Byla Nr. 40/03 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M. BALANDŽIO 11 D. DEKRETO NR. 40 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SUTEIKIMO IŠIMTIES TVARKA“ TA APIMTIMI, KURIA NUSTATYTA, KAD LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖ IŠIMTIES TVARKA SUTEIKIAMA JURIJ BORISOV, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO 1 DALIAI 2003 m. gruodžio 30 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Raimondui Šukiui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Mindaugui Girdauskui, suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovams advokatams Gediminui Baubliui, Evaldui Rapolui, Kęstučiui Švirinui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. gruodžio 4, 10, 16 d. išnagrinėjo bylą Nr. 40/03 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. lapkričio 6 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurij Borisov, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 21 punktui, 82 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas nustatė: I

1. Respublikos Prezidentas 2003 m. balandžio 11 d. išleido dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (Žin., 2003, Nr. 36-1562, Nr. 43 (atitaisymas)). Šiuo dekretu Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka buvo suteikta inter alia Jurij Borisov, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje.
2. Pareiškėjas – Seimas 2003 m. lapkričio 6 d. nutarimu „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui“ prašo ištirti, ar Respublikos Prezidento dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij'ui Borisov'ui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 21 punktui, 82 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai.
3. Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 10 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. lapkričio 6 d. nutarime „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui“ išdėstyto prašymo ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurijui Borisovui, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui“, kuriuo priimtas nagrinėti Seimo 2003 m. lapkričio 6 d. nutarime išdėstytas prašymas. Remdamasis minėtu Konstitucinio Teismo sprendimu, Konstitucinio Teismo pirmininkas 2003 m. lapkričio 12 d. „Valstybės žiniose“ (Žin., 2003, Nr. 106-4756, Nr. 107 (atitaisymas)) oficialiai paskelbė, jog pagal Konstitucijos 106 straipsnį nuo šio pranešimo oficialaus paskelbimo dienos sustabdomas Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurijui Borisovui, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, galiojimas. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti pareiškėjo – Seimo atstovo R. Šukio rašytiniai paaiškinimai.
4. R. Šukio nuomone, Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij Borisov (gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje), prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę, Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas, ir Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų.
5. Pasak R. Šukio, pilietybė – tai nuolatinis teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. Šio ryšio pagrindu asmuo įgyja pilietines ir politines teises bei pareigas ir naudojasi tos valstybės gynyba. Vienas iš retų pilietybės įgijimo būdų – pilietybės įgijimas išimties tvarka. Šiuo būdu pilietybė suteikiama už ypatingus nuopelnus tai valstybei. Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų. R. Šukio teigimu, Pilietybės įstatymo 16 straipsnis traktuotinas atsižvelgiant į visą įstatymą ir jo tikslus. Išimties tvarkos tikslas – sudaryti galimybę suteikti pilietybę kitų šalių piliečiams, ypač nusipelniusiems Lietuvos Respublikai. Pareiškėjo atstovas pažymėjo, kad ginčijamu atveju privalėjo būti teisinis pagrindas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka – J. Borisov'o nuopelnai Lietuvos Respublikai. Tačiau nėra aišku, kokie J. Borisov'o nuopelnai Lietuvai tuo trumpu laikotarpiu, kai jis nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, lėmė pilietybės suteikimą išimties tvarka. Tokia informacija Respublikos Prezidento dekrete nebuvo pateikta, ji nebuvo pateikta visuomenei ir jokiu kitokiu būdu. Neaišku, ar tokia informacija buvo pateikta ir vertinta Pilietybės reikalų komisijoje. R. Šukio manymu, teisinio pagrindo išimties tvarka suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisov'ui nebuvo.
6. R. Šukio nuomone, ginčijama Respublikos Prezidento dekreto dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, yra teisiškai ydinga ir prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 21 punktui, 82 straipsnio 1 daliai ir Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai dar ir todėl, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė Respublikos Prezidentui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę tik nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų; įstatymas Respublikos Prezidentui nenustato teisės išimties tvarka grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę asmeniui, kuris yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės šio įstatymo 18 straipsnio 1 ar 3 dalyje numatytais pagrindais. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės šio įstatymo 18 straipsnio 1 ar 3 dalyje numatytais pagrindais, Lietuvos Respublikos pilietybė jo prašymu gali būti grąžinta tik laikantis Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje nustatytos specialios tvarkos. Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytos papildomos sąlygos tokiam asmeniui: prašymo pateikimo metu šis asmuo gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir atitinka šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktuose nustatytas sąlygas. Pasak R. Šukio, visos išimtys, galimos taikant pilietybės grąžinimo procedūrą, yra nustatytos tik Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjo atstovo nuomone, J. Borisov'ui turėjo būti taikoma ne pilietybės suteikimo išimties tvarka, o pilietybės grąžinimo procedūra – turėjo būti įvykdytos visos Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje nustatytos sąlygos.
7. R. Šukys taip pat pažymėjo, kad J. Borisov Lietuvos Respublikos pilietybės neteko siekdamas įgyti Rusijos Federacijos pilietybę. Teisinė situacija, kai asmuo galėtų vėl įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ir išlaikyti kitos valstybės pilietybę (būtent tai šiuo atveju atsitiko, nes nebuvo taikyta pilietybės grąžinimo procedūra), būtų akivaizdžiai ydinga. R. Šukio manymu, minėti J. Borisov'o veiksmai rodo jo požiūrį į Lietuvos Respublikos pilietybę ir užkerta kelią jam pasinaudoti Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje numatyta galimybe.
8. Pagal Pilietybės įstatymo 13 straipsnį Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama asmenims, kurie: padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai; dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę; iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo Lietuvoje bausti už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė. Todėl, R. Šukio manymu, tikrinant asmens, siekiančio įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, kandidatūrą turi būti iš atitinkamų teisėsaugos institucijų gauta informacija, ar nėra nė vienos aplinkybės, neleidžiančios šiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybės. R. Šukio teigimu, dėl visų kitų asmenų, kuriems Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretu Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ išimties tvarka suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, buvo kreiptasi į Valstybės saugumo departamentą. Dėl J. Borisov'o į Valstybės saugumo departamentą kreiptasi nebuvo. Pareiškėjo atstovo nuomone, šitaip buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti pareiškėjo – Seimo atstovo M. Girdausko rašytiniai paaiškinimai.
9. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl tiriant, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitinka Seimo 2003 m. lapkričio 6 d. nutarime „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui“ nurodytas konstitucines nuostatas, įvertintina ir tai, ar dekretas atitinka su jomis susijusius kitus Konstitucijos principus ir normas.
10. M. Girdausko teigimu, Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis nustato, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Konstitucija įtvirtina viengubos pilietybės principą ir, nors ir neabsoliučiai, draudžia dvigubą pilietybę. Įstatymų leidėjo diskrecija keisti atvejų, kai Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis, skaičių yra ribota. Kitaip tariant, Konstitucija įtvirtina dvigubos pilietybės išimtinumo principą. M. Girdauskas pažymėjo, kad dviguba pilietybė nėra konstitucinė vertybė, nes Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje ji vertinama negatyviai. Todėl, pasak M. Girdausko, Lietuvos Respublikos pilietybė kitos valstybės piliečiui gali būti suteikiama tik nepažeidžiant Konstitucijoje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo – tik objektyviai pagrįstais išimtiniais atvejais. Priešingu atveju būtų pažeistas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.
11. Pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams netaikant jiems šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės sąlygų. Pasak M. Girdausko, Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas suteikia Respublikos Prezidentui teisę teikti Lietuvos Respublikos pilietybę tik nepažeidžiant įstatymo nustatytos tvarkos. Todėl tiriant, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ atitinka Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, įvertintina ir tai, ar šis dekretas atitinka su Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi susijusias kitas šio įstatymo nuostatas, taip pat ir tas, kurios įtvirtintos Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje. Pareiškėjo atstovo nuomone, Pilietybės įstatymo 13 straipsnio 2 punktas tuo metu, kai buvo išleistas Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“, aiškiai draudė (ir šiuo metu draudžia) Lietuvos Respublikos pilietybę suteikti asmeniui, kuris dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę. Pilietybės įstatymo 13 straipsnio 2 punktas kartu su konstituciniu dvigubos pilietybės išimtinumo principu pagrįstai reikalauja neteikti Lietuvos Respublikos pilietybės asmeniui, dėl kurio dalyvavimo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę vykdomas baudžiamasis procesas ar atliekamas operatyvinis tyrimas, nes tokiu tyrimu surinkti duomenys pagal įstatymus gali būti panaudoti įkaltinant asmenį nusikalstamų veikų padarymu. Jeigu teismo nuosprendis tokio asmens atžvilgiu įsiteisėtų jam jau suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę, galėtų paaiškėti, jog šis asmuo prieš jam suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę. Dėl to būtų neįgyvendinti Pilietybės įstatymo 13 straipsnio 2 punktas ir konstitucinis dvigubos pilietybės išimtinumo principas, reikalaujantys, kad prieš išleidžiant Respublikos Prezidento dekretą dėl pilietybės suteikimo būtų kreiptasi į kompetentingas valstybės institucijas ir būtų patikrinta, ar nėra atliekamas operatyvinis tyrimas ar vykdomas baudžiamasis procesas dėl kitos valstybės piliečio, siekiančio įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, dalyvavimo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę. M. Girdausko manymu, viena iš šių institucijų yra Valstybės saugumo departamentas. M. Girdausko nuomone, yra pagrindo manyti, kad prieš išleidžiant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ nebuvo kreiptasi į Valstybės saugumo departamentą, kad būtų patikrinta, ar nėra atliekamas operatyvinis tyrimas arba vykdomas baudžiamasis procesas dėl galimo J. Borisov'o dalyvavimo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę; tai leidžia abejoti, ar minėtas Respublikos Prezidento dekretas atitinka konstitucinį dvigubos pilietybės išimtinumo principą ir Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą.
12. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai; visų asmenų lygybės principas apima ir diskriminacijos bei privilegijų draudimą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Pareiškėjo atstovo manymu, Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas, atspindi Respublikos Prezidento pareigą suteikiant pilietybę ar atsisakant ją suteikti laikytis asmenų lygybės principo, teisingumo principo (kartu ir teisinės valstybės principo), nepažeisti kitų Konstitucijos normų ir principų. M. Girdausko nuomone, yra pagrindo manyti, kad dėl kitų asmenų, kuriems Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretu Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ išimties tvarka buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, skirtingai nei dėl J. Borisov'o, buvo kreiptasi į Valstybės saugumo departamentą; be to, yra pagrindo manyti, kad tam tikriems asmenims, siekusiems Lietuvos Respublikos pilietybę įgyti išimties tvarka, pilietybė nebuvo suteikta remiantis Valstybės saugumo departamento pateikta informacija apie galimą šių asmenų dalyvavimą rengiant ar darant nusikalstamas veikas, atliekamą operatyvinį tyrimą ar vykdomą baudžiamąjį procesą. Todėl, pasak M. Girdausko, yra pagrindo abejoti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitinka konstitucinį asmenų lygybės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalį.
