Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 23/08 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių, 6 straipsnio 2, 3, 4 dalių, 10 straipsnio (2005 M. GEGUŽĖS 12 D. REDAKCIJA) 1, 2, 3 dalių, 14 straipsnio 2, 3, 5 dalių ATITIKTIES lIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2011 m. kovo 15 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Egidijui Klumbiui, Juliui Veselkai, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Sauliui Pečeliūnui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės skyriaus vedėjai Liucijai Schulte-Ebbert, šio departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjui Giriui Ivoškai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2011 m. vasario 24 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 23/08 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 137, 142 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 punktui. Konstitucinis Teismas n u s t a t ė: I Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 137, 142 straipsniams, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 punktui. II Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais. 1. Konstitucijoje nenumatyta, kad vykdant kolektyvinės gynybos operacijas į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti kitų valstybių kariniai vienetai ir jie galėtų būti panaudojami Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad kolektyvinės gynybos tikslais kitų valstybių – Lietuvos Respublikos sąjungininkių – kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudoti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas prieštarauja Konstitucijos XIII skirsniui „Užsienio politika ir valstybės gynimas“, inter alia Konstitucijos 137, 142 straipsniams. 2. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta Seimo teisė Respublikos Prezidento teikimu priimti sprendimą dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktui, pagal kurį Seimui tokia teisė nesuteikiama. Be to, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje numatytas Respublikos Prezidento teikimas Seimui prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, kadangi šiose Konstitucijos nuostatose toks Respublikos Prezidento teikimas nėra numatytas, ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, nes riboja Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje nustatytas Seimo galias – teisę priimti tokį sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kuriam nereikalingas Respublikos Prezidento teikimas. 3. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įteisinamos Konstitucijoje nenumatytos Respublikos Prezidento pareigos Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju. Nustatyta Respublikos Prezidento pareiga nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo agresijos kitos ar kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai, kadangi šiose nuostatose yra numatyta tik tai, kad ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, t. y. šiose Konstitucijos nuostatose nėra numatyta kitų sąlygų, kuriomis Respublikos Prezidentas galėtų priimti sprendimus dėl gynybos nuo agresijos. Be to, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktą, 142 straipsnio 1 dalį tik Seimas priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Todėl, pasak pareiškėjo, nustatyta Respublikos Prezidento pareiga prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti, prieštarauja ne tik Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai, bet ir jos 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, kartu ir 5 straipsnio 2 daliai. 4. Pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai grindžia tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nedelsiant turi būti vykdomas Konstitucijai prieštaraujantis (Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytas) Respublikos Prezidento sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju, nors Konstitucijoje, pasak pareiškėjo, nekalbama apie kitos ar kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atvejus. Be to, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, užtikrindamas Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymą bei ginkluotą gynybą ir pasipriešinimą ginkluotam užpuolimui, Seimas priima nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo, yra ribojamos Konstitucijoje nustatytos Seimo galios, kadangi Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą. 5. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalyje numatytas Respublikos Prezidento teikimas Seimui riboja Konstitucijoje nustatytas Seimo galias, t. y. teisę be Respublikos Prezidento teikimo priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Kita vertus, Seimui pagal Konstituciją nesuteikta teisė priimti sprendimus dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo, taip pat ir kitos operacijos vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje tikslais. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai. 6. Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, nes pagal Konstituciją tik Seimas gali priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, t. y. Respublikos Prezidentui nėra suteikta teisė panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Be to, pagal Konstituciją Respublikos Prezidentui nėra suteikta teisė duoti leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams. 7. Pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalį turi būti nedelsiant vykdomas Konstitucijoje neįteisintas Respublikos Prezidento sprendimas, nurodytas Įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje. Kita vertus, pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą tik dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos. 8. Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje nėra nustatytas Seimo sprendimu panaudojamų ginkluotųjų pajėgų dydis. Todėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1 dalyje nustačius, dėl kokio dydžio ginkluotųjų pajėgų panaudojimo yra reikalingas Seimo nutarimas, yra ribojamos Seimo galios. Be to, Seimo galios yra ribojamos ir Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1 dalyje nustačius, kad Seimas pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nurodytą nutarimą priima Vyriausybės siūlymu, nes toks siūlymas Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje nėra numatytas. Tik Seimui Konstitucijoje suteiktą teisę priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas riboja ir tai, kad pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 2 dalį krašto apsaugos ministro siūlymu Vyriausybės nutarimu priimamas sprendimas išsiųsti į kitą valstybę Lietuvos Respublikos karinius vienetus, o pagal 3 dalį sprendimus išsiųsti Lietuvos Respublikos karinius vienetus priima krašto apsaugos ministras. 9. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2 dalies nuostata „NVS valstybių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti tik tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose Lietuvos Respublikos teritorijoje“, 3 dalies nuostata „NVS valstybių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti Lietuvos Respublikos teritorijoje tik pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose“, 5 dalies nuostata „NVS šalių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuojamuose kituose renginiuose“ paneigia Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 punktą, kuriame įtvirtinta, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių“. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario Sauliaus Pečeliūno, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės skyriaus vedėjos Liucijos Schulte-Ebbert, šio departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjo Giriaus Ivoškos, teisininko Dainiaus Žalimo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais. 1. Konstitucijoje expressis verbis nenustatytos Lietuvos Respublikos tarptautinio karinio bendradarbiavimo ir kitų valstybių pagalbos jai formos, tačiau jos, inter alia nustatytosios Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5, 6 straipsniuose, neprieštarauja Konstitucijai, jei taikomos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų vertybių – šalies saugumo, nepriklausomybės, piliečių gerovės, pagrindinių žmogaus teisių bei laisvių, teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos, taip pat kitų konstitucinių vertybių bei Tautos siekių – gynybai. Kitoks Konstitucijos aiškinimas reikštų, kad Lietuvos Respublika gali gintis tik pati, ir paneigtų Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje pripažįstamą valstybės teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5, 6 straipsniuose nustatytas tam tikram tikslui skirtas terminuotas užsienio valstybių karinių vienetų atvykimas ir panaudojimas Lietuvoje; Įstatymu nereguliuojamas užsienio valstybių karinių bazių steigimas Lietuvoje. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 137 straipsnyje įtvirtintam užsienio valstybių karinių bazių draudimui. Be to, Konstitucijos 137 straipsnis neturėtų būti aiškinamas kaip absoliutus draudimas, t. y. kaip draudžiantis kolektyvinės gynybos įsipareigojimais su Lietuva susaistytų šalių (taip pat NATO narių) karinių bazių steigimą Lietuvoje bendros gynybos ir bendro saugumo užtikrinimo tikslais. 2. Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnyje įtvirtinti Seimo įgaliojimai priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas apima ne tik įgaliojimus priimti sprendimą panaudoti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, bet ir sprendimą panaudoti Lietuvoje kitų valstybių ginkluotąsias pajėgas. Priešingu atveju būtų nepagrįstai suvaržyta tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybės teisė į individualią ir kolektyvinę savigyną, paneigtos konstitucinės vertybės. Minėtos Konstitucijos nuostatos neturėtų būti aiškinamos taip, kad tik Seimas sprendžia ginkluotųjų pajėgų panaudojimo klausimą. Seimas yra galutinį sprendimą dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo priimanti institucija, tačiau Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos apima ir įgaliojimus priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kitaip gynyba nuo agresijos nebūtų veiksminga. Be to, Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Taigi Seimui priimant sprendimą dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo privalo dalyvauti Respublikos Prezidentas, tik jam priklauso sprendimo panaudoti ginkluotąsias pajėgas iniciatyvos teisė. Pagal fundamentalų kolektyvinės gynybos sutarčių principą vienos ar kelių tokios sutarties šalių ginkluotas užpuolimas reiškia visų sutarties šalių užpuolimą. Taigi kitos ar kitų valstybių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi kolektyvinės gynybos sutartį (taip pat NATO narių), ginkluoto užpuolimo atveju Lietuvos Respublika turi veikti taip pat, kaip jos pačios tiesioginio užpuolimo atveju, t. y. Respublikos Prezidentas turi priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, numatytą Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte, 142 straipsnio 2 dalyje. Valstybės gynyba nuo ginkluotos agresijos gali būti individuali arba kolektyvinė, todėl minėtose Konstitucijos nuostatose nurodytas Respublikos Prezidento sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos apima ir sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje. Jei Respublikos Prezidento sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos nebūtų vykdomas nedelsiant, Seimo sprendimo galėtų ir neprireikti, nes per tą laiką agresorius galėtų sunaikinti Lietuvos valstybę. Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtintas pagarbos visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir normoms principas; vienas iš jų – principas pacta sunt servanda. Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti Seimo įgaliojimai patvirtinti arba panaikinti Respublikos Prezidento sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos turi būti aiškinami atsižvelgiant į šiuos principus. Seimas, įsitikinęs, kad buvo Konstitucijoje nustatytas pagrindas – ginkluotas užpuolimas, privalo patvirtinti Respublikos Prezidento sprendimą, kuris yra būtinas ginkluotam užpuolimui atremti ir kolektyvinės gynybos įsipareigojimams pagal Seimo ratifikuotą tarptautinę sutartį vykdyti. 3. Konstitucijoje įtvirtintas Respublikos Prezidento įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis; įstatymuose gali būti nustatyti ir kiti Konstitucijai neprieštaraujantys Respublikos Prezidento įgaliojimai. Įstatyme (2002 m. sausio 15 d. redakcija), inter alia jo 6 straipsnyje, nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai kyla iš konstitucinio Respublikos Prezidento, kaip vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado, statuso. Pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio nuostatas Respublikos Prezidentas sprendžia tik dėl Lietuvos ginkluotųjų pajėgų išvykimo ar kitų valstybių ginkluotųjų pajėgų atvykimo į Lietuvą, o dėl šių pajėgų panaudojimo sprendžia Seimas tuo pačiu nutarimu, kuriuo tvirtinamas Respublikos Prezidento sprendimas. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnyje numatyti Respublikos Prezidento sprendimai dėl dalyvavimo kitose karinėse operacijose priimami tik neatidėliotinais atvejais. Jei jie nebūtų nedelsiant vykdomi, vėlesnio Seimo sprendimo galėtų ir nebeprireikti, nes vertybės, kurias siekiama apsaugoti, galėtų būti sunaikintos. 4. Konstitucijos 142 straipsnyje reguliuojamas ginkluotųjų pajėgų panaudojimas reiškia tik jų panaudojimą pagal tiesioginę paskirtį – karinėms operacijoms vykdyti. Karinės pratybos ir kiti karinio bendradarbiavimo renginiai, reguliuojami Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnyje, yra ginkluotųjų pajėgų parengimo dalis, o ne jų panaudojimas. Sprendimus dėl karinių pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių pagal įstatymų nustatytą kompetenciją priima Konstitucijos 140 straipsnio 3 dalyje nustatytos institucijos – Vyriausybė, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. 5. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnyje draudžiamas ne bet koks Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių karinių vienetų buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tik toks, kuris galėtų įtraukti Lietuvą į postsovietines Rytų sąjungas ar kitaip keltų grėsmę šalies saugumui. Konstitucinio akto 3 straipsniui neprieštarauja riboto dydžio (mažesnių už karinį dalinį) ir trukmės NVS šalių karinių vienetų atvykimas trumpalaikiais humanitariniais, mokomaisiais ar kitokiais Lietuvai naudingo tarptautinio karinio bendradarbiavimo tikslais. IV Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo nariai E. Klumbys ir J. Veselka iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir atsakė į klausimus. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo narys S. Pečeliūnas, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės skyriaus vedėja L. Schulte-Ebbert, šio departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjas G. Ivoška iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsakė į klausimus. Konstitucinis Teismas k o n s t a t u o j a: I 1. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė, kaip minėta, prašo ištirti, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 137, 142 straipsniams, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 punktui, iš prašymo (jame pateiktų argumentų) matyti, kad pareiškėjui kilo abejonė dėl: – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto atitikties Konstitucijos 137, 142 straipsniams; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsniui; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalių atitikties Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui. 2. Nors pareiškėjas, prašydamas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys, nurodo konkrečią (2002 m. sausio 15 d.) Įstatymo redakciją, iš prašymo matyti ir tai, kad jis inter alia ginčija Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalių atitiktį Konstitucijai. 3. Taigi pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 137, 142 straipsniams, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 punktui, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar: – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 137, 142 straipsniams; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsniui; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui. 4. Taigi, atsižvelgdamas į prašymą (jame pateiktus argumentus), Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs: – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto atitiktį Konstitucijos 137, 142 straipsniams, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsniui, Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai, Įstatymo 6 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalių atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai; – Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalių atitiktį Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui. II 1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs ginčijamų Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatų, susijusių su tarptautinių karinių operacijų, tarptautinių karinių pratybų ir tarptautinio karinio bendradarbiavimo renginiais, atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 137, 142 straipsniams, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui. 2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu atskleisti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyto reguliavimo ir tarptautinių įsipareigojimų raidą valstybės saugumo ir nepriklausomybės užtikrinimo srityje. 3. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo pradėti kurti valstybės gynimo ir su juo susijusio tarptautinio bendradarbiavimo teisiniai pagrindai. 4. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kurio 2 straipsniu patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą – atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės laikinąją konstituciją. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta, kad krašto apsaugą reglamentuoja įstatymas, o 78 straipsnio 1 dalies 13 punkte inter alia buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai priklauso nustatyti reikiamas priemones valstybės saugumo užtikrinimo srityje. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, tačiau nurodytos jo nuostatos keičiamos ar papildomos nebuvo. 5. Nuo 1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublika tapo Jungtinių Tautų – tarptautinės organizacijos, įsteigtos ir veikiančios pagal 1945 m. birželio 26 d. pasirašytą Jungtinių Tautų Chartiją (arba kitaip – Įstatus), nare. 5.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnyje įtvirtinti šios tarptautinės organizacijos tikslai: palaikyti tarptautinę taiką bei saugumą ir imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių siekiant užkirsti kelią grėsmei taikai ir ją pašalinti, sustabdyti agresijos veiksmus arba kitus taikos pažeidimus bei taikiomis priemonėmis, remiantis teisingumo ir tarptautinės teisės principais, sureguliuoti arba išspręsti tarptautinius ginčus arba situacijas, dėl kurių gali būti pažeista taika; plėtoti draugiškus tautų santykius, grindžiamus tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principu, taip pat imtis kitų reikiamų priemonių visuotinei taikai stiprinti; įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą visoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos bei religijos; būti centru, vienijančiu tautų veiksmus šiems bendriems tikslams įgyvendinti. 5.2. Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnyje įtvirtinti principai, pagal kuriuos savo veiklą grindžia Jungtinės Tautos ir jos narės: „1. Organizacija grindžiama visų jos narių suverenios lygybės principu. 2. Visos narės tam, kad visoms būtų užtikrintos teisės ir dėl narystės Organizacijoje nauda, sąžiningai vykdo pagal šią Chartiją jų prisiimtus įsipareigojimus. 3. Visos narės tarptautinius ginčus sprendžia taikiomis priemonėmis taip, kad nekeltų grėsmės tarptautinei taikai bei saugumui ir teisingumui. 4. Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais. 5. Visos narės teikia Jungtinėms Tautoms visokeriopą pagalbą bet kurioje veikloje, kurios ji imasi vadovaudamasi šia Chartija, ir susilaiko nuo pagalbos teikimo bet kuriai valstybei, prieš kurią Jungtinės Tautos imasi prevencinių arba prievartos veiksmų. 6. Organizacija užtikrina, kad valstybės, kurios nėra Jungtinių Tautų narės, remtųsi šiais principais, jei tai būtina siekiant tarptautinės taikos ir saugumo. 7. Jokia šios Chartijos nuostata nesuteikia Jungtinėms Tautoms teisės kištis į reikalus, kurie iš esmės priklauso kiekvienos valstybės vidaus jurisdikcijai, ir neįpareigoja narių tokius reikalus spręsti pagal šią Chartiją; tačiau šis principas netrukdo taikyti prievartos priemones pagal VII skyrių.“ 5.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublika, tapusi (būdama) Jungtinių Tautų nare, vadovaujasi Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtintais principais, inter alia sąžiningo pagal šią chartiją prisiimtų įsipareigojimų laikymosi (2 straipsnio 2 dalis), taikaus tarptautinių ginčų sprendimo (2 straipsnio 3 dalis), jėgos draudimo tarptautiniuose santykiuose (2 straipsnio 4 dalis), pagalbos teikimo Jungtinių Tautų veiklai, vykdomai pagal Jungtinių Tautų Chartiją (2 straipsnio 5 dalis). 5.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą patikėta Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, kuri, vykdydama savo pareigas, susijusias su šia atsakomybe, veikia Jungtinių Tautų narių vardu (24 straipsnio 1 dalis). Saugumo Taryba nustato grėsmės taikai, jos pažeidimo ar agresijos akto pavojų ir teikia rekomendacijas arba sprendžia, kokių reikia imtis priemonių pagal 41 ir 42 straipsnius siekiant palaikyti arba atkurti tarptautinę taiką bei saugumą (39 straipsnis). Jungtinių Tautų Chartijos 41 straipsnyje nustatytos priemonės, nesusijusios su ginkluotos jėgos naudojimu; 42 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu, Saugumo Tarybos nuomone, 41 straipsnyje numatytų priemonių gali nepakakti arba jau nepakanka, ji, pasinaudodama oro, jūrų bei sausumos pajėgomis, gali imtis veiksmų, kurių reikia tarptautinei taikai bei saugumui palaikyti arba atkurti; tokie veiksmai gali būti demonstracijos, blokada ir kitokios Jungtinių Tautų narių oro, jūrų bei sausumos pajėgų operacijos. 5.5. Pažymėtina, jog Jungtinių Tautų Chartijos 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos Jungtinių Tautų narės, prisidėdamos prie tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo, Saugumo Tarybos reikalavimu ir remdamosi specialiu susitarimu ar susitarimais, įsipareigoja suteikti ginkluotąsias pajėgas, pagalbą bei atitinkamas aptarnavimo priemones, įskaitant tranzito teisę, kurios būtinos tarptautinei taikai bei saugumui palaikyti. 5.6. Pabrėžtina, kad Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje yra pripažįstama kiekvienos valstybės, Jungtinių Tautų narės, teisė į individualią ir kolektyvinę savigyną. Šiame straipsnyje nustatyta: „Jokia šios Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas, tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti. Valstybės narės nedelsdamos praneša Saugumo Tarybai apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią savigynos teisę, ir kurios jokiu būdu nedaro įtakos Saugumo Tarybos įgaliojimams bei atsakomybei pagal šią Chartiją bet kuriuo metu imtis veiksmų, kurie, jos manymu, yra reikalingi tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti.“ 6. 1992 m. birželio 8 d. Aukščiausioji Taryba, vadovaudamasi 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. aktais dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo bei 1991 m. vasario 9 d. visos tautos pareikšta valia, priėmė Lietuvos Respublikos konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“. 