LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL TEISĖS AKTŲ, KURIAIS BUVO SPRENDŽIAMI IKI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO LIETUVOJE VEIKUSIŲ VALSTYBINIŲ PROFESINIŲ SĄJUNGŲ VALDYTO TURTO KLAUSIMAI, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2003 m. rugsėjo 30 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėjui Sauliui Švedui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu ir 54 straipsnio 3 dalimi, viešuose Teismo posėdžiuose 2003 m. rugpjūčio 7 d. ir 2003 m. rugsėjo 9 d. išnagrinėjo bylą Nr. 40/01 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių- kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 2 straipsnio 8 punkto ir Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo 3 straipsnio 5 dalies (2000 m. liepos 20 d. redakcija) nuostatos, kad Anykščių reabilitacijos centras (buvę poilsio namai „Šilelis“) perduodamas profesinių sąjungų nuosavybėn, ta apimtimi, kuria buvo perduotas ir administracinis pastatas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip turto objektas 2.12, unikalus objekto Nr. 34/962-0056-01-0, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 2 straipsnio 8 punkto (Žin., 1995, Nr. 51-1248) ir Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo 3 straipsnio 5 dalies (2000 m. liepos 20 d. redakcija) (Žin., 2000, Nr. 67-2018) nuostatos, kad Anykščių reabilitacijos centras (buvę poilsio namai „Šilelis“) perduodamas profesinių sąjungų nuosavybėn, ta apimtimi, kuria buvo perduotas ir administracinis pastatas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip turto objektas 2.12, unikalus objekto Nr. 34/ 962-0056-01-0, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. II Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašymą grindžia šiais argumentais. 1. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisių apsaugos garantijos taikytinos ne tik asmenų turimoms nuosavybės teisėms ginti – į jas būtina atsižvelgti, ginant ir teisėtus interesus asmenų, kurių nuosavybės teises nutraukė okupacinė valdžia. Tame pačiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas reiškia, kad nuosavybės subjektui garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių. Įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu. 2. Pareiškėjo nuomone, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 2 straipsnio 8 punkto bei Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo 3 straipsnio 5 dalies (2000 m. liepos 20 d. redakcija) normose nustatyta taisyklė, pagal kurią asmens iki nacionalizacijos privačios nuosavybės teise valdytas pastatas, esantis Anykščių reabilitacijos centro (buvę poilsio namai „Šilelis“) pastatų komplekse, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip turto objektas 2.12, unikalus objekto Nr. 34/ 962-0056-01-0, perduodamas Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn, taip užkertant kelią buvusio savininko įpėdiniams susigrąžinti turėtą nuosavybę natūra. Buvusio savininko įpėdinių teisės susigrąžinti nuosavybę taip suvaržytos galėjo būti tik esant konkrečiam ir aiškiai išreikštam visuomenės poreikiui šio nuosavybės objekto atžvilgiu. Tačiau minėtuose įstatymuose toks visuomenės poreikis nenurodytas. Todėl pareiškėjas abejoja, ar įstatymų leidėjas, įstatymu suvaržydamas buvusio savininko įpėdinių teisę susigrąžinti turėtą nuosavybę ir perduodamas turėtą privačios nuosavybės teise pastatą kitiems asmenims, nors konkretaus ir aiškiai išreikšto visuomenės poreikio nebuvo, nepažeidė buvusio savininko įpėdinių konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamybę ir tinkamai vykdė savo konstitucinę pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėjo S. Švedo rašytiniai paaiškinimai. 1. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad Seimas, 1995 m. birželio 28 d. priimdamas įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“, neturėjo duomenų, kad vienas iš Anykščių reabilitacijos centro (buvę poilsio namai „Šilelis“) pastatų buvo nacionalizuotas ir kad jį iki nacionalizacijos privačios nuosavybės teise valdė pareiškėjo administracinėje byloje motina. Duomenų, kad pareiškėjo administracinėje byloje motina iki nacionalizacijos privačios nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą – vilą, Nekilnojamojo turto registre įregistruotą kaip turto objektas 2.12, unikalus objekto Nr. 34/962-0056-01-0, Lietuvos Respublikos archyvuose nebuvo. Dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į minėtą pastatą, neturėjo nei pareiškėjas administracinėje byloje, nei jo motina. Anykščių rajono apylinkės teismas tik 1998 m. lapkričio 20 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo administracinėje byloje motina iki nacionalizacijos privačios nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą – vilą, Nekilnojamojo turto registre įregistruotą kaip turto objektas 2.12, unikalus objekto Nr. 34/962-0056-01-0. 2. S. Švedas pažymėjo, kad Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymas 2000 m. liepos 20 d. buvo priimtas atsižvelgiant į galiojantį įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių- kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“, kurio 2 straipsniu Anykščių reabilitacijos centras jau buvo pripažintas Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybe. Seimas, priimdamas šį įstatymą, neturėjo duomenų, kad atkurti nuosavybės teises į vieną iš Anykščių reabilitacijos centro (buvę poilsio namai „Šilelis“) pastatų pretenduoja pareiškėjas administracinėje byloje. 3. S. Švedas taip pat nurodė, kad nors priimant ginčijamas įstatymų nuostatas nebuvo svarstomas pastato, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip turto objektas 2.12, unikalus objekto Nr. 34/962-0056-01-0, paėmimo visuomenės poreikiams, klausimas, jo nuomone, šio pastato perdavimas nepriklausomos Lietuvos profesinėms sąjungoms – savanoriškoms, savarankiškoms Lietuvos žmonių organizacijoms, ginančioms darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus, atitiko konkrečius ir aiškiai išreikštus visuomenės poreikius minėto pastato atžvilgiu. 4. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 2 straipsnio 8 punkto ir Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo 3 straipsnio 5 dalies (2000 m. liepos 20 d. redakcija) nuostatos, kad Anykščių reabilitacijos centras (buvę poilsio namai „Šilelis“) perduodamas profesinių sąjungų nuosavybėn, ta apimtimi, kuria buvo perduotas ir administracinis pastatas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip turto objektas 2.12, unikalus objekto Nr. 34/962-0056-01-0, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos ūkio ministro P. Čėsnos, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus J. Liaučiaus ir valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“ generalinio direktoriaus P. Milašausko rašytiniai paaiškinimai. V 2003 m. rugpjūčio 7 d. įvykusiame Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėjas S. Švedas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. VI Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, ištirti naujus įrodymus, susijusius su iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto teisinio statuso kaita, jo perdavimu Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti, Lietuvos profesinėms sąjungoms ir/ arba kitiems subjektams, 2003 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo, nusprendė pakviesti į Konstitucinio Teismo posėdį liudytojus ir pareikalauti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikti papildomus dokumentus bei kitą medžiagą. VII 2003 m. rugsėjo 8 d. Konstituciniame Teisme buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėjo S. Švedo papildomi rašytiniai paaiškinimai. VIII Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 9 d. posėdyje išklausė suinteresuoto asmens – Seimo atstovą Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėją S. Švedą, kuris iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat apklausė į posėdį šauktus liudytojus: profesinės sąjungos „Solidarumas“ prezidentę A. Balsienę, Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti direktorių V. Blaževičių, Lietuvos darbo federacijos pirmininką K. Kuzminską, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko pavaduotoją A. Kvedaravičių, buvusį Lietuvos darbo federacijos pirmininką L. Radzevičių, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininką ir Lietuvos profesinių sąjungų paramos fondo pirmininką A. Sysą, viešosios įstaigos „Anykščių šilelis“ direktorių H. Stankevičių, buvusį Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti direktorių A. Zvicevičių. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Seimas 1995 m. birželio 8 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“, kurio 2 straipsnio 8 punkte nustatyta: „Pripažinti Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybe ir perduoti Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti šiuos objektus ir jų balanse apskaitomą turtą bei lėšas: <....>; 8) Anykščių reabilitacijos centrą (buvę poilsio namai „Šilelis „).“ Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ vėliau buvo keičiamas, tačiau jo 2 straipsnio 8 punktas liko nepakitęs. 2. Seimas 2000 m. liepos 20 d. priėmė Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymą, kurio 3 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta: „Anykščių reabilitacijos centras (buvę poilsio namai „Šilelis“) ir poilsio namai „Neringos kopos“ (buvę poilsio namai „Neringa“) lygiomis dalimis perduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise Lietuvos darbo federacijai, Lietuvos profesinių sąjungų centrui, Lietuvos darbininkų sąjungai ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui.“ 3. Minėtose įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių- kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 2 straipsnio 8 punkto ir Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo (2000 m. liepos 20 d. redakcija) 3 straipsnio 5 dalies nuostatose nurodyto Anykščių reabilitacijos centro (buvę poilsio namai „Šilelis“) pastatų komplekse Anykščiuose, Vilniaus g. 80, yra administracinis pastatas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip turto objektas 2.12, unikalus objekto Nr. 34/ 962-0056-01-0. 4. Pareiškėjui – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant administracinę bylą kilo abejonė, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 2 straipsnio 8 punkto nuostata, kad Anykščių reabilitacijos centras (buvę poilsio namai „Šilelis „) perduodamas profesinių sąjungų nuosavybėn, ta apimtimi, kuria buvo perduotas ir administracinis pastatas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip turto objektas 2.12, unikalus objekto Nr. 34/962-0056-01-0, ir Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo (2000 m. liepos 20 d. redakcija) 3 straipsnio 5 dalies nuostata, kad Anykščių reabilitacijos centras (buvę poilsio namai „Šilelis“) perduodamas profesinių sąjungų nuosavybėn, ta apimtimi, kuria buvo perduotas ir administracinis pastatas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip turto objektas 2.12, unikalus objekto Nr. 34/962-0056-01-0, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. 5. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymas 2002 m. sausio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo pakeitimo įstatymu buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija (Žin., 2002, Nr. 15-549). Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo (2002 m. sausio 22 d. redakcija) 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Viešoji įstaiga „Anykščių šilelis“ (buvę poilsio namai „Šilelis“) ir UAB „Neringos kopos“ (buvę poilsio namai „Neringa“) akcijos lygiomis dalimis perduodamos bendrosios dalinės nuosavybės teise Lietuvos darbo federacijai, Lietuvos profesinių sąjungų centrui, Lietuvos darbininkų sąjungai ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui.“ II 1. Iš pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamos administracinės bylos medžiagos matyti, kad Anykščių reabilitacijos centro (buvę poilsio namai „Šilelis“) pastatų kompleksas Anykščiuose, Vilniaus g. 80, kuriame yra administracinis pastatas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip turto objektas 2.12, unikalus objekto Nr. 34/ 962-0056-01-0, remiantis Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos Prezidiumo 1960 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 25, 1960 m. lapkričio 23 d. perdavimo-priėmimo aktu buvo perduotas Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų Kurortų valdymo tarybai. 