Byla Nr. 14/02 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO 2 DALIES, 8 STRAIPSNIO 1, 9, 10 DALIŲ, 13 STRAIPSNIO 2 DALIES, 18 STRAIPSNIO 7 DALIES IR 22 STRAIPSNIO 3, 6, 7 DALIŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2005 m. gegužės 13 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Gintarui Steponavičiui ir Raimondui Šukiui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėjai Neringai Azguridienei ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vyresniajam patarėjui Dariui Karveliui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu bei 54 straipsnio 3 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2005 m. balandžio 5-6 d. ir 2005 m. gegužės 10 d. išnagrinėjo bylą Nr. 14/02 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata „Medžioti draudžiama <....> žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka“, 13 straipsnio 2 dalies nuostata „Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala“ ir 18 straipsnio 7 dalies nuostata „Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė medžioti“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims; 2) ar Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata „Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Medžioklės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 65-2634) 7 straipsnio 2 dalies nuostata „Medžioti draudžiama <....> žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka“, 13 straipsnio 2 dalies nuostata „Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala“ ir 18 straipsnio 7 dalies nuostata „Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė medžioti“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims; 2) ar Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata „Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose“ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai. II Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais. Ginčijamos Medžioklės įstatymo 7, 13 ir 18 straipsnių nuostatos įtvirtina medžioklės privačiuose žemės sklypuose leidžiamumo prezumpciją, kuri gali nepagrįstai apriboti savininkų teises laisvai naudotis savo privačiu turtu. Laukinių gyvūnų šaudymas ir gaudymas yra objektyviai pavojingi veiksmai ne tik sklypo, kuriame vyksta medžioklė, pasėliams ir miškui, bet ir miške esantiems asmenims. Pagal Medžioklės įstatymą šie pavojingi veiksmai privačiame sklype gali būti atliekami savininkui nežinant apie konkrečius medžiojimo atvejus. Todėl, pareiškėjo manymu, prezumpcija, kad medžioti privačiuose sklypuose leidžiama iki uždraudimo, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintas savininkų teises. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalį žemės savininkas gali uždrausti medžioti privačiame sklype tik dėl galimos žalos miškui ar pasėliams, tačiau savininkas neturi galimybės medžioti uždrausti kitais pagrindais, pavyzdžiui, dėl asmenų saugumo ar asmeninių gyvūnų globos įsitikinimų. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu nepagrįstai yra apribojama konstitucinė nuosavybės teisė. Dėl to pareiškėjas abejoja, ar Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 13 straipsnio 2 dalyje ir 18 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Pareiškėjas taip pat teigia, jog Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, kad medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, nepagrįstai apriboja privačių savininkų teises naudoti medžioklei mažesnius nei 1000 ha medžioklės plotus ir varžo privačią medžioklės verslo iniciatyvą. Todėl pareiškėjas abejoja, ar ši Medžioklės įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario A Macaičio, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vyresniojo patarėjo D. Karvelio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiosios specialistės N. Azguridienės rašytiniai paaiškinimai. Suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose pažymėta, kad sprendžiant ginčijamų Medžioklės įstatymo nuostatų konstitucingumo klausimą būtina remtis Konstitucijos 53 ir 54 straipsnių nuostatomis. Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalis įtvirtina valstybės ir asmenų pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Šios pareigos įgyvendinimo kryptis nustato Konstitucijos 54 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, aplinkos apsauga yra viešasis interesas, todėl nuosavybės teisių įgyvendinimas neturi prieštarauti valstybės politikos nuostatoms aplinkos apsaugos srityje. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, analizuojant ginčijamų Medžioklės įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui būtina atsižvelgti į jų sąveiką su kitomis šio įstatymo normomis, taip pat į atitinkamų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo specifiką. Pagal Medžioklės įstatymo 1 straipsnį šio įstatymo paskirtis yra nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu. Medžiojamoji gyvūnija, kaip laukinės gyvūnijos dalis, yra vienas iš įstatymais saugomų gamtos turtų, nes ji yra vieningos ekologinės sistemos dalis. Laukinei gyvūnijai, kaip aplinkos sudedamajai daliai, yra taikomi bendrieji aplinkos apsaugos principai: aplinkos apsauga yra valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga; viešieji ir privatūs interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti; neigiamo poveikio aplinkai mažinimas; gamtos išteklių racionalus ir kompleksiškas naudojimas. Suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose pažymėta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Kartu pažymėta, kad laukinė gyvūnija, kaip nacionalinis turtas, priklauso visiems šalies gyventojams, t. y. visuomenei, ir valstybė gamtos išteklius valdo, naudoja ir jais disponuoja atsižvelgdama į visuomenės interesus ir jos pavedimu. Suinteresuoto asmens atstovai pabrėžė, kad privačios žemės savininkas pagal Medžioklės įstatymą yra ne tik informuojamas apie medžioklės plotų vieneto sudarymą, bet ir turi galimybę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala. Seimo atstovų nuomone, sąvokos „žala miškui“ turinys gali būti suprantamas gana plačiai, ir miško (žemės sklypo) savininkas turi teisę uždrausti medžioti saugodamas savo nuosavybę ne tik nuo galimo neigiamo materialaus poveikio, bet ir nuo bet kokio neigiamo poveikio miškui (pavyzdžiui, jei būtų naikinama biologinė įvairovė). Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, tai patvirtina Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies taikymo praktika, parodžiusi, kad formuojant medžioklės plotų vienetus buvo patenkinti visi savininkų reikalavimai uždrausti medžioti jų žemėje, kad ir kokie būtų tų reikalavimų motyvai. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, ginčijamomis Medžioklės įstatymo normomis nustatytus nuosavybės teisės apribojimus lemia valstybės aplinkos apsaugos politika ir tikslai. Įstatymų leidėjas tam tikrus žemės sklypų savininkų teisių apribojimus Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtino atsižvelgdamas į visos visuomenės interesą (laukinės gyvūnijos racionalų naudojimą). Todėl, suinteresuoto asmens atstovų manymu, šios įstatymo nuostatos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims neprieštarauja. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims neprieštarauja ir Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 7 dalis, nes joje įtvirtintas atleidimo nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų principas. Suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose taip pat pažymėta, kad medžioklės plotų vieneto sudarymo tikslas – užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą šių gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą. Medžiojamųjų gyvūnų populiacijų teritorinis valdymas ir tausojantis naudojimas įmanomas tik tokiu atveju, kai medžioklės plotų vienetai sutampa su šių gyvūnų natūralios migracijos teritorija. Taigi kuo didesnę teritoriją apima medžioklės ploto vienetas, tuo medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymas yra racionalesnis. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas minimalus medžioklės plotų vieneto dydis jokiu būdu nevaržo privačios verslo iniciatyvos. Kartu Seimo atstovai atkreipė dėmesį, kad asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti ir kad valstybė ūkinę veiklą reguliuoja derindama asmens ir visuomenės interesus. Seimo atstovų nuomone, ginčijama Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai neprieštarauja. IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro A. Kundroto ir viceministro A. Vasiliausko, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojo I. Jarukaičio, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjo doc. V Pakalniškio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros docento A. Taminsko rašytiniai paaiškinimai, taip pat Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos tarybos raštas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Pasvalio skyriaus valdybos pirmininko J. Juozapaičio, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko S. Mizaro, Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos pirmininko R. A. Valiulio, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko A. Gaižučio raštai ir bendras Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko S. Mizaro, Lietuvos žemės savininkų sąjungos pirmininkės A. Venskūnienės bei Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos pirmininko R. A. Valiulio raštas. V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai G. Steponavičius ir R. Šukys pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir pateikė papildomus paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai N. Azguridienė ir D. Karvelis pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. 3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai: A. A. Brukas, E. Dainauskas, A. Mickūnas, K. Šiaulys, R. A Valiulis, J. Vyšniauskas. 4. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai: Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius L. Budrys, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Saugomų teritorijų strategijos skyriaus vedėjas A. Klimavičius, Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius V Vaičiūnas. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Medžioklės įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio 1 d. (Medžioklės įstatymo 21 straipsnio 1 dalis), išskyrus 8 straipsnio 1, 2 bei 6 dalis ir 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įsigaliojusius 2003 m. balandžio 1 d. (Medžioklės įstatymo 21 straipsnio 3 dalis), ir 15 straipsnio 3 dalį bei 14 straipsnio 8 dalį, įsigaliojusias 2004 m. balandžio 1 d. (Medžioklės įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Medžioklės įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 6 straipsnis įsigalioja priėmus Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pakeitimo įstatymą. Seimas 2002 m. rugsėjo 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 3, 4, 6, 7, 11 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Taigi Medžioklės įstatymo 6 straipsnio taikymo pradžios data – 2003 m. sausio 1 d. Seimas 2003 m. birželio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 6, 12 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė ir naujai išdėstė Medžioklės įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalį, 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 18 straipsnio 4 dalį. 2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Medžioklės įstatymo: – 7 straipsnio 2 dalies nuostata „Medžioti draudžiama <....> žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims; – 8 straipsnio 1 dalies nuostata „Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose“ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai; – 13 straipsnio 2 dalies nuostata „Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims; – 18 straipsnio 7 dalies nuostata „Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė medžioti“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Ginčijamose Medžioklės įstatymo nuostatose yra įtvirtinti tam tikri draudimai medžioti (7 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio 2 dalis), reglamentuojami medžioklės plotų vienetų dydžiai (8 straipsnio 1 dalis), taip pat yra nustatyta, kada neatlyginama medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala (18 straipsnio 7 dalis). 3. Pagal pareiškėjo prašymą sprendžiant, ar ginčijamos Medžioklės įstatymo (jo straipsnių, jų dalių) nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip nurodyta Medžioklės įstatymo 1 straipsnyje, šio įstatymo paskirtis yra „nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu“. Medžioklės įstatyme yra reglamentuojama nuosavybės teisė į medžiojamuosius gyvūnus, medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo teisė, medžioklės plotų vienetų sudarymas ir teisės naudoti juose medžiojamų gyvūnų išteklius suteikimo tvarka, teisės medžioti suteikimas, atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus, medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimas ir kt. Konstatuotina, kad Medžioklės įstatymu siekiama sistemingai reguliuoti medžioklės bei su ja susijusius santykius ir sudaryti įstatyminį pagrindą poįstatyminiuose teisės aktuose šių santykių teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti. Tad ginčijamos Medžioklės įstatymo nuostatos dėl draudimų medžioti, medžioklės plotų vienetų dydžių ir medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos neatlyginimo negali būti sistemiškai nesusijusios su kitomis šio įstatymo nuostatomis, įvairiais aspektais reguliuojančiomis nurodytus visuomeninius santykius, t. y. medžioklės ir su ja susijusius santykius. Todėl būtina išsiaiškinti, koks yra ginčijamų Medžioklės įstatymo nuostatų santykis su kitomis šio įstatymo bei kitų įstatymų nuostatomis, reguliuojančiomis visuomeninius santykius, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusius inter alia su draudimais medžioti, medžioklės plotų vienetų dydžiais ir medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimu ar neatlyginimu. Be to, reikia išsiaiškinti ir atitikties Konstitucijai požiūriu įvertinti Medžioklės įstatymo nuostatų, skirtų užtikrinti perėjimą nuo ankstesniu teisiniu reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja susijusių santykių prie Medžioklės įstatymu nustatytu teisiniu reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja susijusių santykių, turinį. 