LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO

LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL Preliminaraus potvynių rizikos vertinimo ataskaitos patvirtinimo 2012 m. sausio 11 d. Nr. D1-23 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimo Nr. 1558 „Dėl Potvynių rizikos vertinimo ir valdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 144-6376) 2.1.1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (Žin., 1993, Nr. 12-296; 2002, Nr. 124-5626; 2007, Nr. 12-493) 31 straipsniu: 1. T v i r t i n u Preliminaraus potvynių rizikos vertinimo ataskaitą (pridedama). 2. P a v e d u Aplinkos apsaugos agentūros direktoriui upių baseinų rajonų žemėlapius, kuriuose nurodomos baseinų, pabaseinių, pakrantės teritorijų ribos, topografija ir žemės naudojimas, talpinti Aplinkos apsaugos agentūros interneto tinklalapyje adresu http://gamta.lt/. Aplinkos ministras                                                        Gediminas Kazlauskas _________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. D1-23 Preliminaraus potvynių rizikos vertinimo ataskaita I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Preliminaraus potvynių rizikos vertinimo ataskaitos (toliau – Ataskaita) tikslas – apibendrinti preliminarų potvynių rizikos įvertinimą kiekvienam upių baseinų rajonui arba tarpvalstybinio upių baseinų rajono daliai, esančiai Lietuvos Respublikos teritorijoje, remiantis turima ar iš turimos gaunama informacija. 2. Preliminariam potvynių rizikos vertinimui naudojami upių baseinų rajonai yra sudaryti pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544; 2004, Nr. 73-2528; 2009, Nr. 154-6955) 19 straipsnį. 3. Preliminarus potvynių rizikos vertinimas derinamas su upių baseinų valdymu, atsižvelgiant į upių baseinų rajonų valdymo planuose ir priemonių programose nustatytus vandensaugos tikslus. 4. Pagrindinės šioje ataskaitoje vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos vandens įstatyme (Žin., 1997, Nr. 104–2615; 2003, Nr. 36–1544), Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatyme (Žin., 2002, Nr. 73-3091) ir kituose teisės aktuose vartojamas sąvokas. II. upių baseinų rajonų charakteristikos 5. Preliminarus potvynių rizikos vertinimas buvo atliktas Lietuvos Respublikos teritorijoje išskiriamiems 4 upių baseinų rajonams: 5.1. Nemuno upių baseinų rajonui; 5.2. Lielupės upių baseinų rajonui; 5.3. Ventos upių baseinų rajonui; 5.4. Dauguvos upių baseinų rajonui. 6. Nemuno upių baseinų rajonui (toliau – Nemuno UBR) (1 pav.) yra priskiriama Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti Nemuno upės baseino dalis, Lietuvos pajūrio upių baseinas, Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti Priegliaus upės baseino dalis, Lietuvos Respublikai priklausanti Kuršių marių dalis, Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zona ir Baltijos jūros priekrantės vandenys. Lietuvos pajūrio upių ir Priegliaus baseinai yra prijungti prie Nemuno UBR dėl santykinai mažo jų ploto, lyginant su Nemuno upės baseinu. Lietuvos pajūrio upių baseinas yra priskirtas Nemuno, o ne Ventos baseino rajonui, kadangi jis, kaip ir Nemuno upės baseinas, daro poveikį Lietuvos Respublikos priekrantės vandenims. 7. Nemuno upės baseinas Lietuvos Respublikoje užima 56o15‘–52o45‘ šiaurės platumos ir 22o40‘–28o10‘ rytų ilgumos teritoriją. Bendras upės ilgis yra 937 km, o baseino plotas – 97 928 km2. Lietuvos Respublikoje esanti baseino dalis užima 46 626 km2 plotą. Nemuno baseinas drenuoja Baltarusijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities), Latvijos Respublikos (tik apie 100 km2) ir Lenkijos Respublikos teritorijas. Priegliaus upės baseinas užima 15 500 km2, iš kurių tik 88,4 km2 priklauso Lietuvos Respublikai. Lietuvos pajūrio upių baseino plotas – 1100 km2. Lietuvos Respublikoje esančios Nemuno UBR dalies plotas (neįskaitant jam priskirtų priekrantės ir tarpinių vandenų) siekia 47 814 km2. 8. Vienos jūrmylės pločio priekrantės vandenų ruožas, priskirtas Nemuno UBR, driekiasi Lietuvos Respublikos pajūriu apie 100 kilometrų. Kuršių marios, gėlavandenė pajūrio lagūna Baltijos jūros pietryčiuose, yra taip pat priskirta Nemuno UBR, tarpinių vandenų kategorijai. Lietuvos Respublikai priklauso šiaurinė marių dalis, apimanti 402,03 km2 vandens teritoriją (26,1 proc. viso ploto). Kita marių dalis (1181,97 km2) priklauso Rusijos Federacijai. Lietuvos Respublikoje marios palei krantą tęsiasi apie 200 km. 9. Bendras Nemuno UBR plotas Lietuvos Respublikos teritorijoje su tarpiniais ir priekrantės vandenimis yra 48 443,7 km2. Nemuno UBR išskirti 10 pabaseinių: 9.1. Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu) upių pabaseinis; 9.2. Merkio upės pabaseinis; 9.3. Neries mažųjų intakų (su Nerimi) upių pabaseinis; 9.4. Žeimenos upės pabaseinis; 9.5. Šventosios upės pabaseinis; 9.6. Nevėžio upės pabaseinis; 9.7. Dubysos upės pabaseinis; 9.8. Šešupės upės pabaseinis; 9.9. Jūros upės pabaseinis; 9.10. Minijos upės pabaseinis. 10. Nemuno UBR patenka į 55 savivaldybių teritorijas: Alytaus m. sav., Alytaus r. sav., Anykščių r. sav., Birštono sav., Druskininkų sav., Elektrėnų sav., Ignalinos r. sav., Jonavos r. sav., Jurbarko r. sav., Kaišiadorių r. sav., Kalvarijos sav., Kauno m. sav., Kauno r. sav., Kazlų Rūdos sav., Kėdainių r. sav., Kelmės r. sav., Klaipėdos m. sav., Klaipėdos r. sav., Kretingos r. sav., Kupiškio r. sav., Lazdijų r. sav., Marijampolės sav., Molėtų r. sav., Neringos sav., Pagėgių sav., Pakruojo r. sav., Palangos m. sav., Panevėžio m. sav., Panevėžio r. sav., Pasvalio r. sav., Plungės r. sav., Prienų r. sav., Radviliškio r. sav., Raseinių r. sav., Rietavo sav., Rokiškio r. sav., Šakių r. sav., Šalčininkų r. sav., Šiaulių m. sav., Šiaulių r. sav., Šilalės r. sav., Šilutės r. sav., Širvintų r. sav., Skuodo r. sav., Švenčionių r. sav., Tauragės r. sav., Telšių r. sav., Trakų r. sav., Ukmergės r. sav., Utenos r. sav., Varėnos r. sav., Vilkaviškio r. sav., Vilniaus m. sav., Vilniaus r. sav. ir Zarasų r. sav. 11. Lielupės upių baseinų rajonui (toliau – Lielupės UBR) (1 pav.) yra priskiriamos Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios Mūšos, Nemunėlio ir mažųjų Lielupės intakų pabaseinių dalys. 12. Mūšos, Nemunėlio ir Lielupės mažųjų intakų pabaseiniai Lietuvos Respublikoje užima teritoriją tarp 55°36‘ ir 56°27‘ šiaurės platumos ir 22°55‘ ir 25°52‘ rytų ilgumos. Bendras Mūšos ilgis yra 157,3 km, o baseino plotas – 5462,6 km2. Lietuvos Respublikoje yra 133,1 km ilgio Mūšos atkarpa, likusi jos žemupio dalis teka Latvijoje. Lietuvos Respublikoje esanti baseino dalis užima 5296,7 km2. Nemunėlio upės bendras ilgis yra 199,3 km, baseino plotas – 4047,0 km2. Lietuvos Respublikoje teka 80,7 km ilgio Nemunėlio atkarpa nuo versmių, dar 79,4 km teka Lietuvos–Latvijos siena, o jo žemupys yra Latvijos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos teritorijoje yra 1892,0 km2 Nemunėlio baseino. Lielupės mažųjų intakų pabaseinį sudaro kairiųjų Lielupės intakų baseinų aukštutinės dalys. Lielupės ilgis yra 120,5 km, ji visa teka Latvijoje. Lietuvos Respublikos teritorijoje Lielupės mažųjų intakų baseinai užima 1749,6 km2 plotą. 13. Bendras Lielupės UBR plotas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra 8938,3 km2. 14. Lielupės UBR patenka į 13 savivaldybių teritorijas: Biržų r. sav., Joniškio r. sav., Pasvalio r. sav., Šiaulių m. sav., Akmenės r. sav., Pakruojo r. sav., Šiaulių r. sav., Rokiškio r. sav., Kupiškio r. sav., Panevėžio r. sav., Radviliškio r. sav., Panevėžio m. sav. ir Anykščių r. sav. 15. Ventos upių baseinų rajonui (toliau – Ventos UBR) (1 pav.) yra priskiriamos Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios Ventos, Bartuvos ir Šventosios upių baseinų dalys. 