1971 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos TSR Anykščių rajono darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 238, kuriame nuspręsta „pripažinti valstybinės nuosavybės teisę į poilsio namų „Šilelis“ pastatų kompleksą“. 2. Iš nagrinėjamos administracinės bylos medžiagos matyti, kad nurodytas administracinis pastatas iki nacionalizacijos privačios nuosavybės teise priklausė pareiškėjo administracinėje byloje tėvams. Pareiškėjas administracinėje byloje, kaip šio iki nacionalizacijos privačios nuosavybės teise valdyto turto paveldėtojas, 1997 m. gruodžio 19 d. Anykščių miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises. Paveldėtojui nuosavybės teisės buvo atkurtos 1999 m. balandžio 22 d. Anykščių rajono mero potvarkiu Nr. 375p, kuriuo nuspręsta „už išperkamą namą atlyginti pinigais 58.000 litų (rinkos vertė), kadangi gyvenamasis namas pagal įstatymus įsigytas privačion nuosavybėn“. Pareiškėjas administracinėje byloje pateikė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui su prašymu grąžinti minėtą pastatą natūra bei pripažinti neteisėta Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Utenos filialo 2000 m. gruodžio 7 d. atliktą nuosavybės teisės į minėtą pastatą registraciją Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos darbininkų sąjungos, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo ir Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti vardu. Panevėžio apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo Anykščių rajono savivaldybę įstatymo nustatyta tvarka ir terminais atkurti pareiškėjui administracinėje byloje nuosavybės teisę į minėtą administracinį pastatą, o skundą dalyje dėl Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Utenos filialo 2000 m. gruodžio 7 d. atliktos nuosavybės teisės registracijos pripažinimo neteisėta atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas administracinėje byloje pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui su prašymu pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą ir grąžinti minėtą pastatą natūra, taip pat pripažinti neteisėta Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Utenos filialo 2000 m. gruodžio 7 d. atliktą nuosavybės teisės į minėtą pastatą registraciją Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos darbininkų sąjungos, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo ir Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti vardu. III 1. Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamos įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių profesinių sąjungų valdyto turto statusą atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, taip pat nustatyti, kaip šių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai buvo sprendžiami iki įsigaliojant 1992 m. spalio 25 d. Tautos referendumu priimtai Konstitucijai. 2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo. Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kurio 44 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. 3. Iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusios profesinės sąjungos buvo SSRS profesinių sąjungų sistemos dalis, jos iš esmės buvo SSRS valstybės mechanizmo dalis, per kurias ta valstybė vykdė tam tikras socialines ir kitas funkcijas. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarime „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ pabrėžiama, kad „Lietuvos TSR veikusios profsąjungos, vykdydamos valstybės sankcionuotą priverstinį darbuotojų apmokestinimą, atstovavo valdančiosios valstybinės partokratijos sistemos, o ne Lietuvos žmonių interesams. Tokios profesinės sąjungos buvo valstybinės, o ne visuomeninės organizacijos“. 4. Atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, buvo sprendžiami ir Lietuvos turto, iki tol valdyto SSRS institucijų, klausimai. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimu „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ buvo nustatyta, kad visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Nurodytame Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarime vartojama formuluotė „pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai“ reiškia, kad visų sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, turtas yra Lietuvos valstybės nuosavybė (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimas). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos valstybės nuosavybė yra ir iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų, kurios buvo SSRS profesinių sąjungų sistemos dalis, valdytas turtas. Pažymėtina ir tai, kad jau minėtame Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarime „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ konstatuota, kad iš šių profesinių sąjungų „vardu sukauptų lėšų ir valstybinių dotacijų pastatytos gydyklos, sanatorijos, sukurtas kitas turtas. Jis negali būti kokios nors vienos žmonių grupės ar susivienijimo nuosavybė, nes priklauso visiems Lietuvos žmonėms. Dalis šio turto turėtų būti perduota naujai besikuriantiems ar susikūrusiems profesiniams susivienijimams“. 5. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimu „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ Vyriausybei buvo pavesta inventorizuoti Lietuvos TSR veikusių valstybinių profesinių sąjungų turtą, nustatant šio turto šaltinius ir jo dydį. Minėtu Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo uždrausta buvusių profsąjungų turto tuometiniams valdytojams bet kaip perleisti ar išnuomoti šį turtą kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims ir konstatuota, kad toks turto perleidimas negalioja nuo sandorio sudarymo momento. 6. Vyriausybė 1991 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 603 „Dėl buvusių valstybinių profsąjungų kai kurių įstaigų bei organizacijų ir jų turto“ nutarė likviduoti iki tol veikusią Lietuvos respublikinę profesinių sąjungų Kurortų valdymo tarybą. Minėtu Vyriausybės nutarimu buvusios Lietuvos respublikinės profsąjungų kurortų valdymo tarybos sanatorinės-kurortinės įstaigos buvo priskirtos Sveikatos apsaugos ministerijos reguliavimo sferai. Šiai ministerijai buvo pavesta vykdyti nurodytų įstaigų steigėjo funkcijas. 