Byla Nr. 32/06-49/06-57/06-58/06-59/06- 60/06-61/06-62/06-65/06-66/06-67/06 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 187 STRAIPSNIO 1 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. LIEPOS 18 D. NUTARIMO NR. 937 „DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 1, 2 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. KOVO 24 D. NUTARIMO NR. 316 „DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 1, 2 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2005 M. BALANDŽIO 4 D. NUTARIMO NR. 361 „DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 1, 2 PUNKTŲ (2005 M. BALANDŽIO 4 D., 2006 M. KOVO 27 D. REDAKCIJOS), LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2006 M. KOVO 27 D. NUTARIMO NR. 298 „DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 1 PUNKTO (2006 M. KOVO 27 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2007 m. kovo 20 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Sauliui Pečeliūnui, Raimondui Šukiui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkui Algirdui Sysui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių ir apmokėjimo skyriaus vedėjui Algirdui Bartkevičiui, Finansų ministerijos Teisės departamento vyriausiajam specialistui Rolandui Mockui, šios ministerijos Biudžeto departamento direktoriui Rimantui Večkiui, šio departamento Švietimo, kultūros ir socialinių sektorių skyriaus vedėjai Vidai Žagūnienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešuose Teismo posėdžiuose 2007 m. sausio 31 d., vasario 14 d., vasario 19 d. išnagrinėjo bylą Nr. 32/06-49/06-57/06-58/06-59/06-60/06-61/06-62/06-65/06-66/06-67/06 pagal: – pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Sauliaus Pečeliūno, Kazio Starkevičiaus, Donato Jankausko, Ryto Kupčinsko, Edmundo Pupinio, Vidos Marijos Čigriejienės, Raimondo Šukio, Arimanto Dumčiaus, Raimundo Palaičio, Liudviko Sabučio, Henriko Žukausko, Povilo Jakučionio, Ramūno Garbaravičiaus, Algirdo Monkevičiaus, Vaclovo Karbauskio, Vilijos Aleknaitės-Abramikienės, Rimanto Jono Dagio, Petro Auštrevičiaus, Vytauto Čepo, Gintaro Šileikio, Irenos Degutienės, Jurgio Razmos, Antano Matulo, Vincės Vaidevutės Margevičienės, Audriaus Endzino, Algio Kašėtos, Algirdo Vrubliausko, Rimanto Remeikos, Vytauto Sigito Draugelio, Danutės Bekintienės, Dailio Barakausko, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-31/2006); – pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-54/2006); – pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-62/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-64/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-65/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-66/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-67/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-68/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-71/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-72/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-73/2006). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimu Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-31/2006, Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-54/2006, Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-62/2006, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-64/2006, 1B-65/2006,1B-66/2006, 1B-67/2006, 1B-68/2006, 1B-71/2006, 1B-72/2006, 1B-73/2006 sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 32/06-49/06-57/06-58/06-59/06-60/06-61/06-62/06-65/06-66/06-67/06. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas Nr. 937) 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316) 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 361) 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 298) 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-31/2006). 2. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-54/2006). 3. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-62/2006). 4. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-64/2006). 5. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-65/2006). 6. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-66/2006). 7. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-67/2006). 8. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-68/2006). 9. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-71/2006). 10. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-72/2006). 11. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-73/2006). II Pareiškėjų prašymai grindžiami šiais argumentais. 1. Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį (toliau – ir MVA) ir minimaliąją mėnesinę algą (toliau – ir MMA) ir kad atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA dydžius. 2. Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2003 m. liepos 10 d. teikimą, savo 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. MVA – 2,67 lito ir MMA – 450 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis) (1 punktas), bei MVA – 2,55 lito ir MMA – 430 litų (2 punktas) žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojams, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per praėjusius kalendorinius metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų pajamų, ūkininkų samdomiems darbuotojams, taip pat ūkininkams, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (2.1 punktas), ir valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (2.2 punktas). Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2004 m. kovo 2 d. teikimą, savo 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2004 m. gegužės 1 d. MVA – 2,95 lito ir MMA – 500 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis) (1 punktas), bei MVA – 2,55 lito ir MMA – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (2 punktas). Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2005 m. sausio 25 d. teikimą, savo 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2005 m. liepos 1 d. MVA – 3,28 lito ir MMA – 550 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis) (1 punktas), bei MVA – 2,57 lito ir MMA – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (2 punktas). Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2005 m. gruodžio 20 d. ir 2006 m. vasario 28 d. teikimus, savo 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2006 m. liepos 1 d. MVA – 3,65 lito ir MMA – 600 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis), bei MVA – 2,62 lito ir MMA – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams. Minėto Vyriausybės nutarimo 2 punktu buvo pakeistas Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas ir MVA darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis) buvo nustatytas 3,35 lito (vietoj 3,28 lito), taip pat buvo pakeistas Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 2 punktas ir MVA valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams buvo nustatytas 2,62 lito (vietoj 2,57) lito; Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 3 punkte nustatyta, kad šio Vyriausybės nutarimo 2 punktas įsigalioja nuo 2006 m. balandžio 1 d. 3. Pareiškėjai Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktų atitiktį Konstitucijai ginčija tuo aspektu, kad, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA, negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; antai Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2 punktais patvirtinti MMA buvo atitinkamai 430 litų (1.2 punktas) ir 600 litų (1.1 punktas), o MVA – atitinkamai 2,62 lito (1.2 punktas) ir 3,65 lito (1.1 punktas). Pareiškėjų teigimu, toks MVA ir MMA diferencijavimas yra grindžiamas Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“, kurios atitiktis Konstitucijai taip pat yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Pareiškėjų manymu, tokiu nevienodu asmenų, kuriems tvirtinami skirtingo dydžio MVA ir MMA, traktavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas. Minėtas konstitucinis principas, pareiškėjų nuomone, yra pažeidžiamas inter alia tuo aspektu, kad MVA ir MMA buvo didinami tik tam tikrai dirbančiųjų grupei, t. y. darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, o kitai – valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minėti minimaliojo darbo užmokesčio (toliau – ir MDU) dydžiai didinami nebuvo, nors valstybė savo teisės aktais, pasak pareiškėjų, buvo sukūrusi teisėtą lūkestį, kad ir jiems bus tolygiai didinami MVA ir MMA. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A Syso, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų A Bartkevičiaus, R. Mockaus, R. Večkio, Y Žagūnienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuotų asmenų atstovai savo poziciją grindžia šiais argumentais. 1. A. Syso teigimu, minimalioji mėnesinė alga – tai toks minimalusis darbo užmokestis, kurį darbdavys gali mokėti darbuotojui už atliekamą darbą. Socialiniai partneriai, žinodami finansinę ūkio šakos ar regiono specifiką, susitaria dėl tam tikro MDU, kuris turi būti nustatytas tam tikrai darbuotojų grupei, ūkio šakai ar regionui. Draudimas šitaip diferencijuoti MDU ribotų socialinių partnerių teisę į socialinį dialogą. Pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovo, valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį reglamentuoja atskiri įstatymai. Pagal juos mažiausia valstybės tarnautojui mokama minimali pareiginė alga yra 1010 litų, taigi gerokai didesnė už darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, minimalią mėnesinę algą. 2. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams darbo užmokestis nustatomas kitaip nei asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktūroje vienintelis nekintantis dydis turėtų būti pareiginė alga, priklausanti nuo atliekamų pareigų turinio ir valstybės tarnautojo pareigybės kategorijos. O visas kitas valstybės tarnautojo darbo užmokestis paprastai priklauso nuo daugelio kriterijų (profesionalumo, stažo ir kt.) ir yra kintantis dydis. Valstybės tarnautojų pareiginės algos dydžio apskaičiavimas buvo tiesiogiai susijęs su minimaliosios mėnesinės algos dydžiu. Vyriausybė, siekdama didinti tik mažiausiai apmokamų darbuotojų (t. y. dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių minimalią mėnesinę algą) darbo užmokestį, savo nutarimais nustatė skirtingą MMA asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, ir valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, valstybės tarnautojams, nes įstatymai skirtingai reguliuoja darbo užmokesčio dydžio nustatymą šių kategorijų asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, valstybės tarnautojams MMA nėra mokama; Vyriausybės nustatytoji MMA – 430 litų nėra jiems nustatytas atlyginimas. Jų atlyginimo dydį lemia pareiginės algos koeficientas: valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą pareiginės algos koeficientą – jį dauginant iš valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams, valstybės tarnautojams Vyriausybės nustatytos MMA dydžio. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų teigimu, nustatydama skirtingus MVA ir MMA darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, ir valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, valstybės tarnautojams, Vyriausybė atsižvelgia į valstybės finansines galimybes. IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos finansų ministro Z. Balčyčio, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. Kairelio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Teisės instituto direktoriaus A Čepo, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros vedėjo T Davulio rašytiniai paaiškinimai. V 1. Konstitucinio Teismo posėdžiuose pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo nariai S. Pečeliūnas ir R. Šukys iš esmės pakartojo pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kodėl, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, ginčijami teisės aktai (jų dalys) prieštarauja Konstitucijai. 2. Konstitucinio Teismo posėdžiuose suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo narys A. Sysas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kodėl, jo nuomone, ginčijama Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai bei kaip ir kodėl, jo nuomone, Lietuvoje įstatymais ir teisės aktais buvo įtvirtinta tokia darbo apmokėjimo sistema, kurios tam tikrų elementų atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Be to, suinteresuoto asmens – Seimo atstovas pripažino, kad Lietuvoje pasirinkta darbo apmokėjimo sistema yra nekokybiška, pažeidžia pagrindinius teisingumo principus, nes tokį patį ar net ne tokį sudėtingą ir atsakingą darbą dirbantys valstybės tarnautojai vienose valstybės institucijose gauna didesnį darbo užmokestį negu kitose. Seimo nario A. Syso nuomone, tų nuostatų, kuriomis kuriant įstatymus buvo grindžiama darbo apmokėjimo sistema, nepavyko įgyvendinti. Nors darbo užmokestis yra didinamas, tai daroma nesistemingai; antai valstybės institucijos, stengdamosi išlaikyti darbuotojus, kad šie neišeitų dirbti kitur (inter alia į pelno siekiančias įmones), didina jiems pareigybių kategorijas, klases ir pan.; tačiau iš esmės valstybės institucijos šioje srityje lenktyniauja tarp savęs; teisinis reguliavimas yra koreguojamas, pamiršus pačias idėjas, kuriomis vadovaujantis tas teisinis reguliavimas buvo nustatytas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo teigimu, minimaliosios mėnesinės algos, kaip tam tikro bazinio dydžio, pagal kurį yra nustatomas (apskaičiuojamas) valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis, pasirinkimas yra ydingas; tai buvo aišku dar tada, kai atitinkami įstatymai buvo rengiami, o problemos, kurias toks pasirinkimas sukels, buvo numatomos; šiandien jos akivaizdžios. Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis turėtų būti susietas ne su MMA, o su kokiu nors kitu dydžiu; būtent toks šių asmenų darbo užmokesčio susiejimas su MMA, kuris reiškia, kad sąvoka „minimalioji mėnesinė alga“ vartojama skirtingomis prasmėmis, sukelia painiavą ir skatina nepagrįstus darbuotojų lūkesčius, kad jų darbo užmokestis bus didinamas, nors tam nėra galimybių. 