LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL SĖKLŲ DAIGUMO TYRIMO METODIKOS PATVIRTINIMO 2003 m. spalio 17 d. Nr. 3D-436 Vilnius Siekdamas užtikrinti tikslų sėklos daigumo rodiklio įvertinimą: 1. Tvirtinu sėklų daigumo tyrimo metodiką (pridedama). 2. Pripažįstu netekusiu galios Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1999 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 337 „Dėl sėklos kokybės nustatymo pagal Tarptautines sėklos tyrimo taisykles“ (Žin., 1999, Nr. 70-2207) 1 punktą tiek, kiek tai susiję su daigumo analize. ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS                                                                   JERONIMAS KRAUJELIS PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 3D-436 sėklų daigumo tyrimo metodika Sėklų daigumo tyrimo metodika (toliau – metodika) parengta pagal Tarptautinės sėklų tyrimo asociacijos (ISTA) taisyklių 5 skyrių „Sėklų daigumo tyrimas“. Metodikoje atsispindi ISTA taisyklių pakeitimai, patvirtinti 2003 m. Šveicarijoje vykusioje ISTA neeilinėje sesijoje. I. Tikslas 1. Metodikos tikslas yra nustatyti maksimalias tam tikrai sėklų siuntai priklausančių sėklų sudygimo galimybes. Šis rodiklis leidžia palyginti skirtingų sėklos siuntų kokybę ir numatyti sėklos vertingumą, ją sėjant laukuose. ii. sąvokos ir apibrėžimai 2. Šioje metodikoje vartojamos sąvokos: Sėklos daigumas laboratoriniame tyrime – tai daigo pasirodymas ir išsivystymas iki tokios stadijos, kai įvertinus daigo pagrindinių dalių išvaizdą galima nuspręsti, ar iš daigo užaugtų normalus augalas, jei jis būtų auginamas dirvoje tinkamomis sąlygomis. Daigumo procentas, užrašytas po tyrimų išduodamame dokumente, reiškia normaliai sudygusių sėklų procentinę dalį, kai daiginta šios metodikos 2 priede nurodytą laiką ir jame nustatytomis sąlygomis. Pagrindinės daigo dalys, būtinos jo išsivystymui į pilnavertį augalą, priklausomai nuo tiriamos augalo rūšies yra šios: šaknų sistema (pirminė šaknelė, tam tikrais atvejais – gemalinės šaknelės); daigo stiebelis (hipokotilis (poskiltis); epikotilis (antskiltis); kai kuriuose Poaceae (Gramineae) – mezokotilis; viršūninis pumpuras); skilčialapiai (nuo vieno iki keleto); koleoptilė (diegamakštė) (visiems Poaceae (Gramineae) šeimos augalams). Normalūs daigai – tokie daigai, kurie augdami geros kokybės dirvoje tinkamomis drėgmės, temperatūros ir šviesos sąlygomis gali išsivystyti į pilnavertį augalą. Daigai priskiriami normaliems, jei jie atitinka vieną iš šių apibrėžimų: sveiki daigai – daigai, kurių visos pagrindinės dalys yra gerai išsivysčiusios, išaugusios, proporcingos ir sveikos; daigai su nežymiais trūkumais – daigai, kurių pagrindinės dalys turi tam tikrų nežymių trūkumų, bet visais kitais atžvilgiais atrodo pilnaverčiai ir visapusiškai išsivystę, panašiai kaip sveiki to paties tyrimo daigai; antrinės infekcijos pažeisti daigai – daigai, kurie aiškiai būtų atitikę sveikiems daigams arba daigams su nežymiais trūkumais keliamus reikalavimus, bet yra paveikti grybinės ar bakterinės infekcijos ir užsikrėtę ne nuo tiriamos sėklos, bet nuo kito infekcijos šaltinio. Nenormalūs daigai – daigai, kurie nepajėgia vystytis į normalų augalą, nors jie yra auginami geros kokybės terpėje tinkamomis drėgmės, šilumos ir šviesos sąlygomis. Šie daigai priskiriami nenormaliems: pažeisti daigai – daigai, neturintys kurios nors pagrindinės dalies arba taip smarkiai ir nepataisomai pažeisti, kad nebegalės toliau proporcingai vystytis; deformuoti ar neproporcingai išsivystę daigai – silpnai išsivystę ar turintys fiziologinių nukrypimų daigai arba daigai, kurių pagrindinės dalys deformuotos ar neproporcingos; supuvę daigai – daigai, kurių bent viena iš pagrindinių dalių taip pažeista ar supuvusi dėl pirminės infekcijos, kad nebegali toliau normaliai vystytis. Daugiasėkliai junginiai – sėklų junginiai, kurie gali išleisti daugiau kaip vieną daigą. Nesudygusios sėklos – sėklos, kurios buvo daigintos šios metodikos 2 priede nurodytomis sąlygomis, bet daigumo tyrimo pabaigoje liko nesudygusios. Jos skirstomos taip: kietalukštės sėklos – tai sėklos, kurios daigumo tyrimo pabaigoje lieka kietos, nes jos neabsorbuoja vandens ir neišbrinksta; šviežios sėklos – nesudygusios daiginant nurodytomis sąlygomis, tačiau išbrinkusios, sveikos, tvirtos ir turi galimybių išsivystyti į normalų daigą; negyvos sėklos – tai sėklos, kurios daigumo tyrimo pabaigoje yra nei kietalukštės, nei šviežios ir neišleidusios jokios daigo dalies; kitų grupių sėklos: tam tikromis aplinkybėmis tuščios ir nesudygusios sėklos gali būti skirstomos į tuščias, be gemalo ir kenkėjų pažeistas. Tai išsamiau aprašyta šios metodikos 23.4 punkte. 3. Normalūs daigai skirstomi į tris grupes: sveiki daigai, daigai su nežymiais trūkumais ir daigai, pažeisti antrinės infekcijos. 4. Sveikas daigas priklausomai nuo tiriamos augalo rūšies turi tam tikrą šių pagrindinių dalių derinį: 4.1. gerai išvystyta šaknų sistema, kuri susideda iš: ilgos, plonos pirminės šaknelės, paprastai gausiai apaugusios šakniaplaukiais, užsibaigiančios plona viršūnėle; antrinių šaknelių, kurios išauga per daigumo tyrimui skirtą laiką; keleto gemalinių šaknelių, išaugusių vietoj pirminės šaknelės, jei tai daigai tokių genčių sėklų kaip Avena, Hordeum, Secale, Triticum, x Triticosecale, Cyclamen; 4.2. gerai išvystytas daigo stiebelis, susidedantis iš: tiesaus, paprastai plono, ištįsusio hipokotilio (toms rūšims, kurios dygdamos iškelia skilčialapius); gerai išvystyto epikotilio (toms rūšims, kurios dygdamos neiškelia skilčialapių); pailgėjusių ir hipokotilio, ir epikotilio (kai kurioms rūšims, kurios dygdamos iškelia skilčialapius); pailgėjusio mezokotilio (tam tikroms Poaceae (Gramineae) gentims); 4.3. tipingas skilčialapių skaičius, t. y.: vienas skilčialapis, jei augalai vienaskilčiai, arba išimtiniais atvejais – dviskilčiai. Jis gali būti žalias, lapo pavidalo ar pakitęs, ir visiškai ar iš dalies likęs sėkloje; du skilčialapiai – jei augalai dviskilčiai. Skilčialapiai, kurie dygstant sėklai iškeliami, yra žali, panašūs į lapus. Jų dydis ir forma priklauso nuo tiriamojo augalo rūšies. Skilčialapiai, kurie sėklai dygstant neiškeliami, yra pusrutulio formos, mėsingi. Jie paprastai lieka sėklos luobelėje; nepastovus skilčialapių skaičius (2–18). Tai būdinga spygliuočiams; paprastai jų skilčialapiai yra žali, ilgi ir siauri; 4.4. žali, išsivystę pirmieji tikrieji lapeliai: vienas pirmasis tikrasis lapelis, jei daigo lapeliai išleidžiami paeiliui. Kartais pirma jo gali būti keletas lukštinių lapelių; arba: du pirmieji tikrieji lapeliai, jei daigai turi priešinius lapelius; 4.5. viršūninis pumpuras ar daigo viršūnė, kurių išsivystymas priklauso nuo tiriamo augalo rūšies; 4.6. gerai išsivysčiusi, tiesi koleoptilė (diegamakštė), jei tai Poaceae (Gramineae) augalai. Koleoptilės viduje turi būti siekiantis viršūnėlę ir beišlendantis žalias lapelis. 5. Sveikais taip pat laikomi daigai tų medžių rūšių, kurių sėklos dygdamos iškelia skilčialapius, jei pirminės šaknelės ir hipokotilio bendras ilgis yra 4 kartus ilgesnis už sėklą, o visos išsivysčiusios dalys yra sveikos. 