Byla Nr. 30/03 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 5 DALIES, 6 STRAIPSNIO 1, 3, 4 DALIŲ (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA), 10 STRAIPSNIO (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 1 DALIES, 15 STRAIPSNIO (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 1, 2 DALIŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO 31 STRAIPSNIO (2000 M. RUGPJŪČIO 29 D. REDAKCIJA) 4 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2006 m. gruodžio 21 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui advokatui Vygantui Barkauskui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Rasai Bielskei, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėjui Audriui Skaisčiui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. gruodžio 5, 6 d. išnagrinėjo bylą Nr. 30/03 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Gintauto Babravičiaus, Jono Jučo, Audriaus Klišonio, Artūro Meliano, Kęstučio Glavecko, Algio Kašėtos, Sauliaus Lapėno, Dalios Teišerskytės, Raimondo Šukio, Algimanto Matulevičiaus, Gintaro Šileikio, Virginijaus Martišausko, Romano Algimanto Sedlicko, Rimvydo Vaštako, Jono Čekuolio, Egidijaus Skarbaliaus, Eimundo Savicko, Prano Vilko, Eugenijaus Maldeikio, Jono Liongino, Vlado Žalnerausko, Dailio Alfonso Barakausko, Jono Čiulevičiaus, Vytauto Kvietkausko, Alvydo Sadecko, Nijolės Steiblienės, Gintaro Steponavičiaus, Algirdo Griciaus, Juozo Matulevičiaus, Valerijaus Tretjakovo, Sergejaus Dmitrijevo, Henriko Žukausko, Juliaus Veselkos, Rolando Pavilionio, Algirdo Kunčino, Algimanto Salamakino, Algirdo Butkevičiaus, Petro Gražulio, Eligijaus Masiulio, Klemenso Rimšelio, Armino Lydekos, Aleksanderio Poplavskio, Kazimiros Danutės Prunskienės, Janės Narvilienės, Kazio J. Bobelio, Stanislovo Buškevičiaus, Egidijaus Klumbio, Antano Bauros, Gintaro Didžioko, Ramūno Karbauskio, Vytauto Šustausko, Gedimino Vagnoriaus, Rimo Valčiuko, Vasilijaus Fiodorovo, Eduardo Šablinsko, Algimanto Valentino Indriūno, prašymą ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar: – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (toliau – ir LRT) finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims. II 1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims, grindžiamas šiais argumentais. 1.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyta: „Reklama LRT programose transliuojama įstatymų nustatyta tvarka“; 3 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija): „Reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturi viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko“; 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija): „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko.“ Šio įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „LRT finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos. Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“; 2 dalyje: „LRT savarankiškai vykdo komercinę, ūkinę, leidybos veiklą.“ 1.2. Pareiškėjo manymu, komercinė reklama iškreipia LRT, kaip visuomeninio transliuotojo, veiklą ir trukdo įgyvendinti LRT tikslus bei uždavinius. Vienam ūkio subjektui teikiama valstybės pagalba, kai kiti subjektai tokią pat veiklą vykdo ir negauna valstybės pagalbos, yra konstituciškai nepateisinama. Pareiškėjo teigimu, LRT, kaip valstybės įsteigtos viešosios ne pelno institucijos, statuso neatitinka tai, kad pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą LRT gali savarankiškai užsiimti ir ūkine, komercine veikla, kuria siekiama pelno. 1.3. LRT veiklos principai iš esmės nesiskiria nuo bendrųjų žiniasklaidos principų, jai taikomi beveik tie patys reikalavimai kaip ir komerciniams transliuotojams. Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį „LRT programose pirmenybė teikiama nacionalinei kultūrai, taip pat informacinėms, pasaulio kultūros, publicistikos, analizės, pažintinėms, šviečiamosioms, meno laidoms“, „masinė kultūra atspindima apžvalginio, pažintinio, analitinio pobūdžio laidose“. Pareiškėjo nuomone, toks visuomeninio transliuotojo paskirties apibrėžimas yra neaiškus, nes nenustatyta, kokioms LRT laidoms turi būti teikiama pirmenybės teisė: ji teiktina tiek „nacionalinei kultūrai“, tiek informacinėms, publicistikos, šviečiamosioms ir pan. laidoms. Bet tai, kad LRT transliuoja informacines, publicistikos, šviečiamąsias ir pan. laidas, dar nėra pagrindas skirti LRT valstybės biudžeto lėšas, nes tokias (kartais geresnes) laidas transliuoja ir komerciniai radijo ir televizijos transliuotojai. Pareiškėjo teigimu, Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) valstybės pagalba yra pateisinama tik kultūros ir paveldo apsaugos srityje. Informacinės ir šviečiamosios laidos per se šiai sričiai nėra priskiriamos. Valstybės pagalba informacinėms, šviečiamosioms, kitoms laidoms gali būti pateisinama ir sąžiningos konkurencijos taisyklės gali būti netaikomos tiek, kiek tokios pagalbos ne teikimas trukdytų puoselėti kultūrą, jeigu įstatymų leidėjas pasirenka platesnį visuomeninės misijos apibrėžimą ir jeigu tai nekenkia ES bendrosios rinkos interesams. Kita vertus, kad visuomeninis transliuotojas galėtų vykdyti savo misiją (tiek, kiek ji nėra apibrėžta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme), reikia įvairių laidų, skirtų įvairiai auditorijai. 1.4. Valstybės pagalba LRT yra reikalinga tiek, kiek valstybės finansuojama LRT veikla atitinka interesą plėtoti nacionalinę kultūrą – tą misiją, kurios paprastai nevykdo komerciniai transliuotojai; kitokia valstybės pagalba LRT yra galima tik tiek, kiek ji iš tikrųjų yra būtina ir kiek ji nekenkia transliuotojų rinkos plėtimui nacionaliniu mastu, taip pat ES lygiu. Pareiškėjo manymu, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas neužkerta kelio valstybės pagalbos, teikiamos LRT, kaip nacionaliniam transliuotojui, tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai panaudoti ir komercinei LRT veiklai plėtoti. Pirmenybės nacionalinei kultūrai principą paaukojus LRT komerciniams interesams, šio principo įgyvendinimui LRT programose iškyla sunkumų. Juos lemia ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme įtvirtintas LRT valdymo modelis, pagal kurį LRT taryba turi teisę formuoti LRT programų valstybinę strategiją (10 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nustatyti programų mastus ir struktūrą, kasmet tvirtinti LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus (10 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pati prižiūrėti, kaip yra įgyvendinami LRT uždaviniai ir laikomasi teisės aktuose transliuotojams keliamų reikalavimų (10 straipsnio 1 dalies 5 punktas), svarstyti ir tvirtinti metines LRT veiklos ataskaitas (10 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį LRT taryba yra LRT valdymo organas; ji finansuojama iš LRT lėšų (9 straipsnio 13 dalis). Taigi, pareiškėjo teigimu, LRT taryba, kuri yra tiesiogiai susijusi su LRT ūkiniais ir komerciniais interesais, nėra nepriklausoma priežiūros institucija. 1.5. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu LRT leistinos teikti komercinės reklamos laikas yra per mažai ribojamas. Be to, šiame įstatyme LRT transliuojamai komercinei reklamai nustatytos sąlygos ne tik nėra blogesnės nei tos, kurios nustatytos privatiems (komerciniams) transliuotojams, -LRT programose transliuojamos komercinės reklamos maksimalios apimtys ribojamos netgi mažiau negu komercinių transliuotojų, negaunančių valstybės pagalbos, programose. Antai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nėra nustatyta jokio reklamos ribojimo per vieną transliavimo valandą, užtat kitiems transliuotojams Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 10 dalies 5 punkte nustatytas reklamos, įskaitant teleparduotuvę, suminis laikas per vieną transliavimo valandą negali būti ilgesnis nei 12 minučių (t. y. 20 procentų). Bet kurio transliuotojo reklamos trukmė per dieną negali viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 3 dalis; Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 10 dalies 4 punktas); net jeigu LRT reklamos transliavimo laikas būtų sumažintas taip, kad reklamos laikas neviršytų 10 procentų transliavimo laiko (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis), padėtis iš esmės nepasikeistų, nes šiuo metu visi transliuotojai komercinę reklamą transliuoja mažiau nei 10 procentų dienos transliavimo laiko. Pareiškėjo teigimu, kiti LRT nustatyti reklamos draudimai transliuotojų pajamoms turi nedaug įtakos. 1.6. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nėra apibrėžta, kas (LRT transliuojamose programose) yra viešoji (visuomeninė) paslauga, todėl LRT gali neribotai plėtoti komercinę veiklą ir gauti mišrų – valstybinį ir komercinį – finansavimą. Bet komercinė reklama – tai ne viešoji paslauga. Todėl, pareiškėjo nuomone, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio, 15 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias LRT turi teisę transliuoti komercinę reklamą ir gauti už tai papildomų pajamų, negalima pateisinti tuo, esą LRT pajamos už reklamą – tai užmokestis už viešąją paslaugą. Toks mišrus LRT finansavimas, pareiškėjo manymu, neatitinka Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalių nuostatų. 1.7. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme LRT transliuojamos reklamos įkainiai nėra nustatyti, t. y. nėra nustatyta pareiga reklamos laiką parduoti tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jį parduoda komerciniai transliuotojai, negaunantys valstybinio finansavimo, kad ir šie turėtų galimybę veikti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip LRT. Be to, pareiškėjo nuomone, net jeigu kuriuo nors atveju pavyktų įrodyti, kad dėl finansavimo iš valstybės biudžeto teikiamų pranašumų LRT reklamos įkainiai yra mažesni negu komercinių transliuotojų, įrodyti nesąžiningos konkurencijos (kaip ji suprantama Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme) faktą dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme, Konkurencijos įstatyme ir Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo būtų problemiška. 1.8. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme yra įtvirtintas LRT nediferencijuoto finansavimo modelis, pagal kurį tarp valstybinio finansavimo ir LRT vykdomos veiklos nėra tiesioginio ryšio, nors LRT veikla apima ne tik viešųjų (visuomeninių) paslaugų teikimą. Pasak pareiškėjo, jo prašymo esmė – tai, ar nustatymas LRT, gaunančiai valstybinį finansavimą, teisės užsiimti ir komercine veikla, ir gauti papildomų pajamų iš komercinės reklamos neprieštarauja sąžiningos konkurencijos principams. 1.9. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme nėra pateikiama argumentų, kuriais būtų tiesiogiai grindžiama pozicija, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis (pareiškėjo ginčijama apimtimi) Konstitucijai prieštarauja ne tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, bet ir ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT finansuojama iš kitos komercinės, ūkinės veiklos, inter alia tokios komercinės veiklos, kuri vykdoma transliuojant ne komercinę, bet kitokią reklamą, taip pat kad šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (pareiškėjo ginčijama apimtimi) Konstitucijai prieštarauja ne tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, bet ir ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT savarankiškai vykdo kitą komercinę veiklą. 2. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims, grindžiamas šiais argumentais. 2.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalyje buvo nustatyta: „LRT turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis. LRT turi teisę turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas.“ Šio įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta: „LRT veikla nėra licencijuojama. Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu, skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija.“ 2.2. Radijo ir televizijos programų transliavimas yra susijęs su teise į atitinkamą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį). Įstatymais LRT yra suteikta privilegija, kurios neturi kiti televizijos ir radijo transliuotojai: ji turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis); LRT taryba nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas); kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti suteikiami ne konkurso būdu (Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjo nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygybės, ūkinės veiklos laisvės, sąžiningos konkurencijos principai, nes LRT, kurios taryba turi išimtinę teisę nustatyti kanalų, kuriais transliuojamos LRT radijo ir televizijos programos, skaičių, turi iš esmės neribotą galimybę didinti naudojamų kanalų skaičių bei savo dalį rinkoje ir šitaip neleisti į rinką įeiti naujiems komerciniams transliuotojams; pirmumo teisės gauti elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) suteikimas LRT paneigia konkurencijos galimybę, nes elektroninio ryšio kanalas (radijo dažnis) LRT, kuri, kaip minėta, šiuo kanalu (dažniu) vykdo komercinę veiklą, yra skiriamas ne konkurso būdu. 2.3. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje „programa“ apibrėžiama kaip „transliuotojo pateikiama laidų visuma“. Taigi programa nėra siejama su vienu televizijos kanalu, kuriuo ji transliuojama. Vadinasi, jeigu ta pati laidų visuma bus transliuojama keliais elektroninio ryšio kanalais (kanalų tinklais), ji vis tiek bus laikoma tik viena programa. Pareiškėjo nuomone, teisiškai itin ydinga tai, kad kanalų skaičių nustato LRT taryba, kuri yra LRT valdymo organas ir kurios veikla yra finansuojama iš LRT lėšų. LRT tarybai savo nuožiūra nustačius kanalų skaičių, iš valstybės biudžeto turės būti padengiamos visos – inter alia komercinės reklamos, loterijų, pramoginių laidų – siuntimo išlaidos. Tad LRT taryba, nustatydama, kiek kanalų turi panaudoti LRT, daro tiesioginę įtaką kitiems transliuotojams, nes pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) priklauso LRT. Todėl nepriklausomi transliuotojai gali pretenduoti tik į nuo LRT likusius naujai sukoordinuotus kanalus (radijo dažnius). Pareiškėjo nuomone, suteikimas LRT pirmumo teisės į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) ir siuntimo paslaugų per šiuos kanalus finansavimas iš valstybės biudžeto neatitinka ne tik Konstitucijos, bet ir ES teisės. 3. Pareiškėjo prašyme taip pat yra pateikiama informacija apie atitinkamų santykių teisinį reguliavimą kitose valstybėse, Lietuvos televizijos ir radijo transliuotojus, Lietuvos televizijos ir radijo reklamos rinką bei LRT veiklos faktinius aspektus. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų R. Šniukaitės (šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu – R. Bielskė) ir A Skaisčio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme ir Visuomenės informavimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai savo poziciją grindžia šiais argumentais. 1. R. Šniukaitės teigimu (remiantis inter alia ES teise), radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, yra keliami didesni reikalavimai nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms. Informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių reikalavimų, keliamų audiovizualinio visuomenės informavimo priemonėms, vykdymu. Svarbu, kad dėl visuomenės informavimo priemonių veiklos reglamentavimo, informacijos laisvės apribojimų nebūtų pažeistas demokratinės valstybės principas – pliuralizmas, kuris teisiškai yra garantuojamas, be kita ko, ir uždraudžiant visuomenės informavimo priemonių cenzūrą bei monopolizavimą. Valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius. LRT teisė užsiimti komercine veikla ir yra Konstitucijoje įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės garantas, kuris sudaro sąlygas įgyvendinti visuomeniniam transliuotojui nustatytą prievolę rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą. Pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovės, rengdama ir skelbdama laidas LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, laidose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, jose dalyvauti ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės. Pasak R. Šniukaitės, tai, kad teisės normos gali būti įgyvendinamos netinkamai ir toks įgyvendinimas gali pažeisti kitus teisės aktus (ir dėl to būtų pripažįstamas neteisėtu), neturėtų būti pagrindu pripažinti antikonstitucinėmis pačias teisės normas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės manymu, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nustatyta LRT teisė transliuoti dvi televizijos ir keturias radijo programas nėra neribota ir neatima galimybių privatiems transliuotojams įstatymų nustatyta tvarka įgyti licencijų, naudoti elektroninių ryšių išteklius ir vykdyti savo komercinę veiklą. 2. A. Skaisčio teigimu, LRT nėra televizijos ir (arba) radijo reklamos rinkos dalyvė, lygiavertė komerciniams transliuotojams. Jai taikomi reklamos transliavimo apribojimai, nustatyti ne tik Visuomenės informavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme, bet ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme. Be to, LRT galimybę būti lygiaverte transliuotojų reklamos rinkos dalyve riboja ir teisės aktais nustatyti LRT programų turinio reikalavimai. Įstatymuose nustatyta LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), kurios konstitucingumą šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas, yra grindžiama valstybės nuosavybės teise į šį turtą. Tai, kad pirmumo teisė naudotis valstybės turtu nustatyta ne privatiems asmenims, o valstybės įstaigai, suinteresuoto asmens – Seimo atstovo nuomone, turtinių santykių sureguliavimo atžvilgiu yra tinkamas sprendimas. Pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovo, radijo dažniai (kanalai) yra riboti elektroninių ryšių ištekliai; pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymą (Seimo priimtą ir įsigaliojusį jau po to, kai pareiškėjo prašymas buvo gautas Konstituciniame Teisme) juos valdo Ryšių reguliavimo tarnyba; jie yra valdomi pagal Nacionalinę radijo dažnių paskirstymo lentelę ir ja vadovaujantis Ryšių reguliavimo tarnybos tvirtinamą radijo dažnių (kanalų) naudojimo planą, taip pat radijo ryšio plėtros planus. A. Skaisčio teigimu, nustatyta LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) nėra neribota. Ji reiškia tik tai, kad LRT be konkurso, pirmumo tvarka, tačiau pagal įstatymus gali gauti leidimus, šiam transliuotojui suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios kitiems transliuotojams yra suteikiamos išduodant licencijas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo nuomone, nustačius LRT pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) konstitucinis visų asmenų lygybės principas nėra pažeistas, nes šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkės I. Šiaulienės, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko J. Liongino, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo P. Auštrevičiaus, Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktoriaus K. Virkečio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Teisės ir teisėtvarkos departamento direktorės V. Baliūnienės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Europos Sąjungos teisės įgyvendinimo koordinavimo ir priežiūros departamento direktoriaus A. Stančiko, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro Z. Balčyčio, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos finansų viceministro J. Simonavičiaus, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos sekretoriaus G. Rainio, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko J. Liniausko, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinio direktoriaus K. Petrauskio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros docento E. Šileikio, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros vedėjo docento A Miškinio, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros lektoriaus V. Novikevičiaus, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjo prof. V Pakalniškio, Kauno technologijos universiteto Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto dekano prof. B. Dekerio ir šio fakulteto Elektroninių ir matavimo sistemų katedros vedėjo docento V. Knyvos, Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidento R. Šimašiaus rašytiniai paaiškinimai. V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas advokatas V Barkauskas pakartojo ir išplėtojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus. 1.1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas inter alia paaiškino, kad pareiškėjas neneigia visuomeninio transliuotojo reikalingumo, tačiau mano, kad visuomeninio transliuotojo valstybinio finansavimo sąlygos turi būti apibrėžtos kur kas konkrečiau, turi būti užtikrintas LRT finansavimo skaidrumas. Yra galimas ir funkcinis (programinis) visuomenei LRT teikiamų paslaugų finansavimo modelis, kai valstybė (atitinkamos įgaliotos institucijos) skelbia konkursus tam tikroms viešosioms (visuomeninėms) paslaugoms teikti. Radijo ir televizijos reklamos srityje transliuotojų komercinės pajamos ir valstybės biudžeto asignavimai turi būti atskirti. Todėl, advokato V. Barkausko manymu, yra svarstytinas vadinamojo abonentinio mokesčio, iš kurio būtų finansuojama LRT veikla, įvedimas. 1.2. Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo teigimu, finansuojant LRT nėra laikomasi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytų valstybės pagalbos visuomeniniam transliuotojui teikimo sąlygų, kuriomis valstybės pagalba teikiant atitinkamas viešąsias (visuomenines) paslaugas apskritai yra leistina. 1.3. Pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo, viena iš pagrindinių šioje konstitucinės justicijos byloje keliamos LRT transliuojamos komercinės reklamos problemos priežasčių yra neaiškus visuomeninio transliuotojo misijos apibrėžimas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme. Aukšti LRT reitingai liudija, kad LRT orientuojasi ne į kultūrines, šviečiamąsias laidas, bet į laidas, galinčias pritraukti kuo daugiau komercinės reklamos, iš kurios gaunamos komercinės pajamos. Be to, pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo teigimu, iš šių pajamų yra finansuojama ir LRT taryba, dėl to ji negali būti nepriklausoma LRT priežiūros institucija. 1.4. Advokato V Barkausko teigimu, ginčijamas teisinis reguliavimas (ir tas, kuris skirtas LRT transliuojamai komercinei reklamai, ir tas, kuris skirtas LRT pirmumo teisei į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius)) buvo pakeistas, tačiau ir tuomet teisinio reguliavimo esmė nepakito. Todėl, jo nuomone, nėra pagrindo nutraukti šią konstitucinės justicijos bylą. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai R. Bielskė ir A. Skaistys iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. 3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai: Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos prezidentas P. E. Kovas, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos pirmininkas R. Pakalnis, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius K. Petrauskis, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Finansų ir ekonomikos departamento direktorė E. Gudelytė. 4. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai: Lietuvos radijo ir televizijos komisijos administracijos direktorius N. Maliukevičius, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos Strategijos departamento direktorė D. Korsakaitė, šios tarnybos Radijo ryšio departamento direktoriaus pavaduotojas A. Čėsna. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar: – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims. 2. Pareiškėjo prašyme nurodoma, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatos, „nebent būtų nurodyta kitaip“, tačiau nuorodų į kitas šio įstatymo (jo straipsnių, dalių) redakcijas prašyme nėra. Pareiškėjo prašyme nėra tiesiogiai nurodyta, kurios redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijai jis ginčija. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo prašymo padavimo Konstituciniam Teismui metu Visuomenės informavimo įstatymas buvo išdėstytas 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), jo 31 straipsnis buvo išdėstytas 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija. 3. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar: – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims; – Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims. II 1. Seimas 1996 m. spalio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą, kuris (išskyrus 16 straipsnyje nurodytą išimtį) įsigaliojo 1996 m. spalio 23 d. 2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (1996 m. spalio 8 d. redakcija) buvo keičiamas ir papildomas: Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4, 8, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 1996 m. gruodžio 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 1997 m. rugsėjo 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymu. 3. Seimas 2000 m. birželio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris (išskyrus 2 straipsnyje nurodytas išimtis) įsigaliojo 2000 m. liepos 19 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (1996 m. spalio 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d.“ Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) formuluotė „finansavimo tvarka“ nebuvo vartojama; ji nebuvo vartojama ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), išskyrus minėtą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) teksto matyti, kad ši formuluotė apima šio įstatymo nuostatas, išdėstytas: – 15 straipsnio 1 dalyje, kurioje, kaip minėta, buvo nustatyta: „LRT finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos. Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“; – 6 straipsnio 4 dalyje, kurioje, kaip minėta, buvo nustatyta: „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko.“ Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje ir 6 straipsnio 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant viso šiame įstatyme, taip pat kituose tuo metu galiojusiuose įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, jog tam, kad LRT būtų finansuojama iš kurio nors Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto šaltinio, išskyrus valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (paprastai vadinamą „abonentiniu mokesčiu“), nereikėjo nustatyti atskiros finansavimo tvarkos. Tuo tarpu minėta valstybės rinkliava Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įsigaliojimo metu nebuvo nustatyta jokiais įstatymais. Paminėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje (kuri Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įsigaliojimo metu buvo išdėstyta 2000 m. kovo 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenės paslaugas dydis nustatomas remiantis įstatymu“. Atsižvelgiant į tai, formuluotė „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą“ aiškintina kaip apimanti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriose numatyta valstybės rinkliava už LRT teikiamas visuomenei transliavimo paslaugas. Vadinasi, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies nuostata „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d.“ aiškintina kaip reiškianti, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatos „LRT finansuojama iš <...> pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas“ ir „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“, taip pat 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko“ turėjo būti pradėtos taikyti 2001 m. sausio 1 d. Kitos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatos turėjo būti taikomos nuo 2000 m. liepos 19 d., kai įsigaliojo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija). Kartu konstatuotina, kad tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įsipareigojo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį) – jis turėjo tai padaryti įstatymu, kurio įsigaliojimo data negalėjo būti vėlesnė negu 2001 m. sausio 1 d., nebent pats Seimas nuspręstų kitaip ir tai nustatytų įstatymu. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnyje nustatyta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatų „LRT finansuojama iš <...> pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas“ ir „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“, taip pat 6 straipsnio 4 dalies (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatos „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko“ taikymo pradžios data buvo atidedama. Tai buvo daroma: Seimo 2000 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d.“; Seimo 2001 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2000 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.“; Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2004 m. sausio 1 d.“; Seimo 2003 m. gruodžio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d.“; Seimo 2004 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2006 m. sausio 1 d.“ Dar vėliau Seimas suvis atsisakė įsipareigojimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį). Šiame kontekste paminėtina, kad Seimas 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. gruodžio 31 d.; jo 1 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) jau nebuvo nuostatų, kuriose būtų numatyta valstybės rinkliava už LRT visuomenei teikiamas transliavimo paslaugas (vadinamasis abonentinis mokestis) ar kokia nors kita rinkliava, mokama LRT veiklai finansuoti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės – tikslios, turi būti užtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Priešingu atveju teisės subjektams būtų pasunkintos galimybės žinoti, ko iš jų reikalauja teisė (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad toks teisinio teksto dėstymas, kai įstatyme nėra konkrečiai nurodoma, kurių tam tikro įstatymo straipsnių (jų dalių) taikymo pradžios data (paprastai įstatymuose vadinama „įsigaliojimo data“) yra atidedama (nustatoma vėlesnė negu kitų atitinkamo įstatymo straipsnių (jų dalių)), nukrypsta nuo minėtų teisinės valstybės principo reikalavimų ir yra ydingas. Šiuo atžvilgiu kaip ydingas vertintinas ir teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija), taip pat teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. gruodžio 23 d., 2001 m. gruodžio 21 d., 2002 m. gruodžio 10 d., 2003 m. gruodžio 11 d., 2004 m. gruodžio 22 d. redakcijos). Paminėtina ir tai, kad nors, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Seimas 2005 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymu suvis atsisakė įsipareigojimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį), Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalis (2004 m. gruodžio 22 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2006 m. sausio 1 d.“, formaliai nėra panaikinta ar pakeista, nors iš tikrųjų ji jau negali reguliuoti ir nebereguliuoja jokių santykių. 4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo apibrėžta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos misija (paskirtis), įtvirtinti jos veiklos principai (inter alia LRT nepriklausomumas) ir reikalavimai jai, nustatytos LRT teisės ir pareigos, veiklos garantijos, valdymo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka. 4.1. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad LRT yra Seimo įsteigto Lietuvos radijo ir televizijos teisių ir pareigų perėmėja, kad negali būti jokių kitų LRT dalininkų, taip pat kad LRT visuotinio susirinkimo funkcijos pavedamos LRT tarybai. 4.2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo apibrėžta LRT misija: LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą (3 straipsnio 1 dalis). 4.3. Ši LRT misija suponuoja tam tikrus LRT veiklos principus ir reikalavimus LRT programų turiniui, kai kurie jų buvo eksplicitiškai įtvirtinti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija). LRT savo misiją turėjo įgyvendinti pirmenybę teikdama nacionalinei kultūrai, taip pat informacinėms, pasaulio kultūros, publicistikos, analizės, pažintinėms, šviečiamosioms, meno laidoms, o masinę kultūrą atspindėdama apžvalginio, pažintinio, analitinio pobūdžio laidose (4 straipsnio 2 dalis). Taip pat buvo nustatyta, kad LRT, rengdama ir skelbdama laidas, turėjo vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, sudaryti sąlygas laidose atsispindėti įvairioms pažiūroms ir įsitikinimams, jose dalyvauti ir reikšti savo pažiūras įvairių įsitikinimų žmonėms, užtikrinti, kad laidose būtų gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės, nenusižengiama moralės ir etikos principams (3 straipsnio 1 dalis). 4.4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyti ir kiti reikalavimai LRT programoms -jų struktūrai, turiniui, trukmei, kaip antai: turėjo būti užtikrinta, kad daugiau kaip pusę LRT programų sudarytų Europos ir Lietuvos autorių garso ir vaizdo (audiovizualiniai) kūriniai, taip pat kad ne mažiau kaip 10 procentų LRT programų sudarytų nepriklausomų kūrėjų (radijo ir televizijos laidas kuriančių fizinių ar juridinių asmenų, nepavaldžių LRT ir nesusijusių su ja turtiniais santykiais ar jungtine veikla) garso ir vaizdo (audiovizualiniai) kūriniai, sukurti ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus (4 straipsnio 3 dalis); turėjo būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, taip pat tai, kad laidos būtų orientuotos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms, tai, kad programose nebūtų leidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms, ir tai, kad LRT informacinėse laidose, komentaruose pateikiama informacija būtų subalansuota, atspindinti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios būtų autorizuotos, patikrintos ir išsamios (4 straipsnio 1 dalis); turėjo būti užtikrinta minimali LRT programų transliavimo trukmė: televizijos: darbo dienomis – 12 valandų per parą, savaitgaliais ir švenčių dienomis – 16 valandų per parą (4 straipsnio 4 dalies 1 punktas); radijo: pirmosios programos – 24 valandos per parą, antrosios programos – 18 valandų per parą, trečiosios – 12 valandų per parą (4 straipsnio 4 dalies 2 punktas). 