Byla Nr. 8/02-16/02-25/02-9/03-10/03-11/03-36/03-37/03-06/04-09/ 04-20/04-26/04-30/04-31/04-32/04-34/04-41/04 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ORGANIZUOTO NUSIKALSTAMUMO UŽKARDYMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO (2001 M. BIRŽELIO 26 D. REDAKCIJA), 4 STRAIPSNIO (2001 M. BIRŽELIO 26 D., 2003 M. BALANDŽIO 3 D. REDAKCIJOS), 6 STRAIPSNIO (2001 M. BIRŽELIO 26 D. REDAKCIJA) 3 DALIES IR 8 STRAIPSNIO (2001 M. BIRŽELIO 26 D. REDAKCIJA) 1 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2004 m. gruodžio 29 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Mindaugui Girdauskui ir šio departamento vyriausiajam specialistui Giriui Ivoškai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2004 m. gruodžio 16 d. išnagrinėjo bylą Nr. 8/02-16/02-25/02-9/03-10/03-11/03-36/03-37/ 03-06/04-09/04-20/04-26/04-30/04-31/04-32/04-34/04-41/04 pagal šiuos prašymus: 1) pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. kovo 1 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams; 2) pareiškėjo – Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2002 m. liepos 23 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai; 3) pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 26 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams; 4) pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 6 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai; 5) pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 7 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai ir 30 straipsnio 1 daliai; 6) pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 23 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams; 7) pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 8) pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 24 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams; 9) pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 28 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 10) pareiškėjo – Marijampolės rajono apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 18 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams; 11) pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. sausio 23 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams; 12) pareiškėjo – Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 30 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 ir 4 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams; 13) pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 28 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 14) pareiškėjo – Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 25 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 15) pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo 2004 m. liepos 19 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu, padarytu 2003 m. balandžio 3 d. įstatymu Nr. IX-1486) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 ir 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 16) pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 25 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams; 17) pareiškėjo – Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) ir 4 straipsnis (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. sprendimu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. kovo 1 d. ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2002 m. liepos 23 d. prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai buvo suteiktas numeris 8/02-16/02. Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu į bylą Nr. 8/02-16/02 sujungti prašymai buvo sujungti ir su Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 25 d. prašymu, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 30 d. prašymais, Panevėžio apygardos teismo 2004 m. liepos 19 d., 2003 m. rugsėjo 11 d. prašymais, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 28 d. prašymu, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 26 d., 2003 m. sausio 6 d., 2003 m. sausio 7 d., 2003 m. sausio 23 d., 2003 m. rugsėjo 24 d., 2003 m. lapkričio 28 d., 2004 m. sausio 23 d. prašymais ir bylai buvo suteiktas numeris 8/02-16/02-25/02-9/03-10/03-11/03-36/03-37/03-06/04-09/04-20/04-26/04-30/04-31/04-32/04. Konstitucinio Teismo 2004 m. spalio 5 d. sprendimu į bylą Nr. 8/02-16/02-25/02-9/03-10/03-11/03-36/03-37/03-06/04-09/04-20/04-26/04-30/04-31/04/32/04 sujungti prašymai buvo sujungti ir su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 25 d. prašymu ir bylai buvo suteiktas numeris 8/02-16/02-25/02-9/03-10/03-11/03-36/03-37/03-06/04-09/04-20/04-26/04-30/04-31/04-32/04-34/04. Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimu į bylą Nr. 8/02-16/02-25/02-9/03-10/03-11/03-36/03-37/03-06/04-09/04-20/04-26/04-30/04-31/04-32/04-34/04 sujungti prašymai buvo sujungti ir su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. prašymu ir bylai suteiktas numeris 8/02-16/02-25/02-9/03-10/03-11/03-36/03-37/03-06/04-09/04-20/04-26/04-30/04-31/04-32/04-34/04-41/04. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2002 m. kovo 1 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (Žin., 2001, Nr. 60-2138; toliau – ir Įstatymas) 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams. 2. Pareiškėjas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas nagrinėjo bylą. Teismas 2002 m. liepos 23 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai. 3. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2002 m. lapkričio 26 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams. 4. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo bylą. Teismas 2003 m. sausio 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai. 5. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2003 m. sausio 23 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams. 6. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo bylą. Teismas 2003 m. sausio 7 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai ir 30 straipsnio 1 daliai. 7. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo bylą. Teismas 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. 8. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2003 m. rugsėjo 24 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams. 9. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo bylą. Teismas 2003 m. lapkričio 28 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 10. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2003 m. gruodžio 18 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams. 11. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. sausio 23 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams. 12. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. kovo 30 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3 ir 4 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams. 13. Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. 14. Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. 15. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo bylą. Teismas 2004 m. liepos 19 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu, padarytu 2003 m. balandžio 3 d. įstatymu Nr. IX-1486 (Žin., 2003, Nr. 38-1701)) neprieštarauja Konstitucijos 18 ir 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. 16. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams. 17. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. spalio 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) ir 4 straipsnis (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. II 1. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. kovo 1 d., 2002 m. lapkričio 26 d., 2003 m. sausio 23 d., 2003 m. rugsėjo 24 d., 2004 m. sausio 23 d., 2004 m. rugpjūčio 25 d. prašymus ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams, grindžia šiais argumentais. Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta, kad, esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, gali būti taikomos prevencinės poveikio priemonės: oficialus perspėjimas, teismo įpareigojimai. Ginčijamame Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus, ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pasak pareiškėjo, minėtos Įstatymo nuostatos gali būti taikomos asmenims, įstatymo nustatyta tvarka nepripažintiems kaltais ir tik įtariamiems ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais palaikymu. Pareiškėjui kilo abejonių, ar toks teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, kuriame nustatyta, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti teismo įpareigojimai nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis, nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje, nesilankyti nurodytose vietose, pareiškėjo nuomone, varžo Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniuose įtvirtintas piliečių teises ir laisves. 2. Pareiškėjas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2002 m. liepos 23 d. prašymą, pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 6 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai bei 30 straipsnio 1 daliai, ir pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 7 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai, grindžia šiais argumentais. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tuo tarpu Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje nenustatyta galimybė asmeniui apskųsti policijos pareigūno nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo. Pagal Įstatymo 5 straipsnį įgaliotas policijos pareigūnas oficialiu perspėjimu iš asmens raštu pareikalauja būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindina su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Pasak pareiškėjų, kartu tokiu pareigūno reikalavimu yra konstatuojami ir vertinami asmens, kuriam reiškiamas oficialus perspėjimas, atlikti veiksmai ir elgesys; paprastai oficialiame perspėjime policijos pareigūnas rašo, kad tokio asmens veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudaro palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms, ir vertina juos kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjai teigia, kad pareigūnas, turėdamas oficialius įgaliojimus ir veikdamas įstatymo vardu, raštišku reikalavimu parodo asmens, kuriam pareiškiamas oficialus perspėjimas, veiksmų priešingumą teisei bei pavojingumą visuomenei. Tokie veiksmai kaip žmonių teisių ir laisvių varžymas, įstatymų pažeidinėjimas, teisės pažeidimų darymas, ryšių su organizuotomis grupuotėmis ir nusikalstamais susivienijimais palaikymas, pavojaus visuomenės ir asmens saugumui kėlimas demokratinėje visuomenėje yra neigiamai vertinami ir smerkiami. Oficialiu perspėjimu siekiama, kad pats asmuo savikritiškai įvertintų savo veiksmus ir jų atsisakytų, pradėtų laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Asmens garbė ir orumas yra konstitucinės žmogaus teisės. Pagal Konstitucijos 21 ir 22 straipsnius žmogaus garbę ir orumą saugo įstatymas ir teismas. Pasak pareiškėjų, asmuo, kuriam pareiškiamas oficialus perspėjimas, manydamas, kad toks policijos pareigūno veiksmas buvo atliktas neteisėtai ir nepagrįstai ir kad šitaip yra pasikėsinta į jo garbę ir orumą, neturi galimybės pasinaudoti teismine gynyba, nes tokios jo teisės nenumato Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis. Pareiškėjams kilo abejonių, ar Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai. 3. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 11 d. prašymą ir pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 28 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsniui, grindžia šiais argumentais. Įstatymo 8 straipsnyje numatyti teismo įpareigojimai pagal skiriamų apribojimų pobūdį yra analogiški kardomosioms priemonėms – namų areštui ir rašytiniam pasižadėjimui neišvykti, numatytoms Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 132 bei 136 straipsniuose, ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 48 straipsnyje numatytai bausmei – laisvės apribojimui, skiriamoms nusikalstamas veikas padariusiems asmenims. Pagal BPK 121 straipsnio 2 dalį kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, o bausmė – laisvės apribojimas, numatyta BK, skiriama tik asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką. BK 249 straipsnis įtvirtina baudžiamąją atsakomybę už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje arba tokio susivienijimo organizavimą ar vadovavimą jam. Tuo tarpu pagal Įstatymo 4 straipsnį teismo įpareigojimai skiriami asmeniui, kuris nėra padaręs nusikalstamos veikos, bet yra pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkias nusikalstamas veikas, t. y. teisių suvaržymai, atitinkantys kriminalinę bausmę, yra skiriami asmeniui, kurio kaltė padarius nusikalstamą veiką nėra nustatyta (įrodyta). Dėl to pareiškėjams kilo abejonių, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsniui. 4. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, grindžia šiais argumentais. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis leidžia daryti išvadą, kad teismo įpareigojimai skiriami asmeniui, kuris nepadarė nusikalstamos veikos, o tik yra pagrindas manyti, kad tas asmuo gali daryti sunkias ar labai sunkias nusikalstamas veikas. Tai reiškia, kad teisių suvaržymai, atitinkantys kriminalinę bausmę, skiriami asmeniui, kurio kaltė padarius nusikalstamą veiką nenustatyta (neįrodyta). Remiantis Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniais, žmogaus teises ir laisves galima varžyti tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos esant šio Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams; Įstatymo 8 straipsnyje išvardyti teismo įpareigojimai asmeniui yra analogiški asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, skiriamoms kardomosioms priemonėms, kurios numatytos ir BK bei BPK. Pareiškėjo nuomone, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams. 5. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas 2004 m. kovo 30 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 3 ir 4 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, grindžia šiais argumentais. Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniuose įtvirtintas žmogaus teises ir laisves galima varžyti tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Pareiškėjo nuomone, iš Įstatymo 4 straipsnio darytina išvada, kad teismo įpareigojimai yra skiriami asmeniui, kuris nepadarė nusikalstamos veikos, o tik yra pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkias ar labai sunkias nusikalstamas veikas, t. y. teisių suvaržymai, atitinkantys kriminalinę bausmę, skiriami asmeniui, kurio kaltė padarius nusikalstamą veiką nenustatyta. Pareiškėjas abejoja šio įstatymo 3 ir 4 straipsnių atitiktimi Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. 6. Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 28 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, grindžia šiais argumentais. Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniuose įtvirtintas žmogaus teises ir laisves galima varžyti tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Pareiškėjo nuomone, iš Įstatymo 4 straipsnio darytina išvada, kad teismo įpareigojimai yra skiriami asmeniui, kuris nepadarė nusikalstamos veikos, o tik yra pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkias nusikalstamas veikas, t. y. teisių suvaržymai, atitinkantys kriminalinę bausmę, skiriami asmeniui, kurio kaltė padarius nusikalstamą veiką nėra nustatyta (įrodyta). Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 8 straipsnyje išvardyti įpareigojimai asmeniui yra analogiški asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, skiriamoms kardomosioms priemonėms, kurios numatytos BK bei BPK. Pareiškėjas abejoja Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams. 7. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas 2004 m. liepos 19 d. prašymą, pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas 2004 m. spalio 6 d. prašymą ir pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 25 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 3, 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) ir 4 straipsnis (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, grindžia šiais argumentais. Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniuose įtvirtintas žmogaus teises ir laisves galima varžyti tik įstatymu ir tik tuomet, kai tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Pareiškėjų nuomone, iš Įstatymo 4 straipsnio darytina išvada, kad teismo įpareigojimai yra skiriami asmeniui, kuris nepadarė nusikalstamos veikos, o tik yra pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkias nusikalstamas veikas, t. y. teisių suvaržymai, atitinkantys kriminalinę bausmę, skiriami asmeniui, kurio kaltė padarius nusikalstamą veiką nėra nustatyta. Įstatymo 8 straipsnyje išvardyti įpareigojimai asmeniui yra analogiški kardomosioms priemonėms, kurios yra numatytos BK bei BPK. Pareiškėjai abejoja Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių atitiktimi Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų paaiškinimai – M. Girdausko 2002 m. gegužės 20 d., 2002 m. spalio 17 d., 2003 m. balandžio 4 d. bei 2004 m. balandžio 8 d. rašytiniai paaiškinimai ir G. Ivoškos 2003 m. gegužės 20 d. bei 2004 m. balandžio 8 d. rašytiniai paaiškinimai. 1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas M. Girdauskas paaiškinimuose dėl Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies atitikties Konstitucijai pateikė tokius argumentus. Įstatymo 6 straipsnis nedraudžia apskųsti teismui nutarimo dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, tokiais atvejais turi būti vadovaujamasi bendrosiomis įstatymų nuostatomis, leidžiančiomis apskųsti tokį nutarimą teismui; priešingas aiškinimas neatitiktų teisės kreiptis į teismą konstitucinės sampratos. M. Girdausko teigimu, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, nutarimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui gali būti apskųstas teismui. Šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo. Oficialų perspėjimą skiria policijos pareigūnai, kurie turi viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims. Todėl policijos įstaiga (pareigūnas) veikia kaip valstybinio administravimo subjektas, kurio nutarimas skirti oficialų perspėjimą yra individualus teisės aktas. Tokio nutarimo atžvilgiu taikytina Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 4 dalis, taigi asmuo turi teisę skundą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui paduoti tiesiogiai administraciniam teismui. Toks skundas taip pat galėtų būti paduodamas apskrities arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 2, 5 ir 9 straipsniai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 7 ir 8 dalys, 22 straipsnio 4 dalis), o jų sprendimai taip pat galėtų būti skundžiami administraciniam teismui. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, policijos pareigūno veiksmus taip pat galima apskųsti Policijos generaliniam komisarui, o jo sprendimą – Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ir po to – administraciniam teismui arba tiesiogiai administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, 15, 18, 19 straipsniai, 22 straipsnio 4 dalis, Administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis). Remdamasis šiais argumentais M. Girdauskas teigia, kad Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai ir 30 straipsnio 1 daliai. 2. Suinteresuoto asmens atstovai M. Girdauskas ir G. Ivoška paaiškinimuose dėl Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių (2001 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijai pateikė tokius argumentus. Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, nepaneigia galimybės įstatymais nustatyti jų apribojimus. Šio Konstitucijos straipsnio nuostatos reiškia, kad nors žmogus nuo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas teises ir laisves, vis dėlto kituose Konstitucijos straipsniuose (pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 23 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje, 32 straipsnio 2 dalyje) yra numatyta galimybė žmogaus teises ir laisves riboti. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir tai, kad užtikrinti žmogaus ir visuomenės saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių. Vykdydamos šį uždavinį, valdžios įstaigos turi turėti teisę imtis prevencinių priemonių, kad būtų apribotos asmenų teisės. Įstatymo 3 straipsnio 1 punkte numatytu oficialiu perspėjimu asmuo yra tik informuojamas, kad Įstatymo nustatyta tvarka jam gali būti skiriami teismo įpareigojimai, todėl savaime šis perspėjimas nevaržo žmogaus teisių. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pareiškėjų teiginys, kad Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, nėra pagrįstas, nes asmens kaltumo įrodymas ir pripažinimas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pagrindas skirti bausmę, o ne prevencines poveikio priemones. Nekaltumo prezumpcija taip pat nepaneigia galimybės remiantis konstitucinėmis nuostatomis apriboti tam tikras Konstitucijoje įtvirtintas asmenų teises. M. Girdausko ir G. Ivoškos teigimu, taikant ginčijamuose Įstatymo straipsniuose nustatytas prevencines priemones nėra sprendžiama, ar padarytas nusikaltimas. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, užsienio valstybių įstatymai taip pat numato galimybę taikyti asmenims prevencines priemones, kad būtų užkirstas kelias jiems daryti nusikaltimus. M. Girdausko ir G. Ivoškos teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas prevencinių poveikio priemonių taikymą, išaiškino, kad prevencinės poveikio priemonės neprilygintinos baudžiamosioms sankcijoms, nes jų paskirtis – užkirsti kelią nusikaltimams. Skiriant prevencines poveikio priemones nėra sprendžiamas asmeniui pateikto baudžiamojo kaltinimo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normų prasme klausimas, t. y. nėra įgyvendinamas teisingumas. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, prevencinių priemonių, numatytų Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniuose, taikymas nereiškia, kad asmuo pripažįstamas kaltu, ir savaime nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos. Suinteresuoto asmens atstovai savo paaiškinimuose nurodė, kad Konstitucijos nuostatoms dėl privataus gyvenimo neliečiamybės, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimą tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą ginčijami Įstatymo straipsniai neprieštarauja, nes savaime nenumato informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo. Policijos atliekamą informacijos apie įpareigojimų vykdymą rinkimą šių konstitucinių normų atžvilgiu legitimuoja tai, kad įpareigojimus pagal įstatymą motyvuotai skiria teismas. Šią teisę galima riboti, kai tai numatyta įstatymu ir demokratinėje visuomenėje būtina siekiant nacionalinio saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės, taip pat siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, garantuoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Remdamiesi šiais argumentais, M. Girdauskas ir G. Ivoška teigia, jog Įstatymo 3, 4, 6 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai. IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro A. Klimavičiaus, tuometinio Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko G. Dalinkevičiaus, tuometinio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro J. Bernatonio, tuometinio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro V. Bulovo, teisingumo viceministro G. Švedo, tuometinio Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, tuometinio Teisės instituto l. e. p. direktoriaus J. Misiūno, tuometinės Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės T. Birmontienės, Lietuvos žmogaus teisių centro l. e. p. direktorės A. Andrulienės rašytiniai paaiškinimai. V Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai M. Girdauskas ir G. Ivoška iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą. Šis įstatymas įsigaliojo 1997 m. liepos 23 d. 2. Seimas 2001 m. birželio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2001 m. liepos 11 d. 3. Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta: „Jeigu yra šio įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai, gali būti taikomos prevencinės poveikio priemonės: 1) oficialus perspėjimas; 2) teismo įpareigojimai.“ Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) buvo nustatyta: „Šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.“ Įstatymo 6 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta: „1. Policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdami į šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, įgalioja policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą. 2. Įgaliotas policijos pareigūnas, vykdydamas sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo, turi teisę iškviesti asmenį į policijos įstaigą. 3. Sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu. Nutarimą patvirtina policijos įstaigos vadovas. 4. Oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti. 5. Asmeniui turi būti įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas. 6. Jei asmuo, kuriam pritaikytas oficialus perspėjimas, nesilaiko šio perspėjimo reikalavimų, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas gali įgalioti policijos pareigūną spręsti, ar prašyti teismo skirti tokiam asmeniui teismo įpareigojimus.“ Įstatymo 8 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta: „1. Teismas gali skirti asmeniui vieną ar kelis iš šių įpareigojimų: 1) nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis; 2) nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje; 3) nesilankyti nurodytose vietose. 2. Skirdamas teismo įpareigojimus, teismas nustato įpareigojimų trukmę.“ 4. Seimas 2003 m. balandžio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis (2001 m. birželio 26 d. redakcija) – jame po žodžio „sunkius“ įrašyti žodžiai „ar labai sunkius“, ir Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis išdėstytas taip: „Šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.“ Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja kartu su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu. Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 1 straipsnyje inter alia nustatyta, kad Baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, ir Baudžiamojo proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d. Taigi Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. 5. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. kovo 1 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams. Pareiškėjas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2002 m. liepos 23 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 26 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 6 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 7 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai ir 30 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 23 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 24 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 28 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2004 m. sausio 23 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas 2004 m. kovo 30 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3 ir 4 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams. Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas 2004 m. liepos 19 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu, padarytu 2003 m. balandžio 3 d. įstatymu Nr. IX-1486) neprieštarauja Konstitucijos 18 ir 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas 2004 m. spalio 6 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) ir 4 straipsnis (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. 6. Pareiškėjai – Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi, Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 30 d. nutartimis, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. kovo 1 d., 2002 m. lapkričio 26 d., 2003 m. sausio 23 d., 2003 m. rugsėjo 24 d., 2003 m. lapkričio 28 d., 2004 m. sausio 23 d., 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimis prašo ištirti inter alia Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), kuris, kaip minėta, buvo pakeistas 2003 m. balandžio 3 d. priimto Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, atitiktį Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta; pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne. 7. Pareiškėjai – Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 11 d., 2004 m. liepos 19 d. nutartimis, Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi, Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d., 2004 m. spalio 6 d. nutartimis, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. kovo 1 d., 2002 m. lapkričio 26 d., 2003 m. sausio 23 d., 2003 m. rugsėjo 24 d., 2003 m. lapkričio 28 d., 2004 m. sausio 23 d., 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimis prašo ištirti Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai. Iš pareiškėjų prašymų argumentų matyti, kad pareiškėjams kilo abejonių ne dėl Įstatymo viso 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), o tik dėl šio straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies atitikties Konstitucijai. 8. Pareiškėjai – Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 11 d., 2004 m. liepos 19 d. nutartimis, Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi, Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 30 d. nutartimis, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 28 d. nutartimi prašo ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių nuostatos neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje, tapatinti tik su joje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Konstitucinį teisinės valstybės principą įtvirtina ne tik Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekis, bet ir įvairiais aspektais – visos kitos Konstitucijos nuostatos. Konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat ir tas, kurias išreiškia minėtas siekis. Teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). 9. Pareiškėjai – Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 11 d., 2004 m. liepos 19 d. nutartimis, Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2002 m. liepos 23 d. nutartimi, Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 30 d., 2004 m. spalio 6 d. nutartimis, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. kovo 1 d., 2002 m. lapkričio 26 d., 2003 m. sausio 6 d., 2003 m. sausio 7 d., 2003 m. sausio 23 d., 2003 m. rugsėjo 24 d., 2003 m. lapkričio 28 d., 2004 m. sausio 23 d., 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimis prašo ištirti ginčijamų nuostatų atitiktį inter alia Konstitucijos 22, 31, 32 ir 48 straipsniams. Iš pareiškėjų prašymų argumentų matyti, kad pareiškėjams kilo abejonių dėl ginčijamų Įstatymo nuostatų atitikties ne visam Konstitucijos 22 straipsniui, o tik šio straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, ne visam Konstitucijos 31 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 ir 4 dalims, ne visam Konstitucijos 32 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 ir 2 dalims, ne visam Konstitucijos 48 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. 10. Pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas tirs: 1) ar Įstatymo 3 straipsnis (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 24 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 4 dalims, 32 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) ar Įstatymo 4 straipsnis (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 24 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 4 dalims, 32 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) ar Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 30 straipsnio 1 daliai; 4) ar Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 24 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 4 dalims, 32 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, konstituciniam teisinės valstybės principui. II 1. Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi. 2. Konstitucijoje įtvirtintas neigiamas požiūris į nusikaltimus kaip į socialinį blogį atsispindi įvairiuose Konstitucijos straipsniuose, inter alia tuose, kuriuose tiesiogiai vartojamos „nusikaltimo“, „nusikalstamų veiksmų“, „nusikaltėlio“ sąvokos. Antai pagal Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalį be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip inter alia įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia sulaikyti nusikaltėlį; pagal Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija; pagal Konstitucijos 27 straipsnį žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas inter alia nusikaltimas; pagal Konstitucijos 31 straipsnį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (1 dalis), asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas (2 dalis), bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu (3 dalis), niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (4 dalis), asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą (5 dalis); vienas iš Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų aukščiausiųjų valstybės pareigūnų pašalinimo iš pareigų (Seimo nario mandato panaikinimo) pagrindų yra „paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas“. 3. Užtikrinti kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės saugumą nuo nusikaltimų – valstybės priedermė ir vienas iš jos prioritetinių uždavinių, nes nusikaltimais ne tik yra pažeidžiamos asmens teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, bet ir daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus. Jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams. Todėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą. Valstybės nustatytos ir taikomos priemonės turi būti veiksmingos. 4. Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras. Pagal Konstituciją apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat nustatyti baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas galima tik įstatymu. Pažymėtina, kad nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta. 5. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikaltimų keliamą grėsmę, nusikaltimų mastą, paplitimą, dinamiką, struktūrą, taip pat į įvairius kriminogeninius veiksnius, turi pareigą nustatyti priemones, kurių paskirtis – apsaugoti asmenį, visuomenę ir valstybę nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę pasirinkti įvairias nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo priemones, nustatyti jų taikymo sąlygas ir tvarką. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos. 6. Siekiant riboti nusikalstamumą bei jį mažinti taikytinos ir teisinės, ir neteisinės (organizacinės, ekonominės ir kt.) priemonės. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo teisinės priemonės skiriasi ir pagal tai, ar jomis reaguojama į jau padarytą nusikaltimą ir siekiama atgrasyti nusikaltusius asmenis bei kitus asmenis nuo naujų nusikalstamų kėsinimųsi (represinės priemonės), ar siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi (prevencinės priemonės). Nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo represinės priemonės apima inter alia tai, kad įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos yra nusikalstamos, ir nustatomos bausmės už jų padarymą. Šiomis priemonėmis ne tik siekiama nustatyti asmenų, kaltų padarius nusikaltimą, nubaudimo teisinius pagrindus, bet ir – grasinant bausmėmis ir nustatant nusikaltusių asmenų nubaudimo teisinius pagrindus – kiekvienas asmuo, visa visuomenė, valstybė yra saugomi nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Pagal Konstituciją valstybė persekioja nusikaltimus padariusius asmenis, jų kaltumas yra įrodinėjamas įstatymo nustatyta tvarka, o už padarytus nusikaltimus jiems yra skiriamos įstatymo numatytos bausmės. Ribojant bei mažinant nusikalstamumą turi būti taikomos ne tik represinės, bet ir prevencinės priemonės. Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pabrėžė veiksmingai įgyvendinamų įvairių prevencinių priemonių sistemos svarbą užkertant kelią nusikaltimams. Minėta, kad prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi. Pažymėtina, kad nors nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo represinių ir prevencinių priemonių galutinis tikslas yra tas pats – jomis siekiama šalinti nusikalstamumą, jos turi objektyvių skirtumų, jų taikymo pagrindai, poveikio kryptys, tiesioginė paskirtis, turinys, taip pat taikymo teisinės pasekmės skiriasi. Represinėmis priemonėmis yra reaguojama į jau padarytą nusikaltimą ir siekiama atgrasyti nusikaltusius asmenis bei kitus asmenis nuo naujų nusikalstamų kėsinimųsi, o prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad asmeniui, padariusiam nusikaltimą, gali būti skiriama bausmė, tuo tarpu prevencinės poveikio priemonės nėra bausmės, jų paskirtis – neleisti asmeniui nusikalsti ir šitaip apsaugoti ir viešąjį interesą. Be to, taip galiausiai yra saugomas ir pats asmuo, kuris, sprendžiant iš teisėtai gautų duomenų, būtų linkęs nusikalsti, jeigu nuo to nebūtų prevenciškai atgrasytas. Pažymėtina ir tai, kad prevencinės priemonės, k …