LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL STATYBOS TECHNINIO REGLAMENTO STR 2.02.06:2004 „HIDROTECHNIKOS STATINIAI. PAGRINDINĖS NUOSTATOS“ PATVIRTINIMO 2004 m. spalio 18 d. Nr. D1-538 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 2002, Nr. 22-819) 1.2 punktu, 1. Tvirtinu statybos techninį reglamentą STR 2.02.06:2004 „Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos“ (pridedama). 2. Nustatau, kad šio statybos techninio reglamento nuostatos privalomos projektuojant statinius, kurių projektavimui statinio projektavimo sąlygų sąvadus gauti prašymai pateikti po šio įsakymo įsigaliojimo. Aplinkos Ministras                                                                                                     Arūnas Kundrotas ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-538 STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS STR 2.02.06:2004 HIDROTECHNIKOS STATINIAI. PAGRINDINĖS NUOSTATOS I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) nustato naujai statomų, rekonstruojamų ir kapitališkai remontuojamų hidrotechnikos statinių (toliau – HTS) projektavimo bei statybos pagrindinius reikalavimus, atsižvelgiant į HTS naudojimo ypatumus. Reglamentas taip pat taikomas rekonstruojamiems ir kapitališkai remontuojamiems jūrų uostų statiniams, kurie, klasifikuojant statinius pagal jų naudojimo paskirtį, priskiriami prie transporto paskirties statinių (STR 1.01.09:2003 [7.9]), nors pagal kitus požymius jie priskiriami prie HTS (žr. Reglamento VI skyrių). Naujai statomų jūrų uostų statinių projektavimo ir statybos reikalavimus nustato Susisiekimo ministerija. 2. Reglamentas yra suderintas ir atitinka statinių konstrukcijų projektavimą reglamentuojančių Lietuvos standartais perimtų Europos standartų (Eurokodų) reikalavimus, Europos Tarybos direktyvos 89/106/EEC ir jos aiškinamųjų dokumentų nustatytus statinio esminius reikalavimus. 3. Projektuojant naujus HTS, Reglamento nuostatos taikomos atsižvelgiant į konkrečių HTS bei jų konstrukcinių elementų ypatumus, išdėstytus atitinkamuose (betoninių, gelžbetoninių, metalinių, mūrinių, gruntinių, kompozicinių konstrukcijų ir geotechnikos) projektavimo reglamentuose: 3.1. dar ne visi 3 p. minėti pasaulinę (ISO) ir europinę (EN) statybos normatyvinę sistemą sudarantys dokumentai yra įteisinti ir (arba) parengti, todėl projektuojant HTS gali būti vadovaujamasi atitinkamai suderintais atskirais normatyviniais dokumentais, garantuojančiais ne mažesnį patikimumą, negu nustatytas STR 2.02.03:2003 [7.20] V skyriaus II skirsnyje bei 3 p. minimuose reglamentuose; 3.2. derinant skirtingų normatyvinių sistemų dokumentus, atliekama 3.1 p. nurodyto patikimumo analizė, atsižvelgiant į šiuos pagrindinius veiksnius: 3.2.1. poveikių būdingąsias reikšmes ir jų fraktilių lygius; 3.2.2. dalinius patikimumo koeficientus, įskaitant ir konversijos, veikimo sąlygų ir kitus, jeigu jie yra, koeficientus; 3.2.3. įrąžų ir atsparumo skaičiavimo deterministinių modelių ir patikimumo laidavimo modelių atsitiktines ir sistemines paklaidas; 3.2.4. konstrukcijų ir medžiagų kontrolei, bandymams bei tyrinėjimams taikomų metodikų ir įrangos paklaidas; 3.2.5. ypatingą HTS specifiką (didelę įvairovę, labai dažną unikalumą, incidentų bei avarijų grėsmę ir kt.). 4. Projektuojant HTS būtina atsižvelgti į saugomų teritorijų [7.5], susisiekimo sistemų [7.23], geležinkelio linijų [7.7] ir automobilių kelių planavimo bei poveikio aplinkai vertinimo [7.3, 7.4, 7.6] reikalavimus. Projektai rengiami vadovaujantis reglamentais [7.9–7.13, 7.16, 7.20–7.29], normatyviniais dokumentais [7.30, 7.31, 7.34, 7.35] ir kitais teisės aktais. 5. HTS pripažinimo tinkamais naudoti tvarką nustato reglamentas [7.15], o jų naudojimo ir priežiūros tvarką – [7.10, 7.11, 7.16, 7.24–7.28] ir kiti normatyviniai dokumentai. 6. Šio Reglamento nuostatos privalomos visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, užsiimantiems HTS projektavimo, taip pat 3 p. nurodytų konstrukcijų ir geotechnikos projektavimui ir kontrolei skirtų normatyvinių dokumentų rengimo veikla. II SKYRIUS. NUORODOS 7. Reglamente pateikiamos nuorodos į šiuos dokumentus: 7.1. Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597); 7.2. Lietuvos Respublikos vandens įstatymą (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544); 7.3. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymą (Žin., 1992, Nr. 5-75); 7.4. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964); 7.5. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617); 7.6. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2000, Nr. 39-1092); 7.7. Lietuvos Respublikos geležinkelio transporto kodeksą, patvirtintą Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir taikymo įstatymu (Žin., 2004, Nr. 72-2489); 7.8. Specialiąsias žemės ir miškų naudojimo sąlygas, patirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652); 7.9. statybos techninį reglamentą STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (Žin., 2003, Nr. 58-2611); 7.10. statybos techninį reglamentą STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ (Žin., 2002, Nr. 43-1639); 7.11. statybos techninį reglamentą STR 1.04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“ (Žin., 2002, Nr. 42-1587); 7.12. statybos techninį reglamentą STR 1.04.02:2004 „Inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai“ (Žin., 2004, Nr. 25-779); 7.13. statybos techninį reglamentą STR 1.05.06:2002 „Statinio projektavimas“ (Žin., 2002, Nr. 54-2144); 7.14. statybos techninį reglamentą STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ (Žin., 2002, Nr. 109-4837); 7.15. statybos techninį reglamentą STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (Žin., 2002, Nr. 60-2475); 7.16. statybos techninį reglamentą STR 1.12.03:2000 „Potencialiai pavojingų hidrotechnikos statinių techninės būklės įvertinimas“ (Žin., 2000, Nr. 90-2818); 7.17. statybos techninį reglamentą STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (Žin., 2004, Nr. 23-720); 7.18. statybos techninį reglamentą STR 2.01.07:2003 „Pastatų vidaus ir išorės aplinkos apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2003, Nr. 79-3614); 7.19. statybos techninį reglamentą STR 2.02.03:2003 „Žuvų pralaidos. Pagrindinės nuostatos“ (Žin., 2003, Nr. 119-5449); 7.20. statybos techninį reglamentą STR 2.05.03:2003 „Statinių konstrukcijų projektavimo pagrindai“ (Žin., 2003, Nr. 59-2682); 7.21. statybos techninį reglamentą STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2003, Nr. 59-2683); 7.22. statybos techninį reglamentą STR 2.06.02:2001 „Tiltai ir tuneliai. Bendrieji reikalavimai“ (Žin., 2001, Nr. 53-1899); 7.23. statybos techninį reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (Žin., 1999, Nr. 27-773); 7.24. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(1):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Mechaninis patvarumas ir pastovumas“ (Žin., 1999, Nr. 112-3260); 7.25. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-215); 7.26. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-216); 7.27. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2000, Nr. 8-216); 7.28. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas“ (Žin., 1999, Nr. 107-3120); 7.29. statybos techninį reglamentą STR 2.05.15:2004 „Hidrotechnikos statinių poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2004, Nr. 130-4681); 7.30. aplinkos apsaugos normatyvinį dokumentą LAND 2-95 „Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinės taisyklės“ (Žin., 1997, Nr. 70-1790; 2004, Nr. 96-3563); 7.31. aplinkos apsaugos normatyvinį dokumentą LAND 22-97 „Metodiniai nurodymai gamtosauginiam vandens debitui nustatyti“ (Žin., 1997, Nr. 111-2809); 7.32. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 11 02 įsakymą Nr. 207 „Dėl potencialiai pavojingų hidrotechnikos statinių priežiūros ir kontrolės“ (Žin., 1998, Nr. 98-2729); 7.33. Lietuvos standartą LST ISO 3898:2002 „Konstrukcijų projektavimo pagrindai. Žymėjimo sistema. Bendrieji žymenys“; 7.34. Hidrotechnikos statinių projektavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 3D-466 „Dėl melioracijos normatyvinių dokumentų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 127-4582); 7.35. Sausinamosios melioracijos projektavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 3D-466 „Dėl melioracijos normatyvinių dokumentų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 127-4582). III SKYRIUS. PagrindinĖS sąvokos 8. Reglamente vartojamos pagrindinės sąvokos atitinka sąvokas, pateiktas Lietuvos Respublikos statybos [7.1], vandens [7.2], elektros energetikos [7.4] įstatymuose, statybos techniniuose reglamentuose [7.9, 7.16, 7.19], hidrotechnikos statinių projektavimo taisyklėse [7.34]. 9.Kitos Reglamente vartojamos sąvokos: 9.1. akmenų metinys – konstrukcinis elementas iš sumestų akmenų, nenaudojant rišamosios medžiagos; 9.2. akvatorija – atitvertas vandenyno, jūros, įlankos, ežero, vandens saugyklos plotas. Būna uosto, laivų statyklos akvatorija ir kt.; 9.3. akvedukas – latakinis neslėginis kanalo HTS vandeniui pravesti virš natūralių (daubų, slėnių, upių) ar dirbtinių (kitų kanalų, kelių iškasų) kliūčių. Konstrukcija analogiška tiltams; 9.4. apsėmimas – lėtas vietovės užliejimas nestoru poplūdžio, potvynio ar požeminio vandens sluoksniu; 9.5. aptekėjimo kanalas – 1) pertekliaus vandens pralaidos tipas: kanalas šalia užtvankos slėnio šlaite ar viršuje su specialiu antgaliu ar be jo, su šliuzu reguliatoriumi ar be jo, su daugiapakopiu ar gembiniu slenksčiu arba greitviete; 2) kanalas statybos meto upės debitams praleisti šalia statybvietės; 9.6. apsauginė damba – neapsemiamoji atitvėrimo damba; priklauso pagrindinių HTS grupei, skirstoma pagal aukštį, konstrukcijas, pasekmių klases ir kita; 9.7. atitvėrimo damba – damba šalia vandens objekto esantiems plotams atitverti, saugant juos nuo apsėmimo bei užtvinimo arba sudarant pripildomą (natūraliai ar siurbliais) vandens saugyklą. Statoma upių vagotvarkos, jūrų krantosaugos, žuvininkystės, HAE objektuose, polderiuose (jų atitvėrimo dambos pagal tradiciją vadinamos polderių pylimais). Būna apsemiamoji, neapsemiamoji (apsauginė), išilginė arba skersinė (traversas); 9.8. atraminė siena – inžinerinė konstrukcija, sauganti nuo griuvimo ar nušliaužimo už jos esantį gruntą, ant jo esančius statinius bei įrenginius; 9.9. atsparumas – medžiagos, konstrukcijos ar jos elemento geba priešintis kokioms nors apkrovoms bei poveikiams; 9.10. atvirkštinis filtras – konstrukcija, susidedanti iš vieno ar daugiau sluoksnių birių medžiagų, kurių dalelės stambėja geofiltracinės tėkmės kryptimi. Daromas iš smėlio, žvyro, skaldos, taip pat iš geotekstilės, kitokių sintetinių medžiagų; 9.11. aukštutinio bjefo vandens lygis, ABVL – bendroji sąvoka, konkrečiai žr. patvankos lygį; 9.12. avanportas, priešuostis – 1) vienas iš porinių uostų, esančių toje pačioje upėje, atitinkamai toliau ir arčiau nuo jūros; 2) išorinė, nuo bangavimo apsaugota uosto dalis, kur laivas gali stovėti; 3) nuo bangų apsaugotas vandens saugyklos plotas prieš laivų pralaidą hidromazge; 9.13. bakenas – nedidelis plūdurus navigacijos ženklas vidaus vandens keliuose. Būna paprastasis, su šviesos ir (ar) garso signalizacija; 9.14. bangolaužis – jūrų uostų atitvėrimo ar krantosaugos HTS, statomas jūroje ir nesusiejamas su krantu. Būna gravitacinis (vertikalusis, šlaitinis ar mišraus tipo), plūdrusis, pneumatinis ir hidraulinis; 9.15. bangų apkrovos – dėl vandens bangavimo susidarę horizontalusis ir vertikalusis slėgiai, veikiantys HTS. Šių apkrovų pobūdis priklauso nuo bangavimo ypatybių, statinio profilio (vertikalusis, šlaitinis), kiaurumo, vandens gylio prie statinio ir kt.; 9.16. berma – truputį pasvira neplati aikštelė karjero, kelio iškasos ar pylimo, taip pat užtvankos šlaite. Eismui skirta berma projektuojama pagal kelių tiesimo reikalavimus; 9.17. bjefas – vandens objekto dalis prie vandenį patvenkiančio HTS. Skiriamas aukštutinis bjefas, esantis aukščiau, ir žemutinis bjefas, esantis žemiau patvenkiančio statinio; 9.18. branduolys – antifiltracinė priemonė smėlio, žvyro, akmenų užtvankos centrinėje dalyje iš priemolio, molio, molbetonio; 9.19. buja, plūduras – navigacijos ženklas, didelė metalinė plūdė. Dažnai turi antstatą, kuriame gali būti šviesos ir (ar) garso signalizacija, bangų bei tėkmių parametrų matavimo įranga; 9.20. būnė, buna – neaukštas jūrų krantosaugos bei upių vagotvarkos statinys, nutiestas nuo kranto 70–110 laipsnių kampu grupėmis po kelias – keliasdešimt; atstumai tarp gretimų būnių 1–3 kartus didesni negu jų ilgis. Jūrinė būnė tiesiama iki 1,5–2 m gylio. Jos ketera jūroje būna 0,3–0,5 m, o krante – 1–1,5 m aukščiau vandens lygio; statoma iš akmenų, betono bei gelžbetonio. Upinė būnė (ilgoji pustvankė) tiesiama į upę ≥ 0,25 jos pločio, nuo vieno ar abiejų krantų. Būna apsemiamoji ir neapsemiamoji; statoma iš akmenų, grunto, žabų, kai kada naudojamas betonas bei gelžbetonis; 9.21. čiulpvamzdis – reaktyvinės hidroturbinos elementas turbinračio aukščiui viršum žemutinio bjefo lygio ir iš turbinračio ištekančio vandens kinetinei energijai išnaudoti: tiesus, lenktas ar vingiuotas platėjantis plieninis ar gelžbetoninis patvenktas vamzdis; 9.22. damba – HTS vietovei nuo apsėmimo ar užtvinimo saugoti, vandens tėkmei nukreipti, dirbtiniam vandens objektui šalia vandentėkmės sudaryti. Konstrukcija analogiška užtvankai; dar žr. apsauginę ir atitvėrimo dambas; 9.23. dantis – į pagrindo gruntą įgilintas statinio pado iškyšulys geofiltracijai mažinti, stabilumui nustūmimo atžvilgiu didinti; 9.24. debitas – kokiu nors objektu pratekančio vandens, nešmenų ir pan. kiekio ir laiko santykis. Reiškiamas tūrio vienetais (kubiniais metrais, litrais ir pan.) arba masės vienetais (tonomis, kilogramais ir pan.) per sekundę, valandą, parą. Hidrotechnikoje skiriamas: pagal objektus: upės, kanalo, griovio, HE, siurblinės, vandens pralaidos, žuvų pralaidos, drenos, šulinio, vandeningojo sluoksnio, geofiltracijos per užtvanką ir pan.; pagal paskirtį: gamtosaugos, hidroenergetikos, vandentiekos ir pan.; pagal kilmę: lietaus-liūčių, sniego tirpsmo, infiltracijos, susidarius patvankai, sugriuvus užtvankai ir pan.; pagal būdinguosius laikotarpius: daugelio metų (daugiametis); būdingųjų metų (vandeningų, vidutiniškų, sausų); būdingųjų sezonų (pavasario, vasaros, rudens, žiemos) apibendrintai ar pamėnesiui; būdingųjų savaičių, parų, valandų ir pan.; pagal didumą: maksimalusis, vidutinis, minimalusis, skaičiuotinis, leistinis, kritinis ir pan.; pagal apibrėžtumą: apibrėžtasis (pvz.: kanalo, HE ir pan.) ir tikimybinis, fiksuojant reikšmingas tikimybes (tai ypač būdinga upių debitams, pvz.: ,  ir pan., čia 1  ir 95  – tikimybės procentais); 9.25. depresijos kreivė – vertikaliosios plokštumos susikirtimo su