LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL NACIONALINĖS DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJOS PATVIRTINIMO IR ĮGYVENDINIMO 2003 m. rugsėjo 11 d. Nr. 1160 Vilnius Vadovaudamasi Europos Tarybos susitikimo (Barselona, 2002) rekomendacijomis ir Pasaulio valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo Johanesburge (2002) Įgyvendinimo plano 162 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją (pridedama). 2. Skirti Aplinkos ministeriją atsakinga už Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimo koordinavimą. 3. Pavesti Aplinkos ministerijai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Susisiekimo ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai, Ūkio ministerijai, Užsienio reikalų ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai ir Žemės ūkio ministerijai per 3 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo peržiūrėti pagal kompetenciją nacionalines programas ir prireikus papildyti tomis Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimo nuostatomis, kurios šiose programose nenumatytos. 4. Aplinkos ministerija turi sudaryti: 4.1. iš Aplinkos ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Susisiekimo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Ūkio ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Žemės ūkio ministerijos ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų darbo grupę 1 punkte nurodytos strategijos įgyvendinimo dvimetėms ataskaitoms rengti ir teikti Nacionalinei darnaus vystymosi komisijai; 4.2. įvairių sričių ekspertų grupę, kuri reguliariai analizuotų vykstančius išorės ir vidaus pokyčius, vertintų 1 punkte nurodytos strategijos įgyvendinimo eigą ir rengtų rekomendacijas, kaip šalinti trūkumus. 5. Nustatyti, kad 1 punkte nurodytos strategijos įgyvendinimas finansuojamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete atitinkamoms ministerijoms, atsakingoms už šios strategijos įgyvendinimą, patvirtintų bendrųjų asignavimų, valstybės investicijų programų lėšų ir kitų šaltinių. ŪKIO MINISTRAS, PAVADUOJANTIS MINISTRĄ PIRMININKĄ                                                   PETRAS ČĖSNA APLINKOS MINISTRAS                                                                          ARŪNAS KUNDROTAS ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 NACIONALINĖ DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Pagrindinės darnaus vystymosi nuostatos konkrečiai suformuluotos pasaulio viršūnių susitikime Rio de Žaneire 1992 metais. Darnus vystymasis įteisintas kaip pagrindinė ilgalaikė visuomenės vystymosi ideologija. Darnaus vystymosi koncepcijos pagrindą sudaro 3 lygiaverčiai komponentai – aplinkosauga, ekonominis ir socialinis vystymasis. Rio de Žaneire priimta darnaus vystymosi įgyvendinimo veiksmų programa – „Darbotvarkė 21“. Priimtoje deklaracijoje nurodyti pagrindiniai darnaus vystymosi principai. 2. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje (toliau vadinama – Strategija) darnus vystymasis suprantamas kaip kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų, sudarantis galimybes pasiekti visuotinę gerovę dabartinei ir ateinančioms kartoms, neperžengiant leistinų poveikio aplinkai ribų. 3. Darnaus vystymosi būdai išsivysčiusioms ir besivystančioms valstybėms skirtingi. Opiausios besivystančių valstybių problemos – labai spartus gyventojų skaičiaus didėjimas, skurdas, lyčių nelygybė, netobula švietimo, medicinos sistema, o išsivysčiusios valstybės daugiausia susiduria su per daug intensyvaus gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos teršimo problemomis. Tačiau tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios valstybės (išskyrus karo ar kitų stichinių nelaimių niokojamas valstybes) vystosi natūralios evoliucijos būdu, jų ekonomika ir gyventojų gerovė auga, nors ir labai skirtingais tempais. 4. Sugriuvus Sovietų Sąjungai ir suirus visam jos įtakos sferoje buvusių valstybių blokui, susiformavo didelė trečioji valstybių grupė su labai savitais visuomenės vystymosi bruožais. Būdingas visų pereinamosios ekonomikos valstybių bruožas tas, kad pokyčiai jose ypač spartūs ir didelio masto. Išsivysčiusiose ir besivystančiose valstybėse ekonomikos, išteklių naudojimo, aplinkos būklės ar socialiniai pokyčiai pastarąjį dešimtmetį vertinami procentais ar dešimtimis procentų, o pereinamosios ekonomikos valstybėse – kartais ar net dešimtimis kartų. 5. Vertinant pereinamojo laikotarpio pokyčius darnaus vystymosi požiūriu ir numatant tolesnes vystymosi galimybes, labai svarbu žinoti, ar pereinamosios ekonomikos valstybėse gamtos išteklių naudojama mažiau tik dėl transformacinės ūkio depresijos, ar aplinkos tarša sumažėjo tik dėl mažesnio išteklių naudojimo. Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus būtų teigiami, vadinasi, praeitą dešimtmetį įvykę pokyčiai darnaus vystymosi požiūriu nereiškia nieko gero, nes atsigaunant ekonomikai didėtų gamtos išteklių naudojimas ir aplinkos tarša. 6. Analizė, atlikta rengiant Nacionalinę ataskaitą Johanesburgo viršūnių susitikimui, parodė, kad net pereinamojo laikotarpio pradžioje, kai ūkis smuko sparčiausiai, energijos išteklių naudojimas ir oro tarša Lietuvoje mažėjo daug sparčiau negu gamyba ir paslaugos. Praeito dešimtmečio viduryje Lietuvos bendrasis vidaus produktas (toliau vadinama – BVP) buvo sumažėjęs 40 procentų, o energijos išteklių naudojimas ir oro tarša – beveik 60 procentų, tai yra pusantro karto daugiau negu BVP. Antrojoje praeito dešimtmečio pusėje atsigaunant ekonomikai, po truputį buvo pradėjęs augti ir išteklių naudojimas ir aplinkos tarša, tačiau 1995-1998 metais Lietuvos BVP išaugus 18 procentų galutinis energijos vartojimas ir oro tarša išaugo tik 1-2 procentais. Dėl Rusijos ūkio krizės 1999 metais Lietuvos ūkį ištiko dar viena trumpalaikė depresija, tačiau nuo 2000 metų ekonomika pradėjo gana sparčiai augti, o energijos vartojimas ir aplinkos tarša toliau mažėjo. 7. Lietuvos perėjimas prie rinkos ekonomikos, ūkio restruktūrizavimas, pabrangę energijos ir kiti gamtos ištekliai jau nuo pereinamojo laikotarpio pradžios lėmė daug efektyvesnį energijos ir kitų gamtos išteklių naudojimą ir darnaus vystymosi požiūriu palankius Lietuvos vystymosi pokyčius. Net esant ūkio depresijai, ekonomikos pokyčiai nebuvo susiję su išteklių naudojimo ir aplinkos taršos pokyčiais – išteklių naudojimas ir aplinkos tarša mažėjo daug sparčiau negu gamyba ir paslaugos. Ūkiui (ekonomikai) pradėjus augti, išteklių naudojimas ir aplinkos tarša auga daug lėčiau arba iš viso neauga. 8. Nuo 1999 metų buvo atsieti ir aplinkos taršos pokyčiai nuo išteklių naudojimo pokyčių. Įdiegus naujesnes kuro deginimo technologijas energetikos ir pramonės objektuose, pradėjus juose naudoti daugiau gamtinių, o transporto sektoriuje – suskystintų dujų, atnaujinus transporto parką, aplinką teršiančių ir šiltnamio efektą skatinančių medžiagų emisija, tenkanti tam pačiam sunaudotos energijos kiekiui, pradėjo mažėti. Ekologinis efektyvumas labai išaugo: energijos sąnaudos BVP vienetui sumažėjo apie 2 kartus, o teršiančių medžiagų emisija į orą – per 2,5 karto. Deja, palyginti su Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) valstybėmis, energijos vartojimo efektyvumas Lietuvoje vis dar gana mažas – vienam BVP vienetui pagaminti suvartojama apie 1,7 karto daugiau energijos. Tačiau, palyginus Lietuvos ir ES valstybių stacionarių šaltinių emisiją į orą ploto vienetui, matyti, kad Lietuvoje į orą išmetama keliskart mažiau teršalų negu vidutiniškai ES valstybėse. Išsamiau įvairiose ūkio šakose įvykę pokyčiai ir esama būklė nagrinėjami strateginei analizei skirtame šios Strategijos skyriuje. 