LIETUVOS RESPUBLIKOS ŪKIO MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL KATILINIŲ ĮRENGINIŲ ĮRENGIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO 2006 m. sausio 18 d. Nr. 4-15 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2224) 6 straipsnio 3 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 1439 „Dėl poįstatyminių norminių teisės aktų, priimtų iki 1990 m. kovo 11 d., galiojimo pratęsimo tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 108-3153) 1.5 punktu: 1. Tvirtinu Katilinių įrenginių įrengimo taisykles (pridedama). 2. Išbraukiu iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos reguliavimo srityje taikomų poįstatyminių norminių teisės aktų, priimtų iki 1990 m. kovo 11 d. ir kurių galiojimas laikinai pratęsiamas, sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 445 (Žin., 2000, Nr. 1-19), SniP II-35-76 „Katilinių įrenginiai“. Ūkio ministras                                                                                        Kęstutis Daukšys PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 4-15 KATILINIŲ ĮRENGINIŲ ĮRENGIMO TAISYKLĖS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Katilinių įrenginių įrengimo taisyklės (toliau – Taisyklės) yra privalomos projektuojant naujas ir rekonstruojant veikiančias katilines, kuriose įrengti garo ir vandens šildymo katilai nepriklausomai nuo jų galingumo. 2. Taisyklės netaikomos projektuojant šiluminių elektrinių katilines, mobiliąsias katilines, katilines su elektrodiniais katilais, utilizuojamaisiais katilais, su specialios technologinės paskirties katilais, kuriuose cirkuliuoja aukštų temperatūrų organiniai šilumos nešėjai. 3. Katilinės, kuriose įrengiami katilai, naudojantys dujinį kurą, kurių bent vieno galingumas yra ne didesnis kaip 400 kW, o bendras jų galingumas ne didesnis kaip 1,5 MW, projektuojamos vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos pastatuose“ (1 priedo 41 p.) bei Slėginių įrenginių techninio reglamento reikalavimais (1 priedo 20 p.). 4. Energetikos objektuose projektuojant žemesnio kaip 0,05 MPa garo slėgio arba žemesnės kaip +110 °C vandens temperatūros katilus, reikia vadovautis Slėginių įrenginių techninio reglamento reikalavimais (1 priedo 20 p.), jei netaikomi šių Taisyklių reikalavimai. 5. Projektuojant naujas katilines ir didinant esamų katilinių galingumą reikia vadovautis savivaldybių patvirtintomis šilumos tiekimo schemomis, įvertinus autonominių (individualių) katilinių statybą. 6. Neturint patvirtintų šilumos tiekimo schemų leidžiama projektuoti katilines pagal atliktą ir nustatyta tvarka suderintą techninį ir ekonominį pagrindimą. 7. Katilinėse naudojamo kuro rūšis parenkama atlikus techninį ir ekonominį pagrindimą, pagal šioje vietovėje turimus energetinius resursus, įvertinus Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (1 priedo 1 p.), Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (1 priedo 2 p.) ir Lietuvos Respublikos biokuro įstatymo (1 priedo 5 p.) nuostatas. Kuro rūšis nustatoma projektavimo užduotyje. Naudoti kietąjį ir skystąjį kurą katilinėse, kurios įrengtos pastogėse, draudžiama. 8. Pagal naudojimo paskirtį katilinės skirstomos į: 8.1. komunalines – šildymo, vėdinimo ir karšto vandens poreikiams tenkinti; 8.2. komunalines-gamybines – šildymo, vėdinimo, karšto vandens ir technologiniams poreikiams tenkinti; 8.3. gamybines – technologiniams poreikiams tenkinti; 8.4. sporto kompleksų. 9. Katilinės pagal jų pastatymo vietą skirstomos į: 9.1. atskirai stovinčiąsias; 9.2. pristatytąsias prie kitų statinių; 9.3. įkomponuotąsias į kitos paskirties statinius nepriklausomai nuo to, kuriame statinio aukšte jos pastatytos; 9.4. konteinerines (stogines ir kt.). 10. Pramoniniams statiniams leidžiama projektuoti pristatytąsias, įkomponuotąsias, konteinerines ir stogines katilines. Katilinių, pristatytų prie šių statinių, bendras katilų šiluminis galingumas ir kiekvieno katilo našumas bei šilumos nešėjų parametrai neribojami. Šios katilinės prie statinio sienų turi būti įrengiamos taip, kad atstumas nuo katilinės iki artimiausios angos sienoje būtų ne mažesnis kaip 2 m pagal horizontalę, o atstumas tarp katilinės denginio ir artimiausios sienoje angos pagal vertikalę – ne mažiau kaip 8 m. Katilinių, įkomponuotų į pramonės įmonių statinius, kai katilų garo slėgis iki 0,05 MPa ir vandens temperatūra iki 110 °C, šiluminis katilų galingumas neribojamas. Katilų šiluminis galingumas, garo slėgiui esant daugiau kaip 0,05 MPa (0,5 bar) ir vandens temperatūrai daugiau kaip 110 °C, neturi viršyti šių dydžių: 10.1. kiekvieno tiesiasrovio katilo, kurio garo našumas ne didesnis kaip 4 t/h; 10.2. katilų, kurių sąlyga (t–100)∙V ≤ 100 (kiekvienam katilui), kur t – sočiojo garo temperatūra, esant darbiniam garo slėgiui (°C), V – katilo vandens tūris (m3); 10.3. vandens šildymo katilams, neturintiems būgno ir ne didesnio kaip 3,0 MW šiluminio našumo; 10.4. utilizuojamiesiems katilams apribojimai netaikomi. Pramoniniuose statiniuose stogines katilines leidžiama projektuoti su katilais, kurių garo slėgis iki 0,05 MPa (0,5 bar) ir vandens temperatūra ne daugiau kaip 110 °C. Šių katilinių šiluminis galingumas neturi viršyti statinio, kuriam ji projektuojama, šilumos poreikių, jos negali būti galingesnės kaip 5,0 MW. 11. Draudžiama rengti katilines, įkomponuotas į daugiabučius gyvenamuosius namus. Gyvenamuosiuose namuose leidžiama įrengti pristatytąsias ir stogines katilines. Šias katilines leidžiama projektuoti su vandens šildymo katilais, kurių vandens temperatūra iki 110 °C. Tokių katilinių galingumas neturi būti didesnis už pastato šilumos poreikius, o stoginės katilinės galingumas neturi būti didesnis kaip 3 MW – pagal statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (1 priedo 43 p.) reikalavimus. Jos turi būti numatomos rengti virš laiptinių aikštelių, dengtų sustiprintomis perdangomis, su sąlyga, kad katilinės nesiribos su ant stogo esančiomis gyvenamosiomis patalpomis. Draudžiama projektuoti katilines, pristatytas prie gyvenamųjų namų pagrindinių fasadų, turinčių langus, kai atstumas nuo katilinės išorinės sienos iki artimiausio gyvenamosios patalpos lango yra mažiau kaip 4 m pagal horizontalę, o atstumas tarp katilinės denginio ir artimiausio gyvenamosios patalpos lango mažiau kaip 8 m pagal vertikalę – pagal statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (1 priedo 43 p.) reikalavimus. Draudžiama rengti stogines katilines tiesiog ant gyvenamųjų patalpų perdangos konstrukcijų (gyvenamosios patalpos perdangos konstrukcijos negali būti katilinės grindų pagrindas). 12. Visuomeniniams, administraciniams ir buitiniams statiniams leidžiama projektuoti įkomponuotąsias, pristatytąsias, konteinerines (stogines) katilines su vandens šildymo ir garo katilais bei jų įranga, kai: 12.1. vandens šildymo katilų vandens temperatūra ne didesnė kaip 110 °C ir P(s) bei V sandauga neviršija 10000 bar×l; 12.2. garo katilų sočiojo garo slėgis ne didesnis kaip 0,05 MPa ir P(s) bei V sandauga neviršija 3500 bar×l. Kai šios katilinės įrengiamos rūsiuose, draudžiama jose projektuoti dujinius ir skystojo kuro katilus, kai skystojo kuro pliūpsnio temperatūra žemesnė už 45 °C. Bendras katilinių šiluminis galingumas neturi viršyti statinio, kuriame ji projektuojama, šilumos poreikio, be to, katilinės šiluminis galingumas neturi viršyti: – 3,0 MW – stoginei ir įkomponuotai katilinei, kurioje įrengti dujiniai ir skystojo kuro katilai; – 1,5 MW – įkomponuotai katilinei, kurioje įrengti kietojo kuro katilai. Bendras pristatytų katilinių galingumas neribojamas. Katilines draudžiama įrengti šalia, po ir ant patalpų, kuriose vienu metu gali būti daugiau kaip 50 žmonių, – pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (1 priedo 4 p.) reikalavimus. Draudžiama projektuoti stogines, įkomponuotas ir pristatytas katilines prie vaikų ikimokyklinių ir mokyklinių įstaigų, gydymo ir miegamųjų ligoninių korpusų, poliklinikų, gydomųjų ir miegamųjų sanatorijų korpusų ir poilsio įstaigų. 