depresijos paviršiumi linija; 9.26. depresijos paviršius – požeminio vandens neslėginės tėkmės viršutinis paviršius, kuris skiria skysčiu įsotintą grunto zoną nuo viršum jo esančios kapiliarinės zonos. Pastaroji zona dažnai ignoruojama kaip turinti mažai įtakos požeminio vandens tėkmei, ir tariama, kad ties depresijos paviršiumi laikosi atmosferos slėgis; 9.27. derivacinė hidroelektrinė, derivacinė HE – hidroelektrinė, kurios slėgio aukščio didžioji dalis yra sudaroma derivacija. Sudarytas slėgio aukštis elektrai gaminti išnaudojamas HE jėgainėje; 9.28. diafragma – 1) antifiltracinė plonasienė gelžbetoninė ar įlaidinių polių siena gruntinės užtvankos skersinio pjūvio centrinėje dalyje; 2) anksčiau aptarto (1) tipo siena, įleista į kranto gruntą arba greta esančios gruntinės užtvankos masyvą ties betoninio HTS susiejančiųjų ramtų centrine dalimi geofiltracijai šalia jų apriboti; 3) gelžbetoninė sienelė aplink vamzdinės vandens pralaidos vamzdyną kontaktinei geofiltracijai apriboti; 4) diafragminio šliuzo reguliatoriaus slenksčio angos viršutinę dalį vertikaliai pertverianti gelžbetoninė plokštė; 9.29. diukeris – vamzdinis slėginis kanalo HTS ar vamzdyno fragmentas vandeniui praleisti po natūraliomis ar dirbtinėmis kliūtimis, kai kada ir virš kliūčių. Pastaba. Diukeriai statomi ir dujų, naftos ir pan. vamzdynų trasose; 9.30. drėgmė – vanduo, esantis medžiagoje; 9.31. drėgnis – vandens ir medžiagos, kurioje jis yra, kiekių (masių arba tūrių) santykis; 9.32. drenažas – 1) konstrukcija (elementas) HTS, po juo ir šalia jo besisunkiančiam (geofiltracijos) vandeniui saugiai surinkti ir nuvesti į žemutinį bjefą; 2) statinių ir jų elementų, pvz., rūsių apsaugos nuo požeminio vandens priemonė; 3) žemės sausinimo priemonė; 9.33. dribsmėlis – gruntas, dažniausiai smulkus smėlis, kuris prisotintas vandens įgyja kai kurių skysčio savybių; 9.34. dokas – jūrų HTS ar įrenginys laivams iš vandens iškelti jų povandeninei daliai apžiūrėti, remontuoti, dažyti, kartais – kai kuriems laivų statybos darbams atlikti. Būna sausasis, pripilamasis, plūduriuojantysis; 9.35. dugninis vandens išleistuvas – HTS kanalui, tvenkiniui, vandens saugyklai ištuštinti; 9.36. dulkis – smulkus gruntas, kuriame molio dalelių (< 0,002 mm) masė sudaro mažiau kaip 20  smulkiųjų dalelių (< 0,006 mm) masės; 9.37. ekranas – antifiltracinė priemonė smėlio, žvyro, akmenų užtvankos aukštutiniame šlaite iš priemolio, molio, molbetonio, asfalto, bitumo arba geosintetikos; 9.38. eksfiltracija – vandens išsisunkimas iš vandens objekto; svarbi vandens nuostolių dedamoji; 9.39. filtracija – skysčių tekėjimas, dujų skverbimasis porėtose, plyšiuotose terpėse (žemės padermėse, filtruose ir pan.), veikiant skysčių, dujų slėgio/slėgio aukščio gradientui; 9.40. gabionas – vielinio tinklo dėžė, prikrauta akmenų, naudojama jūrų, vandens saugyklų krantosaugai bei upių vagotvarkai; 9.41. galinis tvirtinimas – trečiasis, paskutinis (po užslenkstės ir risbermos) HTS ištekėjimo dalies tarpsnis, tvirtinamas akmenimis, skalda, žvyru. Gali būti horizontalusis arba kaušinis (išplovimo duobė); 9.42. gamtosaugos debitas – skaičiuotinis minimalusis vandentėkmės debitas, reikalingas jos ekosistemos minimalioms gyvavimo sąlygoms užtikrinti; 9.43. gamtosaugos vandens pralaida, GVP – vandens pralaida gamtosaugos vandens debitui praleisti; 9.44. geofiltracija – vandens sunkimasis porėtose, plyšiuotose žemės padermėse, gruntuose, HTS pagrinduose, aplink juos ir per juos, veikiant vandens slėgio/slėgio aukščio gradientui. Pagal tradiciją dažnai vadinama filtracija; 9.45. geofiltracijos slėgio aukščio gradientas – geofiltracijos slėgio aukščio pokyčio tėkmės linijoje Dhs santykis su tos linijos atkarpos ilgiu Dss, t. y. is = Dhs/Dss. Pagrindinis rodiklis vertinant gruntų filtracinį stiprumą; 9.46. geofiltracijos slėgio aukštis – pjezometrinis slėgio aukštis požeminio vandens tėkmėje, matuojamas nuo žemiausiojo vandens lygio toje tėkmės zonoje; 9.47. geosintetika – plokščia polimerinė (sintetinė ar natūrali) medžiaga, naudojama esant sąlyčiui su gruntu/uoliena ir/arba su kita geotechnine medžiaga statyboje. Yra daug jos tipų: geomembrana, geoplaušinys, geotekstilė, geotinklas ir kt.; 9.48. geotekstilė – plokščia, laidi vandeniui polimerinė (sintetinė ar natūrali) tekstilinė medžiaga, kuri gali būti neaustinė, megztinė ar austinė, naudojama esant sąlyčiui su gruntu/uoliena ar kitokia geotechnine medžiaga statyboje; 9.49. granuliometrinė sudėtis – įvairių medžiagų (grunto, nešmenų, skaldos ir t. t.) įvairaus dydžio dalelių masių procentai tirtame bandinyje, prilyginant jo masę 100 %; 9.50. greitvietė – HTS, kurio pagrindinės (pratekėjimo) dalies nuolydis yra didesnis už kritinį. Statoma ties sklandžiais reljefo pažemėjimais kanalų/griovių trasose, taip pat mažinant natūralų vandentėkmių nuolydį, sudarant sąlygas žuvims migruoti; 9.51. gręžinys – žemės plutoje išgręžta nedidelio skersmens cilindrinė ertmė tyrimų, žemės gelmių turtų naudojimo ir kt. tikslais; 9.52. grotos – konstrukcija su vertikaliais arba pasvirais strypais, sulaikanti plūdmenis bei žuvis vandens ėmyklose, prieš sėsdintuvus ir pan. Sulaikyti plūdmenys periodiškai šalinami rankomis arba mechanizuotai; 9.53. gruntas – savaime sutankėjusios arba sutankintos ar išpurentos nuogulos, nuosėdos, kitos žemės, kurių gamtinė ar dirbtinai suformuota storymė tiriama, vertinama ir naudojama statybos reikmėms – kaip esamo arba projektuojamo statinio pagrindas ar statinio požeminė terpė arba kaip statybos žemės darbų objektas ar žemės statinys, arba kaip statybai svarbių geologinių vyksmų ir reiškinių aplinka; 9.54. gruntinis vanduo – požeminis vanduo, kuris yra viršum pirmojo nuo žemės paviršiaus vandeniui nelaidaus sluoksnio (vandensparos) ir sudaro ištisinį vandeningąjį sluoksnį; 9.55. grunto filtracinės deformacijos, GFD – grunto deformacijos, galinčios atsirasti dėl geofiltracijos. Galimos GFD rūšys: kolmatacija (išorinė ir vidinė), sufozija (mechaninė bendroji, mechaninė kontaktinė, cheminė), filtracinis išspaudimas, kontaktinis išspaudimas, kontaktinis išplovimas. Pagal GFD vertinamas vietinis grunto filtracinis stiprumas; 9.56. grunto filtracinis stipris – grunto filtracinio stiprumo riba, išreikšta sąlyga is, d£ is, adm; čia is, d ir is, adm – skaičiuotinis ir leistinis geofiltracinio slėgio aukščio gradientai; 9.57. grunto filtracinis stiprumas, GFS – grunto geba priešintis grunto filtracinėms deformacijoms. Skiriamas bendrasis ir vietinis GFS; 9.58. grunto vandengrąža, grunto vandens atidavimas – vandeniu įsotinto grunto savybė grąžinti to vandens dalį žemėjant grunte neslėginio vandens lygiui arba mažėjant slėgiui slėginiame požeminiame vandenyje; apibūdinama grunto vandengrąžos koeficientais; 9.59. grunto vandenkaupa, grunto vandens sukaupimas – grunto savybė sukaupti tam tikrą vandens kiekį kylant grunte neslėginio vandens lygiui arba didėjant slėgiui slėginiame požeminiame vandenyje; apibūdinama grunto vandenkaupos koeficientais; 9.60. grunto vandenkaita – grunto vandenkaupos ir grunto vandengrąžos apibendrinimas; svarbi grunto savybė nenusistovėjusiai geofiltracijai analizuoti; 9.61. gruntotyra – inžinerinės geologijos dalis, nagrinėjanti gruntus kaip pagrindus ir medžiagą statiniams statyti; 9.62. elingas – dengtas stapelis (žr. 9.168 p.); 9.63. hidraulika – mokslas apie skysčių pusiausvyros ir judėjimo dėsnius ir jų panaudojimą inžineriniams