LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO N U T A R I M A S DĖL NACIONALINĖS KLIMATO KAITOS VALDYMO POLITIKOS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO 2012 m. lapkričio 6 d. Nr. XI-2375 Vilnius Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo (Žin., 2009, Nr. 87-3662) 3 straipsnio 3 dalimi ir įgyvendindamas 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87/EB, nustatančią šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL 2004 m. specialus leidimas, 15 skyrius, 7 tomas, p. 631), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB (OL 2009 L 140, p. 63), 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 406/2009/EB dėl valstybių narių pastangų mažinti jų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, Bendrijai siekiant įvykdyti įsipareigojimus iki 2020 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas (OL 2009 L 140, p. 136), 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/31/EB dėl anglies dioksido geologinio saugojimo, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 85/337/EEB, direktyvas 2000/60/EB, 2001/80/EB, 2004/35/EB, 2006/12/EB, 2008/1/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1013/2006 (OL 2009 L 140, p. 114), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/92/ES (OL 2011 L 26, p. 1), 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančią bei vėliau panaikinančią Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16), n u t a r i a: 1 straipsnis. Patvirtinti Nacionalinę klimato kaitos valdymo politikos strategiją (pridedama). 2 straipsnis. Pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2013 m. sausio 1 d. patvirtinti Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos įgyvendinimo priemonių planą. 3 straipsnis. Šis nutarimas, išskyrus šio nutarimo 2 straipsnį, įsigalioja 2013 m. sausio 1 d. SEIMO PIRMININKĖ                                                                            IRENA DEGUTIENĖ _________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. XI-2375 NACIONALINĖS KLIMATO KAITOS VALDYMO POLITIKOS STRATEGIJA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Pastaraisiais dešimtmečiais vis akivaizdžiau pasireiškianti klimato kaita kelia grėsmę aplinkai, ūkinei veiklai ir kartu pasaulio ekonomikos vystymuisi. Remiantis geriausia turima moksline informacija, pateikta Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (angl. k. IPCC; toliau – TKKK) ketvirtojoje vertinimo ataskaitoje ir kitose paskelbtose mokslinėse studijose, nurodoma, kad didžiausią įtaką klimato sistemai daro antropogeninės kilmės medžiagos. Žmonių ūkinė veikla didina atmosferos šiluminę taršą: didėjanti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – ŠESD) koncentracija stiprina natūralų šiltnamio efektą ir daro lemiamą įtaką vidutinės pasaulio oro temperatūros kilimui. Daugiausia ŠESD susidaro deginant iškastinį kurą, pramoniniuose ir žemės ūkio produkcijos gamybos procesuose, taip pat daug jų išsiskiria iš atliekų. Pagrindinės išmetamosios ŠESD – anglies dioksidas (CO2), metanas (CH4), azoto suboksidas (N2O), hidrofluorangliavandeniliai (HFC), sieros heksafluoridas (SF6) ir perfluorangliavandeniliai (PFC). Tačiau temperatūra įvairiose Žemės rutulio vietose kyla nevienodai intensyviai: tropikų platumose lėčiau, o vidutinėse ir poliarinėse platumose – sparčiau. TKKK ketvirtojoje vertinimo ataskaitoje pažymima, kad nuo XX a. pradžios pasaulio oro temperatūra pakilo 0,7 °C, Europoje – apie 1 °C. Be to, dėl intensyvesnės vandens apytakos ir sustiprėjusios atmosferos cirkuliacijos vidutinėse ir aukštose platumose atšilimą lydi padidėjęs vidutinis kritulių kiekis, kylantis pasaulinio vandenyno lygis, tirpstantys kalnų ledynai, nuolat mažėjantys amžino įšalo, sezoninės sniego dangos ir jūrų ledų plotai. Nagrinėjant klimato rodiklių – oro temperatūros, kritulių, saulės spinduliuotės ir kitų meteorologinių elementų bei reiškinių – pasiskirstymą, jų metinę eigą, išryškėja tam tikri klimato kaitos požymiai. 2. Siekiant išvengti negrįžtamų pasaulio klimato kaitos padarinių reikia, kad pasaulinis atšilimas neviršytų iki pramoninių laikų buvusios temperatūros daugiau kaip 2 °C. Kaip aprašyta Europos Komisijos (toliau – EK) dokumente „Pasaulio klimato kaitos apribojimas iki 2 °C. Gairės 2020 metams ir vėliau. Poveikio įvertinimo santrauka“, naujausias šiuo metu vykdomas tyrimas (PESETA, trumpinys iš angl. k. Projection of economic impacts of climate change in sectors of the European Union based on bottom-up analysis), kurį koordinuoja EK Jungtinis tyrimų centras, patvirtina, kad išmetamųjų ŠESD koncentraciją stabilizavus 450 ppmv CO2 ekvivalentu (toliau – CO2e), atsirastų 50 proc. tikimybė neviršyti 2 °C ribos. Išmetamųjų ŠESD koncentracija jau dabar siekia beveik 394 ppmv ir kiekvienais metais padidėja maždaug 2 ppmv. Tai „viršijimo“ scenarijus, panašus į 2006 m. Pasaulio banko atstovo Nicholo Sterno apžvalgos ataskaitoje (Stern, 2006) pateiktą 500 ppmv CO2e scenarijų. Pagal pagrindinį scenarijų viso pasaulio išmetamųjų ŠESD kiekis iki 2050 m. turėtų padidėti 86 proc., palyginti su 1990 m. lygiu. 2020 m. besivystančių šalių išmetamųjų ŠESD kiekis viršys išsivysčiusių šalių išmetamųjų ŠESD kiekį. EK atlikto ekonomikos augimui daromo poveikio įvertinimo rezultatai rodo, kad plačiau bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu įmanoma pasaulio išmetamųjų ŠESD kiekį sumažinti iki lygio, kuris leistų neviršyti vidutinės temperatūros daugiau negu 2 °C. Visos valstybės turi pagerinti energijos vartojimo efektyvumą ir sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį transporto, gyvenamųjų pastatų ir paslaugų sektoriuose. Remiantis moksliniais įrodymais ir TKKK ketvirtosios vertinimo ataskaitos duomenimis, siekiant išlaikyti vidutinės pasaulio temperatūros augimo apribojimą iki 2 °C palyginti su ikipramoninio laikotarpio temperatūra, išsivysčiusios šalys, kaip grupė, turėtų įsipareigoti sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį 25–40 proc. iki 2020 m. ir 80–95 proc. iki 2050 m., palyginti su 1990 m. Tačiau labiausiai pažengusios besivystančios šalys, kaip grupė, turėtų įsipareigoti imtis veiksmų, kurie lemtų išmetamųjų ŠESD kiekio sumažėjimą 15–30 proc. iki 2020 m., palyginti su įprasta veikla. 3. Lietuvoje vykstantys klimato svyravimai yra neatsiejama viso Žemės rutulio klimato sistemoje vykstančių procesų dalis. Lietuva yra neapsaugota tiek nuo pasaulinių klimato pokyčių, tiek nuo jų padarinių, todėl Lietuvai aktualūs Jungtinių Tautų bendrojoje klimato kaitos konvencijoje (toliau – JTBKKK) (Žin., 1995, Nr. 23-521), Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotoje 1995 m., ir Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokole (toliau – Kioto protokolas) (Žin., 2002, Nr. 126-5735), priimtame 1997 m. Kiote, Japonijoje, ir Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotame 2002 m., įsigaliojusiame 2005 m. vasario 16 d., Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktuose ir kituose dokumentuose nustatyti klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių tikslai. 