4.5. Kad LRT galėtų deramai vykdyti savo misiją, apibrėžtą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija), jai šiame įstatyme buvo nustatytos įvairios teisės ir pareigos, inter alia: leidybos teisė (5 straipsnio 2 dalis); teisė nemokamai įrašinėti ir transliuoti Seimo bei Vyriausybės posėdžius, iškilmingus valstybės aktus ir disponuoti įrašais savo nuožiūra (5 straipsnio 2 dalis); teisė teikti teleteksto paslaugas (5 straipsnio 3 dalis); teisė laisvai parengti ne ilgesnes kaip 90 sekundžių trukmės informacinio pobūdžio laidas apie visuomenei reikšmingus Lietuvos ir kitų šalių politikos ar kitokius įvykius, kultūros, sporto ar kitus renginius, apie kuriuos pateikti informaciją visuomenei kiti transliuotojai yra įsigiję išimtinę teisę (5 straipsnio 3 dalis); teisė rengti konkursus, festivalius, konferencijas, seminarus, įkurti meno kolektyvus, nustatyti tiesioginius ryšius su užsienio organizacijomis ir kompanijomis, dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje, organizuoti radijo ir televizijos laidas užsieniui, susitarimų pagrindu retransliuoti užsienio radijo ir televizijos programas, steigti filialus, korespondentų punktus, leisti informacinius leidinius apie savo veiklą (5 straipsnio 4 dalis); pareiga suteikti laiką Respublikos Prezidentui kalbėti šalies vidaus ir užsienio politikos klausimais Prezidento įstatymo nustatyta tvarka, pareiga Seimo ar Vyriausybės prašymu pagal galimybes kuo greičiau suteikti laiką oficialiems Seimo ar Vyriausybės pranešimams, taip pat teisė leisti kalbėti opozicijos atstovui (5 straipsnio 6 dalis); pareiga Lietuvos tradicinėms ir valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms suteikti laiką transliuoti religines apeigas dvišaliuose susitarimuose numatytomis sąlygomis ir tvarka (5 straipsnio 7 dalis); pareiga suteikti laiką rinkimų metu kandidatams į Respublikos Prezidentus, politinėms partijoms ir jų kandidatams į Seimo ar savivaldybių tarybų narius Prezidento rinkimų, Seimo rinkimų ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka (5 straipsnio 8 dalis); pareiga sudaryti sąlygas darbuotojams kelti kvalifikaciją (5 straipsnio 9 dalis); pareiga, streikuojant LRT darbuotojams, užtikrinti klausytojams ir žiūrovams LRT tarybos nustatytą informacijos minimumą (8 straipsnio 1 dalis); pareiga gaivalinių nelaimių, epidemijų, nepaprastosios ar karo padėties atveju skelbti Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Generalinės prokuratūros oficialius pranešimus (8 straipsnio 2 dalis). 4.6. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo įtvirtinta galimybė LRT programose transliuoti reklamą įstatymų nustatyta tvarka (6 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal šį įstatymą LRT turėjo teisę transliuoti ir komercinę reklamą. Kartu buvo ribojama reklamos (komercinės taip pat) trukmė LRT programose: reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturėjo viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 3 dalis), o didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, LRT tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai turėjo būti mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 4 dalis). Taip pat buvo nustatytas draudimas LRT įtraukti reklamos intarpus į trumpesnių kaip 45 minučių kino filmų transliaciją (6 straipsnio 6 dalis). Be to, reklama LRT programose buvo draudžiama: valstybės paskelbtomis gedulo dienomis (6 straipsnio 2 dalies 1 punktas); transliuojant valstybinės reikšmės renginius (6 straipsnio 2 dalies 2 punktas); vaikams skirtose laidose (6 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Buvo neleidžiama transliuoti komercinės reklamos LRT informacinėse ir švietimo programose ar laidose (6 straipsnio 5 dalis). Buvo draudžiama LRT transliuoti teleparduotuvės skelbimus (6 straipsnio 7 dalis). 4.7. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatytos LRT veiklos garantijos, inter alia: LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis, taip pat teisė turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas (5 straipsnio 5 dalis); draudimas LRT naudojamuose kanaluose veikti kitoms radijo ir televizijos stotims be LRT tarybos leidimo (5 straipsnio 10 dalis); LRT finansavimas iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos (15 straipsnio 1 dalis); LRT savarankiškumas vykdant komercinę, ūkinę, leidybos veiklą (15 straipsnio 2 dalis); LRT skiriamų lėšų nurodymas atskira eilute Lietuvos Respublikos valstybės biudžete (lėšos už LRT programų siuntimą skiriamos iš valstybės biudžeto, o jų suma nurodoma atskiroje valstybės biudžeto įstatymo eilutėje) (15 straipsnio 3 dalis); draudimas LRT taikyti bankrotą (15 straipsnio 4 dalis). 4.8. Ypač pabrėžtina, kad, siekiant užtikrinti LRT nepriklausomumą nuo valdžios institucijų (jų pareigūnų), kitų asmenų kišimosi į LRT veiklą (dėl kurio būtų sunkiau deramai vykdyti LRT misiją, apibrėžtą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija)), LRT laidų objektyvumą, nešališkumą, buvo įtvirtintas toks LRT valdymo modelis, kur itin svarbus vaidmuo tenka LRT tarybai; taip pat buvo numatytos LRT generalinio direktoriaus, vadovaujančio LRT administracijai, ir LRT administracinės komisijos, steigiamos LRT ūkinės ir finansinės veiklos klausimams svarstyti, funkcijos bei įgaliojimai. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje LRT taryba, taip pat ir administracija, buvo apibūdintos kaip „LRT valdymo organai“. 4.8.1. LRT taryba turėjo būti sudaroma Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio (kuris Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įsigaliojimo metu buvo išdėstytas 2000 m. kovo 28 d. redakcija) nustatyta tvarka šešeriems metams iš 12 asmenų – visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų: pirmajai LRT tarybos kadencijai 4 narius šešeriems metams skyrė Respublikos Prezidentas, 4 narius ketveriems metams skyrė Seimas (2 nariai turėjo būti skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų), dar 4 narius (po vieną) dvejiems metams delegavo Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos vyskupų konferencija; pasibaigus LRT tarybos nario įgaliojimų laikui, jį paskyrusi ar delegavusi institucija (organizacija) naują narį turėjo skirti šešeriems metams, o LRT tarybos sudėtį turėjo tvirtinti Seimas (5 dalis). Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą (2000 m. birželio 29 d. redakcija) LRT taryba turėjo priimti svarbiausius sprendimus dėl LRT veiklos. Antai ji turėjo: formuoti LRT programų valstybinę strategiją (10 straipsnio 1 dalies 1 punktas); formuoti LRT programų mastus ir struktūrą, kasmet tvirtinti LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus (10 straipsnio 1 dalies 2 punktas); nustatyti kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti (10 straipsnio 1 dalies 3 punktas); tvirtinti LRT įstatus (10 straipsnio 1 dalies 4 punktas); prižiūrėti, kaip įgyvendinami LRT uždaviniai ir laikomasi teisės aktuose transliuotojams keliamų reikalavimų (10 straipsnio 1 dalies 5 punktas); svarstyti ir tvirtinti LRT veiklos perspektyvinius ir kasmetinius planus (10 straipsnio 1 dalies 6 punktas); tvirtinti LRT administracijos teikiamas LRT metines pajamų ir išlaidų sąmatas bei jų vykdymo ataskaitas (10 straipsnio 1 dalies 7 punktas); svarstyti ir tvirtinti metines LRT veiklos ataskaitas (10 straipsnio 1 dalies 8 punktas); tvirtinti LRT kūrybinių darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, taip pat darbuotojų, priimamų viešo konkurso tvarka, pareigybes (10 straipsnio 1 dalies 9 punktas); tvirtinti konkursų LRT laidoms rengti rezultatus (10 straipsnio 1 dalies 10 punktas); steigti LRT ūkinės ir finansinės veiklos klausimams svarstyti LRT administracinę komisiją (10 straipsnio 1 dalies 11 punktas), tvirtinti jos nuostatus (10 straipsnio 1 dalies 12 punktas) bei skirti jos narius (10 straipsnio 1 dalies 13 punktas); nustatyti konkurso LRT generalinio direktoriaus pareigoms tvarką (10 straipsnio 1 dalies 14 punktas), ne vėliau kaip per 15 dienų po LRT tarybos pirmininko išrinkimo skelbti konkursą LRT generalinio direktoriaus pareigoms (10 straipsnio 1 dalies 15 punktas); viešo konkurso būdu 5 metams skirti generalinį direktorių bei nustatyti jo atlyginimą (10 straipsnio 1 dalies 16 punktas), – LRT generaliniu direktoriumi negalėjo būti LRT tarybos narys (10 straipsnio 2 dalis); nustatyti LRT generalinio direktoriaus pavaduotojų skaičių (10 straipsnio 1 dalies 17 punktas) ir LRT generalinio direktoriaus teikimu skirti bei atleisti jo pavaduotojus (10 straipsnio 1 dalies 18 punktas). Buvo nustatyta ir tai, kad LRT taryba turi teisę siųsti savo atstovus į LRT administracijos bei LRT administracinės komisijos posėdžius, taip pat gauti iš LRT administracijos, LRT administracinės komisijos, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informaciją, būtiną savo funkcijoms atlikti (10 straipsnio 5 dalis). Minėta, kad LRT taryba taip pat galėjo leisti arba neleisti LRT naudojamuose kanaluose veikti kitoms radijo ir televizijos stotims (5 straipsnio 10 dalis). Buvo nustatyta, kad LRT tarybos nutarimai LRT yra privalomi (10 straipsnio 3 dalis); jeigu LRT generalinis direktorius nesutiko su LRT tarybos nutarimu, jis galėjo kreiptis į LRT tarybą su motyvuotu prašymu persvarstyti nutarimą (išskyrus nustatytą išimtį), o ši privalėjo ne vėliau kaip per 10 dienų svarstyti tokį prašymą ir, jeigu už tą patį nutarimą pakartotinai balsuotų daugiau kaip pusė LRT tarybos narių, LRT generalinis direktorius nutarimą privalėjo vykdyti (10 straipsnio 4 dalis). Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo įtvirtinta, kad LRT tarybos veikla yra vieša (kartu buvo palikta galimybė rengti ir uždarus posėdžius); LRT taryba kasmet spaudoje turėjo paskelbti metinę veiklos ataskaitą, o jos pirmininkas kartą per metus už LRT veiklą turėjo atsiskaityti Seimo plenariniame posėdyje (10 straipsnio 6 dalis). 4.8.2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyti reikalavimai ir draudimai LRT tarybos nariams, generaliniam direktoriui, LRT administracinės komisijos nariams: LRT tarybos nariais negalėjo būti Seimo, Vyriausybės, Radijo ir televizijos komisijos nariai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis radijo ir televizijos stotyse, įskaitant LRT, taip pat radijo ir televizijos stočių savininkai ir bendrasavininkiai (9 straipsnio 1 dalis); jeigu asmuo, patvirtintas LRT generaliniu direktoriumi, buvo politinės partijos ar politinės organizacijos narys, jis privalėjo sustabdyti savo narystę šioje organizacijoje darbo generaliniu direktoriumi laikotarpiui (12 straipsnio 3 dalis); LRT administracinės komisijos nariais negalėjo būti Seimo, Vyriausybės nariai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis radijo ir (

1. ar)televizijos stotyse, įskaitant ir LRT (11 straipsnio 1 dalis); pasibaigus LRT administracinės komisijos nario kadencijai (kurios trukmė buvo 4 metai), jis galėjo būti skiriamas pakartotinai, jeigu dėl tokio paskyrimo nesusidarė daugiau kaip dvi kadencijos iš eilės (11 straipsnio 1 dalis). 4.8.3. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Seimo 2000 m. birželio 29 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį LRT administracinė komisija turėjo būti įsteigta ne vėliau kaip 2001 m. sausio 31 d. Seimo 2000 m. gruodžio 23 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi ši nuostata buvo pakeista ir buvo nustatyta, kad „LRT administracinė komisija įsteigiama ne vėliau kaip per 1 mėnesį po šio įstatymo nustatytos finansavimo tvarkos įsigaliojimo“ (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2000 m. gruodžio 23 d. redakcija)). Taigi LRT administracinės komisijos sudarymas buvo susietas su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatų „LRT finansuojama iš <...> pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas“, „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“ ir 6 straipsnio 4 dalies nuostatos „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko“ taikymo pradžia – valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamojo abonentinio mokesčio) nustatymu įstatymu. Minėta, kad tokios rinkliavos nustatymas buvo atidedamas, o vėliau Seimas ir suvis atsisakė įsipareigojimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį). 4.8.4. Seimo 2000 m. rugpjūčio 31 d. priimto Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 9 straipsnis. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 31 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta, kad LRT valdymo organai yra LRT taryba ir administracija (1 dalis) ir kad LRT taryba yra „aukščiausioji LRT valdymo institucija, atstovaujanti visuomenės interesams“ (2 dalis). 