7. Pažymėtina, kad tuo metu, kai buvo sprendžiami iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai, buvo pradėtas ir vyko ir nacionalizuoto ar kitais būdais neteisėtai nusavinto turto restitucijos procesas. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją. Teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Okupacinės valdžios nacionalizuotas ar kitais būdais neteisėtai nusavintas turtas netapo valstybės nuosavybe – jis „laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusios valstybinės profesinės sąjungos valdė ne tik valstybei nuosavybės teisėmis priklausantį turtą, bet ir okupacinės valdžios neteisėtai nacionalizuotą ar kitais būdais neteisėtai nusavintą turtą. Šis turtas taip pat nebuvo minėtų valstybinių profesinių sąjungų nuosavybė. Taigi Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio- respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ vartojama formuluotė „pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai“ nereiškia, kad Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklauso ir tas turtas, kuris buvo nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas ir kurį iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo valdė Lietuvoje veikusios valstybinės profesinės sąjungos. IV 1. Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamos įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti ir tai, kaip iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai buvo sprendžiami įsigaliojus 1992 m. spalio 25 d. Tautos referendumu priimtai Konstitucijai. 2. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Įsigaliojus Konstitucijai, valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, tai gali daryti tik paisydamos Konstitucijos. 3. Minėta, kad Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarime „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ buvo įtvirtinta nuostata, kad dalis iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų turto turėtų būti perduota naujai besikuriančioms ar jau susikūrusioms profesinėms sąjungoms, taip pat nuostata, kad Vyriausybei pavedama inventorizuoti Lietuvos TSR veikusių valstybinių profesinių sąjungų turtą, nustatant šio turto šaltinius ir jo dydį. Seimas 1993 m. gegužės 25 d. priėmė įstatymą „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, kuriuo nustatė „buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto perdavimo pagrindus ir tvarką“. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turtas susideda iš: 1) turto, sukurto valstybės ir Lietuvos žmonių lėšomis; 2) buvusių profesinių sąjungų sukurto turto; 3) buvusių profesinių sąjungų valdyto turto, grąžinto arba gražintino savininkams pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Nurodyto įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turtas, sukurtas valstybės ir Lietuvos žmonių lėšomis, inventorizuotas Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimo „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ nustatyta tvarka, perduodamas nuosavybėn: 1) valstybei – Lietuvos žmonių poreikiams tenkinti ir Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“; 2) Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“ ir specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti, kurio nuostatus tvirtina Seimas ir kuris per 5 metus perduoda turtą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms; 3) buvusiems savininkams pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. 1993 m. gegužės 25 d. įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 4 straipsnyje nustatyta, kad buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto ir jo dalių perdavimo tvarką nustato Seimo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“, o 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos sanatorijų ir poilsio namų turto perdavimo ir naudojimo tvarką nustato atskiras Seimo nutarimas. 4. Seimas 1993 m. birželio 1 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“. Šio Seimo nutarimo 1 punkte konstatuota, kad buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turtas yra inventorizuotas, o 2 punkte buvo nurodyti objektai, kurie „sudaro valstybei perduodamą turtą“. Seimo nutarimo 3 punkte buvo nurodyti objektai, kurie perduodami Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn. Šiam fondui perduodamą turtą sudaro inter alia Lietuvos profesinių sąjungų sanatorijų bei poilsio namų nuosavybės dalis. Seimo nutarimo 6 punkte Vyriausybei buvo pasiūlyta per 5 metus kompensuoti Lietuvos profesinėms sąjungoms už šiame punkte nurodytus ir valstybės perimtus ir privatizuotus objektus ir lėšas už šiuos objektus pervesti į Specialųjį fondą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti. Seimo nutarimo 4 punktu buvo nutarta sudaryti Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti tarybą. Seimo nutarimo 7 punkte Vyriausybei buvo pasiūlyta suteikti profesinėms sąjungoms nuosavybės teise darbui tinkamus atskirus pastatus kaip kompensaciją už pastatą Vilniuje, perduotą Seimui. Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ buvo keičiamas ir papildomas Seimo 1994 m. liepos 20 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pakeitimo ir papildymo“, 1995 m. birželio 27 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pakeitimo ir papildymo“, tačiau jo vėlesnėse redakcijose nustatytas teisinis reguliavimas, palyginti su 1993 m. birželio 1 d. redakcija, nebuvo keičiamas iš esmės iki 2000 m. liepos 20 d., kai buvo priimtas Seimo nutarimas „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pakeitimo“. 5. Seimas 1994 m. vasario 17 d. nutarimu „Dėl Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatų patvirtinimo“ patvirtino Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatus. Pagal šių nuostatų II skyriaus 1 punktą Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti tikslas – remti veikiančias ir besisteigiančias profesines sąjungas. Pagal minėtų nuostatų II skyriaus 2 punktą šio fondo uždaviniai buvo inventorizuoti, perimti, paskirstyti ir perduoti veikiančių ir besisteigiančių profesinių sąjungų nuosavybėn Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo 3 punkte išvardytą turtą, nustatyti tvarką, pagal kurią turtas bus perduotas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms, ir nustatyti turto dalį, perduodamą profesinėms sąjungoms bendrai valdyti. Pagal Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatų I skyriaus 3 punktą šis fondas yra juridinis asmuo; likviduoti fondą gali Seimas savo nutarimu (VI skyriaus 1 punktas). Iš Nuostatuose įtvirtinto visuminio teisinio reguliavimo matyti, kad šio fondo steigėjas yra Seimas. 