4. Kiekvienai ES valstybei narei, kaip ir kitoms ekonomiškai išsivysčiusioms ir pereinamosios ekonomikos šalims, Kioto protokole numatytas konkretus į atmosferą išmetamųjų ŠESD kiekio sumažinimo tikslas 2008–2012 m. laikotarpiu. ES priėmė ir įgyvendino daug svarbių strateginių dokumentų ir teisės aktų, kurie užtikrino Kioto protokole nustatytų išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslų, uždavinių ir priemonių įgyvendinimą. Lietuva išmetamųjų į atmosferą ŠESD kiekį įsipareigojo sumažinti 8 proc., palyginti su Kioto protokole nurodytu 1990 m. išmestu šių dujų kiekiu. 5. Užtikrindama ES klimato kaitos politikos tęstinumą, ES Vadovų Taryba 2007 m. kovo mėn. sutarė, kad klimato ir energetikos politikoje turi būti taikomas integruotas traktavimas, siekiant tiek kovoti su klimato kaita ir jos padariniais, tiek padidinti ES energetinį saugumą ir kartu sustiprinti ES konkurencingumą. ES valstybių narių vadovai įsipareigojo užtikrinti, kad Europos ekonomikai būtų būdingas aukštas energijos efektyvumas ir mažas išmetamųjų ŠESD kiekis. Užtikrinant šio tikslo įgyvendinimą ir siekiant išsaugoti ES lyderės poziciją tarptautiniu lygiu kovos su klimato kaita srityje, 2008 m. gruodžio mėn. buvo patvirtintas Klimato kaitos ir energetikos teisės aktų paketas, kuriame įtvirtinti tikslai bus taikomi nuo 2013 m. iki 2020 m. ir kurį sudaro 4 teisės aktai: 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB, nustatanti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL 2004 m. specialus leidimas, 15 skyrius, 7 tomas, p. 631), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB (OL 2009 L 140, p. 63) (toliau – Direktyva 2009/29/EB); 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 406/2009/EB dėl valstybių narių pastangų mažinti jų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, Bendrijai siekiant įvykdyti įsipareigojimus iki 2020 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas (OL 2009 L 140, p. 136) (toliau – Sprendimas Nr. 406/2009/EB); 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/31/EB dėl anglies dioksido geologinio saugojimo, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 85/337/EEB, direktyvas 2000/60/EB, 2001/80/EB, 2004/35/EB, 2006/12/EB, 2008/1/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1013/2006 (OL 2009 L 140, p. 114), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/92/ES (OL 2012 L 26, p. 1); 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Šiame pakete siūlomos išsamios priemonės naujos Europos energetikos politikos kūrimui siekiant spręsti klimato kaitos klausimus ir skatinti ES energetikos saugumą ir konkurencingumą. Šis paketas numato ambicingus tikslus, susijusius su išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimu ir atsinaujinančios energijos šaltinių naudojimu. Šiame pakete nustatyti ES tikslai – iki 2020 m. 20 proc. sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį, palyginti su 1990 m., ir pereiti prie 30 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslo tuo atveju, jei kitos išsivysčiusios šalys taip pat įsipareigos imtis palyginamų išmetamųjų ŠESD mažinimo pastangų ir jei besivystančios šalys adekvačiai prisidės pagal savo atsakomybę ir atitinkamas galimybes iki 20 proc. padidinti atsinaujinančių energijos išteklių (toliau – AEI) dalį ir 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą. 6. Vienas iš naujausių ilgalaikės iki 2050 m. ES klimato kaitos politikos gaires apibrėžiančių dokumentų yra 2011 m. kovo 8 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. planas“ (KOM (2011) 112) (angl. k. A Roadmap for moving to a competitive low carbon economy in 2050) (toliau – Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. planas). Šiame dokumente numatyta, kaip per artimiausią dešimtmetį ir vėliau turėtų būti plėtojamos ES politikos nuostatos siekiant: 1) pagal mokslines išvadas gerokai sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį (iki 2030 m. – 40 proc., iki 2040 m. – 60 proc., o iki 2050 m. – 80 proc., palyginti su 1990 m. išmestu šių dujų kiekiu); 2) mažinti pažeidžiamumą, susijusį su naftos kainų šuoliais ir kitomis energetikos saugumo problemomis; 3) pasinaudoti tausaus augimo ir ilgalaikių darbo vietų (susijusių su naujomis mažo anglies dioksido kiekio technologijomis) galimybėmis plačiau, tvariau ir tausiau naudojant išteklius. Įgyvendinant ilgalaikį Europos įsipareigojimą prisidėti prie kovos su klimato kaita ir numatant vidaus priemonėmis iki 2050 m. pasiekti išmetamųjų ŠESD mažinimo tikslą, siūlomas ekonomiškai efektyvus ir nuoseklus išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimas etapais. 2010 m. EK atliko ES perėjimo prie didesnio negu 20 proc. išmetamųjų ŠESD mažinimo tikslo analizę „Europos aplinkai palankios inovacijos ir augimas: galimybių pereiti prie didesnio negu 20 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio sumažinimo potencialas“ (angl. k. Analysis of options to move beyond 20 % greenhouse emission reductions and assessing the risk of carbon leakage) ES lygiu ir 2012 m. – darbinę analizę „Galimybių pereiti prie didesnio negu 20 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio sumažinimo rezultatai valstybėms narėms“ (angl. k. Commission Staff Working Paper: Analysis of options beyond 20 % GHG emission reductions: Member State results (SWD(2012) 5 final)) ES valstybių narių lygiu. Šiose analizėse įvertinti išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo potencialas ir sąnaudos ES ir valstybių narių lygiu. Tarptautiniu lygiu taip pat buvo pasiekti susitarimai, sudarantys pagrindą tarptautiniam klimato kaitos valdymo politikos reglamentavimui, kai 2012 m. gruodžio 31 d. baigs galioti Kioto protokole nustatytas 2008–2012 m. išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo įsipareigojimų laikotarpis. 2011 m. lapkričio 28 d. – gruodžio 11 d. Durbane (Pietų Afrikos Respublika) įvykusioje 17-ojoje JTBKKK Šalių konferencijoje ir 7-ajame Kioto protokolo Šalių susitikime sutarta dėl antrojo Kioto protokolo įsipareigojimų laikotarpio, prasidėsiančio 2013 m. ir truksiančio iki 2017 m. arba 2020 m., nustatymo išsivysčiusioms šalims. Taip pat pasiektas susitarimas iki 2015 m. priimti naują tarptautinį klimato kaitos valdymo susitarimą su privalomais išmetamųjų ŠESD kiekio apribojimais visoms pasaulio valstybėms, kuris įsigaliotų vėliausiai 2020 m. 7. Nacionalinė klimato kaitos valdymo politikos strategija (toliau – Strategija) 2013–2050 m. laikotarpiui rengiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo (Žin., 2009, Nr. 87-3662) 3 ir 4 straipsnių nuostatomis. Strategija įgyvendina ES klimato kaitos ir energetikos paketo teisės aktus ir įsigalios 2013 m., kai baigsis Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinės strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 94 (Žin., 2008, Nr. 19-685), galiojimas. 