4.8.5. Apibendrinant konstatuotina, kad nors Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) LRT taryba (kaip ir LRT administracija) buvo apibūdinta kaip LRT valdymo organas (9 straipsnio 1 dalis), taip pat kad nors LRT tarybai buvo apmokama už posėdžius, administracines išlaidas iš LRT lėšų (9 straipsnio 10 dalis), iš visuminio šiame įstatyme įtvirtinto reguliavimo, skirto LRT tarybos formavimui, funkcijoms bei įgaliojimams, taip pat santykiams su LRT generaliniu direktoriumi, vadovaujančiu LRT administracijai, ir LRT administracine komisija (kurios sudarymas buvo susietas su taip ir neįvykusiu valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamojo abonentinio mokesčio) nustatymu įstatymu), matyti ne tik tai, kad LRT taryba turėjo įgaliojimus savarankiškai spręsti svarbiausius LRT veiklos klausimus, bet ir tai, kad ji daugiausia buvo visuomeninio pobūdžio; minėta, kad nuostata, jog LRT taryba atstovauja visuomenės interesams, buvo eksplicitiškai įtvirtinta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 31 d. redakcija). Konstatuotina, kad LRT tarybos apibudinimas – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnyje (2000 m. birželio 29 d., 2000 m. rugpjūčio 31 d. redakcijos) – kaip „LRT valdymo organo“, tarsi suponuojantis operatyvių sprendimų, kuriais organizuojama LRT veikla, priėmimą, neatitinka šiame įstatyme įtvirtintos LRT tarybos pobūdžio ir jame nustatytų šios tarybos įgaliojimų, taigi yra netikslus. 5. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo keičiamas ir papildomas: Seimo 2000 m. rugpjūčio 31 d. priimtu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2001 m. sausio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymu. 5.1. Kai kuriais iš šių įstatymų buvo keičiami ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) straipsniai, kurių dalys yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, būtent: – Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 6 dalis (2000 m. birželio 29 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad „LRT draudžiama įtraukti reklamos intarpus į trumpesnių kaip 45 minučių kino filmų transliaciją“ (ir kurios atitikties Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje neginčija), buvo pakeista ir išdėstyta taip: „Jeigu transliuojamų garso ir vaizdo kūrinių, tokių kaip vaidybiniai ar televizijos filmai (išskyrus serialus, kelių serijų filmus, pramogines programas ir dokumentinius filmus), trukmė yra ilgesnė negu 45 minutės, juos reklama galima pertraukti vieną kartą per 45 minutes; papildomai šių kūrinių transliaciją pertraukti reklamos intarpu galima tik tais atvejais, kai šių kūrinių trukmė ne mažiau kaip 20 minučių ilgesnė negu du ar daugiau ištisi 45 minučių tarpai“ (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 6 dalis (2000 m. spalio 17 d. redakcija)). Konstatuotina, kad šitokiu teisinio reguliavimo pakeitimu buvo pakoreguoti ribojimai LRT transliuojamai reklamai (komercinei taip pat); – Seimo 2001 m. sausio 25 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies 2 punktas, pagal kurį LRT taryba turėjo formuoti programų mastus ir struktūrą, kasmet tvirtinti LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus (ir kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje neginčija), buvo pakeistas ir buvo nustatyta, kad LRT taryba „formuoja programų mastus ir struktūrą, nustato LRT programų transliavimo trukmę, kasmet tvirtina LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus“ (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2001 m. sausio 25 d. redakcija)). Konstatuotina, kad šitokiu teisinio reguliavimo pakeitimu buvo nustatyti didesni LRT tarybos įgaliojimai – ji galėjo nustatyti LRT programų transliavimo trukmę, taigi ir netiesiogiai daryti poveikį reklamos (komercinės taip pat) transliavimui LRT programose; – Seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad „LRT turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis“ ir kad „LRT turi teisę turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas“ (ir kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija šioje konstitucinės justicijos byloje), buvo pakeista ir išdėstyta taip: „LRT turi teisę transliuoti 2 televizijos ir 4 radijo programas. Šiai nuostatai įgyvendinti reikalingas teises pirmumo tvarka LRT suteikia Lietuvos radijo ir televizijos komisija Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka“ (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis (2004 m. balandžio 15 d. redakcija)). Konstatuotina, kad šitoks teisinio reguliavimo pakeitimas buvo esminis, nes pačiame Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme neliko nuostatos, eksplicitiškai įtvirtinusios LRT pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis, tačiau atsirado nuostata, įtvirtinanti LRT pirmumo teisę į tam tikras – eksplicitiškai neapibūdintas – teises, kurias LRT pirmumo tvarka turėjo suteikti Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Be to, šių teisių, kurias LRT pirmumo tvarka turėjo suteikti Lietuvos radijo ir televizijos komisija, suteikimas buvo tiesiogiai susietas su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) nurodytomis 2 televizijos ir 4 radijo programomis, kurias LRT turėjo teisę transliuoti (LRT teisė turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas liko iš esmės nepakeista, tik atitinkamoje nuostatoje vietoje žodžio „turėti“ buvo įrašytas žodis „transliuoti“). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) buvo daroma nuoroda į Visuomenės informavimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymą (Seimo priimtą 2004 m. balandžio 15 d. ir įsigaliojusį (su šio įstatymo 79 straipsnio 1 dalyje nustatytomis išimtimis) 2004 m. gegužės 1 d. – tą pačią dieną, kaip ir Seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimtas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymas): kad ir kokios būtų teisės, reikalingos įgyvendinti nuostatai „LRT turi teisę transliuoti 2 televizijos ir 4 radijo programas“, jos turėjo būti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos suteikiamos LRT pirmumo tvarka Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka; taigi šių teisių suteikimas (kitaip nei iki aptariamojo pakeitimo) buvo tiesiogiai susietas su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) nurodytomis 2 televizijos ir 4 radijo programomis, kurias LRT turėjo teisę transliuoti. 5.2. Kitos pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo straipsnių dalys (2000 m. birželio 29 d. redakcija), išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalį, minėtais Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo straipsnių dalis (2000 m. birželio 29 d. redakcija) keitusiais įstatymais nebuvo pakeistos; jose nustatytas teisinis reguliavimas buvo pakeistas tik tada, kai Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. 6. Minėta, kad Seimas 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) ir jį išdėstė nauja redakcija. Minėta ir tai, kad Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimtas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2005 m. gruodžio 31 d. 7. Kaip Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija), taip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo apibrėžta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos misija (paskirtis), įtvirtinti jos veiklos principai (inter alia LRT nepriklausomumas) ir reikalavimai jai, nustatytos LRT teisės ir pareigos, veiklos garantijos, valdymo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka. 7.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalyje (kaip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje) buvo nustatyta, kad LRT yra Seimo įsteigto Lietuvos radijo ir televizijos teisių ir pareigų perėmėja, kad negali būti jokių kitų LRT dalininkų, taip pat kad LRT visuotinio susirinkimo funkcijos pavedamos LRT tarybai. 7.2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) LRT misija buvo apibrėžta taip pat, kaip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais): LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą (3 straipsnio 1 dalis). 7.3. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės nesiskiria nuo nustatytojo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) ir daugeliu kitų atžvilgių: liko nustatyti tie patys LRT veiklos principai bei reikalavimai LRT programų turiniui (reikalavimas pirmenybę teikti nacionalinei kultūrai, taip pat informacinėms, pasaulio kultūros, publicistikos, analizės, pažintinėms, šviečiamosioms, meno laidoms, o masinę kultūrą atspindėti apžvalginėse, pažintinėse, analitinėse laidose, reikalavimas vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, draudimas LRT programose įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms ir t. t.), struktūrai, trukmei, LRT teisės, pareigos, veiklos garantijos. 7.4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatytos tam tikros LRT teisės, kurios nebuvo nustatytos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais). Antai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 8 dalyje buvo įtvirtinta LRT pareiga rengti tautinėms mažumoms skirtas laidas, kuriose suteikiama galimybė skleisti tautinių mažumų kultūrą, o 9 dalyje – LRT pareiga rengti laidas ar programas klausos ir regos neįgaliesiems. Be to, pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) LRT jau nustatyta ne teisė leisti kalbėti opozicijos atstovui, bet pareiga opozicijos lyderio prašymu pagal galimybes kuo greičiau suteikti laiką oficialiems opozicijos pranešimams, iš esmės analogiška ir anksčiau (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 straipsnio 6 dalyje), ir šiuo metu (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 straipsnio 6 dalyje) įtvirtintai pareigai Seimo ar Vyriausybės prašymu pagal galimybes kuo greičiau suteikti laiką oficialiems Seimo ar Vyriausybės pranešimams. 7.5. Minėta, kad Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2005 m. gruodžio 31 d., buvo suvis atsisakyta ketinimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį). 7.6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija), kaip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), įtvirtinta galimybė įstatymų nustatyta tvarka LRT programose transliuoti reklamą (6 straipsnio 1 dalis), taigi LRT teisė transliuoti ir komercinę reklamą, nebuvo panaikinta. Tačiau reklamos (komercinės taip pat) trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose ir toliau yra ribojama. Antai kaip anksčiau, taip ir dabar reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturi viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 4 dalis). Reklama LRT programose yra draudžiama: valstybės paskelbtomis gedulo dienomis (6 straipsnio 2 dalies 1 punktas); transliuojant valstybinės reikšmės renginius (6 straipsnio 2 dalies 2 punktas); vaikams skirtose laidose (6 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Kaip Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje (2000 m. spalio 17 d. redakcija), taip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 8 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad jeigu transliuojamų garso ir vaizdo kūrinių, tokių kaip vaidybiniai ar televizijos filmai (išskyrus serialus, kelių serijų filmus, pramogines programas ir dokumentinius filmus), trukmė yra ilgesnė negu 45 minutės, juos reklama galima pertraukti vieną kartą per 45 minutes; papildomai šių kūrinių transliaciją pertraukti reklamos intarpu galima tik tais atvejais, kai šių kurinių trukmė ne mažiau kaip 20 minučių ilgesnė negu du ar daugiau ištisi 45 minučių tarpai. Kaip anksčiau, taip ir dabar neleidžiama transliuoti komercinės reklamos LRT informacinėse ir švietimo programose ar laidose (6 straipsnio 6 dalis). Kaip anksčiau, taip ir dabar draudžiama LRT transliuoti teleparduotuvės skelbimus (6 straipsnio 9 dalis). Kaip Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio (2000 m. birželio 29 d., 2000 m. spalio 17 d. redakcijos) 5 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija), taip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatytas draudimas transliuoti komercinę reklamą LRT informacinėse ir švietimo programose ar laidose; kartu paminėtina, kad ši nuostata buvo išplėsta ir išdėstyta taip: „LRT informacinėse, švietimo, kultūros programose ir laidose reklama netransliuojama“ (6 straipsnio 6 dalis); be to, buvo nustatyta, kad kultūrinė, socialinė ir šviečiamoji informacija – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis už užmokestį ar kitokį atlygį arba nemokamai viešai skleidžiama informacija, kuria siekiama propaguoti kultūrinę, socialinę ir (