6. Daigas su nežymiais trūkumais. Šie trūkumai yra laikomi nežymiais: 6.1. pirminė šaknelė su nedideliais pažeidimais ar augdama nežymiai atsilieka; 6.2. pirminė šaknelė turi trūkumų, bet yra pakankamai gerai išsivysčiusios antrinės šaknelės. Tai tinka kai kurioms Fabaceae (Leguminosae) gentims (ypač toms, kurių sėklos stambios: Phaseolus, Pisum, Vicia) ir Poaceae (Gramineae) gentims, pvz., Zea, bei visoms Cucurbitaceae gentims (pvz., Cucumis, Cucurbita, Citrullus), taip pat Malvaceae gentims (pvz., Gossypium). Visas genčių sąrašas pateiktas Parankinėje daigų įvertinimo knygoje („Handbook for seedling evaluation“); 6.3. yra tik viena stipri gemalinė šaknelė, jei tai Avena, Hordeum, Secale, Triticum, xTriticosecale, arba dvi, jei tai Cyclamen; 6.4. hipokotilis, epikotilis ar mezokotilis su nedideliais pažeidimais; 6.5. skilčialapiai su nedideliais pažeidimais (jei yra išlikę pusė ar daugiau normaliai besivystančio audinių ploto (toliau – 50 proc. taisyklė) ir nėra žymių, kad daigo viršūnė ar aplink ją esantys audiniai pažeisti ar supuvę); 6.6. dviskilčiuose augaluose yra tik vienas normalus skilčialapis (jeigu nėra žymių, kad daigo viršūnė ar aplink ją esantys audiniai pažeisti ar supuvę); 6.7. yra trys skilčialapiai vietoj dviejų (su sąlyga, jei jie atitinka 50 proc. taisyklę); 6.8. pirmieji tikrieji lapeliai su nedideliais pažeidimais (jei yra išlikę pusė ar daugiau normaliai besivystančio audinių ploto (50 proc. taisyklė); 6.9. yra tik vienas normalus pirmasis tikrasis lapelis, pvz., Phaseolus genties daigų (jeigu nėra žymių, kad daigo viršūninis pumpuras pažeistas ar supuvęs); 6.10. pirmieji tikrieji Phaseolus genties daigų lapeliai normaliai susiformavę, bet mažesni nei įprasta, jei jie yra didesni už ketvirtadalį normalaus lapelio dydžio; 6.11. yra trys pirmieji tikrieji lapeliai vietoj dviejų, pvz., Phaseolus genties daigų (su sąlyga, jei jie atitinka 50 proc. taisyklę); 6.12. koleoptilė (diegamakštė) šiek tiek pažeista; 6.13. koleoptilė su plyšiu, besitęsiančiu nuo viršūnėlės ne daugiau kaip 1/3 koleoptilės ilgio, jei tai Zea mays daigai; šios metodikos 1 priede esančiame 1 paveiksle pavaizduotą daigą su koleoptilės defektais galima priskirti normaliems daigams, jei pirmasis lapelis yra sveikas arba nežymiai pažeistas, kaip pavaizduota metodikos 1 priedo 2 paveiksle); 6.14. koleoptilė laisvai susisukusi ar padariusi kilpą (kadangi ji neišsilaisvinusi iš apatinio ar viršutinio žiedažvynio ar vaisiaus apvalkalų); 6.15. koleoptilė su žaliu lapu, nepasiekusiu jos viršūnėlės, tačiau lapas ilgesnis už pusę koleoptilės. 7. Daigai, pažeisti antrinės infekcijos. Dėl grybų ar bakterijų žymiai apgedę daigai priskiriami prie normalių, jeigu akivaizdu, kad užkrėtimo šaltinis yra ne tiriamoji sėkla ir jei galima nustatyti, kad daigas turi visas pagrindines dalis. 8. Nenormalūs daigai. Vieną ar keletą 9–21 punktuose išvardytų trūkumų turintis daigas vertinamas kaip nenormalus. 9. Pirminė šaknelė: 9.1. neišaugusi, labai trumpa; 9.2. sustorėjusi; 9.3. sutrumpėjusi; 9.4. jos nėra; 9.5. nulūžusi; 9.6. nuo viršūnėlės suskilusi; 9.7. sutraukta, suspausta; 9.8. ištįsusi; 9.9. neišsilaisvinusi iš sėklos apvalkalų; 9.10. su neigiamu geotropizmu; 9.11. stikliška; 9.12. supuvusi dėl pirminės infekcijos. 10. Daigas vertinamas kaip nenormalus ir tais atvejais, kai yra tik viena silpna gemalinė šaknelė ar jos nėra. 11. Antrinės ar gemalinės šaknelės, turinčios vieną ar daugiau išvardytų trūkumų, laikomos nenormaliomis ir negali atstoti nenormalios pirminės šaknelės tais atvejais, kai kelių antrinių šaknelių (pvz., Cucumis) ar mažiausiai vienos stiprios gemalinės šaknelės buvimas (pvz., Triticum), arba dviejų stiprių gemalinių šaknelių buvimas (Cyclamen) lemia daigo vertę. 12. Hipokotilis, epikotilis, mezokotilis: 12.1. trumpas ir storas (išskyrus Cyclamen); 12.2. nesusiformavęs gumbas (Cyclamen); 12.3. giliai įplyšęs ar nulūžęs; 12.4. skilęs per pusę; 12.5. jo nėra; 12.6. sutrauktas (suspaustas); 12.7. stipriai susisukęs; 12.8. perlenktas; 12.9. suformuota kilpa ar spiralė; 12.10. ištįsęs; 12.11. stikliškas; 12.12. supuvęs dėl pirminės infekcijos. 13. Skilčialapiai (naudoti 50 proc. taisyklę): 13.1. išbrinkę ar susisukę; 13.2. deformuoti; 13.3. perlūžę ar kitaip pažeisti; 13.4. atskirti ar jų nėra; 13.5. išblukę (pakeitę spalvą); 13.6. apmirę; 13.7. stikliški; 13.8. supuvę dėl pirminės infekcijos. Jei skilčialapiai pažeisti ar supuvę prie pat daigo prisegimo vietos ar netoli daigo viršūnėlės, tai toks daigas laikomas nenormaliu nepriklausomai nuo to, ar pasitvirtina 50 proc. taisyklė. 14. Skilčialapio trūkumai, būdingi Allium genčiai: 14.1. trumpas ir storas; 14.2. sutrauktas, susiaurėjęs; 14.3. perlenktas; 14.4. suformuota kilpa ar spiralė; 14.5. be aiškios šaknies išaugos („kelio“); 14.6. ištįsęs. 15. Pirmieji tikrieji lapeliai (naudoti 50 proc. taisyklę): 15.1. deformuoti; 15.2. pažeisti; 15.3. jų nėra; 15.4. išblukę; 15.5. apmirę; 15.6. supuvę dėl pirminės infekcijos; 15.7. normalios išvaizdos, bet mažesni už 1/4 normalaus dydžio. 16. Viršūninis pumpuras ir aplink jį esantys audiniai: 16.1. deformuotas; 16.2. pažeistas; 16.3. jo nėra; 16.4. supuvęs dėl pirminės infekcijos. 17. Jei viršūninis pumpuras turi trūkumų ar jo iš vis nėra, daigas laikomas nenormaliu, net jei yra išsivystę vienas ar du pažastiniai pumpurai (pvz., Phaseolus) ar ūgliai (pvz., Pisum). 18. Koleoptilė (visoms augalų rūšims, išskyrus Zea mays) ir pirmasis lapelis: 18.1. deformuota; 18.2. pažeista; 18.3. jos nėra; 18.4. viršūnėlė pažeista ar jos nėra; 18.5. smarkiai perlenkta; 18.6. suformuota kilpa ar spiralė; 18.7. stipriai susisukusi; 18.8. viršūnėje plyšys ilgesnis kaip trečdalis diegamakštės ilgio; 18.9. įtrūkusi ties pagrindu; 18.10. ištįsusi; 18.11. supuvusi dėl pirminės infekcijos. 19. Pirmasis lapelis (Poaceae (Gramineae)): 19.1. trumpesnis už pusę diegamakštės ilgio; 19.2. jo nėra; 19.3. suskaidytas ar kitaip deformuotas. 20. Koleoptilė (tik Zea mays): 20.1. jei įvertinimo metu pirmasis lapelis jau išaugęs, tai daigas yra nenormalus, jei pirmas lapelis yra sužalotas, kaip parodyta šios metodikos 1 priede esančiame paveiksle, ir koleoptilė turi bet kurį iš žemiau nurodytų trūkumų: 20.1.1. koleoptilė įtrūkusi nuo viršūnėlės daugiau kaip per vieną trečdalį ilgio; 20.1.2. koleoptilė smarkiai perlenkta; 20.1.3. koleoptilės viršūnėlė sužalota arba jos nėra; 20.1.4. koleoptilė įtrūkusi bet kurioje vietoje žemiau viršūnėlės; 20.2. jei įvertinimo metu pirmasis lapelis dar neišaugęs: 20.2.1. koleoptilės viršūnėlė sužalota arba jos nėra; 20.2.2. koleoptilė įtrūkusi nuo viršūnėlės daugiau kaip per vieną trečdalį ilgio; 20.3. lapelis išlindęs žemiau koleoptilės viršūnėlės. 21. Visas daigas: 21.1. deformuotas; 21.2. sulūžęs; 21.3. skilčialapiai iškelti prieš pasirodant šaknelėms; 21.4. du neatskiriamai susilieję daigai; 21.5. išlikęs endospermo kaklelis; 21.6. geltonas ar baltas; 21.7. ištįsęs; 21.8. stikliškas; 21.9. supuvęs dėl pirminės infekcijos. 22. Daugiasėkliai junginiai. Yra keletas tipų junginių, kurie gali išleisti daugiau kaip vieną daigą: 22.1. junginiai, turintys daugiau negu vieną tikrą sėklą (pvz., sudėtiniai sėklos junginiai, jei tai Dactylis, Festuca, x Festulolium ir Lolium; neatsiskyrę skeltavaisiai, jei tai Apiaceae (Umbelliferae); Beta vulgaris kamuolėliai; Tectona grandis vaisiai); 22.2. tikrosios sėklos, turinčios daugiau nei vieną gemalą. Kai kurioms rūšims tai yra normalu (poliembrionija), o kitoms tai – išimtiniai atvejai (dvyniškumas). Pastaruoju atveju dažniausiai vienas iš daigų būna silpnas ar ištįsęs, bet retkarčiais pasitaiko, kad abu daigai beveik normalaus dydžio; 22.3. susilieję gemalai. Kartais iš vienos sėklos išauga du neatskiriamai susilieję daigai. 