8. Strategijos paskirtis – formuoti ir įgyvendinti Lietuvos klimato kaitos valdymo politiką, nustatyti trumpalaikius (iki 2020 m.), indikatyvius vidutinės trukmės (iki 2030 m. ir iki 2040 m.) ir ilgalaikius (iki 2050 m.) tikslus ir uždavinius klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių srityse. Strategiją sudaro klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos dalys. Strategijos I skyriuje pateikiamos bendrosios nuostatos, II skyriuje – sektorių analizės išvados: su išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimu susijusių sektorių, su prisitaikymu prie klimato kaitos padarinių susijusių sektorių ir klimato kaitos valdymo politikos formavimui svarbių sektorių analizė; III skyriuje pristatyta klimato kaitos valdymo politikos vizija; IV skyriuje – klimato kaitos švelninimo tikslai ir uždaviniai, išskiriant specialiuosius klimato kaitos švelninimo tikslus ir uždavinius atskirai ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais (toliau – ATL) sistemoje dalyvaujančiuose ir nedalyvaujančiuose sektoriuose; V skyriuje – specialieji prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai; VI skyriuje pateikti bendrieji prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos švelninimo tikslai ir uždaviniai; VII skyriuje apibrėžiamas Strategijos įgyvendinimas ir atskaitomybė. Strategijos 1 priede pateikta Strategijos struktūra, 2 priede pateikti ES ir nacionaliniai strateginiai dokumentai, kuriais remiantis suformuluoti specialieji ir bendrieji klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai. 9. Strategijos IV–VI skyriuose nurodyti prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos švelninimo tikslai ir uždaviniai atitinka Lietuvos Respublikos nacionalinius interesus ir Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (Žin., 2002, Nr. 56-2233; 2012, Nr. 76-3945), nustatytas nuostatas, susijusias su klimato kaitos politikos įgyvendinimu: užtikrinti tvarų ir nenutrūkstamą energijos ir energijos išteklių tiekimą iš kaip galima įvairesnių šaltinių ir šalies energetikos sektoriaus integraciją į bendrą Europos energetikos rinką, visuotinį ir regioninį saugumą ir stabilumą, plėtoti ekologiškai saugų regioną, modernizuoti energetinę infrastruktūrą, vykdyti pastatų renovaciją ir įgyvendinti kitas energetinio efektyvumo priemones, skatinti vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą, užtikrinti energetikos įmonių veiklą ekstremaliosiomis sąlygomis smarkiai sumažėjus arba visiškai nutrūkus energijos ar energijos išteklių tiekimui. II. SEKTORIŲ ANALIZĖS IŠVADOS 10. Lietuva sėkmingai vykdo Kioto protokole įtvirtintus įsipareigojimus – per 2008–2012 m. laikotarpį 8 proc. sumažinti išmetamųjų į atmosferą ŠESD kiekį, palyginti su 1990 m. lygiu. 2012 m. Nacionalinės išmetamųjų ŠESD apskaitos ataskaitos duomenimis, 2010 m. išmetamųjų ŠESD kiekis buvo 20,809 mln. t CO2e (neįskaitant žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės (toliau – ŽNKM) sektoriaus), t. y. 58 proc. mažesnis, palyginti su 1990 m. išmetamųjų ŠESD kiekiu – 49,43 mln. t CO2e. 1 paveiksle pateikiami išmetamųjų ŠESD kiekio pokyčiai per 1990–2010 m. laikotarpį. (pav.) 1 pav. Lietuvos išmetamųjų ŠESD kiekis CO2e 1990–2010 m. (2012 m. Nacionalinė išmetamųjų ŠESD apskaitos ataskaita) 11. Šiame skyriuje pateikiama pagrindinių Lietuvos ekonomikos (ūkio) sektorių būklės analizė, kurios rezultatais bei ES ir nacionalinės teisės aktais ir strateginiais dokumentais, nurodytais Strategijos 2 priede, remiantis nustatyti bendrieji ir specialieji prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių ir klimato kaitos švelninimo tikslai ir uždaviniai. Analizė suskirstyta į šiuos sektorius: Vandens ištekliai; Baltijos jūros regionas; Kraštovaizdis, ekosistemos ir biologinė įvairovė; Aplinkos oro kokybė; Atliekos; Miškų ūkis; Žemės ūkis; Energetika; Transportas; Pramonė; Visuomenės sveikata; Teritorijų planavimas ir regioninė politika; Mokslas; Švietimas ir visuomenės informavimas; Tarptautinis bendradarbiavimas. 12. Prisitaikymas prie klimato kaitos – tai gamtos ir žmogaus sukurtų sistemų pri(si)taikymas prie esamų arba tikėtinų klimato reiškinių ir jų teigiamo arba neigiamo poveikio (TKKK, 2007). Prisitaikant siekiama kuo mažesnėmis sąnaudomis sumažinti šiuo metu patiriamų ir ateityje numatomų patirti neigiamų klimato kaitos padarinių grėsmę ir žalą. 2009 m. balandžio 6 d. EK komunikate „Baltoji knyga. Prisitaikymas prie klimato kaitos. Europos veiksmų programos kūrimas“ (KOM(2009) 147 galutinis) akcentuojama, kad klimato kaitos klausimą reikia spręsti dviem būdais: pirmiausia ir svarbiausia – sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį, antra – reikia imtis veiksmų, kad prisitaikytume prie neišvengiamo klimato kaitos poveikio. Remiantis atliktomis studijomis dėl klimato kaitos, Lietuvoje labiausiai pažeidžiamas yra Baltijos jūros regionas, todėl prisitaikymo priemonių diegimas šiame regione ypač aktualus. Klimato kaita turės poveikį ir kitiems regionams bei vandens išteklių, kraštovaizdžio, ekosistemų ir biologinės įvairovės, aplinkos oro kokybės, visuomenės sveikatos, atliekų tvarkymo, miškų ūkio, žemės ūkio sektoriams. 13. Klimato kaitos švelninimas – tai technologijų, mažinančių išteklių naudojimą ir išmetamųjų ŠESD kiekį produkcijos vienetui, įdiegimas arba pakeitimas, t. y. klimato kaitos švelninimas skatina mažinti išmetamųjų ŠESD kiekį ir didinti jų sugėrimą (TKKK, 2007). Klimato kaitos švelninimas ypač svarbus energetikos, transporto, pramonės, atliekų tvarkymo, žemės ūkio, miškų ūkio sektoriuose. 14. Sektoriai, kurie susiję tiek su prisitaikymu prie klimato kaitos, tiek su klimato kaitos švelninimo politikos formavimu, yra: transportas, energetika, pramonė, žemės ūkis, atliekų tvarkymas, teritorijų planavimas ir regioninė politika, miškininkystė, mokslas, švietimas ir visuomenės informavimas, tarptautinis bendradarbiavimas. (pav.) 2 pav. Sektorių pasiskirstymas pagal jų įtaką klimato kaitai ir klimato kaitos valdymo politikos formavimui 15. Analizėje naudojama 2012 m. Nacionalinės išmetamųjų ŠESD apskaitos ataskaitos, kurioje pateikti 2010 m. duomenys, informacija. 3 paveiksle pateiktas 2010 m. Lietuvos išmetamųjų ŠESD kiekis (be ŽNKM) pagal sektorius. (pav.) 3 pav. 2010 m. Lietuvos išmetamųjų ŠESD kiekis pagal sektorius, CO2e (2012 m. Nacionalinė išmetamųjų ŠESD apskaitos ataskaita) Vandens ištekliai 16. Vienas iš didžiausių iššūkių vandens išteklių sektoriuje artimiausiu laiku – prisitaikymas prie klimato kaitos. Stiprėjant klimato kaitos poveikiui, pagrindiniai klimato kaitos padariniai vandens ištekliams: dažnėjantys potvyniai, klimato ekstremalumo didėjimas. Dėl klimato kaitos poveikio vandens ištekliams gali keistis vandens išteklių kiekybė ir kokybė, daugėti hidrotechnikos statinių avarijų, potvynių užliejamų teritorijų. 17. Svarbiausias Lietuvos klimato savybes ir tiesiogiai susijusius hidrografinio tinklo ypatumus ir paviršinio vandens išteklius lemia teritorijos geografinė padėtis. Pasaulinio atšilimo sukelto pasaulinio vandenyno lygio kilimui jautriausios Lietuvos teritorijos dalys – Lietuvos pajūrio zona ir Nemuno žemupys. 18. Remiantis Aplinkos apsaugos agentūros ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. ataskaitos „Preliminarus potvynių rizikos įvertinimas Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonuose“ (toliau – Rizikos vertinimo ataskaita) duomenimis, nuo 1898 m. vandens lygis Klaipėdos sąsiauryje pakilo apie 14,7 cm. Pagal didžiausią vandens lygio augimo scenarijų per XXI amžių Lietuvos pakrantėje žiemą vidutinis vandens lygis gali pakilti net iki 100 cm. Kuršių mariose labiausiai tikėtinas vidutinio vandens lygio pakilimas 27–63 cm, dėl vėjo ir Nemuno potvynių poveikio lygis gali pakilti iki 217 cm. 19. Remiantis Rizikos vertinimo atskaita, Lietuvoje nuo 1812 m. iki 2010 m. įvyko 154 stichiniai arba katastrofiniai potvyniai. Dažniausiai potvyniai kyla dėl sniego tirpsmo ir ledo sangrūdų (apie 70–75 proc. atvejų), intensyvių liūčių (apie 15 proc.). Kitos priežastys, tokios kaip vandens lygio Baltijos jūroje pakilimas, hidrotechnikos statinių avarijos ir pan., sudaro apie 15 proc. atvejų. Dažniausiai potvyniai Lietuvoje kyla pavasario ir žiemos metu, atitinkamai apie 60 proc. ir 35 proc. atvejų. Potvyniai kelia pavojų daugiau negu 5 proc. (350 tūkst. ha) Lietuvos Respublikos teritorijos, iš kurių 193 tūkst. ha sudaro žemės ūkio naudmenos, 97 tūkst. ha – miškai, 28 tūkst. ha – urbanizuotos teritorijos. Potvynių metu teršalai iš urbanizuotų teritorijų gali patekti į paviršinio vandens telkinius ir tai gali neigiamai veikti vandens telkinių būklę. 