2. ar)šviečiamąją veiklą ir politiką arba tokios veiklos ir politikos iniciatyvas (6 straipsnio 3 dalis). Taip pat buvo nustatyta, kad „LRT antrojoje programoje reklama netransliuojama, o kultūrinė, socialinė ir šviečiamoji informacija teikiama neimant atlygio už jos transliavimą“ (6 straipsnio 7 dalis). Ypač pabrėžtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nebeliko anksčiau (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija)) buvusios nuostatos, kad didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms LRT tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 4 dalis). Tai sietina su šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartu ketinimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį) atsisakymu. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 6 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, jog didėjant LRT valstybės biudžeto asignavimams LRT tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko. Taigi naujasis teisinis reguliavimas, įtvirtinantis reklamos LRT programose laiko mažinimą, siejamas su valstybės biudžeto asignavimų LRT didinimu. Kartu tai suponuoja įstatymų leidėjo ketinimą didinti valstybės biudžeto asignavimus LRT. 7.7. Minėta, kad viena iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytų LRT veiklos garantijų buvo LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis bei teisė turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas (5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalis); vėliau ši nuostata buvo pakeista ir išdėstyta taip: „LRT turi teisę transliuoti 2 televizijos ir 4 radijo programas. Šiai nuostatai įgyvendinti reikalingas teises pirmumo tvarka LRT suteikia Lietuvos radijo ir televizijos komisija Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka.“ Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, palyginus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi (2004 m. balandžio 15 d. redakcija), matyti, jog jose nustatytas vienodas teisinis reguliavimas – šių dalių tekstai nė kiek nesiskiria. Minėta ir tai, kad dar viena iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytų LRT veiklos garantijų buvo draudimas LRT naudojamuose kanaluose be LRT tarybos leidimo veikti kitoms radijo ir televizijos stotims (5 straipsnio 10 dalis). Toks draudimas buvo nustatytas ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 straipsnio 12 dalyje. 7.8. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) liko įtvirtintas iš esmės tas pats (bet šiek tiek pakoreguotas) LRT valdymo modelis, kaip ir tas, kuris buvo nustatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais): čia taip pat itin svarbus vaidmuo tenka LRT tarybai, taip pat yra numatyta LRT generalinio direktoriaus ir LRT administracinės komisijos, steigiamos LRT ūkinės ir finansinės veiklos klausimams svarstyti, funkcijos bei įgaliojimai. 7.8.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) LRT taryba apibūdinama jau ne kaip „LRT valdymo organas“, bet kaip „LRT organas“ (9 straipsnio 1 dalis), atstovaujantis visuomenės interesams (9 straipsnio 2 dalis). Kitas LRT organas pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) yra LRT generalinis direktorius (9 straipsnio 1 dalis). LRT administracija, kaip atskiras LRT organas, šiame įstatyme apskritai nėra minima. 7.8.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste palyginus visuminį teisinį reguliavimą, nustatytą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnyje (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija), su visuminiu teisiniu reguliavimu, nustatytu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnyje (2000 m. birželio 29 d., 2001 m. sausio 15 d. redakcijos), matyti, kad padaryti atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai buvo nedideli, neesminiai, išskyrus tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 6 dalyje yra nustatyta, kad metinėje LRT tarybos veiklos ataskaitoje turi būti „pateikiamos pajamų ir išlaidų sąmatų vykdymo ataskaitos pagal 15 straipsnio 1 dalyje nurodytus finansavimo šaltinius“ (t. y. pagal šiuos šaltinius: valstybės biudžeto asignavimus, pajamas, gautas už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos, ir pajamas, gautas iš komercinės ir ūkinės veiklos), kad „ataskaitoje privalo būti detalūs duomenys apie finansavimo šaltinių kiekį ir visų pajamų, kurios gautos ne iš viešojo pobūdžio paslaugų teikimo, dydį, taip pat nurodytos išlaidos, susijusios su ne viešojo pobūdžio paslaugų teikimu“, taip pat kad „kai LRT ištekliai naudojami ir viešosioms, ir ne viešosioms paslaugoms, išlaidos turi būti paskirstytos atitinkamai kaip skirtumas tarp visų įmonės išlaidų ir visų ne viešojo pobūdžio išlaidų“. 7.8.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, tapati buvusiai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija šioje konstitucinės justicijos byloje: „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“. 7.8.4. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) LRT administracinės komisijos sudarymas jau nėra susietas su kokiomis nors sąlygomis, bet yra nustatyta, kad LRT administracinė komisija sudaroma ne vėliau kaip per 3 mėnesius po Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. 7.9. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostatos iš esmės pakartoja Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatas, išskyrus tai, kad jau nėra numatyta galimybės LRT finansuoti iš pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (nes, kaip minėta, buvo atsisakyta ketinimo įstatymu nustatyti tokią rinkliavą (vadinamąjį abonentinį mokestį)) (1 dalis), taip pat tai, kad nuostata „lėšos už LRT programų siuntimą skiriamos iš valstybės biudžeto, o jų suma nurodoma atskiroje valstybės biudžeto įstatymo eilutėje“ buvo pakoreguota ir buvo nustatyta, kad „už LRT programų siuntimą iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos nurodomos atskiroje programoje“ (3 dalis), be to, nuostata „LRT savarankiškai vykdo komercinę, ūkinę, leidybos veiklą“ buvo patikslinta ir buvo nustatyta, kad ji tai daro „šio įstatymo nustatyta tvarka“ (2 dalis). Konstatuotina, kad tuo aspektu, kuriuo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, šis teisinis reguliavimas nebuvo pakeistas. 8. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo pakeistas ir papildytas Seimo 2006 m. lapkričio 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2006 m. gruodžio 5 d. 8.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 dalis buvo pakeista ir išdėstyta taip: „LRT turi teisę Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane <...> numatytais antžeminiais analoginiais radijo dažniais (kanalais) transliuoti 2 televizijos ir 4 radijo programas. Jeigu programoms transliuoti ir (
3. ar)retransliuoti nenaudojami Strateginiame plane numatyti elektroninių ryšių ištekliai, LRT transliuojamų ir (
4. ar)retransliuojamų programų skaičius neribojamas. LRT turi teisę Strateginiame plane numatytais antžeminiais skaitmeniniais radijo dažniais (kanalais) transliuoti radijo ir televizijos programas, kurių skaičių nustato Lietuvos radijo ir televizijos komisija, gavusi Tarybos siūlymą, priimtą atsižvelgus į Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme LRT skirtas lėšas. Šioms nuostatoms įgyvendinti reikalingas teises pirmumo tvarka LRT suteikia Lietuvos radijo ir televizijos komisija Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka.“ Palyginus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2006 m. lapkričio 14 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) matyti, kad atitinkamas LRT reikalingas teises jai suteikia tas pats subjektas -Lietuvos radijo ir televizijos komisija; ji tai daro Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka. Taigi šiuo atžvilgiu teisinis reguliavimas nebuvo pakeistas. Tačiau dabar LRT gali įgyti teisę transliuoti daugiau programų negu pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija), nes: – ji turi teisę Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane numatytais antžeminiais skaitmeniniais radijo dažniais (kanalais) transliuoti 2 radijo ir 4 televizijos programas – konkretų šių programų skaičių nustato Lietuvos radijo ir televizijos komisija, gavusi LRT tarybos siūlymą, priimtą atsižvelgus į Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme LRT skirtas lėšas; – LRT transliuojamų ir (
5. ar)retransliuojamų programų skaičius yra neribojamas tais atvejais, kai joms transliuoti ir (
6. ar)retransliuoti nėra naudojami Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane numatyti elektroninių ryšių ištekliai. 8.2. Be to, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnis (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo papildytas 13 dalimi ir buvo nustatyta, kad „LRT gali transliuoti savo programas į užsienio valstybes“. III 1. Seimas 1996 m. liepos 2 d. priėmė Visuomenės informavimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1996 m. liepos 26 d. 2. Visuomenės informavimo įstatymas (1996 m. liepos 2 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 1996 m. rugpjūčio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 30 straipsnio papildymo įstatymu; Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 1997 m. sausio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 17 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 1997 m. liepos 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 25 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 1997 m. rugsėjo 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 1998 m. sausio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 1999 m. liepos 7 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2000 m. kovo 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu. 3. Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. spalio 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (1996 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 4. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), kurio 4 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, buvo inter alia nustatyta: „1. Lietuvos Respublikoje transliavimo ir retransliavimo veikla, išskyrus LRT atliekamą transliavimą ar retransliavimą, yra licencijuojama. Asmenys, norintys verstis transliavimo ir (
7. ar)retransliavimo veikla, privalo gauti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos licenciją, išskyrus atvejus, kai šiai veiklai nenaudojami kanalai (radijo dažniai). Ryšių reguliavimo tarnyba, pasibaigus kiekvienam kalendorinių metų ketvirčiui, ne vėliau kaip per 10 dienų pateikia Komisijai informaciją apie naujai sukoordinuotus kanalus (radijo dažnius) programoms transliuoti ir (
8. ar)retransliuoti. Konkursus verstis transliavimo ir (