uždaviniams spręsti; 9.64. hidraulinė varža – tėkmės kliūčių (posūkių, pertvarų ir t. t.) bei ribų (vagos dugno ir šlaitų, vamzdžio sienelių) charakteristika, nuo kurios priklauso hidrauliniai nuostoliai. Reiškiama hidraulinės varžos koeficientu ζ = hw/(v2/2g); čia: hw – tėkmės hidrauliniai nuostoliai (slėgio aukščio sumažėjimas); v – vidutinis tėkmės greitis; g – gravitacinis pagreitis; 9.65. hidrauliniai nuostoliai – tėkmės hidrodinaminio (suminio) slėgio aukščio sumažėjimas dėl hidraulinės varžos tam tikroje tėkmės atkarpoje – ties tėkmės kliūtimis (vietiniai hidrauliniai nuostoliai) arba fiksuotame tėkmės ruože (ilginiai arba kelio hidrauliniai nuostoliai); hw = ζν2 /(2g) (simbolių reikšmes žr. 9.64 p.); 9.66. hidraulinis modeliavimas – hidraulinių reiškinių tyrimas naudojant fizikinius, paprastai mažesnio mastelio, modelius, leidžiant per juos vandenį arba orą, laikantis modeliavimo teorijos dėsnių; 9.67. hidraulinis smūgis – staigus slėgio padidėjimas vamzdyje staigiai stabdant juo tekantį skystį, pvz., greitai uždarant sklendę, stabdant siurblį ir t. t.; 9.68. hidraulinis šuolis – staigus tėkmės gylio padidėjimas, lydimas vandens volo susidarymo, kai tėkmė pereina iš audringo būvio į ramų; 9.69. hidroagregatas – agregatas, susidedantis iš hidroturbinos ir hidrogeneratoriaus; 9.70. hidroakumuliacinė elektrinė, HAE – hidroelektrinė, kuri naudodama kitų elektrinių nakties energijos perteklių siurbliais kelia vandenį iš žemutinio baseino į aukštutinį, o padidėjus elektros energijos poreikiui (vakare arba ryte), sukauptą vandenį leidžia per hidroturbinas ir tiekia elektros energiją; siurblio, elektros variklio ir hidroturbinos, hidrogeneratoriaus funkcijas paprastai atlieka ta pati hidraulinė mašina; 9.71. hidroelektrinė, HE – elektrinė, verčianti vandens energiją elektros energija. Pagrindiniai tipai: derivacinė, užtvankinė, mišrioji, hidroakumuliacinė; 9.72. hidroelektrinės derivacija – didelio upės vingio ar didelio nuolydžio upės ruožo du pjūvius jungiantis mažo nuolydžio derivacinis kanalas, vamzdynas ar tunelis; taip sudaromas hidroelektrinei būtinas slėgio aukštis. Be šios – atvedimo – derivacijos, dar gali būti ir nuvedimo derivacija, kai HE jėgainė yra upės slėnio pašlaitėje gana toli nuo upės vagos; 9.73. hidroelektrinės jėgainė, HE jėgainė – hidroenergetikos statinys, kuriame yra pagrindinė hidroelektromechaninė įranga: hidroagregatai, jų valdymo įtaisai ir mechanizmai, elektriniai prietaisai bei įvairi pagalbinė įranga. Būna užtvankinė ir prieužtvankinė, antžeminė ir požeminė; 9.74. hidroenergetikos statiniai – statiniai, tiesiogiai susiję su HE veikimu: derivacinis kanalas, vandens ėmykla, sėsdintuvas, jėgainė ir pan.; 9.75. hidrograma, hidrografas – vandens debitų nagrinėjamame vandentėkmės pjūvyje kitimo chronologinis grafikas; 9.76. hidrogeneratorius – mašina hidroturbinos mechaninei energijai paversti elektros energija; 9.77. hidrotechnika – mokslo ir technikos šaka, apimanti vandens išteklių naudojimą ir apsaugą bei žalingų vandens poveikių apribojimą panaudojant inžinerinius (hidrotechnikos) statinius; 9.78. hidrotechnikos statinys, HTS – inžinerinis statinys vandens ištekliams naudoti ir saugoti nuo žalingų vandens poveikių; 9.79. hidrotechninis betonas – betonas, kurio tankiui, nepralaidumui vandeniui, ilgaamžiškumui keliami didesni reikalavimai; 9.80. hidrotechninis mazgas, hidromazgas – funkciškai susijusių HTS kompleksas, sutelktas vienoje vietoje; 9.81. hidroturbina, hidraulinė turbina – mašina vandens energijai paversti mechanine energija; 9.82. įlaida – 1) įpjova, išdroža lentoje, taše, rąste, į kurią įleidžiamas įlaidas; 2) metalinio ar plastikinio polio fasoninė išėma įlaido iškyšai įleisti ir susirakinti; 9.83. įlaidas – 1) lentos, tašo, rąsto iškyša, pritaikyta įlaidai; 2) lentelė, lystelė, įleidžiama į lentų, tašų, rąstų išdrožas (įlaidas) jiems sujungti; 3) metalinio ar plastikinio įlaidinio polio fasoninė iškyša, pritaikyta jo įlaidai (išėmai); 9.84. įlaidinė lenta – lenta, kurios viename plonajame šone padaryta pusapvalė, keturkampė ar trikampė išdroža (įlaida), o kitame šone atitinkamas iškyšulys (įlaidas). Įlaidos gali būti ir abiejuose lentos šonuose; tada jos yra keturkampės, o įlaidas – stačiakampė lystelė ar lentelė; 9.85. įlaidinė siena – siena, sudaryta grunte iš įlaidinių lentų ar polių; svarbi antifiltracinė priemonė bei konstrukcijų, pvz., krantinių, elementas; 9.86. įlaidinis polis – 1) medinis įlaidinis polis – įlaidinė lenta arba įlaidinis tašas; 2) metaliniai ir plastikiniai poliai (profiliai), daromi su susirakinančiais įlaidos ir įlaido mazgais; 9.87. įrenginys – įrengtas sudėtingas mechanizmas; mašina, prietaisas, įtaisas energijai, medžiagoms, kitiems gaminiams gaminti ir informacijai priimti, perduoti ar keisti; 9.88. įsibangavimo atstumas – plačios vėjo veikiamos akvatorijos atkarpa, išmatuota pavėjui iki nagrinėjamo taško; siaurai, vingiuotai akvatorijai nustatomas skaičiuotinis įsibangavimo atstumas; 9.89. infiltracija – atmosferinių ir paviršinių vandenų įsisunkimas į dirvožemį ar gruntą poromis, kapiliarais ir/arba plyšiais; 9.90. išleidimo vandens pralaida, IVP, vandens išleistuvas – pralaida vandeniui iš kanalo, vandens saugyklos ar tvenkinio išleisti technologiniais, saugumo (gresiant hidromazgo gedimui ar avarijai) bei specialiaisiais tikslais (pvz., ruošiantis šalinti nuosėdas iš vandens saugyklos); 9.91. kanalas – dirbtinė taisyklingo skerspjūvio atvira vaga, skirta vandeniui tiekti drėkinimo, hidroenergetikos, vandentiekos ir kt. reikmėms, naudoti laivybai ir pan.; 9.92. kanalo slenkstis – HTS kanalo ruožams su skirtingais dugno lygiais susieti, dugno nuolydžiui mažinti. Būna vienpakopis, daugiapakopis bei gembinis; 9.93. karstiniai reiškiniai – paviršinių ir požeminių vandenų cheminė ir mechaninė veikla tirpiose ir supleišėjusiose uolienose bei tos veiklos padariniai (smegduobės ir kt.); 9.94. kapiliarinė zona – dirvožemio/grunto zona, kurioje laikosi kapiliarinis vanduo; 9.95. kelio vandens pralaida, kelio pralaida – vamzdinė vandens pralaida kelio pylime nedidelių vandentėkmių (griovių, kanalų, sausvagių) debitams (Qmax ≤ 20–30 m3/s) praleisti. Dideliems debitams praleisti statomi tiltai; 9.96. ketera – aukščiausiai esantis dambos, pylimo, slenksčio ar aklinos užtvankos paviršius; 9.97. kolmatacija – grunto, filtro ir pan. porų už(si)pildymas smulkiomis (molio, dulkio, smėlio) dalelėmis, vykstant geofiltracijai; viena iš grunto filtracinių deformacijų rūšių. Naudinga aukštutinio bjefo dugne (slopina geofiltraciją, kartais specialiai naudojama kaip antifiltracinė priemonė), žalinga esant atvirkštiniams filtrams bei drenoms (mažina, kartais visai sutrikdo jų pralaidumą); 9.98. kordonas – į akvatoriją nukreiptos laivų krantinės viršutinė ribinė briauna; 9.99. krantinė – HTS, atribojantis ežero, jūros, upės ar vandens saugyklos krantą ir sudarantis tinkamas sąlygas laivybai (laivų krantinė) ir miestų reikmėms (miestų krantinė); atstoja ir krantosaugos statinį. Būna labai įvairių tipų ir konstrukcijų; 9.100. krantosaugos statinys – HTS krantui nuo paplovimo ir nuvirtimo apsaugoti; 9.101. krantų/šlaitų tvirtinimas – techninės, biologinės ir kt. priemonės krantų/šlaitų atsparumui vandens tėkmės, bangų, atmosferos kritulių ir kt. poveikiams padidinti, stabilumui užtikrinti. Pagrindinis tvirtinimas daromas tiesioginio bangų ir ledų poveikio