23. Nesudygusios sėklos: 23.1. kietalukštės sėklos: kietalukštiškumas yra viena iš sėklų ramybės būklės formų. Tai įprastas reiškinys daugeliui Fabaceae (Leguminosae) rūšių, bet gali pasitaikyti ir kitų šeimų sėkloms. Tokios sėklos neišbrinksta daiginamos šios metodikos 2 priede nurodytomis sąlygomis ir lieka kietos; 23.2. šviežios sėklos: daiginamos šios metodikos 2 priede nurodytomis sąlygomis, tokios sėklos išbrinksta, bet jų dygimo procesas sustabdytas (užblokuotas); 23.3. negyvos sėklos: paprastai negyvos sėklos yra minkštos, praradusios būdingą spalvą, dažnai supelijusios ir nerodo jokių daigo vystymosi žymių; 23.4. kitos grupės: esant sėklos savininko prašymui, nesudygusias sėklas galima suskirstyti taip: 23.4.1. tuščios sėklos (sėklos, kurios yra visiškai tuščios, ar jose yra truputis neišsivysčiusių audinių); 23.4.2. sėklos be gemalo (sėklos, kurios turi šviežią endospermą ar gametofitinį audinį, kuriame aiškiai nėra nei gemalo ertmės, nei paties gemalo; 23.4.3. kenkėjų (vabzdžių) pažeistos sėklos (sėklos, kuriose yra vabzdžio lerva, kenkėjų ekskrementų ar kitokių dėl kenkėjų atsiradusių pažeidimų požymių ir dėl jų sėklos nebegali sudygti). Tokių sėklų grupių gali pasitaikyti visų augalų rūšių sėklose, tačiau dažniausiai jų randama įvairių rūšių medžių sėklose. 24. Papildomi apibrėžimai: Antrinė infekcija – ligos sukėlėjas patenka nuo kitos sėklos ar daigo. Antrinė šaknelė – sąvoka, naudojama sėklų tyrimuose ir reiškianti bet kurią kitą šaknelę, išskyrus pirminę. Daigas – jaunas augalas, išsivystęs iš sėklos gemalo. Daigo viršūnėlė – viršutinė daigo dalis, turinti augimo kūgelį. Dygimas, iškeliant skilčialapius – dygimo tipas, kai skilčialapiai iškeliami virš žemės paviršiaus ant pailgėjusio hipokotilio (papildomai žr. „dygimas neiškeliant skilčialapių“). Dygimas, neiškeliant skilčialapių – dygimo tipas, kai skilčialapiai ar panašios daigo dalys (pvz., skydelis) lieka žemėje su sėkla. Daigas iškeliamas virš žemės paviršiaus pailgėjus epikotiliui (dviskilčiams) ar mezokotiliui (kai kuriems vienaskilčiams) (papildomai žr. „dygimas iškeliant skilčialapius“). Dviskilčiai – grupė augalų, kurių sėklos paprastai turi dvi sėklaskiltes (papildomai žr. „vienaskilčiai“). Endospermas – maitinamasis audinys, atsirandantis po apvaisinimo ir išliekantis tam tikrose sėklose brendimo laikotarpiu kaip atsarginis maisto medžiagų audinys. Epikotilis (antskiltis) – daigo stiebo dalis nuo skilčialapių iki pirmojo tikrojo lapelio ar jų pirmos poros. Fitotoksinis – nuodingas augalams. Gametofitinis audinys – maitinamasis audinys, aptinkamas spygliuočių sėklose. Jis atlieka panašias funkcijas kaip endospermas. Gemalas – naujo augalo užuomazga sėkloje, kurią sudaro daugiau ar mažiau diferencijuotas stiebelis ir prie jo prisitvirtinusi sėklaskiltė (-ės). Gemalinė šaknelė – rudimentinė gemalinė šaknelė, iš kurios vystosi pirminė šaknelė, kai ji dygimo metu išlenda iš sėklos apvalkalo (papildomai žr. „pirminė šaknelė“). Geotropizmas – augalo augimo priklausomybė nuo gravitacijos: teigiamas geotropizmas – augimas žemyn (pvz., normali pirminė šaknelė); neigiamas geotropizmas – augimas aukštyn (pvz., normalus daigas). Hipokotilis – daigo stiebo dalis žemiau skilčialapių iki pirminės šaknelės. Infekcija – ligų sukėlėjų įsiskverbimas ir paplitimas gyvame organizme (pvz., įvairiose daigo dalyse), dažniausiai sukeliantis (tačiau nebūtinai) ligos simptomus ar suirimą. Kilpiška struktūra – daigo dalys (pvz., hipokotilis, koleoptilė) suformuoja kilpą ar apskritimą užuot augę tiesiai. Koleoptilė (diegamakštė) – apvalkalas, dengiantis ir apsaugantis gemalo ir jauno daigo stiebelio augimo kūgelį kai kurių vienaskilčių augalų daiguose (pvz., Poaceae (Gramineae)). Mezokotilis – kai kurių išsivysčiusių vienaskilčių (pvz., Poaceae (Gramineae)) daigo stiebo dalis tarp skydelio prisegimo vietos ir koleoptilės. Pirmasis tikrasis lapelis – pirmas tikrasis lapelis ar jų pora, išauganti po skilčialapių (papildomai žr. „skilčialapiai“). Pirminė infekcija – ligos sukėlėjas gyvena ir dauginasi pačioje sėkloje. Pirminė šaknelė – pagrindinė daigo šaknelė, išsivysčiusi iš gemalinės šaknelės (papildomai žr. „gemalinė šaknelė“). Sergantis – paveiktas mikroorganizmų buvimo ar jų veiklos, arba cheminių junginių. Sėklos šaknelės – javų pirminė ir keletas antrinių šaknelių, kurios išauga iš gemalo ir vėliau išsivysto į daigo šaknų sistemą. Skilčialapis – gemalo ir daigo pirmasis netikrasis lapelis ar jų pora (papildomai žr. „pirmasis tikrasis lapelis“). Skydelis – skydo formos dalis, kuri kai kuriuose Poaceae (Gramineae) sudaro sėklaskiltės dalį, per kurią gemalas absorbuoja maisto medžiagas iš endospermo. Spalvos keitimas – išblukimas, šviesėjimas, spalvos netekimas. Sunykusi šaknelė – šaknelė su pažeista viršūnėle ar neturinti viršūnėlės, nepaisant jos ilgio (papildomai žr. „sustorėjusi šaknelė“). Supuvimas – organinių audinių suirimas, paprastai dalyvaujant mikroorganizmams. Susisukusi dalis – daigo dalis (pvz., koleoptilė, hipokotilis), kuri yra apsisukusi aplink pagrindinę daigo ašį: laisvai susisukusi – visiškai apsisukusi ilgąją daigo dalį; glaudžiai susisukusi – visiškai apsisukusi trumpąją daigo dalį. Sustorėjusi šaknelė – šaknelė, tipinga daigams, pažeistiems fitotoksinių medžiagų. Paprastai ji yra trumpa, buožiškos formos, tačiau šaknelės viršūnėlė dažnai yra sveika (papildomai žr. „sutrumpėjusi šaknelė“). Sutrumpėjusi šaknelė – šaknelė, dažniausiai su nepažeista viršūnėle, bet per trumpa ir per silpna, kad būtų proporcinga kitoms daigo dalims. Šakniaplaukiai – plonos ataugos, išaugusios iš šaknies paviršiaus ląstelių. Vienaskilčiai – grupė augalų, kurių sėklose paprastai būna viena sėklaskiltė (papildomai žr. „dviskilčiai“). Viršūninis pumpuras – daigo augimo kūgelis, apsuptas keleto daugiau ar mažiau diferencijuotų lapelių. Iii. Tyrimo metodo esmė 25. Paprastai sėklos daigumo tyrimas lauko sąlygomis yra nepatikimas, kadangi tyrimo lygiai tomis pačiomis sąlygomis beveik neįmanoma pakartoti. Todėl buvo sukurti laboratoriniai metodai, kuriuose sudaromos tokios aplinkos sąlygos, kad dauguma tos pačios augalų rūšies bandinių sudygsta tipingiausiai, greičiausiai ir galutinai. Aplinkos sąlygos buvo standartizuotos taip, kad tyrimą kartojant gauti rezultatų skirtumai būtų kiek įmanoma artimesni tiems skirtumams, kurie atsiranda dėl pačių bandinių skirtingumo. 26. Daigumo tyrimas turi būti daromas iš švarių sėklų, išskyrus tuos atvejus, kai daigumą leidžiama nustatyti svėrinių metodu. 27. Kiekvienai augalų rūšiai turi būti taikomas atitinkamas švarios sėklos apibrėžimas. Jei sėkla siuntoje yra dražuota, tokiai sėklai taikomas grynų dražečių apibrėžimas. 28. Švari sėkla gali būti imama arba iš švarios sėklos frakcijos, gautos atlikus švarumo tyrimą pagal Sėklų švarumo nustatymo metodikos reikalavimus, arba iš tipingos pristatomojo bandinio frakcijos. 29. Sėklos prieš daiginimą turi būti niekuo neapdorotos (nepaveiktos), išskyrus priemones, rekomenduojamas šios metodikos 55–59 punktuose. 30. Galima atlikti paralelinius arba dubliuojančius tyrimus ir jų rezultatus užrašyti pagal taisykles, taikomas kartojant tyrimą, kaip nurodyta šios metodikos VII skyriuje. Jeigu po kokio nors apdorojimo atliekami papildomi tyrimai, gauti rezultatai ir naudotos priemonės nurodomi po tyrimų išduodamo dokumento skiltyje „ Kita informacija“. 31. Mėginiais išdėstytos sėklos turi būti daiginamos tinkamomis drėgmės sąlygomis ir naudojant šios metodikos 2 priede nurodytus metodus. Praėjus 2 priede nurodytam laikui, mėginių daigai ir sėklos įvertinami, suskaičiuojami, išskirstant į įvairias grupes, kurias reikia nurodyti skelbiant rezultatus (tai aprašyta šios metodikos X skyriuje). 