Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 34/2008-36/2008-40/2008- 1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009- 9/2009-12/2009-13/2009-14/2009- 17/2009-18/2009-19/2009-20/2009- 22/2009 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 20 STRAIPSNIO 1, 2, 3 DALIŲ (2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA), 20 STRAIPSNIO 5 DALIES (2004 M. LIEPOS 5 D. REDAKCIJA), 43 STRAIPSNIO 4 DALIES (2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2009 m. birželio 8 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui Vydui Gedvilui ir advokatui Valdemarui Bužinskui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjui Giriui Ivoškai ir Civilinės teisės skyriaus vyresniajam patarėjui Dainiui Zebleckiui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. gegužės 21, 25, 26 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-22/2009 pagal: 1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-37/2008); 2) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-42/2008); 3) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-45/2008); 4) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-48/2008); 5) pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-1/2009); 6) pareiškėjo – Jonavos rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-3/2009); 7) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-4/2009); 8) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-5/2009); 9) pareiškėjo – Klaipėdos rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-6/2009); 10) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti: – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-12/2009); 11) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti: – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-14/2009); 12) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-16/2009); 13) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti: – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-18/2009); 14) pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-20/2009); 15) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-21/2009); 16) pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-23/2009); 17) pareiškėjo – Pasvalio rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-25/2009). Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-37/2008 (byla Nr. 34/2008), pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas Nr. 1B-42/2008 (byla Nr. 36/2008), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas Nr. 1B-45/2008 (byla Nr. 40/2008), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas Nr. 1B-48/2008 (byla Nr. 1/2009), pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-1/2009 (byla Nr. 4/2009), pareiškėjo – Jonavos rajono apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-3/2009 (byla Nr. 5/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-4/2009 (byla Nr. 6/2009), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas Nr. 1B-5/2009 (byla Nr. 7/2009), pareiškėjo – Klaipėdos rajono apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-6/2009 (byla Nr. 9/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-12/2009 (byla Nr. 12/2009), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas Nr. 1B-14/2009 (byla Nr. 13/2009), pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas Nr. 1B-16/2009 (byla Nr. 14/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-18/2009 (byla Nr. 17/2009), pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-20/2009 (byla Nr. 18/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-21/2009 (byla Nr. 19/2009), pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo prašymas Nr. 1B-23/2009 (byla Nr. 20/2009), pareiškėjo – Pasvalio rajono apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-25/2009 (byla Nr. 22/2009) buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-22/2009. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-37/2008). Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2008 m. spalio 31 d. 2. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m. spalio 29 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-42/2008). 3. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-45/2008). 4. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-48/2008). 5. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-1/2009). 6. Pareiškėjas – Jonavos rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. sausio 13 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-3/2009). 7. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. sausio 19 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-4/20098). 8. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. sausio 23 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-45/2008). 9. Pareiškėjas – Klaipėdos rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. sausio 27 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-5/2009). 10. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. vasario 27 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: – ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-12/2009). 11. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. kovo 6 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: – ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-14/2009). 12. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. kovo 6 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-16/2009). 13. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. balandžio 8 d. nutartimi atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: – ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-18/2009). 14. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-20/2009). 15. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-21/2009). 16. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. kovo 30 d. nutartimi atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-23/2009). 17. Pareiškėjas – Pasvalio rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-25/2009). II 1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-37/2008) grindžiamas šiais argumentais. 1.1. Įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę specifiniam subjektui – juridiniam asmeniui, neapibrėžė šio subjekto sąvokos, juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindų bei sąlygų. Toks reguliavimas suponuoja išvadą, kad įstatymų leidėjas juridinio asmens statusą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn aspektu prilygino fizinio asmens statusui, todėl šių subjektų baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir pagrindai, laikantis konstitucinio asmenų lygybės principo, turėtų būti vienodi. Tačiau minėtas konstitucinis principas, pareiškėjo teigimu, yra pažeistas, kadangi fiziniai asmenys baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami tik už jų pačių padarytas nusikalstamas veikas, o juridiniams asmenims BK 20 straipsnio 2, 3 dalyse baudžiamoji atsakomybė yra numatyta ne už jų pačių, bet už kitų subjektų – fizinių asmenų padarytas nusikalstamas veikas. 1.2. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą numatytas juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką iš tikrųjų reiškia, kad traukiant juridinį asmenį baudžiamojon atsakomybėn pažeidžiami baudžiamųjų įstatymų reikalavimai nustatyti visus nusikaltimo sudėties požymius, įskaitant kaltę. Taip įtvirtinamas objektyvus pakaltinamumas, o tai pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpcijos principą, asmens teisę į teisingą teismą, bausmės skyrimo tik remiantis įstatymu taisyklę, taip pat ir konstitucinį teisinės valstybės principą. 1.3. Pareiškėjas savo abejones dėl BK 20 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas skirtingas baudžiamosios atsakomybės ribas privataus kapitalo ūkio subjektams ir viešiesiems juridiniams asmenims, toje pačioje ūkinės veiklos srityje veikiančius subjektus, atsižvelgdamas į jų kapitalo kilmę, baudžiamosios atsakomybės požiūriu traktuoja skirtingai. 2. Pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas (Nr. 1B-42/2008), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-45/2008), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-48/2008), pareiškėjo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-49/2008), pareiškėjo – Jonavos rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-3/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-4/2009), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-5/2009), pareiškėjo – Klaipėdos rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-6/2009), pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas (Nr. 1B-16/2009), pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-20/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-21/2009), pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-23/2009), pareiškėjo – Pasvalio rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-25/2009) grindžiami šiais, iš esmės analogiškais, argumentais. 2.1. Ginčijamas BK 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas už kito (fizinio) asmens nusikalstamą veiką, o fizinis asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už jo paties padarytą nusikalstamą veiką ir tik esant jo kaltei pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės principą. Be to, juridinį asmenį traukiant baudžiamojon atsakomybėn už kito (fizinio) asmens padarytą nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės taikymas juridiniam asmeniui priklauso nuo fizinio asmens, įtariamo nusikalstama veika, kaltės nustatymo rezultato. Toks juridinio asmens gynybos nuo pareikštų įtarimų ar kaltinimų būdas, kai gynyba priklauso nuo fizinio asmens gynybos, gali būti neveiksmingas, nepakankamas ir nesuderinamas su asmenų lygiateisiškumo baudžiamajame procese principu. 2.2. BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias fizinio asmens kaltė perkeliama juridiniam asmeniui, kelia abejonių ir dėl jų atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui. 2.3. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai grindžia tuo, kad, juridiniam asmeniui pranešus apie kito (fizinio) asmens nusikalstamą veiką, padarinių atsiranda ir juridiniam asmeniui. Būdamas savarankiškas baudžiamosios teisės subjektas, juridinis asmuo, kaip ir fizinis asmuo, negali būti įstatymo verčiamas duoti parodymus prieš save ir sudaryti tokios situacijos, kad pareigos vykdymas (pranešimas apie kito (fizinio) asmens, atitinkančio BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius, nusikalstamą veiką) sukeltų neigiamų padarinių (baudžiamosios atsakomybės taikymą) pačiam juridiniam asmeniui. 2.4. Pareiškėjai teigia, kad taikant BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą, pagal kurį juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik esant fizinio asmens padarytai nusikalstamai veikai, sukuriama situacija, kai už tą pačią nusikalstamą veiką baudžiamas ir ją padaręs fizinis asmuo, ir įmonė (juridinis asmuo), taip pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus. 3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-12/2009) grindžiamas šiais argumentais. 