LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL 2000 M. LIEPOS 17 D. ĮSAKYMO NR. 223 „DĖL TECHNINIŲ REGLAMENTŲ PATVIRTINIMO“ DALINIO PAKEITIMO 2001 m. gruodžio 27 d. Nr. 461 Vilnius Atsižvelgdamas į papildytų Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus: 1. Iš dalies pakeičiu 2000 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 223 „Dėl techninių reglamentų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 99-3145) patvirtintą Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninį reglamentą ir išdėstau jį nauja redakcija (pridedama). 2. Laikau netekusiu galios 2000 m. liepos 17 d. įsakymoNr. 223 „Dėl techninių reglamentų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 99-3145) 1.3.2 papunktį. 3. Nustatau, kad Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 3, 4, 5 ir 6 priedai įsigalioja praėjus 18 mėnesių nuo šio reglamento įsigaliojimo. ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS JERONIMAS KRAUJELIS PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 461 PIENO IR PIENO PRODUKTŲ PAMATINIŲ ANALIZĖS METODŲ TAIKYMO TECHNINIS REGLAMENTAS Reglamentas parengtas pagal 2001 m. sausio 9 d. Europos Komisijos reglamentą Nr. 213/2001/EB, nustatantį detalias Europos Tarybos reglamento Nr. 1255/1999/EB taikymo taisykles, susijusias su pieno produktų analizės ir kokybės vertinimo metodais, ir pakeičiantį Europos Komisijos reglamentus Nr. 2771/1999/EB ir Nr. 2799/1999/EB. I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šis techninis reglamentas nustato pieno ir pieno produktų cheminės, fizikinės ir mikrobiologinės analizės metodų taikymo ir juslinio vertinimo tvarką, kuri atitinka numatytą Europos Sąjungos reglamentuose, priimtuose dėl bendros pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo. Jis taip pat reglamentuoja kai kuriuos iš paminėtų metodų. 2. Techninio reglamento reikalavimai privalomi juridiniams ir fiziniams asmenims, organizuojant bendrąją rinką ir teikiant pieno produktus rinkai. 3. Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų sąrašas pateikiamas šio techninio reglamento 1 priede. II. PAMATINIŲ IR ĮPRASTINIŲ ANALIZĖS METODŲ TAIKYMO TVARKA 4. Įprastinių metodų taikymas: 4.1. Įprastiniai metodai gali būti taikomi su sąlyga, kad jie būtų kalibruojami ir reguliariai tikrinami pagal pamatinius metodus. 4.2. Įprastiniais metodais gauti rezultatai, kurie atitinka reglamentuojamas ribas, gali būti tikrinami pagal šio reglamento 2 priede nurodytą procedūrą. 4.3. Ginčo atveju lemia pamatiniu metodu gauti rezultatai. 5. Pamatinių metodų įteisinimas: 5.1. Pamatiniai metodai įteisinami, jeigu atitinka nustatytus tikslumo kriterijus dėl pakartojamumo ir atkuriamumo ribų. 5.2. Jeigu reglamentuojamas pamatinis analizės metodas nebuvo įteisintas šalyje, bandymų laboratorijos turi nustatyti laikinas atkuriamumo ribas. Tokios ribos nustatomos pagal šio techninio reglamento 3 priedo

1. b)dalyje nurodytą arba jai lygiavertę procedūrą per 18 mėnesių nuo šio techninio reglamento įsigaliojimo. Atitikimas nustatytoms riboms turi būti tikrinamas ne rečiau kaip kartą per metus. 5.3. Kai įteisintais pamatiniais metodais arba metodais, kurių tikslumo ribos apibrėžtos laikinai, gauti rezultatai viršija nustatytas ribas, analizės rezultatai gali būti vertinami pagal šio techninio reglamento 4 priede aprašytą procedūrą, kad būtų nustatytas kritinis nuokrypis nuo minėtų ribų. 6. Analizės rezultatų pripažinimas: 6.1. Analizė turi būti atliekama laboratorijose, kuriose įdiegta vidinė kokybės kontrolė pagal šio techninio reglamento 5 priedo
2. a)dalyje nurodytą procedūrą arba atitinkamą standartą. Detalus vidinei kokybės kontrolei taikomos procedūros aprašymas turi būti prieinamas laboratorijoje. 6.2. Laboratorijos turi nustatyti jų pasiekiamą tikslumą visiems metodams pagal šio techninio reglamento 5 priedo
3. b)dalyje aprašytą procedūrą arba pagal atitinkamai įteisintą ir paskelbtą procedūrą, kurioje nustatytas pakartojamumas. Atkuriamumo ribos turi būti tikrinamos ne rečiau kaip kartą per metus pagal šio techninio reglamento 3 priedo
4. a)dalyje nurodytą procedūrą. Šie reikalavimai netaikomi laboratorijoms, kurios dalyvauja metiniuose kvalifikacijos tikrinimo testuose. 6.3. Laboratorijoje atliktų bandymų protokole turi būti pakankamai informacijos apie atliktos analizės rezultatų įvertinimą, kaip nurodyta šio techninio reglamento 4 ir 6 prieduose. 7. Juslinis vertinimas: 7.1. Sviesto juslinio vertinimo ekspertų atranka, vertinimo rezultatų patikimumo patikrinimas ir sviesto juslinis vertinimas atliekami pagal žemės ūkio ministro 1999 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 210 „Dėl privalomųjų kokybės reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 46-1467) patvirtintus Privalomuosius pieno riebalų produktų kokybės reikalavimus. 8. Mėginių ėmimas ir ginčai dėl analizės rezultatų: 8.1. Numatytai analizei atlikti turi būti imami dubliuoti mėginiai. 8.2. Turi būti taikoma šio techninio reglamento 6 priede nustatyta procedūra, jeigu analizės rezultatai yra ginčytini. III. ANALIZĖS METODAI IR JŲ TAIKYMO SRITIS 9. Sviesto drėgmės, sausosios neriebalinės medžiagos ir riebalų kiekio nustatymas: 9.1. Sviesto drėgmės kiekiui nustatyti turi būti taikomas šio techninio reglamento 7 priede aprašytas pamatinis metodas. 9.2. Sviesto sausosios neriebalinės medžiagos kiekiui nustatyti turi būti taikomas šio techninio reglamento 8 priede aprašytas pamatinis metodas. 9.3. Sviesto riebalų kiekiui nustatyti turi būti taikomas šio techninio reglamento 9 priede aprašytas pamatinis metodas. 10. Atsekamųjų medžiagų nustatymas: 10.1. Vanilino kiekiui koncentruotame svieste, svieste ir grietinėlėje nustatyti turi būti taikomas šio techninio reglamento 10 priede aprašytas pamatinis metodas. 10.2. Etilo esterių ir beta-karotino rūgšties kiekiui koncentruotame svieste ir svieste nustatyti turi būti taikomas šio techninio reglamento 11 priede aprašytas pamatinis metodas. 10.3. sitosterolio ir stigmasterolio kiekiui svieste ir koncentruotame svieste nustatyti turi būti taikomas žemės ūkio ministro 2001 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 341 „Dėl techninio reglamento patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 87-3040) patvirtinto Sitosterolio arba stigmasterolio nustatymo svieste arba koncentruotame svieste techniniame reglamente aprašytas pamatinis metodas. 10.4. Koncentruotas sviestas, sviestas ir grietinėlė yra tinkamai apdoroti (pridedant atsekamąsias medžiagas), jeigu gauti rezultatai atitinka 10.1, 10.2 ir 10.3 punktuose nurodytų dokumentų 8 punktų reikalavimus. 11. Karvių pieno kazeino nustatymas: 11.1. Siekiant užtikrinti, kad sūriuose, kurie turi būti gaminami vien tik iš avių, ožkų ar buivolių pieno arba iš šių gyvulių pieno mišinio, faktiškai nebūtų karvių pieno kazeino, jų kokybei tikrinti turi būti taikomas žemės ūkio ministro 2000 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 223 „Dėl techninių reglamentų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 99-3145) patvirtinto Karvių pieno nustatymo ožkų piene ir iš ožkų pieno pagamintuose sūriuose analizės metodų techninio reglamento 1 priede aprašytas pamatinis analizės metodas. Laikoma, kad sūriuose yra karvių pieno kazeino, jeigu karvių pieno kazeino kiekis tiriamajame mėginyje yra lygus arba didesnis negu etaloniniame mėginyje, kuriame yra 1 % karvių pieno. 11.2. Karvių pieno kazeinui aptikti 11.1 punkte nurodytuose sūriuose įprastiniai metodai gali būti taikomi su sąlyga, jeigu: 11.2.1. aptikimo riba yra 0,5 % arba žemesnė; 11.2.2. nepasitaiko neteisingų teigiamų rezultatų; 11.2.3. karvių pieno kazeinas nustatomas reikalaujamu jautrumu netgi po ilgų brandinimo periodų, kas paprastai būna įprastinėje prekyboje. 11.3. Jeigu neišpildomi 11.2.2 punkto reikalavimai, visi mėginiai turi būti analizuojami taikant pamatinį metodą. Jeigu 11.2.3 punkto reikalavimai neišpildomi viename iš 11.1 punkte nurodytų sūrio tipų, toks sūris turi būti analizuojamas taikant pamatinį metodą. 12. Koliforminių bakterijų nustatymas: 12.1. Koliforminėms bakterijoms svieste, nugriebto pieno milteliuose, kazeine ir kazeinatuose nustatyti turi būti taikomas šio techninio reglamento 12 priede nurodytas pamatinis metodas. 12.2. Įprastiniai metodai gali būti taikomi su sąlyga, jeigu pagal juos gauti rezultatai yra panašūs kaip ir gauti 12.1 punkte nurodytu pamatiniu metodu. Įprastiniais metodais atliekamų nustatymų ribos turi būti tokios pačios kaip pamatinių metodų nustatymo ribos. Jeigu negalima išvengti tariamai neigiamų rezultatų, teigiami rezultatai turi būti patvirtinami pamatiniu metodu. 13. Laktozės kiekiui gyvūnams šerti vartojamuose produktuose (KPN kodas 2309) nustatyti taikomas šio techninio reglamento 13 priede aprašytas metodas. 14. Fermentinių išrūgų nustatymas: 14.1. Fermentinėms išrūgoms viešajam saugojimui (intervenciniams pirkimams) skirtuose pieno milteliuose nustatyti taikomas šio techninio reglamento 14 priede aprašytas metodas. 14.2. Fermentinėms išrūgoms gyvulių pašarams skirtuose nugriebto pieno milteliuose ir mišiniuose nustatyti taikomas šio techninio reglamento 15 priede aprašytas metodas. 15. Pasukų kiekiui nugriebto pieno milteliuose nustatyti taikomas šio techninio reglamento 16 priede aprašytas metodas. 16. Antibiotikų ir sulfonamido/dapsono likučiams nugriebto pieno milteliuose aptikti taikomas šio techninio reglamento 17 priede aprašytas metodas. 17. Nugriebto pieno miltelių kiekiui kombinuotuosiuose pašaruose nustatyti taikomas šio techninio reglamento 18 priede aprašytas metodas. 18. Krakmolui aptikti nugriebto pieno milteliuose, denatūruoto pieno milteliuose ir kombinuotuosiuose pašaruose taikomas šio techninio reglamento 19 priede aprašytas metodas. 19. Pašarams skirtų sausųjų pasukų drėgmės kiekiui nustatyti taikomas šio techninio reglamento 20 priede aprašytas metodas. 20. Pašaliniams riebalams aptikti pieno riebaluose taikomas šio techninio reglamento 21 priede aprašytas metodas. SUDERINTA Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Kazimieras Lukauskas 2001 m. gruodžio 5 d. ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 1 priedas PAMATINIŲ ANALIZĖS METODŲ SĄRAŠAS Vartojamos santrumpos: SNM – sausosios neriebalinės medžiagos; LRR – laisvosios riebalų rūgštys; PS – peroksidų skaičius; I – išvaizda; Sk– skonis; Ks – konsistencija; BBS – bendras bakterijų skaičius; IDF – Tarptautinė pienininkystės federacija; ISO -Tarptautinė standartizacijos organizacija; IUPAC – Tarptautinė teorinės ir taikomosios chemijos sąjunga; ADPI – Amerikos pienininkystės institutas; SSP – saldintas sutirštintas pienas; SPG – sutirštintas pienas ir grietinėlė; SNPM -sausosios neriebalinės pieno medžiagos; PKR – privalomieji kokybės reikalavimai; KPN – Kombinuotoji prekių nomenklatūra; en – standartas, perimtas viršelio būdu. A dalis: Produktas, Europos Komisijos reglamentas ir jo reguliuojama sritis Rodikliai Ribos ES taikomas pamatinis metodas Lietuvoje galiojantis atitinkamas pamatinis metodas Pastabos dėl reikalavimų taikymo šalyje Nesūdytas sviestas, Nr. 2771/1999/EB, taikomas superkant sviestą laikyti pagal intervencines schemas Pieno riebalai Drėgmė SNM LLR PS Koliforminės bakterijos Ne pieno riebalai Sterolo pėdsakai Kitų atsekamųjų medžiagų pėdsakai: vanilinas karotino rūgšties etilo esteris enanto rūgšties trigliceridai Juslinis įvertinimas Vandens dispersija Ne mažiau kaip 82 % Ne daugiau kaip 16% Ne daugiau kaip 2 % Ne daugiau kaip 1,2 mmol/100 g riebalų Ne daugiau kaip 0,3 mekv. deguonies/1000 g riebalų Turi nebūti 1 g Neaptinkami trigliceridų analize Turi nebūti Turi nebūti Turi nebūti Turi nebūti Ne mažiau kaip 4 balai iš 5 už I, SkirKs Ne mažiau kaip 4 balai Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 34) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001IX priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 30) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 X priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 32) LDF Standard 6B:1989 LDF Standard 74A:1991 (angliška versija), pieno riebalai atskiriami pagal LDF Standard 6B:1989 Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XVI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 60); mėginys ruošiamas pagal LDF Standard 122C:1996 arba LDF Standard 73A:1985 Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XXV priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 86) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XIV priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 42) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 35) Europos Komisijos reglamentas (EC) Nr. 213/2001 XIII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 39) IUPAC 2.301 5 skyrius Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 VII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 25) LDF Standard 112 A:l989 Sio techninio reglamento 9 priedas Šio techninio reglamento 7 priedas Šio techninio reglamento 8 priedas LST ISO 1740:1996 ISO 3976:1977, pieno riebalai atskiriami pagal LST ISO 1740:1996 Šio techninio reglamento 12 priedas; LSTIS0 5541/l:1996en; LSTIS0 5541/2:1996en; LSTENISO8261:2001en Šio techninio reglamento 21 priedas Sitosterolio arba stigmasterolio nustatymo svieste arba koncentruotame svieste techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2001-09-28 įsakymu Nr. 341 (Žin.,2001, Nr. 87-3040) Šio techninio reglamento 10 priedas Šio techninio reglamento 11 priedas Nėra Pieno riebalų produktų PKR, patvirtinti LR žemės ūkio ministro 1999-05-20 įsakymu Nr. 210(Žin.,1999, Nr. 46-1467) LST ISO 7586 Vertinti sviesto kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Nesūdytas sviestas, Nr. 2771/1999/EB, taikomas skiriant paramą už privatų sviesto saugojimą Pieno riebalai Drėgmė Ne mažiau kaip 82 % Ne daugiau kaip 16 % Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 34) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 IX priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 30) Sio techninio reglamento 9 priedas Pieno riebalų produktų PKR, patvirtinti LR žemės ūkio ministro 1999-05-20 įsakymu Nr. 210(Žin.,1999, Nr. 46-1467) Šio techninio reglamento 7 priedas Vertinti sviesto, kurio privatų saugojimą remia valstybė, kokybę, jeigu nenurodyta kitaip Produktas, Europos Komisijos reglamentas ir jo reguliuojama sritis Rodikliai Ribos ES taikomas pamatinis metodas Lietuvoje galiojantis atitinkamas pamatinis metodas Pastabos dėl reikalavimų taikymo šalyje Sūdytas sviestas, Nr. 2771/1999/EB, taikomas skiriant paramą už privatų sviesto saugojimą Pieno riebalai Drėgmė Valgomoji druska Ne mažiau kaip 80 % Ne daugiau kaip 16% Ne daugiau kaip 2 % Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 34) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 IX priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 30) IDF Standard 12B:1988 Sio