4. Ginčijamų nuostatų turinys aiškintinas ir kituose įstatymuose nustatyto medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinio reguliavimo kontekste. Pažymėtina, kad kai kurie medžioklės ir su ja susiję santykiai gali būti tam tikru mastu reguliuojami ir poįstatyminiais teisės aktais. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad Medžioklės įstatymo nuostatas galima aiškinti pagal tai, kaip tam tikros jame vartojamos sąvokos yra apibrėžiamos poįstatyminiuose teisės aktuose (inter alia Vyriausybės nutarimuose), arba pagal tai, kaip poįstatyminiuose teisės aktuose (inter alia Vyriausybės nutarimuose) yra detalizuotas ar sukonkretintas tam tikras Medžioklės įstatyme nustatytas medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinis reguliavimas. Priešingai, pagal Konstituciją visuose poįstatyminiuose teisės aktuose (taigi ir Vyriausybės nutarimuose), reguliuojančiuose medžioklės ir su ja susijusius santykius, nustatytas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas nustatytuoju įstatymuose. 5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Medžioklės įstatyme medžioklė apibrėžiama kaip „medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas“ (2 straipsnio 8 dalis). 6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti ir tai, kokia yra autentiška Lietuvoje susiklosčiusi medžioklės tradicija, kaip ši tradicija atsispindėjo teisės aktuose, kokia buvo medžioklės santykių teisinio reguliavimo raida iki Medžioklės įstatymo, kurio nuostatų atitiktis Konstitucijai yra ginčijama, priėmimo, taip pat išsiaiškinti, ar Medžioklės įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas Lietuvoje susiklosčiusią medžioklės tradiciją tęsia, ar yra nuo jos nutolęs. II 1. Medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinio reguliavimo ištakos Lietuvoje siekia dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Medžioklei, jos organizavimui, inter alia medžioklės plotų formavimui bei tvarkymui, skirtų nuostatų buvo Kazimiero teisyne (1468 m.), Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1566 m.), Trečiajame (1588 m.) Lietuvos statutuose, Valakų įstatyme (1557 m.), Karališkųjų girių ordinacijoje (1639 m.). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės aktuose medžioklė buvo traktuojama kaip feodalų išimtinė teisė, neatsiejama nuo jų nuosavybės teisės į žemę: feodalai šia teise jiems priklausančioje žemėje galėjo naudotis nekliudomi. 2. Po 1795 m. įvykusio Lietuvos ir Lenkijos valstybės trečiojo padalijimo didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje medžioklės ir su ja susijusius santykius kurį laiką (iki 1840 m.) reglamentavo Trečiasis Lietuvos Statutas, o vėliau – Rusijos imperijos įstatymai. Pagal Lietuvoje veikusius Rusijos imperijos įstatymus medžioklė buvo skirstoma į didžiąją (stambių žvėrių medžiojimas didelėse giriose ir valstybiniuose miškuose) ir mažąją (smulkių žvėrių ir paukščių medžiojimas laukuose, krūmuose ir mažuose miškeliuose). Medžioklės teisė privačiuose žemės plotuose buvo siejama su žemės nuosavybės teise. Kita vertus, minėtuose įstatymuose buvo įtvirtinta galimybė medžioklės plotų naudojimo teisę perleisti kitiems asmenims, taigi ši teisė jau buvo traktuojama ir kaip atskiras sandorių dalykas. Paminėtina ir tai, kad buvo nustatytas minimalus medžioklės ploto vieneto dydis – medžioti buvo leista ne mažesniame kaip 150 margų (apie 90

1. ha)plote. 3. 1918 m. vasario 16 d. atkūrus nepriklausomą valstybę, Lietuvoje kurį laiką dar galiojo Rusijos imperijos teisės aktai, tarp jų ir reguliavusieji medžioklės santykius. Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės teisės aktas, skirtas medžioklės ir su ja susijusiems santykiams reguliuoti, buvo poįstatyminis teisės aktas – Žemės ūkio ir valstybinių turtų ministerijos valdininkam aplinkraštis „Medžioklės laikinosios taisyklės“, žemės ūkio ir valstybinių turtų viceministerio paskelbtas 1920 m. birželio 15 d. Seimas 1925 m. balandžio 3 d. priėmė Medžioklės įstatymą. Respublikos Prezidentas šį įstatymą paskelbė 1925 m. gegužės 9 d. Medžioklės įstatyme buvo nustatyti pagrindiniai medžioklės santykių reguliavimo principai. Pagal šį įstatymą teisė medžioti kuriame nors žemės plote priklausė to ploto valdytojui (1 z 1 posmas), o svetimame žemės plote medžioti buvo galima tik gavus to ploto valdytojo leidimą raštu (2 z 1 posmas). Taip pat buvo nustatyta, kad pašautas gyvis, perėjęs į kitą medžioklės plotą, yra to ploto valdytojo nuosavybė (3 z). Sąvoka „valdytojas“ apėmė ir savininkus, ir kitus teisėtus valdytojus. Kita vertus, medžioklė buvo ribojama: įstatymas draudė medžioti briedžius, elnius, stirnas pateles (ožkas), bebrus, stumbrus bei šių gyvūnų vaikus (t. y. jauniklius) ir tam tikrus paukščius (11 z). 4. Respublikos Prezidentas 1935 m. spalio 24 d. paskelbė naują Medžioklės įstatymą (kai kurios jo nuostatos buvo pakeistos ir papildytos 1936 m. Medžioklės įstatymo pakeitimu). Ir pagal šį įstatymą laukinių gyvių priežiūra bei jų medžiojimo teisė kurioje nors žemėje priklausė tos žemės valdytojui (1 straipsnis); pašautas arba kitaip sužeistas bemedžiojant gyvis (išskyrus kai kurias atskirai nurodytas išimtis), perėjęs iš medžiojamojo ploto į svetimą žemę, tapdavo tos žemės valdytojo nuosavybe (5 straipsnis). Minėtame įstatyme buvo nustatytas ir medžioklės plotų dydis: kiekvienas ne mažesnis kaip 100 ha prie daikto žemės plotas sudarė atskirą medžioklės ūkį, o jo savininkas arba teisėtas valdytojas galėjo tame ūkyje pats medžioti arba perleisti tą teisę kitam asmeniui (7 straipsnio 1 posmas); susidėjus dviem ar daugiau gretimiems žemės savininkams, jeigu taip susidarė bendro ir nepertraukto ploto ne mažiau kaip 100 ha, šis bendras plotas galėjo būti užregistruotas pas atitinkamą apskrities viršininką kaip atskiras medžioklės ūkio vienetas (7 straipsnio 2 posmas). Medžioklės ūkio vienetai galėjo būti sudaromi ir iš valstybinių žemių, miškų ir vandenų (8 straipsnis). Teisės medžioti suteikimas šiame įstatyme buvo reglamentuojamas taip: tas, kas norėjo medžioti, privalėjo turėti vietos apskrities viršininko išduotą medžioklės liudijimą, suteikiantį teisę laikyti medžioklinį šautuvą (9 straipsnis); medžioklės liudijimą turėjo teisę gauti asmuo, turintis nuosavo, medžiojimui išsinuomoto arba kitu kuriuo būdu teisę medžioti įgyto teritorijos ploto ne mažiau kaip 100 ha, taip pat bendro valdymo savininkai, medžioklės draugijų, ratelių arba kitų medžiotojų kolektyvų nariai, jeigu tokių plotų savininkai, draugijos, rateliai, kolektyvai turėjo arba buvo įsigiję medžioti teisę į teritorijos plotą, ne mažesnį kaip po 100 ha kiekvienam jų nariui (10 straipsnis). Ištisus metus buvo draudžiama medžioti bebrus, briedžius, elnius, danielius, lūšis, stirnas (pateles ir jauniklius) ir tam tikrus paukščius (47 straipsnis). Buvo draudžiama medžioti „draustinėse“ (t. y. rezervatuose) (57 straipsnis). 1935 m. spalio 24 d. Medžioklės įstatymo (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos buvo detalizuotos ir sukonkretintos Medžioklės įstatymui vykdyti taisyklėmis, žemės ūkio ministerio paskelbtomis 1937 m. liepos 14 d. 5. Apibendrinant konstatuotina, kad iki 1940 m. Lietuvos medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinio reguliavimo tradicijai buvo būdinga tai, kad medžioklė buvo traktuojama kaip viena iš priemonių laukinių gyvūnų apsaugai bei racionaliam naudojimui užtikrinti ir kartu – kaip laisvalaikio veikla. Medžioklė buvo teisės aktais reguliuojama ir valstybės (jos institucijų) kontroliuojama veikla. Medžioklės veikla buvo ribojama. Tokie ribojimai apėmė inter alia draudimus tam tikrus gyvūnus medžioti ištisus metus arba tam tikru laiku (nuo tam tikros atitinkamame įstatyme nurodytos datos iki kitos tame įstatyme nurodytos datos), taip pat „draustinėse“ (rezervatuose), minimalaus medžioklės ploto (100
2. ha)nustatymą. Galimybę laisvai užsiimti medžioklės veikla Lietuvos įstatymai ribojo ir tuo aspektu, kad medžiojimo teisė tam tikrame žemės plote (sklype) priklausė šio žemės ploto (sklypo) savininkui ar teisėtam valdytojui – be žemės savininko ar žemės teisėto valdytojo sutikimo nebuvo galima medžioti jiems priklausančioje žemėje. Taigi medžiojimo teisė tam tikrame žemės plote (sklype) buvo siejama su atitinkamų žemės, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teise. Šią teisę savininkas (valdytojas) galėjo perleisti kitiems asmenims. Medžioklės plotus galėjo sudaryti patys savininkai iš savo žemių, o valstybės institucijos juos galėjo sudaryti tik iš valstybinių žemių, miškų ir vandenų. 6. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinio reguliavimo pagrindai buvo nustatomi įstatymo galią turinčiuose teisės aktuose, išskyrus trumpą 1918-1925 m. laikotarpį, kai tokie minėtus santykius reguliavę įstatymo galią turėję teisės aktai dar nebuvo išleisti. III 1. 1940 m. Lietuva buvo okupuota, aneksuota ir inkorporuota į kitą valstybę – Sovietų Sąjungą. Okupacinė valdžia nacionalizavo ir kitais neteisėtais būdais nusavino žemę, miškus ir parkus, vandens telkinius, daugelį kitų privačios nuosavybės objektų, taip paneigdama pačią žmogaus prigimtinę teisę turėti privačią nuosavybę. Sovietiniuose teisės aktuose žemė, miškai ir parkai, vandens telkiniai (ir tie, kurie anksčiau nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei, ir tie, kurie iki tol priklausė privatiems asmenims) buvo traktuojami kaip valstybės išimtinė nuosavybė (ne kaip Lietuvos, bet kaip Sovietų Sąjungos – vadinamoji „bendraliaudinė“ – nuosavybė). Kitiems subjektams – valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms – minėti objektai galėjo būti suteikiami tik naudotis. Sovietų Sąjungos teisės aktais buvo suvalstybinti visi natūralios gamtinės aplinkos objektai, neišskiriant nė laukinės gyvūnijos. Sovietų valdymo metais visos žemės, visų miškų ir parkų, visų vandens telkinių, visų kitų natūralios gamtinės aplinkos objektų suvalstybinimu buvo grindžiamas žemėtvarkos, žemėnaudos, miškotvarkos, medžioklėtvarkos, gamtosaugos ir aplinkosaugos apskritai, visų kitų visuomeninių santykių, susijusių su gamtinės aplinkos apsauga ir naudojimu, teisinis reguliavimas. 2. Sovietų valdomoje Lietuvoje 1959 m. balandžio 22 d. buvo priimtas Gamtos apsaugos įstatymas, 1981 m. birželio 19 d. – Gyvūnijos apsaugos ir naudojimo įstatymas. Šie įstatymai su medžiokle susijusius santykius reguliavo tik kai kuriais aspektais. Medžioklės organizavimo, medžioklės ūkio tvarkymo santykiai daugiausia buvo reguliuojami įvairiais poįstatyminiais teisės aktais. Paskutinis šiuos santykius reguliavęs sovietų valdomos Lietuvos Ministrų Tarybos teisės aktas buvo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1989 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl Medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos TSR teritorijoje nuostatų“ patvirtinti Medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos TSR teritorijoje nuostatai, galioję iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. ir dar kurį laiką po to. 3. Medžioklės santykius reguliavusiuose sovietų valdomos Lietuvos įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose buvo įtvirtinta, kad gyvūnija (taigi ir laisvėje esantys gyvūnai) yra „valstybinė nuosavybė – bendras visos tarybinės liaudies turtas“. Laisvėje esantys gyvūnai sudarė valstybinį medžioklės fondą. Medžioklės plotais buvo pripažįstami visi žemės, miškų ir vandens plotai, kuriuose gali gyventi žvėrys ir paukščiai ir kurie gali būti panaudoti medžioklės ūkiui. Visi medžioklės plotai buvo atitinkamų valstybės institucijų žinioje, kurios priimdavo sprendimus dėl medžioklės plotų priskyrimo ar išnuomojimo valstybės įstaigoms arba įmonėms (pavyzdžiui, mokslo ir mokymo įstaigoms, miškų ūkio įmonėms) ar visuomeninėms – paprastai medžiotojų ir žvejų – organizacijoms (draugijoms), kurios joms priskirtus medžioklės plotus savo ruožtu priskirdavo arba išnuomodavo medžiotojų būreliams. Pabrėžtina, kad pagal to meto teisės aktus medžioklės plotų naudotojais galėjo būti tik valstybės įstaigos arba įmonės ar medžiotojų būreliai. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad sovietų valdymo metais teisės aktuose buvo įtvirtinta žemės naudotojų pareiga nuomoti medžioklės plotus priskirtiems medžiotojų būreliams ir kitiems naudotojams. Kita vertus, be minėtų vadinamųjų priskirtinių medžioklės plotų, medžioklės plotai buvo išskiriami ir draustiniuose (tam tikru laikotarpiu – ir rezervatuose), taip pat valstybiniuose medžioklės ūkiuose; šie medžioklės plotai buvo tvarkomi pagal atitinkamų valstybės įstaigų patvirtintus nuostatus. Minimalūs medžioklės plotų dydžiai nebuvo nustatyti. Sovietų valdymo metais kurį laiką teisės aktuose buvo numatyti ir vadinamieji bendro naudojimo medžioklės plotai, kuriuose teisę medžioti turėjo visi medžiotojų draugijoms priklausę medžiotojai. Tačiau XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje nuo bendro naudojimo medžioklės plotų pamažu buvo pereita prie vadinamųjų priskirtinių medžioklės ūkių, kurie, kaip minėta, buvo priskiriami ar nuomojami atitinkamoms valstybės įstaigoms ar visuomeninėms – paprastai medžiotojų ir žvejų – organizacijoms. 4. Apibendrinant konstatuotina, kad autentiška Lietuvoje susiklosčiusi medžioklės tradicija sovietų valdymo metais teisės aktais buvo paneigta tuo aspektu, kad medžioklės santykių teisinis reguliavimas buvo imtas grįsti visos žemės, visų miškų ir parkų, visų vandens telkinių, visų kitų natūralios gamtinės aplinkos objektų, įskaitant laisvėje gyvenančius laukinius gyvūnus, priklausymu tik valstybei. Lietuvoje susiklosčiusi medžioklės tradicija sovietų valdymo metais teisės aktais buvo paneigta ir tuo aspektu, kad medžioklės plotus buvo imta skirstyti centralizuotai: viešosios valdžios institucijos nuspręsdavo, jog tam tikros teritorijos naudotinos kaip medžioklės plotai, ir priskirdavo jas valstybės įstaigoms arba įmonėms (pavyzdžiui, mokslo ir mokymo įstaigoms, miškų ūkio įmonėms) arba visuomeninėms organizacijoms, kad jos šiuos medžioklės plotus priskirtų ar išnuomotų medžiotojų būreliams, o žemės naudotojai privalėjo nuomoti jiems priskirtus plotus priskirtiems medžiotojų būreliams ir kitiems naudotojams. Fiziniai asmenys, taip pat dauguma juridinių asmenų negalėjo savarankiškai naudoti medžioklės plotų, nes medžioklės plotų naudotojais galėjo būti tik valstybės įstaigos, įmonės arba medžiotojų būreliai. Kita vertus, sovietų valdymo metais teisės aktuose, reguliavusiuose medžioklės ir su ja susijusius santykius, kaip ir iki tol veikusiuose Lietuvos valstybės teisės aktuose, medžioklė buvo traktuojama kaip viena iš priemonių laukinių gyvūnų apsaugai ir racionaliam naudojimui užtikrinti ir kartu – kaip laisvalaikio veikla. IV 1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“. Šiame Akte inter alia buvo įtvirtinta, kad Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kurio 2 straipsniu patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą – atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės laikinąją konstituciją. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pagrindu buvo pradėta kurti nacionalinė teisės sistema. Vienas iš naujai kuriamos autentiškos Lietuvos nacionalinės teisės sistemos ypatumų ir svarbi jos tolesnės raidos prielaida buvo tai, kad į šalies teisės sistemą buvo grąžintas privačios nuosavybės teisės institutas. Šiame kontekste paminėtina, kad Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog „Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė“. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra Lietuvos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė“, kad „žemės gelmės nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Valstybei“, taip pat kad „kiti Lietuvos Respublikos išimtinės nuosavybės objektai nuosavybės teise gali priklausyti ir Lietuvos piliečiams, jų grupėms (kolektyvams)“. Konstatuotina, kad Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies formuluotė „išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė“ aiškintina atsižvelgiant į ką tik atkurtai Lietuvos valstybei tuo metu iškilusius uždavinius. Minėtomis Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo siekiama įtvirtinti pirmiausia tai, kad tam tikri objektai, kaip Lietuvos nacionalinis turtas, nuosavybės teise gali priklausyti tik vienintelei valstybei – Lietuvos Respublikai ir negali priklausyti jokioms kitoms valstybėms; ši tekstinė forma buvo pasirinkta siekiant pabrėžti, kad minėti objektai negali būti traktuojami kaip priklausantys Sovietų Sąjungai. Tad – ypač turint galvoje tai, kad pagal Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalį „kiti Lietuvos Respublikos išimtinės nuosavybės objektai nuosavybės teise gali priklausyti ir Lietuvos piliečiams, jų grupėms (kolektyvams)“, – Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatoje „žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra Lietuvos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė“ vartojamai formuluotei „išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė“ negali būti suteikiama tokia pat prasmė, kokią turi vien tekstinės formos atžvilgiu iš esmės analogiškos formuluotės, vartojamos vėliau (po atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybės realaus įtvirtinimo ir tarptautinio pripažinimo) priimtos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies (1992 m. spalio 25 d. redakcija) nuostatoje „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“, Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalies (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoje „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“ ir šiuo metu galiojančios Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nuostatoje „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi žemė, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai (kitaip nei žemės gelmės) nebuvo suvalstybinti – ja buvo tik patvirtintas minėtų objektų susigrąžinimas iš svetimos valstybės – Sovietų Sąjungos jurisdikcijos, grindžiamas Akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ nuostata, kad Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. 2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme buvo nustatyti ir natūralios gamtinės aplinkos objektų, įskaitant gyvūniją, naudojimo ir apsaugos santykių teisinio reguliavimo pagrindai: Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 42 straipsnyje buvo įtvirtinta Lietuvos piliečių pareiga saugoti gamtą, tausoti jos turtus, kurti sveiką gamtinę aplinką. 3. Pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ 3 straipsnį Lietuvos Respublikoje ir toliau galiojo tie iki tol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštaravo Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę susidarė tokia teisinė situacija, kad joje galiojo ir teisės aktai, išleisti iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Šiame kontekste paminėtina, kad liko galioti ir teisės aktai, reguliavę medžioklės santykius, įskaitant Gyvūnijos apsaugos ir naudojimo įstatymą (priimtą dar 1981 m. birželio 19 d.), kuriame gyvūnija (taigi ir laisvėje esantys gyvūnai) buvo traktuojama kaip valstybės nuosavybė (3 straipsnio 1 dalis). Kartu buvo leidžiami poįstatyminiai teisės aktai, skirti medžioklės ir su ja susijusiems santykiams reguliuoti. 4. Vyriausybė 1991 m. balandžio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 166 „Dėl medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos Respublikoje“, kuriuo inter alia buvo patvirtinti Laikinieji medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos Respublikoje nuostatai. Minėtuose nuostatuose buvo įtvirtinta, kad medžiojamieji ir kiti laukiniai žvėrys bei paukščiai yra valstybės nuosavybė (5 punktas), kad žemės valdytojai ir savininkai nuomoja medžioklės plotus medžiotojų organizacijoms ir kitiems naudotojams (6 punktas), taip pat kad medžioti savininkui priklausančiose žemėse be jo sutikimo draudžiama (6 punktas). Pagal minėtų nuostatų 8 punktą medžioklės ūkio organizavimo vienetas valstybiniuose miškuose buvo girininkijos teritorija, o agrolandšafte – laukų, miškelių bei krūmų, kurių bendras plotas sudarė ne mažiau kaip 200 ha, visuma; dėl mažesnių plotų nuomos sprendė žemės valdytojai ir savininkai kartu su miškų urėdijomis. Žvėrių padarytą žalą nustatyta tvarka turėjo atlyginti medžioklės plotų naudotojai, disponuojantys gautomis už medžioklės produkciją pajamomis (13 punktas). 5. Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 6/35 „Dėl medžioklės plotų nuomos sutarčių“ buvo patvirtinta medžioklės plotų nuomos sutarties forma (pagal pridėtą pavyzdį). Pažymėtina, kad minėtame įsakyme (ir juo patvirtintoje medžioklės plotų nuomos sutarties formoje) nebuvo nuostatų, kurios neleistų savininkui atitinkamų žemės sklypų (medžioklės plotų) naudoti ir kitiems, ne medžioklės, tikslams, inter alia tų sklypų (medžioklės plotų) išnuomoti kitiems asmenims, kad šie tuos sklypus (medžioklės plotus) naudotų ne medžioklei, bet kitiems tikslams. Todėl nors minėtos vadinamosios medžioklės plotų nuomos sutartys, pagal kurias savininkas (valdytojas) leidžia tam tikruose jam nuosavybės teise priklausančiuose (jo valdomuose) žemės sklypuose (medžioklės plotuose) medžioti kitam asmeniui, ir vadinamos „nuomos sutartimis“, savo teisiniu turiniu jos nebuvo ir nėra tapačios civiliniuose įstatymuose numatytoms žemės ar kito turto nuomos sutartims. Minėtos „medžioklės plotų nuomos sutartys“ savo teisiniu turiniu – tai sutartys dėl teisės medžioti tam tikruose medžioklės plotuose suteikimo tam tikram asmeniui; jose teisė medžioti traktuojama kaip atskiras sandorio dalykas. 6. Tuo metu, kai kuriant Lietuvos nacionalinę teisės sistemą buvo imtasi pertvarkyti ir medžioklės santykių teisinį reguliavimą, vyko ir restitucijos procesas, kai ankstesniems savininkams buvo grąžinamas okupacinės valdžios nacionalizuotas ir kitais neteisėtais būdais nusavintas išlikęs nekilnojamasis turtas. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją. Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuriame buvo nustatyta, kuriems asmenims, į kokį turtą, kuriomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Pagal šį įstatymą (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo vykdoma ribota restitucija – ankstesniems savininkams buvo atkuriamos nuosavybės teisės ir į žemę, miškus, vandens telkinius. Restitucijos procesas tebevyksta; jį reglamentuoja Seimo 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pakeitęs minėtą Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtą įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Buvo pradėta bei lygiagrečiai vykdoma ir žemės reforma. Aukščiausioji Taryba 1991 m. liepos 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą, kuris (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) reglamentavo žemės nuosavybės santykius ir žemės reformos tvarką. Pradėta žemės reforma siekta įgyvendinti piliečių teisę į žemės nuosavybę, įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant nusavintą žemę ir perkant ją, taip pat sudaryti teisines, organizacines ir ekonomines prielaidas plėtoti žemės ūkio gamybą laisvai pasirenkant ūkininkavimo formas (Žemės reformos įstatymo 2 straipsnis). Žemės reformos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo inter alia nustatyta, kad žemės reformos metu suformuojamos privatinės ir valstybinės nuosavybės žemėnaudos. Žemės įsigijimo nuosavybėn būdai buvo nuosavybės teisės atstatymas (grąžinimas) ir pirkimas (Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Žemės reforma buvo susijusi su valstybės bei savivaldybių turto, neišskiriant nė žemės, miškų ir vandens telkinių, privatizavimo procesu. Buvo leidžiami įstatymai, taip pat poįstatyminiai teisės aktai, numatantys galimybę piliečiams privatizuoti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pat turtą, anksčiau valdytą sovietinių žemės ūkio įmonių (kolūkių ir tarybinių ūkių). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nei žemės reforma, nei restitucijos procesas savaime nepakeitė medžioklės ir su ja susijusių santykių, tačiau, sudarius galimybes savininkams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (įskaitant žemę, miškus, vandens telkinius), taip pat galimybes piliečiams pirkti žemę, miškus ir vandens telkinius, atitinkamai turėjo būti keičiamas ir medžioklės bei su ja susijusių santykių teisinis reguliavimas. Šiuo atžvilgiu žemės reforma ir su ja susijęs privatizavimo procesas, taip pat restitucijos procesas negalėjo nedaryti įtakos medžioklės ir su ja susijusių santykių pertvarkymui, taigi ir šių santykių teisiniam reguliavimui. V 1. Tautos referendumu, įvykusiu 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kurį Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendumu kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Nuo tol Lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu. 2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvai. Privati nuosavybė, kaip vienas iš Tautos ūkio pagrindų, yra įtvirtinta Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 47 straipsnyje inter alia nustatyta, kokie objektai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai: pagal šio straipsnio 3 dalį (1992 m. spalio 25 d. redakcija) šie objektai – tai žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai; tie patys objektai buvo nurodyti Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje (1996 m. birželio 20 d. redakcija); jie yra nurodyti ir šiuo metu galiojančioje Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija). Konstatuotina, kad laukinė gyvūnija nebuvo ir nėra Konstitucijoje minima tarp objektų, išimtine nuosavybės teise priklausančių Lietuvos Respublikai. Konstitucijoje nustatyti ir natūralios gamtinės aplinkos, jos atskirų objektų naudojimo ir apsaugos santykių teisinio reguliavimo pagrindai. Pagal Konstitucijos 54 straipsnį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis); įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis). 3. Vyriausybė 1993 m. birželio 7 d. priėmė nutarimą Nr. 397 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikoje“, kurio 6 punktu pripažino netekusiu galios Vyriausybės 1991 m. balandžio 30 d. nutarimą Nr. 166 „Dėl medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos Respublikoje“ (juo buvo patvirtinti Laikinieji medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos Respublikoje nuostatai). Vyriausybės 1993 m. birželio 7 d. nutarimo Nr. 397 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikoje“ 1.1 punktu buvo patvirtinti Laikinieji medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai. Laikinųjų medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 1 punkte buvo įtvirtinta, kad medžioklės plotuose esantys medžiojamieji žvėrys ir paukščiai (medžiojamoji fauna) yra valstybės turtas, o specialiai įrengtuose aptvaruose laikoma medžiojamoji fauna yra žemės valdytojo nuosavybė. Pagal Laikinųjų medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 6 punktą valstybinės žemės valdytojai turėjo išnuomoti medžioklės plotus ne mažiau kaip 10 metų pagal tipinę sutartį (parengtą Miškų ūkio ministerijos, Žemės ūkio ministerijos bei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos, suderinus su Aplinkos apsaugos departamentu), o žemės savininkai galėjo išnuomoti medžioklės plotus arba suteikti teisę jais naudotis ir mažiau negu 10 metų. Šiame punkte taip pat buvo nustatyta, kad medžioklės plotai nuomojami tik juridinio asmens statusą turintiems medžiotojų būreliams arba klubams ir kad pirmenybė nuomoti medžioklės plotus suteikiama medžiotojų kolektyvams, kurie tuose plotuose medžiojo ilgą laiką (nebuvo aiškiai nurodyta, koks laikas laikytinas ilgu). Pagal šį punktą medžioklės plotų nuomos sutartis galėjo būti nutraukiama, kai pasibaigia jos galiojimo laikas, panaikinama medžiotojų organizacija, neatlyginama žvėrių daroma žala arba nevykdomos svarbios sutarties sąlygos. Be to, šiame punkte buvo nustatyta, kad žemės savininkams priklausančiuose neišnuomotuose medžioklės plotuose medžioti be savininkų sutikimo draudžiama. Žemės savininkams priklausančiuose neišnuomotuose medžioklės plotuose medžioklę nustatytąja tvarka organizavo žemės savininkai (9 punktas). Minėtų nuostatų 8 punkte buvo nustatyta, kad seniai susiformavusios medžioklės ūkio vienetų ribos paprastai nekeičiamos (nebuvo aiškiai nurodyta, kokios medžioklės ūkio vienetų ribos laikytinos seniai susiformavusiomis); laisvuose medžioklės plotuose medžioklės ūkio vienetai turėjo būti formuojami taip, kad sudarytų vientisus, ne mažesnius kaip 500 ha miško, laukų, miškelių, krūmų ir vandens telkinių plotus, atsižvelgiant į medžiojamosios faunos elementarių populiacijų užimamas teritorijas; smulkiajai medžiojamajai faunai (kiškiams, kurapkoms, antims ir kt.) medžioti galėjo būti sudaromi ir mažesni medžioklės ūkio vienetai. Laukinių kanopinių žvėrių padarytą žalą žemės ir miškų ūkiui atlyginti turėjo medžioklės plotų naudotojai, disponuojantys medžioklės produkcija (14 punktas). Vyriausybės 1993 m. birželio 7 d. nutarimo Nr. 397 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikoje“ 1.3 punktu buvo patvirtinta Laukinių kanopinių žvėrių padarytos žalos žemės ūkio pasėliams atlyginimo tvarka. Pagal šios tvarkos 1 punktą žalą, padarytą laukinių kanopinių žvėrių žemės ūkio pasėliams, pagal Miškų ūkio ministerijos bei Žemės ūkio ministerijos patvirtintą metodiką įvertindavo ir apskaičiuodavo rajono valdybos sprendimu sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija, į kurią buvo įtraukiamas rajono valdybos atstovas (komisijos pirmininkas), žemės ūkio ir miškų ūkio bei medžioklės plotų naudotojų atstovai ir pareiškėjas. Pagal Laikinųjų medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 6 punktą, žemės savininkams atsisakius medžioklės plotus nuomoti medžioklei, jiems medžiojamųjų žvėrių padaryta žala neturėjo būti atlyginama, o pagal 7 punktą žemės savininkai, neišnuomoję savo valdų medžioklei, turėjo atsakyti už jose esančios faunos (taip pat ir medžiojamosios) globą bei apsaugą. 4. Žemės ūkio ministerija, Miškų ūkio ministerija ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinė taryba 1993 m. rugpjūčio 26 d. išleido įsakymą Nr. 669/109/5 „Dėl medžioklės plotų nuomos sutarties tipinės formos“, kuriuo patvirtino suderintą su Aplinkos apsaugos departamentu tipinę medžioklės plotų nuomos sutarties formą. Pažymėtina, kad minėtame įsakyme (ir juo patvirtintoje medžioklės plotų nuomos sutarties tipinėje formoje), kaip ir Miškų ūkio ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos 1992 m. sausio 22 d. įsakyme Nr. 6/35 „Dėl medžioklės plotų nuomos sutarčių“ ir juo patvirtintoje medžioklės plotų nuomos sutarties formoje, nebuvo nuostatų, kurios neleistų savininkui atitinkamų žemės sklypų (medžioklės plotų) naudoti ir kitiems, ne medžioklės, tikslams, inter alia tų sklypų (medžioklės plotų) išnuomoti kitiems asmenims, kad šie tuos sklypus (medžioklės plotus) naudotų ne medžioklei, bet kitiems tikslams. Šios „medžioklės plotų nuomos sutartys“ savo teisiniu turiniu buvo ne žemės sklypų (medžioklės plotų) nuomos sutartys, bet sutartys dėl teisės medžioti tam tikruose medžioklės plotuose suteikimo tam tikram asmeniui. 5. Vyriausybė 1993 m. rugpjūčio 31 d. priėmė nutarimą Nr. 674 „Dėl miškų, laukų ir vandenų nuomos medžioklei tarifų“, kurio 1 punktu patvirtino miškų, laukų ir vandenų nuomos medžioklei tarifus, o 2 punktu nustatė, kad miškų, laukų ir vandenų nuomos medžioklei mokestis pradedamas mokėti nuo 1994 m. sausio 1 d. 6. Vyriausybė 1994 m. gruodžio 19 d. priėmė nutarimą Nr. 1276 „Dėl medžioklės tvarkymo Lietuvos Respublikoje“, kurio 3.1 punktu inter alia pripažino netekusiais galios Vyriausybės 1993 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 397 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikoje“ patvirtintus Laikinuosius medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus, o 1.1 punktu patvirtino Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus. Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 1 punkte buvo įtvirtinta, kad medžioklės plotuose esantys medžiojamieji žvėrys ir paukščiai yra valstybės nuosavybė. Nuostatų 22 punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės valdytojai turi išnuomoti medžioklės plotus ir kad tokie plotai išnuomojami ne mažiau kaip 10 metų laikotarpiui pagal tipinę sutartį (parengtą Aplinkos apsaugos ministerijos ir suderintą su Miškų ūkio ministerija ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija). Nuostatų 23 punkte buvo nustatyta, kad žemės savininkai gali išnuomoti medžioklės plotus arba suteikti teisę jais naudotis; pagal šį punktą žemės savininkui priklausančiuose neišnuomotuose medžioklės plotuose smulkiąją medžiojamąją fauną nustatytąja tvarka galėjo medžioti žemės savininkas. Kaip ir iki tol galiojusiuose Laikinuosiuose medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose, taip ir Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose buvo nustatyta, kad medžioklės plotai nuomojami tik juridinio asmens statusą turintiems medžiotojų būreliams bei klubams (24 punktas), taip pat kad pirmenybė išsinuomoti medžioklės plotus suteikiama medžiotojų organizacijoms, kurios tuose plotuose medžiojo ilgą laiką (ne mažiau kaip 5 metus), ir kad susiformavusių organizacijų medžioklės plotų ribos paprastai nekeičiamos be nuomininko sutikimo (25 punktas). Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 26 punktą nauji medžiotojų būrelių bei klubų medžioklės plotai turėjo būti formuojami taip, kad sudarytų vientisus, ne mažesnius kaip 1000 hektarų miško, laukų, miškelių, krūmų ir vandens telkinių plotus, atsižvelgiant į medžiojamosios faunos populiacijų užimamas teritorijas. Pagal minėtų nuostatų 35 punktą laukinių kanopinių žvėrių padarytą žalą žemės ūkio pasėliams ir miškui turėjo atlyginti medžioklės plotų naudotojai, disponuojantys medžioklės produkcija. Žemės savininkams raštiškai atsisakius medžioklės plotus nuomoti medžioklei arba leisti medžioti juose, laukinių kanopinių žvėrių padaryta žala jiems neturėjo būti atlyginama (32 punktas). 7. Vyriausybė 1995 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą Nr. 371 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų dalinio pakeitimo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“, kurio 2 punktu patvirtino Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles. Šiose taisyklėse buvo sukonkretinta, kokios gyvūnų rūšys priskiriamos stambiesiems žvėrims ir paukščiams, o kokios – smulkiajai medžiojamajai faunai, jos reglamentavo teisės medžioti suteikimą, medžioklės įrankių, medžioklinių šunų ir medžioklinių paukščių naudojimą, medžioklės būdus ir tvarką, medžioklės produkcijos naudojimą ir veterinarinius reikalavimus medžioklės produkcijai, medžioklės dokumentus, kolektyvinės medžioklės, individualios medžioklės ir medžioklės su medžiokliniais paukščiais ypatumus, medžioklės laiką, su medžiokle susijusią draudžiamą veiklą, saugų elgesį medžioklėje ir kt. Buvo nustatyta, kad Aplinkos apsaugos ministerija turi teisę keisti inter alia medžiojamosios faunos sąrašą ir medžioklės laiką (5 punktas). 8. Seimas 1997 m. lapkričio 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą, kuris įsigaliojo 1997 m. lapkričio 28 d. Įsigaliojus šiam įstatymui neteko galios dar 1981 m. birželio 19 d. priimtas Gyvūnijos apsaugos ir naudojimo įstatymas (Laukinės gyvūnijos įstatymo 31 straipsnis). Laukinės gyvūnijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje laukinė gyvūnija buvo apibrėžta kaip „nuolat laisvėje gyvenantys bestuburiai ir stuburiniai gyvūnai bei jų populiacijos“. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai negali nuosavybės teise priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims. Minėta Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata skiriasi nuo iki tol galiojusio Gyvūnijos apsaugos ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad gyvūnija (taigi ir laisvėje esantys gyvūnai) yra valstybės nuosavybė (3 straipsnio 1 dalis). Pabrėžtina, kad minėta Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata aiškintina atsižvelgiant į tai, kokia juridinio asmens samprata buvo įtvirtinta tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse: pagal tuo metu galiojusį Civilinį kodeksą valstybė nebuvo juridinis asmuo. Taigi Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies formuluotė „juridiniai asmenys“ neapėmė valstybės. Kita vertus, Laukinės gyvūnijos įstatyme nebuvo ir expressis verbis įtvirtinta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Tačiau nėra jokių prielaidų teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, jog laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai negali nuosavybės teise priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims, būtų siekęs apskritai neleisti valstybei būti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų savininku. Toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip neapibrėžtas, expressis verbis nenustatantis, ar laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso nuosavybės teise, o jeigu priklauso, tai kam. Laukinės gyvūnijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte kaip viena iš gyvūnijos naudojimo rūšių buvo nurodyta medžioklė. Minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje medžioklė buvo apibrėžta kaip „laukinių gyvūnų, priskirtų medžioklės objektui, tykojimas, sekimas, persekiojimas turint tikslą sugauti arba nušauti, taip pat laukinių gyvūnų gaudymas ir šaudymas“. Pagal šio straipsnio 2 dalį medžioklės rūšis, jų organizavimo tvarką, medžioklės būdus, įrankius, terminus, saugaus elgesio, veterinarinės priežiūros reikalavimus medžioklėje bei kitas medžioklių organizavimo sąlygas turėjo nustatyti įstatymai, Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai ir Medžioklės taisyklės, kurias turėjo tvirtinti Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos; pagal minėto straipsnio 3 dalį medžioti buvo galima tik medžioklės plotuose, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, o medžioklės plotų nuomos ir naudojimo medžioklei tvarką turėjo nustatyti Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai. 9. Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį laukinių gyvūnų naudojimo terminus, būdus, įrankius ir limitus turėjo nustatyti Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės bei normos. Aplinkos ministro 1998 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 200 „Dėl Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo įgyvendinimo“ buvo patvirtintas inter alia Lietuvos Respublikoje leidžiamų naudoti laukinių gyvūnų rūšių sąrašas. Lietuvos Respublikoje leidžiamų naudoti laukinių gyvūnų rūšių sąrašo 1 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje inter alia medžioklė yra leidžiama įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagal šį sąrašą. Minėtame sąraše buvo išvardytos leidžiamų medžioti ar kitais tame sąraše apibrėžtais būdais naudoti gyvūnų (žinduolių, paukščių, žuvų, moliuskų, vėžiagyvių, vabzdžių, dirvožemio bestuburių) rūšys. 10. Vyriausybė 1999 m. vasario 25 d. priėmė nutarimą Nr. 210 „Dėl užmokesčio už medžioklės plotų, esančių valstybinių miškų, laisvos valstybinės žemės bei valstybinio vidaus vandenų fondų žemėje, nuomą dydžių patvirtinimo“, kurio 3 punktu pripažino netekusiu galios Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą Nr. 674 „Dėl miškų, laukų ir vandenų nuomos medžioklei tarifų“ (kuriuo buvo patvirtinti miškų, laukų ir vandenų nuomos medžioklei tarifai), o 1 punktu patvirtino užmokesčio už medžioklės plotų, esančių valstybinių miškų, laisvos valstybinės žemės bei valstybinio vidaus vandenų fondų žemėje, nuomą dydžius. Vyriausybės 1999 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 210 „Dėl užmokesčio už medžioklės plotų, esančių valstybinių miškų, laisvos valstybinės žemės bei valstybinio vidaus vandenų fondų žemėje, nuomą dydžių patvirtinimo“ 2.1 punkte buvo nustatyta, kad Aplinkos ministerija indeksuoja šiuo nutarimu patvirtintus dydžius, ir buvo apibrėžta indeksavimo tvarka. 11. Vyriausybė 2000 m. balandžio 14 d. priėmė nutarimą Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“, kurio 3 punktu pripažino netekusiais galios Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1276 „Dėl medžioklės tvarkymo Lietuvos Respublikoje“ patvirtintus Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus, o 1 punktu patvirtino naujus Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus. Naujieji Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai įsigaliojo 2000 m. balandžio 20 d., išskyrus 19 punktą, turėjusį įsigalioti 2001 m. balandžio 1 d.; Vyriausybės 2001 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 354 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 19 punkto įsigaliojimo data buvo nukelta į 2003 m. balandžio 1 d. Pagal Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktą nuo 2000 m. liepos 1 d. neteko galios Vyriausybės 1995 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 371 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų dalinio pakeitimo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 2 punktas, kuriuo buvo patvirtintos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Naujuosiuose Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose, kitaip nei iki tol galiojusiuose, nebuvo nuostatų, expressis verbis įtvirtinančių, kad laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso nuosavybės teise. Minėta, kad Laukinės gyvūnijos įstatyme (galiojusiame tuo metu) taip pat nebuvo expressis verbis nustatyta, ar laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso nuosavybės teise, o jeigu priklauso, tai kam. Kartu pažymėtina, jog naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 6 punkte buvo nustatyta, kad medžiojamųjų gyvūnų naudojimo konkrečiame žemės plote teisė priklauso šios žemės savininkui. Pagal naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 7 ir 23 punktus žemės savininkas medžiojamųjų gyvūnų naudojimo teise galėjo naudotis pats, perleisti ją kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims pagal medžioklės plotų nuomos sutartį arba ja nesinaudoti. Medžioti kitiems asmenims priklausančiuose medžioklės plotuose neturint medžioklės plotų nuomos sutartimi perleistos teisės naudotis medžioklės plotais buvo draudžiama (23 punktas). Naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 1 punkto trečiojoje pastraipoje medžioklės plotai buvo apibrėžti kaip „žemės, miško, vandens telkinių plotai, kuriuose gyvena ar gali gyventi ir veistis medžiojamieji gyvūnai ir kuriuose juos galima medžioti, išskyrus tuos plotus, kuriuose medžioti draudžiama, jeigu įstatymai nenumato kitaip“. Minėtų nuostatų 24 punkte buvo nustatyta, kad medžioklės plotus nuomoja žemės savininkai ar valdytojai, taip pat kad žemės nuoma kitoms reikmėms nesuteikia teisės naudoti jos medžioklei, neturint medžioklės plotų nuomos sutartimi perleistos teisės naudotis medžioklės plotais. Valstybinės žemės valdytojai (išskyrus tam tikras išimtis) buvo įpareigoti valstybinėje žemėje esančius medžioklės plotus išnuomoti; šios nuomos sutartys turėjo būti sudaromos ne trumpesniam kaip 10 metų terminui (25 punktas). Pasibaigus valstybinės žemės nuomos medžioklei sutarties galiojimo laikui, su nuomininku, kuris vykdė visas sutarties sąlygas, ji turėjo būti atnaujinama (29 punktas). Pagal naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 25 punktą privati žemė medžioklei turėjo būti nuomojama šalių tarpusavio susitarimu, sudarant rašytinę medžioklės plotų nuomos sutartį. Taip pat buvo nustatyta, kad pasikeitus žemės ploto savininkui medžioklės plotų nuomos sutartis galioja naujajam savininkui (24 punktas). Medžioklės plotų nuomos sutartys turėjo būti pateikiamos registruoti regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrai per 20 dienų nuo jų sudarymo, o sprendimas dėl šių sutarčių registravimo turėjo būti priimtas per 10 darbo dienų (33, 34, 36 punktai). Naujieji Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai reglamentavo ir medžioklės plotų vienetų dydžius. Formuojamą kolektyvinį medžioklės plotų vienetą turėjo sudaryti ne mažesnis nei 1000 hektarų vientisas žemės plotas; tačiau šis reikalavimas galėjo būti netaikomas mažesniems nei 1000 hektarų valstybinėje žemėje esantiems medžioklės plotams, jeigu jie buvo išnuomoti iki šių nuostatų įsigaliojimo, bet ne ilgesniam laikui negu numatyta sudarytoje medžioklės plotų nuomos sutartyje (20 punktas). Pagal naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 21 punktą nuosavybės teise vienam ar keliems privatiems asmenims priklausantys vientisi žemės plotai galėjo sudaryti individualų medžioklės plotų vienetą, ne mažesnį nei 100 hektarų, bet individualus medžioklės plotų vienetas negalėjo būti didesnis nei 500 hektarų, išskyrus tą atvejį, kai medžioklės plotų naudotojas buvo šios žemės savininkas. Medžioklės plotų vienetai turėjo būti įregistruojami regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūroje (37, 38, 39 punktai). Naujuosiuose Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose taip pat buvo nustatyta, kad medžioklės plotų savininkai, valdantys plotus, mažesnius už minimalų individualaus medžioklės plotų vieneto plotą, ir neišnuomoję šių plotų medžioklei kitiems asmenims, turi teisę savo žemėje Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka medžioti smulkiąją fauną (22 punktas). Minėta, kad naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 19 punktas įsigaliojo 2003 m. balandžio 1 d. Pagal šį punktą medžioti buvo leidžiama tik įregistruotuose medžioklės plotų vienetuose, kurie formuojami pagal žemėtvarkos ir miškotvarkos projektus, nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ir medžioklės plotų nuomos sutartis (dokumentus, pagal kuriuos sudaromos medžioklės plotų vienetų schemos ir ribų aprašai), išskyrus tą atvejį, kai medžioklės plotų savininkai, valdantys plotus, mažesnius už minimalų individualaus medžioklės plotų vieneto plotą, ir neišnuomoję šių plotų medžioklei kitiems asmenims, turi teisę savo žemėje Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka medžioti smulkiąją fauną. Pagal naujuosius Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių savininkams visoje medžioklės plotų vieneto teritorijoje nustatytąja tvarka turėjo atlyginti medžioklės plotų naudotojai, jeigu žalą darančius gyvūnus medžioti nebuvo uždrausta; jeigu žalą darančius medžiojamuosius gyvūnus medžioti buvo uždrausta, ši žala turėjo būti atlyginama Vyriausybės nustatyta tvarka (41 punktas). 12. Aplinkos ministras 2000 m. birželio 27 d. išleido įsakymą Nr. 258 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles. Minėtos taisyklės buvo ne kartą keičiamos. 13. Aplinkos ministras 2000 m. rugsėjo 1 d. išleido įsakymą Nr. 358 „Dėl Medžioklės plotų, esančių valstybinėje žemėje, nuomos sutarties tipinės formos patvirtinimo“, kurio 2.2 punktu pripažino netekusiu galios Miškų ūkio ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos 1992 m. sausio 22 d. įsakymą Nr. 6/35 „Dėl medžioklės plotų nuomos sutarčių“ (kuriuo buvo patvirtinta medžioklės plotų nuomos sutarties forma), o 2.1 punktu – Miškų ūkio ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinės tarybos 1993 m. rugpjūčio 26 d. įsakymą Nr. 669/109/5 „Dėl medžioklės plotų nuomos sutarties tipinės formos“ (kuriuo buvo patvirtinta suderinta su Aplinkos apsaugos departamentu tipinė medžioklės plotų nuomos sutarties forma). Aplinkos ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. 358 „Dėl Medžioklės plotų, esančių valstybinėje žemėje, nuomos sutarties tipinės formos patvirtinimo“ 1 punktu buvo patvirtinta Medžioklės plotų, esančių valstybinėje žemėje, nuomos sutarties tipinė forma. 14. Vyriausybė 2001 m. spalio 1 d. priėmė nutarimą Nr. 1178 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2001 m. spalio 4 d. Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1178 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1.4 punktu netekusiu galios buvo pripažintas Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 21 punktas (2000 m. balandžio 14 d. redakcija), kuriame buvo įtvirtinta privačių asmenų teisė formuoti ir įregistruoti individualius ne mažesnius nei 100 hektarų, bet ne didesnius nei 500 hektarų medžioklės plotų vienetus (išskyrus anksčiau nustatytą išimtį, kai medžioklės plotų naudotojas buvo šios žemės savininkas); kita vertus, nors minėtas 21 punktas (2000 m. balandžio 14 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu galios, buvo paliktas galioti Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 37 punktas, pagal kurį inter alia medžioklės plotų vienetas laikomas suformuotu ir nustatytosios formos prašymas jį įregistruoti gali būti pateiktas regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrai, jeigu bendras medžioklės plotų dydis jame atitinka 21 punkte (dabar jau pripažintame netekusiu galios) nurodytus minimalaus jų dydžio reikalavimus. Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1178 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1.3 punktu buvo pakeistas Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 20 punktas (2000 m. balandžio 14 d. redakcija), pagal kurį formuojamą kolektyvinį medžioklės plotų vienetą turėjo sudaryti ne mažesnis kaip 1000 hektarų vientisas žemės plotas; buvo nustatyta, kad medžioklės plotų naudotojai, Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų nustatyta tvarka iki šio nutarimo įsigaliojimo suformavę medžioklės plotų vienetus, mažesnius už nurodytuosius šio nutarimo 1.3 punkte (t. y. mažesnius nei 1000 hektarų), gali tęsti medžiojimo veiklą šiuose plotuose iki 2003 m. balandžio 1 d., jeigu įstatymų nenumatyta kitaip (2 punktas). Šiame kontekste paminėtina, kad formuluotė „gali tęsti medžiojimo veiklą šiuose plotuose iki 2003 m. balandžio 1 d., jeigu įstatymų nenumatyta kitaip“ reiškia tai, kad medžiojimo veikla atitinkamuose medžioklės plotuose iki nurodyto termino galėjo būti tęsiama tik jeigu įstatymu nebus nustatytas kitoks (ankstesnis arba vėlesnis nei 2003 m. balandžio 1 d.) terminas. 15. Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 51 straipsnio 1 punktu netekusiu galios buvo pripažintas iki tol galiojęs Civilinis kodeksas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), o 1 straipsniu buvo patvirtintas naujas Civilinis kodeksas. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus. Pagal naujojo Civilinio kodekso 2.35 straipsnio 1 dalį valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys. Naujajame Civiliniame kodekse įtvirtinta kitokia, palyginti su iki tol galiojusiuose įstatymuose nustatytu teisiniu reguliavimu, juridinio asmens samprata, kai juridiniu asmeniu pripažįstama ir valstybė, nepakeitė Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, pagal kurią laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai negali nuosavybės teise priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims, turinio. Įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas ir toliau turėjo būti aiškinamas (taikant inter alia teleologinį ir įstatymų leidėjo ketinimų teisės aiškinimo metodus, t. y. atsižvelgiant į Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinio reguliavimo tikslą ir į tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, jog laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai negali nuosavybės teise priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims, nesiekė apskritai neleisti valstybei būti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų savininku) kaip nereiškiantis, kad laukiniai gyvūnai apskritai negali nuosavybės teise priklausyti valstybei. Kita vertus, kaip minėta, Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1276 „Dėl medžioklės tvarkymo Lietuvos Respublikoje“ patvirtinti Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai, pagal kuriuos medžioklės plotuose esantys medžiojamieji žvėrys ir paukščiai yra valstybės nuosavybė, Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ buvo pripažinti netekusiais galios, o šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintuose naujuose Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose jau nebuvo nuostatų, expressis verbis įtvirtinančių, ar laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso nuosavybės teise. Taigi nei įstatymuose, nei poįstatyminiuose teisės aktuose, reguliavusiuose medžioklės ir su ja susijusius santykius, kurį laiką nebuvo expressis verbis nustatyta, ar laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso arba gali priklausyti nuosavybės teise, o jeigu priklauso, tai kam. 16. Seimas 2001 m. gruodžio 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Laukinės gyvūnijos įstatymą (1997 m. lapkričio 6 d. redakcija) ir jį išdėstė nauja redakcija. Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymas, taigi ir naujos (2001 m. gruodžio 11 d.) redakcijos Laukinės gyvūnijos įstatymas, įsigaliojo 2001 m. gruodžio 29 d., išskyrus 13 straipsnio 2 dalį, kuri įsigaliojo nuo 2003 m. balandžio 1 d. (Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnis). Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalyje laukinė gyvūnija apibrėžiama kaip „laisvėje arba nelaisvėje gyvenančių laukinių bestuburių ir stuburinių gyvūnų visuma“; šio straipsnio 4 dalyje laisvėje gyvenanti laukinė gyvūnija apibrėžiama kaip „laukiniai gyvūnai, kurių laisvės žmogus nėra apribojęs“. Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalį laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, o 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „nelaisvėje laikyti laukiniai gyvūnai, kurie ištrūksta į laisvę ir kurių savininkas per vieną mėnesį nuo ištrūkimo į laisvę dienos šių gyvūnų nesugauna, laikomi laisvėje gyvenančiais valstybei nuosavybės teise priklausančiais laukiniais gyvūnais, išskyrus atvejus, kai į laisvę ištrūkusius laukinius gyvūnus sugauti privaloma pagal šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 3 dalies reikalavimus“. Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte kaip viena iš laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšių buvo nurodytas medžiojimas (vienas iš laukinių gyvūnų paėmimo iš jų buveinių būdų). Minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje medžiojimas apibrėžiamas kaip „veikla, kurios tikslas – paimti laisvėje gyvenančius medžiojamuosius gyvūnus, juos sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant“. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalį medžiojamieji gyvūnai – tai „laukiniai gyvūnai, kurie Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse yra priskirti medžiojamiesiems dėl savo vertės ir atsižvelgiant į šalies medžioklės tradicijas“. Medžioti leidžiama tik asmenims, turintiems medžiotojo bilietą ar analogišką užsienio valstybėse išduotą dokumentą bei kitus Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatytus dokumentus (Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 13 straipsnio 1 dalis). Medžiojimą turėjo reglamentuoti Vyriausybės tvirtinami Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai, Aplinkos ministerijos tvirtinamos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės bei kiti teisės aktai (Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalis). Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 12 straipsnyje numatyta galimybė nustatyti laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo saugomose teritorijose apribojimus ir draudimus. Laukinės gyvūnijos įstatymas (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) buvo keičiamas Seimo 2002 m. rugsėjo 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 4, 10 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2003 m. birželio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 4, 8, 10 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymu ir Seimo 2005 m. balandžio 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 2, 9, 10, 11, 14 ir 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu. Pirmuoju iš šių įstatymų, įsigaliojusiu 2002 m. spalio 4 d., buvo pakeista Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalis; Laukinės gyvūnijos įstatymo (2002 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad medžiojimą reglamentuoja Medžioklės įstatymas, Aplinkos ministerijos tvirtinamos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės bei kiti teisės aktai; taigi šitaip pakeistoje Laukinės gyvūnijos įstatymo (2002 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalyje jau nėra numatyta, kad Vyriausybė turėtų patvirtinti Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus. 17. Vyriausybė 2002 m. liepos 15 d. priėmė nutarimą Nr. 1132 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė kai kuriuos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų punktus (su vėlesniais pakeitimais) ir nustatė laikiną – iki 2002 m. spalio 1 d. – atitinkamų santykių teisinį reguliavimą (1, 3 punktai), o 5 punktu pripažino nuo 2002 m. spalio 1 d. netekusiu galios Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais). Vyriausybės 2002 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 1132 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ įsigaliojo 2002 m. liepos 20 d. Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 23 punkte (2002 m. liepos 15 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai teisę medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose suteikia Aplinkos ministerijos patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka išduodami leidimus naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei, kad šie leidimai išduodami medžioklės plotų nuomininkams, miškų urėdijoms (komercinės medžioklės plotuose) arba medžioklės plotų savininkams, taip pat kad leidimas naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei konkrečiuose medžioklės plotuose gali būti išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui. Vyriausybės 2002 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 1132 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punkte buvo nustatyta, kad „leidimai naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei medžioklės plotų nuomininkams turi būti išduodami atsižvelgiant į jų išsinuomotus medžioklės plotus, kurių nuomos sutartys įregistruotos Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų rajonų agentūrose iki šio nutarimo įsigaliojimo“; buvo nustatyta, kad šis punktas galioja iki 2002 m. spalio 1 d. (3 punktas). 18. Minėtas Laukinės gyvūnijos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pakeitimas (Seimo 2002 m. rugsėjo 19 d. priimtu Laukinės gyvūnijos įstatymo 4,10 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2002 m. spalio 4 d.), taip pat minėtas medžioklės ir su ja susijusių santykių laikino teisinio reguliavimo nustatymas bei Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) pripažinimas netekusiu galios nuo 2002 m. spalio 1 d. (Vyriausybės 2002 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 1132 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“) sietini su Seimo 2002 m. birželio 20 d. priimto Medžioklės įstatymo įsigaliojimu 2002 m. spalio 1 d. (išskyrus nurodytas išimtis). 19. Apibendrinant medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinį reguliavimą, įtvirtintą 1992-2002 m. galiojusiuose įstatymuose ir Vyriausybės teisės aktuose (nuo Konstitucijos įsigaliojimo iki Medžioklės įstatymo (daugumos jo nuostatų) įsigaliojimo), konstatuotina: 19.1. Šiuose teisės aktuose laukinė gyvūnija buvo traktuojama kaip vertybė, kurią būtina saugoti ir kurios išteklius būtina naudoti racionaliai. Medžioklė buvo traktuojama kaip viena iš priemonių užtikrinti laukinių gyvūnų apsaugą ir racionalų naudojimą ir kartu kaip laisvalaikio veikla. Medžioklės veikla buvo ribojama; valstybė (jos institucijos), taip pat savivaldybių institucijos turėjo įgaliojimus šią veiklą kontroliuoti. Už neteisėtą medžiojimą, kitus įstatymuose nurodytus medžioklės tvarkos pažeidimus įstatymuose buvo nustatyta atsakomybė. 19.2. Aptariamuoju laikotarpiu medžioklės ir su ja susijusius santykius iš esmės reguliavo poįstatyminiai teisės aktai, inter alia Vyriausybės nutarimai. Įstatymai šiuos santykius reguliavo tik kai kuriais aspektais. 19.3. Pažymėtina, kad nors kai kuriuose tuo laikotarpiu (ar tam tikrose jo atkarpose) galiojusiuose įstatymuose ir Vyriausybės teisės aktuose, reguliavusiuose santykius, susijusius su laukinės gyvūnijos (taip pat ir medžiojamosios faunos) naudojimu, nebuvo expressis verbis nustatyta, ar laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso arba gali priklausyti nuosavybės teise, o jeigu priklauso, tai kam, visas aptariamojo laikotarpio teisės aktuose, reguliavusiuose medžioklės ir su ja susijusius santykius, nustatytas teisinis reguliavimas buvo grindžiamas principine nuostata, kad laukinė gyvūnija (įskaitant medžiojamąją fauną) yra valstybės nuosavybė. Šiame kontekste paminėtina, kad ir aptariamojo laikotarpio pradžioje (1992 m. lapkritis), ir jo pabaigoje (2002 m. rugsėjis) galiojusiuose įstatymuose expressis verbis buvo įtvirtinta valstybinė laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų (įskaitant medžiojamąją fauną) nuosavybė. Be to, pagal to laikotarpio teisės aktus laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai (įskaitant medžiojamąją fauną) negalėjo nuosavybės teise priklausyti jokiam kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui, tik valstybei. 19.4. Aptariamuoju laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose medžiojimo teisė buvo siejama su žemės, miškų, vandens telkinių (kuriuose buvo formuojami medžioklės plotai) nuosavybės teise; savininkui priklausančioje žemėje medžioti buvo galima tik savininkui sutinkant; nesant tokio sutikimo (neturint vadinamąja medžioklės plotų nuomos sutartimi perleistos teisės naudotis medžioklės plotais), medžioti kitiems asmenims priklausančiuose medžioklės plotuose buvo uždrausta. Kartu konstatuotina, kad tam tikrais atžvilgiais medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinis reguliavimas kurį laiką dar buvo nutolęs nuo autentiškos Lietuvoje susiklosčiusios ir jos teisės aktuose įtvirtintos (tačiau sovietų valdžios paneigtos) medžioklės tradicijos, pagal kurią medžioklės plotus galėjo sudaryti patys savininkai iš savo žemių, o valstybės institucijos juos galėjo sudaryti tik iš valstybinių žemių, miškų ir vandenų, bet prie šios tradicijos buvo pamažu grįžtama. Antai aptariamojo laikotarpio pradžioje privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai turėjo teisę nuomoti medžioklės plotus medžiotojų organizacijoms (juridinio asmens statusą turintiems medžiotojų būreliams arba klubams) ir kitiems naudotojams, paprastai nekeičiant „seniai susiformavusių“ medžioklės ūkio vienetų ribų ir pirmenybę teikiant medžiotojų kolektyvams, tuose plotuose medžiojusiems „ilgą laiką“; tačiau patys žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai jiems priklausančiuose neišnuomotuose medžioklės plotuose galėjo medžioti tik smulkiąją fauną. Situacija pasikeitė įsigaliojus Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimui Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinti nauji Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai (galioję (su vėlesniais pakeitimais) iki 2002 m. spalio 1 d.): teisinis reguliavimas imtas grįsti nuostatomis, kad medžiojamųjų gyvūnų naudojimo tam tikrame žemės plote teisė priklauso šios žemės savininkui ir kad žemės savininkas gali medžiojamųjų gyvūnų naudojimo teise naudotis pats, perleisti ją kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims pagal medžioklės plotų nuomos sutartį arba ja nesinaudoti. Taigi buvo atsisakyta principo, kad teisę nuomoti (iš savininko) medžioklės plotus turėjo tik medžiotojų būreliai arba klubai, t. y. medžiotojų organizacijos. Taigi aptariamojo laikotarpio pabaigoje medžioklės plotai pagal nuomos sutartis buvo nuomojami iš žemės savininkų ar valstybės arba savininkas galėjo juos sudaryti nuosavoje žemėje. Savininkai jiems nuosavybės teise priklausančioje žemėje, jeigu jos neišnuomojo medžioklei kitiems asmenims, turėjo teisę medžioti smulkiąją fauną. Valstybinės žemės valdytojai buvo įpareigoti išnuomoti valstybinėje žemėje esančius medžioklės plotus ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui, o privati žemė medžioklei galėjo būti nuomojama šalių tarpusavio susitarimu, sudarant rašytinę medžioklės plotų nuomos sutartį (taip pat ir trumpesniam negu 10 metų terminui). Tad medžioklės plotų vienetai turėjo būti formuojami medžioklės plotų nuomos sutarčių, tam tikram laikui sudarytų tarp nuomotojo (žemės savininko ar valstybinės žemės valdytojo) ir nuomininko, naudojančio žemę medžioklei (fizinio ar juridinio asmens), pagrindu. 19.5. Aptariamuoju laikotarpiu teisės aktuose buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad medžioti buvo leidžiama tik tam tikruose suformuotuose medžioklės plotų vienetuose. Vyriausybė savo aktais nustatydavo medžioklės plotų vienetų dydžius, kurie kito – jie buvo didinami (tačiau buvo nustatomos ir bendros taisyklės išimtys, kai minimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio reikalavimas buvo netaikomas). 2000-2001 m. teisės aktuose buvo įtvirtinta galimybė formuoti kolektyvinius medžioklės plotų vienetus, apimančius ne mažiau kaip 1000 hektarų vientisų žemės plotų, ir individualius medžioklės plotų vienetus, apimančius vientisus žemės plotų vienetus nuo 100 iki 500 ha (išskyrus tą atvejį, kai medžioklės plotų naudotojas yra šios žemės savininkas); teisę formuoti ir registruoti individualius medžioklės plotų vienetus turėjo vienas ar keli privatūs asmenys. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal tokį teisinį reguliavimą tam tikri individualūs medžioklės plotų vienetai buvo suformuoti, įregistruoti ir naudojami medžioklei. Tačiau teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo suformuoti ir įregistruoti (ir buvo pradėti naudoti medžioklei) minėti individualūs medžioklės plotai, buvo pakeistas. Vienu Vyriausybės nutarimu (priimtu 2000 m. balandžio 14 d.) įtvirtinus privačių asmenų teisę formuoti kolektyvinius ir individualius medžioklės plotų vienetus (jeigu medžioklės plotų vienetai atitinka nustatytus ploto reikalavimus), netrukus kitu Vyriausybės nutarimu (priimtu 2001 m. spalio 1 d.) buvo paliktas tik vienas iš anksčiau nustatytų -1000 hektarų – medžioklės ploto vieneto minimalių dydžių ir buvo nustatyta, kad medžioklės plotų naudotojai, nustatytąja tvarka suformavę medžioklės plotų vienetus, mažesnius už šį minimalų dydį (1000 hektarų), gali tęsti medžiojimo veiklą šiuose plotuose iki 2003 m. balandžio 1 d., jeigu įstatymų nenumatyta kitaip. Minėta, kad tai reiškė, jog medžiojimo veikla atitinkamuose medžioklės plotuose iki nurodyto termino galėjo būti tęsiama tik jeigu įstatymu nebus nustatytas kitoks (taip pat ir ankstesnis nei 2003 m. balandžio 1 d.) terminas. 19.6. Aptariamojo laikotarpio teisės aktuose buvo įtvirtintas ir principas, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės savininkams turėjo atlyginti medžioklės plotų naudotojai, jeigu savininkai neuždraudė medžioti jiems priklausančiuose žemės sklypuose. Žemės savininkams atsisakius leisti medžioti jiems priklausančiuose sklypuose, medžiojamųjų gyvūnų jiems padaryta žala neturėjo būti atlyginama. Kita vertus, jeigu žalą darančius medžiojamuosius gyvūnus medžioti buvo uždrausta teisės aktais, šią žalą nustatytąja tvarka turėjo atlyginti valstybė. 20. Apibendrinant medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinį reguliavimą, įtvirtintą aptariamuoju 1992-2002 m. laikotarpiu, nagrinėjamos konstitucinės justicijos byloje konstatuotina ir tai, kad to meto teisės aktai tam tikriems jų reguliuojamų medžioklės santykių subjektams, pasinaudojusiems šiuose teisės aktuose nustatytomis teisėmis – žemės, miškų, vandens telkinių savininkams, galiojusių teisės aktų pagrindu suformavusiems individualius medžioklės plotų vienetus arba sudariusiems medžioklės plotų nuomos sutartis, kuriomis kitiems asmenims (naudotojams) buvo medžioklei išnuomoti žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, taip pat asmenims, pagal tokias sutartis įgijusiems teisę naudoti medžioklės plotus, sukūrė tam tikrus lūkesčius. 20.1. Privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininkai, pagal galiojusius teisės aktus sudarę medžioklės plotų nuomos sutartis su kitais asmenimis (šių plotų naudotojais), galėjo pagrįstai tikėtis, kad šios sutartys bus vykdomos visą jose numatytą laiką ir kad valstybė (jos institucijos) nesiims jokių priemonių, užkertančių kelią nuomininkams vykdyti savo pareigas pagal šias sutartis. 20.2. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pagal galiojusius teisės aktus išsinuomoję medžiojimui skirtus žemę, miškus, vandens telkinius (medžioklės plotų naudotojai), galėjo pagrįstai tikėtis, kad visą šiose sutartyse nustatytą laiką jose nustatytomis sąlygomis jie galės naudoti medžiojimui išsinuomotą žemę, miškus, vandens telkinius ir kad valstybė (jos institucijos) nesiims jokių priemonių, užkertančių kelią jiems naudotis savo teisėmis, numatytomis minėtose sutartyse. 20.3. Asmenys, pagal galiojusius teisės aktus suformavę individualius medžioklės plotų vienetus, galėjo pagrįstai tikėtis galėsią šiuos medžioklės plotų vienetus naudoti medžioklei tol, kol atsiras įstatymuose numatytų aplinkybių, dėl kurių tolesnis šių medžioklės plotų vienetų naudojimas medžioklei pagrįstai taptų negalimas. Šis lūkestis kilo iš Vyriausybės teisės akto – Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ (kuriuo buvo patvirtinti nauji Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai) – ir iš tos aplinkybės, kad minėti asmenys pasinaudojo pagal šį teisės aktą įgyta teise suformuoti ir įregistruoti individualius medžioklės plotų vienetus. VI 1. Minėta, kad Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Medžioklės įstatymą, kuris (išskyrus tam tikras išimtis) įsigaliojo 2002 m. spalio 1 d. Kai kurie Medžioklės įstatymo straipsniai (jų dalys, punktai) buvo pakeisti Seimo 2003 m. birželio 10 d. priimtu Medžioklės įstatymo 6, 12 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymu. Pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata „Medžioti draudžiama <....> žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka“, 8 straipsnio 1 dalies nuostata „Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose“, 13 straipsnio 2 dalies nuostata „Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala“ ir 18 straipsnio 7 dalies nuostata „Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė medžioti“ nebuvo pakeistos. 2. Minėta, kad 1992-2002 m. (nuo Konstitucijos įsigaliojimo iki Medžioklės įstatymo (daugumos jo nuostatų) įsigaliojimo) medžioklės santykius iš esmės reguliavo poįstatyminiai teisės aktai, inter alia Vyriausybės nutarimai, ir kad įstatymai šiuos santykius reguliavo tik kai kuriais aspektais. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Medžioklės įstatymu buvo siekiama sistemingai reguliuoti medžioklės bei su ja susijusius santykius ir sudaryti įstatyminį pagrindą poįstatyminiuose teisės aktuose šių santykių teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktai, kuriuose nustatyta, jog Vyriausybė vykdo įstatymus, taip pat vykdo kitas pareigas, kurias jai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai, interpretuotini ir kaip nustatantys Vyriausybės pareigą pakeisti bei papildyti savo anksčiau priimtus aktus, kad jie atitiktų vėliau priimtą įstatymą, arba panaikinti savo anksčiau priimtus aktus, jeigu juose nustatytos teisės normos prieštarauja įstatymo normoms (Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d., 2001 m. gegužės 15 d. nutarimai). Tad konstatuotina, kad įsigaliojus Medžioklės įstatymui visi poįstatyminiai aktai (neišskiriant Vyriausybės nutarimų) turėjo būti su juo suderinti, jam neprieštarauti. 3. Pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 7 dalies nuostatos yra sistemiškai susijusios su kitomis Medžioklės įstatymo 7, 8, 13 ir 18 straipsnių nuostatomis. 3.1. Medžioklės įstatymo 7 straipsnyje „Medžioklės plotai ir teritorijos, kuriose medžioklė yra draudžiama“ nustatyta: „1. Medžioklės plotais laikomos ir medžioti leidžiama visose teritorijose, išskyrus teritorijas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje. 2. Medžioti draudžiama: 1) kapinėse, urbanizuotose teritorijose, valstybiniuose rezervatuose, esančiuose valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose, rezervatinėse apyrubėse ir kitose teritorijose, kuriose šią veiklą draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai; 2) žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka; 3) kitose teritorijose, kuriose atsižvelgiant į vietos sąlygas negali būti medžiojama ir kurias nustato institucijos, sudarančios medžioklės plotų vienetus šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. 3. Medžiojamųjų gyvūnų gausa šio straipsnio 2 dalyje išvardytose teritorijose reguliuojama Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Jeigu iškyla medžiojamųjų gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų pavojus ir privalomi nurodymai dėl šių gyvūnų gausos reguliavimo yra vykdytini žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, šių nurodymų įgyvendinimą organizuoja žemės sklypo savininkas.“ 3.2. Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje „Medžioklės plotų vienetų sudarymas ir jų ribų keitimas“ nustatyta: „1. Medžioklės plotų vienetai sudaromi ir jų ribos keičiamos vadovaujantis medžioklėtvarkos principais, užtikrinant racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams. Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose. Medžioklės plotų vieneto vientisumo kriterijus ir reikalavimus medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti tvirtina Aplinkos ministerija, vadovaudamasi šiais principais: 1) medžioklės plotų vienetų ribos turi eiti aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, gerai matomomis vietovėje, tačiau negali būti nustatomos pamiške; 2) keliai, geležinkelių ruožai, elektros perdavimo linijos, natūralūs bei dirbtiniai vandens srautai ir kiti panašūs objektai, jeigu jų forma, dydis bei statiniai ar įrenginiai juose netrukdo organizuoti medžioklės, nesuardo medžioklės plotų vienetų vientisumo, tačiau negali būti laikomi išilgine jungtimi tarp atskirų nutolusių medžioklės plotų vieneto dalių. 2. Medžioklės plotų vienetai sudaromi ir jų ribos keičiamos šiais atvejais: 1) kai jie sudaromi medžioklės plotuose, kuriuose pagal šio Įstatymo reikalavimus nėra sudarytų medžioklės plotų vienetų arba kuriuos egzistuojančių medžioklės plotų naudotojai atsisakė naudoti; 2) egzistuojančius medžioklės plotų vienetus padalijant arba juos sujungiant, kai toks sudarymas atliekamas medžioklės plotų naudotojų susitarimu, šio straipsnio 1 dalyje nustatytais tikslais; 3) kai medžioklės plotų vieneto ribas arba teritorijas, kuriose leidžiama medžioti, būtina patikslinti, įsteigus pagal Saugomų teritorijų įstatymą naujas saugomas teritorijas arba pakeitus esamų saugomų teritorijų, kuriose medžioti draudžiama, ribas; 4) kai gaunamas atitinkamas medžioklėtvarkos projekto rengėjų siūlymas. 3. Medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų pakeitimo projektus kiekvienoje savivaldybėje rengia šios savivaldybės mero sudaryta komisija, susidedanti iš savivaldybės administracijos, aplinkos apsaugos, žemėtvarkos, valstybinių miškus prižiūrinčių institucijų, medžiotojų visuomeninių organizacijų, vienijančių medžiotojų klubus ir būrelius, žemės ir miško savininkų savivaldos organizacijų atstovų. Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti nuostatus tvirtina Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos. 4. Medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo etapai: 1) pasiūlymo medžioklės plotų vienetui sudaryti ar jo riboms pakeisti pateikimas; 2) teisinės informacijos surinkimas ir grafinių bei ekologinių duomenų apie siūlomą sudaryti arba pakeisti medžioklės plotų vienetą parengimas; 3) informacijos apie parengtą preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo projektą paskelbimas šalies bei vietinėje spaudoje; 4) medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo projekto tvirtinimas. 5. Pasiūlymus medžioklės plotų vienetams sudaryti ar jų riboms pakeisti šio straipsnio 3 dalyje nurodytai komisijai teikia: 1) Aplinkos ministerija arba jos įgaliotos institucijos – dėl mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienetų ir profesionalios medžioklės plotų vienetų bei dėl bendrojo naudojimo medžioklės plotų vienetų, jeigu yra gautas atitinkamas medžioklėtvarkos projekto rengėjų siūlymas; 2) Žemės ūkio ministerija arba jos įgaliotos institucijos – dėl medžioklės plotų vienetų žuvininkystės tvenkinių teritorijoje; 3) fiziniai ir juridiniai asmenys – dėl bendrojo naudojimo medžioklės plotų vienetų. 6. Medžioklės plotų vienetai gali būti sudaromi ir jų ribos keičiamos šio straipsnio 3 dalyje nurodytos komisijos iniciatyva, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. 7. Profesionalios medžioklės plotų vienetai bei mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienetai sudaromi teritorijose, kuriose valstybinė žemė sudaro daugiau kaip 50 procentų, ir kitose teritorijose, būtinose keliamiems tikslams įgyvendinti medžioklėtvarkos požiūriu. 8. Žuvininkystės tvenkiniams, kuriuose medžioklė plėtojama ribotai, priskiriami pramoniniai žuvininkystės tvenkiniai, kurių teritorijų sąrašą bei plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, taip pat kiti žuvininkystės tvenkiniai, kurių vientisas plotas ne mažesnis kaip 150 ha. Šiose teritorijose Žemės ūkio ministerijos siūlymu gali būti sudaromi specialūs medžioklės plotų vienetai, kuriuose žuvininkystės tvenkinių naudotojai Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka reguliuoja žuvilesių paukščių gausą ir medžioja smulkiuosius medžiojamuosius gyvūnus. 9. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija, parengusi preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projektą, paskelbia apie tai šalies bei vietinėje spaudoje ir nurodo 1 mėnesio terminą, per kurį šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys atitinkamos savivaldybės komisijai raštu gali pateikti reikalavimus, o kiti suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys – siūlymus dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo projekto. Tokie rašytiniai siūlymai ir reikalavimai pateikiami šio straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai tiesiogiai arba per seniūnijas, kuriose yra siūlymus ir reikalavimus pateikiantiems asmenims priklausantys žemės sklypai. Pasikeitus žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas gali būti pateikiamas per seniūniją, kurioje yra šis žemės sklypas, per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Teritorijas, kuriose medžioklė draudžiama pagal šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalį iki šiuos reikalavimus nustatančių asmenų nurodyto termino, šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija pažymi medžioklės plotų vieneto plane. Mokesčiai už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą medžioklės plotų vienete mažinami proporcingai tokių teritorijų dydžiui, tačiau šių apribojimų nustatymas nesuardo medžioklės plotų vienetų vientisumo. 10. Pasibaigus šio straipsnio 9 dalyje nustatytam terminui, komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti, išnagrinėjusi gautus reikalavimus ar siūlymus ir įvertinusi, kad jie atitinka šio straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, priima sprendimą, ar tikslinga atsižvelgti į gautus siūlymus, prireikus koreguoja medžioklės plotų vieneto sudarymo ar ribų pakeitimo projektą, ir per 1 mėnesį šį projektą pateikia tvirtinti atitinkamos apskrities viršininkui. Neatsiejamos tvirtinamo medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projekto dalys yra medžioklės plotų vieneto planas su pažymėtomis teritorijomis, kuriose leidžiama medžioti ir kuriose medžioklė yra uždrausta, bei priedas apie medžioklės plotų dydį bei pasiskirstymą pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis. 11. Medžioklės plotų vienetų, siūlomų sudaryti daugiau kaip vienos savivaldybės teritorijoje, sudarymo projektai rengiami kartu su kitų savivaldybių atitinkamomis komisijomis. Jeigu medžioklės plotų vieneto ribos peržengia vienos apskrities ribas, tokio medžioklės plotų vieneto sudarymo projektas turi būti patvirtintas ir tose apskrityse, į kurių teritoriją jis įsiterpia.“ 3.3. Medžioklės įstatymo 13 straipsnyje „Žemės sklypų savininkų teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose“ nustatyta: „1. Privačios žemės sklypo savininkas, turintis medžiotojo bilietą, turi teisę, susitaręs su medžioklės plotų naudotojais, šio Įstatymo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka kartu su medžioklės plotų naudotojais medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas. 2. Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala. Medžioklės plotų vieneto sudarymo ar ribų pakeitimo projekto rengimo atveju apie tai jis privalo raštu pranešti šio Įstatymo 8 straipsnio nustatyta tvarka veikiančiai komisijai per šio Įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatytą terminą. 3. Žemės sklypo ar keleto susisiekiančių sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta ir kurių bendras plotas yra didesnis kaip 1000 ha, savininkas gali pateikti šio Įstatymo 8 straipsnyje numatytai komisijai prašymą, kad šie sklypai būtų pripažinti medžioklės plotų vienetu, atitinkančiu šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Jeigu žemės sklypai pripažįstami medžioklės plotų vienetu ir tokio medžioklės plotų vieneto sudarymas nesuardo gretimų medžioklės plotų vienetų, ir jų savininkui pagal 10 straipsnio 1 dalies reikalavimus gali būti išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, medžioklės plotų vieneto sudarymo projektas sudaromas ir patvirtinamas vadovaujantis šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka, o leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas be 10 straipsnio 2 dalyje numatyto konkurso.“ 3.4. Medžioklės įstatymo 18 straipsnyje „Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimas“ buvo nustatyta: „1. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais atlygina medžioklės plotų naudotojai arba valstybės vardu šio straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ir kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų. 2. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės mero sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija. 3. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo atlygina medžioklės plotų naudotojas šiais atvejais, kai: 1) žalos žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos įrenginiams padaro kanopiniai žvėrys ar bebrai, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus; 2) kanopiniai žvėrys ar bebrai padaro žalos miškui, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus ir jeigu pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuota stipriai pažeistų bei žuvusių tikslinės rūšies medelių jaunuolynuose dalis viršija 20 procentų arba vyresnio amžiaus medynuose stipriai pažeistų perspektyvių tikslinės rūšies medžių dalis viršija 10 procentų ir jeigu neįvykdomi žvėrių, kurių sumedžiojimas yra limituojamas, sumedžiojimo limitai. 4. Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų nustatyta tvarka valstybės vardu šiuose teisės aktuose nurodytos institucijos atlygina laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams, kai pakenkdami žemės ūkio pasėliams, miškui ir hidrotechnikos įrenginiams ją padarė medžiojamieji gyvūnai, kuriuos medžioti yra uždrausta ištisus metus. 5. Žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkai, valdytojai ir naudotojai apie laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą nedelsdami privalo pranešti atitinkamai seniūnijai, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo išsiųsdami rašytinį prašymą dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo. Seniūnijos seniūnas, gavęs pranešimą apie padarytą žalą, privalo tą pačią dieną pranešti medžioklės plotų naudotojui ir per 7 dienas organizuoti žalos įvertinimą, išskyrus atvejus, kai dėl žalos pobūdžio jos dydį įmanoma nustatyti tik praėjus daugiau negu 7 dienoms. 6. Lėšos už laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą turi būti sumokėtos per vieną mėnesį nuo žalos dydžio apskaičiavimo dienos. Šalis, nesutinkanti su apskaičiuotu žalos dydžiu, turi teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka nuostolių skaičiavimo komisijos sprendimą apskųsti teismui. 7. Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė medžioti. 8. Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala žemės sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurių žemės ūkio pasėliams buvo padaryta žalos, atlyginama, jeigu žemės ūkio pasėlių savininkas augina pasėlius pagal agrotechninius reikalavimus ir vykdo pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemones, patvirtintas Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodikoje.“ Seimo 2003 m. birželio 10 d. priimto ir 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Medžioklės įstatymo 6, 12 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsniu pakeitus Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 4 dalį (2002 m. birželio 20 d. redakcija), ši dalis buvo išdėstyta taip: „Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka valstybės vardu šiuose teisės aktuose nurodytos institucijos atlygina laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams, kai pakenkdami žemės ūkio pasėliams, miškui ir hidrotechnikos įrenginiams ją padarė medžiojamieji gyvūnai, kuriuos medžioti yra uždrausta ištisus metus.“ 4. Pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo nuostatos dėl draudimų medžioti, medžioklės plotų vienetų dydžių ir medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos neatlyginimo yra susijusios ir su kituose Medžioklės įstatymo straipsniuose išdėstytomis nuostatomis, įvairiais aspektais reglamentuojančiomis medžioklės ir su ja susijusius santykius, konkrečiai su nuostatomis, įtvirtinančiomis medžiojamųjų gyvūnų sampratą ir nustatančiomis jų teisinį statusą (inter alia jų santykį su nuosavybės institutu), medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo teisę, įtvirtinančiomis medžioklės plotų vienetų sampratą, nustatančiomis medžioklės plotų naudotojų teises ir pareigas, taip pat žemės sklypų, esančių medžioklės plotuose, savininkų teises ir kt. 4.1. Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje medžioklė apibrėžiama kaip „medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas“; šio straipsnio 9 dalyje medžiojimas apibrėžiamas kaip „laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant“; šio straipsnio 7 dalyje medžiojamieji gyvūnai apibrėžiami kaip „laukiniai gyvūnai, kurie Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse yra priskirti medžiojamiesiems dėl visuomeniniais ir asmeniniais tikslais grindžiamos vertės ir atsižvelgiant į šalies medžioklės kultūros tradicijas“. Medžioklės įstatymo 3 straipsnyje inter alia nustatyta, kad laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei (1 dalis), kad laisvėje esantys medžiojamieji gyvūnai, kurie laikantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų buvo pagauti arba nušauti, tampa juos pagavusio ar nušovusio medžioklės plotų naudotojo nuosavybe, išskyrus medžioklės trofėjus, kurie nuosavybės teise priklauso medžiojamąjį gyvūną sumedžiojusiam asmeniui (2 dalis), taip pat kad nelaisvėje laikomi medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso juos įsigijusiam fiziniam arba juridiniam asmeniui (3 dalis). Kita vertus, pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį medžiojamieji gyvūnai yra ribotos civilinės apyvartos objektai. 4.2. Minėta, kad pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį medžiojamieji gyvūnai yra laukiniai gyvūnai, kurie „yra priskirti medžiojamiesiems dėl visuomeniniais ir asmeniniais tikslais grindžiamos vertės ir atsižvelgiant į šalies medžioklės kultūros tradicijas“, o pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą medžiojimas yra viena iš laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšių. Medžioklės įstatyme įtvirtinta medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo teisė apima inter alia teisę medžioti (arba medžiojimo teisę), įtvirtintą ir iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo galiojusiuose teisės aktuose. Pagal Medžioklės įstatymą teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete (4 straipsnio 1 dalis). Sodybose ir negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę, nepaisydami Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytų medžioklės terminų, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones gaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius medžiojamuosius žvėris ir varninius paukščius, kuriems minėtose taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas; ši veikla nelaikoma medžiojimu, ir ją vykdantis asmuo neprivalo būti medžiotojas (4 straipsnio 3 dalis). Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete Lietuvos ir užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, atitinkantiems Medžioklės įstatyme nustatytus reikalavimus, išduoda Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai, Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka organizuodami leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkursą (išskyrus nurodytus atvejus) (10 straipsnio 1 ir 2 dalys). Leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui (10 straipsnio 3 dalis). Pasibaigus leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete laikotarpiui, kuriam jis buvo išduotas, jeigu šio leidimo gavėjas tinkamai vykdė visas jame nustatytas sąlygas ir pasibaigus šio leidimo galiojimui per 2 mėnesius pateikė prašymą pratęsti jo galiojimo laiką, šis leidimas pratęsiamas (10 straipsnio 5 dalis). Medžioklės įstatymo 11 straipsnyje yra numatyti leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimo pasibaigimo pagrindai (1 dalis), taip pat leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete panaikinimo pagrindai (2 dalis). 5. Pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo nuostatos dėl draudimų medžioti, medžioklės plotų vienetų dydžių ir medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos neatlyginimo yra susijusios ir su Medžioklės įstatymo nuostatomis, skirtomis užtikrinti perėjimą nuo ankstesniu teisiniu reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja susijusių santykių prie Medžioklės įstatymu nustatytu teisiniu reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja susijusių santykių. Šios nuostatos išdėstytos Medžioklės įstatymo 22 ir 23 straipsniuose. 5.1. Medžioklės įstatymo 22 straipsnyje „Šio Įstatymo 8 ir 10 straipsnių įgyvendinimas“ nustatyta: „1. Šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti ir jų riboms pakeisti nurodytu būdu kiekvienoje savivaldybėje turi būti sudaryta ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo Šio Įstatymo įsigaliojimo. 2. Medžioklės plotų naudotojai, naudoję medžioklės plotus iki šio Įstatymo įsigaliojimo ir naudoję juos nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, iki 2003 m. balandžio 1 d. pateikia prašymus šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodytai komisijai, ir jų naudojami medžioklės plotai pripažįstami medžioklės plotų vienetais bei leidimai naudoti juose medžiojamųjų gyvūnų išteklius išduodami laikantis medžioklės plotų naudojimo tęstinumo, vadovaujantis šiame straipsnyje nustatyta tvarka. 3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti medžioklės plotų naudotojai kartu su atitinkamu prašymu turi pateikti: 1) Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų nustatyta tvarka įregistruotas medžioklės plotų nuomos sutartis, sudarytas su žemės sklypų savininkais ir valdytojais iki Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29 d.), su išsinuomotų medžioklės plotų schemomis; 2) medžioklės plotų, esančių valstybinėje žemėje, skyrimą patvirtinančius dokumentus (tik profesionalios medžioklės plotų ir mokslo ir mokymo medžioklės plotų atveju); 3) rašytinius medžioklės plotų ribų suderinimo su visais gretimų medžioklės plotų naudotojais protokolus, jeigu jie buvo surašyti, pagal kuriuos patvirtinamos faktiškos medžioklės plotų vienetų ribos, arba remdamiesi šiais protokolais besiribojančių medžioklės plotų naudotojai koreguoja medžioklės plotų ribas siekdami šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų; 4) kitus dokumentus, patvirtinančius teisėtą medžioklės plotų naudojimą. 4. Šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija, priimdama sprendimą dėl į medžioklės plotų vienetą siūlomų įtraukti teritorijų, dėl kurių naudojimo nėra pateiktų šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų arba jie yra ne visi, atsižvelgia į šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytuose dokumentuose pateiktus siūlymus arba nustato medžioklės plotų vieneto ribas, atsižvelgdama į šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus. 5. Medžioklės plotų, naudotų iki šio Įstatymo įsigaliojimo pagal šio straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus ir atitinkančių šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, ribos yra nekeistinos, išskyrus atvejus, kai besiribojančių medžioklės plotų vienetų naudotojai rašytiniu medžioklės plotų ribų suderinimo protokolu prašo nustatyti kitokias ribas, siekdami šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų. 6. Medžioklės plotų, mažesnių kaip 1000 ha, naudotojai su gretimų medžioklės plotų naudotojais gali susitarti dėl medžioklės plotų padidinimo iki 1000 ha arba šių plotų sujungimo, įtvirtindami tai šio straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytu dokumentu ir pateikdami bendrą prašymą šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai dėl medžioklės plotų pripažinimo medžioklės plotų vienetu. Nesusitarus dėl medžioklės plotų vieneto padidinimo iki nurodyto dydžio iki 2003 m. balandžio 1 d., galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų vienetų ribų nustatymo atsižvelgdama į Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus priima nurodyta komisija. 7. Iki tol, kol medžioklės plotai bus pripažinti medžioklės plotų vienetais pagal jų naudojimo tęstinumą, privaloma laikytis šio Įstatymo 8 straipsnio 9, 10 ir 11 dalyse nustatytų sąlygų. 8. Medžioklės plotuose, dėl kurių įtraukimo į medžioklės plotų vienetus nepateikiami šio straipsnio 2 dalyje nurodyti prašymai iki 2003 m. balandžio 1 d., medžioklės plotų vienetai sudaromi arba šie plotai prie kitų sudarytų medžioklės plotų vienetų prijungiami šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. 9. Medžioklės plotų naudotojams, kurių medžioklės plotai šiame straipsnyje nustatyta tvarka buvo pripažinti medžioklės plotų vienetais, leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuose vienetuose išduodami be šio Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyto konkurso.“ 5.2. Medžioklės įstatymo 23 straipsnyje „Pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei“ nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į šio Įstatymo ir kai kurių jo straipsnių įsigaliojimo terminus, parengia ir patvirtina šiam Įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.“ 6. Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, koks medžioklės planavimo ir organizavimo, taigi ir medžioklės bei su ja susijusių santykių, modelis yra įtvirtintas Medžioklės įstatyme. 7. Minėta, kad Medžioklės įstatyme medžioklė traktuojama kaip „medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas“ (2 straipsnio 8 dalis). Be „medžioklės“ sąvokos, Medžioklės įstatyme yra vartojama ir „medžiojimo“ sąvoka: medžiojimas apibrėžiamas kaip „laukinės gyvūnijos išteklių