Byla Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 131 STRAIPSNIO 4 DALIES (2001 M. RUGSĖJO 11 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 234 STRAIPSNIO 5 DALIES (2003 M. BALANDŽIO 10 D., 2003 M. RUGSĖJO 16 D. REDAKCIJOS), 244 STRAIPSNIO 2 DALIES (2003 M. BALANDŽIO 10 D., 2003 M. RUGSĖJO 16 D. REDAKCIJOS), 407 STRAIPSNIO (2003 M. BIRŽELIO 19 D. REDAKCIJA), 408 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 412 STRAIPSNIO 2 IR 3 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 413 STRAIPSNIO 5 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 414 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR DĖL PAREIŠKĖJO – ŠIAULIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMŲ IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 410 STRAIPSNIS (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2006 m. sausio 16 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo atstovui teisėjui Olegui Šibkovui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Raimondui Šukiui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Mindaugui Girdauskui ir šio departamento patarėjui Giriui Ivoškai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2005 m. gruodžio 15 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05 pagal šiuos prašymus: 1) pareiškėjo – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai; 2) pareiškėjo -Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 27 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai; 3) pareiškėjo -Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai; 4) pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 29 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai; 5) pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai; 6) pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 25 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai; 7) pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 6 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 27 d. prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 7/03-41/03. Konstitucinio Teismo 2005 m. spalio 10 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo prašymai, sujungti į bylą Nr. 7/03-41/03, ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. prašymas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 29 d. prašymas, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d. bei 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas nagrinėjo skundą dėl prokuroro nutarimo, kuriuo buvo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, dalies panaikinimo. Teismas 2002 m. gruodžio 23 d. nutartimi skundo nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar tuo metu galiojusio Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir anksčiau galiojęs BPK) 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui, neprieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2003 m. sausio 8 d. 2. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2003 m. spalio 27 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK arba naujasis BPK) 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2003 m. lapkričio 18 d. 3. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. spalio 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2004 m. spalio 11 d. 4. Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. spalio 29 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2004 m. lapkričio 30 d. 5. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2005 m. vasario 14 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2005 m. kovo 14 d. 6. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2005 m. vasario 25 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2005 m. kovo 23 d. 7. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2005 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2005 m. rugsėjo 21 d. II 1. Pareiškėjo – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui, grindžiamas šiais argumentais. Pagal anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalį (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) apskųsti teismui prokuroro nutarimą atsisakyti kelti baudžiamąją bylą galėjo tik pareiškėjas, o asmuo, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, šios teisės neturėjo. Tuo tarpu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, todėl pareiškėjas suabejojo, ar anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui, neprieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. 2. Pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 27 d. prašymas ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), ir pareiškėjo – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), grindžiami šiais argumentais. 