7. 1992 m. spalio 25 d. Tauta referendumu priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įsigaliojusią 1992 m. lapkričio 2 d. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kurį Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendumu kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Pagal Konstitucijos 150 straipsnį inter alia Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ tapo Konstitucijos sudedamąja dalimi. Nuo Konstitucijos įsigaliojimo dienos Lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu. 8. Seimas 1994 m. liepos 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos kariuomenės padalinių dalyvavimo tarptautinėse operacijose“, kuriame buvo inter alia nustatyta: – „Lietuvos kariuomenės padaliniai gali dalyvauti tarptautinėse operacijose tik tada, kai vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai“ (1 straipsnis); – „Lietuvos kariuomenės padaliniai gali būti perduoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos struktūrų žinion atskiroms tarptautinėms operacijoms pagal Jungtinių Tautų Įstatus vykdyti. Gali būti steigiami bendri su Vakarų Europos Sąjunga, NATO, taip pat su kitomis valstybėmis, nepažeidžiant šio įstatymo 11 straipsnio, kariniai daliniai. Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti rengiamos Lietuvos kariuomenės padalinių bendros pratybos su šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytų užsienio valstybių kariuomenės padaliniais. Lietuvos kariuomenės padaliniai gali būti siunčiami dalyvauti bendrose pratybose, kurias organizuoja šiame straipsnyje išvardytos organizacijos ir valstybės. Lietuvos kariuomenės padaliniai gali dalyvauti tarptautinėse gelbėjimo ir humanitarinėse operacijose“ (3 straipsnis); – „Jokia šio įstatymo nuostata jokiu būdu neriboja Lietuvos Respublikos teisės vykdyti individualią ar kolektyvinę savigyną pagal Jungtinių Tautų Įstatus“ (10 straipsnis); – „Draudžiamas bet koks Lietuvos kariuomenės, jos padalinių bei Lietuvos Respublikos struktūrų dalyvavimas tarptautinėse operacijose ir pratybose su NVS šalimis Baltijos valstybių ir NVS šalių teritorijose“ (11 straipsnis). Taigi nurodytose Įstatymo „Dėl Lietuvos kariuomenės padalinių dalyvavimo tarptautinėse operacijose“ (1994 m. liepos 19 d. redakcija) nuostatose buvo reguliuojami santykiai, susiję su Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimu tarptautinėse operacijose, vykdomose pagal Jungtinių Tautų Įstatus (taip pat tarptautinėse gelbėjimo ir humanitarinėse operacijose), Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų siuntimu dalyvauti bendrose pratybose užsienyje, užsienio ginkluotųjų pajėgų atvykimu į bendras pratybas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiame įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu neribojama Lietuvos Respublikos teisė vykdyti individualią ar kolektyvinę savigyną pagal Jungtinių Tautų Įstatus. 9. Seimas 1996 m. gruodžio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kurio priedėlyje buvo inter alia nustatyta: – „Lietuvos nacionalinio saugumo sistema plėtojama kaip Europos bendros saugumo ir transatlantinės gynybos sistemų dalis“ (1 skyrius); – „Svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas – plėtoti Lietuvos integraciją į europines bei transatlantinę institucijas ir užsitikrinti tarptautines saugumo garantijas. <...> Pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos uždaviniai: – visapusiškai ir aktyviai dalyvauti Europos integracijoje: vykdyti Europos (asociacijos) sutartį, siekti kuo greitesnės narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Vakarų Europos Sąjungoje; <...>“ (5 skyrius); – „Lietuvos kariuomenė ir kitos krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai ir sąveikai su NATO pajėgomis. Valstybės ginkluotąsias pajėgas taikos metu sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms pajėgoms priskiriama: pasienio policija, kiti specializuoti policijos daliniai, Karo akademija, koviniai Šaulių sąjungos būriai, savanorių piliečių ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai“ (7 skyriaus antrasis skirsnis); – „Prasidėjus agresijai prieš Lietuvą, kariuomenė ginklu gina valstybę siekdama išsekinti ir sunaikinti priešo pajėgas; Lietuva prašo NATO ir jos narių pagalbos gynybai, taip pat kitokios tarptautinės pagalbos“ (7 skyriaus trečiasis skirsnis); – „Be šių pagrindų pirmojoje dalyje apibrėžtos užsienio, vidaus ir gynybos politikos, kitos nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonės yra: – dalyvavimas tarptautinėse saugumą stiprinančiose organizacijose; – narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje, Vakarų Europos Sąjungoje ir Europos Sąjungoje; <...>“ (10 skyriaus pirmasis skirsnis); – „Lietuvos saugumas yra Europos saugumo dalis. Lietuva pasirengusi dalyvauti stiprinant tarptautinį saugumą ir prisiimti savąją dalį įsipareigojimų. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų (JT/UN), Europos Tarybos (ET/CE), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO/OSCE), Šiaurės Atlanto Bendradarbiavimo Tarybos (ŠABT/NACC), Šiaurės Atlanto Asamblėjos (ŠAA/NAA) ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių paskirtis – užtikrinti taiką, stiprinti saugumą ir stabilumą Europoje, veikloje, taip pat dalyvauja taikos palaikymo misijose ir kitose akcijose“ (10 skyriaus antrasis skirsnis). Taigi Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu (1996 m. gruodžio 19 d. redakcija) reguliuojami santykiai, susiję su valstybės saugumo užtikrinimu, valstybės gynimu ir tarptautiniu bendradarbiavimu, inter alia kuo greitesnės narystės Šiaurės Atlanto Sutarties organizacijose ir Vakarų Europos Sąjungoje siekiu, dalyvavimu tarptautinėse saugumą stiprinančiose organizacijose, taikos palaikymo misijose. 