9. Rengiant šią Strategiją, laikytasi nuostatos, kad nagrinėjamu laikotarpiu (iki 2020 metų) Lietuvos vystymąsi labiausiai veiks eurointegracijos procesai. Taigi numatomi pokyčiai tiesiogiai siejami su Lietuvos stojimu į ES. Nustatant šios Strategijos prioritetus ir tikslus, vadovautasi nacionaliniais interesais ir jau parengtais strateginiais dokumentais: Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin. 2002, Nr. 113-5029), Lietuvos Respublikos teritorijos bendruoju planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852), Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaike strategija, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853 (Žin., 2002, Nr. 60-2424), Jungtinių Tautų ir ES darnaus vystymosi strategijos nuostatomis, suformuluotomis Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi komisijos sesijose, Europos Tarybos Lisabonos (2000 metai), Geteborgo (2001 metai) ir Barselonos (2002 metai) susitikimų dokumentuose. 10. Rengiant šią Strategiją, atsižvelgta į Lietuvos specifiką, visų pirma į tai, kad transformacinės ūkio depresijos metu gamtos išteklių naudojimas ir aplinkos tarša sumažėjo keleriopai ir spartėjantis ekonomikos augimas kurį laiką neišvengiamai lems tam tikrą gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos taršos didėjimą. Taigi per šioje strategijoje numatytą Lietuvos vystymosi etapą, siekiant nustatyti išteklių naudojimo ir aplinkos taršos pokyčius, daugiausia dėmesio numatoma skirti ekologinio efektyvumo rodikliams – energijos ir kitų gamtos išteklių sąnaudoms BVP vienetui, teršiančių ir klimato kaitą skatinančių medžiagų emisijai BVP vienetui, sutartiniam energijos sąnaudų vienetui ir panašiai. 11. Šioje Strategijoje numatoma, kad Lietuvoje labai sumažės energijos ir kitų gamtos išteklių sąnaudos, teršiančių ir klimato kaitą skatinančių medžiagų emisija BVP vienetui ir pagal šiuos rodiklius bus pasiektas esamas ES valstybių vidurkis. Pagrindinis Lietuvos darnaus vystymosi siekis – pagal ekonominio ir socialinio vystymosi, išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius iki 2020 metų pasiekti esamą ES vidurkį, pagal aplinkos taršos rodiklius – neviršyti ES leistinų normatyvų, laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui, reikalavimų. Įgyvendinti šį siekį įmanoma tik diegiant ūkyje naujausias, aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančias technologijas. Taigi mokslinei pažangai, žinioms, o ne daug išteklių reikalingų technologijų kūrimui ir diegimui šioje Strategijoje skiriama ypač daug dėmesio. 12. Kadangi tarp sektorių esantys barjerai – viena iš didžiausių darnaus vystymosi kliūčių, šioje Strategijoje stengtasi kuo glaudžiau sieti skirtingų sektorių tikslus ir uždavinius: jeigu žemės ūkio sektoriuje numatyta išplėsti energetikos reikmėms skirtų rapsų ir javų pasėlius tiek, kad biodyzelinas ir bioetanolis patenkintų apie 15 procentų degalų poreikio, pramonės sektoriuje numatyta skatinti atitinkamų biokuro gamybos pajėgumų didinimą, transporto sektoriuje – šiuos degalus realizuojančių degalinių tinklo plėtrą, finansų sektoriuje – sukurti ekonomines galimybes didinti biokuro konkurencingumą; jeigu atliekų tvarkymo sektoriuje numatyta didinti antrinį žaliavų, įskaitant pakuotes, perdirbimą, pramonės sektoriuje numatyta skatinti vietines antrines žaliavas naudojančių įmonių plėtrą ir panašiai. Be to, numatyta į šiuos procesus kuo plačiau įtraukti visuomenę. Turi būti skatinamas pirminis buitinių atliekų rūšiavimas, iš antrinių žaliavų pagamintos produkcijos pirkimas, biokuro realizavimas, racionalus transporto naudojimas, aplinkai mažiausiais kenksmingas gyvenimo būdas. 13. Darnus vystymasis neįmanomas be plataus visuomenės dalyvavimo ne tik sprendžiant konkrečius šioje Strategijoje nurodytus uždavinius, bet ir priimant darnaus vystymosi požiūriu svarbius įvairaus lygio sprendimus (tiek Nacionalinės darnaus vystymosi komisijos, tiek vietos institucijų). Labai svarbu, kad įgyvendinant šią Strategiją būtų užtikrinti ne tik anksčiau minėti horizontalūs, bet ir vertikalūs ryšiai. Šios Strategijos pagrindinių nuostatų perkėlimas į regionų plėtros planus – viena svarbiausių jos sėkmingo įgyvendinimo sąlygų. 14. Šioje Strategijoje, remiantis visų pirma Johanesburgo viršūnių susitikimui parengtos Nacionalinės darnaus vystymosi įgyvendinimo ataskaitos medžiaga ir ES darnaus vystymosi strategijos pagrindinėmis nuostatomis, suformuluoti Lietuvos darnaus vystymosi prioritetai ir principai (II skyrius). Atlikta išsami strateginė prioritetų analizė, nustatytos darnaus vystymosi požiūriu Lietuvos vystymosi stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės (III skyrius). Remiantis strateginės analizės rezultatais, pateikta Lietuvos darnaus vystymosi vizija, valstybės misija (IV skyrius), strateginiai tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės (V skyrius). Strateginius tikslus stengtasi suformuluoti kuo konkrečiau, kur tik įmanoma – kiekybiškai, nes tik turint kiekybinius tolesnio vystymosi rodiklius įmanoma tinkamai kontroliuoti šios Strategijos įgyvendinimą. Strategijos įgyvendinimo klausimai aptarti VI skyriuje. II. LIETUVOS DARNAUS VYSTYMOSI PRIORITETAI IR PRINCIPAI 15. Lietuvos darnaus vystymosi strateginiai prioritetai ir principai išdėstyti atsižvelgiant į nacionalinius Lietuvos interesus, savitumą, ES darnaus vystymosi strategijos, kitų programinių dokumentų nuostatas. ES darnaus vystymosi strategijoje nagrinėjamos kelios svarbiausios problemos, nustatyti šie 6 darnaus vystymosi prioritetai: pasaulinės klimato kaitos sušvelninimas; transporto poveikio aplinkai mažinimas; pavojaus žmonių sveikatai mažinimas; efektyvesnis gamtos išteklių naudojimas; skurdo ir socialinės atskirties mažinimas; visuomenės senėjimo problemų sprendimas. 16. Kadangi pereinamosios ekonomikos valstybėse vystymosi problemų yra kur kas gausiau nei ES valstybėse, Lietuvos darnaus vystymosi prioritetų daugiau. Visų pirma, atsižvelgiant į palyginti žemą pereinamosios ekonomikos šalių ūkio išsivystymo lygį ir žymų transformacinį jo nuosmukį, būtina sėkmingo Lietuvos darnaus vystymosi sąlyga – pakankamai spartus ir stabilus ekonomikos augimas. Iš Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje pateiktų ekonominės plėtros scenarijų darnaus vystymosi požiūriu priimtiniausias pagrindinis scenarijus, numatantis 5-6 procentų kasmetinį BVP prieaugį. Toks Lietuvos ekonomikos augimas leistų per šios Strategijos įgyvendinimo laikotarpį (iki 2020 metų) pasiekti vidutinį esamą ES valstybių ekonominio išsivystymo lygį. Lėtas ekonomikos augimas neleistų pasiekti pagrindinio darnaus vystymosi tikslo, nurodyto I šios Strategijos skyriuje, o greitas ekonomikos augimas, kaip rodo skaičiavimai, keltų ir pernelyg spartaus aplinkos taršos didėjimo pavojų. Taigi nuosaikus, darnus ūkio sektorių ir regionų ūkio vystymasis – vienas Lietuvos darnaus vystymosi prioritetų. 17. ES darnaus vystymosi strategijoje teigiama, kad ekonominio ir socialinio regionų vystymosi netolygumas, didėjantys gyventojų gerbūvio skirtumai – vienas iš didžiausių darnaus vystymosi pavojų. Atsižvelgiant į tai, kad ekonominiai ir socialiniai Lietuvos regionų skirtumai pastarąjį dešimtmetį ne tik nesumažėjo, bet gerokai padidėjo, regionų gyvenimo lygio skirtumo mažinimas išsaugant jų savitumą – vienas Lietuvos darnaus vystymosi prioritetų. 