3.1. Iš Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio nuostatų turinio matyti, kad juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne už savo, o už fizinio asmens nusikalstamas veikas. Toks kaltės, kito subjekto padarytų nusikalstamų veikų perkėlimas juridiniam asmeniui yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintais visų subjektų lygybės įstatymui (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis), nekaltumo prezumpcijos (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis), teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), asmens baudimo tik remiantis įstatymu (Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis), teisinės valstybės principais. 3.1.1. Pagal Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2, 3 dalių prasmę juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu baudžiamojon atsakomybėn traukiamas fizinis asmuo. Taip už tą patį nusikaltimą baudžiamojon atsakomybėn yra traukiami ir teisiami du asmenys. Toks teisinis reguliavimas įtvirtina nubaudimo antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką taisyklę, pažeidžiančią Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį. 3.1.2. Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, akivaizdžiai apriboja juridinio asmens teises į gynybą nuo pareikštų įtarimų ar kaltinimų, kadangi juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo fizinio asmens, esą padariusio nusikalstamą veiką, teisės į gynybą realizavimo. Susidaro situacija, kai vienintelis juridinio asmens gynybos būdas nuo jam pareikštų kaltinimų yra fizinio asmens nekaltumo įrodinėjimas. Toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatai, įtvirtinančiai įtariamojo arba kaltinamojo teisę į gynybą. 3.2. Pareiškėjui kyla abejonių ir dėl BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam lygybės įstatymui principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatoms, teisinės valstybės principui ta apimtimi, kad valstybė, reguliuodama ūkio subjektų veiklą bei įstatymais įtvirtindama jų veiklos reglamentavimą ir atsakomybę, numato skirtingą jų baudžiamąją atsakomybę – tam tikrus ūkio subjektus visiškai atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės. 3.3. Ginčydamas Baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalies nuostatos konstitucingumą pareiškėjas pažymėjo, kad juridiniam asmeniui skiriamos baudos, kaip bausmės, dydžio nustatymo kriterijai baudžiamajame įstatyme nėra reglamentuoti, o jei tos pačios rūšies bausmė – bauda skiriama fiziniam asmeniui, baudų dydžiai yra aiškiai apibrėžti, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą. Įstatymų leidėjas nenurodo kriterijų, pagal kuriuos juridiniam asmeniui turėtų būti skiriama bausmė, parenkama jos rūšis ir dydis. 4. Pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-14/2009) ir pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-18/2009) grindžiami šiais, iš esmės analogiškais, argumentais. 4.1. Iš Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio nuostatų turinio matyti, kad juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne už savo, o už fizinio asmens nusikalstamas veikas. Toks kaltės, kito subjekto padarytų nusikalstamų veikų perkėlimas juridiniam asmeniui yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintais visų subjektų lygybės įstatymui (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis), nekaltumo prezumpcijos (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis), teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), asmens baudimo tik remiantis įstatymu (Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis), teisinės valstybės principais. 4.2. Pareiškėjams kyla abejonių ir dėl BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam lygybės įstatymui principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatoms, teisinės valstybės principui ta apimtimi, kad valstybė, reguliuodama ūkio subjektų veiklą bei įstatymais įtvirtindama jų veiklos reglamentavimą ir atsakomybę, numato skirtingą jų baudžiamąją atsakomybę – tam tikrus ūkio subjektus visiškai atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės. 4.3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-18/2009) taip pat pabrėžia, kad pagal Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2, 3 dalių prasmę juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu baudžiamojon atsakomybėn traukiamas fizinis asmuo. Taip už tą patį nusikaltimą baudžiamojon atsakomybėn yra traukiami ir teisiami du asmenys. Tai reiškia, kad už tą pačią veiką baudžiama du kartus: baudžiamas nusikalstamą veiką padaręs fizinis asmuo ir juridinis asmuo, jeigu nusikalstamą veiką padaręs fizinis asmuo atitinka BK 20 straipsnio 2 ar 3 dalyse nustatytus kriterijus. Toks teisinis reguliavimas įtvirtina nubaudimo antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką taisyklę, pažeidžiančią Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį. Be to, Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, akivaizdžiai apriboja juridinio asmens teises į gynybą nuo pareikštų įtarimų ar kaltinimų, kadangi juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo fizinio asmens, esą padariusio nusikalstamą veiką, teisės į gynybą realizavimo. Toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatai, įtvirtinančiai įtariamojo arba kaltinamojo teisę į gynybą. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjo G. Ivoškos ir Civilinės teisės skyriaus vyresniojo patarėjo D. Zebleckio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Baudžiamojo kodekso nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais. 1. BK 20 straipsnio ir specialiosios dalies straipsnių, kuriuose nustatyta, kad už tuose straipsniuose nurodytas veikas atsako ir juridinis asmuo, sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas baudžiamosios atsakomybės taikymo požiūriu juridinio asmens teisinės padėties neprilygina fizinio asmens teisinei padėčiai. Lietuvos baudžiamojoje teisėje juridinis asmuo nelaikomas nusikalstamos veikos subjektu – tai ypač akivaizdu, jei imsime tokias nusikalstamas veikas kaip išžaginimas ar gyvybės atėmimas, už kurias taip pat numatyta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė. Todėl skirtingi baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams asmenims ir fiziniams asmenims pagrindai ir sąlygos yra konstituciškai pagrįsti ir negali būti vertinami kaip pažeidžiantys Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygybės principą. 2. Tai, kad juridinis asmuo nėra nusikalstamos veikos subjektas, taip pat reiškia, kad juridinis asmuo negali būti prilygintas fiziniam asmeniui kaip galintis atsakyti už nusikalstamą veiką esant savarankiškai, atskirai ar kitaip nuo fizinio asmens nepriklausančiai kaltei. Kartu tai reiškia, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė atsiranda dėl fizinio asmens kaltės. Tačiau tai negali būti tapatinama su fizinio asmens kaltės perkėlimu juridiniam asmeniui. Juridinis asmuo negali būti laikomas kaltu baudžiamosios teisės požiūriu, nes jo veiklos politiką, taikytinus standartus, su juo siejamas vertybes lemia vienas ar daugiau fizinių asmenų. Todėl nėra pagrindo nagrinėti BK 20 straipsnių nuostatų atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai nekaltumo prezumpcijos principą, ir konstituciniam teisinės valstybės principui. 3. Nėra pagrindo juridiniam asmeniui taikyti Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų procesinių garantijų, kadangi ne juridinis, o fizinis asmuo yra nusikalstamos veikos subjektas, kartu ir proceso dalyvis, kuriam taikomos procesinės garantijos. 4. Sutikdami su pareiškėjų teiginiu, kad pagal BK fizinio asmens ir juridinio asmens bendrininkavimas negalimas, suinteresuoto asmens atstovai nesutinka, kad ginčijamas reguliavimas pažeidžia principą non bis in idem. Paaiškinimuose pabrėžiama, jog Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje minėtas principas aiškinamas kaip reiškiantis tai, kad asmuo antrą kartą negali būti baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą, t. y. vienas asmuo antrą kartą negali būti baudžiamas tos pačios rūšies sankcija. Tuo tarpu juridinio asmens atsakomybė už fizinio asmens padarytą veiką reiškia, kad yra skirtingų asmenų baudžiamoji atsakomybė už tą pačią veiką. 5. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalies atitiktis Konstitucijos 23, 46 straipsnių nuostatoms negali būti šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi BK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyti juridiniai asmenys nėra ūkio subjektai ar asmenys, kurių veikla grindžiama privačios nuosavybės teise arba asmens ūkinės veiklos laisve ar iniciatyva. IV Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo narys V. Gedvilas ir advokatas V. Bužinskas pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, advokatas V. Bužinskas taip pat atsakė į teisėjų klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai G. Ivoška ir d. Zebleckis pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. G. Ivoška taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į teisėjų klausimus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Kaip minėta, pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-37/2008), pareiškėjai – Lietuvos apeliacinis teismas (prašymas Nr. 1B-42/2008), Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-45/2008), Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-48/2008), Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-1/2009), Jonavos rajono apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-3/2009), Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-4/2009), Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-5/2009), Klaipėdos rajono apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-6/2009), Lietuvos apeliacinis teismas (prašymas Nr. 1B-16/2009), Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-20/2009), Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-21/2009), Klaipėdos apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-23/2009), Pasvalio rajono apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-25/2009) prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims, pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-12/2009) prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas – Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-14/2009) prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-18/2009) prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Atsižvelgdamas į pareiškėjų prašymų turinį, apimtį, argumentus, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs: – BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – BK 43 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. II 1. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę galiojo 1961 m. birželio 26 d. priimtas Baudžiamasis kodeksas. Šiame kodekse nebuvo nuostatų, įtvirtinančių juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. 