techninio reglamento 9 priedas Pieno riebalų produktų PKR, patvirtinti LR žemės ūkio ministro 1999-05-20 įsakymu Nr. 210(Žin.,1999, Nr. 46-1467) Šio techninio reglamento 7 priedas LSTISO 1738:2000 Vertinti sviesto, kurio privatų saugojimą remia valstybė, kokybę, jeigu nenurodyta kitaip Nesūdytas sviestas, Nr. 2571/97/EB, taikomas parduodant sviestą iš intervencinių saugyklų sumažintomis kainomis, skiriant paramą už sviesto, grietinėlės ir koncentruoto sviesto sunaudojimąkonditerijos gaminių ir valgomųjų ledų gamyboje Pieno riebalai Drėgmė Atsekamųjų medžiagų pėdsakai: sterolai vanilinas karotino rūgšties etilo esteris enanto rūgšties trigliceridai Ne mažiau kaip 82 % Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 34) Ne daugiau kaip 16 % Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 IX priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 30) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XIV priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 42) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 35) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XIII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 39) IUPAC 2.301 5 skyrius Sio techninio reglamento 9 priedas Šio techninio reglamento 7 priedas Sitosterolio arba stigmasterolio nustatymo svieste arba koncentruotame svieste techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2001-09-28 įsakymu Nr. 341 (Žin.,2001, Nr. 87-3040) Šio techninio reglamento 10 priedas Šio techninio reglamento 11 priedas Nėra Vertinti sviesto kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Sūdytas sviestas, Nr. 2571/97/EB, taikomas skiriant paramą už sviesto sunaudojimąkonditerijos gaminių ir valgomųjų ledų gamyboje Pieno riebalai Drėgmė Valgomoji druska Atsekamųjų medžiagų pėdsakai: sterolai vanilinas karotino rūgšties etilo esteris enanto rūgšties trigliceridai Ne mažiau kaip 80 % Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 34) Ne daugiau kaip 16 % Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 IX priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 30) Ne daugiau kaip 2 % IDF Standard 12B:1988 Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XIV priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 42) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 35) Europos Komisijos reglamentas (EC) Nr. 213/2001 XIII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 39) IUPAC 2.301 5 dalis Sio techninio reglamento 9 priedas Šio techninio reglamento 7 priedas LSTISO 1738:2000 Sitosterolio arba stigmasterolio nustatymo svieste arba koncentruotame svieste techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2001-09-28 įsakymu Nr. 341 (Žin.,2001, Nr. 87-3040) Šio techninio reglamento 10 priedas Šio techninio reglamento 11 priedas Nėra Vertinti sviesto kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė Koncentruotas sviestas, Nr. 2571/97/EB, taikomas skiriant paramą už sviesto, grietinėlės ir koncentruoto sviesto sunaudojimąkonditerijos gaminių ir valgomųjų ledų gamyboje Pieno riebalai Drėgmė SNPM LLR PS Ne pieno riebalai Ne mažiau kaip 99,8 % Ne daugiau kaip 0,2% Ne daugiau kaip 0,2% Ne daugiau kaip 0,35% (oleino) Ne daugiau kaip 0,5mekv. deguonies/1000 g riebalų Turi nebūti IDF Standard 24:1964 IDF Standard 23A:1988 IDF Standard 24:1964 IDF Standard 6B: 1989 IDF Standard 74A:1991 (angliška versija), pieno riebalai atskiriami pagal IDF Standard 6B: 1989 Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XXV priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 86) Nėra Nėra Nėra LSTISO 1740:1996 ISO 3976:1977; pieno riebalai atskiriami pagal LSTISO 1740:1996 Šio techninio reglamento 21 priedas Vertinti koncentruoto sviesto kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Produktas, Europos Komisijos reglamentas ir jo reguliuojama sritis Rodikliai Ribos ES taikomas pamatinis metodas Lietuvoje galiojantis atitinkamas pamatinis metodas Pastabos dėl reikalavimų taikymo šalyje Skonis Grynas Kvapas Turi nebūti pašalinio kvapo Kiti Turi nebūti neutralizuojančių medžiagų, antioksidantų ir konservantų Atsekamųjų medžiagų pėdsakai: sterolai Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XIV priedas (OJL37, 2001 02 07, p. 42) Sitosterolio arba stigmasterolio nustatymo svieste arba koncentruotame svieste techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2001-09-28 įsakymu Nr. 341 (Žin.,2001, Nr. 87-3040) vanilinas Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 35) Šio techninio reglamento 10 priedas karotino rūgšties Europos Komisijos reglamento (EC) Šio techninio reglamento 11 priedas etilo esteris Nr. 213/2001 XIII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 39) enanto rūgšties JJJPAC 2.301 5 skyrius Nėra trigliceridai Grietinėlė, Nr. 2571/97/EB, Riebalai 35% IDF Standard 16C:1987 LST EN ISO 2450:2000en Vertinti grietinėlės taikomas skiriant paramą už Atsekamųjų kokybę, kai taikoma pirmoje sviesto, medžiagų pėdsakai: skiltyje nurodyta rinkos grietinėlės ir koncentruoto sterolai Neparengti pamatiniai metodai, galioja kompetentingų institucijų Nėra reguliavimo priemonė, jeigu sviesto sunaudojimą patvirtintos metodikos nenurodyta kitaip konditerijos gaminių ir vanilinas Europos Komisijos reglamento (EC) Šio techninio reglamento 10 priedas valgomųjų ledų gamyboje Nr. 213/2001 XII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 35) karotino rūgšties Neparengti pamatiniai metodai, galioja kompetentingų institucijų Šio techninio reglamento 11 priedas etilo esteris patvirtintos metodikos enanto rūgšties IUPAC 2.301 5 skyrius Nėra trigliceridai Koncentmotas sviestas, Pieno riebalai Ne mažiau kaip 96 % Neparengti pamatiniai metodai, galioja kompetentingų institucijų Nėra Vertinti koncentruoto sviesto Nr. 429/90/EEB patvirtintos metodikos kokybę, kai taikoma pirmoje taikomas skiriant paramą už SNM Ne daugiau kaip 2% Neparengti pamatiniai metodai, galioja kompetentingų institucijų Nėra skiltyje nurodyta rinkos koncentmoto sviesto patvirtintos metodikos reguliavimo priemonė, jeigu tiesioginį suvartojimą Atsekamųjų nenurodyta kitaip Bendrijoje medžiagų pėdsakai: stigmasterolis (95%) 15 g/100 kg koncentruoto Europos Komisijos reglamento (EC) Sitosterolio arba stigmasterolio nustatymo sviesto Nr. 213/2001 XIV priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 42) svieste arba koncentruotame svieste techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2001-09-28 įsakymu Nr. 341 (Žin.,2001, Nr. 87-3040) stigmasterolis (85%) 17 g/100 kg koncentruoto Europos Komisijos reglamento (EC) Sitosterolio arba stigmasterolio nustatymo sviesto Nr. 213/2001 XIV priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 42) svieste arba koncentruotame svieste techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2001-09-28 įsakymu Nr. 341 (Žin.,2001, Nr. 87-3040) enanto rūgšties 1,1 kg/100 kg sviesto IUPAC 2.301 5 skyrius Nėra trigliceridai koncentrato stigmasterolis ir Pagal šio techninio Europos Komisijos reglamentas (EC) Sitosterolio arba stigmasterolio nustatymo sviesto rūgšties etilo reglamento 22 priede Nr. 213/2001 XIV priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 42) svieste arba koncentruotame svieste esteris pateiktas formules techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2001-09-28 įsakymu Nr. 341 (Žin.,2001, Nr. 87-3040) lecitinas (E 322) Ne daugiau kaip 0,5% Kompetentingų institucijų patvirtinti metodai Nėra Valgomoji druska Ne daugiau kaip 0,75% IDF Standard 12B:1988 LST ISO 1738:2000 Produktas, Europos Komisijos reglamentas ir jo reguliuojama sritis Rodikliai Ribos ES taikomas pamatinis metodas Lietuvoje galiojantis atitinkamas pamatinis metodas Pastabos dėl reikalavimų taikymo šalyje LRR PS Skonis Kvapas Kiti Ne daugiau kaip 0,35% (oleino) Ne daugiau kaip 0,5 mekv. deguonies/ 1000 g Grynas Turi nebūti pašalinio kvapo Turi nebūti neutralizavimo medžiagų antioksidantų ir konservantų PDF Standard 6B:1989 PDF Standard 74A:1991 (angliška versija), pieno riebalai atskiriami pagal PDF Standard 6B: 1989 LST ISO 1740:1996 ISO 3976:1977, pieno riebalai atskiriami pagal LST ISO 1740:1996 Nesūdytas sviestas, Nr. 2191/81/EEB, taikomas ne pelno organizacijoms perkant sviestą sumažintomis kainomis Pieno riebalai Drėgmė Ne mažiau kaip 82% Ne daugiau kaip 16% Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 34) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 IX priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 30) Sio techninio reglamento 9 priedas Šio techninio reglamento 7 priedas Vertinti sviesto kokybę, kai taikoma pirmame stulpelyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Sūdytas sviestas, Nr. 2191/81/EEB, taikomas ne pelno organizacijoms perkant sviestą sumažintomis kainomis Pieno riebalai Drėgmė Valgomoji draska Ne mažiau kaip 80% Ne daugiau kaip 16% Ne daugiau kaip 2% Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 34) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 IX priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 30) PDF Standard 12B:1988 Sio techninio reglamento 9 priedas Šio techninio reglamento 7 priedas LST ISO 1738:2000 Vertinti sviesto kokybę, kai taikoma pirmame stulpelyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Sūris, pagamintas iš avių ir/arba ožkų pieno, Nr. 1255/1999/EB, taikomas įvertinant avių ir (arba) ožkų pieno sūrių kokybę skiriant paramą už minėtų sūrių privatų saugojimą ir kt. Karvių pienas <1% Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XV priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 51) Techninis reglamentas, nustatantis karvių pieno nustatymo ožkų piene ir iš ožkų pieno pagamintuose sūriuose analizės metodus, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2000-07-17 įsakymu Nr. 223 (Žin., 2001, Nr. 99-3145) Vertinti iš avių arba ožkų pieno pagamintų sūrių kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Rūgštinis kazeinas, Nr. 2921/90/EEB 1 priedas, taikomas skiriant paramą už nugriebto pieno perdirbimą į kazeiną ir kazematus Drėgmė Riebalai Laisvasis rūgštingumas Ne daugiau kaip 12,00% Ne daugiau kaip 1,75% Ne daugiau kaip 0,30% (pieno rūgšties) PDF Standard 78C:1991 PDF Standard 127A:1988 PDF Standard 91:1979 LST ISO 5550:1996 LST ISO 5543:1996 LST ISO 5547 Vertinti rūgštinio kazeino kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Fermentinis kazeinas, Nr. 2921/90/EEB 1 priedas, taikomas skiriant paramą už nugriebto pieno perdirbimą į kazeiną ir kazematus Drėgmė Riebalai Pelenai Ne daugiau kaip 12,00% Ne daugiau kaip 1,00% Ne mažiau kaip 7,50% PDF Standard 78C:1991 PDF Standard 127A:1988 PDF Standard 90:1979 LST ISO 5550:1996 LST ISO 5543:1996 LST ISO 5545 Vertinti fermentinio kazeino kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Kazematai, Nr. 2921/90/EEB 1 priedas, taikomas skiriant paramą už nugriebto pieno perdirbimą į kazeiną ir kazematus Drėgmė Pieno baltymai Riebalai Pelenai Ne daugiau kaip 6,0% Ne mažiau kaip 88% Ne daugiau kaip 6,0% Ne daugiau kaip 6,0% PDF Standard 78C:1991 PDF Standard 92:1979 PDF Standard 127A:1988 PDF Standard 89:1979 arba PDF Standard 90:1979 LST ISO 5550:1996 LST ISO 5549 LST ISO 5543:1996 Laktoproteinų (kazeinų ir kazematų), skirtų žmonėms vartoti, techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2000-06-19 įsakymu Nr. 188 (Žin., 2000, Nr. 52-1514) arba LST ISO 5545 Vertinti kazematų kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Produktas, Europos Komisijos reglamentas ir jo reguliuojama sritis Rodikliai Ribos ES taikomas pamatinis metodas Lietuvoje galiojantis atitinkamas pamatinis metodas Pastabos dėl reikalavimų taikymo šalyje Rūgštinis kazeinas, Nr. 2921/90/EEB 2 priedas, taikomas skiriant paramą už nugriebto pieno perdirbimą į kazeiną ir kazematus Drėgmė Riebalai Laisvasis rūgštingumas BBS Koliforminės bakterijos Termofilinės bakterijos Ne daugiau kaip 10,0% Ne daugiau kaip 1,5% Ne daugiau kaip 0,20% (pieno rūgšties) Ne daugiau kaip 30000/1 g Turi nebūti 0,1 g Ne daugiau kaip 5000/1 g IDF Standard 78C:1991 IDF Standard 127A:1988 IDF Standard 91:1979 IDF Standard 100B:1991, mėginys ruošiamas pagal IDF Standard 122C:1996 arba IDF Standard 73A:1985 Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XVI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 60), mėginys ruošiamas pagal IDF Standard 122C:1996 arba IDF Standard 73A:1985 IDF Standard 100B:1991 mėginys ruošiamas pagal IDF Standard 122C:1996 arba IDF Standard 73A:1985, inkubuojama 48 h 55 „C temperatūroje saugant, kad neišdžiūtų terpė LST ISO 5550:1996 LST ISO 5543:1996 LST ISO 5547 LST 1559:1998; LST ISO 6610:1996en, mėginys ruošiamas pagal LST EN ISO 8261:2001en Šio techninio reglamento 12 priedas; LST ISO 5541/1:1996en; LSTIS0 5541/2:1996en; LST EN ISO 8261:2001en LST 1559:1998; LST ISO 6610:1996en; mėginys ruošiamas pagal LST EN ISO 8261:2001en; inkubuojama 48 h 55 „C temperatūroje saugant, kad neišdžiūtų terpė Vertinti rūgštinio kazeino kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Fermentinis kazeinas, Nr. 2921/90/EEB 2 priedas, taikomas skiriant paramą už nugriebto pieno perdirbimą į kazeiną ir kazematus Drėgmė Riebalai Pelenai BBS Koliforminės bakterijos Termofilinės bakterijos Ne daugiau kaip 8,0% Ne daugiau kaip 1,0% Ne daugiau kaip 7,5% Ne daugiau kaip 30000/1 g Turi nebūti 0,1 g Ne daugiau kaip 5000/1 g IDF Standard 78C:1991 IDF Standard 127A:1988 IDF Standard 90:1979 IDF Standard 100B:1991, mėginys ruošiamas pagal IDF Standard 122C:1996 arba IDF Standard 73A:1985 Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XVI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 60), mėginys ruošiamas pagal IDF Standard 122C:1996 arba IDF Standard 73A:1985 IDF Standard 100B:1991, mėginys ruošiamas pagal IDF Standard 122C:1996 arba IDF Standard 73A:1985, inkubuojama 48 h 55 „C temperatūroje saugant, kad neišdžiūtų terpė LST ISO 5550:1996 LST ISO 5543:1996 LST ISO 5545 LST 1559:1998; LST ISO 6610:1996en, mėginys ruošiamas pagal LST EN ISO 8261:2001en Šio techninio reglamento 12 priedas; LST ISO 5541/1:1996en; LSTIS0 5541/2:1996en; LST EN ISO 8261:2001en LST 1559:1998; LST ISO 6610:1996en; mėginys ruošiamas pagal LST EN ISO 8261:2001en; inkubuojama 48 h 55 „C temperatūroje saugant, kad neišdžiūtų terpė Vertinti fermentinio kazeino kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Kazematai, Nr. 2921/90/EEB 2 priedas, taikomas skiriant paramą už nugriebto pieno perdirbimą į kazeiną ir kazematus Drėgmė Pieno baltymai Riebalai Pelenai BBS Koliforminės bakterijos Termofilinės bakterijos Ne daugiau kaip 6,0% Ne mažiau kaip 88,0% Ne daugiau kaip 6,0% Ne daugiau kaip 6,0% Ne daugiau kaip 30000/1 g Turi nebūti 0,1 g Ne daugiau kaip 5000/1 g IDF Standard 78C:1991 IDF Standard 92:1979 IDF Standard 127A:1988 IDF Standard 89:1979 arba IDF Standard 90:1979 IDF Standard 100B:1991, mėginys ruošiamas pagal IDF Standard 122C:1996 