Lietuvos Respublikos Vyriausybė NUTARIMAS DĖL KETVIRTOJO IR PENKTOJO PERIODINIO PRANEŠIMO PAGAL TARPTAUTINĘ KONVENCIJĄ DĖL VISŲ FORMŲ RASINĖS DISKRIMINACIJOS PANAIKINIMO PATVIRTINIMO 2008 m. birželio 25 d. Nr. 709 Vilnius Įgyvendindama Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (Žin., 1998, Nr. 108-2957) 9 straipsnį ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 1965 metų Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ratifikavimo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 108-2954), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti ketvirtąjį ir penktąjį periodinį pranešimą pagal Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (pridedama). 2. Pavesti Užsienio reikalų ministerijai organizuoti 1 punkte nurodyto pranešimo vertimą į anglų kalbą ir nustatytąja tvarka pateikti jį Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Ministras Pirmininkas                                                                                      Gediminas Kirkilas Užsienio reikalų ministras                                                                                 Petras Vaitiekūnas _________________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 709 KETVIRTASIS IR PENKTASIS PERIODINIS PRANEŠIMAS PAGAL TARPTAUTINĘ KONVENCIJĄ DĖL VISŲ FORMŲ RASINĖS DISKRIMINACIJOS PANAIKINIMO I. ĮVADAS 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikia jungtinį ketvirtąjį ir penktąjį periodinį pranešimą pagal Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (Žin., 1998, Nr. 108-2957) (toliau vadinama – konvencija) 9 straipsnį. Pranešime apžvelgiama Lietuvos Respublikos pažanga įgyvendinant Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo nuostatas 2004–2007 metais. 2. Pranešimas parengtas pagal Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto patvirtintas pranešimų rengimo gaires ir bendrąsias rekomendacijas. Jame atsižvelgta į Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamąsias išvadas dėl Lietuvos antrojo ir trečiojo periodinio pranešimo, patvirtintas 2006 m. kovo 7 d. komiteto posėdyje, vykusiame per 68-ąją sesiją (CERD/C/LTU/3), atsakoma į šiose išvadose pateiktus klausimus. Pranešime taip pat pateikiama papildoma informacija, kurios komitetas paprašė išnagrinėjęs Lietuvos pateiktą tęstinę baigiamųjų išvadų 29 punkte nurodytų rekomendacijų įgyvendinimo ataskaitą (CERD/C/LTU/CO/3/Add.1). Be to, kadangi Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos 7-ojoje sesijoje, vykusioje 2008 m. kovo 3–28 d., Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas rasizmo, rasinio diskriminavimo, ksenofobijos ir susijusios netolerancijos šiuolaikinių formų klausimais D. Di?ne pristatė pranešimą apie vizitą į Lietuvą, šiame pranešime daugiau dėmesio skiriama specialiojo pranešėjo nurodytoms probleminėms sritims. 3. Šį pranešimą parengė Užsienio reikalų ministerijos vadovaujama tarpžinybinė komisija, į kurią įėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Teisingumo ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovai. Informaciją pranešimui pateikė daugiau nei 40 valstybės įstaigų, savivaldybių, švietimo ir mokslo institucijų, nevyriausybinių organizacijų. Su pranešimo projektu supažindintos Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, gauti jų pasiūlymai, į kuriuos pagal galimybes atsižvelgta. II. BENDROJI INFORMACIJA Informacija apie valstybės valdymą ir administracinį suskirstymą 4. Lietuva – nepriklausoma demokratinė respublika. Įstatymų leidžiamąją valdžią Lietuvoje vykdo Lietuvos Respublikos Seimas, vykdomąją – Respublikos Prezidentas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, teisminė valdžia priklauso teismams. Valstybinės valdžios institucijos savo veiklą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis, teisės viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms principais. 5. 2004 metais Lietuva tapo Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) (2004 m. gegužės 1 d.) ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (2004 m. kovo 29 d.) nare. Tapusi ES nare, Lietuva įsipareigojo atlikti nacionalinių teisės aktų peržiūrą, kad jie atitiktų Europos Sąjungos acquis, o priimtus naujus ES teisės aktus perkelti į nacionalinę teisę ir įgyvendinti. Tai neabejotinai lėmė Lietuvos Respublikos teisės aktų žmogaus teisių apsaugos klausimais pokyčius, prisidėjo prie valstybės politikos, skirtos kovai su įvairių formų diskriminacija, įskaitant ir rasinę, formavimo. 6. Lietuvos teritorija suskirstyta į aukštesniuosius administracinius vienetus – apskritis (10 apskričių) ir žemesniuosius valstybės teritorijos administracinius vienetus – savivaldybes (60 savivaldybių). Apskrities valdymą per apskrities viršininką, ministerijas, kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Savivaldybėms laiduota savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldybės tarybą. Savivaldybės taryba iš savo narių renka merą, kuris yra savivaldybės vadovas. Informacija apie demografinę, tautinę ir religinę Lietuvos gyventojų sudėtį 7. Demografinius duomenis apie Lietuvos gyventojus renka Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Statistikos departamentas). Šiame pranešime pateikiamas gyventojų skaičius ir tautinė sudėtis pagal 2001 metų Statistikos departamento atlikto Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų visuotinio surašymo duomenis, taip pat tam tikrais atvejais naudojami Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateikti Gyventojų registro duomenys. Atkreiptinas dėmesys, kad duomenys apie gyventojų tautybę Gyventojų registre renkami registruojant civilinės būklės aktus, todėl esamos būklės jie neatspindi taip tiksliai kaip gyventojų surašymo duomenys. Statistikos departamento duomenimis, 2007 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3 384,9 tūkst. gyventojų (priedo 1 lentelė). Per pastaruosius septynerius metus jų sumažėjo 3,6 procento. Pagrindinės gyventojų skaičiaus mažėjimo priežastys – mažėjantis natūralus prieaugis ir jaunimo emigracija. Lietuvai tapus ES nare, Lietuvos piliečiams atsivėrė daugiau galimybių dirbti ir studijuoti kitose ES valstybėse narėse. Didesnis darbo užmokestis, aukštesnis pragyvenimo lygis, didesnės socialinės garantijos paskatino Lietuvos gyventojus, ypač jaunimą, vykti dirbti ar studijuoti į kitas ES valstybes nares. Statistikos departamento duomenimis, 2004– 2006 metais iš Lietuvos emigravo 108,4 tūkst. gyventojų (šie duomenys apima ir išvykimą deklaravusius, ir išvykimo nedeklaravusius asmenis), nors neoficialiai manoma, kad kur kas daugiau. Daugiausia žmonių išvyko į Jungtinę Karalystę (11 tūkst.), JAV (6,8 tūkst.), Airiją (4,4 tūkst.),Vokietiją (4,3 tūkst.), Ispaniją (2,3 tūkst.) (pateikti duomenys tik apie išvykimą deklaravusius asmenis). Gyventojai pagal tautybę 8. 2001 metų Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, šalyje gyveno 115 tautybių gyventojai. Jų skaičius labai nevienodas: nuo kelių šimtų tūkstančių, pavyzdžiui, lenkų ir rusų, iki kelių šimtų ar tik dešimčių, pavyzdžiui, graikų, bulgarų, vengrų ir kitų. Daugiausia kitų tautybių asmenų gyvena Rytų ir Pietryčių Lietuvos savivaldybių teritorijose, Vilniaus, Klaipėdos ir Utenos apskrityse. 9. 