16. Ventos, Bartuvos ir Šventosios baseinai Lietuvos Respublikoje užima teritoriją tarp 55°37‘ ir 56°26‘ šiaurės platumos ir 21°9‘ ir 23°20‘ rytų ilgumos. Bendras Ventos ilgis yra 343,3 km, o baseino plotas – 11,8 tūkst. km2. Lietuvos Respublikoje yra 159,1 km ilgio Ventos atkarpa nuo versmių, toliau dar 1,7 km atkarpa eina Lietuvos–Latvijos siena. Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti baseino dalis užima 5140,4 km2. Žemesnis Ventos upės ruožas ir baseino dalis yra Latvijos teritorijoje. Bartuvos upės bendras ilgis yra 101,3 km, baseino plotas – 2020 km2. Lietuvos Respublikoje teka 55,3 km ilgio Bartuvos atkarpa nuo versmių, jos baseino plotas Lietuvos Respublikoje – 747,7 km2. Kita Bartuvos atkarpa ir baseino dalis yra Latvijoje. Šventosios ilgis yra 68,4 km, iš kurių 31,8 km (48,5–16,7 km nuo žiočių) teka Lietuvos–Latvijos siena. Šventosios baseino bendras plotas siekia 471,9 km2, iš kurio 390,2 km2 yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, likusi dalis – Latvijoje. 17. Bendras Ventos UBR plotas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra 6278,3 km2. 18. Ventos UBR patenka į 12 savivaldybių teritorijas: Joniškio r. sav., Akmenės r. sav., Skuodo r. sav., Šiaulių r. sav., Kretingos r. sav., Plungės r. sav., Telšių r. sav., Kelmės r. sav., Rietavo sav., Šilalės r. sav., Mažeikių r. sav. ir Palangos m. sav. 19. Dauguvos upių baseinų rajonui (toliau – Dauguvos UBR) (1 pav.) yra priskiriama Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios Dysnos, Laukesos ir Lukštos baseinų dalys. Dysna ir Laukesa yra kairieji Dauguvos intakai, o Lukšta įteka netiesiogiai į Dauguvą, bet susiliejusi su Dviete sudaro kairįjį Dauguvos intaką Berezovką. Žemesnio rango teritorijos – pabaseiniai – Dauguvos UBR neišskiriami. 20. Dysnos, Laukesos ir Lukštos baseinai Lietuvos Respublikoje užima teritoriją tarp 55°7‘ ir 55°56‘ šiaurės platumos ir 25°59‘ ir 26°52‘ rytų ilgumos. Bendras Dysnos ilgis yra 173,4 km, o baseino plotas – 8179,5 km2. Lietuvos Respublikoje yra 19,1 km ilgio Dysnos aukštupio atkarpa, 39,2 km teka Lietuvos–Baltarusijos siena, likusi 115,1 km ilgio atkarpa teka Baltarusijoje. Lietuvos Respublikoje esanti baseino dalis užima 1403,7 km2. Laukesos upės bendras ilgis yra 31,4 km, baseino plotas – 761,5 km2. 2 km Laukesos atkarpa teka Lietuvos–Latvijos siena, likusi 29,1 km ilgio atkarpa yra Latvijoje. Lietuvos Respublikos teritorijoje yra 310,4 km2 ploto baseino dalis, iš kurios 240,5 km2 sudaro Laukeso ežero, kuriame yra Laukesos versmės, baseino dalis ir 69,9 km2 – dešiniojo Laukesos intako Kumpuotės baseino dalis. Lukštos upės bendras ilgis yra 35,9 km, 2,6 km aukštupio atkarpa teka Lietuvos Respublikoje, likusi dalis – Latvijoje. Bendras Lukštos baseino plotas – 396,5 km2, iš jų 142,7 km2 yra Lietuvos Respublikoje. 21. Bendras Dauguvos UBR plotas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra 1856,8 km2. 22. Dauguvos UBR patenka į 4 savivaldybių teritorijas: Zarasų sav., Visagino m. sav., Ignalinos sav. ir Švenčionių sav. 23. Su išsamiais Nemuno, Lielupės, Ventos ir  Dauguvos upių baseinų rajonų apibūdinimais galima susipažinti: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarime Nr. 1098 „Dėl Nemuno upių baseinų rajono valdymo plano ir priemonių programos vandensaugos tikslams Nemuno upių baseinų rajone pasiekti programos patvirtinimo“ (Žin, 2010, Nr. 90-4756). 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarime Nr. 1618 „Dėl Lielupės upių baseino rajono valdymo plano ir priemonių vandensaugos tikslams Lielupės upių baseino rajone pasiekti programos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 136-6940). 3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarime Nr. 1617 „Dėl Ventos upių baseino rajono valdymo plano ir priemonių vandensaugos tikslams Ventos upių baseino rajone pasiekti programos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr.136-6939). 4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarime Nr. 1616 „Dėl Dauguvos upių baseino rajono valdymo plano ir priemonių vandensaugos tikslams Dauguvos upių baseino rajone pasiekti programos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 136-6938). 24. Su tiksliomis Lietuvos Respublikos teritorijoje išskirtų upių baseinų rajonų, baseinų, pabaseinių ribomis ir topografija, įskaitant pagrindines žemės naudmenų klases, galima susipažinti Aplinkos apsaugos agentūros interneto tinklalapyje adresu http://gis.gamta.lt/baseinuvaldymas/. Su detalesnėmis žemės naudmenų klasėmis, nustatytomis upių baseinų rajonuose, galima susipažinti Aplinkos apsaugos agentūros interneto tinklalapyje adresu http://gis.gamta.lt/corine/. (pav.) 1 pav. Lietuvos Respublikos teritorijoje išskiriami upių baseinų rajonai, baseinai ir pabaseiniai. III. praeityje įvykusių potvynių apibūdinimas I SKIRSNIS. Praeityje įvykę potvyniai 25. Praeityje įvykusių didelių potvynių apibūdinimas Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos upių baseinų rajonuose atliktas pagal prieinamus stebėjimų duomenis ir ankstesnius literatūros šaltinius, kuriuose buvo analizuota su potvyniais susijusi informacija. 26. Vertinant potvynius buvo remiamasi kriterijais, nurodytais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 241 „Dėl Ekstremalių įvykių kriterijų patvirtinimo“ (2006, Nr. 29-1004; 2009, Nr. 153-6928; 2011, Nr. 107-5059): 26.1. stichinis potvynis (užliejamos teritorijos, kurios gali būti užliejamos tik vieno procento arba mažesnės tikimybės potvynio metu); 26.2. katastrofinis potvynis (užliejamos teritorijos, kurios gali būti užliejamos tik vienos dešimtosios procento arba mažesnės tikimybės potvynio metu); 26.3. stichinis vandens lygis (vandens lygio pakilimas: virš nurodyto vandens matavimo stoties nulinio lygio ir virš Baltijos jūros lygio Baltijos aukščių sistemoje); 26.4. katastrofinis vandens lygis (vandens lygio pakilimas: virš nurodyto vandens matavimo stoties nulinio lygio ir virš Baltijos jūros lygio Baltijos aukščių sistemoje). 27. Pagal pasikartojimo galimybes, pasiekto debito reikšmes ir kitus rodiklius stichiniai potvyniai (toliau – SP) ir katastrofiniai potvyniai (toliau – KP) yra didesnio masto reiškiniai nei stichiniai vandens lygiai (toliau – SVL) ar katastrofiniai vandens lygiai (toliau – KVL). Be to, SP ir KP bei SVL ir KVL yra vertinami pagal skirtingus kriterijus: nustatant SP ir KP naudojamas tikimybinis vertinimas, o SVL ir KVL kiekvienoje vandens matavimo stotyje nustatomas pagal konkrečius tai stočiai būdingus kriterijus. 28. SP ir KP galima įvertinti visose vandens matavimo stotyse, kur buvo pakankamai ilgai vykdomi hidrologiniai matavimai, o SVL ir KPL galima nustatyti tik konkrečiose vietose, kurioms pateikiami atitinkami vandens lygių kriterijai. 29. Pabrėžtina, kad SVL ir KVL dažnai siejami su kritinėmis vandens lygių reikšmėmis, atspindinčiomis konkrečius techninius įvykius, pvz., Rusnės vandens matavimo stoties SVL susietas su Šilutės–Rusnės kelio užliejimu, Panemunės vandens matavimo stoties SVL – su vandens prasiveržimo per pylimų sistemą galimybe ir pan. Tačiau vertinant šių reiškinių metu padarytą žalą, ji dažnai būna didelė, nes nepaisant sąlyginai nedidelio debito, pažeidžiami strategiškai svarbūs objektai, o Nemuno žemupyje ir deltoje – užliejami ir dideli aplinkinių teritorijų plotai. 