arba IDF Standard 73A:1985 Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XVI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 60), mėginys ruošiamas pagal IDF Standard 122C:1996 arba IDF Standard 73A:1985 IDF Standard 100B:1991, mėginys ruošiamas pagal IDF Standard 122C:1996 arba IDF Standard 73A:1985, inkubuojama 48 h 55 °C temperatūroje saugant, kad neišdžiūtų terpė LST ISO 5550:1996 LST ISO 5549 LST ISO 5543:1996 Laktoproteinų (kazeinų ir kazematų), skirtų žmonėms vartoti, techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2000-06-19 įsakymu Nr. 188 (Žin., 2000, Nr. 52-1514) arba LST ISO 5545 LST 1559:1998; LST ISO 6610:1996en, mėginys ruošiamas pagal LST EN ISO 8261:2001en Šio techninio reglamento 12 priedas; LST ISO 5541/1:1996en; LSTIS0 5541/2:1996en; LST EN ISO 8261:2001en LST 1559:1998; LST ISO 6610:1996en; mėginys ruošiamas pagal LST EN ISO 8261:2001en; inkubuojama 48 h 55 „C temperatūroje saugant, kad neišdžiūtų terpė Vertinti kazematų kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Produktas, Europos Komisijos reglamentas ir jo reguliuojama sritis Rodikliai Ribos ES taikomas pamatinis metodas Lietuvoje galiojantis atitinkamas pamatinis metodas Pastabos dėl reikalavimų taikymo šalyje Kazematai, Nr. 2921/90/EEB 3 priedas, taikomas skiriant paramą už nugriebto pieno perdirbimą į kazeiną ir kazematus Drėgmė Pieno baltymai Riebalai Laktozė Pelenai BBS Koliforminės bakterijos Termofilinės bakterijos Ne daugiau kaip 6,0% Ne mažiau kaip 85,0% Ne daugiau kaip 1,5% Ne daugiau kaip 1,0% Ne daugiau kaip 6,5% Ne daugiau kaip 30000/1 g Turi nebūti 0,1 g Ne daugiau kaip 5000/1 g PDF Standard 7 8C: 1991 IDF Standard 92:1979 PDF Standard 127A:1988 PDF Standard 106:1982 PDF Standard 89:1979 arba PDF Standard 90:1979 PDF Standard 100B:1991, mėginys ruošiamas pagal PDF Standard 122C:1996 arba PDF Standard 73A:1985 Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XVI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 60), mėginys ruošiamas pagal PDF Standard 122C:1996 arba PDF Standard 73A:1985 PDF Standard 100B:1991 mėginys ruošiamas pagal PDF Standard 122C:1996 arba IDF Standard 73A:1985, inkubuojama 48 h 55 „C temperatūroje saugant, kad neišdžiūtų terpė LST ISO 5550:1996 LST ISO 5549 LST ISO 5543:1996 ISO 5548:1980 Laktoproteinų (kazeinų ir kazematų), skirtų žmonėms vartoti, techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2000-06-19 įsakymu Nr. 188 (Žin., 2000, Nr. 52-1514) arba LST ISO 5545 LST 1559:1998; LST ISO 6610:1996en, mėginys ruošiamas pagal LST EN ISO 8261:2001en Šio techninio reglamento 12 priedas; LST ISO 5541/1:1996en; LSTIS0 5541/2:1996en; LST EN ISO 8261:2001en LST 1559:1998; LST ISO 6610:1996en; mėginys ruošiamas pagal LST EN ISO 8261:2001en; inkubuojama 48 h 55 °C temperatūroje saugant, kad neišdžiūtų terpė Vertinti kazematų kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Kombinuotieji pašarai ir nugriebto pieno milteliai (NPM), skirti gyvuliams šerti, Nr. 2799/1999/EB, taikomas skiriant paramą už nugriebto pieno miltelių sunaudojimą gyvuliams šerti Drėgmė (rūgščių pasukų miltelių) Baltymai Drėgmė (NPM) Riebalai (NPM) Fermentinės išrūgos (NPM) Krakmolas (NPM) Drėgmė (mišiniuose) Riebalinės medžiagos (mišiniuose) Fermentinės išrūgos (mišiniuose) NPM kiekis (galutiniame produkte) Riebalai (galutiniame produkte) Ne daugiau kaip 5,0% Ne mažiau kaip 31,4% sausųjų neriebalinių medžiagų Ne daugiau kaip 5,0% Ne daugiau kaip 11,0% Turi nebūti Turi nebūti Ne daugiau kaip 5,0 % sausosios neriebalinės medžiagos Turi nebūti Ne mažiau kaip 50% Ne mažiau kaip 2,5% arba 5 % Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XXIV priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 84) PDF Standard 20B:1993 PDF Standard 26A:1993 PDF Standard 9C:1987 Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XIX priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 69) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XXIII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 83) PDF Standard 26A:1993 Europos Komisijos direktyva 84/4/EEC (OJ L 15, 1984 01 18, p. 28) (OJ L 015,1984 01 18, p. 28) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XIX priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 69) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XXII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 80) Europos Komisijos direktyva 84/4/EEC (OJ L 15, 1984 01 18, p. 28) Sio techninio reglamento 20 priedas LST PDF Standard 20B:1995 Dehidratuoto konservuoto pieno, skirto žmonėms vartoti, techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2000-06-19 įsakymu Nr. 188 (Žin., 2000, Nr. 52-1514) LST EN ISO 1736 Šio techninio reglamento 15 priedas Šio techninio reglamento 19 priedas Nėra Nėra Šio techninio reglamento 15 priedas Šio techninio reglamento 18 priedas Nėra Vertinti kombinuotųjų pašarų ir nugriebto pieno miltelių kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip Produktas, Europos Komisijos reglamentas ir jo reguliuojama sritis Rodikliai Ribos ES taikomas pamatinis metodas Lietuvoje galiojantis atitinkamas pamatinis metodas Pastabos dėl reikalavimų taikymo šalyje Krakmolas (galutiniame produkte) Ne mažiau kaip 2 % Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XXIII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 83) Sio techninio reglamento 19 priedas Varis (galutiniame produkte) 25 ppm (mg/
5. kg)Dir. 78/633/EEC (OJ L 206,1978 07 29, p. 43) Cinko bacitracino, flavofosfolipolio, mikroelementų – geležies, vario, mangano ir cinko kiekio pašaruose nustatymo techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2001-09-27 įsakymu Nr. 337 (Žin., 2001, Nr. 84-2952) Purkštinio džiovinimo NPM Nr. 322/96/EB, taikomas superkant NPM laikymui pagal intervencines schemas Riebalai Baltymai Drėgmė Rūgštingumas (0,1 mol/1 NaOH) Laktatai Fosfatazė Tirpumas Suskrudę dalelės BBS Koliforminės bakterijos Pasukos Fermentinės išrūgos Rūgščios išrūgos Antimikrobinės medžiagos Ne daugiau kaip 1 % Ne mažiau kaip 31,4% SNM Ne daugiau kaip 3,5% Ne daugiau kaip 19,5 ml Ne daugiau kaip 150 mg/100 g Neigiama Ne daugiau kaip 0,5 ml, 24 °C temperatūroje Diskas B (ne mažiau kaip 15,0
6. mg)40000/1 g Turi nebūti 0,1 g Turi nebūti Turi nebūti Turi nebūti IDF Standard 9C:1987 IDF Standard 20B:1993 IDF Standard 26A:1993 IDF Standard 86:1981 IDF Standard 69B:1987 ISO 3356:1975 IDF Standard 129A:1988 ADPI:1990 IDF Standard 100B:1991, mėginys ruošiamas pagal IDF Standard 122C:1996 arba IDF Standard 73A:1985 Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XVI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 60), mėginys ruošiamas pagal IDF Standard 122C:1996 arba IDF Standard 73A:1985 Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XX priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 74) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XVIII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 63) Kompetentingų institucijų patvirtintas metodas Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 XXI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 79) LSTEN ISO 1736 LSTIDF20B:1995 Dehidratuoto konservuoto pieno, skirto žmonėms vartoti, techninis reglamentas, patvirtintas LR žemės ūkio ministro 2000-06-19 įsakymu Nr. 188 (Žin., 2000, Nr. 52-1514) LST ISO 6091 LST ISO 8069:1998 LST ISO 3356:1998 LST ISO 8156 Nėra LST 1559:1998; LST ISO 6610:1996en, mėginys ruošiamas pagal LSTEN ISO 8261:2001en Šio techninio reglamento 12 priedas; LSTIS0 5541/l:1996en; LSTIS0 5541/2:1996en; LSTEN ISO 8261:2001en Šio techninio reglamento 16 priedas Šio techninio reglamento 14 priedas Nėra Šio techninio reglamento 17 priedas Vertinti NPM kokybę, kai taikoma pirmoje skiltyje nurodyta rinkos reguliavimo priemonė, jeigu nenurodyta kitaip B dalis. Šioje dalyje išvardyti metodai pagal ES reglamentus: Nr. 2658/87/EEB, Nr.2414/98/EB, Nr. 174/1999/EB, Nr. 1374/98/EB, Nr. 2508/97/EB taikomi produktams importo, eksporto ir, jei nenurodyta kitaip, tarptautinių sutarčių atvejais Produktas, KPN kodas Parametras Ribos Pamatinis metodas Lietuvoje galiojantis pamatinis metodas Pienas ir grietinėlė nekoncentruoti, be cukraus ir kitų šaldiklių, 0401 Riebalai (< 6 %) Riebalai (> 6%) Ribos nurodytos KPN IDF Standard 1D:1996 IDF Standard 16C:1987 LSTISO1211:2000en LST EN ISO 2450:2000en Pienas ir grietinėlė koncentruoti arba saldinti cukrumi arba kitais šaldikliais, 0402 Riebalai (skysti) Riebalai (kieti) Baltymai Ribos nurodytos KPN IDF Standard 13C:1987 IDF Standard 9C: 1993 IDF Standard 20B:1993 LSTEN ISO 1737 LSTEN ISO 1736 LST IDF Standard 20B:1995 Sacharozė (normalus kiekis) Sacharozė (mažas kiekis) Sausosios medžiagos (SSP) Sausosios medžiagos (SPG) IDF Standard 35A:1992 Nėra Europos ar tarptautinio pamatinio metodo, galioja kompetentingų institucijų patvirtintas metodas IDF Standard 15B:1991 IDF Standard 21B:1987 LST 1494:1997 Nėra LST ISO 6734:1998 LSTIDF21B:1996 Produktas, KPN kodas Parametras Ribos Pamatinis metodas Lietuvoje galiojantis pamatinis metodas Drėgmė (sausasis pienas ir grietinėlė) IDF Standard 26A: 1993 Pasukos, raugintas pienas ar grietinėlė, koncentruoti arba nekoncentruoti, saldinti arba nesaldinti, 0403 Riebalai Baltymai Sacharozė (normalus kiekis) Sacharozė (mažas kiekis) Drėgmė (rūgščių pasukų milteliai) Drėgmė (saldžių pasukų milteliai) Sausosios medžiagos (kiti produktai) Rbos nurodytos KPN IDF Standard 1D:1996, IDF Standard 9C:1987, IDF Standard 16C:1987, IDF Standard 22B:1987 IDF Standard 126A:1988 IDF Standard 20B:1993 IDF Standard 35A: 1992 Nėra Europos ar tarptautinio pamatinio metodo, galioja kompetentingų institucijų patvirtintas metodas Europos Komisijos reglamentas (EC) Nr. 213/2001 XXIV priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 84) IDF Standard 26A: 1993 Nėra Europos ar tarptautinių pamatinių metodų, galioja kompetentingų institucijų patvirtinti metodai LSTISO1211:2000en LSTEN ISO 1736 LST EN ISO 2450:2000en LSTEN ISO 7208:2000en ISO 8262/3:1987 LST 1494:1997 Nėra Šio techninio reglamento 20 priedas Išrūgos, koncentruotos arba ne, saldintos cukrumi ar kitais šaldikliais; produktai, pagaminti iš natūralių pieno komponentų, 0404 Riebalai Baltymai Sacharozė (normalus kiekis) Rbos nurodytos KPN Rbos nurodytos KPN IDF Standard 9C:1987, IDF Standard 16C:1987, IDF Standard 22B:1987 IDF Standard 20B:1993 IDF Standard 35A: 1992 LSTEN ISO 1736 LST EN ISO 2450:2000en LSTEN ISO 7208:2000en LSTJX)F20B:1995 LST 1494:1997 0404 90 Sacharozė (mažas kiekis) Baltymai Drėgmė Sausosios medžiagos (Koncentruotų produktų) Nėra Europos ar tarptautinio pamatinio metodo, galioja kompetentingų institucijų patvirtintas metodas IDF Standard 20B:1993 IDF Standard 26A: 1993 IDF Standard 15B:1991 IDF Standard 21B:1987 Nėra LST IDF Standard 20B:1995 LST ISO 6734:1998 ISO 6731:1989 Sviestas ir kiti pieno kilmės riebalai; tepamieji pieno riebalai, 0405 Riebalai O'eigu jų <85%) Rbos nurodytos KPN Europos Komisijos reglamento (EC)Nr. 213/2001 XI priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 34) Šio techninio reglamento 9 priedas Sviestas Lydytas sviestas Drėgmė SNM Valgomoji druska Riebalai O'eigu jų >99%) Drėgmė (j'eigu riebalų > 99%) Europos Komisijos reglamento (EC) Nr. 213/2001 IX priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 30) Europos Komisijos reglamento (EC)Nr. 213/2001 X priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 32) IDF Standard 12B:1988 IDF Standard 24:1964 IDF Standard 23A:1988 Sio techninio reglamento 7 priedas Šio techninio reglamento 8 priedas LST ISO 1738:2000 Nėra Nėra Sūris ir varškė, 0406 Rebalai Sausosios medžiagos Sausosios medžiagos (sūris Ricotta) Valgomoji druska Laktozė Rbos nurodytos KPN IDF Standard 5B:1986 IDF Standard 4A: 1982 IDF Standard 58:1970 IDF Standard 88A:1988 IDF Standard 79B: 1991 LST ISO 1735:1997 LSTJX)F4A:1996 ISO 2920:1974 LST ISO 5943:2000 Nėra Kombinuotieji pašarai, 2309 Laktozė Rbos nurodytos KPN Europos Komisijos reglamento (EC)Nr. 213/2001 XVII priedas (OJ L 37, 2001 02 07, p. 61) Sio techninio reglamento 13 priedas ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 2 priedas ĮPRASTINIAIS METODAIS GAUTŲ REZULTATŲ, KURIE YRA ARTIMI NURODYTIEMS SUDĖTIES IR KOKYBĖS REIKALAVIMŲ REGLAMENTUOSE, TIKRINIMO PROCEDŪRA Jeigu m0 yra riba, nurodyta sudėties ir kokybės reikalavimų reglamente, tai nustatymo (sprendimo) ribai yra: L = m0; jeigu Rįpr/Rpam<l; R^ – įprastinio metodo atkuriamumo riba; Rpam – pamatinio metodo atkuriamumo riba. Jeigu m0 yra viršutinė riba, o R^/R? llm > 1, tai nustatymo riba apskaičiuojama pagal formulę: L = mc– [(R^ I Rpam) -1] x CrD9i. Jeigu tokiomis pačiomis sąlygomis m0 yra apatinė riba, tai nustatymo riba apskaičiuojama pagal formulę: L = mc+[( Rįpr/Rpam)-l]xCrD95; kur CrD95 – pamatinio metodo kritinis skirtumas (žr. 4 priedą). Kai m0 yra viršutinė riba, įprastiniu metodu gautas galutinis rezultatas, viršijantis nustatymo ribą, turi būti pakeičiamas pamatiniu metodu gautu galutiniu rezultatu. Šis galutinis rezultatas turi būti grindžiamas ne mažesniu skaičiumi analizių (mėginių) kaip įprastiniu metodu gautas galutinis rezultatas. Kai m0 yra apatinė riba, tokia pati procedūra turi būti taikoma įprastiniu metodu gautam galutiniam rezultatui, esančiam žemiau nustatymo ribos. PASTABA. Aukščiau aprašyta metodika gali būti taikoma, jeigu nėra aptinkamų matricos efektų. Matricos efektai gali būti aptinkami nustatant kiekvieno kalibravimui naudojamo mėginio analizės rezultatų, gautų pamatiniu ir įprastiniu metodu, skirtumą . Standartinis nuokrypis, apskaičiuojamas pagal formulę: kur m – kalibravimui naudojamų mėginių skaičius; palyginamas su pamatinio ir įprastinio metodų standartinių pakartojamumo nuokrypių aritmetiniu vidurkiu: Matricos efekto negalima atmesti, jeigu: kur: f= m (f– laisvės laipsnių skaičius); a-paklaidos tikimybė; a= 0,05. Šiuo atveju reikia papildomo tyrimo, kad galėtų būti fiksuojama nustatymo riba. ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 3 priedas ATKURIAMUMO RIBŲ NUSTATYMO PROCEDŪROS
7. a)Atitikimo su žinoma atkuriamumo riba nustatymo procedūra (cheminė analizė) Kaip paisoma atkuriamumo ribos, tikrinama palyginant laboratorijos rezultatus su patyrusios laboratorijos“ rezultatais, gautais naudojant tapačius mėginius. Abiejose laboratorijose nustatymas atliekamas po du kartus, o rezultatai įvertinami pagal formulę: kur: CrD95 -kritinis skirtumas (P = 0,95); y-, – dviejų 1-osios laboratorijos gautų rezultatų aritmetinis vidurkis; y2 – dviejų 2-osios laboratorijos gautų rezultatų aritmetinis vidurkis; R – atkuriamumo riba, nustatoma interpoliavimo būdu; R – pakartojamumo riba, jei tikslumas reikiamo lygio. Jeigu kritinis skirtumas viršijamas, tai per du mėnesius turi būti atliktas kitas eksperimentas. Jeigu antrojo eksperimento rezultatai neatitinka atkuriamumo ribos, įgaliotos institucijos privalo imtis būtinų priemonių.