zonoje, lengvesnis tvirtinimas – į viršų ir apačią nuo pagrindinio tvirtinimo; 9.102. kreipimo aparatas, kreipratis – aparatas leidžiamam į hidroturbiną vandens debitui ir iš dalies tėkmės krypčiai reguliuoti. Reguliuojama daugelio menčių sistema (vidiniu ar išoriniu būdu), viena mente arba cilindriniu uždoriu; 9.103. ledogrūda – paviršinio ledo sangrūda upės vagoje; sumažina tėkmės skerspjūvio plotą, sukelia patvanką, papildomus poveikius statiniams; 9.104. ledokamša – ižo, sniego ir ledo gabalų susikaupimas per rudens ledonešį, prieš susidarant ledo dangai; sumažina tėkmės skerspjūvio plotą, sukelia patvanką, papildomus poveikius statiniams; 9.105. liejimosi aukštis, Hsp – aukščių skirtumas tarp neslėginės tėkmės aukštutinio bjefo vandens lygio, dar neiškreipto dėl liejimosi specifikos, altitudės ZABVL ir slenksčio, šachtos ir pan. keteros altitudės Zcr, t. y. Hsp = ZABVL – Zcr; 9.106. lygmatis – apibendrintas prietaisų ir įtaisų vandens lygiui nepertraukiamai matuoti pavadinimas; 9.107. maksimalusis patvankos lygis, MaksPL – projektinis patvankos (aukštutinio bjefo) vandens lygis, aukštesnis už normalųjį patvankos lygį (NPL), laikinai leidžiamas aukštutiniame bjefe specifinėmis HTS ar hidromazgo naudojimo sąlygomis, dažniausiai – praleidžiant maksimaliuosius projektinius debitus. Skiriamas pagrindinis MaksPL (MaksPL, p), nustatomas praleidžiant maksimalųjį hidraulinių skaičiavimų pagrindinio atvejo debitą, ir kontrolinis MaksPL (MaksPL, k), nustatomas praleidžiant hidraulinių skaičiavimų kontrolinio atvejo (mažesnės tikimybės) debitą. Prie santrumpų prirašytina ir tikimybės vertė, pvz.: MaksPL, p5%, MaksPL, k1%; 9.108. masyvas – masyvaus HTS (gruntinės būnės, dambos, užtvankos, betoninės gravitacinės užtvankos ir pan.) profilio pagrindinė dalis; 9.109. meandra – savaime susiformavęs ryškus upės vagos vingis; 9.110. minimalusis patvankos lygis, MinPL – žemiausiasis projektinis patvankos lygis; 9.111. molas – jūrinis uostų atitvėrimo HTS, vienu galu (šaknimi) susietas su krantu, tiesiai ar kitaip nutiestas į jūrą ir užsibaigiantis antgaliu (galva). Uoste reikia vieno arba dviejų molų. Būna vertikalusis, šlaitinis, mišrusis, tiltinis; 9.112. morena – ledyno suformuotas gruntas, susidedantis iš smėlio, dulkio ir molio dalelių su žvirgždo, gargždo ir riedulių priemaiša. Pasižymi dideliu tankiu, stiprumu ir mažu spūdumu; 9.113. neslėginė tėkmė – tėkmė su laisvu paviršiumi atvirose natūraliose ar dirbtinėse vagose (upėse, kanaluose, latakuose, neslėginiuose vamzdžiuose), veikiant svorio jėgai; 9.114. nešmenys – upių, kanalų, tvenkinių, ežerų bei jūrų tėkmių pernešamos kietosios dalelės, kurios formuoja vagų dugnus, krantus ir salpas; būna dugniniai ir skendintys; 9.115. normalusis patvankos lygis, NPL – projektinis patvankos (aukštutinio bjefo) vandens lygis, nustatytas normalioms HTS ar hidromazgo naudojimo sąlygoms; 9.116. nuogulos – mineralinė masė, kai kada su organinėmis priemaišomis, susidariusi veikiant vėjui, ledynui ar vandens tėkmėms; 9.117. nuotėkis – paviršinio bei požeminio vandens judėjimo gamtinės apytakos procese intensyvumas nagrinėjamais laikotarpiais – per metus, sezonus, mėnesius. Išreiškiamas: 1) nuotėkio tūriu; 2) nuotėkio tūrio ir laiko santykiu, t. y. vidutiniu debitu; 3) vidutinio debito ir nutekėjimo baseino ploto santykiu, t. y. nuotėkio moduliu (hidromoduliu); 4) nuotėkio tūrio ir nutekėjimo baseino ploto santykiu, t. y. nuotėkio sluoksnio aukščiu; 9.118. nuotėkio reguliavimas – nuotėkio pobūdžio dirbtinis pakeitimas pagal gamtosaugos, vandens naudotojų, vartotojų bei apsaugos nuo potvynių/poplūdžių reikmes. Būna daugiametis, metų (sezoninis), savaitės bei paros nuotėkio reguliavimas, panaudojant atitinkamas vandens saugyklas; 9.119. nuosėdis – kolonos, statinio ir pan. pado, viršaus/keteros ar tarpinės linijos paže-mėjimo dėl nusėdimo dydis; 9.120. papėdė – greta slėnio, užtvankos šlaito žemutinės dalies esantis plotas (slėnio šlaito papėdė, užtvankos (šlaito) papėdė); 9.121. patvanka – vandens lygio pakilimas pertvėrus ar susiaurinus vandentėkmės vagą arba suvaržius požeminio vandens tėkmės sąlygas; 9.122. patvankos aukštis, H – aukščių skirtumas tarp vandens lygių altitudžių aukštutiniame bjefe (ZABVL) ir žemutiniame bjefe (ZŽBVL), t. y. H = ZABVL – ZŽBVL; 9.123. patvankos lygis, PL – patvenkto vandens lygis aukštutiniame bjefe. Skiriamas maksimalusis patvankos lygis (MaksPL), normalusis patvankos lygis (NPL) ir minimalusis patvankos lygis (MinPL); 9.124. patvenkimas – požeminio vandens lygio pakilimas, pažeidžiantis ūkinę veiklą ir/arba gamtinės aplinkos pusiausvyrą. Teigiamas poveikis – šliuzuojant pievas; 9.125. pentinas – trumpa pustvankė, nutiesta į upę < 0,25 jos pločio; 9.126. pertekliaus vandens pralaida, PVP – pralaida (žr. 206 p.) vandens pertekliui, ypač poplūdžių bei potvynių meto, praleisti; 9.127. piltinis gruntas – supiltas arba suplautas gruntas, taip pat kietos žmogaus veiklos atliekos; 9.128. pirsas – 1) dvipusė laivų krantinė; 2) audringos vandens tėkmės HTS žemutiniame bjefe ramintuvo tipas; 9.129. pylimas – taisyklingos formos, dažniausiai trapecinio skerspjūvio, gruntinis supiltinis ar suplautinis inžinerinis statinys ar tiesinys (arba jo dalis). Statomi ir supiltiniai akmenų pylimai. Būdingiausi yra gruntiniai supiltiniai automobilių kelių ir geležinkelių pylimai. Pylimo formą turi būnės, dambos bei gruntinės užtvankos. Polderių dambos dažnai ir vadinamos polderių pylimais; 9.130. pjezometras – prietaisas vandens lygiui ar slėgio aukščiui matuoti: laboratorijoje tai tiesus stiklinis vamzdelis, kurio apačia prijungta prie matavimo taško, o viršus atviras; lauke, pvz., damboje, tai vertikalus plieninis ar plastikinis vamzdis su įvairių konstrukcijų žemutine dalimi, įleista žemiau numatomo minimalaus gruntinio vandens lygio. Slėgio aukštį matavimo taško atžvilgiu rodo vandens lygis pjezometre; 9.131. plūdmuo – koks nors vandenyje plūduriuojantis arba plaukiantis daiktas (ižas, ledas, šiukšlės ir pan.); 9.132. plūdmenų tvarkymas – plūdmenų sulaikymas užtvarais bei grotomis ar nuleidimas į žemutinį bjefą plūdmenų pralaida; 9.133. plūduras – vandenyje plūduriuojanti, į dugną inkaruota konstrukcija; 9.134. poplūdis – upės vandens režimo fazė, galinti pasikartoti daug kartų per metus. Poplūdžiui būdingas trumpas ir intensyvus vandens lygių ir debitų padidėjimas dėl lietaus ar liūčių bei sniego tirpsmo per atlydžius. Maksimalūs poplūdžių debitai gali būti didesni už didžiausiuosius potvynių debitus. Poplūdžiams priskirtini ir su užtvankų gedimais susiję debitų ir vandens lygių padidėjimai; 9.135. polderis – nuo pastovaus ar periodinio apsėmimo arba užtvinimo atitvėrimo dambomis (polderių pylimais) atitvertas (apsaugotas) žemumos plotas. Vasaros polderis – apsaugotas nuo apsėmimo ar užtvinimo tik augalų vegetacijos metu, t. y. tik nuo to meto poplūdžių bei potvynių. Žiemos polderis – apsaugotas nuo užtvinimo praktiškai visą laiką (pagal mažos tikimybės potvynių maksimaliuosius vandens lygius) apsauginėmis dambomis (žieminiais pylimais). Vandens perteklius šalinamas siurblinėmis; 9.136. pora, porė – maža, atvira, susisiekianti su gretimomis medžiagos tuštymė, ypač būdinga birioms medžiagoms, gruntams; 9.137. porėtumo koeficientas, poringumo koeficientas – medžiagos porų tūrio Vp santykis su medžiagos kietosios fazės tūriu Vs, t. y. e = Vp/Vs; 9.138. porėtumo rodiklis – medžiagos porų