Byla Nr. 40/03 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M. BALANDŽIO 11 D. DEKRETO NR. 40 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SUTEIKIMO IŠIMTIES TVARKA“ TA APIMTIMI, KURIA NUSTATYTA, KAD LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖ IŠIMTIES TVARKA SUTEIKIAMA JURIJ BORISOV, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO 1 DALIAI 2003 m. gruodžio 30 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Raimondui Šukiui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Mindaugui Girdauskui, suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovams advokatams Gediminui Baubliui, Evaldui Rapolui, Kęstučiui Švirinui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. gruodžio 4, 10, 16 d. išnagrinėjo bylą Nr. 40/03 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. lapkričio 6 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurij Borisov, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 21 punktui, 82 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Respublikos Prezidentas 2003 m. balandžio 11 d. išleido dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (Žin., 2003, Nr. 36-1562, Nr. 43 (atitaisymas)). Šiuo dekretu Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka buvo suteikta inter alia Jurij Borisov, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje. 2. Pareiškėjas – Seimas 2003 m. lapkričio 6 d. nutarimu „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui“ prašo ištirti, ar Respublikos Prezidento dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij'ui Borisov'ui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 21 punktui, 82 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai. 3. Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 10 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. lapkričio 6 d. nutarime „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui“ išdėstyto prašymo ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurijui Borisovui, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui“, kuriuo priimtas nagrinėti Seimo 2003 m. lapkričio 6 d. nutarime išdėstytas prašymas. Remdamasis minėtu Konstitucinio Teismo sprendimu, Konstitucinio Teismo pirmininkas 2003 m. lapkričio 12 d. „Valstybės žiniose“ (Žin., 2003, Nr. 106-4756, Nr. 107 (atitaisymas)) oficialiai paskelbė, jog pagal Konstitucijos 106 straipsnį nuo šio pranešimo oficialaus paskelbimo dienos sustabdomas Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurijui Borisovui, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, galiojimas. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti pareiškėjo – Seimo atstovo R. Šukio rašytiniai paaiškinimai. 1. R. Šukio nuomone, Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij Borisov (gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje), prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę, Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas, ir Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų. 2. Pasak R. Šukio, pilietybė – tai nuolatinis teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. Šio ryšio pagrindu asmuo įgyja pilietines ir politines teises bei pareigas ir naudojasi tos valstybės gynyba. Vienas iš retų pilietybės įgijimo būdų – pilietybės įgijimas išimties tvarka. Šiuo būdu pilietybė suteikiama už ypatingus nuopelnus tai valstybei. Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų. R. Šukio teigimu, Pilietybės įstatymo 16 straipsnis traktuotinas atsižvelgiant į visą įstatymą ir jo tikslus. Išimties tvarkos tikslas – sudaryti galimybę suteikti pilietybę kitų šalių piliečiams, ypač nusipelniusiems Lietuvos Respublikai. Pareiškėjo atstovas pažymėjo, kad ginčijamu atveju privalėjo būti teisinis pagrindas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka – J. Borisov'o nuopelnai Lietuvos Respublikai. Tačiau nėra aišku, kokie J. Borisov'o nuopelnai Lietuvai tuo trumpu laikotarpiu, kai jis nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, lėmė pilietybės suteikimą išimties tvarka. Tokia informacija Respublikos Prezidento dekrete nebuvo pateikta, ji nebuvo pateikta visuomenei ir jokiu kitokiu būdu. Neaišku, ar tokia informacija buvo pateikta ir vertinta Pilietybės reikalų komisijoje. R. Šukio manymu, teisinio pagrindo išimties tvarka suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisov'ui nebuvo. 3. R. Šukio nuomone, ginčijama Respublikos Prezidento dekreto dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, yra teisiškai ydinga ir prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 21 punktui, 82 straipsnio 1 daliai ir Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai dar ir todėl, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė Respublikos Prezidentui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę tik nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų; įstatymas Respublikos Prezidentui nenustato teisės išimties tvarka grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę asmeniui, kuris yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės šio įstatymo 18 straipsnio 1 ar 3 dalyje numatytais pagrindais. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės šio įstatymo 18 straipsnio 1 ar 3 dalyje numatytais pagrindais, Lietuvos Respublikos pilietybė jo prašymu gali būti grąžinta tik laikantis Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje nustatytos specialios tvarkos. Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytos papildomos sąlygos tokiam asmeniui: prašymo pateikimo metu šis asmuo gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir atitinka šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktuose nustatytas sąlygas. Pasak R. Šukio, visos išimtys, galimos taikant pilietybės grąžinimo procedūrą, yra nustatytos tik Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjo atstovo nuomone, J. Borisov'ui turėjo būti taikoma ne pilietybės suteikimo išimties tvarka, o pilietybės grąžinimo procedūra – turėjo būti įvykdytos visos Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje nustatytos sąlygos. 4. R. Šukys taip pat pažymėjo, kad J. Borisov Lietuvos Respublikos pilietybės neteko siekdamas įgyti Rusijos Federacijos pilietybę. Teisinė situacija, kai asmuo galėtų vėl įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ir išlaikyti kitos valstybės pilietybę (būtent tai šiuo atveju atsitiko, nes nebuvo taikyta pilietybės grąžinimo procedūra), būtų akivaizdžiai ydinga. R. Šukio manymu, minėti J. Borisov'o veiksmai rodo jo požiūrį į Lietuvos Respublikos pilietybę ir užkerta kelią jam pasinaudoti Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje numatyta galimybe. 