8. b)Laikinosios atkuriamumo ribos nustatymo procedūra (cheminė analizė) Laikinoji atkuriamumo riba «ki]c nustatoma pagal lygtį: kur: yt – dviejų 1-osios laboratorijos gautų rezultatų vidurkis; y2 – dviejų 2-osios laboratorijos gautų rezultatų vidurkis (žr. 3 a priedą); r – pakartojamumo riba arba laikinoji pakartojamumo riba. PASTABOS: 1. Rlaik gali būti naudojama skaičiuojant kritinius skirtumus. 2. Rlaik prilyginamas Ir, jeigu apskaičiuotoji Rlaik vertė yra mažesnė kaip Ir. Patyrusioj i laboratorija turėtų būti viena iš laboratorijų, sėkmingai dalyvavusių atestuojant tyrimų metodą arba sėkmingai pasirodžiusių tikrinant laboratorijų patyrimą. 3. Jeigu apskaičiuotoji vertė yra didesnė kaip 3r arba viršija IR, prognozuojamą iš Honvitz*) lygties, tai Rlaik vertė yra nepriimtinai didelė ir jos negalima naudoti kritiniam skirtumui skaičiuoti. 4. Rlaik turi būti nustatomas mažiausiai kartą per metus remiantis dviejose laboratorijose gautais rezultatais (žr. 4 priedą). 5. Kritiniams skirtumams skaičiuoti turi būti naudojamas Rlaik vidurkis. RMk vidurkiui taikomos 2-ojoje ir 3-iojoje pastabose nurodytos taisyklės. Atkuriamumo riba (R vertė) gaunama iš apskaičiuotos RSDr vertės pagal formulę: ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 4 priedas ĮTEISINTAIS METODAIS GAUTŲ ANALIZĖS REZULTATŲ ĮVERTINIMO PROCEDŪRA Jeigu analizės rezultatas rodo, kad leidžiamoji riba yra viršijama, apskaičiuojamas dviejų ar daugiau gautų rezultatų aritmetinis vidurkis. Tai turi būti daroma taip: 1. Kai analizės rezultatas atitinka vienintelio nustatymo rezultatą, turi būti atliekama kita analizė pakartojamumo sąlygomis. Jeigu dvi analizės negali būti atliktos pakartojamumo sąlygomis, atliekamos papildomos dvi analizės pakartojamumo sąlygomis ir šie rezultatai naudojami įvertinti, ar paisoma kritinio skirtumo. 2. Nustatomas absoliutinis skirtumas tarp pakartojamumo sąlygomis gautų rezultatų aritmetinio vidurkio ir leistinos ribos. Jeigu skirtumo absoliutinė vertė viršija kritinį skirtumą, tai reiškia, kad analizuotas mėginys neatitinka reikalavimų. Kritinis skirtumas nustatomas pagal formulę: kur: y – gautų rezultatų aritmetinis vidurkis; mo – riba; n – analizių (mėginių) skaičius. Jeigu tikslumas reikiamo lygio, tai r iri? gali tekti nustatyti interpoliavimo būdu. Paprastai pateiktas galutinis mėginio analizės rezultatas turi rodyti, kad jis atitinka ribas. Galutiniai rezultatai: – nuo m0 iki m0 + CrD95 (| y -m0\), jeigu riba yra maksimali; – nuo m0 iki m0 – CrD95 (| y -m0\), jeigu riba yra minimali, gali pasitaikyti tik išimtinais atvejais. Galutiniai rezultatai, patenkantys į minėtus ruožus, yra priimtini tik tuo atveju, jeigu pasitaiko ne daugiau kaip kartą iš kiekvienų penkių siuntos mėginių. Jeigu yra analizuojami mažiau kaip penki mėginiai iš siuntos, tai yra priimtinas tik vienas rezultatas, patenkantis į minėtus ruožus. Tačiau jeigu gamintojas pakartotinai tiekia siuntas, turi būti laikomasi taisyklės, kad gali būti priimtinas tik vienas rezultatas, patenkantis į minėtus ruožus per penkis tikrintus mėginius. 3. Jeigu galutinis rezultatas x yra apskaičiuojamas pagal formulę x=yi±y2 (pvz., skaičiuojant sviesto riebalų kiekį, reikia drėgmės plius sviesto sausosios neriebalinės medžiagos kiekio), o yi ir y2 yra vieno tipo analizių galutiniai rezultatai, tai x galutinių rezultatų pakartojamumas rx ir atkuriamumas Rx apskaičiuojami taip: kur r\ ir r2 atitinkamaiyraj>i iry2pakartojamumo ribos, o R\ ir R2 – atkuriamumo ribos. x palyginamas su m0, vadovaujantis 1 ir 2 punktuose nurodytomis taisyklėmis. Kritinis skirtumas nustatomas pagal formulę: kur x – gautų Xl rezultatų aritmetinis vidurkis. 4. Jeigu galutinis rezultatas apskaičiuojamas pagal tokią formulę: (pavyzdys – sūrio sausosios medžiagos riebalų kiekis), o yi ir y2 yra vieno tipo analizės galutiniai rezultatai, tai absoliučias pakartojamumo rx ir atkuriamumo Rx ribas galima apskaičiuoti taip: kur: fti – riba arba norima vertė, atitinkanti >>i (pvz., riebalai); ĮH – riba arba norima vertė, atitinkanti y2 (pvz., sausoji medžiaga); kur: n – pakartojamumo riba, yi; r2 – pakartojamumo riba, y2; kur: Ri– atkuriamumo riba, yv, R2– atkuriamumo riba, y2. rx ir Rx apskaičiavimo procedūros tinka tik tuo atveju, kai santykinės pakartojamumo ir atkuriamumo ribos (r1*, R1*, r2*, R2) yra ne didesnės kaip 0,15. x yra lyginamas su riba įix vadovaujantis 1 ir 2 punktuose nurodytomis taisyklėmis. Kritinis skirtumas nustatomas pagal formulę: kur x – chronologine tvarka*) gautų x rezultatų aritmetinis vidurkis. ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 5 priedas VIDINĖ KOKYBĖS KONTROLĖ
9. a)Vidinės kokybės kontrolės (VKK; angį. IQC) procedūra (cheminė analizė) Kontrolinės medžiagos apibūdinimas VKK tikslams naudojama medžiaga tiriama visai pagal tokią pat arba iš dalies tokią pat procedūrą kaip ir tikrinamos (tiriamosios) medžiagos. Kontroline medžiaga gali būti: sertifikuota etaloninė medžiaga; savoji etaloninė medžiaga; tarplaboratoriniais testais patvirtinta medžiaga; medžiaga su pridėtu ieškomu komponentu. VKK diegimo procedūra Laboratorija turėtų diegti VKK pagal IUPAC dokumente „Vieningos vidinės kokybės kontrolės analizinėse laboratorijose taisyklės“ (Harmonized Guidelines for Internal Quality Control in analytical laboratories1) aprašytą procedūrą. VKK atliekama įterpiant kontrolines medžiagas į analizių seką arba kartojant tiriamojo mėginio analizę. Kontrolinių medžiagų cheminė sudėtis turi būti panaši kaip tiriamųjų mėginių, jos turi būti pakankamai stabilios reikiamą laiką. Turi būti akivaizdu, kad jos gali būti tinkamai padalytos į identiškas dalis su reikiamas ribas atitinkančia analitės koncentracija. Kontrolinės medžiagos turi būti įterpiamos ne mažiau kaip vieną kartą į kiekvieną analizių seriją o gautos vertės turi būti atidedamos kontrolės diagramoje, kad būtų galima įvertinti ilgalaikes paklaidas. Be to, laboratorija turi periodiškai parodyti, kad analizių serijoje išlaikomos pakartojamumo sąlygos. Tai gali būti padaroma kartojant kontrolinės medžiagos ir (arba) tiriamosios medžiagos analizes. Šių analizių rezultatai turėtų būti palyginami su paskelbtais pakartojamumo duomenimis ir turimais pačios laboratorijos tikslumo duomenimis. Kai naudojamos kontrolinės medžiagos, tai gautos kontrolinių medžiagų tarpserijinių analizių parametrų vertės turi būti atidedamos Shewhart'o diagramoje (ISO 8258:1991) su reikiamomis kontrolinėmis ribomis. Kontrolinės ribos turi būti nurodomos ties kur s, – bendrasis standartinis nuokrypis; o įspėjamosios ribos-ties: Bendrasis standartinis nuokrypis: kur: sb – tarpserijinis standartinis nuokrypis; sw – serijos standartinis nuokrypis; n– analizių skaičius. Tuo atveju, kai kontrolinės medžiagos nenaudojamos (pvz., dėl stabilumo stokos), kiekvienoje analizių serijoje mažiausiai vienos iš tiriamųjų medžiagų analizė turi būti kartojama. Serijos dubliuojamų analizių (žr. 3 priedą) rezultatų absoliutusis skirtumas turi būti atidedamas diagramoje. Centrinė linija yra 1,128 sw, žemutinė riba – 0, viršutinė kontrolinė riba -3,686 sw. (Kur sw yra serijos standartinis nuokrypis.) Kai koncentracijos ribos plačios, kontrolės metodika turi numatyti mažos ir didelės koncentracijos medžiagas. Jeigu tiriamosios medžiagos apima platų analitės koncentracijų ruožą laboratorija turi nustatyti ryšį tarp tikslumo ir koncentracijos lygio. Jeigu tikslumas yra proporcingas koncentracijai, tolesnė kontrolė turi būti grindžiama santykiniu tikslumu (t. y. absoliutiniu skirtumu, išreikštu vidurkio procentais). Analizių sistemos būsena nekontroliuojama, jeigu yra bet kuri iš šių sąlygų:
10. a)diagramoje užrašoma vertė patenka už kontrolinių ribų;
11. b)užrašoma vertė ir ankstesnioji vertė patenka už perspėjamųjų ribų, bet lieka tarp kontrolinių ribų;
12. c)kai naudojamos kontrolinės medžiagos, – devynios iš eilės vertės patenka į tą pačią pusę nuo vidurkio linijos. Į nekontroliuojamą būseną laboratorija turi reaguoti:
13. a)sustabdydama analizes, iki bus padaryti diagnostiniai tyrimai ir imtasi korekcinių veiksmų, arba
14. b)atmesdama rezultatų seriją ir pakartodama tiriamosios medžiagos analizę.
15. b)Savų kontrolinių medžiagų parinkimo ir pačios laboratorijos tikslumo ribų nustatymo procedūra (cheminė analizė) Pačioje laboratorijoje tikslumo duomenys gali būti gauti kartotine kontrolinių medžiagų ir (arba) tiriamųjų mėginių analize. Laboratorijos, nustatydamos analizių serijų rezultatų kitimo ir tarpserijinio kitimo tikslumo parametrus, vėliau naudojamus sudarant kontrolės diagramas, turi vadovautis toliau aprašoma procedūra. Laboratorijos gali pritaikyti ir kitokias procedūras su sąlyga, jeigu jas taikant gaunami duomenys yra patikimo tikslumo. 1. Kontrolinių medžiagų parinkimas Kai laboratorija naudoja kontrolines medžiagas, pirmiausia turi būti sukaupiami duomenys, kad būtų galima nustatyti ribas. Kai įmanoma, turi būti naudojamos sertifikuotos etaloninės medžiagos (SEM). Galimos kontrolinės medžiagos turi būti analizuojamos pakartojamumo sąlygomis analizių serijoje, į seriją atsitiktine tvarka įterpiant tinkamas SEM, su pakartojimu. Kai šis būdas yra neįmanomas, laboratorijos turi stengtis dalyvauti patyrimo nustatymo testuose ir sutarimu nustatyti sutartinius vidurkius (priskirtines vertes), kurie gali būti laikomi sutartiniu tikruoju vidurkiu, kuriam būdinga tam tikra neapibrėžtis. Kitos procedūros numato tikrųjų verčių nustatymą skaičiuojant arba specialiai užkrėstų (angį spiked) kontrolinių medžiagų naudojimą. Be to, kai laboratorija reguliariai atlieka tokias analizes ir jau yra įdiegusi statistinę kontrolę, kokios nors naujos kontrolinės medžiagos (pvz., reikalingos todėl, kad pasibaigė atsargos) turi būti parenkamos atsižvelgiant į analizes, kurios yra kontroliuojamos naudojant esamas medžiagas. 2. Ribų nustatymas Turėdama parinktą kontrolinę medžiagą laboratorija turi naudoti ją nustatydama serijos ir tarpserijinio tikslumo parametrus. Reikalaujama, kad nustatant tikslumą serijoje dviguba kontrolinės medžiagos analizė būtų atliekama mažiausiai 12 kartų. Dubliuojamos analizės turi būti daromos pakartojamumo sąlygomis, t. y. to paties analitiko, su tais pačiais reagentais ir t. t. Dubliuojamos kontrolinės medžiagos analizės turi būti įterptos į analizių seriją atsitiktine tvarka. Kiekviena dubliuojamoji analizė turi būti daroma atskirą dieną per laiko tarpą, kad teisingai atspindėtų kitimą tarp serijų, įvertinant normalius kitimus, pavyzdžiui, reagentų, matuoklių pakartotinio kalibravimo ir, jeigu reikia, skirtingų analitikų. PASTABA. Duomenų, kurie netiksliai reprezentuoja tarpserijinį kitimą naudojimas gali lemti nereikalingą analizių kartojimą dėl nustatytų pernelyg griežtų ribų. Priešingai, laboratorija, pateikianti pernelyg netikslius tikslumo duomenis, gali negebėti atitikti pamatiniuose metoduose nustatytų ribų, gali pasirodyti kaip prastesnė lyginant su panašaus lygio laboratorijomis ir gali negauti numatytam tikslui tinkamų duomenų. 2.1. Tikslumo serijoje nustatymas 2.1.1. Tikslumas serijoje, kai naudojama kontrolinė medžiaga Dubliuojami duomenys (mažiausiai 12 porų) pirmiausia turi būti tikrinami pagal Cochran'o didžiausiosios dispersijos kriterijų. Tai atitinka didžiausio dubliuojamų duomenų poros skirtumo kvadrato ir duomenų porų skirtumų kvadratų sumos santykį: kur d1– dubliuoj amų duomenų poros skirtumas. Cochran'o kriterijaus c vertė lyginama su lentelėse pateiktomis vertėmis (ISO 5725:1994). Kai vertė gali būti priskirta išsimėčiusioms arba atmestinoms, toks rezultatas turi būti ištirtas, kad būtų nustatyta, ar tai yra, pavyzdžiui, techninė klaida, skaičiavimo klaida, apsirikimas atliekant analizę, blogo mėginio analizė. Jeigu išaiškinta techninės klaidos esmė yra tokia, kad ji rodo, jog abejotino rezultato negalima pakeisti, jis turi būti atmestas kaip tikrai netinkamas. Jeigu lieka išsimėčiusių arba atmestinų rezultatų, kurių neįmanoma paaiškinti, išsimėtę rezultatai yra laikomi tinkamais, o statistiškai atmestini atmetami. Laboratorija turi stengtis gauti papildomų rezultatų verčių. Kai laboratorija jau yra įsitikinusi, kad nebėra atmestinų duomenų, serijos standartinis nuokrypis sw gaunamas taip, kaip toliau aprašyta. Kiekvienos iš p dubliuojamų duomenųporos xū, xa suma ir dubliuojamų duomenų skirtumas apskaičiuojami ir susumuojami taip: Serijos standartinis nuokrypis yra: Laboratorijoje pasiekiamo tikslumo riba yra 2,8 sw. Jeigu naudojamas pamatinis metodas, laboratorijoje pasiekiamo tikslumo riba turi būti palyginama su paskelbta pakartojamumo riba. Laboratorija turi vykdyti pamatinio metodo reikalavimus. Jeigu pakartojamumo riba neatitinka, turi būti ištirtos neatitikimo priežastys. Apibrėžtos ribos turi būti laikomos laikinomis ir peržiūrimomis. 2.1.2. Tikslumas serijoje, kai kontrolinės medžiagos nėra Laboratorija gali nuspręsti nustatyti tikslumą serijoje dubliuojamomis reprezentatyviųjų mėginių analizėmis (mažiausiai 12 dubliuojamų analizių). Tais atvejais, kai neįmanoma naudoti kontrolinių medžiagų, pavyzdžiui, dėl nestabilumo, dubliuojami duomenys turi būti renkami pagal šį metodą. PASTABA. Laikoma, kad šios analizės apima palyginti siaurą verčių ruožą todėl visiems mėginiams gali būti priskirta viena vertė. Tais atvejais, kai rezultatų ruožas yra platesnis, pavyzdžiui, viršija didumo eilę, o tikslumas priklauso nuo koncentracijos lygio, laboratorijos turi ištirti galimybę naudoti santykinius standartinius nuokrypius. Duomenys turi būti tikrinami pagal Cochran'o kriterijų, kaip nurodoma 2.1.1. Kai laboratorija įsitikina, kad duomenys yra be atmestinųjų, serijos standartinis nuokrypis ir sava tikslumo riba gaunama taip, kaip aprašyta. Serijos standartinis nuokrypis sw gali būti naudojamas kontrolės diagramoms sudaryti (žr. 2 priedą). Apibrėžtos ribos turi būti laikomos laikinomis ir peržiūrimomis. 