3. Konstitucinio Teismo posėdžiuose suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai A. Bartkevičius, R. Mockus, R. Večkys, V. Žagūnienė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Be to, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai iš esmės palaikė suinteresuoto asmens – Seimo atstovo kritišką požiūrį į darbo apmokėjimo sistemos funkcionavimą; buvo inter alia išsakyta nuomonė, kad darbo užmokestis įvairiose valstybės institucijose dirbantiems valstybės tarnautojams didinamas be aiškios sistemos, jį neretai lemia „lobizmas“ ir atitinkamos valstybės institucijos biudžeto galimybės. 4. Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 14 d. posėdyje kalbėjo specialistai: Darbo ir socialinių tyrimų instituto Gyvenimo lygio probleminės grupės vyresnioji mokslo darbuotoja I. Blažienė, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Ekonomikos katedros vedėjas A. Dobravolskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas G. Kadziauskas. Visi Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 14 d. posėdyje kalbėję specialistai teigė, kad minimalioji mėnesinė alga, Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, negali būti tapatinama su MMA, taikoma valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams, nes šių asmenų atveju MMA yra tik vienas iš jiems mokamo darbo užmokesčio apskaičiavimo elementų. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjų prašymuose ginčijama Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktuose, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktuose, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktuose, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai. 2. Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą. Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“. 3. Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarime Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2003 m. liepos 10 d. teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Patvirtinti nuo 2003 m. rugsėjo 1 dienos: 1. minimalųjį valandinį atlygį – 2,67 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 450 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus asmenis, nurodytus 2.1 ir 2.2 punktuose; 2. minimalųjį valandinį atlygį – 2,55 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų: 2.1. žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojams, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per praėjusius kalendorinius metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų pajamų, ūkininkų samdomiems darbuotojams, taip pat ūkininkams, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga; 2.2. valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams.“ 4. Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarime Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2004 m. kovo 2 d. teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Patvirtinti nuo 2004 m. gegužės 1 dienos: 1. Minimalųjį valandinį atlygį – 2,95 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 500 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus asmenis, nurodytus 2 punkte. 2. Minimalųjį valandinį atlygį – 2,55 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams.“ 5. Pažymėtina, kad, priėmus Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimą Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir jam įsigaliojus, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nebuvo panaikintas; jis formaliai tebegalioja ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu. 6. Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarime Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2005 m. sausio 25 d. teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Patvirtinti nuo 2005 m. liepos 1 dienos: 1. Minimalųjį valandinį atlygį – 3,28 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 550 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus asmenis, nurodytus šio nutarimo 2 punkte. 2. Minimalųjį valandinį atlygį – 2,57 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams.“ 7. Pažymėtina, kad, priėmus Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimą Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir jam įsigaliojus, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nebuvo panaikintas; jis formaliai tebegalioja ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu. 8. Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarime Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2005 m. gruodžio 20 d. ir 2006 m. vasario 28 d. teikimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti nuo 2006 m. liepos 1 dienos: 1.1. Minimalųjį valandinį atlygį – 3,65 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 600 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus asmenis, nurodytus šio nutarimo 1.2 punkte. 