2001 metų Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 16,5 procento Lietuvos gyventojų – kitataučiai. Jeigu šiuos duomenis palyginsime su 1989 metų gyventojų surašymo duomenimis, pamatysime, kad Lietuvoje sumažėjo visų tautybių gyventojų: rusų sumažėjo 124,7 tūkst. (36,2 procento), ukrainiečių – 22,3 tūkst. (49,8 procento), baltarusių – 20,3 tūkst. (32,1 procento), žydų – 8,4 tūkst. (67,7 procento) (priedo 2 lentelė). Dabar gausiausia lenkų tautinė mažuma. Gyventojai pagal pilietybę 10. Lietuva 1989 metais pasirinko nulinį pilietybės įgijimo variantą. 1989 m. lapkričio 3 d. priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas tam tikroms asmenų grupėms numatė skirtingas pilietybės įgijimo sąlygas. Asmenims garantuota teisė laisvai apsispręsti dėl pilietybės, o apsisprendę asmenys privalėjo duoti ištikimybės Lietuvos Respublikai pasižadėjimą, visiems gyventojams būtina sąlyga tapti Lietuvos piliečiais buvo nuolatinis gyvenimas Lietuvos teritorijoje. Reikalauta, kad asmenys, neturėję tvirtų nuolatinių teisinių ryšių su Lietuva, ne tik nuolat gyventų Lietuvos teritorijoje, bet ir turėtų čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Šie asmenys per dvejus metus nuo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įsigaliojimo turėjo teisę laisvai apsispręsti dėl Lietuvos pilietybės. Tapti Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendė absoliuti dauguma šalies gyventojų, iš jų daugiau kaip 90 procentų visų čia gyvenančių tautinių mažumų atstovų (priedo 3 lentelė). 11. 2008 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje gyveno 19 932 užsieniečiai, turintys leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tarp jų – 4795 asmenys be pilietybės (priedo 4 lentelė). Daugiausia jų buvo Rusijos (10,2 tūkst.), Baltarusijos (1,9 tūkst.) ir Ukrainos (1,2 tūkst.) piliečiai. Gyventojai pagal religiją 12. Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų save priskiria Romos katalikams (79 procentai). Kitų religijų atstovų daug mažiau: stačiatikių (ortodoksų) – 4,7 procento, sentikių – 0,78 procento ir evangelikų liuteronų – 0,56 procento. 9,5 procento gyventojų netikintys. Tautinės mažumos 13. Lietuva kaip ir kitos Europos valstybės – daugiakultūrė. Jos gyventojai nuo amžių – įvairių tautybių, skirtingų kultūrų, religijų, papročių. Greta lietuvių gyvena lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, vokiečiai, totoriai, latviai, romai, karaimai ir kitų tautybių atstovai. Jų skaičius skirtingas, nevienodas ir pasiskirstymas Lietuvoje, nors dabar daugelis gyvena didesniuose ar mažesniuose miestuose. Etninės grupės Lietuvoje atsirado ir susiformavo skirtingais istoriniais laikotarpiais. Lenkų tautinė mažuma 14. Lenkai – gausiausia tautinė mažuma, gyvenanti Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2007 metais Lietuvoje gyveno 212,1 tūkst. lenkų (6,3 procento). Daugiausia lenkų įsikūrę Lietuvos pietryčiuose – Vilniuje, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Vilniaus rajonuose. Jie sudaro 18,7 procento Lietuvos sostinės Vilniaus gyventojų. Istorikai nurodo dvi Lietuvos lenkų tautinės bendruomenės formavimosi ištakas: migracija ir asimiliacija. Iš istorinių šaltinių žinoma apie lietuvių karo žygius į Lenkijos žemes XIII– XIV a., todėl manoma, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tikrai buvo lenkų karo belaisvių. Po Liublino unijos (1569 metai) migracija dar labiau išsiplėtė. Rusų tautinė mažuma 15. Pirmieji rusai į Lietuvos teritoriją atsikėlė apie XIV– XVI a. iš rusiškųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių. Jų ypač padaugėjo po Nikono bažnytinės reformos (1653 metais). Dėl religinio persekiojimo į Lietuvą bėgo sentikiai, kurie dažniausiai kūrėsi kaimuose ir formavo rusų sentikių bendruomenes. Stiprėjant baudžiavinei priespaudai Rusijoje, XVIII a. Lietuvoje rusų ėmė ypač gausėti. Rusų Lietuvoje taip pat labai padaugėjo per antrąją sovietų okupaciją. Rusai – antroji pagal dydį Lietuvos tautinė mažuma. 2007 metais Lietuvoje gyveno 173,3 tūkst. rusų (5,1 procento). Rusų tautybės asmenys pasklidę visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau daugiausia jų gyvena Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine. Baltarusių tautinė mažuma 16. Vilnius nuo seno – garsus baltarusių raštijos, kultūros, švietimo centras. Dar XIII a. viduryje Lietuvos valstybė pradėjo prijungti gudų žemes. Nuo tada galima kalbėti apie pirmuosius baltarusius (gudus) Lietuvoje. XV a. pradžioje beveik visos dabartinės Baltarusijos žemės įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Po 1945 metų prasidėjus Lietuvos industrializavimui, į Lietuvą iš Baltarusijos masiškai migravo įvairių sričių specialistai. 1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, laisvas asmenų judėjimas su Baltarusija ir Rusija apribotas, taigi baltarusių migracija labai sumažėjo. 2007 metais Lietuvoje gyveno 38,4 tūkst. baltarusių, daugiausia – Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine ir pasienyje su Baltarusija. Ukrainiečių tautinė mažuma 17. XIII–XVI a. daugelis ukrainiečių žemių įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Buvimas Rusijos imperijos sudėtyje XIX a. skatino tiek kultūrinius ryšius, tiek gyventojų migraciją. Po to, kai Lietuva prijungta prie Sovietų Sąjungos, į šalį atvyko nemažai ukrainiečių. Ukrainiečiai kaip ir baltarusiai priklauso toms nuo seno Lietuvoje gyvenančioms tautinėms grupėms, kurios po Antrojo pasaulinio karo nuolat gausėjo, tačiau 1990 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę po truputį ėmė mažėti. 2007 metais Lietuvoje gyveno 21,2 tūkst. ukrainiečių. Žydų tautinė mažuma 18. Pirmieji žydai į Lietuvą atvyko iš Rytų, kur per Kryžiaus karus klestėjo prekyba. Manoma, kad jau XII a. Lietuvoje buvo apsistojęs vienas kitas žydas. Daugiau žydų į Lietuvą atkeliavo XIV a. iš Vokietijos ir Lenkijos. Iš Vakarų Europos į Lietuvą jie atsinešė jidiš kalbą, papročius ir kultūrą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenę žydai ir jų palikuonys tradiciškai vadinami litvakais. Visame žydų pasaulyje Vilnius buvo laikomas Lietuvos Jeruzale. Tai buvo svarbiausias Europoje žydų kultūros židinys. Antrojo pasaulinio karo metais žydai nukentėjo nuo genocido. Tada Lietuvoje žuvo apie 95 procentus Lietuvos žydų (apie 200 tūkst.). 2007 metais Lietuvoje gyveno 3,5 tūkst. žydų. Dauguma žydų – miesto gyventojai. Tik mažiau kaip vienas procentas jų gyvena kaime. Totorių tautinė mažuma 19. Savitos kilmės, papročių ir gyvenimo būdo Lietuvos totorių etnokonfesinė bendruomenė Lietuvoje gyvena jau 600 metų. Totoriai į Lietuvą atvyko XIV a. iš Krymo po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karo žygių į Aukso Ordą. Daugiausia totorių gyvena Vilniuje, Visagine, Klaipėdoje, Kaune ir Alytuje. 