2. Seimas 2002 m. sausio 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71, 32, 35, 282, 284, 290 straipsnių pakeitimo, kodekso papildymo 221, 321, 322, 3022 straipsniais ir 319, 320 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą. Šiuo įstatymu tuo metu galiojusiame Baudžiamajame kodekse (1961 m. birželio 26 d. redakcija) inter alia buvo įtvirtintos nuostatos, susijusios su juridinių asmenų baudžiamąja atsakomybe, kaip antai: „11(1) straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė Juridinis asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik už kyšio priėmimą (282 straipsnis), papirkimą (284 straipsnis) ir pinigų plovimą (326 straipsnis). Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytus nusikaltimus tuo atveju, kai nusikaltimą juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikaltimus ir tuo atveju, jeigu juos juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikaltimą, baudžiamosios atsakomybės. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. <...> 22(1) straipsnis. Bausmių rūšys juridiniams asmenims Juridiniam asmeniui už padarytą nusikaltimą gali būti skiriamos šios bausmės: 1) bauda; 2) turto konfiskavimas; 3) juridinio asmens veiklos apribojimas; 4) juridinio asmens likvidavimas. Teismas, paskyręs bausmę juridiniam asmeniui, gali nutarti paskelbti šį nuosprendį per visuomenės informavimo priemones. Juridiniam asmeniui už vieną nusikaltimą gali būti skiriamos ne daugiau kaip dvi bausmės. Juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio kodekso ypatingosios dalies straipsnių sankcijose nenurodomos. Teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu bausmių sąrašu. <...> 32(1) straipsnis. Juridinio asmens veiklos apribojimas Teismas, skirdamas juridinio asmens veiklos apribojimo bausmę, uždraudžia juridiniam asmeniui verstis tam tikra veikla arba įpareigoja uždaryti tam tikrą juridinio asmens padalinį. Juridinio asmens veikla gali būti apribota nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. 32(2) straipsnis. Juridinio asmens likvidavimas Teismas, skirdamas juridinio asmens likvidavimo bausmę, įpareigoja juridinį asmenį nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius.“ 3. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą, kuriuo buvo patvirtintas Baudžiamasis kodeksas (1 straipsnis) ir nustatyta, kad jis įsigalioja kartu ir tik suderintas su naujais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu, kurių (kartu ir Baudžiamojo kodekso) įsigaliojimo data nustatoma atskiru įstatymu (2 straipsnis). Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kuriame inter alia nustatė, kad Baudžiamasis kodeksas įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d. (1 straipsnis) ir kad įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui netenka galios senasis Baudžiamasis kodeksas (47 straipsnio 1 dalis). 3.1. BK 20 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), kurio nuostatos ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su juridinių asmenų baudžiamąja atsakomybe. Šiame straipsnyje nustatyta: „20 straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė 1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. 2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. 3. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės. 4. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės. 5. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija.“ 3.2. BK 43 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), kurio 4 dalies nuostatos ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, yra įtvirtintos juridiniams asmenims taikomos bausmių rūšys ir kai kurie bausmių skyrimo juridiniams asmenims ypatumai. Šiame straipsnyje nustatyta: „43 straipsnis. Bausmių rūšys juridiniams asmenims 1. Juridiniam asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamos šios bausmės: 1) bauda; 2) juridinio asmens veiklos apribojimas; 3) juridinio asmens likvidavimas. 2. Teismas, paskyręs bausmę juridiniam asmeniui, gali nutarti paskelbti šį nuosprendį per visuomenės informavimo priemones. 3. Juridiniam asmeniui už vieną nusikalstamą veiką gali būti skiriama tik viena bausmė. 4. Juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijose nenurodomos. Teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu.“ 3.3. Šiame kontekste paminėtinos ir kitos BK nuostatos, susijusios su baudžiamosios atsakomybės juridiniams asmenims taikymo pagrindais ir sąlygomis, inter alia: – BK 47 straipsnio, reguliuojančio tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims taikomos bausmės – baudos skyrimo sąlygas, 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo nustatyta: „Juridiniam asmeniui nustatoma iki 10 000 MGL dydžio bauda“; – BK 52 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) reglamentuojamas tik juridiniam asmeniui taikomos bausmės – juridinio asmens veiklos apribojimo skyrimas. Šiame straipsnyje nustatyta: „Teismas, skirdamas juridinio asmens veiklos apribojimo bausmę, uždraudžia juridiniam asmeniui verstis tam tikra veikla ar įpareigoja uždaryti tam tikrą juridinio asmens padalinį“ (1 dalis); „Juridinio asmens veikla gali būti apribota nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais“ (2 dalis); – BK 53 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) reglamentuojamas taip pat tik juridiniam asmeniui taikomos bausmės – juridinio asmens likvidavimo skyrimas. Šiame straipsnyje nustatyta: „Teismas, skirdamas juridinio asmens likvidavimo bausmę, įpareigoja juridinį asmenį per teismo nustatytą terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius“; – BK 67 straipsnio, reguliuojančio baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį ir rūšis, 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo nustatyta, kad juridiniam asmeniui gali būti skiriamas turto konfiskavimas; – BK 72 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) nustatyta BK 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės (turto konfiskavimo) taikymo tvarka. 