9. ar)retransliavimo veikla su konkurso laimėtojui suteikiama teise naudoti programoms transliuoti ir (
10. ar)retransliuoti kanalą (radijo dažnį) arba naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga skelbia Komisija. Kanalą (radijo dažnį) programoms transliuoti ir (
11. ar)retransliuoti su teise steigti, įrengti ir naudoti radijo ar televizijos stotis ir (
12. ar)telekomunikacijų tinklą Ryšių reguliavimo tarnyba skiria tik asmenims, gavusiems Komisijos licenciją. <... > 2. Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę pakeisti licencijos turėtojui skirtą radijo dažnį, tik kai to reikalauja Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai ar radijo dažnių programoms transliuoti ir siųsti strateginio plano <...> pakeitimai. Nutraukiant radijo dažnių ruožą, licencijos turėtojui kitas radijo dažnis neskiriamas, jei jis turi teisę transliuoti ar retransliuoti programą kitu radijo dažnių ruožu. 3. Kanalai (radijo dažniai) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė ir negali būti privatizuoti. 4. LRT veikla nėra licencijuojama. Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija. 5. Licencijų išdavimo tvarką nustato šis ir kiti įstatymai, Komisijos nuostatai bei Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklės, kurias tvirtina Komisija. 6. Išduodant licencijas, pirmenybė teikiama transliuotojams, kurie įsipareigoja rengti originalios kūrybos kultūrines, informacines bei šviečiamąsias laidas, užtikrinti teisingą ir nešališką informacijos pateikimą, gerbti asmens orumą ir teisę į privatų gyvenimą, saugoti nepilnamečius nuo galimo neigiamo viešosios informacijos poveikio jų fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi, taip pat transliuotojams, kurių programų priėmimo zonoje dar netransliuoja kitos stotys. 7. Konkurso būdu išduodamos šios licencijos: 1) radijo programoms transliuoti su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti radijo stotis; 2) radijo programoms transliuoti su teise naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis; 3) televizijos programoms transliuoti su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti televizijos stotis; 4) televizijos programoms transliuoti su teise naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis; 5) radijo programoms retransliuoti ir transliuoti savo pačių parengtas programas laidinio radijo tinklais su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti radijo stotis ar naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis; 6) televizijos ir radijo programoms retransliuoti ir transliuoti savo pačių parengtas programas kabelinės televizijos ar MDTV tinklais su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti kabelinės televizijos ar MDTV tinklą ar naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis; 7) televizijos ir radijo programoms retransliuoti kabelinės ar MDTV tinklais su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti kabelinės televizijos ar MDTV tinklą ar naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis. 8. Be konkurso šio straipsnio 7 dalyje numatytas licencijas Komisija gali išduoti šiais atvejais: 1) kai naudojami neriboti radijo dažnių, nustatytų strateginiame plane, ištekliai; 2) iki 1 W galios radijo, televizijos stočiai – ne ilgiau kaip 1 metams; 3) iki 20 W galios radijo, televizijos stočiai mokslo ir mokymo institucijų šviečiamosioms ir kultūrinėms programoms transliuoti – ne ilgiau kaip 3 metams; 4) savininkams bendrųjų priėmimo tinklų, prie kurių prijungta ar gali būti prijungta per 300 butų (valdų) – ne ilgiau kaip 3 metams. Bendrųjų priėmimo tinklų, prie kurių prijungta ar gali būti prijungta mažiau kaip 300 butų (valdų), savininkai privalo gauti leidimus Telekomunikacijų įstatymo nustatyta tvarka. 9. Komisija licencijas nacionalinio masto transliuotojams ir kabelinės televizijos bei MDTV operatoriams išduoda ne ilgiau kaip 10 metų, regioninio masto transliuotojams – ne ilgiau kaip 5 metams, vietiniams transliuotojams – ne ilgiau kaip 3 metams. <...> 12. Pasibaigus licencijos galiojimo terminui, licenciją turinčio asmens prašymu Komisija ne konkurso tvarka pratęsia, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus, licencijos galiojimą, jeigu transliuotojas nepažeidė įstatymų, reglamentuojančių transliavimo ar retransliavimo veiklą, licencijos sąlygų bei Komisijos sprendimų. <...>„ 5. Visuomenės informavimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 2000 m. lapkričio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2, 4, 18, 26, 28, 28, 37, 38, 39, 49 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2000 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 27, 39 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2001 m. spalio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 37 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2002 m. birželio 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 34 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2002 m. birželio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2003 m. lapkričio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 ir 28 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 1, 2, 23, 24, 29, 31, 32, 33, 35, 38, 39, 47, 48, 49, 51, 53 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 25, 41 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 56 straipsniu bei priedu įstatymu; Seimo 2004 m. liepos 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio pakeitimo įstatymu. 5.1. Visuomenės informavimo įstatymo 1, 2, 23, 24, 29, 31, 32, 33, 35, 38, 39, 47, 48, 49, 51, 53 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 25, 41 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 56 straipsniu bei priedu įstatymo 8 straipsniu buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), kurio 4 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: „1. Lietuvos Respublikoje transliavimo ir retransliavimo veikla, išskyrus LRT atliekamą transliavimą ar retransliavimą, yra licencijuojama. Asmenys, norintys verstis transliavimo ir (
13. ar)retransliavimo veikla, privalo gauti transliavimo, retransliavimo licenciją. Transliavimo ir retransliavimo licencijas, suteikiančias teisę įrengti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, teisę programų transliavimui ir (
14. ar)retransliavimui panaudoti savo turimus elektroninių ryšių tinklus arba teisę naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga, išduoda Komisija. 2. Informaciją apie sukoordinuotus radijo dažnius (kanalus), pagal Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginį planą numatytus transliuotojams ir (
15. ar)retransliuotojams, turintiems Komisijos išduotas licencijas su teise steigti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, kartu su elektroninių ryšių tinklų pagrindinėmis veiklos sąlygomis, reikalingomis transliavimo ir (
16. ar)retransliavimo licencijoms išduoti, Komisijai pateikia Ryšių reguliavimo tarnyba. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Lietuvos radijo ir televizijos komisija šio įstatymo ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda transliavimo ir (
17. ar)retransliavimo licencijas. 3. Ryšių reguliavimo tarnyba, paskyrusi radijo dažnius (kanalus) siuntėjams, informaciją apie šiuos radijo dažnius (kanalus) kartu su elektroninių ryšių tinklų pagrindinėmis veiklos sąlygomis, reikalingomis transliavimo ir (
18. ar)retransliavimo licencijoms išduoti, pateikia Komisijai. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Komisija šio įstatymo ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda transliavimo ir (
19. ar)retransliavimo licencijas. 4. Į transliavimo ar retransliavimo licenciją, išskyrus licencijas transliuoti ir (
20. ar)retransliuoti programas kabelinės televizijos, laidinio radijo tinklais, kartu su radijo dažniais (kanalais) įrašomos elektroninių ryšių tinklų pagrindinės veiklos sąlygos turi atitikti Ryšių reguliavimo tarnybos Komisijai pateiktas radijo dažnių (kanalų) bei elektroninių ryšių tinklų, skirtų radijo ir televizijos programoms transliuoti ir (
21. ar)retransliuoti, pagrindines veiklos sąlygas. Į Komisijos išduodamą transliavimo ir (
22. ar)retransliavimo licenciją su teise naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga papildomai įrašomas konkretus siuntėjas. <...> 6. Radijo dažniai (kanalai) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė ir negali būti privatizuoti. 7. LRT veikla nėra licencijuojama. LRT programų transliavimui užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos komisija be konkurso pirmumo tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda leidimus, suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis. 8. Licencijų rūšis, jų išdavimo sąlygas ir tvarką nustato šis įstatymas ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklės. Šias taisykles tvirtina Komisija. 9. Išduodant licencijas, pirmenybė teikiama asmenims, kurie įsipareigoja rengti originalios kūrybos kultūrines, informacines bei šviečiamąsias laidas, užtikrinti teisingą ir nešališką informacijos pateikimą, gerbti asmens orumą ir teisę į privatų gyvenimą, saugoti nepilnamečius nuo galimo neigiamo viešosios informacijos poveikio jų fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi, taip pat asmenims, įsipareigojusiems transliuoti programas, kokių numatomoje priėmimo zonoje dar netransliuoja kiti transliuotojai. 10. Transliavimo ir retransliavimo licencijos išduodamos konkurso būdu, išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nustatytus atvejus. 11. Transliavimo ir retransliavimo licencijas Komisija be konkurso išduoda šiais atvejais: 1) programoms transliuoti ir (
23. ar)retransliuoti iki 1 W galios antžemine televizijos, radijo stotimi; 2) mokslo arba mokymo institucijoms – šviečiamosioms ir kultūrinėms programoms transliuoti iki 20 W galios antžemine televizijos, radijo stotimi; 3) programoms transliuoti ir (
24. ar)retransliuoti kabelinės televizijos, laidinio radijo tinklais; 4) programoms transliuoti ir (
25. ar)retransliuoti per dirbtinį Žemės palydovą (palydovus); 5) viešųjų renginių organizatoriams – ne ilgesnių nei 14 dienų renginių programoms transliuoti iki 20 W galios antžemine televizijos, radijo stotimi; 6) kitais atvejais, kai tai numatyta Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane. <...> 17. <...> Licencijos turėtojui reorganizuojant savo veiklą, Komisijos sprendimu jo teisių ir pareigų perėmėjui (perėmėjams) gali būti be konkurso išduota nauja licencija (naujos licencijos) vykdyti licencijuojamą veiklą tomis pačiomis sąlygomis, jeigu šis asmuo prieš reorganizavimą pateikia Komisijai atitinkamą prašymą bei reorganizavimo projektą ir jeigu tiek iki reorganizavimo, tiek reorganizavimo metu nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys transliavimo ar retransliavimo veiklą, licencijos sąlygos bei Komisijos sprendimai. <...>„ 5.2. Pažymėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies nuostata, kad LRT veikla nėra licencijuojama, buvo pakartota Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalyje. Kita vertus, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) neliko Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvusios nuostatos „Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija“, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu. Tokios nuostatos nebuvo ir kituose Visuomenės informavimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais ir Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Visuomenės informavimo įstatymo 1, 2, 23, 24, 29, 31, 32, 33, 35, 38, 39, 47, 48, 49, 51, 53 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 25, 41 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 56 straipsniu bei priedu įstatymu) straipsniuose. Kartu pažymėtina, kad vietoje Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvusios nuostatos „Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija“, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalyje yra įtvirtinta nuostata „LRT programų transliavimui užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos komisija be konkurso pirmumo tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda leidimus, suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis“. Paminėtina, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalį naujai sukoordinuoti elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti turėjo būti skiriami remiantis Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiu planu. Tuo tarpu Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalyje nėra nuorodos į Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginį planą; pagal Elektroninių ryšių įstatymą įgaliojimai skirti transliuotojams ir (
26. ar)retransliuotojams, turintiems Lietuvos radijo ir televizijos komisijos išduotas licencijas, radijo dažnius (kanalus) radijo ir televizijos programoms transliuoti yra nustatyti Ryšių reguliavimo tarnybai; ji tai privalo daryti vadovaudamasi Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiu planu (49 straipsnio 1, 2, 4, 10 dalys). Tad nors minėtos dvi nuostatos – Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies nuostata „Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija“ ir Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalies nuostata „LRT programų transliavimui užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos komisija be konkurso pirmumo tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda leidimus, suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis“ – nėra tapačios, pažymėtina, kad nurodyta Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalies nuostata taip pat suponuoja (tiesa, netiesiogiai) LRT pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius). 6. Seimas 2006 m. liepos 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2006 m. rugsėjo 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 6.1. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje (2006 m. liepos 11 d. redakcija) inter alia yra nustatyta: „1. Lietuvos Respublikoje transliavimo ir retransliavimo veikla, išskyrus radijo programų transliavimą elektroninių ryšių tinklais, kurių pagrindinė paskirtis nėra programų transliavimas ir (
27. ar)retransliavimas, taip pat fizinių asmenų nekomerciniais tikslais šiais tinklais vykdomą transliavimą ir LRT atliekamą transliavimą ar retransliavimą, yra licencijuojama. Asmenys, norintys verstis transliavimo ir (
28. ar)retransliavimo veikla, privalo gauti transliavimo ir (
29. ar)retransliavimo licenciją. Transliavimo ir retransliavimo licencijas, suteikiančias teisę įrengti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, teisę programų transliavimui ir (
30. ar)retransliavimui panaudoti savo turimus elektroninių ryšių tinklus arba teisę naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga, išduoda Komisija. 2. Informaciją apie sukoordinuotus radijo dažnius (kanalus), pagal Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginį planą numatytus transliuotojams ir (
31. ar)retransliuotojams, turintiems Komisijos išduotas licencijas su teise steigti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, kartu su elektroninių ryšių tinklų pagrindinėmis veiklos sąlygomis, reikalingomis transliavimo ir (
32. ar)retransliavimo licencijoms išduoti, Komisijai pateikia Ryšių reguliavimo tarnyba. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Komisija šio įstatymo ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda transliavimo ir (
33. ar)retransliavimo licencijas. 3. Ryšių reguliavimo tarnyba, paskyrusi radijo dažnius (kanalus) siuntėjams, informaciją apie šiuos radijo dažnius (kanalus) kartu su elektroninių ryšių tinklų pagrindinėmis veiklos sąlygomis, reikalingomis transliavimo ir (
34. ar)retransliavimo licencijoms išduoti, pateikia Komisijai. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Komisija šio įstatymo ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda transliavimo ir (
35. ar)retransliavimo licencijas. 4. Į transliavimo ar retransliavimo licenciją, išskyrus atvejus, kai programų transliavimui ir (
36. ar)retransliavimui nenaudojami Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane numatyti radijo dažniai (kanalai), kartu su radijo dažniais (kanalais) įrašomos elektroninių ryšių tinklų pagrindinės veiklos sąlygos turi atitikti Ryšių reguliavimo tarnybos Komisijai pateiktas radijo dažnių (kanalų) bei elektroninių ryšių tinklų, skirtų radijo ir televizijos programoms transliuoti ir (
37. ar)retransliuoti, pagrindines veiklos sąlygas. Į Komisijos išduodamą transliavimo ir (
38. ar)retransliavimo licenciją su teise naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga papildomai įrašomas konkretus siuntėjas. <...> 6. Radijo dažniai (kanalai) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė ir negali būti privatizuoti. 7. LRT veikla nėra licencijuojama. LRT programų transliavimui užtikrinti Komisija be konkurso pirmumo tvarka pagal šio įstatymo nuostatas ir sąlygas išduoda leidimus, suteikiančius teises, tolygias toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis. 8. Licencijų rūšis, jų išdavimo ir pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato šis įstatymas ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklės. Šias taisykles tvirtina Komisija. 9. Išduodant licencijas, pirmenybė teikiama asmenims, kurie įsipareigoja rengti originalios kūrybos kultūrines, informacines bei šviečiamąsias laidas, užtikrinti teisingą ir nešališką informacijos pateikimą, gerbti asmens orumą ir teisę į privatų gyvenimą, saugoti nepilnamečius nuo galimo neigiamo viešosios informacijos poveikio jų fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi, taip pat asmenims, įsipareigojusiems transliuoti programas, kokių numatomoje priėmimo zonoje dar netransliuoja kiti transliuotojai. 10. Transliavimo ir retransliavimo licencijos išduodamos konkurso būdu, išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nustatytus atvejus. 11. Transliavimo ir retransliavimo licencijas Komisija be konkurso išduoda šiais atvejais: 1) mokslo arba švietimo institucijoms – šviečiamosioms ir kultūrinėms programoms transliuoti iki 20 W galios antžemine televizijos, radijo stotimi; 2) programoms transliuoti ir (
39. ar)retransliuoti kabelinės televizijos, radijo tinklais; 3) programoms transliuoti ir (
40. ar)retransliuoti elektroninių ryšių tinklais, kurių pagrindinė paskirtis nėra programų transliavimas ir (
41. ar)retransliavimas; 4) programoms transliuoti ir (
42. ar)retransliuoti per dirbtinį Žemės palydovą (palydovus); 5) kitais atvejais, kai tai numatyta Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane. <...> 17. <... > Jeigu licencijos turėtojas reorganizuojamas, Komisijos sprendimu jo teisių ir pareigų perėmėjui(-ams) gali būti be konkurso išduota nauja(-
43. os)licencija(-
44. os)vykdyti licencijuojamą veiklą tomis pačiomis sąlygomis, jeigu šis asmuo prieš reorganizavimą pateikia Komisijai atitinkamą prašymą bei reorganizavimo sąlygas ir jeigu tiek iki reorganizavimo, tiek reorganizavimo metu nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys transliavimo ar retransliavimo veiklą, licencijos sąlygos ir Komisijos sprendimai. <...>„ 6.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, nepaisant tam tikro teksto pakoregavimo, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2006 m. liepos 11 d. redakcija) 7 dalyje, kurioje nustatyta, kad „LRT veikla nėra licencijuojama“ ir kad „LRT programų transliavimui užtikrinti Komisija be konkurso pirmumo tvarka pagal šio įstatymo nuostatas ir sąlygas išduoda leidimus, suteikiančius teises, tolygias toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis“, įtvirtintas teisinis reguliavimas yra iš esmės tapatus teisiniam reguliavimui, buvusiam Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalyje, kurioje buvo nustatyta, kad „LRT veikla nėra licencijuojama“ ir kad „LRT programų transliavimui užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos komisija be konkurso pirmumo tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda leidimus, suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis“. 7. Pažymėtina, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje neginčija Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje nustatytų Ryšių reguliavimo tarnybos bei Lietuvos radijo ir televizijos komisijos įgaliojimų ne konkurso būdu skiriant kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti – kaip minėta, ginčijama yra tik tai, ar Konstitucijai neprieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu. 7.1. Tai, kad kitas Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje, mutatis mutandis taikytina ir atitinkamam (vėlesnių redakcijų Visuomenės informavimo įstatyme nustatytam) teisiniam reguliavimui, nustatytam padarius šio įstatymo (jo straipsnių (jų dalių)) pakeitimus ir (arba) papildymus. 7.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje tyrimo dalykui nepriskiriami ir santykiai, susiję su tuo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, 2006 m. liepos 11 d. redakcija) Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, kuri šiame įstatyme apibūdinama kaip „nepriklausoma Seimui atskaitinga komercinių radijo ir televizijos transliuotojų veiklą reglamentuojanti bei prižiūrinti institucija“ (48 straipsnio 1 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija)) arba kaip „nepriklausoma Seimui atskaitinga Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių radijo ir televizijos transliuotojų ir retransliuotojų veiklą reguliuojanti bei kontroliuojanti institucija“ (48 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 27 d. redakcija), 47 straipsnio 1 dalis (2006 m. liepos 11 d. redakcija)) ir kurios dauguma narių buvo ir yra visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų deleguoti atstovai, paskirti atitinkamų organizacijų valdymo organų įgaliojimų laikui, veikla buvo ir yra finansuojama inter alia iš pajamų, kurias šios komisijos „prižiūrimi“ ir „kontroliuojami“ transliuotojai (išskyrus LRT) gauna iš reklamos, kitos komercinės veiklos, ir perveda į Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sąskaitą (48 straipsnio 11 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), 48 straipsnio 15 dalis (2004 m. balandžio 27 d. redakcija), 47 straipsnio 15 dalis (2006 m. liepos 11 d. redakcija)). IV 1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad su visuomeniniu transliuotoju susijusius santykius reguliuoja (taip pat ir pareiškėjo – Seimo narių grupės nurodomais aspektais, t. y. dėl visuomeninio transliuotojo funkcijų, dėl kanalų (radijo dažnių) suteikimo, televizijos programų transliavimo finansavimo, reklamos per televiziją transliavimo) ir Europos, inter alia ES, teisės aktai. Reikšmingos yra ir ES teisės nuostatos dėl konkurencijos bei valstybės pagalbos (taip pat ir finansinės) įmonėms. 1.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Europos Sąjungos teisės atžvilgiu Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalies nuostatose „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ ir „Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis. 1.2. Radijo ir televizijos (jų teikiamų paslaugų) rinka dėl technologijų plėtros labai sparčiai kinta. Tai lemia ir atitinkamus visuomeninius santykius reguliuojančių teisės aktų dinamiką. Konstitucinis Teismas savo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra konstatavęs, jog dėl to, kad „elektroniniai ryšiai