Byla Nr. 30/03 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 5 DALIES, 6 STRAIPSNIO 1, 3, 4 DALIŲ (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA), 10 STRAIPSNIO (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 1 DALIES, 15 STRAIPSNIO (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 1, 2 DALIŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO 31 STRAIPSNIO (2000 M. RUGPJŪČIO 29 D. REDAKCIJA) 4 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2006 m. gruodžio 21 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui advokatui Vygantui Barkauskui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Rasai Bielskei, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėjui Audriui Skaisčiui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. gruodžio 5, 6 d. išnagrinėjo bylą Nr. 30/03 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Gintauto Babravičiaus, Jono Jučo, Audriaus Klišonio, Artūro Meliano, Kęstučio Glavecko, Algio Kašėtos, Sauliaus Lapėno, Dalios Teišerskytės, Raimondo Šukio, Algimanto Matulevičiaus, Gintaro Šileikio, Virginijaus Martišausko, Romano Algimanto Sedlicko, Rimvydo Vaštako, Jono Čekuolio, Egidijaus Skarbaliaus, Eimundo Savicko, Prano Vilko, Eugenijaus Maldeikio, Jono Liongino, Vlado Žalnerausko, Dailio Alfonso Barakausko, Jono Čiulevičiaus, Vytauto Kvietkausko, Alvydo Sadecko, Nijolės Steiblienės, Gintaro Steponavičiaus, Algirdo Griciaus, Juozo Matulevičiaus, Valerijaus Tretjakovo, Sergejaus Dmitrijevo, Henriko Žukausko, Juliaus Veselkos, Rolando Pavilionio, Algirdo Kunčino, Algimanto Salamakino, Algirdo Butkevičiaus, Petro Gražulio, Eligijaus Masiulio, Klemenso Rimšelio, Armino Lydekos, Aleksanderio Poplavskio, Kazimiros Danutės Prunskienės, Janės Narvilienės, Kazio J. Bobelio, Stanislovo Buškevičiaus, Egidijaus Klumbio, Antano Bauros, Gintaro Didžioko, Ramūno Karbauskio, Vytauto Šustausko, Gedimino Vagnoriaus, Rimo Valčiuko, Vasilijaus Fiodorovo, Eduardo Šablinsko, Algimanto Valentino Indriūno, prašymą ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar: – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (toliau – ir LRT) finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims. II 1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims, grindžiamas šiais argumentais. 1.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyta: „Reklama LRT programose transliuojama įstatymų nustatyta tvarka“; 3 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija): „Reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturi viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko“; 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija): „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko.“ Šio įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „LRT finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos. Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“; 2 dalyje: „LRT savarankiškai vykdo komercinę, ūkinę, leidybos veiklą.“ 1.2. Pareiškėjo manymu, komercinė reklama iškreipia LRT, kaip visuomeninio transliuotojo, veiklą ir trukdo įgyvendinti LRT tikslus bei uždavinius. Vienam ūkio subjektui teikiama valstybės pagalba, kai kiti subjektai tokią pat veiklą vykdo ir negauna valstybės pagalbos, yra konstituciškai nepateisinama. Pareiškėjo teigimu, LRT, kaip valstybės įsteigtos viešosios ne pelno institucijos, statuso neatitinka tai, kad pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą LRT gali savarankiškai užsiimti ir ūkine, komercine veikla, kuria siekiama pelno. 1.3. LRT veiklos principai iš esmės nesiskiria nuo bendrųjų žiniasklaidos principų, jai taikomi beveik tie patys reikalavimai kaip ir komerciniams transliuotojams. Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį „LRT programose pirmenybė teikiama nacionalinei kultūrai, taip pat informacinėms, pasaulio kultūros, publicistikos, analizės, pažintinėms, šviečiamosioms, meno laidoms“, „masinė kultūra atspindima apžvalginio, pažintinio, analitinio pobūdžio laidose“. Pareiškėjo nuomone, toks visuomeninio transliuotojo paskirties apibrėžimas yra neaiškus, nes nenustatyta, kokioms LRT laidoms turi būti teikiama pirmenybės teisė: ji teiktina tiek „nacionalinei kultūrai“, tiek informacinėms, publicistikos, šviečiamosioms ir pan. laidoms. Bet tai, kad LRT transliuoja informacines, publicistikos, šviečiamąsias ir pan. laidas, dar nėra pagrindas skirti LRT valstybės biudžeto lėšas, nes tokias (kartais geresnes) laidas transliuoja ir komerciniai radijo ir televizijos transliuotojai. Pareiškėjo teigimu, Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) valstybės pagalba yra pateisinama tik kultūros ir paveldo apsaugos srityje. Informacinės ir šviečiamosios laidos per se šiai sričiai nėra priskiriamos. Valstybės pagalba informacinėms, šviečiamosioms, kitoms laidoms gali būti pateisinama ir sąžiningos konkurencijos taisyklės gali būti netaikomos tiek, kiek tokios pagalbos ne teikimas trukdytų puoselėti kultūrą, jeigu įstatymų leidėjas pasirenka platesnį visuomeninės misijos apibrėžimą ir jeigu tai nekenkia ES bendrosios rinkos interesams. Kita vertus, kad visuomeninis transliuotojas galėtų vykdyti savo misiją (tiek, kiek ji nėra apibrėžta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme), reikia įvairių laidų, skirtų įvairiai auditorijai. 