Byla Nr. 45/03-36/04 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SANTYKIUS, NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2006 m. lapkričio 13 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Arminui Lydekai ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajai specialistei Kristinai Pažusytei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. spalio 11 d. išnagrinėjo bylą Nr. 45/03-36/04 pagal šiuos prašymus: – pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Aleksanderio Poplavskio, Sauliaus Lapėno, Jono Jučo, Audriaus Klišonio, Juozo Matulevičiaus, Raimondo Šukio, Eligijaus Masiulio, Romano Algimanto Sedlicko, Domininko Veličkos, Virginijaus Martišausko, Raimundo Palaičio, Algirdo Griciaus, Dalios Teišerskytės, Gintauto Babravičiaus, Gintaro Šileikio, Valdemaro Tomaševskio, Valerijaus Simuliko, Vasilijaus Fiodorovo, Algimanto Valentino Indriūno, Kęstučio Skamarako, Rimo Valčiuko, Alfonso Macaičio, Irenos Šiaulienės, Jurgio Utovkos, Antano Bauros, Viktoro Rinkevičiaus, Kazimiros Danutės Prunskienės, Sergejaus Dmitrijevo, Vydo Baravyko, Jono Liongino, Prano Vilko, Henriko Žukausko, Vlado Žalnerausko, Vaclavo Stankevičiaus, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 12 straipsniams; – pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse, ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 45/03-36/04. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pilietybės įstatymo 18 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29, 12 straipsniams. 2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse, ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. II 1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais. 1.1. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti pilietybės netekimo pagrindai, o 2 dalyje nustatytos vieno iš pilietybės netekimo pagrindų – įgijus kitos valstybės pilietybę – taikymo išimtys: Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas inter alia netaikomas lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. Pareiškėjas teigia, kad pagal šią nuostatą kiekvienas lietuvis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, galės turėti kartu ir Lietuvos Respublikos pilietybę, o lenkams, rusams, žydams ir kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams galimybė turėti dvigubą pilietybę nesuteikta. Todėl, pareiškėjo nuomone, pilietybės netekimo siejimas su asmens tautybe prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti privilegijų tautybės, kalbos, kilmės ar kitu pagrindu. 1.2. Pareiškėjo manymu, ginčijama Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostata, visiems lietuvių kilmės asmenims suteikianti teisę į dvigubą pilietybę, neatitinka ir Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. 2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais. 2.1. Pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai buvimo Lietuvos Respublikos piliečiais ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo požiūriu yra suskirstyti į kelias grupes: 1) lietuvių kilmės asmenys laikomi Lietuvos piliečiais ir (arba) išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę neatsižvelgiant į tai, kur jie gyvena; 2) kitos etninės kilmės (tautybės) asmenys yra suskirstyti į dvi grupes: pirma, išvykusieji gyventi į bet kurią užsienio valstybę, bet ne į savo etninę tėvynę; tokiu atveju jie yra laikomi Lietuvos piliečiais ir (arba) išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, ir, antra, išvykusieji į savo etninę tėvynę ir apsigyvenusieji joje (t. y. repatrijavusieji) – tokie asmenys nėra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, jie neišsaugo ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pateiktas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas yra ginčytinas, o asmens teisinio statuso (pilietybės pripažinimas ar teisės į pilietybę išsaugojimas) nustatymas, siejant tai su asmens etnine kilme ar tautybe, pažeidžia asmenų lygybę, yra diskriminuojantis, todėl, pareiškėjo teigimu, toks ginčijamų Pilietybės ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymų nuostatų turinys prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, taip pat konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. 2.2. Pareiškėjo nuomone, Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas neatitinka visuotinai pripažinto šios sąvokos apibrėžimo, kadangi paprastai aiškinant šią sąvoką yra nurodomas asmens teisinis ryšys su tam tikra valstybe, o ne su jo etnine kilme. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Lydekos rašytiniai paaiškinimai, taip pat suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiosios specialistės K. Pažusytės (atstovaujančios suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos įstatymų nuostatos Konstitucijai neprieštarauja. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais. 1. A Lydeka pažymi, kad šios Pilietybės įstatymo nuostatos priėmimą sąlygojo daugelio lietuvių bendruomenių užsienyje prašymai sudaryti galimybę lietuvių kilmės Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie išvyko iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d. ir šiuo metu gyvena kitose užsienio valstybėse, net įgijus tos kitos šalies pilietybę neprarasti Lietuvos Respublikos pilietybės. 