18. Nors ES darnaus vystymosi strategijoje iš visų ūkio sektorių išskirtas tik transportas, tačiau aplinkos interesų įtraukimas į pagrindinius ūkio sektorių (Kardifo procesas) vystymosi interesus nuo 1998 metų laikomas viena svarbiausių darnaus vystymosi priemonių ir 1999 metais oficialiai įteisintas ES Amsterdamo sutartyje. 2002 metais ES turėtų būti parengtos aplinkos interesų įtraukimo į pagrindines ūkio šakas strategijos. Pagrindinių ūkio šakų (transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio, turizmo) poveikio aplinkai mažinimas didinant ekologinį jų efektyvumą ir įtraukiant aplinkos interesus į jų plėtros strategijas – itin svarbus Lietuvos darnaus vystymosi prioritetas. Kalbant apie įvairių ūkio šakų poveikį aplinkai, gana dažnai užmirštamas namų ūkis, būstas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos būsto sektorius sunaudoja daugiau kaip trečdalį galutinės energijos ir yra vienas didžiausių vandens teršėjų, šioje Strategijoje plačiai aptariamas aplinkos interesų įtraukimas į būsto sektorių ir šio sektoriaus poveikio aplinkai mažinimas. 19. Siekiant atsieti ekonominį augimą nuo gamtos išteklių naudojimo ir pasiekti, kad išteklių naudojimas ir aplinkos tarša didėtų daug lėčiau negu gamyba ir paslaugos, ES darnaus vystymosi strategijoje skiriama ypač daug dėmesio gamybos ir paslaugų ekologinio efektyvumo didinimui. Lietuva, kaip ir kitos buvusio sovietinio bloko valstybės, paveldėjo labai neefektyviai ir neracionaliai energijos ir kitus gamtos išteklius naudojantį ūkį ir nors pastarąjį dešimtmetį pasiekė nemažą pažangą, vis dar sunaudoja apie 1,7 karto daugiau energijos BVP vienetui pagaminti negu vidutiniškai ES valstybės. Dėl labai prastų daugumos namų šiluminių savybių, morališkai ir fiziškai pasenusios šilumos tiekimo infrastruktūros energijos naudojimo būsto reikmėms efektyvumas Lietuvoje yra 2-2,5 karto mažesnis negu daugelyje ES valstybių. Taigi gamtos išteklių naudojimo efektyvumo didinimas, atliekų mažinimas, racionalus tvarkymas ir antrinis naudojimas – irgi Lietuvos darnaus vystymosi prioritetas. 20. Lietuvai svarbūs ir šie ES darnaus vystymosi strategijos prioritetai – pavojaus žmonių sveikatai mažinimas, pasaulinės klimato kaitos ir jos padarinių švelninimas, biologinės įvairovės apsauga, nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas. Nors ES darnaus vystymosi strategijoje kraštovaizdžio tvarkymo problemos nenurodomos, atsižvelgiant į kraštovaizdžio apsaugos ir racionalaus tvarkymo svarbą, šioje Strategijoje ir tai pripažįstama prioritetu. 21. Kaip jau sakyta, šios Strategijos įgyvendinti praktiškai neįmanoma be aktyvios visuomenės paramos, o Lietuvos gyventojai ne itin susipažinę su darnaus vystymosi nuostatomis ir tai neskatina jų aktyvumo, taigi visuomenės švietimas (taip pat aplinkosauginis švietimas ir aplinkai kuo mažiau žalos darančio gyvenimo būdo propagavimas) – vienas iš prioritetinių darnaus vystymosi uždavinių. Mokslinių tyrimų vaidmens didinimas ir veiksmingesnis tyrimų rezultatų taikymas, modernių, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių gamybos ir informacijos technologijų kūrimas ir diegimas – taip pat šios Strategijos prioritetas. 22. Įstojus Lietuvai į ES ir įsiliejus į didžiulę turtingiausių pasaulio valstybių ekonominę erdvę, labai svarbu išsaugoti kultūros savitumą. Taigi dar vienas darnaus vystymosi prioritetas – Lietuvos valstybės, jos etninių regionų, tautinių mažumų kultūrinio savitumo ir tapatumo išsaugojimas. 23. Nustatomi šie Lietuvos darnaus vystymosi prioritetai: 23.1. nuosaikus ir darnus ūkio šakų ir regionų ekonomikos vystymasis; 23.2. socialinių ir ekonominių skirtumų tarp regionų ir regionų viduje mažinimas išsaugant jų savitumą; 23.3. pagrindinių ūkio šakų (transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio, būsto, turizmo) poveikio aplinkai mažinimas; 23.4. efektyvesnis gamtos išteklių naudojimas ir atliekų tvarkymas; 23.5. pavojaus žmonių sveikatai mažinimas; 23.6. pasaulio klimato kaitos ir jos padarinių švelninimas; 23.7. geresnė biologinės įvairovės apsauga; 23.8. geresnė kraštovaizdžio apsauga ir racionalus tvarkymas; 23.9. užimtumo didinimas, nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas; 23.10. švietimo ir mokslo vaidmens didinimas; 23.11. Lietuvos kultūrinio savitumo išsaugojimas. 24. Šios Strategijos įgyvendinimo pagrindiniai principai yra šie: 24.1. dalyvavimo (partnerystės) principas. Ši Strategija gali būti sėkmingai įgyvendinta tik dalyvaujant ir bendradarbiaujant kaip lygiaverčiams partneriams įvairioms visuomenės socialinėms grupėms, tarpvalstybinėms, valstybės, savivaldybės ir nevyriausybinėms institucijoms bei asmenims; 24.2. vadovavimo (lyderystės) principas. Darnaus vystymosi kryptingumo užtikrinimas, racionalus žinybinių, regioninių, institucinių ir grupinių interesų derinimas ir ribojimas bendrų visuomenės interesų labui įmanomas tik esant stipriam valstybinio, regioninio ir savivaldybių lygmens vadovavimui ir aiškiam tarpinstituciniam funkcijų pasidalijimui; 24.3. subsidiarumo principas. Siekiant tinkamai valdyti darnaus vystymosi procesą, sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie veiksmingiausi; 24.4. lygių galimybių principas. Visoms dabarties ir ateities kartoms, visų regionų ir kitų teritorinių padalinių gyventojams turi būti užtikrintos vienodos galimybės naudotis ekonominio ir socialinio vystymosi rezultatais, turėti švarią ir sveiką aplinką; 24.5. susietumo (integralumo) principas. Darnaus vystymosi tikslai ir uždaviniai (aplinkosauginiai, ekonominiai ir socialiniai) kiekvieno ūkio sektoriaus ar regiono plėtros strategijose, programose, planuose turi būti pateikiami kaip visuma; 24.6. lankstumo principas. Darnaus vystymosi prioritetai, tikslai, uždaviniai, jų įgyvendinimo priemonės turi būti derinami ir tikslinami atsižvelgiant į sparčiai kintančias išorės ir vidaus sąlygas; 24.7. atsakomybės (teršėjas moka) principas. Įgyvendinant šią Strategiją, šiuo principu numatoma vadovautis plačiau, ypač transporto sektoriuje; 24.8. atsipirkimo principas. Į aplinkosaugos priemonių vykdymo išlaidas neturi būti žiūrima kaip į neišvengiamas papildomas išlaidas ekonomikos vystymo sąskaita. Turi būti nustatyti ekonominiai ir organizaciniai mechanizmai, didinantys aplinkosaugos priemonių ekonominį efektyvumą ir užtikrinantys jų atsipirkimą; 24.9. prieinamumo principas. Išlaidos, susijusios su aplinkos apsaugos ir tvarkymo priemonėmis (atliekų tvarkymas, nuotekų valymas ir panašiai), neturi būti perkeliamos vien ant mokesčių mokėtojų pečių. Šios priemonės turi būti nesunkiai prieinamos visiems gyventojams, taigi privalo būti pagrįstos moderniausiomis, ekonomiškai ir ekologiškai efektyviomis technologijomis; 24.10. apdairumo principas. Ūkinė veikla turi būti planuojama apdairiai, kad kuo mažiau kenktų aplinkai ir žmonių sveikatai. Turi būti nustatytas planuojamos ūkinės veiklos, ūkio šakų plėtros programų, teritorinių planų įgyvendinimo poveikis aplinkai, numatytos ekstremalių situacijų prevencijos, padarinių mažinimo ir likvidavimo priemonės; 24.11. ekologinio efektyvumo (dematerializacijos) principas. Vadovaujantis šiuo principu, gamyba ir paslaugos turi augti daug greičiau nei gamtos išteklių naudojimas, tai yra tam pačiam kiekiui gaminių pagaminti ir paslaugų suteikti turi būti sunaudojama vis mažiau energijos ir kitų gamtos išteklių. Gauti daugiau naudojant mažiau – šio principo taikymo tikslas. Platesnis antrinių žaliavų naudojimas – viena svarbiausių gamybos dematerializacijos priemonių; 24.12. pakeitimo (transmaterializacijos) principas. Pavojingos aplinkai ir žmonių sveikatai medžiagos turi būti keičiamos nepavojingomis, o išsenkantieji ištekliai – atsinaujinančiaisiais; 24.13. mokslo ir žinių bei technologinės pažangos principas. Vadovaujantis šiuo principu, įvairių sektorių ir jų šakų vystymasis turi būti pagrįstas šiuolaikiškais mokslo laimėjimais, žiniomis, naujausiomis aplinkai kuo mažesnį neigiamą poveikį darančiomis technologijomis. III. DARNAUS LIETUVOS VYSTYMOSI STRATEGINĖ ANALIZĖ 25. Darnaus Lietuvos vystymosi strateginės analizės objektas – vidaus ir išorės veiksniai ir procesai, lemiantys darnaus vystymosi požiūriu Lietuvos vystymosi stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes. Analizuojant stiprybes ir silpnybes, daugiausia dėmesio skirta svarbiausiems pereinamojo laikotarpio vidaus veiksniams. Tolesnės darnaus vystymosi galimybės ir grėsmės daugiausia nagrinėtos Lietuvos integracijos į ES ir globalizacijos sąlygomis. Strateginės analizės rezultatai tapo informacijos pagrindu kuriant šios Strategijos viziją, nustatant valstybės misiją, strateginius tikslus ir priemones šiems tikslams pasiekti. 