5. Pagal Pilietybės įstatymo 13 straipsnį Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama asmenims, kurie: padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai; dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę; iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo Lietuvoje bausti už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė. Todėl, R. Šukio manymu, tikrinant asmens, siekiančio įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, kandidatūrą turi būti iš atitinkamų teisėsaugos institucijų gauta informacija, ar nėra nė vienos aplinkybės, neleidžiančios šiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybės. R. Šukio teigimu, dėl visų kitų asmenų, kuriems Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretu Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ išimties tvarka suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, buvo kreiptasi į Valstybės saugumo departamentą. Dėl J. Borisov'o į Valstybės saugumo departamentą kreiptasi nebuvo. Pareiškėjo atstovo nuomone, šitaip buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti pareiškėjo – Seimo atstovo M. Girdausko rašytiniai paaiškinimai. 1. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl tiriant, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitinka Seimo 2003 m. lapkričio 6 d. nutarime „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui“ nurodytas konstitucines nuostatas, įvertintina ir tai, ar dekretas atitinka su jomis susijusius kitus Konstitucijos principus ir normas. 2. M. Girdausko teigimu, Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis nustato, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Konstitucija įtvirtina viengubos pilietybės principą ir, nors ir neabsoliučiai, draudžia dvigubą pilietybę. Įstatymų leidėjo diskrecija keisti atvejų, kai Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis, skaičių yra ribota. Kitaip tariant, Konstitucija įtvirtina dvigubos pilietybės išimtinumo principą. M. Girdauskas pažymėjo, kad dviguba pilietybė nėra konstitucinė vertybė, nes Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje ji vertinama negatyviai. Todėl, pasak M. Girdausko, Lietuvos Respublikos pilietybė kitos valstybės piliečiui gali būti suteikiama tik nepažeidžiant Konstitucijoje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo – tik objektyviai pagrįstais išimtiniais atvejais. Priešingu atveju būtų pažeistas ir konstitucinis teisinės valstybės principas. 3. Pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams netaikant jiems šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės sąlygų. Pasak M. Girdausko, Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas suteikia Respublikos Prezidentui teisę teikti Lietuvos Respublikos pilietybę tik nepažeidžiant įstatymo nustatytos tvarkos. Todėl tiriant, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ atitinka Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, įvertintina ir tai, ar šis dekretas atitinka su Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi susijusias kitas šio įstatymo nuostatas, taip pat ir tas, kurios įtvirtintos Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje. Pareiškėjo atstovo nuomone, Pilietybės įstatymo 13 straipsnio 2 punktas tuo metu, kai buvo išleistas Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“, aiškiai draudė (ir šiuo metu draudžia) Lietuvos Respublikos pilietybę suteikti asmeniui, kuris dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę. Pilietybės įstatymo 13 straipsnio 2 punktas kartu su konstituciniu dvigubos pilietybės išimtinumo principu pagrįstai reikalauja neteikti Lietuvos Respublikos pilietybės asmeniui, dėl kurio dalyvavimo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę vykdomas baudžiamasis procesas ar atliekamas operatyvinis tyrimas, nes tokiu tyrimu surinkti duomenys pagal įstatymus gali būti panaudoti įkaltinant asmenį nusikalstamų veikų padarymu. Jeigu teismo nuosprendis tokio asmens atžvilgiu įsiteisėtų jam jau suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę, galėtų paaiškėti, jog šis asmuo prieš jam suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę. Dėl to būtų neįgyvendinti Pilietybės įstatymo 13 straipsnio 2 punktas ir konstitucinis dvigubos pilietybės išimtinumo principas, reikalaujantys, kad prieš išleidžiant Respublikos Prezidento dekretą dėl pilietybės suteikimo būtų kreiptasi į kompetentingas valstybės institucijas ir būtų patikrinta, ar nėra atliekamas operatyvinis tyrimas ar vykdomas baudžiamasis procesas dėl kitos valstybės piliečio, siekiančio įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, dalyvavimo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę. M. Girdausko manymu, viena iš šių institucijų yra Valstybės saugumo departamentas. M. Girdausko nuomone, yra pagrindo manyti, kad prieš išleidžiant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ nebuvo kreiptasi į Valstybės saugumo departamentą, kad būtų patikrinta, ar nėra atliekamas operatyvinis tyrimas arba vykdomas baudžiamasis procesas dėl galimo J. Borisov'o dalyvavimo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę; tai leidžia abejoti, ar minėtas Respublikos Prezidento dekretas atitinka konstitucinį dvigubos pilietybės išimtinumo principą ir Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą. 4. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai; visų asmenų lygybės principas apima ir diskriminacijos bei privilegijų draudimą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Pareiškėjo atstovo manymu, Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas, atspindi Respublikos Prezidento pareigą suteikiant pilietybę ar atsisakant ją suteikti laikytis asmenų lygybės principo, teisingumo principo (kartu ir teisinės valstybės principo), nepažeisti kitų Konstitucijos normų ir principų. M. Girdausko nuomone, yra pagrindo manyti, kad dėl kitų asmenų, kuriems Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretu Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ išimties tvarka buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, skirtingai nei dėl J. Borisov'o, buvo kreiptasi į Valstybės saugumo departamentą; be to, yra pagrindo manyti, kad tam tikriems asmenims, siekusiems Lietuvos Respublikos pilietybę įgyti išimties tvarka, pilietybė nebuvo suteikta remiantis Valstybės saugumo departamento pateikta informacija apie galimą šių asmenų dalyvavimą rengiant ar darant nusikalstamas veikas, atliekamą operatyvinį tyrimą ar vykdomą baudžiamąjį procesą. Todėl, pasak M. Girdausko, yra pagrindo abejoti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitinka konstitucinį asmenų lygybės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalį. 5. M. Girdausko manymu, svarstytina, ar konstitucinis dvigubos pilietybės išimtinumo principas nereiškia reikalavimo neteikti Lietuvos Respublikos pilietybės asmeniui visais atvejais, kai šis yra padaręs nusikalstamą veiką, už kurią gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Prieš išleidžiant Respublikos Prezidento dekretą turi būti kreiptasi į kompetentingas valstybės institucijas ir patikrinta, ar dėl kitos valstybės piliečio, siekiančio įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, už kurią baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę, nėra atliekamas operatyvinis tyrimas ar vykdomas baudžiamasis procesas. M. Girdausko nuomone, yra pagrindo manyti, jog J. Borisov'o atžvilgiu toks reikalavimas bent iš dalies nebuvo įvykdytas. 6. Pareiškėjo atstovo teigimu, Konstitucijos nuostatų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimu, suteikimu, netekimu, jos laiduojamomis teisėmis, visuma reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra konstitucinė vertybė ir sąlygoja pagarbos jai reikalavimą. M. Girdausko nuomone, jeigu asmuo nesilaiko šio reikalavimo, toks atvejis, kad ir kokios būtų kitos aplinkybės, nėra tas išimtinis atvejis, kai asmeniui objektyviai pagrįstai gali būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis dvigubos pilietybės išimtinumo principas. Pasak M. Girdausko, yra pagrindo įtarti, kad J. Borisov galėjo atlikti veiksmus, kurie gali būti vertinami kaip manipuliavimas Lietuvos Respublikos pilietybe, pažeidžiantis pagarbos šiai konstitucinei vertybei reikalavimą. Tai taip pat sudaro pagrindą abejoti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitinka konstitucinį dvigubos pilietybės išimtinumo principą. 7. Pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka. M. Girdausko teigimu, įstatymai nenustato kokių nors kriterijų, pagal kuriuos galima spręsti, kad asmuo tikrai turi nuopelnų valstybei: ar asmuo turi nuopelnų, sprendžia Respublikos Prezidentas. Tačiau svarbu, kad asmuo tikrai būtų nusipelnęs Lietuvos valstybei. Pareiškėjo atstovo manymu, konstitucinis dvigubos pilietybės išimtinumo principas apima reikalavimą pilietybę suteikti tik už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei. Todėl Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip numatanti galimybę suteikti pilietybę išimties tvarka ne už bet kokius nuopelnus, bet tik už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei. M. Girdausko nuomone, yra pagrindo abejoti, ar J. Borisov atitiko šį reikalavimą – Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas šiam asmeniui grindžiamas tuo, kad jis suteikė itin didelės vertės labdarą. Kartu yra pagrindo abejoti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitinka konstitucinį dvigubos pilietybės išimtinumo principą, Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą, Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį. 8. M. Girdauskas atkreipė dėmesį, kad teisės doktrinoje yra ir tokia nuomonė, kad Respublikos Prezidento dekretai dėl pilietybės suteikimo už nuopelnus Lietuvos valstybei Konstituciniam Teismui yra teismingi tik iš dalies, nes jų konstitucingumą galima tirti tik tuo aspektu, ar išleidžiant dekretą buvo laikytasi nustatytos procedūros. Tačiau, pasak M. Girdausko, svarstytina, ar laikantis tokios nuostatos nebūtų nepagrįstai susiaurintos galimybės užtikrinti konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą. Pavyzdžiui, laikantis minėto vertinimo negalima būtų kvestionuoti, ar Konstitucijai neprieštarauja valstybės vadovo sprendimas, kuriuo, nepažeidžiant įstatymų nustatytos procedūros, pilietybė būtų suteikta daugeliui kitos valstybės piliečių, akivaizdžiai neturinčių nuopelnų Lietuvos valstybei, nors abejotina, ar toks sprendimas atitiktų konstitucinį dvigubos pilietybės išimtinumo principą. Tad valstybės vadovo dekretai dėl pilietybės suteikimo už nuopelnus Lietuvos valstybei turėtų būti konstituciškai kontroliuojami ir, remiantis tokių teisės aktų akivaizdaus nepagrįstumo kriterijumi, valstybės vadovo diskrecija teikti pilietybę už nuopelnus Lietuvos valstybei galėtų būti laikoma teisiškai nesuvaržyta tik tais atvejais, kai nėra akivaizdu, jog tokių nuopelnų nėra. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Prezidento R. Pakso rašytiniai paaiškinimai – atsakymai į Konstitucinio Teismo klausimus, suformuluotus Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 26 d. sprendime. 1. Į klausimą, kokia J. Borisov'o veikla, išleidžiant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“, kuriuo J. Borisov'ui išimties tvarka suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, buvo įvertinta kaip nuopelnai Lietuvos Respublikai, suinteresuotas asmuo – Respublikos Prezidentas atsakė: Vykdydamas Konstitucijos nustatytus įgaliojimus pilietybės klausimais, Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka Respublikos Prezidentas teikia Lietuvos Respublikos pilietybę. Pilietybės klausimams preliminariai nagrinėti Respublikos Prezidentas R. Paksas sudarė Pilietybės reikalų komisiją, kuri Respublikos Prezidentui rekomendavo Lietuvos Respublikos pilietybę suteikti J. Borisov'ui. Komisijoje buvo pateikti duomenys, kad J. Borisov buvo nusipelnęs Lietuvos Respublikos sporto plėtojimui, skyręs ženklias sumas labdarai bei vystęs verslą Lietuvoje. J. Borisov nuo 1991 m. Lietuvoje užsiima ūkine veikla, kuria darbo vietas, investuoja į Lietuvos ekonomiką. Kadenciją baigusio Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus suteiktas apdovanojimas J. Borisov'ui byloja apie teigiamą J. Borisov'o veiklos vertinimą ir jo nuopelnus Lietuvos Respublikai. J. Borisov'o skirta labdara bei kiti pozityvūs veiksmai Lietuvos Respublikos ekonomikai, įvertinus tuo metu turėtą informaciją, Respublikos Prezidento nuomone, sudarė pakankamą pagrindą tai laikyti jo nuopelnais Lietuvos Respublikai. 