| Europaius

Trumpai

Šis teisės aktas nustato pagrindinius reikalavimus hidrotechnikos statinių (HTS) projektavimui ir statybai, atsižvelgiant į jų naudojimo ypatumus. Jis taikomas naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitališkai remontuojamiems HTS, įskaitant jūrų uostų statinius.

Ką jis reguliuoja

Hidrotechnikos statinių (HTS) projektavimo ir statybos pagrindinius reikalavimus.
Rekonstruojamų ir kapitališkai remontuojamų jūrų uostų statinių projektavimą ir statybą.
HTS pripažinimo tinkamais naudoti tvarką.
HTS naudojimo ir priežiūros tvarką.

Kam jis skirtas

Visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, užsiimantiems HTS projektavimo veikla.
Asmenims, rengiantiems normatyvinius dokumentus, skirtus konstrukcijų ir geotechnikos projektavimui bei kontrolei.

Pagrindiniai punktai

Reglamento nuostatos privalomos projektuojant statinius, kurių projektavimo sąlygų sąvadus gauti prašymai pateikti po šio įsakymo įsigaliojimo.
Projektuojant HTS, būtina atsižvelgti į saugomų teritorijų, susisiekimo sistemų, geležinkelio linijų ir automobilių kelių planavimo bei poveikio aplinkai vertinimo reikalavimus.
Reglamentas yra suderintas ir atitinka statinių konstrukcijų projektavimą reglamentuojančių Lietuvos standartais perimtų Europos standartų (Eurokodų) reikalavimus.
Naujai statomų jūrų uostų statinių projektavimo ir statybos reikalavimus nustato Susisiekimo ministerija.

Įstatymo tekstas

LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL STATYBOS TECHNINIO REGLAMENTO STR 2.02.06:2004 „HIDROTECHNIKOS STATINIAI. PAGRINDINĖS NUOSTATOS“ PATVIRTINIMO 2004 m. spalio 18 d. Nr. D1-538 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 2002, Nr. 22-819) 1.2 punktu,

Tvirtinu statybos techninį reglamentą STR 2.02.06:2004 „Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos“ (pridedama).
Nustatau, kad šio statybos techninio reglamento nuostatos privalomos projektuojant statinius, kurių projektavimui statinio projektavimo sąlygų sąvadus gauti prašymai pateikti po šio įsakymo įsigaliojimo. Aplinkos Ministras Arūnas Kundrotas ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-538 STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS STR 2.02.06:2004 HIDROTECHNIKOS STATINIAI. PAGRINDINĖS NUOSTATOS I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS
Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) nustato naujai statomų, rekonstruojamų ir kapitališkai remontuojamų hidrotechnikos statinių (toliau – HTS) projektavimo bei statybos pagrindinius reikalavimus, atsižvelgiant į HTS naudojimo ypatumus. Reglamentas taip pat taikomas rekonstruojamiems ir kapitališkai remontuojamiems jūrų uostų statiniams, kurie, klasifikuojant statinius pagal jų naudojimo paskirtį, priskiriami prie transporto paskirties statinių (STR 1.01.09:2003 [7.9]), nors pagal kitus požymius jie priskiriami prie HTS (žr. Reglamento VI skyrių). Naujai statomų jūrų uostų statinių projektavimo ir statybos reikalavimus nustato Susisiekimo ministerija.
Reglamentas yra suderintas ir atitinka statinių konstrukcijų projektavimą reglamentuojančių Lietuvos standartais perimtų Europos standartų (Eurokodų) reikalavimus, Europos Tarybos direktyvos 89/106/EEC ir jos aiškinamųjų dokumentų nustatytus statinio esminius reikalavimus.
Projektuojant naujus HTS, Reglamento nuostatos taikomos atsižvelgiant į konkrečių HTS bei jų konstrukcinių elementų ypatumus, išdėstytus atitinkamuose (betoninių, gelžbetoninių, metalinių, mūrinių, gruntinių, kompozicinių konstrukcijų ir geotechnikos) projektavimo reglamentuose: 3.
dar ne visi 3 p. minėti pasaulinę (ISO) ir europinę (EN) statybos normatyvinę sistemą sudarantys dokumentai yra įteisinti ir (arba) parengti, todėl projektuojant HTS gali būti vadovaujamasi atitinkamai suderintais atskirais normatyviniais dokumentais, garantuojančiais ne mažesnį patikimumą, negu nustatytas STR 2.02.03:2003 [7.20] V skyriaus II skirsnyje bei 3 p. minimuose reglamentuose; 3.
derinant skirtingų normatyvinių sistemų dokumentus, atliekama 3.1 p. nurodyto patikimumo analizė, atsižvelgiant į šiuos pagrindinius veiksnius: 3.2.
poveikių būdingąsias reikšmes ir jų fraktilių lygius; 3.2.
dalinius patikimumo koeficientus, įskaitant ir konversijos, veikimo sąlygų ir kitus, jeigu jie yra, koeficientus; 3.2.
įrąžų ir atsparumo skaičiavimo deterministinių modelių ir patikimumo laidavimo modelių atsitiktines ir sistemines paklaidas; 3.2.
konstrukcijų ir medžiagų kontrolei, bandymams bei tyrinėjimams taikomų metodikų ir įrangos paklaidas; 3.2.
ypatingą HTS specifiką (didelę įvairovę, labai dažną unikalumą, incidentų bei avarijų grėsmę ir kt.).
Projektuojant HTS būtina atsižvelgti į saugomų teritorijų [7.5], susisiekimo sistemų [7.23], geležinkelio linijų [7.7] ir automobilių kelių planavimo bei poveikio aplinkai vertinimo [7.3, 7.4, 7.6] reikalavimus. Projektai rengiami vadovaujantis reglamentais [7.9–7.13, 7.16, 7.20–7.29], normatyviniais dokumentais [7.30, 7.31, 7.34, 7.35] ir kitais teisės aktais.
HTS pripažinimo tinkamais naudoti tvarką nustato reglamentas [7.15], o jų naudojimo ir priežiūros tvarką – [7.10, 7.11, 7.16, 7.24–7.28] ir kiti normatyviniai dokumentai.
Šio Reglamento nuostatos privalomos visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, užsiimantiems HTS projektavimo, taip pat 3 p. nurodytų konstrukcijų ir geotechnikos projektavimui ir kontrolei skirtų normatyvinių dokumentų rengimo veikla. II SKYRIUS. NUORODOS
Reglamente pateikiamos nuorodos į šiuos dokumentus: 7.
Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597); 7.
Lietuvos Respublikos vandens įstatymą (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544); 7.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymą (Žin., 1992, Nr. 5-75); 7.
Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964); 7.
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617); 7.
Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2000, Nr. 39-1092); 7.
Lietuvos Respublikos geležinkelio transporto kodeksą, patvirtintą Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir taikymo įstatymu (Žin., 2004, Nr. 72-2489); 7.
Specialiąsias žemės ir miškų naudojimo sąlygas, patirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652); 7.
statybos techninį reglamentą STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (Žin., 2003, Nr. 58-2611); 7.
statybos techninį reglamentą STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ (Žin., 2002, Nr. 43-1639); 7.
statybos techninį reglamentą STR 1.04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“ (Žin., 2002, Nr. 42-1587); 7.
statybos techninį reglamentą STR 1.04.02:2004 „Inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai“ (Žin., 2004, Nr. 25-779); 7.
statybos techninį reglamentą STR 1.05.06:2002 „Statinio projektavimas“ (Žin., 2002, Nr. 54-2144); 7.
statybos techninį reglamentą STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ (Žin., 2002, Nr. 109-4837); 7.
statybos techninį reglamentą STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (Žin., 2002, Nr. 60-2475); 7.
statybos techninį reglamentą STR 1.12.03:2000 „Potencialiai pavojingų hidrotechnikos statinių techninės būklės įvertinimas“ (Žin., 2000, Nr. 90-2818); 7.
statybos techninį reglamentą STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (Žin., 2004, Nr. 23-720); 7.
statybos techninį reglamentą STR 2.01.07:2003 „Pastatų vidaus ir išorės aplinkos apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2003, Nr. 79-3614); 7.
statybos techninį reglamentą STR 2.02.03:2003 „Žuvų pralaidos. Pagrindinės nuostatos“ (Žin., 2003, Nr. 119-5449); 7.
statybos techninį reglamentą STR 2.05.03:2003 „Statinių konstrukcijų projektavimo pagrindai“ (Žin., 2003, Nr. 59-2682); 7.
statybos techninį reglamentą STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2003, Nr. 59-2683); 7.
statybos techninį reglamentą STR 2.06.02:2001 „Tiltai ir tuneliai. Bendrieji reikalavimai“ (Žin., 2001, Nr. 53-1899); 7.
statybos techninį reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (Žin., 1999, Nr. 27-773); 7.
statybos techninį reglamentą STR 2.01.01

(1):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Mechaninis patvarumas ir pastovumas“ (Žin., 1999, Nr. 112-3260); 7.25. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01

(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-215); 7.26. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01

(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-216); 7.27. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01

(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2000, Nr. 8-216); 7.28. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01

(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas“ (Žin., 1999, Nr. 107-3120); 7.29. statybos techninį reglamentą STR 2.05.15:2004 „Hidrotechnikos statinių poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2004, Nr. 130-4681); 7.30. aplinkos apsaugos normatyvinį dokumentą LAND 2-95 „Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinės taisyklės“ (Žin., 1997, Nr. 70-1790; 2004, Nr. 96-3563); 7.31. aplinkos apsaugos normatyvinį dokumentą LAND 22-97 „Metodiniai nurodymai gamtosauginiam vandens debitui nustatyti“ (Žin., 1997, Nr. 111-2809); 7.32. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 11 02 įsakymą Nr. 207 „Dėl potencialiai pavojingų hidrotechnikos statinių priežiūros ir kontrolės“ (Žin., 1998, Nr. 98-2729); 7.33. Lietuvos standartą LST ISO 3898:2002 „Konstrukcijų projektavimo pagrindai. Žymėjimo sistema. Bendrieji žymenys“; 7.34. Hidrotechnikos statinių projektavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 3D-466 „Dėl melioracijos normatyvinių dokumentų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 127-4582); 7.35. Sausinamosios melioracijos projektavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 3D-466 „Dėl melioracijos normatyvinių dokumentų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 127-4582). III SKYRIUS. PagrindinĖS sąvokos 8. Reglamente vartojamos pagrindinės sąvokos atitinka sąvokas, pateiktas Lietuvos Respublikos statybos [7.1], vandens [7.2], elektros energetikos [7.4] įstatymuose, statybos techniniuose reglamentuose [7.9, 7.16, 7.19], hidrotechnikos statinių projektavimo taisyklėse [7.34]. 9.Kitos Reglamente vartojamos sąvokos: 9.1. akmenų metinys – konstrukcinis elementas iš sumestų akmenų, nenaudojant rišamosios medžiagos; 9.2. akvatorija – atitvertas vandenyno, jūros, įlankos, ežero, vandens saugyklos plotas. Būna uosto, laivų statyklos akvatorija ir kt.; 9.3. akvedukas – latakinis neslėginis kanalo HTS vandeniui pravesti virš natūralių (daubų, slėnių, upių) ar dirbtinių (kitų kanalų, kelių iškasų) kliūčių. Konstrukcija analogiška tiltams; 9.4. apsėmimas – lėtas vietovės užliejimas nestoru poplūdžio, potvynio ar požeminio vandens sluoksniu; 9.5. aptekėjimo kanalas – 1) pertekliaus vandens pralaidos tipas: kanalas šalia užtvankos slėnio šlaite ar viršuje su specialiu antgaliu ar be jo, su šliuzu reguliatoriumi ar be jo, su daugiapakopiu ar gembiniu slenksčiu arba greitviete; 2) kanalas statybos meto upės debitams praleisti šalia statybvietės; 9.6. apsauginė damba – neapsemiamoji atitvėrimo damba; priklauso pagrindinių HTS grupei, skirstoma pagal aukštį, konstrukcijas, pasekmių klases ir kita; 9.7. atitvėrimo damba – damba šalia vandens objekto esantiems plotams atitverti, saugant juos nuo apsėmimo bei užtvinimo arba sudarant pripildomą (natūraliai ar siurbliais) vandens saugyklą. Statoma upių vagotvarkos, jūrų krantosaugos, žuvininkystės, HAE objektuose, polderiuose (jų atitvėrimo dambos pagal tradiciją vadinamos polderių pylimais). Būna apsemiamoji, neapsemiamoji (apsauginė), išilginė arba skersinė (traversas); 9.8. atraminė siena – inžinerinė konstrukcija, sauganti nuo griuvimo ar nušliaužimo už jos esantį gruntą, ant jo esančius statinius bei įrenginius; 9.9. atsparumas – medžiagos, konstrukcijos ar jos elemento geba priešintis kokioms nors apkrovoms bei poveikiams; 9.10. atvirkštinis filtras – konstrukcija, susidedanti iš vieno ar daugiau sluoksnių birių medžiagų, kurių dalelės stambėja geofiltracinės tėkmės kryptimi. Daromas iš smėlio, žvyro, skaldos, taip pat iš geotekstilės, kitokių sintetinių medžiagų; 9.11. aukštutinio bjefo vandens lygis, ABVL – bendroji sąvoka, konkrečiai žr. patvankos lygį; 9.12. avanportas, priešuostis – 1) vienas iš porinių uostų, esančių toje pačioje upėje, atitinkamai toliau ir arčiau nuo jūros; 2) išorinė, nuo bangavimo apsaugota uosto dalis, kur laivas gali stovėti; 3) nuo bangų apsaugotas vandens saugyklos plotas prieš laivų pralaidą hidromazge; 9.13. bakenas – nedidelis plūdurus navigacijos ženklas vidaus vandens keliuose. Būna paprastasis, su šviesos ir (

ar)garso signalizacija; 9.14. bangolaužis – jūrų uostų atitvėrimo ar krantosaugos HTS, statomas jūroje ir nesusiejamas su krantu. Būna gravitacinis (vertikalusis, šlaitinis ar mišraus tipo), plūdrusis, pneumatinis ir hidraulinis; 9.15. bangų apkrovos – dėl vandens bangavimo susidarę horizontalusis ir vertikalusis slėgiai, veikiantys HTS. Šių apkrovų pobūdis priklauso nuo bangavimo ypatybių, statinio profilio (vertikalusis, šlaitinis), kiaurumo, vandens gylio prie statinio ir kt.; 9.16. berma – truputį pasvira neplati aikštelė karjero, kelio iškasos ar pylimo, taip pat užtvankos šlaite. Eismui skirta berma projektuojama pagal kelių tiesimo reikalavimus; 9.17. bjefas – vandens objekto dalis prie vandenį patvenkiančio HTS. Skiriamas aukštutinis bjefas, esantis aukščiau, ir žemutinis bjefas, esantis žemiau patvenkiančio statinio; 9.18. branduolys – antifiltracinė priemonė smėlio, žvyro, akmenų užtvankos centrinėje dalyje iš priemolio, molio, molbetonio; 9.19. buja, plūduras – navigacijos ženklas, didelė metalinė plūdė. Dažnai turi antstatą, kuriame gali būti šviesos ir (
ar)garso signalizacija, bangų bei tėkmių parametrų matavimo įranga; 9.20. būnė, buna – neaukštas jūrų krantosaugos bei upių vagotvarkos statinys, nutiestas nuo kranto 70–110 laipsnių kampu grupėmis po kelias – keliasdešimt; atstumai tarp gretimų būnių 1–3 kartus didesni negu jų ilgis. Jūrinė būnė tiesiama iki 1,5–2 m gylio. Jos ketera jūroje būna 0,3–0,5 m, o krante – 1–1,5 m aukščiau vandens lygio; statoma iš akmenų, betono bei gelžbetonio. Upinė būnė (ilgoji pustvankė) tiesiama į upę ≥ 0,25 jos pločio, nuo vieno ar abiejų krantų. Būna apsemiamoji ir neapsemiamoji; statoma iš akmenų, grunto, žabų, kai kada naudojamas betonas bei gelžbetonis; 9.21. čiulpvamzdis – reaktyvinės hidroturbinos elementas turbinračio aukščiui viršum žemutinio bjefo lygio ir iš turbinračio ištekančio vandens kinetinei energijai išnaudoti: tiesus, lenktas ar vingiuotas platėjantis plieninis ar gelžbetoninis patvenktas vamzdis; 9.22. damba – HTS vietovei nuo apsėmimo ar užtvinimo saugoti, vandens tėkmei nukreipti, dirbtiniam vandens objektui šalia vandentėkmės sudaryti. Konstrukcija analogiška užtvankai; dar žr. apsauginę ir atitvėrimo dambas; 9.23. dantis – į pagrindo gruntą įgilintas statinio pado iškyšulys geofiltracijai mažinti, stabilumui nustūmimo atžvilgiu didinti; 9.24. debitas – kokiu nors objektu pratekančio vandens, nešmenų ir pan. kiekio ir laiko santykis. Reiškiamas tūrio vienetais (kubiniais metrais, litrais ir pan.) arba masės vienetais (tonomis, kilogramais ir pan.) per sekundę, valandą, parą. Hidrotechnikoje skiriamas: pagal objektus: upės, kanalo, griovio, HE, siurblinės, vandens pralaidos, žuvų pralaidos, drenos, šulinio, vandeningojo sluoksnio, geofiltracijos per užtvanką ir pan.; pagal paskirtį: gamtosaugos, hidroenergetikos, vandentiekos ir pan.; pagal kilmę: lietaus-liūčių, sniego tirpsmo, infiltracijos, susidarius patvankai, sugriuvus užtvankai ir pan.; pagal būdinguosius laikotarpius: daugelio metų (daugiametis); būdingųjų metų (vandeningų, vidutiniškų, sausų); būdingųjų sezonų (pavasario, vasaros, rudens, žiemos) apibendrintai ar pamėnesiui; būdingųjų savaičių, parų, valandų ir pan.; pagal didumą: maksimalusis, vidutinis, minimalusis, skaičiuotinis, leistinis, kritinis ir pan.; pagal apibrėžtumą: apibrėžtasis (pvz.: kanalo, HE ir pan.) ir tikimybinis, fiksuojant reikšmingas tikimybes (tai ypač būdinga upių debitams, pvz.: , ir pan., čia 1  ir 95  – tikimybės procentais); 9.25. depresijos kreivė – vertikaliosios plokštumos susikirtimo su depresijos paviršiumi linija; 9.26. depresijos paviršius – požeminio vandens neslėginės tėkmės viršutinis paviršius, kuris skiria skysčiu įsotintą grunto zoną nuo viršum jo esančios kapiliarinės zonos. Pastaroji zona dažnai ignoruojama kaip turinti mažai įtakos požeminio vandens tėkmei, ir tariama, kad ties depresijos paviršiumi laikosi atmosferos slėgis; 9.27. derivacinė hidroelektrinė, derivacinė HE – hidroelektrinė, kurios slėgio aukščio didžioji dalis yra sudaroma derivacija. Sudarytas slėgio aukštis elektrai gaminti išnaudojamas HE jėgainėje; 9.28. diafragma – 1) antifiltracinė plonasienė gelžbetoninė ar įlaidinių polių siena gruntinės užtvankos skersinio pjūvio centrinėje dalyje; 2) anksčiau aptarto

