Nutarimas dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai 2006 m. lapkričio 13 d. vilnius li

Byla Nr. 45/03-36/04 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SANTYKIUS, NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2006 m. lapkričio 13 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Arminui Lydekai ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajai specialistei Kristinai Pažusytei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. spalio 11 d. išnagrinėjo bylą Nr. 45/03-36/04 pagal šiuos prašymus:

Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 45/03-36/04.

Konstitucinis Teismas nustatė:

I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pilietybės įstatymo 18 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29, 12 straipsniams.

II 1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1.1. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti pilietybės netekimo pagrindai, o 2 dalyje nustatytos vieno iš pilietybės netekimo pagrindų – įgijus kitos valstybės pilietybę – taikymo išimtys: Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas inter alia netaikomas lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. Pareiškėjas teigia, kad pagal šią nuostatą kiekvienas lietuvis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, galės turėti kartu ir Lietuvos Respublikos pilietybę, o lenkams, rusams, žydams ir kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams galimybė turėti dvigubą pilietybę nesuteikta. Todėl, pareiškėjo nuomone, pilietybės netekimo siejimas su asmens tautybe prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti privilegijų tautybės, kalbos, kilmės ar kitu pagrindu.

1.2. Pareiškėjo manymu, ginčijama Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostata, visiems lietuvių kilmės asmenims suteikianti teisę į dvigubą pilietybę, neatitinka ir Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

2.1. Pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai buvimo Lietuvos Respublikos piliečiais ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo požiūriu yra suskirstyti į kelias grupes: 1) lietuvių kilmės asmenys laikomi Lietuvos piliečiais ir (arba) išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę neatsižvelgiant į tai, kur jie gyvena; 2) kitos etninės kilmės (tautybės) asmenys yra suskirstyti į dvi grupes: pirma, išvykusieji gyventi į bet kurią užsienio valstybę, bet ne į savo etninę tėvynę; tokiu atveju jie yra laikomi Lietuvos piliečiais ir (arba) išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, ir, antra, išvykusieji į savo etninę tėvynę ir apsigyvenusieji joje (t. y. repatrijavusieji) – tokie asmenys nėra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, jie neišsaugo ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pateiktas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas yra ginčytinas, o asmens teisinio statuso (pilietybės pripažinimas ar teisės į pilietybę išsaugojimas) nustatymas, siejant tai su asmens etnine kilme ar tautybe, pažeidžia asmenų lygybę, yra diskriminuojantis, todėl, pareiškėjo teigimu, toks ginčijamų Pilietybės ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymų nuostatų turinys prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, taip pat konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

2.2. Pareiškėjo nuomone, Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas neatitinka visuotinai pripažinto šios sąvokos apibrėžimo, kadangi paprastai aiškinant šią sąvoką yra nurodomas asmens teisinis ryšys su tam tikra valstybe, o ne su jo etnine kilme.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Lydekos rašytiniai paaiškinimai, taip pat suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiosios specialistės K. Pažusytės (atstovaujančios suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos įstatymų nuostatos Konstitucijai neprieštarauja. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrų V. Bulovo ir G. J. Furmanavičiaus, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus A. Petrausko, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus A. Gavėno, Teisės instituto direktoriaus A. Čepo ir direktoriaus pavaduotojos V. Valeckaitės rašytiniai paaiškinimai.

V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai A Lydeka ir K. Pažusytė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Pilietybės įstatymo 18straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29, 12 straipsniams.

Šiame kontekste paminėtina, kad Seimo 2004 m. gruodžio 9 d. priimto Pilietybės įstatymo 12, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 21, 26, 27, 28, 30, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsniu Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) buvo pakeista. Paminėtina ir tai, kad Seimo 2006 m. balandžio 6 d. priimto Pilietybės įstatymo 12, 18, 20, 26, 28, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeista ir Pilietybės įstatymo 18 straipsnio (2004 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija), taip pat šis straipsnis buvo papildytas nauja 4 dalimi.

Pagal pareiškėjų prašymus sprendžiant, ar ginčijamos įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, Lietuvos Respublikos pilietybės santykių (susijusių su tuo, kaip yra apibrėžiama, kas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kaip yra reglamentuojamas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, kaip yra reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė), taip pat su tuo, kaip yra apibrėžiamas sąvokos „repatrijavimas“ turinys) teisinis reguliavimas vertintinas sistemiškai ir istoriškai, atskleidžiant (atitinkamais aspektais) inter alia Lietuvos pilietybės santykių teisinio reguliavimo tradiciją ir raidą bei šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingus pilietybės instituto aspektus, įtvirtintus tarptautiniuose teisės aktuose.

II 1. Lietuvos Respublikos pilietybė – konstitucinis institutas.

Konstitucijoje yra įtvirtintos ir kitos nuostatos, lemiančios Lietuvos Respublikos piliečių teisinį statusą (taip pat ir nustatančios tas teises, laisves ir pareigas, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai), inter alia: Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (3 straipsnio 2 dalis); svarbiausi Valstybės ir Tautos klausimai sprendžiami referendumu, kuris skelbiamas inter alia, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnio 1, 3 dalys); Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje (13 straipsnio 1 dalis); draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenustato kitaip (13 straipsnio 2 dalis);

Lietuvos Respublikos pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos (32 straipsnio 1 dalis); negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą (32 straipsnio 3 dalis); piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (34 straipsnio 1 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi inter alia Lietuvos Respublikos piliečiai – 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti (68 straipsnio 2 dalis); kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga – Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (139 straipsnio 1 dalis); piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 straipsnio 2 dalis); sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją turi teisę pateikti Seimui inter alia ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų (147 straipsnio 1 dalis); ir kt.

Pažymėtina (tai yra įtvirtinta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje), kad ne visos Konstitucijos nuostatos, kurių tekste yra vartojama sąvoka „pilietis“, gali būti aiškinamos adekvačiai, t. y. kaip apimančios vien Lietuvos Respublikos piliečius ir neapimančios užsieniečių bei asmenų be pilietybės.

Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams. Pilietybė, kaip piliečio ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, leidžia jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat prireikus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taigi Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis, o kitos valstybės pilietis kartu negali būti ir Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Vadinasi, iš Konstitucijos 12 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga ne tik įstatymu nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir sureguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, bet ir numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Būtent dėl to užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien apsigyventi šalyje – tam būtina nuolat gyventi valstybėje ilgesnį laiką, kurį nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą. Taigi pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam tikru objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį dažniausiai lemia tai, kad piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (jus sanguini), kad (kai kuriose valstybėse) piliečiu laikomas asmuo, gimęs tos valstybės teritorijoje (jus soti), arba tai, kad užsieniečio arba asmens be pilietybės nuolatinis faktinis ryšys su valstybe – jeigu šis užsienietis arba asmuo be pilietybės atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir jam yra suteikiama pilietybė (natūralizacija) – tampa nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe“.

Lietuvos valstybė kūrėsi etninės tautos – lietuvių tautos pagrindu. Tai atspindėta Konstitucijos preambulėje, kurioje įtvirtinta, kad būtent lietuvių tauta (t. y. etninė tauta) prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, šimtmečiais atkakliai gynė savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojo savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnijo prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje, išsaugojo siekį ir teisę gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

Vyraujančių etninių tautų pagrindu sukurtos valstybės – nacionalinės valstybės. Būtent nacionalinė valstybė yra etninės tautos bendro gyvenimo politinė forma, užtikrinanti galimybę puoselėti atitinkamos etninės tautos tapatumą, kultūrą, mentalitetą, kalbą, tradicijas, papročius, padedanti kaupti ir būsimosioms kartoms perduoti valstybingumo patirtį ir įgyti brandą, suteikianti būtinas istorinio išlikimo garantijas. Be nacionalinės valstybės visavertis etninės tautos gyvenimas būtų ypač pasunkintas ar net neįmanomas.

Tai yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos Respublikos pilietybės (inter alia kad užsienio lietuviams, siekiantiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nebūtų taikomos įprastinės natūralizacijos sąlygos). Tai taip pat yra konstitucinis pagrindas įstatymuose įtvirtinti ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutą, taikytiną Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais.

Kita vertus, nuo seniausių laikų Lietuvos žemėse gyveno ir nelietuviai – kitų etninių tautų žmonės. Jie kartu su lietuviais kūrė ir gynė Lietuvos valstybę, rūpinosi jos likimu. Taigi lietuvių tautos gyvensena nuo seno buvo grindžiama lietuvių tautos, kaip titulinės nacijos, ir kitų Lietuvos teritorijoje gyvenančių tautinių bendruomenių taikiu sugyvenimu, įvairių tautų žmonių pakantumu ir tolerancija vienų kitiems atžvilgiu. Tautinės santarvės puoselėjimas Lietuvos žemėje – istorinė Lietuvos valstybės tradicija. Ši tradicija būdavo pažeidžiama tik tais Lietuvos istorijos laikotarpiais, kai pati Lietuvos valstybė būdavo okupuota svetimų valstybių, kai pati lietuvių tauta negalėjo autentiškai kurti savo politinio gyvenimo.

Lietuvių tauta puoselėja savo žemėje tautinę santarvę (Konstitucijos preambulė). Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybės piliečių visuma sudaro pilietinę Tautą – valstybinę bendruomenę. Konstitucijos 2 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Tauta kuria Lietuvos valstybę ir kad suverenitetas priklauso Tautai, bei 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, sąvoka „Tauta“ yra vartojama būtent šia prasme.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucijoje vartojamų sąvokų „lietuvių tauta“ ir „Tauta“ negalima priešpriešinti. Lietuvių tauta yra Lietuvos pilietinės tautos – valstybinės bendruomenės pagrindas, būtina egzistavimo prielaida.

Minėta, kad pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Lietuvos pilietinė Tauta – valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius (nepriklausomai nuo jų etninės kilmės), o piliečių visuma sudaro Lietuvos pilietinę Tautą. Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas). Visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kad ir kokia būtų jų etninė kilmė, pagal Konstituciją yra lygūs; jų negalima diskriminuoti arba teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės, tautybės. Kita vertus, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, integravimasis į Lietuvos visuomenę, tapimas visaverčiu Lietuvos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu siejasi inter alia su pastangomis išmokti valstybinę – lietuvių kalbą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad „tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. gegužės 10 d. nutarimai).

Prireikus valstybės gali su kitomis valstybėmis sudaryti daugiašales ir dvišales sutartis dėl pilietybės. Įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus.

13.1. Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948 m.) įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į pilietybę; iš nieko negali būti savavališkai atimta jo pilietybė ar teisė ją pakeisti (15 straipsnis). Jungtinių Tautų Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966 m.) nustatyta, kad kiekvienas vaikas turi teisę įgyti pilietybę (24 straipsnis).

Tarptautiniuose dokumentuose taip pat yra įtvirtintas neginčijamas principas, kad kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus. 1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės (kurios Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi) pilietybę apibrėžia kaip „teisinį ryšį tarp asmens ir valstybės, kuris tačiau nerodo jo etninės kilmės“ (2 straipsnis); šioje konvencijoje pabrėžiama ir tai, kad kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai (3 straipsnio 1 dalis). Minėta konvencija draudžia bet kokią diskriminaciją pilietybės srityje, taip pat ir diskriminaciją dėl tautinės ar etninės kilmės (5 straipsnis).

13.2. Tarptautiniuose teisės aktuose yra reguliuojami ir tam tikri santykiai, susiję su dviguba pilietybe. Antai 1963 m. Europos Tarybos Konvencijoje dėl galimybių turėti kelių valstybių pilietybę ribojimo ir karo prievolės tuo atveju, kai asmuo turi keletą pilietybių (kurios Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi), nustatyta: šią konvenciją pasirašiusios Europos Tarybos valstybės narės pripažįsta, kad galimybė turėti kelių valstybių pilietybę gali sukelti sunkumų ir kad bendri veiksmai siekiant kuo labiau sumažinti atvejų, kai asmuo turi kelių valstybių pilietybę, atitinka Europos Tarybos tikslus (preambulė); Susitariančiųjų Šalių piliečiai, sulaukę pilnametystės ir laisva valia natūralizacijos ar optacijos būdu įgiję ar susigrąžinę kitos Šalies pilietybę, netenka ankstesnės savo pilietybės ir neturi teisės išlaikyti savo ankstesnės pilietybės (1 straipsnis). Nors vėliau minėta konvencija buvo ne kartą keičiama ir (arba) papildoma, inter alia nustatant papildomas sąlygas, išlygas ir galimybes asmeniui pasilikti, be turimos pilietybės, ir kitos valstybės pilietybę, principinė nuostata, kad asmuo paprastai gali turėti tik vienos valstybės pilietybę, išliko.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus. Jų būtina paisyti ir tada, kai valstybė, įgyvendindama tarptautinės teisės pripažįstamą jos diskreciją nacionalinės teisės aktais reguliuoti pilietybės santykius, riboja dvigubos pilietybės atvejus ir nustato reikalingas šio ribojimo išimtis.