13. Katilines, pristatytas prie degiųjų ir lengvai užsiliepsnojančių medžiagų sandėlių, išskyrus pačių katilinių kuro sandėlius, projektuoti draudžiama. 14. Draudžiama įrengti įkomponuotas katilines po visuomeninės paskirties patalpomis (fojė, kino salėmis, prekybos įmonių patalpomis, švietimo įstaigų auditorijomis, valgyklų salėmis, restoranais, pirčių ir dušinių nusirengimo ir maudymosi patalpomis) ir po degiųjų medžiagų sandėliais. Draudžiama įrengti įkomponuotas ir stogines katilines virš sandėlių ir gamybinių patalpų, priklausančių Asg ir Bsg gaisro ir sprogimo kategorijoms. 15. Šilumos vartotojai pagal šilumos tiekimo patikimumą skirstomi į: 15.1. pirmos kategorijos – kai sutrikus šilumos tiekimui kyla pavojus žmonių gyvybei arba ūkyje patiriama didelių materialinių nuostolių; 15.2. antros kategorijos – kiti šilumos vartotojai. Šilumos vartotojų, priskiriamų pirmai kategorijai, sąrašą tvirtina savivaldybės. 16. Katilinės pagal šilumos tiekimo patikimumą skirstomos: 16.1. pirmos kategorijos – kai katilinės aprūpina pirmos kategorijos šilumos vartotojus, kurie neturi rezervinių šilumos šaltinių; 16.2. antros kategorijos – kitos katilinės. 17. Katilinių įrenginių skaičiavimas ir parinkimas atliekamas pagal tris charakteringus šilumos apkrovimo režimus: 17.1. maksimalus žiemos – pagal vidutinę šalčiausio penkiadienio lauko oro temperatūrą; 17.2. šalčiausio mėnesio – pagal šalčiausio mėnesio lauko oro vidutinę temperatūrą; 17.3. vasaros – pagal skaičiuotiną šiltojo periodo lauko oro temperatūrą. Išvardytos vidutinės ir skaičiuotinos lauko oro temperatūros nustatomos pagal statybos techninį reglamentą STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ (1 priedo 24 p.), respublikinę statybos normą RSN 156-94 „Statybinė klimatologija“ (1 priedo 52 p.), Lietuvos standartą LST EN 12831:2003 „Pastatų šildymo sistemos. Projektinės šilumos apkrovos apskaičiavimo metodas“ (1 priedo 68 p.), Lietuvos standartą LST EN 12237:2003 „Pastatų vėdinimas. Ortakynas. Apvaliųjų ortakių iš lakštinio metalo stipris ir oro nuotėkis“ (1 priedo 69 p.), Lietuvos standartą LST EN 12599:2001 „Pastatų vėdinimas. Atiduodamų naudoti sumontuotų vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų bandymo metodikos ir matavimo metodai“ (1 priedo 70 p.), Lietuvos standartą LST EN 13053+AC:2002 „Pastatų vėdinimas. Oro valdymo įranga. Vardiniai ir darbiniai įrangos, jos dalių ir komponentų parametrai“ (1 priedo 71 p.), Lietuvos standartą LST EN 13182+AC:2002 „Pastatų vėdinimas. Vėdinamų patalpų oro greičio matavimo prietaisams keliami reikalavimai“ (1 priedo 72 p.). 18. Tiekiant šilumą statiniams, kuriuose įrengtas palaikomasis šildymas, kai šių statinių šildymo sistemos veikia su pertraukomis, būtina pritaikyti katilinių veikimo režimą. 19. Skaičiuotinas katilinės našumas nustatomas sumuojant valandinius šilumos poreikius šildymui ir vėdinimui maksimaliam žiemos režimui, skaičiuotinus šilumos kiekius karštam vandeniui ir skaičiuotinus šilumos kiekius, reikalingus technologijai. Nustatant katilinės skaičiuotiną galią turi būti įvertinti šilumos poreikiai katilinės saviems reikalams ir šilumos nuostoliai tinkluose. Skaičiuojant šilumos poreikius, reikalingus technologijai, turi būti įvertintos didžiausių poreikių vienalaikiškumo sąlygos. 20. Katilinėje įrengiamų katilų agregatų kiekį ir vieno agregato našumą reikia parinkti pagal skaičiuotiną katilinės našumą, įvertinus katilų veikimą šiltuoju metų periodu. Atsijungus didžiausiam pagal našumą katilui, pirmos kategorijos katilinėse likusieji katilai turi užtikrinti šilumos tiekimą pirmos kategorijos vartotojams: 20.1. minimaliai leistinus šilumos poreikius technologijai ir vėdinimui – nepriklausomai nuo lauko oro temperatūros; 20.2. šildymui ir karšto vandens tiekimui – apskaičiuotus pagal šalčiausio mėnesio lauko oro temperatūrą. Atsijungus vienam katilui, nepriklausomai nuo katilinės kategorijos šilumos tiekimas antros kategorijos vartotojams nenormuojamas. Katilų kiekis katilinėse nustatomas atliekant ekonominius skaičiavimus. Katilinėse turi būti ne mažiau kaip du katilai, išskyrus antros kategorijos gamybinių objektų katilines, kuriose leidžiama statyti vieną katilą, ir individualiuosius namus. 21. Katilinių projektuose reikia naudoti gamyklines ir tipines katilų agregatų ir pagalbinių įrenginių komponuotes. 22. Katilinių projektuose turi būti numatomi įrengti: 22.1. katilai, ekonomaizeriai, oro šildytuvai, pelenų gaudymo įranga ir kiti įrenginiai, pagaminti gamybinėse bazėse; 22.2. garo ir vandens vamzdyno ir dūmų vamzdžių sustambinti montavimo blokai. Įkomponuotose, pristatytose, konteinerinėse ir stoginėse katilinėse turi būti naudojami automatizuoti katilai. 23. Lauke prie katilinės sienos galima statyti dūmų traukos, pelenų gaudymo įrangą, deaeratorius, dekarbonizatorius, skaidrintuvus, įvairios paskirties bakus, mazuto šildytuvus. Turi būti numatytos įrengti pakankamos priemonės, užtikrinančios saugią šių įrenginių eksploataciją, apsaugančios vamzdyną nuo užšalimo, taip pat gamtos apsaugą nuo taršos ir triukšmo. 24. Technologinė schema ir katilinės įrenginių komponuotė turi užtikrinti: 24.1. technologinių procesų mechanizavimą ir automatizavimą, saugų ir patogų įrenginių eksploatavimą; 24.2. įrenginių montavimo eiliškumą; 24.3. trumpiausias vamzdynų trasas; 24.4. įrenginių remonto darbų mechanizavimą; 24.5. galimybę į katilinę įvažiuoti autotransportui (autokrautuvai, autokarai), vežančiam įrenginių mazgus ir vamzdžius, atliekant remonto darbus. Individualių katilinių automatizacijos apimtis turi užtikrinti saugią eksploataciją be nuolatinio eksploatuojančio personalo. Įrenginių mazgų, armatūros ir vamzdynų, kurių masė didesnė kaip 50 kg, remonto darbams pageidautina naudoti inventorines kėlimo priemones. Nesant galimybės eksploatuoti įrenginius, kaip inventorines priemones leidžiama naudoti stacionarius kėlimo mechanizmus. Stacionarūs kėlimo mechanizmai, reikalingi tik montavimo darbams atlikti, projektinėje dokumentacijoje nenurodomi. Įrenginių remontui atvirose aikštelėse naudojami ratiniai kranai. 25. Katilinėse turi būti įrenginių, armatūros ir prietaisų remonto ir reguliavimo aikštelės arba patalpos. Reikia numatyti galimybę įrenginių einamąjį remontą atlikti specializuotoms organizacijoms. Autonominėse katilinėse remonto aikštelės neįrengiamos. Įrenginių, armatūros, kontrolės prietaisų reguliavimą turi atlikti specializuotos organizacijos, turinčios šios veiklos atestatus. 26. Katilų ir pagalbinių įrenginių išdėstymas katilinėse (atstumai tarp katilų ir statybinių konstrukcijų, takų plotis), aikštelių ir laiptų įrengimas priklausomai nuo šilumos nešėjų parametrų parenkamas pagal Garo ir vandens šildymo katilų saugios eksploatacijos ir įrengimo taisykles (1 priedo 17 p.) ir Lietuvos standartą LST EN 12952-7:2003 „Vandens vamzdžių katilai ir pagalbinė įranga. 