2.1. BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nustatyta, kad baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152, 154, 155, 165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188, 313 straipsniuose, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad ikiteisminis tyrimas šiose bylose neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus. BPK 408 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis, kuris teisme įgyja privataus kaltintojo statusą. BPK 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kokie duomenys turi būti nurodyti privataus kaltinimo tvarka paduodamame nukentėjusiojo skunde ar jo teisėto atstovo pareiškime. Pareiškėjų teigimu, asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų ir ketinantiems paduoti dėl to skundą, keliami griežtesni reikalavimai nei nukentėjusiems nuo kitų nusikalstamų veikų. Antai BPK 166 straipsnio 1 dalyje skundui, pareiškimui ar pranešimui, pagal kurį yra pradedamas ikiteisminis tyrimas, nėra keliama jokių reikalavimų, taigi tam, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, pakanka kokiu nors būdu informuoti ikiteisminio tyrimo įstaigą apie nusikalstamą veiką. Pradėjus ikiteisminį tyrimą nustatyti kaltą asmenį ir įrodyti jo kaltę turi ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tuo tarpu privataus kaltinimo bylų procese nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas privalo pats nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, šios veikos padarymo aplinkybes, liudytojus ir kt., nes pagal BPK 412 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) privataus kaltinimo tvarka paduodamame skunde ar pareiškime, be kitų duomenų, turi būti nurodyta ir nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, padariniai, kitos esminės aplinkybės, įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Pagal Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucijos 21, 22, 23, 24 straipsniai užtikrina žmogaus teises į asmens, privataus gyvenimo, nuosavybės, būsto neliečiamumą nepriklausomai nuo to, kokio dydžio žala asmeniui padaryta. Pareiškėjų nuomone, reikalavimas, kad nuo tam tikrų BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų ir iš kitų išskirtų nusikalstamų veikų (kuriomis kėsinamasi į asmenį, jo privatų gyvenimą, nuosavybę, būstą) nukentėję asmenys patys surinktų duomenis apie padarytą nusikalstamą veiką, nustatytų kaltą asmenį ir galimus liudytojus, lemia, kad šie asmenys atsiduria nevienodoje padėtyje, palyginti su nuo kitų nusikalstamų veikų nukentėjusiais asmenimis, nes, kaip pažymi pareiškėjai, nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų teisės ir galimybės nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes, ypač kaltą asmenį, palyginti su ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimybėmis, yra ribotos. Todėl pareiškėjams kilo abejonių, ar nurodytos BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ir 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui. 2.2. Pareiškėjų prašymuose pažymima, kad BPK 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurioje nustatyti reikalavimai privataus kaltinimo tvarka paduodamo skundo ar pareiškimo turiniui, yra susijusi su šio straipsnio 3 dalimi (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pagal kurią šio straipsnio reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Pareiškėjų nuomone, dėl BPK 412 straipsnio 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo asmenys, nukentėję nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų, atsiduria nevienodoje padėtyje, palyginti su nuo kitų nusikalstamų veikų nukentėjusiais asmenimis, kurių skundą gavęs prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas motyvuotu nutarimu gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai skunde nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi (BPK 168 straipsnio 1 ir 2 dalys). BPK 166 ir 168 straipsniuose nustatytas teisinis reguliavimas užtikrina, kad dėl paduoto skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką bus priimtas procesinis sprendimas, kurį, beje, galima apskųsti, ir, esant pagrindui, bus pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tuo tarpu nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų nukentėję asmenys net negali paduoti skundo dėl nusikalstamos veikos, jeigu nežino, kas tą veiką padarė, nes pagal BPK 412 straipsnio 3 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) toks skundas ar pareiškimas, kuriame nėra nurodyta, pavyzdžiui, įtariamo asmens vardas ir pavardė, nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Todėl pareiškėjai mano, kad BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui principui. Be to, pareiškėjai abejoja, ar BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjų teigimu, asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeistos, padarius prieš jį kurią nors iš BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) išvardytų