2. Į Konstitucinio Teismo klausimą, kokia J. Borisov'o veikla tuo metu, kai jis, kaip teigia pareiškėjo – Seimo atstovai, nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis išleidžiant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“, kuriuo J. Borisov'ui išimties tvarka suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, buvo įvertinta kaip nuopelnai Lietuvos Respublikai, suinteresuotas asmuo – Respublikos Prezidentas atsakė: Pilietybės įstatymas neatskleidžia vertinamojo kriterijaus – nuopelnų Lietuvos Respublikai turinio. Atsižvelgdamas į tai ir į susiklosčiusią Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka praktiką, Respublikos Prezidentas vertino J. Borisov'o nuopelnus Lietuvos Respublikai, o ne jo, kaip užsienio valstybės piliečio, statusą. Tuo metu, kai nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, J. Borisov nenutraukė faktinių ryšių su Lietuvos Respublika, neišvyko nuolat gyventi į Rusiją, Lietuvoje tęsė ūkinę veiklą, investavo į Lietuvos ekonomiką. Pagrindinis veiksnys buvo faktai, kad J. Borisov veikla nepakito; asmens veiklą motyvavo nuostatos, nepriklausančios nuo to, kokios valstybės pilietis jis yra. 3. Į klausimą, kaip Respublikos Prezidentas vertina pareiškėjo – Seimo atstovų teiginius, kad „Jurij Borisov neteko Lietuvos Respublikos pilietybės siekdamas įgyti Rusijos Federacijos pilietybę“ ir kad „šie veiksmai parodo Jurij Borisov požiūrį į Lietuvos Respublikos pilietybę ir užkerta kelią pasinaudoti Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje numatyta teise“, suinteresuotas asmuo – Respublikos Prezidentas atsakė: Pagal Pilietybės įstatymą Respublikos Prezidentas gauna asmenų, kurie prašo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, prašymus ir pagal juos priima sprendimus. Toks J. Borisov'o prašymas buvo formalus pagrindas pradėti Pilietybės įstatymo numatytas procedūras. Pagal Pilietybės įstatymą Respublikos Prezidentas turi nagrinėti ne asmens požiūrį į pilietybę, o jo prašymą. Susipažinęs su aplinkybėmis, dėl kurių J. Borisov neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, Respublikos Prezidentas suvokė, jog J. Borisov Lietuvos Respublikos pilietybės neteko ne dėl tariamo netinkamo požiūrio į ją ar kitokio vertinimo, bet todėl, kad įgijo šalies, kurioje gimė, augo, kurioje gyvena jo artimieji giminaičiai bei su kuria jį sieja verslo ryšiai, pilietybę. J. Borisov tautybė – rusas, Rusija – jo gimimo vieta. Todėl J. Borisov'o siekis įgyti savo tautybės valstybės, o ne kitos valstybės pilietybę Respublikos Prezidentui nesukėlė įtarimo dėl J. Borisov'o netinkamo požiūrio į Lietuvos Respublikos pilietybę. 4. Į Konstitucinio Teismo klausimą, ar buvo aiškintasi ir kaip buvo įsitikinta, kad J. Borisov'o atžvilgiu nėra Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama, suinteresuotas asmuo – Respublikos Prezidentas atsakė: Pilietybės klausimams preliminariai nagrinėti paprastai sudaroma Pilietybės reikalų komisija. Šiuo atveju į šią komisiją Respublikos Prezidentas įtraukė Lietuvos Respublikos teisingumo viceministrą, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoją, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūną, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktorių. Respublikos Prezidento nuomone, toks komisijos sudarymo principas leidžia jai darbo tvarka (posėdžiuose) spręsti klausimą, ar turimų duomenų pakanka sprendimui priimti, ar būtina papildomai kreiptis dėl atitinkamų papildomų duomenų pateikimo. Labdaros teikimas ir jos finansinės apimtys, taip pat kadenciją baigusio Respublikos Prezidento V. Adamkaus J. Borisov'ui suteiktas apdovanojimas bylojo apie teigiamą J. Borisov'o veiklos vertinimą ir jo nuopelnus Lietuvos Respublikai. Teisės aktuose nebuvo reikalavimo teikiant išimties tvarka pilietybę gauti pažymą iš Valstybės saugumo departamento, o tai, kad komisijoje dalyvavo teisingumo viceministras, generalinio prokuroro pavaduotojas, Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas, ir tai, kad dekretą turėjo kontrasignuoti tiesiogiai už informacijos apie aplinkybes, nurodytas Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje, surinkimą ir teikimą atsakingos ministerijos (Vidaus reikalų ministerijos) vadovas, Respublikos Prezidentas manė esant pakankamomis priemonėmis, leidžiančiomis nustatyti galimas kliūtis suteikti pilietybę. Šią nuostatą ir konkrečias parinktas priemones galimoms kliūtims įgyti pilietybę nustatyti lėmė ir tai, kad J. Borisov nebuvo išvykęs gyventi iš Lietuvos Respublikos. 5. Į klausimą, ar iki išleidžiant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ kurios nors Lietuvos valstybės institucijos ar pareigūnai buvo pateikę Respublikos Prezidentui informacijos, apibūdinančios J. Borisov'ą, ir koks buvo minėtos informacijos turinys, suinteresuotas asmuo – Respublikos Prezidentas atsakė: Einant Respublikos Prezidento pareigas iki 2003 m. balandžio 11 d. dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo tvarka“ išleidimo valstybės institucijos ar pareigūnai jam nebuvo pateikusios informacijos, kuri pagal Pilietybės įstatymo 13 straipsnį galėjo būti kliūtis suteikti išimties tvarka pilietybę J. Borisov'ui. V Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovų Respublikos Prezidento patarėjų teisės klausimais Pauliaus Griciūno ir Edvino Mušinskio rašytiniai paaiškinimai. 1. P. Griciūnas ir E. Mušinskis teigė, kad nei Konstitucija, nei įstatymai nenumato kreipimosi į kompetentingas institucijas dėl informacijos apie asmenį, siekiantį įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, pateikimo. Todėl Respublikos Prezidento sudarytos Pilietybės reikalų komisijos formalus kreipimasis į kompetentingas institucijas, tarp jų ir į Valstybės saugumo departamentą, negali būti traktuojamas kaip būtina ar privaloma Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo išimties tvarka sąlyga. Pilietybės įstatymo 27 straipsnio, reglamentuojančio Pilietybės reikalų komisijos veiklą, 2 dalyje nustatyta, kad minėta komisija turi teisę, tačiau jokiu būdu ne pareigą, pavesti valstybės institucijoms pareikšti savo nuomonę ir pateikti reikiamus dokumentus dėl komisijos nagrinėjamo prašymo ar teikimo. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad nei šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo, nei ankstesnės redakcijos Pilietybės įstatymo nuostatos nereglamentuoja jo 13 straipsnyje nurodytų aplinkybių nustatymo tvarkos suteikiant pilietybę išimties tvarka. Taigi Pilietybės reikalų komisijos kreipimasis į Valstybės saugumo departamentą yra tik viena iš patikrinimo, ar nėra Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje numatytų aplinkybių, formų (praktika neformaliai kreiptis į Valstybės saugumo departamentą susiformavo tik apie 2001 m.). Tačiau toks Pilietybės reikalų komisijos kreipimasis turėtų būti traktuojamas ne kaip imperatyvaus įstatyminio įpareigojimo visų asmenų, siekiančių įgyti pilietybę išimties tvarka, atžvilgiu vykdymas, o kaip komisijos naudojimasis įstatymo suteikta teise, siekiant patikrinti ir įsitikinti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama (Pilietybės įstatymo 13 straipsnis). O atsižvelgiant į tai, kad įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka siekiantys asmenys skiriasi savo statusu, suprantama, kad Pilietybės reikalų komisijos kreipimasis į Valstybės saugumo departamentą visų asmenų atžvilgiu nėra reikalingas. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas formalus visų asmenų lygybės principas, įpareigojantis vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai, ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. P. Griciūnas ir E. Mušinskis pažymėjo, kad ginčijamu Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretu Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka buvo suteikta 6 asmenims, kurie skyrėsi savo statusu ir padėtimi. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, visiškai suprantama, kad, vertinant pilietybės suteikimo išimties tvarka šiems asmenims klausimą, buvo atsižvelgiama ne tik į formalų faktą, kad asmuo prašo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, bet ir į to asmens praeitį, jo ryšį su Lietuvos Respublika, nuopelnus Lietuvos Respublikai. Pilietybės reikalų komisijos nuomone, J. Borisov iš kitų pretendentų aiškiai išsiskyrė savo ryšiais su Lietuvos Respublika bei nuopelnais Lietuvai. J. Borisov vienintelis iš pretendentų jau buvo turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, nuo vaikystės gyvena Lietuvoje, o nuo 1991 m. užsiėmė verslu. J. Borisov'o nuopelnus Lietuvos valstybei patvirtina ir kadenciją baigusio Respublikos Prezidento V. Adamkaus 2001 m. birželio 14 d. dekretas Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“, kuriuo minėtas asmuo buvo apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu už nuopelnus Lietuvos aviacijos sportui. Šie faktiniai duomenys, išskyrę J. Borisov'ą iš kitų pretendentų, ir buvo pagrindas Pilietybės reikalų komisijai formaliai nebesikreipti į Valstybės saugumo departamentą, o klausimą, ar pakanka turimų duomenų, darbo tvarka spręsti komisijos posėdyje. Pažymėtina, kad ir pats Pilietybės reikalų komisijos sudarymo principas, pagal kurį į komisiją įtraukti Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai, leidžia komisijai posėdyje spręsti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių asmeniui negali būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Galiausiai priemonė patikrinti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių pilietybės suteikimas negalimas, ir patvirtinti šių aplinkybių nebuvimą yra ir ta, kad pagal Konstituciją (85 straipsnis) Respublikos Prezidento dekretus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo privalo kontrasignuoti vidaus reikalų ministras. P. Griciūno ir E. Mušinskio nuomone, Pilietybės reikalų komisijos formalus nesikreipimas į Valstybės saugumo departamentą dėl J. Borisov'o negali būti traktuojamas kaip diskriminacija kitų pretendentų, dėl kurių buvo kreiptasi, atžvilgiu. Pilietybės reikalų komisijos turimi išsamūs duomenys apie J. Borisov'ą, patvirtinantys glaudžius ir nenutrūkstamus jo santykius su Lietuvos Respublika, buvo pakankamas pagrindas formaliai nebesikreipti į Valstybės saugumo departamentą, o klausimą dėl aplinkybių, kurioms esant Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama, spręsti komisijos posėdyje. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. 2. Pasak P. Griciūno ir E. Mušinskio, Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina Respublikos Prezidento įgaliojimų sąlyga – jo priesaika. Joje įtvirtinta, kad Respublikos Prezidentas, be ištikimybės Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, prisiekia sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, jog nėra teisinio pagrindo teigti, kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygybės principą. Kadangi Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) neprieštarauja konstituciniam asmenų lygybės principui, tai darytina išvada, jog minėtu dekretu nebuvo pažeista ir Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. 3. P. Griciūno ir E. Mušinsko nuomone, nagrinėjant pareiškėjo – Seimo atstovų teiginį, kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatai, būtina atskleisti ir įvertinti Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą ir tai, kaip jis sąlygoja Respublikos Prezidento įgaliojimų turinį. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.“ Ši norma, kurios turinys detaliau atskleidžiamas kituose Konstitucijos straipsniuose, ir įtvirtina valstybės valdžių padalijimo principą. Tai yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Tuo tarpu Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas imperatyviai suponuoja tai, kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Todėl vertinant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitiktį Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktui labai svarbu atskleisti Respublikos Prezidento teisinį statusą ir jam suteiktų įgaliojimų turinį. Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, Respublikos Prezidento statusas Lietuvos valdžios institucijų sistemoje iš esmės siejamas su konkrečiais Konstitucijos 84 straipsnyje įtvirtintais Respublikos Prezidento įgaliojimais. Tačiau Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų turinys nėra vienodas. Vienokius įgaliojimus Respublikos Prezidentas įgyvendina iš esmės be išlygų, kitų įgaliojimų įgyvendinimas yra saistomas Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų esminių sąlygų ar kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, o dar kitus, griežtai apibrėžtus, įgaliojimus Respublikos Prezidentas turi įgyvendinti besąlygiškai. Taigi darydamas „visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, Respublikos Prezidentas vienais atvejais turi visišką diskreciją, kitais atvejais jo įgaliojimai yra saistomi esminių Konstitucijoje nustatytų sąlygų ir išlygų, dar kitais atvejais jis apskritai neturi pasirinkimo teisės. Analizuojant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ santykį su Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktu būtina įvertinti šiame punkte įtvirtintų Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų spręsti pilietybės klausimus turinį, o būtent Respublikos Prezidento diskrecijos priimant sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ribas. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata, kad Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę, nenustato jokių esminių sąlygų, leidžiančių kvestionuoti Respublikos Prezidento diskreciją priimti sprendimus Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimais neatsižvelgiant į kitų valdžios institucijų valią ar kitas konstitucines išlygas. P. Griciūnas ir E. Mušinskis padarė išvadą, kad, sistemiškai vertinant Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatą ir kitas Konstitucijos normas, nustatančias valstybės valdžios institucijų įgaliojimus, šių įgaliojimų ryšį ir sąsajas su Respublikos Prezidentu bei Respublikos Prezidento institucijos vietą valstybės valdžių sistemoje, Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas priklauso išimtinai Respublikos Prezidento kompetencijai, kad priimdamas minėtus sprendimus Respublikos Prezidentas yra nesaistomas kitų valdžios institucijų įgaliojimų ar kokių nors kitų esminių išlygų. P. Griciūnas ir E. Mušinskis pažymėjo, kad Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte įtvirtinta norma formaliai susideda iš dviejų dalių. Vienoje dalyje nustatyta visiška Respublikos Prezidento, kaip vienos iš valstybės valdžios institucijų, konstitucinė kompetencija priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, nesusaistyta kitų valdžios institucijų įgaliojimų; kita normos dalis nustato, kad šis Respublikos Prezidento konstitucinis įgaliojimas realizuojamas įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ši blanketinė norma jokiu būdu negali būti vertinama kaip esminė išlyga, varžanti Respublikos Prezidento konstitucinę kompetenciją suteikti pilietybę; teisiniu požiūriu Respublikos Prezidento dekretas tiesiog formaliai negali prieštarauti šiai Konstitucijoje įtvirtintai blanketinei normai. P. Griciūno ir E. Mušinskio manymu, Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę. 4. P. Griciūno ir E. Mušinskio nuomone, sprendžiant, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, neprieštarauja Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai, būtina atsižvelgti į Konstitucijos nuostatas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos pilietybės institutą. Konstitucijos 12 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas nustato, jog Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad būtent Pilietybės įstatymas ir atskleidžia Konstitucijos 12 straipsnio bei 84 straipsnio 21 punkto blanketinių normų turinį bei detalizuoja konstitucinius Respublikos Prezidento įgaliojimus. Pilietybės įstatymo 16 straipsnis reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą išimties tvarka. Pilietybės suteikimą išimties tvarka reguliuojančios normos visame konstituciniame Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo institute nustato dvi išimtis. Pirmoji išimtis kyla iš Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies: tai galimybė asmeniui, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama išimties tvarka, turėti ir kitos valstybės pilietybę. Kita išimtis yra ta, kad suteikiant pilietybę išimties tvarka nėra taikomos bendros pilietybės suteikimo (natūralizacijos) sąlygos, nustatytos Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje. P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnį vienintelė Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka sąlyga yra užsienio valstybių piliečių ar asmenų be pilietybės nuopelnai Lietuvos Respublikai. Nuopelnai Lietuvos Respublikai – tai vienintelis vertinamasis kriterijus, priklausantis Respublikos Prezidento diskrecijai; Pilietybės įstatymas nenustato jokių objektyvių ar subjektyvių prioritetų ar kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima teigti, jog asmuo turi arba neturi tam tikrų nuopelnų valstybei. Todėl nei įstatymais, nei jokiais kitais teisės aktais Respublikos Prezidentas formaliai teisiškai nėra suvaržytas kitaip, kaip tik konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės bei darnios pilietinės visuomenės principais, o neperžengdamas šių principų ribų Respublikos Prezidentas turi visišką diskreciją vertinti asmens nuopelnus Lietuvos Respublikai. Toks teisinis neapibrėžtumas galėtų būti paaiškinamas tuo, kad įstatymų leidėjui yra objektyviai neįmanoma nustatyti tokių universalaus pobūdžio kriterijų, kuriais būtų galima vadovautis visais atvejais. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, negalima teigti, kad pagrįstas yra argumentas, esą Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama tik už ypatingus nuopelnus ir tik ypač nusipelniusiems asmenims. Pilietybės įstatyme vartojama sąvoka „nusipelniusiems“. Kituose įstatymuose, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, yra vartojamos sąvokos „ypatingi nuopelnai“ ir „ypač nusipelnę“. P. Griciūno ir E. Mušinskio nuomone, sąvokų „ypatingi nuopelnai“ ir „ypač nusipelnę“ negalima laikyti savo turiniu tapačiomis ir lygiavertėmis sąvokai „nusipelniusiems“. Be to, sąvoką „nusipelnę“ apibrėžia išimtinai vertinamasis kriterijus. 