2007 metais Lietuvoje gyveno 2,9 tūkst. totorių. Karaimų tautinė mažuma 20. Karaimai kaip ir totoriai į Lietuvą atkeliavo XIV a. iš Krymo. Per karo žygius Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas nuo Juodosios jūros krantų atkėlė kelis šimtus karaimų šeimų ir apgyvendino jas Trakuose. Nors karaimų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje ir Panevėžyje, šios etninės grupės administraciniu ir dvasiniu centru tapo netoli Lietuvos sostinės esantys Trakai. Visi Lietuvos gyventojai karaimai – religinės bendruomenės nariai. Karaimų religija, tapusi etnokultūrinės tapatybės dalimi, Lietuvoje pripažinta viena iš tradiciškai ir istoriškai egzistuojančių religijų. Karaimai per 600 metų išsaugojo savo kalbą ir papročius, originalų rašytinį palikimą. Tiurkiškos karaimų tautinės tapatybės pagrindą sudaro gimtoji karaimų kalba, kuri vis dar vartojama buityje ir per religines apeigas. Karaimų tautinė mažuma negausi – 2007 metais Lietuvoje gyveno 213 karaimų. Vokiečių tautinė mažuma 21. Vokiečių tautinė mažuma Lietuvoje formavosi kelias istorines epochas. Prasidėjus kryžiuočių antpuoliams, XIII a. kolonizuota Rytų Prūsija ir Klaipėdos kraštas. Čia įsikūrė pirmosios vokiečių gyvenvietės. Pirmieji vokiečių pirkliai ir amatininkai į Lietuvą atvyko XIV amžiuje. Vokiečių tautybės gyventojų labai sumažėjo po Antrojo pasaulinio karo. 2007 metais Lietuvoje gyveno 3,5 tūkst. vokiečių, didžiuma – Klaipėdoje, Šilutėje, Kaune, Vilniuje ir Visagine. Romų tautinė mažuma 22. Romų (čigonų) tėvynė – Indija, iš kurios jie IX–X a. per Mažąją Aziją plito į Europą. Manoma, kad romai (čigonai) Lietuvoje pasirodė apie XV a. vidurį. Romų statusas buvo pagrįstas tradicija, leidžiančia jų taborams keltis iš vietos į vietą ir nevaržančia jų verslų. Sovietų Sąjungoje jiems buvo draudžiama klajoti, jie privalėjo įsidarbinti ir įsiregistruoti. Istorinis romų vardas – čigonai. Tačiau šiuo metu viešojoje vartosenoje vis labiau įsigali romų etnonimas. 2007 metais Lietuvoje gyveno 2,8 tūkst. romų, daugiausia – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Kompaktiškai romai (apie 450 asmenų) gyvena Vilniuje, Kirtimų tabore. Tarptautiniai įsipareigojimai Tarptautinės teisės aktai 23. Lietuva prisijungusi prie visų svarbiausių žmogaus teisių apsaugos konvencijų. 2004–2007 metais Lietuva toliau jungėsi prie tarptautinių teisės aktų žmogaus teisių klausimais. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo šias tarptautines konvencijas: 23.1. 2004 m. sausio 22 d. – Konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų (Žin., 2004, Nr. 36-1188), kuri įsigaliojo 2004 m. liepos 1 dieną; 23.2. 2004 m. kovo 30 d. – Konvenciją dėl pareigų šeimai turinčių darbuotojų – vyrų ir moterų – lygių galimybių ir vienodo požiūrio į juos (Žin., 2004, Nr. 77-2665), kuri įsigaliojo 2005 m. gegužės 6 dieną; 23.3. 2004 m. birželio 10 d. – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos Fakultatyvinį protokolą dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos (Žin., 2004, Nr. 108-4037), kuris įsigaliojo 2004 m. rugsėjo 5 dieną; 23.4. 2004 m. birželio 29 d. – Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims Fakultatyvinį protokolą (Žin., 2004, Nr. 122-4464), kuris įsigaliojo 2004 m. lapkričio 5 dieną; 23.5. 2004 m. birželio 29 d. – Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims 20 straipsnio 1 dalies pakeitimą (dar neįsigaliojęs); 23.6. 2005 m. gegužės 24 d. – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolą Nr. 14, pakeičiantį Konvencijos kontrolės sistemą (Žin., 2005, Nr. 74-2679) (dar neįsigaliojęs); 23.7. 2006 m. birželio 8 d. – Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų Papildomą protokolą dėl rasistinio ir ksenofobinio pobūdžio veikų, padarytų naudojantis kompiuterinėmis sistemomis, kriminalizavimo (Žin., 2006, Nr. 75-2850), kuris įsigaliojo 2007 m. vasario 1 dieną. 24. Lietuva pasirašė šias tarptautines sutartis (dar neratifikuotos ir neįsigaliojusios): 24.1. 2007 m. vasario 6 d. – Tarptautinę konvenciją dėl apsaugos nuo priverstinių dingimų; 24.2. 2007 m. kovo 30 d. – 2006 m. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir Neįgaliųjų teisių konvencijos fakultatyvųjį protokolą; 24.3. 2007 m. spalio 25 d. – Europos Tarybos konvenciją dėl apsaugos nuo vaikų išnaudojimo ir seksualinės prievartos. Tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo stebėsena 25. Lietuva atvira visiems tarptautinių organizacijų žmogaus teisių būklės vertinimo mechanizmams. Lietuva glaudžiai bendradarbiauja su Jungtinių Tautų, Europos Tarybos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos žinioje veikiančiomis struktūromis ir mechanizmais, vertinančiais tautinių mažumų teisių apsaugos būklę Lietuvoje ir klausimų, susijusių su rasizmu ir netolerancija, sprendimą. Jungtinių Tautų specialiojo pranešėjo rasizmo, rasinio diskriminavimo, ksenofobijos ir susijusios netolerancijos šiuolaikinių formų klausimais vizitas 26. 2007 metų rugsėjį, pirmą kartą pasinaudojęs Lietuvos nuolatiniu kvietimu Jungtinių Tautų žmogaus teisių specialiosioms procedūroms, Lietuvoje lankėsi Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas rasizmo, rasinio diskriminavimo, ksenofobijos ir susijusios netolerancijos šiuolaikinių formų klausimais Doudou Di?ne. Specialiojo pranešėjo ataskaita, kurioje apžvelgta, kaip Lietuvoje kovojama su rasizmu, rasine diskriminacija, ksenofobija ir kitomis netolerancijos formomis, pateikta Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos 7-ojoje sesijoje. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimas Lietuvoje 27. Įgyvendindama Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos (Žin., 2000, Nr. 20-497) nuostatas, Lietuva periodiškai teikia ataskaitas Europos Tarybos Ministrų Komitetui. 2006 metų rugsėjį pateiktas antrasis pranešimas apie Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje. Nagrinėjant šį pranešimą, 2007 metų lapkritį Lietuvoje lankėsi Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos patariamojo komiteto ekspertai, kurie vertino tautinių mažumų padėtį Lietuvoje, susitiko su valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovais. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rezoliucijos dėl Tautinių mažumų apsaugos konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje tikimasi 2008 metais. Europos komisija kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) 28. Su rasine diskriminacija ir netolerancija susijusią padėtį Lietuvoje taip pat periodiškai vertina Europos Tarybos įkurta Europos komisija kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI). ECRI jau atliko tris padėties Lietuvoje vertinimus. Pirmoji ataskaita parengta 1997 metais, antroji – 2002 metais. Trečiojo etapo ataskaita (įgyvendinimo ataskaita), kurioje analizuojama, kaip laikytasi ankstesnėse ECRI ataskaitose pateiktų rekomendacijų, parengta 2005 metų birželį. Rengiant ataskaitą, 2005 metų kovą– balandį Lietuvoje lankėsi ir su valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovais susitiko ECRI delegacijos atstovai. Visuomenei ataskaita oficialiai paskelbta 2006 m. vasario 21 dieną. Europos rasizmo ir ksenofobijos stebėsenos centras (EUMC) 29. Iki reorganizacijos veikęs Europos rasizmo ir ksenofobijos stebėsenos centras (EUMC) rengė metines rasizmo ir ksenofobijos padėties Europos Sąjungoje ataskaitas. Ataskaitų pagrindas – Europos rasizmo ir ksenofobijos stebėjimo tinklui (RAXEN) priklausančių nacionalinių centrų pateikta informacija. EUMC nacionalinis centras Lietuvoje – Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centras. Atlikdamas EUMC nacionalinio centro funkcijas, Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centras 2004–2005 metais recenzavo nacionalinės mažumų švietimo strategijos studiją, atskirai ištyrė romų padėtį švietimo sistemoje, išanalizavo policijos reagavimo į rasinius nusikaltimus sistemą, parengė islamofobijos apraiškų apžvalgą. 