nusikalstamų veikų, tačiau negalintis nurodyti įtariamo asmens duomenų ar nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, iš esmės praranda galimybę kreiptis į teismą dėl savo pažeistos teisės gynimo, nes teismas privalo jam grąžinti reikalavimų neatitinkantį skundą ir nėra numatyta galimybės tokį teismo sprendimą apskųsti. Toks asmuo negali kreiptis ir į ikiteisminio tyrimo įstaigą, kad jo pareiškimas būtų išnagrinėtas ir perduotas teismui bendra tvarka, nes pagal BPK 417 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad įtariamojo veika turi šio kodekso 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam šio teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka ir pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukia. Pareiškėjų teigimu, esmės nekeičia ir BPK 409 straipsnio 2 dalies nuostata, kad prokuroras turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, ir šiuo atveju byla perduodama prokurorui, nes prokuroras gali įstoti į bylą tik jau pradėjus ją nagrinėti teisme, t. y. teismui jau priėmus privataus kaltinimo skundą, be to, tai yra prokuroro teisė, o ne pareiga. 2.3. Pareiškėjams taip pat kilo abejonių, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teismų nepriklausomumo principui. BPK 413 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad jeigu nukentėjusysis ir (arba) jo teisėtas atstovas ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nukentėjusiajam ir kaltinamajam nesusitaikius teismas neturi kito pasirinkimo, kaip perduoti privataus kaltinimo bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu pagal BPK 232 straipsnį, nustatantį, kokios nutartys gali būti priimamos rengiant nagrinėti teisme įprastas baudžiamąsias bylas, teisėjas turi daugiau galimybių: 1) perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje; 2) perduoti bylą pagal teismingumą; 3) perduoti bylą prokurorui; 4) išskirti bylą į kelias ar kelias bylas sujungti į vieną; 5) atidėti bylos nagrinėjimą; 6) nutraukti bylą. Tad, pareiškėjų nuomone, BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pagal kurią teisėjas privalo bet kokį privataus kaltinimo skundą, net jeigu kaltinimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje ir negali priimti kito sprendimo, pažeidžia teismo nepriklausomumą. Be to, pareiškėjų teigimu, kitų, BPK 232 straipsnyje numatytų, sprendimų teismas negali priimti ir vėliau, perdavus privataus kaltinimo bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nes pagal BPK 254 straipsnį nagrinėjimo teisme metu byla gali būti nutraukta tik nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytas aplinkybes arba BK 36-40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus pagrindus. Pagal BPK 254 straipsnį bylos nagrinėjimas negali būti nutrauktas ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi, pareiškėjų manymu, net jeigu privataus kaltinimo skundas ar pareiškimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ar tiesiog absurdiškas, per visą privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo procesą teismas negali nutraukti tokios bylos nagrinėjimo ir jį pabaigti gali tik priimdamas nuosprendį. 2.4. BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad teisėjas, priimdamas nutartį nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, o bylą tam laikui atidėti. Pareiškėjai savo abejones dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad, jų nuomone, ši nuostata sudaro prielaidas teismui vykdyti jam nebūdingas funkcijas. Pareiškėjų teigimu, nukentėjusiojo galimybės pateikti teismui reikiamus įrodymus yra ribotos, todėl BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatyta teismo teisė kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą iš esmės virsta pareiga pačiam surinkti sprendimui priimti būtinus įrodymus. Pareiškėjų nuomone, teismo pavedimas ikiteisminio tyrimo įstaigai ištirti bylos aplinkybes vertintinas kaip teismui nebūdingos funkcijos vykdymas – įrodymų rinkimas, t. y. ne kaip teisingumo vykdymas, o kaip baudžiamasis persekiojimas. Pareiškėjai teigia, kad priklausomai nuo to, kokie įrodymai bus pateikti, gali būti sudarytos prielaidos manyti, jog teismas palaiko vieną arba kitą bylos šalį; tai būtų pagrindas kitai šaliai abejoti teismo nešališkumu ir nepriklausomumu. Pasak pareiškėjų, procesinių priemonių kontroliuoti ikiteisminį tyrimą turi prokuroras. Pagal Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalį (2003 m. kovo 20 d. redakcija) ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Pareiškėjų nuomone, prokurorui nedalyvaujant privataus kaltinimo procese, teismas, duodamas pavedimą ikiteisminio tyrimo įstaigai, vykdo prokurorui būdingą funkciją; tai leidžia manyti, kad teismo veiksmuose atsiranda teisingumo vykdymui nebūdingų baudžiamojo persekiojimo elementų, sudarančių prielaidas abejoti teismo nešališkumu. 3. Pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 29 d. prašymas ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), ir pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d. bei 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymai ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 407, 410 straipsniai, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis, grindžiami šiais argumentais. 3.1. Pareiškėjų teigimu, BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) bei 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), o Šiaulių rajono apylinkės teismo manymu – ir BPK 410 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu asmenys, nukentėję nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, yra išskiriami iš visų kitų nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų, jiems yra keliami didesni reikalavimai kreipiantis į atitinkamas valstybės institucijas dėl nusikalstamų veikų ištyrimo ir kaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Įstatymas reikalauja, kad kreipdamasis į teismą privataus kaltinimo tvarka nukentėjusysis pats surinktų ir skunde nurodytų duomenis apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamą asmenį, tačiau nesuteikia jam procesinių galimybių šiuos duomenis gauti. Taigi, pareiškėjų nuomone, asmenys, nukentėję nuo BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų, atsiduria nelygioje padėtyje, palyginti su nuo kitų nusikalstamų veikų nukentėjusiais asmenimis, nes įstatymų leidėjas atėmė iš jų galimybę naudotis kai kuriomis procesinėmis teisėmis. 3.2. Pareiškėjų teigimu, BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurioje numatytas tik vienas galimas priimti procesinis sprendimas, kai privataus kaltinimo skundą padavęs nukentėjusysis ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, suponuoja, kad nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų padėtis privataus kaltinimo bylose ir bylose, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas, yra nevienoda jų bylose galimų priimti procesinių sprendimų požiūriu. Todėl pareiškėjai abejoja, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. 4. Pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 27 d. prašymas, pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 29 d. prašymas ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d. bei 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymai ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis, grindžiami šiais argumentais. BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatyta, kad bylos nagrinėjimas atidedamas, kai įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas; BPK 244 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatyta, kad bylos nagrinėjimas atidedamas inter alia šio kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatytu atveju. Tuo tarpu Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Pareiškėjų nuomone, sąvokos „bylos nagrinėjimo atidėjimas“ ir „bylos nagrinėjimo sustabdymas“ nėra tapačios. Atidėjus nagrinėjimą byloje yra skaičiuojami procesiniai terminai, gali būti rengiami teismo posėdžiai ir atliekami kiti procesiniai veiksmai. Naujajame BPK sąvokos „bylos nagrinėjimo sustabdymas“ nėra, tačiau, pareiškėjų manymu, sustabdžius bylos nagrinėjimą joje nebūtų skaičiuojami procesiniai terminai, nebūtų atliekami jokie procesiniai veiksmai. Kadangi BPK nenumato galimybės sustabdyti bylos nagrinėjimą, teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą, negali sustabdyti nagrinėjamų privataus kaltinimo bylų; tai, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiojo specialisto G. Ivoškos ir šio departamento vyresniojo patarėjo M. Girdausko rašytiniai paaiškinimai, taip pat Seimo nario R. Šukio raštas, kuriame pritariama M. Girdausko pateiktiems paaiškinimams. Paaiškinimuose teigiama, kad ginčijami straipsniai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. 1. G. Ivoškos pozicija dėl anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai grindžiama šiais argumentais. 1.1. Pagal anksčiau galiojusį BPK baudžiamoji byla negalėjo būti keliama, o iškelta byla turėjo būti nutraukiama, jeigu buvo suėję senaties terminai (5 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties teisinė reikšmė yra ta, kad suėjus senaties terminui baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką taikymas asmeniui tampa beprasmis, nes asmuo, atitinkantis baudžiamajame įstatyme nurodytas sąlygas, laikomas visuomenei nepavojingu. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis yra laikotarpis, per kurį turi būti baigtas veikos ikiteisminis tyrimas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu nėra pagrindo baudžiamajai bylai iškelti, taip pat jeigu yra aplinkybių, kurios bylą daro negalimą, prokuroras, tardytojas, kvotos organas, teisėjas ar teismas atsisako iškelti baudžiamąją bylą. G. Ivoškos teigimu, taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą yra įgyvendinamas teisingumo principas, taip pat įgyvendinami asmens, atitinkančio visas būtinas netraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygas, teisėti lūkesčiai. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, jeigu senaties terminas sueina per ikiteisminį tyrimą, teisėsaugos institucijos turi pareigą šį tyrimą nutraukti (atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, ją nutraukti) net ir tuo atveju, kai įtariamasis (kaltinamasis) su tuo nesutinka ir nori, kad galutinį sprendimą jo byloje priimtų teismas; tokiais atvejais tęsti ikiteisminį tyrimą būtų beprasmiška, nes proceso veiksmai, kuriems reikalingos darbo ir finansinės sąnaudos, būtų atliekami iš anksto žinant, kad asmuo nebus nubaustas kriminaline bausme. Pasak G. Ivoškos, asmens, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą, siekis, kad būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, yra nepagrįstas baudžiamojo proceso ekonomiškumo požiūriu; be to, suėjus senaties terminams teisėti lūkesčiai įgyvendinami nekeliant baudžiamosios bylos (nutraukiant ikiteisminį tyrimą), o ne toliau tiriant veiką, dėl kurios apkaltinamasis nuosprendis vis tiek nebūtų priimtas. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 3 ir 4 dalyse buvo pagrįstai nenumatyta asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą, teisė apskųsti tokį nutarimą (nutartį). 1.2. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, tai, kad tarp anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnyje išvardytų subjektų, turinčių teisę apskųsti nutarimą (nutartį) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, nebuvo nurodytas asmuo, kurio atžvilgiu atsisakyta tą bylą iškelti, laikytina atsitiktine įstatymo spraga, kurią galėjo pašalinti teismas, nagrinėjantis bylą, inter alia taikydamas analogiją. Antai anksčiau galiojusio BPK 5 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta kaltinamojo teisė prieštarauti tam, kad byla būtų nutraukta suėjus senaties terminams; taigi kaltinamasis galėjo siekti, kad būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis ir neginčytinai konstatuota, kad jis yra nekaltas, o ne išvengęs bausmės tik todėl, kad suėjo senaties terminas. Šiame kontekste suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad nors baudžiamojoje teisėje įstatymo analogija neleidžiama, kitose viešosios teisės, kuriai priskirtina ir baudžiamojo proceso teisė, šakose teismui neleidžiama taikyti analogijos ir šitaip užpildyti teisės spragų tik tuo atveju, kai tai susiję su pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimu, tad nagrinėjamu atveju šis draudimas netaikytinas. 1.3. Pagal Konstitucijos 6 straipsnį kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo manymu, nors anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalyje nebuvo numatyta asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą, teisė apskųsti tokį nutarimą (nutartį), jis galėjo ginti savo teises tiesiogiai remdamasis Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. 2. M. Girdausko pozicija dėl BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 410 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiama šiais argumentais. 2.1. Privatus kaltinimas – baudžiamojo proceso institutas, turintis šimtametes tradicijas ir žinomas daugelyje Europos valstybių. Privataus kaltinimo bylų proceso reglamentavimo ypatumus lemia tai, kad šiame procese pirmiausia siekiama sutaikyti konfliktuojančius asmenis. Kitas baudžiamojo proceso tikslas – nustatyti, ar įtariamas, kaltinimas asmuo yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, ir, jeigu yra pagrindas, teisingai jį nubausti – yra įgyvendinamas tik jeigu sutaikyti nepavyksta. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, iš Konstitucijos 118 straipsnio, kuriame inter alia nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokurorai, išplaukia ir nevalstybinio, t. y. privataus, kaltinimo galimybė. Tačiau privataus kaltinimo tvarka turi būti taikoma tik tada, kai nėra pagrindo manyti, kad baudžiamajame procese turėtų būti atliekamas ikiteisminis tyrimas ir palaikomas valstybinis kaltinimas, kurių būtinumą lemia viešojo intereso apsauga. M. Girdausko teigimu, privataus kaltinimo galimybė BPK numatyta tik dėl nesunkių nusikalstamų veikų ir vienos apysunkės nusikalstamos veikos (BK 152 straipsnio 2 dalis). Pasak suinteresuoto asmens atstovo, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, taip pat ir baudžiamajame procese, negali būti įgyvendinta bet kokiu būdu; įstatyme gali ir turi būti įtvirtinti pagrįsti reikalavimai, kuriuos asmuo turi įvykdyti, kad įgyvendintų teisę