(1)tipo siena, įleista į kranto gruntą arba greta esančios gruntinės užtvankos masyvą ties betoninio HTS susiejančiųjų ramtų centrine dalimi geofiltracijai šalia jų apriboti; 3) gelžbetoninė sienelė aplink vamzdinės vandens pralaidos vamzdyną kontaktinei geofiltracijai apriboti; 4) diafragminio šliuzo reguliatoriaus slenksčio angos viršutinę dalį vertikaliai pertverianti gelžbetoninė plokštė; 9.29. diukeris – vamzdinis slėginis kanalo HTS ar vamzdyno fragmentas vandeniui praleisti po natūraliomis ar dirbtinėmis kliūtimis, kai kada ir virš kliūčių. Pastaba. Diukeriai statomi ir dujų, naftos ir pan. vamzdynų trasose; 9.30. drėgmė – vanduo, esantis medžiagoje; 9.31. drėgnis – vandens ir medžiagos, kurioje jis yra, kiekių (masių arba tūrių) santykis; 9.32. drenažas – 1) konstrukcija (elementas) HTS, po juo ir šalia jo besisunkiančiam (geofiltracijos) vandeniui saugiai surinkti ir nuvesti į žemutinį bjefą; 2) statinių ir jų elementų, pvz., rūsių apsaugos nuo požeminio vandens priemonė; 3) žemės sausinimo priemonė; 9.33. dribsmėlis – gruntas, dažniausiai smulkus smėlis, kuris prisotintas vandens įgyja kai kurių skysčio savybių; 9.34. dokas – jūrų HTS ar įrenginys laivams iš vandens iškelti jų povandeninei daliai apžiūrėti, remontuoti, dažyti, kartais – kai kuriems laivų statybos darbams atlikti. Būna sausasis, pripilamasis, plūduriuojantysis; 9.35. dugninis vandens išleistuvas – HTS kanalui, tvenkiniui, vandens saugyklai ištuštinti; 9.36. dulkis – smulkus gruntas, kuriame molio dalelių (< 0,002

mm)masė sudaro mažiau kaip 20  smulkiųjų dalelių (< 0,006
mm)masės; 9.37. ekranas – antifiltracinė priemonė smėlio, žvyro, akmenų užtvankos aukštutiniame šlaite iš priemolio, molio, molbetonio, asfalto, bitumo arba geosintetikos; 9.38. eksfiltracija – vandens išsisunkimas iš vandens objekto; svarbi vandens nuostolių dedamoji; 9.39. filtracija – skysčių tekėjimas, dujų skverbimasis porėtose, plyšiuotose terpėse (žemės padermėse, filtruose ir pan.), veikiant skysčių, dujų slėgio/slėgio aukščio gradientui; 9.40. gabionas – vielinio tinklo dėžė, prikrauta akmenų, naudojama jūrų, vandens saugyklų krantosaugai bei upių vagotvarkai; 9.41. galinis tvirtinimas – trečiasis, paskutinis (po užslenkstės ir risbermos) HTS ištekėjimo dalies tarpsnis, tvirtinamas akmenimis, skalda, žvyru. Gali būti horizontalusis arba kaušinis (išplovimo duobė); 9.42. gamtosaugos debitas – skaičiuotinis minimalusis vandentėkmės debitas, reikalingas jos ekosistemos minimalioms gyvavimo sąlygoms užtikrinti; 9.43. gamtosaugos vandens pralaida, GVP – vandens pralaida gamtosaugos vandens debitui praleisti; 9.44. geofiltracija – vandens sunkimasis porėtose, plyšiuotose žemės padermėse, gruntuose, HTS pagrinduose, aplink juos ir per juos, veikiant vandens slėgio/slėgio aukščio gradientui. Pagal tradiciją dažnai vadinama filtracija; 9.45. geofiltracijos slėgio aukščio gradientas – geofiltracijos slėgio aukščio pokyčio tėkmės linijoje Dhs santykis su tos linijos atkarpos ilgiu Dss, t. y. is = Dhs/Dss. Pagrindinis rodiklis vertinant gruntų filtracinį stiprumą; 9.46. geofiltracijos slėgio aukštis – pjezometrinis slėgio aukštis požeminio vandens tėkmėje, matuojamas nuo žemiausiojo vandens lygio toje tėkmės zonoje; 9.47. geosintetika – plokščia polimerinė (sintetinė ar natūrali) medžiaga, naudojama esant sąlyčiui su gruntu/uoliena ir/arba su kita geotechnine medžiaga statyboje. Yra daug jos tipų: geomembrana, geoplaušinys, geotekstilė, geotinklas ir kt.; 9.48. geotekstilė – plokščia, laidi vandeniui polimerinė (sintetinė ar natūrali) tekstilinė medžiaga, kuri gali būti neaustinė, megztinė ar austinė, naudojama esant sąlyčiui su gruntu/uoliena ar kitokia geotechnine medžiaga statyboje; 9.49. granuliometrinė sudėtis – įvairių medžiagų (grunto, nešmenų, skaldos ir t. t.) įvairaus dydžio dalelių masių procentai tirtame bandinyje, prilyginant jo masę 100 %; 9.50. greitvietė – HTS, kurio pagrindinės (pratekėjimo) dalies nuolydis yra didesnis už kritinį. Statoma ties sklandžiais reljefo pažemėjimais kanalų/griovių trasose, taip pat mažinant natūralų vandentėkmių nuolydį, sudarant sąlygas žuvims migruoti; 9.51. gręžinys – žemės plutoje išgręžta nedidelio skersmens cilindrinė ertmė tyrimų, žemės gelmių turtų naudojimo ir kt. tikslais; 9.52. grotos – konstrukcija su vertikaliais arba pasvirais strypais, sulaikanti plūdmenis bei žuvis vandens ėmyklose, prieš sėsdintuvus ir pan. Sulaikyti plūdmenys periodiškai šalinami rankomis arba mechanizuotai; 9.53. gruntas – savaime sutankėjusios arba sutankintos ar išpurentos nuogulos, nuosėdos, kitos žemės, kurių gamtinė ar dirbtinai suformuota storymė tiriama, vertinama ir naudojama statybos reikmėms – kaip esamo arba projektuojamo statinio pagrindas ar statinio požeminė terpė arba kaip statybos žemės darbų objektas ar žemės statinys, arba kaip statybai svarbių geologinių vyksmų ir reiškinių aplinka; 9.54. gruntinis vanduo – požeminis vanduo, kuris yra viršum pirmojo nuo žemės paviršiaus vandeniui nelaidaus sluoksnio (vandensparos) ir sudaro ištisinį vandeningąjį sluoksnį; 9.55. grunto filtracinės deformacijos, GFD – grunto deformacijos, galinčios atsirasti dėl geofiltracijos. Galimos GFD rūšys: kolmatacija (išorinė ir vidinė), sufozija (mechaninė bendroji, mechaninė kontaktinė, cheminė), filtracinis išspaudimas, kontaktinis išspaudimas, kontaktinis išplovimas. Pagal GFD vertinamas vietinis grunto filtracinis stiprumas; 9.56. grunto filtracinis stipris – grunto filtracinio stiprumo riba, išreikšta sąlyga is, d£ is, adm; čia is, d ir is, adm – skaičiuotinis ir leistinis geofiltracinio slėgio aukščio gradientai; 9.57. grunto filtracinis stiprumas, GFS – grunto geba priešintis grunto filtracinėms deformacijoms. Skiriamas bendrasis ir vietinis GFS; 9.58. grunto vandengrąža, grunto vandens atidavimas – vandeniu įsotinto grunto savybė grąžinti to vandens dalį žemėjant grunte neslėginio vandens lygiui arba mažėjant slėgiui slėginiame požeminiame vandenyje; apibūdinama grunto vandengrąžos koeficientais; 9.59. grunto vandenkaupa, grunto vandens sukaupimas – grunto savybė sukaupti tam tikrą vandens kiekį kylant grunte neslėginio vandens lygiui arba didėjant slėgiui slėginiame požeminiame vandenyje; apibūdinama grunto vandenkaupos koeficientais; 9.60. grunto vandenkaita – grunto vandenkaupos ir grunto vandengrąžos apibendrinimas; svarbi grunto savybė nenusistovėjusiai geofiltracijai analizuoti; 9.61. gruntotyra – inžinerinės geologijos dalis, nagrinėjanti gruntus kaip pagrindus ir medžiagą statiniams statyti; 9.62. elingas – dengtas stapelis (žr. 9.168 p.); 9.63. hidraulika – mokslas apie skysčių pusiausvyros ir judėjimo dėsnius ir jų panaudojimą inžineriniams uždaviniams spręsti; 9.64. hidraulinė varža – tėkmės kliūčių (posūkių, pertvarų ir t. t.) bei ribų (vagos dugno ir šlaitų, vamzdžio sienelių) charakteristika, nuo kurios priklauso hidrauliniai nuostoliai. Reiškiama hidraulinės varžos koeficientu ζ = hw/(v2/2g); čia: hw – tėkmės hidrauliniai nuostoliai (slėgio aukščio sumažėjimas); v – vidutinis tėkmės greitis; g – gravitacinis pagreitis; 9.65. hidrauliniai nuostoliai – tėkmės hidrodinaminio (suminio) slėgio aukščio sumažėjimas dėl hidraulinės varžos tam tikroje tėkmės atkarpoje – ties tėkmės kliūtimis (vietiniai hidrauliniai nuostoliai) arba fiksuotame tėkmės ruože (ilginiai arba kelio hidrauliniai nuostoliai); hw = ζν2 /

(2g)(simbolių reikšmes žr. 9.64 p.); 9.66. hidraulinis modeliavimas – hidraulinių reiškinių tyrimas naudojant fizikinius, paprastai mažesnio mastelio, modelius, leidžiant per juos vandenį arba orą, laikantis modeliavimo teorijos dėsnių; 9.67. hidraulinis smūgis – staigus slėgio padidėjimas vamzdyje staigiai stabdant juo tekantį skystį, pvz., greitai uždarant sklendę, stabdant siurblį ir t. t.; 9.68. hidraulinis šuolis – staigus tėkmės gylio padidėjimas, lydimas vandens volo susidarymo, kai tėkmė pereina iš audringo būvio į ramų; 9.69. hidroagregatas – agregatas, susidedantis iš hidroturbinos ir hidrogeneratoriaus; 9.70. hidroakumuliacinė elektrinė, HAE – hidroelektrinė, kuri naudodama kitų elektrinių nakties energijos perteklių siurbliais kelia vandenį iš žemutinio baseino į aukštutinį, o padidėjus elektros energijos poreikiui (vakare arba ryte), sukauptą vandenį leidžia per hidroturbinas ir tiekia elektros energiją; siurblio, elektros variklio ir hidroturbinos, hidrogeneratoriaus funkcijas paprastai atlieka ta pati hidraulinė mašina; 9.71. hidroelektrinė, HE – elektrinė, verčianti vandens energiją elektros energija. Pagrindiniai tipai: derivacinė, užtvankinė, mišrioji, hidroakumuliacinė; 9.72. hidroelektrinės derivacija – didelio upės vingio ar didelio nuolydžio upės ruožo du pjūvius jungiantis mažo nuolydžio derivacinis kanalas, vamzdynas ar tunelis; taip sudaromas hidroelektrinei būtinas slėgio aukštis. Be šios – atvedimo – derivacijos, dar gali būti ir nuvedimo derivacija, kai HE jėgainė yra upės slėnio pašlaitėje gana toli nuo upės vagos; 9.73. hidroelektrinės jėgainė, HE jėgainė – hidroenergetikos statinys, kuriame yra pagrindinė hidroelektromechaninė įranga: hidroagregatai, jų valdymo įtaisai ir mechanizmai, elektriniai prietaisai bei įvairi pagalbinė įranga. Būna užtvankinė ir prieužtvankinė, antžeminė ir požeminė; 9.74. hidroenergetikos statiniai – statiniai, tiesiogiai susiję su HE veikimu: derivacinis kanalas, vandens ėmykla, sėsdintuvas, jėgainė ir pan.; 9.75. hidrograma, hidrografas – vandens debitų nagrinėjamame vandentėkmės pjūvyje kitimo chronologinis grafikas; 9.76. hidrogeneratorius – mašina hidroturbinos mechaninei energijai paversti elektros energija; 9.77. hidrotechnika – mokslo ir technikos šaka, apimanti vandens išteklių naudojimą ir apsaugą bei žalingų vandens poveikių apribojimą panaudojant inžinerinius (hidrotechnikos) statinius; 9.78. hidrotechnikos statinys, HTS – inžinerinis statinys vandens ištekliams naudoti ir saugoti nuo žalingų vandens poveikių; 9.79. hidrotechninis betonas – betonas, kurio tankiui, nepralaidumui vandeniui, ilgaamžiškumui keliami didesni reikalavimai; 9.80. hidrotechninis mazgas, hidromazgas – funkciškai susijusių HTS kompleksas, sutelktas vienoje vietoje; 9.81. hidroturbina, hidraulinė turbina – mašina vandens energijai paversti mechanine energija; 9.82. įlaida – 1) įpjova, išdroža lentoje, taše, rąste, į kurią įleidžiamas įlaidas; 2) metalinio ar plastikinio polio fasoninė išėma įlaido iškyšai įleisti ir susirakinti; 9.83. įlaidas – 1) lentos, tašo, rąsto iškyša, pritaikyta įlaidai; 2) lentelė, lystelė, įleidžiama į lentų, tašų, rąstų išdrožas (įlaidas) jiems sujungti; 3) metalinio ar plastikinio įlaidinio polio fasoninė iškyša, pritaikyta jo įlaidai (išėmai); 9.84. įlaidinė lenta – lenta, kurios viename plonajame šone padaryta pusapvalė, keturkampė ar trikampė išdroža (įlaida), o kitame šone atitinkamas iškyšulys (įlaidas). Įlaidos gali būti ir abiejuose lentos šonuose; tada jos yra keturkampės, o įlaidas – stačiakampė lystelė ar lentelė; 9.85. įlaidinė siena – siena, sudaryta grunte iš įlaidinių lentų ar polių; svarbi antifiltracinė priemonė bei konstrukcijų, pvz., krantinių, elementas; 9.86. įlaidinis polis – 1) medinis įlaidinis polis – įlaidinė lenta arba įlaidinis tašas; 2) metaliniai ir plastikiniai poliai (profiliai), daromi su susirakinančiais įlaidos ir įlaido mazgais; 9.87. įrenginys – įrengtas sudėtingas mechanizmas; mašina, prietaisas, įtaisas energijai, medžiagoms, kitiems gaminiams gaminti ir informacijai priimti, perduoti ar keisti; 9.88. įsibangavimo atstumas – plačios vėjo veikiamos akvatorijos atkarpa, išmatuota pavėjui iki nagrinėjamo taško; siaurai, vingiuotai akvatorijai nustatomas skaičiuotinis įsibangavimo atstumas; 9.89. infiltracija – atmosferinių ir paviršinių vandenų įsisunkimas į dirvožemį ar gruntą poromis, kapiliarais ir/arba plyšiais; 9.90. išleidimo vandens pralaida, IVP, vandens išleistuvas – pralaida vandeniui iš kanalo, vandens saugyklos ar tvenkinio išleisti technologiniais, saugumo (gresiant hidromazgo gedimui ar avarijai) bei specialiaisiais tikslais (pvz., ruošiantis šalinti nuosėdas iš vandens saugyklos); 9.91. kanalas – dirbtinė taisyklingo skerspjūvio atvira vaga, skirta vandeniui tiekti drėkinimo, hidroenergetikos, vandentiekos ir kt. reikmėms, naudoti laivybai ir pan.; 9.92. kanalo slenkstis – HTS kanalo ruožams su skirtingais dugno lygiais susieti, dugno nuolydžiui mažinti. Būna vienpakopis, daugiapakopis bei gembinis; 9.93. karstiniai reiškiniai – paviršinių ir požeminių vandenų cheminė ir mechaninė veikla tirpiose ir supleišėjusiose uolienose bei tos veiklos padariniai (smegduobės ir kt.); 9.94. kapiliarinė zona – dirvožemio/grunto zona, kurioje laikosi kapiliarinis vanduo; 9.95. kelio vandens pralaida, kelio pralaida – vamzdinė vandens pralaida kelio pylime nedidelių vandentėkmių (griovių, kanalų, sausvagių) debitams (Qmax ≤ 20–30 m3/