32. Papildomų nurodymų dėl šio skyriaus nuostatų yra leidinyje „ISTA Parankinė daigų įvertinimo knyga“ („ISTA Handbook for Seedling Evaluation“). iV. naudojamos Medžiagos 33. Daiginimo terpei paprastai naudojamas popierius arba smėlis. Žemė ar dirbtinis kompostas kaip terpė pirminiam tyrimui atlikti nerekomenduojami, išskyrus atvejus, nurodytus šios metodikos 50 punkte. 34. Popieriaus terpės. Popieriaus terpe gali būti filtrinis popierius, sugeriamasis popierius ar popierinis rankšluostis. 35. Bendrieji reikalavimai popieriaus terpėms: 35.1. popierius turi būti pagamintas iš medžio, medvilnės ar kitos išvalytos augalinės celiuliozės. Popierius turi būti neužterštas bakterijomis, grybų sporomis, toksinėmis medžiagomis, kurios gali trukdyti daigo augimui ar jo įvertinimui; 35.2. tekstūra: popierius turi būti poringas, bet jo tekstūra turi būti tokia, kad daigų šaknelės augtų ant paviršiaus, bet nesiskverbtų į popierių; 35.3. stiprumas: popierius turi būti pakankamai stiprus, atsparus plėšimui, kad nesuplyštų naudojamas rankomis tyrimų metu; 35.4. drėgmės imlumas: popierius turi būti pakankamai imlus vandeniui, kad per visą tyrimo laikotarpį išlaikytų pakankamą drėgmės kiekį, reikalingą sėkloms sudygti; 35.5. pH: tikrinant terpėje, popieriaus pH turi būti 6,0–7,5, arba turi būti pateikti įrodymai, kad didesnis arba mažesnis popieriaus pH nedaro įtakos daigumo analizės rezultatams; 35.6. saugojimas: popierius turi būti laikomas vėsiame kambaryje, kuriame yra kaip galima mažesnis oro drėgnumas; jis turi būti atitinkamai supakuotas, kad būtų apsaugotas nuo nešvarumų ir pažeidimų saugojimo metu; 35.7. sterilizavimas: gali prireikti sterilizuoti popierių norint pašalinti pelėsį, kuris atsirado saugojimo metu. 36. Popieriaus terpės kokybės kontrolė: jei turima nežinomos kokybės popieriaus, jį reikia palyginti su patikrintu, žinomos kokybės popieriumi. Dėl to daromas biologinis tyrimas, kurio metu nustatoma, ar popieriuje yra žalingų medžiagų. Šiam tyrimui naudojamos, pvz., Phleum pratense, Agrostis gigantea, Eragrostis curvula, Festuca rubra var. commutata ir Lepidum sativum sėklos, kurios yra jautrios toksinėms medžiagoms, esančioms popieriuje. Įvertinama lyginant daigų šaknelių išsivystymą ant žinomos kokybės ir ant tiriamojo popieriaus. Įvertinimas turi būti atliktas šios metodikos 2 priede nurodytu pirmo skaičiavimo laiku (galima ir anksčiau) priklausomai nuo tiriamos rūšies, kadangi toksinių medžiagų poveikis išryškėja ankstyvesnėse šaknų augimo fazėse. Toksinėmis medžiagomis paveiktos šaknys būna trumpesnės, kartais jų galiukai netenka įprastos spalvos, šaknys būna pakilę nuo popieriaus, o šaknų plaukeliai išaugę kuokštais. Varpinių augalų koleoptilė gali būti plokščia ir sutrumpėjusi. 37. Bendrieji reikalavimai smėlio terpei: 37.1. sudėtis: smėlis turi būti kuo vienodesnis. Labai smulkios ir stambios dalelės turi būti pašalintos. Rekomenduojama, kad dauguma smėlio dalelių išbyrėtų pro 0,8 mm skersmens sieto skylutes ir susilaikytų ant sieto, kurio skylučių skersmuo yra 0,05 mm. Smėlyje negali būti kitų sėklų, grybų sporų, bakterijų ar toksinių medžiagų, kurios gali trukdyti sėklų dygimui, daigų augimui ar jų įvertinimui; 37.2. drėgmės imlumas: kai įpilame atitinkamą vandens kiekį, smėlio dalelės turi absorbuoti vandens kiekį, užtikrinantį sėklų dygimui palankias drėgmės sąlygas. Smėlyje turi likti pakankamai oru užpildytų porų, sąlygojančių optimalų sėklų sudygimą ir šaknų augimą; 37.3. pH: tikrinant terpėje, smėlio pH turi būti 6,0–7,5, arba turi būti pateikti įrodymai, kad didesnis arba mažesnis smėlio pH nedaro įtakos daigumo analizės rezultatams; 37.4. sterilizavimas: dėl smėlio švarumui keliamų reikalavimų kartais gali tekti prieš naudojimą smėlį plauti ir sterilizuoti. Sterilizuojant smėlį, negalima naudoti tokių cheminių medžiagų, kurios, likusios smėlyje, galėtų slopinti ar užmušti sėkloje esančių ligų pradus; 37.5. pakartotinis naudojimas: jei patogu, smėlis gali būti naudojamas keletą kartų, bet kiekvieną kartą turi būti išplaunamas, išdžiovinamas ir sterilizuojamas. Pageidautina pakartotinai nenaudoti smėlio, kuris buvo naudotas cheminėmis medžiagomis apdorotoms sėkloms daiginti, tačiau jei vis dėlto tenka jį dar kartą panaudoti, reikėtų įsitikinti, jog tos cheminės medžiagos, kurios galėjo susikaupti smėlyje, nesukelia fitotoksinių simptomų. 38. Smėlio kokybės kontrolė: įsitikinant, jog naujoje smėlio siuntoje nėra toksinių medžiagų, reikia padaryti biologinį tyrimą, panašų į tą, kuris naudojamas popieriui įvertinti ir yra aprašytas šios metodikos 36 punkte. 39. Bendrieji reikalavimai žemės terpei: 39.1. sudėtis: žemė turi būti geros kokybės, nesupuolusi, be stambių dalelių. Joje neturėtų būti daug kitų sėklų, bakterijų, grybų sporų, nematodų ar toksinių medžiagų, kurios galėtų trukdyti sėklų sudygimui, daigų augimui ar jų įvertinimui; 39.2. drėgmės imlumas: kai žemė pakankamai sudrėkinta, joje turėtų būti tinkamos aeracijos sąlygos dygimui ir šaknų augimui; 39.3. pH: tikrinant terpėje, žemės pH turi būti 6,0–7,5, arba turi būti pateikti įrodymai, kad didesnis arba mažesnis žemės pH nedaro įtakos daigumo analizės rezultatams; 39.4. sterilizavimas: dėl žemės švarumui keliamų reikalavimų gali tekti prieš tyrimus žemę sterilizuoti. Sterilizuojant žemę, negalima naudoti tokių medžiagų, kurios galėtų slopinti ar sunaikinti sėkloje esančius ligų pradus; 39.5. pakartotinis naudojimas: rekomenduojama žemę naudoti tik vieną kartą. 40. Bendrieji reikalavimai komposto terpei: 40.1. sudėtis: kompostas turi būti geros kokybės birus hidroponinis mišinys. Hidroponiniame mišinyje turi būti organinių medžiagų (pvz., durpių) ir, pvz., 10 proc. smėlio. Taip pat gali būti pridėta kitokių komponentų (pvz., perlito, vermikulito); 40.2. drėgmės imlumas: kartą nustačius reikalingą drėgmės kiekį, komposto drėgmės imlumas vėliau reguliariai turėtų būti patikrinamas; 40.3. pH: tikrinant terpėje, komposto pH turi būti 6,0–7,5, arba turi būti pateikti įrodymai, kad didesnis arba mažesnis komposto pH nedaro įtakos daigumo analizės rezultatams; 40.4. dezinfekavimas: dezinfekcija turi būti atliekama tokiu būdu, kuris neturi įtakos daigumui; 40.5. pakartotinai naudoti kompostą neleidžiama. 41. Bendrieji reikalavimai vandeniui: 41.1. švarumas: vanduo, naudojamas terpei sudrėkinti, turi būti pakankamai švarus, jame neturėtų būti daug organinių ir mineralinių priemaišų; 41.2. kokybė: jeigu įprasto vandens kokybė netinkama, galima naudoti distiliuotą ar dejonizuotą vandenį; 41.3. pH: tikrinant terpėje, vandens pH turi būti 6,0–7,5, arba turi būti pateikti įrodymai, kad didesnis arba mažesnis vandens pH nedaro įtakos daigumo analizės rezultatams. 42. Vandens kokybės kontrolė: įsitikinant, ar naudojamo vandens kokybė yra patenkinama, reikia periodiškai jį ištirti. v. įranga 43. Sėklų skaičiavimo prietaisai. Dažniausiai yra naudojami dviejų tipų sėklų skaičiuotuvai: skaičiavimo lentos ir vakuuminiai skaičiuotuvai: 43.1. Skaičiavimo lentos. Paprastai skaičiavimo lentos naudojamos stambioms sėkloms, tokioms kaip Zea, Phaseolus ir Pisum skaičiuoti. Skaičiavimo lentos plotas yra maždaug lygus plotui terpės, ant kurios būna išdėstomos sėklos daiginimui. Viršutinė lentos dalis – su 50 ar 100 skylučių, kurių forma ir dydis maždaug panašūs į skaičiuojamų sėklų formą ir dydį, bet pakankamai didelės, kad didžiausios bandinio sėklos tilptų į jas. Po viršutine dalimi yra dugninė lentelė; ji gali būti vientisa, slankiojanti pirmyn ir atgal arba joje gali būti atitinkamos skylutės, kurios gali būti atidaromos ar uždaromos, traukiant viršutinę ir apatinę dalį vieną priešais kitą. Skaičiuojant sėklas, apatinė dalis uždaroma ir sėklos išberiamos ant viršutinės dalies. Įsitikinus, jog visos skylutės yra užpildytos ir kad kiekvienoje skylutėje yra tik po vieną sėklą, sėklų perteklius pašalinamas. Skylutės yra atidaromos, traukiant apatinę paslankiąją lentelę, ir sėklos iškrenta ant daiginimo terpės. 