10. Seimas 1998 m. vasario 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos kariuomenės padalinių dalyvavimo tarptautinėse operacijose“ pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu įstatymas „Dėl Lietuvos kariuomenės padalinių dalyvavimo tarptautinėse operacijose“ (1994 m. liepos 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (ar) papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Kartu šiuo straipsniu buvo pakeistas ir įstatymo pavadinimas – jis pavadintas Lietuvos Respublikos kariuomenės vienetų dalyvavimo tarptautinėse operacijose ir pratybose, taip pat tarptautinių pratybų rengimo Lietuvos teritorijoje įstatymu. Šiame įstatyme buvo inter alia nustatyta: – „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos: 1) tarptautinė operacija – taikos operacija, kuriai vykdyti kitos valstybės teritorijoje pagal Jungtinių Tautų Organizacijos mandatą panaudojami Lietuvos kariuomenės vienetai; <...>“ (1 straipsnio 2 dalis); – „Lietuvos kariuomenės vienetai gali dalyvauti tarptautinėse operacijose tik tada, kai vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai ir kai Seimas priima nutarimą pasiųsti Lietuvos kariuomenės vienetą dalyvauti tarptautinėje operacijoje“ (2 straipsnis); – „Vykdant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir tarptautinio karinio bendradarbiavimo planus bei programas ir laikantis šio įstatymo 13 straipsnyje nustatytų apribojimų: 1) Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti rengiamos bendros Lietuvos kariuomenės vienetų ir užsienio valstybių bei šiame įstatyme numatytų tarptautinių organizacijų karinių vienetų pratybos; 2) Lietuvos kariuomenės vienetai gali dalyvauti tarptautinėse pratybose kitų valstybių teritorijose“ (6 straipsnis); – „Jokia šio įstatymo nuostata jokiu būdu neriboja Lietuvos Respublikos teisės vykdyti individualią ar kolektyvinę savigyną pagal Jungtinių Tautų Chartiją“ (12 straipsnis); – „1. Draudžiamas bet koks NVS valstybių ginkluotųjų pajėgų vienetų ir kitokių karinių struktūrų dalyvavimas tarptautinėse operacijose ir pratybose Lietuvos teritorijoje. Taip pat draudžiama Lietuvos kariuomenės vienetams ir kitoms krašto apsaugos sistemos struktūroms kaip nors dalyvauti tarptautinėse operacijose ir pratybose NVS šalių teritorijose. 2. Šio straipsnio draudimai netaikomi kariniams pareigūnams, kuriuos tarptautines pratybas rengianti šalis yra pakvietusi stebėtojais“ (13 straipsnis). Taigi Kariuomenės vienetų dalyvavimo tarptautinėse operacijose ir pratybose, taip pat tarptautinių pratybų rengimo Lietuvos teritorijoje įstatymas (1998 m. vasario 3 d. redakcija) reguliavo santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimu užsienyje vykdomose tarptautinėse taikos operacijose ir tarptautinėse pratybose, taip pat užsienio valstybių ginkluotųjų pajėgų dalyvavimu Lietuvos Respublikos teritorijoje rengiamose tarptautinėse pratybose. Šiame įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu neribojama Lietuvos Respublikos teisė vykdyti individualią ar kolektyvinę savigyną pagal Jungtinių Tautų Įstatus. 11. Seimas 2000 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos kariuomenės vienetų dalyvavimo tarptautinėse operacijose ir pratybose, taip pat tarptautinių pratybų rengimo Lietuvos teritorijoje įstatymo pavadinimo, 1, 6, 8, 9, 10, 11 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas Kariuomenės vienetų dalyvavimo tarptautinėse operacijose ir pratybose, taip pat tarptautinių pratybų rengimo Lietuvos teritorijoje įstatymo (1998 m. vasario 3 d. redakcija) pavadinimas – jis pavadintas Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatymu. 11.1. Tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatymo 1 straipsnyje (2000 m. liepos 17 d. redakcija) buvo apibrėžta įstatymo paskirtis ir įstatyme vartojamos sąvokos: „1. Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos kariuomenės vienetų dalyvavimą tarptautinėse pratybose ir kituose tarptautiniuose karinio bendradarbiavimo renginiuose bei tarptautinėse operacijose užsienyje, taip pat užsienio valstybių kariuomenės vienetų dalyvavimą tarptautinėse pratybose ir kituose tarptautiniuose karinio bendradarbiavimo renginiuose Lietuvos teritorijoje. 2. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos: <...> 3) kiti tarptautiniai karinio bendradarbiavimo renginiai (toliau – kiti tarptautiniai renginiai) – karinio bendradarbiavimo planuose ir programose numatyti renginiai, kurie nėra priskiriami tarptautinei operacijai, tarptautinėms pratyboms, taip pat renginiai, dėl kurių organizavimo susitarė Lietuvos ir užsienio valstybių kompetentingos institucijos; <...>“ 11.2. Taigi Tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatyme (2000 m. liepos 17 d. redakcija) buvo inter alia įtvirtinta nauja tarptautinio karinio bendradarbiavimo forma – sureguliuotas Lietuvos kariuomenės vienetų dalyvavimas kituose tarptautiniuose karinio bendradarbiavimo renginiuose, taip pat užsienio valstybių kariuomenės vienetų dalyvavimas šiuose renginiuose Lietuvos teritorijoje. 12. Seimas 2000 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymą. Šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindama teisę į kolektyvinę savigyną nuo ginkluoto užpuolimo, agresijos atveju Lietuvos Respublika prašo NATO ir jos narių pagalbos gynybai, taip pat kitokios tarptautinės pagalbos. Ši įstatymo nuostata keičiama ir (ar) papildoma nebuvo. 13. Seimas 2002 m. sausio 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Kartu buvo pakeistas ir įstatymo pavadinimas – jis pavadintas Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymu. Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) įsigaliojo 2002 m. vasario 6 d., išskyrus 5 straipsnį, kuris įsigaliojo tą dieną, kai Lietuvos Respublikai įsigaliojo Šiaurės Atlanto Sutartis (Įstatymo 16 straipsnis). 14. 2002 m. lapkričio 21 d. Prahoje vykusiame Šiaurės Atlanto Tarybos posėdyje NATO valstybių ir jų vyriausybių vadovai pakvietė Lietuvos Respubliką ir dar šešias kitas Rytų ir Vidurio Rytų Europos valstybes – Bulgariją, Estiją, Latviją, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją – įstoti į NATO. 2003 m. kovo 26 d. Briuselyje 19 valstybių, dabartinių NATO narių, atstovai pasirašė protokolą dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto Sutarties. 15. 2004 m. kovo 10 d. Seimas ratifikavo Šiaurės Atlanto Sutartį, pasirašytą 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone (Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Šiaurės Atlanto Sutarties ratifikavimo). Sutartis įsigaliojo 2004 m. kovo 29 d., kai Lietuva deponavo savo prisijungimo dokumentą Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei. 15.1. Šiaurės Atlanto Sutarties 3 straipsnyje nustatyta: „Kuo efektyviau siekdamos šios sutarties tikslų, Šalys, kiekviena atskirai ir kartu, nuolatinėmis ir veiksmingomis savo pačių bei tarpusavio paramos priemonėmis palaikys ir plėtos individualų ir kolektyvinį pajėgumą ginkluotam užpuolimui atremti.“ 15.2. Pagal Šiaurės Atlanto Sutarties nuostatas NATO savo veiklą grindžia trimis pagrindiniais principais: taikaus tarptautinių ginčų sprendimo, jėgos nenaudojimo ir kolektyvinės savigynos. Taikaus tarptautinių ginčų sprendimo ir jėgos nenaudojimo principai įtvirtinti Sutarties 1 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog Sutarties šalys bet kokį tarptautinį ginčą, kuriame jos gali dalyvauti, turi spręsti taikiu būdu ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jėgos panaudojimo bet kuriuo būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais. Kolektyvinės savigynos principas, kurį galima laikyti visos Šiaurės Atlanto Sutarties, taip pat ir NATO veiklos pagrindu, įtvirtintas Sutarties 5 straipsnyje, pagal kurį Sutarties šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu. Tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, įsipareigoja nedelsdama suteikti pagalbą užpultai ar užpultoms šalims, individualiai ir kartu su kitomis šalimis imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti. Tame pačiame 5 straipsnyje numatyta, kad apie kiekvieną tokį ginkluotą užpuolimą bei visas priemones, kurių buvo imtasi užpuolimo atveju, turi būti nedelsiant pranešama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. 16. Taigi, 2004 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikai įsigaliojus Šiaurės Atlanto Sutarčiai, kartu visa apimtimi (įskaitant 5 straipsnį) įsigaliojo Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymas (2002 m. sausio 15 d. redakcija). Šio įstatymo 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje. 16.1. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnyje „Kolektyvinės gynybos operacijos“ nustatyta: „1. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos teises ir įsipareigojimus pagal kolektyvinės gynybos sutartį: 1) kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos kariniai vienetai gali išvykti į kitas valstybes ir būti panaudoti kitų valstybių teritorijose; 2) kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių – Lietuvos Respublikos sąjungininkių – kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudoti Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2. Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje priima Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas nutarimą. 3. Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti. 4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas Respublikos Prezidento sprendimas turi būti nedelsiant vykdomas. Respublikos Prezidentas teikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę Seimo sesiją. Užtikrindamas Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymą bei ginkluotą gynybą ir pasipriešinimą ginkluotam užpuolimui, Seimas priima nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo. 5. Kitų valstybių teritorijose kolektyvinės gynybos operacijos tikslais naudojamų Lietuvos Respublikos karinių vienetų skaičius, dydis ir jų buvimo kitų valstybių teritorijose laikas, taip pat kitų valstybių – Lietuvos Respublikos sąjungininkių – karinių vienetų skaičius, dydis ir jų buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos ir kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ar kitų Lietuvos Respublikos sąjungininkių sutartis ar susitarimus bei bendrus kolektyvinės gynybos sutarties šalių sprendimus.“ 16.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) „Pagrindinės Įstatymo sąvokos“ 1, 2, 3, 7 dalyse nustatyta: „1. Tarptautinė operacija – kolektyvinės gynybos arba kita karinė operacija, kuriai Lietuvos Respublikos kariniai vienetai panaudojami kartu su kitų valstybių kariniais vienetais. 2. Kolektyvinės gynybos sutartis – pagrįsta Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnio, pripažįstančio kiekvienos valstybės neatimamą teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną, nuostatomis ir nustatanti bendros gynybos įsipareigojimus Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, pagal kurią vienos ar kelių sutarties šalių ginkluotas užpuolimas laikomas visų sutarties šalių užpuolimu. 3. Kolektyvinės gynybos operacija – bendros gynybos operacija, vykdoma pagal kolektyvinės gynybos sutartį vienos ar kelių sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju, taip pat pasirengimas šiai operacijai. <...> 7. Karinis vienetas – kiekvienas bet kokio dydžio Lietuvos ar kitos valstybės kariuomenės (ginkluotųjų pajėgų) vienetas, vadovaujamas vado ir turintis bendrą užduotį dalyvauti tarptautinėse operacijose, pratybose ar kituose renginiuose.“ 16.3. Taigi aiškinant Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnį kartu su 2 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 ir 7 dalimis matyti, kad ginčijamose Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio nuostatose yra reguliuojami santykiai, susiję su vienos iš dviejų tarptautinių operacijų – kolektyvinės gynybos operacijos (bendros gynybos operacijos arba pasirengimo šiai operacijai) vykdymu, t. y. Lietuvos Respublikos karinių vienetų panaudojimu kartu su Lietuvos Respublikos sąjungininkių valstybių kariniais vienetais pagal kolektyvinės gynybos sutartį (ir Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnyje pripažintą kiekvienos valstybės neatimamą teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną) vienos ar kelių sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) rengiantis šiai operacijai, taip pat su tuo susijusių Seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimų įgyvendinimu. Ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte („Įgyvendinant Lietuvos Respublikos teises ir įsipareigojimus pagal kolektyvinės gynybos sutartį <...> kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių – Lietuvos Respublikos sąjungininkių – kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudoti Lietuvos Respublikos teritorijoje“), reiškia ir tai, kad vienas iš Lietuvos Respublikos teisių ir įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartį įgyvendinimo būdų yra Lietuvos Respublikos sąjungininkių valstybių karinių vienetų galimas atvykimas į Lietuvos Respubliką ir jų panaudojimas Lietuvos Respublikos teritorijoje kolektyvinės gynybos operacijos tikslais. Ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje („Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje priima Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas nutarimą“), aiškinamas kartu su Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalimi, reiškia ir tai, kad įgyvendinant Lietuvos Respublikos teises ir įsipareigojimus pagal kolektyvinės gynybos sutartį Respublikos Prezidentas gali Seimui teikti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje, o Seimas tokį sprendimą gali priimti nutarimu. Ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje („Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti“), reiškia ir tai, kad tuo atveju, kai įvykdomas ginkluotas Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių užpuolimas, Respublikos Prezidentas yra įgaliotas nedelsdamas priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos (įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti). Ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalyje („Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas Respublikos Prezidento sprendimas turi būti nedelsiant vykdomas. Respublikos Prezidentas teikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę Seimo sesiją. Užtikrindamas Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymą bei ginkluotą gynybą ir pasipriešinimą ginkluotam užpuolimui, Seimas priima nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo“), reiškia ir tai, kad Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju Respublikos Prezidento nedelsiant priimtas sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos (inter alia sprendimas dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti) įgyja teisinę galią nuo jo priėmimo ir turi būti nedelsiant vykdomas, tačiau šį sprendimą Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui (tarp Seimo sesijų – nedelsiant šaukiamai neeilinei Seimo sesijai), o Seimas turi teisę priimti nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo, kuriuo užtikrinamas Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymas bei ginkluota gynyba ir pasipriešinimas ginkluotam užpuolimui. 16.4. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnyje „Kitos operacijos“ nustatyta: „1. Įgyvendinant kitus negu kolektyvinės gynybos Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir teises: 1) kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos kariniai vienetai gali išvykti į kitas valstybes ir būti panaudoti kitų valstybių teritorijose; 2) kitos operacijos tikslais kitų valstybių kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudoti Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2. Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kitos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje priima Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas nutarimą. 3. Neatidėliotinais atvejais sprendimą dėl dalyvavimo kitoje operacijoje, įskaitant Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimą, leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams bei kitas priemones, reikalingas kitos operacijos tikslams pasiekti, priima Respublikos Prezidentas. 4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas Respublikos Prezidento sprendimas turi būti nedelsiant vykdomas. Respublikos Prezidentas nedelsdamas teikia jį tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Nepažeisdamas Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartį ir bendrus šios sutarties šalių sprendimus, Seimas nutarimu patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą, taip pat šiuo nutarimu priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų panaudojimo kitos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose ir (ar) kitų valstybių karinių vienetų panaudojimo kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje. 5. Kitų valstybių teritorijose naudojamų kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos karinių vienetų maksimalų dydį ir maksimalų jų buvimo kitų valstybių teritorijose laiką, taip pat kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamų kitų valstybių karinių vienetų maksimalų dydį ir maksimalų jų buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laiką nustato Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas šio straipsnio 2 dalyje nurodytą nutarimą, arba šio straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju – Respublikos Prezidentas ir Seimas, pagal šio straipsnio 4 dalį tvirtindamas Respublikos Prezidento sprendimą. Tikslų kitų valstybių teritorijose naudojamų kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos karinių vienetų dydį ir buvimo kitų valstybių teritorijose laiką, taip pat kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamų kitų valstybių karinių vienetų dydį ir buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laiką nustato krašto apsaugos ministras, neviršydamas Seimo nutarimu nu …