5. Pasak P. Griciūno ir E. Mušinskio, Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, įstatymų nustatyta tvarka sudaro komisijas. Viena iš tokių komisijų yra Pilietybės reikalų komisija, kuri atlieka parengiamuosius veiksmus, reikalingus tam, kad Respublikos Prezidentas įgyvendintų jam Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte nustatytus įgaliojimus teikti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pilietybės reikalų komisija taip pat preliminariai vertina bei pataria Respublikos Prezidentui. Atsižvelgiant į tai, kad Pilietybės reikalų komisijoje ex officio dalyvauja Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai, jos, kaip kolegialios patariamosios institucijos, patarimas galėtų būti laikomas vienu iš prioritetų ar kriterijų, kuriais vadovautųsi Respublikos Prezidentas. P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, nei įstatymas, nei joks kitas teisės aktas nenustato jokių objektyvių kriterijų, kas Pilietybės įstatymo požiūriu yra laikytina nuopelnais Lietuvos Respublikai. Pilietybės reikalų komisija, remdamasi konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės bei darnios pilietinės visuomenės principais, taip pat protingumo ir naudos valstybei kriterijais, kiekvienu atveju individualiai vertina faktus ir aplinkybes, kurios Pilietybės įstatymo požiūriu gali būti laikytinos nuopelnais Lietuvos Respublikai. Sąvokos „nuopelnai“, „nusipelnęs“ yra išimtinai vertinamasis požymis, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju Respublikos Prezidentui padeda nustatyti Pilietybės reikalų komisija. Kiekvienas pilietybės suteikimo išimties tvarka aktas yra individualizuotas ne tik forma, bet ir turiniu, jis kiekvienu atveju yra skirtingas ir Respublikos Prezidento dekrete neatskleidžiamas. Pilietybės reikalų komisija vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, šių teisės aktų kontekste ji visas aplinkybes privalo vertinti vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, kurie įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Todėl norint atsakyti, ar asmuo, siekiantis įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, Pilietybės reikalų komisija turėtų įvertinti ir kitus, analogiškus Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka atvejus. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pilietybės suteikimo išimties tvarka praktika taip pat galėtų būti traktuojama kaip vienas iš pilietybės suteikimo išimties tvarka kriterijų. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitiktis Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai yra vertintina ne tiek teisės normų atitikties atžvilgiu, kiek objektyvių pilietybės suteikimo faktų ir aplinkybių atitikties protingumo ir teisingumo kriterijaus požiūriu. Todėl, P. Griciūno ir E. Mušinskio nuomone, nustatant konkrečias pilietybės suteikimo išimties tvarka J. Borisov'ui aplinkybes, būtina išanalizuoti ir įvertinti ir kitus Respublikos Prezidento dekretus, kuriais panašiomis aplinkybėmis buvo išimties tvarka suteikta pilietybė, nes tik taip būtų galima susidaryti nuomonę apie tapačių ar panašių aplinkybių vertinimo praktiką; šio pilietybės suteikimo išimties tvarka akto negalima nagrinėti atskirai nuo kitų analogiškų aktų, nes reikia atsižvelgti į visą pilietybės suteikimo išimties tvarka kontekstą ir šioje srityje susiklosčiusią praktiką. 6. P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, siekiant ištirti Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitiktį Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai, reikėtų įvertinti konkrečias faktines pilietybės suteikimo šiam asmeniui aplinkybes: J. Borisov nuo 1962 m. su nedidelėmis pertraukomis gyvena Lietuvoje; nuo 1991 m. užsiima verslu; Lietuvoje sukūrė daugiau kaip 200 darbo vietų; apie 6 mln. litų skyrė labdarai; 2001 m. birželio 14 d. Respublikos Prezidento V. Adamkaus dekretu buvo apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu už nuopelnus Lietuvos aviacijos sportui. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, J. Borisov 2002 m. birželio mėn. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą (įgijus kitos valstybės pilietybę). Pilietybės esmę sudaro faktinis ir nuolatinis asmens ir valstybės teisinis ryšys, neribotas laiko ir erdvės atžvilgiu. J. Borisov'ui Lietuvos Respublikos pilietybės netekus pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą pasikeitė šio asmens teisinis ryšys su Lietuvos Respublika, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, Pilietybės reikalų komisijos turimais duomenimis, jo faktinis ryšys su valstybe iš esmės nebuvo nutrūkęs. Atsakydami į pareiškėjo atstovų teiginį, kad J. Borisov neturėjo jokių nuopelnų Lietuvos Respublikai tuo laikotarpiu, kai buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, jog Pilietybės įstatymo 16 straipsnis nenustato, kad asmenų, anksčiau buvusių Lietuvos Respublikos piliečiais ir nusipelniusių valstybei, nuopelnai netekus pilietybės yra vertinami vadovaujantis tabula rasa principu. Toks požiūris būtu nelogiškas ir vargu ar atitiktų jau aptartus teisingumo ir protingumo kriterijus, nes, asmeniui netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, jo ekonominiai, socialiniai, kultūriniai, politiniai ar bet kokie kiti nuopelnai bei nauda valstybei neabejotinai išlieka. P. Griciūnas ir E. Mušinskis taip pat pažymėjo, kad Pilietybės įstatymas nenumato kokio nors minimalaus buvimo ne Lietuvos Respublikos piliečiu termino kaip sąlygos, ribojančios Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą išimties tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad Pilietybės įstatymas nenustato jokių asmenų, siekiančių išimties tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, vertinimo principų ar kriterijų arba kokio nors buvimo ne Lietuvos Respublikos piliečiu termino, taip pat į J. Borisov'o nuopelnus Lietuvos Respublikai, suinteresuoto asmens manymu, Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama J. Borisov'ui, neprieštarauja Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai. 7. P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, teisinio pagrindo neturi ir pareiškėjo atstovų teiginys, kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ dalis, kuria išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama J. Borisov'ui, yra teisiškai ydinga ir prieštarauja Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatai. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, šis pareiškėjo atstovų teiginys grindžiamas argumentais, esą Pilietybės įstatymas nenumato Respublikos Prezidento teisės išimties tvarka grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę asmeniui, kuris yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 ir 3 dalyje numatytais pagrindais. P. Griciūnas ir E. Mušinskis nurodė, kad suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisov'ui buvo vadovaujamasi ne Pilietybės įstatymo 20 straipsniu, reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo atvejus, o 16 straipsnio 1 dalimi, numatančia Respublikos Prezidento teisę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka. Be to, Pilietybės įstatymo 20 straipsniu, reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimą, vadovautis nebuvo galima ir dėl neįgyvendintų subjektyvių sąlygų. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad asmuo, pageidaujantis, jog jam Pilietybės įstatymo 20 straipsnio pagrindu būtų grąžinta Lietuvos Respublikos pilietybė, turi pats pateikti atitinkamą prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo. Be to, prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pateikiantis asmuo kartu išreiškia sutikimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės. Taigi Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pagrindu reikėtų laikyti tris pagrindines sąlygas: faktą, kad asmuo, pageidaujantis susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, jau anksčiau turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, bet jos neteko; suinteresuoto asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo; asmens, pageidaujančio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, sutikimą, kad, jam grąžinus Lietuvos Respublikos pilietybę, jis atsisakys turimos kitos valstybės pilietybės. Tuo tarpu J. Borisov pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka. Šio prašymo jokiu būdu negalima vertinti kaip J. Borisov'o siekimo susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, kartu atsisakant turimos užsienio valstybės pilietybės. Šis J. Borisov'o prašymas turėjo būti ir buvo vertinamas ne kaip buvusio Lietuvos Respublikos piliečio prašymas susigrąžinti turėtą pilietybę, o kaip nusipelniusio Lietuvos Respublikai užsienio valstybės piliečio prašymas suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka. Todėl suteikiant J. Borisov'ui Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka buvo vertinamas ne J. Borisov'o turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktas, o jo nuopelnai Lietuvos Respublikai. Todėl, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pareiškėjo atstovų teiginys, jog J. Borisov'ui turėjo būti taikoma ne pilietybės suteikimo, o pilietybės grąžinimo procedūra, neturi teisinio pagrindo. VI Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro V. Bulovo, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus D. Jurgelevičiaus, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo V. Barkausko, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovo A. Meškausko, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo, l. e. p. generalinio direktoriaus A. Pociaus, Vilniaus miesto savivaldybės mero A. Zuoko, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjos teisės klausimais – Pilietybės reikalų komisijos pirmininkės O. Buišienės, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus A. Gavėno, Vilniaus miesto savivaldybės Pilietybės reikalų komisijos pirmininko Ž. Terebeizos, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato Pasų poskyrio vyresniosios inspektorės S. Balčiūnienės, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktoriaus prof. dr. S. Katuokos, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros doc. dr. E. Šileikio rašytiniai paaiškinimai bei kiti raštai, kuriuose pateikiama su byla susijusi informacija. Taip pat buvo gauti Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui pirmininko A. Sakalo raštai su priedais, Lietuvos policijos generalinio komisaro V. Grigaravičiaus, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkės V. Latvienės, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro A. Kliunkos raštai. VII 1. Konstitucinio Teismo posėdyje 2003 m. gruodžio 4 d. pareiškėjo – Seimo atstovai R. Šukys ir M. Girdauskas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. 1. 1. R. Šukys taip pat papildomai paaiškino, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nėra reikalavimo, kad asmuo, kuriam galėtų būti išimties tvarka suteikta pilietybė, būtų ypač nusipelnęs Lietuvos Respublikai. Tačiau, jo nuomone, pagal Konstituciją nuopelnų vertinimo diskreciją riboja vienodas vertinimo kriterijų taikymas. R. Šukio manymu, Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra minimi užsienio valstybės piliečio arba asmens be pilietybės asmeniniai nuopelnai Lietuvos Respublikai. Pasak pareiškėjo atstovo, neaišku, kokie nuopelnai per tą trumpą laiką, kai J. Borisov nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, lėmė pilietybės suteikimą jam išimties tvarka. R. Šukys pabrėžė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tie nuopelnai yra įmonės (Lietuvos Respublikos juridinio asmens), o ne J. Borisov' o, turinčio Rusijos Federacijos pilietybę, nuopelnai. Kartu pareiškėjo atstovas pažymėjo, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintas įmonės suteiktos paramos, labdaros dydis akivaizdžiai neatitinka sumų, nurodytų J. Borisov'o prašyme išimties tvarka suteikti jam Lietuvos pilietybę ir Pilietybės reikalų komisijos dokumentuose. R. Šukio manymu, abejotina, ar labdaros ir paramos kriterijus, net jeigu tai būtų daroma iš asmeninių apmokestinamųjų dividendų ar atlyginimo, gali būti kriterijus vertinant asmens nuopelnus ir išimties tvarka suteikiant jam pilietybę. R. Šukio įsitikinimu, nuopelnais Lietuvos valstybei gali būti laikoma tik ta veikla, kurią užsienio valstybės pilietis atlieka garsindamas valstybės vardą, savo talentą, kūrybą, laiką, jėgas skirdamas tam tikrai sričiai, kai jis yra laisvas pasirinkti, daryti tai ar nedaryti, nesitikėdamas jokio pripažinimo. R. Šukio įsitikinimu, vertinant Pilietybės įstatymą sistemiškai, kaip vientisą aktą, ir vertinant Konstituciją kaip vientisą ir tiesiogiai taikomą aktą, reikėtų įvertinti ir Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai bei 84 straipsnio 21 punktui. Pareiškėjo atstovo nuomone, Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti dvigubos pilietybės principo išimtinumą, įstatymų leidėją įpareigoja nustatyti aiškius pagrindus, kuriems esant asmenys gali turėti dvigubą pilietybę, o Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas įpareigoja nustatyti tvarką, pagal kurią pilietybė turėtų būti teikiama išimties tvarka. R. Šukys pabrėžė ir tai, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog vidaus reikalų ministras Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės s …