43.2. Vakuuminiai skaičiuotuvai. 43.2.1. Vakuuminiai skaičiuotuvai dažniausiai naudojami skaičiuoti tokioms sėkloms, kurios yra taisyklingų formų ir turi lygų paviršių (javai, Brassica ir Trifolium rūšys). Vakuuminis skaičiuotuvas sudarytas iš trijų pagrindinių dalių: vakuuminės sistemos su vamzdeliais, kuriose neapribojama oro srovė, daugelio plokštelių ar galvučių, pritaikytų prie įvairių sėklų dydžių, ir naudojamos daiginimo terpės bei vakuumo reguliavimo vožtuvo. Įprastą buitinį dulkių siurblį taip pat galima naudoti kaip vakuumo sistemą. Galvutės, turinčios 50 ar 100 skylučių, turi būti truputėlį mažesnės, negu daiginimui naudojama terpė, ir su krašteliais, kad sėklos nenuriedėtų šalin. Skylučių skersmuo turi atitikti sėklų dydį ir siurblio galingumą. 43.2.2. Skaičiuojant sėklos tolygiai pilamos ant skaičiavimo galvutės, išjungus vakuumą. Po to įjungiamas vakuumas, pašalinamas sėklos perteklius, įsitikinus, jog visos skylutės yra užpildytos ir kad kiekvienoje skylutėje yra tik po vieną sėklą. Galvutė perkeliama ant daiginimo terpės, išjungiamas vakuumas, kad sėklos galėtų nukristi ant terpės. 43.2.3. Dirbant su vakuuminiais skaičiuotuvais, reikia būti atidiems, kad sėklos nebūtų išrūšiuojamos, ir siekti išvengti nukrypimų atskiruose mėginiuose: skaičiuotuvo galvutės negalima panardinti į sėklas, nes tuomet pirmiausia bus pritraukiamos lengvos sėklos. Dėl tos pačios priežasties, kai sėklos beriamos ant skaičiavimo galvutės, vakuumas turi būti išjungtas. 44. Sėklų daiginimo aparatai: 44.1. Jakobseno aparatas (Kopenhagos vonelė). Paprastai šis aparatas sudarytas iš daiginimo plokštės, ant kurios dedamas filtrinis popierius su daiginamomis sėklomis. Pastovi popieriaus drėgmė palaikoma per knatą (tamponą), kurio galai, perėję per daiginimo plokštės skylutes ar plyšelius, pasiekia apačioje esančią vandens vonelę. Kad neišdžiūtų sėklos, daiginimo terpė uždengiama stikliniu gaubtu. Gaubto viršūnėje yra nedidelė skylutė orui patekti, bet neleidžianti pernelyg didelio išgaravimo. Reikiama temperatūra išlaikoma netiesioginiu būdu, šildant ar vėsinant vonelėje esantį vandenį arba tiesiogiai kondicionuojant daiginimo plokštelę; dažniausiai tai reguliuojama automatiškai. Aparatai gali būti naudojami visoms reikiamoms pastovioms ar kintamoms daiginimo temperatūroms išlaikyti. Tačiau atskirų Jakobseno aparatų techninės galimybės išlaikyti norimą temperatūrą be didelių nukrypimų yra nevienodos ir priklauso nuo aparato konstrukcijos. 44.2. Daiginimo spinta. Kitokios konstrukcijos aparatas yra uždara spinta (termostatas), kurioje sėklos gali būti daiginamos tamsoje ar šviesoje. Modernios daiginimo spintos yra gerai izoliuotos ir turi šildymo ir atvėsinimo sistemas. Jose galima išlaikyti pastovią ar pagal įvairius reikalavimus kintamą temperatūrą. Temperatūra gali būti palaikoma spintoje cirkuliuojančiu vandeniu ar oru arba abiem kartu. Jei įrenginyje galima išlaikyti tik pastovią temperatūrą, tai kintamų temperatūrų ciklą galima palaikyti kilnojant sėklas iš vienos daiginimo spintos į kitą. Kai kuriose spintose drėgmė yra reguliuojama, todėl daiginamų sėklų galima ir nedengti, jos neišdžiūva (taip vadinamos „drėgnos“ spintos). Tačiau ne visose „drėgnose“ spintose išlaikomas pakankamas drėgnumas, ir jeigu dėl drėgnumo iškyla kokių nors abejonių, geriau daigumo analizes atlikti drėgmės nepraleidžiančiuose induose ar paketuose. Daiginant „sausose“ spintose, sėklos visada turi būti uždengtos. 44.3. Daiginimo kambarys. Daiginimo kambarys – tai modifikuota daiginimo spinta. Jis sukonstruotas panašiai kaip ir spinta, tačiau yra pakankamai didelis, kad į jį galėtų įeiti darbuotojas ir daiginamų sėklų mėginius išdėstyti bet kurioje pusėje nuo centrinio praėjimo. Gali būti taikomas ir alternatyvus būdas, kai sėklų mėginiai sudedami į vežimėlį. Vežimėlis su sėklų mėginiais įstumiamas į kambarį sėklų daiginimui numatytam laikui. Kambaryje turi būti išlaikomas didelis oro drėgnumas, išskyrus tuos atvejus, kai sėklų mėginiai sudedami į drėgmės nepraleidžiančius indus ar paketus. vi. Tyrimo atlikimo tvarka 45. Darbinis bandinys: 45.1. Iš gerai išmaišytų švarių sėklų atsitiktine tvarka atskaičiuojama 400 sėklų, laikantis šios metodikos III skyriaus reikalavimų. Reikia pasirūpinti, kad sėklos nebūtų sąmoningai atrenkamos, nes tai gali iškreipti analizės rezultatus. Paprastai naudojami 100 sėklų mėginiai. 45.2. Sėklos tolygiai išdėstomos ant drėgnos terpės, paliekant vienodus tarpus tarp jų, kad greta esančios sėklos neturėtų didelės įtakos išaugančių daigų vystymuisi. 45.3. Mėginiai gali būti padalyti į mažesnės apimties pamėginius po 50 ar 25 sėklas priklausomai nuo sėklų stambumo ir reikiamų tarpų tarp jų. Tai reikalinga tam, kad būtų užtikrinamas tolygus sėklų išdėstymas, o ypač tuomet, kai sėkla užsikrėtusi pirmine infekcija. Jei sėkla labai užsikrėtusi, taip pat gali tekti keisti popieriaus terpę tarpinio daigų skaičiavimo metu. 45.4. Daugiasėkliai junginiai daigumo tyrimui neišskaidomi ir tiriami lyg būtų vienasėkliai. 46. Leidžiamos terpės, temperatūros, daiginimo trukmė ir papildomos nuorodos, įskaitant rekomenduojamas specialias poveikio priemones ramybės būklėje esantiems mėginiams, yra nurodytos šios metodikos 2 priede. 47. Popieriaus terpės taikymo metodai: 47.1. AP (ant popieriaus viršaus). Sėklos daiginamos ant vieno ar daugiau sluoksnių popieriaus, kuris yra padedamas į: Jakobseno aparatą; permatomas dėžutes ar Petri lėkšteles. Daiginimo terpė pakankamai sudrėkinama analizės pradžioje, o išgaravimą galima sumažinti uždengiant gerai pritaikytais dangteliais arba įdedant lėkšteles į plastikinius maišelius; tiesiai ant padėklų į daiginimo spintą. Tokiu atveju santykinis oro drėgnumas spintoje turi būti kuo artimesnis prisotintam, kad sėklos neišdžiūtų. Po terpe gali būti padedamas drėgmei imlus poringas popierius ar higroskopinė vata. 47.2. TP (tarp popieriaus). Sėklos daiginamos tarp dviejų popieriaus sluoksnių. Tai gali būti atliekama taip: laisvai uždengus sėklas papildomu filtrinio popieriaus sluoksniu; sudedant sėklas į sulenktus vokus, kurie gali būti paguldomi horizontaliai ar sustatomi vertikaliai; sudedant sėklas į susukamus rankšluosčius (ritinėliai turi būti sustatomi vertikaliai). Terpės su daiginamomis sėklomis laikomos uždarose dėžėse, plastikiniuose maišeliuose arba gali būti padėtos tiesiog ant padėklų daiginimo spintose, jei tik yra įmanoma palaikyti daiginimo spintoje santykinę drėgmę, labai artimą prisotintai. 47.3. KP (klostėtas popierius). Sėklos sudedamos į popieriaus juostą, sulankstytą akordeono klosčių principu, turinčią 50 klosčių. Paprastai dedama po dvi sėklas į vieną klostę. Klostėtos juostos laikomos dėžėse, o jei spinta drėgno tipo, – atviros, apvyniojus papildoma neklostėto popieriaus juosta, kad drėgnumas būtų tolygus. Šis metodas gali būti naudojamas kaip alternatyvus, kai rekomenduojama sėklą daiginti ant popieriaus (AP) ar tarp popierių (TP). 