.35 straipsnio 1 dalį valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys.

Naujajame Civiliniame kodekse įtvirtinta kitokia, palyginti su iki tol galiojusiuose įstatymuose nustatytu teisiniu reguliavimu, juridinio asmens samprata, kai juridiniu asmeniu pripažįstama ir valstybė, nepakeitė Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, pagal kurią laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai negali nuosavybės teise priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims, turinio. Įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas ir toliau turėjo būti aiškinamas (taikant inter alia teleologinį ir įstatymų leidėjo ketinimų teisės aiškinimo metodus, t. y. atsižvelgiant į Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinio reguliavimo tikslą ir į tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, jog laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai negali nuosavybės teise priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims, nesiekė apskritai neleisti valstybei būti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų savininku) kaip nereiškiantis, kad laukiniai gyvūnai apskritai negali nuosavybės teise priklausyti valstybei.

Kita vertus, kaip minėta, Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1276 „Dėl medžioklės tvarkymo Lietuvos Respublikoje“ patvirtinti Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai, pagal kuriuos medžioklės plotuose esantys medžiojamieji žvėrys ir paukščiai yra valstybės nuosavybė, Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ buvo pripažinti netekusiais galios, o šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintuose naujuose Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose jau nebuvo nuostatų, expressis verbis įtvirtinančių, ar laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso nuosavybės teise. Taigi nei įstatymuose, nei poįstatyminiuose teisės aktuose, reguliavusiuose medžioklės ir su ja susijusius santykius, kurį laiką nebuvo expressis verbis nustatyta, ar laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso arba gali priklausyti nuosavybės teise, o jeigu priklauso, tai kam.

Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalyje laukinė gyvūnija apibrėžiama kaip „laisvėje arba nelaisvėje gyvenančių laukinių bestuburių ir stuburinių gyvūnų visuma“; šio straipsnio 4 dalyje laisvėje gyvenanti laukinė gyvūnija apibrėžiama kaip „laukiniai gyvūnai, kurių laisvės žmogus nėra apribojęs“. Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalį laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, o 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „nelaisvėje laikyti laukiniai gyvūnai, kurie ištrūksta į laisvę ir kurių savininkas per vieną mėnesį nuo ištrūkimo į laisvę dienos šių gyvūnų nesugauna, laikomi laisvėje gyvenančiais valstybei nuosavybės teise priklausančiais laukiniais gyvūnais, išskyrus atvejus, kai į laisvę ištrūkusius laukinius gyvūnus sugauti privaloma pagal šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 3 dalies reikalavimus“.

Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte kaip viena iš laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšių buvo nurodytas medžiojimas (vienas iš laukinių gyvūnų paėmimo iš jų buveinių būdų). Minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje medžiojimas apibrėžiamas kaip „veikla, kurios tikslas – paimti laisvėje gyvenančius medžiojamuosius gyvūnus, juos sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant“. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalį medžiojamieji gyvūnai – tai „laukiniai gyvūnai, kurie Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse yra priskirti medžiojamiesiems dėl savo vertės ir atsižvelgiant į šalies medžioklės tradicijas“. Medžioti leidžiama tik asmenims, turintiems medžiotojo bilietą ar analogišką užsienio valstybėse išduotą dokumentą bei kitus Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatytus dokumentus (Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 13 straipsnio 1 dalis). Medžiojimą turėjo reglamentuoti Vyriausybės tvirtinami Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai, Aplinkos ministerijos tvirtinamos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės bei kiti teisės aktai (Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalis). Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 12 straipsnyje numatyta galimybė nustatyti laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo saugomose teritorijose apribojimus ir draudimus.

Laukinės gyvūnijos įstatymas (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) buvo keičiamas Seimo 2002 m. rugsėjo 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 4, 10 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2003 m. birželio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 4, 8, 10 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymu ir Seimo 2005 m. balandžio 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 2, 9, 10, 11, 14 ir 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu. Pirmuoju iš šių įstatymų, įsigaliojusiu 2002 m. spalio 4 d., buvo pakeista Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalis; Laukinės gyvūnijos įstatymo (2002 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad medžiojimą reglamentuoja Medžioklės įstatymas, Aplinkos ministerijos tvirtinamos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės bei kiti teisės aktai; taigi šitaip pakeistoje Laukinės gyvūnijos įstatymo (2002 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalyje jau nėra numatyta, kad Vyriausybė turėtų patvirtinti Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus.

Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 23 punkte (2002 m. liepos 15 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai teisę medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose suteikia Aplinkos ministerijos patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka išduodami leidimus naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei, kad šie leidimai išduodami medžioklės plotų nuomininkams, miškų urėdijoms (komercinės medžioklės plotuose) arba medžioklės plotų savininkams, taip pat kad leidimas naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei konkrečiuose medžioklės plotuose gali būti išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui. Vyriausybės 2002 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 1132 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punkte buvo nustatyta, kad „leidimai naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei medžioklės plotų nuomininkams turi būti išduodami atsižvelgiant į jų išsinuomotus medžioklės plotus, kurių nuomos sutartys įregistruotos Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų rajonų agentūrose iki šio nutarimo įsigaliojimo“; buvo nustatyta, kad šis punktas galioja iki 2002 m. spalio 1 d. (3 punktas).

19.1. Šiuose teisės aktuose laukinė gyvūnija buvo traktuojama kaip vertybė, kurią būtina saugoti ir kurios išteklius būtina naudoti racionaliai. Medžioklė buvo traktuojama kaip viena iš priemonių užtikrinti laukinių gyvūnų apsaugą ir racionalų naudojimą ir kartu kaip laisvalaikio veikla. Medžioklės veikla buvo ribojama; valstybė (jos institucijos), taip pat savivaldybių institucijos turėjo įgaliojimus šią veiklą kontroliuoti. Už neteisėtą medžiojimą, kitus įstatymuose nurodytus medžioklės tvarkos pažeidimus įstatymuose buvo nustatyta atsakomybė.

19.2. Aptariamuoju laikotarpiu medžioklės ir su ja susijusius santykius iš esmės reguliavo poįstatyminiai teisės aktai, inter alia Vyriausybės nutarimai. Įstatymai šiuos santykius reguliavo tik kai kuriais aspektais.

19.3. Pažymėtina, kad nors kai kuriuose tuo laikotarpiu (ar tam tikrose jo atkarpose) galiojusiuose įstatymuose ir Vyriausybės teisės aktuose, reguliavusiuose santykius, susijusius su laukinės gyvūnijos (taip pat ir medžiojamosios faunos) naudojimu, nebuvo expressis verbis nustatyta, ar laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso arba gali priklausyti nuosavybės teise, o jeigu priklauso, tai kam, visas aptariamojo laikotarpio teisės aktuose, reguliavusiuose medžioklės ir su ja susijusius santykius, nustatytas teisinis reguliavimas buvo grindžiamas principine nuostata, kad laukinė gyvūnija (įskaitant medžiojamąją fauną) yra valstybės nuosavybė. Šiame kontekste paminėtina, kad ir aptariamojo laikotarpio pradžioje (1992 m. lapkritis), ir jo pabaigoje (2002 m. rugsėjis) galiojusiuose įstatymuose expressis verbis buvo įtvirtinta valstybinė laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų (įskaitant medžiojamąją fauną) nuosavybė. Be to, pagal to laikotarpio teisės aktus laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai (įskaitant medžiojamąją fauną) negalėjo nuosavybės teise priklausyti jokiam kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui, tik valstybei.

19.4. Aptariamuoju laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose medžiojimo teisė buvo siejama su žemės, miškų, vandens telkinių (kuriuose buvo formuojami medžioklės plotai) nuosavybės teise; savininkui priklausančioje žemėje medžioti buvo galima tik savininkui sutinkant; nesant tokio sutikimo (neturint vadinamąja medžioklės plotų nuomos sutartimi perleistos teisės naudotis medžioklės plotais), medžioti kitiems asmenims priklausančiuose medžioklės plotuose buvo uždrausta. Kartu konstatuotina, kad tam tikrais atžvilgiais medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinis reguliavimas kurį laiką dar buvo nutolęs nuo autentiškos Lietuvoje susiklosčiusios ir jos teisės aktuose įtvirtintos (tačiau sovietų valdžios paneigtos) medžioklės tradicijos, pagal kurią medžioklės plotus galėjo sudaryti patys savininkai iš savo žemių, o valstybės institucijos juos galėjo sudaryti tik iš valstybinių žemių, miškų ir vandenų, bet prie šios tradicijos buvo pamažu grįžtama.