13. M. Girdausko manymu, svarstytina, ar konstitucinis dvigubos pilietybės išimtinumo principas nereiškia reikalavimo neteikti Lietuvos Respublikos pilietybės asmeniui visais atvejais, kai šis yra padaręs nusikalstamą veiką, už kurią gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Prieš išleidžiant Respublikos Prezidento dekretą turi būti kreiptasi į kompetentingas valstybės institucijas ir patikrinta, ar dėl kitos valstybės piliečio, siekiančio įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, už kurią baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę, nėra atliekamas operatyvinis tyrimas ar vykdomas baudžiamasis procesas. M. Girdausko nuomone, yra pagrindo manyti, jog J. Borisov'o atžvilgiu toks reikalavimas bent iš dalies nebuvo įvykdytas.
14. Pareiškėjo atstovo teigimu, Konstitucijos nuostatų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimu, suteikimu, netekimu, jos laiduojamomis teisėmis, visuma reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra konstitucinė vertybė ir sąlygoja pagarbos jai reikalavimą. M. Girdausko nuomone, jeigu asmuo nesilaiko šio reikalavimo, toks atvejis, kad ir kokios būtų kitos aplinkybės, nėra tas išimtinis atvejis, kai asmeniui objektyviai pagrįstai gali būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis dvigubos pilietybės išimtinumo principas. Pasak M. Girdausko, yra pagrindo įtarti, kad J. Borisov galėjo atlikti veiksmus, kurie gali būti vertinami kaip manipuliavimas Lietuvos Respublikos pilietybe, pažeidžiantis pagarbos šiai konstitucinei vertybei reikalavimą. Tai taip pat sudaro pagrindą abejoti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitinka konstitucinį dvigubos pilietybės išimtinumo principą.
15. Pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka. M. Girdausko teigimu, įstatymai nenustato kokių nors kriterijų, pagal kuriuos galima spręsti, kad asmuo tikrai turi nuopelnų valstybei: ar asmuo turi nuopelnų, sprendžia Respublikos Prezidentas. Tačiau svarbu, kad asmuo tikrai būtų nusipelnęs Lietuvos valstybei. Pareiškėjo atstovo manymu, konstitucinis dvigubos pilietybės išimtinumo principas apima reikalavimą pilietybę suteikti tik už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei. Todėl Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip numatanti galimybę suteikti pilietybę išimties tvarka ne už bet kokius nuopelnus, bet tik už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei. M. Girdausko nuomone, yra pagrindo abejoti, ar J. Borisov atitiko šį reikalavimą – Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas šiam asmeniui grindžiamas tuo, kad jis suteikė itin didelės vertės labdarą. Kartu yra pagrindo abejoti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitinka konstitucinį dvigubos pilietybės išimtinumo principą, Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą, Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį.
16. M. Girdauskas atkreipė dėmesį, kad teisės doktrinoje yra ir tokia nuomonė, kad Respublikos Prezidento dekretai dėl pilietybės suteikimo už nuopelnus Lietuvos valstybei Konstituciniam Teismui yra teismingi tik iš dalies, nes jų konstitucingumą galima tirti tik tuo aspektu, ar išleidžiant dekretą buvo laikytasi nustatytos procedūros. Tačiau, pasak M. Girdausko, svarstytina, ar laikantis tokios nuostatos nebūtų nepagrįstai susiaurintos galimybės užtikrinti konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą. Pavyzdžiui, laikantis minėto vertinimo negalima būtų kvestionuoti, ar Konstitucijai neprieštarauja valstybės vadovo sprendimas, kuriuo, nepažeidžiant įstatymų nustatytos procedūros, pilietybė būtų suteikta daugeliui kitos valstybės piliečių, akivaizdžiai neturinčių nuopelnų Lietuvos valstybei, nors abejotina, ar toks sprendimas atitiktų konstitucinį dvigubos pilietybės išimtinumo principą. Tad valstybės vadovo dekretai dėl pilietybės suteikimo už nuopelnus Lietuvos valstybei turėtų būti konstituciškai kontroliuojami ir, remiantis tokių teisės aktų akivaizdaus nepagrįstumo kriterijumi, valstybės vadovo diskrecija teikti pilietybę už nuopelnus Lietuvos valstybei galėtų būti laikoma teisiškai nesuvaržyta tik tais atvejais, kai nėra akivaizdu, jog tokių nuopelnų nėra. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Prezidento R. Pakso rašytiniai paaiškinimai – atsakymai į Konstitucinio Teismo klausimus, suformuluotus Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 26 d. sprendime.
17. Į klausimą, kokia J. Borisov'o veikla, išleidžiant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“, kuriuo J. Borisov'ui išimties tvarka suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, buvo įvertinta kaip nuopelnai Lietuvos Respublikai, suinteresuotas asmuo – Respublikos Prezidentas atsakė: Vykdydamas Konstitucijos nustatytus įgaliojimus pilietybės klausimais, Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka Respublikos Prezidentas teikia Lietuvos Respublikos pilietybę. Pilietybės klausimams preliminariai nagrinėti Respublikos Prezidentas R. Paksas sudarė Pilietybės reikalų komisiją, kuri Respublikos Prezidentui rekomendavo Lietuvos Respublikos pilietybę suteikti J. Borisov'ui. Komisijoje buvo pateikti duomenys, kad J. Borisov buvo nusipelnęs Lietuvos Respublikos sporto plėtojimui, skyręs ženklias sumas labdarai bei vystęs verslą Lietuvoje. J. Borisov nuo 1991 m. Lietuvoje užsiima ūkine veikla, kuria darbo vietas, investuoja į Lietuvos ekonomiką. Kadenciją baigusio Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus suteiktas apdovanojimas J. Borisov'ui byloja apie teigiamą J. Borisov'o veiklos vertinimą ir jo nuopelnus Lietuvos Respublikai. J. Borisov'o skirta labdara bei kiti pozityvūs veiksmai Lietuvos Respublikos ekonomikai, įvertinus tuo metu turėtą informaciją, Respublikos Prezidento nuomone, sudarė pakankamą pagrindą tai laikyti jo nuopelnais Lietuvos Respublikai.
18. Į Konstitucinio Teismo klausimą, kokia J. Borisov'o veikla tuo metu, kai jis, kaip teigia pareiškėjo – Seimo atstovai, nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis išleidžiant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“, kuriuo J. Borisov'ui išimties tvarka suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, buvo įvertinta kaip nuopelnai Lietuvos Respublikai, suinteresuotas asmuo – Respublikos Prezidentas atsakė: Pilietybės įstatymas neatskleidžia vertinamojo kriterijaus – nuopelnų Lietuvos Respublikai turinio. Atsižvelgdamas į tai ir į susiklosčiusią Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka praktiką, Respublikos Prezidentas vertino J. Borisov'o nuopelnus Lietuvos Respublikai, o ne jo, kaip užsienio valstybės piliečio, statusą. Tuo metu, kai nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, J. Borisov nenutraukė faktinių ryšių su Lietuvos Respublika, neišvyko nuolat gyventi į Rusiją, Lietuvoje tęsė ūkinę veiklą, investavo į Lietuvos ekonomiką. Pagrindinis veiksnys buvo faktai, kad J. Borisov veikla nepakito; asmens veiklą motyvavo nuostatos, nepriklausančios nuo to, kokios valstybės pilietis jis yra.
19. Į klausimą, kaip Respublikos Prezidentas vertina pareiškėjo – Seimo atstovų teiginius, kad „Jurij Borisov neteko Lietuvos Respublikos pilietybės siekdamas įgyti Rusijos Federacijos pilietybę“ ir kad „šie veiksmai parodo Jurij Borisov požiūrį į Lietuvos Respublikos pilietybę ir užkerta kelią pasinaudoti Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje numatyta teise“, suinteresuotas asmuo – Respublikos Prezidentas atsakė: Pagal Pilietybės įstatymą Respublikos Prezidentas gauna asmenų, kurie prašo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, prašymus ir pagal juos priima sprendimus. Toks J. Borisov'o prašymas buvo formalus pagrindas pradėti Pilietybės įstatymo numatytas procedūras. Pagal Pilietybės įstatymą Respublikos Prezidentas turi nagrinėti ne asmens požiūrį į pilietybę, o jo prašymą. Susipažinęs su aplinkybėmis, dėl kurių J. Borisov neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, Respublikos Prezidentas suvokė, jog J. Borisov Lietuvos Respublikos pilietybės neteko ne dėl tariamo netinkamo požiūrio į ją ar kitokio vertinimo, bet todėl, kad įgijo šalies, kurioje gimė, augo, kurioje gyvena jo artimieji giminaičiai bei su kuria jį sieja verslo ryšiai, pilietybę. J. Borisov tautybė – rusas, Rusija – jo gimimo vieta. Todėl J. Borisov'o siekis įgyti savo tautybės valstybės, o ne kitos valstybės pilietybę Respublikos Prezidentui nesukėlė įtarimo dėl J. Borisov'o netinkamo požiūrio į Lietuvos Respublikos pilietybę.
20. Į Konstitucinio Teismo klausimą, ar buvo aiškintasi ir kaip buvo įsitikinta, kad J. Borisov'o atžvilgiu nėra Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama, suinteresuotas asmuo – Respublikos Prezidentas atsakė: Pilietybės klausimams preliminariai nagrinėti paprastai sudaroma Pilietybės reikalų komisija. Šiuo atveju į šią komisiją Respublikos Prezidentas įtraukė Lietuvos Respublikos teisingumo viceministrą, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoją, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūną, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktorių. Respublikos Prezidento nuomone, toks komisijos sudarymo principas leidžia jai darbo tvarka (posėdžiuose) spręsti klausimą, ar turimų duomenų pakanka sprendimui priimti, ar būtina papildomai kreiptis dėl atitinkamų papildomų duomenų pateikimo. Labdaros teikimas ir jos finansinės apimtys, taip pat kadenciją baigusio Respublikos Prezidento V. Adamkaus J. Borisov'ui suteiktas apdovanojimas bylojo apie teigiamą J. Borisov'o veiklos vertinimą ir jo nuopelnus Lietuvos Respublikai. Teisės aktuose nebuvo reikalavimo teikiant išimties tvarka pilietybę gauti pažymą iš Valstybės saugumo departamento, o tai, kad komisijoje dalyvavo teisingumo viceministras, generalinio prokuroro pavaduotojas, Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas, ir tai, kad dekretą turėjo kontrasignuoti tiesiogiai už informacijos apie aplinkybes, nurodytas Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje, surinkimą ir teikimą atsakingos ministerijos (Vidaus reikalų ministerijos) vadovas, Respublikos Prezidentas manė esant pakankamomis priemonėmis, leidžiančiomis nustatyti galimas kliūtis suteikti pilietybę. Šią nuostatą ir konkrečias parinktas priemones galimoms kliūtims įgyti pilietybę nustatyti lėmė ir tai, kad J. Borisov nebuvo išvykęs gyventi iš Lietuvos Respublikos.