6. Seimas 1995 m. vasario 23 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ pakeitimo ir papildymo“, kurio 1 straipsniu 1993 m. gegužės 25 d. įstatymą „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ papildė nauju 6 straipsniu, kuriame buvo nustatyta, kad Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti perduotas turtas negali būti privatizuojamas ar akcionuojamas, taip pat parduodamas ar kitaip perleidžiamas ne profesinėms sąjungoms, ir nauju 7 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti veiklą turi teisę kontroliuoti Valstybės kontrolės departamentas. Seimas 1995 m. birželio 27 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ pakeitimo ir papildymo“. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo panaikinta įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnio 2 punkto (1993 m. gegužės 25 d. redakcija) nuostata, pagal kurią Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti turėjo per 5 metus perduoti turtą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms, ir buvo nustatyta, kad Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti veikia iki 2006 m. birželio 1 d. 1995 m. birželio 27 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ pakeitimo ir papildymo“ 2 straipsniu buvo pakeistas įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 5 straipsnis, vietoje žodžio „nutarimas“ įrašius žodį „įstatymas“. Taigi įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 5 straipsnyje (1995 m. birželio 27 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Lietuvos sanatorijų ir poilsio namų turto perdavimo ir naudojimo tvarką nustato atskiras Seimo įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas 1993 m. gegužės 25 d. įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnis ir nustatyta, kad Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba po 1999 m. sausio 1 d. Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti valdomą ir naudojamą turtą, o po 2006 m. sausio 1 d. – šio fondo lėšas privalo perduoti Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn. Seimas 1998 m. gruodžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnio pakeitimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista 1993 m. gegužės 25 d. įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnio 2 dalis (1995 m. birželio 27 d. redakcija) ir ji buvo išdėstyta taip: „Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba po 1999 m. liepos 1 d. Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti valdomą ir naudojamą turtą, o po 2006 m. sausio 1 d. – Fondo lėšas privalo perduoti Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn.“ Seimas 1999 m. birželio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas 1993 m. gegužės 25 d. įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnis (1998 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir jis buvo išdėstytas taip: „Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti perduotas turtas negali būti privatizuojamas ar akcionuojamas, taip pat parduodamas ar kitaip perleidžiamas, išskyrus šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytus atvejus. Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba po 1999 m. gruodžio 31 d. privalo perduoti Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti valdomą ir naudojamą turtą, o po 2006 m. sausio 1 d. – perduoti joms ir Fondo lėšas. Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba privalo iki 1999 m. spalio 1 d. perimti perduotą buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turtą.“ Seimas 1999 m. gruodžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnio pakeitimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista 1993 m. gegužės 25 d. įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnio 2 dalis (1999 m. birželio 24 d. redakcija) ir ji buvo išdėstyta taip: „Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba po 2000 m. gegužės 31 d. privalo perduoti Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti valdomą ir naudojamą turtą, o po 2006 m. sausio 1 d. – perduoti joms ir Fondo lėšas.“ Seimas 2000 m. gegužės 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnio pakeitimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista 1993 m. gegužės 25 d. įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnio 2 dalis (1999 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir ji buvo išdėstyta taip: „Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba po 2000 m. liepos 31 d. privalo perduoti Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti valdomą ir naudojamą turtą, o po 2006 m. sausio 1 d. perduoti joms ir Fondo lėšas.“ 7. Minėta, kad įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 5 straipsnyje (1993 m. gegužės 25 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Lietuvos sanatorijų ir poilsio namų turto perdavimo ir naudojimo tvarką nustato atskiras Seimo nutarimas, o šio įstatymo 5 straipsnyje (1995 m. birželio 27 d. redakcija) – kad Lietuvos sanatorijų ir poilsio namų turto perdavimo ir naudojimo tvarką nustato atskiras Seimo įstatymas. Seimas 1995 m. birželio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“. Šiuo įstatymu buvo nustatyta, kurie objektai ir jų balanse apskaitomas turtas bei lėšos pripažįstami valstybės nuosavybe ir perduodami Vyriausybei (1 straipsnis) ir kurie objektai ir jų balanse apskaitomas turtas bei lėšos pripažįstami Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybe ir perduodami Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti (2 straipsnis). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 8 punktą Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybe buvo pripažintas ir Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti buvo perduotas (su jo balanse apskaitomu turtu bei lėšomis) inter alia Anykščių reabilitacijos centras (buvę poilsio namai „Šilelis“). 