1.4. Valstybės pagalba LRT yra reikalinga tiek, kiek valstybės finansuojama LRT veikla atitinka interesą plėtoti nacionalinę kultūrą – tą misiją, kurios paprastai nevykdo komerciniai transliuotojai; kitokia valstybės pagalba LRT yra galima tik tiek, kiek ji iš tikrųjų yra būtina ir kiek ji nekenkia transliuotojų rinkos plėtimui nacionaliniu mastu, taip pat ES lygiu. Pareiškėjo manymu, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas neužkerta kelio valstybės pagalbos, teikiamos LRT, kaip nacionaliniam transliuotojui, tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai panaudoti ir komercinei LRT veiklai plėtoti. Pirmenybės nacionalinei kultūrai principą paaukojus LRT komerciniams interesams, šio principo įgyvendinimui LRT programose iškyla sunkumų. Juos lemia ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme įtvirtintas LRT valdymo modelis, pagal kurį LRT taryba turi teisę formuoti LRT programų valstybinę strategiją (10 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nustatyti programų mastus ir struktūrą, kasmet tvirtinti LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus (10 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pati prižiūrėti, kaip yra įgyvendinami LRT uždaviniai ir laikomasi teisės aktuose transliuotojams keliamų reikalavimų (10 straipsnio 1 dalies 5 punktas), svarstyti ir tvirtinti metines LRT veiklos ataskaitas (10 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį LRT taryba yra LRT valdymo organas; ji finansuojama iš LRT lėšų (9 straipsnio 13 dalis). Taigi, pareiškėjo teigimu, LRT taryba, kuri yra tiesiogiai susijusi su LRT ūkiniais ir komerciniais interesais, nėra nepriklausoma priežiūros institucija. 1.5. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu LRT leistinos teikti komercinės reklamos laikas yra per mažai ribojamas. Be to, šiame įstatyme LRT transliuojamai komercinei reklamai nustatytos sąlygos ne tik nėra blogesnės nei tos, kurios nustatytos privatiems (komerciniams) transliuotojams, -LRT programose transliuojamos komercinės reklamos maksimalios apimtys ribojamos netgi mažiau negu komercinių transliuotojų, negaunančių valstybės pagalbos, programose. Antai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nėra nustatyta jokio reklamos ribojimo per vieną transliavimo valandą, užtat kitiems transliuotojams Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 10 dalies 5 punkte nustatytas reklamos, įskaitant teleparduotuvę, suminis laikas per vieną transliavimo valandą negali būti ilgesnis nei 12 minučių (t. y. 20 procentų). Bet kurio transliuotojo reklamos trukmė per dieną negali viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 3 dalis; Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 10 dalies 4 punktas); net jeigu LRT reklamos transliavimo laikas būtų sumažintas taip, kad reklamos laikas neviršytų 10 procentų transliavimo laiko (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis), padėtis iš esmės nepasikeistų, nes šiuo metu visi transliuotojai komercinę reklamą transliuoja mažiau nei 10 procentų dienos transliavimo laiko. Pareiškėjo teigimu, kiti LRT nustatyti reklamos draudimai transliuotojų pajamoms turi nedaug įtakos. 1.6. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nėra apibrėžta, kas (LRT transliuojamose programose) yra viešoji (visuomeninė) paslauga, todėl LRT gali neribotai plėtoti komercinę veiklą ir gauti mišrų – valstybinį ir komercinį – finansavimą. Bet komercinė reklama – tai ne viešoji paslauga. Todėl, pareiškėjo nuomone, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio, 15 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias LRT turi teisę transliuoti komercinę reklamą ir gauti už tai papildomų pajamų, negalima pateisinti tuo, esą LRT pajamos už reklamą – tai užmokestis už viešąją paslaugą. Toks mišrus LRT finansavimas, pareiškėjo manymu, neatitinka Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalių nuostatų. 1.7. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme LRT transliuojamos reklamos įkainiai nėra nustatyti, t. y. nėra nustatyta pareiga reklamos laiką parduoti tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jį parduoda komerciniai transliuotojai, negaunantys valstybinio finansavimo, kad ir šie turėtų galimybę veikti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip LRT. Be to, pareiškėjo nuomone, net jeigu kuriuo nors atveju pavyktų įrodyti, kad dėl finansavimo iš valstybės biudžeto teikiamų pranašumų LRT reklamos įkainiai yra mažesni negu komercinių transliuotojų, įrodyti nesąžiningos konkurencijos (kaip ji suprantama Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme) faktą dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme, Konkurencijos įstatyme ir Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo būtų problemiška. 1.8. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme yra įtvirtintas LRT nediferencijuoto finansavimo modelis, pagal kurį tarp valstybinio finansavimo ir LRT vykdomos veiklos nėra tiesioginio ryšio, nors LRT veikla apima ne tik viešųjų (visuomeninių) paslaugų teikimą. Pasak pareiškėjo, jo prašymo esmė – tai, ar nustatymas LRT, gaunančiai valstybinį finansavimą, teisės užsiimti ir komercine veikla, ir gauti papildomų pajamų iš komercinės reklamos neprieštarauja sąžiningos konkurencijos principams. 1.9. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme nėra pateikiama argumentų, kuriais būtų tiesiogiai grindžiama pozicija, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis (pareiškėjo ginčijama apimtimi) Konstitucijai prieštarauja ne tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, bet ir ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT finansuojama iš kitos komercinės, ūkinės veiklos, inter alia tokios komercinės veiklos, kuri vykdoma transliuojant ne komercinę, bet kitokią reklamą, taip pat kad šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (pareiškėjo ginčijama apimtimi) Konstitucijai prieštarauja ne tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, bet ir ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT savarankiškai vykdo kitą komercinę veiklą. 2. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims, grindžiamas šiais argumentais. 2.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalyje buvo nustatyta: „LRT turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis. LRT turi teisę turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas.“ Šio įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta: „LRT veikla nėra licencijuojama. Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu, skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija.“ 2.2. Radijo ir televizijos programų transliavimas yra susijęs su teise į atitinkamą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį). Įstatymais LRT yra suteikta privilegija, kurios neturi kiti televizijos ir radijo transliuotojai: ji turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis); LRT taryba nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas); kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti suteikiami ne konkurso būdu (Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjo nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygybės, ūkinės veiklos laisvės, sąžiningos konkurencijos principai, nes LRT, kurios taryba turi išimtinę teisę nustatyti kanalų, kuriais transliuojamos LRT radijo ir televizijos programos, skaičių, turi iš esmės neribotą galimybę didinti naudojamų kanalų skaičių bei savo dalį rinkoje ir šitaip neleisti į rinką įeiti naujiems komerciniams transliuotojams; pirmumo teisės gauti elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) suteikimas LRT paneigia konkurencijos galimybę, nes elektroninio ryšio kanalas (radijo dažnis) LRT, kuri, kaip minėta, šiuo kanalu (dažniu) vykdo komercinę veiklą, yra skiriamas ne konkurso būdu. 2.3. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje „programa“ apibrėžiama kaip „transliuotojo pateikiama laidų visuma“. Taigi programa nėra siejama su vienu televizijos kanalu, kuriuo ji transliuojama. Vadinasi, jeigu ta pati laidų visuma bus transliuojama keliais elektroninio ryšio kanalais (kanalų tinklais), ji vis tiek bus laikoma tik viena programa. Pareiškėjo nuomone, teisiškai itin ydinga tai, kad kanalų skaičių nustato LRT taryba, kuri yra LRT valdymo organas ir kurios veikla yra finansuojama iš LRT lėšų. LRT tarybai savo nuožiūra nustačius kanalų skaičių, iš valstybės biudžeto turės būti padengiamos visos – inter alia komercinės reklamos, loterijų, pramoginių laidų – siuntimo išlaidos. Tad LRT taryba, nustatydama, kiek kanalų turi panaudoti LRT, daro tiesioginę įtaką kitiems transliuotojams, nes pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) priklauso LRT. Todėl nepriklausomi transliuotojai gali pretenduoti tik į nuo LRT likusius naujai sukoordinuotus kanalus (radijo dažnius). Pareiškėjo nuomone, suteikimas LRT pirmumo teisės į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) ir siuntimo paslaugų per šiuos kanalus finansavimas iš valstybės biudžeto neatitinka ne tik Konstitucijos, bet ir ES teisės. 3. Pareiškėjo prašyme taip pat yra pateikiama informacija apie atitinkamų santykių teisinį reguliavimą kitose valstybėse, Lietuvos televizijos ir radijo transliuotojus, Lietuvos televizijos ir radijo reklamos rinką bei LRT veiklos faktinius aspektus. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų R. Šniukaitės (šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu – R. Bielskė) ir A Skaisčio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme ir Visuomenės informavimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai savo poziciją grindžia šiais argumentais. 1. R. Šniukaitės teigimu (remiantis inter alia ES teise), radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, yra keliami didesni reikalavimai nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms. Informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių reikalavimų, keliamų audiovizualinio visuomenės informavimo priemonėms, vykdymu. Svarbu, kad dėl visuomenės informavimo priemonių veiklos reglamentavimo, informacijos laisvės apribojimų nebūtų pažeistas demokratinės valstybės principas – pliuralizmas, kuris teisiškai yra garantuojamas, be kita ko, ir uždraudžiant visuomenės informavimo priemonių cenzūrą bei monopolizavimą. Valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius. LRT teisė užsiimti komercine veikla ir yra Konstitucijoje įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės garantas, kuris sudaro sąlygas įgyvendinti visuomeniniam transliuotojui nustatytą prievolę rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą. Pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovės, rengdama ir skelbdama laidas LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, laidose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, jose dalyvauti ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės. Pasak R. Šniukaitės, tai, kad teisės normos gali būti įgyvendinamos netinkamai ir toks įgyvendinimas gali pažeisti kitus teisės aktus (ir dėl to būtų pripažįstamas neteisėtu), neturėtų būti pagrindu pripažinti antikonstitucinėmis pačias teisės normas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės manymu, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nustatyta LRT teisė transliuoti dvi televizijos ir keturias radijo programas nėra neribota ir neatima galimybių privatiems transliuotojams įstatymų nustatyta tvarka įgyti licencijų, naudoti elektroninių ryšių išteklius ir vykdyti savo komercinę veiklą. 