2. Seimo atstovo teigimu, istoriškai dvigubos pilietybės atsiradimas siejamas su valstybių teritoriniais pasikeitimais, gyventojų migracija, valstybių įstatymų, reglamentuojančių pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, kolizija ir kitomis priežastimis. Taigi dvigubos pilietybės atsiradimas yra susijęs su valstybės diskrecija nustatyti kriterijus, būtinus tos valstybės pilietybei įgyti. 3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, reiškia, kad dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – įstatymų leidėjas gali nustatyti atvejus, kai Lietuvos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis. Toks atvejis pirmiausia įtvirtintas Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje, kuriame numatytas pilietybės suteikimas išimties tvarka. Pilietybės įstatyme yra numatytas ir antras atvejis, kai asmuo gali turėti dvigubą pilietybę, t. y. išvykęs iš Lietuvos ir įgijęs kitos valstybės pilietybę, tačiau tokių asmenų yra labai nedaug. Todėl, A. Lydekos nuomone, ginčijamos Pilietybės įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsniui. 4. Vertindamas Pilietybės įstatymo 18 straipsnio atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui Seimo atstovas pažymi, kad teisė išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę lietuvių kilmės asmenims objektyviai gali būti grindžiama lietuvių tautos išskyrimu Konstitucijos preambulėje: lietuvių tauta įkūnija „prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo protėvių žemėje“ – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. A. Lydeka atkreipia dėmesį ir į Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, taip pat į tai, kad lietuvių kilmės asmenų statusas ir ankstesniuose įstatymuose būdavo reglamentuojamas kiek kitaip nei kitos etninės kilmės asmenų statusas. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamos Pilietybės įstatymo nuostatos neprieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsniui. 5. A. Lydeka ir K. Pažusytė, vertindami Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą repatrijavimo sąvoką, pažymi, kad teisės teorijoje pripažįstama, jog įstatymo tekste vartojamas bendrinės kalbos žodis paprastai šalia bendrinės reikšmės dar įgyja specialiąją – teisinę reikšmę, taip pat kad teisinė bet kurio žodžio reikšmė gali būti platesnė arba siauresnė už bendrąją reikšmę. Taigi repatrijavimo sąvoka Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme formuluojama siauriau nei žodynuose: ji aiškintina Pilietybės įstatymo kontekste ir sistemoje su kitomis Konstitucijos ir šio įstatymo nuostatomis. 6. Seimo atstovai mano, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatant sąlygą, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugoma tik nerepatrijavusiems asmenims, ir repatrijavimą apibrėžiant kaip išvykimą į etninę tėvynę ir apsigyvenimą joje siekta apriboti asmenų, galinčių turėti dvigubą pilietybę, ratą. 7. A. Lydekos ir K. Pažusytės teigimu, Lietuvos įstatymų leidėjas Pilietybės įstatyme nustatė paprastesnę Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo tvarką lietuvių tautybės asmenims ir kitų tautybių asmenims, kurie nerepatrijavo, taip tarsi kompensuodamas šiems asmenims, praradusiems galimybę gyventi kartu su priimtinas tradicijas, papročius, kalbą išpažįstančia bendruomene, t. y. už numanomai sunkesnę socialinę adaptaciją ne etninėje tėvynėje. Seimo atstovų nuomone, įstatymų leidėjo poziciją Pilietybės įstatyme nustatant skirtingas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo sąlygas suponavo skirtingų asmenų grupių ryšiai su Lietuvos Respublika. 8. Seimo atstovų nuomone, Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme apibrėžiama repatrijavimo sąvoka atspindi asmens valią priskirti save konkrečiai etninei bendruomenei (tautai), gyvenančiai jo kilmės vietoje, valią siekti ryšių su toje vietoje gyvenančiais etninės bendruomenės nariais, kultūrine, ekonomine, o paprastai ir politine bei teisine prasme integruotis į tos etninės bendruomenės gyvenimą, taip atsisakant sieti save pareigomis su Lietuvos Respublika ir iš jų kylančiais ištikimybės bei pasitikėjimo saitais. Paprastai tokie asmenys savo etninėje tėvynėje siekia susisaistyti ir (arba) susisaisto nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe, t. y. įgyja jos pilietybę. Tokiu atveju Lietuvos valstybei nebelieka motyvo saugoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę asmeniui, buvusiam Lietuvos Respublikos piliečiu, apsigyvenusiam savo etninėje tėvynėje ir užmezgusiam teisinius politinius ryšius su ta valstybe. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrų V. Bulovo ir G. J. Furmanavičiaus, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus A. Petrausko, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus A. Gavėno, Teisės instituto direktoriaus A. Čepo ir direktoriaus pavaduotojos V. Valeckaitės rašytiniai paaiškinimai. V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai A Lydeka ir K. Pažusytė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. 2. Dėl repatrijavimo sąvokos Seimo atstovų A. Lydekos ir K Pažusytės nuomonės išsiskyrė: A. Lydeka tvirtino, kad asmuo repatrijuodamas pasirenka, kurioje iš dviejų valstybių, galinčių suteikti jam pilietybę, apsigyvens: Lietuvoje ir toje valstybėje, su kuria jis yra susijęs socialiniais, kultūriniais, kalbiniais ir kitais ryšiais, t. y. asmuo gali būti laikomas repatrijavusiu tik tuomet, jei jo etninė tėvynė turi valstybingumą ir gali jam suteikti šios valstybės pilietybę. K. Pažusytės teigimu, asmens repatrijavimas turi būti aiškinamas kaip asmens išvykimas į savo etninės tėvynės teritoriją – nesvarbu, ar ši etninė tėvynė yra savarankiška valstybė, ar ne; sprendžiant, ar asmuo repatrijavo, aplinkybė, ar jis savo etninėje tėvynėje turėjo (turi) galimybę įgyti pilietybę ir (arba) ją įgijo, neturi esminės reikšmės. 3. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistė – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus vedėja D. Vežikauskaitė. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Pilietybės įstatymo 18straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29, 12 straipsniams. 2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse, ir ar Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. 3. Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. priėmė Pilietybės įstatymą. Šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naujasis Pilietybės įstatymas „įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.“ Pagal šio straipsnio 2 dalį, įsigaliojus Pilietybės įstatymui (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija), neteko galios iki tol galiojęs Pilietybės įstatymas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 4. Pilietybės įstatymas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 13, 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2004 m. gruodžio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 12, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 21, 26, 27, 28, 30, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2006 m. balandžio 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 12, 18, 20, 26, 28, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2006 m. liepos 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio papildymo įstatymu. 5. Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyta, kokie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, grąžinimo santykiai, nustatyta Lietuvos Respublikos pilietybės klausimų sprendimo tvarka, reguliuojami kiti su Lietuvos Respublikos pilietybe susiję santykiai. 6. Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurio 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jis „įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.“ Pagal šio straipsnio 2 dalį, įsigaliojus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymui, neteko galios iki tol galiojęs įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ (1995 m. spalio 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais). 7. Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo 2003 m. sausio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo, Šalpos (socialinių) pensijų įstatymo, Mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2, 3, 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2006 m. balandžio 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymu. 8. Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme apibrėžiamas Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) vartojamos sąvokos „repatrijavimas“ turinys, reguliuojami santykiai, susiję su kai kurių Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostatų taikymu. 9. Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 1 straipsnyje „Lietuvos Respublikos piliečiai“ inter alia nustatyta: „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo) <...>.“ Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, nėra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. 10. Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 17 straipsnio „Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas“ 1 dalyje inter alia nustatyta: „Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse <...>.“ Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, gyvenantiems kitose valstybėse, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neišsaugoma. 11. Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 18 straipsnyje „Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas“ buvo nustatyta: „1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: 1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę; 3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais. 2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas: 1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo); 2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. 3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje, neturėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo.“ Pareiškėjo – Seimo narių grupės manymu, toks teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad kiekvienas lietuvis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti kartu ir Lietuvos Respublikos pilietis, o kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiai neturi galimybės turėti dar ir kitos valstybės pilietybę. Šiame kontekste paminėtina, kad Seimo 2004 m. gruodžio 9 d. priimto Pilietybės įstatymo 12, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 21, 26, 27, 28, 30, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsniu Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) buvo pakeista. Paminėtina ir tai, kad Seimo 2006 m. balandžio 6 d. priimto Pilietybės įstatymo 12, 18, 20, 26, 28, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeista ir Pilietybės įstatymo 18 straipsnio (2004 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija), taip pat šis straipsnis buvo papildytas nauja 4 dalimi. 12. Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nustatyta: „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę ir apsigyvenimas etninėje tėvynėje.“ Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, toks repatrijavimo sąvokos apibrėžimas neatitinka visuotinai pripažinto šios sąvokos apibrėžimo, nes pabrėžiama asmens etninė kilmė (tautybė), o ne teisinis ryšys su atitinkama valstybe. 13. Iš pareiškėjų – Seimo narių grupės ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų argumentų matyti, kad jiems kilo abejonių, ar: – Pilietybės įstatymo 1 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo)“ ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, įtvirtinta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, nėra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams; – Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse“ ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, įtvirtinta, kad asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, gyvenantiems kitose valstybėse, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neišsaugoma, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams; – Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas: <...> 2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) netaikomas tik lietuvių kilmės asmenims ir yra taikomas ne lietuvių kilmės asmenims, neprieštaravo Konstitucijos 29, 12 straipsniams; – Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. 14. Pareiškėjų – Seimo narių grupės ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymuose keliamos abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai yra susijusios su tuo, kaip yra apibrėžiama, kas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, kaip yra reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė), taip pat su tuo, kaip yra apibrėžiamas sąvokos „repatrijavimas“ turinys (inter alia su tuo, kad pagal įstatymus, kurių nuostatų atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, repatrijavimas yra aplinkybė, lemianti, ar asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, ar jam yra išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę ir t. t.). Pagal pareiškėjų prašymus sprendžiant, ar ginčijamos įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, Lietuvos Respublikos pilietybės santykių (susijusių su tuo, kaip yra apibrėžiama, kas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kaip yra reglamentuojamas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, kaip yra reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė), taip pat su tuo, kaip yra apibrėžiamas sąvokos „repatrijavimas“ turinys) teisinis reguliavimas vertintinas sistemiškai ir istoriškai, atskleidžiant (atitinkamais aspektais) inter alia Lietuvos pilietybės santykių teisinio reguliavimo tradiciją ir raidą bei šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingus pilietybės instituto aspektus, įtvirtintus tarptautiniuose teisės aktuose. II 1. Lietuvos Respublikos pilietybė – konstitucinis institutas. 2. Pilietybės santykius reguliuoja Konstitucijos 12 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis), kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis) ir kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis); Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas; 85 straipsnis, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybė teikiama Respublikos Prezidentui išleidžiant dekretą, kuris, kad įsigaliotų, turi būti kontrasignuotas – pasirašytas Ministro Pirmininko ar atitinkamo ministro. Konstitucijoje yra įtvirtintos ir kitos nuostatos, lemiančios Lietuvos Respublikos piliečių teisinį statusą (taip pat ir nustatančios tas teises, laisves ir pareigas, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai), inter alia: Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (3 straipsnio 2 dalis); svarbiausi Valstybės ir Tautos klausimai sprendžiami referendumu, kuris skelbiamas inter alia, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnio 1, 3 dalys); Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje (13 straipsnio 1 dalis); draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenustato kitaip (13 straipsnio 2 dalis); Lietuvos Respublikos pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos (32 straipsnio 1 dalis); negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą (32 straipsnio 3 dalis); piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (34 straipsnio 1 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi inter alia Lietuvos Respublikos piliečiai – 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti (68 straipsnio 2 dalis); kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga – Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (139 straipsnio 1 dalis); piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 straipsnio 2 dalis); sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją turi teisę pateikti Seimui inter alia ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų (147 straipsnio 1 dalis); ir kt. Pažymėtina (tai yra įtvirtinta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje), kad ne visos Konstitucijos nuostatos, kurių tekste yra vartojama sąvoka „pilietis“, gali būti aiškinamos adekvačiai, t. y. kaip apimančios vien Lietuvos Respublikos piliečius ir neapimančios užsieniečių bei asmenų be pilietybės. 3. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys; pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta; būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams. Pilietybė, kaip piliečio ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, leidžia jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat prireikus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 4. Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas pagrindinis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant. Pagal Konstitucijos 12 straipsnį pilietybė gali būti įgyjama ne tik gimimu (filiacija), bet ir kitais įstatyme nustatytais pagrindais. Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taigi Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis, o kitos valstybės pilietis kartu negali būti ir Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Vadinasi, iš Konstitucijos 12 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga ne tik įstatymu nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir sureguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, bet ir numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. 5. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo, kad „absoliuti dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet todėl, kad jie yra susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu – tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų). Pilietybės įgijimas gimstant (filiacija) yra pagrindinis pilietybės įgijimo būdas; įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos tęstinumas. Pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos būdu, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti valstybinę kalbą. Šie reikalavimai grindžiami nuostata, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką bei valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Būtent dėl to užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien apsigyventi šalyje – tam būtina nuolat gyventi valstybėje ilgesnį laiką, kurį nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą. Taigi pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam tikru objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį dažniausiai lemia tai, kad piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (jus sanguini), kad (kai kuriose valstybėse) piliečiu laikomas asmuo, gimęs tos valstybės teritorijoje (jus soti), arba tai, kad užsieniečio arba asmens be pilietybės nuolatinis faktinis ryšys su valstybe – jeigu šis užsienietis arba asmuo be pilietybės atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir jam yra suteikiama pilietybė (natūralizacija) – tampa nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe“. 6. Konstitucijoje įtvirtintas pilietybės institutas neatsiejamas nuo Lietuvos valstybės, nuo pilietinės Tautos – valstybinės bendruomenės konstitucinės sampratos. Lietuvos valstybė kūrėsi etninės tautos – lietuvių tautos pagrindu. Tai atspindėta Konstitucijos preambulėje, kurioje įtvirtinta, kad būtent lietuvių tauta (t. y. etninė tauta) prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, šimtmečiais atkakliai gynė savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojo savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnijo prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje, išsaugojo siekį ir teisę gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Vyraujančių etninių tautų pagrindu sukurtos valstybės – nacionalinės valstybės. Būtent nacionalinė valstybė yra etninės tautos bendro gyvenimo politinė forma, užtikrinanti galimybę puoselėti atitinkamos etninės tautos tapatumą, kultūrą, mentalitetą, kalbą, tradicijas, papročius, padedanti kaupti ir būsimosioms kartoms perduoti valstybingumo patirtį ir įgyti brandą, suteikianti būtinas istorinio išlikimo garantijas. Be nacionalinės valstybės visavertis etninės tautos gyvenimas būtų ypač pasunkintas ar net neįmanomas. 7. Tai, kad Lietuvos valstybė kūrėsi lietuvių tautos pagrindu, atsispindi ne tik Konstitucijos preambulėje, bet ir kitose Konstitucijos nuostatose: valstybinė kalba – lietuvių kalba (14 straipsnis); kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje (32 straipsnio 4 dalis). Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime. Užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis. Tai yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos Respublikos pilietybės (inter alia kad užsienio lietuviams, siekiantiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nebūtų taikomos įprastinės natūralizacijos sąlygos). Tai taip pat yra konstitucinis pagrindas įstatymuose įtvirtinti ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutą, taikytiną Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais. 8. Lietuvių tautai, kaip etninei tautai, save priskiriantys asmenys ir šiandieninėje Lietuvos valstybėje sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Šiuo atžvilgiu, taip pat valstybės pavadinimu, valstybinės kalbos statuso lietuvių kalbai pripažinimu lietuvių tauta atitinka visuotinai pripažintą titulinės nacijos apibūdinimą. Kita vertus, nuo seniausių laikų Lietuvos žemėse gyveno ir nelietuviai – kitų etninių tautų žmonės. Jie kartu su lietuviais kūrė ir gynė Lietuvos valstybę, rūpinosi jos likimu. Taigi lietuvių tautos gyvensena nuo seno buvo grindžiama lietuvių tautos, kaip titulinės nacijos, ir kitų Lietuvos teritorijoje gyvenančių tautinių bendruomenių taikiu sugyvenimu, įvairių tautų žmonių pakantumu ir tolerancija vienų kitiems atžvilgiu. Tautinės santarvės puoselėjimas Lietuvos žemėje – istorinė Lietuvos valstybės tradicija. Ši tradicija būdavo pažeidžiama tik tais Lietuvos istorijos laikotarpiais, kai pati Lietuvos valstybė būdavo okupuota svetimų valstybių, kai pati lietuvių tauta negalėjo autentiškai kurti savo politinio gyvenimo. Lietuvių tauta puoselėja savo žemėje tautinę santarvę (Konstitucijos preambulė). Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybės piliečių visuma sudaro pilietinę Tautą – valstybinę bendruomenę. Konstitucijos 2 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Tauta kuria Lietuvos valstybę ir kad suverenitetas priklauso Tautai, bei 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, sąvoka „Tauta“ yra vartojama būtent šia prasme. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucijoje vartojamų sąvokų „lietuvių tauta“ ir „Tauta“ negalima priešpriešinti. Lietuvių tauta yra Lietuvos pilietinės tautos – valstybinės bendruomenės pagrindas, būtina egzistavimo prielaida. Minėta, kad pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Lietuvos pilietinė Tauta – valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius (nepriklausomai nuo jų etninės kilmės), o piliečių visuma sudaro Lietuvos pilietinę Tautą. Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas). Visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kad ir kokia būtų jų etninė kilmė, pagal Konstituciją yra lygūs; jų negalima diskriminuoti arba teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės, tautybės. Kita vertus, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, integravimasis į Lietuvos visuomenę, tapimas visaverčiu Lietuvos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu siejasi inter alia su pastangomis išmokti valstybinę – lietuvių kalbą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas). 9. Būtent Lietuvos pilietinė Tauta – atgimusios Lietuvos valstybės piliečiai 1992 m. spalio 25 d. referendume priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Būtent Lietuvos pilietinė Tauta yra Konstitucijos šaltinis. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad „tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. gegužės 10 d. nutarimai). 10. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). 11. Reguliuojant pilietybės santykius turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisiškumo principo. Kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, šis konstitucinis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas inter alia tada, kai tam tikri asmenys, palyginti su kitais, būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. 12. Šiame kontekste pažymėtina, kad tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Antai 1930 m. Konvencijoje dėl kai kurių klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija, įtvirtinta, kad kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai, kad šį įstatymą turi pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines konvencijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, susijusius su pilietybe (1 straipsnis). Prireikus valstybės gali su kitomis valstybėmis sudaryti daugiašales ir dvišales sutartis dėl pilietybės. Įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus. 13. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tarptautinių teisės aktų nuostatas dėl žmogaus teisės į pilietybę, nuostatas, įtvirtinančias repatrijavimo sampratą, taip pat nuostatas dėl dvigubos pilietybės. 13.1. Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948 m.) įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į pilietybę; iš nieko negali būti savavališkai atimta jo pilietybė ar teisė ją pakeisti (15 straipsnis). Jungtinių Tautų Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966 m.) nustatyta, kad kiekvienas vaikas turi teisę įgyti pilietybę (24 straipsnis). Tarptautiniuose dokumentuose taip pat yra įtvirtintas neginčijamas principas, kad kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus. 1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės (kurios Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi) pilietybę apibrėžia kaip „teisinį ryšį tarp asmens ir valstybės, kuris tačiau nerodo jo etninės kilmės“ (2 straipsnis); šioje konvencijoje pabrėžiama ir tai, kad kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai (3 straipsnio 1 dalis). Minėta konvencija draudžia bet kokią diskriminaciją pilietybės srityje, taip pat ir diskriminaciją dėl tautinės ar etninės kilmės (5 straipsnis). 13.2. Tarptautiniuose teisės aktuose yra reguliuojami ir tam tikri santykiai, susiję su dviguba pilietybe. Antai 1963 m. Europos Tarybos Konvencijoje dėl galimybių turėti kelių valstybių pilietybę ribojimo ir karo prievolės tuo atveju, kai asmuo turi keletą pilietybių (kurios Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi), nustatyta: šią konvenciją pasirašiusios Europos Tarybos valstybės narės pripažįsta, kad galimybė turėti kelių valstybių pilietybę gali sukelti sunkumų ir kad bendri veiksmai siekiant kuo labiau sumažinti atvejų, kai asmuo turi kelių valstybių pilietybę, atitinka Europos Tarybos tikslus (preambulė); Susitariančiųjų Šalių piliečiai, sulaukę pilnametystės ir laisva valia natūralizacijos ar optacijos būdu įgiję ar susigrąžinę kitos Šalies pilietybę, netenka ankstesnės savo pilietybės ir neturi teisės išlaikyti savo ankstesnės pilietybės (1 straipsnis). Nors vėliau minėta konvencija buvo ne kartą keičiama ir (arba) papildoma, inter alia nustatant papildomas sąlygas, išlygas ir galimybes asmeniui pasilikti, be turimos pilietybės, ir kitos valstybės pilietybę, principinė nuostata, kad asmuo paprastai gali turėti tik vienos valstybės pilietybę, išliko. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus. Jų būtina paisyti ir tada, kai valstybė, įgyvendindama tarptautinės teisės pripažįstamą jos diskreciją nacionalinės teisės aktais reguliuoti pilietybės santykius, riboja dvigubos pilietybės atvejus ir nustato reikalingas šio ribojimo išimtis. 13.3. Tarptautinėje teisėje sąvoka „repatrijavimas“ („repatriacija“) paprastai vartojama tik karo aukų apsaugos ir jų grąžinimo į tėvynę kontekste. Būtent šiame kontekste ši sąvoka vartojama Seimo 2000 m. gegužės 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl 1949 metų Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 metų papildomų protokolų ratifikavimo“ ratifikuotose 1949 metų Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 metų papildomuose protokoluose, plėtojančiuose šių konvencijų nuostatas. Antai 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl elgesio su karo belaisviais inter alia nustatyta: konflikto šalys privalo išsiųsti į tėvynę sunkiai sergančius ir sunkiai sužeistus karo belaisvius, nepaisant jų skaičiaus ar laipsnio, pasirūpinusios jais tiek, kad jie galėtų keliauti, ir joks sergantis ar sužeistas karo belaisvis, turintis teisę į repatriaciją, negali būti repatrijuotas prieš savo valią, jeigu vyksta karo veiksmai (109 straipsnis); pasibaigus karo veiksmams, karo belaisviai nedelsiant paleidžiami ir repatrijuojami (118 straipsnis). 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl civilių apsaugos karo metu inter alia nustatyta: konflikto šalys stengiasi net ir vykstant karo veiksmams sudaryti susitarimus dėl tam tikrų kategorijų internuotųjų, ypač vaikų, nėščių moterų, maitinančių ir turinčių mažamečių vaikų moterų, sužeistųjų ir ligonių, taip pat internuotųjų, kurie buvo ilgai internuoti, paleidimo, repatrijavimo, grįžimo į gyvenamąją vietą ar apgyvendinimo neutralioje šalyje (132 straipsnis); konvencijos šalys karo veiksmams ar okupacijai pasibaigus stengiasi užtikrinti visų internuotųjų sugrįžimą į šių paskutinę gyvenamąją vietą arba sudaryti sąlygas repatrijuoti (134 straipsnis). Taigi šiose konvencijose sąvoka „repatrijavimas“ („repatriacija“) yra vartojama žmonių grąžinimo į valstybę, kurios piliečiai jie yra, kontekste (pagrindu imant asmens teisinį ryšį su atitinkama valstybe), o ne asmens etninės kilmės kontekste. Sąvoka „repatrijavimas“ (repatriacija“) yra nevienodai aiškinama ir žodynuose: vienuose žodynuose „repatrijavimas“ apibrėžiamas kaip „asmens ar objekto grįžimas ar grąžinimas į jo kilmės šalį“ (Black's Law Dictionary. Sixth ed. San Paul, 1992, p. 900), o kituose – kaip „visuma veiksmų siekiant organizuoti ir užtikrinti asmens grįžimą į savo kilmės šalį ar išvykimo vietą“ (Cornu G. Vocabulaire juridique. Paris: PUF, 2003, p. 728). 13.4. Lietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos valstybe nare, Lietuvos Respublikos piliečiai tapo ir Europos Sąjungos piliečiais. Europos bendrijos steigimo sutarties 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Nustatoma Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“. Konstatuotina, kad Europos Sąjungos pilietybė nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos Sąjungos pilietybė yra pridėtinė, papildoma, nes Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju Lietuvos Respublikos, pilietybę. Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės ribojimas Europos Sąjungos, kurios valstybė narė yra Lietuvos Respublika, pilietybei netaikytinas. III Dėl Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija), 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, dėl Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d., 2006 m. balandžio 6 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 12, 29 straipsniams, taip pat dėl Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. 1. Lietuvos valstybės atkūrimas 1990 m. buvo grindžiamas valstybės tęstinumu, taigi ir Lietuvos pilietybės tęstinumu. Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje sprendžiant ginčijamų įstatymų nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina išsiaiškinti pilietybės santykių teisinio reguliavimo tradicijas ir raidą Lietuvoje tais aspektais, kuriuos savo prašymuose kelia pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas: piliečių korpuso apibrėžimo, įstatyminių galimybių Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę nustatymo, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykių reguliavimo (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė), teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo, sąvokos „repatrijavimas“ turinio apibrėžimo {inter alia ar repatrijavimas yra aplinkybė, lemianti, ar asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, ar jam yra išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę ir t. t.). 2. 1918 m. vasario 16 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę jos teisiniai pamatai iš pradžių buvo grindžiami laikinosiomis konstitucijomis ir įstatymais. Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius – laikinąją atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės Konstituciją. Joje nebuvo pilietybės santykius reguliuojančių eksplicitinių nuostatų (nebuvo apibrėžta, kas yra Lietuvos valstybės piliečiai, nebuvo nustatyti Lietuvos pilietybės įgijimo ar praradimo pagrindai ir kt.), tačiau buvo nuostatos, įtvirtinančios pamatines piliečių teises. 