30. Su didelio masto potvyniais susiję ir reiškiniai, apibūdinami kaip hidrotechnikos statinio avarijos (toliau – HSA) (hidrotechnikos statinio vandens telkinys pasiekia arba gali pasiekti stichinį vandens lygį vandens telkinyje, kyla pavojus žmonėms ir turtui, žemiau hidrotechnikos statinio yra gyvenamosios vietovės, statiniai, saugomi objektai). Tokie reiškiniai gali įvykti potvynio metu ir sukelti papildomą potvynį. Jei HSA kyla dėl techninių priežasčių, žemiau statinio susiformuoja negamtinės kilmės potvynio banga. HSA gali sukelti stambaus masto potvynius, todėl šių avarijų atvejai taip pat buvo išanalizuoti. 31. Dalis didelio masto potvynių sukeliamų reiškinių susiję tarpusavyje. Pavyzdžiui, SP metu dažnai pasiekiamos SVL, o kartais – ir KVL reikšmės. Todėl, pateikiant informaciją apie su potvyniais susijusius reiškinius, jie buvo sugrupuoti, apjungiant analogiškos kilmės potvynius ir įvertinant jų metu konkrečiame pjūvyje nustatytų įvairių stichinių ir katastrofinių reiškinių trukmę paromis (1 priedas). 32. Praeityje buvusių stichinių, katastrofinių ir kitų didelio masto potvynių pasikartojimo galimybės buvo apskaičiuotos atskiruose upių ruožuose. Vertinta buvo šiuos reiškinius sukėlusių potvynių pasikartojimo tikimybė (procentais) ir pasikartojimo dažnumas (nurodant, kas kiek metų teoriškai potvynio rodikliai gali pasiekti tokias reikšmes). Duomenys apie tai pateikti šalia potvynio numerio (1 priedas). Skaičiuojant pasikartojimo tikimybes ir dažnį potvyniams, kurie identifikuoti pagal SVL ir KVL kriterijus, naudota vandens lygių pasiskirstymo tikimybes nurodanti informacija, o potvyniams, kurie identifikuoti pagal SP ir KP kriterijus, – debitų pasiskirstymo tikimybes nurodanti informacija. HSA sukeltiems potvyniams tikimybės ir pasikartojimo dažnumas vertintas tik tais atvejais, kai buvo įmanoma potvynio rodiklius apskaičiuoti pagal kitus kriterijus. 33. Išanalizavus prieinamus duomenis Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos upių baseinų rajonuose, nustatyta (1 priedas): 33.1. 11 katastrofinio vandens lygio atvejų; 33.2. 1 katastrofinio potvynio atvejis; 33.3. 240 stichinio vandens lygio atvejų; 33.4. 25 stichinių potvynių atvejai; 33.5. 2 hidrotechnikos statinių avarijų atvejai. 34. Visi su stambaus masto potvyniais susiję reiškiniai nustatyti Nemuno ir Lielupės UBR. Pačių stambaus masto potvynių, sukėlusių šiuos reiškinius, Nemuno UBR nustatyta 146, o Lielupės UBR – 1. 35. Klasifikuojant anksčiau įvykusius ekstremalius įvykius pagal šiuo metu galiojančius kriterijus, tai ne visada įmanoma padaryti dėl duomenų stygiaus ir nevienarūšiškumo. Todėl dalis informacijos apie itin didelius praeityje buvusius potvynius pateikta tekste pagal anksčiau šią tematiką analizavusių autorių informaciją. 36. Ekstremalūs potvyniai dažniausiai vykdavo Nemuno žemupio ir deltos rajonuose. Čia nustatyta daugiau nei 90 proc. stichinių ir katastrofinių hidrologinių reiškinių atvejų. Hidrologiniai duomenys rodo, kad nuo 1811 m. pavojingi potvyniai Nemuno deltoje kilo 1829, 1837, 1845, 1885, 1888, 1889, 1922, 1925, 1931, 1951, 1958 1970, 1979, 1994 ir 2010 m. Vertinant pagal dabar galiojančius kriterijus, ruože nuo Panemunės ir žemiau stichinio vandens lygio riba pasiekiama beveik kasmet. Potvyniai šiuose rajonuose dažniausiai susidaro dėl sniego tirpsmo metu susiformavusio Nemuno upės debito, o pakrantės teritorijų užliejami plotai neretai padidėja susidarius ledo sangrūdoms. Šie potvyniai itin dažnai pasiekia stichinę ribą. 37. Dažni potvyniai ir Nemuno upės vidurupyje, kur vingiuotame ruože ir ties stambesnių intakų žiotimis susidaro ledo kamščiai. Iki Kauno hidroelektrinės (toliau – Kauno HE) pastatymo Nemuno potvynių metu itin dažnai buvo užliejamas Kaunas. Itin aukštų potvynių čia būta 1715, 1811, 1829, 1855, 1906, 1926, 1931, 1936, 1940, 1946, 1947, 1951 ir 1958 m. Didžiausi potvyniai buvo 1829 ir 1946 m. Vanduo buvo užliejęs didelę miesto dalį. 38. Po Kauno HE pastatymo ledo sangrūdos Nemuno upėje ties Kaunu nebesusidaro (išliko galimybė joms susidaryti daug žemiau) ir tokio masto potvynių nebestebima. Po 1960 m. stambesni potvyniai, kai buvo užlieta dalis Kauno miesto gatvių ir pastatų, įvyko vos du kartus: 1979 ir 2010 m. pavasariais, tačiau ekstremalių reiškinių kriterijus viršijo tik 1946 m. potvynio vandens lygis. 39. Iki 1976 m., kol nebuvo įrengta Vileikos–Minsko vandens sistema, didelių potvynių dažnokai būdavo ir Neries upėje ties Vilniumi. Aukščiausi vandens lygiai čia pasiekti 1931, 1951, 1956 ir 1958 m. pavasario potvynių metu. Susidarius ledų sangrūdoms žiotyse, kartais stebimi ir itin aukšti potvyniai Neries žemupyje, ties Jonava. Aukščiausi vandens lygiai čia buvo pasiekti 1946 m. pavasarį. 40. Duomenys ir literatūros šaltiniai liudija, kad potvynių, kurie pagal dabar galiojančius kriterijus būtų priskirtini stichiniams, bent kelis kartus būta Nevėžyje ties Kėdainiais ir Nevėžio intako Obelies žemupyje, čia jie dažnai susiję su prasta tvenkinių sistemų priežiūra. Didžiausi iš jų kilo 1980 ir 1994 m. Tarp Vidurio Lietuvos upių be Nevėžio potvynių ekstremalumu pasižymi Šventoji – joje aukšti potvyniai stebėti beveik visais metais, kai didelių pavasario potvynių būta Neryje ties Vilniumi ir Jonava. Šventoji ties Ukmerge pagal ekstremalumo kriterijus nepasiekė stichiniams ar katastrofiniams reiškiniams priskirtinų vandens lygių ir debitų reikšmių. 41. Vakarinėje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje stichines ir katastrofines reikšmes potvyniai pasiekia vidutinio dydžio upėse, įtekančiose į Nemuno deltą ir deltos atšakose (Šyšoje, Leitėje, Gėgėje), tačiau jose vandens lygis pakyla ne dėl didelio šių upių debito, o dėl Nemuno patvankos. Pakilus vandens lygiui Nemuno žemupyje, pakankamai ilgi smulkesnių ir vidutinių intakų ruožai užliejami. Dažni potvyniai ir Akmenoje – Danėje bei Minijoje. Stichinio potvynio riba Minijoje buvo beveik pasiekta ir 1994 m. pavasarį. 42. Daugumoje kitų upių ekstremalūs potvyniai stebėti 1958 m. pavasario potvynio metu, tai buvo ypač būdinga mažesniu smėlingumu ir miškingumu pasižymintiems baseinams šiaurės, vidurio ir pietvakarių Lietuvos regionuose. Dėl techninių priežasčių (dambų pralaužimo) buvo kilę potvyniai Žeimenoje ir Akmenoje-Danėje. 43. Pabrėžtina, kad dažnai sunku objektyviai įvertinti potvynių ekstremalumą ir dėl pernelyg reto SVL ar KVL reikšmes apibūdinančių taškų tinklo. Pirmiausia tai pasakytina apie potvynius, susidariusius dėl ledo sangrūdų: SP ir KP kriterijai tokių potvynių metu dažniausiai neviršijami, nes upėmis prateka vidutiniai ar kiek didesni už vidutinius, tačiau pernelyg neišsiskiriantys, pavasario potvyniui būdingi debitai. Tipiškas tokių įvykių pavyzdys – 2010 m. vykęs pavasario potvynis. 44. Baltijos jūroje pagal turimus duomenis buvo nustatyti 3 SVL ir 1 KVL atvejis, Kuršių mariose nustatyti 2 SVL atvejai ties Vente. 45. Ežeruose reiškinių, susijusių su potvyniais, nenustatyta. Iš dalies tam trukdo per retas matavimų tinklas prie ežerų, tačiau dauguma Lietuvos Respublikos ežerų išsidėstę pakankamai giliuose duburiuose ir sąlygos plačiai išsilieti vandeniui juose nėra palankios, be to, ežerai dažniausiai traktuojami kaip potvynio bangos aukštį mažinantys ir patį potvynį sulaikantys gamtiniai objektai. Platesni išsiliejimai galimi tik Nemuno deltos senvagėse, tačiau tai sietina su upės, o ne ežerų potvyniais, nes išsiliejimo metu šie ežerai susijungia su Nemunu arba jo atšakomis, o neretai atsiduria ir visai po vandeniu. 