2.2. Tikslumo serijoje nustatymas Apskaičiuojamas kiekvienos poros vidurkis sJ2 ir jie tikrinami pagal Grubbs'o kriterijų (ISO 5725:1994). Atmestinųjų ar išsimėčiusiųjų duomenų atmetimo ir priėmimo kriterijus yra toks, koks aprašytas 2.1.1 punkte. Laboratorija turi stengtis gauti pakaitinių verčių bet kuriam atmestam rezultatui pakeisti. Kai laboratorija jau yra įsitikinusi, kad duomenys yra be atmestinųjų, apskaičiuojamas tarpserijinis standartinis nuokrypis sb arba j is yra lygus nuliui, j eigų pošaknio reiškinio ženklas yra neigiamas. Bendrasis standartinis nuokrypis sh naudojamas n analizių vidurkio kontrolės diagramoms sudaryti (žr. 2 priedą). Apibrėžtos ribos turi būti laikomos laikinomis ir peržiūrimomis. 3. Pradinių ribų peržiūra Kontrolinės ribos, apibrėžtos taip, kaip aprašyta anksčiau, turi būti laikomos pradiniais įverčiais. Kad būtų galima atnaujinti ribų rinkinį, tai grindžiant priimtinų tikslumų serijoje (žr. 2.1.2), turi būti surinkta naujų dubliuojamų duomenų naudojant tiriamuosius mėginius. Laikotarpis iki peržiūros priklausys mio analizių dažnio. Galima vadovautis nuostata, kad duomenys turi būti peržiūrimi, kai tik gaunami kiti 10 dubliuojamų duomenų. Tada visi tie duomenys turi būti tikrinami Cochran'o kriterijumi, o ribos iš naujo apibrėžiamos, jas grindžiant nauja standartinio nuokrypio verte. Kiti sprendimai dėl kontrolinių ribų galiojimo turi būti daromi pagal tolesnius duomenis. Pradinių tarpserijinio tikslumo duomenų peržiūra taip pat priklauso nuo analizių dažnio. Galima vadovautis nuostata, kad pradinės prielaidos dėl standartinio nuokrypio ir vidurkio turi būti peržiūrimos, iš kontrolinės medžiagos analizių gavus kitus 10 duomenų taškų, kai dažnis yra viena analizė serijoje. Visi šie duomenys turi būti tikrinami Grubbs'o kriterijumi ieškant atmestinųjų. Vidurkis ir standartinis nuokrypis turi būti perskaičiuojami iš naujų duomenų. Be to, šiame tarpsnyje laboratorija turi taikyti Cusum'o diagramą (BS 5700:1984 ir keitimas 5480:1987), kad ištirtų bet kurias problemas, kurios gali būti susijusios, pvz., sų reagentų senėjimų. Bet kuris atskiras rezultatas, patenkantis už Cusųm'o „V-mask“ ribų, privalo būti ištirtas. Naujos ribos (vidurkio ir standartinio nuokrypio) turi būti reguliariai kontroliuojamos Cusum'o metodu. Turi būti atidžiai ištiriami bet kurie požymiai, jeigu kontrolinės medžiagos galiojimas kelia abejonių. 4. Ataskaita apie tikslumo duomenis Laboratorijos privalo siųsti kompetentingai nacionalinei institucijai informaciją, kurioje būtų tokie duomenys: taikytas metodas; serijos standartinis nuokrypis sw ir sava tikslumo riba; tarpserijinis standartinis nuokrypis sb; bendrasis standartinis nuokrypis s,; analizių skaičius, panaudotas gaunant tikslumo duomenis. ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 6 priedas PROCEDŪRA, TAIKYTINA GINČYTINŲ ANALIZĖS REZULTATŲ ATVEJU (CHEMINĖ ANALIZĖ) 1. Kai pranešti pirmosios analizės rezultatai ginčytini, bandymų laboratorijai paprašius per septynias darbo dienas, gali būti atliekama papildoma analizė su sąlyga, jeigu turima užplombuotų dubliuojamų produkto mėginių ir jeigu jie buvo laikomi pagal kompetentingosios institucijos reikalavimus. 2. Kompetentingoji institucija siunčia tuos mėginius į kitą laboratoriją. Ta laboratorija privalo būti įgaliota atlikti oficialiąsias analizes ir turi būti įrodžiusi būtent tokių analizių kompetenciją. Ši kompetencija turi būti patvirtinta dokumentais, liudijančiais sėkmingai dalyvavus profesionalumo testuose arba palyginamuosiuose tarplaboratoriniuose bandymuose. Kita laboratorija turi taikyti pamatinį metodą. Abiejose laboratorijose gauti rezultatai turi būti įvertinami taip: 2.1. Kai abi laboratorijos atitinka pakartojamumo ir atkuriamumo reikalavimus: Abiejų laboratorijų gautų rezultatų aritmetinis vidurkis pateikiamas kaip galutinis rezultatas. Galutinis rezultatas įvertinamas apskaičiuojant kritinį skirtumą pagal tokią formulę: kur: y – visų rezultatų, gautų abiejose laboratorijose, aritmetinis vidurkis; m0 – riba; R – atkuriamumas; R – pakartojamumas; «i – 1 -osios laboratorijos gautų rezultatų skaičius; «2 – 2-osios laboratorijos gautų rezultatų skaičius. PASTABA. Jeigu galutinis rezultatas skaičiuojamas pagal formulę: x = y-\ ± j>2 arba x = y-\ I j>2 (žr. atitinkamai 4 priedo 3 ir 4 punktus), tada formulėje vietoj R ir r įrašoma 2.2. Kai abi laboratorijos atitinka pakartojamumo reikalavimus, bet neatitinka atkuriamumo reikalavimų: Jeigu antroji analizė patvirtina pirmąją analizės rezultatas turi būti atmestas kaip netinkamas. Priešingu atveju turi būti priimtas. 2.3. Kai tik viena laboratorija atitinka pakartojamumo reikalavimus: Sprendžiant, ar galima priimti analizės rezultatus, naudojamas vienos laboratorijos, atitinkančios pakartojamumo reikalavimus, galutinis rezultatas. 2.4. Kai nė viena laboratorija neatitinka pakartojamumo reikalavimų, bet atitinka atkuriamumo reikalavimus: Taikomas 2.1 punktas. 2.5. Kai nė viena laboratorija neatitinka pakartojamumo reikalavimų arba atkuriamumo reikalavimų: Analizės rezultatai turi būti priimti, jeigu vienos laboratorijos gauti rezultatai leidžia daryti tokią išvadą. 2.6. Kai rezultatai buvo gauti naudojant neatestuotus metodus: Analizės rezultatai turi būti priimti, jeigu vienos laboratorijos gauti rezultatai leidžia daryti tokią išvadą. 3. Gautus antrosios analizės rezultatus kompetentingoji institucija turi nedelsdama pranešti analitikui. Jeigu analizės rezultatai atmetami, antrosios analizės išlaidas padengia analitikas. 4. Jeigu per penkias darbo dienas nuo mėginių paėmimo bandymų laboratorija (analitikas) gali įrodyti, kad mėginių ėmimas buvo netinkamas, mėginių ėmimas turi būti pakartotas, jeigu tai įmanoma. Jeigu mėginių ėmimas negali būti pakartotas, analizės rezultatai turi būti priimti. ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 7 priedas SVIESTO DRĖGMĖS KIEKIO NUSTATYMO METODAS 1. Taikymo sritis Šis metodas taikomas sviesto drėgmės kiekiui nustatyti. 2. Nuorodos LST EN ISO 707. Pienas ir pieno produktai. Bandinių ėmimo taisyklės. 3. Apibrėžimas Sviesto drėgmės kiekis – masės nuostolis, gautas užbaigus šioje metodikoje apibūdintą kaitinimo procesą, išreiškiamas gramais 100 gramų produkto. 4. Metodo esmė Drėgmės išgarinimas iš su pemza sumaišyto sviesto mėginio 102 °C temperatūroje džiovinimo krosnelėje. 5. Įranga ir medžiagos: Naudojama įprastinė ir toliau nurodyta laboratorinė įranga: 5.1. 1 mg tikslumo analizinės svarstyklės; 5.2. eksikatorius, kuriame yra tinkama drėgmę sugerianti medžiaga, pavyzdžiui, tik ką išdžiovintas silikagelis su drėgmės indikatoriumi; 5.3. džiovinimo krosnelė, ventiliuojama, termostatiškai palaikanti 102°C±2°C visoje darbo erdvėje; 5.4. stikliniai, porcelianiniai arba metaliniai (nerūdijantys) indeliai, kurių aukštis vidutiniškai 20 mm, skersmuo nuo 60 mm iki 80 mm; 5.5. pemzos granulės, išplautos, (0,8-10) mm skersmens. 6. Mėginių ėmimas pagal LST EN ISO 707. 7. Metodika: 7.1. Mėginio paruošimas: Uždaroje stiklinėje arba plastikinėje taroje esantis mėginys, užimantis nuo pusės iki dviejų trečdalių jos tūrio, šildomas iki temperatūros, kurioje jis būtų pakankamai minkštas ir nesunkiai sumaišomas (mechaniniu maišikliu arba rankomis) iki vienalytės masės. Temperatūra neturėtų viršyti 35 °C. Mėginys atvėsinamas iki aplinkos temperatūros. Atvėsinus atidaroma mėginio tara ir, prieš sveriant mėginį, kiek galima greičiau (ne ilgiau kaip per 10
16. s)mėginys išmaišomas tinkama priemone, pvz., šaukštu arba mentele. 7.2. Drėgmės kiekio nustatymas: 7.2.1. į indelį (5.4) įpilama apie 10 g pemzos; 7.2.2. indelis su pemza džiovinamas krosnelėje (5.3) 102 °C ± 2 °C temperatūroje ne mažiau kaip 1 valandą. PASTABA 7.2.2, 7.2.5 ir 7.2.7 punktuose minimas džiovinimo procesas prasideda, kai krosnelės temperatūra pasiekia 102 °C ± 2 °C; 7.2.3. indelis atvėsinamas eksikatoriuje iki kambario, kuriame sveriama, temperatūros ir pasveriamas 1 mg tikslumu; 7.2.4. į indelį 1 mg tikslumu atsveriamas maždaug 5 g mėginys; 7.2.5. indelis statomas į džiovinimo krosnelę (6.3), kurioje palaikoma 102 °C ± 2 °C temperatūra, ir paliekamas 3 vai.; 7.2.6. indelis atvėsinamas eksikatoriuje iki kambario, kuriame sveriama, temperatūros ir pasveriamas 1 mg tikslumu; 7.2.7. džiovinimo procesas atvėsinant ir sveriant indelį, kaip nurodyta 7.2.6 punkte, kartojamas kas valandą kol mėginio masė nebekinta (masės skirtumas neturi viršyti 1 mg). Masei pradėjus didėti, skaičiuojant imama mažiausia jos vertė. 8. Rezultatų apskaičiavimas: 8.1. Apskaičiavimo metodas ir formulė: drėgmės kiekis Wmasės procentais apskaičiuojamas pagal šią formulę: kur: mo – indelio su pemza masė gramais (7.2.3); nu – indelio su pemza ir mėginio prieš džiovinimą masė gramais (7.2.4); m2 – indelio su pemza ir mėginio po džiovinimo masė gramais (7.2.7). Rezultatai užrašomi vieno skaitmens po kablelio tikslumu. 8.2. Pakartojamumas Skirtumas dviejų atskirų analizių rezultatų, gautų tuo pat metu arba su nedidelėmis pertraukomis to paties analitiko, toje pačioje laboratorijoje ir naudojant identiškas medžiagas, turi neviršyti 0,2 %. 8.3. Atkuriamumas Skirtumas dviejų atskirų ir nepriklausomų analizių rezultatų, gautų skirtingose laboratorijose dviejų analitikų, naudojant identiškas medžiagas, turi neviršyti 0,3 %. 9. Bandymų protokolas Bandymų protokole nurodomas taikomas metodas ir gauti rezultatai, taip pat visos (ir neprivalomos) metodikos, šioje metodikoje nenurodytos sąlygos bei visos aplinkybės, kurios galėjo daryti poveikį gautam rezultatui. Protokole išdėstoma visa informacija, reikalinga mėginiui identifikuoti. ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 8 priedas SVIESTO SAUSOSIOS NERIEBALINĖS MEDŽIAGOS KIEKIO NUSTATYMO METODAS 1. Taikymo sritis Šis metodas taikomas sviesto sausosios nenebalmės medžiagos kiekiui nustatyti. 2. Nuorodos LST EN ISO 707. Pienas ir pieno produktai. Bandinių ėmimo taisyklės. 3. Apibrėžimas Sviesto sausosios neriebalinės medžiagos kiekis – procentinė masės dalis, nustatoma apibūdintu metodu, išreiškiama gramais 100 gramų produkto. 4. Metodo esmė Drėgmės išgarinimas iš tam tikro kiekio sviesto masės, riebalų ekstrahavimas petroleteriu ir likusios masės svėrimas. 5. Reagentas Petroleteris, kurio virimo temperatūra tarp 30 °C ir 60 °C. Išgarinus 100 ml šio reagento, neturi likti daugiau kaip 1 mg nuosėdų. 6. Įranga ir medžiagos: 6.1. 1 mg tikslumo analizinės svarstyklės; 6.2. eksikatorius, kuriame yra tinkama drėgmei sugerti medžiaga, pavyzdžiui, tik ką išdžiovintas silikagelis su drėgmės indikatoriumi; 6.3. džiovinimo krosnelė, ventiliuojama, termostatiškai palaikanti 102 °C ± 2 °C visoje darbo erdvėje; 6.4. stikliniai, porcelianiniai arba metaliniai (nerūdijantys) indeliai, kurių aukštis vidutiniškai 20 mm, skersmuo nuo 60 mm iki 80 mm, su įdėtomis stiklinėmis lazdelėmis; 6.5. filtravimo tigliai su stikliniais filtrais, kurių porų skersmuo nuo 16 um iki 40 um, su siurbiamąja kolba. 7. Mėginių ėmimas pagal LST EN ISO 707. 8. Metodika: 8.1. Mėginio paruošimas: Uždaroje stiklinėje arba plastikinėje taroje esantis mėginys, užimantis nuo pusės iki dviejų trečdalių jos tūrio, šildomas iki temperatūros, kurioje jis būtų pakankamai minkštas ir nesunkiai sumaišomas (mechaniniu maišikliu arba rankomis) iki vienalytės masės. Temperatūra neturėtų viršyti 35 °C. Mėginys atvėsinamas iki aplinkos temperatūros. Atvėsinus atidaroma mėginio tara ir, prieš sveriant mėginį, kiek galima greičiau (ne ilgiau kaip per 10