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai sudarė konstitucinį pagrindą Lietuvos pilietybės santykius reguliuoti įstatymu. Paminėtina, kad iš esmės analogiški Lietuvos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pagrindai buvo įtvirtinti ir vėliau priimtose Lietuvos valstybės laikinosiose konstitucijose – Lietuvos Valstybės Tarybos 1919 m. balandžio 4 d. priimtuose Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose bei Steigiamojo Seimo 1920 m. birželio 10 d. priimtoje Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. 3. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos valstybės gyvavimo metais Lietuvos pilietybės santykiai buvo reguliuojami Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę bei dvišalėmis sutartimis su užsienio valstybėmis. 3.1. Ministrų Kabineto 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę § 1 buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: „1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“. Čia pacituoto 3 punkto nuostata buvo taikoma su išlyga, kad „Lietuvos piliečiais nelaikomi asmens, kurie, kad ir turėjo nuolatinį darbą <...>, bet kurių darbas buvo vien tarnavimas Rusų Valstybei, t. y. rusų valdininkai“. Taigi pagal Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure: nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos. 3.2. Iš pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės su kitomis valstybėmis sudarytų tarptautinių sutarčių, kuriomis buvo reguliuojami inter alia Lietuvos pilietybės santykiai, paminėtinos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartis su Rusija, 1921 m. liepos 9 d. Konvencija tarp Lietuvos ir Latvijos apie piliečių teises. Pagal šias dvišales tarptautines sutartis asmenys turėjo teisę pasirinkti tik vienos ar kitos valstybės (atitinkamai Lietuvos arba Rusijos ar Lietuvos arba Latvijos) pilietybę; jie negalėjo vienu metu būti abiejų atitinkamas sutartis sudariusių valstybių piliečiai. Tarptautines sutartis, kuriomis buvo reguliuojami inter alia Lietuvos pilietybės santykiai, Lietuva buvo sudariusi ir su kai kuriomis kitomis valstybėmis. 4. Steigiamasis Seimas 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją. Jos II dalyje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ inter alia buvo nustatyta, kad pilietybės teisė įgyjama ir jos netenkama vadovaujantis pilietybės įstatymu (§8 pirmoji dalis), kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis (§ 9). Toks konstitucinis dvigubos pilietybės draudimas buvo grindžiamas ir tuo, kad „dabar yra daug svetimšalių, kurie, neatsižadėdami vieni Lenkijos, kiti Rusijos, norėtų Lietuvoje naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, bet nenori eiti tų pareigų, kurios tenka Lietuvos piliečiams. Dėl to Konstitucijoje ir yra įrašyta, kad niekas negali būti Lietuvos ir drauge kurios kitos valstybės pilietis“ (Jankūnaitė V. Lietuvos Valstybės Konstitucija su paaiškinimais. Kaunas, 1922, p. 25). 5. Respublikos Prezidentas 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė Lietuvos Valstybės Konstituciją. Šioje Konstitucijoje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis (§ 10 pirmoji dalis), bet kartu buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas“ (§ 10 antroji dalis). Taigi 1928 m. Konstitucijoje buvo įtvirtintas ne tik dvigubos pilietybės draudimas, bet ir tokio draudimo išimtis. 6. Įsigaliojus 1928 m. Konstitucijai Lietuvoje toliau galiojo 1919 m. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 7. Aiškinant to meto teisės aktuose, reguliavusiuose pilietybės teisinius santykius, įtvirtintą dvigubos pilietybės draudimą bei jo išimtis pažymėtina, kad dvigubos pilietybės draudimą lėmė atkurtos ir savarankiškai besivystančios Lietuvos valstybės siekis aiškiai apibrėžti savo piliečių korpusą ir neleisti susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kad Lietuvos pilietis būtų susaistytas lojalumu ir kitai valstybei – tai valstybei, kurios pilietybę, be Lietuvos pilietybės, jis turėtų. Tuo tarpu minėtą dvigubos pilietybės draudimo išimtį lėmė Lietuvos valstybės siekis neprarasti ryšio su tose užsienio valstybėse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, į kurias jie tuo metu emigravo masiškai. Būtent dėl to, kad Lietuvos piliečiai tuo metu daugiausia emigravo (masiškai, dėl įvairių priežasčių) į Amerikos žemyno valstybes (Argentiną, Braziliją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Urugvajų), minėta dvigubos pilietybės draudimo išimtis buvo nustatyta tiems Lietuvos piliečiams, kurie įgijo „kurio nors Amerikos krašto“ pilietybę. Pažymėtina ir tai, kad dalis Lietuvos piliečių išvykdavo iš Lietuvos laikinai ir net įgiję kitų valstybių pilietybę vėliau grįždavo į Lietuvą. 8. Šiame kontekste paminėtina 1937 m. spalio 18 d. sudaryta Lietuvos Respublikos ir Amerikos Jungtinių Valstybių natūralizacijos ir karinės prievolės sutartis, įsigaliojusi 1938 m. liepos 20 d. Ja buvo reguliuojami dvigubą pilietybę turinčių asmenų karinės prievolės ir natūralizacijos santykiai. Minėtoje sutartyje buvo nustatyta, kad iš vienos susitariančiosios šalies piliečių, kurie bus natūralizuoti kitos šalies teritorijoje, laikinai sugrįžusių į savo „pirmykštės pilietybės šalį“, turėjo nebūti reikalaujama atlikti karinę prievolę ar bet kokį kitą ištikimybės veiksmą, tačiau grįžęs į savo kilmės šalį ir išgyvenęs joje daugiau kaip dvejus metus toks asmuo turėjo būti laikomas atsisakiusiu nuo natūralizacijos (I straipsnis). Lygiai taip pat asmuo …