13.3. Tarptautinėje teisėje sąvoka „repatrijavimas“ („repatriacija“) paprastai vartojama tik karo aukų apsaugos ir jų grąžinimo į tėvynę kontekste. Būtent šiame kontekste ši sąvoka vartojama Seimo 2000 m. gegužės 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl 1949 metų Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 metų papildomų protokolų ratifikavimo“ ratifikuotose 1949 metų Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 metų papildomuose protokoluose, plėtojančiuose šių konvencijų nuostatas. Antai 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl elgesio su karo belaisviais inter alia nustatyta: konflikto šalys privalo išsiųsti į tėvynę sunkiai sergančius ir sunkiai sužeistus karo belaisvius, nepaisant jų skaičiaus ar laipsnio, pasirūpinusios jais tiek, kad jie galėtų keliauti, ir joks sergantis ar sužeistas karo belaisvis, turintis teisę į repatriaciją, negali būti repatrijuotas prieš savo valią, jeigu vyksta karo veiksmai (109 straipsnis); pasibaigus karo veiksmams, karo belaisviai nedelsiant paleidžiami ir repatrijuojami (118 straipsnis). 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl civilių apsaugos karo metu inter alia nustatyta: konflikto šalys stengiasi net ir vykstant karo veiksmams sudaryti susitarimus dėl tam tikrų kategorijų internuotųjų, ypač vaikų, nėščių moterų, maitinančių ir turinčių mažamečių vaikų moterų, sužeistųjų ir ligonių, taip pat internuotųjų, kurie buvo ilgai internuoti, paleidimo, repatrijavimo, grįžimo į gyvenamąją vietą ar apgyvendinimo neutralioje šalyje (132 straipsnis); konvencijos šalys karo veiksmams ar okupacijai pasibaigus stengiasi užtikrinti visų internuotųjų sugrįžimą į šių paskutinę gyvenamąją vietą arba sudaryti sąlygas repatrijuoti (134 straipsnis).

Taigi šiose konvencijose sąvoka „repatrijavimas“ („repatriacija“) yra vartojama žmonių grąžinimo į valstybę, kurios piliečiai jie yra, kontekste (pagrindu imant asmens teisinį ryšį su atitinkama valstybe), o ne asmens etninės kilmės kontekste.

Sąvoka „repatrijavimas“ (repatriacija“) yra nevienodai aiškinama ir žodynuose: vienuose žodynuose „repatrijavimas“ apibrėžiamas kaip „asmens ar objekto grįžimas ar grąžinimas į jo kilmės šalį“ (Black's Law Dictionary. Sixth ed. San Paul, 1992, p. 900), o kituose – kaip „visuma veiksmų siekiant organizuoti ir užtikrinti asmens grįžimą į savo kilmės šalį ar išvykimo vietą“ (Cornu G. Vocabulaire juridique. Paris: PUF, 2003, p. 728).

13.4. Lietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos valstybe nare, Lietuvos Respublikos piliečiai tapo ir Europos Sąjungos piliečiais.

Europos bendrijos steigimo sutarties 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Nustatoma Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“.

Konstatuotina, kad Europos Sąjungos pilietybė nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos Sąjungos pilietybė yra pridėtinė, papildoma, nes Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju Lietuvos Respublikos, pilietybę. Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės ribojimas Europos Sąjungos, kurios valstybė narė yra Lietuvos Respublika, pilietybei netaikytinas.

III Dėl Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija), 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, dėl Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d., 2006 m. balandžio 6 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 12, 29 straipsniams, taip pat dėl Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius – laikinąją atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės Konstituciją. Joje nebuvo pilietybės santykius reguliuojančių eksplicitinių nuostatų (nebuvo apibrėžta, kas yra Lietuvos valstybės piliečiai, nebuvo nustatyti Lietuvos pilietybės įgijimo ar praradimo pagrindai ir kt.), tačiau buvo nuostatos, įtvirtinančios pamatines piliečių teises. 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai sudarė konstitucinį pagrindą Lietuvos pilietybės santykius reguliuoti įstatymu.

Paminėtina, kad iš esmės analogiški Lietuvos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pagrindai buvo įtvirtinti ir vėliau priimtose Lietuvos valstybės laikinosiose konstitucijose – Lietuvos Valstybės Tarybos 1919 m. balandžio 4 d. priimtuose Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose bei Steigiamojo Seimo 1920 m. birželio 10 d. priimtoje Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje.

3.1. Ministrų Kabineto 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę § 1 buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: „1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“. Čia pacituoto 3 punkto nuostata buvo taikoma su išlyga, kad „Lietuvos piliečiais nelaikomi asmens, kurie, kad ir turėjo nuolatinį darbą <...>, bet kurių darbas buvo vien tarnavimas Rusų Valstybei, t. y. rusų valdininkai“.

Taigi pagal Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure: nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu.

Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos.

3.2. Iš pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės su kitomis valstybėmis sudarytų tarptautinių sutarčių, kuriomis buvo reguliuojami inter alia Lietuvos pilietybės santykiai, paminėtinos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartis su Rusija, 1921 m. liepos 9 d. Konvencija tarp Lietuvos ir Latvijos apie piliečių teises. Pagal šias dvišales tarptautines sutartis asmenys turėjo teisę pasirinkti tik vienos ar kitos valstybės (atitinkamai Lietuvos arba Rusijos ar Lietuvos arba Latvijos) pilietybę; jie negalėjo vienu metu būti abiejų atitinkamas sutartis sudariusių valstybių piliečiai. Tarptautines sutartis, kuriomis buvo reguliuojami inter alia Lietuvos pilietybės santykiai, Lietuva buvo sudariusi ir su kai kuriomis kitomis valstybėmis.