1995 m. birželio 8 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 4 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos profesinėms sąjungoms už valstybės nuosavybėn perduotus objektus, turtą ir lėšas kompensuojama pagal Vyriausybės komisijos inventorizacijos 1991 m. sausio 1 d. duomenis išmokant kompensaciją kiekvienais metais lygiomis dalimis iki 2006 m. birželio 1 d.; kompensuojamos lėšos yra Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybė ir pervedamos Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti. Minėto įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyti objektai (išskyrus bendrabučius) turi būti naudojami sanatoriniam-kurortiniam gydymui, medicininei ir socialinei reabilitacijai, poilsiui bei turizmui, kad šie objektai pasibaigus pirminiam privatizavimo etapui gali būti privatizuojami atskiru Seimo nutarimu, taip pat kad šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyti bendrabučiai privatizuojami įstatymų nustatyta tvarka. Seimas 1998 m. spalio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 3 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu 1995 m. birželio 8 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 3 straipsnis pripažintas netekusiu galios. 8. Seimas 2000 m. liepos 20 d. priėmė Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo konstatuota, kad jis „priimamas remiantis tuo, kad Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba nesilaikė įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ bei kitų Lietuvos profesinių sąjungų turto klausimus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir neatliko jai pavestų funkcijų“, taip pat kad Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymu „siekiama išsaugoti Lietuvos nacionalinio turto – profesinėms sąjungoms priklausiusių pastatų ir kito turto vertę, juos tinkamai valdyti ir naudoti, o profesinėms sąjungoms sudaryti galimybę turtą ir lėšas efektyviai panaudoti savo tikslams įgyvendinti“. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kurie Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti objektai ir jų balanse 2000 m. rugpjūčio 1 d. esantis turtas bei lėšos perduodami valstybės įmonei Valstybės turto fondui jį parduoti; šiame straipsnyje (2 dalyje) taip pat buvo nustatyta, kad Valstybės turto fondas nurodytus objektus turi parduoti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme numatytais būdais iki 2001 m. liepos 1 d.; kol šis turtas bus parduotas, Valstybės turto fondas jį valdo, naudoja ir juo disponuoja šio įstatymo nustatyta tvarka. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kurie objektai yra perduodami nuosavybės teise tam tikriems tiesiogiai nurodytiems subjektams – Lietuvos profesinių sąjungų centrui, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui, Lietuvos darbo federacijai, Lietuvos darbininkų sąjungai. Šio straipsnio 5 dalyje inter alia buvo nustatyta, kad Anykščių reabilitacijos centras (buvę poilsio namai „Šilelis“) lygiomis dalimis perduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise Lietuvos darbo federacijai, Lietuvos profesinių sąjungų centrui, Lietuvos darbininkų sąjungai ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui; šio straipsnio 11 dalyje inter alia buvo nustatyta, kad Lietuvos darbo federacija, Lietuvos profesinių sąjungų centras, Lietuvos darbininkų sąjunga ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas iki 2000 m. rugsėjo 1 d. turi priimti bendrosios dalinės nuosavybės teise Anykščių reabilitacijos centrą (buvę poilsio namai „Šilelis“). Minėtame įstatyme buvo nustatytos datos, iki kurių Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti turi perduoti nurodytus objektus atitinkamoms profesinėms sąjungoms ir Valstybės turto fondui. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatyme taip pat buvo nustatyta, kad Valstybės turto fondas už parduotą Lietuvos profesinių sąjungų turtą gautas lėšas turi lygiomis dalimis pervesti į einamąsias sąskaitas profesinėms sąjungoms, registruotoms Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje ir atstovaujamoms Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje: Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos darbininkų sąjungos, Lietuvos profesinių sąjungų centro ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo bei Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti (4 straipsnis). 9. Pažymėtina, kad 2000 m. liepos 20 d. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyta, jog Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti yra likviduojamas ir šio fondo tarybos įgaliojimai nutraukiami nuo 2001 m. liepos 1 d. 10. Priėmus Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymą atitinkamai buvo keičiami ir įstatymas „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ bei Seimo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“. Seimas 2000 m. liepos 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnio 2 punktas (1995 m. birželio 27 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti veikia iki 2001 m. liepos 1 d., taip pat šio įstatymo 2 straipsniu buvo pakeista įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnio 2 dalis (2000 m. gegužės 23 d. redakcija) ir ji buvo išdėstyta taip: „Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba privalo perduoti Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti valdomą ir naudojamą turtą bei lėšas Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo nustatyta tvarka.“ Seimas 2000 m. liepos 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 4 straipsnio pakeitimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 4 straipsnio 2 dalis ir ji buvo išdėstyta taip: „Kompensuojamos lėšos yra Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybė. Jos pervedamos lygiomis dalimis į einamąsias sąskaitas profesinėms sąjungoms, registruotoms Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje ir atstovaujamoms Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje: Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos darbininkų sąjungos, Lietuvos profesinių sąjungų centro ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo, bei Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti.“ Seimas 2000 m. liepos 20 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pakeitimo“. Šio nutarimo 3 straipsniu buvo pakeista Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 6 punkto (1995 m. birželio 27 d. redakcija) 2 pastraipa ir ji buvo išdėstyta taip: „Lėšos, gautos už parduotą Lietuvos profesinių sąjungų turtą, Valstybės turto fondui atskaičiavus turto (objektų) išlaikymo išlaidas ir 5 procentų dydžio sumą nuo parduoto turto sumos, lygiomis dalimis pervedamos į einamąsias sąskaitas profesinėms sąjungoms, registruotoms Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje ir atstovaujamoms Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje: Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos darbininkų sąjungos, Lietuvos profesinių sąjungų centro ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo, bei Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti.“ 11. Minėta, kad Seimas 2002 m. sausio 22 d. priėmė Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymą išdėstė nauja redakcija. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo (2002 m. sausio 22 d. redakcija) 1 straipsnyje nurodyta, kad šiuo įstatymu siekiama profesinėms sąjungoms sudaryti galimybę efektyviau disponuoti profesinių sąjungų turtu ir lėšomis. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo (2002 m. sausio 22 d. redakcija) 3 straipsnyje nustatyta, kokie objektai yra perduodami nuosavybės teise šiame straipsnyje tiesiogiai nurodytiems subjektams – Lietuvos profesinių sąjungų centrui, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui, Lietuvos darbo federacijai, Lietuvos darbininkų sąjungai. Šio straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta, kad viešoji įstaiga „Anykščių šilelis“ (buvę poilsio namai „Šilelis“) lygiomis dalimis perduodama bendrosios dalinės nuosavybės teise Lietuvos darbo federacijai, Lietuvos profesinių sąjungų centrui, Lietuvos darbininkų sąjungai ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo (2002 m. sausio 22 d. redakcija) 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti likviduojamas ir šio fondo tarybos įgaliojimai nutraukiami atskiru Seimo nutarimu, kai atsiskaityta už Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti įsteigtų viešųjų įstaigų įsipareigojimus, šio fondo valdomas turtas perduotas atskirų profesinių sąjungų ar savivaldybių nuosavybėn arba šis turtas parduotas ir lėšos pervestos šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytiems subjektams – Lietuvos profesinių sąjungų centrui, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui, Lietuvos darbo federacijai ir Lietuvos darbininkų sąjungai. Pagal Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo (2002 m. sausio 22 d. redakcija) 5 straipsnį yra sudaroma Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti naujos sudėties taryba. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti jam perduotą turtą, išskyrus šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą turtą, valdo, naudoja ir disponuoja juo Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti tarybos nustatyta tvarka. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo (2002 m. sausio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti lėšos ir lėšos, gautos valdant, naudojant šiam fondui perduotą turtą ir disponuojant juo, pervedamos į Profesinių sąjungų paramos fondą. Profesinių sąjungų paramos fondo steigėjais turi teisę būti Lietuvos profesinių sąjungų centras, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas, Lietuvos darbo federacija ir Lietuvos darbininkų sąjunga. Jei Profesinių sąjungų paramos fondas neįsteigiamas iki 2002 m. gegužės 1 d., šioje dalyje nurodytos lėšos lygiomis dalimis paskirstomos Lietuvos profesinių sąjungų centrui, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui, Lietuvos darbo federacijai ir Lietuvos darbininkų sąjungai. 12. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymą išdėsčius nauja redakcija, atitinkamai buvo pakeistas ir įstatymas „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“. Seimas 2002 m. sausio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymą. 2002 m. sausio 22 d. priimto Įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnio 2 punktas (2000 m. liepos 20 d. redakcija) – jame išbraukti žodžiai „ir kuris veikia iki 2001 metų liepos 1 dienos“. Taigi anksčiau buvusi nuostata, kad Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti veikia iki 2001 m. liepos 1 d., buvo panaikinta. 2002 m. sausio 22 d. priimto Įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi netekusia galios buvo pripažinta įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnio 1 dalis (1999 m. birželio 24 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti perduotas turtas negali būti privatizuojamas ar akcionuojamas, taip pat parduodamas ar kitaip perleidžiamas, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus; kaip minėta, įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnio 2 dalyje (2000 m. liepos 20 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba privalo perduoti Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti valdomą ir naudojamą turtą bei lėšas Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo nustatyta tvarka. 2002 m. sausio 22 d. priimto įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnio 2 dalis (2000 m. liepos 20 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta taip: „Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba privalo per 2 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo nustatyti Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti perduoto turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir numatyti, kaip bus atsiskaityta už Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti įsteigtų viešųjų įstaigų įsipareigojimus.“ V 1. Iš iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto teisinio reguliavimo po Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo matyti, kad jis buvo itin nenuoseklus, prieštaringas ir dviprasmiškas. Įstatymų ir kitų Seimo priimtų teisės aktų nuostatos neretai paneigia viena kitą, formuluotės juose vartojamos teisiškai nekorektiškai. 