26. Vykdant strateginę analizę, išskirti 3 pagrindiniai darnaus vystymosi blokai – aplinkos kokybė ir gamtos ištekliai, ekonomikos vystymasis, socialinis vystymasis. Analizuojant vykstančių aplinkos kokybės pokyčių stiprybes ir silpnybes, opiausių aplinkos problemų sprendimo galimybes ir tikėtinas grėsmes, daugiausia dėmesio skirta pagrindiniams aplinkos komponentams – orui, vandeniui, dirvožemiui; analizuojamos ir kraštovaizdžio bei biologinės įvairovės problemos. Prie šio bloko priskirtas ir atliekų tvarkymas. Ekonomikos vystymasis analizuotas pagrindinių ūkio šakų – transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio ir turizmo – poveikio aplinkai požiūriu. Socialinis vystymasis analizuojamas tik prioritetiniais socialinio vystymosi aspektais – nedarbu, skurdu ir socialine atskirtimi. Prie šio bloko priskirtos ir švietimo ir mokslo vaidmens didinimo, kultūrinio savitumo ir tapatumo išsaugojimo problemos. Atskirai nagrinėjamos regionų vystymosi netolygumo problemos (aptariamas ekonominis, socialinis ir aplinkosauginis regionų vystymasis). Aplinkos kokybė ir gamtos ištekliai Oras Stiprybės 27. Dėl ūkio nuosmukio ir efektyvesnio energijos išteklių naudojimo teršalų išmetimas į orą pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik 3 kartus. Labiausiai – apie 5 kartus – sumažėjo stacionarių šaltinių (pramonės, energetikos) teršalų emisija. Nors transporto priemonių žymiai padaugėjo, aplinką jos teršia 2 kartus mažiau. Sumažėjus oro taršai, labai pagerėjo miestų ir pramonės centrų oro kokybė. Dėl centralizuoto šildymo Lietuvos miestų ore yra nedidelė sieros dioksido koncentracija. Uždraudus Lietuvoje naudoti benziną su švino priedais, švino koncentracija miestų ore ir prie automagistralių keleriopai sumažėjo. Labai sumažėjo ir pasaulio klimato atšilimą skatinančių junginių emisija į orą: anglies dioksido išmetama beveik 3 kartus, metano – trečdaliu mažiau. Ozono sluoksnį ardančių medžiagų naudojimas pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip 10 kartų. Oro monitoringo tinklas palaipsniui aprūpinamas šiuolaikiška ES reikalavimus atitinkančia įranga. Silpnybės 28. Didieji energetikos objektai neturi išmetamų teršalų valymo įrenginių, o mažesniuose – energijos gamybos technologijos pasenusios. Dėl pasenusių šilumos tiekimo sistemų ir didžiumos anksčiau statytų namų prastų šiluminių savybių šiluminė energija naudojama labai neefektyviai, į orą išmetama palyginti daug teršalų. Nors teršiančių ir pasaulio klimato atšilimą skatinančių junginių emisija į orą pastarąjį dešimtmetį sumažėjo keleriopai, tačiau gamybinės energijos sąnaudos ir oro tarša BVP vienetui pagaminti kol kas 1,5-2 kartus didesnė negu ES valstybėse. Dėl pasenusių ir neefektyvių eismo reguliavimo sistemų, didėjančio automobilių skaičiaus dalyje miestų, ypač jų centrinėse dalyse, gana dažnai padidėja azoto dioksido ir dulkių koncentracija. Lėtai plečiama biotransporto (dviračiai, riedučiai) infrastruktūra, beveik nediegiamos šiuolaikinės multimodalinės transporto srautų reguliavimo sistemos, tai irgi prisideda prie centrinių miestų dalių oro taršos. Miestų oro kokybės monitoringo sistema dar netobula, o daugelyje mažesnių miestų oro kokybė iš viso nekontroliuojama. Galimybės 29. Laiku parengus tinkamus projektus, susidarys galimybė be valstybės ir savivaldybių lėšų pasinaudoti ES struktūriniais fondais transporto keliamai oro taršai mažinti (aplinkkelių, dviračių takų tiesimas, multimodalinių transporto sistemų plėtra ir panašiai). Apgalvotas ES paramos naudojimas, platesnis privačių lėšų pritraukimas sudarys galimybes modernizuoti ir renovuoti šilumos ūkį ir pastatus, efektyviau naudoti energiją. Nacionalinės energetikos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. IX-1130 (Žin., 2002, Nr. 99-4397), ir patikslintos ir atnaujintos Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos santraukos ir pagrindinių šios programos įgyvendinimo 2001-2005 metų krypčių, kurioms pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1121 (Žin., 2001, Nr. 82- 2856), įgyvendinimas sudarys galimybę sumažinti iškastinio organinio kuro naudojimą, paspartinti biokuro naudojimo energetikos ir transporto sektoriuose plėtrą, alternatyvių, atsinaujinančiųjų energijos šaltinių (vėjo, saulės, hidroterminė energija) platesnį naudojimą ir leis labai sumažinti oro taršą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Šiuolaikiškų aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančių pramonės technologijų diegimas ir gamybos ekologinio efektyvumo didinimas taip pat labai padės mažinti oro taršą. Grėsmės 30. Jeigu artimiausiuoju metu nepavyks modernizuoti centralizuotų šilumos tiekimo sistemų, padidinti energijos naudojimo efektyvumo ir sumažinti šilumos tiekimo nuostolių, prasidėjusi šilumos tiekimo decentralizacija gali įgauti nepriimtiną mastą ir padidinti oro taršą. Jeigu nebus sprendžiami automobilių parko atnaujinimo klausimai, pagerinta transporto priemonių išmetamų teršalų kontrolė plačiau taikant atsakomybės (teršėjas moka) principą, laiku pagerintas eismo organizavimas ir visuomeninio transporto būklė, sparčiai didėjantis automobilių parkas gali labai pabloginti oro kokybę didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kol Rusija yra vienintelis gamtinių dujų tiekėjas, visą laiką egzistuos grėsmė, kad sumažinus dujų tiekimą ar padidinus jų kainą dujas naudojančioms šiluminėms elektrinėms ir katilinėms gali kilti sieros dioksido išmetimų normatyvų laikymosi problemų. Tinkamai nepasirengus Ignalinos AE uždarymui ir šiluminėse elektrinėse neįdiegus reikiamų aplinkosaugos priemonių, gali labai pagausėti į orą išmetamų teršalų. Vanduo Stiprybės 31. Vandens naudojimas (neskaitant vandens, naudojamo energetikos reikmėms – daugiausia Ignalinos AE aušinimui) pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik 4 kartus, daugiau kaip 2,5 karto sumažėjo ir užteršto vandens nuotekų. Pastaruoju metu pastatyta nemažai naujų valymo įrenginių ir modernizuota esamų, 99 procentai užteršto vandens nuotekų prieš išleidžiamos į atvirus vandens telkinius (daugiausia upes) valomos. Organinių ir skendinčių medžiagų patekimas į atvirus vandens telkinius sumažėjo daugiau kaip 5 kartus, naftos produktų – daugiau kaip 6 kartus, azoto – beveik 3 kartus, fosforo – apie 2 kartus, daugumos sunkiųjų metalų – 10 ir daugiau kartų. Sumažėjus taršai, po truputį pradėjo gerėti paviršinių telkinių vandens