48. Smėlio kaip terpės naudojimo metodai: 48.1. AS (ant smėlio viršaus): sėklos įspaudžiamos į smėlio paviršių; 48.2. S (smėlyje): sėklos išdėstomos ant sudrėkinto smėlio paviršiaus ir užpilamos priklausomai nuo sėklos dydžio 10–20 mm nesuspausto smėlio sluoksniu. Kad būtų užtikrinamas geras apsirūpinimas oru, rekomenduojama prieš sudedant sėklas lengvai išpurenti apatinį smėlio sluoksnį. 49. Smėlis gali būti naudojamas vietoj popieriaus net ir tais atvejais, kai tai nenurodoma šios metodikos 2 priede, jei labai ligoto bandinio nebegalima įvertinti dėl popieriaus terpės užkrėtimo ligų pradais. Kartais smėlis naudojamas tyrimų tikslais bei kilus abejonių, kaip įvertinti daigus. Tačiau tokiais atvejais kaip daiginimo terpę geriau tinka naudoti žemę. 50. Metodai, naudojant žemę ir kompostą. Paprastai nerekomenduojama naudoti žemės ir komposto terpių pirmam sėklų daiginimui. Tačiau kartais juos būtina naudoti, pavyzdžiui, kai daiguose aiškiai matyti fitotoksiniai simptomai ar kai kyla abejonių, įvertinant daigus ant popieriaus ar smėlio terpės. Paprastai žemė arba kompostas naudojami daiginimo duomenims palyginti ar įvairiems tyrimams. 51. Drėgmė ir aeravimas: 51.1. Daiginimo terpė visada turi būti pakankamai drėgna, kiek reikia sėklų dygimui. Tačiau esant drėgmės pertekliui, gali būti nepakankama oro apykaita. 51.2. Pradinis vandens kiekis, kurio reikia terpei sudrėkinti, priklauso nuo daiginimo terpės rūšies, jos dydžio, taip pat nuo tiriamos sėklos rūšies ir dydžio. Optimalų vandens kiekį reikėtų nustatyti darant bandymus. 51.3. Jei įmanoma, paskesnio laistymo reikėtų vengti, nes tai padidina daigumo duomenų atskiruose mėginiuose, taip pat ir atskiruose tyrimuose svyravimus. Todėl reikia imtis visų atsargumo priemonių, užtikrinančių, jog daiginimo terpė neišdžius ir bus nepertraukiamai ir pakankamai drėkinama per visą sėklų daiginimo laikotarpį. 51.4. Kai tyrimai atliekami dėžutėse ar Petri lėkštelėse ant popieriaus (AP) ar klostėtame popieriuje (KP), paprastai nebereikia papildomų specialių priemonių aeracijai. Daiginant sėklas tarp popierių (TP), reikia pasirūpinti, kad vokai ar rulonai būtų pakankamai laisvai suvynioti ir oras tarp sėklų galėtų laisvai cirkuliuoti. Dėl tos pačios priežasties negalima suspausti viršutinio smėlio ar žemių sluoksnio, dengiančio sėklas. 52. Temperatūra: 52.1. Šios metodikos 2 priede yra nurodytos temperatūros, kuriose turi būti laikoma sėkla ant terpės arba terpėje. Daiginimo aparate, spintoje ar kambaryje temperatūra turi būti kiek galima vienodžiau pasiskirsčiusi. Rekomenduojama, kad daiginant mėginius tamsoje, dirbtiniame apšvietime arba netiesioginiame natūraliame apšvietime dėl aparato įtakos temperatūra nenukryptų nuo nurodytos daugiau kaip ± 2oC. 52.2. Jei nurodytos besikeičiančios temperatūros, žemesnioji temperatūra paprastai turėtų būti išlaikoma 16 valandų, o aukštesnioji – 8 valandas. Palaipsnis temperatūros pasikeitimas per tris valandas gali būti priimtinas, tačiau sėkloms, esančioms ramybės būklėje, gali būti reikalingas staigus (per vieną valandą ar mažiau) temperatūros pasikeitimas arba mėginių su daiginamomis sėklomis pernešimas į kitą, žemesnės temperatūros, daiginimo aparatą. 53. Šviesa: 53.1. Daugumos rūšių, nurodytų šios metodikos 2 priede, sėklos gali sudygti ir šviesoje, ir tamsoje. Tačiau paprastai rekomenduojama daiginimo terpę apšviesti lempomis ar netiesiogine natūralia šviesa, nes taip išauga geriau išsivystę daigai ir juos galima lengviau įvertinti. Visiškoje tamsoje išaugę daigai būna etioliuoti (neturi chlorofilo) ir balti, todėl jautresni mikroorganizmų pažeidimams. Be to, juose negalima nustatyti kai kurių defektų, pavyzdžiui, chlorofilo trūkumo. 53.2. Kai kuriais atvejais (pvz., kai kurioms tropinėms ir subtropinėms varpinėms žolėms) šviesa gali paskatinti sėklų, esančių ramybės būklėje, sudygimą (žr. 56.4 punktą). Tačiau, iš kitos pusės, yra keletas rūšių (pvz., Phacelia tanacetifolia), kurių sėkla turi būti daiginama tik tamsoje, nes šviesa gali stabdyti dygimą. Išsamesnės rekomendacijos dėl apšvietimo sąlygų ar laikymo tamsoje yra pateiktos šios metodikos 2 priedo paskutinėje skiltyje. 54. Metodo pasirinkimas. Jei 2 priede nurodomi alternatyvūs daiginimo metodai, tai reikia naudoti vieną iš jų (galimas bet kuris terpės ir temperatūros derinys). Metodo pasirinkimas daugiausia priklauso nuo tiriančios laboratorijos turimų priemonių ir patirties bei šiek tiek – nuo bandinio kilmės ir jo būklės. Jeigu pasirinktas daigumo nustatymo metodas tiriamam bandiniui kartais nelabai tiktų, reikalinga analizę pakartoti, naudojant vieną ar kelis alternatyvius metodus. 55. Priemonės dygimui paskatinti: 55.1. Dėl įvairių priežasčių (pvz., ramybės būklė, kietalukštiškumas, inhibitorinės medžiagos) daigumo tyrimo pabaigoje gali likti nemažai nesudygusių kietalukščių ar šviežių sėklų. Labiau išbaigtus daigumo tyrimo rezultatus galima gauti pakartotinai atlikus analizę po sausojo saugojimo laikotarpio arba paveikus sėklas viena ar keletu iš priemonių (medžiagų), nurodytų paskutinėje šios metodikos 2 priedo 6 skiltyje ir aprašytų 56–59 punktuose. 55.2. Šios specialios apdorojimo priemonės gali būti panaudotos ir iš karto prieš atliekant analizę pirmą kartą, jeigu įtariama, jog sėklos yra ramybės būklėje. 55.3. Jei iš patirties žinoma, jog atliekant įprastą daigumo tyrimą dalis kai kurių rūšių medžių ir krūmų sėklų dėl ramybės būklės nesudygs, lentelėje nurodyta atlikti papildomą daigumo tyrimą (pageidautina tuo pačiu metu), sėklas prieš tai specialiai apdorojus. 55.4. Kai kurių augalų rūšių sėklas, nurodytas šios metodikos 59 punkte, leidžiama prieš daigumo tyrimą dezinfekuoti. 55.5. Po tyrimų išduotame dokumente turi būti nurodyti apdorojimo priemonė ir apdorojimo laikas. 55.6. Apdorojimo laikas į daiginimo tyrimo trukmę neįskaičiuojamas. 56. Metodai, naudojami ramybės būklei nutraukti: 56.1. Sausas laikymas: bandinius tų rūšių, kurių sėklos ramybės periodas trumpas, dažnai pakanka kurį laiką palaikyti sausoje vietoje. 56.2. Atšaldymas: daiginimui paruošti sėklų mėginiai išdėstomi ant sudrėkintos terpės ir laikomi žemoje temperatūroje. Praėjus atšaldymo periodui, sėklos daiginamos šios metodikos 2 priedo 3 skiltyje nurodytoje temperatūroje. Paprastai žemės ūkio augalų, daržovių, gėlių, prieskoninių ir vaistinių augalų sėklos atšaldomos išlaikant jas iki septynių dienų nuo 5oC iki 10oC temperatūroje. Kartais gali tekti prailginti šį sėklų atšaldymo laikotarpį ar sėklas atšaldyti pakartotinai. Medžių ir krūmų sėklos prieš daigumo tyrimą paprastai atšaldomos, išlaikant jas, priklausomai nuo tiriamosios rūšies, nuo dviejų savaičių iki 12 mėnesių nuo loC iki 5oC temperatūroje. Šiuo laikotarpiu reikia saugoti sėklas, kad jos neapšaltų. Sėkloms, kurioms reikalingas ilgas atšaldymo periodas ir negalima daigumo tyrimo atlikti per du mėnesius, rekomenduojama atlikti greitus sėklų gyvybingumo tyrimus (pvz., tyrimas tetrazoliu ar išskirtų gemalų tyrimas). Kai kurioms medžių ir krūmų rūšims, kurių sėkla būna nevienodai giliai ramybės būklėje, reikia paraleliai atlikti vienas kitą dubliuojančius sėklų daigumo tyrimus su atšaldytomis ir neatšaldytomis sėklomis, kaip nurodyta šios metodikos 2 priedo 2 dalyje. Jei yra galimybė, atšaldytos ir neatšaldytos sėklos turėtų būti padaiginamos tuo pačiu metu. 56.3. Pašildymas: prieš daiginimą nurodytomis sąlygomis mėginiai šildomi iki 7 dienų, laisvai cirkuliuojant ne šiltesniam kaip 30–35oC temperatūros orui. Atskirais atvejais pašildymo laikotarpį gali tekti pailginti. Kai kurių tropinių ir subtropinių augalų sėklos gali būti šildomos 40–50oC temperatūroje (pvz., Arachis hypogaea: 40oC; Oryza sativa: 50oC). 