30. 2007 m. kovo 1 d. EUMC reorganizuotas į ES Pagrindinių teisių agentūrą. Nors agentūros svarbiausias uždavinys – stebėti pagrindinių teisių būklę ES, itin daug dėmesio skiriama rasizmo ir ksenofobijos problemoms. 2007 metų lapkritį paskelbta 2006 metų metinė ataskaita. Ataskaitoje analizuojamas ES Rasių lygybės direktyvos įgyvendinimo efektyvumas ES valstybėse narėse, rasizmo ir diskriminacijos reiškiniai pagal penkias temines sritis – teisės aktai, užimtumas, būstas, švietimas, rasistinis smurtas ir nusikalstamumas. Nauji ir pakeisti nacionalinės teisės aktai 31. 2004–2007 metais priimta ir (ar) pakeista nemažai nacionalinės teisės aktų, susijusių su Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo 32. 2–7 straipsnių įgyvendinimu. Baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymas 33. 2007 m. birželio 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 38, 47, 63, 66, 70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 185, 189, 194, 196, 197, 198, 1981, 1982, 199, 202, 213, 214, 215, 225, 227, 228, 231, 233, 235, 252, 256, 257, 262, 284, 285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildymo, XXVI, XXX skyrių pavadinimų pakeitimo ir kodekso papildymo 2561, 2571 straipsniais įstatymas (Žin., 2007, Nr. 81-3309), kuris įsigaliojo 2007 m. liepos 21 dieną. Išplėsta 312 straipsnyje numatyto nusikaltimo (kapo ar kitos viešosios pagarbos vietos išniekinimas) sudėtis, t. y. numatyta baudžiamoji atsakomybė ne tik už kapo, bet ir kitos viešosios pagarbos vietos išniekinimą dėl rasinių, nacionalinių ar religinių motyvų. Lygių galimybių įstatymas 34. 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (Žin., 2003, Nr. 114-5115), priimtas 2003 m. lapkričio 18 dieną. Įstatymas draudžia bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų ir numato lygių galimybių įgyvendinimo būdus. 35. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas nustato pareigą įgyvendinti lygias galimybes šiems subjektams: 34.1. valstybės ir savivaldybių institucijoms; 34.2. švietimo įstaigoms, mokslo ir studijų institucijoms (priimant mokytis, studijuoti, vertinant žinias, parenkant mokymo programas ir kita); 34.3. visų nuosavybės formų darbdaviams (priimant į darbą, nustatant darbo sąlygas, nustatant kvalifikacijos tobulinimo sąlygas, darbo užmokestį ir kita); 34.4. prekių ir paslaugų teikėjams, reklamos gamintojams ir platintojams (įstatyme nustatyta pareiga prekių pardavėjui, gamintojui ar paslaugų teikėjui įgyvendinti lygias galimybes nepriklausomai nuo asmens amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų). 36. Įstatymas numato ir tam tikrus reikalavimus skelbimams priimti į darbą ar mokytis: draudžiama nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos asmenims, sveikiems asmenims, tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenims, asmenims, išpažįstantiems tam tikrą religiją ar turintiems tam tikrus įsitikinimus. 37. Asmuo, manantis, kad pažeistos jo lygios galimybės, turi teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių. Kreipimasis į lygių galimybių kontrolierių neriboja galimybės ginti savo teises teisme. Visuomenės informavimo įstatymas 38. 2006 m. liepos 11 d. priimtas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 82-3254), kuris įsigaliojo 2006 m. rugsėjo 1 dieną. Naujos redakcijos įstatymas įtvirtina tuos pačius visuomenės informavimo principus kaip ir iki jo galiojusi įstatymo redakcija. Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbti žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, padėti plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, ugdyti valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Bet koks bandymas sumenkinti asmenį, priklausantį kitai tautai, išpažįstantį kitą religiją, ar tokių asmenų grupę šiems principams prieštarauja. Naujasis įstatymas plačiau apibrėžia draudimą visuomenės informavimo priemonėse skelbti rasinę neapykantą skatinančią informaciją. Draudžiama skelbti informaciją, kurioje kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (19 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Užsieniečių teisinės padėties įstatymas 39. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimus 2004– 2007 metais iš esmės lėmė Lietuvos narystė ES ir tikslas – įsilieti į Šengeno erdvę (Lietuva prie Šengeno erdvės prisijungė 2007 m. gruodžio 21 d.). 2004 m. balandžio 30 d. įsigaliojo naujas užsieniečių teisinį statusą reglamentuojantis Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Žin., 2004, Nr. 73-2539), o vėliau – jo pagrindu priimti ar pakeisti įgyvendinamieji teisės aktai. Pagrindinė naujovė ta, kad atsirado nauja užsieniečių grupė, turinti palankesnį statusą, – ES ir Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių piliečiai (toliau vadinama – ES piliečiai) ir jų šeimos nariai. Šiai grupei priklausantiems asmenims sudaryta galimybė naudotis laisvo asmenų judėjimo teise Lietuvos Respublikoje (netaikomi reikalavimai įsigyti vizą ar leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje). Vėlesniais įstatymo pakeitimais perkeltos ES teisės aktų nuostatos, taip pat dalis Šengeno teisyno nuostatų migracijos klausimais. 2006 m. gruodžio 16 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 6, 7, 8, 11, 17, 18, 21, 15, 26, 28, 33, 34, 35, 40, 43, 46, 50, 51, 53, 54, 55, 56, 64, 79, 88, 90, 93, 97, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 115, 127, 130, 131, 132, 136, 138, 140 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 491, 1011, 1401 straipsniais, 30, 105 straipsnių pripažinimo netekusiais galios, X skyriaus pavadinimo pakeitimo bei Įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 137-5199) į nacionalinę teisę perkėlė šešis ES teisės aktus: 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvą 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą; 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso; 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančią reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančią direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB; 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą 2004/81/EB dėl leidimo gyventi šalyje išdavimo trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra prekybos žmonėmis aukos arba kurie dalyvavo vykdant nelegalios imigracijos skatinimo veiksmus, bendradarbiaujantiems su kompetentingomis institucijomis. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas 40. Skundų dėl rasinės diskriminacijos nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (Žin., 1998, Nr. 112-3100). 