Toks konstitucinis dvigubos pilietybės draudimas buvo grindžiamas ir tuo, kad „dabar yra daug svetimšalių, kurie, neatsižadėdami vieni Lenkijos, kiti Rusijos, norėtų Lietuvoje naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, bet nenori eiti tų pareigų, kurios tenka Lietuvos piliečiams. Dėl to Konstitucijoje ir yra įrašyta, kad niekas negali būti Lietuvos ir drauge kurios kitos valstybės pilietis“ (Jankūnaitė V. Lietuvos Valstybės Konstitucija su paaiškinimais. Kaunas, 1922, p. 25).

Pažymėtina, kad 1938 m. Konstitucijoje buvo įtvirtinta ne tik dvigubos pilietybės draudimas, bet ir šio draudimo išimtis: įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės (13 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymų leidėjas turėjo pareigą nustatyti atvejus, kai asmuo galėjo būti ne tik Lietuvos, bet ir kitos valstybės pilietis.

Be to, pagal Konstitucijos 12 straipsnio 3 punktą Lietuvos piliečiu galėjo būti priimtas asmuo, nusipelnęs Lietuvos valstybei. Ši konstitucinė nuostata suponavo ir tai, kad Lietuvos piliečiu galėjo būti priimtas ir toks Lietuvos valstybei nusipelnęs asmuo, kuris buvo kitos valstybės pilietis. Taigi minėta konstitucinė nuostata suponavo dar vieną dvigubos pilietybės draudimo išimtį.

1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatyme jau nebuvo nuostatų, apibrėžiančių, kokie asmenys yra Lietuvos piliečiai, nes Lietuvos valstybės piliečių korpusas jau buvo suformuotas pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Lietuvos pilietybės įstatyme buvo nustatyta Lietuvos pilietybės įgijimo, atėmimo, netekimo ir atgavimo tvarka.

Lietuvos pilietybės įstatyme buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (20 straipsnis). Taip pat buvo įtvirtintos dvi šio draudimo išimtys: 1) buvo numatyta galimybė Lietuvos pilietybę suteikti išimties tvarka: nusipelnęs Lietuvos valstybei asmuo galėjo būti priimtas Lietuvos piliečiu netaikant 10 straipsnyje lietuviams nustatytos sąlygos Lietuvos pilietybei gauti – apsigyventi Lietuvoje bei 11 straipsnyje nelietuviams nustatytų sąlygų Lietuvos pilietybei gauti, inter alia šio straipsnio 5 punkte nustatytos sąlygos būti piliečiu tokios valstybės, pagal kurios įstatymus asmuo, tapęs Lietuvos piliečiu, prarastų tos valstybės pilietybę (12 straipsnis); 2) buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos piliečiui, priėmusiam svetimos valstybės pilietybę, vidaus reikalų ministro leidimu pasilikti Lietuvos pilietybę (21 straipsnis).

12.1. Lietuvos taikos sutartimi su Rusija, pasirašyta 1920 m. liepos 12 d., buvo nustatyta Lietuvos ir tuometinės Sovietų Rusijos siena. Steigiamasis Seimas šią sutartį ratifikavo 1920 m. rugpjūčio 6 d., o šalys 1920 m. spalio 14 d. pasikeitė jos ratifikavimo raštais. Pagal šią sutartį Vilnius ir jo sritis liko Lietuvai. Šioje sutartyje buvo nustatyta, kad asmenys, kurie jos ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijoje ir „kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje“, taip pat asmenys, kurie iki 1914 m. išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip dešimt metų, turėdami nuolatinį darbą, „išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis“, yra pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais. Asmenys, sulaukę 18 metų ir gyvenantys Lietuvos teritorijoje, turėjo teisę per vienus metus nuo šios sutarties ratifikavimo dienos pareikšti norą išlaikyti (optuoti) Rusijos pilietybę. Tokiu atveju „jų pilietybe seka jų vaikai, nesukakę 18 metų, ir žmona, jeigu tarp vyro ir žmonos nėra kitokio susitarimo“ (VI straipsnis). Taigi ir pagal šią sutartį asmenys turėjo teisę pasirinkti tik vienos valstybės (Lietuvos arba Rusijos) pilietybę; jie negalėjo vienu metu būti abiejų šių valstybių piliečiai.

12.2. Dėl susiklosčiusių aplinkybių, būtent dėl to, kad Vilnių ir jo sritį 1920– 1939 m. buvo aneksavusi Lenkija, Lietuva negalėjo įgyvendinti valstybės suvereniteto šioje savo teritorijos dalyje. Vilniuje ir jo srityje Lietuvos pilietybės instituto įgyvendinimas buvo suvaržytas.

12.3. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tuometinė Sovietų Sąjunga užėmė dalį tuometinės Lenkijos teritorijos, taip pat ir jos aneksuotą Vilnių bei jo sritį. 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpinės pagalbos sutartis. Respublikos Prezidentas šią sutartį ratifikavo 1939 m. spalio 14 d., o šalys 1939 m. spalio 16 d. pasikeitė jos ratifikavimo raštais. Šalims susitarus, šia sutartimi „Vilnius ir Vilniaus sritis Sovietų Sąjungos perduodami Lietuvos Respublikai, įjungiant juos į Lietuvos valstybės teritorijos sudėtį ir nustatant sieną tarp Lietuvos Respublikos ir SSSR <...>„ (I straipsnis). Pažymėtina, kad minėta sutartimi Lietuvos Respublikai buvo perduota ne visa Vilniaus srities teritorija, turėjusi jai priklausyti pagal 1920 m. liepos 12 d. pasirašytą Lietuvos taikos sutartį su Rusija.

12.4. Seimas 1939 m. spalio 27 d. priėmė Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą, kurį Respublikos Prezidentas paskelbė 1939 m. spalio 27 d. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Vilniaus mieste ir jo srityje veikia Lietuvos teisės nuostatai“, o 3 straipsnyje – kad „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 dienos Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“.