Antai aptariamojo laikotarpio pradžioje privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai turėjo teisę nuomoti medžioklės plotus medžiotojų organizacijoms (juridinio asmens statusą turintiems medžiotojų būreliams arba klubams) ir kitiems naudotojams, paprastai nekeičiant „seniai susiformavusių“ medžioklės ūkio vienetų ribų ir pirmenybę teikiant medžiotojų kolektyvams, tuose plotuose medžiojusiems „ilgą laiką“; tačiau patys žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai jiems priklausančiuose neišnuomotuose medžioklės plotuose galėjo medžioti tik smulkiąją fauną. Situacija pasikeitė įsigaliojus Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimui Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinti nauji Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai (galioję (su vėlesniais pakeitimais) iki 2002 m. spalio 1 d.): teisinis reguliavimas imtas grįsti nuostatomis, kad medžiojamųjų gyvūnų naudojimo tam tikrame žemės plote teisė priklauso šios žemės savininkui ir kad žemės savininkas gali medžiojamųjų gyvūnų naudojimo teise naudotis pats, perleisti ją kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims pagal medžioklės plotų nuomos sutartį arba ja nesinaudoti.

Taigi buvo atsisakyta principo, kad teisę nuomoti (iš savininko) medžioklės plotus turėjo tik medžiotojų būreliai arba klubai, t. y. medžiotojų organizacijos.

Taigi aptariamojo laikotarpio pabaigoje medžioklės plotai pagal nuomos sutartis buvo nuomojami iš žemės savininkų ar valstybės arba savininkas galėjo juos sudaryti nuosavoje žemėje. Savininkai jiems nuosavybės teise priklausančioje žemėje, jeigu jos neišnuomojo medžioklei kitiems asmenims, turėjo teisę medžioti smulkiąją fauną. Valstybinės žemės valdytojai buvo įpareigoti išnuomoti valstybinėje žemėje esančius medžioklės plotus ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui, o privati žemė medžioklei galėjo būti nuomojama šalių tarpusavio susitarimu, sudarant rašytinę medžioklės plotų nuomos sutartį (taip pat ir trumpesniam negu 10 metų terminui). Tad medžioklės plotų vienetai turėjo būti formuojami medžioklės plotų nuomos sutarčių, tam tikram laikui sudarytų tarp nuomotojo (žemės savininko ar valstybinės žemės valdytojo) ir nuomininko, naudojančio žemę medžioklei (fizinio ar juridinio asmens), pagrindu.

19.5. Aptariamuoju laikotarpiu teisės aktuose buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad medžioti buvo leidžiama tik tam tikruose suformuotuose medžioklės plotų vienetuose. Vyriausybė savo aktais nustatydavo medžioklės plotų vienetų dydžius, kurie kito – jie buvo didinami (tačiau buvo nustatomos ir bendros taisyklės išimtys, kai minimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio reikalavimas buvo netaikomas). 2000-2001 m. teisės aktuose buvo įtvirtinta galimybė formuoti kolektyvinius medžioklės plotų vienetus, apimančius ne mažiau kaip 1000 hektarų vientisų žemės plotų, ir individualius medžioklės plotų vienetus, apimančius vientisus žemės plotų vienetus nuo 100 iki 500 ha (išskyrus tą atvejį, kai medžioklės plotų naudotojas yra šios žemės savininkas); teisę formuoti ir registruoti individualius medžioklės plotų vienetus turėjo vienas ar keli privatūs asmenys.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal tokį teisinį reguliavimą tam tikri individualūs medžioklės plotų vienetai buvo suformuoti, įregistruoti ir naudojami medžioklei.