2006 m. gegužės 4 d. priimtas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 14, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 141 straipsniu įstatymas (Žin., 2006, Nr. 57-2026), įsigaliojęs 2006 m. gegužės 20 d., suteikė lygių galimybių kontrolieriui įgaliojimus neleidžiamos reklamos skleidimo atveju. Kontrolierius turi teisę laikinai, kol bus priimtas galutinis sprendimas, uždrausti skleisti reklamą, jeigu yra pakankamai duomenų, kad paskleista ar numatoma paskleisti reklama gali būti pripažinta kurstančia tautinę, rasinę, religinę, lyčių, lytinės orientacijos, negalios, įsitikinimų, amžiaus neapykantą ir padarytų visuomenės interesams esminės žalos, žemintų žmogaus garbę ir orumą bei pažeistų visuomenės moralės principus. Jis taip pat turi teisę įpareigoti reklamos veiklos subjektus nutraukti neleidžiamą reklamą ir nustatyti šio įpareigojimo įvykdymo terminus bei sąlygas. III. INFORMACIJA PAGAL KONVENCIJOS STRAIPSNIUS 2 straipsnis 41. Lietuva imasi visų įmanomų priemonių rasinei diskriminacijai uždrausti, visų rasių savitarpio supratimui skatinti. Sukurta ir toliau tobulinama teisės aktų sistema, skirta kovai su rasine diskriminacija, rasinės diskriminacijos draudimo principas nuosekliai įtrauktas į tam tikras sritis (užimtumo, socialinės apsaugos, švietimo, kultūros ir kitas) reglamentuojančius teisės aktus. Nacionalinės teisės pakeitimus neabejotinai lemia į Lietuvos teisę perkeliamos ES teisės nuostatos rasinės diskriminacijos klausimais (2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyva 2004/114/EB dėl trečiosios šalies piliečių įleidimo studijų, mokinių mainų, neatlygintino stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų). Parengti projektai įstatymų pakeitimų, kurie griežtina atsakomybę už rasistines veikas, suteikia didesnę teisinę apsaugą nuo rasinės diskriminacijos nukentėjusiems asmenims. Visais būdais siekiama kuo efektyviau įgyvendinti teisines nuostatas, kad asmenų lygybė, nepaisant jų rasės ar tautybės, visose srityse būtų užtikrinama ne tik de jure, bet ir de facto. Valstybinė tautinių mažumų politika formuojama ilgalaikių strategijų pagrindu, ją įgyvendinant vykdomos įvairios tautinių mažumų integracijos programos. Toliau skatinamas bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, atliekami socialiniai tyrimai tautinių mažumų padėties problemoms analizuoti. Baudžiamojo kodekso papildymo projektas 42. Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą artimiausiu metu tikimasi papildyti nuostata, kad rasiniai nusikaltimo padarymo motyvai – atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Parengtas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarus 2008 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas svarstyti projektas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo, griežtinančio baudžiamąją atsakomybę už vadinamuosius neapykantos nusikaltimus – nusikalstamas veikas, padaromas dėl nukentėjusio asmens priklausymo tam tikrai socialinei grupei (jo amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų). Tai rodo aiškią politinę valią kovoti su rasine diskriminacija pačiomis griežčiausiomis priemonėmis – atsakomybė už šiurkščius itin jautrių vertybių pažeidimus privalo būti sugriežtinta. Projekto nuostatos turėtų prisidėti ne tik prie nusikalstamų veikų prevencijos ir teisingumo principo įgyvendinimo, bet ir prie visuomenės tolerancijos ugdymo. Lygių galimybių įstatymo pakeitimo projektas 43. 2007 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Seime užregistruotas projektas Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo pakeitimo, numatančio daugiau garantijų nuo diskriminacijos nukentėjusiems asmenims. Projektas parengtas siekiant į Lietuvos Respublikos teisės sistemą perkelti 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, nuostatas. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas papildomas svarbiomis su rasine diskriminacija susijusiomis nuostatomis. Numatomas draudimas diskriminuoti dėl rasės ar etninės priklausomybės socialinės apsaugos srityje, suteikiama daugiau procesinių garantijų nuo diskriminacijos, įskaitant ir rasinę, nukentėjusiems asmenims. Įrodinėjimo pareigą diskriminacijos bylose numatoma perkelti atsakovui, t. y. teismui ar kitai kompetentingai institucijai nagrinėjant diskriminacijos bylą atsakovas privalės pateikti įrodymus, kad nebuvo nei tiesioginės, nei netiesioginės diskriminacijos fakto. Ieškovui pakaks nurodyti aplinkybes, leidžiančias preziumuoti, kad jam nebuvo taikomas vienodo elgesio principas. Kitas svarbus pakeitimas garantuos kompensacijos už lygių galimybių pažeidimą, kuri būtų veiksminga, proporcinga ir atgrasanti, skyrimą. Nuo diskriminacijos, taip pat ir nuo rasinės, nukentėjusiems asmenims numatoma teisė reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Siekiant užtikrinti nuo diskriminacijos nukentėjusių asmenų veiksmingą teisinę apsaugą, asociacijoms, kitiems juridiniams asmenims numatoma suteikti teisę atstovauti nukentėjusiems asmenims teismo ar administracinėse procedūrose, prieš tai gavus jų raštišką sutikimą. Vardų ir pavardžių įstatymo projektas 44. 2007 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos Seime užregistruotas Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektas, pagrįstas nuostata, kad dokumentas, kuriame įrašytas asmenvardis, turi išsaugoti oficialiai vardu ir pavarde pažymėtą asmens tapatybę, o ne sukurti naują. Kartu atsiranda teisė kitose valstybėse identifikuotiems asmenims išlaikyti autentišką vardą ir pavardę. 45. Siekiama nustatyti bendrą taisyklę, kad vardai ir pavardės dokumentuose gali būti rašomi arba lietuviškais rašmenimis, arba kitais lotyniško pagrindo rašmenimis, naudojant nelietuviškas raides q, x ir w. Numačius galimybę asmenvardžius rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, būtų išspęsta Lietuvos Respublikos piliečių, susituokusių su užsieniečiais ir paėmusių jų pavardes, taip pat jų vaikų ir užsienio valstybių piliečių asmenvardžių rašymo problema. Šie asmenys išsaugotų autentišką pavardę, kuri nebūtų perrašoma lietuviškais rašmenimis. Pažymėtina, kad kitų Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės kaip ir iki šiol būtų rašomi lietuviškais rašmenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekte nenumatyta, kokiais lotyniško pagrindo rašmenimis – su diakritiniais ženklais ar be jų – turi būti nurašomi Lietuvos Respublikos piliečių, susituokusių su užsieniečiais ir paėmusių jų pavardes, taip pat jų vaikų ir užsienio valstybių piliečių vardas ir pavardė. Šios nuostatos turėtų būti detalizuojamos įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, atsižvelgiant į technines galimybes, valstybės finansinius išteklius, kai įstatymas bus priimtas. Tautinių mažumų įstatymo naujos redakcijos projektas 45. Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas priimtas 1989 m. lapkričio 23 d., kai Lietuva dar buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įstatymas pripažintas galiojančiu Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos Seime svarstomas naujos redakcijos Lietuvos Respublikos tautinių mažumų ir joms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsaugos įstatymo projektas (Nr. XP-518(2) (toliau vadinama – Tautinių mažumų įstatymo projektas). Beje, vis dar diskutuojama, ar reikia naujos redakcijos įstatymo. Girdėti net tautinių mažumų atstovų nuomonių, kad galiojantis įstatymas nustato pakankamą teisinį reguliavimą. 