21. Į klausimą, ar iki išleidžiant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ kurios nors Lietuvos valstybės institucijos ar pareigūnai buvo pateikę Respublikos Prezidentui informacijos, apibūdinančios J. Borisov'ą, ir koks buvo minėtos informacijos turinys, suinteresuotas asmuo – Respublikos Prezidentas atsakė: Einant Respublikos Prezidento pareigas iki 2003 m. balandžio 11 d. dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo tvarka“ išleidimo valstybės institucijos ar pareigūnai jam nebuvo pateikusios informacijos, kuri pagal Pilietybės įstatymo 13 straipsnį galėjo būti kliūtis suteikti išimties tvarka pilietybę J. Borisov'ui. V Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovų Respublikos Prezidento patarėjų teisės klausimais Pauliaus Griciūno ir Edvino Mušinskio rašytiniai paaiškinimai.
22. P. Griciūnas ir E. Mušinskis teigė, kad nei Konstitucija, nei įstatymai nenumato kreipimosi į kompetentingas institucijas dėl informacijos apie asmenį, siekiantį įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, pateikimo. Todėl Respublikos Prezidento sudarytos Pilietybės reikalų komisijos formalus kreipimasis į kompetentingas institucijas, tarp jų ir į Valstybės saugumo departamentą, negali būti traktuojamas kaip būtina ar privaloma Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo išimties tvarka sąlyga. Pilietybės įstatymo 27 straipsnio, reglamentuojančio Pilietybės reikalų komisijos veiklą, 2 dalyje nustatyta, kad minėta komisija turi teisę, tačiau jokiu būdu ne pareigą, pavesti valstybės institucijoms pareikšti savo nuomonę ir pateikti reikiamus dokumentus dėl komisijos nagrinėjamo prašymo ar teikimo. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad nei šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo, nei ankstesnės redakcijos Pilietybės įstatymo nuostatos nereglamentuoja jo 13 straipsnyje nurodytų aplinkybių nustatymo tvarkos suteikiant pilietybę išimties tvarka. Taigi Pilietybės reikalų komisijos kreipimasis į Valstybės saugumo departamentą yra tik viena iš patikrinimo, ar nėra Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje numatytų aplinkybių, formų (praktika neformaliai kreiptis į Valstybės saugumo departamentą susiformavo tik apie 2001 m.). Tačiau toks Pilietybės reikalų komisijos kreipimasis turėtų būti traktuojamas ne kaip imperatyvaus įstatyminio įpareigojimo visų asmenų, siekiančių įgyti pilietybę išimties tvarka, atžvilgiu vykdymas, o kaip komisijos naudojimasis įstatymo suteikta teise, siekiant patikrinti ir įsitikinti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama (Pilietybės įstatymo 13 straipsnis). O atsižvelgiant į tai, kad įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka siekiantys asmenys skiriasi savo statusu, suprantama, kad Pilietybės reikalų komisijos kreipimasis į Valstybės saugumo departamentą visų asmenų atžvilgiu nėra reikalingas. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas formalus visų asmenų lygybės principas, įpareigojantis vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai, ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. P. Griciūnas ir E. Mušinskis pažymėjo, kad ginčijamu Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretu Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka buvo suteikta 6 asmenims, kurie skyrėsi savo statusu ir padėtimi. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, visiškai suprantama, kad, vertinant pilietybės suteikimo išimties tvarka šiems asmenims klausimą, buvo atsižvelgiama ne tik į formalų faktą, kad asmuo prašo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, bet ir į to asmens praeitį, jo ryšį su Lietuvos Respublika, nuopelnus Lietuvos Respublikai. Pilietybės reikalų komisijos nuomone, J. Borisov iš kitų pretendentų aiškiai išsiskyrė savo ryšiais su Lietuvos Respublika bei nuopelnais Lietuvai. J. Borisov vienintelis iš pretendentų jau buvo turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, nuo vaikystės gyvena Lietuvoje, o nuo 1991 m. užsiėmė verslu. J. Borisov'o nuopelnus Lietuvos valstybei patvirtina ir kadenciją baigusio Respublikos Prezidento V. Adamkaus 2001 m. birželio 14 d. dekretas Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“, kuriuo minėtas asmuo buvo apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu už nuopelnus Lietuvos aviacijos sportui. Šie faktiniai duomenys, išskyrę J. Borisov'ą iš kitų pretendentų, ir buvo pagrindas Pilietybės reikalų komisijai formaliai nebesikreipti į Valstybės saugumo departamentą, o klausimą, ar pakanka turimų duomenų, darbo tvarka spręsti komisijos posėdyje. Pažymėtina, kad ir pats Pilietybės reikalų komisijos sudarymo principas, pagal kurį į komisiją įtraukti Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai, leidžia komisijai posėdyje spręsti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių asmeniui negali būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Galiausiai priemonė patikrinti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių pilietybės suteikimas negalimas, ir patvirtinti šių aplinkybių nebuvimą yra ir ta, kad pagal Konstituciją (85 straipsnis) Respublikos Prezidento dekretus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo privalo kontrasignuoti vidaus reikalų ministras. P. Griciūno ir E. Mušinskio nuomone, Pilietybės reikalų komisijos formalus nesikreipimas į Valstybės saugumo departamentą dėl J. Borisov'o negali būti traktuojamas kaip diskriminacija kitų pretendentų, dėl kurių buvo kreiptasi, atžvilgiu. Pilietybės reikalų komisijos turimi išsamūs duomenys apie J. Borisov'ą, patvirtinantys glaudžius ir nenutrūkstamus jo santykius su Lietuvos Respublika, buvo pakankamas pagrindas formaliai nebesikreipti į Valstybės saugumo departamentą, o klausimą dėl aplinkybių, kurioms esant Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama, spręsti komisijos posėdyje. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
23. Pasak P. Griciūno ir E. Mušinskio, Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina Respublikos Prezidento įgaliojimų sąlyga – jo priesaika. Joje įtvirtinta, kad Respublikos Prezidentas, be ištikimybės Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, prisiekia sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, jog nėra teisinio pagrindo teigti, kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygybės principą. Kadangi Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) neprieštarauja konstituciniam asmenų lygybės principui, tai darytina išvada, jog minėtu dekretu nebuvo pažeista ir Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas.
24. P. Griciūno ir E. Mušinsko nuomone, nagrinėjant pareiškėjo – Seimo atstovų teiginį, kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatai, būtina atskleisti ir įvertinti Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą ir tai, kaip jis sąlygoja Respublikos Prezidento įgaliojimų turinį. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.“ Ši norma, kurios turinys detaliau atskleidžiamas kituose Konstitucijos straipsniuose, ir įtvirtina valstybės valdžių padalijimo principą. Tai yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Tuo tarpu Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas imperatyviai suponuoja tai, kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Todėl vertinant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitiktį Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktui labai svarbu atskleisti Respublikos Prezidento teisinį statusą ir jam suteiktų įgaliojimų turinį. Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, Respublikos Prezidento statusas Lietuvos valdžios institucijų sistemoje iš esmės siejamas su konkrečiais Konstitucijos 84 straipsnyje įtvirtintais Respublikos Prezidento įgaliojimais. Tačiau Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų turinys nėra vienodas. Vienokius įgaliojimus Respublikos Prezidentas įgyvendina iš esmės be išlygų, kitų įgaliojimų įgyvendinimas yra saistomas Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų esminių sąlygų ar kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, o dar kitus, griežtai apibrėžtus, įgaliojimus Respublikos Prezidentas turi įgyvendinti besąlygiškai. Taigi darydamas „visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, Respublikos Prezidentas vienais atvejais turi visišką diskreciją, kitais atvejais jo įgaliojimai yra saistomi esminių Konstitucijoje nustatytų sąlygų ir išlygų, dar kitais atvejais jis apskritai neturi pasirinkimo teisės. Analizuojant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ santykį su Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktu būtina įvertinti šiame punkte įtvirtintų Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų spręsti pilietybės klausimus turinį, o būtent Respublikos Prezidento diskrecijos priimant sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ribas. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata, kad Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę, nenustato jokių esminių sąlygų, leidžiančių kvestionuoti Respublikos Prezidento diskreciją priimti sprendimus Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimais neatsižvelgiant į kitų valdžios institucijų valią ar kitas konstitucines išlygas. P. Griciūnas ir E. Mušinskis padarė išvadą, kad, sistemiškai vertinant Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatą ir kitas Konstitucijos normas, nustatančias valstybės valdžios institucijų įgaliojimus, šių įgaliojimų ryšį ir sąsajas su Respublikos Prezidentu bei Respublikos Prezidento institucijos vietą valstybės valdžių sistemoje, Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas priklauso išimtinai Respublikos Prezidento kompetencijai, kad priimdamas minėtus sprendimus Respublikos Prezidentas yra nesaistomas kitų valdžios institucijų įgaliojimų ar kokių nors kitų esminių išlygų. P. Griciūnas ir E. Mušinskis pažymėjo, kad Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte įtvirtinta norma formaliai susideda iš dviejų dalių. Vienoje dalyje nustatyta visiška Respublikos Prezidento, kaip vienos iš valstybės valdžios institucijų, konstitucinė kompetencija priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, nesusaistyta kitų valdžios institucijų įgaliojimų; kita normos dalis nustato, kad šis Respublikos Prezidento konstitucinis įgaliojimas realizuojamas įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ši blanketinė norma jokiu būdu negali būti vertinama kaip esminė išlyga, varžanti Respublikos Prezidento konstitucinę kompetenciją suteikti pilietybę; teisiniu požiūriu Respublikos Prezidento dekretas tiesiog formaliai negali prieštarauti šiai Konstitucijoje įtvirtintai blanketinei normai. P. Griciūno ir E. Mušinskio manymu, Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę.
25. P. Griciūno ir E. Mušinskio nuomone, sprendžiant, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, neprieštarauja Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai, būtina atsižvelgti į Konstitucijos nuostatas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos pilietybės institutą. Konstitucijos 12 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas nustato, jog Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad būtent Pilietybės įstatymas ir atskleidžia Konstitucijos 12 straipsnio bei 84 straipsnio 21 punkto blanketinių normų turinį bei detalizuoja konstitucinius Respublikos Prezidento įgaliojimus. Pilietybės įstatymo 16 straipsnis reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą išimties tvarka. Pilietybės suteikimą išimties tvarka reguliuojančios normos visame konstituciniame Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo institute nustato dvi išimtis. Pirmoji išimtis kyla iš Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies: tai galimybė asmeniui, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama išimties tvarka, turėti ir kitos valstybės pilietybę. Kita išimtis yra ta, kad suteikiant pilietybę išimties tvarka nėra taikomos bendros pilietybės suteikimo (natūralizacijos) sąlygos, nustatytos Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje. P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnį vienintelė Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka sąlyga yra užsienio valstybių piliečių ar asmenų be pilietybės nuopelnai Lietuvos Respublikai. Nuopelnai Lietuvos Respublikai – tai vienintelis vertinamasis kriterijus, priklausantis Respublikos Prezidento diskrecijai; Pilietybės įstatymas nenustato jokių objektyvių ar subjektyvių prioritetų ar kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima teigti, jog asmuo turi arba neturi tam tikrų nuopelnų valstybei. Todėl nei įstatymais, nei jokiais kitais teisės aktais Respublikos Prezidentas formaliai teisiškai nėra suvaržytas kitaip, kaip tik konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės bei darnios pilietinės visuomenės principais, o neperžengdamas šių principų ribų Respublikos Prezidentas turi visišką diskreciją vertinti asmens nuopelnus Lietuvos Respublikai. Toks teisinis neapibrėžtumas galėtų būti paaiškinamas tuo, kad įstatymų leidėjui yra objektyviai neįmanoma nustatyti tokių universalaus pobūdžio kriterijų, kuriais būtų galima vadovautis visais atvejais. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, negalima teigti, kad pagrįstas yra argumentas, esą Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama tik už ypatingus nuopelnus ir tik ypač nusipelniusiems asmenims. Pilietybės įstatyme vartojama sąvoka „nusipelniusiems“. Kituose įstatymuose, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, yra vartojamos sąvokos „ypatingi nuopelnai“ ir „ypač nusipelnę“. P. Griciūno ir E. Mušinskio nuomone, sąvokų „ypatingi nuopelnai“ ir „ypač nusipelnę“ negalima laikyti savo turiniu tapačiomis ir lygiavertėmis sąvokai „nusipelniusiems“. Be to, sąvoką „nusipelnę“ apibrėžia išimtinai vertinamasis kriterijus.