56.4. Šviesa: daiginamos sėklos turi būti apšviestos ne mažiau kaip 8 valandas per parą. Daiginant sėklas kintamoje temperatūroje, jos apšviečiamos esant aukštesniajai temperatūrai. Dienos šviesos lempų skleidžiamas šviesos intensyvumas turi būti apie 750–1250 liuksų. Apšvietimas ypač rekomenduojamas kai kurioms tropinių ir subtropinių žolių rūšims (pvz., Chloris gayana, Cynodon dactylon). 56.5. Kalio nitratas (KNO3): pradedant tyrimą, daiginimo terpės yra drėkinamos ne vandeniu, o 0,2 proc. KNO3 tirpalu, paruoštu ištirpinus 2 g KNO3 viename litre vandens. Vėliau drėkinant yra naudojamas vanduo. 56.6. Giberelino rūgštis (GA3): giberelino rūgšties metodas dažniausiai rekomenduojamas Avena sativa, Hordeum vulgare, Secale cereale, xTriticosecale, Triticum aestivum ir Valerianella locusta sėkloms. Daiginimo terpė sudrėkinama 0,05 proc. giberelino rūgšties tirpalu, paruoštu ištirpinus 500 mg GA3 viename litre vandens. Kai sėklų ramybės būvis silpniau išreikštas, terpei sudrėkinti gali pakakti 0,02 proc. GA3 tirpalo, o kai stipriau, gali būti naudojamas iki 0,1 proc. tirpalas. Kai reikalinga didesnė negu 0,08 proc. koncentracija, rekomenduojama giberelino rūgštį ištirpinti buferiniame natrio hidrofosfato tirpale. Buferinis tirpalas paruošiamas ištirpinant 1,7799 g Na2HPO4 x 2H2O ir 1,3799 g NaH2PO4 x H2O viename litre distiliuoto vandens. 56.7. Hermetiškai uždaryti polietileniniai vokai: jei įprastinio daigumo tyrimo pabaigoje randamas didelis kiekis šviežių nesudygusių sėklų (pvz., Trifolium spp.), tai pakartojus tyrimą vos pakankamo dydžio hermetiškai uždarytuose polietileno vokuose šviežios sėklos paprastai paskatinamos sudygti. 57. Sėklų kietalukštiškumo pašalinimo būdai: Daugumai rūšių, kai jų sėklose randama kietalukščių, nesiimama jokių papildomų priemonių toms sėkloms sudaiginti. Paprastai tik nurodoma, kiek rasta kietalukščių sėklų. Jei reikia pilnesnio įvertinimo (ištyrimo), naudojama keletas pagrindinių sėklų apdorojimo būdų. Sėklas galima apdoroti prieš įprastą daigumo tyrimą. Tačiau įtariant, kad panaudotos priemonės nepalankiai paveiks nekietalukštes sėklas, reikėtų apdoroti tik kietalukštes, rastas tyrimo pabaigoje. 57.1. Mirkymas: sėklos, turinčios kietus lukštus, gali daug geriau sudygti, jei jos prieš daiginimą 24–48 valandoms užmerkiamos į vandenį. Acacia spp. sėklas reikia užmerkti į beveik verdantį vandenį ir palaukti, kol tas vanduo atvės. Vandens pagal tūrį reikia imti trigubai daugiau negu turima sėklų. Po mirkymo sėklos tuoj pat padiegiamos. 57.2. Mechaninis skarifikavimas: atsargus sėklų badymas, drožimas, trynimas tarp metalo drožlių ar švitriniu popieriumi yra gana efektyvios priemonės sėklų ramybės periodui nutraukti. Reikia stengtis skarifikuoti sėklų luobelę tinkamoje vietoje, kad nebūtų pažeistas gemalas ir tai neatsilieptų daigų vystymuisi. Geriausia vieta mechaniniam skarifikavimui yra sėklos luobelės dalis prie pat sėklaskilčių viršūnės. 57.3. Skarifikavimas rūgštimi: kai kurių rūšių (pvz., Macroptilium, Brachiaria) sėklų sudygimą pagerina koncentruota sieros rūgštis (H2SO4). Sėklos mirkomos rūgštyje, kol sėklų apvalkalėlyje atsiranda mažų duobelių. Rūgšties poveikis gali būti labai greitas ar gali tęstis ilgiau kaip valandą. Todėl užmerktas sėklas reikia apžiūrėti kas keletą minučių. Po ėsdinimo rūgštimi prieš padiegiant sėklas reikia kruopščiai perplauti tekančiu vandeniu. Oryza sativa sėklos gali būti skarifikuojamos, mirkant jas 1N azoto rūgšties (HNO3) tirpale 24 valandas. Prieš mirkymą sėklas reikėtų pašildyti 50oC temperatūroje. 58. Inhibitorinių medžiagų pašalinimo būdai: 58.1. Plovimas: natūraliai susikaupusias apyvaisyje ar luobelėje inhibitorines medžiagas, trukdančias sėkloms sudygti, prieš daigumo tyrimą galima pašalinti, plaunant 25o C temperatūros tekančiu vandeniu. Po plovimo sėklos išdžiovinamos ne aukštesnėje kaip 25o C temperatūroje (pvz., Beta vulgaris). 58.2. Sėklos apvalkalų pašalinimas: kai kurių rūšių sėklų daigumas pagerėja, pašalinus kai kurias sėklų apvalkalų dalis. Veiksmingas būna žiedažvynių plaukelių ar apatinių ir viršutinių žiedažvynių pašalinimas kai kurioms Poaceae (Gramineae) rūšims. 59. Sėklų dezinfekavimas. Tiktai Arachis hypogaea ir Beta vulgaris sėklos prieš daigumo tyrimą gali būti apdorojamos fungicidais, jei yra žinoma, kad ta sėklos siunta fungicidais neapdorota. Jei sėklos tiriant apdorojamos fungicidais, tai po tyrimų išduotame dokumente turi būti nurodytas pesticido pavadinimas, veikliosios medžiagos procentas ir apdorojimo būdas. 60. Daigumo tyrimo trukmė: 60.1. Kiekvienos rūšies sėklų daigumo tyrimo trukmė yra nurodyta šios metodikos 2 priede. Apdorojimo laikotarpis, reikalingas sėklos ramybės būklei nutraukti prieš tyrimą ar jo metu, į daigumo tyrimui skirtą laiką neįskaičiuojamas. 60.2. Jei atrodo reikalinga, pvz., kai kurios sėklos dar tik pradeda dygti, nurodytas tyrimo laikotarpis gali būti pratęstas septyniomis dienomis arba puse nurodyto laikotarpio, kai tyrimo trukmė yra ilgesnė. Kita vertus, jeigu maksimalus bandinio sėklos daigumas gaunamas anksčiau negu numatytu tyrimui atlikti laiku, tyrimas gali būti užbaigtas anksčiau. 60.3. Pirmojo daigumo skaičiavimo laikas yra apytikris, bet turi būti pakankamas, kad daigai išsivystytų tiek, kad juos būtų galima teisingai įvertinti. Laikas, nurodytas šios metodikos 2 priede, yra nustatytas sėkloms daiginti aukščiausioje temperatūroje. Jeigu pasirenkama žemesnioji temperatūra, pirmasis skaičiavimas gali būti atidedamas vėlesniam laikui. Jei tyrimai atliekami smėlyje ir trunka ne ilgiau kaip 7–10 dienų, pirmas skaičiavimas gali būti praleidžiamas. 60.4. Rekomenduojami tarpiniai skaičiavimai pakankamai gerai išsivysčiusių daigų pašalinimui. Taip lengviau suskaičiuojami daigai, be to, išvengiama vienų daigų įtakos kitų vystymuisi. Tarpinių skaičiavimų laiką ir skaičių savo nuožiūra gali nustatyti tyrėjas, tačiau jų turi būti kiek galima mažiau, kad sumažėtų nepakankamai išsivysčiusių daigų pažeidimo rizika. 61. Bendrosios įvertinimo taisyklės: 61.1. Kiekvienas daigas turi būti įvertinamas vadovaujantis bendraisiais principais, išdėstytais šios metodikos II skyriuje. Prieš įvertinimą pagrindinės daigo dalys turi būti pakankamai išsivysčiusios, kad būtų galima nustatyti kiekvieną nukrypimą. 61.2. Jei ant popieriaus išauga sunkiai įvertinami daigai, tyrimą reikia pakartoti, naudojant smėlį ar geros kokybės žemę. Tyrimas kartojamas šios metodikos 2 priede nurodytoje temperatūroje, esant tinkamai drėgmei ir apšvietimui. 61.3. Daigumo tyrimo pabaigoje nesudygusios sėklos priskiriamos šviežioms sėkloms šios metodikos 64 punkte aprašytu metodu. 61.4. Tiriant medžių sėklas, prieš daigumo tyrimą galima įvertinti tuščias ir vabzdžių pažeistas sėklas, bet tik esant sėklos savininko prašymui. 61.5. Daugiasėkliai junginiai laikomi vienu junginiu, o tyrimo rezultatas parodo junginių, kurie išleido nors vieną normalų daigą, procentą. Jei pageidaujama, gali būti nustatytas normalių daigų, išdygusių iš 100 junginių, skaičius arba skaičius junginių, iš kurių išdygo vienas, du ar daugiau nei du normalūs daigai. 