46. Naujojo Tautinių mažumų įstatymo projektas iš esmės pagrįstas galiojančiu įstatymu, kai kurios jo nuostatos papildytos ar detalizuotos. Tautinių mažumų įstatymo projektas labiau pabrėžia asmens teisę priskirti save vienai ar kitai tautinei mažumai. Jame pateiktos sąvokos „tautinė mažuma“ ir „asmuo, priklausantis tautinei mažumai“: tautinė mažuma – grupė asmenų, nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių ir laisva valia pagal tėvų ar vieno iš jų tautinę kilmę pasirinkusių priklausomybę ne lietuvių, o kitai tautinei grupei; asmuo, priklausantis tautinei mažumai – asmuo, laisva valia pagal tėvų ar vieno iš jų tautinę kilmę pasirinkęs priklausomybę kuriai nors tautinei mažumai ir siekiantis išsaugoti savo tautos kultūrą – kalbą, tradicijas, papročius, tautinę savimonę. Naujame įstatyme numatoma įtvirtinti, kad niekas negali būti verčiamas įrodinėti, viešai deklaruoti ar atsisakyti savo tautybės, o kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo gali laisvai pasirinkti, ar su juo turi būti elgiamasi kaip su tautinei mažumai priklausančiu asmeniu, ar ne, ir dėl tokio savo pasirinkimo arba naudojimosi su tokiu pasirinkimu susijusiomis teisėmis jis neturi atsidurti nepalankioje padėtyje. 47. Atsakydami į Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamosiose išvadose (9 punktas) pateiktą prašymą paaiškinti skirtumą tarp įstatymo projekte vartojamų sąvokų „tautinė mažuma“ ir „etninė mažuma“, pažymime, kad paskutiniame įstatymo projekte vartojama tik sąvoka „tautinė mažuma“. 48. Naujojo Tautinių mažumų įstatymo projektas galiojančiame įstatyme numatytų tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių nesusiaurina. Priešingai, tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims garantuojamų teisių ir laisvių sąrašą numatoma papildyti tokiomis teisėmis kaip teisė viešai vartoti tautinės mažumos kalbą; teisė vartoti savo pavardę ir vardą tautinės mažumos kalba; teisė naudoti savo tautinę simboliką ir švęsti tautines šventes. Tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims garantuojamų teisių ir laisvių sąrašas nebus baigtinis. 49. Įstatymo projekte nustatytos tautinių mažumų kalbų vartojimo sąlygos. Gyvenamosiose vietovėse, kuriose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, jai priklausančių asmenų prašymu ir tada, jeigu toks prašymas atitinka realų poreikį, numatoma jiems galimybė kreiptis į vietos įstaigas ir organizacijas tos tautinės mažumos kalba, o informacinius užrašus greta valstybinės kalbos rašyti ir tautinės mažumos kalba. Konkretizuota teisė mokytis tautinės mažumos kalbos arba tautinės mažumos kalba – nurodyta, kada steigiamos ikimokyklinės įstaigos, bendrojo lavinimo mokyklos, kuriose ugdoma tautinės mažumos kalba, kada gali būti steigiamos papildomų užsiėmimų grupės, sekmadieninės mokyklos ir kita. 50. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. 1007 „Dėl Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XP-518(2)“ (Žin., 2007, Nr. 102-4166) iš esmės pritarta Lietuvos Respublikos Seimo parengtam Tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo, kuris tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims sudarys dar palankesnes sąlygas puoselėti savo kultūrą, tradicijas, papročius, išpažinti religiją, mokytis gimtosios kalbos, projektui. Įstatymas (jeigu bus patvirtintas) užtikrins tautinių mažumų politikos tęstinumą ir plėtrą, suteiks lygias galimybes asmenims, priklausantiems tautinėms mažumoms, visiškai integruotis į Lietuvos visuomenę. Nacionalinė antidiskriminacinė 2006–2008 metų programa 51. Lietuvos teisės aktai iš esmės atitinka tarptautinių teisės aktų nuostatas dėl nediskriminavimo rasės ar tautybės pagrindu. Taigi sudarytos teisinės lygybės ir apsaugos nuo nelygybės ir diskriminacijos sąlygos. Siekiant užtikrinti kuo efektyvesnį šių teisinių nuostatų įgyvendinimą, į kovą su rasine diskriminacija ir kita susijusia netolerancija siekiama įtraukti ne tik valstybės, bet ir nevalstybines institucijas. Be to, teisinės nediskriminavimo srities sistemos poveikio sėkmė priklauso nuo to, kiek sulaukiama visuomenės paramos. Taigi ypač svarbu šviesti visuomenę, ugdyti jos toleranciją. 52. Siekiant šių tikslų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 907 (Žin., 2006, Nr. 100-3872) patvirtinta Nacionalinė antidiskriminacinė 2006–2008 metų programa. Programos priemones pagal kompetenciją įgyvendina valstybės valdžios institucijos, dalis priemonių įgyvendinama bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis. Programos biudžetas – 1,05 mln. litų (apie 290 tūkst. eurų). 53. Rengiant šią programą, atsižvelgta į Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamosiose išvadose pateiktas rekomendacijas, pagal šios programos paskirtį numatytos priemonės atitinkamoms rekomendacijoms įgyvendinti. Pavyzdžiui, įgyvendinant programą bus atliktas moterų ir vyrų, priklausančių etninėms ir tautinėms mažumoms, padėties tyrimas, renkami statistikos duomenys apie Lietuvos gyventojų etninę sudėtį, rengiama ir skleidžiama informacija apie rasinę diskriminaciją, pažeistų žmogaus teisių gynimo būdus. Darbdaviai, policijos pareigūnai ir atitinkamos valstybės institucijos bus mokomos taikyti diskriminaciją draudžiančius tarptautinius, ES ir nacionalinius teisės aktus. Kad būtų plačiau taikoma Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo teisminėje praktikoje, numatoma organizuoti teisėjų ir advokatų mokymą. Tautinių mažumų integracijos dokumentai 54. Siekiant užtikrinti veiksmingą įvairių tautinių mažumų integravimąsi į Lietuvos visuomenę, įgyvendinamos valstybės ir savivaldybių tautinėms mažumoms skirtos programos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 8 d. nutarimu Nr. 703 patvirtinta Tautinių mažumų integracijos į Lietuvos visuomenę 2005–2010 metų programa, tačiau ilgainiui prireikė priimti ilgalaikį tautinių mažumų politikos planavimo dokumentą, kadangi ši programa neapėmė visų tautinių mažumų integracijai svarbių sričių, kurios tapo aktualios Lietuvai įstojus į ES ir NATO (emigracijos problema ir didėjanti tautinė įvairovė). Tautinių mažumų politikos plėtros iki 2015 metų strategija patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1132 (Žin., 2007, Nr. 112-4574). 55. Šios strategijos paskirtis – sukurti darnią aplinką, kuri užtikrintų Lietuvos tautinių mažumų sklandų integravimąsi į Lietuvos visuomenę ir leistų naudoti kultūrinį jų potencialą valstybės labui naujame jos raidos etape – tapus ES ir NATO nare. Iš esmės siekiama trijų pagrindinių tikslų: 55.1. užtikrinti tautinių mažumų integraciją, t. y. tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims sudaryti tinkamas sąlygas gyventi, dirbti ir mokytis Lietuvoje; 55.2. išsaugoti tautinių mažumų tapatumą remiant jų švietimą, pastangas išsaugoti kalbą, papročius, tradicijas ir jų sukurtą materialųjį kultūros paveldą; 55.3. užtikrinti tautinių santykių darną – ugdyti pasitikėjimą ir tarpusavio supratimą tarp asmenų, priklausančių įvairioms tautinėms grupėms, skatinti visos visuomenės toleranciją kitataučiams, tobulinti kovos su rasizmu ir tautine diskriminacija politiką. Strategijai įgyvendinti 2007– 2010 metais skirta 7,9 mln. litų (apie 2,3 mln. eurų). Romų integracijos programos 56. Romų tautinė mažuma priskiriama prie socialiai pažeidžiamiausių grupių Lietuvoje. Dėl uždaro gyvenimo būdo, menko raštingumo ir prasto išsilavinimo romai ne visuomet gali patys tinkamai ginti savo teises ir interesus, atpažinti diskriminacijos atvejus, pasinaudoti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse įtvirtintomis teisės normomis. Taigi Lietuvos tautinių mažumų politikoje romų tautinei mažumai skiriama daugiau dėmesio. 57. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 759 (Žin., 2000, Nr. 54-1580) pritarta Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programai. Įgyvendinant šią programą, 2001 metais Vilniuje, Kirtimų gyvenvietėje, pastatytas Romų visuomenės centras. Lėšos jam skirtos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Tais pačiais metais įsteigta viešoji įstaiga Romų visuomenės centras, kurios steigėjai – Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas), Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos vaikų fondas ir Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“. Ši įstaiga siekia visapusiškai integruoti romų tautinę mažumą į Lietuvos visuomenės gyvenimą, rūpinasi romų savitumo išsaugojimu. Nors programa priimta 2000–2004 metams, kai kurios joje numatytos priemonės (ypač švietimo) vykdomos iki naujos programos priėmimo. 58. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 309 (Žin., 2008, Nr. 42-1555) patvirtinta Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2008–2010 metų programa, kuri bus įgyvendinama trimis pagrindinėmis kryptimis: 58.1. romų tautybės asmenų visapusiškos integracijos į Lietuvos visuomenę užtikrinimas ir socialinės atskirties mažinimas; 58.2. romų tautinio savitumo, atsižvelgiant į specifines jų gyvenimo sąlygas, išsaugojimas; 58.3. visuomenės tolerancijos ir pasitikėjimo romų tautine mažuma skatinimas. Rengiant antrąją romų integracijos programą, atsižvelgta į Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijas pagal Jungtinę antrąją ir trečiąją periodinę Lietuvos ataskaitą, Europos Komisijos kovos su rasizmu ir netolerancija (ECRI) trečiąją ataskaitą apie Lietuvą, Europos Tarybos Ministrų Komiteto Patariamojo komiteto rekomendacijas pagal pirmąjį Lietuvos pranešimą vadovaujantis Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, taip pat Veiksmų plane romų ir sintų padėčiai ESBO regione pagerinti pateiktas rekomendacijas. Į programą įtrauktos konkrečios priemonės minėtoms rekomendacijoms įgyvendinti. Kaip įgyvendinamos nurodytojoje programoje numatytos socialinės ir ekonominės priemonės, aptariama šiame pranešime toliau, kur pateikiama informacija pagal konvencijos straipsnius. 59. Romų tautybės asmenų atskirtį mažinti siekiama ne tik valstybiniu, bet ir savivaldybių lygiu. Atsižvelgdama į tai, kad daugiausia romų gyvena Vilniaus apskrityje ir tik Vilniaus miesto savivaldybės Kirtimų gyvenvietėje romai gyvena kompaktiškai, 2005 metų gegužę Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino Vilniaus romų bendruomenės ir šalia taboro esančių teritorijų priežiūros ir saugumo užtikrinimo bei romų segregacijos mažinimo 2005–2010 metų programą. 2006 metais programai įgyvendinti skirta 1 530 725 litai (apie 444 tūkst. eurų); 2007–2010 metais numatyta skirti po 619 325 litus (apie 180 tūkst. eurų). Programa įgyvendinama šiose srityse: švietimas ir ugdymas; sveikatos ir socialinės paslaugos ir pagalba; būsto klausimų sprendimas; teritorijos priežiūra; saugumo priemonių taikymas bei narkotikų prevencija. Informacija apie konkrečių programos priemonių įgyvendinimą pateikiama šiame pranešime toliau. Prieglobsčio ir pabėgėlių politika 60. Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimą, – Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 (Žin., 2004, Nr. 168-6196). 61. Pagal galiojančius teisės aktus Lietuvos Respublikoje suteikiamas trijų formų prieglobstis: 61.1. pabėgėlio statusas; 61.2. papildoma apsauga; 61.3. laikinoji apsauga. Pabėgėlio statusas suteikiamas užsieniečiui (užsienio valstybės piliečiui arba asmeniui be pilietybės), kuris dėl patirto persekiojimo savo kilmės valstybėje arba dėl baimės patirti tokį persekiojimą negali naudotis savo kilmės valstybės gynyba. Toks persekiojimas turi būti susijęs su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Papildoma apsauga Lietuvoje suteikiama užsieniečiui, kuris neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali grįžti į savo kilmės valstybę dėl baimės, kad jis bus ten kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl šioje valstybėje paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Sprendimą dėl pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo priima Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Laikinoji apsauga suteikiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu esant masiniam užsieniečių antplūdžiui. Pats užsienietis kreiptis dėl tokios apsaugos neturi teisės. Laikinoji apsauga suteikiama vieneriems metams. Ji gali būti pratęsta, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams. Užsieniečiui, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, išduodamas leidimas nuolat gyventi, užsieniečiui, kuriam suteikta papildoma ar laikinoji apsauga, – leidimas laikinai gyventi (jis gali būti pakeistas po vienerių metų, jeigu išliko pagrindai suteikti prieglobstį). 62. Lietuva tapo pabėgėlius priimančia valstybe nuo 1997 metų, kai ratifikavo 1951 m. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlio statuso bei 1967 m. protokolą ir 1997 metų liepą įsigaliojo įstatymas dėl pabėgėlio statuso (nuo 2004 metų balandžio prieglobsčio suteikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“). Per pastaruosius 10 metų Migracijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos išnagrinėta daugiau kaip 4 tūkst. prašymų suteikti prieglobstį, daugiau nei pusė prieglobsčio prašytojų gavo prieglobstį Lietuvoje. 115 asmenų suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje ir išduotas leidimas nuolat gyventi. Kai rengiamas šis pranešimas, papildoma apsauga naudojasi apie 400 asmenų (priedo 5 ir 6 lentelės). 63. Prieglobsčio prašytojas, kol nagrinėjamas prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, turi teisę gyventi Užsieniečių registracijos centre arba Pabėgėlių priėmimo centre (šiame centre teisę gyventi turi tik nelydimi nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai), naudotis jų teikiamomis paslaugomis, įskaitant nemokamą būtinąją medicinos pagalbą ir socialines paslaugas. Prieglobsčio prašytojui taip pat garantuojama valstybės teisinė pagalba ir nemokamos vertėjo paslaugos. Kas mėnesį jam mokama piniginė pašalpa. 