26. Pasak P. Griciūno ir E. Mušinskio, Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, įstatymų nustatyta tvarka sudaro komisijas. Viena iš tokių komisijų yra Pilietybės reikalų komisija, kuri atlieka parengiamuosius veiksmus, reikalingus tam, kad Respublikos Prezidentas įgyvendintų jam Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte nustatytus įgaliojimus teikti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pilietybės reikalų komisija taip pat preliminariai vertina bei pataria Respublikos Prezidentui. Atsižvelgiant į tai, kad Pilietybės reikalų komisijoje ex officio dalyvauja Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai, jos, kaip kolegialios patariamosios institucijos, patarimas galėtų būti laikomas vienu iš prioritetų ar kriterijų, kuriais vadovautųsi Respublikos Prezidentas. P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, nei įstatymas, nei joks kitas teisės aktas nenustato jokių objektyvių kriterijų, kas Pilietybės įstatymo požiūriu yra laikytina nuopelnais Lietuvos Respublikai. Pilietybės reikalų komisija, remdamasi konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės bei darnios pilietinės visuomenės principais, taip pat protingumo ir naudos valstybei kriterijais, kiekvienu atveju individualiai vertina faktus ir aplinkybes, kurios Pilietybės įstatymo požiūriu gali būti laikytinos nuopelnais Lietuvos Respublikai. Sąvokos „nuopelnai“, „nusipelnęs“ yra išimtinai vertinamasis požymis, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju Respublikos Prezidentui padeda nustatyti Pilietybės reikalų komisija. Kiekvienas pilietybės suteikimo išimties tvarka aktas yra individualizuotas ne tik forma, bet ir turiniu, jis kiekvienu atveju yra skirtingas ir Respublikos Prezidento dekrete neatskleidžiamas. Pilietybės reikalų komisija vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, šių teisės aktų kontekste ji visas aplinkybes privalo vertinti vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, kurie įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Todėl norint atsakyti, ar asmuo, siekiantis įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, Pilietybės reikalų komisija turėtų įvertinti ir kitus, analogiškus Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka atvejus. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pilietybės suteikimo išimties tvarka praktika taip pat galėtų būti traktuojama kaip vienas iš pilietybės suteikimo išimties tvarka kriterijų. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitiktis Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai yra vertintina ne tiek teisės normų atitikties atžvilgiu, kiek objektyvių pilietybės suteikimo faktų ir aplinkybių atitikties protingumo ir teisingumo kriterijaus požiūriu. Todėl, P. Griciūno ir E. Mušinskio nuomone, nustatant konkrečias pilietybės suteikimo išimties tvarka J. Borisov'ui aplinkybes, būtina išanalizuoti ir įvertinti ir kitus Respublikos Prezidento dekretus, kuriais panašiomis aplinkybėmis buvo išimties tvarka suteikta pilietybė, nes tik taip būtų galima susidaryti nuomonę apie tapačių ar panašių aplinkybių vertinimo praktiką; šio pilietybės suteikimo išimties tvarka akto negalima nagrinėti atskirai nuo kitų analogiškų aktų, nes reikia atsižvelgti į visą pilietybės suteikimo išimties tvarka kontekstą ir šioje srityje susiklosčiusią praktiką.
27. P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, siekiant ištirti Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitiktį Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai, reikėtų įvertinti konkrečias faktines pilietybės suteikimo šiam asmeniui aplinkybes: J. Borisov nuo 1962 m. su nedidelėmis pertraukomis gyvena Lietuvoje; nuo 1991 m. užsiima verslu; Lietuvoje sukūrė daugiau kaip 200 darbo vietų; apie 6 mln. litų skyrė labdarai; 2001 m. birželio 14 d. Respublikos Prezidento V. Adamkaus dekretu buvo apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu už nuopelnus Lietuvos aviacijos sportui. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, J. Borisov 2002 m. birželio mėn. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą (įgijus kitos valstybės pilietybę). Pilietybės esmę sudaro faktinis ir nuolatinis asmens ir valstybės teisinis ryšys, neribotas laiko ir erdvės atžvilgiu. J. Borisov'ui Lietuvos Respublikos pilietybės netekus pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą pasikeitė šio asmens teisinis ryšys su Lietuvos Respublika, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, Pilietybės reikalų komisijos turimais duomenimis, jo faktinis ryšys su valstybe iš esmės nebuvo nutrūkęs. Atsakydami į pareiškėjo atstovų teiginį, kad J. Borisov neturėjo jokių nuopelnų Lietuvos Respublikai tuo laikotarpiu, kai buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, jog Pilietybės įstatymo 16 straipsnis nenustato, kad asmenų, anksčiau buvusių Lietuvos Respublikos piliečiais ir nusipelniusių valstybei, nuopelnai netekus pilietybės yra vertinami vadovaujantis tabula rasa principu. Toks požiūris būtu nelogiškas ir vargu ar atitiktų jau aptartus teisingumo ir protingumo kriterijus, nes, asmeniui netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, jo ekonominiai, socialiniai, kultūriniai, politiniai ar bet kokie kiti nuopelnai bei nauda valstybei neabejotinai išlieka. P. Griciūnas ir E. Mušinskis taip pat pažymėjo, kad Pilietybės įstatymas nenumato kokio nors minimalaus buvimo ne Lietuvos Respublikos piliečiu termino kaip sąlygos, ribojančios Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą išimties tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad Pilietybės įstatymas nenustato jokių asmenų, siekiančių išimties tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, vertinimo principų ar kriterijų arba kokio nors buvimo ne Lietuvos Respublikos piliečiu termino, taip pat į J. Borisov'o nuopelnus Lietuvos Respublikai, suinteresuoto asmens manymu, Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama J. Borisov'ui, neprieštarauja Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai.
28. P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, teisinio pagrindo neturi ir pareiškėjo atstovų teiginys, kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama J. Borisov'ui, yra teisiškai ydinga ir prieštarauja Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatai. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, šis pareiškėjo atstovų teiginys grindžiamas argumentais, esą Pilietybės įstatymas nenumato Respublikos Prezidento teisės išimties tvarka grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę asmeniui, kuris yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 ir 3 dalyje numatytais pagrindais. P. Griciūnas ir E. Mušinskis nurodė, kad suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisov'ui buvo vadovaujamasi ne Pilietybės įstatymo 20 straipsniu, reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo atvejus, o 16 straipsnio 1 dalimi, numatančia Respublikos Prezidento teisę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka. Be to, Pilietybės įstatymo 20 straipsniu, reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimą, vadovautis nebuvo galima ir dėl neįgyvendintų subjektyvių sąlygų. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad asmuo, pageidaujantis, jog jam Pilietybės įstatymo 20 straipsnio pagrindu būtų grąžinta Lietuvos Respublikos pilietybė, turi pats pateikti atitinkamą prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo. Be to, prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pateikiantis asmuo kartu išreiškia sutikimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės. Taigi Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pagrindu reikėtų laikyti tris pagrindines sąlygas: faktą, kad asmuo, pageidaujantis susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, jau anksčiau turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, bet jos neteko; suinteresuoto asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo; asmens, pageidaujančio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, sutikimą, kad, jam grąžinus Lietuvos Respublikos pilietybę, jis atsisakys turimos kitos valstybės pilietybės. Tuo tarpu J. Borisov pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka. Šio prašymo jokiu būdu negalima vertinti kaip J. Borisov'o siekimo susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, kartu atsisakant turimos užsienio valstybės pilietybės. Šis J. Borisov'o prašymas turėjo būti ir buvo vertinamas ne kaip buvusio Lietuvos Respublikos piliečio prašymas susigrąžinti turėtą pilietybę, o kaip nusipelniusio Lietuvos Respublikai užsienio valstybės piliečio prašymas suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka. Todėl suteikiant J. Borisov'ui Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka buvo vertinamas ne J. Borisov'o turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktas, o jo nuopelnai Lietuvos Respublikai. Todėl, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pareiškėjo atstovų teiginys, jog J. Borisov'ui turėjo būti taikoma ne pilietybės suteikimo, o pilietybės grąžinimo procedūra, neturi teisinio pagrindo. VI Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro V. Bulovo, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus D. Jurgelevičiaus, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo V. Barkausko, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovo A. Meškausko, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo, l. e. p. generalinio direktoriaus A. Pociaus, Vilniaus miesto savivaldybės mero A. Zuoko, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjos teisės klausimais – Pilietybės reikalų komisijos pirmininkės O. Buišienės, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus A. Gavėno, Vilniaus miesto savivaldybės Pilietybės reikalų komisijos pirmininko Ž. Terebeizos, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato Pasų poskyrio vyresniosios inspektorės S. Balčiūnienės, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktoriaus prof. dr. S. Katuokos, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros doc. dr. E. Šileikio rašytiniai paaiškinimai bei kiti raštai, kuriuose pateikiama su byla susijusi informacija. Taip pat buvo gauti Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui pirmininko A. Sakalo raštai su priedais, Lietuvos policijos generalinio komisaro V. Grigaravičiaus, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkės V. Latvienės, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro A. Kliunkos raštai. VII
29. Konstitucinio Teismo posėdyje 2003 m. gruodžio 4 d. pareiškėjo – Seimo atstovai R. Šukys ir M. Girdauskas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