kokybė. Didžioji dalis miestų ir nemaža dalis miestelių gyventojų naudoja vandenį iš geriamojo vandens viešojo tiekimo tinklo, kuriam vanduo imamas iš požeminių vandens telkinių, vandens kokybė reguliariai tikrinama ir dažniausiai atitinka sanitarinius normatyvus. Iš vandens šalinamas geležies perteklius. Požeminio vandens ištekliai gausūs, suvartojama tik apie ketvirtadalį išžvalgytų geriamojo vandens išteklių. Silpnybės 32. Vandens ūkis, į kurį pastarąjį dešimtmetį daug investuota (1,2 mlrd. litų), ekonomiškai neefektyvus ir neretai nuostolingas. Didžiuma užteršto vandens nuotekų valymo įrenginių fiziškai ir morališkai pasenę, o naujieji – per didelio pajėgumo ir naudojami neefektyviai. Tik nedaugelis šių įrenginių turi azoto ir fosforo šalinimo įrangą, todėl tik 40 procentų nuotekų išvaloma, kad atitiktų normatyvus. Nemažai miestelių ir dauguma kaimų gyventojų būstų neprijungti prie geriamojo vandens viešojo tiekimo tinklo ir kanalizacijos sistemų. Esami vandens tiekimo tinklai susidėvėję (kai kurie 50-70 metų senumo). Sumažėjus vandens vartojimui, padidėja vandens buvimo tinkluose trukmė, susidaro nuosėdos, blogėja geriamojo vandens kokybė. Gana daug centralizuotai tiekiamo vandens neatitinka kokybės reikalavimų pagal geležies ir mangano koncentraciją. Dauguma kaimo ir nemažai miestelių gyventojų (apie 1 milijoną) vartoja negilių kastinių šulinių vandenį, kuris dažnai labai užterštas nitratais, pasižymi neleistinu mikrobiologiniu užterštumu. Per mažai tikrinama šulinių vandens kokybės, Baltijos jūros, Kuršių marių ir ežerų monitoringo sistema netobula. Tobulintina maudyklų monitoringo sistema. Silpnokai veikia pramonės įmonių nuotekų kontrolės sistema. Geriau turi būti atliekama pavojingų medžiagų patekimo į paviršinius vandens telkinius kontrolė. Nesukurta pasklidosios vandens taršos iš žemės ūkio teritorijų monitoringo sistema. Galimybės 33. Įgyvendinant ES vandens apsaugos politiką reglamentuojančias direktyvas, susidarys galimybė panaudoti ES struktūrinių fondų paramą užteršto vandens nuotekų valymo įrenginiams statyti ir modernizuoti, azoto ir fosforo šalinimo įrenginiams, geriamojo vandens viešojo tiekimo tinklo vamzdynams ir nuotekų vamzdynams renovuoti, geriamojo vandens ruošimo įrenginiams statyti. Specialiosios žemės ūkio ir kaimo vystymo paramos programos (SAPARD) lėšos leis įgyvendinti rengiamą taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programą, plėsti ekologinį ūkininkavimą. Papildomas galimybes sudaro platesnis privataus kapitalo naudojimas vandens ūkio infrastruktūrai modernizuoti ir eksploatuoti. Vandens išteklių valdymo valstybinių ir regioninių administracinių struktūrų reorganizavimas, pagal ES reikalavimus pertvarkyta teisinė bazė ir platesnis tarptautinis bendradarbiavimas sudarys galimybes pereiti prie šiuolaikinės baseininiu principu pagrįstos integruotos vandens išteklių valdymo sistemos. Naujausių, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių technologijų, švaresnės gamybos metodų ir vadybos sistemų diegimas pramonės įmonėse leis racionaliau naudoti išteklius ir žaliavas, mažinti pavojingų medžiagų patekimą į vandens telkinius. Grėsmės 34. Tinkamai nepanaudojus ES paramos, nepritraukus reikiamų privačių lėšų, laiku nemodernizavus nuotekų valymo įrenginių ir nuotekų vamzdynų, nesugriežtinus gamybinių nuotekų kontrolės, atsigaunant Lietuvos ekonomikai, didės atvirų vandens telkinių tarša, o per nesandarius nuotekų vamzdynų tinklus bus teršiami požeminiai vandenys. Laiku nerenovuotas vandens tiekimo ūkis neužtikrins tinkamos centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybės, didės pavojus gyventojų sveikatai. Padidėjusios vandens tiekimo paslaugų kainos gali stabdyti pakankamą vandens naudojimą buities reikmėms, kuris ir dabar daug mažesnis už sanitarinius normatyvus. Jeigu nebus skirta daugiau dėmesio kaimo aprūpinimui geros kokybės geriamuoju vandeniu, sudaryta sąlygų plėsti geriamojo vandens viešojo tiekimo tinklą ir sukurti giluminių vandens gręžinių tinklą, kaimo gyventojų sveikatai ir toliau grės didelis pavojus. Dirvožemis Stiprybės 35. Nors pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio naudmenų dirvožemis tręšiamas daug mažiau, jis nenualintas. Fosforo ir kalio kiekis dirvožemyje beveik nepakito, užfiksuotas netgi nežymus fosforo ir kalio turtingo dirvožemio kiekio padidėjimas. Sumažėjus mineralinių azoto trąšų naudojimui ir pagerėjus jų kokybei, sumažėjo azoto junginių išplovimas į gruntinius ir paviršinius vandens telkinius ir šių telkinių eutrofikacija. Sumažėjus pesticidų naudojimui ir pradėjus griežčiau reglamentuoti jų asortimentą, labai sumažėjo dirvožemio užterštumas pesticidų likučiais. Vykstant renatūralizacijai ir didėjant daugiametės augalijos plotams, mažėja dirvožemių erozijos intensyvumas. Reguliariai vykdomas dirvožemio monitoringas. Silpnybės 36. Lietuvos dirvožemis gana rūgštus. Prieš pradedant jį kalkinti, palyginti rūgštus dirvožemis (pH 5,5 ir mažiau) sudarė per 40 procentų. Kadangi dirvožemis intensyviai kalkintas, palyginti rūgščių dirvožemių liko mažiau negu 19 procentų. Nutraukus reguliarų dirvožemio kalkinimą, jo rūgštingumas pamažu pradeda vėl didėti. Vakarų Lietuvos regione, kur prieš kalkinimą buvo daugiausia rūgštaus dirvožemio, pastarąjį dešimtmetį jo padaugėjo beveik 11 procentų. Kadangi sovietinės okupacijos metais pernelyg intensyviai vykdyta melioracija, sunaikinti dideli natūralios daugiametės augmenijos plotai, sumažėjo ganyklų ir pievų plotai, suintensyvėjo dirvožemio erozijos procesai. Ilgą laiką naudojus daug švino turintį benziną, švino junginiai labai užteršė pakelių dirvožemį. Galimybės 37. Plečiantis ekologinių ūkių plotams, aplinkai nekenkiantį ūkininkavimą diegiant ne tik ekologiniuose, bet ir tradiciniuose ūkiuose, naudojant mažiau mineralinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių, dirvožemis gali pamažu apsivalyti. Neproduktyvią žemę apsodinus mišku, padidinus daugiametės žolinės augmenijos plotus, veisiant lauko apsauginius želdinius, bus galima sumažinti eroduojamų žemių plotus. Uždraudus Lietuvoje naudoti daug švino turintį benziną, pakelių dirvožemyje sumažės švino junginių. Grėsmės 38. Siekdami didinti grūdinių ir kitų žemės ūkio kultūrų derlingumą, žemdirbiai gali pradėti naudoti daugiau pesticidų ir mineralinių trąšų, dėl to gali didėti dirvožemio tarša pesticidų likučiais, daugiau azoto junginių būtų išplaunama į gruntinius ir paviršinius vandenis. Laiku nepradėjus kalkinti dirvožemio, iš kurio anksčiau dirbtinai pašalintas rūgštingumas, gali padidėti jo rūgštingumas ir sumažėti derlingumas. Kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė Stiprybės 39. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daugiau rūpinamasi sisteminga kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsauga. Parengti ir įgyvendinami Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas, patvirtinti Aplinkos apsaugos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos 1998 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 9/27, kuriuose numatytos priemonės sudaro sąlygas darniai saugoti ir naudoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę. Vykstant savaiminei renatūralizacijai, didėja miškų ir kitų gamtinių teritorijų plotai, biologinė ir kraštovaizdžio įvairovė. Pastarąjį dešimtmetį mišku apsodinta apleista neproduktyvi žemė, Lietuvos miškingumas padidėjo beveik vienu procentu. Saugomų teritorijų plotas nuo 1990 metų padidėjo daugiau negu 2 kartus, suformuota kompleksiška saugomų teritorijų sistema, rengiamasi saugomų teritorijų tinklą sujungti su Europos ekologiniais tinklais. Toliau plėtojamas Lietuvos gamtinis karkasas. Pradėtos inventorizuoti kertinės buveinės, rengiamas jų apsaugos reglamentas. Rekultivuojami apleisti karjerai ir sąvartynai, rengiami neproduktyvios žemės apželdinimo mišku projektai. Silpnybės 40. Kolektyvizacija ir intensyvi melioracija sunaikino natūralias pievas ir ganyklas, didžiumą pelkių, sunaikintos ūkininkų sodybos ir jų želdiniai, suformuotos didžiulės Lietuvai nebūdingos atviros erdvės, sureguliuoti ir paversti kanalais dauguma upių ir upelių, tai labai nuskurdino Lietuvos kraštovaizdį, sumažino biologinę įvairovę. Atkūrus nepriklausomybę, dalis nederlingų, bet labai vertingų biologinės įvairovės požiūriu pievų ir ganyklų buvo apleistos, apžėlė menkaverčiais krūmais ir medžiais. Nesukurtas kompensacijos už ūkinės veiklos apribojimus saugomose teritorijose mechanizmas. Sukurta smulkiasklypė žemėvalda apsunkino statybų kontrolę, saugomose ir rekreacinėse teritorijose vyksta savavališkos statybos. Pagyvėjęs pajūrio įsisavinimas spartina unikalaus pajūrio kraštovaizdžio denatūralizaciją. Apleisti ir nerekultivuoti karjerai ir sąvartynai, iš dalies išardyti ūkiniai pastatai ne tik darko kraštovaizdį, bet ir virsta nelegaliais sąvartynais. Galimybės 41. Savaiminė kraštovaizdžio renatūralizacija, biologinės įvairovės didėjimas ir kryptingas Biologinės įvairovės išsaugojimo strategijos ir veiksmų plano, Lietuvos miškingumo didinimo programos, patvirtintos aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 616/471 (Žin., 2003, Nr. 1-10), Nacionalinės turizmo plėtros programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. VIII- 1284 (Žin., 1999, Nr. 63-2061), kitų specialiųjų programų įgyvendinimas leis bent iš dalies atkurti nuskurdintą Lietuvos kraštovaizdį ir padidinti jo stabilumą. Būtina dalyvauti Europos ekologinių tinklų plėtros procese, tai sudarys galimybę pagal tarptautines programas gauti lėšų ir nacionalinei saugomų teritorijų sistemai plėtoti, gamtiniam karkasui formuoti. Reikia parengti stambesnius, labiau integruotus kraštovaizdžio tvarkymo projektus ir kaimo turizmo plėtros planus, jiems įgyvendinti irgi būtų galima gauti papildomų lėšų iš ES fondų, drauge būtų galima sparčiau rekultivuoti senus karjerus ir apleistus sąvartynus, tvarkyti griūvančius apleistus ūkinius pastatus, spręsti kitas specifines pokolūkinio kaimo kraštovaizdžio problemas. Grėsmės 42. Intensyvi ūkinė veikla kels pavojų gamtiniams kraštovaizdžio elementams, saugomoms ir rekreacinėms teritorijoms. Dėl spartaus žemės privatizavimo daugės savininkų, įsigijusių žemę gamtiniu ir rekreaciniu požiūriu vertingiausiose teritorijose, mažės jų prieinamumas visuomenei, šiose teritorijose gali prasidėti sparčios statybos. Keičiant žemės naudojimo paskirtį, didės naujų kraštotvarkinių konfliktų pavojus. Intensyvėjantis pajūrio įsisavinimas neigiamai veiks unikalų pajūrio kraštovaizdžį. Stokojant lėšų, gali sustiprėti atotrūkis tarp įstatymuose ir teisės aktuose numatytų kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo priemonių ir praktinių veiksmų. Nutrūkus tradicinei ūkinei veiklai ir neįdiegus efektyvių gamtotvarkos priemonių, gali iškilti pavojus saugomiems biologinės įvairovės objektams. Gamtos ištekliai Stiprybės 43. Lietuva neturtinga gamtos išteklių, tačiau joje gausu mineralinių statybinių medžiagų, geriamojo vandens, miškų, pakanka žemės ūkio naudmenų. Pagal šių gyvybiškai svarbių išteklių kiekį Lietuvos teritorijos talpumas gerokai didesnis negu esamas gyventojų skaičius. Gana gausūs iki šiol nenaudojamų naudingųjų iškasenų – anhidrito ir sapropelio ištekliai. Lietuvos gamtos ištekliai palyginti gerai ištirti ir lengvai pasiekiami, jų naudojimą reguliuoja teisiniai ir ekonominiai mechanizmai. Lietuvos gamtinės sąlygos tinkamos gyvybiškai svarbiems atsinaujinantiesiems ištekliams atkurti, gausūs rekreaciniai ištekliai palankūs turizmo plėtrai. Lietuvos perėjimas prie rinkos ekonomikos, ūkio restruktūrizavimas, padidėjusios energijos ir kitų gamtos išteklių kainos leido daug efektyviau naudoti gamtos išteklius, energijos ir vandens sąnaudos BVP vienetui sumažėjo apie 2 kartus. Silpnybės 44. Gamtos išteklių vartojimo srityje vyrauja trumpalaikiai ekonominiai interesai, mažėja vietos žaliavų paklausa. Sumažėjus mineralinių naudingųjų iškasenų ir durpių gavybai, ankstesnės gavybos pažeisti ir užleisti karjerai, durpynai liko be šeimininkų, dažnai iš jų kasama savavališkai, jie paverčiami sąvartynais, o rekultivuojami per lėtai. Kasmet kylantys gaisrai sunaikina daug durpių, nuniokoja didelius žemės plotus, teršia orą. Per menkai įstatymų reglamentuotas kai kurių gamtos išteklių naudojimas (pvz., naftos gavyba) sukelia interesų konfliktus (tarp saugomų teritorijų funkcijų ir miestų plėtros). Gamtos ištekliai vis dar naudojami neefektyviai: BVP vienetui sunaudojama apie 1,7 karto daugiau nei ES valstybėse energijos išteklių. Vis dar per mažai naudojama alternatyvių energijos išteklių (vėjo, saulės, geoterminė energija ir panašiai). Galimybės 45. Darnaus vystymosi nuostatų įgyvendinimas sudarys racionalaus, ilgalaikiais interesais pagrįsto gamtos išteklių naudojimo sąlygas. Lietuvai integruojantis į ES, jos gamtos ištekliai įgaus tarptautinę reikšmę, todėl bus galima juos efektyviau naudoti ir apsaugoti. ES valstybių patirtis ir parama leis paspartinti ir išplėsti alternatyvių energijos išteklių (vėjo, saulės, geoterminė energija ir panašiai) naudojimą. Gausūs ir saviti Lietuvos rekreaciniai ištekliai integracijos sąlygomis irgi taps žymiai svarbesni, bus efektyviau naudojami. Diegiant modernesnes ir aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančias gamybos technologijas, bus galima efektyviau naudoti gamtos išteklius. Grėsmės 46. Eurointegracijos ir globalizacijos sąlygomis kai kurie Lietuvos gamtos ištekliai gali būti pradėti naudoti per daug intensyviai. Neturint ilgalaikės darnaus urbanistinio vystymosi politikos, intensyvi urbanizacija gali paaštrinti interesų konfliktą tarp racionalaus gamtos išteklių naudojimo ir atkūrimo, aplinkosaugos ir urbanistinės plėtros. Įstatymų nepakankamai aiškiai reglamentuotas rekreacinių išteklių naudojimas gali sukelti per didelę antropogeninę vertingų gamtinių teritorijų apkrovą. Lobistiniai energijos išteklius importuojančių, perdirbančių ir realizuojančių ūkio subjektų interesai gali stabdyti vietinių atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą. Gamtos sąlygų kaita visame pasaulyje, regioninė ir vietinė aplinkos tarša gali sukelti ilgalaikius neigiamus kai kurių gamtos išteklių (biologinių, rekreacinių) kiekybės ir kokybės pokyčius. Atliekų tvarkymas Stiprybės 47. Nepavojingų ir pavojingų atliekų pastarąjį dešimtmetį susidaro labai mažai. Metinis nepavojingų atliekų kiekis sumažėjo daugiau kaip 3 kartus (vienam gyventojui jų yra beveik 2,5 karto mažiau nei vidutiškai ES valstybėse). Komunalinių atliekų vienam gyventojui susidaro mažiau kaip 300 kilogramų per metus (apie 1,5 karto mažiau negu ES). Pavojingų atliekų per šį laikotarpį sumažėjo beveik 2 kartus (per metus). Parengtas ir pradėtas įgyvendinti valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 (Žin., 2002, Nr. 40-1499). Daugumos miestų gyventojų ir didelės dalies miestelių gyventojų atliekos surenkamos centralizuotai, plėtojama atliekų surinkimo infrastruktūra. Kaimo tipo gyvenvietėse diegiama konteinerinė atliekų surinkimo sistema. Plečiamas pavojingų atliekų surinkimas ir perdirbimas. Kuriama