46. Lietuvos Respublikos teritorijoje taip pat nebuvo nustatyti atvejai, kai potvyniai, turėję didelį neigiamą poveikį, būtų nesusiję su vandens lygio upėse, ežeruose, mariose ar jūros pakrantės vandenyse kilimu. 47. Lietuvos Respublikos teritorijoje vykusius ekstremalius potvynius pagal kilmę galima skirstyti į kylančius dėl: 47.1. staigaus sniego tirpsmo; 47.2. intensyvių liūčių; 47.3. ledo kamščių; 47.4. netvarkingo užtvankų eksploatavimo; 47.5. užtvankų avarijų. 48. Retais atvejais prie sąrašo tektų prijungti ir dar kelias ekstremalius potvynius galinčias sukelti priežastis: vėjo sampūtas, grunto nuošliaužas ir pan., tačiau tokių potvynių galimybė pasiekti ekstremalumo kriterijus – santykinai maža. 49. Visi iki šiol Lietuvos Respublikoje stebėti KVL susiję su staigiu sniego tirpsmu pavasarį. Vandens lygiui pasiekti KVL kriterijus padėdavo ir ledo kamščiai, tačiau juos derėtų laikyti antrine priežastimi, nes itin aukšti lygiai susiformuodavo tik tekant labai dideliems debitams. 50. Dažniausiai vandens lygis Lietuvos Respublikos upėse viršydavo KVL kriterijus ir užliejimai dažniausiai prasidėdavo balandžio mėnesio trečiosios dekados pradžioje, o baigdavosi trečiosios dekados viduryje. 51. Anksčiausiai per stebėjimų laikotarpį KVL užfiksuotas Nemune ties Rusne (nuo 1926 m. sausio 3 d. iki 1926 m. sausio 4 d.), o vėliausiai (neįskaitant 1958 m. katastrofinio potvynio, nes konkrečios jo pradžios ir pabaigos datos įvairiose vandens matavimo stotyse skiriasi) – Neryje ties Vilniumi (1931 m. balandžio 26 d.). Visi reiškiniai, kurių metu buvo pasiektos KVL reikšmės, įvyko didžiosiose Lietuvos Respublikos upėse: 5 kartus – Neryje (Vilniaus vandens matavimo stotyje), o 6 – Nemune (Rusnės, Šilininkų ir Kauno vandens matavimo stotyse). 52. Su sniego tirpsmo sukeltais potvyniais sietina ir didžioji dalis SVL. Iš 240 žinomų atvejų, kai buvo viršyti SVL kriterijai, net 229 atvejai bent iš dalies sietini su sniego tirpsmo sukeltais potvyniais. Tik 11 kartų SVL buvo pasiektas vasaros arba rudens sezonais, visi kiti atvejai nustatyti žiemos arba pavasario mėnesiais, tad dauguma jų susiję su pavasario potvyniais arba žiemos polaidžiais. 53. Per paskutinius 30 metų, o ypač nuo XXI a. pradžios, reiškinių, kurių metu buvo viršijami SVL, datos smarkiai pakito. Daugiausia SVL viršijimo atvejų per paskutinius dešimt metų nustatyta Nemune ties Rusne. 54. Dėl klimato kaitos ir su tuo susijusių upių nuotėkio režimo pakitimų pastarojo dešimtmečio duomenys laikytini aktualiausiais ir geriausiai atspindinčiais dabartinę situaciją, todėl detaliau išnagrinėtos būtent šio laikotarpio potvynių datos. 55. 2000–2009 m. dažniausiai stichines reikšmes Nemune ties Rusne vandens lygis pasiekdavo žiemos pabaigoje ir pavasarį. Anksčiausiai tokie atvejai nustatyti sausio 8 d. (2005 m.), o vėliausiai – liepos 15 d. (2007 m.). Tačiau visos liepos mėn. stebėtos SVL reikšmės nulemtos to paties reiškinio – 2007 m. vasaros potvynio, tad galima teigti, kad absoliuti dauguma Nemune nustatomų SVL sąlygojami pavasario potvynių. Paskutinio dešimtmečio duomenys leidžia išskirti dvi pavasario potvynių, lemiančių SVL Nemuno deltoje, kategorijas: 55.1. ankstyvi potvyniai; 55.2. tradiciniu laiku įvykstantys potvyniai. 56. Ankstesnių tyrimų rezultatai rodo, kad pavasario potvynis Nemune dažniausiai prasideda maždaug kovo mėn. viduryje ir tęsiasi apie 1,5–2 mėnesius. Šiuos potvynius galima apibūdinti kaip vykstančius tradiciniu laiku, su jais neabejotinai sietinas ir SVL atvejų padažnėjimas nuo kovo mėn. pradžios iki balandžio mėn. vidurio. Žiemos pabaigoje vykstantys potvyniai anksčiau dažnai būdavo traktuojami kaip žiemos polaidžiai, mat jų metu ištirpdavo tik dalis sniego, o po jų spėdavo susidaryti nauja stora sniego danga, kurios tirpsmas pavasarį vėl sukeldavo potvynį. 57. XXI amžiuje ankstyvų potvynių atvejų labai padažnėjo, be to, dažniausiai tokių potvynių metu ištirpsta visos sniego atsargos ir naujas potvynis pavasarį nebeįvyksta. Su šiais potvyniais susiję visi SVL Nemuno deltoje nuo sausio pradžios iki vasario pabaigos. 58. Nuo 2000 m. vis dažniau susiduriama su ankstyva pradžia pasižyminčiais ir itin ilgai trunkančiais potvyniais. Dažniausiai tai potvyniai su keliais maksimumais, kurių pirmasis maksimumas (žiemos pabaigoje) savo aukščiu pranoksta visus vėliau susiformuojančius. 59. Absoliuti dauguma Lietuvos Respublikoje įvykusių SP, kaip rodo statistika, sietini tik su staigaus sniego tirpsmo priežastimis 2 pav. Pabrėžtina, kad didžioji dalis nustatytų SP atvejų susiję su 1958 m. katastrofiniu pavasario potvyniu, kai kuriose upėse tam tikrą laiką buvo viršyti ir KP kriterijai. Iš 25 SP atvejų 1958 m. pavasarį užregistruota net 16. Vėlyvą pavasarį vykstantiems SP būdinga ir tai, kad jie dažniausiai pasiekia ir KP arba KVL ribą. Be 1958 m. potvynio, kilus SP 1931 m. balandžio pabaigoje, buvo viršytas KVL Neryje ties Vilniumi. Vienintelis SP, kurį galima sieti ne tik su sniego tirpsmu (nors sniego dangos formavimosi procesas baseine jau buvo prasidėjęs), bet ir su intensyviu lietumi, atvejis nustatytas Jūroje (Tauragės vandens matavimo stotyje) 1955 m. gruodžio 31 d. (pav.) 2 pav. Atvejų, kai buvo pasiekti stichinio potvynio kriterijai (užlietos teritorijos, kurios gali būti užliejamos tik vieno procento arba mažesnės tikimybės potvynio metu) datų dažnumo diagrama visose Lietuvos Respublikos upėse, kuriose buvo vykdomi stacionarūs hidrologiniai matavimai (1812–2009 m.). 60. Apžvelgus turimus statistinius duomenis apie ekstremalius hidrologinius reiškinius, susijusius su potvyniais, jie buvo sugrupuoti pagal įvairius kriterijus ir sudaryta reiškinių pasiskirstymo pagal laiką, trukmę, vietą ir kilmę lentelė (1 lentelė). 1. lentelė. Ekstremalių hidrologinių reiškinių, susijusių su potvyniais, pasiskirstymas pagal įvairius kriterijus (1812–2010 m. duomenys). Reiškinys Katastrofiniai vandens lygiai ir katastrofiniai potvyniai Stichiniai vandens lygiai ir stichiniai potvyniai Reiškinio laikas Žiema 25 % Žiema 34 % Pavasaris 75 % Pavasaris 61 % Vasara 0 % Vasara 2 % Ruduo 0 % Ruduo 3 % Reiškinio trukmė 1–2 dienos 75 % 1–5 dienos 35 % 3–5 dienos 17 % 6–10 dienų 24 % > 5 dienų 8 % > 10 dienų 41 % Reiškinio vieta Nemunas 57 % Nemunas 86 % Neris 36 % Neris 1 % Kitos rytų Lietuvos upės 0 % Kitos rytų Lietuvos upės 2 % Kitos vidurio Lietuvos upės 7 % Kitos vidurio Lietuvos upės 3 % Kitos vakarų Lietuvos upės 0 % Kitos vakarų Lietuvos upės 8 % Reiškinio kilmė Sniego tirpsmas ir ledo kamščiai ~75% Sniego tirpsmas ir ledo kamščiai ~70 % Intensyvios liūtys ~15% Intensyvios liūtys ~15 % Kitos priežastys ~10% Kitos priežastys ~15 % 61. Remiantis įvertinimu, būdingiausi Lietuvos Respublikoje vykstančių ekstremalių reiškinių, susijusių su potvyniais, bruožai yra šie: 61.1. didžioji dalis šių reiškinių įvyksta pavasarį (reiškiniai neabejotinai sukelti sniego tirpsmo) ir žiemą (dalis šių reiškinių taip pat sukelti sniego tirpsmo, o dalis intensyvaus lietaus padariniai). Pastebėtina, kad pavasario potvyniai pavojingesni, tarp katastrofinių reiškinių jie sudaro net 75 proc. atvejų, o tarp stichinių – 61 proc.; 61.2. vasarą ir rudenį ekstremalių reiškinių pasitaiko itin retai, be to, jie pasiekia tik stichiniams reiškiniams būdingus kriterijus ir niekada neviršija katastrofinių reiškinių ribos. 