2. A. Skaisčio teigimu, LRT nėra televizijos ir (arba) radijo reklamos rinkos dalyvė, lygiavertė komerciniams transliuotojams. Jai taikomi reklamos transliavimo apribojimai, nustatyti ne tik Visuomenės informavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme, bet ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme. Be to, LRT galimybę būti lygiaverte transliuotojų reklamos rinkos dalyve riboja ir teisės aktais nustatyti LRT programų turinio reikalavimai. Įstatymuose nustatyta LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), kurios konstitucingumą šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas, yra grindžiama valstybės nuosavybės teise į šį turtą. Tai, kad pirmumo teisė naudotis valstybės turtu nustatyta ne privatiems asmenims, o valstybės įstaigai, suinteresuoto asmens – Seimo atstovo nuomone, turtinių santykių sureguliavimo atžvilgiu yra tinkamas sprendimas. Pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovo, radijo dažniai (kanalai) yra riboti elektroninių ryšių ištekliai; pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymą (Seimo priimtą ir įsigaliojusį jau po to, kai pareiškėjo prašymas buvo gautas Konstituciniame Teisme) juos valdo Ryšių reguliavimo tarnyba; jie yra valdomi pagal Nacionalinę radijo dažnių paskirstymo lentelę ir ja vadovaujantis Ryšių reguliavimo tarnybos tvirtinamą radijo dažnių (kanalų) naudojimo planą, taip pat radijo ryšio plėtros planus. A. Skaisčio teigimu, nustatyta LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) nėra neribota. Ji reiškia tik tai, kad LRT be konkurso, pirmumo tvarka, tačiau pagal įstatymus gali gauti leidimus, šiam transliuotojui suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios kitiems transliuotojams yra suteikiamos išduodant licencijas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo nuomone, nustačius LRT pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) konstitucinis visų asmenų lygybės principas nėra pažeistas, nes šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkės I. Šiaulienės, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko J. Liongino, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo P. Auštrevičiaus, Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktoriaus K. Virkečio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Teisės ir teisėtvarkos departamento direktorės V. Baliūnienės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Europos Sąjungos teisės įgyvendinimo koordinavimo ir priežiūros departamento direktoriaus A. Stančiko, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro Z. Balčyčio, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos finansų viceministro J. Simonavičiaus, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos sekretoriaus G. Rainio, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko J. Liniausko, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinio direktoriaus K. Petrauskio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros docento E. Šileikio, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros vedėjo docento A Miškinio, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros lektoriaus V. Novikevičiaus, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjo prof. V Pakalniškio, Kauno technologijos universiteto Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto dekano prof. B. Dekerio ir šio fakulteto Elektroninių ir matavimo sistemų katedros vedėjo docento V. Knyvos, Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidento R. Šimašiaus rašytiniai paaiškinimai. V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas advokatas V Barkauskas pakartojo ir išplėtojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus. 1.1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas inter alia paaiškino, kad pareiškėjas neneigia visuomeninio transliuotojo reikalingumo, tačiau mano, kad visuomeninio transliuotojo valstybinio finansavimo sąlygos turi būti apibrėžtos kur kas konkrečiau, turi būti užtikrintas LRT finansavimo skaidrumas. Yra galimas ir funkcinis (programinis) visuomenei LRT teikiamų paslaugų finansavimo modelis, kai valstybė (atitinkamos įgaliotos institucijos) skelbia konkursus tam tikroms viešosioms (visuomeninėms) paslaugoms teikti. Radijo ir televizijos reklamos srityje transliuotojų komercinės pajamos ir valstybės biudžeto asignavimai turi būti atskirti. Todėl, advokato V. Barkausko manymu, yra svarstytinas vadinamojo abonentinio mokesčio, iš kurio būtų finansuojama LRT veikla, įvedimas. 1.2. Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo teigimu, finansuojant LRT nėra laikomasi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytų valstybės pagalbos visuomeniniam transliuotojui teikimo sąlygų, kuriomis valstybės pagalba teikiant atitinkamas viešąsias (visuomenines) paslaugas apskritai yra leistina. 1.3. Pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo, viena iš pagrindinių šioje konstitucinės justicijos byloje keliamos LRT transliuojamos komercinės reklamos problemos priežasčių yra neaiškus visuomeninio transliuotojo misijos apibrėžimas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme. Aukšti LRT reitingai liudija, kad LRT orientuojasi ne į kultūrines, šviečiamąsias laidas, bet į laidas, galinčias pritraukti kuo daugiau komercinės reklamos, iš kurios gaunamos komercinės pajamos. Be to, pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo teigimu, iš šių pajamų yra finansuojama ir LRT taryba, dėl to ji negali būti nepriklausoma LRT priežiūros institucija. 