kreiptis į teismą. Nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu savaime nepažeidžia konstitucinio asmenų lygybės principo. Pagal BPK 409 straipsnio 3 dalį (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų šio kodekso 407 straipsnyje, atliekamas bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas. Taigi ginčijamos BPK nuostatos numato pareigą asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų ir siekiantiems pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka, įtariamą asmenį nurodyti tik tuomet, kai jis jiems yra žinomas. M. Girdausko nuomone, toks reikalavimas yra pagrįstas. Be to, pagal BPK 412 straipsnio 2 dalį yra reikalaujama skunde nurodyti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir liudytojus, tad visiškai išsamių ir tikslių duomenų nereikalaujama. Vertinant, ar nukentėjusiojo skundas atitinka įstatymo reikalavimus, turi būti vadovaujamasi ir protingumo principu. Taigi, suinteresuoto asmens atstovo manymu, ginčijamuose BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas neužkerta kelio asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, pradėti baudžiamąjį procesą. Suinteresuoto asmens atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad asmuo, manantis, jog nukentėjo nuo BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos, ir norintis pradėti dėl jos baudžiamąjį procesą, turi teisę į advokato pagalbą. Advokatas, naudodamasis inter alia Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis, gali rinkti duomenis, kurie pagal BPK 412 straipsnį turi būti nurodyti skunde; be to, jo teises užtikrina BK 231 straipsnis, nustatantis atsakomybę už trukdymą bet kokiu būdu advokatui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. Kita vertus, BPK 409 straipsnyje nustatyta ir tai, kad jeigu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras; tokiu atveju ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme yra įtvirtinti prokuratūros įgaliojimai ginti viešąjį interesą. M. Girdausko nuomone, dėl viešojo intereso reikia pradėti ikiteisminį tyrimą, kai asmuo, nukentėjęs nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, negali pateikti esminių duomenų, reikalingų privataus kaltinimo procesui pradėti, nes, neturėdamas teisės naudoti procesinių prievartos priemonių, tų duomenų nežino ir negali jų surinkti; tokios priežastys laikytinos svarbiomis priežastimis, numatytomis BPK 409 straipsnio 1 dalyje, ir sudaro pagrindą pradėti baudžiamąjį procesą ginant viešąjį interesą. Asmuo, manantis, kad nukentėjo nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, bet negalintis pateikti minėtų duomenų, turi teisę kreiptis į prokurorą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas; prokuroro atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 168 straipsnio 4 dalis). Suinteresuoto asmens atstovo vertinimu, ginčijamos BPK 407, 408, 412 straipsnių nuostatos numato objektyviai pateisinamus reikalavimus asmenims, siekiantiems įgyvendinti teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, ir nepažeidžia konstitucinio asmenų lygybės principo bei konstitucinės teisės kreiptis į teismą. 2.2. Suinteresuoto asmens atstovas nesutinka ir su nuomone, kad BPK 413 straipsnio 5 dalis, nustatanti, jog nukentėjusiajam ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui nesusitaikius teisėjas turi perduoti skundą nagrinėti teisiamajame posėdyje, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisėjų nepriklausomumo ir asmenų lygybės principams, nes nenumato teisėjo teisės priimti kitokį sprendimą (pavyzdžiui, nutraukti privataus kaltinimo procesą, kai skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas). Privataus kaltinimo tvarka pateikto skundo pagrįstumo nustatymas yra vertinimas, kurį teismas turi atlikti laikydamasis tinkamo teisinio proceso, inter alia lygybės teismui, viešumo, rungimosi principų, paisydamas teisės būti išklausytam teisme; todėl skundo pagrįstumo klausimas turi būti sprendžiamas nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje; jeigu teismas skundo pagrįstumą vertintų iki teisiamojo posėdžio, jis turėtų susiformuoti išankstinę nuostatą dėl asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką, o tai galėtų nederėti su teismo nešališkumu. Be to, jeigu skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas teisės aspektu, – jeigu privataus kaltinimo skunde nurodyta veika nėra nusikalstama arba, nors ir yra tokia, nėra numatyta BPK 407 straipsnyje, – teismas turi įgaliojimus nepradėti privataus kaltinimo proceso, t. y. priimti sprendimą, analogišką proceso nutraukimui (nepradėjimui) bylose, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jeigu tai paaiškėja vėliau, teismas gali nutraukti bylą po to, kai priima nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 411 straipsnio 1 dalis, 