17. s)mėginys išmaišomas tinkama priemone, pavyzdžiui, šaukštu arba mentele. 8.2. Nustatymas: 8.2.1. indelis su lazdele (6.4) ir tiglis (6.5) džiovinamas krosnelėje (6.3) 1 valandą. Indelis, lazdelė ir tiglis atvėsinami eksikatoriuje iki kambario, kuriame sveriama, temperatūros ir pasveriami 1 mg tikslumu (mo). PASTABA: Paprastai atvėsinimui užtenka 45 minučių. Jeigu analizuojama daugiau negu vienas tos pačios partijos sviesto mėginys, svarbu, kad kiekvieno iš jų analizei būtų naudojamas analogiškas indelio, lazdelės ir tiglio derinys; 8.2.2. tiglis nuimamas, indelis su lazdele pasveriami 1 mg tikslumu (m,); 8.2.3. į indelį 1 mg tikslumu atsveriama apie 5 g mėginio (8.1) (m2); 8.2.4. indelis (su lazdele ir sviesto mėginiu) dedamas į džiovinimo krosnelę, kurioje nustatyta 102 °C ± 2 °C temperatūra, ir paliekamas per naktį; 8.2.5. indelis (8.2.3) atvėsinamas iki kambario temperatūros; 8.2.6. į indelį įpilama 15 ml šilto (maždaug 25 °C) petroleterio ir stikline lazdele atskiriama kiek galima daugiau nuosėdų, prilipusių prie indelio. Tirpalas perpilamas į tiglį ir leidžiama jam filtruotis įnusiurbimo kolbą; 8.2.7. procedūra (8.2.6) kartojama dar keturis kartus. Jeigu ant indelio sienelių nelieka riebalų likučių, ketvirtojo plovimo metu į tiglį perpilamos (be masės nuostolių) nuosėdos. Priešingu atveju procedūra (8.2.6) kartojama, iki riebalų likučių nelieka; 8.2.8. nuosėdos tiglyje perplaunamos 25 ml šilto petroleterio; 8.2.9. indelis, lazdelė ir tiglis (kartu) džiovinami krosnelėje (6.3) 102 „C i 2 „C temperatūroje 30 minučių; 8.2.10. indelis, lazdelė ir tiglis atvėsinami eksikatoriuje iki kambario, kuriame sveriama, temperatūros ir pasveriami 1 mg tikslumu. Procedūros (8.2.9 ir 8.2.10) kartojamos, kol indelio, lazdelės ir tiglio masė (m3) nebekinta (masės skirtumai neturi viršyti 1 mg). 9. Rezultatų apskaičiavimas: 9.1. Sausosios neriebalinės medžiagos kiekio apskaičiavimas: Sausosios neriebalinės medžiagos kiekis SNM masės procentais apskaičiuojamas pagal formulę: kur: mo-tuščio indelio su lazdele ir tiglio masė gramais (8.2.1); mj -tuščio indelio su lazdele masė gramais (8.2.2); m2 – indelio su lazdele ir mėginiu masė gramais (8.2.3); m3 – galutinė indelio su lazdele ir filtravimo tiglio su nuosėdomis masė gramais (8.2.11). Rezultatai apskaičiuojami vieno skaitmens po kablelio tikslumu. 9.2. Pakartojamumas Skirtumas dviejų atskirų analizių rezultatų, gautų tuo pat metu arba su nedidelėmis pertraukomis to paties analitiko, toje pačioje laboratorijoje ir naudojant identiškas medžiagas, turi neviršyti 0,1%. 9.3. Atkuriamumas Skirtumas dviejų atskirų ir nepriklausomų analizių rezultatų, gautų skirtingose laboratorijose dviejų analitikų, naudojant identiškas medžiagas, turi neviršyti 0,2 %. 10. Bandymų protokolas Bandymų protokole turi būti nurodomas taikomas metodas ir gauti rezultatai, taip pat visos (ir neprivalomos) metodikos, šioje metodikoje nenurodytos sąlygos bei aplinkybės, kurios galėjo daryti poveikį gautam rezultatui. Protokole išdėstoma visa informacija, reikalinga mėginiui identifikuoti. PASTABA. Jeigu analizuojamas sūdytas sviestas, tai druska nustatoma kaip sausoji neriebalinė medžiaga. Norint nustatyti sausosios neriebalinės pieno medžiagos kiekį, pridėtos druskos kiekis turi būti atimtas iš sausosios neriebalinės medžiagos kiekio. Apskaičiuoto sausosios neriebalinės medžiagos kiekio rezultatų tikslumas: pakartojamumas: r = 0,104%; atkuriamumas: R = 0,206 %. Rezultatų tikslumas, gautas nustatant sausąją neriebalinę medžiagą galioja tik nustatant sausąją neriebalinę pieno medžiagą. ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 9 priedas SVIESTO RIEBALŲ KIEKIO NUSTATYMO METODAS Riebalų kiekis nustatomas ne tiesiogiai, o nustatant drėgmės kiekį pagal šio techninio reglamento 7 priedą ir sausosios neriebalinės medžiagos kiekį pagal šio techninio reglamento 8 priedą. Riebalų kiekis masės procentais bus lygus: kur: W – drėgmės kiekis masės procentais; SNM – sausosios neriebalinės medžiagos kiekis masės procentais. Rezultatų tikslumas nustatant riebalus: pakartojamumas r = 0,22 %; atkuriamumas R = 0,36 %. ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 10 priedas VANILINO KIEKIO KONCENTRUOTAME SVIESTE, SVIESTE ARBA GRIETINĖLĖJE NUSTATYMO METODAS 1. Taikymo sritis Metodas taikomas vanilino kiekiui koncentruotame svieste, svieste arba grietinėlėje nustatyti. 2. Metodo esmė Žinomas mėginio kiekis ekstrahuojamas izopropanolio/etanolio/acetonitrilo mišiniu (1:1:2). Riebalai atšaldomi minus 15 °C – minus 20 °C temperatūroje, po to centrifuguojami. Ekstraktą atskiedus vandeniu, vanilino kiekis nustatomas efektyviosios skysčių chromatografijos metodu (ESCh, angį. trumpinys – HPLC). 3. Įranga: Įprastinė ir toliau nurodyta laboratorinė įranga: 3.1. šaldiklis, kuriame palaikoma minus 15 °C – minus 20 °C temperatūra; 3.2. vienkartiniai 2 ml talpos švirkštai; 3.3. membraniniai mikrofiltrai, kurių poros 0,45 um dydžio, atsparūs tirpalui, kuriame yra 5 % ekstrakcijos tirpalo (4.4); 3.4. skysčių chromatografijos sistema, kurią sudaro: siurblys (srautas – l,0ml/min), inžektorius (20 ui įšvirkštimas automatiniu arba rankiniu būdu), UV detektorius (veikiantis esant 306 nm banga“ mažiausia skalės padalos vertė 0,01), savrrašis ir kolonėlės termostatas, nustatytas 25 °C; 3.5. analizinė kolonėlė (250 mm x 4,6 mm dk), užpildyta LiChrospher RP 18 (Merck, vidutinis dalelių skersmuo 5
18. um)arba jai lygiavertė; 3.6. prieškolonė (apsauginė kolonėlė) (20 mm x 3 mm dk), užpildyta Perisorb RP 18 (vidutinis dalelių skersmuo nuo 30 um iki 40
19. um)arba jai lygiavertė. 4. Reagentai: 4.1. izopropanolis; 4.2. 96 procentų (tūrio) etanolis; 4.3. acetonitrilas; 4.4. ekstrakcijos tirpalas: izopropanolis (4.1) sumaišomas su etanoliu (4.2) ir acetonitrilu (4.3) santykiu 1:1:2 (tūrio); 4.5. vanilinas (4-hidroksi-3-metoksibenzaldehidas): 4.5.1. pagrindinis vanilino tirpalas (500 ug/ml): į 100 ml matavimo kolbą 0,1 mg tikslumu pasveriama 50 mg vanilino (4.5), įpilama 25 ml ekstrakcijos tirpalo (4.4) ir skiedžiama vandeniu iki žymės; 4.5.2. etaloninis vanilino tirpalas (10 ug/ml): pipete įpilama 5 ml pagrindinio vanilino tirpalo (4.5.1) į 250 ml matavimo kolbą ir skiedžiama vandeniu iki žymės; 4.6. metanolis, skirtas ESCh analizei; 4.7. ledinė acto rūgštis; 4.8. vanduo, skirtas ESCh analizei; 4.9. ESCh judančioji fazė: 1000 ml matavimo kolboje sumaišoma 300 ml metanolio (4.6), apie 500 ml vandens (4.8) ir 20 ml acto rūgšties (4.7) ir skiedžiama vandeniu (4.8) iki žymės. Mišinys filtruojamas per filtrą (3.3), kurio poros 0,45 um. Visi naudojami reagentai turi būti analiziškai gryni. 5. Metodika: 5.1. Mėginio paruošimas: 5.1.1. sviestas: mėginys šildomas, kol pradeda lydytis. Vengiama perkaitinti per 40 °C. Kai mėginys tampa pakankamai plastiškas, jis homogenizuojamas purtant. Prieš paimant mėginį, sviestas maišomas 15 s. Į 100 ml talpos matavimo kolbą 1 mg tikslumu pasveriama apie 5 g (SM
20. g)sviesto; 5.1.2. koncentruotas sviestas: prieš imant mėginį indas su koncentruotu sviestu įstatomas į krosnelę, įkaitintą nuo 40 °C iki 50 °C, kol visiškai išsilydo. Mėginys maišomas sukant arba maišant, kad nesusidarytų oro burbuliukų. Į 100 ml matavimo kolbą 1 mg tikslumu pasveriama apie 4 g (SM
21. g)koncentruoto sviesto; 5.1.3. grietinėlė: mėginys Šildomas nuo 35 °C iki 40 °C temperatūros vandens vonioje arba termostate. Riebalai paskirstomi vienodai sukant arba, jei reikia, pamaišant. Mėginys greitai atšaldomas iki 20 °C + 2 °C. Mėginys turi būti homogeniškas, priešingu atveju procedūrą reikia pakartoti. Į 100 ml matavimo kolbą 1 mg tikslumu pasveriama apie 10 g (SM
22. g)grietinėlės. 5.2. Tiriamojo tirpalo paruošimas: Į mėginius (5.1.1, 5.1.2 arba 5.1.3) įpilama maždaug 75 ml ekstrakcijos tirpalo (4.4), maišoma arba smarkiai purtoma apie 15 min ir skiedžiama ekstrakcijos tirpalu (4.4) iki žymės. Apie 10 ml šio ekstrakto pilama į užkemšamą mėgintuvėlį. Mėgintuvėlis statomas į šaldiklį (3.1) ir laikomas jame apie 30 min. Atšaldytas ekstraktas centrifuguojamas 5 min maždaug 2000 aps/min greičiu ir tuoj pat dekantuojamas. Dekantuotam tirpalui leidžiama atvėsti iki kambario temperatūros. 5 ml dekantuoto tirpalo pipete įpilama į 100 ml matavimo kolbą ir skiedžiama vandeniu iki žymės. Tirpalas filtruojamas per membraninį mikrofiltrą (3.3). Toks filtratas yra paruoštas ESCh analizei. 5.3. Kalibravimas Į 100 ml matavimo kolbą pipete įpilama 5 ml etaloninio vanilino tirpalo (4.5.2). Dar įpilama 5 ml ekstrakcijos tirpalo (4.4) ir skiedžiama vandeniu iki žymės. Tirpale yra 0,5 ug/ml vanilino. 5.4. Chromatografinis nustatymas: Chromatografinei sistemai leidžiama stabilizuotis apie 30 min. Įšvirkščiama etaloninio tirpalo (5.3). Tai kartojama tol, kol dviejų, vienas po kito atliekamų įšvirkštimų smailės ploto arba smailės aukščio skirtumas yra mažesnis kaip 2 %. Šiomis sąlygomis vanilino sulaikymo trukmė yra maždaug 9 minutės. Etaloninis tirpalas (5.3) analizuojamas du kartus, kaskart įšvirkščiama po 20 ui tiriamųjų tirpalų (5.2). Nustatomas gautos vanilino smailės plotas arba aukštis. Po 10 tiriamųjų tirpalų (5.2) įšvirkštimų vėl du kartus analizuojamas etaloninis tirpalas (5.3). 6. Rezultatų apskaičiavimas: Apskaičiuojamas vidutinis vanilino smailės plotas arba aukštis (AC) iš smailių, gautų atliekant po du kiekvieno tiriamojo tirpalo įšvirkštimus (iš viso keturi plotai). Apskaičiuojamas perskaičiavimo koeficientas (angį. – response factor) (R): R=AC/CM; kur CM – vanilino masė miligramais tirpale (4.5.1); Vanilino (C) kiekis (mg/
23. kg)tiriamajame mėginyje yra apskaičiuojamas pagal formulę: kur: AS – tiriamojo mėginio vanilino smailės plotas; SM-mėginio (5.1.1, 5.1.2 arba 5.1.3) masė gramais. Kai vanilino kiekis nustatomas grietinėlėje, jis išreiškiamas mg/kg pieno riebalų. Dėl to C dauginamas iš 100/f kur/– grietinėlės riebumas masės procentais; 20 – etaloninio ir tiriamojo mėginio atskiedimo faktorius; 0,96 – pataisos koeficientas dėl riebalų kiekio pirmajame tiriamojo mėginio skiedime. PASTABA. Vietoj smailės ploto galima naudoti smailės aukštį (žr. 8.3). 7. Metodo tikslumas 7.1. Pakartojamumas(
24. r)Skirtumas dviejų atskirų analizių rezultatų gautų tuo pat metu arba su nedidelėmis pertraukomis to paties analitiko, toje pačioje laboratorijoje, naudojant tą pačią įrangą ir identiškas medžiagas, turi neviršyti 16 mg/kg; 7.2. Atkuriamumas (R) Skirtumas dviejų atskirų ir nepriklausomų analizių rezultatų, gautų skirtingose laboratorijose dviejų analitikų, naudojant skirtingą įrangą ir identiškas medžiagas, turi neviršyti 27 mg/kg. 8. Leistinas nuokrypis: 8.1. turi būti imami 3 tiriamojo produkto (su žinomu atsekamosios medžiagos priedu) mėginiai jo vienodumui patikrinti; 8.2. kaip atsekamoji medžiaga (angį tracer) naudojama vanilė arba sintetinis vanilinas: 8.2.1. 4-hidroksi-3-metoksibenzaldehido pridėjimo norma yra 250 g/t koncentruoto sviesto arba sviesto, grietinėlei šios medžiagos pridėjimo norma – 250 g/t pieno riebalų; 8.2.2. trijų produkto mėginių analizės rezultatai, gauti tikrinant atsekamosios medžiagos (vanilino) pridėjimo normą ir pasiskirstymo vienodumą, [priimant kritinį verčių skirtumą su 95 % tikimybe (CrD95)] yra lyginami tarp šių ribų: – 221,5 mg/kg (95 % minimalios normos); – 159,0 mg/kg (70 % minimalios normos). Mažiausia atsekamosios medžiagos koncentracija yra naudojama interpoliuojant vertes tarp 221,5 mg/kg ir 159,0 mg/kg, 8.3. kaip atsekamoji medžiaga naudojama vanilė, gaunama tik iš vanilės pupelių arba jos ekstraktų: 8.3.1. 4-hidroksi-3-metoksibenzaldehido pridėjimo norma yra 250 g/t koncentruoto sviesto arba sviesto, grietinėlei šios medžiagos pridėjimo norma – 250 g/t pieno riebalų; 8.3.2. trijų produkto mėginių analizės rezultatai, gauti tikrinant atsekamosios medžiagos (vanilino) pridėjimo normą ir pasiskirstymo vienodumą, [priimant kritinį verčių skirtumą su 95 % tikimybe (CrD95)] yra lyginami tarp šių ribų: – 79,0 mg/kg (95 % minimalios normos); – 54,0 mg/kg (70 % minimalios normos). Mažiausia atsekamosios medžiagos koncentracija mėginyje yra naudojama interpoliuojant vertes tarp 79,0 mg/kg ir 54,0 mg/kg. PASTABOS: 1. Pakartojamumas r yra vertė, žemiau kurios absoliutus skirtumas tarp dviejų atskirų analizių rezultatų, gautų naudojant tą patį metodą ir identiškas medžiagas tomis pačiomis sąlygomis (ta pati įranga, ta pati laboratorija ir trumpas laiko tarpas), gali būti tikėtinas su tiksliai apibrėžta tikimybe; nesant kitų požymių, tikimybė yra 95 %. 2. Atkuriamumas R yra vertė, žemiau kurios skirtumas tarp atskirų analizių rezultatų, gautų naudojant tą patį metodą ir identiškas medžiagas skirtingomis sąlygomis (skirtingi operatoriai, įranga, laboratorijos ir/arba skirtingas laikas), gali būti tikėtinas su tiksliai apibrėžta tikimybe; nesant kitų požymių, tikimybė yra 95 %. 3. Nustatymas pridėto vanilino (250 mg/kg sviesto riebalų) svyruoja nuo 97,0 % iki 103,8 %. Nustatymo vidurkis buvo 99,9 % su standartiniu nuokrypiu 2,7 %. 4. Etaloniniame tirpale yra 5 % ekstrakcijos tirpalo, kompensuojančio smailės plėtimąsi, kurio priežastis – 5 % ekstrakcijos tirpalo, esančio tiriamuosiuose mėginiuose. Tai leidžia kiekį apskaičiuoti pagal smailės aukštį. 5. Šios analizės pagrindas – tiesinė kalibravimo linija, prasidedanti nuo koordinačių pradžios. Ši priklausomybė turėtų būti tikrinama naudojant tinkamus etaloninio tirpalo (4.5.2) skiedinius analizės pradžioje, o toliau tai daroma vienodais laiko tarpais ir pakeitus arba pataisius ESCh įrangą. ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 11 priedas BETA-APO-8'-KAROTINO RŪGŠTIES ETILO ESTERIŲ NUSTATYMO SVIESTE IR KONCENTRUOTAME SVIESTE SPEKTROMETRINIS METODAS 1. Taikymo sritis Šis metodas taikomas beta-apo-8'-karotmo rūgšties etilo esterių (apo-karotmo esterių) kiekiui svieste ir koncentruotame svieste nustatyti. Apo-karotino esteriai – tai visuma cheminių medžiagų, esančių pagal šią metodiką gautame mėginio ekstrakte ir absorbuojančių šviesą esant 440 nm bangos ilgiui. 2. Metodo esmė Matuojama petroleteryje ištirpintų pieno riebalų absorbcija esant 440 nm bangos ilgiui. Apo-karotino esterių kiekis nustatomas remiantis kalibracine kreive. 3. Įranga: 3.1. Graduotos 0,25, 0,50, 0,75 ir 1,0 mlpipetės;. 3.2. Spektrofotometras, tinkamas naudoti esant 440 nm (ir 447 nm-449 nm), naudojant 1 cm optinio kelio ilgio kiuvetes. 3.3. 20 ml ir 100 ml matavimo kolbos. 3.4. Analizinės svarstyklės, kurių svėrimo paklaida ne didesnė kaip 0,1 mg. 4. Reagentai: 4.1. Apo-karotino esterių suspensija (apie 20 %): 4.1.1. suspensij os grynumas nustatomas tokiu būdu: 400 mg suspensijos atsveriama į 100 ml matavimo kolbą ir ištirpinama 20 ml chloroformo (4.4), ir kolba pripildoma iki žymės cikloheksanu (4.5). 5,0 ml šio tirpalo cikloheksanu praskiedžiama iki 100 ml (tirpalas A). 