62. Atskiros analizės reikalauja Nemuno potvyniai, sudarantys didžiąją katastrofinių ir absoliučią daugumą stichinių hidrologinių reiškinių, susijusių su potvyniais. Pabrėžtina, kad dauguma katastrofinių reiškinių didžiosiose Lietuvos Respublikos upėse nustatyti labai seniai. Iš dalies tai susiję su Kauno HE ir Vileikos–Minsko vandens sistemos įrengimu. Pastačius Kauno HE, išnyko sangrūdų sukeliamų potvynių Nemuno upėje ties Kaunu susidarymo galimybės. Vileikos–Minsko vandens sistema galėjo nedaug sumažinti maksimalių potvynių debitų reikšmes Neryje ties Vilniumi. Be to, žinoma, kad nuo 1960 m. gana smarkiai sumažėjo ir jokio hidrotechninių įrenginių poveikio nejaučiančių Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos upių baseinų rajonų upių debitai. Todėl tikrąją padėtį atspindi stichinių reiškinių statistika ir paskutinių 30 metų duomenų apžvalga (2 lentelė): 62.1 dauguma katastrofinių su potvyniais susijusių reiškinių trunka neilgai (75 proc. – iki 2 dienų, 92 proc. – iki 5 dienų), tuo tarpu stichinių reiškinių pasiskirstymas pagal trukmę gana įvairus. Net 41 proc. šių reiškinių trunka daugiau nei 10 dienų. Dažniausiai tai potvyniai Nemuno žemupyje ir deltoje, kurie, atkeliavus dideliems sniego tirpsmo suformuotiems debitams, ilgai užtrunka dėl susidariusių ledo sangrūdų, vėjo patvankos ir pakilusio Kuršių marių vandens lygio; 62.2. išanalizavus ekstremalius reiškinius, jų datas bei būdingas kai kurių metų hidrogramas ir duomenis apie tais metais vyravusią oro temperatūrą bei kritulius, galima daryti prielaidą, kad didžioji jų dalis buvo sukelta staigaus sniego tirpsmo. Tokiais laikytina absoliuti dauguma pavasarį vykusių reiškinių ir nemenka dalis žiemos mėnesiais įvykusių potvynių, kuriuos sukeldavo atlydžiai. Pabrėžtina, kad staigaus sniego tirpsmo sukeltiems reiškiniams priskirti ir ledo sangrūdų metu susiformavę reiškiniai. Tokia klasifikacijos forma pasirinkta dėl dviejų priežasčių: 62.2.1. ledo kamščių metu stebimi ekstremalūs reiškiniai dažniausiai neviršija SVL ar KVL kriterijų, jei upė neplukdo ganėtinai didelio debito; 62.2.2. sniego tirpsmo ir ledo kamščių suformuotus reiškinius dažnai itin sunku atskirti. Apie šeštadalį ekstremalių reiškinių sukeldavo intensyvus lietus. Iš kitų priežasčių svarbiausios yra vėjo sampūtos, dažnai prisidedančios prie ekstremalių sąlygų formavimosi Nemuno deltos regione pakilus vandens lygiui. 2 lentelė. Stichinių hidrologinių reiškinių, susijusių su potvyniais, pasiskirstymas pagal įvairius kriterijus (pagal 1981–2010 m. duomenis). Reiškinys Stichiniai vandens lygiai ir stichiniai potvyniai Reiškinio laikas Žiema 35 % Pavasaris 60 % Vasara 4 % Ruduo 1 % Reiškinio trukmė 1–5 dienos 29 % 6–10 dienų 28 % > 10 dienų 43 % Reiškinio vieta Nemunas 85 % Neris 0 % Kitos rytų Lietuvos upės 1 % Kitos vidurio Lietuvos upės 0 % Kitos vakarų Lietuvos upės 14 % Reiškinio kilmė Sniego tirpsmas ir ledo kamščiai ~70 % Intensyvios liūtys ~20 % Kitos priežastys ~10 % 63. Vasaros ir rudens potvyniai bendrai tesudaro vos 5 proc. visų SVL ir SP atvejų. Tiek pat jie sudarė ir analizuojant ilgesnio laikotarpio duomenis. 64. Nemune pagal paskutinių 30 m. duomenis buvo absoliuti dauguma (~85 proc.) su SVL ir SP atvejų, nustatytų Lietuvos Respublikos teritorijoje. Beveik analogiškas skaičius (86 proc.) buvo gautas ir analizuojant 1812–2010 m. duomenų seką. Tačiau padidėjo mažoms ir vidutinio dydžio vakarų Lietuvos upėms tenkančių SVL dalis. 65. Per paskutinįjį trisdešimtmetį Lietuvos Respublikos upėse vykstantys SVL ir SP reiškiniai kiek pailgėjo: dažniau kartojasi 6–10 dienų ir daugiau nei 10 dienų trukmės reiškiniai, o rečiau nustatomi atvejai, kai reiškinys trunka iki 5 dienų. Pirmiausia tai – klimato kaitos poveikio potvyniams atspindys, kai pavasario potvyniai prasideda vis anksčiau, nepasiekia ankstesniems metams būdingų aukštų maksimalių reikšmių, tačiau užsitęsia itin ilgai (kol kas nepastebėta ryškesnių upėmis pratekančio vandens tūrio pakitimo tendencijų). Taip pat manytina, kad per pastaruosius trisdešimt metų kiek didesnę SVL ir SP reiškinių dalį nei anksčiau suformavo intensyvios liūtys, ypač išsiskyrė 2005 ir 2007 m. vasaros potvyniai. 66. Pagal daugumą charakteristikų Lietuvos Respublikos upėse išsiskiria dvi potvynių kategorijos: 66.1. Nemuno žemupyje ir deltoje vykstantys potvyniai; 66.2. kitose upėse vykstantys potvyniai. 67. Nemuno žemupyje ir deltoje SVL ir SP reiškiniai per pastaruosius 30 metų buvo nustatomi beveik kasmet, jų nebuvo tik 1984, 1992 ir 2003 m. Beveik visi jie susiję su pavasario potvyniais ir žiemos polaidžiais, kai nemenka dalis debito susiformuoja dėl staigaus sniego tirpsmo. Vienintelis kitais sezonais užregistruotas reiškinys – 2007 liepos pradžioje įvykęs lietaus potvynis.  68. Pavojingiausi Nemuno žemupio ir deltos regionams laikytini potvyniai, besivystantys pagal tokią schemą: 68.1. prieš sniego tirpsmą baseine susidaro nemenkos vandens atsargos sniege, baseino vidurkis turėtų būti daugiau nei 50 mm; 68.2. gruntas prieš potvynio pradžią išlieka giliai įšalęs ir nesusidaro palankios sąlygos tirpsmo vandens infiltracijai į gilesnius dirvožemio sluoksnius; 68.3. sniego tirpsmas prasideda staiga ir vyksta greitai. Ypač pavojingi potvyniai, kai tirpsmas prasideda visame baseine iš karto arba anksčiau įvyksta baseino aukštupyje nei žemupyje, tuomet žemupį pasiekia itin aukšta potvynio banga. Potvynių grėsmę papildomai gali padidinti ir dažnai Nemuno deltoje susidarančios ledo sangrūdos. Dėl jų potvyniai dažnai itin ilgai užsitęsia. 69. Didžiausi per pastarąjį trisdešimtmetį potvyniai Nemuno žemupyje ir deltoje kilo 1994 m. ir 2010 m. Nors katastrofinių reiškinių minėtų metų pavasariais Nemune nebuvo nustatyta, deltoje užregistruoti itin aukšti vandens lygiai, o stichinių vandens lygių viršijimo trukmė ties Rusne, atėjus didžiajai potvynio bangai, viršydavo mėnesį. 70. 2010 m. pavasario potvynis – gana tipiškas pateiktos pavojingiausių potvynių susidarymo schemos atspindys. Nemuno baseine žema oro temperatūra 2009 m. įsivyravo dar prieš susiformuojant storesniems sniego dangos sluoksniams, gruntas pakankamai giliai įšalo gruodžio antrojoje pusėje, vėliau įšalo sluoksnis intensyviai gilėjo ir sausio mėnesį. Visą žiemą gana gausiai snigo, rimtesnių atlydžių nebuvo, todėl kovo pradžioje buvo susiformavusi virš 30 cm storio sniego danga. Staiga prasidėjus nuolatiniam oro temperatūros kilimui, sniegas ištirpo itin greitai. Kovo pradžioje pradėjęs kilti vandens lygis Nemuno žemupyje pasiekė piką maždaug kovo pabaigoje. Jei potvynis būtų prasidėjęs vėliau ir kovo pradžioje dar būtų tęsęsis vandens atsargų kaupimasis sniege, potvynis galėjo pasiekti ir katastrofinio reiškinio kriterijus. 71. Kitose Lietuvos Respublikos upėse 1981–2010 m. stichiniai reiškiniai, susiję su potvyniais, skirtingai nei Nemune kildavo dėl įvairių priežasčių. Dauguma šių reiškinių nustatyta upėse, esančiose vakarinėje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje. 72. Per 30 metų laikotarpį kitose upėse buvo nustatyti 22 SP ir SVL atvejai, KP ir KVL atvejų nebuvo. Iš jų 6 atvejai – Minijoje, 5 – Gėgėje, 4 – Akmenoje-Danėje, 4 – Leitėje, 2 – Šyšoje ir 1 – Merkyje. Daugiau nei pusė šių reiškinių (12 atvejų) įvyko pavasarį. Tačiau pasiskirstymas pagal sezonus ir kilmę skiriasi įvairiose upėse, todėl sudaryti vieningos SP ir SVL potvynių formavimosi schemos visoms šioms upėms nėra galimybių. 73. Minija savo potvynių režimu kiek primena Nemuno žemupį (4 potvyniai iš 6 įvyko pavasarį), tačiau joje 2005 ir 2007 m. vasaros mėnesiais įvykę stichiniai potvyniai parodė, kad ši upė gana aktyviai reaguoja ir į intensyvaus lietaus poveikį. Panašus režimas būdingas ir Akmenai-Danei. 