31. R. Šukys taip pat papildomai paaiškino, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nėra reikalavimo, kad asmuo, kuriam galėtų būti išimties tvarka suteikta pilietybė, būtų ypač nusipelnęs Lietuvos Respublikai. Tačiau, jo nuomone, pagal Konstituciją nuopelnų vertinimo diskreciją riboja vienodas vertinimo kriterijų taikymas. R. Šukio manymu, Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra minimi užsienio valstybės piliečio arba asmens be pilietybės asmeniniai nuopelnai Lietuvos Respublikai. Pasak pareiškėjo atstovo, neaišku, kokie nuopelnai per tą trumpą laiką, kai J. Borisov nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, lėmė pilietybės suteikimą jam išimties tvarka. R. Šukys pabrėžė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tie nuopelnai yra įmonės (Lietuvos Respublikos juridinio asmens), o ne J. Borisov' o, turinčio Rusijos Federacijos pilietybę, nuopelnai. Kartu pareiškėjo atstovas pažymėjo, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintas įmonės suteiktos paramos, labdaros dydis akivaizdžiai neatitinka sumų, nurodytų J. Borisov'o prašyme išimties tvarka suteikti jam Lietuvos pilietybę ir Pilietybės reikalų komisijos dokumentuose. R. Šukio manymu, abejotina, ar labdaros ir paramos kriterijus, net jeigu tai būtų daroma iš asmeninių apmokestinamųjų dividendų ar atlyginimo, gali būti kriterijus vertinant asmens nuopelnus ir išimties tvarka suteikiant jam pilietybę. R. Šukio įsitikinimu, nuopelnais Lietuvos valstybei gali būti laikoma tik ta veikla, kurią užsienio valstybės pilietis atlieka garsindamas valstybės vardą, savo talentą, kūrybą, laiką, jėgas skirdamas tam tikrai sričiai, kai jis yra laisvas pasirinkti, daryti tai ar nedaryti, nesitikėdamas jokio pripažinimo. R. Šukio įsitikinimu, vertinant Pilietybės įstatymą sistemiškai, kaip vientisą aktą, ir vertinant Konstituciją kaip vientisą ir tiesiogiai taikomą aktą, reikėtų įvertinti ir Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai bei 84 straipsnio 21 punktui. Pareiškėjo atstovo nuomone, Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti dvigubos pilietybės principo išimtinumą, įstatymų leidėją įpareigoja nustatyti aiškius pagrindus, kuriems esant asmenys gali turėti dvigubą pilietybę, o Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas įpareigoja nustatyti tvarką, pagal kurią pilietybė turėtų būti teikiama išimties tvarka. R. Šukys pabrėžė ir tai, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog vidaus reikalų ministras Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ pasirašė prieš jį pasirašant Respublikos Prezidentui. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad pagal Konstitucijos 85 straipsnį Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. R. Šukio nuomone, Respublikos Prezidento dekreto kontrasignavimas yra jo galios patvirtinimas ir kartu atsakomybės prisiėmimas; kontrasignavimas gali įvykti tik po to, kai aktas-dekretas yra išleistas. Kontrasignavimas nėra leidimas ar vizavimas. Priešlaikinis kontrasignavimas apriboja Respublikos Prezidento teisę leisti dekretus, nes tokiu atveju ministras iš anksto patvirtina, kad Respublikos Prezidentui leidžiama pasirašyti tik tokį aktą; jeigu Respublikos Prezidentas norėtų tą aktą teisėtai papildyti, pataisyti, jis to negalėtų padaryti, nes turėtų vėl kreiptis į ministrą. Kontrasignuodamas Respublikos Prezidento dekretą po to, kai jį jau yra pasirašęs Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas ar atitinkamas ministras turi pareigą patikrinti dekreto teisėtumą, nes jų konstitucinė funkcija yra teisinės galios suteikimas šiam aktui. Pasak pareiškėjo atstovo, tai, kad vidaus reikalų ministras Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ pasirašė prieš jį pasirašant Respublikos Prezidentui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymui, pagal kurį Respublikos Prezidento dekretą Ministras Pirmininkas arba ministras pasirašo per 3 dienas po to, kai jį pasirašo Respublikos Prezidentas. R. Šukys pažymėjo, jog tai, kad vidaus reikalų ministras Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ pasirašė prieš jį pasirašant Respublikos Prezidentui, yra visiškai savarankiškas pagrindas ginčyti minėtą Respublikos Prezidento dekretą (to Seimas priimdamas nutarimą, kuriuo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, nežinojo).
33. M. Girdauskas papildomai paaiškino, kad pagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą Respublikos Prezidentas turi teisę teikti pilietybę tik nepažeisdamas įstatymo nustatytos tvarkos. Pilietybės įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad pilietybės klausimams preliminariai svarstyti Respublikos Prezidentas sudaro Pilietybės reikalų komisiją, kuri inter alia nagrinėja ir kitų valstybių piliečių prašymus suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę už nuopelnus Lietuvos valstybei ir teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus patenkinti prašymus. Tai reiškia, kad Respublikos Prezidentas neturi teisės suteikti pilietybę išimties tvarka, jeigu nėra minėtos komisijos vienokio ar kitokio sprendimo. M. Girdausko manymu, iš bylos medžiagos galima spręsti, kad J. Borisov'o atžvilgiu tokio teisėto sprendimo nebuvo; tai leidžia manyti, kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ neatitinka ir Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto bei Pilietybės įstatymo 27 straipsnio.
34. Konstitucinio Teismo posėdyje 2003 m. gruodžio 4 d. kalbėjęs suinteresuotas asmuo – Respublikos Prezidentas R. Paksas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Kartu suinteresuotas asmuo – Respublikos Prezidentas R. Paksas pažymėjo, kad jo 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ vidaus reikalų ministro buvo kontrasignuotas prieš jį pasirašant Respublikos Prezidentui.
35. Konstitucinio Teismo posėdyje 2003 m. gruodžio 4 d. suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovai advokatai G. Baublys, E. Rapolas ir K. Švirinas pareiškė sutinką su suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų P. Griciūno ir E. Mušinskio rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytais argumentais. 3.
36. Suinteresuoto asmens atstovas advokatas E. Rapolas taip pat papildomai paaiškino, kad J. Borisov, kaip asmuo, turėjo nuopelnų Lietuvos Respublikai. E. Rapolo nuomone, nesvarbu, kada J. Borisov juos įgijo – ar būdamas Lietuvos Respublikos pilietis, ar ne. J. Borisov'ui netekus Lietuvos Respublikos pilietybės jo, kaip asmens, nuopelnai liko ir galėjo būti vertinami sprendžiant Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo jam išimties tvarka klausimą. Kadangi minėti J. Borisov'o nuopelnai niekur neišnyko, tai neturi būti akcentuojamas ir laikotarpis nuo 2003 m. kovo 18 d. iki balandžio 11 d., per kurį J. Borisov neva neįgijo ypatingų nuopelnų Lietuvos Respublikai. Be to, netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, J. Borisov išlaikė visus ryšius su Lietuva: jis liko čia gyventi, čia turi savo darbo vietą, čia gyvena jo šeima, čia yra įsteigtos jo įmonės. E. Rapolas taip pat teigė, kad jokiame įstatyme nėra nurodyta pareiga Respublikos Prezidento dekrete dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka nurodyti asmens nuopelnus ir argumentus, dėl ko asmeniui suteikiama pilietybė. Nuopelnų klausimas yra fakto klausimas, ir teisė spręsti šį klausimą priklauso Respublikos Prezidentui. Kai asmuo turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, teisė spręsti, ar nuopelnai pakankami, kad būtų galima išimties tvarka suteikti pilietybę, ar ne, priklauso Respublikos Prezidentui. Kad nuopelnų Lietuvos Respublikai turi J. Borisov, patvirtina tiek jam suteiktas valstybės apdovanojimas, tiek J. Borisov'o teikta labdara. Suinteresuoto asmens atstovas advokatas E. Rapolas pažymėjo ir tai, kad Respublikos Prezidentui nėra suteikta teisė atsisakyti nagrinėti prašymą dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka. Respublikos Prezidentas neturi ir teisės pasirinkti kitą pilietybės suteikimo procedūrą, pavyzdžiui, pilietybės grąžinimo procedūrą, kai asmuo prašo Lietuvos Respublikos pilietybę suteikti išimties tvarka. J. Borisov pateikė prašymą suteikti pilietybę išimties tvarka, todėl Respublikos Prezidentas buvo saistomas šio prašymo ir jis turėjo priimti sprendimą būtent dėl jo. E. Rapolo nuomone, konstitucinio lygybės principo taikymą saisto objektyvūs vertinimo kriterijai: objektyviais požymiais besiskiriantys asmenys gali būti vertinami skirtingai. J. Borisov iš kitų asmenų išsiskyrė objektyviais požymiais: jis buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimu, jis Lietuvos Respublikoje buvo išgyvenęs beveik 40 metų. Tai leido daryti išvadą, kad J. Borisov nebuvo teistas. Be to, visi duomenys apie asmenų teistumą yra kaupiami Vidaus reikalų ministerijoje, šios ministerijos atstovas dalyvavo Pilietybės reikalų komisijos posėdyje, šios ministerijos vadovas kontrasignavo Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“. Valstybės institucijos, kuri turi visus duomenis apie Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų teistumą, atstovai turėjo galimybę prieš Respublikos Prezidentui pasirašant minėtą dekretą ir pateikti tuos duomenis, ir juos vertinti. Pilietybės reikalų komisija rekomendavo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisov'ui, Vidaus reikalų ministras Respublikos Prezidento dekretą kontrasignavo. E. Rapolas pažymėjo ir tai, kad įstatyme nėra nustatyta Pilietybės reikalų komisijos pareiga kreiptis į Valstybės saugumo departamentą. Ar apie vieną ar kitą asmenį būtina gauti duomenų iš Valstybės saugumo departamento, sprendžia pati Pilietybės reikalų komisija. E. Rapolo teigimu, J. Borisov'ą apibūdinantys objektyvūs požymiai (valstybės apdovanojimas, gyvenimas Lietuvoje) Pilietybės reikalų komisijai leido nuspręsti, kad netikslinga kreiptis į Valstybės saugumo departamentą dėl duomenų apie J. Borisov'ą pateikimo. Tuo tarpu kiti asmenys, dėl kurių tuo metu buvo sprendžiama, ar suteikti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka – tai užsienio valstybėse gyvenantys asmenys. Vidaus reikalų ministerijos kompetencija pateikti informaciją apie tokių asmenų teistumą yra ribota – ji gali pateikti duomenis tik apie Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų teistumą. E. Rapolo įsitikinimu, būtent dėl to ir buvo kreiptasi į Valstybės saugumo departamentą, kad būtų gauta informacija apie kitus asmenis. J. Borisov išsiskyrė iš šių asmenų, todėl tam, kad Pilietybės reikalų komisija priimtų sprendimą rekomenduoti suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę, pakako Vidaus reikalų ministerijos ir Generalinės prokuratūros surinktų duomenų apie J. Borisov'ą. Kadangi buvo objektyvūs požymiai, pagal kuriuos visi šie asmenys galėjo būti vertinami skirtingai, E. Rapolas mano, kad lygybės įstatymui principas pažeistas nebuvo. 3.
37. Suinteresuoto asmens atstovas advokatas G. Baublys papildomai paaiškino, kad visame pasaulyje (kaip ir Lietuvoje) įstatymai nustato mokesčių lengvatas juridiniams asmenims, teikiantiems labdarą ar paramą, todėl labdara ar parama dažniausiai teikiama per įvairius juridinius asmenis (fondus, įmones ir kt.). Tik retais atvejais fiziniai asmenys labdarą teikia patys. G. Baublys pažymėjo, kad juridinis asmuo yra tik tam tikra veiklos forma: be fizinių asmenų, kurie veikia per tą juridinį asmenį, juridinis asmuo apskritai neveiktų. G. Baublio įsitikinimu, garsiems rėmėjams arba pasaulinio masto kultūros filantropams nebūtų galima priekaištauti, kad jie teikė labdarą ne asmeniškai, o per savo fondus – atskirus juridinius asmenis. J. Borisov labdarą, paramą teikė per bendrovę „Avia Baltika“, kurios steigėjas ir administracijos vadovas jis yra. Didžiausia paramos dalis – du lėktuvai ir vienas oro balionas, taip pat kai kurių sporto renginių finansavimas. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pažymoje neatsispindi tai, kas buvo nupirkta ir padovanota, o būtent tai yra didžiausia labdaros ir paramos dalis (apie 4 mln. litų). G. Baublys taip pat pažymėjo, kad tą aplinkybę, jog vidaus reikalų ministras Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ pasirašė prieš jį pasirašant Respublikos Prezidentui, nulėmė susiformavusi praktika, pagrįsta institucijų pagarbos vienos kitai principu. G. Baublio manymu, ši praktika neeliminuoja vidaus reikalų ministro pareigos patikrinti atitinkamas aplinkybes ir prisiimti atsakomybę už Respublikos Prezidento dekretą. Tačiau dėl institucijų tarpusavio sąveikos ir pagarbos valstybės vadovui susiformavo tokia praktika, kai vidaus reikalų ministras, patikrinęs ir įsitikinęs, kad viskas yra atlikta tinkamai, pirmas pasirašo Respublikos Prezidento dekretą – jį kontrasignuoja, o valstybės vadovas taip yra galutinai užtikrinamas, kad viskas yra patikrinta ir teisėta. G. Baublio nuomone, kontrasignacijos momentas, laiko intervalas, pasirašymo eiliškumas šiame institute nėra svarbiausi. Svarbiausia yra valios išraiška – tai, kad ministras išreiškė valią ir kontrasignavo tokio turinio Respublikos Prezidento dekretą, taip prisiimdamas atsakomybę už jį. G. Baublio teigimu, dekreto kontrasignavimas nepanaikina valstybės vadovo moralinės ir politinės atsakomybės už priimtą dekretą, tačiau teisinė atsakomybė tenka Respublikos Prezidento dekretą pasirašiusiam ministrui. Tai yra normali valdžių sąveika. Suprantama, atsakomybė negali būti absoliuti, nes vidaus reikalų ministras neturi galimybės patikrinti kiekvieną Pilietybės reikalų komisijos dokumentą.
38. Konstitucinis Teismas posėdyje 2003 m. gruodžio 4 d. apklausė į posėdį šauktus liudytojus: Lietuvos policijos generalinį komisarą V. Grigaravičių, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos direktorių G. Bagdoną, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą L. Linkevičių, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinį direktorių M. Laurinkų, Pilietybės reikalų komisijos pirmininkę – Lietuvos Respublikos Prezidento patarėją teisės klausimais O. Buišienę, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorių A. Gavėną, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotoją J. Vidicką, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Pilietybės grupės vyriausiąją specialistę D. Jankauskienę, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovą A. Meškauską, Lietuvos Respublikos Seimo narį J. Bernatonį, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pilietybės reikalų komisijos pirmininką Ž. Terebeizą, Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato Pasų poskyrio vyresniąją inspektorę S. Balčiūnienę, uždarosios akcinės bendrovės „Restakas“ vadovą A. Drakšą, uždarosios akcinės bendrovės aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ prezidentą J. Borisov'ą. Apklausiant liudytoją J. Borisov'ą vertė vertėjas R. Dalidėnas. VIII Konstitucinis Teismas posėdyje 2003 m. gruodžio 10 d. apklausė į posėdį šauktus liudytojus: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pilietybės reikalų komisijos narį, Analizės ir strateginio planavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą E. Šimanauską, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pilietybės reikalų komisijos sekretorę – Pilietybės poskyrio specialistę D. Gintautienę, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pilietybės reikalų komisijos pirmininko pavaduotoją – Pilietybės poskyrio vedėją V. V. Rinkevičienę, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoją V. Barkauską. IX
39. Pradėjus bylą nagrinėti Konstitucinio Teismo posėdyje, buvo gauta suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų advokatų K. Švirino ir E. Rapolo pateikta papildoma medžiaga; suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų prašymu ji buvo pridėta prie bylos.
40. Pradėjus bylą nagrinėti Konstitucinio Teismo posėdyje taip pat buvo gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro V. Bulovo, Respublikos Prezidento patarėjos teisės klausimais – Pilietybės reikalų komisijos pirmininkės O. Buišienės, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus A. Gavėno papildomi paaiškinimai. Jie prijungti prie bylos. X Konstitucinio Teismo posėdyje 2003 m. gruodžio 16 d. vyko teisminiai ginčai, kuriuose pareiškėjo – Seimo atstovai R. Šukys bei M. Girdauskas ir suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovai advokatai G. Baublys, E. Rapolas ir K. Švirinas pateikė teisinį priešingos šalies atstovų argumentų vertinimą. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I
41. Pareiškėjas – Seimas prašo ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama J. Borisovui, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 21 punktui, 82 straipsnio 1 daliai ir Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai.
42. Šioje byloje tyrimas bus atliekamas tik pareiškėjo nurodyta apimtimi. II
43. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucijos 105 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai bei Vyriausybės aktai. Konstitucijos 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl Respublikos Prezidento aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą turi teisę kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių ir teismai. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
44. Konstitucijos 85 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje, 105 straipsnio 2 dalyje, 106 straipsnio 2 dalyje ir 107 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „Respublikos Prezidento aktai“ yra platesnė negu Konstitucijos 85 straipsnyje vartojama formuluotė „aktai-dekretai“, todėl Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgaliojimus tirti visų Respublikos Prezidento aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, kurie yra leidžiami Respublikos Prezidentui įgyvendinant jam, kaip valstybės vadovui, Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, nepriklausomai nuo to, kaip šie aktai vadinami įstatymuose, nustatančiuose Respublikos Prezidento įgaliojimus.
45. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją negali būti tokių Seimo priimtų įstatymų, kurių Konstitucinis Teismas negalėtų tirti jų atitikties Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams atžvilgiu; pagal Konstituciją negali būti tokių Seimo priimtų kitų teisės aktų, kurių Konstitucinis Teismas negalėtų tirti jų atitikties Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams atžvilgiu; pagal Konstituciją negali būti tokių Respublikos Prezidento aktų, kurių Konstitucinis Teismas negalėtų tirti jų atitikties Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams atžvilgiu; pagal Konstituciją negali būti tokių Vyriausybės aktų, kurių Konstitucinis Teismas negalėtų tirti jų atitikties Konstitucijai, konstituciniams įstatymams, įstatymams ir Seimo nutarimams dėl įstatymų įgyvendinimo atžvilgiu. Konstitucinis Teismas 2000 m. balandžio 5 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas, esant Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų teisiniais motyvais grindžiamam kreipimuisi, turi įgaliojimus tirti ir privalo tirti bei priimti sprendimus, ar Konstitucijai neprieštarauja bet kuris įstatymas ar kitas Seimo priimtas aktas, taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja bet kuris Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas, nepriklausomai nuo to, ar teisės aktas yra (ar būtų) pažymėtas visiško slaptumo, slaptumo, konfidencialumo ar kokia nors kita žyma.
46. Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgaliojimus tirti Respublikos Prezidento aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams nepriklausomai nuo to, ar šie aktai yra individualaus, ar norminio pobūdžio, ar jie yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose yra numatyti atitinkami reikalavimai, kurių turi būti laikomasi (kurie turi būti įvykdyti) leidžiant atitinkamą Respublikos Prezidento aktą, Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Respublikos Prezidento aktas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, turi tirti ir tai, ar tokių reikalavimų buvo laikomasi (ar jie buvo įvykdyti), nes nenustačius šių faktinių aplinkybių būtų neįmanoma ištirti ir Respublikos Prezidento akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją negali būti tokių Respublikos Prezidento aktų, išleistų įgyvendinant jam, kaip valstybės vadovui, Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, kurių Konstitucinis Teismas negalėtų tirti. III
47. Valstybė neegzistuoja be piliečių. Pilietybė yra valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada yra neatskiriamai susijusi su tautos ir valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių klausimais. Pilietybė paprastai yra suprantama kaip asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys. Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Pažymėtina, kad pilietybės, kaip asmens ir valstybės teisinio ryšio, samprata yra įtvirtinta ir 1997 m. Europos konvencijoje dėl pilietybės (2 straipsnis).
48. Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta. Būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka. Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei).
49. Kiekviena valstybė formaliai apibrėžia, kurie asmenys yra jos piliečiai. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis. Valstybės valdžia gali funkcionuoti tik tada, kai yra jos nuolatinė jurisdikcija šios valstybės gyventojams, kurių absoliuti dauguma paprastai yra tos valstybės piliečiai. Piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai, kad asmuo turėtų valstybės globą tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Pažymėtina, kad pilietybei neturi įtakos, ar pilietis realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomis nesinaudoja, ar jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo. Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečio teisėmis ar vykdyti piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiu toks atsisakymas yra niekinis.
50. Pilietybė yra ne bet koks asmens ir valstybės nuolatinis ryšys, o būtent teisinis. Pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai. Pilietybės būsena gali būti pakeista tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir tik šalims – piliečiui ir valstybei – atlikus tam tikrus teisinius veiksmus ir valstybės institucijai priėmus atitinkamą teisinį sprendimą. Pilietybės klausimais jokie asmenų ar asmens ir valstybės institucijos (jos pareigūno) susitarimai negalimi, o jeigu tokie susitarimai ir būtų sudaryti, pilietybės santykių jie negalėtų sukurti; jeigu tokie susitarimai būtų sudaryti, visada kiltų tokiomis aplinkybėmis išleisto teisės akto, kuriuo suteikiama pilietybė, konstitucingumo klausimas.
51. Pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik piliečiai: teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnio 1 dalis); teisę pateikti sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją (147 straipsnio 1 dalis); teisę rinkti ir būti renkamam į Seimą (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis); teisę rinkti ir būti renkamam Respublikos Prezidentu (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis, 78 straipsnio 1 ir 2 dalys); teisę būti teisėjais (112 straipsnio 1 dalis); teisę stoti į valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); teisę reikalauti paskelbti referendumą (9 straipsnio 3 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 straipsnio 2 dalis). Konstitucija ir įstatymai nustato ir kai kurias kitas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Pagal Konstituciją kai kurias pareigas taip pat turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai: pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalis); pareigą atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad Seimo 2002 m. rugsėjo 17 d. priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas socialines ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skelbia ir garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „Lietuvos Respublikos pilietis turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, vykdyti jų nustatytas pareigas, saugoti Lietuvos Respublikos interesus, padėti stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas“.
52. Asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, kurį išreiškia pilietybė, suponuoja valstybės pareigą ginti savo pilietį tiek šalyje, tiek už jos ribų: pagal Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalį „Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje“. Valstybė turi globoti savo piliečius užsienyje visais atvejais, neatsižvelgdama į tai, ar Lietuvos Respublikos pilietis pažeidė buvimo valstybės įstatymus, ar jų nepažeidė. Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas draudimas išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei – Lietuvos Respublikos pilietis gali būti išduotas kitai valstybei tik tuo atveju, jeigu tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis (Konstitucijos 13 straipsnio 2 dalis). Tokia tarptautinė sutartis turi neprieštarauti Konstitucijai. Iš Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalies, pagal kurią pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą šalyje, taip pat iš Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, jog negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą, darytina išvada, kad pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos pilietis negali būti išsiųstas iš Lietuvos.
53. Konstitucijos 2 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Pagal Konstitucijos 4 straipsnį „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus“; pagal Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalį „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“. Iš šių bei kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą.
54. Minėta, kad pilietybė išreiškia asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį. Pažymėtina, kad absoliuti dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet todėl, kad jie yra susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu – tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų). Pilietybės įgijimas gimstant (filiacija) yra pagrindinis pilietybės įgijimo būdas; įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos tęstinumas. Pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos būdu, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti valstybinę kalbą. Šie reikalavimai grindžiami nuostata, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką bei valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Būtent dėl to užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien apsigyventi šalyje – tam būtina nuolat gyventi valstybėje ilgesnį laiką, kurį nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą. Taigi pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam tikru objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį dažniausiai lemia tai, kad piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (jus sanguini), kad (kai kuriose valstybėse) piliečiu laikomas asmuo, gimęs tos valstybės teritorijoje (jus soli), arba tai, kad užsieniečio arba asmens be pilietybės nuolatinis faktinis ryšys su valstybe – jeigu šis užsienietis arba asmuo be pilietybės atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir jam yra suteikiama pilietybė (natūralizacija) – tampa nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe.
55. Valstybė, reguliuodama pilietybės santykius, turi diskreciją, kuri pripažįstama ir tarptautinėje teisėje. Tačiau tarptautinėje teisėje pabrėžiama ir tai, kad įstatymais ar sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, turi atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažįstamus su pilietybe susijusius teisės principus. Antai tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas principas, kad kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus. 1930 m. Konvencijos dėl kai kurių klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija, 1 straipsnyje nustatyta: „Kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai. Šį įstatymą turi pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines konvencijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, susijusius su pilietybe.“ 1997 m. Europos konvencijos dėl pilietybės 3 straipsnyje nustatyta: „Kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai. Kitos valstybės šią teisę pripažįsta tiek, kiek ji atitinka čia taikomas tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, paprastai sietinus su pilietybe.“ IV
56. Lietuvos Respublikos pilietybės konstituciniai pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 12 straipsnyje; Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte yra nustatyta, kad pilietybę teikia Respublikos Prezidentas; pagal Konstitucijos 85 straipsnį Respublikos Prezidentas pilietybės teikimo klausimus sprendžia išleisdamas dekretus ir, kad Respublikos Prezidento dekretai dėl pilietybės suteikimo turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro.
57. Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“ Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas pagrindinis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant; šiame straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad įstatymu gali būti nustatyti ir kiti pilietybės įgijimo pagrindai. Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, tačiau šis draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį atskirais įstatymo numatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis.
58. Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymu gali būti nustatyti ir kiti pilietybės įgijimo pagrindai, bei šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga išleisti įstatymą, nustatantį pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuojantį Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, pilietybės klausimų sprendimo tvarką nustato, kitus pilietybės santykius reguliuoja Seimo 2002 m. rugsėjo 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau – ir Pilietybės įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. (Pilietybės įstatymo 34 straipsnio 1 dalis).
59. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.
60. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą Lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas. Ši nuostata reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės negali teikti joks kitas subjektas, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų, kad Respublikos Prezidentui draudžiama suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nesilaikant įstatymo nustatytų reikalavimų ir nustatytos tvarkos. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.
61. Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra teikiama įstatymo nustatyta tvarka, reiškia, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytos tvarkos. Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams preliminariai svarstyti Respublikos Prezidentas sudaro Pilietybės reikalų komisiją ir tvirtina pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje komisijoje taisykles. Pagal Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 4 dalį Pilietybės reikalų komisija teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus patenkinti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, o atsisakiusi rekomenduoti suteikti pilietybę, pareiškėjui apie tai praneša raštu, nurodydama atsisakymo motyvus; 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ši komisija nagrinėja prašymus suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnį ir teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus patenkinti prašymus. Taigi pagal Pilietybės įstatymo 27 straipsnį Respublikos Prezidentas gali priimti sprendimus suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę tik tuo atveju, jeigu šis klausimas buvo preliminariai apsvarstytas Respublikos Prezidento sudarytoje Pilietybės reikalų komisijoje ir yra šios komisijos pasiūlymas Respublikos Prezidentui dėl pateikto prašymo. Pažymėtina, kad Pilietybės reikalų komisijos pasiūlymas Respublikos Prezidento nesaisto: pagal Konstituciją tik Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus spręsti, ar suteikti asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat ir išimties tvarka, todėl Respublikos Prezidentas gali nepaisyti Pilietybės reikalų komisijos pasiūlymo. Pabrėžtina, kad Pilietybės įstatymo nustatytų reikalavimų ir šio įstatymo nustatytos pilietybės suteikimo tvarkos nesilaikymas suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę yra ne tik Pilietybės įstatymo pažeidimas, bet ir Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto pažeidimas.
62. Konstitucijos 85 straipsnyje nustatyta: „Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.“
63. Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, yra leidžiami šiais klausimais: 1) Respublikos Prezidentas Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus (Konstitucijos 84 straipsnio 3 punktas); 2) Respublikos Prezidentas suteikia aukščiausius karinius laipsnius (Konstitucijos 84 straipsnio 15 punktas); 3) Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 84 straipsnio 17 punktas); 4) Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę (Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas).
64. Konstitucijos 85 straipsnio nuostatos „kad Respublikos Prezidento dekretai turėtų galią“ formuluotė „Respublikos Prezidento dekretai“ reiškia, kad Respublikos Prezidento dekretas, kaip teisės aktas, atsiranda tik tada, kai jis yra Respublikos Prezidento pasirašytas. Kol Respublikos Prezidentas nėra to padaręs, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Respublikos Prezidentas yra išleidęs dekretą. Kol dokumentas, turintis Respublikos Prezidento dekreto pavadinimą, nėra Respublikos Prezidento pasirašytas, šis dokumentas yra tik Respublikos Prezidento dekreto projektas, bet ne pats dekretas. Pažymėtina, jog Konstitucijoje nėra numatyta, kad Respublikos Prezidento dekretų projektus prieš juos pasirašant Respublikos Prezidentui galėtų ar turėtų pasirašyti Ministras Pirmininkas ar kuris nors ministras. Jeigu įstatymais ar kitais teisės aktais būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Respublikos Prezidento dekretų projektus prieš juos pasirašant Respublikos Prezidentui turėtų pasirašyti Ministras Pirmininkas ar ministras, tokį teisinį reguliavimą nustatantys teisės aktai prieštarautų Konstitucijai. Taigi pagal Konstitucijos 85 straipsnį Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras pasirašo Respublikos Prezidento dekretus, t. y. dekreto pavadinimą turintį Respublikos Prezidento išleistą teisės aktą, kurį Respublikos Prezidentas jau yra pasirašęs.
65. Konstitucijos 85 straipsnio nuostata „kad Respublikos Prezidento dekretai <...> turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro“ reiškia, kad tol, kol Respublikos Prezidento dekretas nėra pasirašytas Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro, toks dekretas negali įsigalioti, taigi negali sukelti jokių teisinių padarinių. Vadinasi, nurodytoje Konstitucijos 85 straipsnio nuostatoje yra įtvirtinta papildoma sąlyga, kuriai esant Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, gali sukelti teisinius padarinius: tokie dekretai privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. Teisės teorijoje toks pasirašymas vadinamas kontrasignavimu. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kokios valstybės institucijos vykdo valstybės valdžią, yra nurodyta ir tai, kad valstybės valdžią vykdo „Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė“. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas yra vykdomosios valdžios dalis (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas). Konstitucijos 84 straipsnyje, taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose yra įtvirtinti įvairūs Respublikos Prezidento įgaliojimai, kuriuos vykdydamas Respublikos Prezidentas leidžia dekretus. Dauguma Respublikos Prezidento leidžiamų dekretų pagal Konstituciją nėra pasirašomi Ministro Pirmininko arba ministro – pagal Konstituciją Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras pasirašo tik tuos dekretus, kurie nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose. Toks konstitucinis reguliavimas reiškia, kad Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose nurodyti Respublikos Prezidento įgaliojimai yra laikomi ypač svarbia vykdomosios valdžios sritimi ir kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas negali vienasmeniškai be atitinkamo Vyriausybės nario pritarimo vykdyti minėtų įgaliojimų. Toks konstitucinis reguliavimas atspindi „stabdžių ir atsvarų“ sistemos įtvirtinimą įgyvendinant vykdomąją valdžią.
66. Atskleidžiant Konstitucijos 85 straipsnio nuostatos „kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro“ turinį pažymėtina, kad nurodytos nuostatos negalima aiškinti izoliuotai nuo kitos šiame straipsnyje įtvirtintos nuostatos – nuo nuostatos „atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui“. Atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė už Respublikos Prezidento dekretus, nurodytus Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, tenka juos pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui ar ministrui, darytina išvada, kad pagal Konstitucijos 85 straipsnį Ministras Pirmininkas ar ministras turi teisę ir pareigą spręsti, ar pasirašyti Respublikos Prezidento dekretą, ar jo nepasirašyti. Ministras Pirmininkas ar ministras neturi pareigos pasirašyti tokį dekretą, kuris išleistas nepaisant Konstitucijos ar nesilaikant atitinkamuose įstatymuose nustatytos tvarkos, kitų nustatytų reikalavimų, nes priešingu atveju Ministrui Pirmininkui arba ministrui tektų atsakomybė už veiksmus, kuriuos jis privalėtų atlikti neturėdamas pasirinkimo, t. y. nepriklausomai nuo savo valios. Demokratinėje teisinėje valstybėje tokio teisinio reguliavimo negali būti, nes tai nesiderintų su teisinės valstybės ir teisingumo principais, kuriais yra grindžiama ir pati Lietuvos Konstitucija, ir visa Lietuvos teisės sistema.
67. Iš Konstitucijos 85 straipsnyje įtvirtintos Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro teisės ir pareigos spręsti, ar pasirašyti Respublikos Prezidento dekretus, nurodytus Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, ar jų nepasirašyti, Ministrui Pirmininkui arba atitinkamam ministrui tenka pareiga prieš pasirašant atitinkamą Respublikos Prezidento dekretą įsitikinti, ar šis Respublikos Prezidento dekretas yra išleistas paisant Konstitucijos ir laikantis atitinkamuose įstatymuose nustatytos tvarkos, kitų nustatytų reikalavimų. Būtent dėl to, kad Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras turi minėtą pareigą, atsakomybė už tokį Respublikos Prezidento dekretą pagal Konstitucijos 85 straipsnį tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba atitinkamam ministrui.