62. Daigų įvertinimas: 62.1. Daigai, kurie išsivystė tiek, kad visas jų pagrindines dalis galima tiksliai įvertinti, turi būti pašalinami iš mėginio, atliekant pirmą ar bet kurį tarpinį skaičiavimą. Labai supuvę daigai turi būti pašalinti, kad sumažėtų antrinės infekcijos rizika, bet nenormalūs daigai, turintys kitų defektų, turi būti paliekami ant daiginimo terpės iki paskutinio skaičiavimo. 62.2. Naudojant įprastas terpes daigai paprastai gali būti nesunkiai įvertinami. Tačiau kai yra daigų, kuriuos sunku įvertinti arba kai jie turi fitotoksinių simptomų, tyrimas turėtų būti pakartotas smėlyje ar žemėje šios metodikos 2 priede nurodytoje temperatūroje. Paraleliai padaiginus tos pačios augalo rūšies kitą bandinį, kuris yra žinomas kaip patenkinamo daigumo, galima turėti naudingų orientyrų daigų įvertinimui pakartotiniame tyrime. 63. Daugiasėklių junginių įvertinimas. Kai junginys išleidžia daugiau nei vieną normalų daigą, tai nustatant daigumo procentą skaičiuojamas tiktai vienas iš jų. Pagal sėklos savininko pageidavimą gali būti nustatomas skaičius normalių daigų, išdygusių iš 100 sėklų junginių, arba skaičius sėklų junginių, kurie išleidžia vieną, du ar daugiau kaip du normalius daigus. 64. Nesudygusių sėklų įvertinimas: 64.1. Kietalukštės sėklos: daigumo tyrimo pabaigoje suskaičiuojamos kietalukštės sėklos ir jų skaičius nurodomas po tyrimų išduodamame dokumente. Tačiau jei yra būtinybė prieš daigumo tyrimą pašalinti kietalukštiškumą, turi būti naudojamos šios metodikos 57 punkte aprašytos priemonės. 64.2. Šviežios sėklos: dygimui sužadinti reikia naudoti priemones, aprašytas 56 punkte, ypač – jeigu randamas didelis šviežių sėklų kiekis. Jeigu šviežių sėklų randama 5 proc. ar daugiau, tai turi būti patikrinta, ar šios sėklos turi galimybę išleisti normalius daigus. Tai galima padaryti, atlikus tyrimą tetrazoliu ar panaudojus kitą tinkamą metodą (sėklos perpjovimą, gemalų išskyrimą ar rentgeno spindulius). Abejojant, ar sėkla šviežia, ar negyva, sėkla turi būti laikoma negyva. 64.3. Negyvos sėklos: aiškiai negyvos sėklos (minkštos, supelijusios) yra suskaičiuojamos ir jų skaičius nurodomas po tyrimų išduodamame dokumente. Jeigu matoma, jog sėkla išleido kokią nors daigo dalį (pvz., pirminės šaknelės viršūnėlę), netgi supuvusią iki įvertinimo laiko, tokie daigai vertinami kaip nenormalūs, o ne kaip negyvos sėklos. 64.4. Kitos tuščių ir nesudygusių sėklų grupės: sėklos savininko prašymu gali būti nustatomas tuščių, be gemalų ar kenkėjų pažeistų sėklų kiekis; jis nurodomas po tyrimų išduodamo dokumento skiltyje „Kita informacija“. Norint aptikti šių grupių sėklas, gali būti naudojami tokie metodai: 64.4.1. prieš daigumo tyrimą: tyrimas rentgeno spinduliais, kuris atliekamas tiriant daigumo analizei naudojamus mėginius; tyrimas perpjaunant sėklas, kuris atliekamas su keturiais atskirais 100 sėklų mėginiais, pamirkius juos iki 24 valandų kambario temperatūros vandenyje. Kiekviena sėkla perpjaunama išilgai ir turinys įvertinamas bei klasifikuojama į atitinkamas grupes; 64.4.2. po daigumo tyrimo: tyrimas perpjaunant šviežias nesudygusias sėklas; 64.4.3. tuščių bei kenkėjų pažeistų sėklų kiekį galima nustatyti ir mėginių paruošimo ar įvertinimo metu atliekant tyrimą tetrazoliu. VII. Tyrimo kartojimas 65. Daigumo tyrimo rezultatai laikomi nepatenkinamais, jų negalima skelbti, ir turi būti atliktas pakartotinis tyrimas tuo pačiu arba alternatyviu metodu, esant tokioms aplinkybėms: 65.1. kai įtariama, jog sėklos yra ramybės būklėje (šviežios nesudygusios sėklos). Šiuo atveju atliekant vieną ar daugiau papildomų tyrimų gali būti panaudotas bet kuris ramybės būklės nutraukimo metodas, nurodytas šios metodikos 2 priedo 6 skiltyje ar aprašytas 55–59 punktuose. Išduodamame dokumente turi būti nurodytas geriausias gautas tyrimo rezultatas ir naudotas metodas; 65.2. kai tyrimo rezultatas yra nepatikimas dėl fitotoksinų ar išplitusios grybinės arba bakterinės infekcijos. Pakartotiniai tyrimai turi būti atlikti naudojant vieną ar daugiau alternatyvių metodų, nurodytų šios metodikos 2 priede, arba smėlyje, arba žemėje. Jei reikalinga, turi būti padidinami atstumai tarp sėklų. Po tyrimų išduodamame dokumente turi būti nurodytas geriausias gautas tyrimo rezultatas ir naudotas metodas; 65.3. kai yra daug daigų, kuriuos sunku įvertinti. Pakartotiniai tyrimai turi būti atlikti naudojant vieną ar daugiau alternatyvių metodų, nurodytų šios metodikos 2 priede, sėklas daiginant smėlyje arba žemėje. Išduodamame dokumente turi būti nurodytas geriausias gautas tyrimo rezultatas ir naudotas metodas; 65.4. kai akivaizdu, jog nebuvo reikiamų daiginimo sąlygų ir buvo padaryta klaidų, įvertinant ar skaičiuojant daigus. Šiuo atveju pakartotinis tyrimas turi būti atliekamas naudojant tą patį metodą. Išduodamame dokumente turi būti nurodytas pakartotinio tyrimo rezultatas; 65.5. kai sudygusių sėklų skaičius atskiruose 100 sėklų mėginiuose skiriasi, viršijant leistinus didžiausius nukrypimus, nurodytus šios metodikos VIII skyriaus „Nukrypimai“ 1 lentelėje. Pakartotinis tyrimas šiuo atveju turi būti atliktas naudojant tą patį metodą. Jeigu pakartotinio tyrimo rezultatai derinasi su pirmojo tyrimo rezultatais (t. y. skirtumai neviršija leistinų nukrypimų, nurodytų šios metodikos VIII skyriaus „Nukrypimai“ 2 lentelėje), tai išduodamame dokumente turi būti nurodomas dviejų tyrimų vidurkis. Jeigu pakartotinio tyrimo rezultatas nesiderina su pirmojo tyrimo rezultatu ir skirtumai viršija šios metodikos VIII skyriaus „Nukrypimai“ 2 lentelėje nurodytus leistinus nukrypimus, turi būti atliekamas trečias tyrimas, naudojant tą patį metodą. Turi būti skelbiamas besiderinančių tarpusavyje tyrimų rezultatų vidurkis. VIII. Nukrypimai 66. Vieno daigumo tyrimo rezultatų patikimumas tikrinamas nustačius keturių 100 sėklų mėginių daigumo procentų vidurkį ir palyginus jį su 1 lentelės duomenimis. Daigumo tyrimo rezultatai yra patikimi tik tuo atveju, jei skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio rezultato keturiuose mėginiuose neviršija leistino nukrypimo. Jei sėklos buvo daigintos pamėginiais po 50 ar 25 sėklas, 100 sėklų mėginiai skaičiavimams formuojami sujungiant pamėginius, kurie daiginimo aparate buvo laikomi arčiausiai vienas kito. 1 lentelė Daigumo vidurkis, procentais Maksimalus nukrypimas Daigumo vidurkis procentais Maksimalus nukrypimas 1 2 3 1 2 3 99 2 5 87–88 13–14 13 98 3 6 84–86 15–17 14 97 4 7 81–83 18–20 15 96 5 8 78–80 21–23 16 95 6 9 73–77 24–28 17 93–94 7–8 10 67–72 29–34 18 91–92 9–10 11 56–66 35–45 19 89–90 11–12 12 51–55 46–50 20 67. Nustatant, ar dviejų to paties bandinio arba dviejų skirtingų bandinių tyrimų rezultatai derinasi tarpusavyje, kai tirta 400 sėklų, o tyrimai atlikti toje pačioje laboratorijoje arba skirtingose laboratorijose, naudojama 2 lentelė. Joje nurodyti leistini nukrypimai tarp normalių daigų, nenormalių daigų, negyvų sėklų, kietalukščių sėklų ar bet kokios šių grupių kombinacijos procentinių reikšmių. Apskaičiuojamas dviejų tyrimų rezultatų vidurkis ir palyginamas su 2 lentelės duomenimis. Tyrimai laikomi besiderinančiais tarpusavyje, jei dviejų tyrimų rezultatų skirtumas neviršija nurodyto leistino nukrypimo. 2 lentelė Daigumo vidurkis, procentais Maksimalus nukrypimas Daigumo vidurkis procentais Maksimalus nukrypimas 1 2 3 1 2 3 98–99 2–3 2 77–84 17–24 6 95–97 4–6 3 60–76 25–41 7 91–94 7–10 4 51–59 42–50 8 85–90 11–16 5 68. 3 lentelėje nurodyti leistini nukrypimai tarp normalių daigų, nenormalių daigų, negyvų sėklų, kietalukščių sėklų ar bet kokios šių grupių kombinacijos procentinių reikšmių, kai tyrimai buvo atlikti toje pačioje ar kitoje laboratorijoje iš dviejų skirtingų tos p …