Pabrėžtina, kad nuo tada, kai 1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, iki 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuva, Sovietų Sąjungai įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę, prarado nepriklausomybę, Lietuvos pilietybės santykių teisiniam reguliavimui buvo būdinga tai, jog visą laiką buvo siekiama Lietuvos piliečių korpusą apibrėžti kuo aiškiau; tai darant buvo vadovaujamasi principine nuostata, kad Lietuvos pilietis tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus atskiras išimtis (kurių reglamentavimas teisės aktuose atitinkamais Lietuvos valstybės raidos laikotarpiais kito). Šia principine dvigubos pilietybės draudimo nuostata buvo vadovaujamasi ir tada, kai nustatomas atitinkamas teisinis reguliavimas buvo autentiškas (t. y. kai Lietuvos valstybė, jos institucijos galėjo iš tikrųjų savarankiškai nuspręsti, kaip reguliuoti Lietuvos pilietybės santykius), ir tada, kai atitinkamas teisinis reguliavimas Lietuvos valstybei buvo primetamas iš šalies (t. y. kai Lietuvos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pakeitimus lėmė kitų valstybių veiksmai Lietuvos valstybės atžvilgiu).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos pilietybės santykius reguliavusiuose teisės aktuose iki 1940 m. birželio 15 d. buvo nuostatų dėl asmens grįžimo į Lietuvą ar išvykimo į kitas valstybes, tačiau sąvoka „repatrijavimas“ nebuvo vartojama.

Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. rugsėjo 7 d. išleido įsaką „Dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos Tarybų Socialistinių Respublikų piliečių pilietybės įsigijimo tvarkos“, kurio 1 punktu nustatė, kad „Lietuvos, Latvijos ir Estijos Tarybų Socialistinių Respublikų piliečiai nuo šių respublikų į TSRS priėmimo dienos yra TSRS piliečiai.“ Remdamasis šiuo įsaku, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. gruodžio 30 d. išleido įsaką „Dėl Lietuvos TSR pilietybės įgijimo“, kuriuo pripažino, kad „Lietuvos TSR piliečiais nuo tos dienos, kurią Lietuvos TSR priimta į TSRS sudėtį, laikomi visi tie asmenys, kurie 1939 m. rugsėjo 1 dieną dabartinėje Lietuvos TSR teritorijoje turėjo gyvenamąją vietą <...>, nepriklausomai nuo to, ar tie asmenys tuo metu turėjo Lietuvos pilietybę, ar neturėjo“.

Taigi neteisėtos valdžios neteisėtu sprendimu, paneigusiu ir Lietuvos valstybės, ir tarptautinę teisę, visi tuometiniai Lietuvos gyventojai prievarta buvo paskelbti „TSRS piliečiais“ ir „Lietuvos TSR piliečiais“.

Šitokia prievarta primesta „TSRS pilietybė“ ir „Lietuvos TSR pilietybė“ buvo ir yra niekinė.

Kaip konstatuota Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. deklaracijoje „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje „randantis naujoms galimybėms, tautos atgimimo ir nepriklausomybės sąjūdis pradėjo reikštis atvirai, apimdamas plačiausius visuomenės sluoksnius. Tautos valia, viešai prabilusi pilietinėse akcijose, virto jos suvereninės galios raiška per esamas institucijas“.

1990 m. kovo 11 d. deklaracijoje „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ taip pat konstatuota, kad Lietuvai primestų svetimos valstybės struktūrų panaudojimas neturi būti interpretuojamas kaip jas primetusios valstybės suvereniteto lietuvių tautai ir jos teritorijai arba tos valstybės įvykdytos aneksijos pripažinimas.

Šiuo atžvilgiu ypač svarbus buvo tuometinės Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. lapkričio 3 d. priimtas Lietuvos TSR pilietybės įstatymas, įsigaliojęs nuo priėmimo dienos.

16.1. Lietuvos TSR pilietybės įstatyme numatyta „Lietuvos TSR pilietybė“ reiškė, kad buvusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, jų vaikams ir vaikaičiams, taip pat kitiems buvusiems nuolatiniams nepriklausomos Lietuvos valstybės gyventojams, jų vaikams ir vaikaičiams, nuolat gyvenantiems tuometinės Lietuvos TSR teritorijoje, buvo nustatytas ypatingas teisinis statusas – kitoks, nei tiems tuometinės Lietuvos TSR teritorijoje buvusiems asmenims, kuriems „Lietuvos TSR“ pilietybė nebuvo pripažinta. Minėtu aktu, atribojus nuolatinius Lietuvos gyventojus nuo iš Sovietų Sąjungos atvykusių ir Lietuvoje gyvenančių asmenų, ypač sovietinių kariškių, buvo siekiama apibrėžti ir vienyti Lietuvos tautą, sudaryti politines ir teisines prielaidas demokratiniuose rinkimuose ir referendumo būdu pareikšti Tautos valiai.

16.2. Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos TSR piliečiai“ yra: 1) asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusieji nuolatiniai tuometinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje; 2) asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR teritorijoje ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; 3) kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Šie asmenys per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės; 4) asmenys, įgiję Lietuvos TSR pilietybę pagal šį įstatymą.

16.3. Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) buvo numatyti teisės į Lietuvos TSR pilietybę išsaugojimo ir Lietuvos TSR pilietybės (šiame įstatyme vadinamos ir „Respublikos pilietybe“) pripažinimo institutai. Teisė į Lietuvos TSR pilietybę buvo išsaugoma asmenims, iškeldintiems ar pasitraukusiems iš Lietuvos TSR teritorijos nuo 1940 m., taip pat jų vaikams ir vaikaičiams (22 straipsnio 1 dalis). Kitiems lietuviams Respublikos pilietybė buvo pripažįstama, kai jie persikelia gyventi į Lietuvą ir duoda priesaiką Respublikai (22 straipsnio 2 dalis).

16.4. Pažymėtina, kad Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) buvo skirtingai apibrėžti tie asmenys, kurie laikomi Lietuvos TSR piliečiais, ir tie asmenys, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos TSR pilietybę: Lietuvos TSR piliečiais buvo laikomi inter alia asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusieji nuolatiniai tuometinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje, o teisė į Lietuvos pilietybę buvo išsaugoma asmenims, kurie buvo iškeldinti ar pasitraukė iš Lietuvos TSR teritorijos nuo 1940 m. (taigi negyvenantiems Lietuvoje), jų vaikams ir vaikaičiams.

16.5. Paminėtina ir tai, kad Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) buvo numatytas Lietuvos TSR pilietybės įgijimas natūralizacijos būdu (10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 15 straipsnis), taip pat buvo nustatyta, kad Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas kitos valstybės piliečiui Lietuvos TSR pilietybę gali suteikti išimties tvarka (7 straipsnis).

16.6. Ypač pabrėžtina, kad pagal Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 35 straipsnio 4 dalį šiam įstatymui „visiškai įgyvendinti“ buvo nustatytas dvejų metų nuo jo įsigaliojimo terminas. Ši nuostata aiškintina atsižvelgiant į minėto įstatymo 1 straipsnio 3 punktą, pagal kurį „kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį <...> per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės“, taip pat į 2 straipsnio 4 dalį, kurioje buvo nustatyta, kad „pilnamečiai asmenys, kurie per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo neįgijo Lietuvos TSR piliečio paso, laikomi nepriėmusiais Lietuvos TSR pilietybės“. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalį „šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyti asmenys, kol jie laisvai apsisprendžia dėl pilietybės, gali naudotis Lietuvos TSR piliečio teisėmis dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo“.

16.7. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12, 28 straipsniams, 29 straipsnio 1 daliai, 1994 m. balandžio 13 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame inter alia konstatuota, kad asmenys, nurodyti Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 straipsnio 3 punkte (t. y. „kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį“), nuo asmenų, nurodytų šio straipsnio 1, 2 punktuose (t. y. asmenų, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kitų iki 1940 m. birželio 15 d. buvusių nuolatinių tuometinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojų, jų vaikų ir vaikaičių, nuolat gyvenančių Lietuvos TSR teritorijoje; taip pat asmenų, turinčių nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR teritorijoje, ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai), skyrėsi tuo, kad jie anksčiau nebuvo turėję tvirtų nuolatinių teisinių ryšių su Lietuva; tai faktiškai buvo persikėlėliai, atvykę iš už Lietuvos ribų, paprastai turėję Sovietų Sąjungos pilietybę ir, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, čia tapę užsieniečiais.

Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad šiems asmenims Lietuvos pilietybė buvo teikiama gerokai supaprastinta tvarka – iš jų buvo reikalaujama nuolat gyventi Lietuvos teritorijoje, turėti čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį, jie per dvejus metus nuo Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) įsigaliojimo turėjo teisę laisvai apsispręsti dėl pilietybės, t. y. pasilikti Sovietų Sąjungos pilietybę arba tapti Lietuvos piliečiais.

16.8. Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 35 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad laikotarpiu, kol Lietuva dar nėra atgavusi visiško valstybinio suvereniteto, Lietuvos TSR piliečiai naudojasi ir TSRS piliečio pasais.

16.9. Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) taip pat buvo reguliuojami kiti santykiai, susiję su Lietuvos TSR pilietybės įgijimu, netekimu, grąžinimu, išsaugojimu, kitų pilietybės klausimų sprendimu.

16.10. Ypač pabrėžtina tai, kad jokia Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) nuostata negalėjo būti aiškinama kaip Lietuvos TSR piliečio įsipareigojimas kuriai nors kitai valstybei ar jos nustatytai pilietybei; tai buvo expressis verbis įtvirtinta šio įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje.

Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme buvo ir nuostatų dėl Lietuvos pilietybės. Antai 13 straipsnyje buvo nustatyta, kad: Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos pilietybės įstatymas (1 dalis); Lietuvos pilietis paprastai negali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu (2 dalis); Lietuvos piliečius už Lietuvos Respublikos ribų gina ir globoja Lietuvos Valstybė (3 dalis); imigraciją į Lietuvos Respubliką reguliuoja įstatymas (4 dalis).

Pažymėtina, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę liko galioti dauguma iki tol išleistų teisės aktų. Įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai turėjo konstitucinę pareigą peržiūrėti iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo išleistus atitinkamus teisės aktus ir juos suderinti su Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu. Tai turėjo būti padaryta per protingą, kuo trumpesnį laiką.

Tai pasakytina ir apie Pilietybės įstatymą (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija).

Taigi nors Lietuvos Respublikos piliečiai laikinai naudojosi TSRS piliečių pasais (pagal Pilietybės įstatymo 35 straipsnio 2 dalį (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija)), jie negalėjo būti traktuojami kaip TSRS piliečiai, t. y. kaip piliečiai valstybės, prieš jų valią juos paskelbusios savo piliečiais.

Pilietybės įstatymo 18 straipsnis (1991 m. balandžio 16 d. redakcija) buvo išdėstytas taip: „Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:

Šiame kontekste paminėtina, kad Aukščiausioji Taryba, savo 1990 m. birželio 19 d. nutarime aiškindama Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 7 straipsnį, pagal kurį kitos valstybės piliečiui Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo būti suteikta išimties tvarka, ir 35 straipsnio 3 dalį, pagal kurią jokia minėto įstatymo nuostata negalėjo būti aiškinama kaip Lietuvos TSR piliečio įsipareigojimas kuriai nors kitai valstybei ar jos nustatytai pilietybei, konstatavo, kad: asmuo, įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, laikomas netekusiu kitos valstybės pilietybės (1 punkto pirmoji pastraipa); Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos pilietybė jam suteikta išimties tvarka (1 punkto trečioji pastraipa).

Taigi Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. birželio 19 d. nutarimu buvo dar kartą patvirtintas iš Laikinojo Pagrindinio Įstatymo kylantis dvigubos pilietybės draudimas (su numatyta išimtimi), kurio buvo būtina paisyti ir taikant Pilietybės įstatymą (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija), kuriame šis draudimas nebuvo įtvirtintas expressis verbis tol, kol įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio papildymo“ Pilietybės įstatymo 18 straipsnis (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) nebuvo papildytas ir išdėstytas nauja – 1991 m. balandžio 16 d. – redakcija.

1991 m. lapkričio 4 d. pasibaigus šiam dvejų metų terminui Pilietybės įstatymas (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu) ir toliau galiojo, jis savaime nenustojo galios.

Pilietybės įstatymas (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu) buvo pripažintas netekusiu galios Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 3 straipsniu; pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 4 straipsnį šis įstatymas įsigaliojo 1991 m. gruodžio 11 d. Tą pačią dieną, kai buvo priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ (1991 m. gruodžio 10 d.), Aukščiausioji Taryba priėmė ir nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ (toliau – ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimas), kurio 1 punkte buvo nustatyta, kad naujasis Pilietybės įstatymas įsigalioja 1991 m. gruodžio 11 d.

26.1. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio I dalyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės; 2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai; 3) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki šio įstatymo priėmimo; 4) asmenys, kurie įgyvendino teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstatė Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą; 5) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą.

26.2. Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo nurodyti asmenys, kuriems neterminuotai išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę: 1) asmenys, turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenantys kitose valstybėse, jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos; 2) asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikai, kurie gimė Lietuvoje ar pabėgėlių stovyklose, tačiau gyvena kitose valstybėse; 3) kiti lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys užsienio valstybėse ar jų valdomose teritorijose.

Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutas buvo skirtas tam, kad užsienio valstybėse gyvenantys asmenys (ne tik lietuvių kilmės), iki Lietuvos valstybingumo praradimo turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų palikuonys, taip pat užsienio lietuviai neprarastų ryšio su atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybe, kad užsienyje gyvenantys lietuviai nebūtų atkirsti nuo lietuvių tautos.

26.3. Asmenys, kuriems buvo išsaugota teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, tapti Lietuvos Respublikos piliečiais galėjo dviem būdais – įgyvendindami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę arba atstatydami Lietuvos Respublikos pilietybę (18 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d., 1991 m. gruodžio 10 d. redakcijos)).

26.3.1. Asmenims, išsaugojusiems teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, būtina sąlyga teisei į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinti buvo turimos kitos valstybės pilietybės atsisakymas.

Pažymėtina, kad kitose valstybėse gyvenantiems asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (jeigu jie nerepatrijavo), nebuvo nustatytas reikalavimas persikelti nuolat gyventi į Lietuvą ir prisiekti Lietuvos Respublikai.

Tuo tarpu kitose valstybėse gyvenantys asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikai ir kiti lietuvių kilmės asmenys, norėdami įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, turėjo ne tik atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, bet ir persikelti nuolat gyventi į Lietuvą ir prisiekti Lietuvos Respublikai.

26.3.2. Tapti Lietuvos Respublikos piliečiais atstatymo būdu galėjo tik asmenys, nurodyti Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) – kitose valstybėse gyvenantys Lietuvos Respublikos pilietybę turėję lietuvių kilmės asmenys, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukę iš Lietuvos. Šiame kontekste pažymėtina, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo papildyta ir buvo nustatyta, kad teisę atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę turi ne tik kitose valstybėse gyvenantys Lietuvos Respublikos pilietybę turėję lietuvių kilmės asmenys, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukę iš Lietuvos, bet ir jų vaikai, kurie su gimimu kitoje valstybėje neįgijo šios valstybės pilietybės.

Taigi Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) nurodyti asmenys galėjo atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ar Lietuvos Respublikos diplomatinėms įstaigoms užsienyje raštu pareiškę, kad yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ir pateikę tai patvirtinančius įrodymus. Pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 4 dalį (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymas savaime nesukeldavo teisinių pasekmių tokio asmens šeimos nariams.

Toks Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymo institutas suponavo, kad Lietuvos Respublikos pilietybę galėjo atstatyti ir asmenys, turintys ir kitos valstybės pilietybę.

26.4. Pabrėžtina, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės, yra Lietuvos Respublikos piliečiai (1 punktas). Šioje nuostatoje nėra eksplicitiškai nurodyta, ar minėti asmenys – tai asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, ar ir asmenys, nuolat gyvenantys užsienyje.

Tuo tarpu pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenantiems kitose valstybėse, jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos, bei asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikams, kurie gimė Lietuvoje ar pabėgėlių stovyklose, tačiau gyvena kitose valstybėse, išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę.

Tokį teisinį reguliavimą aiškinant lingvistiškai, pažodžiui, išeitų, kad didelė dalis asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai turi dvejopą teisinį statusą: jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir tuo pat metu turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą. Tačiau Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) ir 17 straipsnio 1 dalies 1, 2 (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) punktai turi būti aiškinami sistemiškai, viso šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste. Tuomet matyti, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys – tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege – kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus. Taigi Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys – tai asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje.

26.5. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo įtvirtinta dvigubą pilietybę ribojanti nuostata: Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės piliečiu, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Dvigubos pilietybės ribojimas įvairiais aspektais buvo įtvirtintas ir kituose šio įstatymo straipsniuose (jų dalyse): 19 straipsnio 2 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija), pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę; 22 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija), pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti grąžinta asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės 19 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. įgijusiam kitos valstybės pilietybę, ir galėjo būti grąžinta tik tokiam asmeniui, kuris yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę; 18 straipsnyje (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija), kuriame buvo nustatyta, kaip įgyvendinama teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, – minėta, kad asmenims, išsaugojusiems teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, būtina sąlyga teisei į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinti buvo turimos kitos valstybės pilietybės atsisakymas (1, 2 dalys (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija)).

26.6. Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, kad užsienio valstybių piliečiams, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta netaikant jiems šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų, taigi ir 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nustatyto reikalavimo būti asmeniu be pilietybės arba piliečiu tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju jis prarastų tos valstybės pilietybę, arba raštu pranešti apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Vadinasi, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo būti suteikta už ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai, tuo pat metu galėjo būti ir kitos valstybės pilietis.

26.7. Pilietybės įstatymo 19 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindai: 1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę; 3) nutraukus faktinius ryšius su Lietuvos valstybe; 4) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.

26.8. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) taip pat buvo nustatyta pilietybės klausimų sprendimo tvarka.

26.9. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) buvo vartojama sąvoka „repatrijavimas“ (kuri nebuvo vartojama Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu)) – ji buvo vartojama 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) apibrėžiant, kokiems asmenims neterminuotai išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę: asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę buvo neterminuotai išsaugoma tik jeigu jie nerepatrijavo. Vadinasi, tiems asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kurie repatrijavo iš Lietuvos, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo išsaugoma.

Kartu pažymėtina, kad Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) repatrijavimo sąvoka nebuvo eksplicitiškai apibrėžta, nebuvo pateikta jokio jos apibrėžimo. Iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad repatrijavimas buvo suprantamas kaip asmens išvykimas į etninę tėvynę (net nesiejant tokio išvykimo su atitinkamos kitos valstybės pilietybės įgijimu). Tokią Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) vartojamos sąvokos „repatrijavimas“ sampratą patvirtina ir šio įstatymo taikymo praktika.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos viršenybės principas suponuoja ir įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą atlikti iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų peržiūrą atsižvelgiant į Konstitucijos normas ir principus, užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius, darnią hierarchinę sistemą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos viršenybės ir konstitucinio teisinės valstybės principų kyla įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareiga visų savo iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, taip pat Lietuvos valstybės nebeegzistuojančių institucijų išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, kurie po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, taip pat teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojančių atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, peržiūrą atlikti ir juos atitikties Konstitucijai atžvilgiu įvertinti per protingai trumpą laiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teisės aktų (ar jų dalių), kurie nebuvo suderinti su Konstitucija atitinkamam teisėkūros subjektui išleidžiant naują teisės aktą, pakeičiantį, to teisėkūros subjekto manymu, Konstitucijos neatitinkantį teisės aktą (ar jo dalį), ir kurie nebuvo pripažinti netekusiais galios, konstitucingumas gali būti tikrinamas atliekant konstitucinę kontrolę – dėl iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų Aukščiausiosios Tarybos priimtų aktų, Vyriausybės aktų, taip pat dėl atitinkamos teisinės galios teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir reguliuojančių Seimo arba Vyriausybės reguliavimo sričiai priskirtus santykius, atitikties Konstitucijai pagal Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

Liko galioti ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“.

Taigi įstatymų leidėjas turėjo konstitucinę pareigą taip sureguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, kad šis teisinis reguliavimas atitiktų Konstitucijos, inter alia jos 12 straipsnio, nuostatas.

Įsigaliojus Konstitucijai, buvo keičiamas ir (arba) papildomas ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“; jis buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 1993 m. birželio 8 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ pakeitimo ir papildymo“; Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“; Seimo 1994 m. kovo 15 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ pakeitimo ir papildymo“ (toliau – ir Seimo 1994 m. kovo 15 d. nutarimas); Seimo 1994 m. liepos 18 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ pakeitimo ir papildymo“; Seimo 1995 m. spalio 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ pakeitimo“.

Toliau šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėti Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo) ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo pakeitimai ir papildymai, padaryti po Konstitucijos įsigaliojimo, bus aptariami tik tuo aspektu, kiek juose įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo susijęs su tuo, kaip yra apibrėžiama, kas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kaip yra reglamentuojamas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, kaip yra reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė), taip pat su tuo, kaip yra apibrėžiamas sąvokos „repatrijavimas“ turinys.

34.1. Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje „Pilietybės suteikimas išimties tvarka“ (1993 m. liepos 16 d. redakcija) buvo nustatyta: „Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvai užsienio valstybių piliečiams išimties tvarka – netaikant jiems šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų.“ 34.2. Palyginus Pilietybės įstatymo 16 straipsnį (1993 m. liepos 16 d. redakcija) su šiuo straipsniu (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) matyti, kad buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka teikia jau ne Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas (kurio nebeliko), o Respublikos Prezidentas, kaip nustatyta Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte.

34.3. Taip pat matyti, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) formuluotė „turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos Respublikai“ šiame straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) buvo pakeista formuluote „nusipelniusiems Lietuvai“.

Konstitucinis Teismas, savo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime aiškindamas inter alia Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra konstatavęs: „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“. Tame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad, „atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“; kad „įstatymais ar kitais teisės aktais negali būti nustatytas koks nors baigtinis nuopelnų Lietuvos valstybei, kuriems esant užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės išimties tvarka gali būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, sąrašas“; kad „asmens, prašančio suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių“; kad „nuopelnų Lietuvos valstybei turi turėti ne bet koks asmuo, o būtent užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės“.

Konstatuota ir tai, kad „pilietybės suteikimas reiškia, jog yra konstatuojama, kad tarp asmens ir valstybės atsirado nuolatinis teisinis ryšys, kad toks asmuo tampa valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu. Valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, negali nerūpėti, kokie asmenys tampa jos piliečiais. Todėl net ir tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“.

Minėta, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) neliko anksčiau šiame straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusios formuluotės „turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos Respublikai“ – ji buvo pakeista formuluote „nusipelniusiems Lietuvai“. Iš Seimo 1993 m. liepos 16 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ travaux préparatoires, inter alia iš Seimo posėdžių, kuriuose buvo svarstomi Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) pakeitimai, medžiagos matyti, kad šiais pakeitimais buvo siekiama inter alia išvengti detalaus įstatyminio užsienio valstybės piliečio nuopelnų, už kuriuos būtų galima išimties tvarka suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, apibūdinimo, paliekant Respublikos Prezidentui įgaliojimus kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar asmuo (užsienio valstybės pilietis) yra nusipelnęs Lietuvai tiek, kad jam išimties tvarka galėtų būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, kartu nepaneigiant, kad užsienio valstybės piliečiui Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama tik išimties tvarka, t. y. tik už išimtinius nuopelnus Lietuvai.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1993 m. liepos 16 d. redakcija) pavadinime ir tekste vartojama formuluotė „išimties tvarka“ aiškintina atsižvelgiant į tai, jog lietuvių kalboje žodis „išimtinis“ reiškia „išskirtinis“, „ypatingas“, „nepaprastas“ (Lyberis A. Sinonimų žodynas. 2 patais. leidimas. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, p. 165; Keinys S. (vyr. red.) Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 235). Tad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka – tai išskirtinis, ypatingas, nepaprastas atvejis.

Vadinasi, nepriklausomai nuo to, ar nuopelnai Lietuvai, už kuriuos užsienio valstybės piliečiui gali būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, Pilietybės įstatyme (ar kuriame nors kitame įstatyme) yra apibūdinti kaip „ypatingi“, ar kitais žodžiais, už juos Lietuvos Respublikos pilietybė užsienio valstybės piliečiui gali būti suteikiama tik išimties tvarka. Pažymėtina, kad šio įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) expressis verbis vartojama formuluotė „išimties tvarka“ reiškia, jog atitinkami užsienio valstybės piliečio nuopelnai Lietuvai turi būti išskirtiniai, ypatingi, nepaprasti.

Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1993 m. liepos 16 d. redakcija) nuostatos, ypač atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus, inter alia į tai, kad atitinkamomis pataisomis buvo koreguojamas nuopelnų Lietuvai įstatyminis apibūdinimas bei įtvirtinami Respublikos Prezidento įgaliojimai šioje srityje, nepaneigia konstitucinio imperatyvo, kad užsienio valstybės pilietis, kuriam už nuopelnus Lietuvai yra suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė ir jis tampa Lietuvos valstybinės bendruomenės – pilietinės visuomenės nariu, turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, turi būti integravęsis į Lietuvos visuomenę.