68. Taigi Konstitucijos 85 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 85 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, kad įgytų galią, privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro, įtvirtina Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro teisę ir pareigą dalyvauti įgyvendinant Respublikos Prezidento įgaliojimus, nurodytus Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, taip pat Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro teisę ir pareigą neleisti įsigalioti tokiam Respublikos Prezidento dekretui, kuris išleistas nepaisant Konstitucijos ar įstatymų nustatytų reikalavimų bei nustatytos tvarkos. Tai yra atsvara Respublikos Prezidento sprendimams, jeigu jais būtų nepaisoma Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų reikalavimų, būtų piktnaudžiaujama Respublikos Prezidento įgaliojimais, jam nustatytais Konstitucijoje ir įstatymuose. Kita vertus, tai, kad atsakomybė už Respublikos Prezidento dekretą tenka ne pačiam Respublikos Prezidentui, o Ministrui Pirmininkui arba atitinkamam ministrui, yra grindžiama nuostata, kad Respublikos Prezidentas, kol eina savo pareigas, nėra atsakingas už savo sprendimus, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnyje tiesiogiai numatytus atvejus, t. y. už tuos sprendimus, kuriais Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, sulaužo priesaiką, padaro nusikaltimą. Tokiais atvejais yra sprendžiamas Respublikos Prezidento konstitucinės atsakomybės klausimas (Konstitucijos 74 straipsnis).
69. Konstitucijos 85 straipsnio nuostata „kad Respublikos Prezidento dekretai <...> turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro“ suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatyta, kuriuos Respublikos Prezidento dekretus pasirašo Ministras Pirmininkas, o kuriuos – atitinkamas ministras. Minėta, kad pagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą ir 85 straipsnį Respublikos Prezidentas Lietuvos Respublikos pilietybę suteikia išleisdamas dekretą. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 16 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidento dekretus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės teikimo taip pat pasirašo vidaus reikalų ministras. Pagal Vyriausybės įstatymo 19 straipsnį ministras Respublikos Prezidento dekretus pasirašo ne vėliau kaip per 3 dienas. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos 85 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo vidaus reikalų ministrui prieš pasirašant Respublikos Prezidento dekretą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, taip pat ir dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka, kyla pareiga įsitikinti, ar Respublikos Prezidento dekretas yra išleistas paisant Konstitucijos ir vadovaujantis Pilietybės įstatyme nustatytais pilietybės įgijimo pagrindais, taip pat laikantis Pilietybės įstatyme nustatytos pilietybės suteikimo tvarkos. Pagal Konstitucijos 85 straipsnį atsakomybė už tokį Respublikos Prezidento dekretą tenka jį pasirašiusiam vidaus reikalų ministrui.
70. Atskleidžiant Konstitucijos 85 straipsnio nuostatos „atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui“ turinį pažymėtina, kad ši nuostata negali būti aiškinama atsietai nuo Konstitucijos 86 ir 74 straipsnių. Konstitucijos 86 straipsnyje nustatyta: „Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas. Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą sprendžia Seimas apkaltos proceso tvarka.“ Pagal Konstitucijos 74 straipsnį Respublikos Prezidentas, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, gali būti pašalintas iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 86 ir 74 straipsnius Respublikos Prezidentas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, gali būti patrauktas konstitucinėn atsakomybėn – pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, darytina išvada, kad Konstitucijos 85 straipsnio nuostata „atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui“ negali būti aiškinama kaip nustatanti, kad Respublikos Prezidentas visais atvejais nėra atsakingas už savo išleistus Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose nurodytus dekretus, kuriuos pasirašė Ministras Pirmininkas arba ministras. Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 85, 86 ir 74 straipsnius darytina išvada, kad atsakomybė už tokį Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose nurodytą dekretą, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama Konstitucija arba sulaužoma priesaika, arba padaromas nusikaltimas, tenka ne tik tokį dekretą kontrasignavusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui, bet ir tokį dekretą išleidusiam Respublikos Prezidentui. Kartu pažymėtina, jog vien tai, kad Respublikos Prezidento dekretas yra pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymui, savaime nereiškia, kad išleidęs dekretą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymui, Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją arba sulaužė priesaiką, arba padarė nusikaltimą. Sprendžiant, ar išleidęs Konstitucijai ar įstatymui prieštaraujantį dekretą Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją arba sulaužė priesaiką, arba padarė nusikaltimą, būtina įvertinti ne tik Respublikos Prezidento dekreto turinį, bet ir tai, ar išleidžiant šį Respublikos Prezidento dekretą buvo įvykdyti Konstitucijoje ir atitinkamuose įstatymuose nustatyti reikalavimai, ar buvo laikomasi nustatytos tvarkos, taip pat būtina įvertinti kitas faktines tokio dekreto išleidimo aplinkybes.
71. Pažymėtina, kad visi Respublikos Prezidento dekretai, taip pat ir dėl pilietybės suteikimo, yra poįstatyminiai teisės aktai. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento dekretas dėl pilietybės suteikimo, kaip ir kiekvienas kitas poįstatyminis teisės aktas, negali prieštarauti Konstitucijai, konstituciniams įstatymams, įstatymams. V
72. Asmenys, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, yra nurodyti Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje, kuriame nustatyta: „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo); 2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d.–1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir nėra kitos valstybės piliečiai; 3) lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu; 4) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą Pilietybės įstatymą; 5) kiti asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimtą Pilietybės įstatymą.“
73. Minėta, kad pagal Konstitucijos 12 straipsnį Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama: 1) gimus; 2) įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę; 3) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (natūralizacija); 4) optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais; 5) kitais šio įstatymo numatytais pagrindais.
74. Vienas iš Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindų yra numatytas Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje: „
75. Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų.
76. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių pilietybę įgijusio asmens šeimos nariams.“ Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos šios nuostatos: 1) Respublikos Prezidentas turi teisę suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, t. y. netaikant asmeniui Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatytų bendrų pilietybės suteikimo (natūralizacijos) sąlygų; 2) Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti suteikta užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės; 3) Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti suteikta tik tokiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi nuopelnų Lietuvos Respublikai; 4) Respublikos Prezidentas turi teisę spręsti, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, ar jos nesuteikti; net jeigu užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, Respublikos Prezidentas neturi pareigos suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės; 5) Respublikos Prezidentas, teikdamas Lietuvos Respublikos pilietybę užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, turi vadovautis Pilietybės įstatymu.
77. Pažymėtina, kad nei Konstitucijoje, nei Pilietybės įstatyme nėra nustatyta, kas laikytina nuopelnais Lietuvos valstybei. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tai, ar užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos valstybei, sprendžia tik Respublikos Prezidentas.
78. Pagal Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalį Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Taigi spręsdamas, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, Respublikos Prezidentas yra saistomas Konstitucijos ir Pilietybės įstatymo: Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama tik tokiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi nuopelnų Lietuvos Respublikai (Pilietybės įstatymo 16 straipsnis), ir tik laikantis įstatymo nustatytos pilietybės suteikimo tvarkos (Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas).
79. Pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies formuluotė „nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės“ reiškia, kad užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės, kuris prašo suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi turėti nuopelnų ne bet kokiam subjektui, bet būtent pačiai Lietuvos valstybei. Konstitucinėje teisėje visuotinai pripažįstama, kad valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, kurios valdžia apima visą valstybės teritoriją ir kuri yra skirta žmogaus teisėms ir laisvėms užtikrinti, viešajam interesui garantuoti. Sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos valstybei, atsižvelgtina į tai, kad pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį nuopelnai valstybei yra būtina sąlyga, kad atsirastų ne bet koks, o ypatingas asmens ir valstybės ryšys, t. y. nuolatinis asmens ir valstybės teisinis ryšys, asmens narystė Tautoje ir valstybėje, kuriuos išreiškia pilietybė, todėl Pilietybės įstatymo prasme asmuo turi būti nusipelnęs ne bet kuriam subjektui, bet pačiai Lietuvos valstybei; taigi iš esmės asmuo turi būti nusipelnęs Lietuvos valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, kuri pagal Konstituciją turi suverenias galias ir yra Lietuvos valstybės kūrėja ir kurios nariu tas užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės siekia tapti.
80. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės finansinė, materiali ar kitokia parama, suteikta kuriam nors Lietuvos Respublikos piliečiui ar jų grupei, valstybės pareigūnui, kuriai nors įmonei, įstaigai ar organizacijai gali būti laikoma tik to užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės pagalba tam Lietuvos Respublikos piliečiui ar jų grupei, valstybės pareigūnui, atitinkamai įmonei, įstaigai ar organizacijai, bet ji nelaikytina nuopelnais Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje nurodytam subjektui, t. y. ji nelaikytina nuopelnais Lietuvos Respublikai. Pažymėtina ir tai, kad Pilietybės įstatymo prasme užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuopelnai Lietuvos valstybei apskritai negali būti matuojami vien tuo, kokio dydžio pinigų sumą ar kokio dydžio materialinę bei kitokią paramą užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės skyrė kuriam nors Lietuvos Respublikos piliečiui ar jų grupei, valstybės pareigūnui, kuriai nors įmonei, įstaigai ar organizacijai ar net pačiai Lietuvos valstybei. Nei iš Konstitucijos, nei iš Pilietybės įstatymo, nei iš kitų įstatymų neišplaukia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti įgyjama už kam nors suteiktą finansinę, materialią ar kitokią paramą, taigi nusiperkama. Pilietybės santykių atsiradimo kontekste nuopelnai valstybei negali būti matuojami vien kuriam nors subjektui perduotais (paaukotais) pinigais ar kitokia parama. Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę. Tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas.
81. Konstitucinis Teismas pažymi, kad įstatymais ar kitais teisės aktais negali būti nustatytas koks nors baigtinis nuopelnų Lietuvos valstybei, kuriems esant užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės išimties tvarka gali būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, sąrašas: kaip minėta, tai, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos valstybei, pagal galiojantį teisinį reguliavimą sprendžia tik Respublikos Prezidentas. Tačiau tai spręsdamas Respublikos Prezidentas negali nepaisyti Pilietybės įstatyme nustatyto reikalavimo, jog užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi turėti nuopelnų ne bet kuriam subjektui, bet būtent pačiai Lietuvos valstybei. Asmens, prašančio suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių.
82. Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės“ reiškia ir tai, kad nuopelnų Lietuvos valstybei turi turėti ne bet koks asmuo, o būtent užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės. Taigi sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti kaip leidžiančios užsienio valstybės piliečių ar asmenų be pilietybės nuopelnais Lietuvos Respublikai laikyti tokius nuopelnus, kuriuos šie asmenys Lietuvos valstybei turėjo būdami ne užsienio valstybės piliečiais ar asmenimis be pilietybės, bet anksčiau būdami Lietuvos Respublikos piliečiais. Už nuopelnus Lietuvos valstybei Lietuvos Respublikos piliečiams gali būti skiriami Lietuvos valstybės apdovanojimai (ordinai, medaliai ar kiti pasižymėjimo ženklai), tačiau Lietuvos Respublikos piliečių ankstesni nuopelnai Lietuvos valstybei, jiems atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės ar jos kitaip netekus, negali tapti užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuopelnais Lietuvos Respublikai, kuriems esant jiems išimties tvarka galėtų būti teikiama Lietuvos Respublikos pilietybė. Kitoks Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies aiškinimas reikštų, kad