5,0 ml tirpalo A cikloheksanu praskiedžiama iki 100 ml. Gauto tirpalo absorbcija matuojama lyginant su cikloheksanu ir esant 447 nm-149 nm bangos ilgiui. Apo-karotino esterių koncentracija (%) apskaičiuojama: kur: P – suspensijos grynumas procentais, Am – maksimali tiriamojo tirpalo absorbcija, A – mėginio masė gramais, 2550 – konstanta, nurodanti 1% suspensijos absorbciją 1 cm kiuvetėje. PASTABA. Apo-karotino esterių suspensija yra jautri šviesos, karščio ir atmosferos oro poveikiui. Neatidarytoje originalioje pakuotėje (uždarytoje azoto atmosferoje) suspensija šaltoje vietoje gali būti laikoma apie 12 mėn. Atidarius pakuotę, suspensiją reikia sunaudoti per trumpą laiką 4.1.2. apo-karotino esterių etaloninis tirpalas, apie 0,2 mg/ml: 0,1 mg tikslumu atsveriama 0,100 g apo-karotino esterių suspensijos (4.1.1) (Wg), ištirpinama petroleteryje (4.2), be nuostolių perpilama į 100 ml matavimo kolbą ir petroleteriu praskiedžiama iki žymės. Šio tirpalo apo-karotmo esterių koncentracija yra (WxP)/l 0 mg/ml. PASTABA. Tirpalas laikomas šaltoje tamsioje vietoje ne daugiau kaip mėnesį. 4.2. Petroleteris (40 °C–60 °C); 4.3. Bevandenis granuliuotas natrio sulfatas, kuris prieš naudojimą 2 h džiovinamas 102 °C temperatūroje. 4.4. Chloroformas. 4.5. Cikloheksanas. Visi naudojami reagentai turi būti analiziškai gryni. 5. Metodika: 5.1. Mėginio paruošimas: 5.1.1. koncentruoto sviesto mėginys išlydomas krosnelėje, kurioje nustatyta 45 °C temperatūra; 5.1.2. sviesto mėginys išlydomas krosnelėje, kurioje nustatyta 45 °C temperatūra, ir per filtrą, kuriame yra 10 g bevandenio natrio sulfato (4.3), filtruojamas į apsaugotą nuo šviesos indą palaikant apie 45 °C temperatūrą. Surenkamas pakankamas pieno riebalų kiekis. 5.2. Nustatymas 1 mg tikslumu pasveriama 1 g koncentruoto sviesto (arba išekstrahuotų pieno riebalų (5.1.2)) (Mg) ir be nuostolių perpilama į 20 ml (Vml) matavimo kolbą, praskiedžiama petroleteriu (4.2) iki žymės, gerai išmaišoma. Gauto tirpalo absorbcija matuojama lyginant su petroleteriu ir esant 440 nm bangos ilgiui. Pagal kalibracine kreivę nustatoma apo-karotino esterių koncentracija (C|ig/ml). 5.3. Kalibracine kreivė Įpilama 0 ml, 0,25 ml, 0,5 ml, 0,75 ml ir 1,0 ml apo-karotino esterio etaloninio tirpalo (4.1.2) į penkias 100 ml matavimo kolbas. Praskiedžiama petroleteriu (4.2) iki žymės, gerai išmaišoma. Apytikslė šių tirpalų koncentracija yra nuo 0 |ig/ml iki 2 (ig/ml. Tiksli tirpalų koncentracija apskaičiuojama lyginant su etaloninio tirpalo koncentracija (4.1.2) (WxP)/10 mg/ml. Gautų tirpalų absorbcija matuojama lyginant su petroleteriu (4.2) ir esant 440 nm bangos ilgiui. Anty ašies atidedamos absorbcijos vertės, o apo-karotino esterių koncentracijos vertės – ant x ašies. 6. Rezultatų apskaičiavimas: 6.1. Apo-karotino esterio kiekis, išreikštas mg/kg, apskaičiuojamas taip: koncentruotas sviestas: (CxV)/M sviestas: 0,82(CxV)/M kur: C – apo-karotino esterio kiekis |ig/ml, pagal kalibracinę kreivę (5.3), V – tiriamo tirpalo (5.2) tūris mililitrais, M – mėginio masė (5.2) gramais, 0,82 – pataisos koeficientas, įvertinantis pieno riebalų kiekį svieste. 7. Metodo tikslumas: 7.1. Pakartojamumas: 7.1.1. sviesto analizė. Skirtumas dviejų atskirų ir nepriklausomų analizių rezultatų, gautų tuo pat metu arba su nedidelėmis pertraukomis to paties analitiko, toje pačioje laboratorijoje, naudojant tą pačią įrangą ir identiškas medžiagas, turi neviršyti 1,4 mg/kg; 7.1.2. koncentruoto sviesto analizė. Skirtumas dviejų atskirų ir nepriklausomų analizių rezultatų, gautų tuo pat metu arba su nedidelėmis pertraukomis to paties analitiko, toje pačioje laboratorijoje, naudojant tą pačią įrangą ir identiškas medžiagas, turi neviršyti 1,6 mg/kg. 7.2. Atkuriamumas: 7.2.1. sviesto analizė. Skirtumas dviejų atskirų ir nepriklausomų analizių rezultatų, gautų skirtingose laboratorijose dviejų analitikų, naudojant skirtingą įrangą ir identiškas medžiagas, turi neviršyti 4,7 mg/kg; 7.2.2. koncentruoto sviesto analizė. Skirtumas dviejų atskirų ir nepriklausomų analizių rezultatų, gautų skirtingose laboratorijose dviejų analitikų, naudojant skirtingą įrangą ir identiškas medžiagas, turi neviršyti 5,3 mg/kg. PASTABA. Tyrimų tikslumas nustatytas 1995 metais vykusių tarplaboratorinių bandymų metu, dalyvaujant 11 laboratorijų, kurių kiekviena ištyrė 12 sviesto mėginių ir 12 koncentruoto sviesto mėginių. 8. Leistinas nuokrypis: 8.1. Apo-karotino esterio suspensijos pasiskirstymo vienodumui patikrinti turi būti imami trys produkto mėginiai. 8.2. Sviestas: 8.2.1. pridėjimo norma sviestui (įskaitant foninę absorbciją) yra 22 mg/kg; 8.2.2. trijų mėginių rezultatai, gauti tikrinant pridėto kiekio ir pasiskirstymo vienodumą, ir mažiausia gauta rezultato vertė yra lyginama su šiais reikalavimais [priimant kritinį verčių skirtumą su 95% tikimybe (DCr95)]: – 18,0 mg/kg (95% minimalios pridėjimo normos), – 13,0 mg/kg (70% minimalios pridėjimo normos). Mažiausia gauta apo-karotino koncentracijos vertė mėginyje turi būti naudojama interpoliuojant vertes tarp 18,0 mg/kg ir 13,0 mg/kg. 8.3. Koncentruotas sviestas: 8.3.1. pridėjimo norma koncentruotam sviestui (įskaitant foninę absorbciją) yra 24 mg/kg; 8.3.2. trijų mėginių rezultatai, gauti tikrinant pridėto kiekio ir pasiskirstymo vienodumą, ir mažiausia gauta rezultato vertė yra lyginama su šiais reikalavimais [priimant kritinį verčių skirtumą su 95% tikimybe (DCr95)]: – 20,0 mg/kg (95% minimalios pridėjimo normos), – 14,0 mg/kg (70% minimalios pridėjimo normos). Mažiausia gauta apo-karotino koncentracijos vertė mėginyje turi būti naudojama interpoliuojant vertes tarp 20,0 mg/kg ir 14,0 mg/kg. ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 12 priedas KOLIFORMINIŲ BAKTERIJŲ NUSTATYMO SVIESTE, NUGRIEBTO PIENO MILTELIUOSE, KAZEINE IR KAZEINATUOSE METODAS Normatyvinės nuorodos: LST ISO 5541-1:1996 en Pienas ir pieno produktai. Koliforminių bakterijų skaičiavimas. 1 dalis: Kolonijų skaičiaus nustatymas 30 °C temperatūroje. LST ISO 5541-2:1996 en Pienas ir pieno produktai. Koliforminių bakterijų skaičiavimas. 2 dalis: Labiausiai tikėtino skaičiaus nustatymas 30 °C temperatūroje. LST EN ISO 8261:2001en Pienas ir pieno produktai. Bendrieji tiriamųjų mėginių, pradinių suspensijų ir dešimtkarčių skiedinių ruošimo mikrobiologiniams tyrimams reikalavimai. Nustatymas 1 g sviesto mėginiai sėjami į mitybinę terpę, jeigu koliforminės bakterijos nustatomos svieste. 0,1 g mėginiai sėjami į mitybinę terpę, jeigu koliforminės bakterijos nustatomos nugriebto pieno milteliuose arba kazeine ir kazematuose. Analizė atliekama pagal LST ISO 5541-2:1996, taikant šias modifikacijas: 1. Mėginiai ruošiami pagal LST EN ISO 8261:2001en. Rūgštinio kazeino mėginiams ruošti taip pat gali būti taikoma LST ISO 5541-1:1996 aprašyta mėginių paruošimo procedūra. 2. Inkubuojami ir vertinami tiktai mėgintuvėliai, į kuriuos pasėta 1 g sviesto ir 0,1 g sausojo nugriebto pieno, kazeino ar kazematų mėginiai. Dešimtkarčiai skiediniai nedaromi. Rezultatų vertinimas: Trys neigiami rezultatai: atitinka reikalavimus; Du arba trys teigiami rezultatai: neatitinka reikalavimų; Du neigiami rezultatai: ištiriami dar du mėginiai atitinkamai po 1 g (sviesto) arba 0,1 g (nugriebto pieno miltelių,kazeino ar kazematų); atitinka reikalavimus, jeigu paskutiniai du rezultatai neigiami. Kitu atveju reikalavimų neatitinka. PASTABOS: 1. Koliforminių bakterijų kiekis vidutiniškai: 1/10 g sviesto; l/g nugriebto pieno miltelių arba kazeino ir kazematų – tai reikalavimų atitikimą rodantys rezultatai, gauti su 93 % tikimybe. 2. Koliforminių bakterijų kiekis vidutiniškai: l/g sviesto; 1/0,1 g nugriebto pieno miltelių arba kazeino ir kazematų – tai reikalavimų neatitikimą rodantys rezultatai, gauti su 91 % tikimybe. [Daroma prielaida, kad galioja Puasono (Poisson) skirstinys]. ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 13 priedas LAKTOZĖS KIEKIO NUSTATYMO METODAS GYVŪNŲ PAŠARAMS VARTOJAMUOSE PRODUKTUOSE1 1. Taikymo sritis Metodas taikomas tais atvejais, kai laktozės kiekis didesnis nei 0,5 %. 2. Metodo esmė Mielėms (Saccharomyces cerevisiae) veikiant vandenyje ištirpintus sacharidus laktozė lieka nesuskaldyta. Tirpalą nuskaidrinus ir nufiltravus laktozės kiekis nustatomas Luff-Schoorl metodu. 3. Reagentai 3.1. Dinatrio tiosulfato 0,05 mol/1 tirpalas. 3.2. Indikatorius: krakmolo tirpalas. Jis paruošiamas 5 g tirpiojo krakmolo sumaišant su 30 ml vandens (galima dėti 10 mg gyvsidabrio dijodido kaip konservanto). Gautas mišinys supilamas į 1 1 verdančio vandens, maišant virinamas 3 minutes ir paliekamas atvėsti. 3.3. Kalio jodido apie 30 % (30 g/100
25. ml)tirpalas. 3.4. Sulfato rūgšties 3 mol/1 tirpalas. 3.5. Luff-Schoorl reagentas:
26. a)vario (II) sulfato tirpalas. 25 g vario sulfato pentahidrato (CuS04-5H20) (neturinčio geležies) ištirpinama vandenyje ir praskiedžiama iki 100 ml;
27. b)citrinų rūgšties tirpalas. 50 g citrinų rūgšties monohidrato (C6H807-H20) ištirpinama vandenyje ir praskiedžiama iki 50 ml;
28. c)dinatrio karbonato tirpalas. 143,8 g bevandenio dinatrio karbonato (Na2C03) ištirpinama 300 ml karšto vandens, atvėsinama. Atsargiai maišant b tirpalas pilamas į c tirpalą tada įpilamas a tirpalas. Praskiedžiama iki 1 1, leidžiama stovėti per naktį ir tada filtruojama. Patikrinama tokiu būdu gauto reagento molingumas (Cu 0,05 mol/1, Na2C03 1 mol/1). pH turėtų būti maždaug 9,4. 3.6. Carrez tirpalas I: 23,8 g cinko acetato dihidrato Zn (C2H302)2-2H20 ir 3 g ledinės acto rūgšties (CHjCOOH) ištirpinama vandenyje ir praskiedžiama iki 100 ml. 3.7. Carrez tirpalas II: 10,6 g kalio heksacianoferato (II) trihidrato K4Fe(CN)6-3H20 ištirpinama vandenyje ir praskiedžiama iki 100 ml. 3.8. Pemzos granulės, virintos druskos rūgšties tirpale, išplautos vandeniu taip, kad visiškai neliktų rūgšties, ir išdžiovintos. 3.9. Saccharomyces cerevisiae suspensija: 25 g šviežių mielių ištirpinama 100 ml vandens (šaldytuve laikoma ne ilgiau kaip savaitę). 4. Analizė: 4.1. 1 g tiriamojo mėginio pasveriama 1 mg tikslumu ir supilama į 100 ml matavimo kolbą. Įpilama nuo 25 ml iki 30 ml vandens. Kolba trisdešimt minučių laikoma verdančio vandens vonioje, po to atvėsinama iki maždaug 35 °C temperatūros. 4.2. Į kolbą su mėginiu įpilama 5 ml mielių suspensijos2 ir sukratoma. Matavimo kolba su mišiniu dvi valandas paliekama 38 °C^Į0 °C temperatūros vandens vonioje. 4.3. Po fermentacijos kolba su mišiniu atvėsinama iki maždaug 20 °C temperatūros. Įpilama 2,5 ml Carrez tirpalo I, maišoma pavartant trisdešimt sekundžių, po to įpilama 2,5 ml Carrez tirpalo II ir vėl maišoma pavartant trisdešimt sekundžių. Po to praskiedžiama vandeniu iki 100 ml, sumaišoma ir filtruojama. Pipete paimamas ne didesnis kaip 25 ml filtrato kiekis, apytikriai turintis nuo 40 mg iki 80 mg laktozės; jeigu reikia, vandens papildoma iki 25 ml ir Luff-Schoorl metodu nustatomas bevandenės laktozės kiekis. 4.4. Atliekamas visas tuščias bandymas tik su mielėmis. 5. Laktozės kiekio nustatymas Luff-Schoorl metodu: 5.1. Į 300 ml Erlenmejerio kolbą pipetėmis įpilama 25 ml Luff-Schoorl reagento ir tiksliai išmatuoti 25 ml skaidraus tiriamojo tirpalo. 5.2. Įdėjus dvi pemzos granules ranka purtant kaitinama virš atviros vidutinio aukščio liepsnos. Tirpalas turi užvirti per dvi minutes. Nedelsiant Erlenmejerio kolba dedama ant asbestinio tinklelio, po kuriuo liepsna buvo anksčiau uždegta. Patikrinama, kad būtų kaitinamas tiktai Erlenmejerio kolbos dugnas, tada uždedamas ant kolbos grįžtamasis šaldytuvas. Nuo užvirimo momento virinama tiksliai dešimt minučių. Nedelsiant atšaldoma šaltame vandenyje ir maždaug po penkių minučių tiriama taip: 5.2.1. į tirpalą įpilama 10 ml kalio jodido, po to nedelsiant, bet atsargiai (kadangi gali labai putoti) įpilama 25 ml 3 mol/1 sulfato rūgšties. Titruojama su dinatrio tiosulfatu, kol atsiranda geltona matinė spalva; titravimo pabaigoje dedamas krakmolo indikatorius; 5.2.2. tas pats titravimas atliekamas su tiksliai 25 ml Luff-Schoorl reagento ir 25 ml vandens (vietoj tiriamojo tirpalo) mišiniu, įpylus 10 ml kalio jodido ir 25 ml sulfato rūgšties, šį kartą nevirinant. Produktams, turintiems daugiau nei 40 % fermentuojamo cukraus, suspensijos kiekis padidinamas. 6. Naudojantis lentele nustatomas laktozės kiekis mg, atitinkantis dviejų tyrimų rezultatų skirtumus (išreikštus 0,05 mol/1 dinatrio tiosulfato mililitrais). 25 ml Luff-Schoorl reagento lentelė Dinatrio tiosulfato 0,05 mol/1 tirpalas Laktozė Ci2H22Oii2 Dinatrio tiosulfato 0,05 mol/1 tirpalas Laktozė Ci2H22Oii2 ml mg skirtumas ml mg skirtumas 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 3,6 7,3 11,0 14,7 18,4 22,1 25,8 29,5 33,2 37,0 40,8 3,7 3,7 3,7 3,7 3,7 3,7 3,7 3,7 3,8 3,8 3,8 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 44,6 48,4 52,2 56,0 59,9 63,8 67,7 71,7 75,7 79,8 83,9 88,0 3,8 3,8 3,8 3,9 3,9 3,9 4,0 4,0 4,1 4,1 4,1 ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 14 priedas FERMENTINIŲ IŠRŪGŲ APTIKIMAS VIEŠAJAM SAUGOJIMUI SKIRTUOSE NUGRIEBTO PIENO MILTELIUOSE: GLIKOMAKROPEPTIDŲ NUSTATYMAS EFEKTYVIOSIOS SKYSČIŲ CHROMATOGRAFIJOS (ESCh) METODU 1. Taikymo sritis Šiuo metodu, nustatant glikomakropeptidus, galima aptikti fermentines išrūgas viešajam saugojimui skirtuose nugriebto pieno milteliuose. 2. Nuorodos LST EN ISO 707:1999. Pienas ir pieno produktai. Bandinių ėmimo taisyklės. 3. Apibrėžimas Glikomakropeptidų kiekis nugriebto pieno milteliuose: glikomakropeptidų kiekis, išreikštas masės procentais, nustatytas toliau aprašytu metodu. 4. Metodo esmė Nugriebto pieno milteliai regeneruojami, paveikus trichloracto rūgštimi atskiriami baltymai ir riebalai, kurie nusodinami centrifuguojant. Efektyviosios skysčių chromatografijos (ESCh) metodu nustatomas glikomakropeptidų (GMP) kiekis. Gautas rezultatas sulyginamas su etaloninių miltelių, kuriuose nėra fermentinių išrūgų arba yra žinomas jų kiekis, tyrimo rezultatu. 