7 dalis. Katilo įrenginiams keliami reikalavimai“ (1 priedo 75 p.), taip pat katilų gamintojo nuorodas. Autonominių automatizuotų katilinių, veikiančių be nuolatinio aptarnaujančio personalo, takų plotis nustatomas pagal katilų pasuose įrašytas techninio aptarnavimo atlikimo, įrenginių montavimo ir demontavimo nuorodas. 27. Katilinės statinių (patalpų) gaisro ir sprogimo gamybinė kategorija nustatoma vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (1 priedo 33 p.). 28. Katiline vadinamas statinių ir įrenginių kompleksas, kuriame yra katilas (šilumos generavimo įrenginys) ir pagalbiniai technologiniai įrenginiai, skirti šilumai tiekti. 29. I kategorijos katilinė gamina ir tiekia šilumą vartotojams, kuriems šilumos tiekimo nutraukimas gali sukelti tiesioginį pavojų (ligoninėms, vaikų lopšeliams-darželiams, mokykloms ir pan.) arba padaryti ženklią žalą vartotojų turtui (technologiniams įrenginiams, produkcijai ir pan.). II kategorijos katilinės – katilinės, nepriskirtos I kategorijai. 30. Centrinė katilinė skirta tiekti šilumą daugiau kaip vienam statiniui ir su juo susieta išoriniais šilumos tinklais. 31. Autonominė (individuali) katilinė skirta tiekti šilumą vienam statiniui. 32. Stogine katiline vadinama katilinė, įrengta (įrengiama) tiesiog ant statinio denginio arba ant atskirai įrengto pagrindo virš denginio. 33. Konteinerinė katilinė – lengvų konstrukcijų statinys, surinktas gamybinėje bazėje arba statybos aikštelėje, turintis visą reikalingą vientisų arba atskirų blokų vidaus įrangą, tokių išorinių gabaritų, kad būtų galima transportuoti autotransportu, geležinkelio arba vandens transportu, pritaikytas statyti tiesiai ant paruošto pagrindo ir galintis saugiai veikti be nuolatinio eksploatuojančio personalo. Konteinerinės katilinės projektuojamos vadovaujantis techniniu reglamentu „Autonominės konteinerinės katilinės“ (1 priedo 40 p.). 34. Taisyklėse vartojami terminai ir apibrėžimai atitinka Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme (1 priedo 1 p.) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (1 priedo 3 p.) vartojamus terminus ir apibrėžimus. II. SKLYPO PLANAS IR TRANSPORTAS I. SKLYPO PLANAS 35. Žemės sklypai katilinėms statyti parenkami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (1 priedo 4 p.), jo lydimaisiais teisės aktais, Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu (1 priedo 6 p.), Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos valstybinės standartizacijos tarnybos nutarimu Nr. 141/15 „Dėl statybų projektinės dokumentacijos standartų“ (1 priedo 8 p.), statybos techniniais reglamentais STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (1 priedo 21 p.), STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ (1 priedo 22 p.), STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ (1 priedo 23 p.), STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalintuvas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“ (1 priedo 39 p.), respublikinėmis statybos normomis RSN 136-92 „Vandens tiekimas. Išoriniai tinklai ir statiniai. Priešgaisriniai reikalavimai“ (1 priedo 51 p.), RSN 156-94 „Statybinė klimatologija“ (1 priedo 52 p.), Lietuvos standartais LST 1516-98 „Statinio projektas. Bendrieji įforminimo reikalavimai“ (1 priedo 61 p.), LST 1569:2000 „Statinio projektas. Lauko inžinerinių tinklų grafiniai ženklai“ (1 priedo 62 p.) ir savivaldybių patvirtintais specialiaisiais šilumos ūkio plėtros planais ir detaliaisiais planais. Parenkant žemės sklypus katilinėms gyvenamuosiuose rajonuose, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu (1 priedo 2 p.), Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (1 priedo 4 p.), statybos techniniais reglamentais ir specialiomis gyvenamųjų namų rajonų projektavimo taisyklėmis. 36. Projektuojant katilinės sklypo planą, reikia numatyti galimybę patalpinti sustambinto surinkimo aikšteles, sandėlius, taip pat laikinuosius statinius, reikalingus statybos ir montavimo metu. 37. Kuro, reagentų, medžiagų sandėliai, laboratorijų patalpos, taip pat katilinių pagalbinių įrenginių patalpos pramonės įmonių aikštelėse turi būti sujungtos su tos pačios paskirties analogiškomis pastatų patalpomis pagal statybos techninio reglamento STR 2.02.07:2004 „Gamybos įmonių ir sandėlių statiniai. Pagrindiniai reikalavimai“ (1 priedo 31 p.) reikalavimus. 38. Katilinės aikštelėje reikia išdėstyti pagrindinį korpusą, kuro ūkio pastatus ir pelenų ir šlako šalinimo sistemą, elektros pastotę, dujų reguliavimo punktą (DRP), kondensato surinkimo ir perpumpavimo stotį, bakus akumuliatoriaus karštam vandeniui tiekti, vandens paruošimo ir reagentų ūkio pastatus. Nurodytus pastatus ir statinius galima sujungti, įvertinus XI skyriaus reikalavimus. Skystojo kuro talpos neturi viršyti dydžių, nurodytų statybos techniniame reglamente STR „Naftos ir naftos produktų sandėliai“ (1 priedo 44 p.). Katilinės aptvarą reikia projektuoti vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 2.02.07:2004 „Gamybos įmonių ir sandėlių statiniai. Pagrindiniai reikalavimai“ (1 priedo 31 p.). Katilinės pastatus ir statinius, esančius pramonės įmonės teritorijoje, aptverti draudžiama. 39. Katilinės aikštelės ribose leidžiama išdėstyti kuro iškrovimo įrangą, kuro sandėlius, mazuto ūkį, kondensato surinkimo ir perpumpavimo stotį, karšto vandens tiekimo akumuliacinius bakus, priešgaisrines talpyklas ir siurblines, geriamojo vandens tiekimo įrenginius, pelenų ir šlako sąvartynus. Mazuto ūkio, karšto vandens tiekimo akumuliaciniai bakai, priešgaisrinės ir geriamojo vandens talpyklos turi būti aptvertos. 40. Vandens nutekėjimo kanalą iš katilinės teritorijos reikia projektuoti atvirą, o esant užstatymo sąlygoms – sujungti su įmonės lietaus nuotekų šalintuvu arba to rajono kita suprojektuota katiline. 41. Atstumus nuo gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų reikia nustatyti: 41.1. nuo katilinės pastatų, statinių, taip pat ir įrenginių, esančių atvirose aikštelėse – pagal leidžiamą triukšmo lygį, gyvenamuosiuose rajonuose – pagal Lietuvos higienos normos HN 33-1:2003 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ reikalavimus (1 priedo 49 p.); 41.2. nuo kietojo ir skystojo kuro, rūgščių, šarmų ir kitų nuodingų medžiagų sandėlių – pagal Lietuvos higienos normą HN 23:2001 „Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai“ (1 priedo 47 p.). 42. Pelenai ir šlakas turėtų būti naudojami statybinių medžiagų pramonėje ir kitur. Jei projektuojant naujas pelenų ir šlako sąvartynų aikšteles negalima panaudoti pelenų ir šlako, reikia: 42.1. numatyti, kad pelenų ir šlako aikštelių plotas užtikrintų galimybę katilinės veikimo metu susidarančias minėtas atliekas kaupti ne mažiau kaip 25 metus, išskyrus pirmo etapo statybą, skaičiuojamą 10 metų katilinės eksploatacijai; 42.2. pelenų ir šlako sąvartynus įrengti netoli nuo katilinės esančiose žemės darbams netinkamose vietose, išnaudojant žemumas, griovius, pelkes, nenaudojamus karjerus, ir numatyti jų plėtros perspektyvą. Projektuojant reikia nustatyti vandens telkinių apsaugą nuo pelenų ir šlako patekimo lyjant ar esant poplūdžiui. Atstumai tarp katilinės ir kitų pastatų sklypo plane nustatomi pagal Šilumos ūkio specialiųjų planų rengimo taisyklių (1 priedo 10 p.) reikalavimus. II. TRANSPORTAS 43. Katilinės transporto schema parenkama pagal skaičiuotiną jos gamybą, įvertinus statybos eiliškumą ir jos išplėtimą. 44. Pagrindinio ar rezervinio kuro ir reagentų iškrovimas iš judančio sąstato (tiekiamo kuro svorio norma, vagonų ar cisternų skaičius ir jų pastatymo matmenys, iškrovimo laikas, vagonų ir cisternų keliamoji galia) nustatoma suderinus su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija. Nustatant tiekiamo kuro svorio normas, turi būti įvertintas apskaičiuotas sandėlių tūris. 45. Pakrautų vagonų atgabenimas ir tuščių išgabenimas turi būti atliekamas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos įmonių arba pramonės įmonės, kurios teritorijoje yra katilinė, priemonėmis. 46. Jei į katilines, kurių našumas daugiau kaip 75 MW, kuras pristatomas ar iš jų pelenai ir šlakas išvežamas autotransportu, pagrindinis automobilių įvažiavimo kelias, jungiantis katilinės aikštelę su išoriniais automobilių keliais, turi turėti dvi judėjimo juostas. Į mažesnes kaip 75 MW našumo katilines nepriklausomai nuo kuro pristatymo ir pelenų bei šlako išvežimo būdo reikia nutiesti vienos judėjimo juostos automobilių kelią. 47. Projektuose turi būti numatyta galimybė automobilių transportui privažiuoti prie katilinės pastatų ir statinių bei įrenginių, įrengtų atvirose aikštelėse. Automobilių keliai katilinės teritorijoje turi būti padengti šiuolaikiška kelio danga. III. PLANAVIMO APIMTIS IR STATYBOS PLANAI 48. Projektuojant katilines, pastatus ir statinius, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (1 priedo 3 p.), Statybos techninių reglamentų STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (1 priedo 32 p.) bei STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (1 priedo 38 p.) reikalavimais. 49. Projektuojant katilines, reikia vadovautis Lietuvos standartu LST ISO 3864-1:2004-06 „Grafiniai simboliai. Saugos spalvos ir saugos ženklai. 1 dalis. Saugos ženklų darbo ir viešose vietose projektavimo principai“ (1 priedo 63 p.) bei bendrais architektūriniais ir kompoziciniais pastatų ir statinių planais, fasado, interjero paprastumu ir išraiškingumu, taip pat naudoti ekonomiškas konstrukcijas ir paprastas apdailos medžiagas. 50. Katilinės pastatų ir statinių tarpai turi būti ne mažesni kaip 6,0 m. 50.1. Esant techniniam ir ekonominiam pagrindimui tarpai gali būti 3,0 m. 50.2. Tarpai tarp etažerių turi būti 1,5 m. 51. Kolonos išdėstomos kas 6,0 m. 51.1. Esant techniniam ir ekonominiam pagrindimui kolonos gali būti išdėstomos 12,0 m. 52. Pastatų, antresolių ar aikštelių aukštį reikia nustatyti pagal technologinius reikalavimus, bet ne mažesnį kaip 2,0 m nuo išsikišusių konstrukcijų. Evakuacinių kelių aukštis gali būti sumažintas iki 1,8 m aukščio, jei juose įrengti technologiniai įrenginiai, komunikacijos ar inžinerinės sistemos, veikiančios be priežiūros personalo. 53. Katilinės pastatą būtina projektuoti su vienos krypties tarpais. Projektuojant sutankintos statybos aikštelių katilinės rekonstrukciją leidžiami kombinuoti planai, kuriuose numatyti įvairių krypčių tarpai. 54. Katilinės pastatų ir statinių planavimo apimtis ir konstruktyviniai planai parengiami įvertinus galimybę išplėsti katilinę. 55. Katilinės pastatų sienose ir perdangose turi būti montavimo angos. Montuojant stambius blokinius įrenginius tokias montavimo angas reikia palikti galinėse sienose į katilinės išplėtimo pusę. 56. Viduje įrengtos katilinės nuo gretimų patalpų turi būti atskirtos 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir 3 tipo priešgaisrinėmis perdangomis. Priešgaisrinės užtvaros turi būti pagamintos iš A1 ar A2 degumo klasės statybos produktų. Pristatomos katilinės nuo pagrindinio pastato turi būti atskirtos 1 tipo priešgaisrine siena, o katilinės stogas turi tenkinti BROOF (t1) klasės reikalavimus. Perdangos tarp aukštų ir katilinės patalpų sienos, taip pat sienos, skiriančios katilinę nuo pagrindinio pastato, turi būti nesugeriančios garų ir dujų. 57. Katilinių, įrengtų viduje ir pristatytų prie pastatų, išėjimo durys turi atsidaryti į išorę. Katilinių, įrengtų patalpų viduje, laiptų maršus leidžiama išdėstyti bendrose laiptinėse, atskirtus nuo likusios laiptinės dalies nedegamomis pertvaromis ir perdangomis, esančiomis ne mažiau kaip 0,75 val. atsparumo ugniai. 58. Kuro tiekimo, transportavimo mechanizmų išdėstymo viršbunkerinės galerijos turi būti atskirtos nuo katilų salių nedegiomis pertvaromis (be angų), jų atsparumas ugniai – ne mažesnis kaip 0,25 val. 59. Kuro tiekimo patalpų atitvarų ir dulkių paruošimo vidiniai paviršiai turi būti glotnūs ir nudažyti šviesaus atspalvio drėgmei atspariais dažais. Išsikišimai turi turėti 60° nuolydžius į horizontą ir būti nudažyti šviesaus tono drėgmei atspariais dažais. Metalinius laiptus ir aikšteles kuro tiekimo patalpose reikia projektuoti pereinamąsias. 60. Esant pertekliniam šilumos išsiskyrimui katilinių ir jų patalpų (išskyrus patalpas, kuriose nuolat dirba budintysis personalas) konstrukcijų, esančių aukščiau kaip 2,5 m nuo darbo aikštelės lygio, šiluminė varža nereglamentuojama. Langus, esančius virš numatyto lygio, reikia projektuoti su vienu stiklu. 61. Išorinių sienų langų plotas nustatomas atsižvelgiant į natūralų apšvietimą, įvertinus aeracijos reikalavimus. Turi būti įrengtos aikštelės langams atidaryti. Langų plotas turi būti minimalus, bet ne mažesnis, kaip nurodytas statybos techniniuose reglamentuose STR 2.02.07:2004 „Gamybos įmonių ir sandėlių statiniai. Pagrindiniai reikalavimai“ (1 priedo 31 p.), STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (1 priedo 33 p.) ir STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos pastatuose“ (1 priedo 41 p.). Katilinių pastatų ir statinių, kuriuose apšvietimas natūralus, apšvietimo koeficientas – 0,5. Laboratorijų, skydinių ir remonto dirbtuvių patalpų šis koeficientas – 1,5. Atskirų vandens paruošimo įrenginių patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas nustatomas pagal Lietuvos higienos normą HN 98:2000 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai“ (1 priedo 46 p.) reikalavimus. 62. Pastatų, darbo vietų, valdymo pultų ir vietų prie kontrolės prietaisų garso triukšmo lygis turi būti nustatomas pagal statybos techninio reglamento STR 2.01.01(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (1 priedo 29 p.) ir Lietuvos higienos normos HN 33-1:2003 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ (1 priedo 49 p.) reikalavimus. 63. Antžeminių išorinių konstrukcijų, skirtų kurui, turinčiam 20% ir daugiau degiųjų lakiųjų medžiagų nuo kuro masės, tiekti lengvų numetamų dalių plotas turi būti 0,03 m2/m3 patalpos tūrio. Pastatuose ir patalpose esantys langai turi būti viengubi ir išdėstomi vienoje plokštumoje su vidinių patalpų sienomis. 64. Katilinės darbuotojų profesijų sąrašą priklausomai nuo gamybinio proceso ir buitinių patalpų sudėties bei įrengimo reikia sudaryti pagal Darbuotojų, dirbančių potencialiai sprogioje aplinkoje, saugos nuostatų (1 priedo 9 p.) reikalavimus. 65. Kai darbuotojų skaičius 30 žmonių ir daugiau, buitinės, visuomeninio maitinimosi ir kultūrinės paskirties patalpos įrengiamos pagal teisės aktų reikalavimus. 66. Kai katilinės pamainoje dirba nuo 12 iki 30 žmonių, reikia įrengti pagalbines patalpas: 66.1. katilinės viršininko kambarį; 66.2. persirengimo patalpas su praustuvu; 66.3. tualetus; 66.4. dušus; 66.5. valgymo kambarius; 66.6. sandėlius tualeto reikmėms. Kai darbuotojų skaičius mažiau kaip 5 žmonės pamainoje, persirengimo kambarys su praustuvu nerengiamas. Leidžiama naudotis prie tualeto įrengtu praustuvu. Pristatytose ir įkomponuotose katilinėse dalies pagalbinių patalpų galima nenumatyti įrengti, jeigu yra techninės galimybės pasinaudoti pastatų, prie kurių yra pristatyta arba į kuriuos įkomponuota katilinė, pagalbinėmis patalpomis. 67. Atskirai esančiose kuro ūkio siurblinėse, kuriose nuolat budi darbuotojai, reikia įrengti persirengimo, tualeto, dušo ir pasišildymo kambarius. Vandens paruošimo pastatuose reikia įrengti persirengimo, tualeto ir dušo patalpas. 68. Patalpų, nurodytų 66 ir 67 punktuose, plotas parenkamas pagal statybos techninius reglamentus STR 2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ (1 priedo 25 p.), STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (1 priedo 27 p.) ir STR 2.01:01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas“ (1 priedo 30 p.). 69. Projektuojant katilinės pastatus ir statinius, reikia naudoti statybos kataloguose nurodytas unifikuotas surenkamąsias gelžbetonines ir metalines konstrukcijas ir kitus gaminius ir medžiagas. 70. Katilinės pastatų ir statinių laikomąsias atramines konstrukcijas reikia montuoti pagal statybos techninius reglamentus STR 2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ (1 priedo 25 p.), STR 2.01:01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas“ (1 priedo 30 p.) reikalavimus. 71. Pastatų ir statinių laikomąsias konstrukcijas reikia projektuoti pradedant nuo nulinio ciklo. 72. Projektuojant reikia naudoti užbaigtos apdailos faktūros ir antikorozinės apsaugos stambiaplokščius panelius. Nesant panelių faktūros, leidžiama nudažyti katilinės pastato fasadą silikatiniais, perchlorviniliniais ir kitais atmosferos poveikiui atspariais dažais. 73. Statant galines sienų konstrukcijas reikia numatyti galimybę išplėsti katilinės pastatą. 74. Katilinės patalpose klojant kanalus, jų perdangas reikia rengti iš gelžbetonio ar metalo lakštų skydų viename lygyje su grindų paviršiumi. Jei eksploatacijos metu reikia nuimti perdangas, leidžiama rengti rifliuoto plieno lakštų kanalų perdangas. Nuimamojo skydo ar perdangos svoris turi būti ne didesnis kaip 50 kg. 75. Įrenginių fundamentų ir grindų kanalų konstrukcijos turi būti apskaičiuotos įrenginiams nuo montavimo angų iki jų montavimo vietos gabenti. Turi būti numatyta galimybė važiuoti kėlimo mechanizmams. 76. Technologinius įrenginius, įvertinus statines ir dinamines apkrovas, nesukeliančias betoninių grindų įtempimų, kurie viršija įtempimus nuo montavimo ir transportavimo apkrovų, reikia statyti be pamatų. 77. Į katilinės pastato atramines sienas ir korpuso konstrukcijas neturi remtis kuro transportavimo galerijos. Tai leidžiama tik esant techniniam ir ekonominiam pagrindimui. 78. Leidžiama rengti atskirai stovinčias katilines (tarp jų pramonės gamybos blokines-modulines katilines) ne didesnės kaip 30 MW galios, taip pat biokuro sandėlius, įrengiamus kaip stoginės, II atsparumo ugniai klasės pastatuose iš karkasinių metalinių neapsaugotų konstrukcijų, išskyrus pirmai kategorijai priskiriamas katilines. IV. KURAS 79. Projektuojant ir rekonstruojant katilines, kuro rūšis parenkama atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus ir Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus mažinti šalies energetinio ūkio priklausomybę nuo importuojamo kuro. Parinktą kuro rūšį statytojas nurodo projektavimo užduotyje. 80. Katilinėse, kurių galia 5 MW ir didesnė, gaminančiose skirtą parduoti šilumos energiją, turi būti numatyta galimybė sukaupti energijos išteklių rezervines atsargas pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (1 priedo 1 p.) ir Energijos išteklių rezervinio kuro atsargų sudarymo tvarkymo ir naudojimo taisyklių (1 priedo 19 p.) reikalavimus. Katilinėse, kurių pagrindinis kuras yra dujinis, turi būti numatytos techninės galimybės naudoti rezervinį kurą. Skystojo kuro talpų tūris turi būti toks, kad būtų galima sukaupti kuro atsargas statybos techninio reglamento STR „Naftos ir naftos produktų sandėliai“ (1 priedo 44 p.) nustatyta tvarka. 81. Katilinėse, kurių galia mažesnė kaip 5 MW, naudoti rezervinį kurą nenumatoma, išskyrus I kategorijos katilines, kuriose turi būti numatyta galimybė sukaupti ir naudoti kitą kuro rūšį. 82. Kai kamerines kūryklas turintys katilai pertvarkomi deginti kietąjį kurą, rezervinis kuras gali būti dujinis arba kietasis kuras. Esant techniniam ir ekonominiam pagrindimui gali būti pasirinkta ir kita rezervinio kuro rūšis. 83. Kietajam kurui ar biokurui kietojo kuro katiluose, kurių kūryklos kamerinės, užkurti reikia naudoti dujinius ar skystojo kuro degiklius, o degimui palaikyti būtina naudoti skliautinius ekranus iš aukštoms temperatūroms atsparių medžiagų. V. KŪRYKLŲ ĮRANGA 84. Katilams naudojamos: 84.1. kamerinės kūryklos, skirtos dujiniam ir skystajam kurui deginti; 84.2. kamerinės kūryklos, skirtos dulkių pavidalo kietajam kurui deginti; 84.3. sluoksninės kūryklos, skirtos kietajam kurui deginti; 84.4. specialios konstrukcijos kūryklos, skirtos malkų ir medienos atliekoms deginti; 84.5. kūryklos su „verdančiu“ sluoksniu. 85. Kūryklų tipą lemia gamintojo komponuotė. Gamyklinės komponuotės keitimas turi būti suderintas su katilo gamintoju. 86. Kūryklų skaičiuotinos charakteristikos nustatomos pagal gamintojo rekomendacijas. Sluoksninių kūryklų charakteristikos nustatomos pagal mokslinių tyrimo institutų metodikas. VI. KATILŲ DŪMŲ KANALO (UŽ KATILO) ŠILDYMO PAVIRŠIAI 87. Katilinėse šilumos generacijai turi būti naudojami pramoniniu būdu pagaminti garo ir vandens šildymo katilai. Katilų veikimo parametrai (našumas, naudingo veiksmo koeficientas, aerodinaminis pasipriešinimas ir kiti) nustatomi pagal katilų gamintojo duomenis. Įrengiant didesnio kaip 10,0 MW šiluminio našumo vandens šildymo katilus, elektros energija katilinei turi būti tiekiama iš dviejų nepriklausomų šaltinių. 88. Katilo rekonstrukciją galima atlikti suderinus projektą su katilų gamintoju ir viešąja įgaliotąja įstaiga, atliekančia techninės būklės patikrinimą. Šiuo atveju šiluminiai, aerodinaminiai ir kiti skaičiavimai atliekami vadovaujantis patvirtintomis žinybinėmis normomis. 89. Rengiant katilinių projektus reikia vadovautis tuo, kad katilai bus tiekiami kompleksiškai, įskaitant kūryklas, dūmų kanalo, traukos ir oro tiekimo įrangą, kontrolės ir matavimo bei valdymo prietaisus – pagal Lietuvos standarto LST EN 308:2001 „Šilumokaičiai. Bandymo procedūros šilumos rekuperatorių „oras–oras“ ir „oras–dūmų dujos“ eksploatacinėms charakteristikoms nustatyti“ (1 priedo 67 p.) reikalavimus. 90. Dūmų kanale reikia naudoti oro šildytuvus, paviršinius ir kontaktinius ekonomaizerius, taip pat šilumos utilizatorius, išnaudojančius dūmų ir dujų slaptąją garavimo šilumą. Kondensaciniams ekonomaizeriams ir katilams, kurių galingumas didesnis už 400 kW, reikia naudoti kondensatą. Iš kietojo kuro katilų kondensacinių ekonomaizerių kondensato turi būti išvalomos kietosios dalelės, jis neutralizuojamas ir nukreipiamas į fekalinę kanalizaciją. Paviršiniai ekonomaizeriai, oro šildytuvai ir slaptosios garavimo šilumos utilizatoriai komplektuojami kartu su katilų agregatais. Kontaktiniai vandens ekonomaizeriai gali būti naudojami buitiniam ir technologiniam vandeniui šildyti, taip pat karštam vandeniui pirtims ir skalbykloms ruošti ir t. t. Šiluma, gaunama kontaktiniame ekonomaizeryje, kuri bus naudojama buitiniam vandeniui šildyti, turi būti tiekiama per tarpinį šilumokaitį. Vanduo pirtims ir skalbykloms kontaktiniuose ekonomaizeriuose turi būti šildomas pagal Lietuvos higienos normą HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ (1 priedo 50 p.). Kontaktiniai ekonomaizeriai gali būti statomi tiesiog už katilų arba už paviršinių ekonomaizerių. 91. Dūmų kanalo šilumokaičius reikia projektuoti individualiai kiekvienam katilui. Grupinius ekonomaizerius leidžiama įrengti katilinių rekonstravimo projektuose. 92. Ekonomaizeriai naudojami katilų maitinimo vandeniui arba termofikaciniam vandeniui pašildyti. Uždarose termofikacinio vandens sistemose naudojami termofikacinio vandens ekonomaizeriai gali būti panaudojami garo katilų maitinimo vandeniui šildyti. Draudžiama naudoti garo katilų ekonomaizerius atvirose termofikacinio vandens ir karšto vandens sistemose. 93. Ketiniai ekonomaizeriai naudojami iki 24 bar darbinio slėgio garo katilų maitinimo vandens ir termofikacinio vandens sistemose. 94. Plieninius ekonomaizerius leidžiama naudoti dujas deginančių garo katilų maitinimo vandeniui šildyti esant ne mažesnei kaip 70 °C vandens temperatūrai prieš ekonomaizerį, o katilams, naudojantiems skystąjį sieringą kurą, vandens temperatūra prieš ekonomaizerį turi būti ne mažesnė kaip 135 °C. 95. Individualūs ekonomaizeriai turi būti projektuojami neatjungiami: turi būti įrengta nepertraukiamo katilų maitinimo automatinio reguliavimo sistema. 96. Maitinimo ir tinklo vandens šildymo ekonomaizeriuose vandens srautas turi būti nukreiptas iš apačios į viršų. Dviejų kolonėlių maitinimo vandens ekonomaizeriuose šaltą vandenį reikia jungti prie antros kolonėlės pagal dūmų leidimo kryptį. Maitinimo vandens tekėjimas abejose kolonėlėse turi būti nukreiptas iš apačios į viršų. 97. Oro šildytuvai naudojami, kai pašildytas oras reikalingas degimo procesui intensyvinti arba kūryklos ekonomiškumui didinti. Oro temperatūra prieš oro šildytuvą turi būti 5–10 °C aukštesnė už degimo produktų rasos taško temperatūrą. VII. ORO IR DŪMŲ KANALAS, DŪMTRAUKIAI, DŪMŲ VALYMAS I. ORO IR DŪMŲ KANALAS 98. Katilinių projektuose dūmų traukos ir oro pūtimo įrangą (dūmsiurbliai ir oro pūtimo ventiliatoriai) įrengiami pagal gamintojo technines sąlygas. Kiekvieno katilo pūtimo ir traukos įranga komplektuojama individualiai. 99. Grupinius (atskiroms katilų grupėms) arba bendrus (visai katilinei) pūtimo ir traukos įrenginius leidžiama naudoti naujų ir rekonstruojamų katilinių su katilais iki 1,0 MW galios projektuose. 100. Grupinius ir bendrus pūtimo ir traukos įrenginius reikia projektuoti su dviem dūmsiurbliais ir dviem pūtimo ventiliatoriais. Du lygiagrečiai veikiantys pūtimo ir traukos įrenginiai turi užtikrinti skaičiuotiną katilų našumą. 101. Parenkant pūtimo ir traukos įrenginius, atsargos koeficientus reikia nustatyti pagal slėgį ir našumą vadovaujantis šių Taisyklių 2 priedu. 102. Projektuose reikia numatyti įrengti traukos ir pūtimo įrenginių našumo reguliavimo kreipiamuosius aparatus, indukcines movas, dažnio keitiklius, kurie užtikrintų ekonomišką ir patikimą veikimą. 103. Katilinių dūmų ir oro kanalų projektas turi atitikti katilinių įrangos aerodinaminio skaičiavimo metodikos reikalavimus. Įkomponuotoms, pristatytoms, stoginėms ir konteinerinėms katilinėms oras, reikalingas degimui, imamas iš viršutinės katilinės zonos. Oro ėmimo grotelių skerspjūvis parenkamas toks, kad oro greitis būtų ne didesnis kaip 1,0 m/s. 104. Aerodinaminiai serijinių katilų nuostoliai nustatomi pagal katilų gamintojo duomenis. 105. Priklausomai nuo hidrogeologinių sąlygų ir katilo agregato komponuotės sprendinių išoriniai dūmtakiai turi būti iš plytų, gelžbetoniniai arba metaliniai antžeminiai. 106. Katilinių dūmų ir oro kanalai gali būti plieniniai, apvalūs arba stačiakampiai, ir turi būti įrengta šiluminė izoliacija. 107. Dūmų kanalų ruožuose, kur gali susikaupti pelenų, būtina palikti landas šiems kanalams išvalyti. Dūmų kanaluose, kuriuose gali kauptis sprogiosios dujos, turi būti įrengti sprogimo vožtuvai. 108. Jei katilinėse, kuriose naudojamas sieringas kuras, gali susidaryti kondensato, dūmų kanalų vidiniai paviršiai turi būti padengti antikorozine danga ir įmontuoti kondensato surinkimo bei pašalinimo įtaisai. Nevėdinamose dūmtakių vietose turi būti įrengti sprogos įtaisai. II. DŪMTRAUKIAI 109. Katilinių dūmtraukiai turi būti statomi pagal tipinius ir individualiuosius projektus vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (1 priedo 28 p.), LST EN 13084-1:2002 „Pramoniniai dūmtraukiai. 1 dalis. Bendrieji reikalavimai“ (1 priedo 34 p.), respublikinės statybos normos RSN 148-92 „Gamybinių statinių priežiūros ir techninio eksploatavimo taisyklės“ 6-uoju priedu RSN 148-92* „Dūmtraukių naudojimo ir priežiūros taisyklės“ (1 priedo 55 p.), LST EN 12446:2003 „Dūmtraukiai. Komponentai. Betoniniai išoriniai apvalkalai“ (1 priedo 56 p.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įsakymu „Dėl išmetamų teršalų iš didelių kurą deginančių įrenginių normų ir išmetamų teršalų iš kurą deginančių įrenginių normų LAND-43-2001 nustatymo“ (1 priedo 59 p.), Lietuvos standartais LST EN 1443:2003 „Dūmtraukiai. Bendrieji reikalavimai“ (1 priedo 66 p.), LST EN 13384-1:2003/AC:2004 „Dūmtraukiai. Šiluminiai ir hidrauliniai skaičiavimo metodai. 1 dalis. Vienkanaliai dūmtraukiai“ (1 priedo 80 p.) ir LST EN 13384-2:2003 „Dūmtraukiai. Šiluminiai ir hidrauliniai skaičiavimo metodai. 2 dalis. Daugiakanaliai dūmtraukiai“ (1 priedo 81 p.). 110. Katilinėse galima statyti vieną bendrą dūmtraukį visiems katilams arba atskirus kiekvienam katilui. 111. Dūmtraukių, kurių trauka priverstinė, aukštis nustatomas pagal atliktus sklaidos skaičiavimo rezultatus vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įsakymo „Dėl išmetamų teršalų iš didelių kurą deginančių įrenginių normų ir išmetamų teršalų iš kurą deginančių įrenginių normų LAND-43-2001 nustatymo“ (1 priedo 59 p.) ir Lietuvos higienos normos HN 35:2002 „Gyvenamosios aplinkos orą teršiančių medžiagų koncentracijų ribinė vertės“ (1 priedo 48 p.) reikalavimus. Dūmtakiuose turi būti įrengti stacionarūs matavimo taškai teršalų koncentracijai išmetamuosiuose degimo produktuose nustatyti pagal Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinio dokumento LAND-28-98/M-08 „Stacionarūs atmosferos taršos šaltiniai. Dulkių (kietųjų dalelių) koncentracijos išmetamosiose dujose nustatymas. Svorio metodas“ (1 priedo 60 p.) reikalavimus. Katilinės viduje matavimo taškai turi būti įrengiami patogiai prieinamose vietose. Jei matavimo taškai įrengiami už katilinės ribų, turi būti užtikrinta galimybė atlikti matavimus nepažeidžiant darbų saugos ir kitų teisės aktų reikalavimų. 112. Dūmtraukių žiočių diametrai nustatomi pagal ekonomiškai pagrįstą optimalų dūmų greitį. Dūmams šalinti iš kondensacinių ekonomaizerių reikia projektuoti metalinius dūmtraukius iš nerūdijančio plieno arba juodojo metalo dūmtraukių vidinį paviršių padengti patikima antikorozine izoliacija. 113. Siekiant apsaugoti degimo produktų emisiją į mūrinio ir gelžbetoninio dūmtraukio konstrukcijas būtina palaikyti neigiamą statinį slėgį kamine. Turi būti įvykdyta sąlyga R<1: kur: R – nurodantysis kriterijus;  – trinties koeficientas; i – vidinio dūmtraukio ruožo paviršiaus nuolydis; h0 – išorės aplinkos oro tankis esant projektinei temperatūrai, kg/m3. W0 – dūmų greitis dūmtraukio žiotyse, m/s; g – traukos jėgos pagreitis m/s2;  – dūmų tankis esant projektiniam režimui, kg/m3. Tikrinamasis skaičiavimas atliekamas katilinių žiemos ir vasaros darbo režimams apskaičiuoti. Kai R > 1, reikia padidinti dūmtraukio diametrą arba panaudoti specialios konstrukcijos dūmtraukį (turintį vidinį sandarų stiebą ir priešslėgį tarp pagrindinio stiebo ir futeruotės). 114. Kondensato susidarymas mūrinių ir gelžbetoninių dūmtraukių stiebuose naudojant dujinį kurą neleidžiamas. 115. Katilinėse leidžiama naudoti metalinius izoliuotus dūmtraukius. Autonominėse katilinėse dūmtraukiai turi būti sandarūs, pagaminti iš metalo arba nedegių medžiagų. Kad nesusidarytų kondensatas, dūmtraukiai turi būti padengti šilumine izoliacija ir įrengtos apžiūros ir valymo angos. 116. Dūmų įėjimo angos viename horizontaliame dūmtraukio arba pamato stiklinės pjūvyje turi būti išdėstytos tolygiai pagal apskritimą. Bendras vieno horizontalaus pjūvio sumažintas plotas neturi būti didesnis kaip 40% bendrojo ploto gelžbetoninio dūmtraukio stiebo arba pamato stiklinės ir 30% – mūrinio dūmtraukio stiebo. 117. Prie dūmtraukio prijungiamieji dūmtakiai turi būti projektuojami stačiakampės formos. 118. Dūmtakių įsijungimo į dūmtraukį vietoje turi būti temperatūrinės siūlės arba kompensatoriai. 119. Futeruotės arba šiluminės izoliacijos panaudojimo būtinumas terminiams įtempimams sumažinti mūrinių ir gelžbetoninių dūmtraukių stiebuose nustatomas atlikus šiluminius ir mechaninius skaičiavimus. 120. Kai susidaro kondensatas (nepriklausomai nuo procentinio sieros kiekio), dūmtraukiuose, skirtuose sieringo kuro degimo produktams šalinti, per visą dūmtraukio stiebo aukštį reikia numatyti įrengti futeruotę iš rūgščiai atsparių medžiagų. Kai ant vidinio dūmtraukio stiebo paviršiaus kondensatas nesusidaro, visais eksploatacijos režimais leidžiama naudoti futeruotę iš molio plytų arba plastinio ne mažesnės kaip 100 presavimo markės ir ne mažiau kaip 50 vandens imlumo įprasto molio plytų 121. Dūmtraukio aukštis skaičiuojamas ir vidinio stiebo paviršiaus konstrukcijos, apsaugančios nuo koroziją sukeliančios terpės, parenkamos atsižvelgiant į pagrindinio ir rezervinio kuro naudojimą. 122. Dūmtraukio, patenkančio į lėktuvų pakilimo ir nusileidimo zoną, aukštį būtina suderinti su civilinės aviacijos tarnyba. Dūmtraukių apšvietimas ir spalvinis ženklinimas turi atitikti Aukštų statinių ženklinimo taisyklių (1 priedo 18 p.) reikalavimus. 123. Projektuose plytinių ir gelžbetoninių dūmtraukių išorines metalo konstrukcijas, taip pat metalinių dūmtraukių paviršių reikia numatyti padengti antikorozine danga pagal Elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklių (1 priedo 11 p.) reikalavimus. Aukštesni nei 100 m dūmtraukiai turi būti ženklinami pagal Aukštų statinių ženklinimo taisyklių (1 priedo 18 p.) reikalavimus. 124. Apatinėje dūmtraukio arba pamato vietoje reikia įrengti landas apžiūrai ir, esant reikalui, kondensato pašalinimo įrangą. III. DŪMŲ VALYMAS 125. Katilinės, kuriose numatoma deginti kietąjį kurą (akmens anglis, durpes, skalūnus ir medienos atliekas), turi būti įranga dūmų kietosioms dalelėms valyti. Išmetamuose į aplinką degimo produktuose kietųjų dalelių koncentracija neturi viršyti Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme (1 priedo 6 p.), Statybos techniniame reglamente STR 1.05.05:2004 „Statinio projekto aplinkos apsaugos dalis“ (1 priedo 36 p.) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įsakymo „Dėl išmetamų teršalų iš didelių kurą deginančių įrenginių normų ir išmetamų teršalų iš kurą deginančių įrenginių normų LAND-43-2001 nustatymo“ (1 priedo 59 p.) nurodytų leistinų normų. Kietąjį kurą naudojant kaip avarinį ciklonai nestatomi. Kiekvienu atveju projekto aplinkosaugos dalis turi būti derinama regioninėse aplinkos apsaugos agentūrose. 126. Pelenų valymo įrangos tipas ir galingumas parenkamas priklausomai nuo degimo produktų tūrio, reikalaujamo išvalymo laipsnio, jų komponavimo ypatumų, įvairių pelenų valymo sistemų tipų, techninių ir ekonominių skaičiavimų rezultatų. Pelenams gaudyti naudojamos įrangos tipai: 126.1. ciklonų blokai; 126.2. bateriniai ciklonai; 126.3. bateriniai ciklonai, turintys sumontuotus elektrofiltrus ir sukeliantys recirkuliaciją; 126.4. dūmų kondensaciniai įrenginiai. Dūmų tūris nustatomas pagal darbinę dūmų temperatūrą. 127. Pelenų gaudymo įrangos išvalymo laipsnis nustatomas pagal atliktus skaičiavimus ir turi atitikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įsakymo „Dėl išmetamų teršalų iš didelių kurą deginančių įrenginių normų ir išmetamų teršalų iš kurą deginančių įrenginių normų LAND-43-2001 nustatymo“ (1 priedo 59 p.) reikalavimus. 128. Pelenų gaudymo įranga montuojama dūmsiurblių įsiurbimo pusėje atvirose aikštelėse. Atskirais atvejais dūmų valymo įrangą galima montuoti patalpoje. 129. Dūmų valymo įranga montuojama individualiai kiekvienam katilui. Atskirais atvejais leidžiama keliems katilams įrengti dūmų valymo įrangos grupę arba vieną sekcionuotą aparatą. 130. Katilinių, kuriose naudojamas kietasis kuras, individualiose pelenų gaudymo sistemose negalima įrengti dūmtakių apvadų. 131. Ciklono pelenų bunkerio forma ir vidinis paviršius turi užtikrinti savaiminį pelenų nubyrėjimą, todėl nustatomas 60° bunkerio sienelių nuolydžio kampas į horizontą. Ypatingais atvejais leidžiama naudoti ne mažesnį kaip 55° kampą. Dūmų valymo įrangos bunkeriai turi turėti hermetines užtvaras. 132. Degimo produktų greitis dūmtakiuose iki patekimo į dūmų valymo įrangą turi būti ne mažesnis kaip 12 m/s. 133. Kibirkštis gaudyti naudojant drėgną terpę reikia katilinėse, kuriose naudojamas medienos atliekų kuras, kai nenaudojama dūmų valymo įranga. Už pelenų gaudymo įrangos žiežirbų gesintuvai nestatomi. VIII. VAMZDYNAI 134. Garo katilų magistraliniai garotiekiai turi būti viengubi sekciniai arba dvigubi pirmos kategorijos katilinėse ir viengubi nesekciniai antros kategorijos katilinėse. Garo katilų magistraliniai vandens maitinimo vamzdynai projektuojami dvigubi, jeigu tai nustatyta Slėginių vamzdynų naudojimo taisyklėse (1 priedo 13 p.) taip pat pirmos kategorijos katilinėse. Kitais atvejais magistraliniai maitinimo vandens vamzdynai turi būti viengubi nesekciniai. Tiekimo ir grąžinimo magistraliniai termofikacinio vandens vamzdynai, prie kurių prijungti vandens šildymo katilai, šildytuvai ir tinklo siurbliai, turi būti viengubi sekciniai arba dvigubi pirmos kategorijos katilinėse nepriklausomai nuo šiluminio našumo. Kitais atvejais šie vamzdynai turi būti viengubi nesekciniai. Katilinėse, kurių garo katilai mažesnio kaip 0,5 bar slėgio, o vandens šildymo katilai žemesnės kaip 110 °C temperatūros, nepriklausomai nuo kategorijos magistraliniai garo, maitinimo vandens vamzdynai, tiekimo ir grąžinimo termofikacinio vandens vamzdynai turi būti viengubi nesekciniai. 135. Garo ir vandens vamzdynai nuo magistralinių vamzdynų iki įrenginių ir įrenginių jungiamieji vamzdynai turi būti viengubi. 136. Maitinimo vandens vamzdyne prieš mažesnio kaip 0,5 bar slėgio garo katilą turi būti atbulinis vožtuvas ir uždaromoji armatūra. 137. Garo vamzdynų skersmenys nustatomi pagal maksimalų valandinį šilumos nešėjo debitą ir leistinus slėgio kritimus. Šilumnešio greitis turi būti ne didesnis: 137.1. perkaitinto garo, kai vamzdžių skersmuo: iki 200 mm–40 m/s; nuo 200 mm–70 m/s. 137.2. sočiojo garo, kai vamzdžių skersmuo: iki 200 mm–30 m/s; nuo 200 mm–60 m/s. 138. Mažiausi atstumai tarp greta esančių vamzdynų šiluminės izoliacijos, taip pat nuo vamzdynų šiluminės izoliacijos iki pastatų statybinių konstrukcijų turi būti nustatyti pagal 5 priedo 1 lentelę. 139. Skystojo kuro vamzdynai katilinėse turi būti sumontuoti taip, kad juos būtų patogu remontuoti ir prižiūrėti. Skystojo kuro vamzdynų nuolydis turi būti ne mažesnis kaip 0,003. Skystojo kuro vamzdynus montuoti žemiau nulinės žymos draudžiama. 140. Skystojo kuro vamzdynams turi būti naudojami elektra suvirinti vamzdžiai ir plieninė armatūra. Skystojo kuro vamzdžio atšakoje nuo bendros katilinės kuro magistralės į katilą ir katilo kuro magistralės recirkuliacijos linijoje būtina sumontuoti uždaromąją armatūrą su elektros pavara (galimos kitos energijos rūšies pavaros). Skystojo kuro vamzdžio atšakoje į degiklį būtina įrengti dvi uždaromąsias armatūras, kurių bent viena privalo turėti elektrinę ar kitos energijos rūšies pavarą ir purkštukų prapūtimo garu įrenginius (jei naudojamas greitai stingstantis ir klampus kuras). Antrą degiklio uždaromąją armatūrą kuro tekėjimo kryptimi (arčiausiai degiklio) leidžiama įrengti be pavaros. Dujų vamzdynų išdėstymas nustatomas ir armatūra parenkama pagal statybos techninį reglamentą STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos pastatuose“ (1 priedo 41 p.). 141. Vamzdžiai vienas su kitu turi būti suvirinami. Naudojama tik flanšinė arba įvirinamoji armatūra. Movinę armatūrą, kurios DN ≤ 100 mm, leidžiama naudoti, kai šilumnešio slėgis iki 16 bar ir temperatūra ne aukštesnė kaip 110 °C, bei katilinėse, kurių garo katilai mažesnio kaip 0,5 bar slėgio, o vandens šildymo katilai žemesnės kaip 110 °C temperatūros. Vamzdynų, kurie yra mažesnio kaip 0,5 bar slėgio garo katilų ir žemesnės kaip 110 °C temperatūros vandens šildymo katilų neatskiriama dalis, movinių jungčių naudojimą reglamentuoja Slėginių įrenginių techninis reglamentas (1 priedo 20 p.). 142. Garo vamzdynų atjungiamų ruožų žemiausiose vietose ir galiniuose taškuose turi būti įrenginiai, leidžiantys periodiškai prapūsti ir nuleisti kondensatą (atvamzdžiai su ventiliais). 143. Vamzdynų, kuriuose garo slėgis ne didesnis kaip 0,5 bar ir vandens temperatūra ne aukštesnė kaip 110 °C, ištuštinimo, prapūtimo ir drenažų linijose turi būti įrengtas vienas ventilis (čiaupas); vamzdynuose, kuriuose garo slėgis didesnis kaip 0,5 bar ir vandens temperatūra aukštesnė kaip 110 °C, įrengiant ištuštinimo, prapūtimo ir drenažų linijas reikia vadovautis Slėginių vamzdynų naudojimo taisyklėmis (1 priedo 13 p.) ir Slėginių įrenginių techniniu reglamentu (1 priedo 20 p.). 144. Katilui periodiškai prapūsti ir ištuštinti turi būti įrengti bendri ištuštinimo ir prapūtimo vamzdynai. 145. Vamzdžiai, su kuriais sujungti apsauginiai vožtuvai, turi būti nutiesti už katilinės ribų ir turi turėti vandens nutekėjimo įrenginius. Vamzdžių skerspjūvių plotas turi būti ne mažesnis už apsauginio vožtuvo dvigubo skerspjūvio plotą. 146. Matavimo diafragmos ir šilumnešio apskaitos prietaisai, jų impulsinės linijos turi būti įrengiamos tiesiuose vamzdynų ruožuose, kurių ilgiai skaičiuojami pagal prietaisų gamintojo nurodymus. Šilumnešio matavimo prietaisai įrengiami pagal prietaisų gamintojo nurodymus ir pagal Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių (1 priedo 12 p.) reikalavimus. 147. Sklendės, kurių DN > 500° mm, turi būti su elektros pavaromis. Mažesnio skersmens vamzdynų sklendės su elektros pavaromis gali būti įrengiamos tik esant pagrindui (atsižvelgiant į siurblių, įrenginių, automatikos, apsaugos prietaisų, distancinio valdymo naudojimo sąlygas). 148. Projektuojant katilinės vamzdynus, be šių Taisyklių, reikia laikytis Slėginių vamzdynų naudojimo taisyklių (1 priedo 13 p.) ir Slėginių įrenginių techninio reglamento (1 priedo 20 p.) reikalavimų. 149. Vandens šildymo katiluose, kuriuose cirkuliuoja žemesnės kaip 110 °C temperatūros vanduo ir kuriuose įrengti būgnai, nepriklausomai nuo našumo turi būti įrengti du apsauginiai vožtuvai. Vandens šildymo katiluose, kuriuose būgnai nesumontuoti, nepriklausomai nuo katilų našumo apsauginių vožtuvų skaičių nustato gamintojas. IX. PAGALBINIAI ĮRENGINIAI 150. Projekte turi būti numatytas papildymo vandens ir į katilinę grąžinamo kondensato valymas ir jo deaeracija. 151. Deaeratorių našumas turi užtikrinti: 151.1. garo katilų maitinimo vandens kokybę pagal katilinės našumą (neįskaitant katilų rezervinio našumo); 151.2. papildymo vandens kokybę uždarosiose ir atvirosiose šilumos tiekimo sistemose pagal Elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklių (1 priedo 11 p.), Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklių (1 priedo 45 p.) ir Lietuvos standarto LST EN 12953-10:2004 „Kaitravamzdžiai katilai. 10 dalis. Tiekiamo vandens ir katilo vandens kokybės reikalavimai“ (1 priedo 77 p.) reikalavimus. 152. Garo katilinėse, esant atvirajai šilumos tiekimo ir centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemai, turi būti įrengti atskiri maitinimo ir papildymo vandens šilumos tiekimo sistemos deaeratoriai (po vieną deaeratorių kiekvienai sistemai). Bendras deaeratorius naudojamas esant uždarajai šilumos tiekimo sistemai. 153. Du ir daugiau deaeratorių turi būti: 153.1. pirmos kategorijos katilinėse; 153.2. esant dideliam apkrovos svyravimui, kai vienas deaeratorius negali užtikrinti reikiamos vandens kokybės; 153.3. kai naudojami plieniniai ekonomaizeriai. 154. Kai naudojamas tik vienas deaeratorius, turi būti įrengta apylankos linija vandeniui maitinimo siurbliams tiekti (tuo metu, kai deaeratorius remontuojamas). 155. Garo katilų maitinimo vandens deaeracijai turi būti naudojami atmosferiniai, vakuuminiai arba nevisiškos deaeracijos deaeratoriai. Katilinėse, kuriose įrengti vandens šildymo katilai, turi būti vakuuminiai deaeratoriai arba gali būti dozuojami „Hydro-X“ arba kiti analoginiai reagentai ištirpusiam vandenyje deguoniui absorbuoti. Garo ir vandens šildymo katilinėse deaeratoriaus tipas (vakuuminis arba atmosferinis) nustatomas vadovaujantis techniniais ir ekonominiais skaičiavimais. Deaeratoriai turi atitikti Slėginių įrenginių techninio reglamento (1 priedo 20 p.) reikalavimus. 156. Lygiagrečiai jungiami du ir daugiau atmosferinio arba padėjusio slėgio deaeratoriai turi būti sujungti garų ir vandens ertmės išlyginamaisiais vamzdžiais. Vakuuminiai deaeratoriai lygiagrečiai nejungiami. 157. Vakuuminiuose deaeratoriuose vakuumui sudaryti naudojami vandens arba garo ežektoriai. Vandens ežektoriuose reikia įrengti specialius siurblius ir darbinio vandens bakus. 158. Nepriklausomai nuo deaeratoriaus tipo šilumos tinklų ir karšto vandens sistemoms papildyti naudojamas vanduo iki patekimo į deaeratorių turi būti maksimaliai pašildomas. 159. Garo katilų maitinimo vandens deaeratoriuose vanduo turi būti šildomas iki tokios temperatūros, kokia nustatyta kiekvieno tipo deaeratoriui. 160. Papildomų bakų garo katilams maitinti, išskyrus deaeratoriaus bakus, neturi būti. 161. Kai papildymo vandens deaeracijai naudojami vakuuminiai deaeratoriai, uždarosiose šilumos tiekimo sistemose turi būti tarpiniai deaeruoto vandens bakai. Atvirosiose šilumos tiekimo sistemose ir karšto vandens sistemose iš vakuuminių deaeratorių vanduo turi patekti tiesiai į akumuliacinius bakus (be tarpinių bakų). 162. Deaeratoriai, maitinimo vandens ir kondensato bakai turi būti įrengti tokiame aukštyje, kad siurbliuose būtų išvengta savaiminio vandens užvirimo (kavitacijos). 163. Skaičiuojant maitinimo vandens siurblių našumą, reikia įvertinti vandens sunaudojimą: 163.1. visų garo katilų maitinimui; 163.2. garo katilams nuolat prapūsti; 163.3. katilų garo aušintuvams; 163.4. redukciniams aušinimo įrenginiams ir aušinimo įre …