Tačiau teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo suformuoti ir įregistruoti (ir buvo pradėti naudoti medžioklei) minėti individualūs medžioklės plotai, buvo pakeistas. Vienu Vyriausybės nutarimu (priimtu 2000 m. balandžio 14 d.) įtvirtinus privačių asmenų teisę formuoti kolektyvinius ir individualius medžioklės plotų vienetus (jeigu medžioklės plotų vienetai atitinka nustatytus ploto reikalavimus), netrukus kitu Vyriausybės nutarimu (priimtu 2001 m. spalio 1 d.) buvo paliktas tik vienas iš anksčiau nustatytų -1000 hektarų – medžioklės ploto vieneto minimalių dydžių ir buvo nustatyta, kad medžioklės plotų naudotojai, nustatytąja tvarka suformavę medžioklės plotų vienetus, mažesnius už šį minimalų dydį (1000 hektarų), gali tęsti medžiojimo veiklą šiuose plotuose iki 2003 m. balandžio 1 d., jeigu įstatymų nenumatyta kitaip. Minėta, kad tai reiškė, jog medžiojimo veikla atitinkamuose medžioklės plotuose iki nurodyto termino galėjo būti tęsiama tik jeigu įstatymu nebus nustatytas kitoks (taip pat ir ankstesnis nei 2003 m. balandžio 1 d.) terminas.

19.6. Aptariamojo laikotarpio teisės aktuose buvo įtvirtintas ir principas, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės savininkams turėjo atlyginti medžioklės plotų naudotojai, jeigu savininkai neuždraudė medžioti jiems priklausančiuose žemės sklypuose. Žemės savininkams atsisakius leisti medžioti jiems priklausančiuose sklypuose, medžiojamųjų gyvūnų jiems padaryta žala neturėjo būti atlyginama. Kita vertus, jeigu žalą darančius medžiojamuosius gyvūnus medžioti buvo uždrausta teisės aktais, šią žalą nustatytąja tvarka turėjo atlyginti valstybė.

20.1. Privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininkai, pagal galiojusius teisės aktus sudarę medžioklės plotų nuomos sutartis su kitais asmenimis (šių plotų naudotojais), galėjo pagrįstai tikėtis, kad šios sutartys bus vykdomos visą jose numatytą laiką ir kad valstybė (jos institucijos) nesiims jokių priemonių, užkertančių kelią nuomininkams vykdyti savo pareigas pagal šias sutartis.

20.2. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pagal galiojusius teisės aktus išsinuomoję medžiojimui skirtus žemę, miškus, vandens telkinius (medžioklės plotų naudotojai), galėjo pagrįstai tikėtis, kad visą šiose sutartyse nustatytą laiką jose nustatytomis sąlygomis jie galės naudoti medžiojimui išsinuomotą žemę, miškus, vandens telkinius ir kad valstybė (jos institucijos) nesiims jokių priemonių, užkertančių kelią jiems naudotis savo teisėmis, numatytomis minėtose sutartyse.

20.3. Asmenys, pagal galiojusius teisės aktus suformavę individualius medžioklės plotų vienetus, galėjo pagrįstai tikėtis galėsią šiuos medžioklės plotų vienetus naudoti medžioklei tol, kol atsiras įstatymuose numatytų aplinkybių, dėl kurių tolesnis šių medžioklės plotų vienetų naudojimas medžioklei pagrįstai taptų negalimas. Šis lūkestis kilo iš Vyriausybės teisės akto – Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ (kuriuo buvo patvirtinti nauji Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai) – ir iš tos aplinkybės, kad minėti asmenys pasinaudojo pagal šį teisės aktą įgyta teise suformuoti ir įregistruoti individualius medžioklės plotų vienetus.

VI 1. Minėta, kad Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Medžioklės įstatymą, kuris (išskyrus tam tikras išimtis) įsigaliojo 2002 m. spalio 1 d. Kai kurie Medžioklės įstatymo straipsniai (jų dalys, punktai) buvo pakeisti Seimo 2003 m. birželio 10 d. priimtu Medžioklės įstatymo 6, 12 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymu.

Pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata „Medžioti draudžiama <....> žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka“, 8 straipsnio 1 dalies nuostata „Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose“, 13 straipsnio 2 dalies nuostata „Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala“ ir 18 straipsnio 7 dalies nuostata „Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė medžioti“ nebuvo pakeistos.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Medžioklės įstatymu buvo siekiama sistemingai reguliuoti medžioklės bei su ja susijusius santykius ir sudaryti įstatyminį pagrindą poįstatyminiuose teisės aktuose šių santykių teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktai, kuriuose nustatyta, jog Vyriausybė vykdo įstatymus, taip pat vykdo kitas pareigas, kurias jai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai, interpretuotini ir kaip nustatantys Vyriausybės pareigą pakeisti bei papildyti savo anksčiau priimtus aktus, kad jie atitiktų vėliau priimtą įstatymą, arba panaikinti savo anksčiau priimtus aktus, jeigu juose nustatytos teisės normos prieštarauja įstatymo normoms (Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d., 2001 m. gegužės 15 d. nutarimai).