20. Lietuvos upių baseinų 2020 m. nuotėkio prognozėse išskirtinas pavasario potvynio laiko pasislinkimas į žiemos laikotarpį. Rudenį pradedantis kilti upių vanduo galiausiai perauga į vis ankstyvesnius dėl viduržiemio atlydžių pavasario potvynius. Pažymėtina, kad potvyniai kyla ne tik dėl klimato pokyčių, tam įtaką daro ir vandeniui nepralaidaus paviršiaus ploto didėjimas (urbanizacija). 21. Prognozuojamas klimato ekstremalumo didėjimas, kuris pasireikš stipriomis liūtimis, staigiais atlydžiais ir speigais, ilgalaikėmis sausromis ar dideliais karščiais, turės įtakos vandens masių tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių apykaitai, paviršinio vandens išteklių kokybės svyravimams. Tokius svyravimus numatyti ir kontroliuoti bus daug sunkiau. 22. Lietuvoje požeminio nuotėkio dalis bendrame nuotėkyje 2020 m. išliks gana stabili, nedaug pakis tik jo dydžių reikšmės ir pasiskirstymas per metus. Į klimato pokyčius greičiausiai reaguoja gruntinis vandeningasis sluoksnis, kurio vanduo vis dar vartojamas daugelyje kaimo vietovių individualiai apsirūpinti geriamuoju vandeniu. Pažymėtina, kad geriamojo vandens ištekliai Vilniaus, Kauno ir kitų miestų prieupinėse vandenvietėse mažiau jautrūs gruntinio vandens lygio pokyčiams. Geriamojo vandens trūkumas Lietuvoje šiuo metu nėra aktualus. Prognozuojami sausros laikotarpiai šiltuoju metų laikotarpiu reiškia, kad reikia pasirengti aprūpinti gyventojus geriamuoju vandeniu nusekus gruntiniams vandenims ir išdžiūvus šuliniams. Ateities aprūpinimas geriamuoju vandeniu turėtų būti orientuotas į gilesnius spūdinius sluoksnius, kurių ištekliai mažiau priklauso nuo klimato sąlygų. 23. Prognozuojamas drėgmės kiekio padidėjimas, ypač žiemos–pavasario sezono metu, sutampantis su gruntinio vandens lygio kilimo periodais, reiškia, kad gali padidėti pašlapusių žemių plotai. Dėl kylančio gruntinio vandens lygio didėja jo jautrumas taršai, t. y. didėja pavojus, kad į jį pateks teršalų, todėl reikia atkreipti dėmesį į melioracijos įrenginių būklę. Baltijos jūros regionas 24. Pajūrio regionas yra Lietuvos vakarinėje dalyje. Jam priklauso Klaipėdos miesto ir rajono, Neringos, Palangos miesto, Kretingos rajono, Šilutės rajono savivaldybės. Pajūrio regiono plotas – 4 298 km2, Lietuvai priklausanti jūros kranto linija – 90,66 km (Geologijos ir geografijos institutas, Vilniaus universitetas, VšĮ Aplinkosaugos valdymo ir technologijų centras, 2007). Klaipėda, kaip didžiausias pajūrio regiono miestas, yra stambus Lietuvos transporto mazgas, kuriame susijungia jūrų, autotransporto, oro ir geležinkelių keliai tarp Rytų ir Vakarų. Lietuvos pajūris yra vienas iš klimato kaitai jautriausių regionų Lietuvoje, priklausantis pietryčių Baltijos regionui, kuris patirs didžiausius pokyčius dėl klimato kaitos XXI amžiuje. 25. Lietuvos teritorijoje esančiai Baltijos jūros pakrantei, priekrantės ekosistemoms, taip pat vietos gyventojams daugiausia įtakos turės jūros lygio kilimas, vis dažnėjančios audros ir uraganiniai vėjai, jūros ir Kuršių marių vandens šiltėjimas ir druskingumo pokyčiai, sausringumo didėjimas ir vis dažnesnės karščio bangos, vasaros ir žiemos oro temperatūros kilimas, liūčių dažnėjimas ir vis dažnesni jų sukelti poplūdžiai, ultravioletinės (UV) spinduliuotės suintensyvėjimas (Geologijos ir geografijos institutas, Vilniaus universitetas, VšĮ Aplinkosaugos valdymo ir technologijų centras, 2007). Remiantis A. Bukančio ir kitų autorių leidiniu „Klimato kaita: prisitaikymas prie jos poveikio Lietuvos pajūryje“, seklūs, smėlėti krantai, o būtent tokie ir vyrauja Lietuvoje, yra viena kaičiausių bei jautriausių aplinkos pokyčiams vietų Žemėje. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys kranto būklę, yra dažnėjančios audros ir pasikartojantys uraganiniai vėjai (perpusto smėlį krante ir sukelia jūros bangavimą), bangos ir jų sukelta vandens patvanka bei srovės, jūros lygio kaita ir žmogaus ūkinė veikla. 26. Vandenynų ir jūrų vandens lygio pokyčiai yra svarbūs klimato kaitos indikatoriai. Analizuojant daugiametę vidutinio metinio jūros lygio kaitą ties Klaipėda, išskirti du laikotarpiai, kuriais jūros lygio kilimo intensyvumas ryškiai skiriasi. Tai 1898–1975 m. laikotarpis, kai vidutinis jūros lygis kilo santykinai lėtai (apie 0,4 mm per metus), ir 1976–2005 m. laikotarpis, kai jūros lygis kilo greičiau (apie 3,9 mm per metus). Nors dėl tokio lygio kilimo užlietų sausumos plotų Lietuvos pakrantėse neišryškėjo, banginė patvanka audrų metu stipriau ardo krantus (Geologijos ir geografijos institutas, Vilniaus universitetas, VšĮ Aplinkosaugos valdymo ir technologijų centras, 2007). Dėl dažnesnių audrų ir didesnių padarinių kyla pavojingų reiškinių perspėjimo sistemos kūrimo ir tobulinimo poreikis. 27. Kadangi priemonių, skirtų Baltijos jūros regionui prisitaikyti prie klimato kaitos, spektras labai platus ir apimantis daugelį sektorių, priemonės Baltijos jūros regiono problemoms spręsti įtrauktos į atitinkamų sektorių tikslų ir uždavinių įgyvendinimo priemones. Kraštovaizdis, ekosistemos ir biologinė įvairovė 28. Kraštovaizdis yra svarbus šalies teritorinis išteklius, apimantis miestų ir kaimų vietoves, miškus, vandenis ir laukus, sudarantis sąlygas žmonėms gyventi ir veikti. Kraštovaizdis yra tautinės tapatybės pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Kraštovaizdžio savasties išsaugojimas, jo tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius, socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas svarbiausių valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029; 2009, Nr. 121-5215). Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1526 (Žin., 2004, Nr. 174-6443), nurodyta, kad pagrindinės kraštovaizdžio politikos kryptys yra: užtikrinti Lietuvos kraštovaizdžio formavimo socialines, ekonomines ir ekologines funkcijas; užtikrinti kraštovaizdžio apsaugą, naudojimą, tvarkymą, planavimą ir krašto saviraiškos bruožus; palaikyti ir didinti turimą šalies biologinę įvairovę, kraštovaizdžio teritorinę erdvinę struktūrą ir jo potencialą; optimizuoti kultūrinio kraštovaizdžio kryptingą formavimą; suderinti kraštovaizdžio architektūrinę erdvinę kompoziciją. 29. Lietuvoje vyrauja kaimiškojo tipo kraštovaizdis, kuris užima apie 75 proc. šalies teritorijos. Apie 10 proc. užima sparčiai besiplečiantis miestiškasis, urbanizuotas kraštovaizdis. Vertingiausi Lietuvos kraštovaizdžiai išskirtini pajūrio (Kuršių nerija, Nemuno delta, žemyninė Baltijos jūros pakrantė), Žemaičių, Aukštaičių, Dzūkų ir Sūduvos aukštumos, Nemuno vidurupio slėnis. 30. Pasauliniai klimato pasikeitimai, dažnesnės uraganinės audros, pasaulinio vandenyno lygio kilimas, smėlio išteklių Baltijos jūros krante ir priekrantėje mažėjimas ir kiti gamtiniai ir antropogeniniai veiksniai skatina krantų ardymą, todėl krantotvarkai ir galimai užliejamų teritorijų apsaugai būtinas vis didėjantis dėmesys ir reikiamos lėšos sistemingam krantotvarkos priemonių įgyvendinimui. Įgyvendinant krantotvarkos programose numatytas priemones, Lietuvos pajūrio kranto būklė keliuose ruožuose pagerėjo (pvz., Palangos centrinių paplūdimių ruožas), tačiau tikėtina, kad bendras išplaunamų kranto ruožų ilgis nuo 25 km (2008 m.) padidės iki 32 km (2023 m.). 