74. Gėgė, Leitė ir iš dalies Šyša dažnai patvinsta ne dėl savo pabaseiniuose susiformavusių debitų, bet ir pakilus vandens lygiui Nemune. Tyrimų duomenys rodo, kad Gėgėje ir Leitėje SVL dažniausiai sietini su ledo sangrūdomis Nemune ir dėl jų kylančio vandens lygio Nemuno upėje. Tačiau šioms upėms, o taip pat ir Šyšos žemupiui, dažnai pakanka net ir nedidelio, nesusijusio su ledo kamščių suformuotu potvyniu, Nemuno upės vandens lygio pakilimo, kurio metu jos per polderius būna užliejamos. Šių upių užliejimas gali vykti tiek iš žemupio – Nemuno vandeniui skverbiantis nuo žemupio aukštyn, tiek iš aukštupio – vandeniui per polderius atkeliavus nuo aukštupio žemyn. 75. Vienintelis atvejis, kai buvo viršyti stichinio vandens lygio kriterijai Merkyje, sietinas su 2005 m. ilgalaikėmis intensyviomis vasaros liūtimis. Kol kas šis įvykis vertinamas kaip išimtis, kuri nebūdinga rytų Lietuvos regiono upėms, tačiau galima spėti, kad, keičiantis klimatui, ateityje tokių atvejų bus ir daugiau. 76. Nemuno UBR užima didžiąją dalį Lietuvos Respublikos teritorijos, be to, pats Nemuno žemupys ir žiotys (kuriose itin dažni potvyniai) taip pat yra Lietuvos Respublikoje. Todėl nagrinėjant didelėje upėje pasitaikančius potvynius, pirmiausia mėginta palyginti jų hidrologines sąlygas su panašaus dydžio Europos upėse kylančių potvynių hidrologinėmis aplinkybėmis. 77. Siekiant išanalizuoti stichinių, katastrofinių ir kitų didelio masto potvynių hidrologines sąlygas, buvo išnagrinėti Lietuvos Respublikoje prieinami stebėjimų duomenys ir Pasaulinio nuotėkio duomenų centro (angl. Global Runoff Data Centre) (toliau – PNDC) pateikiami duomenys. PNDC duomenys leido išsiaiškinti specifines, ekstremaliems potvyniams būdingas, sąlygas gana plačioje teritorijoje, remiantis pakankamai ilgo laikotarpio matavimų rezultatais (3 lentelė). 3 lentelė. Upės, kurių duomenimis remtasi analizuojant ekstremalių potvynių hidrologines sąlygas (Qvid – vidutinis daugiametis debitas, m3/s, Qmax – maksimalaus metinio debito vidurkis, m3/s). Upė Vandens matavimo stotis Duomenų seka, metai Qvid, m3/s Qmax, m3/s Nemunas Smalininkai 1812–2009 533,8 3429,6 Vysla Tčevas 1901–2008 1039,6 4390,0 Oderis Olštynekas 1928–2007 520,3 1763,2 Dauguva Daugpilis 1936–2009 445,7 2849,7 78. Tiriamoms upėms metinis debito maksimumas būdingas balandžio mėn. Esminė didelio masto potvynių susidarymo priežastis – sniego tirpsmo metu susiformuojanti vandens masė. Pavasario potvynių metu nagrinėtos upės nuplukdo itin didelę dalį bendro metinio vandens tūrio, todėl daugumai tokių potvynių pasikartojimų būdingas cikliškumas, kurį galima susieti su bendrais upių vandeningumo ciklais. Ilgiausiai trunkantys debito kaitos ciklai būdingi Vyslai – 19,2 m., Dauguvoje jų trukmė – 18,7 m., Nemune – 17,2 m., Oderyje – 17 m. 79. Analogiškas išvadas padarė ir ankstesni tyrėjai, analizavę Nemuno potvynių dinamiką ir jų priežastis. Nustatyta, kad per 1812–1991 m. laikotarpį Nemune buvo vos keli potvyniai vasaros ir vasaros–rudens laikotarpiais, kurie savo dydžiu viršijo pavasario potvynių reikšmes. Lyginant su kitomis panašaus dydžio Europos upėmis, Nemunas nėra itin grėsmingas potvynių atžvilgiu, vertinant maksimalių ir vidutinių bei maksimalių ir minimalių debitų santykį. 80. Mažesnėse Lietuvos Respublikos upėse sniego tirpsmo sukeltų pavasario potvynių maksimumas stebimas anksčiau – dažniausiai kovo trečiąją dekadą. Šių upių potvynių debitų daugiametėje kaitoje taip pat išryškėja sinchroniški bendro vandeningumo ciklų atspindžiai, tačiau jie daug trumpesni: 7–8 m. 81. Lietaus sukelti potvyniai, pasiekiantys ekstremalias reikšmes, būdingesni mažesnėms upėms. Tai liudija ir du itin aukštų reikšmių pasiekę vasaros lietaus potvyniai 2005 ir 2007 m., apėmę nemenką dalį Lietuvos Respublikos teritorijos. 2005 metų rugpjūčio pradžioje stichinio reiškinio kriterijus viršijantys vandens lygiai nustatyti Minijoje ties Lankupiais (reiškinio trukmė – 4 dienos), Akmenoje-Danėje ties Klaipėda (14 dienų) ir Merkyje ties Jašiūnais (11 dienų). 2007 metų liepą analogiškų reiškinių būta Minijoje ties Kartena (2 dienas), Akmenoje-Danėje ties Kretinga (5 dienas) ir Nemune-Atmatoje ties Rusne (6 dienas). 82. Didžiojoje Nemuno UBR dalyje lietaus potvynių maksimalūs debitai neviršija pavasario potvyniams būdingų maksimalių debitų reikšmių. Išskirtiniai šiuo atžvilgiu – vidutinio dydžio vakarų Lietuvos upių baseinai. 1 proc. tikimybės maksimalaus pavasario potvynio debito santykis su analogiškos tikimybės lietaus potvynių debitu Akmenoje ties Tūbausiais lygus 0,99; o Veivirže ties Mikužiais – 0,67. Potvynių debitai kiek didesni už kylančius pavasario potvynių metu ir Jiesioje ties Garliava – minėtas debitų santykis čia lygus 0,97 (šiame baseine tai nulemia itin nelaidūs gruntai, mažas miškingumas ir ežeringumas, sukeliantys labai staigų potvynio bangos formavimąsi net ir po sąlyginai negausios liūties). 83. Duomenys apie Baltijos jūroje ir Kuršių mariose istoriniu laikotarpiu įvykusius potvynius labai menki. Kasdieninių matavimų duomenys atspindi tik paskutiniojo dešimtmečio laikotarpį, o ankstesnių metų vandens lygiai apibūdinti tik mėnesio ir metų vidutinėmis reikšmėmis. Dalį ekstremalių su potvyniais susijusių hidrologinių reiškinių datų pavyko atkurti pagal meteorologinius duomenis, žinant, kada buvo itin smarkios audros ar uraganai, ir literatūros šaltinius. 84. Staigus vandens lygio kilimas Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse Lietuvos Respublikos teritorijoje dažniausiai vyksta šaltuoju metų laiku ir yra susijęs su: ilgos trukmės stiprių (daugiau nei 17 m/s) vakarų rumbų vėjais ir trumpos trukmės uraganinio stiprumo (daugiau nei 32 m/s) vėjais. Šios situacijos paprastai formuojasi pietinėje ciklonų serijos, keliaujančios tarp Pietų Skandinavijos ir Šiaurės Vakarų Rusijos, periferijoje bei užnugaryje ir greitai besivystančių cikloninių sūkurių sistemoje. Antrasis tipas yra labai retas, tačiau materialiniai nuostoliai, susiję su tokios cirkuliacijos tipu, yra labai dideli: ne tiek dėl patvankos, kiek dėl uraganinio stiprumo vėjų  tokių ciklonų pietinėje periferijoje ir užnugaryje. Vėjo greičio ir vandens lygio kaita yra sunkiai prognozuojama, be to, vėjo greičio reikšmės vienos valandos laikotarpyje gali pasikeisti nuo foninės 10 m/s reikšmės iki 30 m/s ir daugiau. Tokie atvejai fiksuoti 1999 m. gruodžio 4 d. (ciklonas Anatolijus), 2005 m. sausio 9 d. (ciklonas Ervinas), 2007 m. sausio 14 d. (ciklonas Peras). Statistiškai tokie ciklonai formuojasi žiemomis (šaltaisiais sezonais), kai įsivyrauja zoninė cirkuliacija virš Šiaurės Europos, todėl vandens lygių fonas Baltijos jūros pakrantėje, Klaipėdos sąsiauryje ir Ventės rago Kniaupo įlankos regione būna ir taip aukštesnis už normą, tad tokių ciklonų trumpalaikis poveikis vandens lygiams yra stipresnis. 85. Baltijos jūroje pagal turimus duomenis buvo nustatyti 3 SVL ir 1 KVL atvejis. Visi šie reiškiniai stebėti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje ir susiję su itin galingomis audromis. Didžiausia audrų kilimo grėsmė – žiemą arba rudenį. Aukščiausiai vandens lygis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje buvo pakilęs 1967 m. lapkričio 17 d., kai dėl audros sukelto bangavimo ir vėjo sampūtos buvo viršyta KVL reikšmė (pasiektas 186 cm virš jūros lygio lygis). Audros dažniausiai trunka trumpai, todėl visi minėti reiškiniai tęsėsi tik po 1 parą. 86. Kuršių mariose nustatyti 2 SVL atvejai ties Vente. Dėl duomenų stokos tikslios reiškinių pradžios ir pabaigos datos bei jų trukmė nežinoma. 1958 m. gegužės mėnesį SVL Kuršių mariose buvo viršytas dėl Nemuno potvynio, kai nešamas debitas negalėjo išplaukti per Klaipėdos sąsiaurį ir Kuršių marios pasitvenkė. 1995 m. vasario mėnesio SVL priežastys tiksliai nežinomos. 87. Lielupės UBR per visą istorinį laikotarpį stebėtas tik vienas didelio masto potvynis. Šis potvynis Lielupės UBR vyko 1958 m. pavasarį ir sietinas su itin mažos tikimybės potvyniu, kuris tuo metu buvo apėmęs didelę dalį Lietuvos Respublikos upių. Lielupės UBR 1958 m. vandens matavimo stočių tinklas buvo gana retas, todėl pavyko nustatyti tik 3 atvejus, kai skirtingose vandens matavimo stotyse buvo pasiektas SP kriterijus. 88. SP kriterijų 1958 m. pavasario potvynis Lielupės UBR atitiko Mūšoje ties Ustukiais, Lėvenyje ties Kupiškiu ir Lėvenyje ties Pasvaliu. Visose vandens matavimo stotyse debitas, atitinkantis SP tikimybę, išsilaikė po 1 parą. Tiek šie duomenys, tiek ankstesnių tyrimų rezultatai rodo, kad Lielupės UBR upėms maksimalūs debitai ir didžiausi vandens lygiai būdingi pavasario potvynių metu. Žinoma, kad Agluonoje ties Dirvonakiais pavasario potvynių maksimalūs 1 porc. tikimybės debitai už analogiškos tikimybės lietaus potvynių debitus yra didesni 1,56 karto, Mūšoje ties Miciūnais – 1,16 karto, o Mūšoje ties Ustukiais – 3,71 karto. 89. Lėvens ir Mūšos didelio masto potvyniai Lielupės UBR kartais gali susiformuoti ir kitų stambesnių upių žemupiuose (Nemunėlyje – ir vidurupyje) bei Daugyvenės, Pyvesos, Tatulos, Nemunėlio ir Apaščios atkarpose. Todėl išskiriant teritorijas, kuriose yra galima didelė potvynių rizika arba yra tikimybė, kad gali kilti potvynis, jos buvo įtrauktos į analizę. 90. Tiriamu laikotarpiu Ventos UBR nebuvo stebėta nei vieno didelio masto potvynio. Tačiau pavojingi 1 proc. ar mažesnės tikimybės maksimalūs potvynių debitai Ventos UBR gali susiformuoti Ventos aukštupyje ir vidurupyje, Virvyčios bei Varduvos vidurupyje ir žemupyje bei Dabikinės žemupyje. Išskiriant teritorijas, kuriose yra galima didelė potvynių rizika arba yra tikimybė, kad gali kilti potvynis, jos taip pat buvo įtrauktos į analizę. 91. Ankstesnių tyrimų duomenys rodo, kad daugumoje didesnių Ventos UBR upių maksimalūs debitai ir aukščiausi vandens lygiai pasiekiami pavasario potvynių metu. Maksimalių 1 proc. tikimybės debitų santykis su analogiškos tikimybės lietaus potvynių debitais Ventoje ties Papile lygus 2,25; o Ventoje ties Leckava – 1,56. 92. Maksimalūs 1 proc. tikimybės lietaus potvynių debitai viršija maksimalius pavasario potvynių debitus tik nedidelėse Ventos UBR upėse. Dažniausiai tokie procesai stebimi Žemaičių aukštumos šiaurės – vakarinius šlaitus drenuojančių Ventos ir Virvyčios intakų baseinuose. Pavyzdžiui, Aunuvoje ties Aunuvėnais minėtas 1 proc. tikimybės debitų santykis lygus 0,69. Tačiau bendras šių intakų nešamas vandens kiekis menkas (net ir didžiausių lietaus potvynių metu), todėl didžiausia potvynių rizika Ventos UBR gali susidaryti pirmiau minėtuose pakankamai didelių upių ruožuose pavasario potvynių metu. 93. Dauguvos UBR istoriniu laikotarpiu nebuvo stebėta nei vieno didelio masto potvynio. Tačiau turimi duomenys liudija, kad itin mažų tikimybių pavasario ir lietaus potvynių metu didžiausiose Dauguvos UBR upėse Dysnoje ir Birvetoje yra galimybės susiformuoti pakankamai dideliems debitams. 94. Apskaičiuotas 1 proc. tikimybės maksimalus pavasario potvynio debitas ties Lietuvos–Baltarusijos siena Dysnoje siekia 115 m3/s, o Birvetoje – 134 m3/s. Dideliems debitams kitose Dauguvos UBR upėse susidaryti pavasario ir lietaus potvynių metu labiausiai trukdo natūralūs savireguliacijos procesai, dėl didelio Dauguvos UBR ežeringumo vanduo ilgai išsilaiko ežeruose ir potvynio banga labai pailgėja laike. 95. Nepaisant mažos tikimybės potvyniams kilti, didžioji dalis Dauguvos UBR išsidėsčiusi plokščiose, pelkėtose, molingose lygumose, todėl ir nedidelis vandens lygio pakilimas čia dažnai gali sukelti didelių teritorijų užliejimus. Manoma, kad apie tokius dažnai pasitaikančius užliejimus liudija ir kai kurie Dauguvos UBR gyvenviečių pavadinimai (Didžiasalis, Sala, Naujasalis), susiję su aukščiau išsidėsčiusių kaimų virtimu salomis. Tačiau Dauguvos UBR nėra nei vieno svarbesnio punkto ties kuriuo būtų vertinamas SVL ar KVL, o SP ir KP kriterijai šiame UBR istoriniu laikotarpiu nebuvo pasiekti. II SKIRSNIS. Praeityje įvykusių potvynių neigiami padariniai 96. Praeityje įvykusių potvynių neigiamų padarinių vertinimas Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos upių baseinų rajonuose buvo atliktas analizuojant teisinius, mokslinius ir statistinius informacijos šaltinius. Potvynių padaryta žala apskaičiuota praeityje įvykusių katastrofinių, stichinių hidrologinių ir techninio pobūdžio ekstremalių reiškinių, susijusių su potvyniais, sąraše nurodytiems potvyniams (1 priedas). 97. Neigiamų padarinių ekonominei veiklai vertinimas buvo atliktas 1961–2010 m. laikotarpiui. Nurodytam laikotarpiui yra prieinama patikima statistinė-ekonominė informacija vykusių potvynių žalai apskaičiuoti. 98. Neigiamų padarinių ekonominei veiklai vertinimas buvo atliktas vykdant statistinių duomenų analizę, ekonominę analizę, anksčiau atliktų tyrimų rezultatų analizę, kurių metu buvo apibendrinti kitų autorių vertinimai, jų prielaidos, interviu su suinteresuotomis pusėmis, ekspertų apklausa, kurių metu buvo surinkti išsamūs kokybiniai duomenys ir informacija. 99. Potvynių žalos ekonominiams aspektams vertinimui buvo išskirti du laikotarpiai dėl valiutų pasikeitimo ir dėl to susidariusių problemų dėl skirtingos perkamosios galios: 99.1. nuo 1961 m. iki 1993 m. rugpjūčio mėn.; 99.2. nuo 1993 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. 100. Potvynių žalos nustatymui buvo vertintos: 100.1. užlietų žemės ūkio naudmenų prarastos pajamos; 100.2. išlaidos, susijusios su užlietų sodybų, kitų pastatų ir statinių remonto darbais; 100.3. išlaidos apsemtų kelių remontui; 100.4. išlaidos medžių ir krūmų tvarkymui; 100.5. gyventojų patirti kiti nuostoliai (šieno, pašarų, įvairios įrangos sugadinimas ir kt.); 100.6. atskirais atvejais buvo įtrauktos išlaidos, susijusios su sugriautų užtvankų ir pylimų sutvarkymu. 101. Potvynių žalai nustatyti daugiausia naudoti faktiniai 1961–2010 m. duomenys, surinkti iš atskirų savivaldybių, Statistikos departamento, be to, apskaičiuojant statinių ir kelių remonto išlaidas, buvo naudojami Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto normatyviniai duomenys, o, kadangi nėra užliejamų teritorijų ankstesnių metų (1961–1980 m.) duomenų, buvo naudoti ekspertiniu vertinimu nustatyti užliejamų teritorijų plotai. Prie šių išlaidų, tiesiogiai susijusių su potvynių žala, pridėtos papildomos išlaidos, kurias patyrė Civilinės saugos sistemos pajėgos. 102. Apskaičiuota potvynių žala nuo 1961 iki 1993 m. rugpjūčio mėn. vieninga valiuta (litais) ir palyginta suvienodintai perkamajai galiai, t. y. praeityje patirti nuostoliai prilyginti išlaidoms, kurios būtų patirtos atstatant potvynių žalą šiuo metu. 103. Remiantis analizės rezultatais, nustatyta, kad vien laikotarpiu nuo 1961 iki 2010 metų Lietuvoje potvyniai sukėlė žalos daugiau nei už 150 mln. Lt. Dėl patikimų duomenų stokos nebuvo galimybių įvertinti potvynių sukeltos žalos per didžiausius Lietuvoje vykusius potvynius 1958 m., taip pat įvertinti atvejų, kai buvo užlieti didieji Lietuvos miestai 1829, 1931, 1946 m. ir t. t., tad potencialus potvynių pavojus gali būti nepalyginamai didesnis. 104. Daugiausia žalos potvyniai padaro Nemuno upės ruože nuo Jūros upės įtekėjimo iki Kuršių marių: vien per paskutiniuosius dešimt metų (2001–2010 m.) šiame ruože padaryta žalos už beveik 30 mln. Lt. 105. Daug žalos padaro ir kitose Nemuno UBR vakarinės dalies upėse kylantys potvyniai, pvz., Minijoje ir Akmenoje-Danėje potvyniai per nagrinėjamą laikotarpį sukėlė žalos daugiau nei už 9,5 mln. Lt. 106. Atvejai, kai potvyniai sukėlė didelį neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, nebuvo nustatyti. Tokia situacija galėjo susidaryti ir dėl to, kad Lietuvos Respublikoje informacija apie neigiamą potvynių poveikį šiais aspektais nebuvo kaupiama. IV. Teritorijos, kuriose yra galima didelė potvynių rizika 107. Remiantis III skyriuje pateikta praeityje įvykusių potvynių analize Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos upių baseinų rajonuose, buvo nustatytos teritorijos, kuriose yra galima didelė potvynių rizika arba yra tikimybė, kad gali kilti potvynis. Tokioms teritorijoms priskirtos teritorijos ribojančios su vandens telkiniais, kuriuose: 107.1. buvo stichiniai, katastrofiniai ir kiti didelio masto potvyniai arba numatoma, kad dėl klimato kaitos tokie potvyniai gali būti ateityje; 107.2. dėl topografijos, vandentakių padėties ir jų bendrų hidrologinių ir geomorfologinių ypatybių gali kilti potvyniai, kurie gali sukelti reikšmingus neigiamus padarinius. 108. Upių ruožai, kuriuose yra galimybė formuotis su potvyniais susijusiems ekstremaliems hidrologiniams reiškiniams, buvo išskirti, apžvelgus duomenis apie praeityje vykusius stichinius, katastrofinius ir kitus didelio masto potvynius, taip pat apdorojus iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos gautus duomenis apie upių debitus. Upių ruožai išskirti pagal du svarbiausius kriterijus: 108.1. ruožai, kuriuose praeityje buvo stichiniai, katastrofiniai ir kiti didelio masto potvyniai, arba numatoma, kad dėl klimato kaitos tokie potvyniai gali būti ateityje; 108.2. ruožai, kuriuose dėl topografijos, vandentakių padėties ir jų bendrų hidrologinių ir geomorfologinių ypatybių gali kilti potvyniai, kurie gali sukelti reikšmingus neigiamus padarinius dėl potencialiai galimo didelio vandeningumo potvynio metu. 109. Didelio masto potvyniais, išskiriant ekstremalių hidrologinių reiškinių formavimuisi palankius upių ruožus, laikyti potvyniai, kurių metu pagal turimus duomenis buvo užlietos didelės aplinkinės teritorijos. Dauguma jų – seniai įvykę potvyniai, kurių negalima priskirti stichinių ar katastrofinių kategorijai, nes nežinomos tikslios tuo metu veikusių vandens matavimo stočių atskaitos taškų altitudės. 110. Didžiųjų Lietuvos Respublikos upių (Nemuno ir Neries) ir vandeningesnių vakarų Lietuvos upių (Jūros, Minijos, Danės) atkarpas galima išskirti tiek pagal pirmąjį, tiek pagal antrąjį kriterijų. Tačiau dauguma ekstremaliems, su potvyniais susijusiems, reiškiniams formuotis palankių upių atkarpų buvo išskirta pagal antrąjį kriterijų – maksimalius potvynių debitus. Kadangi Lietuvos Respublikoje pavasario potvynių debitai paprastai labai viršija lietaus sukeltų debitų reikšmes, vertinimas buvo atliktas skaičiuojant maksimalius 1 proc. tikimybės pavasario potvynio debitus upėse. Skaičiavimai atlikti naudojant Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos stebėjimų duomenis, kai stebėjimo duomenų nebuvo, naudoti upės analogo ir kiti hidrologinių skaičiavimų metodai. 111. Atlikus upių ruožų išskyrimą, nustatyta, kad Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos upių baseinų rajonuose yra 54 skirtingų upių atkarpos, kuriose yra galimybė formuotis su potvyniais susijusiems ekstremaliems hidrologiniams reiškiniams (3 pav.; 3 priedas; su nustatytais ruožais galima susipažinti ir Aplinkos apsaugos agentūros interneto tinklalapyje adresu http://gis.gamta.lt/potvyniai/): 111.1. Nemuno UBR – 37 (upių Nemunas, Verknė, Jiesia, Mituva, Gėgė, Leitė, Šyša, Merkys, Neris, Vilnia, Vokė, Žeimena, Šventoji, Jara-Šetekšna, Virinta, Siesartis, Širvinta, Nevėžis, Obelis, Šušvė, Dubysa, Kražantė, Šešupė, Širvinta, Šeimena, Jūra, Akmena, Šešuvis, Ančia, Šaltuona, Minija, Salantas, Veiviržas, Tenenys, Akmena, Dovinė ruožai ir Sanžilės kanalas); 111.2. Lielupės UBR – 8 (upių Mūša, Kruoja, Daugyvenė, Lėvuo, Pyvesa, Tatula, Nemunėlis, Apaščia ruožai); 111.3. Ventos UBR – 7 (upių Šventoji (Baltijos jūros), Bartuva, Luoba, Venta, Dabikinė, Virvyčia, Varduva ruožai); 111.4. Dauguvos UBR – 2 (upių Dysna ir Birvėta ruožai). 112. Teritorijos, kuriose yra galima didelė potvynių rizika arba yra tikimybė, kad gali kilti potvynis, patenka į beveik visus Lietuvos Respublikoje išskirtus pabaseinius (ar baseinus, jei pabaseiniai neišskirti), nurodytus II skyriuje. Šios teritorijos nebuvo nustatytos tik Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje ir Priegliaus baseine. 113. Teritorijos, kuriose yra galima didelė potvynių rizika arba yra tikimybė, kad gali kilti potvynis, patenka į beveik visas Lietuvos Respublikos savivaldybes, tik Šiaulių m., Visagino ir Zarasų r. savivaldybėse nėra išskirtos šios teritorijos. 114. Išskirtos upių atkarpos papildomai buvo išskaidytos į smulkesnius ruožus atsižvelgiant į galimą debitą potvynių metu ir kitas hidrologines ypatybes. Iš viso išskirti 128 upių ruožai, išsamūs duomenys apie juos pateikiami 3 priede. Daugumos išskirtų upių ruožų ribos (pjūviai, žymintys ruožų pradžią ir pabaigą) susietos su stambesnių intakų žiotimis arba vandens matavimo stotyse vykdomų hidrologinių matavimų vietomis, tam tikrais atvejais atsižvelgiant į miestų, miestelių ir kitų gyvenamųjų teritorijų ribas. Pjūviai ties stambesnių intakų žiotimis dažniausiai rodo ruožo vietą, kurioje maksimalus debitas pakinta 20 proc. Pasienio upių ruožų, kertančių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, ribos susietos su Lietuvos Respublikos ir kaimyninių valstybių sienos ribomis. 115. 1959 metais Nemuno vagoje buvo pastatyta Kauno HE ir įrengtas tvenkinys – Kauno marios. 1975 metais Neries aukštupyje pradėjo veikti Vileikos–Minsko vandens sistema. Šie įrenginiai pakeitė žemiau jų esančių Neries ir Nemuno atkarpų hidrologinį režimą. Hidrotechninių įrenginių poveikis ir natūralūs vandeningumo svyravimai pavasario potvynių maksimalius debitus veikia kartu. Nuo 1960 metų maksimalūs potvynių debitai sumažėjo ir antropogeninio poveikio nepatyrusiose upėse, todėl mažesnių potvynio maksimalių debitų XX amžiaus pabaigoje negalima aiškinti vien hidrotechninių įrenginių poveikiu. 116. Hidrotechninių įrenginių poveikio mastas kinta: kuo didesnis potvynis (mažesnė jo tikimybė), tuo mažiau Kauno HE ir Vileikos–Minsko vandens sistema veikia maksimalius potvynių debitus. Natūralūs vandeningumo svyravimai kinta platesniame intervale negu hidrotechninių įrenginių poveikio dydis. Todėl vertinant mažos tikimybės potvynių maksimalų debitą, jį tikslinga skaičiuoti pagal visus Lietuvoje prieinamus stebėjimų duomenis. Tik Nemune ties Kaunu hidroelektrinės poveikis yra labai didelis, todėl šioje upės atkarpoje įvairių tikimybių maksimalus pavasario potvynio debitas vertintas pagal 1960–2009 metų duomenis. 117. Visi didžiausi Lietuvoje esantys tvenkiniai patenka ant 111 punkte nurodytų upių ruožų. III skyriuje nurodyti HSA atvejai potvynius sukėlė upėse, kurios išskirtos ir pagal 108 punkte nurodytus kriterijus. Teritorijų, kuriose yra galima didelė potvynių rizika arba yra tikimybė, kad gali kilti potvynis, dėl šių faktorių atskirai nebuvo išskirta. Detalesnis potencialiai galimų HSA atvejų vertinimas planuojamas, rengiant potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapius, taip pat ir potvynių rizikos valdymo planus. Atvejai, kai dėl HSA kilo potvyniai, sukėlę didelius neigiamus padarinius ne upėse, nebuv …