1.4. Advokato V Barkausko teigimu, ginčijamas teisinis reguliavimas (ir tas, kuris skirtas LRT transliuojamai komercinei reklamai, ir tas, kuris skirtas LRT pirmumo teisei į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius)) buvo pakeistas, tačiau ir tuomet teisinio reguliavimo esmė nepakito. Todėl, jo nuomone, nėra pagrindo nutraukti šią konstitucinės justicijos bylą. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai R. Bielskė ir A. Skaistys iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. 3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai: Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos prezidentas P. E. Kovas, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos pirmininkas R. Pakalnis, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius K. Petrauskis, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Finansų ir ekonomikos departamento direktorė E. Gudelytė. 4. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai: Lietuvos radijo ir televizijos komisijos administracijos direktorius N. Maliukevičius, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos Strategijos departamento direktorė D. Korsakaitė, šios tarnybos Radijo ryšio departamento direktoriaus pavaduotojas A. Čėsna. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar: – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims. 2. Pareiškėjo prašyme nurodoma, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatos, „nebent būtų nurodyta kitaip“, tačiau nuorodų į kitas šio įstatymo (jo straipsnių, dalių) redakcijas prašyme nėra. Pareiškėjo prašyme nėra tiesiogiai nurodyta, kurios redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijai jis ginčija. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo prašymo padavimo Konstituciniam Teismui metu Visuomenės informavimo įstatymas buvo išdėstytas 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), jo 31 straipsnis buvo išdėstytas 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija. 3. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar: – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims. II 1. Seimas 1996 m. spalio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą, kuris (išskyrus 16 straipsnyje nurodytą išimtį) įsigaliojo 1996 m. spalio 23 d. 2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (1996 m. spalio 8 d. redakcija) buvo keičiamas ir papildomas: Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4, 8, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 1996 m. gruodžio 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 1997 m. rugsėjo 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymu. 3. Seimas 2000 m. birželio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris (išskyrus 2 straipsnyje nurodytas išimtis) įsigaliojo 2000 m. liepos 19 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (1996 m. spalio 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d.“ Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) formuluotė „finansavimo tvarka“ nebuvo vartojama; ji nebuvo vartojama ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), išskyrus minėtą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) teksto matyti, kad ši formuluotė apima šio įstatymo nuostatas, išdėstytas: – 15 straipsnio 1 dalyje, kurioje, kaip minėta, buvo nustatyta: „LRT finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos. Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“; – 6 straipsnio 4 dalyje, kurioje, kaip minėta, buvo nustatyta: „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko.“ Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje ir 6 straipsnio 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant viso šiame įstatyme, taip pat kituose tuo metu galiojusiuose įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, jog tam, kad LRT būtų finansuojama iš kurio nors Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto šaltinio, išskyrus valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (paprastai vadinamą „abonentiniu mokesčiu“), nereikėjo nustatyti atskiros finansavimo tvarkos. Tuo tarpu minėta valstybės rinkliava Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įsigaliojimo metu nebuvo nustatyta jokiais įstatymais. Paminėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje (kuri Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įsigaliojimo metu buvo išdėstyta 2000 m. kovo 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenės paslaugas dydis nustatomas remiantis įstatymu“. Atsižvelgiant į tai, formuluotė „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą“ aiškintina kaip apimanti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriose numatyta valstybės rinkliava už LRT teikiamas visuomenei transliavimo paslaugas. Vadinasi, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies nuostata „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d.“ aiškintina kaip reiškianti, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatos „LRT finansuojama iš <...> pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas“ ir „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“, taip pat 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko“ turėjo būti pradėtos taikyti 2001 m. sausio 1 d. Kitos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatos turėjo būti taikomos nuo 2000 m. liepos 19 d., kai įsigaliojo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija). Kartu konstatuotina, kad tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įsipareigojo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį) – jis turėjo tai padaryti įstatymu, kurio įsigaliojimo data negalėjo būti vėlesnė negu 2001 m. sausio 1 d., nebent pats Seimas nuspręstų kitaip ir tai nustatytų įstatymu. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnyje nustatyta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatų „LRT finansuojama iš <...> pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas“ ir „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“, taip pat 6 straipsnio 4 dalies (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatos „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko“ taikymo pradžios data buvo atidedama. Tai buvo daroma: Seimo 2000 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d.“; Seimo 2001 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2000 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.“; Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2004 m. sausio 1 d.“; Seimo 2003 m. gruodžio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d.“; Seimo 2004 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2006 m. sausio 1 d.“ Dar vėliau Seimas suvis atsisakė įsipareigojimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį). Šiame kontekste paminėtina, kad Seimas 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. gruodžio 31 d.; jo 1 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) jau nebuvo nuostatų, kuriose būtų numatyta valstybės rinkliava už LRT visuomenei teikiamas transliavimo paslaugas (vadinamasis abonentinis mokestis) ar kokia nors kita rinkliava, mokama LRT veiklai finansuoti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės – tikslios, turi būti užtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Priešingu atveju teisės subjektams būtų pasunkintos galimybės žinoti, ko iš jų reikalauja teisė (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad toks teisinio teksto dėstymas, kai įstatyme nėra konkrečiai nurodoma, kurių tam tikro įstatymo straipsnių (jų dalių) taikymo pradžios data (paprastai įstatymuose vadinama „įsigaliojimo data“) yra atidedama (nustatoma vėlesnė negu kitų atitinkamo įstatymo straipsnių (jų dalių)), nukrypsta nuo minėtų teisinės valstybės principo reikalavimų ir yra ydingas. Šiuo atžvilgiu kaip ydingas vertintinas ir teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija), taip pat teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. gruodžio 23 d., 2001 m. gruodžio 21 d., 2002 m. gruodžio 10 d., 2003 m. gruodžio 11 d., 2004 m. gruodžio 22 d. redakcijos). Paminėtina ir tai, kad nors, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Seimas 2005 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymu suvis atsisakė įsipareigojimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį), Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalis (2004 m. gruodžio 22 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2006 m. sausio 1 d.“, formaliai nėra panaikinta ar pakeista, nors iš tikrųjų ji jau negali reguliuoti ir nebereguliuoja jokių santykių. 4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo apibrėžta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos misija (paskirtis), įtvirtinti jos veiklos principai (inter alia LRT nepriklausomumas) ir reikalavimai jai, nustatytos LRT teisės ir pareigos, veiklos garantijos, valdymo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka. 4.1. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad LRT yra Seimo įsteigto Lietuvos radijo ir televizijos teisių ir pareigų perėmėja, kad negali būti jokių kitų LRT dalininkų, taip pat kad LRT visuotinio susirinkimo funkcijos pavedamos LRT tarybai. 4.2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo apibrėžta LRT misija: LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą (3 straipsnio 1 dalis). 4.3. Ši LRT misija suponuoja tam tikrus LRT veiklos principus ir reikalavimus LRT programų turiniui, kai kurie jų buvo eksplicitiškai įtvirtinti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija). LRT savo misiją turėjo įgyvendinti pirmenybę teikdama nacionalinei kultūrai, taip pat informacinėms, pasaulio kultūros, publicistikos, analizės, pažintinėms, šviečiamosioms, meno laidoms, o masinę kultūrą atspindėdama apžvalginio, pažintinio, analitinio pobūdžio laidose (4 straipsnio 2 dalis). Taip pat buvo nustatyta, kad LRT, rengdama ir skelbdama laidas, turėjo vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, sudaryti sąlygas laidose atsispindėti įvairioms pažiūroms ir įsitikinimams, jose dalyvauti ir reikšti savo pažiūras įvairių įsitikinimų žmonėms, užtikrinti, kad laidose būtų gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės, nenusižengiama moralės ir etikos principams (3 straipsnio 1 dalis). 4.4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyti ir kiti reikalavimai LRT programoms -jų struktūrai, turiniui, trukmei, kaip antai: turėjo būti užtikrinta, kad daugiau kaip pusę LRT programų sudarytų Europos ir Lietuvos autorių garso ir vaizdo (audiovizualiniai) kūriniai, taip pat kad ne mažiau kaip 10 procentų LRT programų sudarytų nepriklausomų kūrėjų (radijo ir televizijos laidas kuriančių fizinių ar juridinių asmenų, nepavaldžių LRT ir nesusijusių su ja turtiniais santykiais ar jungtine veikla) garso ir vaizdo (audiovizualiniai) kūriniai, sukurti ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus (4 straipsnio 3 dalis); turėjo būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, taip pat tai, kad laidos būtų orientuotos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms, tai, kad programose nebūtų leidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms, ir tai, kad LRT informacinėse laidose, komentaruose pateikiama informacija būtų subalansuota, atspindinti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios būtų autorizuotos, patikrintos ir išsamios (4 straipsnio 1 dalis); turėjo būti užtikrinta minimali LRT programų transliavimo trukmė: televizijos: darbo dienomis – 12 valandų per parą, savaitgaliais ir švenčių dienomis – 16 valandų per parą (4 straipsnio 4 dalies 1 punktas); radijo: pirmosios programos – 24 valandos per parą, antrosios programos – 18 valandų per parą, trečiosios – 12 valandų per parą (4 straipsnio 4 dalies 2 punktas). 