31. Remiantis Biologinės įvairovės išsaugojimo ir saugomų teritorijų ir planavimo bei tvarkymo 2007–2013 m. programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. D1-509 (Žin., 2007, Nr. 107-4391), 2007 m. duomenimis, natūralios ir pusiau natūralios ekosistemos (miškai, pelkės, pievos, vandenys ir smėlynai) užima daugiau kaip trečdalį Lietuvos teritorijos. Daugiausia augalų ir gyvūnų rūšių yra miškuose – Lietuva yra mišriųjų miškų gamtinėje zonoje. Pagal ES taikomą biogeografinį rajonavimą Lietuva yra borealinio (šiaurinio) biogeografinio regiono pietiniame pakraštyje. Tik nedidelė Lietuvos dalis patenka į žemyninį biogeografinį regioną. Ši aplinkybė lemia didelę rūšių ir natūralių buveinių įvairovę, kuri susiformavo dėl abiejų minėtų biogeografinių regionų įtakos. Lietuvoje dar yra natūralių ar pusiau natūralių teritorijų, kuriose auga ar gyvena įvairios augalų, gyvūnų, grybų rūšys, jau išnykusios kitose Vakarų Europos valstybėse. Lietuvoje yra Europos Bendrijos svarbos buveinių, kurios įtrauktos į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL 1992 L 206, p. 7) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/105/EB dėl Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos stojimo adaptuojanti tam tikras direktyvas aplinkos srityje (OL 2006 L 363, p. 368), priedų sąrašus. 32. 2011 m. Valstybinio aplinkos monitoringo duomenimis, gamtinių ekosistemų biologinės įvairovės būklė pastaraisiais metais lėtai gerėja, tačiau atskiri kraštovaizdžio ir gamtinių buveinių tipai patiria didelių permainų tiek dėl renatūralizacijos procesų, tiek dėl stichinės urbanizacijos. 33. Ekologinių reikmių tenkinimo požiūriu Lietuvos miškingumas (33,2 proc.) pakankamas. Miškų plotų didinimas ekologinių problemų neišsprendžia, tačiau svarbus dėl išmetamųjų ŠESD kiekio absorbavimo. Svarbus ekonominis veiksnys – racionalus žemės panaudojimas. Nors nenaudojamų žemių plotų vis mažėja, bet Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2010 m. sausio 1 d. dar buvo 145,6 tūkst. ha nenaudojamos žemės ir 22,7 tūkst. ha pažeistos žemės. Didžioji šių žemių dalis (72 proc.) yra valstybės nuosavybė. Apželdinus šias žemes, šalies miškingumas padidėtų apie 3 proc. 34. Dėl klimato kaitos į Lietuvos miškus gali atkeliauti naujos rūšys ar išplisti Lietuvos miško ekosistemose buvusios negausios ir nebūdingos rūšys, taip pakeisdamos nusistovėjusius fitocenotinius ryšius. Įvairūs neigiami biotiniai ir abiotiniai veiksniai (kenkėjų masinio dauginimosi židiniai, ligos, audros, kiti klimato veiksniai) gali neigiamai paveikti miškų gyvybingumą, produktyvumą, jų apsaugines ir socialines funkcijas. Galimi klimato pokyčiai (karštos ir sausos vasaros) gali padidinti gaisrų kilimo pavojų. 35. Saugomų gamtinių teritorijų plotas per 1995–2010 m. laikotarpį padidėjo 292,3 tūkst. ha ir dabar sudaro 15,6 proc. šalies teritorijos. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852), formuojamas gamtinis karkasas – vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų. Ši struktūra sudaro daugiau negu 60 proc. Lietuvos teritorijos. Gamtinio karkaso ir kitų saugomų teritorijų apsauga ir tvarkymas, ūkinės veiklos jose reguliavimas užtikrina šalies kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimą. 36. Klimato kaitos poveikio nustatymą apsunkina tai, kad poveikio ekosistemoms ir biologinei įvairovei tyrimų Lietuvoje atliekama akivaizdžiai nepakankamai. Per pastaruosius kelis dešimtmečius stebimi sezoniniai atskirų gyvūnų rūšių populiacijų gausos ir migracijos laiko bei krypčių pokyčiai gali būti siejami su klimato kaita. Dėl šios priežasties biologinės įvairovės, augalijos ir gyvūnijos tyrimai ir apsauga, saugomų teritorijų išskyrimas, ypač jų tvarkymas, Lietuvoje kartais atliekamas nevisiškai įvertinant gamtinius procesus ir klimato kaitos sąsajas. Iki šiol Lietuvoje nėra atlikta išsami biologinės įvairovės studija, todėl sudėtinga atsakyti į klausimus, kaip klimato kaita veikia ar tuo labiau paveiks ateityje mūsų krašto biologinę įvairovę. 37. Dėl klimato kaitos gali atsirasti geresnės sąlygos genetiškai modifikuotiems organizmams (toliau – GMO) išplisti, daugintis ir išgyventi. GMO išplitimo poveikis biologinei įvairovei ir ekosistemoms gali būti negrįžtamas. Aplinkos oro kokybė 38. Pastaruosius kelerius metus aplinkos oro kokybė Lietuvos miestuose buvo nebloga, t. y. per metus užfiksuotas aplinkos oro kokybės normų viršijimų atvejų skaičius nebuvo didesnis už leidžiamų viršyti dienų skaičių. Kai kuriose šalies aglomeracijose 2010 m. didėjo sieros dioksido, azoto dioksido, anglies monoksido kiekiai ir stebėtas laikinas kietųjų dalelių koncentracijos padidėjimas, kuris daugiausia sietas su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu. 39. Lietuvos antropogeninės veiklos indėlis pasaulio CO2 kiekyje vertinamas apie 0,05 proc., tačiau ir toks iš esmės mažas kiekis nuolat prisideda prie atmosferos šiltnamio efekto didinimo. 40. Lietuvos oro kokybę formuoja vietinių aplinkos oro taršos šaltinių ir pasaulinės atmosferos cirkuliacijos procesų sąveika. Transporto, pramonės ir energetikos objektų išmetami teršalai miestuose, taršos iš šiluminių elektrinių padidėjimas nutraukus Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimą, tarša iš kitų Europos regionų atnešamais teršalais, įvertinant išmetamųjų ŠESD kiekio didėjimo atmosferoje sinerginį efektą, nesudaro palankių prielaidų gerėti aplinkos oro kokybei ilgalaikėje perspektyvoje. 41. Įgyvendindama 1979 m. Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvenciją (Žin., 2001, Nr. 29-919) ir 1999 m. Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos Protokolo dėl rūgštėjimo, eutrofikacijos ir pažemio ozono mažinimo, ratifikuotą Lietuvos Respublikos 2004 m. vasario 5 d. įstatymu Nr. IX-2008 (Žin., 2004, Nr. 44-1438) (toliau – Geteborgo protokolas), nuostatas, Lietuva įsipareigojo užtikrinti, kad 2010 m. ir kiekvienais vėlesniais metais į atmosferą išmetamo sieros dioksido kiekis neviršytų 145 tūkst. t, azoto oksidų – 110 tūkst. t, nemetaninių lakiųjų organinių junginių – 92 tūkst. t ir amoniako – 84 tūkst. t. 42. Lietuvos ir ES teisės aktais bei veiksmų planais reguliuojamas į aplinkos orą patenkančių teršalų kiekis ir sudaromos sąlygos valdyti aplinkos oro kokybę. Aplinkos apsaugos agentūra per aplinkos oro stebėsenos sistemą renka duomenis ir pateikia objektyvią informaciją apie Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos protokolais reguliuojamų į atmosferą išmetamų teršalų – sieros dioksido, azoto oksidų, lakiųjų organinių junginių, amoniako ir kietųjų dalelių, taip pat sunkiųjų metalų, patvariųjų organinių ir kitų teršalų, išmetamųjų ŠESD ir ozono sluoksnį ardančių medžiagų – kiekio ir koncentracijos aplinkos ore pokyčius, kitus veiksnius, lemiančius klimato kaitą, aplinkos rūgštėjimą ir eutrofikaciją. 43. Įgyvendinamos išmetamųjų ŠESD kiekį mažinančios priemonės papildys esamas ir planuojamas priemones aplinkos oro kokybei gerinti ir veiksmingai sumažins aplinkos oro taršą. Atliekos 44. 