2. Antai minėta, kad pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimą „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ visų sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, turtas yra Lietuvos valstybės nuosavybė. Ši nuostata įtvirtinta ir Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarime „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, kuriame konstatuota, kad „Lietuvos TSR veikusių profsąjungų“ turtas „negali būti kokios nors vienos žmonių grupės ar susivienijimo nuosavybė, nes priklauso visiems Lietuvos žmonėms“. Taigi abiem nurodytais Aukščiausiosios Tarybos aktais iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdytas turtas yra pripažintas Lietuvos valstybės nuosavybe. Tuo tarpu pagal 1993 m. gegužės 25 d. priimto įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnį dalis buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto, kuris pagal minėtus Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimus jau buvo pripažintas Lietuvos valstybės nuosavybe, vėl perduodama valstybės nuosavybėn, o dalis šio turto perduodama Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn, tačiau šis fondas per 5 metus turi perduoti šį turtą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms. 3. Konstatavus, kad buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turtas yra inventorizuotas, Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ buvo konkrečiai nurodyti objektai, kurie – nors jie minėtais Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimais jau buvo pripažinti Lietuvos valstybės nuosavybe – vėl buvo perduoti Lietuvos valstybei, taip pat konkrečiai nurodyti kiti objektai, kurie – nors jie minėtais Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimais taip pat buvo pripažinti Lietuvos valstybės nuosavybe – buvo perduoti Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn. Šiam fondui buvo perduota inter alia Lietuvos profesinių sąjungų sanatorijų bei poilsio namų nuosavybės dalis, tačiau tiksliai nenurodyta, kokie tai yra objektai ir kokia sanatorijų bei poilsio namų nuosavybės dalis yra perduodama Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn. Pažymėtina, kad Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo 3 punkto 6 papunkčio formuluotė „Lietuvos profesinių sąjungų sanatorijų bei poilsio namų nuosavybės dalis“ suponuoja ir tai, kad tam tikra tiksliai neapibrėžta sanatorijų bei poilsio namų dalis yra traktuojama kaip Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybė, nors joks teisės aktas, kuriuo remiantis minėto Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausančio turto dalis būtų tapusi profesinių sąjungų nuosavybe, iki tol nebuvo priimtas. Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo 2 punkto 7 papunkčio analogiška formuluotė („Lietuvos profesinių sąjungų sanatorijų bei poilsio namų nuosavybės dalis“) suponuoja ne tik tai, kad tam tikra tiksliai neapibrėžta sanatorijų bei poilsio namų dalis yra laikoma iki tol nuosavybės teise priklausiusia Lietuvos profesinėms sąjungoms, nors, kaip minėta, joks teisės aktas, kuriuo remiantis minėto Lietuvos valstybei priklausančio turto dalis būtų tapusi profesinių sąjungų nuosavybe, iki tol nebuvo priimtas, bet ir tai, kad įsigaliojus Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimui sanatorijos bei poilsio namai vėl perduodami valstybei, nors pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimus jie ir iki tol buvo Lietuvos valstybės nuosavybė. Be to, Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią Vyriausybei buvo pasiūlyta kompensuoti Lietuvos profesinėms sąjungoms už tam tikrus valstybės perimtus ir privatizuotus objektus, nors šie objektai minėtais Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimais buvo pripažinti Lietuvos valstybės nuosavybe. Taigi nurodytame Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarime buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią valstybė turi kompensuoti Lietuvos profesinėms sąjungoms už turtą, kuris tuo metu nuosavybės teise priklausė pačiai valstybei ir niekada nuosavybės teise nepriklausė profesinėms sąjungoms, tad jos negalėjo jo prarasti. Beje, nuostata, kad Lietuvos profesinėms sąjungoms už valstybės nuosavybėn perduotus objektus, turtą ir lėšas turi būti kompensuojama, įtvirtinta ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 4 straipsnyje (1995 m. birželio 8 d. ir 2000 m. liepos 20 d. redakcijos). Taigi įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 4 straipsnyje (1995 m. birželio 8 d. ir 2000 m. liepos 20 d. redakcijos) taip pat buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią valstybė turi kompensuoti Lietuvos profesinėms sąjungoms už turtą, kuris tuo metu nuosavybės teise priklausė pačiai valstybei ir niekada nuosavybės teise nepriklausė profesinėms sąjungoms, tad profesinės sąjungos negalėjo jo prarasti. Minėta, kad pagal įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnį (1993 m. gegužės 25 d. redakcija) dalis buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto perduodama Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn. Taigi pagal įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnį (1993 m. gegužės 25 d. redakcija) Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti traktuojamas kaip jam perduoto buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto savininkas. Kita vertus, šiame straipsnyje nustatyta ir tai, kad Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti per 5 metus turi perduoti šį turtą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms. Taigi nors pagal įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnį (1993 m. gegužės 25 d. redakcija) Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti traktuojamas kaip jam perduoto buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto savininkas, tame pačiame straipsnyje nustatytas įpareigojimas per 5 metus perduoti šį turtą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms reiškia, kad Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti šis turtas perduotas tik laikinai. 1995 m. birželio 27 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ pakeitimo ir papildymo“ 3 straipsnio 2 dalimi papildžius įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 straipsnį (1995 m. vasario 23 d. redakcija) 2 dalimi ir joje įtvirtinus nuostatą „Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti valdomą ir naudojamą turtą <....>; privalo perduoti Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn“, taip pat buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Specialu …