tūrio Vp santykis su visu medžiagos tūriu Vp +Vs, t. y. n = Vp/(Vp+Vs) arba n = e/(1+e); 9.139. potvynis – upės vandens režimo fazė, kasmet pasikartojanti tuo pačiu sezonu. Jai būdingi dideli debitai, ilgai trunkantys aukšti vandens lygiai. Lietuvoje būdingiausi pavasario, kai kuriose upėse – vasaros ir rudens potvyniai; 9.140. požeminis kontūras – HTS sąlyčio su pagrindo bei šonų gruntais paviršius, skirtas geofiltracijai reguliuoti antifiltracinėmis priemonėmis bei drenažais; 9.141. prieplauka – nedidelis vidaus vandenų uostas su 1–2 laivų krantinėmis; 9.142. prieškamerė – vandens atitekėjimo kanalo dalis prieš pat hidroelektrinės jėgainę arba siurblinės pastatą; 9.143. priešslenkstė – 1) akmenimis, betonu, gelžbetoniu sutvirtintas ruožas prieš griovio/kanalo, slenkstinės užtvankos ir pan. slenkstį, greitvietės lataką, kelio vandens pralaidą; 2) po minėtu sutvirtintu ruožu, taip pat ir prieš žemių ar akmenų užtvanką paklota mažai laidi ar nelaidi medžiaga geofiltracijai po statiniu sumažinti. Kartais jos gali nebūti; 9.144. pustvankė – dalinė tvanka; bendras upėse statomų būnių/pentinų pavadinimas; 9.145. ramintuvas – vandens raminimo baseino, užslenkstės, kai kada risbermos konstrukcinis elementas audringai vandens tėkmei raminti. Įprastiniai ramintuvai – šulinys (duobė), sienelė bei jų deriniai. Specialūs ramintuvai – trinkos, pirsai, sijos „šukos“ ir kt. Galimi specialiųjų ir įprastinių ramintuvų deriniai; 9.146. ramtas – HTS vandens įtekėjimo, pratekėjimo bei ištekėjimo dalių šoninė siena, susiejanti vandens tėkmės zoną su greta esančia žemės užtvanka bei krantu (siejantysis ramtas) arba skiriantis skirtingas tėkmių zonas (skiriantysis ramtas); 9.147. reidas – laivų inkaravimo ir stovėjimo vieta uosto akvatorijoje (vidinis reidas) arba uosto prieigų akvatorijoje ar prie kranto (išorinis reidas). Reide laivai laukia vietos prie krantinės, apsirūpina degalais ir geriamuoju vandeniu, kai kada priima keleivius ir krovinius; 9.148. rėva – upės slenkstis, sekluma; lygumų upėms būdinga vagos nešmenų dugninė forma, dažniausiai plati lysvė, kertanti upės vagą tam tikru kampu su tėkme ir nukreipianti ją nuo vieno kranto link kito; 9.149. risberma – HTS vandens ištekėjimo dalies antrasis (po užslenkstės), paprasčiau (betono, gelžbetonio plokštėmis, akmenimis) sutvirtintas tarpsnis; 9.150. salpa – upės slėnio dalis, periodiškai užliejama per potvynius ir (ar) poplūdžius, sudaryta iš nuosėdų ir sąnašų; 9.151. sampyla – tiesiogiai (be tankinimo ir pan.) supiltas gruntas ar akmenys. Sampyla iš kompaktiškai supilto atvežtinio grunto (ar akmenų) arba iš kompaktiškos iškasos vadinama grunto (akmenų) sąvarta, o sampyla iš ilgos iškasos (griovio ir pan.) – kavaljeru; 9.152. sapropelis – eutrofinių vandens telkinių bei jūrų nuosėdos, turinčios daug organinės medžiagos; 9.153. savigrinda – 1) vandenvagės formavimosi procesas, kai išplaunamos grunto smulkiosios dalelės ir paliekamos stambiosios, kurių vandens tėkmė nebepaneša; 2) vandenvagės formavimosi proceso rezultatas; 9.154. savitaka – savaiminis skysčio tekėjimas; atviroje vagoje dėl vagos nuolydžio, vamzdyne dėl skysčio lygių vamzdyno pradžioje ir gale teigiamo skirtumo; 9.155. sėsdintuvas – HTS dugniniams nešmenims bei daliai skendinčiųjų nešmenų nu-sėsdinti, imant upės vandenį hidroenergetikos, drėkinimo, vandentiekos ir pan. reikalams; 9.156. sietuva – srovės išplauta gili upės vagos vieta, paprastai pasitaikanti tarp rėvų ir žemiau vagos posūkių; 9.157. sifoninė pertekliaus vandens pralaida, sifoninė PVP – modifikuota slenkstinė arba (dažniausiai) vamzdinė PVP su sifoniniu antgaliu; 9.158. skaičiuotinis vandens lygis – lygis, nustatomas atsižvelgiant į sezoninius ir metinius svyravimus, vėjo sampūtas, jūros potvynius ir atoslūgius; 9.159. slenkstinė užtvanka – užtvanka, kurioje yra slenkstis; 9.160. slenkstinė vandens pralaida, slenkstinė VP – vandens pralaida, per kurios viršų, kaip per slenkstį, gali lietis paviršinis upės, kanalo ir pan. vanduo; 9.161. slenkstis – slenkstinės užtvankos, šliuzo reguliatoriaus ir pan. centrinė dalis, per kurią gali lietis paviršinis upės, kanalo ir pan. vanduo; 9.162. slėginė tėkmė – skysčių tėkmė visu iš visų pusių apriboto vandentakio (vamzdžio, tunelio, vandeningojo sluoksnio tarp vandensparų) skerspjūviu (be skysčio laisvojo paviršiaus); 9.163. slėgio aukštis – vandens stulpelio aukštis h, atitinkantis vandens slėgį p, išreikštas formule h = p/(ρg); čia: ρ – vandens tankis; g – gravitacinis pagreitis; 9.164. slipas – statinys/įrenginys nedideliems laivams ištraukti iš vandens jų povandeninei daliai apžiūrėti, remontuoti, dažyti, kartais – statyti. Pagal laivo padėtį slipo bėgių krypties atžvilgiu būna arba išilginis, arba skersinis; 9.165. slūgis – vandens lygio pažemėjimas neslėginės tėkmės ruože, kai žemiau jo staiga padidėja dugno nuolydis, tėkmės skerspjūvio plotas ir pan.; 9.166. srautas – greita, neslėginė skysčio tėkmė; 9.167. statinys – pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai, dambos ir pan.), statinio sklypas ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, dirbinius ir yra pastoviai sujungta su žeme; 9.168. stapelis – statinys/įrenginys laivų statykloje, ant kurio surenkamas ir nuo kurio nuleidžiamas į vandenį laivas. Tai atvira nuožulni arba horizontali aikštelė, atraminė įranga (kilblokai), nuleidimo takeliai (bėgiai, jei laivas renkamas ant vežimėlių), kėlimo ir transportavimo įranga, pagalbiniai statiniai. Pagal laivo padėtį stapelio bėgių krypties atžvilgiu būna arba išilginis, arba skersinis; 9.169. stipris – medžiagos stiprumo riba, išreikšta ją suardžiusios jėgos ir ploto, į kurį jėga veikė, santykiu; 9.170. stiprumas – medžiagos, konstrukcijos ar jos elemento geba priešintis išorinėms mechaninėms jėgoms; 9.171. sufozija – dažnai pasireiškianti grunto filtracinių deformacijų rūšis: nerišlaus grunto (smėlio, žvyro) smulkiųjų dalelių išnešimas (mechaninė sufozija) arba grunte esančių tirpių medžiagų (pvz., gipso) išplovimas (cheminė sufozija); 9.172. šandorai – įvairaus skerspjūvio lentos, tašai ar sijos (medinės, plieninės, kompozicinės, gelžbetoninės) horizontaliai dedamos viena ant kitos į ramtų bei taurų išėmas, sudarant reikiamo aukščio sienelę, pertveriančią HTS angą; 9.173. šachtinė pertekliaus vandens pralaida, šachtinė PVP – 1) PVP, kurios pradžioje yra uolos grunte padaryta vertikali ar pasvira šachta, o toliau – tunelis; 2) vamzdinės PVP rūšis su gelžbetoniniu bokštu (šachta) vamzdyno priekinėje dalyje; 9.174. šaltinis – gruntinio vandens išėjimo (išsiveržimo, ištekėjimo) į žemės paviršių vieta; 9.175. šliuzas reguliatorius – HTS, statomas kanaluose/grioviuose vandens lygiams arba/ir debitams reguliuoti; 9.176. takoskyra, vandenskyra – aukštesnė vieta, kuri skiria vieną vandens objekto baseiną nuo kito. Būna paviršinė ir požeminė; 9.177. tauras – 1) savita siena, skaidanti slenkstinių, šachtinių ir pan. vandens pralaidų plotį/perimetrą į atskiras angas. Reikalinga uždoriams bei per HTS nutiestų tiltų konstrukcijoms atremti. Būna ištisinis arba iš dviejų pustaurių; 2) savita ištisinė ar neištisinė (polinė, rėminė) siena, viena iš pagrindinių tiltų konstrukcijos dalių; 9.178. tikimybė – kurio nors būsimo reiškinio (vandens lygio, debito ir t. t.) įvykimo galimumas, išreiškiamas procentais arba laikotarpiu, per kurį tas reiškinys vieną kartą gali pasitaikyti; 9.179. tvanka – žemas slenkstinis, paprastai apsemtas upės vagotvarkos (hidrotechnikos) statinys, pertveriantis upės vagą vandens lygiui pakelti, tėkmės greičiui, erozijai mažinti; 9.180. tvenkinys – nedidelis (0,1–100 ha) vandens telkinys, sudarytas vandentėkmėje vandens patvenkimo HTS. Būna tvenkinys ir šalia vandentėkmės, pripildomas per potvynius šoninio intako ar siurbliais; 9.181. uostas – speciali akvatorija ir hidrotechnikos bei kranto statinių kompleksas su reikiama įranga krovos ir kitokioms laivų operacijoms atlikti. Būna jūros, upės uostas; 9.182. upės vagotvarka – priemonių kompleksas upės vagai tvarkyti, norint sudaryti palankesnes sąlygas potvynių/poplūdžių debitams praleisti, tiltų, krantinių, prieplaukų statybai, laivybai ir miško medžiagai plukdyti, sumažinti vagos ir krantų deformacijas; 9.183. upėtvarka – priemonių kompleksas upės salpai ir vagai tvarkyti; 9.184. uždoris – judri konstrukcija hidrotechnikos, hidroenergetikos, sanitarinės technikos ir pan. statinio angoms uždaryti bei atidaryti, vandens lygiams bei debitams reguliuoti, laivams, sieliams, plūdmenims (ižui, ledui, šiukšlėms), žuvims praleisti, vandens saugykloje ar HTS susikaupusioms nuosėdoms išplauti. Pagrindiniai konstrukciniai tipai: šandorinis (sijinis), plokščiasis (paviršinis ir giluminis), segmentinis; 9.185. užslenkstė – už slenkstinės užtvankos, šliuzo reguliatoriaus ir pan. slenksčio esanti HTS dalis, ties kuria daugiausia apraminama audringa per slenkstį persiliejusio vandens tėkmė; masyvi, ištisinė monolitinio gelžbetonio plokštė su ramintuvais ar be jų, su šulinėliais geofiltracijos vandeniui išleisti. Už vamzdinių vandens pralaidų, greitviečių ir pan. užslenkstę atstoja vandens raminimo baseinas; 9.186. užtūra – laikinas atitvėrimo statinys hidromazgo statybvietei ar jos daliai atitverti nuo gretimo vandens objekto; konstrukcija analogiška dambai; 9.187. užtvanka – HTS, pertveriantis upę ar kitokią vandentėkmę ir pakeliantis joje vandens lygį. Statomos gruntinės (žemių, akmenų), betoninės, gelžbetoninės, sintetinių ir kt., taip pat mišrių medžiagų užtvankos; 9.188. užtvenktas ežeras – vandens telkinys, sudarytas pakeliant natūralaus ežero vandens lygį jo ištakoje pastatytu vandens patvenkimo bei praleidimo HTS; 9.189. užtvinimas – intensyvus vietovės užliejimas poplūdžių bei potvynių vandeniu, galintis įgauti katastrofos požymių; 9.190. upės vagos reguliavimas – upės vagotvarkos šaka, orientuota į laivybos, tiltų statybos bei melioracijos reikmes: vagos gilinimas, tiesinimas, valymas ir pan.;  9.191. upės vagotvarkos statiniai – HTS vagotvarkos reikmėms: būnės, tvankos, dambos, krantosaugos, krantų tvirtinimo statiniai; 9.192. vandens balansas – baseino, ežero ar tam tikro žemės ploto vandens įtekėjimo, ištekėjimo, akumuliavimosi, kritulių ir išgaravimo sulyginimas per nustatytąjį laiko tarpą; 9.193. vandens ėmykla – HTS vandeniui iš paviršinių šaltinių imti ir jį praleisti į vandentakį; 9.194. vandens įleistuvas – HTS vandeniui iš vandens šaltinio į maudyklą, žuvininkystės tvenkinį ar pan. įleisti; 9.195. vandens imtuvas – 1) vandens ėmyklos dalis, per kurią tiesiogiai imamas vanduo; 2) griovys, upelis ar pan., į kurį suleidžiamas vanduo iš sausinimo sistemų, žuvininkystės tvenkinių ir pan.; 9.196.vandens išleistuvas – žr. išleidimo vandens pralaidą; 9.197. vandens ištekliai – tam tikros teritorijos paviršiniai, požeminiai ir kiti vandenys; 9.198. vandens lygis – vandens paviršiaus aukštis (altitudė) virš sąlyginės horizontaliosios plokštumos, pvz., jūros lygio; 9.199. vandens matavimo postas – statiniai ir įrenginiai tekančio ar stovinčio vandens lygiui sistemingai matuoti; 9.200. vandens ūkio skaičiavimai – skaičiavimai, kuriais pagal turimus vandens išteklius ir vandens reikmes nustatomas hidromazgo ir (ar) atskirų HTS veikimo režimas; 9.201. vandens ūkis – ūkio šaka, kurios objektas yra paviršinių ir požeminių vandenų ištekliai, jų tyrimas, apskaita, paskirstymas ir panaudojimas; 9.202. vandens objektas – bet kokia stovinčio ar tekančio vandens santalka (jūra, upė, ežeras, vandens saugykla, tvenkinys, kanalas, požeminis vandens objektas, ledynas ir kt.); 9.203. vandens lygio pažeminimas, vandens pažeminimas – dirbtinis paviršinio ar požeminio vandens lygio pažeminimas; 9.204. vandens naudojimas – vandens išteklių panaudojimo būdas, nepaimant jų iš vandens objekto, pvz., hidroelektrinėse; 9.205. vandenspara – vandeniui mažai laidus (netobula vandenspara) arba nelaidus (tobula vandenspara) grunto ar žemės padermės sluoksnis; 9.206. vandens pralaida, VP – HTS vandeniui praleisti; būna išleidimo, gamtosaugos, pertekliaus, potvynių, kelio ir kt. VP; 9.207. vandens raminimo baseinas, VRB – nedidelių greitviečių, vamzdinių vandens pralaidų ir pan. ištekėjimo dalies pirmasis tarpsnis, ties kuriuo apraminama audringa (Fr > 1) ištekėjusio vandens tėkmė; čia Fr – Frudo skaičius. VRB paskirtis – kaip ir užslenkstės; 9.208. vandens saugykla – didelis (> 100 ha) dirbtinis vandens telkinys, sudarytas vandentėkmėje vandens patvenkimo HTS, vandeniui kaupti, saugoti ir nuotėkiui reguliuoti; 9.209. vandens talpykla – dirbtinis atviras arba dengtas vandens telkinys, kuriame esantis vanduo nelaidžiomis konstrukcijomis atskirtas nuo aplinkos (baseinas; rezervuaras); 9.210. vandens telkinys – natūralus ar dirbtinis vandens objektas sausumos įduboje, iškasoje ar damba atitvertame plote, kuriame vanduo iš viso nejuda arba juda lėtai bei nesistemiškai (jūra, ežeras, tvenkinys, vandens saugykla, vandens talpykla); 9.211. vandentaka – žemiausiąsias slėnio, lomos, griovos ir pan. vietas jungianti vingiuota linija; galima vandentėkmės trasa; 9.212. vandentakis – 1) HTS ar jo elementas vandeniui transportuoti iš vienos vietos į kitą: kanalas, latakas, vamzdynas ir pan.; 2) vamzdynas, jungiantis vandens ėmyklą, ruošyklą, talpyklą ir vandentiekio tinklą; 3) vamzdynas, kuriuo valytos nuotekos nuvedamos į išleistuvą; 4) vamzdynas, tunelis vandeniui tiekti į HE jėgainę iš aukštutinio bjefo, o HAE atveju – ir į aukštutinį bjefą (aukštutinį baseiną); 9.213. vandentėkmė – vandens objektas, kurio vanduo teka nuolydžio kryptimi žemės paviršiaus įduboje; 9.214. vandens vartojimas – vandens išteklių panaudojimo būdas, negrįžtamai paimant juos iš vandens objekto, pvz., drėkinimui; 9.215. vandentvarka – gamtosauginių, techninių, teisinių ir kt. priemonių kompleksas subalansuotai vandens objektų būklei ir naudojimui užtikrinti; 9.216. vietovės patvenkimas, žemės patvenkimas – vietovės gruntinio vandens lygio pakilimas, trikdantis joje ūkinę veiklą ir (ar) gamtinės aplinkos procesus; 9.217. žabinys – savitas žabų ryšulys, naudojamas drenažo, kelių, upių vagotvarkos ir pan. konstrukcijose; 9.218. žemės patvenkimas – žr. vietovės patvenkimas; 9.219. žuvų pralaida – žuvų praleidimo, apsaugos ir nukreipimo statinių bei įrenginių kompleksas, skirtas žuvims migracijos kliūtį įveikti. Būna žuvitakis, žuvų apylanka, žuvų keltuvas, žuvų šliuzas arba vietoj (greta) jų – žuvų perkėla. IV SKYRIUS. ŽYMENYS 10. Reglamente pateikiami žymenys atitinka LST ISO 3898:2002 [7.33] žymenis. V SKYRIUS. HTS YPATUMAI 11. HTS statomi vadovaujantis šalies ūkio plėtros schema, teritorijų planavimo dokumentais, atsižvelgiant į kompleksinio vandens išteklių naudojimo bei statybos objektų kooperavimo reikalavimus. 