64. Atsakydami į Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamųjų išvadų 14 punkte pareikštą susirūpinimą, pateikiame informaciją apie prieglobsčio prašytojų galimybę gauti pabėgėlio statusą pagal naujos redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Pagal šio įstatymo 86 straipsnį pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymo 88 straipsnis nustato, kad prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam šio įstatymo 86 straipsnyje nustatytus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, nesuteikiamas pabėgėlio statusas, jeigu: 64.1. jis naudojasi Jungtinių Tautų institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, pagalba ir apsauga; 64.2. valstybės, kurioje jis gyvena, kompetentingos institucijos pripažįsta jo teises ir pareigas, susijusias su tos valstybės pilietybe; 64.3. yra rimtas pagrindas manyti, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką jis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą arba yra kaltinamas veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams; 64.4. yra rimtas pagrindas manyti, kad jis padarė nusikaltimą taikai, nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą arba vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse ir kituose tarptautinės teisės šaltiniuose; 64.5. yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ar viešajai tvarkai arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. 65. Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimai dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Statistinė informacija apie 2004–2007 metais Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtus sprendimus šiose bylose pateikiama priedo 7 lentelėje. Socialinės garantijos prieglobstį gavusiems asmenims: švietimo, socialinės, sveikatos apsaugos, būsto srityse, kita teikiama pagalba 66. Prieglobstį gavę užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir ES teisės aktai. Jie lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras. Prieglobstį gavusiems užsieniečiams, turintiems leidimą nuolat gyventi, prieinamos visos nuolatiniams šalies gyventojams įstatymų nustatytos socialinės ir kitos garantijos: socialinė pašalpa, buto (individualaus gyvenamojo namo) šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensacija, laidojimo pašalpa ir kita. Be to, prieglobstį gavę užsieniečiai turi teisę į paramą socialinei integracijai. 67. Valstybės parama prieglobstį gavusių užsieniečių integracijai teikiama vadovaujantis Lietuvos valstybės paramos teikimo užsieniečių, gavusių prieglobstį Lietuvos Respublikoje, integracijai tvarkos aprašu, patvirtintu socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. A1-238 (Žin., 2004, Nr. 157-5741) (toliau vadinama – Aprašas). 68. Valstybės paramos integracijai kryptys yra šios: 68.1. laikinai apgyvendinti (integracijos laikotarpiu išnuomoti būstą, organizuoti būtiniausių baldų ir namų apyvokos reikmenų įsigijimą už vienkartinę įsikūrimo pašalpą (nuo 1 250 litų vienam asmeniui iki 3 125 litų šeimai) (1 euras=3,4528 lito); 68.2. organizuoti švietimą – 190–290 valandų valstybinės kalbos kursai suaugusiesiems, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų švietimas; 68.3. organizuoti užimtumą (padėti įsidarbinti, persikvalifikuoti ir panašiai); 68.4. užtikrinti socialinę apsaugą (pašalpa būtiniausioms reikmėms – 256,5 lito, mėnesinė pašalpa vaikams iki 3 metų (nelankantiems ikimokyklinių įstaigų) – 97, 5 lito; 68.5. užtikrinti sveikatos apsaugą (lėšos privalomajam sveikatos draudimui nedirbantiems suaugusiems užsieniečiams skiriamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų pabėgėlių socialinei integracijai, iš sveikatos draudimo lėšų finansuojamos sveikatos priežiūros paslaugos nepilnamečiams ir pažeidžiamoms grupėms); 68.6. informuoti visuomenę apie prieglobstį gavusius užsieniečius, siekiant užkirsti kelią jų izoliacijai, visuomenės ksenofobijai ir skatinti toleranciją. 69. Svarbus vaidmuo rengiant prieglobsčio prašytojus integracijai į Lietuvos visuomenę tenka Pabėgėlių priėmimo centrui, kurio viena iš pagrindinių funkcijų – apgyvendinti gavusius prieglobstį užsieniečius, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga. Duomenys apie Pabėgėlių priėmimo centro gyventojų struktūrą pateikiami priedo 8 lentelėje. 70. Pabėgėlių priėmimo centras teikia valstybės paramą prieglobstį gavusių užsieniečių integracijai centre, o nuo 2006 metų pradžios organizuoja šių asmenų tolesnę socialinę integraciją savivaldybių teritorijoje. Valstybės parama prieglobstį gavusių užsieniečių integracijai teikiama bendradarbiavimo sutarčių su savivaldybėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis pagrindu. 71. Parama Pabėgėlių priėmimo centre teikiama iki 6 mėnesių. Jeigu per nustatytą laikotarpį pažeidžiamoms grupėms nepavyksta pasirengti integracijai savivaldybės teritorijoje, šis laikotarpis gali būti tęsiamas iki 18 mėnesių. Pasibaigus integracijai Pabėgėlių priėmimo centre, parama integracijai teikiama savivaldybės teritorijoje (12 mėnesių nuo užsieniečių, gavusių prieglobstį, išvykimo iš Pabėgėlių priėmimo centro dienos, bet ne ilgiau negu trunka išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminas arba iki asmens išvykimo iš Lietuvos Respublikos). 72. Jeigu per nustatytą laikotarpį pažeidžiamoms grupėms nepavyksta integruotis, šis laikotarpis dar gali būti pratęstas, bet ne ilgiau negu trunka išduoto leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminas. Bendras integracijos laikotarpis centre ir savivaldybės teritorijoje negali būti ilgesnis kaip 60 mėnesių. 73. 2008 m. sausio 1 d. duomenimis, 250 prieglobstį gavusių užsieniečių dalyvauja integracijoje. Parama jiems teikiama šiuose miestuose: Kaune – 78 asmenys; Klaipėdoje – 43; Alytuje – 8; Ukmergėje – 5; Elektrėnuose – 39; Marijampolėje – 7; Pabradėje – 10; Vilniuje – 30; Jonavoje – 15 ir Lentvaryje – 15. 74. Apskaičiuota, kad vieno prieglobstį gavusio užsieniečio socialinė integracija centre vidutiniškai kainuoja nuo 500 litų per mėnesį. Informacija apie integracijai skiriamas lėšas ir įgyvendinant integracijos programas dalyvavusius prieglobstį gavusius užsieniečius pateikiama priedo 9 , 10 ir 11 lentelėse. Sociologiniai tyrimai 75. 2004–2007 metais atlikta nemažai socialinių ir antropologinių tyrimų, kurių tikslas – analizuoti Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų istoriją, kultūrą, esamą padėtį ir tarpetninius santykius. 76. Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centras, nuo 2004 metų priklausantis Europos rasizmo ir ksenofobijos stebėjimo tinklui (RAXEN), jau ne vienerius metus atlieka etniškumo ir modernaus nacionalizmo studijas, etninės struktūros, etninės adaptacijos, diasporų ir etninio nepakantumo ir etninės nelygybės analizę – įskaitant rasizmą ir ksenofobiją. Tyrimai atliekami trimis pagrindinėmis kryptimis: visuomenės etninė struktūra; lygios galimybės Lietuvoje: etninė dimensija; ir etninis nepakantumas. 77. 2002–2005 metais atliktas tyrimas „Viešojo sektoriaus etninė struktūra, nelygybė ir valdymas“. Projektą koordinavo Jungtinių Tautų Socialinės raidos tyrimo institutas. Projektas skirtas Lietuvos Respublikos etninės ir rasinės diskriminacijos viešajame sektoriuje prevencinei politikai analizuoti. Daugiausia dėmesio skirta viešosios politikos klausimams, siekiant aptarti galimas reformas, skirtas politinės konkurencijos valdymui tobulinti ir pliuralizmui viešajame sektoriuje skatinti. Vykdant šį projektą, parengta recenzuojama ataskaita, tyrimo rezultatai pristatyti tarptautinėje konferencijoje, lyginamojoje studijoje paskelbtas straipsnis. 78. 2004–2005 metais įgyvendintas projektas „Baltijos regiono etninės mažumos“. Atlikta etninių mažumų Baltijos regiono valstybėse teisinės, socialinės būklės stebėsena, išanalizuotas Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos pasirašymo ir ratifikavimo procesas, tarptautini …