Byla Nr. 32/06-49/06-57/06-58/06-59/06- 60/06-61/06-62/06-65/06-66/06-67/06 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 187 STRAIPSNIO 1 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. LIEPOS 18 D. NUTARIMO NR. 937 „DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 1, 2 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. KOVO 24 D. NUTARIMO NR. 316 „DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 1, 2 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2005 M. BALANDŽIO 4 D. NUTARIMO NR. 361 „DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 1, 2 PUNKTŲ (2005 M. BALANDŽIO 4 D., 2006 M. KOVO 27 D. REDAKCIJOS), LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2006 M. KOVO 27 D. NUTARIMO NR. 298 „DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 1 PUNKTO (2006 M. KOVO 27 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2007 m. kovo 20 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Sauliui Pečeliūnui, Raimondui Šukiui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkui Algirdui Sysui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių ir apmokėjimo skyriaus vedėjui Algirdui Bartkevičiui, Finansų ministerijos Teisės departamento vyriausiajam specialistui Rolandui Mockui, šios ministerijos Biudžeto departamento direktoriui Rimantui Večkiui, šio departamento Švietimo, kultūros ir socialinių sektorių skyriaus vedėjai Vidai Žagūnienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešuose Teismo posėdžiuose 2007 m. sausio 31 d., vasario 14 d., vasario 19 d. išnagrinėjo bylą Nr. 32/06-49/06-57/06-58/06-59/06-60/06-61/06-62/06-65/06-66/06-67/06 pagal: – pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Sauliaus Pečeliūno, Kazio Starkevičiaus, Donato Jankausko, Ryto Kupčinsko, Edmundo Pupinio, Vidos Marijos Čigriejienės, Raimondo Šukio, Arimanto Dumčiaus, Raimundo Palaičio, Liudviko Sabučio, Henriko Žukausko, Povilo Jakučionio, Ramūno Garbaravičiaus, Algirdo Monkevičiaus, Vaclovo Karbauskio, Vilijos Aleknaitės-Abramikienės, Rimanto Jono Dagio, Petro Auštrevičiaus, Vytauto Čepo, Gintaro Šileikio, Irenos Degutienės, Jurgio Razmos, Antano Matulo, Vincės Vaidevutės Margevičienės, Audriaus Endzino, Algio Kašėtos, Algirdo Vrubliausko, Rimanto Remeikos, Vytauto Sigito Draugelio, Danutės Bekintienės, Dailio Barakausko, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-31/2006); – pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-54/2006); – pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-62/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-64/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-65/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-66/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-67/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-68/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-71/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-72/2006); – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-73/2006). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimu Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-31/2006, Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-54/2006, Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-62/2006, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-64/2006, 1B-65/2006,1B-66/2006, 1B-67/2006, 1B-68/2006, 1B-71/2006, 1B-72/2006, 1B-73/2006 sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 32/06-49/06-57/06-58/06-59/06-60/06-61/06-62/06-65/06-66/06-67/06. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas Nr. 937) 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316) 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 361) 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 298) 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-31/2006). 2. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-54/2006). 3. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-62/2006). 4. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-64/2006). 5. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-65/2006). 6. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-66/2006). 7. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-67/2006). 8. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-68/2006). 9. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-71/2006). 10. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-72/2006). 11. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-73/2006). II Pareiškėjų prašymai grindžiami šiais argumentais. 1. Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį (toliau – ir MVA) ir minimaliąją mėnesinę algą (toliau – ir MMA) ir kad atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA dydžius. 2. Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2003 m. liepos 10 d. teikimą, savo 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. MVA – 2,67 lito ir MMA – 450 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis) (1 punktas), bei MVA – 2,55 lito ir MMA – 430 litų (2 punktas) žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojams, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per praėjusius kalendorinius metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų pajamų, ūkininkų samdomiems darbuotojams, taip pat ūkininkams, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (2.1 punktas), ir valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (2.2 punktas). Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2004 m. kovo 2 d. teikimą, savo 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2004 m. gegužės 1 d. MVA – 2,95 lito ir MMA – 500 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis) (1 punktas), bei MVA – 2,55 lito ir MMA – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (2 punktas). Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2005 m. sausio 25 d. teikimą, savo 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2005 m. liepos 1 d. MVA – 3,28 lito ir MMA – 550 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis) (1 punktas), bei MVA – 2,57 lito ir MMA – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (2 punktas). Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2005 m. gruodžio 20 d. ir 2006 m. vasario 28 d. teikimus, savo 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2006 m. liepos 1 d. MVA – 3,65 lito ir MMA – 600 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis), bei MVA – 2,62 lito ir MMA – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams. Minėto Vyriausybės nutarimo 2 punktu buvo pakeistas Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas ir MVA darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis) buvo nustatytas 3,35 lito (vietoj 3,28 lito), taip pat buvo pakeistas Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 2 punktas ir MVA valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams buvo nustatytas 2,62 lito (vietoj 2,57) lito; Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 3 punkte nustatyta, kad šio Vyriausybės nutarimo 2 punktas įsigalioja nuo 2006 m. balandžio 1 d. 3. Pareiškėjai Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktų atitiktį Konstitucijai ginčija tuo aspektu, kad, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA, negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; antai Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2 punktais patvirtinti MMA buvo atitinkamai 430 litų (1.2 punktas) ir 600 litų (1.1 punktas), o MVA – atitinkamai 2,62 lito (1.2 punktas) ir 3,65 lito (1.1 punktas). Pareiškėjų teigimu, toks MVA ir MMA diferencijavimas yra grindžiamas Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“, kurios atitiktis Konstitucijai taip pat yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Pareiškėjų manymu, tokiu nevienodu asmenų, kuriems tvirtinami skirtingo dydžio MVA ir MMA, traktavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas. Minėtas konstitucinis principas, pareiškėjų nuomone, yra pažeidžiamas inter alia tuo aspektu, kad MVA ir MMA buvo didinami tik tam tikrai dirbančiųjų grupei, t. y. darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, o kitai – valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minėti minimaliojo darbo užmokesčio (toliau – ir MDU) dydžiai didinami nebuvo, nors valstybė savo teisės aktais, pasak pareiškėjų, buvo sukūrusi teisėtą lūkestį, kad ir jiems bus tolygiai didinami MVA ir MMA. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A Syso, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų A Bartkevičiaus, R. Mockaus, R. Večkio, Y Žagūnienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuotų asmenų atstovai savo poziciją grindžia šiais argumentais. 1. A. Syso teigimu, minimalioji mėnesinė alga – tai toks minimalusis darbo užmokestis, kurį darbdavys gali mokėti darbuotojui už atliekamą darbą. Socialiniai partneriai, žinodami finansinę ūkio šakos ar regiono specifiką, susitaria dėl tam tikro MDU, kuris turi būti nustatytas tam tikrai darbuotojų grupei, ūkio šakai ar regionui. Draudimas šitaip diferencijuoti MDU ribotų socialinių partnerių teisę į socialinį dialogą. Pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovo, valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį reglamentuoja atskiri įstatymai. Pagal juos mažiausia valstybės tarnautojui mokama minimali pareiginė alga yra 1010 litų, taigi gerokai didesnė už darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, minimalią mėnesinę algą. 2. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams darbo užmokestis nustatomas kitaip nei asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktūroje vienintelis nekintantis dydis turėtų būti pareiginė alga, priklausanti nuo atliekamų pareigų turinio ir valstybės tarnautojo pareigybės kategorijos. O visas kitas valstybės tarnautojo darbo užmokestis paprastai priklauso nuo daugelio kriterijų (profesionalumo, stažo ir kt.) ir yra kintantis dydis. Valstybės tarnautojų pareiginės algos dydžio apskaičiavimas buvo tiesiogiai susijęs su minimaliosios mėnesinės algos dydžiu. Vyriausybė, siekdama didinti tik mažiausiai apmokamų darbuotojų (t. y. dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių minimalią mėnesinę algą) darbo užmokestį, savo nutarimais nustatė skirtingą MMA asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, ir valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, valstybės tarnautojams, nes įstatymai skirtingai reguliuoja darbo užmokesčio dydžio nustatymą šių kategorijų asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, valstybės tarnautojams MMA nėra mokama; Vyriausybės nustatytoji MMA – 430 litų nėra jiems nustatytas atlyginimas. Jų atlyginimo dydį lemia pareiginės algos koeficientas: valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą pareiginės algos koeficientą – jį dauginant iš valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams, valstybės tarnautojams Vyriausybės nustatytos MMA dydžio. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų teigimu, nustatydama skirtingus MVA ir MMA darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, ir valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, valstybės tarnautojams, Vyriausybė atsižvelgia į valstybės finansines galimybes. IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos finansų ministro Z. Balčyčio, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. Kairelio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Teisės instituto direktoriaus A Čepo, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros vedėjo T Davulio rašytiniai paaiškinimai. V 1. Konstitucinio Teismo posėdžiuose pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo nariai S. Pečeliūnas ir R. Šukys iš esmės pakartojo pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kodėl, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, ginčijami teisės aktai (jų dalys) prieštarauja Konstitucijai. 2. Konstitucinio Teismo posėdžiuose suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo narys A. Sysas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kodėl, jo nuomone, ginčijama Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai bei kaip ir kodėl, jo nuomone, Lietuvoje įstatymais ir teisės aktais buvo įtvirtinta tokia darbo apmokėjimo sistema, kurios tam tikrų elementų atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Be to, suinteresuoto asmens – Seimo atstovas pripažino, kad Lietuvoje pasirinkta darbo apmokėjimo sistema yra nekokybiška, pažeidžia pagrindinius teisingumo principus, nes tokį patį ar net ne tokį sudėtingą ir atsakingą darbą dirbantys valstybės tarnautojai vienose valstybės institucijose gauna didesnį darbo užmokestį negu kitose. Seimo nario A. Syso nuomone, tų nuostatų, kuriomis kuriant įstatymus buvo grindžiama darbo apmokėjimo sistema, nepavyko įgyvendinti. Nors darbo užmokestis yra didinamas, tai daroma nesistemingai; antai valstybės institucijos, stengdamosi išlaikyti darbuotojus, kad šie neišeitų dirbti kitur (inter alia į pelno siekiančias įmones), didina jiems pareigybių kategorijas, klases ir pan.; tačiau iš esmės valstybės institucijos šioje srityje lenktyniauja tarp savęs; teisinis reguliavimas yra koreguojamas, pamiršus pačias idėjas, kuriomis vadovaujantis tas teisinis reguliavimas buvo nustatytas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo teigimu, minimaliosios mėnesinės algos, kaip tam tikro bazinio dydžio, pagal kurį yra nustatomas (apskaičiuojamas) valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis, pasirinkimas yra ydingas; tai buvo aišku dar tada, kai atitinkami įstatymai buvo rengiami, o problemos, kurias toks pasirinkimas sukels, buvo numatomos; šiandien jos akivaizdžios. Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis turėtų būti susietas ne su MMA, o su kokiu nors kitu dydžiu; būtent toks šių asmenų darbo užmokesčio susiejimas su MMA, kuris reiškia, kad sąvoka „minimalioji mėnesinė alga“ vartojama skirtingomis prasmėmis, sukelia painiavą ir skatina nepagrįstus darbuotojų lūkesčius, kad jų darbo užmokestis bus didinamas, nors tam nėra galimybių. 3. Konstitucinio Teismo posėdžiuose suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai A. Bartkevičius, R. Mockus, R. Večkys, V. Žagūnienė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Be to, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai iš esmės palaikė suinteresuoto asmens – Seimo atstovo kritišką požiūrį į darbo apmokėjimo sistemos funkcionavimą; buvo inter alia išsakyta nuomonė, kad darbo užmokestis įvairiose valstybės institucijose dirbantiems valstybės tarnautojams didinamas be aiškios sistemos, jį neretai lemia „lobizmas“ ir atitinkamos valstybės institucijos biudžeto galimybės. 4. Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 14 d. posėdyje kalbėjo specialistai: Darbo ir socialinių tyrimų instituto Gyvenimo lygio probleminės grupės vyresnioji mokslo darbuotoja I. Blažienė, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Ekonomikos katedros vedėjas A. Dobravolskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas G. Kadziauskas. Visi Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 14 d. posėdyje kalbėję specialistai teigė, kad minimalioji mėnesinė alga, Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, negali būti tapatinama su MMA, taikoma valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams, nes šių asmenų atveju MMA yra tik vienas iš jiems mokamo darbo užmokesčio apskaičiavimo elementų. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjų prašymuose ginčijama Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktuose, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktuose, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktuose, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai. 2. Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą. Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“. 3. Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarime Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2003 m. liepos 10 d. teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Patvirtinti nuo 2003 m. rugsėjo 1 dienos: 1. minimalųjį valandinį atlygį – 2,67 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 450 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus asmenis, nurodytus 2.1 ir 2.2 punktuose; 2. minimalųjį valandinį atlygį – 2,55 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų: 2.1. žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojams, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per praėjusius kalendorinius metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų pajamų, ūkininkų samdomiems darbuotojams, taip pat ūkininkams, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga; 2.2. valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams.“ 4. Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarime Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2004 m. kovo 2 d. teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Patvirtinti nuo 2004 m. gegužės 1 dienos: 1. Minimalųjį valandinį atlygį – 2,95 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 500 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus asmenis, nurodytus 2 punkte. 2. Minimalųjį valandinį atlygį – 2,55 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams.“ 5. Pažymėtina, kad, priėmus Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimą Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir jam įsigaliojus, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nebuvo panaikintas; jis formaliai tebegalioja ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu. 6. Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarime Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2005 m. sausio 25 d. teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Patvirtinti nuo 2005 m. liepos 1 dienos: 1. Minimalųjį valandinį atlygį – 3,28 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 550 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus asmenis, nurodytus šio nutarimo 2 punkte. 2. Minimalųjį valandinį atlygį – 2,57 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams.“ 7. Pažymėtina, kad, priėmus Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimą Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir jam įsigaliojus, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nebuvo panaikintas; jis formaliai tebegalioja ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu. 8. Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarime Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2005 m. gruodžio 20 d. ir 2006 m. vasario 28 d. teikimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti nuo 2006 m. liepos 1 dienos: 1.1. Minimalųjį valandinį atlygį – 3,65 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 600 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus asmenis, nurodytus šio nutarimo 1.2 punkte. 1.2. Minimalųjį valandinį atlygį – 2,62 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams. 2. Pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimą Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2005, Nr. 45-1444) ir įrašyti 1 punkte vietoj skaičiaus „3,28“ skaičių „3,35“ ir 2 punkte vietoj skaičiaus „2,57“ skaičių „2,62“. 3. Šio nutarimo 2 punktas įsigalioja nuo 2006 m. balandžio 1 d.“ 9. Taigi Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai 2006 m. balandžio 1 d. – 2006 m. birželio 30 d. turėjo būti taikomi tokie, kokie jie išdėstyti Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ redakcija. Konstatuotina, kad prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 2 punktas, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija). Pažymėtina ir tai, kad, pradėjus taikyti Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktą, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija) nebuvo panaikinti; jie formaliai tebegalioja ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu. 10. Vyriausybė 2006 m. gruodžio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 1301 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ pakeitimo“, kuriame nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2006 m. gruodžio 5 d. teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimą Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2006, Nr. 35-1251) ir išdėstyti 1 punktą taip: „1. Patvirtinti nuo 2007 m. sausio 1 d. minimalųjį valandinį atlygį – 3,66 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 600 litų.“ 11. Iš pareiškėjų prašymų argumentų matyti, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui:

1. a)neprieštarauja: – Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“; – Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; – Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; – Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA;