s)praleisti. Dideliems debitams praleisti statomi tiltai; 9.96. ketera – aukščiausiai esantis dambos, pylimo, slenksčio ar aklinos užtvankos paviršius; 9.97. kolmatacija – grunto, filtro ir pan. porų už(si)pildymas smulkiomis (molio, dulkio, smėlio) dalelėmis, vykstant geofiltracijai; viena iš grunto filtracinių deformacijų rūšių. Naudinga aukštutinio bjefo dugne (slopina geofiltraciją, kartais specialiai naudojama kaip antifiltracinė priemonė), žalinga esant atvirkštiniams filtrams bei drenoms (mažina, kartais visai sutrikdo jų pralaidumą); 9.98. kordonas – į akvatoriją nukreiptos laivų krantinės viršutinė ribinė briauna; 9.99. krantinė – HTS, atribojantis ežero, jūros, upės ar vandens saugyklos krantą ir sudarantis tinkamas sąlygas laivybai (laivų krantinė) ir miestų reikmėms (miestų krantinė); atstoja ir krantosaugos statinį. Būna labai įvairių tipų ir konstrukcijų; 9.100. krantosaugos statinys – HTS krantui nuo paplovimo ir nuvirtimo apsaugoti; 9.101. krantų/šlaitų tvirtinimas – techninės, biologinės ir kt. priemonės krantų/šlaitų atsparumui vandens tėkmės, bangų, atmosferos kritulių ir kt. poveikiams padidinti, stabilumui užtikrinti. Pagrindinis tvirtinimas daromas tiesioginio bangų ir ledų poveikio zonoje, lengvesnis tvirtinimas – į viršų ir apačią nuo pagrindinio tvirtinimo; 9.102. kreipimo aparatas, kreipratis – aparatas leidžiamam į hidroturbiną vandens debitui ir iš dalies tėkmės krypčiai reguliuoti. Reguliuojama daugelio menčių sistema (vidiniu ar išoriniu būdu), viena mente arba cilindriniu uždoriu; 9.103. ledogrūda – paviršinio ledo sangrūda upės vagoje; sumažina tėkmės skerspjūvio plotą, sukelia patvanką, papildomus poveikius statiniams; 9.104. ledokamša – ižo, sniego ir ledo gabalų susikaupimas per rudens ledonešį, prieš susidarant ledo dangai; sumažina tėkmės skerspjūvio plotą, sukelia patvanką, papildomus poveikius statiniams; 9.105. liejimosi aukštis, Hsp – aukščių skirtumas tarp neslėginės tėkmės aukštutinio bjefo vandens lygio, dar neiškreipto dėl liejimosi specifikos, altitudės ZABVL ir slenksčio, šachtos ir pan. keteros altitudės Zcr, t. y. Hsp = ZABVL – Zcr; 9.106. lygmatis – apibendrintas prietaisų ir įtaisų vandens lygiui nepertraukiamai matuoti pavadinimas; 9.107. maksimalusis patvankos lygis, MaksPL – projektinis patvankos (aukštutinio bjefo) vandens lygis, aukštesnis už normalųjį patvankos lygį (NPL), laikinai leidžiamas aukštutiniame bjefe specifinėmis HTS ar hidromazgo naudojimo sąlygomis, dažniausiai – praleidžiant maksimaliuosius projektinius debitus. Skiriamas pagrindinis MaksPL (MaksPL, p), nustatomas praleidžiant maksimalųjį hidraulinių skaičiavimų pagrindinio atvejo debitą, ir kontrolinis MaksPL (MaksPL, k), nustatomas praleidžiant hidraulinių skaičiavimų kontrolinio atvejo (mažesnės tikimybės) debitą. Prie santrumpų prirašytina ir tikimybės vertė, pvz.: MaksPL, p5%, MaksPL, k1%; 9.108. masyvas – masyvaus HTS (gruntinės būnės, dambos, užtvankos, betoninės gravitacinės užtvankos ir pan.) profilio pagrindinė dalis; 9.109. meandra – savaime susiformavęs ryškus upės vagos vingis; 9.110. minimalusis patvankos lygis, MinPL – žemiausiasis projektinis patvankos lygis; 9.111. molas – jūrinis uostų atitvėrimo HTS, vienu galu (šaknimi) susietas su krantu, tiesiai ar kitaip nutiestas į jūrą ir užsibaigiantis antgaliu (galva). Uoste reikia vieno arba dviejų molų. Būna vertikalusis, šlaitinis, mišrusis, tiltinis; 9.112. morena – ledyno suformuotas gruntas, susidedantis iš smėlio, dulkio ir molio dalelių su žvirgždo, gargždo ir riedulių priemaiša. Pasižymi dideliu tankiu, stiprumu ir mažu spūdumu; 9.113. neslėginė tėkmė – tėkmė su laisvu paviršiumi atvirose natūraliose ar dirbtinėse vagose (upėse, kanaluose, latakuose, neslėginiuose vamzdžiuose), veikiant svorio jėgai; 9.114. nešmenys – upių, kanalų, tvenkinių, ežerų bei jūrų tėkmių pernešamos kietosios dalelės, kurios formuoja vagų dugnus, krantus ir salpas; būna dugniniai ir skendintys; 9.115. normalusis patvankos lygis, NPL – projektinis patvankos (aukštutinio bjefo) vandens lygis, nustatytas normalioms HTS ar hidromazgo naudojimo sąlygoms; 9.116. nuogulos – mineralinė masė, kai kada su organinėmis priemaišomis, susidariusi veikiant vėjui, ledynui ar vandens tėkmėms; 9.117. nuotėkis – paviršinio bei požeminio vandens judėjimo gamtinės apytakos procese intensyvumas nagrinėjamais laikotarpiais – per metus, sezonus, mėnesius. Išreiškiamas: 1) nuotėkio tūriu; 2) nuotėkio tūrio ir laiko santykiu, t. y. vidutiniu debitu; 3) vidutinio debito ir nutekėjimo baseino ploto santykiu, t. y. nuotėkio moduliu (hidromoduliu); 4) nuotėkio tūrio ir nutekėjimo baseino ploto santykiu, t. y. nuotėkio sluoksnio aukščiu; 9.118. nuotėkio reguliavimas – nuotėkio pobūdžio dirbtinis pakeitimas pagal gamtosaugos, vandens naudotojų, vartotojų bei apsaugos nuo potvynių/poplūdžių reikmes. Būna daugiametis, metų (sezoninis), savaitės bei paros nuotėkio reguliavimas, panaudojant atitinkamas vandens saugyklas; 9.119. nuosėdis – kolonos, statinio ir pan. pado, viršaus/keteros ar tarpinės linijos paže-mėjimo dėl nusėdimo dydis; 9.120. papėdė – greta slėnio, užtvankos šlaito žemutinės dalies esantis plotas (slėnio šlaito papėdė, užtvankos (šlaito) papėdė); 9.121. patvanka – vandens lygio pakilimas pertvėrus ar susiaurinus vandentėkmės vagą arba suvaržius požeminio vandens tėkmės sąlygas; 9.122. patvankos aukštis, H – aukščių skirtumas tarp vandens lygių altitudžių aukštutiniame bjefe (ZABVL) ir žemutiniame bjefe (ZŽBVL), t. y. H = ZABVL – ZŽBVL; 9.123. patvankos lygis, PL – patvenkto vandens lygis aukštutiniame bjefe. Skiriamas maksimalusis patvankos lygis (MaksPL), normalusis patvankos lygis (NPL) ir minimalusis patvankos lygis (MinPL); 9.124. patvenkimas – požeminio vandens lygio pakilimas, pažeidžiantis ūkinę veiklą ir/arba gamtinės aplinkos pusiausvyrą. Teigiamas poveikis – šliuzuojant pievas; 9.125. pentinas – trumpa pustvankė, nutiesta į upę < 0,25 jos pločio; 9.126. pertekliaus vandens pralaida, PVP – pralaida (žr. 206 p.) vandens pertekliui, ypač poplūdžių bei potvynių meto, praleisti; 9.127. piltinis gruntas – supiltas arba suplautas gruntas, taip pat kietos žmogaus veiklos atliekos; 9.128. pirsas – 1) dvipusė laivų krantinė; 2) audringos vandens tėkmės HTS žemutiniame bjefe ramintuvo tipas; 9.129. pylimas – taisyklingos formos, dažniausiai trapecinio skerspjūvio, gruntinis supiltinis ar suplautinis inžinerinis statinys ar tiesinys (arba jo dalis). Statomi ir supiltiniai akmenų pylimai. Būdingiausi yra gruntiniai supiltiniai automobilių kelių ir geležinkelių pylimai. Pylimo formą turi būnės, dambos bei gruntinės užtvankos. Polderių dambos dažnai ir vadinamos polderių pylimais; 9.130. pjezometras – prietaisas vandens lygiui ar slėgio aukščiui matuoti: laboratorijoje tai tiesus stiklinis vamzdelis, kurio apačia prijungta prie matavimo taško, o viršus atviras; lauke, pvz., damboje, tai vertikalus plieninis ar plastikinis vamzdis su įvairių konstrukcijų žemutine dalimi, įleista žemiau numatomo minimalaus gruntinio vandens lygio. Slėgio aukštį matavimo taško atžvilgiu rodo vandens lygis pjezometre; 9.131. plūdmuo – koks nors vandenyje plūduriuojantis arba plaukiantis daiktas (ižas, ledas, šiukšlės ir pan.); 9.132. plūdmenų tvarkymas – plūdmenų sulaikymas užtvarais bei grotomis ar nuleidimas į žemutinį bjefą plūdmenų pralaida; 9.133. plūduras – vandenyje plūduriuojanti, į dugną inkaruota konstrukcija; 9.134. poplūdis – upės vandens režimo fazė, galinti pasikartoti daug kartų per metus. Poplūdžiui būdingas trumpas ir intensyvus vandens lygių ir debitų padidėjimas dėl lietaus ar liūčių bei sniego tirpsmo per atlydžius. Maksimalūs poplūdžių debitai gali būti didesni už didžiausiuosius potvynių debitus. Poplūdžiams priskirtini ir su užtvankų gedimais susiję debitų ir vandens lygių padidėjimai; 9.135. polderis – nuo pastovaus ar periodinio apsėmimo arba užtvinimo atitvėrimo dambomis (polderių pylimais) atitvertas (apsaugotas) žemumos plotas. Vasaros polderis – apsaugotas nuo apsėmimo ar užtvinimo tik augalų vegetacijos metu, t. y. tik nuo to meto poplūdžių bei potvynių. Žiemos polderis – apsaugotas nuo užtvinimo praktiškai visą laiką (pagal mažos tikimybės potvynių maksimaliuosius vandens lygius) apsauginėmis dambomis (žieminiais pylimais). Vandens perteklius šalinamas siurblinėmis; 9.136. pora, porė – maža, atvira, susisiekianti su gretimomis medžiagos tuštymė, ypač būdinga birioms medžiagoms, gruntams; 9.137. porėtumo koeficientas, poringumo koeficientas – medžiagos porų tūrio Vp santykis su medžiagos kietosios fazės tūriu Vs, t. y. e = Vp/Vs; 9.138. porėtumo rodiklis – medžiagos porų tūrio Vp santykis su visu medžiagos tūriu Vp +Vs, t. y. n = Vp/(Vp+Vs) arba n = e/(1+e); 9.139. potvynis – upės vandens režimo fazė, kasmet pasikartojanti tuo pačiu sezonu. Jai būdingi dideli debitai, ilgai trunkantys aukšti vandens lygiai. Lietuvoje būdingiausi pavasario, kai kuriose upėse – vasaros ir rudens potvyniai; 9.140. požeminis kontūras – HTS sąlyčio su pagrindo bei šonų gruntais paviršius, skirtas geofiltracijai reguliuoti antifiltracinėmis priemonėmis bei drenažais; 9.141. prieplauka – nedidelis vidaus vandenų uostas su 1–2 laivų krantinėmis; 9.142. prieškamerė – vandens atitekėjimo kanalo dalis prieš pat hidroelektrinės jėgainę arba siurblinės pastatą; 9.143. priešslenkstė – 1) akmenimis, betonu, gelžbetoniu sutvirtintas ruožas prieš griovio/kanalo, slenkstinės užtvankos ir pan. slenkstį, greitvietės lataką, kelio vandens pralaidą; 2) po minėtu sutvirtintu ruožu, taip pat ir prieš žemių ar akmenų užtvanką paklota mažai laidi ar nelaidi medžiaga geofiltracijai po statiniu sumažinti. Kartais jos gali nebūti; 9.144. pustvankė – dalinė tvanka; bendras upėse statomų būnių/pentinų pavadinimas; 9.145. ramintuvas – vandens raminimo baseino, užslenkstės, kai kada risbermos konstrukcinis elementas audringai vandens tėkmei raminti. Įprastiniai ramintuvai – šulinys (duobė), sienelė bei jų deriniai. Specialūs ramintuvai – trinkos, pirsai, sijos „šukos“ ir kt. Galimi specialiųjų ir įprastinių ramintuvų deriniai; 9.146. ramtas – HTS vandens įtekėjimo, pratekėjimo bei ištekėjimo dalių šoninė siena, susiejanti vandens tėkmės zoną su greta esančia žemės užtvanka bei krantu (siejantysis ramtas) arba skiriantis skirtingas tėkmių zonas (skiriantysis ramtas); 9.147. reidas – laivų inkaravimo ir stovėjimo vieta uosto akvatorijoje (vidinis reidas) arba uosto prieigų akvatorijoje ar prie kranto (išorinis reidas). Reide laivai laukia vietos prie krantinės, apsirūpina degalais ir geriamuoju vandeniu, kai kada priima keleivius ir krovinius; 9.148. rėva – upės slenkstis, sekluma; lygumų upėms būdinga vagos nešmenų dugninė forma, dažniausiai plati lysvė, kertanti upės vagą tam tikru kampu su tėkme ir nukreipianti ją nuo vieno kranto link kito; 9.149. risberma – HTS vandens ištekėjimo dalies antrasis (po užslenkstės), paprasčiau (betono, gelžbetonio plokštėmis, akmenimis) sutvirtintas tarpsnis; 9.150. salpa – upės slėnio dalis, periodiškai užliejama per potvynius ir (
ar)poplūdžius, sudaryta iš nuosėdų ir sąnašų; 9.151. sampyla – tiesiogiai (be tankinimo ir pan.) supiltas gruntas ar akmenys. Sampyla iš kompaktiškai supilto atvežtinio grunto (ar akmenų) arba iš kompaktiškos iškasos vadinama grunto (akmenų) sąvarta, o sampyla iš ilgos iškasos (griovio ir pan.) – kavaljeru; 9.152. sapropelis – eutrofinių vandens telkinių bei jūrų nuosėdos, turinčios daug organinės medžiagos; 9.153. savigrinda – 1) vandenvagės formavimosi procesas, kai išplaunamos grunto smulkiosios dalelės ir paliekamos stambiosios, kurių vandens tėkmė nebepaneša; 2) vandenvagės formavimosi proceso rezultatas; 9.154. savitaka – savaiminis skysčio tekėjimas; atviroje vagoje dėl vagos nuolydžio, vamzdyne dėl skysčio lygių vamzdyno pradžioje ir gale teigiamo skirtumo; 9.155. sėsdintuvas – HTS dugniniams nešmenims bei daliai skendinčiųjų nešmenų nu-sėsdinti, imant upės vandenį hidroenergetikos, drėkinimo, vandentiekos ir pan. reikalams; 9.156. sietuva – srovės išplauta gili upės vagos vieta, paprastai pasitaikanti tarp rėvų ir žemiau vagos posūkių; 9.157. sifoninė pertekliaus vandens pralaida, sifoninė PVP – modifikuota slenkstinė arba (dažniausiai) vamzdinė PVP su sifoniniu antgaliu; 9.158. skaičiuotinis vandens lygis – lygis, nustatomas atsižvelgiant į sezoninius ir metinius svyravimus, vėjo sampūtas, jūros potvynius ir atoslūgius; 9.159. slenkstinė užtvanka – užtvanka, kurioje yra slenkstis; 9.160. slenkstinė vandens pralaida, slenkstinė VP – vandens pralaida, per kurios viršų, kaip per slenkstį, gali lietis paviršinis upės, kanalo ir pan. vanduo; 9.161. slenkstis – slenkstinės užtvankos, šliuzo reguliatoriaus ir pan. centrinė dalis, per kurią gali lietis paviršinis upės, kanalo ir pan. vanduo; 9.162. slėginė tėkmė – skysčių tėkmė visu iš visų pusių apriboto vandentakio (vamzdžio, tunelio, vandeningojo sluoksnio tarp vandensparų) skerspjūviu (be skysčio laisvojo paviršiaus); 9.163. slėgio aukštis – vandens stulpelio aukštis h, atitinkantis vandens slėgį p, išreikštas formule h = p/(ρg); čia: ρ – vandens tankis; g – gravitacinis pagreitis; 9.164. slipas – statinys/įrenginys nedideliems laivams ištraukti iš vandens jų povandeninei daliai apžiūrėti, remontuoti, dažyti, kartais – statyti. Pagal laivo padėtį slipo bėgių krypties atžvilgiu būna arba išilginis, arba skersinis; 9.165. slūgis – vandens lygio pažemėjimas neslėginės tėkmės ruože, kai žemiau jo staiga padidėja dugno nuolydis, tėkmės skerspjūvio plotas ir pan.; 9.166. srautas – greita, neslėginė skysčio tėkmė; 9.167. statinys – pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai, dambos ir pan.), statinio sklypas ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, dirbinius ir yra pastoviai sujungta su žeme; 9.168. stapelis – statinys/įrenginys laivų statykloje, ant kurio surenkamas ir nuo kurio nuleidžiamas į vandenį laivas. Tai atvira nuožulni arba horizontali aikštelė, atraminė įranga (kilblokai), nuleidimo takeliai (bėgiai, jei laivas renkamas ant vežimėlių), kėlimo ir transportavimo įranga, pagalbiniai statiniai. Pagal laivo padėtį stapelio bėgių krypties atžvilgiu būna arba išilginis, arba skersinis; 9.169. stipris – medžiagos stiprumo riba, išreikšta ją suardžiusios jėgos ir ploto, į kurį jėga veikė, santykiu; 9.170. stiprumas – medžiagos, konstrukcijos ar jos elemento geba priešintis išorinėms mechaninėms jėgoms; 9.171. sufozija – dažnai pasireiškianti grunto filtracinių deformacijų rūšis: nerišlaus grunto (smėlio, žvyro) smulkiųjų dalelių išnešimas (mechaninė sufozija) arba grunte esančių tirpių medžiagų (pvz., gipso) išplovimas (cheminė sufozija); 9.172. šandorai – įvairaus skerspjūvio lentos, tašai ar sijos (medinės, plieninės, kompozicinės, gelžbetoninės) horizontaliai dedamos viena ant kitos į ramtų bei taurų išėmas, sudarant reikiamo aukščio sienelę, pertveriančią HTS angą; 9.173. šachtinė pertekliaus vandens pralaida, šachtinė PVP – 1) PVP, kurios pradžioje yra uolos grunte padaryta vertikali ar pasvira šachta, o toliau – tunelis; 2) vamzdinės PVP rūšis su gelžbetoniniu bokštu (šachta) vamzdyno priekinėje dalyje; 9.174. šaltinis – gruntinio vandens išėjimo (išsiveržimo, ištekėjimo) į žemės paviršių vieta; 9.175. šliuzas reguliatorius – HTS, statomas kanaluose/grioviuose vandens lygiams arba/ir debitams reguliuoti; 9.176. takoskyra, vandenskyra – aukštesnė vieta, kuri skiria vieną vandens objekto baseiną nuo kito. Būna paviršinė ir požeminė; 9.177. tauras – 1) savita siena, skaidanti slenkstinių, šachtinių ir pan. vandens pralaidų plotį/perimetrą į atskiras angas. Reikalinga uždoriams bei per HTS nutiestų tiltų konstrukcijoms atremti. Būna ištisinis arba iš dviejų pustaurių; 2) savita ištisinė ar neištisinė (polinė, rėminė) siena, viena iš pagrindinių tiltų konstrukcijos dalių; 9.178. tikimybė – kurio nors būsimo reiškinio (vandens lygio, debito ir t. t.) įvykimo galimumas, išreiškiamas procentais arba laikotarpiu, per kurį tas reiškinys vieną kartą gali pasitaikyti; 9.179. tvanka – žemas slenkstinis, paprastai apsemtas upės vagotvarkos (hidrotechnikos) statinys, pertveriantis upės vagą vandens lygiui pakelti, tėkmės greičiui, erozijai mažinti; 9.180. tvenkinys – nedidelis (0,1–100
ha)vandens telkinys, sudarytas vandentėkmėje vandens patvenkimo HTS. Būna tvenkinys ir šalia vandentėkmės, pripildomas per potvynius šoninio intako ar siurbliais; 9.181. uostas – speciali akvatorija ir hidrotechnikos bei kranto statinių kompleksas su reikiama įranga krovos ir kitokioms laivų operacijoms atlikti. Būna jūros, upės uostas; 9.182. upės vagotvarka – priemonių kompleksas upės vagai tvarkyti, norint sudaryti palankesnes sąlygas potvynių/poplūdžių debitams praleisti, tiltų, krantinių, prieplaukų statybai, laivybai ir miško medžiagai plukdyti, sumažinti vagos ir krantų deformacijas; 9.183. upėtvarka – priemonių kompleksas upės salpai ir vagai tvarkyti; 9.184. uždoris – judri konstrukcija hidrotechnikos, hidroenergetikos, sanitarinės technikos ir pan. statinio angoms uždaryti bei atidaryti, vandens lygiams bei debitams reguliuoti, laivams, sieliams, plūdmenims (ižui, ledui, šiukšlėms), žuvims praleisti, vandens saugykloje ar HTS susikaupusioms nuosėdoms išplauti. Pagrindiniai konstrukciniai tipai: šandorinis (sijinis), plokščiasis (paviršinis ir giluminis), segmentinis; 9.185. užslenkstė – už slenkstinės užtvankos, šliuzo reguliatoriaus ir pan. slenksčio esanti HTS dalis, ties kuria daugiausia apraminama audringa per slenkstį persiliejusio vandens tėkmė; masyvi, ištisinė monolitinio gelžbetonio plokštė su ramintuvais ar be jų, su šulinėliais geofiltracijos vandeniui išleisti. Už vamzdinių vandens pralaidų, greitviečių ir pan. užslenkstę atstoja vandens raminimo baseinas; 9.186. užtūra – laikinas atitvėrimo statinys hidromazgo statybvietei ar jos daliai atitverti nuo gretimo vandens objekto; konstrukcija analogiška dambai; 9.187. užtvanka – HTS, pertveriantis upę ar kitokią vandentėkmę ir pakeliantis joje vandens lygį. Statomos gruntinės (žemių, akmenų), betoninės, gelžbetoninės, sintetinių ir kt., taip pat mišrių medžiagų užtvankos; 9.188. užtvenktas ežeras – vandens telkinys, sudarytas pakeliant natūralaus ežero vandens lygį jo ištakoje pastatytu vandens patvenkimo bei praleidimo HTS; 9.189. užtvinimas – intensyvus vietovės užliejimas poplūdžių bei potvynių vandeniu, galintis įgauti katastrofos požymių; 9.190. upės vagos reguliavimas – upės vagotvarkos šaka, orientuota į laivybos, tiltų statybos bei melioracijos reikmes: vagos gilinimas, tiesinimas, valymas ir pan.; 9.191. upės vagotvarkos statiniai – HTS vagotvarkos reikmėms: būnės, tvankos, dambos, krantosaugos, krantų tvirtinimo statiniai; 9.192. vandens balansas – baseino, ežero ar tam tikro žemės ploto vandens įtekėjimo, ištekėjimo, akumuliavimosi, kritulių ir išgaravimo sulyginimas per nustatytąjį laiko tarpą; 9.193. vandens ėmykla – HTS vandeniui iš paviršinių šaltinių imti ir jį praleisti į vandentakį; 9.194. vandens įleistuvas – HTS vandeniui iš vandens šaltinio į maudyklą, žuvininkystės tvenkinį ar pan. įleisti; 9.195. vandens imtuvas – 1) vandens ėmyklos dalis, per kurią tiesiogiai imamas vanduo; 2) griovys, upelis ar pan., į kurį suleidžiamas vanduo iš sausinimo sistemų, žuvininkystės tvenkinių ir pan.; 9.196.vandens išleistuvas – žr. išleidimo vandens pralaidą; 9.197. vandens ištekliai – tam tikros teritorijos paviršiniai, požeminiai ir kiti vandenys; 9.198. vandens lygis – vandens paviršiaus aukštis (altitudė) virš sąlyginės horizontaliosios plokštumos, pvz., jūros lygio; 9.199. vandens matavimo postas – statiniai ir įrenginiai tekančio ar stovinčio vandens lygiui sistemingai matuoti; 9.200. vandens ūkio skaičiavimai – skaičiavimai, kuriais pagal turimus vandens išteklius ir vandens reikmes nustatomas hidromazgo ir (
ar)atskirų HTS veikimo režimas; 9.201. vandens ūkis – ūkio šaka, kurios objektas yra paviršinių ir požeminių vandenų ištekliai, jų tyrimas, apskaita, paskirstymas ir panaudojimas; 9.202. vandens objektas – bet kokia stovinčio ar tekančio vandens santalka (jūra, upė, ežeras, vandens saugykla, tvenkinys, kanalas, požeminis vandens objektas, ledynas ir kt.); 9.203. vandens lygio pažeminimas, vandens pažeminimas – dirbtinis paviršinio ar požeminio vandens lygio pažeminimas; 9.204. vandens naudojimas – vandens išteklių panaudojimo būdas, nepaimant jų iš vandens objekto, pvz., hidroelektrinėse; 9.205. vandenspara – vandeniui mažai laidus (netobula vandenspara) arba nelaidus (tobula vandenspara) grunto ar žemės padermės sluoksnis; 9.206. vandens pralaida, VP – HTS vandeniui praleisti; būna išleidimo, gamtosaugos, pertekliaus, potvynių, kelio ir kt. VP; 9.207. vandens raminimo baseinas, VRB – nedidelių greitviečių, vamzdinių vandens pralaidų ir pan. ištekėjimo dalies pirmasis tarpsnis, ties kuriuo apraminama audringa (Fr > 1) ištekėjusio vandens tėkmė; čia Fr – Frudo skaičius. VRB paskirtis – kaip ir užslenkstės; 9.208. vandens saugykla – didelis (> 100
ha)dirbtinis vandens telkinys, sudarytas vandentėkmėje vandens patvenkimo HTS, vandeniui kaupti, saugoti ir nuotėkiui reguliuoti; 9.209. vandens talpykla – dirbtinis atviras arba dengtas vandens telkinys, kuriame esantis vanduo nelaidžiomis konstrukcijomis atskirtas nuo aplinkos (baseinas; rezervuaras); 9.210. vandens telkinys – natūralus ar dirbtinis vandens objektas sausumos įduboje, iškasoje ar damba atitvertame plote, kuriame vanduo iš viso nejuda arba juda lėtai bei nesistemiškai (jūra, ežeras, tvenkinys, vandens saugykla, vandens talpykla); 9.211. vandentaka – žemiausiąsias slėnio, lomos, griovos ir pan. vietas jungianti vingiuota linija; galima vandentėkmės trasa; 9.212. vandentakis – 1) HTS ar jo elementas vandeniui transportuoti iš vienos vietos į kitą: kanalas, latakas, vamzdynas ir pan.; 2) vamzdynas, jungiantis vandens ėmyklą, ruošyklą, talpyklą ir vandentiekio tinklą; 3) vamzdynas, kuriuo valytos nuotekos nuvedamos į išleistuvą; 4) vamzdynas, tunelis vandeniui tiekti į HE jėgainę iš aukštutinio bjefo, o HAE atveju – ir į aukštutinį bjefą (aukštutinį baseiną); 9.213. vandentėkmė – vandens objektas, kurio vanduo teka nuolydžio kryptimi žemės paviršiaus įduboje; 9.214. vandens vartojimas – vandens išteklių panaudojimo būdas, negrįžtamai paimant juos iš vandens objekto, pvz., drėkinimui; 9.215. vandentvarka – gamtosauginių, techninių, teisinių ir kt. priemonių kompleksas subalansuotai vandens objektų būklei ir naudojimui užtikrinti; 9.216. vietovės patvenkimas, žemės patvenkimas – vietovės gruntinio vandens lygio pakilimas, trikdantis joje ūkinę veiklą ir (
ar)gamtinės aplinkos procesus; 9.217. žabinys – savitas žabų ryšulys, naudojamas drenažo, kelių, upių vagotvarkos ir pan. konstrukcijose; 9.218. žemės patvenkimas – žr. vietovės patvenkimas; 9.219. žuvų pralaida – žuvų praleidimo, apsaugos ir nukreipimo statinių bei įrenginių kompleksas, skirtas žuvims migracijos kliūtį įveikti. Būna žuvitakis, žuvų apylanka, žuvų keltuvas, žuvų šliuzas arba vietoj (greta) jų – žuvų perkėla. IV SKYRIUS. ŽYMENYS 10. Reglamente pateikiami žymenys atitinka LST ISO 3898:2002 [7.33] žymenis. V SKYRIUS. HTS YPATUMAI 11. HTS statomi vadovaujantis šalies ūkio plėtros schema, teritorijų planavimo dokumentais, atsižvelgiant į kompleksinio vandens išteklių naudojimo bei statybos objektų kooperavimo reikalavimus. 12. HTS tipai, jų parametrai, komponavimas, skaičiuotini vandens lygiai turi būti parinkti techniniu, ekonominiu, socialiniu, aplinkosauginiu bei estetiniu požiūriu lyginant galimus variantus, atsižvelgiant į: 12.1. HTS statybos vietos ir aplinkos sąlygas (klimatą, topografijos, inžinerinės geologijos, hidrogeologijos, hidrologijos, biologijos, ekologijos ir kt. ypatumus); 12.2. hidrologinio režimo pokyčių aukštutiniame ir žemutiniame bjefuose prognozę, apimančią vandens lygius ir debitus, vandens termiką, nuosėdų kaupimąsi bei krantų persiformavimą aukštutiniame bjefe, vaginius procesus žemutiniame bjefe ir HTS įtakos zonos intakuose, teritorijų užliejimą bei patvenkimą arba jų inžinerines apsaugos priemones; 12.3. regiono ūkio plėtros mastą energetikos, susisiekimo, transporto apyvartos, pramonės, žemių drėkinimo bei sausinimo ir kt. srityse; 12.4. žmonėms, kuriuos tenka iškeldinti iš užliejamų teritorijų, padarytų materialinių nuostolių kompensavimą; 12.5. priemones, garantuojančias reikiamą vandens kokybę: vandens saugyklos dubens paruošimą, tinkamo sanitarinio režimo vandens apsaugos zonoje laikymąsi, biogeninių medžiagų patekimo apribojimus; 12.6. žuvivaisos reikmes, ypač vertingų migruojančių žuvų išsaugojimą; 12.7. HTS architektūrinį suderinimą su kraštovaizdžiu; 12.8. HTS statybos ir naudojimo (laikinojo ir nuolatinio) sąlygas, darbo jėgos išteklius. 13. HTS projektuojant, statant ir naudojant turi būti numatyta bei garantuota: 13.1. statinių patikimumas ir ilgaamžiškumas, pagrįstas tiksliu poveikių ir apkrovų, ypač patvenkto vandens, įvertinimu, tolesnėmis projektavimo ir skaičiavimų procedūromis, statybos ir naudojimo kokybe; 13.2. gaisrinė sauga statant ir naudojant HTS; 13.3. galimai didesnis vietinių statybos medžiagų panaudojimas; 13.4. žuvisaugos ir žuvivaisos, kitų ekologinių priemonių organizavimas; 13.5. tinkama hidromazgo architektūra; 13.6. vandens saugyklos dubens ir gretimos teritorijos paruošimas; 13.7. vertingų žemių, miškų, naudingųjų iškasenų plotų išsaugojimas; 13.8. laivybos sąlygų užtikrinimas; 13.9. tinkamiausias upės debitų, vandens lygių bei tėkmės greičių žemutiniame bjefe režimas, atsižvelgiant į visų vandens naudotojų bei vartotojų interesus; 13.10. priimtinas gruntinių vandenų lygis ir režimas hidromazgo aplinkoje; 13.11. normatyvinis statybos laikas, kiek įmanoma mechanizuojant darbus ir sumažinant darbo jėgos sąnaudas; 13.12. nuolatinis statinių techninės būklės ir veikimo stebėjimas (vizualiai ir patikros priemonėmis) juos statant ir naudojant. 14. HTS projektavimui, statybai bei naudojimui optimizuoti taikoma: 14.1. statinių, atliekančių skirtingas funkcijas, sutapdinimas; 14.2. esamų statinių rekonstravimas; 14.3. statinių statyba, pripažinimas tinkamais naudoti atskirais etapais (paleidimo kompleksais); 14.4. įrangos, konstrukcijų ir jų matmenų, statybos ir montavimo darbų unifikavimas; 14.5. melioracijos, žuvininkystės ir pan. hidromazgų slėgio panaudojimas energetikai; 14.6. techninių sprendinių pagrindimas, naudojant fizinį (hidraulinį, aerodinaminį) bei matematinį skaitmeninį modeliavimą; 14.7. techninių dokumentų rengimas kompiuterinėmis technologijomis; 14.8. statinių techninės būklės stebėjimų ir matavimų operatyvi analizė, prognozavimas, nedelsiamas neigiamų reiškinių likvidavimas. 15. HTS rekonstravimas. Nuolatinių HTS rekonstravimą reikia atlikti siekiant pagerinti techninius, ekonominius ir naudojimo rodiklius ir įvykdyti šias sąlygas: 15.1. padidinti elektros energijos išdirbį; 15.2. pagerinti gruntinių vandenų režimą sausinamose bei drėkinamose žemėse; 15.3. pagerinti vandens tiekimą vandentiekos, pramonės, drėkinimo reikalams; 15.4. padidinti laivybos krovinių apyvartą; 15.5. pagerinti vandens saugyklos ir jos įtakos zonos ekologines sąlygas; 15.6. pakeisti naudotą įrangą; 15.7. rekonstruojant HTS reikia stengtis nenutraukti jų pagrindinių naudojimo funkcijų; 15.8. rekonstruojant hidromazgus reikia kiek įmanoma panaudoti esamus HTS; 15.9. rekonstruojamų statinių techninė ir naudojimo būklė, medžiagų ir pagrindo gruntų skaičiuotinės charakteristikos turi būti nustatytos specialiaisiais tyrimais. VI SKYRIUS. HTS klasifikavimas 16. Pagal statybos vietą skiriami sausumos ir jūrų HTS: 16.1. sausumos HTS skirstomi į upių, kanalų, ežerų, tvenkinių, vandens saugyklų ir specialiųjų vandens objektų HTS; 16.2. jūrų HTS skirstomi į priekrantės (vandens gylis iki 30–50 m), žemyno šelfo (vandens gylis iki 200–300
m)ir vandenyno (vandens gylis 1
km)HTS. 17. Sausumos HTS klasifikuojami pagal funkcinę paskirtį, pasekmes, kurias galėtų sukelti griuvimas ar sutrikęs veikimas, naudojimo laiką, statybos produktus, iš kurių jie pastatyti, statybos būdą, statybos vietą ir kt. 18. Pagal funkcinę paskirtį, naudojimo laiką ir pasekmes, sutrikus jų veikimui, sausumos HTS skirstomi taip (žr. 1 pav.): 18.1. pagal funkcinę paskirtį – į šias grupes: vandens patvenkimo, praleidimo, ėmimo, transportavimo (tiekimo), bjefų jungimo, apsauginius ir specialiuosius HTS. Pastaba. Kai kurie HTS, atsižvelgiant į konkrečią paskirtį, gali būti priskirti ir vienai, ir kitai grupei (pvz., šliuzai reguliatoriai gali būti priskirti ir vandens patvenkimo, ir vandens praleidimo statinių grupėms; dambos – ir vandens patvenkimo, ir apsauginių statinių grupėms); 18.2. pagal naudojimo laiką – į nuolatinius ir laikinus: 18.2.1. nuolatiniai HTS pagal galimas pasekmes, sutrikus jų veikimui, skirstomi į pagrindinius ir nepagrindinius: 18.2.1.1. pagrindiniai yra tokie HTS, kurių griūtis arba pažeidimas sutrikdo hidromazgo ar hidrosistemos veiklą (pvz.: pažeidžiama įprasta hidroelektrinės veikla, nutraukiamas arba sutrikdomas vandens tiekimas numatytiems tikslams, patvenkiama sausinamoji arba apsemiama saugomoji teritorija, nutraukiama arba sutrikdoma laivyba ir pan.); 18.2.1.2. nepagrindiniai HTS yra tie, kurių griūtis ar pažeidimas nesukelia anksčiau nurodytų pasekmių; 18.2.2. laikinieji HTS naudojami statant, rekonstruojant ar remontuojant nuolatinius HTS. 19. Pagal ūkinę priklausomybę sausumos HTS skirstomi į bendruosius ir tikslinius: 19.1. bendrieji skirti įvairioms ūkinėms reikmėms (užtvankos, vandens pralaidos); 19.2. tiksliniai: hidroenergetiniai (hidroelektrinių jėgainės, derivaciniai kanalai ir kt.), vandens transporto (laivybos šliuzai, prieplaukos ir kt.), vandentiekos ir nuotekų šalinimo (specialieji vandens gerinimo, nuotekų valymo statiniai, siurblinės ir kt.), hidromelioraciniai (šliuzai reguliatoriai, slenksčiai, pralaidos, siurblinės ir kt.), žuvininkystės (žuvų pralaidos, žuvininkystės tvenkiniai ir kt.), rekreaciniai (maudyklos, valčių prieplaukos ir kt.), gynybinės paskirties ir kt. 20. Pagal padėtį žemės paviršiaus atžvilgiu sausumos HTS skirstomi į antžeminius ir požeminius. 21. Pagal aplinkos ministro įsakymą [7.32] išskiriami potencialiai pavojingi HTS, pateikiamas jų sąrašas, o pagal STR 1.12.03:2000 [7.16] įvertinama jų techninė būklė. 22. Jūrų HTS pagal paskirtį skirstomi į jūrų uostų, krantosaugos, tėkmių ir nešmenų reguliavimo, apsaugos nuo ledo poveikio, atitvėrimo, laivų statybos ir remonto, jūros naftos ir dujų gavybos ir kt. HTS. 23. Pagal statybos produktus, iš kurių pastatyti, HTS skirstomi į gruntinius, betoninius-gelžbetoninius, akmeninius, metalinius, medinius, sintetinius ir mišriuosius. 24. Pagal statybos būdą HTS skirstomi į supiltinius, suplautinius, surenkamuosius, monolitinius, surenkamuosius–monolitinius ir pastatytus panaudojant sprogdinimo ar mišrius būdus. 25. Pagal statinio naudojimo paskirtį ir statybos produktus, tarp kitų statinių, įvairiems HTS vadovaujantis STR 1.12.06.2002 [7.14] nurodoma skirtinga gyvavimo trukmė. 26. Pagal STR 1.01.06:2002 [7.10] 6 p. stambesni sausumos HTS bei įvairūs jūrų ir upių HTS priskiriami ypatingų statinių kategorijai. Tai: 26.1. galingesnės kaip 1 MW jėgainės; 26.2. HTS, kurių patvankos aukštis > 3 m arba tvenkinio plotas > 5 ha; 26.3. jūrų ir upių uostai ir jų statiniai. 27. Pagal statinių naudojimo paskirtį HTS pagal STR 1.01.09:2003 [7.9] priskirti kitų statinių grupei. 28. Pagal avarijų ir naudojimo sutrikimų galimus padarinius HTS skirstomi į keturias pasekmių klases: CC1 (paprasčiausią), CC2, CC3 ir CC4 (svarbiausią, žr. 1 priedą). Tai vienas iš reikšmingiausių HTS klasifikavimo požymių, apimantis 18–27 p. nuostatas ir lemiantis HTS projektavimo, statybos ir naudojimo reikalavimus. Pastaba. CC – iš anglų kalbos žodžių consequence class. 1 pav. Sausumos HTS klasifikavimo schema VII SKYRIUS. PAGRINDINĖS SKAIČIAVIMŲ NUOSTATOS I SKIRSNIS. POVEIKIAI IR APKROVOS 29. HTS poveikių ir apkrovų specifika: 29.1. išskirtinė HTS ypatybė – nuolatinis kontaktas su vandeniu, kuris patį HTS, jo pagrindą bei artimąją aplinką gali veikti mechaniškai, fiziškai, chemiškai ir biologiškai: 29.1.1. mechaninis vandens poveikis būna statinis (hidrostatinis, geofiltracinis bei ledo dangos slėgiai) ir dinaminis (audringų tėkmių, čiurkšlių ir bangų poveikiai, ledo lyčių ir hidrauliniai smūgiai, vibracija, geofiltracinės tėkmės poveikiai gruntams); 29.1.2. fizinis vandens poveikis – tai HTS elementų ardymas periodiškai užšąlant ir atšylant vandeniui medžiagos porose, greitai pratekant dideliems kiekiams stambiųjų nešmenų, susidarius palankioms sąlygoms kavitacijai; 29.1.3. cheminis vandens poveikis – tai betoną ardantis agresyvusis vanduo, metalinių dalių korodavimas, vamzdynų, drenažų užsikimšimas geležies junginių nuosėdomis, cheminė grunto sufozija; 29.1.4. biologinis vandens poveikis – tai medinių HTS elementų puvimas, geležies bakterijų veikla vamzdynuose, biologinė korozija ir kita; 29.2. skaičiuojant HTS poveikius ir apkrovas, pagrindinę reikšmę turi vandens mechaninis poveikis. Jis turi būti įvertintas specialiaisiais tyrinėjimais, tyrimais ir skaičiavimais (toliau – skaičiavimais) – hidrometriniais, hidrologiniais, hidrogeologiniais, vandens ūkio, hidrauliniais, hidrodinaminiais, geofiltracijos. Pastaba. Dalies mechaninių, visų nemechaninių poveikių įtaka HTS įvertinama parenkant tinkamas medžiagas, taikant specialiuosius skaičiavimų bei konstravimo metodus, vykdymo ir naudojimo kontrolės veiksmus (žr. STR 2.05.04:2003 [7.21]). Naudojamas specialus betonas bei gelžbetonis, plieniniai apdarai, medienos impregnavimas ir pan.; 29.2.1. hidrometriniais bei hidrologiniais skaičiavimais, vadovaujantis atitinkamais normatyviniais dokumentais, nustatomos vandens objekto morfometrinės charakteristikos, vandens lygių bei debitų dinamika, bangų charakteristikos. Visa tai išreiškiama tikimybiniais parametrais; 29.2.2. hidrogeologiniais skaičiavimais, vadovaujantis reprezentatyvia lauko tyrinėjimų medžiaga, nustatoma požeminių vandenų dinamika ir jos pokyčiai būsimo HTS bei jo paveiktos vandentėkmės, pvz., sudarant vandens saugyklą, įtakos zonoje; 29.2.3. vandens ūkio skaičiavimais, vadovaujantis 29.2.1 ir 29.2.2 p. nurodytais duomenimis, HTS statybos vietos ir būsimos vandens saugyklos topografine situacija, jos patvankos lygiais (dažnai preliminariniais) ir nustatomi galimi vandens objekto vandens lygių ir debitų režimo, ūkinio vandens naudojimo (hidroenergetikai, žemės drėkinimui ir kt.) pokyčiai; 29.2.4. hidrauliniais bei hidrodinaminiais skaičiavimais, remiantis 29.2.1, 29.2.2 ir 29.2.3 p. nurodyta informacija, HTS statybos vietos topografine, geologine, infrastruktūrine situacija bei HTS specifika, nustatomi pagrindiniai HTS parametrai. Vėliau jie konkretizuojami konstrukciniais sprendiniais ir skaičiavimais, panaudojant su HTS parametrais susijusius vandens poveikius ir apkrovas; 29.2.5. geofiltracijos skaičiavimais, vadovaujantis 29.2.1–29.2.4 p. duomenimis, nustatomi: 29.2.5.1. geofiltracinės tėkmės parametrai (geofiltracinio slėgio aukščiai, jų gradientai ir geofiltracijos debitai); 29.2.5.2. gruntų filtracinio stiprumo rodikliai; 29.3. 29.2.1–29.2.5 p. nurodyti skaičiavimai paprastai atliekami nuosekliais etapais, t. y. koreguojant pagal minėtuose punktuose išryškėjančius pradinių sąlygų pokyčius; 29.4. 29.2.1–29.2.5 p. nurodyti skaičiavimai, ypač hidrauliniai, hidrodinaminiai bei geofiltracijos, yra sudėtingi, todėl jiems atlikti naudojami skaitmeninio ir (
ar)fizinio modeliavimo metodai. CC3 ir CC4 klasės HTS (žr. VI skyrių) fizinis hidraulinis/hidrodinaminis modeliavimas yra privalomas, CC1 ir CC2 pasekmių klasių HTS – atliekamas prireikus (ypatingos vietovės sąlygos, naujos originalios konstrukcijos ir pan.); 29.5. HTS, jų konstrukcinius elementus taip pat gali veikti ir visi kiti poveikiai ir apkrovos (žr. STR 2.05.04:2003 [7.21] ir STR 2.05.15:2004 [7.29]). 30. HTS poveikių ir apkrovų klasifikavimas: 30.1. HTS poveikiai ir apkrovos (toliau – poveikiai) klasifikuojami laikantis bendrųjų principų pagal STR 2.05.04:2003 [7.21], nurodant atskirus savitumus (žr. STR 2.05.15:2004 [7.29] bei Reglamento 3 p.). Pirmasis klasifikacijos rodiklis – priklausomybė nuo laiko. Pagal tai skiriami: 30.1.1. nuolatiniai poveikiai (G), pvz.: savasis HTS, fiksuotosios įrangos, susijusio grunto svoris, tiesioginis hidrostatinis bei geofiltracinis vandens slėgis ir kt.; 30.1.2. kintamieji poveikiai (Q), pvz.: bangų slėgis, kranų, laivų naudojimo apkrovos, vėjo poveikiai, sniego apkrovos ir kt.; 30.1.3. ypatingieji poveikiai (A), pvz.: laivų, transporto priemonių, smūgiai, poveikiai dėl vandens tėkmės, hidraulinių smūgių, seisminiai poveikiai, dinaminiai poveikiai dėl sprogimų, poveikiai dėl aukščiau esančių HTS incidentų ir kt.; 30.2. bendras G, Q ir A poveikių HTS sąrašas pateiktas 2 priedo 1 lentelėje. Konkrečių HTS poveikius nurodo Reglamento 3 p. išvardyti normatyviniai dokumentai. 31. Hts poveikių ir apkrovų hidrologinis pagrindimas: 31.1. daugelis HTS poveikių ir apkrovų, pvz., nurodytų anksčiau minėtos lentelės 1.3–1.5 ir 1.8 p., priklauso nuo projektinių aukštutinio bjefo lygių ar realių vandens objekto vandens lygių, kurie analizuojami tiesiogiai arba susiejami su nustatytų tikimybių vandens debitais: 31.1.1. upių HTS skaičiuotinės maksimaliųjų debitų tikimybės nustatomos pagal 2 priedo 2, 3 ir 4 lenteles, skirtas atitinkamai nuolatiniams, nuolatiniams laikinai naudojamiems ir laikiniesiems HTS; 31.1.2. kitokių HTS skaičiuotines maksimaliųjų debitų tikimybes nurodo STR 2.05.15:2004 [7.29] ir Reglamento 3 p. išvardyti normatyviniai dokumentai. Juose reglamentuojamos ir vidutinių, ir minimaliųjų, ir kitų debitų tikimybės bet kuriems HTS; 31.1.3. vandens debitus atitinkantys vandens lygiai nustatomi pagal žemutinio bjefo debitų kreivę, sudarytą pagal hidrometrinių ir (
ar)hidraulinių skaičiavimų duomenis; 31.2. bet kurių skaičiuotinės tikimybės vandens lygių bei debitų reikšmės nustatomos hidrologiniais skaičiavimais. Skaičiuojant atsižvelgiama į HTS tipą, pasekmių klasę ir skaičiavimų atvejį. 32. HTS poveikių skaičiuotinės reikšmės: 32.1. poveikių statiniams skaičiuotinės reikšmės Fd nustatomos pagal STR 2.05.03:2003 [7.20] bei STR 2.05.04:2003 [7.21]; 32.2. HTS poveikių skaičiuotinės reikšmės Fd gali būti nustatomos apibendrintai , (7.1) čia: – dalinis poveikio patikimumo koeficientas; Fnor – poveikio normatyvinė reikšmė; 32.3. būdingiausiųjų HTS poveikių (žr. 2 priedo 1 lentelę) dalinių koeficientų reikšmės saugos ribiniams būviams pateiktos 2 priedo 5 lentelėje. Pastaba. Tinkamumo ribiniams būviams gf = 1,0, jeigu nenurodyta kitaip; 32.4. poveikių normatyvinės reikšmės Fnor apskaičiuojamos: 32.4.1. pagal konstrukcijų matmenis ir medžiagų tankius (pvz., 2 priedo 1 lentelės 1.1 p.); 32.4.2. pagal konstrukcijų matmenis hidrostatiniais bei geofiltracijos/geohidrodinamikos skaičiavimais (pvz., 2 priedo 1 lentelės 1.3 ir 1.4 p.); 32.4.3. pagal STR 2.05.04:2003 [7.21], STR 2.05.15:2004 [7.29] ir kitus normatyvinius statybos techninius dokumentus (žr. Reglamento 3 p.). 33. HTS poveikių deriniai: 33.1. HTS visada yra veikiami keleto skirtingų poveikių, todėl jų veikimas apibendrinamas poveikių deriniais. Ši procedūra išdėstyta STR 2.05.04:2003 [7.21] VI skyriuje; 33.1.1. išskiriami tokie poveikių deriniai: 33.1.1.1. pagrindiniai, kurie apima nuolatinius ir kintamuosius poveikius bei apkrovas; 33.1.1.2. ypatingieji, kurie apima nuolatinius, kintamuosius ir bent vieną reikšmingą ypatingąjį poveikį ar apkrovą (žr. 2 priedo 1 lentelę). Pastabos: 1. Deriniai formuojami taip, kad sudarytų nepalankiausius, bet realiai galimus, poveikių ir apkrovų variantus. 2. Iš 2 priedo 1 lentelės matyti, kad vien tik 1.3 p. lemia 3 atskirus pagrindinių poveikių derinių variantus (su 1.3.1, 1.3.2 ir 1.3.3 p. charakteristikomis); analogiškai 2.3 p. lemia 4 atskirus ypatingųjų poveikių derinių variantus (su 2.3.1–2.3.4 p. charakteristikomis). 3. Pagal anksčiau nurodytų 1.3 bei 2.3 p. variantus turi būti suformuoti ir atitinkami 1.4, 1.5, 1.8 ir 2.4, 2.5, 2.8 p. variantai (skaičiavimų schemos); 33.2. projektuojant HTS poveikių deriniai taip pat gali būti įvertinti panaudojant poveikių derinių dalinius koeficientus glc pagal 7.1 lentelę. 7.1 lentelė Poveikių derinių koeficientai glc Ribinių būvių grupės* 1. Saugos* ·2. Tinkamumo* Deriniai pagrindinis ir normalaus naudojimo atvejai pagrindinis ir statybos remonto atvejai ypatingasis deriniai neišskiriami glc= 1,0 glc = 0,95 glc = 0,90 glc = 1,0 * Ribiniai būviai aptarti žemiau. II SKIRSNIS. HTS KONSTRUKCIJŲ SKAIČIAVIMAI 34. HTS, jų konstrukcijos ir pagrindai turi būti skaičiuojami ribinių būvių metodu: 34.1. skiriamos dvi ribinių būvių grupės: 34.1.1. pirmoji – saugos ribinių būvių grupė, apimanti ribinius būvius, kurie parodo, kad statiniai, jų konstrukcijos ir pagrindai visiškai netinkami naudoti; 34.1.2. antroji – tinkamumo ribinių būvių grupė, apimanti ribinius būvius, kurie parodo, kad statiniai, jų konstrukcijos ir pagrindai netinkami normaliai naudoti; 34.2. turi būti patikrinti tokie saugos ribiniai būviai, kai tinka (žr. STR 2.05.03:2003 [7.20], STR 2.05.04:2003 [7.21]): 34.2.1. konstrukcijos arba jos dalies, traktuojamų standžiu kūnu, statinės pusiausvyros netekimas (EQU), kai vieno šaltinio poveikių sklaidos erdvėje maži pakitimai yra reikšmingi, o konstrukcijos medžiagų ar grunto stiprumai nesvarbūs; čia gali tekti įvertinti trinties jėgas (pvz., tikrinant užtvankos stabilumą nustūmimui); 34.2.2. konstrukcijos arba laikančiųjų elementų, įskaitant pamatus, polius ir kt., vidinis irimas arba pernelyg didelės deformacijos (STR), kai viską lemia statybinių medžiagų arba konstrukcijos stiprumas; 34.2.3. grunto irimas arba pernelyg didelės deformacijos (GEO), kai grunto arba uolienos stiprumai yra reikšmingi atsparumui; tarp jų – bendrasis gruntų filtracinis stiprumas; 34.2.4. konstrukcijos arba laikančiųjų elementų irimas dėl nuovargio (FAT); 34.2.5. konstrukcijos ar pagrindo pusiausvyros netekimas dėl vandens hidrostatinio slėgio vertikaliosios dedamosios (UPL); 34.2.6. grunto vidinis irimas arba pernelyg didelės deformacijos veikiant vandens hidrodinaminio (geofiltracijos) slėgio arba slėgio aukščio gradientams (HYD); 34.3. privaloma patikrinti tokius tinkamumo ribinius būvius: 34.3.1. deformacijas ir poslinkius, bloginančius išvaizdą arba efektyvų konstrukcijos panaudojimą, tarp jų – vietines grunto filtracines deformacijas; 34.3.2. pažeidimus (įskaitant supleišėjimą), veikiančius konstrukcijų išvaizdą, funkcionalumą ir (
ar)ilgaamžiškumą; 34.3.3. vibravimus, sukeliančius žmonėms diskomfortą, konstrukcijų irimą, mažinančius funkcionavimo efektyvumą bei ilgaamžiškumą; 34.3.4. kitus tinkamumo kriterijus, nenagrinėjamus saugos ribiniuose būviuose ar būdingus atskirų HTS tipams ir konstrukcijoms (žr. Reglamento 3 p.); 34.3.5. ribinių būvių tikrinimo procedūros išdėstytos STR 2.05.03:2003 [7.20], STR 2.05.04:2003 [7.21] ir atskirų HTS projektavimo normatyviniuose dokumentuose (žr. Reglamento 3 p.). 35. Skaičiuotinės situacijos, skaičiavimų atvejai: 35.1. visi ribiniai būviai turi būti patikrinti atitinkamomis skaičiuotinėmis situacijomis, kurios gali būti: 35.1.1. nuolatinės situacijos, atitinkančios normalias naudojimo sąlygas; 35.1.2. trumpalaikės situacijos, atitinkančios laikinas konstrukcijos veikimo sąlygas, pvz.: statybos, paleidimo, derinimo ar remonto metu; 35.1.3. ypatingosios situacijos, atitinkančios išskirtines konstrukcijos sąlygas, pvz.: aukščiausieji vandens lygiai, sprogimas, smūgis; 35.1.4. seisminės situacijos, atitinkančios seisminių poveikių veikiamos konstrukcijos sąlygas. Pastaba. Informacija apie kiekvieną būdingąją situaciją yra pateikiama statybos techniniuose reglamentuose (žr. Reglamento 3 p.); 35.2. HTS skaičiuotinėse situacijose išskiriami pagrindiniai ir kiekvienam iš jų – vienas ar daugiau kontrolinių skaičiavimo atvejų. Pagrindinių skaičiavimų atveju, pavyzdžiui, pagal numatytą aukštutinio bjefo vandens lygį ir maksimalųjį debitą , hidrauliniais skaičiavimais nustatomi svarbiausi HTS parametrai. Paskui, apskaičiavus kontrolinį debitą, pvz.,, pagal jau nustatytus parametrus hidrauliniais skaičiavimais tikrinama, kaip keisis vandens lygiai aukštutiniame bei žemutiniame bjefuose ir su tuo susijusios apkrovos. Pastaba. Kontrolinis hidraulinių skaičiavimų atvejis gali lemti ir poveikių statuso pasikeitimą (žr. 2 priedo 1 lentelės 2.3.0 p.). 36. Skaičiavimų metodai: 36.1. atliekant HTS, jų konstrukcijų ir pagrindų skaičiavimus, gali būti taikomi 3 alternatyvūs metodai (žr. STR 2.05.03:2003 [7.20] ir STR 2.05.04:2003 [7.21]): 36.1.1. dalinių koeficientų (toliau – DK) metodas; 36.1.2. DK metodas su bandymais; 36.1.3. tiesioginis informacinis-statistinis (toliau – TIS) metodas; 36.2. praktiškai taikant DK metodą HTS, jo konstrukcijoms ir pagrindui, reikia neleisti susidaryti ribiniams būviams, t. y. tenkinti vieną iš sąlygų: , (7.2) , (7.3) čia: – patikimumo koeficientas, įvertinantis HTS pasekmių klasę (žr. Reglamento VI skyrių): – saugos ribiniams būviams: HTS pasekmių klasė CC1 CC2 CC3 CC4 patikimumo koeficientas 1,10 1,15 1,20 1,25 – tinkamumo ribiniams būviams gn = 1,0; – natūraliems šlaitams gn nustatomas pagal ant jų projektuojamo statinio klasę; glc – poveikių derinio koeficientas (žr. Reglamento 33.2.1 p.); Ed – apibendrinto poveikių efekto (jėgos, momento, įtempimo), deformacijos ar kito parametro, pagal kurį tikrinamas ribinis būvis, skaičiuotinė reikšmė, nustatoma medžiagų atsparumo, statinių teorijos ir pan. metodais; gcd – veikimo sąlygų koeficientas, įvertinantis statinio, konstrukcijos ar pagrindo tipą, medžiagos rūšį, skaičiavimo schemos sąlyginumą, ribinio būvio rūšį ir kitas sąlygas, kurias nustato atskirų HTS projektavimo normatyvai (žr. Reglamento 3 p.); Rd – apibendrintos laikymo galios, deformacijos ar kito parametro pagal projektavimo normas skaičiuotinė reikšmė, nustatyta specialiaisiais medžiagų bei gruntų tyrimais, koreguojant jų reprezentacines būdingąsias (normatyvines) reikšmes atitinkamais daliniais koeficientais: medžiagų – gm, gruntų – ggr; – įtempio skaičiuotinė reikšmė; F – funkcija, kurios išraiška priklauso nuo įtempių/deformacijų būvio; Rsd, Rcd – atitinkami skaičiuotiniai armatūros ir betono stipriai. Pastaba. (7.3) išraiška gali būti modifikuota ir pritaikyta kitokioms kompozicinių medžiagų konstrukcijoms skaičiuoti; 36.3. konkrečių HTS ribinių būvių (žr. Reglamento 34.1.1 ir 34.1.2 p.) tikrinimo išraiškos detalizuojamos HTS normatyviniuose dokumentuose (žr. Reglamento 3 p.). VIII SKYRIUS. UŽTVANKOS IR DAMBOS 37. Tinkamiausias užtvankos tipas ir konstrukcija parenkami techniškai bei ekonomiškai palyginant keletą variantų: 37.1. atsižvelgiant į jos funkcinę paskirtį, inžinerines-geologines, topografines, hidrogeologines ir klimato sąlygas, vietovės seismiškumą; 37.2. atsižvelgiant į hidromazgo statinių sudėtį ir komponavimą, statinių matmenis, darbų organizavimo schemas, vietinių statybinių medžiagų kiekius, statybos laiką; 37.3. atsižvelgiant į užtvankos naudojimo sąlygas ir ypatumus. 38. Gruntinių medžiagų užtvankas tikslinga statyti tiek ant uolinių, tiek ant neuolinių pagrindų hidromazgo slėginio fronto aklinuose ruožuose tik patvankai sudaryti. Pastaba. Į gruntines užtvankas gali būti įkomponuotos vamzdinės vandens pralaidos (šachtinės, sifoninės) ir neužtvankinės hidroelektrinės vamzdynai; jei hidromazgo slėginiame fronte daugiau HTS nėra, tokiu atveju visą hidromazgo slėginį frontą užima gruntinė užtvanka. 39. Betono užtvankos dažniau statomos ant uolinių pagrindų ir patvankai sudaryti, ir pertekliaus vandeniui iš vandens saugyklos praleisti. 40. Gelžbetonio užtvankos paprastai statomos ant neuolinių pagrindų ir amžinojo įšalo zonoje ant atitirpstančių neuolinių pagrindų ir patvankai sudaryti, ir pertekliaus vandeniui iš vandens saugyklos praleisti. 41. Uoliniuose tarpekliuose, atsižvelgiant į geologines sąlygas užtvankos statybos vietoje, pirmiausia reikia nagrinėti arkinės užtvankos, erdviškai veikiančios betono gravitacinės užtvankos arba gruntinių medžiagų užtvankos statybos galimybes. 10.Gruntinių medžiagų užtvankų pagrindiniai tipai yra šie: 42.1. žemių užtvankos, paprastai statomos nekalnuotose vietovėse, kur yra pakankamai daug tinkamo neuolinio grunto – priemolio, priesmėlio, smėlio; 42.2. akmenų užtvankos, dažniausiai statomos kalnuotose vietovėse, panaudojant vietinį uolinį gruntą; 42.3. akmenų ir žemių užtvankos, statomos racionaliai vertinant vietovės sąlygas ir derinant neuolinius ir uolinius gruntus. Pastaba. Parenkant gruntinių medžiagų užtvankų tipą reikia įvertinti ir aukščiau nurodytas jų statybos sąlygas, ir galimus įvairius jų potipius, patikimumą ir ilgaamžiškumą. 43. Tvenkiant lygumų upes, pirmenybė teikiama žemių užtvankoms. Turi būti įvertinti: 43.1. žemių užtvankų pranašumai: 43.1.1. užtvankų masyvo statybai naudojamos vietinės (gruntinės) statybinės medžiagos; paprasta užtvankų konstrukcija; 43.1.3. užtvankos patikimos ir ilgaamžės; 43.1.4. nesudėtinga statyba, visus statybos darbus galima mechanizuoti; 43.1.5.lyginant su kito tipo užtvankomis, žemių užtvankos yra ekonomiškesnės; 43.2. žemių užtvankų trūkumai: 43.2.1.per jų viršų negalima praleisti potvynių pertekliaus vandens; 43.2.2. platus užtvankos skersinis profilis; 43.2.3. užtvankos statybai reikia daug statybinės medžiagos (grunto). 44. Parenkant betono ar gelžbetonio užtvankų tipą, būtina: 44.1. išnagrinėti įvairių lengvesnių konstrukcijų pritaikymo atvejus: 44.1.1. gravitacines užtvankas su paplatintomis siūlėmis ir ertmėmis; 44.1.2. sutapdintas su hidroelektrinių pastatais; 44.1.3. kontraforsines; inkaruotas į pagrindą; 44.1.4. įvertinti volavimu tankinto betono panaudojimo pranašumus. 45. Lygumų upių hidromazguose pirmenybę reikia teikti slenkstinėms gravitacinėms betono/gelžbetonio užtvankoms. Jos gali būti: 45.1. be uždorių; šių užtvankų paprastesnė konstrukcija ir naudojimas, bet ženkliai kaitaliojasi aukštutinio bjefo vandens lygis, nes jis priklauso nuo upės debito; 45.2. su uždoriais; šių užtvankų konstrukcija ir naudojimas sudėtingesni, bet aukštutinio bjefo vandens lygio svyravimai būna daug mažesni. 46. Užtvankas, kurios patvenkia vandenį tik sausmečio laikotarpiu, atitinkamai pagrindus, galima projektuoti apsemiamas per potvynius. 47. Atskirais atvejais techniškai ir ekonomiškai gali būti priimtinos įvairių mišrių statybos produktų, tarp jų ir sintetinių, užtvankos. 48. Parenkant dambų tipą, pirmenybė teikiama supiltiniams arba suplautiniams statiniams iš vienalyčio grunto, imamo iš greta esančių karjerų. Konkretus dambos tipas priklauso nuo jos paskirties, statybos bei naudojimo sąlygų (žr. pvz., XVI skyrių). 49. Užtvankų ir dambų projektavimo, statybos ir naudojimo reikalavimai išdėstyti Reglamento 3 p. nurodytuose statybos normatyviniuose dokumentuose. IX SKYRIUS. Vandens pralaidos I SKIRSNIS. BENDROSIOS nuostatos 50. Vandens pralaida (toliau – VP) yra vienas iš pagrindinių hidromazgo statinių. Jos gali nebūti tik retais atvejais, kai užtvanka pastatyta sausvagėje ir yra daugiamečio nuotėkio reguliavimo tvenkinys, iš kurio vanduo imamas siurbliais, o gamtosaugos debitą sudaro per užtvanką, jos pagrindą ir šonus prasifiltravęs vanduo. 51. Projektuojant VP turi būti parenkamas racionalus jos tipas, tinkama statybos vieta, komponavimas, o jos sudėtinių dalių, uždorių tipai ir matmenys nustatomi hidrauliniais, geofiltraciniais, pastovumo bei stiprumo skaičiavimais. 52. VP aukštutiniame ir žemutiniame bjefuose turi būti numatytos vandens lygio matuoklės. Žemutiniame bjefe pagal galimybes numatomas hidrometrinis slenkstis nedideliems, pirmiausia gamtosaugos, debitams matuoti. II skirsnis. VP klasifikacija 53. VP klasifikuojamos pagal keletą požymių: 53.1. pagal paskirtį VP skirstomos į pertekliaus, nuleidimo, išleidimo ar mišrios paskirties; 53.2. pagal naudojimo laiką VP skirstomos į laikinąsias (statybos, remonto ar rekonstrukcijos meto), nuolatines (statinio naudojimo meto), katastrofines (katastrofiško didumo debitams praleisti); 53.3. pagal valdymą VP skirstomos į automatines (be uždorių ar su automatiniais uždoriais) ir valdomas (su tiesioginio ir nuotolinio valdymo uždoriais); 53.4. pagal vandens įtekėjimo ir pratekėjimo dalių padėtį VP skirstomos į paviršines, gilumines ir kombinuotąsias; 53.5. pagal sąsają su užtvankos masyvu VP skirstomos į esančias užtvankos masyve ir autonomines. 54. Pertekliaus vandens pralaidos (toliau – PVP) yra sudėtingiausios, todėl jų tipas parenkamas lyginant galimų variantų statybos bei naudojimo sąlygas ir ekonominius rodiklius. 55.PVP turi užtikrinti: 55.1. potvynių, poplūdžių ar kito nepanaudojamo vandens praleidimą, neviršijant projekte numatyto maksimaliojo patvankos lygio (MaksPL) aukštutiniame bjefe; 55.2. ledo, ižo ir kitų plūdmenų praleidimą iš aukštutinio bjefo į žemutinį, jeigu tai numatyta statinio naudojimo taisyklėse. 56.Yra šie PVP tipai: 56.1. slenkstinės PVP su uždoriais ir be jų; 56.2. vamzdinės PVP su paprastais įtekėjimo antgaliais, su šachtiniais, sifoniniais, bokštiniais, kaušiniais bei tranšėjiniais antgaliais; 56.3. aptekėjimo kanalai. 57. Nuleidimo vandens pralaidos (toliau – NVP) reikalingos specialiesiems tikslams skirtam vandeniui praleisti, neviršijant suderinto minimaliojo vandens lygio (MinVL) vandens saugykloje/tvenkinyje, pavyzdžiui, gamtosaugos vandens pralaidos. 58. Išleidimo vandens pralaidų (toliau – IVP) paskirtis – ištuštinti saugyklą/tvenkinį technologiniais tikslais, pavyzdžiui, žuvininkystės tikslams, remontui ar gresiant užtvankos avarijai. 59. Mišrios paskirties pralaidos atlieka dviejų ar visų trijų anksčiau (53.1 p.) nurodytų VP paskirtį. III skirsnis. VP KOMPONAVIMAS 60. VP konkrečiame hidromazge parenkamos atsižvelgiant į vietos sąlygas ir hidromazgo paskirtį. Racionaliau projektuoti mišrios paskirties pralaidas, atsižvelgiant į šio Reglamento 55 p. nuorodą. 61.Bendruoju atveju parenkant VP vietą hidromazge reikia: 61.1. nustatyti statinių sudėtį, parinkti jų tipus, bendrą konstrukcinį sprendimą ir matmenis. Lygiagrečiai tikslinga analizuoti keletą komponavimo variantų; 61.2. užtikrinti tinkamas hidraulines įtekėjimo sąlygas: iš aukštutinio bjefo pusės – sklandų įtekėjimą, leistinuosius greičius; pratekamojoje dalyje ir žemutiniame bjefe – tolygų vandens pasiskirstymą; 61.3. pagal galimybę parinkti kuo vienodesnes geologines sąlygas po VP, įvertinti pagrindo grunto laikymo galią; 61.4. užtikrinti VP pagrindo grunto filtracinį stiprumą, žemutinio bjefo vagos pastovumą; 61.5. įvertinti statybos sąlygas, užtikrinti nepriekaištingą hidromazgą sudarančių statinių (hidroelektrinių, vandens ėmyklų, žuvų pralaidų) naudojimą; 61.6. numatyti statybos meto debito praleidimą ir etapinį hidromazgo statybos/atidavimo naudoti metodą. IV SKIRSNIS. SLENKSTINĖS PVP 62. Slenkstinės PVP statomos, kai maksimalusis skaičiuotinis debitas Q> 20–30 m3/s esant mažam (2–3
m)patvankos aukščiui ir kai Q> 200–300 m3/s, o patvankos aukštis >3–5 m, kai vandens saugykla gali plaukti ledai ir kai palankūs techniniai ekonominiai šių PVP rodikliai. 63. Projektuojant paviršines slenkstines PVP reikia atsižvelkti į jų pranašumus ir trūkumus: 63.1. jų pranašumai: 63.1.1.gali praleisti iš vandens saugyklos ledus ar kitus plūdmenis; 63.1.2. reikia mažesnio vandens saugyklos normaliosios patvankos lygio (NPL) viršijimo; 63.1.3. tokias pralaidas lengviau apžiūrėti; 63.2. trūkumai: 63.2.1. slenkstinės PVP yra masyvios (gravitacinės), joms reikia daugiau statybos produktų; 63.2.2. joms būtina atlikti sudėtingus geofiltracijos, grunto filtracinio stiprumo, stabilumo skaičiavimus; 63.2.3.galimi didesni vandens nuostoliai. 64. Pagal valdymą paviršinės slenkstinės PVP būna be uždorių ir su uždoriais: 64.1. slenkstinių PVP be uždorių pagrindinis pranašumas – automatinis veikimas: vanduo iš aukštutinio bjefo savaime nuteka vandens lygiui jame pakilus liejimosi aukščiu Hsp nuo NPL iki MaksPL, todėl labai palengvėja PVP naudojimas, padidėja patikimumas; 64.2. slenkstinių PVP be uždorių trūkumai: 64.2.1. dėl vandens lygio nuo NPL iki MaksPL svyravimo padidėja periodiškai užliejami vandens saugyklos plotai; 64.2.2.reikalingi aukštesni su vandens saugykla besiribojantys statiniai; 64.2.3. neretai reikalinga atskira NVP privalomiesiems debitams praleisti; 64.3. slenkstinės PVP su uždoriais naudojamos dažniau: 64.3.1. jų pranašumai: 64.3.1.1. galimas mažesnis vandens lygio nuo NPL iki MaksPL svyravimas; 64.3.1.2. reikalingi žemesni su vandens saugykla besiribojantys HTS, pvz., žemių užtvankos; 64.3.1.3. reikalingas žemesnis ir dažnai siauresnis slenkstis (žemose užtvankose uždoriais galima sudaryti netgi visą patvankos aukštį); 64.3.2. pagrindinis trūkumas – reikalingas periodinis arba netgi pastovus uždorių valdymas; 64.4. pagal ašies formą plane slenkstinės PVP dažniausiai yra tiesios; 64.5. pagal konstrukciją slenkstinės PVP dažniausiai yra vienatipės. Pastabos: 1. Automatinės slenkstinės PVP naudotinos nedideliuose hidromazguose be uždorių (H < 5
m)ir kai upei būdingi staigūs potvyniai/poplūdžiai. 2. Atskirais atvejais slenkstinės PVP ant neuolinių pagrindų gali būti mišrios paskirties, sukomponuotos su giluminėmis ar kombinuotomis VP. V SKIRSNIS. VAMZDINĖS IR KITOKIOS PVP 65. Vamzdinės PVP taikomos, kai Q< 150–300 m3/s, kai kuriais atvejais iki 500 m3/s. Jos gali būti statomos tiek upės slėnyje (ties užtvanka), tiek slėnio šlaite ar net jo viršuje: 65.1. vamzdinės PVP su paprastais – atvirais ar uždarais – įtekėjimo antgaliais upės slėnyje statomos retai, tik esant mažiems vandens debitams Q< 20–30 m3/s; 65.2. vamzdinės PVP su šachtiniais įtekėjimo antgaliais dažniausiai statomos upės slėnyje, kai Q< 150–300 m3/s, patvankos aukštis H = 4–12 m, NPL viršijimas (iki MaksPL) ΔH ≤ 1,0–1,5 m: 65.2.1.jų pranašumai: 65.2.1.1. hidraulinės savybės ir konstrukcija paprasta; 65.2.1.2. į jas nesunku įkomponuoti kitokių paskirčių VP; 65.2.1.3. veikia automatiškai; 65.2.2. trūkumas – būtinybė viršyti NPL; 65.3. vamzdinės PVP su sifoniniais antgaliais upės slėnyje taikytinos esant Q iki 500 m3/s: 65.3.1.jų pranašumas – mažas NPL viršijimo aukštis (0,2–0,4 m); 65.3.2. trūkumai: 65.3.2.1. sudėtingesnė konstrukcija; 65.3.2.2. sudėtingesni hidrauliniai procesai; 65.3.2.3. jų veikimas dažnai yra triukšmingas; 65.3.2.4. ribotas patvankos aukštis (≥ 10–12 m); 65.4. vamzdinės PVP su bokštiniu antgaliu yra specifinis, retai taikomas PVP tipas, labiau tinkantis IVP funkcijoms; 65.5. vamzdines PVP upės slėnio šlaite ar pan. su kaušiniais, tranšėjiniais antgaliais bei aptekėjimo kanalus tikslinga projektuoti tuomet, kai upės slėnyje ties užtvanka yra silpni gruntai, intensyviai prateka požeminis vanduo, palanki slėnio šlaito konfigūracija tiek plane, tiek profilyje: 65.5.1.jų pranašumai: 65.5.1.1. slėnio šlaite ar jo viršuje dažniausiai esti stipresnis gruntas; 65.5.1.2. vamzdynas nekerta žemių užtvankos masyvo (eliminuoja dažną sutrikimų priežastį); 65.5.2. trūkumai: 65.5.2.1. šių pralaidų trasa paprastai būna ilgesnė negu šachtinių ar sifoninių PVP; 65.5.2.2. trasą sudėtingiau sujungti su upe užtvankos žemutiniame bjefe; 65.5.2.3. užtvankoje reikia statyti atskirą IVP; 65.5.2.4. per apvedimo kanalą reikia statyti kelio VP arba net tiltą. 66. Bendruoju atveju visos užtvankos, kurių patvankos aukštis ≥ 5 m, privalo turėti dugnines IVP su uždoriais. Kai patvankos aukštis didesnis, gali būti projektuojamos paviršinės arba giluminės NVP tik saugyklos VL pažeminti. Jis nustatomas pagal dažniau remontuotinų užtvankos bei saugyklos dalių altitudes, derinant su tipiniais uždoriais. Dažniau remontuotini yra užtvankos aukštutinio šlaito, vandens saugyklos krantų tvirtinimai, siurblinių, hidroelektrinių vandens ėmyklų elementai. 67. Gamtosaugos VP gali būti sutapdinta su gilumine (su uždoriu) IVP, jeigu reikalingas uždorio pakėlimo aukštis, praleidžiant gamtosaugos debitą, yra ne mažesnis kaip 3 cm. Jei ši sąlyga netenkinama, projektuojamas specialus vamzdis su taruota sklende ir pan. (specialioji NVP). Pastaba. Gamtosaugos debitą (ar jo dalį) gali atstoti užtvankos geofiltracijos, HE ar kitoks tikslinis debitas. VI SKIRSNIS. VP SKAIČIAVIMŲ NUOSTATOS 68. VP tipas, įtekėjimo, pratekėjimo ir ištekėjimo dalių matmenys, angų/pratekėjimo dalies vamzdyno linijų skaičius ir jų matmenys nustatomi hidrauliniais skaičiavimais pagal pagrindinio skaičiavimų atvejo skaičiuotinį debitą, tikrinami pagal kontrolinio skaičiavimų atvejo skaičiuotinio debito praleidimą. 69. Slenkstinių PVP įtekėjimo ir ištekėjimo dalių linijinio debito reikšmė, bjefų jungimosi režimas, užslenkstės, risbermos, slopintuvų, galinio ir krantų tvirtinimo, skiriamųjų ir siejamųjų ramtų formos ir konstrukcijos nustatomos variantiniu metodu, pagrindus techniniais ir ekonominiais skaičiavimais. 70. Slenkstinių PVP angų, uždaromų uždoriais, matmenys imami pagal 9.1 lentelėje pateiktus nurodymus. Pagrindiniu skaičiavimo atveju parinkti VP konstrukciniai elementai, jos susiejimas su aukštutiniu ir žemutiniu bjefais ir bjefų jungimasis turi būti patikrinami kontroliniu skaičiavimo atveju, kai viena anga visiškai atidaryta, o likusios atidarytos per 0,4Hsp ir kai hidroelektrinė, jei yra hidromazge, veikia normaliu pajėgumu (80 % instaliuotosios galios). 9.1 lentelė Slenkstinių PVP angų matmenys Angos plotis, m 0,4; 0,6; 0,8; 1; 1,25; 1,5; 2; 2,5; 3; 3,5; 4; 4,5; 5; 5,5; 6; 7; 8; 10; 12; 14; 16; 20; 24; 30 Angos aukštis, m 0,6; 0,8; 1; 1,25; 1,5; 1,75; 2; 2,5; 3; 3,5; 4; 4,5; 5; 5,5; 6; 7; 8; 9; 10; 12; 14; 16; 18; 20 Pastabos: 1. Pločio ir aukščio santykis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias projektuojamo statinio sąlygas. 2.Atitinkamai pagrindus angų matmenys gali būti parenkami kitokie, negu nurodyti lentelėje. 3.Angos plotis – tai mažiausiasis atstumas tarp ramtų ar ramto ir taurų vertikaliųjų sienų. 4.Angos aukščiu laikytinas: paviršinėms vandens pralaidoms – atstumas nuo slenksčio keteros iki uždorio viršaus; giluminėms vandens pralaidoms su plokščiaisiais uždoriais – atstumas nuo angos slenksčio iki angos lubų, matuojant uždorio judėjimo plokštuma, o giluminėms vandens pralaidoms su neplokščiaisiais uždoriais – matuojant statmenai vandens nutekėjimo krypčiai. 71. Kai hidromazge nėra hidroelektrinės, žemutinio bjefo skaičiuotiniu vandens lygiu laikomas minimalusis vandens lygis, atitinkantis gamtosaugos debitą ar kitus sanitarinius techninius reikalavimus. Pastaba. Mažoms užtvankoms, kurių patvankos aukštis (skaičiuotinis slėgio aukštis) neviršija upės vandens lygių svyravimo amplitudės iki užtvankos statybos momento, kontrolinio skaičiavimų atvejo, kai visiškai atidaryta viena VP anga, leidžiama neatlikti. Tokiu atveju turi būti numatytos uždorių fiksavimo priemonės, panaikinančios uždorių(-
io)atsitiktinio atsidarymo galimybę. 72. Pagrindinio ir kontrolinio atvejų maksimaliųjų skaičiuotinių vandens debitų tikimybės projektuojant nuolatines VP (kaip ir kitus nuolatinius upių HTS) nustatomos pagal Reglamento 2 priedo 2 lentelę, atsižvelgiant į statinio pasekmių klasę. 73. Maksimaliųjų debitų reikšmės nuolatinėms VP skaičiuoti, nustatytos pagal 72 p., turi būti koreguojamos atsižvelgiant į debito pasikeitimą dėl projektuojamų vandens saugyklų/tvenkinių ar dėl kitos hidromazgo upės baseine vykdomos ūkinės veiklos įtakos. 74. Pagrindiniu skaičiavimo atveju hidrauliniai skaičiavimai atliekami tariant, kad aukštutiniame bjefe yra NPL ir kad: 74.1. visiškai atidarytos VP angos; 74.2. vanduo teka per visas HE turbinas; 74.3. kitos vandens ėmyklos veikia visu pajėgumu. Pastaba. Kai VP nereguliuojamos, pagrindiniu skaičiavimo atveju aukštutiniame bjefe vietoj skaičiuojamojo gali būti imami ir kiti VL. 75. Kontroliniu atveju maksimaliųjų skaičiuotinių vandens debitų praleidimas tikrinamas tariant, kad aukštutiniame bjefe yra MaksPL ir kad visu pajėgumu veikia visos VP ir vandens ėmyklos, laivybos šliuzai, žuvų pralaidos ar kt. vandens vartotojai. Be to, įvertinant potvynio piko trumpalaikiškumą, leidžiama: 75.1. sumažinti HE galią; 75.2. padidinti VP pralaidumą, nesudarant vandens naudotojams avarinių situacijų; 75.3. padidinti vandens praleidimą rezervinėmis VP, nepakenkiant pagrindinių statinių patikimumui; 75.4. praleisti vandenį per uždarus vamzdynus, esant kintamam VL, nepažeidžiant jų; 75.5. žemutiniame bjefe susidaryti potvyniui, leidžiant vagos išplovimus, nesudarant statinių avarinės situacijos, neužliejant užstatytų teritorijų. 76. Upėse su kaskadiniu hidromazgų išdėstymu projektuojamo hidromazgo VP ir kitų statinių skaičiavimams nustatant skaičiuotinius debitus be HTS pasekmių klasės (žr. Reglamento 1 priedą) reikia įvertinti statinio padėtį kaskadoje, aukščiau esančių HTS praleidžiamus debitus esant NPL ir MaksPL. Be to, reikia įvertinti aukščiau esančių statinių ir kaskados saugyklų naudojimo taisykles ir vandens pritekėjimą į būsimo hidromazgo aukštutinį bjefą. Neatsižvelgiant į kaskadoje esančių HTS pasekmių klases, pagrindinio skaičiuotinio vandens debito praleidimas negali sutrikdyti žemiau esančių HTS naudojimo arba pakenkti jų techninei būklei. Jei projektuojamo HTS pasekmių klasė žemesnė už aukščiau esančio hidromazgo pasekmių klasę, skaičiuotiniam debitui praleisti kontroliniu skaičiavimų atveju leidžiama didinti pralaidumą, nedidinant VP ar kito HTS klasės. 77. Projektuojant VP reikia sudaryti uždorių manevravimo schemas. Uždorių valdymas pagal šias schemas neturi sukelti ištekėjimo dalies konstrukcijų deformacijų ar būtinybės naudoti papildomas priemones apsaugant statinius nuo paplovimo ar artimiausio žemutinio bjefo ruožo vagos išplovimo. Pastaba. Parenkant VP ištekėjimo dalies konstrukcijas reikia įvertinti uždorių manevravimo schemas VP naudojimo metu. 78. Turi būti įvertinti hidrostatinių, hidrodinaminių (kai kuriems – geofiltracijos) jėgų poveikiai visiems VP elementams ir kavitaciniai reiškiniai bei jų poveikiai toms dalims, kurias veikia dideli tėkmės greičiai. 79. Projektuojant VP, reikia atlikti daug specifinių geofiltracijos, pastovumo, grunto filtracinio stiprumo skaičiavimų ir konstrukcinių sprendimų. Jie labai priklauso nuo VP tipo ir kt. sąlygų, todėl šiame Reglamente plačiau neaptarti. VII SKIRSNIS. BENDROSIOS VP UŽDORIŲ PROJEKTAVIMO NUOSTATOS 80. Projektuojant PVP, NVP ir IVP reikia numatyti pagrindinius ir avarinius-remontinius uždorius: 80.1. prieš pagrindinius segmentinius paviršinius uždorius, pagrindinius giluminius PVP, NVP ir IVP uždorius (neatsižvelgiant į pagrindinių uždorių tipą) reikia numatyti avarinius- remontinius uždorius; 80.2. nesant galimybės ištuštinti giluminių IVP įtekėjimo prieigų, reikia numatyti specialius įtekėjimo antgalio įtaisus avariniams-remontiniams uždoriams įmontuoti; 80.3. paviršinėms VP su keliomis vienodomis angomis leidžiama naudoti kilnojamuosius plokščiuosius avarinius-remontinius uždorius; jų skaičius gali būti mažesnis už VP angų skaičių; 80.4. kai giluminių VP ištekėjimo dalis yra žemiau žemutinio bjefo vandens lygio, tikslinga numatyti remontinius uždorius ir iš žemutinio bjefo pusės. 81. Parenkant uždorių ir jų valdymo mechanizmų tipą, turi būti atsižvelgta į potvynių ir poplūdžių intensyvumą, vandens lygių bjefuose dinamiką, žemutinio bjefo minimaliojo lygio užtikrinimą, net ir tada, kai nustotų veikusios dalis ar netgi visos turbinos, ir panašiais atvejais. 82. Kai giluminėse VP yra dideli plokštieji uždoriai ir kai reikia dažnai praleisti vandens debitus, mažesnius negu vienos angos debitas, tikslinga numatyti specialią vandens išleidimo angą su segmentiniais arba teleskopiniais uždoriais. X SKYRIUS. HIDROELEKTRINĖS 83. Hidroelektrinės (toliau – HE) statiniai ir įrenginiai (jėgainė, administracijos bei pagalbiniai pastatai, transformatorinė, atviroji elektros skirstykla ir kt.) turi būti racionaliai sukomponuoti su kitais hidromazgo statiniais (užtvanka, vandens bei žuvų pralaida, laivybos šliuzu ir kt.). 84. HE tipas turi būti parinktas remiantis techniniu ir ekonominiu variantų palyginimu atsižvelgiant į: 84.1. patvankos aukštį, būdinguosius debitus (tarp jų gamtosaugos), vandens saugyklos reguliuojamąjį tūrį ir pasirenkamą technologinę įrangą, pirmiausia  tinkamiausią hidroagregatų tipą; 84.2. pagrindinių vandenį tvenkiančiųjų statinių tipus; 84.3. jėgainės padėtį hidromazge (užtvankoje ar PVP); greta užtvankos ar PVP; užtvankos žemutinėje papėdėje; atskirai nuo užtvankos, PVP, kitų hidromazgo HTS; 84.4. pagrindo grunto tipą; 84.5. statybos ir montavimo bei remonto darbų sąlygas ir metodus; 84.6. veiklos patikimumo garantiją ir laikino bei pastovaus naudojimo patikimumą; 84.7. hidroakumuliacinių elektrinių (HAE) tipo parinkimas yra savitas uždavinys, nes joms reikalingas koncentruotas reljefo aukščių skirtumas, ne mažesnis kaip 75–100 m, tinkamos sąlygos aukštutiniam ir žemutiniam baseinams sudaryti, vamzdynams nutiesti, reversiniam kanalui iškasti. 85. Projektuojant derivacines HE reikia taikyti atskirai stovinčias atviras, šachtines ar požemines jėgaines su atitinkamais hidroagregatais. 86. Turi būti išanalizuota ir pagrįsta jėgainės hidrotechninės dalies skaidymo į agregatines sekcijas temperatūrinėmis-sėdimo siūlėmis reikmė, o esant tokiai reikmei – numatyta racionali skaidymo sistema, patikimas siūlių sandarinimas. 87. Montavimo aikštelę dažniausiai tikslinga atskirti nuo pagrindinės jėgainės dalies temperatūrine ar temperatūrine-sėdimo siūle. Montavimo aikštelės matmenis reikia numatyti mažiausius, kad joje tilptų vienas montuojamas agregatas ir pagalbinė įranga. Reikia įvertinti galimybę montavimo darbams panaudoti pagrindinę jėgainės dalį. 88. Gamybinių, tarnybinių ir pagalbinių patalpų, numatomų jėgainėje, plotai neturi padidinti jėgainės požeminės dalies ploto. 89. Priešais HE vandens ėmyklą turi būti numatytos ižo, ledų ir žuvų sulaikymo bei nukreipimo priemonės. 90. Ižą galima praleisti per turbinas, o kai ypač aktualu elektrinėms su neslėginiais derivaciniais vandentakiais. Jų pabaigoje (slėginiame baseine) prieš įtekėjimą į slėginį vandentakį įrengtos grotos turi būti šildomos elektra. 91. Jei ižo ir ledų praleisti per turbinas praktiškai neįmanoma, reikia numatyti: 91.1. ledo dangos susidarymą aukštutiniame bjefe skatinančias priemones; 91.2. ižo ir paviršinio ledo sulaikymą aukštutiniame bjefe panaudojant atitveriamąsias stacionariąsias bei plūdriąsias užtvaras; 91.3. ižo ir paviršinio ledo praleidimą per ižo pralaidą; šiuo atveju turi būti praleidžiamas ir atitinkamas vandens debitas, kad žemutiniame bjefe nesusidarytų ižo bei ledo sangrūdos. 92. Žuvisaugos priemonės nurodytos šio Reglamento XI skyriuje. 93. HE vandens ėmyklose turi būti numatytos išėmos plūdmenų sulaikymo grotoms, avariniams-remontiniams ar remontiniams uždoriams. Pastarųjų išėmos gali būti sutapdintos su grotų išėmomis. 94. Sutapdintų HE jėgainių įtekėjimo angose turi būti numatytos išėmos pagrindiniams, avariniams-remontiniams ir remontiniams uždoriams. 95. Čiulpvamzdžių ištekėjimo angose turi būti išėmos kilnojamiesiems remontiniams uždoriams įtaisyti. 96. Slėginių VP, jei jų yra HE jėgainėje, ištekėjimo angose turi būti išėmos pagrindiniams, avariniams-remontiniams ir remontiniams uždoriams įtaisyti. 97. Esant dengtai slėginei ar neslėginei HE derivacijai, reikia numatyti galimybę ištuštinti kanalą (vamzdyną) prieš remontuojant. 98. VP stačiakampių angų su uždoriais matmenis reikia parinkti pagal Reglamento IX skyriaus VI skirsnio nurodymus. 99. HE jėgainės povandeninės dalies matmenis reikia parinkti mažiausius būtinus, atsižvelgiant į hidroagregato pratekėjimo dalies matmenis, pagrindinės ir pagalbinės įrangos išdėstymo ir naudojimo technologinius reikalavimus bei statybinių konstrukcijų matmenis. HE jėgainės povandeninės dalies konstrukcijų elementus reikia unifikuoti visoms agregatų sekcijoms. 100. Turbinų kameroms bei čiulpvamzdžiams apžiūrėti ir remontuoti turi būti numatytos galerijos, praeigos, liukai ir liftai (jei gylis ≥ 12 m). 101. Galerijos pradžioje ir pabaigoje turi būti numatyti išėjimai, atskirti nuo kitų patalpų ir turintys laiptines. Laiptinių viršus turi būti 0,5 m aukščiau nei maksimalusis skaičiuotinis žemutinio bjefo vandens lygis. Galerijos galuose turi būti sandarūs liukai arba durys, apsaugančios galeriją nuo užtvindymo. 102. Kai HE ar HAE suprojektuoti atvirai pakloti plieniniai slėginiai vamzdynai, turi būti numatytos konstrukcinės priemonės HE statiniams, pastatams ir įrenginiams apsaugoti nuo netikėtos vamzdyno avarijos padarinių. 103. HE derivacijai taikomi šie reikalavimai: 103.1. HE derivacijos vandens ėmykla projektuojama laikantis pagrindinių šio Reglamento XV skyriaus nuostatų ir reikalavimų, įvertinant panaudojamo vandentėkmės patvenkimo galimybes; 103.2. derivacijos vandentakis (kanalas ar vamzdynas) turi būti suprojektuotas laikantis pagrindinių šio Reglamento XIII ir XV skyrių nuostatų ir reikalavimų; 103.3. turi būti išnagrinėtos galimybės, kad derivacija būtų su paros nuotėkio reguliavimu, sudarant reikiamą reguliavimo tūrį vandentėkmėje, derivaciniame vandentakyje bei paros nuotėkio reguliavimo baseine ir įvertinant techninius ir ekonominius variantų rodiklius: 103.3.1. reguliavimo baseino vieta turi būti numatyta netoliese nuo derivacinio vandentakio pabaigos, panaudojant natūralias įdubas ir slėnius; 103.3.2. reikia išnagrinėti paros nuotėkio reguliavimo baseino sutapdinimą su slėginiu baseinu; 103.3.3. kai numatomas ženklus reguliavimo baseino vandens lygių svyravimas žiemą, reikia įvertinti nepalankius prie kanalo krantų bei statinių prišąlančio ledo poveikius krantams bei statiniams; 103.4. projektuojant slėginį baseiną turi būti numatytas: 103.4.1. vandens pertekliaus bei plūdmenų nuleidimas; 103.4.2. susikaupusių nuosėdų pašalinimas; 103.4.3. oro įleistuvai į hidroturbinų vandentakius, juos ištuštinant, ir oro išleistuvai iš vandentakių, juos prileidžiant vandens. Pastaba. Vandens pertekliui praleisti projektuojamos automatiškai veikiančios VP (slenkstis be uždorių, sifoninė VP ir pan.); 103.5. nustatant slėginių baseinų didžiausiąsias altitudes, turi būti įvertintas patvankos bangos aukštis, kuris susidaro staigiai sumažinus HE galią; 103.6. nustatant slėginių baseinų minimalųjį vandens lygį turi būti įvertintas laikino slūgio aukštis, kuris susidaro staigiai padidinus HE galią; 103.7. kai slėginis baseinas numatomas ant neuolinio pagrindo, turi būti numatytos antifiltracinės priemonės, kad dėl geofiltracijos iš baseino įmirkus gruntui nevyktų netolygūs nuosėdžiai, nuošliaužos, keliančios HE avarijos grėsmę. 104. Mažųjų hidroelektrinių reikalavimai: 104.1. mažosios hidroelektrinės (mHE) yra tokios, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 10 MW (10 000 kW). Jas projektuojant, be 84 p. nurodytų reikalavimų, papildomai reikia atsižvelgti į tai, ar būsimoji mHE veiks centralizuoto elektros tiekimo sistemoje, ar izoliuotai nuo jos. Pastaruoju atveju būtina numatyti bent du hidroagregatus; 104.2. jei mHE numatyta kompleksinio hidromazgo sudėtyje, jos veikimo režimas turi būti suderintas su svarbiausiųjų vandens naudotojų reikmėmis; 104.3. projektuojant mHE reikia taikyti unifikuotus projektus, leidžiančius: 104.3.1. kiek įmanoma tipizuoti technines charakteristikas, įrangą ir statybinę dalį; 104.3.2. panaudoti gamyklinę technologinę įrangą; 104.3.3. plačiai pritaikyti industrinius statybos produktus bei vietines (akmenų, grunto) medžiagas; 104.3.4. konstrukcijoms ir įrangai montuoti panaudoti automobilinius ar vikšrinius kranus. 105. mHE jėgainės matmenys turi būti mažiausi, joje išdėstoma tik technologinė įranga, montavimo aikštelė gali būti atvira. Mažos (100–200 kW) galios specialios konstrukcijos mHE gali būti ir be jėgainės pastato. 106. mHE vandens ėmyklos turi būti su grotomis ir avariniais-remontiniais uždoriais, reikalui esant – su žuvisaugos įtaisais. Iš žemutinio bjefo pusės čiulpvamzdžių ištekėjimo angose turi būti išėmos kilnojamiesiems remontiniams sijiniams uždoriams (šandorams). 107. Derivacinių mHE vandentakiai turi būti paviršiniai, t. y. kanalai, latakai, arba vamzdynai iš gamyklinių vamzdžių. 108. Būtina numatyti patikimą automatizuotą mHE naudojimo sistemą su nuotoliniu valdymu. XI SKYRIUS. ŽUVŲ PRALAIDOS, ŽUVISAUGOS PRIEMONĖS 109. Žuvų pralaidos reikalingos vertingoms migruojančioms žuvims praleisti į hidromazgo aukštutinį bjefą ir atgal. Jų projektavimo, statybos ir naudojimo klausimai nustatyti STR 2.02.03:2003 [7.19]. 110. Žuvisaugos priemonės turi būti numatytos vandens ėmyklų kompleksuose, jei vanduo imamas iš žuvingų upių ar kitų vandens objektų ir kai imant vandenį bei tiekiant jį naudotojui ar vartotojui žuvys gali būti žalojamos ar žudomos. Pastaba. Žuvisaugos priemonės taip pat reikalingos žuvims atitverti nuo hidroturbinų, nukreipti į žuvų pralaidas tiek žemutiniame, tiek aukštutiniame bjefuose ir apsisaugoti nuo pašalinių žuvų patekimo į žuvininkystės tvenkinius. 111. Žuvisaugai gali būti panaudotos įvairios priemonės: 111.1. užtvarinės ekraninės (žaliuziniai, plokštieji, juostiniai sukamieji, būgniniai sietai arba būgnai, filtrinės užtvaros ir kt.); 111.2. užtvarinės fiziologinės (elektrinės, pneumatinės, šviesos, akustinės); 111.3. nukreipiančiosios į atvadus; 111.4. atitveriamieji (plūdrieji atitvarai, skėtiniai vamzdinių imtuvų antgaliai, priderinti (arba giluminiai, arba paviršiniai) vandens imtuvai). 112. Žuvisaugos priemonės tipas, matmenys, komponavimas vandens ėmykloje turi būti parinktas atsižvelgiant į žuvų rūšį, kiekį, dydį, migracijos pobūdį ir vandens ėmyklos debito didumą. 113. Vandentiekos bei drėkinimo vandens ėmyklose pagrindinis dėmesys turi būti skirtas žuvų jauniklių apsaugai. Todėl įprastinio našumo (iki 10 m3/