Tad konstatuotina, kad įsigaliojus Medžioklės įstatymui visi poįstatyminiai aktai (neišskiriant Vyriausybės nutarimų) turėjo būti su juo suderinti, jam neprieštarauti.

3.1. Medžioklės įstatymo 7 straipsnyje „Medžioklės plotai ir teritorijos, kuriose medžioklė yra draudžiama“ nustatyta: „1. Medžioklės plotais laikomos ir medžioti leidžiama visose teritorijose, išskyrus teritorijas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje.

4.1. Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje medžioklė apibrėžiama kaip „medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas“; šio straipsnio 9 dalyje medžiojimas apibrėžiamas kaip „laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant“; šio straipsnio 7 dalyje medžiojamieji gyvūnai apibrėžiami kaip „laukiniai gyvūnai, kurie Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse yra priskirti medžiojamiesiems dėl visuomeniniais ir asmeniniais tikslais grindžiamos vertės ir atsižvelgiant į šalies medžioklės kultūros tradicijas“.

Medžioklės įstatymo 3 straipsnyje inter alia nustatyta, kad laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei (1 dalis), kad laisvėje esantys medžiojamieji gyvūnai, kurie laikantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų buvo pagauti arba nušauti, tampa juos pagavusio ar nušovusio medžioklės plotų naudotojo nuosavybe, išskyrus medžioklės trofėjus, kurie nuosavybės teise priklauso medžiojamąjį gyvūną sumedžiojusiam asmeniui (2 dalis), taip pat kad nelaisvėje laikomi medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso juos įsigijusiam fiziniam arba juridiniam asmeniui (3 dalis).

Kita vertus, pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį medžiojamieji gyvūnai yra ribotos civilinės apyvartos objektai.

4.2. Minėta, kad pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį medžiojamieji gyvūnai yra laukiniai gyvūnai, kurie „yra priskirti medžiojamiesiems dėl visuomeniniais ir asmeniniais tikslais grindžiamos vertės ir atsižvelgiant į šalies medžioklės kultūros tradicijas“, o pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą medžiojimas yra viena iš laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšių. Medžioklės įstatyme įtvirtinta medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo teisė apima inter alia teisę medžioti (arba medžiojimo teisę), įtvirtintą ir iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo galiojusiuose teisės aktuose.

Pagal Medžioklės įstatymą teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete (4 straipsnio 1 dalis). Sodybose ir negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę, nepaisydami Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytų medžioklės terminų, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones gaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius medžiojamuosius žvėris ir varninius paukščius, kuriems minėtose taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas; ši veikla nelaikoma medžiojimu, ir ją vykdantis asmuo neprivalo būti medžiotojas (4 straipsnio 3 dalis).

Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete Lietuvos ir užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, atitinkantiems Medžioklės įstatyme nustatytus reikalavimus, išduoda Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai, Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka organizuodami leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkursą (išskyrus nurodytus atvejus) (10 straipsnio 1 ir 2 dalys). Leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui (10 straipsnio 3 dalis). Pasibaigus leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete laikotarpiui, kuriam jis buvo išduotas, jeigu šio leidimo gavėjas tinkamai vykdė visas jame nustatytas sąlygas ir pasibaigus šio leidimo galiojimui per 2 mėnesius pateikė prašymą pratęsti jo galiojimo laiką, šis leidimas pratęsiamas (10 straipsnio 5 dalis). Medžioklės įstatymo 11 straipsnyje yra numatyti leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimo pasibaigimo pagrindai (1 dalis), taip pat leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete panaikinimo pagrindai (2 dalis).

5.1. Medžioklės įstatymo 22 straipsnyje „Šio Įstatymo 8 ir 10 straipsnių įgyvendinimas“ nustatyta: „1. Šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti ir jų riboms pakeisti nurodytu būdu kiekvienoje savivaldybėje turi būti sudaryta ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo Šio Įstatymo įsigaliojimo.