2. b)neprieštaravo: – Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; – Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d.) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA II 1. Pareiškėjai – Seimo narių grupė, Klaipėdos apygardos administracinis teismas, Panevėžio apygardos administracinis teismas, Vilniaus apygardos administracinis teismas – šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija teisės aktų (jų dalių), pagal kuriuos valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams yra apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, atitiktį Konstitucijai. 2. Ginčijamų Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų (2005 m. balandžio 4 d., 2006 m. kovo 27 d. redakcijos), Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punkto (2006 m. kovo 27 d. redakcija) (visų – atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai pareiškėjai ginčija tuo aspektu, kad, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; antai Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2 punktais patvirtinti MMA buvo atitinkamai 430 litų (1.2 punktas) ir 600 litų (1.1 punktas), o MVA – atitinkamai 2,62 lito (1.2 punktas) ir 3,65 lito (1.1 punktas). Pareiškėjų teigimu, toks MVA ir MMA diferencijavimas yra grindžiamas Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“, kurios atitiktis Konstitucijai taip pat yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Pareiškėjų manymu, tokiu nevienodu asmenų, kuriems tvirtinami skirtingo dydžio MVA ir MMA, traktavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas. Minėtas konstitucinis principas, pareiškėjų nuomone, yra pažeidžiamas inter alia tuo aspektu, kad MVA ir MMA buvo didinami tik tam tikrai dirbančiųjų grupei, t. y. darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, o kitai grupei – valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minėti minimaliojo darbo užmokesčio dydžiai nebuvo didinami, nors valstybė savo teisės aktais, pasak pareiškėjų, buvo sukūrusi teisėtą lūkestį, kad ir jiems bus tolygiai didinami MVA ir MMA. 3. Sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad minimalusis valandinis atlygis ir minimalioji mėnesinė alga, kaip teisės institutai (kartu ir minimalusis darbo užmokestis, kaip teisės institutas), nėra būdingi vien Lietuvos teisei. Šie teisės institutai (nebūtinai tais pačiais pavadinimais) yra įtvirtinti įvairių valstybių teisės sistemose, inter alia Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių teisėje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose. Pabrėžtina, jog, kad ir kaip teisės aktuose būtų vadinami minimalusis valandinis atlygis ir minimalioji mėnesinė alga, šių teisės institutų paskirtis per definitionem yra nustatyti ir teisės aktuose įtvirtinti tokį dirbančio asmens minimalųjį darbo užmokestį (atitinkamai per valandą ar per mėnesį), kuris, mokamas periodiškai, leistų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius. 4. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos socialinės chartijos (pataisytos) (toliau – Chartija) (Lietuvai įsigaliojusios (su išlygomis) 2001 m. rugpjūčio 1 d.) I dalyje yra inter alia įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus privalo turėti galimybę savo laisvai pasirinktu darbu užsidirbti pragyvenimą (1 punktas); kad visi darbuotojai turi teisę į teisingą atlyginimą, garantuojantį normalų jų pačių ir jų šeimų gyvenimo lygį (4 punktas). Šios chartijos II dalies 4 straipsnio „Teisė į teisingą atlyginimą“ 1 dalyje yra įtvirtinti inter alia šie valstybių – Chartijos šalių įsipareigojimai: pripažinti darbuotojų teisę į tokį atlyginimą, kuris garantuotų jiems ir jų šeimoms normalų gyvenimo lygį (1 punktas); pripažinti darbuotojų teisę į padidintą darbo užmokestį už viršvalandžius, atsižvelgiant į išimtis kai kuriais ypatingais atvejais (2 punktas), o 2 dalyje nustatyta, kad įgyvendinti šias (kaip ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas) darbuotojų teises siekiama įtvirtinant jas laisvai sudaromomis kolektyvinėmis sutartimis, įstatymo nustatytu darbo užmokesčio reguliavimo mechanizmu arba kitomis priemonėmis, atitinkančiomis vidaus sąlygas. 5. Paminėtina ir tai, kad pagal Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) 1970 m. birželio 22 d. konvenciją Nr. 131 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalis“ (Lietuvai įsigaliojusią 1995 m. rugsėjo 26 d.) nustatant minimaliojo darbo užmokesčio dydį turi būti atsižvelgiama į „darbuotojų ir jų šeimų poreikius, atsižvelgiant į bendrą darbo apmokėjimo lygį šalyje, pragyvenimo išlaidas, socialinės apsaugos išmokas, kitų socialinių grupių pragyvenimo lygį“, taip pat į „ekonominius veiksnius, įskaitant ekonominę plėtrą, darbo našumą ir ketinimus siekti bei išlaikyti aukštą užimtumo lygį“ (3 straipsnis). Su šia konvencija susijusioje TDO 1970 m. birželio 22 d. rekomendacijoje Nr. 135 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalis“, kurioje aiškinamos minėtos TDO konvencijos nuostatos, yra numatyta tiek galimybė nustatyti visiems vienodą minimalųjį darbo užmokestį, tiek galimybė minimalųjį darbo užmokestį diferencijuoti skirtingoms darbuotojų grupėms arba pagal skirtingus regionus, atsižvelgiant į pragyvenimo kaštų skirtumus šiuose regionuose (5 straipsnis). 6. Minėtuose tarptautiniuose teisės aktuose yra įtvirtinti principai, kuriais valstybės įsipareigoja vadovautis, nustatydamos minimalųjį darbo užmokestį – minimalųjį valandinį atlygį ir (arba) minimaliąją mėnesinę algą samdomiems darbuotojams, kurie gali derėtis dėl darbo užmokesčio dydžio su darbdaviais (ir sudaryti su jais atitinkamas sutartis). Taigi MVA ir MMA (ir MDU apskritai) yra teisinė garantija, kad samdomam darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytus MVA ir MMA. 7. Kita vertus, MVA ir MMA (ir MDU apskritai) yra ne tik minėta teisinė garantija, bet gali būti ir socialinės inžinerijos priemonė. Šiame kontekste turėtina omeny tai, kad, kaip minėta, tarptautiniuose teisės aktuose yra numatyta galimybė minimalųjį darbo užmokestį diferencijuoti skirtingoms darbuotojų grupėms arba pagal skirtingus regionus, atsižvelgiant į pragyvenimo kaštų skirtumus šiuose regionuose. Taigi valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją priimdamos sprendimus dėl valstybės ekonominės, socialinės ar kitos politikos formavimo bei vykdymo ir siekdamos teisėtų bei visuotinai reikšmingų tikslų, gali atitinkamus santykius reguliuoti bei teisę taikyti ir taip, kad tam tikroms asmenų grupėms arba pagal tam tikrus regionus nustatyti MVA ir (arba) MMA būtų mažesni arba didesni už tuos, kurie nustatyti visoms kitoms asmenų grupėms ir (arba) pagal visus kitus regionus. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ES valstybėse narėse, kaip ir kitose Europos valstybėse, yra laikomasi principinės nuostatos, jog nustatomi MVA ir (arba) MMA (ir apskritai MDU) gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įvairius veiksnius – jie nebūtinai turi būti vienodi visiems. 8. Pasaulyje, neišskiriant nė ES valstybių narių, nėra vienos visuotinai priimtos darbo apmokėjimo sistemos. Įvairiose valstybėse, kurių konstitucijose yra įtvirtinti atitinkami valstybės socialiniai įpareigojimai, yra pasirinktos įvairios darbo apmokėjimo sistemos, inter alia tokios, kai MVA ir MMA yra nustatomi, atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį (VDU) toje šalyje. Laikomasi nuostatos, kad valstybė ne tik gali pasirinkti darbo apmokėjimo sistemą, bet ir kad toje pačioje valstybėje gali būti nustatytos įvairios darbo apmokėjimo sistemos įvairioms darbuotojų grupėms. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad pripažįstama, jog darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar atitinkami darbuotojai dirba pagal samdos (darbo) sutartis, ar yra valstybės tarnautojai; pripažįstama ir tai, kad darbuotojams, dirbantiems pagal samdos (darbo) sutartis, ir valstybės tarnautojams gali būti nustatyti skirtingi MDU (MVA, MMA) dydžiai. 9. Šiame kontekste pažymėtina, kad konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties (toliau – Sutartis) 39 straipsnyje (ex 48 straipsnyje), kuriame apibrėžiama darbuotojų judėjimo laisvė, yra inter alia įtvirtinta, jog ši laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kuri valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės (2 dalis), bei tai, kad ši laisvė suteikia teisę (galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais) priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti, šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje, apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus, kitus teisės aktus ir administracines nuostatas, pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui laikantis Europos Komisijos reglamentuose nustatytų sąlygų (3 dalis). Kartu pabrėžtina, kad pagal minėto straipsnio 4 dalį šio straipsnio nuostatos valstybės tarnautojams netaikomos. Taigi Sutartyje yra įtvirtinta principinė nuostata, kad esama esminio skirtumo tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir asmenų, kurie dirba valstybės tarnyboje – yra ES valstybių narių valstybės tarnautojai. Tokios principinės nuostatos laikomasi ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1974 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Giovanni Maria Sotgiu prieš Deutsche Bundespost (arrźt de la Cour du 12 février 1974, Giovanni Maria Sotgiu / Deutsche Bundespost, affaire 152/73, Rec. p. 153; Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1986 m. birželio 3 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Prancūzijos Respubliką (arrêt de la Cour du 3 juin 1986, Commission des Communautés européennes / République française, affaire 307/84, Rec. p. 1725); Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1986 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Deborah Lawrie-Blum prieš Land Baden-Württemberg (arrêt de la Cour du 3 juillet 1986, Deborah Lawrie-Blum / Land Baden-Württemberg, affaire 66/85, Rec. p. 2121); Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2001 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką (arrêt de la Cour (cinquième chambre) du 31 mai 2001, Commission des Communautés européennes / République italienne, affaire C-283/99, Rec. p. I-4363)). III 1. Sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, koks minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos, kaip teisės institutų (kartu ir minimaliojo darbo užmokesčio, kaip teisės instituto), ir atitinkamų sąvokų turinys bei kokia jų paskirtis yra įtvirtinti ginčijamuose teisės aktuose, taip pat artimus santykius reguliuojančiuose kituose teisės aktuose, taip pat ar kito teisės aktuose įtvirtinta MVA ir MMA paskirtis, o jeigu taip, tai kaip. 2. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pradėjus kurti autentišką Lietuvos nacionalinę teisės sistemą, nuo pat šios sistemos kūrimo pradžios valstybės tarnybos (sinonimiškai vadinamos ir viešąja tarnyba) santykių teisinis reguliavimas buvo ir yra grindžiamas principine nuostata, kad valstybės tarnybos santykiai savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių (nors tarp šių santykių yra ir tam tikrų panašumų). Ši principinė nuostata yra iš esmės analogiška šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartai ES teisėje įtvirtintai principinei nuostatai, kad esama esminio skirtumo tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir asmenų, kurie dirba valstybės tarnyboje (yra ES valstybių narių valstybės tarnautojai). 