12. HTS tipai, jų parametrai, komponavimas, skaičiuotini vandens lygiai turi būti parinkti techniniu, ekonominiu, socialiniu, aplinkosauginiu bei estetiniu požiūriu lyginant galimus variantus, atsižvelgiant į: 12.1. HTS statybos vietos ir aplinkos sąlygas (klimatą, topografijos, inžinerinės geologijos, hidrogeologijos, hidrologijos, biologijos, ekologijos ir kt. ypatumus); 12.2. hidrologinio režimo pokyčių aukštutiniame ir žemutiniame bjefuose prognozę, apimančią vandens lygius ir debitus, vandens termiką, nuosėdų kaupimąsi bei krantų persiformavimą aukštutiniame bjefe, vaginius procesus žemutiniame bjefe ir HTS įtakos zonos intakuose, teritorijų užliejimą bei patvenkimą arba jų inžinerines apsaugos priemones; 12.3. regiono ūkio plėtros mastą energetikos, susisiekimo, transporto apyvartos, pramonės, žemių drėkinimo bei sausinimo ir kt. srityse; 12.4. žmonėms, kuriuos tenka iškeldinti iš užliejamų teritorijų, padarytų materialinių nuostolių kompensavimą; 12.5. priemones, garantuojančias reikiamą vandens kokybę: vandens saugyklos dubens paruošimą, tinkamo sanitarinio režimo vandens apsaugos zonoje laikymąsi, biogeninių medžiagų patekimo apribojimus; 12.6. žuvivaisos reikmes, ypač vertingų migruojančių žuvų išsaugojimą; 12.7. HTS architektūrinį suderinimą su kraštovaizdžiu; 12.8. HTS statybos ir naudojimo (laikinojo ir nuolatinio) sąlygas, darbo jėgos išteklius. 13. HTS projektuojant, statant ir naudojant turi būti numatyta bei garantuota: 13.1. statinių patikimumas ir ilgaamžiškumas, pagrįstas tiksliu poveikių ir apkrovų, ypač patvenkto vandens, įvertinimu, tolesnėmis projektavimo ir skaičiavimų procedūromis, statybos ir naudojimo kokybe; 13.2. gaisrinė sauga statant ir naudojant HTS; 13.3. galimai didesnis vietinių statybos medžiagų panaudojimas; 13.4. žuvisaugos ir žuvivaisos, kitų ekologinių priemonių organizavimas; 13.5. tinkama hidromazgo architektūra; 13.6. vandens saugyklos dubens ir gretimos teritorijos paruošimas; 13.7. vertingų žemių, miškų, naudingųjų iškasenų plotų išsaugojimas; 13.8. laivybos sąlygų užtikrinimas; 13.9. tinkamiausias upės debitų, vandens lygių bei tėkmės greičių žemutiniame bjefe režimas, atsižvelgiant į visų vandens naudotojų bei vartotojų interesus; 13.10. priimtinas gruntinių vandenų lygis ir režimas hidromazgo aplinkoje; 13.11. normatyvinis statybos laikas, kiek įmanoma mechanizuojant darbus ir sumažinant darbo jėgos sąnaudas; 13.12. nuolatinis statinių techninės būklės ir veikimo stebėjimas (vizualiai ir patikros priemonėmis) juos statant ir naudojant. 14. HTS projektavimui, statybai bei naudojimui optimizuoti taikoma: 14.1. statinių, atliekančių skirtingas funkcijas, sutapdinimas; 14.2. esamų statinių rekonstravimas; 14.3. statinių statyba, pripažinimas tinkamais naudoti atskirais etapais (paleidimo kompleksais); 14.4. įrangos, konstrukcijų ir jų matmenų, statybos ir montavimo darbų unifikavimas; 14.5. melioracijos, žuvininkystės ir pan. hidromazgų slėgio panaudojimas energetikai; 14.6. techninių sprendinių pagrindimas, naudojant fizinį (hidraulinį, aerodinaminį) bei matematinį skaitmeninį modeliavimą; 14.7. techninių dokumentų rengimas kompiuterinėmis technologijomis; 14.8. statinių techninės būklės stebėjimų ir matavimų operatyvi analizė, prognozavimas, nedelsiamas neigiamų reiškinių likvidavimas. 15. HTS rekonstravimas. Nuolatinių HTS rekonstravimą reikia atlikti siekiant pagerinti techninius, ekonominius ir naudojimo rodiklius ir įvykdyti šias sąlygas: 15.1. padidinti elektros energijos išdirbį; 15.2. pagerinti gruntinių vandenų režimą sausinamose bei drėkinamose žemėse; 15.3. pagerinti vandens tiekimą vandentiekos, pramonės, drėkinimo reikalams; 15.4. padidinti laivybos krovinių apyvartą; 15.5. pagerinti vandens saugyklos ir jos įtakos zonos ekologines sąlygas; 15.6. pakeisti naudotą įrangą; 15.7. rekonstruojant HTS reikia stengtis nenutraukti jų pagrindinių naudojimo funkcijų; 15.8. rekonstruojant hidromazgus reikia kiek įmanoma panaudoti esamus HTS; 15.9. rekonstruojamų statinių techninė ir naudojimo būklė, medžiagų ir pagrindo gruntų skaičiuotinės charakteristikos turi būti nustatytos specialiaisiais tyrimais. VI SKYRIUS. HTS klasifikavimas 16. Pagal statybos vietą skiriami sausumos ir jūrų HTS: 16.1. sausumos HTS skirstomi į upių, kanalų, ežerų, tvenkinių, vandens saugyklų ir specialiųjų vandens objektų HTS; 16.2. jūrų HTS skirstomi į priekrantės (vandens gylis iki 30–50 m), žemyno šelfo (vandens gylis iki 200–300 m) ir vandenyno (vandens gylis  1 km) HTS. 17. Sausumos HTS klasifikuojami pagal funkcinę paskirtį, pasekmes, kurias galėtų sukelti griuvimas ar sutrikęs veikimas, naudojimo laiką, statybos produktus, iš kurių jie pastatyti, statybos būdą, statybos vietą ir kt. 18. Pagal funkcinę paskirtį, naudojimo laiką ir pasekmes, sutrikus jų veikimui, sausumos HTS skirstomi taip (žr. 1 pav.): 18.1. pagal funkcinę paskirtį – į šias grupes: vandens patvenkimo, praleidimo, ėmimo, transportavimo (tiekimo), bjefų jungimo, apsauginius ir specialiuosius HTS. Pastaba. Kai kurie HTS, atsižvelgiant į konkrečią paskirtį, gali būti priskirti ir vienai, ir kitai grupei (pvz., šliuzai reguliatoriai gali būti priskirti ir vandens patvenkimo, ir vandens praleidimo statinių grupėms; dambos – ir vandens patvenkimo, ir apsauginių statinių grupėms); 18.2. pagal naudojimo laiką – į nuolatinius ir laikinus: 18.2.1. nuolatiniai HTS pagal galimas pasekmes, sutrikus jų veikimui, skirstomi į pagrindinius ir nepagrindinius: 18.2.1.1. pagrindiniai yra tokie HTS, kurių griūtis arba pažeidimas sutrikdo hidromazgo ar hidrosistemos veiklą (pvz.: pažeidžiama įprasta hidroelektrinės veikla, nutraukiamas arba sutrikdomas vandens tiekimas numatytiems tikslams, patvenkiama sausinamoji arba apsemiama saugomoji teritorija, nutraukiama arba sutrikdoma laivyba ir pan.); 18.2.1.2. nepagrindiniai HTS yra tie, kurių griūtis ar pažeidimas nesukelia anksčiau nurodytų pasekmių; 18.2.2. laikinieji HTS naudojami statant, rekonstruojant ar remontuojant nuolatinius HTS. 19. Pagal ūkinę priklausomybę sausumos HTS skirstomi į bendruosius ir tikslinius: 19.1. bendrieji skirti įvairioms ūkinėms reikmėms (užtvankos, vandens pralaidos); 19.2. tiksliniai: hidroenergetiniai (hidroelektrinių jėgainės, derivaciniai kanalai ir kt.), vandens transporto (laivybos šliuzai, prieplaukos ir kt.), vandentiekos ir nuotekų šalinimo (specialieji vandens gerinimo, nuotekų valymo statiniai, siurblinės ir kt.), hidromelioraciniai (šliuzai reguliatoriai, slenksčiai, pralaidos, siurblinės ir kt.), žuvininkystės (žuvų pralaidos, žuvininkystės tvenkiniai ir kt.), rekreaciniai (maudyklos, valčių prieplaukos ir kt.), gynybinės paskirties ir kt. 20. Pagal padėtį žemės paviršiaus atžvilgiu sausumos HTS skirstomi į antžeminius ir požeminius. 21. Pagal aplinkos ministro įsakymą [7.32] išskiriami potencialiai pavojingi HTS, pateikiamas jų sąrašas, o pagal STR 1.12.03:2000 [7.16] įvertinama jų techninė būklė. 22. Jūrų HTS pagal paskirtį skirstomi į jūrų uostų, krantosaugos, tėkmių ir nešmenų reguliavimo, apsaugos nuo ledo poveikio, atitvėrimo, laivų statybos ir remonto, jūros naftos ir dujų gavybos ir kt. HTS. 23. Pagal statybos produktus, iš kurių pastatyti, HTS skirstomi į gruntinius, betoninius-gelžbetoninius, akmeninius, metalinius, medinius, sintetinius ir mišriuosius. 24. Pagal statybos būdą HTS skirstomi į supiltinius, suplautinius, surenkamuosius, monolitinius, surenkamuosius–monolitinius ir pastatytus panaudojant sprogdinimo ar mišrius būdus. 25. Pagal statin …