2010 m. išmetamųjų ŠESD kiekis atliekų tvarkymo sektoriuje sudarė 1,161 mln. t CO2e, t. y. apie 5,58 proc. bendrojo nacionalinio išmetamųjų ŠESD kiekio srauto, neįskaičiuojant išmetamųjų ŠESD kiekio absorbavimo ŽNKM sektoriuje. 45. Pagrindinės ŠESD atliekų sektoriuje yra metanas (CH4). 2010 m. atliekų sektoriuje metano išmesta 1,079 mln. t CO2e. Pagrindinis išmetamųjų metano dujų šaltinis atliekų sektoriuje yra biologiškai skaidžios atliekos, šalinamos sąvartynuose (2010 m. sudarė 88 proc. metano), ir metanas, susidaręs nuotekų tvarkymo sektoriuje (2010 m. sudarė 12 proc.). Paminėtina, kad sąvartynuose susidariusios dujos gali būti sudeginamos fakele arba naudojamos šilumos, elektros energijos gamybai. 2011 m. Lietuvoje komunalinės atliekos nebuvo deginamos. Lietuva turi didelį potencialą mažinti išmetamųjų ŠESD kiekį atliekų sektoriuje. Tam turėtų būti statomi atliekų deginimo įrenginiai, kurie, degindami netinkamas perdirbti ir energetinę vertę turinčias atliekas, tiektų šilumą ir elektros energiją, mažėtų į sąvartynus patenkančių atliekų, kurios lemia mažesnį išmetamųjų ŠESD kiekį iš sąvartynų. 46. Savivaldybių administracijų duomenimis, 2010–2011 metais 94 proc. gyventojų buvo suteikta komunalinių atliekų tvarkymo paslauga. Nuo 2009 m. visos atliekos šalinamos ES reikalavimus atitinkančiuose sąvartynuose. Gamybinės biologiškai skaidžios atliekos yra šalinamos sąvartynuose kartu su komunalinėmis atliekomis. Atliekų šalinimas sąvartynuose vis dar išlieka pigiausiu atliekų tvarkymo būdu, todėl juose šalinama net 91 proc. komunalinių atliekų ir 62 proc. gamybinių atliekų. 2010 m. sąvartynuose pašalinta 86 proc. komunalinių atliekų ir 55 proc. gamybinių atliekų. Tai rodo, kad sąvartynuose šalinamų komunalinių ir gamybinių atliekų mažėja. 2010 m., palyginti su 2009 m., padidėjo tiek susidarančių (2009 m. susidarė 3 647 tūkst. t, 2010 m. – 3 992 tūkst. t), tiek sutvarkytų gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų. 2009 m. susidarančių komunalinių atliekų buvo 361 kg vienam gyventojui per metus, 2010 m. – 381 kg vienam gyventojui per metus, 2020 m. prognozuojama 464 kg vienam gyventojui per metus, 2050 m. – 600 kg vienam gyventojui per metus. 47. Komunalinių atliekų sraute biologiškai skaidžios atliekos sudaro apie 60 proc. Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai diegiamos žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės, tačiau surenkamos ir sutvarkomos žaliosios atliekos sudaro tik apie kelis procentus komunalinėse atliekose susidarančio biologiškai skaidžių atliekų kiekio. 48. Lietuvos regionuose įgyvendinami projektai, kuriais siekiama išplėsti komunalinių ir gamybinių atliekų tvarkymo sistemą, kartu užtikrinant biologiškai skaidžių atliekų tvarkymą. Iki 2014 m. numatyta pastatyti atliekų apdorojimo įrenginius didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kuriuose turi būti apdorotos biologiškai skaidžios atliekos. Didžiausias leistinas šalinti komunalinių biologiškai skaidžių atliekų kiekis 2020 m. turi būti ne daugiau kaip 253 900 t per metus. 49. Dėl nepakankamo įdiegtų įrenginių, skirtų dumblui apdoroti, pajėgumo, miestų buitinių nuotekų valymo įrenginiuose susikaupiančio dumblo perteklius turi neigiamą poveikį klimato kaitai. Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 (Žin., 2002, Nr. 40-1499; 2007, Nr. 122-5003), numatyta, kad ne vėliau kaip iki 2013 m. nuotekų dumblo šalinimas sąvartynuose, dumblo aikštelėse ar kitose kaupyklose turi būti nutrauktas, todėl tikėtina, kad nuo 2013 m. bus apdorota bent 50 proc. susikaupiančio dumblo. 50. Numatoma, kad, įgyvendinus Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatytas priemones, išmetamųjų ŠESD kiekis atliekų sektoriuje sumažės daugiau negu per pusę. Pagrindinė grėsmė išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimui atliekų sektoriuje yra numatytų priemonių įgyvendinimo vėlavimas. Miškų ūkis 51. Pastarąjį dešimtmetį šalies miškingumas didėjo. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2011 m. sausio 1 d. miško žemės plotas užėmė apie 2,17 mln. ha, arba 33,2 proc., šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. miško žemės plotas padidėjo 125 tūkst. ha, o šalies miškingumas – 1,9 proc. Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, 2011 m. sausio 1 d. bendras medienos tūris siekė 489,48 mln. m3. Lietuvos miškuose didžiausią plotą užima spygliuočių medynai (56,3 proc.; lapuočių medynai – 43,7 proc.). Miškų (plotų ir medienos tūrių) ištekliai ir vis didėjantis miškingumas sudaro tinkamas sąlygas subalansuotam visuomenės poreikių tenkinimui, miškų ūkio veiklos plėtrai ir neigiamos klimato kaitos įtakos mažinimui. 52. Dėl geografinės padėties, meteorologinių veiksnių, medynų struktūros Lietuvos miškai yra šiek tiek daugiau negu vidutiniškai degūs ir todėl kiekvienais metais kyla keli šimtai gaisrų, bet dėl organizuotos priešgaisrinės apsaugos jie paprastai neišplinta ir dideli plotai neišdega. 53. Dėl organizuotos sanitarinės miškų apsaugos bendra medynų būklė nėra bloga, nors atskirais laikotarpiais kenkėjų ir ligų masinis išplitimas padarė nemažai žalos. 54. Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 569 (Žin., 2012, Nr. 61-3058), paskirtis – įgyvendinti ilgalaikę Lietuvos miškų ūkio politiką, kuri derėtų su kitų susijusių sričių politika, paremtą šalies tradicijomis, ES teisinių normų, tarptautinių konvencijų, rezoliucijų, susitarimų, programų reikalavimais, ir nustatyti miškų sektoriaus plėtros tikslus ir uždavinius laikotarpiui iki 2020 m. Programoje numatytas strateginis miškų ūkio plėtros tikslas, kiti miškų ūkio plėtros tikslai, uždaviniai šiems tikslams pasiekti, jų vertinimo kriterijai. Programos priede pateikti programos įgyvendinimo vertinimo kriterijai ir jų reikšmės 2011 m., 2015 m., 2020 m. Vienas iš numatytų strategijoje tikslų yra didinti miškingumą apželdinant nenaudojamas ir žemės ūkiui mažai tinkamas žemes. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2010 m. sausio 1 d. šalyje buvo 168,3 tūkst. ha žemės ūkiui nenaudojamos ir netinkamos naudoti žemės, iš jos – 145,6 tūkst. ha nenaudojamos žemės ūkiui ir 22,7 tūkst. ha pažeistos žemės. Apželdinus visą šią žemę, šalies miškingumas padidėtų apie 3 proc. Programoje numatyta 7 kartus – nuo 70 tūkst. m3 iki 500 tūkst. m3 – kiekvienais metais padidinti miško kirtimo atliekų paėmimą biokuro gamybai. Žemės ūkis 55. Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvos žemės ūkis tapo vienu stabiliausiai dirbančių Lietuvos ūkio sektorių. Susiformavę privatūs nuosavybės santykiai, sukurtos piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo teisinės sąlygos sudarė prielaidas žemės rinkai formuotis, tačiau Lietuvos žemės ūkio politikos siekis – sustiprinti šeimos ūkių, kaip žemės ūkio gamybos pagrindo, gamybinį ir ekonominį pajėgumą dar nėra pasiektas, todėl tobulintina ūkių struktūra, kuriant paskatas formuotis vidutinio dydžio šeimos prekiniams ūkiams ir sudarant palankias socialines ir ekonomines sąlygas darniai kaimo vietovėms vystytis. Kryptinga Lietuvos žemės ūkio politika pasitarnavo puoselėjant šias sritis: tolygiai išplėtotas žemės ūkio mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas, kuris sudaro galimybes vykdyti žemdirbių ir kaimo gyventojų kvalifikacijos kėlimą, o sukauptas didelis intelektinis potencialas – plėtoti žemės ūkio gamybos technologijas ir inovacijas; sėkmingai plėtojama kaimo žmonių savivalda; išsaugotas vaizdingas kraštovaizdis sudaro sąlygas rekreacinių galimybių plėtrai ir naujoms paslaugoms plėtotis. Šios žemės ūkio stiprybės ir deramas dėmesys agrarinei aplinkosaugai, gamybos efektyvinimui ir ūkių struktūros tobulinimui sukuria sąlygas stabiliam sektoriaus augimui ir Lietuvos kaimo gerovės kūrimui. 