3. Konstitucinis Teismas savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad teisės, politikos mokslų ar viešojo administravimo mokslinėje literatūroje nėra vienos, visų vienodai pripažintos valstybės tarnybos sampratos, taip pat kad ši samprata skiriasi ir įvairiose valstybėse; be to, įvairiais valstybinės teisinės raidos laikotarpiais ji buvo nevienoda net toje pačioje valstybėje. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad Lietuvoje vykdytos valstybės tarnybos ir viešojo administravimo reformos atspindi valstybės tarnybos sampratos dinamiką, taip pat tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį. Valstybės tarnybos sampratos, kuria buvo vadovaujamasi teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius ir kuri vėliau buvo įtvirtinta Tautos 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje Konstitucijoje, esminis bruožas yra tas, kad valstybės tarnyba suvokiama kaip tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, t. y. kaip santykių tarp valstybės ir asmenų, kuriems yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas užtikrinant viešojo administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą, kad būtų garantuotas visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešasis interesas, sistema. Valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas, taip pat savivaldybių institucijas (be to, savo funkcijas valstybė gali tam tikra apimtimi vykdyti ir per kitas institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymų apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas). Viešasis administravimas vykdomas ir (arba) viešosios paslaugos yra teikiamos per tose institucijose dirbančius žmones, priimančius atitinkamus sprendimus. Asmenys, dirbantys institucijose, per kurias vykdomos valstybės funkcijos (išskyrus valstybės pareigūnus, vykdančius funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, taip pat savivaldybių tarybų narius), sudaro valstybės tarnautojų korpusą – valstybės tarnyba yra šių asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu: vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas sprendimus priima profesionalūs valstybės tarnautojai (arba jie dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.); valstybės tarnybos, kaip profesinės veiklos, samprata suponuoja ir jos kvalifikuotumo reikalavimą. Minėta valstybės tarnybos paskirtis (būtent garantuoti viešąjį interesą) lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tokia valstybės tarnybos samprata, be kita ko, suponuoja, kad valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto. Kita vertus, ši valstybės tarnybos samprata savaime nesudaro prielaidų visus asmenis, kurie dirba valstybės ar savivaldybių institucijose ar kurių veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, kaip valstybės tarnautojus teisės aktuose traktuoti vien tuo pagrindu, kad jie dirba minėtose institucijose arba kad jų veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto: valstybės tarnautojais laikytini tie valstybės ar savivaldybių institucijose dirbantys asmenys, kurie (garantuojant viešąjį interesą) priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). Valstybės tarnyba taip pat nelaikytina tokia veikla, kai asmenys, nors ir dalyvauja vykdant valstybės (ar savivaldybių) funkcijas, tai daro nedirbdami valstybės ar savivaldybių institucijose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Ypač pabrėžtina, kad aptariamojoje valstybės tarnybos sampratoje valstybės tarnybos teisiniai santykiai yra traktuojami kaip teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri valstybės tarnautojo atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; kita vertus, valstybės tarnybos teisiniai santykiai, nepaisant tam tikrų panašumų, nėra tapatūs samdos (darbo) santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar tie santykiai susiklosto valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose). 4. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, valstybės tarnybos sistema negalėjo būti sukurta iškart. Šis procesas vyko lygiagrečiai su visos teisinės sistemos reforma; valstybės tarnybos sistemos kūrimas ir priimtų legislatyvinių sprendimų koregavimas (tobulinimas) iš esmės buvo viena iš Lietuvos nacionalinės teisės sistemos kūrimo ir tobulinimo proceso sudedamųjų dalių. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad kurti valstybės tarnybos sistemą, kurios neatskiriama dalis yra valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema, buvo pradėta dar iki Konstitucijos priėmimo ir įsigaliojimo. Todėl nėra atsitiktinis dalykas tai, kad vos tik pradėjus kurti valstybės tarnybos sistemą ir leisti atitinkamiems santykiams reguliuoti skirtus teisės aktus, ypač pirmuosius kelerius metus po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo (juolab iki Konstitucijos priėmimo ir įsigaliojimo), teisės aktuose buvo vartojamos nesuderintos formuluotės, tie patys teisės institutai buvo įvardijami skirtingomis sąvokomis (terminais), kai kada ta pačia sąvoka (terminu) buvo įvardijami skirtingi teisės institutai. Antai aptariamojo laikotarpio pradžioje kai kuriuose teisės aktuose buvo vartojama sąvoka „tarnautojas“ (kartais iš esmės atspindinti aptartąją valstybės tarnybos sampratą, o kartais turinti platesnę prasmę ir siejama ne vien su profesine veikla garantuojant viešąjį interesą), o kai kuriuose – sąvoka „valstybės tarnautojas“, tačiau įstatymuose sąvoka „valstybės tarnautojas“ nebuvo apibrėžta. Lygiagrečiai buvo vartojamos sąvokos „specialistas“, „vadovas“, „padalinio vadovas“ ir kt., taip pat įvairios tų sąvokų kombinacijos. Vėliau teisės aktuose buvo pradėta vartoti ir sąvoka „valdininkas“; dar vėliau sąvokos „valdininkas“ buvo atsisakyta; įstatymuose apibrėžus, kokie asmenys yra valstybės tarnautojai, ši asmenų kategorija iš pradžių buvo traktuojama labai plačiai, o vėliau gerokai susiaurinta. Paminėtina ir tai, kad gana ilgai, ypač pirmuosius kelerius metus po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo (juolab iki Konstitucijos priėmimo ir įsigaliojimo) kai kurie su valstybės tarnyba susiję santykiai buvo reguliuojami Vyriausybės nutarimais (taip pat kitais poįstatyminiais aktais), nors a priori tvirtinti, kad tam įstatymuose visada buvo reikiamas pagrindas, negalima, nes atitinkamų eksplicitinių nuostatų įstatymuose dažnai nebūdavo. Valstybės tarnybos santykių teisinis reguliavimas (ypač nustatytas poįstatyminiuose teisės aktuose) gana ilgai buvo gana fragmentiškas: atitinkami teisės aktai (jų nuostatos) buvo skirti reguliuoti tik tam tikrų (dažnai konkrečiai nurodytų) valstybės institucijų (jas aptarnaujančių padalinių) darbuotojų darbo apmokėjimo santykiams; teisės aktais nustačius tam tikrą teisinį reguliavimą, skirtą tam tikroms valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami tuose teisės aktuose) grupėms, analogiški santykiai {inter alia susiję su darbo apmokėjimu), kurių subjektai buvo kitoms valstybės tarnautojų (kurie taip pat nebūtinai buvo taip vadinami) grupėms priskirti asmenys, būdavo nereguliuojami arba reguliuojami kitaip. Be to, valstybės tarnybos santykių teisinis reguliavimas buvo itin dažnai keičiamas. 5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad beveik visa tai pasakytina ir apie valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose) darbo apmokėjimo santykius, inter alia santykius, susijusius su valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydžio nustatymu. 6. Dėl valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose) darbo apmokėjimo santykiams (ir valstybės tarnybos santykiams apskritai) reguliuoti skirtų teisės aktų gausos, itin dažnos kaitos ir teisinio reguliavimo intensyvumo šiame Konstitucinio Teismo nutarime nėra būtina atskirai atskleisti (juolab cituoti) visą atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, inter alia įvairių nuostatų daugkartinius pakeitimus ir pakeitimų pakeitimus. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad minėti poįstatyminiai teisės aktai (taip pat kiti, su jais susiję ir čia neanalizuojami, teisės aktai) buvo išleisti dar iki 1992 m. lapkričio 2 d., kai įsigaliojo Tautos 1992 m. spalio 25 d. referendume priimta Konstitucija, į tai, kad patys tie teisės aktai nėra ginčijami šioje konstitucinės justicijos byloje, taip pat į tai, kad dauguma iš jų jau nėra taikomi, juose nustatytas teisinis reguliavimas šiame Konstitucinio Teismo nutarime bus analizuojamas tiek, kiek tokios analizės reikia, kad būtų atskleisti tas minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos turinys bei ta MVA ir MMA paskirtis, kurie tam tikru metu buvo įtvirtinti darbo apmokėjimo santykius reguliuojančiuose teisės aktuose, taip pat MVA ir MMA paskirties kitimas (jo tendencijos) bei ypatumai, idant būtų galima pagal pareiškėjų – Seimo narių grupės, Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo – prašymus ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijami teisės aktai (jų dalys), pagal kuriuos valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams yra apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis. 7. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad valstybės tarnybos samprata, kuria buvo vadovaujamasi teisės aktais reguliuojant valstybės tarnybos santykius ir kuri vėliau buvo įtvirtinta Tautos 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje Konstitucijoje, apima principinę nuostatą, kad valstybės tarnybos santykiai, nepaisant tam tikrų panašumų, savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių. Taigi ir darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas, inter alia minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas, gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar yra reguliuojami samdomų (pagal darbo sutartis dirbančių) darbuotojų ir darbdavių santykiai (net jeigu tų samdomų darbuotojų darbdavys yra valstybė), ar valstybės tarnybos santykiai. Pabrėžtina, kad valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas nuo pat valstybės tarnybos sistemos kūrimo pradžios (ir vėliau, kai atitinkamus legislatyvinius sprendimus prireikdavo koreguoti) buvo kreipiamas būtent šia linkme: buvo vadovaujamasi nuostata, kad valstybės tarnybos, kaip profesinės veiklos, specifika lemia ne tik galimybę, bet kartais ir būtinybę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius teisiškai reguliuoti kitaip nei kitų asmenų (inter alia kitų iš valstybės (savivaldybių) biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojų) darbo apmokėjimo santykius. Be to, buvo nustatomas diferencijuotas atskirų valstybės tarnautojų grupių darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas. Taip pat pabrėžtina, kad minėta valstybės orientacija į diferencijuotą darbo apmokėjimo santykių teisinį reguliavimą savaime nesuponuoja jokių diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų. 8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėta galimybė valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius teisiškai reguliuoti kitaip nei kitų asmenų darbo apmokėjimo santykius yra mutatis mutandis taikytina ir valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų (iš kurių anaiptol ne visi teisės aktuose yra traktuojami kaip valstybės tarnautojai) bei karių darbo apmokėjimo santykių teisiniam reguliavimui. 9. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę tam tikrą laiką galiojo Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodeksas (1972 m. birželio 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; toliau – DĮK), reguliavęs inter alia darbo apmokėjimo santykius. Jame buvo vartojama sąvoka „tarnautojas“, tačiau buvimas tarnautoju buvo siejamas ne vien su valstybės tarnyba, bet ir su darbu būtent valstybės institucijose ar kitose iš biudžeto finansuojamose institucijose: tarnautojais buvo laikomi įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovai ir specialistai, užimantys administracines–ūkines pareigas ir nepriskiriami inžinerijos bei technikos darbuotojams (finansų, apskaitos, buhalterijos darbuotojai, teisininkai), taip pat techniniai vykdytojai; taigi sąvoka „tarnautojai“ apėmė ir funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią (įstatymų leidybos, vykdomąją, teisminę) vykdančius pareigūnus. Sąvoka „valstybės tarnautojas“ DĮK nebuvo įtvirtinta. Pagal DĮK 90 straipsnį (1972 m. birželio 1 d. redakcija) mėnesinis darbininko ar tarnautojo darbo užmokestis negalėjo būti mažesnis už „valstybės nustatytą minimumą“. DĮK nebuvo nuostatų, leidžiančių nustatyti nevienodą MDU kurioms nors darbuotojų grupėms (inter alia tarnautojams). Pagal DĮK 93 straipsnio (1988 m. kovo 30 d. redakcija) 1 dalį (1972 m. birželio 1 d. redakcija) tarnautojų darbas turėjo būti apmokamas, remiantis centralizuotai tvirtinamomis pareiginių algų schemomis. Nesant reikiamo Lietuvos valstybės institucijų nustatyto teisinio reguliavimo, tam tikrą laiką buvo vadovaujamasi sovietų valdžios institucijų patvirtintomis pareiginių algų schemomis, kuriose tarnautojams buvo nustatytos arba fiksuoto dydžio algos, arba minimali ir maksimali alga kiekvienoms pareigoms; antrasis būdas buvo labiau paplitęs. Pagal iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo priimtus ir Lietuvoje tam tikrą laiką dar taikytus sovietų valdžios teisės aktus darbininkų ir tarnautojų atlyginimas per darbo mėnesį negalėjo būti mažesnis kaip 70 rublių. 10. Pirmaisiais mėnesiais po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo buvo išleista (kai kada įgyvendinant eksplicitines įstatymų nuostatas) daug poįstatyminių teisės aktų – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimų, Vyriausybės nutarimų, kuriais buvo steigiamos įvairios valstybės institucijos (taip pat valstybės institucijas aptarnaujantys padaliniai), inter alia nustatomi tų institucijų struktūra bei etatai, o kai kada tais, taip pat kitais poįstatyminiais teisės aktais buvo nustatomi ir tų naujai įsteigtų bei kitų (konkrečiai nurodytų) institucijų darbuotojų {inter alia vadovų) tarnybiniai atlyginimai (kai kada fiksuoto dydžio algos, bet dažniau minimalios ir maksimalios mėnesinės algos), tarnybinių atlyginimų priedai, kitos darbo apmokėjimo sąlygos. Buvo priimami ir poįstatyminiai teisės aktai, reguliuojantys tam tikrų įmonių darbuotojų (inter alia vadovų) darbo apmokėjimo santykius. Tuose poįstatyminiuose teisės aktuose sąvoka „valstybės tarnautojas“ (kaip ir DĮK) nebuvo vartojama; tik kai kuriuose iš jų buvo vartojama sąvoka „tarnautojas“ – tarnautojai buvo suprantami kaip asmenys, dirbantys atitinkamoje iš biudžeto finansuojamoje įstaigoje, tačiau greta buvo vartojamos ir sąvokos „vadovaujantis darbuotojas“ ir „specialistas“. Tuose poįstatyminiuose teisės aktuose valstybės tarnautojams (kad ir kaip jie būtų juose vadinami), institucijų (ar jas aptarnaujančių padalinių) vadovams, valstybės pareigūnams, kitiems iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams buvo nustatytos (kartais laikinai) arba fiksuoto dydžio algos, arba (dažniau) minimali ir maksimali alga kiekvienoms pareigoms; taip pat buvo įtvirtinta galimybė mokėti jiems priemokas bei priedus, atsižvelgiant į darbo stažą, laipsnį, kvalifikaciją, kitus teisės aktuose nurodytus kriterijus. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad jau tuo metu išleistuose poįstatyminiuose teisės aktuose tarnautojų (kaip antai valstybinio draudimo įstaigų darbuotojų, Lietuvos Respublikos teritorinių prokuratūrų vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų) pareiginiai atlyginimai buvo diferencijuojami pagal regionus. 11. Nuo tokio fragmentiško atskirais poįstatyminiais teisės aktais nustatyto iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, pareigūnų) darbo apmokėjimo santykių teisinio reguliavimo buvo pamažu pereinama prie sistemingesnio. Šiame kontekste paminėtinas Vyriausybės 1990 m. rugsėjo 12 d. nutarimas Nr. 283 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tobulinimo“, kuriuo buvo patvirtinti biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, pareigūnų) tarnybiniai atlyginimai (minimalios ir maksimalios algos) (1 priedėlis), taip pat biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbininkų tarifiniai atlygiai (2 priedėlis). Pagal šio Vyriausybės nutarimo 8 punktą įstaigų ir organizacijų vadovai galėjo nustatyti priemokas „tarnautojams, specialistams ir darbininkams“ (esant nurodytiems pagrindams), o 2 punkte buvo numatyta galimybė ministerijoms ir valstybinėms tarnyboms pavaldžiose ar jų reguliavimo sferoje esančiose įstaigose ir organizacijose taikyti diferencijuotas (pagal įstaigų ir organizacijų darbo pobūdį, dydį, darbuotojų stažą, išsimokslinimą bei kvalifikaciją) tarnybinių atlyginimų schemas. Šis Vyriausybės nutarimas nereglamentavo „valstybinės valdžios ir valdymo organų, kreditavimo ir valstybinio draudimo, prokuratūros, teismo ir notariato, mokslo ir mokslinio tyrimo, prekybos ir viešojo maitinimo bei materialinio–techninio aprūpinimo įstaigų ir organizacijų, taip pat aukštųjų mokyklų ir joms prilygintų pagal darbo apmokėjimą įstaigų vadovaujančiųjų darbuotojų, profesorių ir dėstytojų“ darbo užmokesčio (1 punktas). 12. Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugsėjo 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymą, kuris įsigaliojo 1990 m. spalio 4 d. Šio įstatymo preambulėje buvo nurodyta jo paskirtis: „Šis įstatymas nustato gyventojų pajamų rėmimo principus atsižvelgiant į minimalų gyvenimo lygį ir kainų dinamiką. <...>„ Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 1 straipsnio (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija, taip pat 1994 m. lapkričio 3 d. ir 2003 m. liepos 1 d. redakcijos) trečiojoje pastraipoje buvo (ir yra) apibrėžta sąvoka „minimalus gyvenimo lygis“: „minimalus gyvenimo lygis (MGL) – tai šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius“. Šio įstatymo II skyriuje „Minimalus gyvenimo lygis ir pajamų indeksavimas“ inter alia nustatyta, kad minimalų gyvenimo lygį tvirtina Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba Vyriausybės teikimu ne rečiau kaip kas penkeri metai (2 straipsnio 1 dalis); kad indeksavimo pagrindas – suvestinis vartojimo kainų indeksas, kurį skaičiuoja ir ne rečiau kaip kas ketvirtį skelbia Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (3 straipsnis); kad minimalus gyvenimo lygis indeksuojamas paprastai tuo pačiu dažnumu, kuriuo Statistikos departamentas skaičiuoja ir skelbia vartojimo kainų indeksą, bet ne rečiau kaip kartą per metus, ir kad minimalų gyvenimo lygį indeksuoja Socialinės apsaugos ministerija (4 straipsnis). Pažymėtina, kad Įstatymo II skyriaus straipsniai (jų dalys) nebuvo keičiami. Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 1 straipsnio (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija, taip pat 1994 m. lapkričio 3 d. ir 2003 m. liepos 1 d. redakcijos) pirmojoje pastraipoje sąvoka „darbo apmokėjimas“ (naudojamas pajamų indeksavimui) buvo (ir yra) apibrėžta kaip „laikinis, vienetinis darbo užmokestis ir pareiginės algos“, o 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „minimalų darbo apmokėjimą ir minimalias pensijas nustato atskiri įstatymai“. Pagal šio įstatymo 5 straipsnį minimalus darbo apmokėjimas indeksuojamas kaip ir minimalus gyvenimo lygis, o „darbo užmokestis visose pelno siekiančiose įmonėse indeksuojamas, jeigu tai numatyta darbo arba kolektyvinėse (samdos) sutartyse“. 13. Taigi tuo metu pagal DĮK ir Gyventojų pajamų garantijų įstatymą mėnesinis iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, pareigūnų) darbo užmokestis negalėjo būti mažesnis už „valstybės nustatytą minimumą“, kuris turėjo būti nustatytas atskirais įstatymais. Tačiau iš tikrųjų tų darbuotojų darbo užmokestis buvo nustatytas įvairiais poįstatyminiais teisės aktais, pagal kuriuos tas darbo užmokestis buvo fiksuoto dydžio arba turėjo neperžengti nustatytų minimalios ir maksimalios mėnesinės algos ribų (be to, buvo įtvirtinta galimybė mokėti tiems darbuotojams priemokas bei priedus (atsižvelgiant į teisės aktuose nurodytus kriterijus)). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad nei tos fiksuotos mėnesinės algos, nei minimalios mėnesinės algos ribos nebuvo tiesiogiai susietos su tuo metu taikyta (dar iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo nustatyta) minimalaus 70 rublių darbo užmokesčio garantija darbininkams ir tarnautojams, tačiau nebuvo ir mažesnės už šį dydį. 14. Įsigaliojus Gyventojų pajamų garantijų įstatymui ir toliau buvo leidžiami teisės aktai, skirti tik tam tikrų valstybės institucijų darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, pareigūnų) darbo apmokėjimo santykiams reguliuoti; tas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas kartais buvo nustatomas įstatymais (kaip antai krašto apsaugos sistemos karininkams ir liktiniams, policijos pareigūnams, savanorių tarnybos, štabo, miestų ir rajonų etatiniams darbuotojams), kitais atvejais – poįstatyminiais teisės aktais (kaip antai Lietuvos Respublikos teismų teisėjams, valstybiniams notarams, kalėjimo, tardymo izoliatorių ir auklėjimo darbų kolonijų priežiūros kontrolieriams). Buvo nustatoma minimali ir maksimali alga kiekvienoms pareigoms, rečiau – fiksuoto dydžio algos; taip pat buvo įtvirtinta galimybė mokėti atitinkamiems darbuotojams priemokas bei priedus (atsižvelgiant į teisės aktuose nurodytus kriterijus). Nei minėtos fiksuotos mėnesinės algos, nei minimalios mėnesinės algos ribos nebuvo mažesnės už minimalaus 70 rublių darbo užmokesčio garantiją darbininkams ir tarnautojams, tačiau nebuvo su ja tiesiogiai susietos. Be to, teisėjų ir valstybinių notarų atlyginimai taip pat buvo diferencijuojami pagal regionus. 15. Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1991 m. vasario 1 d. Šio įstatymo preambulėje buvo nustatyta, kad jis reguliuoja darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formų, darbo apmokėjimą. Darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje buvo inter alia nustatyta, kad darbo apmokėjimo sąlygas, profesijų ir pareigų tarifinius–kvalifikacinius reikalavimus, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarką nustato įmonių, įstaigų ir organizacijų savininkai (darbdaviai) kolektyviniuose susitarimuose (kolektyvinėse sutartyse); konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos nustatomos kolektyvinėse arba, jeigu jos nesudaromos, samdos sutartyse, įstatymų nustatyta tvarka, 2 straipsnyje – kad valstybė nustato minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą) (1 dalis) ir kad darbuotojo valandinis (mėnesinis) darbo užmokestis negali būti mažesnis už įstatymų nustatytą minimalų valandinį atlygį (mėnesinę algą) (2 dalis), o 5 straipsnyje – kad, atsižvelgiant į kainų pasikeitimo indeksus, minimalus darbo užmokestis yra indeksuojamas Gyventojų pajamų garantijų įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos turėjo būti nustatytos įstatymais. Kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas turėjo nustatyti Vyriausybė; šios sąlygos turėjo būti peržiūrimos ne rečiau kaip kartą per metus, atsižvelgiant į materialinės gamybos darbuotojų darbo užmokesčio didėjimą (4 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina, kad sąvokos „valstybės tarnautojas“ (nors ji buvo vartojama Darbo apmokėjimo įstatyme) turinys nebuvo apibrėžtas nei šiame įstatyme, nei kituose jo įsigaliojimo metu galiojusiuose įstatymuose. Taigi Darbo apmokėjimo įstatyme valstybinių įstaigų darbuotojų, taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo santykiai, kurių šis įstatymas detaliai nereguliavo, buvo atskirti nuo darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formų, darbo apmokėjimo santykių, kuriems reguliuoti šis įstatymas buvo skirtas. Paminėtina, kad ir įsigaliojus Darbo apmokėjimo įstatymui liko galioti ir buvo taikomi anksčiau išleisti tam tikrų valstybės institucijų darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, pareigūnų) darbo apmokėjimo santykius reguliavę poįstatyminiai teisės aktai. 16. Pagal Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. I-925 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo“ 2 punktą minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą), atsižvelgdama į patvirtintą minimalų gyvenimo lygį, turėjo nustatyti Vyriausybė, o 3 punktu Vyriausybei buvo pavesta iki 1991 m. vasario 1 d. inter alia panaikinti ir pakeisti poįstatyminius aktus, neatitikusius Darbo apmokėjimo įstatymo. 17. Pažymėtina, kad nei Darbo apmokėjimo įstatyme, nei Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 9 d. nutarime Nr. I-925 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo“ nustatyto teisinio reguliavimo negalima aiškinti, esą jie sudarė prielaidas nustatyti skirtingą minimalų darbo užmokestį (MVA ar MMA) kurioms nors darbuotojų grupėms; minėta, kad tokių nuostatų nebuvo ir tuo metu galiojusiame DĮK. Taigi teisėkūros subjektai, teisės aktais reguliuodami darbo apmokėjimo santykius, buvo saistomi principinės nuostatos, kad MDU (MVA ir MMA) visoms darbuotojų grupėms turi būti vienodas; iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, pareigūnų taip pat) darbo užmokestis negalėjo būti mažesnis už visiems dirbantiesiems patvirtintą MDU. 18. Nuo 1990 m. kovo 11 d., kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, pirmasis Vyriausybės teisės aktas, kuriuo buvo nustatyti nauji fiksuoto dydžio minimalus valandinis atlygis ir minimali mėnesinė alga, buvo Vyriausybės 1991 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 45 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo“. Šiuo savo nutarimu Vyriausybė nutarė nustatyti nuo 1991 m. vasario 1 d. (t. y. nuo tos dienos, kai turėjo įsigalioti Darbo apmokėjimo įstatymas) MVA (60 kapeikų) ir MMA (100 rublių) (1 punktas), taip pat pripažino netekusiais galios daug dar sovietų valdžios institucijų išleistų teisės aktų, reguliavusių inter alia darbo apmokėjimo santykius (2 punktas). Vėliau Vyriausybė savo nutarimais šiuos dydžius ne kartą didino (paprastai atgaline data). Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu galioję įstatymai ir kiti teisės aktai nesudarė prielaidų nustatyti skirtingą MDU (MVA ar MMA) kurioms nors darbuotojų grupėms, konstatuotina, kad Vyriausybės nustatytų MVA ir MMA turėjo būti paisoma ne tik sudarant samdos (darbo) sutartis su darbuotojais, dirbančiais pagal samdos (darbo) sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formų, kurių darbo apmokėjimo santykius reguliavo Darbo apmokėjimo įstatymas, ir jose nustatant tų darbuotojų darbo užmokestį, bet ir nustatant (apskaičiuojant) valstybinių įstaigų darbuotojų, taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų, kurių darbo apmokėjimo santykių detaliai nereguliavo Darbo apmokėjimo įstatymas, darbo užmokestį. 19. Valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestis poįstatyminiais teisės aktais buvo nustatomas ir vėliau. 19.1. Antai Vyriausybės 1991 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 74 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio padidinimo“ buvo patvirtinti biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų (išskyrus Vyriausybės vadovų (t. y. Ministro Pirmininko ir jo pavaduotojų) ir aparato, ministerijų, departamentų ir valstybinių tarnybų vadovų, prokuratūros, teisėjų ir notarų, muitinių, vidaus reikalų ir krašto apsaugos sistemų) tarnybiniai atlyginimai, įtvirtinus minimalius ir maksimalius mėnesinio atlyginimo dydžius, o kai kurioms pareigybėms nustačius fiksuotą tarnybinio atlyginimo dydį, ir tarifiniai atlygiai (pagal atitinkamus priedėlius, skirtus biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, aukštųjų mokyklų profesorių ir dėstytojų, aukštųjų mokyklų vadovų, mokslo institutų ir kitų įstaigų darbuotojų, „ministerijų, aukštesniosios pakopos savivaldybių ir kitų valstybinių tarnybų darbuotojų“, „aukštesniosios pakopos savivaldybių valdymo organų vadovų“ ir t. t. tarnybiniams atlyginimams) (1 punktas). Šie tarnybiniai atlyginimai turėjo būti taikomi nuo 1991 m. kovo 1 d. Pažymėtina, kad Vyriausybė šiuo savo nutarimu nustatė ne tik vadinamųjų „kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų“ darbuotojų (kaip buvo nustatyta Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje), bet ir įvairių valstybės tarnautojų (tame Vyriausybės nutarime vadinamų „tarnautojais“, „vadovais“, „specialistais“) tarnybinius atlyginimus. Vyriausybės 1991 m. vasario 22 d. nutarime Nr. 74 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio padidinimo“ nurodytų pareigybių, kurių tarnybinių atlyginimų šis Vyriausybės nutarimas nenustatė, sąrašas vėlesniais Vyriausybės nutarimais buvo siaurinamas. Pabrėžtina, kad visų valstybės institucijų darbuotojų, inter alia tarnautojų, vadovų, specialistų, kurių darbo užmokestis buvo nustatytas minėtu Vyriausybės nutarimu (taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), mėnesinių tarnybinių atlyginimų minimalūs dydžiai (nesvarbu, ar buvo nustatyta fiksuoto dydžio alga, ar minimali ir maksimali algos) ne tik nebuvo mažesni už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė (ir su kuriuo šie tarnybiniai atlyginimai nebuvo tiesiogiai susieti), bet ir paprastai gerokai jį viršydavo (be to, buvo leidžiama tiems tarnautojams, vadovams, specialistams, taip pat darbininkams mokėti ir priemokas, atskirais atvejais – ir priedus, bei juos premijuoti). Taigi Vyriausybė, nustatydama atitinkamų darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, specialistų) mažiausius mėnesinius tarnybinius atlyginimus (tarifinius atlygius) orientavosi į savo nustatytus MMA dydžius (pirmąkart nustatytus Vyriausybės 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 45 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo“ 1 punktu); buvo laikomasi nuostatos, kad valstybinių įstaigų darbuotojams (inter alia tarnautojams, vadovams, specialistams), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojams, kurių darbo apmokėjimo santykių detaliai nereguliavo Darbo apmokėjimo įstatymas, nustatyti mažiausi mėnesiniai tarnybiniai atlyginimai negali būti mažesni nei MMA, taikomi darbuotojams, dirbantiems pagal samdos (darbo) sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formų. 19.2. Pažymėtina, kad šios nuostatos buvo laikomasi ir nustatant valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo užmokestį kitais poįstatyminiais teisės aktais – Vyriausybės nutarimais (kaip antai Vyriausybės 1991 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 270 „Dėl kultūros ir švietimo įstaigų ir organizacijų darbuotojų tarnybinių atlyginimų (tarifinių atlygių) patvirtinimo“, Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl sveikatos įstaigų darbuotojų tarnybinių atlyginimų“), taip pat Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimais, Vyriausybės potvarkiais (šie poįstatyminiai teisės aktai šiame Konstitucinio Teismo nutarime nėra detaliai analizuojami). Šios nuostatos buvo laikomasi ir atskirais Vyriausybės nutarimais reguliuojant įmonių vadovų, įmonių struktūrinių padalinių vadovų ir darbuotojų, taip pat valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių vadovų darbo apmokėjimo santykius. 19.3. Be to, kai kuriuose to laikotarpio poįstatyminiuose teisės aktuose, reguliavusiuose valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose) darbo apmokėjimo santykius, buvo nustatyta galimybė tarnybinius atlyginimus diferencijuoti, inter alia pagal regionus. 20. Apibendrinant konstatuotina, kad aptariamuoju laikotarpiu: – poįstatyminiais teisės aktais nustatant darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, darbo užmokestį, turėjo būti tiesiogiai taikoma Vyriausybės nustatyta MMA (arba MVA); – nustatant valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestį, turėjo būti tiesiogiai taikomi kiti teisės aktai, pagal kuriuos šių asmenų darbo užmokesčio minimumas buvo orientuotas į Vyriausybės nustatytą MMA (nors tokia sąsaja eksplicitiškai nebūdavo nurodoma). 