s)vandens ėmyklose tikslinga numatyti skėtinius vamzdinių imtuvų antgalius, žaliuzinius, juostinius sukamuosius, būgninius sietus su žuvų atvadais. 114. Žuvininkystės tvenkinių vandens ėmyklose žuvisaugai tikslingiau naudoti filtrines užtvaras. XII skyrius. VANDENS SAUGYKLOS IR TVENKINIAI 115. Vandens saugyklos ir tvenkiniai (toliau – saugyklos) numatomos ir projektuojamos kompleksiškai vertinant HTS parinkimo, hidromazgų formavimo ir kitus reikalavimus, išdėstytus Reglamento V skyriuje. 116. Projektuojant ir sudarant saugyklas turi būti išspręsti šie klausimai: 116.1. gyvenviečių, pramonės objektų, svarbių pastatų perkėlimas, nesvarbių pastatų pašalinimas; 116.2. žemės ūkio ar kt. gamybos nuostolių kompensavimas; 116.3. žemių, gyvenviečių, pramonės ar kitų svarbių objektų inžinerinė apsauga nuo patvenkimo, apsėmimo ar užtvinimo; 116.4. susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų pertvarkymas; 116.5. saugyklos dubens sanitarinis paruošimas (miškų iškirtimas ir sutvarkymas, durpynų iškasimas ar užpylimas (kad neišplauktų); 116.6. saugyklų pritaikymas vandens transporto, žuvininkystės, rekreacijos ir kitoms reikmėms; 116.7. vandens ir kitų gamtos išteklių apsauga ir racionalus jų panaudojimas. 117. Plotas saugyklai išskiriamas atsižvelgiant į anksčiau pateiktus nurodymus, derinant techninius, teisinius, ūkinius, ekonominius, gamtosaugos, paveldo, socialinius ir kitus specialiuosius reikalavimus, dažnai prieštaraujančius vienas kitam. 118. Projektuojant saugyklą būtina: 118.1. atlikti gamtinės aplinkos pokyčių, įrengus saugyklą, įvertinimą, atsižvelgiant į hidrologinius, geologinius, hidrogeologinius, geobotaninius, žemės ūkio, ekologinius ir kitus veiksnius, sudarant vandens kokybės, saugyklos uždumblėjimo, jos krantų persiformavimo, gruntinių vandenų lygio ir grunto savybių pokyčių prognozes, vadovaujantis ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo [7.6] reikalavimais; 118.2. nustatyti saugyklos laisvojo vandens paviršiaus kreives; 118.3. numatyti priemones, reikalingas saugyklos naudojimo trikdžiams dėl iškylančių durpių masyvų, plūdmenų ir kt. pašalinti; 118.4. parengti saugyklos naudojimo taisykles. 119. Krantų persiformavimo prognozės turi būti numatytos 10 metų ir visam saugyklos naudojimo laikotarpiui. Dešimties metų krantų formavimosi laikotarpiu dėl prognozuojamos kranto ribos pasikeitimo būtina numatyti statinių nukėlimo, kapinių iškėlimo ir kitas priemones. 120. HAE vandens saugyklos (toliau – HAE baseinai) gali būti dvejopo naudojimo: 120.1. riboto naudojimo (tik HAE reikmėms); 120.2. kompleksinio naudojimo. 121. HAE baseinų tipai, jų konstrukcijos parenkamos pagal vietovę, HAE galią, techninius ir ekonominius variantų rodiklius. Pirmiausia turi būti nagrinėta galimybė baseinams panaudoti esamus vandens telkinius (ežerus, kt. vandens saugyklas), derinant HAE veikimui būtinus telkinio vandens lygio svyravimus su gamtosaugos reikalavimais. Pastaba. Dėl baseinų vandens lygio svyravimų žiemą susidaro savitos ledų apkrovos. 122. Šiluminių ir branduolinių elektrinių vandens saugyklų reikalavimai: 122.1. vandens saugyklų-aušintuvų parametrus, vandens imtuvų ir išleistuvų statinių komponavimą būtina nustatyti pagal techninių skaičiavimų rezultatus, patikslinant juos skaitmeniniu ir (
ar)fizikiniu modeliavimu; galutinis variantas priimamas lyginant nagrinėtų variantų techninius ir ekonominius rodiklius; 122.2. vandens saugykloms-aušintuvams galima panaudoti esančias kompleksinės paskirties vandens saugyklas arba dalį jų atitveriant. Nagrinėjant tokį variantą, reikia įvertinti ir suderinti kitų vandens vartotojų ir naudotojų interesus; 122.3. projektuojant vandens saugyklas-aušintuvus, būtina numatyti jų kompleksinį panaudojimą žuvininkystės, drėkinimo, rekreacijos ir kt. tikslams. Tokiais atvejais turi būti nustatytas visapusiškai suderintas limituotas vandens saugyklos-aušintuvo šiluminės apkrovos lygmuo. XIII SKYRIUS. KANALAI IR JŲ STATINIAI I SKIRSNIS. kanalai 123. Bendrosios nuostatos: 123.1. kanalai gali būti skirti laivybai, vandeniui tiekti, atitekėti ir nutekėti hidromazguose, drėkinimui, sausinimui, hidroenergetikai, nukreipti vandenį iš vienų upių į kitas bei kompleksiniam naudojimui; 123.2. projektuojant ir statant kanalus turi būti užtikrinta, kad: 123.2.1. į juos nepatektų teršalai; kanalą projektuojant šalia taršos šaltinio, turi būti numatytos apsaugos priemonės (apsauginiai pylimėliai ir kt.); 123.2.2. nebūtų patvenkiamos ir neužpelkėtų aplinkinės teritorijos; 123.2.3. jie nebūtų išplauti, jų šlaitų neišplautų liūčių ir polaidžių vandenys; 123.2.4. neužželtų vandens augalija, krūmais, medžiais ir kad neuždumblėtų; 123.2.5. būtų panaudotos kanalo trasą kertančios pastovaus nuotėkio šoninės vandentėkmės, garantuojant jose gamtosaugos debitą ir nešmenų nešimo galią; 123.3. projektuojant kanalus sudėtingomis sąlygomis (raižytose vietovėse, durpynuose ar upių salpose, kur galimi ženklūs grunto sėdimai, nuošliaužiniuose šlaituose ir kt.) arba vandens plovimui neatspariuose gruntuose, reikia atsižvelgti į galimus grunto savybių pokyčius kanalų naudojimo metu, o esant reikalui, numatyti specialias konstrukcines ar technologines priemones (pvz., latakus ir pan.); 123.4. kanalams ir juose statomiems HTS naudoti, priežiūrėti bei buvusiam iki kanalo statybos susisiekimui užtikrinti reikia numatyti tarnybinius ar kt. paskirties kelius. 124. Kanalo trasos ir tipo reikalavimai: 124.1. parenkant kanalo trasą turi būti: 124.1.1. taikomas variantinis projektavimo metodas, atsižvelgiant į pralaidumą, darbų mastą, vandens ir slėgio nuostolius, projektuojamus HTS ar kt. kanalo smulkesnius elementus, būsimąsias naudojimo ir priežiūros išlaidas bei į aplinkosaugos reikalavimus; 124.1.2. atsižvelgiama į esamus ar projektuojamus kelius, žemės naudotojų ribas, naudmenas ir kita; 124.1.3. išlaikomi atstumai nuo kitų inžinerinių statinių ir saugomų teritorijų bei objektų, ne mažesnių negu nustatyti specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose [7.8]; 124.1.4. kanalų sankirtos su keliais projektuojamos stačiu arba ne mažesniu kaip 60 laipsnių kampu; 124.1.5. naudojami leistinieji lankstų spinduliai; 124.1.6. projektuojant melioracijos sistemų kanalus-griovius, privaloma vadovautis melioracijos normatyviniais dokumentais [7.34, 7.35]. 124.2. kanalai projektuojami iškasoje ir, esant reikalui, pusiau iškasoje, pusiau sankasoje. Projektuoti kanalus sankasoje leidžiama tik atskiruose ruožuose ekonomiškai pagrindus; 124.3. projektuojant laivybos kanalus, reikia atsižvelgti į laivų skaičiuotinius dydžius ir planuojamą jų skaičių. Dažniausiai kanaluose laivyba numatoma dviem eilėmis (kad galėtų prasilenkti laivai); šalia kanalo numatomos atskiros laivų inkaravimo akvatorijos; 124.4. projektuojant laivų statybos ar remonto įmonių prieigų kanalus, reikia atsižvelgti į jų naudojimo specifinius ypatumus: mažus atstumus, naudojimo intensyvumą, laivų ir kitų plaukiojančių objektų judėjimo greitį, galimybę laukti palankesnių oro sąlygų ar vandens lygių ir kt. 125. Kanalų išilginis profilis: 125.1. kanalų dugno nuolydžiai parenkami tokie, kad juose vyrautų leistinieji vandens tekėjimo greičiai – ne mažesni už minimaliuosius leistinius (kritinius uždumblinimo) ir ne didesni už maksimaliuosius leistinius (kritinius plovimo). Taip pat reikia užtikrinti, kad nesusidarytų ledų ir kitų plūdmenų sangrūdos, nepadidėtų dugno ir šlaitų šiurkštumas dėl jų užžėlimo žolėmis, krūmais ar apaugimo medžiais; 125.2. kanalo gylis projektuojamas toks, kad jame tilptų maksimalusis skaičiuotinis debitas. Kanalo dugno bei jo vandens lygio altitudės turi tenkinti kanalo paskirties reikalavimus; 125.3. laivybos ir kompleksinės paskirties kanalų lankstų spinduliai parenkami ne mažesni kaip 5 skaičiuotinių laivų ilgiai. Posūkiuose kanalo plotis padidinamas prasilenkti priešpriešiniams skaičiuotiniems laivams. Melioracinės paskirties kanalų lankstai parenkami pagal [7.35]; 125.4. kanalų apsauginių dambų keteros ar bermų altitudės parenkamos atsižvelgiant į maksimalųjį vandens lygį kanaluose, į kanalų paskirtį, šlaitų tvirtinimo tipą, debitą, į bangų aukštį dėl vėjo ar laivybos (imama ne mažesnė kaip 0,5 m atsarga aukščiau skaičiuotinio maksimaliojo vandens lygio). 126. Kanalų skerspjūvio reikalavimai: 126.1. iki 4–5 m gylio kanalai dažniausiai projektuojami trapeciniai, o gilesni – trapeciniai su bermomis. Silpnuose bei sluoksniuotuose gruntuose kanalai gali būti projektuojami daugiakampio (laužyto) arba parabolinio-trapecinio skerspjūvio: 126.1.1. gilesnių kaip 4–5 m kanalų bermos daromos 2,5–3,5 m aukščiau dugno viename arba abiejuose šlaituose; 126.1.2. daugiakampis skerspjūvio tipas taikomas nepastoviuosiuose lengvuose arba sluoksniuotuose mineraliniuose gruntuose ir durpėse, kai kanalai gilesni kaip 2–3 m; 126.1.3. parabolinis-trapecinis skerspjūvis taikomas kanalams, kurių priedugninėje dalyje yra silpni, plaukiantys gruntai ir nuolatinė vandens tėkmė; 126.2. kanalų šlaitų koeficientai m priklauso nuo gruntų ir kanalo gylio. Jie parenkami iš specialiųjų normatyvinių dokumentų, pvz., [7.34]. Gilių kanalų m reikšmės tikslinamos šlaitų pastovumo skaičiavimais; 126.3. kanalo skerspjūvio plotas turi garantuoti leistinuosius tėkmės greičius; 126.4. reikalui esant, laikinai nuosėdoms sukaupti numatoma kanalo skerspjūvio ploto atsarga. 127. Hidraulinių skaičiavimų tikslas ir reikalavimai: 127.1. jais pagrindžiami kanalų parametrai ir matmenys. Skaičiavimams reikalingi skaičiuotiniai debitai nustatomi vadovaujantis hidrologinių skaičiavimų normatyviniais dokumentais (žr. Reglamento 3 p.); 127.2. kanalai skaičiuojami šiems skaičiuotiniems debitams: vandens tiekimo kanalai – maksimaliesiems reikalingo tiekti vandens debitams, hidromazgų kanalai – jiems būdingiesiems debitams, laivybos kanalai – pagal 127.5 p. nurodymus, sausinimo sistemų kanalai – 10 % tikimybės pavasario arba vasaros potvynio maksimaliesiems debitams; 127.3. hidrauliškai skaičiuojant, tolyginio tekėjimo formulės taikomos pastovaus nuolydžio ir skerspjūvio, be HTS, kanalams ar jų ruožams. Kitais atvejais turi būti taikoma netolyginio tekėjimo metodika; 127.4. atliekant kompleksinės paskirties kanalų hidraulinius skaičiavimus, reikia įvertinti dėl vandens debitų ir lygių svyravimo susidariusį netolyginį vandens tekėjimo režimą, vėjo, laivų šliuzų ir kitų HTS bei pačių laivų sukeltą bangavimą; 127.5. vietinės paskirties atviruose laivybos kanaluose, kuriuose vandens lygių režimą lemia upių ar saugyklų vandens lygiai, kaip skaičiuotinis minimalusis vandens lygis imamas navigacijos laikotarpio 95 % tikimybės daugiametį debitą atitinkantis lygis. Skaičiuotinis maksimalusis laivybos kanalų vandens lygis lygus atitinkamo laikotarpio 5 % daugiametį debitą atitinkančiam lygiui; 127.6. nustatant skaičiuotinį minimalųjį laivybos kanalų vandens lygį, būtina atsižvelgti į galimą jo pažemėjimą dėl: 127.6.1. dugno išplovimo per ilgalaikį laikotarpį; 127.6.2. dugno gilinimo darbų; 127.6.3. vėjo nuopūtos (vandens lygio pažemėjimo dėl ilgą laiką, > 2–3 valandas, išilgai ilgo tiesaus kanalo pučiančio stipraus vėjo); 127.6.4. saugyklų vandens lygio priešpotvyniniais laikotarpiais pažeminimo; 127.6.5. kintamo vandens tekėjimo režimo (dėl HE ar HAE paros režimo, siurblinių ar šliuzų reguliatorių darbo režimo specifikos); 127.7. kanalų ruožams tarp laivų įplaukimo statinių (uždariesiems kanalams) kaip skaičiuotinis minimalusis laivybos kanalo vandens lygis imamas skaičiuotinis statistinis minimalusis lygis, sumažintas atsarga dėl laivų sukelto bangavimo, taip pat įvertinant debito nuostolius laivų šliuzavimo ar siurblinių veikimo metu; 127.8. parenkant skaičiuotinį maksimalųjį vandens lygį, turi būti įvertintas galimas vandens lygio pakilimas dėl vėjo sampūtų, ledo ir ižo darinių, HE, HAE, siurblinių ir pertekliaus vandens praleidimų sudaryto netolyginio vandens tekėjimo režimo ar dėl nenumatyto vandens pritekėjimo; 127.9. parenkant laivybos kanalo skaičiuotinį plotį, turi būti įvertinti laivų, plaukiojančių abiem kryptimis, matmenys, vėjo dreifas, o atkarpose, kuriose galimas vandens pritekėjimas ar nutekėjimas iš kanalo – ir dreifas dėl vandens tekėjimo. Kanalų su abipusiu laivų judėjimu plotis, esant skaičiuotiniam kanalo gyliui ir skaičiuotiniam minimaliajam vandens lygiui, parenkamas ne mažesnis kaip 2,6 skaičiuotinio laivo pločio, o ruožuose su vienpusiu laivų judėjimu – ne mažesnis kaip 1,5 skaičiuotinio laivo pločio; 127.10. pasirinkus kanalo plotį bei šlaitų koeficientus, hidrauliniu skaičiavimu nustatomi vandens gyliai ir greičiai, susidarantys tekant skaičiuotiniams debitams: 127.10.1. kanalo gylis parenkamas skaičiavimais ir matuojamas nuo skaičiuotinio minimaliojo vandens lygio (skaičiuojant upių arba kanalų gylį reikia atsižvelgti į pakrautų laivų grimzlę); 127.10.2. vandens tekėjimo greičiai kanale, įvertinant padidėjimą dėl skerspjūvio suspaudimo/sumažėjimo plaukiant laivams, jų prasilenkimo ir aplenkimo laikotarpiu, neturi plauti (deformuoti) dugno arba krantų ar kliudyti normaliai laivams judėti; 127.11. maksimaliųjų leistinių vandens tekėjimo greičių reikšmės priklauso nu

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.