56. Pagal leidinio „Lietuvos Respublikos žemės fondas 2012 m. sausio 1 d.“, rengiamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kartu su VĮ Registrų centru, duomenis, žemės ūkio naudmenos sudarė 3,46 mln. ha, iš jų: ariamoji žemė – 2,93 mln. ha, pievos ir ganyklos – 0,48 mln. ha. Tokia žemės naudmenų struktūra sukuria prielaidas tausiai ir subalansuotai žemės ūkio gamybos plėtotei. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro registro duomenimis, 2012 m. sausio 1 d. Lietuvoje vyravo valdos, kuriose esamas žemės plotas mažesnis negu 10 ha, – šios valdos sudarė 78,55 proc. visų valdų skaičiaus (2011 m. sausio 1 d. – 85,7 proc.). Stambūs, turintys daugiau kaip 100 ha žemės ūkio naudmenų, ūkiai 2012 m. sausio 1 d. sudarė 1,38 proc. (2011 m. sausio 1 d. – 0,93 proc.), nuo 10 iki 50 ha – 17,56 proc. (2011 m. sausio 1 d. – 12,03 proc.), nuo 50 iki 100 ha – 2,13 proc. (2011 m. sausio 1 d. – 1,34 proc.) visų valdų. Sumažėjus bendram valdų skaičiui, vidutinių ir stambesnių valdų procentinis santykis padidėjo. 57. Šiaurinėje, vidurio ir pietvakarinėje Lietuvoje natūralus žemės našumas sudaro prielaidas sėkmingai plėtoti mišrius ūkius (pieno ir mėsos, auginti kviečius, rugius, vaisius ir daržoves, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms platumoms būdingus augalus ir gyvulius). Tuose rajonuose palankios sąlygos plėtoti aplinką tausojančią ir ekologinę žemės ūkio gamybą. 58. 2010 m. žemės ūkio ir susijusių veiklų sukurta pridėtinė vertė sudarė 2,7 proc. bendrosios pridėtinės vertės. Pastaraisiais metais žemės ūkio ir susijusios veiklos rūšių sukurta bendroji pridėtinė vertė mažėja. Bendrosios pridėtinės vertės mažėjimas galėjo būti nulemtas sumažėjusio žemės ūkio produkcijos masto dėl nepalankių klimato sąlygų ir žemės ūkio augalų derlingumo mažėjimo dėl dirvožemio erozijos ir jo degradacijos, kurią paskatino intensyvėjantis chemizuotų technologijų taikymas žemdirbystėje ir kitų pramonės šakų spartesnis augimas. Dirvožemio degradacija, biologinės įvairovės nykimas ir dėl klimato kaitos dažnėjantys bei intensyvūs ekstremalieji meteorologiniai reiškiniai ir sezoniniai kritulių režimų pokyčiai turi neigiamos įtakos javų derliui, gyvulininkystės valdymui ir gamybos vietoms. Atsižvelgiant į tai, kyla poreikis kurti krizių prevencines ir krizių valdymo priemones ir jas įgyvendinti. 59. Parengtoje Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje numatoma, kad gyvulininkystė Lietuvoje yra svarbi žemės ūkio sritis. Šios srities plėtrai šalyje yra palankios gamtinės sąlygos, susiformavusios gyvulių auginimo tradicijos, sukaupta patirtis. Gyvulininkystė (ypač galvijininkystė) yra reikšminga aprūpinant Lietuvos vartotojus įvairiais maisto produktais ir svarbus Lietuvos eksporto šaltinis. Gyvulininkystės produktai sudaro apie pusę žemės ūkio produkcijos (2010 m. – 52,5 proc.). Klimato atšilimas ir dažnėjantys ekstremalieji reiškiniai turės tiesioginės įtakos gyvulių sveikatai, augimui ir produkcijai, taip pat jų reprodukcijai. Prognozuojama, kad atsiras ir netiesioginių padarinių, nes pakis ganyklų ir pašarinių pasėlių derlingumas ir gyvulių ligų pasiskirstymas. 60. Pagrindinės priemonės prisitaikymo prie klimato kaitos srityje yra susijusios su geriausiai prie naujų sąlygų pritaikytų augalų rūšių plėtojimu, naujų veislių kūrimu, kurioms išvesti reikalingi moksliniai tyrimai ir stebėsena. Ūkio subjektų, dirbančių žemės ūkio sektoriuje, sąmoningumo didinimas dirvožemio kokybės atkūrimo ir palaikymo bei klimato kaitos srityse sudarytų palankesnes sąlygas biologinę įvairovę ir gamtinius išteklius tausojančių, veiksmingų naujovių įdiegimui. 61. Žemės ūkio sektorius 2010 m. sudarė apie 21,4 proc. šalies išmetamųjų ŠESD kiekio (be ŽNKM), arba 4,458 mln. t CO2e. Išmetamųjų ŠESD kiekis žemės ūkyje 2010 m. buvo 55,36 proc. mažesnis, palyginti su 1990 m. išmestu šių dujų kiekiu, ir šį sumažėjimą daugiausia lėmė gyvulių mažėjimas. Lietuvai nustatytiems privalomiems metiniams išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslams iki 2020 m. pasiekti ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose leistinas ne didesnis kaip 2 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio didėjimas per metus žemės ūkio sektoriuje, palyginti su 2010 m. išmestu kiekiu šiame sektoriuje. 62. Išmetamųjų ŠESD šaltiniai Lietuvos žemės ūkio sektoriuje yra azoto suboksido (N2O) išsiskyrimas iš žemės ūkiui naudojamos dirvos (2010 m. sudarė 56,27 proc. žemės ūkio išmetimų), išmetamųjų metano dujų kiekis, išsiskiriantis galvijų ir paukščių žarnose vykstančios fermentacijos metu (atitinkamai 26,8 proc.), ir metano ir azoto suboksido dujos, išsiskiriančios tvarkant mėšlą (atitinkamai 16,9 proc.). Azoto suboksido dujos sudaro apie 63 proc. visų išmetamųjų ŠESD kiekio žemės ūkyje ir metano dujos – apie 37 proc. 63. Miškų ir agrarinių teritorijų dirvožemis yra natūralus CO2 absorbentas. 2003 m. persvarstyta 1972 m. Europos dirvožemio chartija, patvirtinta Europos Tarybos Ministrų Kabineto rezoliucija Nr. (72) 19, liudija, kad tarptautiniu mastu labiau pripažįstama dirvožemio apsaugos svarba. Kioto protokole pabrėžiama, kad dirvožemyje yra pagrindinės CO2 atsargos, kurias reikia apsaugoti ir kiek įmanoma didinti. Biologinės įvairovės konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. (Žin., 1995, Nr. 69-1662), dirvožemio biologinė įvairovė įvardijama kaip ypatingo dėmesio reikalaujanti sritis. 64. Didžiausiomis grėsmėmis dirvožemiui, kaip gamtos ir ekonominiam ištekliui, Lietuvoje laikoma: agrarinėse teritorijose – dirvožemių derlingumo palaikymo požiūriu netinkami ūkininkavimo būdai, urbanizuotose teritorijose ir jų aplinkoje – užstatymu mažinami plotai, paviršinės erozijos suaktyvėjimas. 65. Dėl kylančios temperatūros ir ekstremalių oro reiškinių iš dirvožemio išsiskiria daugiau ŠESD, kyla organinių medžiagų sumažėjimo grėsmė. Visa tai verčia manyti, kad dirvožemių degradacija vyks ir toliau, ir galbūt greičiau. 66. Pagrindinės priemonės išmetamųjų ŠESD kiekiui mažinti yra darnios ir tausios žemės ūkio veiklos plėtojimas bei vienos veiklos keitimas kita veikla, pavyzdžiui, pievininkystė tose vietose, kuriose nėra vykdoma žemdirbystė, vienos rūšies gyvulių keitimas kita rūšimi, ekologinė ir aplinką tausojanti žemdirbystė, ganiavos laiko keitimas, mėšlo tvarkymo sistemų pakeitimas kita, biodujų įrenginių įdiegimas. Pagrindinės kliūtys biodujų įrenginių plėtrai Lietuvoje yra lėšų trūkumas, ribotas gautos šilumos energijos panaudojimas, ūkių dydis, prisijungimo prie gamtinių dujų, elektros ir šilumos tiekimo infrastruktūros apribojimai. Energetika 67. Kaip pagrindinės priemonės, siekiant sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį energetikos sektoriuje, numatomos energijos vartojimo efektyvumo didinimas ir energijos gamybos iš AEI ir atominės energijos skatinimas. 68. Per pastaruosius dešimt metų Lietuvos energetinė priklausomybė nuo importo, palyginti su ES vidurkiu, svyravo, nedaug jį viršydama arba mažėdama. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. uždarius Ignalinos atominę elektrinę, Lietuvos priklausomybė nuo importuojamo organinio kuro gerokai išaugo, t. y. padidėjo nuo 48,8 proc. 2009 m. iki 79,4 proc. 2010 m. ir gerokai viršijo ES vidurkį. 2010 m., palyginti su 2009 m., kuro ir energijos buvo importuota 15,3 proc. daugiau, iš jų: gamtinių dujų – 13,5 proc., akmens anglių – net 48,8 proc. daugiau negu 2009 m. 69. Palyginti su 2009 m., energijos vartojimas 2010 m. padidėjo 3,7 proc.; Lietuvos statistikos departamento duomenimis, galutinės energijos vartojimo paskirstymas tarp sektorių 2005–2010 m. buvo toks: namų ūkiai ir paslaugų sektorius – 40–47 proc.; transportas – 32–38 proc.; pramonė – 17–21 proc.; žemės ūkis – 2,3 proc.; statyba – 0,8–1,2 proc.; žvejyba – 0,1 proc. 70. Nors energijos vartojimo efektyvumas nuosekliai didėja visuose sektoriuose, tačiau energijos vartojimo efektyvumo didinimo potencialas dar neišnaudotas. Remiantis 2009 m. EK užsakymu atlikta studija (angl. k. Fraunhofer-Institute for Systems and Innovation Research, ENERDATA, Institute of Studies for the Integration of Systems ISIS. Energy Savings Potentials in EU Member States, Candidate Countries and EEA Countries commissioned by the European Commission; Directorate-General Energy and Transport. Report. 2009), šalies bendras galutinės energijos taupymo ekonominis potencialas 2020 m. sudarys 537 kilotonų naftos ekvivalento (ktne) esant žemam skatinimui (toliau – ŽSK) ir 759 ktne esant aukštam skatinimui (toliau – ASK). Didžiausias galutinės energijos taupymo potencialas transporto sektoriuje – 44 proc. nuo viso galutinės energijos taupymo potencialo ŽSK atveju ir 41 proc. nuo viso galutinės energijos taupymo potencialo ASK atveju. Pramonėje atitinkamai – 27 ir 20 proc., namų ūkiuose – 15 ir 24 proc. Didžiausias kuro sunaudojimo šildymui taupymo potencialas 2020 m. namų ūkiuose – 44 proc. ŽSK atveju ir 56 proc. ASK atveju. Didžiausias elektros energijos taupymo potencialas pramonėje – 54 proc. ŽSK atveju ir 55 proc. ASK atveju. Paslaugų sektoriuje atitinkamai – 38 ir 35 proc., namų ūkiuose – 8 ir 10 proc. 71. Bendras išmetamųjų ŠESD kiekis energetikos sektoriuje (įskaitant transportą) 2010 m. sudarė 12,848 mln. t CO2e; t. y. apie 61,7 proc. viso šalies išmetamųjų ŠESD kiekio (be ŽNKM). Todėl priemonių diegimas energetikos sektoriuje leis efektyviausiai sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį šalies mastu. 72. Pagrindiniai išmetamųjų ŠESD šaltiniai Lietuvos energetikos sektoriuje yra kuro deginimas energijos gamybai (didžiausią dalį sudaro išmetamas anglies dioksido kiekis) ir lakiųjų išmetimų nuotėkiai, pavyzdžiui, gamtinių dujų perdavimo tinkluose (didžiausią dalį sudaro išmetamųjų anglies dioksido ir metano dujų kiekiai). 73. Numatoma, kad šalies išmetamųjų ŠESD kiekio didėjimui labiausiai įtakos turės elektros energijos poreikio augimas bei transporto sektoriaus energijos sąnaudų augimas. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, išmetamųjų ŠESD kiekis Lietuvos elektros sektoriuje ypač priklauso nuo elektros energijos importo masto, AEI panaudojimo elektros gamybai ir elektros energijos panaudojimo efektyvumo didinimo priemonių diegimo. 74. Siekiant sumažinti priklausomybę nuo importuojamo kuro bei organinio kuro įtaką aplinkai, labai svarbu kuo plačiau panaudoti AEI. Platesnis AEI panaudojimas elektros ir šilumos energijos gamybai bei transportui sudaro galimybes mažinti vis brangstančio iškastinio importuojamo kuro, ypač gamtinių dujų bei naftos produktų, panaudojimą. 2011 m. 20 proc. Lietuvos energijos išteklių sudarė AEI, 78 proc. – energijos importas iš vienintelio tiekėjo ir 2 proc. – alternatyvus importas. 75. Energijos gamyba iš aplinkos neteršiančių šaltinių šalies viduje BVP augimo atžvilgiu reikštų kuro importo sumažinimą, darbo vietų bei BVP kūrimą, darbo užmokesčio, socialinio draudimo įmokų, mokestinių įplaukų į biudžetą padidėjimą. 76. Atsižvelgiant į dažnėjančius klimato sąlygų ekstremalumus, prisitaikymo prie klimato kaitos energetikos sektoriuje numatoma įvertinti galimybes diegti įvairius inžinerinės infrastruktūros, tarp jų elektros energijos tiekimo, sprendimus, siekiant užtikrinti nepertraukiamą galimybę naudoti elektros energiją (pavyzdžiui, požeminių tinklų tiesimas, išmaniųjų tinklų diegimas ir kt.). Transportas 77. Pastaruosius kelerius metus transporto, sandėliavimo ir ryšių sektoriaus dedamoji dalis Lietuvos BVP augo ir 2010 m. sudarė 13,6 proc. Sektoriaus augimas lėmė ir galutinės energijos vartojimo didėjimą. Transporto sektorius galutinės energijos suvartoja 32–38 proc. ir apie 91 proc. šio kiekio suvartoja kelių transportas. Transporto sektoriuje daugiausia suvartota naftos produktų, o namų ūkių sektoriuje – AEI bei centralizuotai gautos šilumos energijos. Visų rūšių kelių transporte 2010 m. suvartota 2,6 proc. daugiau degalų negu 2009 m., tačiau didėjo tik dyzelino suvartojimas (13,7 proc.), o benzino ir suskystintų dujų – mažėjo (atitinkamai 19,5 ir 1,6 proc.). Pagal energijos rūšis didžiąją dalį tarp suvartojamų degalų sudaro dyzelinis kuras, kurio dalis 2010 m. balanse siekė 61 proc. 2007–2010 m. biodegalai sudarė apie 3 proc. galutinės energijos suvartojimo transporto sektoriuje, elektros energija – apie 0,5 proc. 78. 2009 m. statistiniais duomenimis, 1 000 gyventojui tenka 506 keleiviniai automobiliai. Šis rodiklis didesnis negu ES vidurkis ir pagal esamą tendenciją šis skaičius augs ir ateityje. Automobilių parką daugiausia sudaro Vakarų Europoje, Japonijoje ir Pietų Korėjoje gaminti automobiliai. Senesnės negu 10 metų transporto priemonės 2009 m. sudarė 84 proc. keleivinių automobilių ir 79 proc. autobusų, tolimojo susisiekimo autobusų ir troleibusų. 79. Lietuvos geležinkelio kelių elektrifikacijos lygis nėra aukštas – elektrifikuoti 122 km kelių sudaro beveik 7 proc. viso 2010 m. eksploatuoto geležinkelio ilgio (1 767,7 km). Lietuvos dvikelių elektrifikacijos lygis siekia 30,8 proc. (iš 380,4 km yra elektrifikuoti 117 km). Keleivių vežimas vidaus maršrutais buvo sumažėjęs dėl finansinės krizės, bet 2011 m. vėl pradėjo augti. Perspektyvių keleivinių krypčių elektrifikavimas ateityje turėtų teigiamą poveikį išmetamų teršalų, tenkančių keleiviniam kilometrui, mažinimui. 80. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2010 m. šalyje buvo pagaminta 88,8 tūkst. t biodyzelino ir 39,3 tūkst. t bioetanolio. Iš viso pagal energetinę vertę buvo pagaminta 103,1 tūkst. t biodegalų, o tai 26 proc. viršija Biokuro gamybos ir naudojimo skatinimo 2004–2010 m. programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 1056 (Žin., 2004, Nr. 133-4786), nustatytus vertinimo kriterijus. 81. Atsižvelgiant į poreikį didinti energijos vartotojų sąmoningumą ir energetinį efektyvumą transporto sektoriuje, buvo papildytas Vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2010 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 3-493 (Žin., 2010, Nr. 99-5151). Į aprašą buvo įtraukti reikalavimai būsimą vairuotoją mokyti ekonomiško transporto priemonės vairavimo pagrindų, akcentuojant tai, kad šis vairavimo būdas yra saugiausias ir tausojantis aplinką. VĮ „Regitra“ duomenimis, 2010 m. pradedančio vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti 43 804 Lietuvos gyventojams (2011 m. – 43 329). 82. Transporto sektoriaus išmetamųjų ŠESD kiekis 2010 m. sudarė 4,565 mln. t CO2e (200 …