21. Konstatuotina, kad dėl tokio teisinio reguliavimo darbuotojams – ir dirbantiems pagal samdos (darbo) sutartis, ir valstybės tarnautojams (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitiems iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojams – atsirado lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė. 22. MMA, kaip teisės instituto, vaidmuo įgavo naujų bruožų įsigaliojus Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimui Nr. 483 „Dėl mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo“ ir Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimui Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ (remiantis šiais Vyriausybės nutarimais buvo keičiami kiti poįstatyminiai teisės aktai; be to, patys šie Vyriausybės nutarimai vėliau ne kartą buvo keičiami ir (arba) papildomi, inter alia nustatant, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemų kariuomenių karininkų, puskarininkių ir eilinių tarnybos laikinos bandomosios apmokėjimo tvarka tampa ne laikina (Vyriausybės 1992 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. 295 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų išmokų indeksavimo“). Pradėjus taikyti šiuos Vyriausybės nutarimus (bei su jais susijusius kitus poįstatyminius teisės aktus), Vyriausybės nustatyta MMA jau buvo ne tik garantija, kad darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytą MMA, bet ir tapo vienu iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) tam tikrų darbuotojų darbo užmokestis. Antai Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 483 „Dėl mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo“ 1 punktu buvo patvirtinta Mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų pareigų klasifikavimo ir darbo apmokėjimo sistema (pagal priedėlį), nuo 1991 m. gruodžio 1 d. taikytina mokslo ir studijų institucijose iš valstybės subsidijų apmokamoms pareigoms, o 2 punkte buvo nustatyta, kad mokslo ir studijų asistento tarnybinis atlyginimas per mėnesį prilyginamas 2,4 koeficientu indeksuotai pagal Gyventojų pajamų garantijų įstatymą (minėtame Vyriausybės nutarime šis įstatymas vadinamas „Pajamų garantijų įstatymu“) nustatomai minimaliai mėnesinei algai, o valandinis atlyginimas už pedagoginį darbą – 0,05 koeficientu indeksuotai minimaliai mėnesinei algai; šio Vyriausybės nutarimo priedėlyje – Mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų pareigų klasifikavimo ir darbo apmokėjimo sistemoje buvo nustatyti profesorių, docentų ir kitų mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų atlyginimo koeficientai, palyginti su asistento tarnybiniu atlyginimu, bei priedai, taip pat priedai profesoriams, dėstytojams ir kitiems mokslo darbuotojams, išrinktiems arba paskirtiems į vadovaujančias pareigas. Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 1 punktu buvo nutarta „laikinai, nuo 1991 m. gruodžio 1 d. iki 1992 m. gegužės 1 d., valstybinių organų vadovų ir kitų pareigūnų, vykdančių valstybinės valdžios, valstybės valdymo ar teisėsaugos funkcijas, numatytas normatyviniuose aktuose bei nuostatuose (instrukcijose), darbo apmokėjimą reguliuoti koeficientais, kurių pagrindu imama <...> Vyriausybės patvirtinta (indeksuota) minimali mėnesinė alga“, o 2 punktu buvo patvirtinti „valstybinių organų vadovų bei kitų pareigūnų“ tarnybiniai atlyginimai ir priedai, parengti šio Vyriausybės nutarimo 1 punkte nurodytu principu: Vyriausybės vadovybės ir aparato vadovų bei kitų pareigūnų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.1 punktas); ministerijų, departamentų, valstybinių tarnybų vadovų bei kitų pareigūnų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.2 punktas); savivaldybių vadovų ir kitų pareigūnų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.3 punktas); prokuratūros vadovaujančiųjų darbuotojų ir kitų pareigūnų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.4 punktas); teisėjų tarnybiniai atlyginimai ir priedai už kvalifikacines klases (pagal atskirą priedėlį) (2.5 punktas); valstybinio arbitražo valstybinių arbitrų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.6 punktas); valstybinių notarų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.7 punktas); vidaus reikalų ir policijos įstaigų vadovų ir kitų pareigūnų tarnybiniai atlyginimai ir priedai (pagal atskirą priedėlį) (2.8 punktas); Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovų ir kitų pareigūnų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.9 punktas); Vidaus reikalų ministerijos Tardymo departamento ir tardymo padalinių, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnų bei muitinės sistemos pareigūnų, dirbančių muitinėse, tarnybinių atlyginimų priedai už kvalifikacines kategorijas (pagal atskirą priedėlį) (2.10 punktas); vidaus reikalų ir krašto apsaugos sistemos pareigūnų, tarnaujančių karinėje tarnyboje, bei policijos pareigūnų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautus kariuomenėje ar policijoje metus (pagal atskirą priedėlį) (2.11 punktas); vidaus reikalų ir krašto apsaugos sistemų pareigūnų, tarnaujančių karinėje tarnyboje, atlygiai priklausomai nuo karinio ar vidaus tarnybos laipsnio (pagal atskirą priedėlį) (2.12 punktas); buvo nustatyti ir kiti tarnybinio atlyginimo priedai tam tikriems darbuotojams, taip pat buvo numatyta galimybė darbuotojams nustatyti priemokas bei juos premijuoti. Įtvirtinus principą, kad atitinkamų darbuotojų (pareigūnų, tarnautojų) darbo apmokėjimas reguliuojamas koeficientais, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta (indeksuota) MMA, Vyriausybės nustatyta MMA ir toliau buvo viena iš garantijų, kad darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytą MMA. Kaip ir anksčiau, poįstatyminiais teisės aktais nustatant darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, darbo užmokestį, Vyriausybės nustatyta MMA (ir MVA) turėjo būti taikoma tiesiogiai, o nustatant valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestį Vyriausybės nustatyta MMA buvo gairė, į kurią orientuodavosi atitinkami teisėkūros subjektai. Taigi valstybės tarnautojai (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojai ir toliau turėjo lūkestį, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė. 23. Paminėtina, kad Vyriausybė 1992 m. sausio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 20 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimų valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų darbo užmokesčio klausimais laikino sustabdymo“, kuriuo buvo nutarta laikinai, nuo 1991 m. gruodžio 1 d. iki 1992 m. gegužės 1 d., sustabdyti Vyriausybės sprendimus „valstybinių organų vadovų ir kitų pareigūnų, vykdančių valstybinės valdžios, valstybės valdymo ar teisėsaugos funkcijas, darbo užmokesčio klausimais pagal pridedamą sąrašą“. Iš viso buvo sustabdyta: vieno Vyriausybės nutarimo galiojimas; vienuolikos Vyriausybės nutarimų atskirų nuostatų (kartais sudarančių didžiąją atitinkamo Vyriausybės nutarimo teisinio reguliavimo dalį) galiojimas; vieno Vyriausybės potvarkio galiojimas. Minėtas teisės aktų (jų dalių) galiojimo sustabdymas buvo atliktas atgaline data. 24. Vertinant to meto darbo apmokėjimo santykių teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad jis nebuvo stabilus, nuolat kito. Poįstatyminių teisės aktų nuostatos dažnai buvo formuluojamos tiksliai neapibrėžiant, kokios ankstesnių teisės aktų nuostatos yra keičiamos arba panaikinamos, o kokios lieka galioti ir turi būti toliau taikomos. Buvo gana paplitusi praktika, kai teisės aktų galiojimas buvo laikinai sustabdomas (toli gražu ne visada aiškiai apibrėžiant, kokia apimtimi), tačiau vėliau išleistais kitais teisės aktais tas laikinai sustabdytas teisinis reguliavimas būdavo koreguojamas. Buvo nustatomas ir konkuruojantis teisinis reguliavimas, kai tuos pačius santykius vienu metu skirtingai reguliavo du ar daugiau teisės aktų (vieni išleisti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, kiti – Vyriausybės). Buvo įprasta nustatytam teisiniam reguliavimui suteikti grįžtamąją galią, taip pat tai, kad kai kurie teisės aktai būdavo taikomi dar prieš juos oficialiai paskelbiant, kartais ir iš viso nepaskelbus. Be to, buvo mažai paisoma visuotinai pripažintų teisėkūros technikos reikalavimų; antai buvo lygiagrečiai vartojamos artimos sąvokos, bet jos nebūdavo tiksliai apibrėžiamos, dėl to teisinio reguliavimo turinys tapdavo dviprasmiškas, neaiškus, painus, vietomis beveik nesuprantamas. Tokio teisinio reguliavimo turinys paaiškėja tik atsižvelgiant į jo taikymą, t. y. į tai, kokią bendrą atitinkamų nuostatų taikymo praktiką suformuodavo teisę taikančios institucijos. Kita vertus, toks teisinis reguliavimas sudarė prielaidas atitinkamas nuostatas taikyti nevienodai. Šiame kontekste primintina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Darbo apmokėjimo įstatymą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos turėjo būti nustatytos įstatymais; Vyriausybė turėjo nustatyti kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas. Tačiau matyti, kad daugumos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos aptariamuoju laikotarpiu buvo nustatomos poįstatyminiais teisės aktais – Vyriausybės nutarimais, taip pat Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimais. 25. MMA, kaip teisės instituto, vaidmuo vėl įgavo naujų bruožų įsigaliojus Vyriausybės 1992 m. vasario 26 d. nutarimui Nr. 129 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų išmokų indeksavimo“. Šio Vyriausybės nutarimo 2.2 punktu nustatytų MVA ir MMA dydžiai buvo atitinkamai 5,31 rublio ir 910 rublių (jie turėjo būti taikomi nuo 1992 m. vasario 1 d., taigi atgaline data). Iki tol darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas buvo grindžiamas principine nuostata, kad tam tikrų valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestis nustatomas (apskaičiuojamas) taikant koeficientus, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta (indeksuota) MMA. Tačiau minėtu Vyriausybės nutarimu ankstesnis teisinis reguliavimas, kad Vyriausybės nustatyta MMA buvo vienas iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) tam tikrų valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestis, buvo pakoreguotas tuo aspektu, kad buvo nustatytos tam tikros išimtys, kai minėtų koeficientų pagrindu buvo imama ne MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė, bet kitas dydis: valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėtvarkos organų vadovams bei kitiems pareigūnams, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemų kariuomenių karininkams, puskarininkiams ir eiliniams taip pat mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojams ir pedagogams (Vyriausybės 1992 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 129 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų išmokų indeksavimo“ 4.1 punkte jie visi vadinami „valdymo aparato darbuotojais“) tarnybiniai atlyginimai ir priedai 1992 m. vasario mėnesį turėjo būti apskaičiuojami pagrindu (vietoj minimalaus darbo užmokesčio – 910 rublių) imant 780 rublių. Kita vertus, ir šiuo atveju atitinkamų valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestis, apskaičiuojamas taikant atitinkamus koeficientus, buvo ne mažesnis už MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė, o paprastai ir gerokai ją viršydavo. Taigi ir toliau buvo palaikomas šių valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė. IV 1. Tauta 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Konstitucija įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d. 2. Konstitucijoje yra įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas – pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas. Šis konstitucinis principas yra įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas įvairiais aspektais taip pat yra įtvirtintas įvairiuose kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos viršenybės principą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad: šis konstitucinis principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ – Konstitucijos sudedamosios dalies 2 straipsnyje nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad iškart po Konstitucijos įsigaliojimo buvo susiklosčiusi minėta ypatinga teisinė situacija, kai daugelis įstatymų, kurie pagal Konstituciją turėjo būti išleisti ir kuriais pagal Konstituciją turėjo būti grindžiami visi Vyriausybės sprendimai dėl tam tikrų valstybės ir visuomenės gyvenimo sričių tvarkymo, dar nebuvo išleisti, savaime nepateisina jokio minėtu pradiniu laikotarpiu išleisto Vyriausybės teisės akto, kuris nėra grindžiamas įstatymais. Kad toks įstatymais (nei lex generalis arba lex specialis) nepagrįstas Vyriausybės nutarimas nebūtų pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, būtina, kad atitinkamą Vyriausybės sprendimą būtų nulėmęs būtinumas nedelsiant įgyvendinti kokias nors Konstitucijos nuostatas, kurių neįgyvendinus būtų iš esmės pakenkta tam tikroms Konstitucijoje įtvirtintoms ir jos ginamoms bei saugomoms vertybėms. Be to, minėta iškart po Konstitucijos įsigaliojimo susiklosčiusi teisinė situacija laikytina itin trumpalaike, t. y. tam tikru neišvengiamu pereinamuoju laikotarpiu; minėtas pereinamasis laikotarpis, kai buvo susiklosčiusi nurodyta ypatinga teisinė situacija, jau seniai yra pasibaigęs (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos viršenybės principas suponuoja ir įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą atlikti iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų peržiūrą atsižvelgiant į Konstitucijos normas ir principus, užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius, darnią hierarchinę sistemą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2007 m. sausio 17 d. sprendimas). Teisės aktų, priimtų iki Konstitucijos įsigaliojimo, peržiūros ir įvertinimo atitikties Konstitucijai atžvilgiu procesas nėra vienkartinis aktas, tačiau šis procesas negali tęstis nepagrįstai ilgą laiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai turi pareigą visų savo iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, taip pat Lietuvos valstybės nebeegzistuojančių institucijų išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, kurie po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, taip pat teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojančių atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, peržiūrą atlikti ir juos atitikties Konstitucijai atžvilgiu įvertinti per protingai trumpą laiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). 3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įsigaliojus Konstitucijai įstatymų leidėjui atsirado pareiga užtikrinti, kad su valstybės tarnyba susiję santykiai būtų reguliuojami taip, kaip reikalauja Konstitucija. Ši pareiga kyla inter alia iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, iš kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių valstybės tarnybos (civilinėse valstybės institucijose, karinėse bei sukarintose valstybės institucijose) konstitucinę sampratą. Minėta, kad iškart po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo teisės aktuose kartais buvo vartojama sąvoka „valstybės tarnautojas“, tačiau įstatymuose ji nebuvo apibrėžta; kai kurie su valstybės tarnyba susiję santykiai buvo reguliuojami poįstatyminiais aktais, nors įstatymuose nebuvo atitinkamo expressis verbis įtvirtinto pagrindo; teisinis reguliavimas buvo fragmentiškas ir dažnai keičiamas; atitinkamuose teisės aktuose (inter alia tuose, kurie reguliavo valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius) buvo gausu prieštaravimų, dviprasmybių, kitų trūkumų; be to, buvo įprasta nustatytam teisiniam reguliavimui suteikti grįžtamąją galią, o kai kurie teisės aktai būdavo taikomi dar prieš juos oficialiai paskelbiant, kartais ir iš viso nepaskelbus. Visa tai suponavo būtinumą valstybės tarnybos santykius sureguliuoti iš esmės naujai, sistemiškai. 4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad kuriant valstybės tarnybos sistemą buvo vadovaujamasi principine nuostata, jog valstybės tarnybos santykiai savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių (nors tarp šių visuomeninių santykių yra ir tam tikrų panašumų). Konstatuota ir tai, kad ta valstybės tarnybos samprata, kuria buvo vadovaujamasi teisės aktais reguliuojant atitinkamus visuomeninius santykius, vėliau buvo įtvirtinta Tautos 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje Konstitucijoje; tai pasakytina ir apie šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau aptartas šios sampratos nuostatas. 5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinė valstybės tarnybos samprata gali būti atskleista tik ją grindžiant pačios Konstitucijos nuostatomis, jų turiniu ir sisteminėmis sąsajomis; konstitucinė valstybės tarnybos samprata negali būti aiškinama pagal tai, kaip valstybės tarnybos santykius reguliuoja įstatymai ir poįstatyminiai aktai; atskleisti konstitucinės valstybės tarnybos sampratos turinį – konstitucinės jurisprudencijos ir joje formuluojamos oficialiosios konstitucinės doktrinos funkcija. Kita vertus, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį, tačiau reguliuodamas valstybės tarnybos santykius įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, turi paisyti Konstitucijos normų ir principų; pagal savo kompetenciją reguliuodami valstybės tarnybos santykius konstitucinės valstybės tarnybos sampratos turi paisyti ir kiti teisėkūros subjektai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). 6. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs plačią valstybės tarnybos oficialią konstitucinę doktriną. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje pagal pareiškėjų – Seimo narių grupės, Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo – prašymus tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja ginčijami teisės aktai (jų dalys), pagal kuriuos valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams yra apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, kontekste paminėtinos šios valstybės tarnybos oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. ir (arba) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose, kuriuose konstitucinė valstybės tarnybos samprata aiškinama ją susiejant su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiu reikalavimu paisyti teisės aktų hierarchijos: – valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; šie santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose); valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų; – valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto; Konstitucija nesudaro prielaidų visus asmenis, kurie dirba valstybės ar savivaldybių institucijose ar kurių veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, teisės aktuose kaip valstybės tarnautojus traktuoti vien tuo pagrindu, kad jie dirba minėtose institucijose arba kad jų veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto; valstybės tarnautojais laikytini tie valstybės ar savivaldybių institucijose dirbantys asmenys, kurie (garantuojant viešąjį interesą) priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.); – tuo mastu, kuriuo valstybės tarnybos santykiai yra susiję su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, jie turi būti reguliuojami įstatymais, o valstybės tarnybos (ir su ja susiję) procesiniai (procedūriniai) santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais, tačiau taip, kad nebūtų konkurencijos su įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu; aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir turi būti nustatomi įstatymu; biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui; – Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida ir valstybės tarnautojui turi būti garantuojama ne mažesniu mastu, negu kitiems darbuotojams, tačiau dėl valstybės tarnybos, kaip specifinės darbinės veiklos, pobūdžio jos įgyvendinimas gali turėti tam tikrų ypatumų; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, taigi ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku; ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė; – jei valstybės tarnautojui (ar kitam darbuotojui) pagal teisės aktus yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, tai jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką; valstybės tarnautojai (ir kiti darbuotojai) turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų; būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus; – pagal Konstituciją draudžiama mažinti valstybės tarnautojams darbo užmokestį dėl aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan.; – konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, kad valstybės tarnautojams atlyginimas už darbą, kuris mokamas iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, apskritai negali būti mažinamas, tačiau tai gali būti daroma tik išimtiniais atvejais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms; apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą. 7. Reguliuojant valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius privalu paisyti ir konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, konstitucinio valstybės socialinės orientacijos principo, kitų Konstitucijos nuostatų. 8. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, darbo santykiuose darbuotojams nustatomos garantijos, kurių šalys susitarimu negali sumažinti“, inter alia „minimalus darbo užmokestis“, kuris yra būtinas „siekiant apsaugoti darbuotojo socialines reikmes“. 9. Teisinis reguliavimas, kurio atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra (arba buvo) skirtas ne tik valstybės tarnautojų, bet ir kitų asmenų (darbuotojų plačiausia šios sąvokos prasme) – valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių – darbo apmokėjimo santykiams reguliuoti. Konstitucinis Teismas savo aktuose yr