regioninė pavojingų atliekų tvarkymo sistema. Įsteigta Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūra, diegiami nauji šių atliekų tvarkymo metodai, pastatyta sausojo tipo panaudoto branduolinio kuro saugykla. Silpnybės 48. Didžiuma veikiančių sąvartynų neatitinka aplinkosaugos reikalavimų. Daug nelegalių ir apleistų, bet iki šiol nerekultivuotų sąvartynų. Menkai išplėtota komunalinių atliekų tvarkymo sistema, pirminis buitinių atliekų rūšiavimas, mažiai perdirbama antrinių žaliavų: 25 procentai popieriaus ir kartono, 18 procentų stiklo, 6 procentai plastmasės atliekų, todėl atliekų kaupimas sąvartynuose – iki šiol vyraujantis atliekų tvarkymo būdas. Antrines žaliavas perdirbančios įmonės daugiau nei pusę šių atliekų importuoja iš užsienio. Didžioji dalis atliekų surinkimo automobilių fiziškai ir morališkai pasenę. Trūksta kai kurių atliekų (statybos ir griovimo darbų atliekų, stiklo, padangų, elektros ir elektroninės įrangos, tekstilės, netinkamų važinėti automobilių) perdirbimo pajėgumų, pavojingų atliekų šalinimo ir utilizavimo, biodegraduojamųjų atliekų tvarkymo pajėgumų. Dalis pavojingų atliekų kartu su buitinėmis atliekomis patenka į sąvartynus. Susikaupė daug radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro, bet nėra lėšų jiems saugiai palaidoti. Esamos radioaktyviųjų atliekų saugyklos nėra visiškai tinkamos radioaktyviosioms atliekoms ilgiau saugoti. Galimybės 49. Tinkamai naudojantis Europos valstybių patirtimi ir esama ES parama (ISPA ir kiti fondai), galima pagal valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą parengti ir pradėti įgyvendinti regioninių sąvartynų projektus, geriau pasirengti naudoti ES struktūrinių fondų lėšas šiuolaikiškai nacionalinei atliekų tvarkymo sistemai kurti. Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (Žin., 2001, Nr. 85-2968) nuostatos leidžia mažinti bendrą atliekų kiekį, didinti jų surinkimą, antrinį perdirbimą. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2002, Nr. 13-474), nustatantis mokestį už tam tikrus gaminius ir pakuotes, turėtų skatinti gamintojus organizuoti atliekų surinkimo ir naudojimo (perdirbimo) sistemas arba sudaryti sąlygas sukaupti Lietuvos Respublikos valstybės biudžete lėšų atliekų problemai spręsti. Platesniu mastu įdiegus komunalinių atliekų, visų pirma pakuočių, pirminį rūšiavimą, susidarys daug didesnės vietinių antrinių žaliavų perdirbimo galimybės. Tarptautinė parama, skirta Ignalinos AE uždaryti, galės būti naudojama šiuolaikiškoms radioaktyviųjų atliekų saugykloms įrengti. Grėsmės 50. Kuriant šiuolaikišką atliekų tvarkymo sistemą, gali pabrangti atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, tai verstų dalį gyventojų ir įmonių šios paslaugos atsisakyti ir skatintų atliekų atsikratyti nelegaliai, taigi būtų teršiama aplinka. Neišplėtus pirminio buitinių atliekų rūšiavimo, bus sunku padidinti antrinių žaliavų naudojimą, o didžiuma pavojingų buitinių atliekų ir toliau keliaus į sąvartynus. Neišplėtus antrines žaliavas perdirbančios pramonės pajėgumų ir nepadidinus antrinių žaliavų poreikio, nebus galima tinkamai naudoti antrines žaliavas ir jos keliaus į sąvartynus. Visuomenė gali priešintis regioninių sąvartynų įrengimui, dėl to regioninių atliekų tvarkymo sistemų sukūrimas nepagrįstai užsitęstų. Negavus reikiamos paramos Ignalinos AE uždaryti, bus sunku įrengti tinkamas radioaktyviųjų atliekų ir ypač panaudoto branduolinio kuro saugyklas. Ekonomikos vystymasis Transportas Stiprybės 51. Lietuvoje vyrauja Vakarų Europos, Japonijos ir Korėjos gamintojų automobiliai, kurie, palyginti su pagamintaisiais Rusijoje, daug ekonomiškesni, kur kas mažiau teršia aplinką, todėl nors per 10 metų automobilių pagausėjo daugiau kaip 2 kartus, bendros autotransporto degalų sąnaudos sumažėjo beveik 30 procentų. Labai pasikeitė ir transporto degalų sudėtis: daugiau suvartojama dyzelino, pastaruosius 3 metus beveik trigubai daugiau vartojama suskystintų naftos dujų. Taigi aplinką teršiančių ir klimato kaitą skatinančių medžiagų išmetimas į orą praeitą dešimtmetį sumažėjo beveik perpus, tai yra daug labiau negu kuro suvartojimas. Plečiamas autokelių tinklas, gerėja jų kokybė ir pralaidumas, tiesiami aplinkkeliai, tai leidžia sumažinti miestų oro taršą ir triukšmą. Parengtuose ir patvirtintuose strateginiuose dokumentuose (Valstybės ilgalaikės raidos strategija, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas, Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija) daug dėmesio skiriama darnaus vystymosi nuostatų įgyvendinimui transporto sektoriuje. Silpnybės 52. Didžiuma Lietuvoje esančių lengvųjų automobilių senesni nei 10 metų ir orą teršia palyginti smarkiai. Krovininių automobilių parkas atnaujinamas gana sparčiai, laikantis griežtų ES reikalavimų, tačiau vietos maršrutais kroviniai vežami dažniausia senais Rytuose pagamintais automobiliais, kurie itin daug vartoja degalų, labai teršia aplinką ir kelia didelį triukšmą. Nepakankamai pralaidžios miestų gatvės ir aplinkkelių stoka didina miestų oro taršą ir triukšmą, didžiuma visuomeninio transporto priemonių morališkai ir fiziškai pasenusios, mažai biotransporto (dviračių, riedučių) takų, vangiai plėtojamos multimodalinės miestų transporto sistemos. Taigi daugumos miestų centruose didelis oro užterštumas. Sparčiausiai plėtojamas taršiausias transportas (kelių transportas), o gerokai mažesnį poveikį aplinkai darančiam transportui (geležinkeliui, vidaus vandens transportui) modernizuoti reikia didelių investicijų. Avaringumas automobilių keliuose didelis ir faktiškai nemažėja. Galimybės 53. Eurointegracijos sąlygomis susidarys spartesnės kelių ir aplinkkelių plėtros, geležinkelių modernizavimo, spartesnės geležinkelių tinklo (taip pat europinės vėžės) plėtros galimybės. Platesnis geležinkelio naudojimas, ypač kroviniams vežti, leis labai sumažinti transporto keliamą oro taršą. Plėtojamas Klaipėdos uostas, didėja jo konkurencingumas tarp kitų rytinės Baltijos uostų, atsiranda didesnės galimybės naudoti ekologiškai švaresnį vandens transportą, plėtoti multimodalinį pervežimą. Plačiau taikant kapitalo partnerystės principus ir pritraukus privatų kapitalą į visuomeninio transporto sektorių, būtų galima daug sparčiau šį sektorių modernizuoti, efektyviau naudoti energetikos išteklius, mažinti savikainą ir paslaugų kainas, neigiamą poveikį aplinkai. Įvedus naujų automobilių įsigijimo finansinių lengvatų sistemą, galėtų būti sparčiau atnaujinamas automobilių parkas. Grėsmės 54. Jeigu nebus ribojamas senų automobilių importas ir daugiau dėmesio skirta taršos kontrolei bei reguliavimui, kylant ekonomikai, intensyviai vystantis transporto sektoriui ir daugėjant automobilių, gali pradėti sparčiai didėti oro tarša. Ribotos investicijos į geležinkelio transportą, ypač geležinkelio infrastruktūros ir riedmenų atnaujinimo projektus, neleis sparčiai didinti ir greitinti krovinių pervežimo, efektyviau naudoti šį žymiai mažiau žalos aplinkai darantį transportą. Jeigu nebus sudaryta reikiamų ekonominių sąlygų, nebus plėtojamas vidaus vandenų transportas. Jeigu uosto plėtra sulėtėtų, sumažėtų galimybės konkuruoti su kitais uostais ir valstybėmis multimodalinio transporto srityje. Tinkamai nepasirengus naudoti ES fondus, bus sunku plėtoti transporto infrastruktūrą. Lobistinė naftos produktų gamybos ir prekybos įmonių veikla trukdys plačiau naudoti alternatyvius, atsinaujinančiuosius degalus. Pramonė Stiprybės 55. Privatizavus pramonės įmones, įsigalėjus rinkos ekonominiams santykiams, įvedus mokesčius už gamtos išteklius ir aplinkos taršą, labai padidėjo didžiumos išlikusių įmonių gamybos efektyvumas, taupiau naudojami gamtos ištekliai, mažiau teršiama aplinka. Pramonės įmonėse diegiamos prevencinės aplinkosaugos priemonės ir švaresnės gamybos metodai. Pastarąjį dešimtmetį labai išaugo pramonės sektoriaus ekologinis efektyvumas, vidutinės energijos sąnaudos BVP vienetui sumažėjo 1,7 karto, vandens sąnaudos – beveik 2 kartus, teršiančių medžiagų emisija į orą – daugiau kaip perpus. Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje daug dėmesio skiriama darnaus vystymosi nuostatų įgyvendinimui pramonės sektoriuje. Parengta Pramonės subalansuotosios plėtros programa. Silpnybės 56. Pastarąjį dešimtmetį įvyko daug teigiamų pokyčių, tačiau dar nemažai Lietuvos pramonės įmonių technologiškai atsilikusios, energijos, žaliavų ir vandens produkcijos vienetui pagaminti sunaudojama vis dar palyginti daug (vidutiniškai 1,5-2 karto daugiau nei ES valstybėse). Taigi šių įmonių daroma žala aplinkai nemenka, o konkurencingumas dėl didelės gaminių savikainos silpnas. Kol kas aplinkos apsaugai Lietuvos įmonės skiria per mažai dėmesio, lėtai diegiamos šiuolaikiškos, aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančios technologijos, švaresnės gamybos metodai, dar nė viena pramonės įmonė nėra paženklinusi savo produkto aplinkai nepavojingo gaminio ženklu. Iki šiol neparengta Lietuvos įmonėms skirtų metodikų, leidžiančių ištirti produktų poveikį aplinkai per visą būvio ciklą ar projektuoti saugesnius aplinkai produktus. Gamybai naudojama nemažai pavojingų aplinkai ir žmonių sveikatai medžiagų. Labai mažai įmonių naudoja antrines žaliavas, o naudojančios jas daugiausia importuoja iš užsienio, stokojama ekonominių mechanizmų, skatinančių plačiau naudoti vietines antrines žaliavas. Galimybės 57. Perimta šiuolaikiška patirtis, finansinė ir techninė ES parama paspartins pramonės restruktūrizavimą, modernizavimą ir vystymąsi. Įstojus į ES, susidarys galimybė sparčiau ir tinkamiau naudotis jos mokslo ir technologijų laimėjimais ne tik pramonės ekonominiam vystymui, bet ir ekologiniam efektyvumui didinti, poveikiui aplinkai mažinti. Griežti pramonės įmonių poveikio aplinkai mažinimo ES reikalavimai paspartins mažiau kenkiančių aplinkai technologijų ir švaresnės gamybos metodų diegimą, efektyvesnių aplinkosaugos priemonių taikymą. Aplinkos vadybos sertifikatų įsigijimas didins įmonių konkurencingumą, sudarys galimybę steigti specialius žaliąjį pasą turinčius investicijų fondus. Dėl sugriežtintų Lietuvos įstatymų (Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos mokesčių už aplinkos teršimą įstatymo pataisos ir kita) palaipsniui mažės pramonės atliekų, aplinkos tarša, didės antrinių žaliavų perdirbimas. Grėsmės 58. Lietuvos pramonės įmonės, siekdamos kuo spartesnio gamybos augimo ir didesnio rentabilumo, mažiau dėmesio skirs darnaus vystymosi ir aplinkosaugos klausimams. Nesuteikus valstybės paramos ir neskyrus papildomų investicijų į antrines žaliavas perdirbančios pramonės plėtrą, gali būti nepasiekta valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane numatyta pakuočių ir antrinių žaliavų perdirbimo apimtis. Laiku nesukūrus biokuro gamybos skatinimo mechanizmų, nebus sukurta šio kuro gamybos pajėgumų, tokių, kurių reikia Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje numatytam rapsų ir javų kiekiui, skirtam biodyzelinui ir bioetanoliui gaminti, perdirbti. Per lėtai diegiant šiuolaikiškas aplinkosaugos priemones, švaresnės gamybos metodus, aplinkosaugos vadybos sistemas (ISO 14001 standartas), ne tik didės įmonių neigiamas poveikis aplinkai, bet ir mažės jų konkurencingumas Europos ir pasaulio rinkose. Energetika Stiprybės 59. Praeitą dešimtmetį labai padidėjo energijos naudojimo efektyvumas, sumažėjo energijos sąnaudos gamybai, iš energetikos objektų išmetamų teršalų sumažėjo beveik 3 kartus. Pagerėjo pirminės energijos balanso struktūra – padidėjo palyginti mažai teršiančių aplinką energijos išteklių (gamtinių dujų ir atominės energijos) dalis. Apie 4 kartus padidėjo vietinių ir atsinaujinančiųjų išteklių indėlis į energijos gamybą, iš atsinaujinančiųjų išteklių (daugiausia medienos ir jos atliekų) pagaminama apie 9 procentus energijos. Mažiau naudota taršaus kuro (sieringo mazuto ir akmens anglių): jeigu 1990 metais akmens anglys sudarė apie 3,7 procento visų suvartojamų pirminės energijos išteklių, tai 2000 metais – tik 1 procentą. Esama energijos balanso struktūra padeda užtikrinti energijos tiekimo patikimumą ir palaikyti palyginti nedideles elektros energijos kainas ir nedidelę aplinkos taršą. Silpnybės 60. Nemažai elektros tinklų ir pastočių fiziškai ir morališkai susidėvėję. Centralizuotos šilumos tiekimo sistemos susidėvėjusios, dideli energijos transformavimo ir paskirstymo nuostoliai. Visa tai didina paslaugų kainą ir aplinkos taršą. Gyvenamuosiuose namuose dar trūksta šiuolaikinių šilumos apskaitos ir reguliavimo prietaisų. Dėl to neskatinama taupiau naudoti tiekiamą šilumą. Prasidėjęs šilumos ūkio decentralizavimas didina oro taršą ir dar labiau apsunkina centralizuotų šilumos tiekimo sistemų darbą. Nemaža dalis šalies miestų ir gyvenviečių dar neprijungta prie gamtinių dujų tiekimo sistemos. Esama energiją generuojančių galių struktūra ir per dideli pajėgumai trukdo naudotis kombinuotos elektros ir šilumos energijos gamybos galimybėmis. Kol nėra gamtinių dujų saugyklų ir dujos tiekiamos iš vienintelio šaltinio, pagrindinėse šalies šiluminėse elektrinėse, siekiant užtikrinti energijos tiekimo patikimumą, tenka naudoti taršų kurą – mazutą ir orimulsiją. Ignalinos AE susikaupė daug radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro, bet nėra lėšų saugiai jiems palaidoti. Per mažai dėmesio skiriama atsinaujinančiųjų energijos šaltinių (vėjo, saulės, geoterminės energijos ir kitų) naudojimui. Galimybės 61. Efektyvesnis energijos vartojimas leis palaikyti palyginti nedidelius energijos poreikio didėjimo tempus ir palengvins aplinkos problemų sprendimą. Energetikos sistemų restruktūrizavimas ir privatizavimas padidins jų ekonominį efektyvumą, paspartins energijos rinkos kūrimą. Esami magistraliniai dujotiekiai sudaro galimybę gerokai padidinti gamtinių dujų vartojimą, o esamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos leidžia gerokai išplėsti kombinuotą šilumos ir elektros gamybą, o kartu daug efektyviau naudoti pirminę energiją, sumažinti aplinkos taršą. Tinkamas ES paramos naudojimas, platesnis privataus kapitalo pritraukimas sudarys galimybes sparčiau modernizuoti ir renovuoti šilumos ūkį, naudoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius. ES, kitų valstybių finansinė parama padės vartotojams išvengti papildomų mokesčių, susijusių su radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymu, ir išspręsti aplinkos problemas, susijusias su padidėjusia elektros energijos gamyba šiluminėse elektrinėse. Grėsmės 62. Beveik 90 procentų pirminės energijos gaunama iš vienintelio tiekėjo. Dėl didelės priklausomybės nuo pirminės energijos išteklių importo Lietuvos ekonomika labai priklauso ir nuo bendros situacijos pasaulio energijos išteklių rinkose. Jeigu užsitęstų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų modernizavimas ir renovavimas, vis daugiau vartotojų galėtų nuo jų atsijungti, tai sukeltų rimtų aplinkosaugos, ekonominių ir socialinių problemų. Jeigu bus lėtai diegiamos naujausios elektros ir šilumos gamybos technologijos, bus sunku padidinti energijos gamybos efektyvumą. Žemės ūkis Stiprybės …