4.5. Kad LRT galėtų deramai vykdyti savo misiją, apibrėžtą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija), jai šiame įstatyme buvo nustatytos įvairios teisės ir pareigos, inter alia: leidybos teisė (5 straipsnio 2 dalis); teisė nemokamai įrašinėti ir transliuoti Seimo bei Vyriausybės posėdžius, iškilmingus valstybės aktus ir disponuoti įrašais savo nuožiūra (5 straipsnio 2 dalis); teisė teikti teleteksto paslaugas (5 straipsnio 3 dalis); teisė laisvai parengti ne ilgesnes kaip 90 sekundžių trukmės informacinio pobūdžio laidas apie visuomenei reikšmingus Lietuvos ir kitų šalių politikos ar kitokius įvykius, kultūros, sporto ar kitus renginius, apie kuriuos pateikti informaciją visuomenei kiti transliuotojai yra įsigiję išimtinę teisę (5 straipsnio 3 dalis); teisė rengti konkursus, festivalius, konferencijas, seminarus, įkurti meno kolektyvus, nustatyti tiesioginius ryšius su užsienio organizacijomis ir kompanijomis, dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje, organizuoti radijo ir televizijos laidas užsieniui, susitarimų pagrindu retransliuoti užsienio radijo ir televizijos programas, steigti filialus, korespondentų punktus, leisti informacinius leidinius apie savo veiklą (5 straipsnio 4 dalis); pareiga suteikti laiką Respublikos Prezidentui kalbėti šalies vidaus ir užsienio politikos klausimais Prezidento įstatymo nustatyta tvarka, pareiga Seimo ar Vyriausybės prašymu pagal galimybes kuo greičiau suteikti laiką oficialiems Seimo ar Vyriausybės pranešimams, taip pat teisė leisti kalbėti opozicijos atstovui (5 straipsnio 6 dalis); pareiga Lietuvos tradicinėms ir valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms suteikti laiką transliuoti religines apeigas dvišaliuose susitarimuose numatytomis sąlygomis ir tvarka (5 straipsnio 7 dalis); pareiga suteikti laiką rinkimų metu kandidatams į Respublikos Prezidentus, politinėms partijoms ir jų kandidatams į Seimo ar savivaldybių tarybų narius Prezidento rinkimų, Seimo rinkimų ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka (5 straipsnio 8 dalis); pareiga sudaryti sąlygas darbuotojams kelti kvalifikaciją (5 straipsnio 9 dalis); pareiga, streikuojant LRT darbuotojams, užtikrinti klausytojams ir žiūrovams LRT tarybos nustatytą informacijos minimumą (8 straipsnio 1 dalis); pareiga gaivalinių nelaimių, epidemijų, nepaprastosios ar karo padėties atveju skelbti Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Generalinės prokuratūros oficialius pranešimus (8 straipsnio 2 dalis). 4.6. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo įtvirtinta galimybė LRT programose transliuoti reklamą įstatymų nustatyta tvarka (6 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal šį įstatymą LRT turėjo teisę transliuoti ir komercinę reklamą. Kartu buvo ribojama reklamos (komercinės taip pat) trukmė LRT programose: reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturėjo viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 3 dalis), o didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, LRT tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai turėjo būti mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 4 dalis). Taip pat buvo nustatytas draudimas LRT įtraukti reklamos intarpus į trumpesnių kaip 45 minučių kino filmų transliaciją (6 straipsnio 6 dalis). Be to, reklama LRT programose buvo draudžiama: valstybės paskelbtomis gedulo dienomis (6 straipsnio 2 dalies 1 punktas); transliuojant valstybinės reikšmės renginius (6 straipsnio 2 dalies 2 punktas); vaikams skirtose laidose (6 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Buvo neleidžiama transliuoti komercinės reklamos LRT informacinėse ir švietimo programose ar laidose (6 straipsnio 5 dalis). Buvo draudžiama LRT transliuoti teleparduotuvės skelbimus (6 straipsnio 7 dalis). 4.7. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatytos LRT veiklos garantijos, inter alia: LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis, taip pat teisė turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas (5 straipsnio 5 dalis); draudimas LRT naudojamuose kanaluose veikti kitoms radijo ir televizijos stotims be LRT tarybos leidimo (5 straipsnio 10 dalis); LRT finansavimas iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos (15 straipsnio 1 dalis); LRT savarankiškumas vykdant komercinę, ūkinę, leidybos veiklą (15 straipsnio 2 dalis); LRT skiriamų lėšų nurodymas atskira eilute Lietuvos Respublikos valstybės biudžete (lėšos už LRT programų siuntimą skiriamos iš valstybės biudžeto, o jų suma nurodoma atskiroje valstybės biudžeto įstatymo eilutėje) (15 straipsnio 3 dalis); draudimas LRT taikyti bankrotą (15 straipsnio 4 dalis). 4.8. Ypač pabrėžtina, kad, siekiant užtikrinti LRT nepriklausomumą nuo valdžios institucijų (jų pareigūnų), kitų asmenų kišimosi į LRT veiklą (dėl kurio būtų sunkiau deramai vykdyti LRT misiją, apibrėžtą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija)), LRT laidų objektyvumą, nešališkumą, buvo įtvirtintas toks LRT valdymo modelis, kur itin svarbus vaidmuo tenka LRT tarybai; taip pat buvo numatytos LRT generalinio direktoriaus, vadovaujančio LRT administracijai, ir LRT administracinės komisijos, steigiamos LRT ūkinės ir finansinės veiklos klausimams svarstyti, funkcijos bei įgaliojimai. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje LRT taryba, taip pat ir administracija, buvo apibūdintos kaip „LRT valdymo organai“. 4.8.1. LRT taryba turėjo būti sudaroma Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio (kuris Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įsigaliojimo metu buvo išdėstytas 2000 m. kovo 28 d. redakcija) nustatyta tvarka šešeriems metams iš 12 asmenų – visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų: pirmajai LRT tarybos kadencijai 4 narius šešeriems metams skyrė Respublikos Prezidentas, 4 narius ketveriems metams skyrė Seimas (2 nariai turėjo būti skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų), dar 4 narius (po vieną) dvejiems metams delegavo Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos vyskupų konferencija; pasibaigus LRT tarybos nario įgaliojimų laikui, jį paskyrusi ar delegavusi institucija (organizacija) naują narį turėjo skirti šešeriems metams, o LRT tarybos sudėtį turėjo tvirtinti Seimas (5 dalis). Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą (2000 m. birželio 29 d. redakcija) LRT taryba turėjo priimti svarbiausius sprendimus dėl LRT veiklos. Antai ji turėjo: formuoti LRT programų valstybinę strategiją (10 straipsnio 1 dalies 1 punktas); formuoti LRT programų mastus ir struktūrą, kasmet tvirtinti LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus (10 straipsnio 1 dalies 2 punktas); nustatyti kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti (10 straipsnio 1 dalies 3 punktas); tvirtinti LRT įstatus (10 straipsnio 1 dalies 4 punktas); prižiūrėti, kaip įgyvendinami LRT uždaviniai ir laikomasi teisės aktuose transliuotojams keliamų reikalavimų (10 straipsnio 1 dalies 5 punktas); svarstyti ir tvirtinti LRT veiklos perspektyvinius ir kasmetinius planus (10 straipsnio 1 dalies 6 punktas); tvirtinti LRT administracijos teikiamas LRT metines pajamų ir išlaidų sąmatas bei jų vykdymo ataskaitas (10 straipsnio 1 dalies 7 punktas); svarstyti ir tvirtinti metines LRT veiklos ataskaitas (10 straipsnio 1 dalies 8 punktas); tvirtinti LRT kūrybinių darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, taip pat darbuotojų, priimamų viešo konkurso tvarka, pareigybes (10 straipsnio 1 dalies 9 punktas); tvirtinti konkursų LRT laidoms rengti rezultatus (10 straipsnio 1 dalies 10 punktas); steigti LRT ūkinės ir finansinės veiklos klausimams svarstyti LRT administracinę komisiją (10 straipsnio 1 dalies 11 punktas), tvirtinti jos nuostatus (10 straipsnio 1 dalies 12 punktas) bei skirti jos narius (10 straipsnio 1 dalies 13 punktas); nustatyti konkurso LRT generalinio direktoriaus pareigoms tvarką (10 straipsnio 1 dalies 14 punktas), ne vėliau kaip per 15 dienų po LRT tarybos pirmininko išrinkimo skelbti konkursą LRT generalinio direktoriaus pareigoms (10 straipsnio 1 dalies 15 punktas); viešo konkurso būdu 5 metams skirti generalinį direktorių bei nustatyti jo atlyginimą (10 straipsnio 1 dalies 16 punktas), – LRT generaliniu direktoriumi negalėjo būti LRT tarybos narys (10 straipsnio 2 dalis); nustatyti LRT generalinio direktoriaus pavaduotojų skaičių (10 straipsnio 1 dalies 17 punktas) ir LRT generalinio direktoriaus teikimu skirti bei atleisti jo pavaduotojus (10 straipsnio 1 dalies 18 punktas). Buvo nustatyta ir tai, kad LRT taryba turi teisę siųsti savo atstovus į LRT administracijos bei LRT administracinės komisijos posėdžius, taip pat gauti iš LRT administracijos, LRT administracinės komisijos, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informaciją, būtiną savo funkcijoms atlikti (10 straipsnio 5 dalis). Minėta, kad LRT taryba taip pat galėjo leisti arba neleisti LRT naudojamuose kanaluose veikti kitoms radijo ir televizijos stotims (5 straipsnio 10 dalis). Buvo nustatyta, kad LRT tarybos nutarimai LRT yra privalomi (10 straipsnio 3 dalis); jeigu LRT generalinis direktorius nesutiko su LRT tarybos nutarimu, jis galėjo kreiptis į LRT tarybą su motyvuotu prašymu persvarstyti nutarimą (išskyrus nustatytą išimtį), o ši privalėjo ne vėliau kaip per 10 dienų svarstyti tokį prašymą ir, jeigu už tą patį nutarimą pakartotinai balsuotų daugiau kaip pusė LRT tarybos narių, LRT generalinis direktorius nutarimą privalėjo vykdyti (10 straipsnio 4 dalis). Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo įtvirtinta, kad LRT tarybos veikla yra vieša (kartu buvo palikta galimybė rengti ir uždarus posėdžius); LRT taryba kasmet spaudoje turėjo paskelbti metinę veiklos ataskaitą, o jos pirmininkas kartą per metus už LRT veiklą turėjo atsiskaityti Seimo plenariniame posėdyje (10 straipsnio 6 dalis). 4.8.2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyti reikalavimai ir draudimai LRT tarybos nariams, generaliniam direktoriui, LRT administracinės komisijos nariams: LRT tarybos nariais negalėjo būti Seimo, Vyriausybės, Radijo ir televizijos komisijos nariai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis radijo ir televizijos stotyse, įskaitant LRT, taip pat radijo ir televizijos stočių savininkai ir bendrasavininkiai (9 straipsnio 1 dalis); jeigu asmuo, patvirtintas LRT generaliniu direktoriumi, buvo politinės partijos ar politinės organizacijos narys, jis privalėjo sustabdyti savo narystę šioje organizacijoje darbo generaliniu direktoriumi laikotarpiui (12 straipsnio 3 dalis); LRT administracinės komisijos nariais negalėjo būti Seimo, Vyriausybės nari …