1.2. Minimalųjį valandinį atlygį – 2,62 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams. 2. Pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimą Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2005, Nr. 45-1444) ir įrašyti 1 punkte vietoj skaičiaus „3,28“ skaičių „3,35“ ir 2 punkte vietoj skaičiaus „2,57“ skaičių „2,62“. 3. Šio nutarimo 2 punktas įsigalioja nuo 2006 m. balandžio 1 d.“ 9. Taigi Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai 2006 m. balandžio 1 d. – 2006 m. birželio 30 d. turėjo būti taikomi tokie, kokie jie išdėstyti Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ redakcija. Konstatuotina, kad prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 2 punktas, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija). Pažymėtina ir tai, kad, pradėjus taikyti Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktą, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija) nebuvo panaikinti; jie formaliai tebegalioja ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu. 10. Vyriausybė 2006 m. gruodžio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 1301 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ pakeitimo“, kuriame nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2006 m. gruodžio 5 d. teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimą Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2006, Nr. 35-1251) ir išdėstyti 1 punktą taip: „1. Patvirtinti nuo 2007 m. sausio 1 d. minimalųjį valandinį atlygį – 3,66 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 600 litų.“ 11. Iš pareiškėjų prašymų argumentų matyti, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui: a) neprieštarauja: – Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“; – Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; – Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; – Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; b) neprieštaravo: – Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; – Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d.) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA II 1. Pareiškėjai – Seimo narių grupė, Klaipėdos apygardos administracinis teismas, Panevėžio apygardos administracinis teismas, Vilniaus apygardos administracinis teismas – šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija teisės aktų (jų dalių), pagal kuriuos valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams yra apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, atitiktį Konstitucijai. 2. Ginčijamų Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų (2005 m. balandžio 4 d., 2006 m. kovo 27 d. redakcijos), Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punkto (2006 m. kovo 27 d. redakcija) (visų – atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai pareiškėjai ginčija tuo aspektu, kad, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; antai Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2 punktais patvirtinti MMA buvo atitinkamai 430 litų (1.2 punktas) ir 600 litų (1.1 punktas), o MVA – atitinkamai 2,62 lito (1.2 punktas) ir 3,65 lito (1.1 punktas). Pareiškėjų teigimu, toks MVA ir MMA diferencijavimas yra grindžiamas Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“, kurios atitiktis Konstitucijai taip pat yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Pareiškėjų manymu, tokiu nevienodu asmenų, kuriems tvirtinami skirtingo dydžio MVA ir MMA, traktavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas. Minėtas konstitucinis principas, pareiškėjų nuomone, yra pažeidžiamas inter alia tuo aspektu, kad MVA ir MMA buvo didinami tik tam tikrai dirbančiųjų grupei, t. y. darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, o kitai grupei – valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minėti minimaliojo darbo užmokesčio dydžiai nebuvo didinami, nors valstybė savo teisės aktais, pasak pareiškėjų, buvo sukūrusi teisėtą lūkestį, kad ir jiems bus tolygiai didinami MVA ir MMA. 3. Sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad minimalusis valandinis atlygis ir minimalioji mėnesinė alga, kaip teisės institutai (kartu ir minimalusis darbo užmokestis, kaip teisės institutas), nėra būdingi vien Lietuvos teisei. Šie teisės institutai (nebūtinai tais pačiais pavadinimais) yra įtvirtinti įvairių valstybių teisės sistemose, inter alia Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių teisėje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose. Pabrėžtina, jog, kad ir kaip teisės aktuose būtų vadinami minimalusis valandinis atlygis ir minimalioji mėnesinė alga, šių teisės institutų paskirtis per definitionem yra nustatyti ir teisės aktuose įtvirtinti tokį dirbančio asmens minimalųjį darbo užmokestį (atitinkamai per valandą ar per mėnesį), kuris, mokamas periodiškai, leistų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius. 4. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos socialinės chartijos (pataisytos) (toliau – Chartija) (Lietuvai įsigaliojusios (su išlygomis) 2001 m. rugpjūčio 1 d.) I dalyje yra inter alia įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus privalo turėti galimybę savo laisvai pasirinktu darbu užsidirbti pragyvenimą (1 punktas); kad visi darbuotojai turi teisę į teisingą atlyginimą, garantuojantį normalų jų pačių ir jų šeimų gyvenimo lygį (4 punktas). Šios chartijos II dalies 4 straipsnio „Teisė į teisingą atlyginimą“ 1 dalyje yra įtvirtinti inter alia šie valstybių – Chartijos šalių įsipareigojimai: pripažinti darbuotojų teisę į tokį atlyginimą, kuris garantuotų jiems ir jų šeimoms normalų gyvenimo lygį (1 punktas); pripažinti darbuotojų teisę į padidintą darbo užmokestį už viršvalandžius, atsižvelgiant į išimtis kai kuriais ypatingais atvejais (2 punktas), o 2 dalyje nustatyta, kad įgyvendinti šias (kaip ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas) darbuotojų teises siekiama įtvirtinant jas laisvai sudaromomis kolektyvinėmis sutartimis, įstatymo nustatytu darbo užmokesčio reguliavimo mechanizmu arba kitomis priemonėmis, atitinkančiomis vidaus sąlygas. 5. Paminėtina ir tai, kad pagal Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) 1970 m. birželio 22 d. konvenciją Nr. 131 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalis“ (Lietuvai įsigaliojusią 1995 m. rugsėjo 26 d.) nustatant minimaliojo darbo užmokesčio dydį turi būti atsižvelgiama į „darbuotojų ir jų šeimų poreikius, atsižvelgiant į bendrą darbo apmokėjimo lygį šalyje, pragyvenimo išlaidas, socialinės apsaugos išmokas, kitų socialinių grupių pragyvenimo lygį“, taip pat į „ekonominius veiksnius, įskaitant ekonominę plėtrą, darbo našumą ir ketinimus siekti bei išlaikyti aukštą užimtumo lygį“ (3 straipsnis). Su šia konvencija susijusioje TDO 1970 m. birželio 22 d. rekomendacijoje Nr. 135 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalis“, kurioje aiškinamos minėtos TDO konvencijos nuostatos, yra numatyta tiek galimybė nustatyti visiems vienodą minimalųjį darbo užmokestį, tiek galimybė minimalųjį darbo užmokestį diferencijuoti skirtingoms darbuotojų grupėms arba pagal skirtingus regionus, atsižvelgiant į pragyvenimo kaštų skirtumus šiuose regionuose (5 straipsnis). 6. Minėtuose tarptautiniuose teisės aktuose yra įtvirtinti principai, kuriais valstybės įsipareigoja vadovautis, nustatydamos minimalųjį darbo užmokestį – minimalųjį valandinį atlygį ir (arba) minimaliąją mėnesinę algą samdomiems darbuotojams, kurie gali derėtis dėl darbo užmokesčio dydžio su darbdaviais (ir sudaryti su jais atitinkamas sutartis). Taigi MVA ir MMA (ir MDU apskritai) yra teisinė garantija, kad samdomam darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytus MVA ir MMA. 7. Kita vertus, MVA ir MMA (ir MDU apskritai) yra ne tik minėta teisinė garantija, bet gali būti ir socialinės inžinerijos priemonė. Šiame kontekste turėtina omeny tai, kad, kaip minėta, tarptautiniuose teisės aktuose yra numatyta galimybė minimalųjį darbo užmokestį diferencijuoti skirtingoms darbuotojų grupėms arba pagal skirtingus regionus, atsižvelgiant į pragyvenimo kaštų skirtumus šiuose regionuose. Taigi valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją priimdamos sprendimus dėl valstybės ekonominės, socialinės ar kitos politikos formavimo bei vykdymo ir siekdamos teisėtų bei visuotinai reikšmingų tikslų, gali atitinkamus santykius reguliuoti bei teisę taikyti ir taip, kad tam tikroms asmenų grupėms arba pagal tam tikrus regionus nustatyti MVA ir (arba) MMA būtų mažesni arba didesni už tuos, kurie nustatyti visoms kitoms asmenų grupėms ir (arba) pagal visus kitus regionus. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ES valstybėse narėse, kaip ir kitose Europos valstybėse, yra laikomasi principinės nuostatos, jog nustatomi MVA ir (arba) MMA (ir apskritai MDU) gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įvairius veiksnius – jie nebūtinai turi būti vienodi visiems. 8. Pasaulyje, neišskiriant nė ES valstybių narių, nėra vienos visuotinai priimtos darbo apmokėjimo sistemos. Įvairiose valstybėse, kurių konstitucijose yra įtvirtinti atitinkami valstybės socialiniai įpareigojimai, yra pasirinktos įvairios darbo apmokėjimo sistemos, inter alia tokios, kai MVA ir MMA yra nustatomi, atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį (VDU) toje šalyje. Laikomasi nuostatos, kad valstybė ne tik gali pasirinkti darbo apmokėjimo sistemą, bet ir kad toje pačioje valstybėje gali būti nustatytos įvairios darbo apmokėjimo sistemos įvairioms darbuotojų grupėms. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad pripažįstama, jog darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar atitinkami darbuotojai dirba pagal samdos (darbo) sutartis, ar yra valstybės tarnautojai; pripažįstama ir tai, kad darbuotojams, dirbantiems pagal samdos (darbo) sutartis, ir valstybės tarnautojams gali būti nustatyti skirtingi MDU (MVA, MMA) dydžiai. 9. Šiame kontekste pažymėtina, kad konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties (toliau – Sutartis) 39 straipsnyje (ex 48 straipsnyje), kuriame apibrėžiama darbuotojų judėjimo laisvė, yra inter alia įtvirtinta, jog ši laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kuri valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės (2 dalis), bei tai, kad ši laisvė suteikia teisę (galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais) priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti, šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje, apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus, kitus teisės aktus ir administracines nuostatas, pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui laikantis Europos Komisijos reglamentuose nustatytų sąlygų (3 dalis). Kartu pabrėžtina, kad pagal minėto straipsnio 4 dalį šio straipsnio nuostatos valstybės tarnautojams netaikomos. Taigi Sutartyje yra įtvirtinta principinė nuostata, kad esama esminio skirtumo tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir asmenų, kurie dirba valstybės tarnyboje – yra ES valstybių narių valstybės tarnautojai. Tokios principinės nuostatos laikomasi ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1974 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Giovanni Maria Sotgiu prieš Deutsche Bundespost (arrźt de la Cour du 12 février 1974, Giovanni Maria Sotgiu / Deutsche Bundespost, affaire 152/73, Rec. p. 153; Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1986 m. birželio 3 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Prancūzijos Respubliką (arrêt de la Cour du 3 juin 1986, Commission des Communautés européennes / République française, affaire 307/84, Rec. p. 1725); Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1986 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Deborah Lawrie-Blum prieš Land Baden-Württemberg (arrêt de la Cour du 3 juillet 1986, Deborah Lawrie-Blum / Land Baden-Württemberg, affaire 66/85, Rec. p. 2121); Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2001 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką (arrêt de la Cour (cinquième chambre) du 31 mai 2001, Commission des Communautés européennes / République italienne, affaire C-283/99, Rec. p. I-4363)). III 1. Sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, koks minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos, kaip teisės institutų (kartu ir minimaliojo darbo užmokesčio, kaip teisės instituto), ir atitinkamų sąvokų turinys bei kokia jų paskirtis yra įtvirtinti ginčijamuose teisės aktuose, taip pat artimus santykius reguliuojančiuose kituose teisės aktuose, taip pat ar kito teisės aktuose įtvirtinta MVA ir MMA paskirtis, o jeigu taip, tai kaip. 2. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pradėjus kurti autentišką Lietuvos nacionalinę teisės sistemą, nuo pat šios sistemos kūrimo pradžios valstybės tarnybos (sinonimiškai vadinamos ir viešąja tarnyba) santykių teisinis reguliavimas buvo ir yra grindžiamas principine nuostata, kad valstybės tarnybos santykiai savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių (nors tarp šių santykių yra ir tam tikrų panašumų). Ši principinė nuostata yra iš esmės analogiška šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartai ES teisėje įtvirtintai principinei nuostatai, kad esama esminio skirtumo tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir asmenų, kurie dirba valstybės tarnyboje (yra ES valstybių narių valstybės tarnautojai). 3. Konstitucinis Teismas savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad teisės, politikos mokslų ar viešojo administravimo mokslinėje literatūroje nėra vienos, visų vienodai pripažintos valstybės tarnybos sampratos, taip pat kad ši samprata skiriasi ir įvairiose valstybėse; be to, įvairiais valstybinės teisinės raidos laikotarpiais ji buvo nevienoda net toje pačioje valstybėje. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad Lietuvoje vykdytos valstybės tarnybos ir viešojo administravimo reformos atspindi valstybės tarnybos sampratos dinamiką, taip pat tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį. Valstybės tarnybos sampratos, kuria buvo vadovaujamasi teisės aktais regu …