232 straipsnio 7 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, teismas turi įgaliojimus nepradėti privataus kaltinimo proceso ir tam tikrais atvejais, kai skundas akivaizdžiai nepagrįstas fakto aspektu, nes pagal BPK 412 straipsnį skundas turi būti grąžintas pareiškėjui, jeigu jame nenurodyti duomenys, patvirtinantys nusikalstamos veikos aplinkybes. M. Girdausko nuomone, nors privataus kaltinimo bylų procesą reguliuojančios BPK nuostatos įpareigoja teismą asmenims nesusitaikius perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, jos nedraudžia priimti ir kitų sprendimų, analogiškų tiems, kurie gali būti priimti bylose, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas (pavyzdžiui, išskirti bylą į kelias, kelias bylas sujungti į vieną, atidėti bylos nagrinėjimą, pavesti ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti BPK XIV skyriaus 2, 3, 4 ar 5 skirsniuose numatytą proceso veiksmą ar organizuoti šio proceso veiksmo atlikimą, bylą nutraukti, jeigu nustatytos BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės). 2.3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, BPK 414 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti teismo įgaliojimai prireikus savo iniciatyva surinkti baudžiamajai bylai teisingai išspręsti reikšmingus įrodymus negali būti laikomi savaime prieštaraujančiais teisei į nešališką teismą. Teismo įgaliojimai rinkti įrodymus nėra apriboti tik įkalčių ar atsakomybę sunkinančių arba tik teisinančių ar atsakomybę lengvinančių duomenų rinkimu. Teismas privalo išnaudoti visas galimybes, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta tiesa, išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Jeigu teismas apsiribotų vien proceso dalyvių pateiktais duomenimis, dėl to tam tikros bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės galėtų likti nenustatytos arba būtų nustatytos netiksliai, kitaip tariant, nebūtų nustatytos tikrosios bylos aplinkybės. Dėl to liktų nepasiektas pagrindinis konstitucinis baudžiamojo proceso tikslas – teisėtomis priemonėmis greitai ir nuodugniai išaiškinti nusikaltimus bei juos padariusius asmenis, įkaitinti kaltininkus ir, tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teisingai juos nubausti, kartu užtikrinant, kad baudžiamojon atsakomybėn nebūtų patrauktas ir nuteistas nekaltas asmuo. Dėl tų pačių priežasčių minėtų teismo įgaliojimų negalima laikyti nesuderinamais ir su Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių negalima priešpriešinti Konstitucijos 109 ir 31 straipsnių nuostatoms. Prokuroro vadovavimas ikiteisminiam tyrimui, jo organizavimas nepaneigia teismo įgaliojimų prireikus savo iniciatyva surinkti baudžiamajai bylai teisingai išspręsti reikšmingus įrodymus. Ikiteisminis tyrimas skirtas prokuroro įsitikinimui, kad būtina kreiptis į teismą palaikant valstybinį kaltinimą, suformuoti. O teismo atliekamo įrodymų rinkimo paskirtis yra kita – užtikrinti, kad būtų priimtas tikrai teisingas sprendimas, t. y. įgyvendinti teisingumą. Be to, privataus kaltinimo bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Dėl to BPK 414 straipsnio 2 dalyje numatytas teisėjo pavedimas ikiteisminio tyrimo įstaigai per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, negali būti laikomas ikiteisminio tyrimo organizavimu ar vadovavimu jam, t. y. Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje numatytų prokuroro funkcijų perėmimu. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo vertinimu, BPK 414 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai. 2.4. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjų argumentai dėl BPK 410 straipsnio prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai yra nesusiję su šio BPK straipsnio reguliavimo dalyku. 2.5. Vertindamas BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto ir 244 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad įstatymas gali būti laikomas prieštaraujančiu Konstitucijai tik tuomet, kai abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai negalima pašalinti aiškinant įstatymą ir atskleidžiant tokį jo turinį, kuris būtų suderinamas su Konstitucija. Tuo tarpu nei ginčijamos, nei kitos BPK nuostatos neįpareigoja teismo atidėjus bylos nagrinėjimą rengti teismo posėdžius, atlikti kitus procesinius veiksmus toje byloje, o bylos nagrinėjimo terminų skaičiavimą nustatančių normų atžvilgiu ginčijamos nuostatos laikytinos specialiąja norma. Todėl, M. Girdausko manymu, pagal ginčijamas BPK nuostatas atidėjus bylos nagrinėjimą joje negali būti atliekami procesiniai veiksmai ir skaičiuojami bylos nagrinėjimo terminai. Toks aiškinimas suderinamas su Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teismas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą, sustabdo bylos nagrinėjimą. IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo G. Jasaičio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Kriminalistikos ir baudžiamojo proceso katedros asistento dr. R. Merkevičiaus, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjos dr. R. Ažubalytės ir šios katedros lektorių dr. S. Juzukonio bei R. Jurkos rašytiniai paaiškinimai. V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo atstovas teisėjas O. Šibkovas iš esmės pakartojo šio teismo 2003 m. spalio 27 d. nutartyje išdėstytus argumentus. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai R. Šukys, M. Girdauskas ir G. Ivoška iš esmės pakartojo M. Girdausko ir G. Ivoškos rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo data turėjo būti nustatyta atskiru įstatymu. Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kuriame inter alia nustatė, kad Baudžiamojo proceso kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d. (1 straipsnis) ir kad įsigaliojus naujajam Baudžiamojo proceso kodeksui netenka galios senasis Baudžiamojo proceso kodeksas (47 straipsnio 2 dalis). Naujasis Baudžiamojo proceso kodeksas buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo 2003 m. balandžio 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2003 m. balandžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, 21, 48, 50, 52, 127, 142, 143, 151, 158, 161, 163, 165, 212, 217, 232, 233, 234, 237, 244, 254, 255, 256, 266, 276, 287, 303, 318, 319, 322, 323, 326, 327, 329, 332, 342, 351, 353, 362, 375, 380, 397, 421, 440, 458, 459 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Kodekso papildymo 3621 straipsniu įstatymu, Seimo 2003 m. birželio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151, 168, 186, 276, 407, 409 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo Ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2004 m. sausio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymu, Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1, 51, 70, 72, 73, 74, 75, 76, 122, 437 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Kodekso papildymo 171, 691, 711, 771 straipsniais ir priedu įstatymu, Seimo 2004 m. liepos 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360, 364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 456, 457, 458 straipsnių ir XXXV skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2004 m. lapkričio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120, 121, 126 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 1321 straipsniu įstatymu, Seimo 2005 m. sausio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 50, 51, 103, 104, 106, 118, 361 ir 431 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2005 m. lapkričio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 210, 263, 269 ir 277 straipsnių pakeitimo įstatymu. 2. Pareiškėjai prašo ištirti, ar viena iš anksčiau galiojusio BPK straipsnio dalių, reguliavusi santykius, susijusius su atsisakymu iškelti baudžiamąją bylą, neprieštaravo Konstitucijos nuostatai, įtvirtinančiai asmenų teisę kreiptis į teismą, taip pat ar tam tikri naujojo BPK straipsniai (jų dalys), reguliuojantys privataus kaltinimo bylų proceso santykius ir santykius, susijusius su bylos nagrinėjimo atidėjimu, neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms, įtvirtinančioms asmenų lygiateisiškumą, teisę kreiptis į teismą, teisę į teisingą ir nešališką teismą, teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą, teisėjo pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą tada, kai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, taip pat prokurorų konstitucinį statusą. 3. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Kaip Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną, darnią sistemą, tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygiateisiškumą, teisę kreiptis į teismą, teisę į teisingą ir nešališką teismą, teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą, teisėjo pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą tada, kai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, prokurorų konstitucinį statusą, yra susijusios ir tarpusavyje, ir su kitomis Konstitucijos normomis bei principais. 4. Minėtos konstitucinės nuostatos aiškintinos ir konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kontekste. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Taikant teisę inter alia būtina laikytis tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų: teisę taikančios institucijos turi paisyti asmenų lygiateisiškumo reikalavimo; negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą (non bis in idem); atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta įstatyme (nullum crimen sine lege), ir kt. Konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje. 5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiem …