Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 15/2008-19/2010-25/2010-106/2010-27/2011-36/2011 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO, TARNYBOS LIETUVOS RESPUBLIKOS MUITINĖJE STATUTO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. SAUSIO 25 D. NUTARIMU Nr. 86 PATVIRTINTŲ LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO PAŠALPŲ NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2012 m. vasario 27 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovui teisėjui Ernestui Spruogiui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjai Ritai Visockienei, šios ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento direktoriaus pavaduotojai Alfredai Šatrauskienei ir šio departamento Socialinio draudimo skyriaus vyriausiajai specialistei Gintarei Vizbaraitei, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotojai Vaidai Mackevičienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. sausio 27 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 15/2008-19/2010-25/2010-106/2010-27/2011-36/2011 pagal: 1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymu patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (2003 m. birželio 19 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, 52 straipsniui (prašymas Nr. 1B-16/2008); – Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad tėvystės pašalpa neskiriama tuo atveju, kai vaiko tėvo pajamos, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, adekvačiai nekompensuoja prarasto kompensuojamojo uždarbio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-21/2010); – Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad motinystės pašalpa neskiriama tuo atveju, kai moters pajamos, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, adekvačiai nekompensuoja prarasto kompensuojamojo uždarbio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-27/2010); – Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2008 m. birželio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nėra nustatyta, kad iš vaiko priežiūros atostogų išleisto apdraustojo gaunamos motinystės (tėvystės) pašalpos nėra išskaičiuojamos jo realiai negautos pajamos, nuo kurių yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-119/2010, 1B-44/2011); – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 481 punktas (2008 m. sausio 16 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, 52 straipsniui (prašymas Nr. 1B-16/2008); – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 41 punkto (2009 m. balandžio 8 d. redakcija) nuostata, kad asmenims „motinystės pašalpa mokama, jeigu jie neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos“, tiek, kiek ja nustatyta, kad motinystės pašalpa neskiriama tuo atveju, kai moters pajamos, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, adekvačiai nekompensuoja prarasto kompensuojamojo uždarbio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-27/2010); 2) pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 49 punkto antroji pastraipa (2008 m. sausio 16 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-27/2011). Konstitucinio Teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimu šie pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 15/2008-19/2010-25/2010-106/2010-27/2011-36/2011. Konstitucinis Teismas n u s t a t ė: I 1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas dėl Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymu patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) (2003 m. birželio 19 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-16/2008) grindžiamas šiais argumentais. Statuto (2003 m. birželio 19 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyti apribojimai muitinės pareigūnui dirbti kitą darbą iš esmės yra analogiški tiems, kurie valstybės tarnautojams buvo įtvirtinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio nuostata, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Muitinės pareigūnams, kaip statutiniams valstybės tarnautojams, yra nustatyti specialūs reikalavimai, kurie netaikomi kitiems valstybės tarnautojams, tačiau abejotina, ar Statuto 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas draudimas yra proporcingas siekiamam tikslui (padėti išvengti viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto, užtikrinti, kad valstybės tarnyba, jos teikiamos galimybės nebūtų panaudojamos ne viešajam interesui garantuoti, bet asmeniniais interesais, kad nebūtų trukdoma valstybės tarnautojui atlikti tarnybos pareigų, kad nebūtų pakenkiama valstybės tarnybos arba atitinkamos valstybės institucijos autoritetui, kad jos nebūtų diskredituojamos, kad būtų užkirstas kelias valstybės tarnautojams dirbti tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jie turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendimus, susijusius su ta įmone, įstaiga ar organizacija (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). Todėl pareiškėjas abejoja, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu yra paisoma valstybės tarnybos konstitucinės sampratos, ar nėra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Remdamasis oficialiąja konstitucine asmenų lygybės principo doktrina (Konstitucijos 29 straipsnis) pareiškėjas taip pat abejoja, ar tarp muitinės pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų statuso yra tokių skirtumų, kad skirtingi apribojimai dirbti kitą darbą būtų objektyviai pateisinami. 2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 1, 2 punktų atitikties Konstitucijai (prašymai Nr. 1B-21/2010, 1B-27/2010) grindžiami šiais argumentais. Pasak pareiškėjo (prašymas Nr. 1B-27/2010), pagal Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 1 punktą motinystės pašalpos skiriamos tik tuo atveju, jeigu moteris neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Taigi motinystės pašalpos neskiriamos net ir tuo atveju, kai moters pajamos, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, adekvačiai nekompensuoja prarasto kompensuojamojo uždarbio. Be to, tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas asmenų, gavusių pajamų, lygiateisiškumas, palyginti su asmenimis, kurie pajamų negavo. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pasak pareiškėjo (prašymas Nr. 1B-21/2010), pagal Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 punktą tėvystės pašalpos skiriamos tik tuo atveju, jeigu vaiko tėvas neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Taigi tėvystės pašalpos neskiriamos net ir tuo atveju, kai vaiko tėvo pajamos, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, adekvačiai nekompensuoja prarasto kompensuojamojo uždarbio. Be to, tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas asmenų, gavusių pajamų, lygiateisiškumas, palyginti su asmenimis, kurie pajamų negavo. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas dėl Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 41 punkto (2009 m. balandžio 8 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-27/2010) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir šio pareiškėjo prašymas dėl Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 1 punkto atitikties Konstitucijai. 4. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai dėl Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2007 m. gruodžio 4 d., 2008 m. birželio 17 d. redakcijos) atitikties Konstitucijai (prašymai Nr. 1B-16/2008, 1B-119/2010, 1B-44/2011) grindžiami šiais argumentais. 4.1. Grįsdamas savo abejones dėl Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) atitikties Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-16/2008) pareiškėjas pažymi, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu yra ribojama teisė gauti motinystės (tėvystės) pašalpą atsižvelgiant į tai, kad asmuo turi draudžiamųjų pajamų, t. y. lieka dirbti kitoje (-ose) darbovietėje (-ėse) pagal darbo sutartį arba dirba pagal autorines sutartis ir pan. Asmuo negauna dalies pajamų, nors visose darbovietėse moka įmokas nuo visų draudžiamųjų pajamų, todėl pareiškėjui kyla abejonių, ar tokiu teisiniu reguliavimu yra užtikrinama Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta valstybės priedermė rūpintis piliečiais, kurie yra nepakankamai aprūpinti, bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Minėto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui pareiškėjas ginčija dėl to, kad Lietuvos Respublikos pilietis, neturintis draudžiamųjų pajamų Lietuvoje, tačiau dirbantis kitoje valstybėje, tarptautinėje organizacijoje, Europos Sąjungos institucijoje ir pan. ir gaunantis tam tikras pajamas, nuo kurių nėra mokamos įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondą, turi neribotą teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kad ir kokios būtų jo gaunamos pajamos, o Lietuvos Respublikos pilietis, turintis draudžiamųjų pajamų Lietuvos Respublikoje ir mokantis įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondą, tokios teisės neturi. 4.2. Pareiškėjas prašyme dėl Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2008 m. birželio 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-119/2010) pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2009 m. liepos 22 d. redakcija) savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami inter alia ligos ir motinystės socialiniu draudimu motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d.) 1 punktą individualios įmonės savininko socialinio draudimo įmokų bazė kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga; ši nuostata netaikoma, jeigu individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir tai yra deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. Pasak pareiškėjo, toks teisinis reguliavimas suponuoja individualios įmonės savininko pareigą mokėti socialinio draudimo įmokas neatsižvelgiant į tai, ar jis realiai gauna pajamų. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį apdraustojo asmens draudžiamosios pajamos – tai inter alia visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Ginčijamoje Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2008 m. birželio 17 d. redakcija) nustatyta, kad jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. Taigi ir realiai negautos pajamos yra laikomos apdraustojo asmens draudžiamosiomis pajamomis ir išskaičiuojamos iš asmeniui paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos, todėl ribojama asmens teisė į socialinę apsaugą (Konstitucijos 52 straipsnis), pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas. 4.3. Grįsdamas savo abejones dėl Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2008 m. birželio 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-44/2011) pareiškėjas pažymi, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį apdraustojo asmens draudžiamosios pajamos – tai visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Pajamos, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, yra nustatytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnyje (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. sausio 1 d.), kurio 2 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo praėjusiais metais gautų pajamų metinės sumos; individualios įmonės savininko pajamų metinę sumą sudaro įmonės apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą, ir mokestinių metų pelno mokesčio skirtumas. Įmonės pelno pripažinimas pajamomis, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, suteikia pagrindą taikyti Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatą dėl gautų pajamų išskaičiavimo iš paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos. Pasak pareiškėjo, taip iš asmeniui išmokamos motinystės (tėvystės) pašalpos yra išskaičiuojamos jo negautos pajamos – individualios įmonės turėtas pelnas. Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį, jei asmuo turi draudžiamųjų pajamų, jų dydžiu yra mažinama motinystės (tėvystės) pašalpa, lemia tai, kad asmuo turi kitų pajamų, kuriomis kompensuoja motinystės (tėvystės) pašalpos dalies praradimą. Motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo tikslas – kompensuoti asmens dėl motinystės (tėvystės) prarastas pajamas (Įstatymo 2 straipsnis). Kai asmuo realiai pajamų neturi, išskaičiavus iš motinystės (tėvystės) pašalpos negautas lėšas asmuo praranda dalį jam priklausančio turto. Taigi pareiškėjui kilo abejonių, ar Įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2008 m. birželio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad iš vaiko priežiūros atostogų išleisto apdraustojo gaunamos motinystės (tėvystės) pašalpos nėra išskaičiuojamos jo realiai negautos pajamos, nuo kurių yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos, nepažeidžia Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo. 5. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas dėl Nuostatų 481 punkto (2008 m. sausio 16 d. redakcija) atitikties Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-16/2008) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir šio pareiškėjo prašymas dėl Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) atitikties Konstitucijai. 6. Pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymas dėl Nuostatų 49 punkto antrosios pastraipos (2008 m. sausio 16 d. redakcija) atitikties Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-27/2011) grindžiamas šiais argumentais. Pagal Nuostatų 49 punkto antrąją pastraipą tais atvejais, kai vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų ir gaunantis motinystės (tėvystės) pašalpą, yra tam tikru pagrindu atleidžiamas iš darbo ir jam atleidimo iš darbo dieną išmokama išeitinė išmoka ar kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas tęsiamas neatsižvelgiant į šias draudžiamąsias pajamas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka, o Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Taigi Nuostatų 49 punkto antrojoje pastraipoje yra nustatyta išimtis – motinystės (tėvystės) pašalpa mokama neatsižvelgiant į asmens gautas draudžiamąsias pajamas, t. y. išeitinę išmoką, ir šios išimties taikymas siejamas su išeitinės išmokos išmokėjimo asmeniui momentu. Esant šiam teisiniam reguliavimui asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, ir valstybės tarnautojai atsiduria skirtingose padėtyse, kadangi įstatymais yra nustatyta skirtinga išeitinės išmokos išmokėjimo tvarka. Nuostatų 49 punkto antroje pastraipoje asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį ir valstybės tarnyboje, diferencijuojami tuo aspektu, kad ribojamas motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas valstybės tarnautojams, kuriems išeitinė išmoka atleidžiant iš pareigų mokama praėjus vienam mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami Konstitucijos 29, 38, 52 straipsniai, konstitucinis teisinės valstybės principas. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narių Jurgio Razmos, Ingridos Valinskienės, Arvydo Vidžiūno, taip pat suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento direktoriaus pavaduotojos Alfredos Šatrauskienės ir šio departamento Socialinio draudimo skyriaus vyriausiosios specialistės Gintarės Vizbaraitės, buvusios suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės tuometinės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjos Irenos Šambaraitės (Ministro Pirmininko 2012 m. sausio 26 d. potvarkiu Nr. 22 I. Šambaraitė neteko įgaliojimų atstovauti Vyriausybei šioje konstitucinės justicijos byloje), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjos pavaduotojos Vaidos Mackevičienės, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Teisės skyriaus viršininkės Valentinos Lemežienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. 1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-16/2008) Seimo nario J. Razmos pozicija dėl Statuto (2003 m. birželio 19 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijai grindžiama šiais argumentais. Ginčijamame Statuto punkte nustatytas diferencijuotas, palyginti su nustatytuoju valstybės tarnautojams, muitinės pareigūnų teisės dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą reguliavimas, atsižvelgiant į muitinės įstaigų statusą ir kompetenciją, yra pateisinamas. Tokia pozicija grindžiama šiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis: atsižvelgiant į valstybės funkcijų, įgyvendinamų per atitinkamas institucijas, įvairovę, valstybės tarnybos sistemos bendrumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai; diferencijuotas valstybės tarnybos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų ir jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). 2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narių A. Vidžiūno (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-27/2010) ir I. Valinskienės (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-21/2010) pozicija dėl Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 1, 2 punktų atitikties Konstitucijai ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-27/2010) V. Mackevičienės ir I. Šambaraitės pozicija dėl Nuostatų 41 punkto (2009 m. balandžio 8 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijai grindžiama šiais argumentais. 2.1. Seimo nariai A. Vidžiūnas (dėl Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punkto) ir I. Valinskienė (dėl Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 2 punkto) pažymėjo, kad motinystės, tėvystės pašalpų skyrimo tikslas – kompensuoti tik asmens dėl motinystės, tėvystės prarastas pajamas, nes asmuo dėl neseniai gimusių vaikų priežiūros pertraukia savo darbinę veiklą. Toks reguliavimas, pagal kurį motinai motinystės atostogų metu ar vaiko tėvui tėvystės atostogų metu, turinčiam draudžiamųjų pajamų, motinystės, tėvystės pašalpa nebuvo skiriama, atitiko ginčijamame įstatyme nustatytą šių pašalpų mokėjimo principą – kompensuoti prarastas pajamas. Bet kurios socialinės rizikos, taip pat motinystės, tėvystės atveju socialinio draudimo sistema negali ir ja nesiekiama kompensuoti visų dėl atitinkamų socialinės rizikos veiksnių prarastų pajamų ar užtikrinti didesnių pajamų nei buvo prarasta. Draudžiamųjų pajamų turėjimas motinystės, tėvystės pašalpos mokėjimo metu yra pakankamas pagrindas daryti prielaidą, kad šios pajamos kompensuoja dalį dėl motinystės, tėvystės prarastų pajamų. 2.2. Vyriausybės atstovės V. Mackevičienė ir I. Šambaraitė pažymėjo, kad pagal Įstatymą ir Nuostatus motinystės pašalpa skiriama įvykus tam tikram draudžiamajam įvykiui, t. y. nustatyta tvarka išdavus nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą, ir asmens teisė į pašalpą siejama su tam tikrais faktais – asmens draustumu būtent ligos ir motinystės socialiniu draudimu, tam tikro ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo turėjimu, pajamų dėl motinystės praradimu. Todėl tiek pagal autorines sutartis pajamas gaunantiems asmenims, tiek kitiems apdraustiesiems motinystės pašalpa mokama, jeigu jie nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu neturi draudžiamųjų pajamų. Pajamos, išmokėtos motinystės pašalpos gavimo laikotarpiu, neatsižvelgiant į tai, kada jos buvo uždirbtos, yra kvalifikuojamos kaip draudžiamųjų pajamų turėjimas motinystės pašalpos gavimo laikotarpiu. Taigi pagal teisės aktų nuostatas nėra įpareigojama vertinti autorinių darbų atlikimo laikotarpio – minėtuose teisės aktuose kalbama tik apie draudžiamųjų pajamų turėjimo (gavimo) faktą ir laiką ir juose reguliuojama, nuo kokių pajamų yra skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Pašalpos visiems apdraustiesiems, taigi ir gaunantiesiems pajamų pagal autorines sutartis, skiriamos ir mokamos vienodomis sąlygomis. Teisinio reguliavimo skirtumus ir ypatumus lemia tik autorinių sutarčių specifika, jie grindžiami skirtingu pajamų gavimo būdu ir negali būti laikomi pažeidžiančiais asmenų lygybės principą. Jeigu pagal darbo sutartį dirbanti moteris, kuriai suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, turi draudžiamųjų pajamų, jai motinystės pašalpa už draudžiamųjų pajamų turėjimo laikotarpį taip pat nemokama (nepaisant draudžiamųjų pajamų dydžio). Todėl jeigu asmenims, gaunantiems pajamų pagal autorines sutartis, motinystės pašalpa būtų mokama neatsižvelgiant į per nėštumo ir gimdymo atostogas gautą autorinį atlyginimą, būtų pažeistas asmenų lygybės principas, nes kitų apdraustųjų sąlygos gauti motinystės pašalpą būtų blogesnės. 3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narių J. Razmos (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-16/2008) ir A. Vidžiūno (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymus Nr. 1B-119/2010, 1B-44/2011) pozicija dėl Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2007 m. gruodžio 4 d., 2008 m. birželio 17 d. redakcijos) atitikties Konstitucijai ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-16/2008) A. Šatrauskienės ir V. Mackevičienės pozicija dėl Nuostatų 481 punkto (2008 m. sausio 16 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiama šiais argumentais. 3.1. Seimo atstovai pažymėjo, kad draudžiamųjų pajamų turėjimas motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo metu yra veiksnys, galintis lemti ne tik pašalpos dydžio sumažinimą, bet ir jos nemokėjimą tuo atveju, kai draudžiamosios pajamos yra didesnės už pašalpą. Motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo tikslas – kompensuoti asmens dėl motinystės (tėvystės) prarastas pajamas, nes jis dėl neseniai gimusių vaikų priežiūros pertraukia savo darbinę veiklą. Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jei asmuo turi draudžiamųjų pajamų, jų dydžiu yra mažinama motinystės (tėvystės) pašalpa, kyla iš to, kad asmuo turi kitų pajamų, kuriomis kompensuoja motinystės (tėvystės) pašalpos dalies praradimą. Bet kurios socialinės rizikos, taip pat motinystės (tėvystės) atveju socialinio draudimo sistema negali ir ja nesiekiama kompensuoti visų dėl atitinkamų socialinės rizikos veiksnių prarastų pajamų ar užtikrinti didesnių pajamų nei buvo prarasta. Draudžiamųjų pajamų turėjimas motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo metu yra pakankamas pagrindas daryti prielaidą, kad šios pajamos kompensuoja dalį dėl motinystės (tėvystės) prarastų pajamų. Seimo nario A. Vidžiūno teigimu, individualios įmonės veiklos nesustabdymas motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpiu ir įmokų socialiniam draudimui mokėjimas, net jei realių pajamų iš individualios įmonės veiklos ir nėra, sudaro prielaidą manyti, kad apdraustasis turi bent minimalios mėnesinės algos dydžio pajamas. Būtent dėl to šių pajamų dydžio suma yra išskaičiuotina iš gaunamos motinystės (tėvystės) pašalpos, nes kitu atveju būtų pažeidžiamas socialinio draudimo principas kompensuoti prarastas pajamas. 3.2. Vyriausybės atstovės A. Šatrauskienė ir V. Mackevičienė pažymėjo, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirtis – įstatymų nustatytais atvejais kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų (Įstatymo 2 straipsnis). Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje aiškiai išreikšta įstatymų leidėjo valia motinystės (tėvystės) pašalpą mokėti įvertinus pašalpos gavėjo draudžiamąsias pajamas (vertinamos tik asmens draudžiamosios pajamos, nurodytos Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, išskyrus priskaičiuotų motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų sumas). Motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjai, įvertinę savo finansinę padėtį vaiko priežiūros atostogų metu ir galimybę derinti darbą ir vaiko (-ų) priežiūrą, patys sprendžia ir gali pasirinkti, ar pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis ir gauti visą apskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą, ar dirbti ir gauti darbo užmokestį bei dalį motinystės (tėvystės) pašalpos. Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintas pajamų, prarastų dėl motinystės (tėvystės), kompensavimo principas priklauso nuo apdraustojo asmens pasirinkimo, ir ginčijamos Įstatymo bei Nuostatų normos neatima iš apdraustojo asmens teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą. Mokant motinystės (tėvystės) pašalpą vertinamos tik asmens draudžiamosios pajamos (t. y. pajamos, nuo kurių mokamos įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui). Toks teisinis reguliavimas nesiejamas su tuo, kur asmuo dirba – Lietuvoje ar užsienyje. Motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimas siejamas tik su draudžiamųjų pajamų turėjimo faktu. Asmens, kuriam suteiktos vaiko priežiūros atostogos (kaip ir kitų asmenų), gaunamos pajamos, nuo kurių neprivalo būti mokamos įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, nevertinamos nei skiriant, nei mokant pašalpas, kad ir kokioje valstybėje asmuo tas pajamas gautų. Nei užsienio valstybėse dirbantys asmenys (kai netaikoma Lietuvos Respublikos teisė), nei Lietuvoje pagal autorinę sutartį ar savarankiškai dirbantys asmenys nebuvo draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu (šiuo metu nėra draudžiami asmenys, vykdantys individualią veiklą turėdami verslo liudijimą), todėl šių asmenų pajamos nelaikytinos draudžiamosiomis pajamomis (nuo šių pajamų nemokamos socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui). Tačiau visiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo sąlygos yra vienodos, ir asmuo turi teisę pasirinkti jam tinkamiausią socialinio draudimo išmokų (paramos) gavimo modelį, t. y. turi teisę dirbti ir gauti dalį motinystės (tėvystės) pašalpos arba, naudodamasis atostogomis vaikui prižiūrėti, gauti visą motinystės (tėvystės) pašalpą. Motinystės (tėvystės) pašalpa mokama apdraustajam, kuriam yra suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Šios atostogos yra tikslinės – jos skirtos vaikui (-ams) prižiūrėti. Įstatymų leidėjas, išskirdamas jas kaip atskirą atostogų rūšį, pabrėžia jų svarbą ir preziumuoja, kad visas dėmesys pirmiausia bus skiriamas vaiko priežiūrai ir auginimui. Motinystės (tėvystės) pašalpos paskirtis – kompensuoti dalį dėl motinystės (tėvystės) prarastų ar negautų darbo pajamų, tad jeigu apdraustasis derina motinystę (tėvystę) su darbu ir gauna pakankamai pajamų (didesnių už pačią pašalpą), įstatymų leidėjas mano, kad valstybės parama jam nėra būtina. 4. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-27/2011) V. Mackevičienės ir G. Vizbaraitės pozicija dėl Nuostatų 49 punkto antrosios pastraipos (2008 m. sausio 16 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiama šiais argumentais. Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje ir Nuostatų 481 punkte yra aiškiai išreikšta įstatymų leidėjo valia mokėti motinystės (tėvystės) pašalpą įvertinus pašalpos gavėjo draudžiamąsias pajamas (vertinamos tik asmens draudžiamosios pajamos, nurodytos Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, išskyrus priskaičiuotų motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų sumas). Kadangi valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos bei mokamos ir nuo valstybės tarnautojams mokamų išeitinių išmokų, šios pajamos priskiriamos draudžiamosioms pajamoms, ir tik tais atvejais, kai asmeniui atleidimo iš darbo dieną išmokama išeitinė išmoka ar kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas tęsiamas neatsižvelgiant į šias draudžiamąsias pajamas. Atleidžiamiems iš darbo apdraustiesiems, dirbusiems pagal darbo sutartį, atleidimo iš darbo dieną išmokėtos išeitinės išmokos mokant motinystės (tėvystės) pašalpą vertinamos vienodai, t. y. į jas mokant pašalpą neatsižvelgiama. Mokant motinystės (tėvystės) pašalpą taip pat neatsižvelgiama į atleidžiamiems iš pareigų valstybės tarnautojams atleidimo iš darbo dieną išmokėtą išeitinę išmoką (pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojui, atleidžiamam iš pareigų šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12, 13 punktuose ir 2 dalyje nurodytais pagrindais, jo atleidimo iš darbo dieną išmokama dviejų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka). Taigi Nuostatų 49 punkto antrojoje pastraipoje įtvirtinta taisyklė taikoma ne atskirai asmenų grupei, o visiems motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjams, kuriems atleidimo iš darbo dieną išmokamos išeitinės išmokos. III 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovas teisėjas E. Spruogis iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės V. Mackevičienė, R. Visockienė, A. Šatrauskienė, G. Vizbaraitė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos inter alia teisės aktų nuostatos, kuriomis reguliuojamas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimas ir mokėjimas asmenims nėštumo ir gimdymo, tėvystės, vaiko priežiūros atostogų metu. Vertinant šių nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina atskleisti šioje konstitucinės justicijos byloje svarbius konstitucinių šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos garantijų aspektus. 2. Konstituciniai šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 38, 39 straipsniuose. Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje garantuojama valstybės apsauga ir globa įgyvendinama įvairiais būdais kuriant šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei, kaip konstitucinėms vertybėms, palankią aplinką. Konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendras principas, tam tikrais aspektais yra išreikštas ir kitose Konstitucijos nuostatose, inter alia šiai bylai aktualiose 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, bei 2 dalyje, kurioje dirbančioms motinoms yra užtikrinamos mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo, palankios darbo sąlygos ir kitos lengvatos. Tačiau Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvas, pagal kurį valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, negali būti aiškinamas kaip apimantis tik Konstitucijos 39 straipsnio 1, 2 dalių nuostatose įtvirtintas minėtų konstitucinių vertybių apsaugos garantijas – įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios jų apsaugos ir paramos joms formos, inter alia: užtikrinamos sąlygos tėvams suderinti darbinę (profesinę) veiklą ir pareigas, susijusias su vaikų auginimu ir auklėjimu; sukuriamas pakankamas vaikų priežiūros ir ugdymo institucijų, padedančių šeimai vykdyti vaikų auklėjimo ir ugdymo funkcijas, tinklas, plėtojama kita šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei, kaip konstitucinėms vertybėms, puoselėti būtina infrastruktūra; atsižvelgiant į šeimų poreikius ir visuomenės bei valstybės išgales, tam tikru lygiu garantuojama parama ir nedirbančioms motinoms, taip pat parama įvairaus amžiaus nepilnamečių vaikų turinčioms, ne tik ankstyvojo amžiaus vaikus namuose auginančioms, šeimoms. Šioje srityje įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones. Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę negali būti aiškinamas atsietai inter alia nuo šio straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tėvų teisės ir pareigos auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, kuri suponuoja, kad visų pirma būtent tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės. 3. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.“ Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija. Įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, inter alia: numatyti finansinės paramos teikimą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose; plėtoti lanksčias darbo formas, kuriomis sudaromos palankios sąlygos dirbantiems tėvams derinti vaikų auginimą ir auklėjimą namuose su darbine (profesine) veikla; suteikti galimybę auginti ir auklėti vaiką namuose ne tik motinai, bet ir tėvui, o jų nesant – ir kitiems dirbantiems šeimos nariams. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija, kaip ir iš 38 straipsnio 2 dalies kylanti bendresnio pobūdžio valstybės priedermė saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, negali būti aiškinama atsietai nuo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tėvų teisės ir pareigos auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, – kaip minėta, visų pirma būtent tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, gali būti teikiama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais, pažymėtina ir tai, kad, kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kurie skatintų kiekvieną asmenį stengtis pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarime, Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių; šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, tačiau neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), kurios dirbtinai apsunkintų šios paramos gavimą. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti įvairias globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formas, jų teikimo sąlygas ir kt., tačiau įgyvendindamas savo diskreciją negali apskritai paneigti šios Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmės ir iš 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės priedermės saugoti ir globoti konstitucines vertybes – šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją pasirinkti įvairias globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formas, gali, atsižvelgdamas į ypatingą ankstyvojo amžiaus vaikų apsaugos ir priežiūros poreikį, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos bent vienam iš dirbančių tėvų (jų nesant – ir kitam dirbančiam šeimos nariui) tam tikrą laiką pačiam auginti ir auklėti vaiką namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla (arba ją derinant su vaiko auginimu ir auklėjimu) ir tuo laikotarpiu gaunant atitinkamą valstybės paramą. Įstatymu gali būti numatytos ir kitokių rūšių atostogos dirbantiems tėvams, inter alia atostogos, suteikiamos tėvui nuo pat vaiko gimimo. Konstitucijoje nėra nustatyta atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžių, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas. Įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose: ji inter alia gali būti finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šios paramos teikimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks šios paramos finansavimo modelis. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, pasirinkęs Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos tokią formą kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į jų paskirtį sudaryti tėvams sąlygas tam tikrą laiką patiems auginti ir auklėti vaikus namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla, taip pat į šių atostogų metu teiktinos finansinės paramos paskirtį pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ši parama būtų teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą. Kartu pažymėtina, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiamos finansinės paramos dydžiui turėtų įtakos pajamos, jų metu gautos už ne per jas atliktą darbą, nes tokiu darbu niekaip nėra paneigiama šių atostogų paskirtis. 4. Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.“ Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje inter alia yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šios konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į šią konstitucinę paskirtį, dirbančių motinų mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo yra specifinis konstitucinis motinystės ir vaikystės apsaugos institutas. Pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti inter alia šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus apmokamos dirbančių motinų atostogos iki gimdymo ir po jo: šios atostogos inter alia gali būti finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks jų finansavimo modelis. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo paskirtį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogos būtų apmokamos atsižvelgiant į kitas jomis besinaudojančių moterų pajamas, gaunamas už šių atostogų metu atliktą darbą. Kartu pažymėtina, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimui turėtų įtakos pajamos, šių atostogų metu gautos už ne per jas atliktą darbą, nes tokiu darbu niekaip nėra paneigiama šių atostogų paskirtis. Pabrėžtina, kad, reguliuodamas teisę į Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuojamas mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti inter alia į dirbančių ar verslu užsiimančių moterų darbinės (profesinės) veiklos ypatumus, galinčius turėti reikšmės jų galimybėms pasinaudoti šia teise. II 1. Pažymėtini Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, susiję su socialinėmis žmogaus teisėmis, inter alia teise į socialinę apsaugą. Pabrėžtina, kad nors kiekviena valstybė pati nustato konkrečias priemones, kuriomis įgyvendina socialines žmogaus teises, inter alia teisę į socialinę apsaugą, naudodamasi šia kompetencija valstybė turi laikytis tarptautinės teisės aktuose įtvirtintų savo įsipareigojimų ir priemonių nacionalinėms socialinės apsaugos sistemoms koordinuoti. 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurios laikytis Lietuvos Respublika iškilmingai įsipareigojo inter alia 1991 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“, inter alia nustatyta, jog kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą bei išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (22 straipsnis); motinoms ir vaikams suteikiama ypatinga globa ir parama; visi vaikai, santuokiniai ir nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga (25 straipsnio 2 dalis). Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatas plėtojančiame 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte, prie kurio Lietuvos Respublika prisijungė minėtu 1991 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“ ir kuris Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1992 m. vasario 20 d., inter alia nustatyta, kad valstybės, šio pakto šalys, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į socialinę apsaugą, įskaitant socialinį draudimą (9 straipsnis). Pakto 10 straipsnyje taip pat inter alia pripažįstama, kad šeimai, kuri yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė, turi būti teikiama kuo didesnė apsauga ir pagalba, ypač tuomet, kai ji yra kuriama, ir tol, kol ji yra atsakinga už nesavarankiškų vaikų išlaikymą ir auklėjimą; ypatinga apsauga turi būti teikiama motinoms per pagrįstą laiko tarpą iki gimdymo ir po jo; dirbančios motinos tuo laikotarpiu turi gauti mokamas atostogas arba atostogas ir pakankamas socialinės paramos išmokas. 1989 m. lapkričio 20 d. Vaiko teisių konvencijoje, priimtoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos atsižvelgiant inter alia į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos bei Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikai įsigaliojusioje 1992 m. kovo 1 d., inter alia nustatyta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes; valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti (27 straipsnio 2, 3 dalys). Europos socialinės chartijos (pataisytos) (toliau – ir Chartija), priimtos 1996 m. gegužės 3 d. ir Lietuvos Respublikai įsigaliojusios (su išlygomis) 2001 m. rugpjūčio 1 d., I dalyje inter alia įtvirtinta, kad dirbančios moterys nėštumo metu turi teisę į specialiąją apsaugą (8 punktas); šeima, kaip pagrindinė visuomenės ląstelė, siekiant užtikrinti jos visapusišką vystymąsi, turi teisę į atitinkamą socialinę, teisinę ir ekonominę apsaugą (16 punktas). Chartijos 8 straipsnyje „Dirbančių moterų teisė į motinystės apsaugą“ nustatyta, jog, siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta dirbančių moterų teisė į motinystės apsaugą, šalys įsipareigoja inter alia suteikti moterims prieš gimdymą ir po jo mokamas, ne trumpesnes kaip 14 savaičių bendros trukmės atostogas arba pakankamas socialinio draudimo išmokas, arba išmokas iš valstybės fondų tokioms atostogoms. Chartijos 16 straipsnyje „Šeimos teisė į socialinę, teisinę ir ekonominę apsaugą“ nustatyta, kad, siekdamos užtikrinti būtinas sąlygas visapusiškam šeimos, kaip pagrindinės visuomenės ląstelės, vystymuisi, šalys įsipareigoja prisidėti prie šeimos gyvenimo ekonominės, teisinės ir socialinės apsaugos tokiomis priemonėmis kaip socialinės ir šeimos pašalpos, palanki valstybės mokesčių politika, šeimos aprūpinimas būstu, lengvatos jaunavedžiams ir kitomis reikiamomis priemonėmis. 2. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato ir konkretesnius valstybės įsipareigojimus, susijusius su motinystės apsauga. 2000 m. birželio 15 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 183 dėl 1952 m. Motinystės apsaugos konvencijos (su pakeitimais) pakeitimo (Lietuvos Respublikos ratifikuota 2003 m. kovo 25 d. ir Lietuvos Respublikai įsigaliojusi 2004 m. rugsėjo 23 d.) inter alia nustatyta, kad: – nacionalinės teisės ir praktikos nustatyta tvarka pateikusi medicinos pažymą arba kitą atitinkamą dokumentą, kuriame būtų nurodyta numanoma vaiko gimimo diena, dirbanti moteris turi teisę į ne trumpesnes kaip 14 savaičių motinystės atostogas (4 straipsnio 1 dalis); atsižvelgiant į motinos ir vaiko sveikatos apsaugą, motinystės atostogas sudaro privalomos šešių savaičių atostogos po vaiko gimimo, jeigu vyriausybė ir atitinkamos darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančios organizacijos valstybės lygiu nėra susitarusios kitaip (4 straipsnio 4 dalis); motinystės atostogų iki gimdymo dalis gali būti pailginta bet kokiu laikotarpiu, kurį sudaro skirtumas tarp numanomos ir tikrosios vaiko gimimo dienos, nesumažinant privalomos atostogų po gimdymo dalies (4 straipsnio 5 dalis); – ligos, komplikacijų arba komplikacijų tikimybės dėl nėštumo ar gimdymo atveju pateikus medicinos pažymą suteikiamos atostogos prieš motinystės atostogas arba po jų; tokių atostogų pobūdis ir maksimali trukmė gali būti nustatyta pagal nacionalinę teisę ir praktiką (5 straipsnis); – moterims, kurios nedirba dėl motinystės atostogų ar atostogų ligos arba komplikacijų dėl nėštumo ar gimdymo atveju, piniginės išmokos skiriamos pagal nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus arba kitu nacionalinę praktiką atitinkančiu būdu (6 straipsnio 1 dalis); piniginės išmokos turi būti tokio dydžio, kad užtikrintų reikiamą moters bei jos vaiko sveikatos būklę ir tinkamą gyvenimo lygį (6 straipsnio 2 dalis); jeigu pagal nacionalinę teisę ar praktiką piniginių išmokų, mokamų už motinystės atostogas, dydis yra skaičiuojamas atsižvelgiant į buvusį uždarbį, tokių išmokų dydis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai buvusio moters uždarbio arba to uždarbio, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant išmokos dydį (6 straipsnio 3 dalis); kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė užtikrina, kad didžioji dalis dirbančių moterų atitiktų piniginių išmokų skyrimo sąlygas (6 straipsnio 5 dalis); jeigu pagal nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus arba kitu valstybės praktiką atitinkančiu būdu moteris neatitinka sąlygų piniginei išmokai gauti, ji turi teisę į pakankamas išmokas iš socialinės paramos fondų, atlikus tokiai paramai gauti reikalingą materialinės padėties patikrinimą (6 straipsnio 6 dalis); siekiant apsaugoti moterų padėtį darbo rinkoje, išmokos už motinystės atostogas ar atostogas ligos arba komplikacijų dėl nėštumo ar gimdymo atveju skiriamos per privalomojo socialinio draudimo ar viešuosius fondus arba vidaus nacionalinės teisės ir praktikos nustatytu būdu (6 straipsnio 8 dalis). 3. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisė į socialinio aprūpinimo, inter alia motinystės, išmokas patenka į inter alia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio „Nuosavybės apsauga“ apsaugos sritį. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarime dėl priimtinumo byloje Hasani prieš Kroatiją (pareiškimas Nr. 20844/09) konstatavo, kad, administracinei institucijai priėmus sprendimą, kuriuo pagal atitinkamus įstatymus nustatoma asmens teisė į motinystės pašalpą, tokiu sprendimu asmeniui suteikiama teisė reikalauti šios išmokos ir tokia išmoka yra nuosavybė pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį. 4. Pažymėtina, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 153 straipsnio 1 dalies a punktą Europos Sąjunga remia ir papildo valstybių narių veiklą visų pirma darbo aplinkos gerinimo siekiant rūpintis darbuotojų sveikata ir sauga srityje. 4.1. Europos Bendrijų Tarybos 1992 m. spalio 19 d. direktyvoje 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 348, 1992 m. lapkričio 28 d. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 110–117) inter alia nustatyta: – valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad nėščios, neseniai pagimdžiusios ir maitinančios krūtimi darbuotojos turėtų teisę į bent 14 savaičių nepertraukiamas motinystės atostogas prieš ir (arba) po gimdymo, remiantis nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika (8 straipsnio 1 dalis); į tokias motinystės atostogas turi įeiti bent dviejų savaičių privalomos motinystės atostogos prieš ir (arba) po gimdymo, remiantis nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika (8 straipsnio 2 dalis); – motinystės atostogų atveju turi būti garantuotos nėščių, neseniai pagimdžiusių ir maitinančių krūtimi darbuotojų teisės, susijusios su darbo sutartimi, taip pat šių darbuotojų atlyginimo išlaikymas ir (arba) teisė į atitinkamą pašalpą (11 straipsnio 2 punktas); tokia pašalpa yra laikoma atitinkama, jei ji užtikrina pajamas, lygiavertes toms, kurias, atsižvelgiant į bet kokį nacionalinės teisės aktais nustatytą maksimumą, darbuotoja gautų nutraukusi savo darbinę veiklą dėl su sveikata susijusių priežasčių (11 straipsnio 3 punktas); valstybės narės gali padaryti teisę į nurodytą atlyginimą arba pašalpą priklausomą nuo sąlygos, kad suinteresuota darbuotoja atitiktų nacionalinės teisės aktais nustatytus reikalavimus, kurie suteikia jai teisę gauti tokias išmokas; tačiau negali būti reikalaujama ilgesnio negu 12 mėnesių įdarbinimo laikotarpio prieš numatytą gimdymo datą (11 straipsnio 4 punktas). 4.2. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ETT), savo jurisprudencijoje aiškindamas motinystės atostogų turinį, yra pažymėjęs, kad kasmetinių mokamų atostogų ir motinystės atostogų paskirtis yra skirtinga (ETT 2004 m. kovo 18 d. sprendimas Mar?a Paz Merino Gómez prieš Continental Industrias del Caucho SA, C-342/01, Rink. p. I-2605, 32 punktas); motinystės atostogomis siekiama, viena vertus, apsaugoti moters biologinę būklę per nėštumą ir po jo bei, kita vertus, ypatingus jos ir vaiko santykius per laikotarpį po nėštumo ir gimdymo, išvengiant, kad šiems santykiams trukdytų įsipareigojimai, kylantys dėl profesinės veiklos vykdymo tuo pačiu metu (ETT 2001 m. lapkričio 29 d. sprendimas Joseph Griesmar prieš Ministre de l’Economie, des Finances et de l’Industrie ir Ministre de la Fonction publique, de la Réforme de l’Etat et de la Décentralisation, C-366/99, Rink. p. I-9383, 43 punktas; ETT 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Sari Kiiski prieš Tampereen kaupunki, C‑116/06, Rink. p. I-7643, 46 punktas); nėščioms darbuotojoms suteikta teisė į motinystės atostogas turi būti vertinama kaip ypatingos svarbos socialinės teisės apsaugos priemonė (ETT 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Sari Kiiski prieš Tampereen kaupunki, C‑116/06, Rink. p. I-7643, 49 punktas). ETT taip pat yra pažymėjęs, kad pag …