5. Reagentai: 5.1. Trichloracto rūgšties tirpalas. 240 g trichloracto rūgšties (CCl3COOH) ištirpinama nedideliame vandens kiekyje ir praskiedžiama iki 1000 ml. 5.2. Eliuentas, pH 6,0. 1,74 g dikalio hidrofosfato (K2HPO4), 12,37 g kalio dihidrofosfato (KH2PO4) ir 21,41 g natrio sulfato (Na2S04) ištirpinama maždaug 700 ml vandens. Eliuento pH reguliuojamas fosforo rūgšties arba kalio hidroksido tirpalu. pH turi būti 6,0 vnt. Praskiedžiama vandeniu iki 1000 ml ir homogenizuojama. Prieš vartojimą eliuento tirpalas filtruojamas per membraninį filtrą, kurio akučių skersmuo 0,45 um. 5.3. Plovimo tirpalas. Iš vienos dalies acetonitrilo (CH3CN) ir devynių dalių vandens paruošiamas tirpalas. Prieš vartojimą tirpalas filtruojamas per membraninį filtrą, kurio akučių skersmuo 0,45 um; PASTABA. Gali būti naudojamas ir kitas antiseptinis tirpalas, jei jis neblogina kolonėlės skiriamosios gebos. 5.4. Etaloniniai mėginiai: 5.4.1. nugriebto pieno milteliai, atitinkantys nustatytus reikalavimus [0]; 5.4.2. tie patys nugriebto pieno milteliai, į kuriuos įmaišyta 5 % (pagal masę) fermentinių išrūgų miltelių [5]. Visi reagentai turi būti analiziškai gryni, vanduo – distiliuotas arba tokio pat grynumo. 6. Įranga: 6.1. Analizinės svarstyklės. 6.2. Centrifuga, galinti išvystyti 2200 x g išcentrinę jėgą, su maždaug 25 ml talpos užkemšamomis centrifugavimo kiuvetėmis. 6.3. Mechaninė purtyklė. 6.4. Magnetinė maišyklė. 6.5. Apie 7 cm skersmens stikliniai piltuvai. 6.6. Vidutinės filtravimo gebos, maždaug 12,5 cm skersmens popieriniai filtrai. 6.7. Filtravimo per stiklinį filtrą įranga su 0,45 um akučių skersmens membraniniu filtru. 6.8. 10 ml graduotos pipetės (ISO 648, A klasė arba ISO/R 835). 6.9. Vandens vonia, kurioje palaikoma pastovi 25 °C±0,5 °C temperatūra. 6.10. Efektyviosios skysčių chromatografijos įranga: 6.10.1. siurblys; 6.10.2. rankinis arba automatinis švirkštas, kurio talpa nuo 15 ui iki 30 ui; 6.10.3. dvi nuosekliai sujungtos TSK 2000-SW-LKB (arba ekvivalentiškos) kolonėlės (ilgis – 30 cm, vidinis skersmuo 0,75
29. cm)su prieškolone (3 cm x 0,3 cm), užpildyta I 125 arba ekvivalentiško efektyvumo medžiaga; 6.10.4. termostatas kolonėlėms, kuriame palaikoma 35 °C±1 °C temperatūra; 6.10.5. keičiamo bangos ilgio ultravioletinių spindulių (UV) detektorius, kuriuo galima matuoti esant 205 nm bangos ilgiui, esant 0,008 A jautrumui; 6.10.6. integratorius. PASTABA. Kolonėles galima laikyti kambario temperatūroje, tačiau jų skiriamoji galia bus šiek tiek mažesnė. Šiuo atveju temperatūra bet kuriame analizės etape neturi skirtis daugiau kaip ± 5 „C. 7. Mėginių ėmimas: 7.1. Mėginiai imami pagal LST EN ISO 707. 7.2. Mėginiai laikomi tokiomis sąlygomis, kad nebūtų sugadinti ar kitaip pakitę. 8. Metodika 8.1. Mėginio ruošimas tyrimui: Milteliai suberiami į indą su sandariu dangčiu, kuris tuoj pat uždaromas. Indo tūris turi būti maždaug dvigubai didesnis už miltelių tūrį. Vartant uždarytą indą, milteliai gerai sumaišomi. 8.2. Tiriamoji mėginio dalis: Į centrifugos kiuvetę (6.2) atsveriama 2,000 g+ 0,001 g tiriamojo mėginio. 8.3. Riebalų ir baltymų pašalinimas: 8.3.1. Į kiuvetę su tiriamuoju mėginiu įpilama 20 g šilto (50 °C) vandens. Milteliai ištirpinami purtant juos 5 minutes mechanine purtykle (6.3). Atvėsinama iki 25 °C. 8.3.2. Maišant magnetine maišykle (6.4), per 2 minutes įpilama 10,0 ml trichloracto rūgšties tirpalo (5.1). Kiuvetė įstatoma į vandens vonią (6.9) ir laikoma joje 60 minučių. 8.3.3. Centrifugoje (6.2), esant 2200 x g išcentrinei jėgai, sukama 10 minučių arba filtruojama per popierinį filtrą (6.6). Pirmieji 5 ml filtrato išpilami. 8.4. Chromatografmis nustatymas: 8.4.1. Į ESCh (6.10) įšvirkščiama nuo 15 ui iki 30 ui tiksliai pamatuoto nucentrifuguoto arba nufiltruoto tirpalo (8.3.3). Nustatomas 1,0 ml per minutę eliuento (5.2) greitis. Darant ilgesnę nei 24 valandų pertrauką kolonėles reikia išplauti vandeniu, po to mažiausiai tris valandas plauti plovimo tirpalu (5.3), nustačius 0,2 ml per minutę srauto greitį. PASTABOS: 1. Eliuento tirpalo (5.2) temperatūra analizės metu turi būti 85 °C, siekiant išlaikyti jį degazuotą ir išvengti bakterijų dauginimosi. Galima naudoti bet kurias kitas, panašiai veikiančias, priemones. 2. Darant pertrauką kolonėles reikia išplauti vandeniu. Jokiu būdu negalima palikti jose eliuento (5.2). 8.4.2. Mėginio [E] tyrimo rezultatai užrašomi chromatograma, kurios smailės identifikuojamos pagal sulaikymo trukmę RT taip: II smailė: antroji chromatogramos smailė, kurios RT yra apie 12,5 minučių; III smailė: trečioji chromatogramos smailė, atitinkanti GMP, kurios RT yra 15,5+1,0 minučių; IV smailė: ketvirtoji chromatogramos smailė, kurios RT yra apie 17,5 minučių. Kolonėlių kokybė gali turėti įtakos atskirų smailių sulaikymo trukmei. Integratorius (6.10.6) automatiškai skaičiuoja smailių plotus A: An: II smailės plotas; Am: III smailės plotas; Arv: IV smailės plotas. Prieš kiekybinę duomenų interpretaciją labai svarbu išnagrinėti kiekvieną chromatograma ir atmesti visus labai išsiskiriančius rezultatus, galėjusius atsirasti arba dėl įrenginio bei kolonėlių darbo sutrikimų arba dėl nagrinėjamo tiriamojo mėginio rodiklių. Jei yra abejonių tyrimas kartojamas. 8.5. Kalibravimas: 8.5.1. Nuo 8.2 iki 8.4.2 nurodyti veiksmai tiksliai pakartojami, tiriamąjį mėginį pakeičiant etaloniniais mėginiais (5.4). Tam naudojami tik ką paruošti tirpalai, nes 8 % acto rūgštyje GMP skyla. Esant 30 °C temperatūrai, skilimo greitis yra 0,2 % per valandą. 8.5.2. Prieš mėginių analizę kolonėlės kondicionuojamos, etaloninį mėginį (5.4.2) kelis kartus įšvirkščiant į tirpalą (8.5.1), kol GMP atitinkančios smailės plotas ir sulaikymo trukmė tampa pastovūs. 8.5.3. Perskaičiavimo koeficientai R nustatomi įšvirkščiant tokius pat filtratų (8.5.1) kiekius, kaip ir tiriant mėginį. 9. Rezultatų apdorojimas. 9.1. Skaičiavimo metodas ir formulės: 9.1.1. Smailių perskaičiavimo koeficientų skaičiavimas: II ir IV smailių perskaičiavimo koeficientai; etaloninio mėginio [0] atitinkami II ir IV smailių plotai, nustatyti 8.5.3 p. III smailės perskaičiavimo koeficientas; etaloninių mėginių [0] ir [5] III smailių plotai; išrūgų kiekis etaloniniame mėginyje [5], t. y. 5. 9.1.2. Mėginio [E] smailių santykinių plotų skaičiavimas: kur: Sn [E], ĄrfE], S/F[E] – mėginio [E] II, III ir IV smailių santykiniai plotai; AM[ElAm[E] iiAjrfE] – mėginio [E] II, III ir IV smailių plotai, gauti 8.4.2 p. Rn, Riii, Riv– 9.1.1 p. apskaičiuoti perskaičiavimo koeficientai. 9.1.3. Mėginio [E] III smailės santykinės sulaikymo trukmės skaičiavimas: kur: RRTn[E] -mėginio [E] III smailės santykinė sulaikymo trukmė; RTjjj[E] – mėginio [E] III smailės, gautos 8.4.2, sulaikymo trukmė; RTm[5] – mėginio [5] III smailės, gautos pagal 8.5.3, sulaikymo trukmė. 9.1.4. Eksperimentais nustatyta, kad tarp III smailės santykinės sulaikymo trukmės RRTin [E] ir fermentinių išrūgų miltelių kiekio procentais, kai jų dedama iki 10 %, yra tiesinė priklausomybė. RRTn][E] yra < 1,000, kai išrūgų kiekis yra >5%; RRTn][E] yra > 1,000, kai išrūgų kiekis yra <5 %. RRTjjj vertėms leistina neapibrėžtis yra ±0,002. Normali RRTm [0] vertė yra artima 1,034. Atsižvelgiant į kolonėlių būklę, ši vertė gali priartėti prie 1,000, tačiau ji visuomet turi būti didesnė už 1. 9.2. Fermentinių išrūgų miltelių kiekis mėginyje procentais skaičiuojamas pagal formulę: W = Sw[E] – [1,3 + (Sm[0] – 0,9)] kur: W – fermentinių išrūgų kiekis masės procentais tiriamame mėginyje [E]; Sw[E] – santykinis mėginio [E] III smailės plotas, apskaičiuotas 9.1.2 p.; 1,3 – vidutinis santykinis III smailės plotas, išreikštas fermentinių išrūgų gramais 100 gramų miltelių, nustatytas įvairios kilmės nefalsifikuotuose nugriebto pieno milteliuose. Šis skaičius gautas eksperimentiniu būdu; S,“m – santykinis III smailės plotas, kuris yra lygus Rm x Am[0]. Šios vertės gautos pagal 9.1.1 ir 8.5.3 atitinkamai; (Sm[0] – 0,9) – pataisa vidutiniam santykiniam plotui 1,3, jei Sm [0] nėra lygus 0,9.Bandymais nustatyta, kad vidutinis santykinis etaloninio mėginio [0] III smailės plotas yra lygus 0,9. 9.3. Metodo tikslumas: 9.3.1. Pakartojamumas Skirtumas tarp dviejų analizių rezultatų, gautų tuo pat metu arba su nedidelėmis pertraukomis to paties analitiko, toje pačioje laboratorijoje, naudojant tą pačią įrangą ir identiškas medžiagas, turi būti ne didesnis kaip 0,2 % masės dalimis. 9.3.2. Atkuriamumas Skirtumas tarp dviejų atskirų ir nepriklausomų analizių rezultatų, gautų skirtingose laboratorijose, naudojant skirtingą įrangą ir identiškas medžiagas, turi būti ne didesnis kaip 0,4 % masės dalimis. 9.4. Rezultatų aiškinimas: Konstatuojama, kad fermentinių išrūgų mėginyje nėra, jei santykinis III smailės plotas Sw[E], išreikštas fermentinių išrūgų gramais 100 gramų produkto, yra < 2,0 + (SjrfO] – 0,9); kur: 2,0 – didžiausias galimas santykinis III smailės plotas, atsižvelgiant į santykinį III smailės plotą, t. y. 1,3, ir neapibrėžti dėl nugriebto pieno miltelių sudėties kitimo bei metodo atkuriamumą (9.3.2); (Sm[0] – 0,9)– pataisa, kai plotas Sm [0] nėra lygus 0,9 (žr. 9.2 p.). 9.4.2. Jei III smailės santykinis plotas Sm [E] yra > 2,0 + (Sm [0] – 0,9) ir II smailės santykinis plotas Sn [E] < 160, fermentinių išrūgų kiekis nustatomas, kaip nurodyta 9.2 p. 9.4.3. Jei III smailės santykinis plotas SnI [E] yra > 2,0 + (Sm [0] – 0,9) ir II smailės santykinis plotas SM [E] < 160, nustatomas bendras baltymų kiekis (P %) ir analizuojami 1 ir 2 paveikslai. 1 pav. III smailės santykinio ploto priklausomybė nuo baltymų kiekio 9.4.3.1. Duomenys, gauti analizuojant nefalsifikuotus nugriebto pieno miltelius, kuriuose yra didelis baltymų kiekis, pateikti 1 ir 2 pav. grafikuose. Ištisine linija pavaizduota tiesinė regresija, kurios koeficientai apskaičiuoti mažiausių kvadratų metodu. Punktyrine linija pažymėta viršutinė III smailės santykinio ploto riba, kuri nebuvo peržengta 90 % tyrimų. 1 ir 2 pav. punktyrinėmis linijomis pavaizduotų grafikų lygtys: (1 pav.) (2 pav.) kur: Sm – III smailės santykinis plotas, apskaičiuotas pagal bendrą baltymų kiekį arba pagal santykinį smailės Sn [E] plotą; P % – bendras baltymų kiekis masės procentais; Sn[E] – mėginio smailės santykinis plotas, apskaičiuotas pagal 9.1.2 p. Šios lygtys atitinka skaičių 1,3, aptartą 9.2. 2 pav. Priklausomybė tarp II ir III smailių santykinių plotų nugriebto pieno milteliuose Skirtumai tarp nustatyto santykinio ploto 5į/[E] ir santykinio ploto Sm (Ji ir T2) reiškiami lygtimis: T1 = Sin[E] – [(0,376 P% – 10,7) + Sm[0] – 0,9)] T2 = Sm[E] – [(0,0123 Sn[E] + 0,93) + (SHI[0] – 0,9)] 9.4.3.2. Jei Ti ir/arba T2 yra lygūs arba mažesni už nulį, fermentinių išrūgų aptikti negalima. Jei Ti ir T2 yra didesni už nulį, fermentinių išrūgų yra. Fermentinių išrūgų kiekis apskaičiuojamas pagal formulę: W=T2+ 0,91 kur: 0,91 – atstumas vertikalioje ašyje tarp ištisinės ir punktyrinės linijų. ______________ Pieno ir pieno produktų pamatinių analizės metodų taikymo techninio reglamento 15 priedas FERMENTINIŲ IŠRŪGŲ KIEKIO NUGRIEBTO PIENO MILTELIUOSE IR MIŠINIUOSE NUSTATYMO METODAS 1. Tikslas Nustatyti fermentinių išrūgų pridėjimą į: 1.1. nugriebto pieno miltelius, kuriuose yra ne daugiau kaip 11 % riebalų ne daugiau kaip 5% drėgmės ir ne mažiau kaip 31,4 % sausosios neriebalinės medžiagos sudaro baltymai. Nugriebto pieno milteliai – produktas, gaunamas pašalinant vandenį iš nugriebto pieno; 1.2. mišinius, skirtus kombinuotiesiems pašarams gaminti, kurių sudedamosios dalys yra šios: nugriebto pieno milteliai, riebalai, vitaminai, mineralinės medžiagos, sacharozė, nuo sulipimo į gumulėlius apsaugančios medžiagos (ne daugiau kaip 0,3 %), kitos riebaluose tirpios medžiagos, įskaitant antioksidantus ir emulguojančiąsias medžiagas. 2. Nuorodos LST EN ISO 707. Pienas ir pieno produktai. Bandinių ėmimo taisyklės. 3. Apibrėžimas Fermentinių išrūgų kiekis – tai pagal toliau aprašytą metodiką nustatytas medžiagų kiekis masės procentais. 4. Metodo esmė Glikomakropeptido (GMP) A kiekis nustatomas pagal šio techninio reglamento 14 priedą. Teigiamus rezultatus rodantys mėginiai analizuojami dėl makropeptido A efektyviosios skysčių chromatografijos (ESCh) atvirkštinių fazių metodu. Rezultatai vertinami lyginant su etaloniniais mėginiais, sudarytais vien tik iš pieno miltelių ir pieno miltelių su žinomu išrūgų miltelių priedu. Jeigu analizės rezultatas didesnis kaip 1 % (masės), reiškia, produkte yra išrūgų sausųjų medžiagų. 5. Reagentai Reagentai, reikalingi šio techninio reglamento 14 priede aprašytai metodikai, ir toliau nurodyti reagentai, reikalingi atvirkštinių fazių ESCh. 5.1. Trichloracto rūgšties tirpalas Ištirpinti vandenyje 240 g trichloracto (CCI3COOH) rūgšties ir skiesti iki 1000 ml. 5.2. EliuentaiAirB: Eliuentas A: 150 ml acetonitrilo (CH3CN), 20 ml izopropanolio (CH3CHOHCH3) ir 1 ml trifloracto rūgšties (TFA, CF3COOH) supilama į 1000 ml matavimo kolbą. Skiedžiama vandeniu iki žymės. Eliuentas B: 550 ml acetonitrilo, 20 ml izopropanolio ir 1 ml TFA supilama į 1000 ml matavimo kolbą. Skiedžiama vandeniu iki žymės. Prieš naudojimą eliuento tirpalas filtruojamas per membraninį filtrą, kurio porų diametras 0,45 um. 5.3. Kolonėlės konservavimas Baigus analizę, kolonėlė perplaunama eliuentu B (per gradientą) ir po to plaunama acetonitrilu (gradientas per 30 minučių). Kolonėlė laikoma acetonitrile. 5.4. Etaloniniai mėginiai: 5.4.1. nugriebto pieno milteliai