4. Seimas 2004 m. liepos 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20, 42, 63, 67, 68, 72, 75, 77, 82, 90, 91, 92, 95, 97, 128, 144, 148, 150, 178, 182, 194, 195, 201, 204, 205, 210, 211, 212, 220, 221, 222, 223, 230, 236, 246, 248, 260, 263, 287, 306 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 228-1 straipsniu įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. liepos 13 d. 4.1. Šio įstatymo 1 straipsniu Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta taip: „5. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija.“ Šiuo pakeitimu BK 20 straipsnio 5 dalyje buvo išplėstas juridinių asmenų, kurie neatsako pagal BK, sąrašas – prie tokių juridinių asmenų priskirta savivaldybė. 4.2. Be to, minėto 2004 m. liepos 5 d. priimto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje BK 67 straipsnio 4 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo pripažinta laikytina 67 straipsnio 5 dalimi nekeičiant nuostatų turinio. 5. 2007 m. birželio 28 d. priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 38, 47, 63, 66, 70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 185, 189, 194, 196, 197, 198, 198-1, 198-2, 199, 202, 213, 214,215, 225, 227, 228, 231, 233, 235, 252, 256, 257, 262, 284, 285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildymo, XXVI, XXX skyrių pavadinimų pakeitimo ir kodekso papildymo 256-1, 257-1 straipsniais įstatymo 3 straipsniu buvo pakeistas BK 47 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) juridiniam asmeniui nustatytas maksimalios baudos dydis – jis padidintas iki 50 000 MGL. 6. Aiškinant BK 20 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamose BK 20 straipsnio nuostatose yra įtvirtinti juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir jos taikymo sąlygos. 7. Pažymėtina, kad BK nėra apibrėžtos juridinio asmens, atstovavimo juridiniam asmeniui, vadovaujančių pareigų ir kitos sąvokos, svarbios aiškinant BK 20 straipsnio nuostatų turinį. Todėl ginčijamo teisinio reguliavimo nuostatos turi būti aiškinamos ne tik sistemiškai tarpusavyje, bet ir kartu su kituose įstatymuose įtvirtintomis nuostatomis, reguliuojančiomis juridinio asmens valdymo organų sudarymą, teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat atstovavimo teisinius santykius. 8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas juridinio asmens sąvokos apibrėžimas: „Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.“ Civilinio kodekso 2.34 straipsnyje įtvirtinta juridinių asmenų rūšys ir jų apibrėžimai: „2.34 straipsnis. Viešieji ir privatieji asmenys 1. Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. 2. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.). 3. Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus.“ Civilinio kodekso 2.35 straipsnyje nustatyta, kad valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys (1 dalis); valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių buvimą numato Konstitucija, yra juridiniai asmenys įstatymų nustatytais atvejais (2 dalis). Civilinio kodekso 2.81 straipsnyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (1 dalis); juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys (4 dalis). Taigi juridinis asmuo yra savarankiškas, specifinis teisinių santykių subjektas. Juridinio asmens, kaip savarankiško teisinių santykių subjekto, specifiškumą lemia inter alia tai, kad jis, turėdamas savarankišką struktūrą, teisnumą ir veiksnumą, t. y. būdamas savarankiškas teisinių santykių subjektas, tų santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.). Vadinasi, juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma. 9. Pagal Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1 dalį juridiniams asmenims baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma už tas nusikalstamas veikas, už kurias juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė numatyta šio kodekso specialiojoje dalyje. Įstatymų leidėjo nustatytas tokių nusikalstamų veikų sąrašas yra gana platus: nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei; nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai; nusikaltimai asmens privataus gyvenimo neliečiamumui, intelektinei ir pramoninei nuosavybei, elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui; nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, teisingumui ir kt. Pažymėtina, kad Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių, kuriuose nustatyta ir fizinių, ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, dispozicijos yra vienodos tiek fizinių, tiek juridinių asmenų padarytoms veikoms apibrėžti. 10. Tais atvejais, kai padaroma nusikalstama veika, už kurią BK specialiojoje dalyje numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į šio kodekso 20 straipsnio 2, 3 dalyse nustatytas sąlygas, t. y. tokia nusikalstama veika turi būti padaryta BK nurodytus požymius atitinkančio fizinio asmens; ji turi būti padaryta veikiant individualiai arba juridinio asmens vardu ir veikiant juridinio asmens naudai arba jo interesais. Kitaip tariant, yra dvi esminės juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygų grupės: viena yra susijusi su subjekto, kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir juridinį asmenį, specifiniais požymiais, o kita apibūdina pačią veiką, jos padarymo tikslą bei motyvą (ji padaryta individualiai ar juridinio asmens vardu ir siekiant įgyvendinti juridinio asmens interesus ar naudos jam). 10.1. Aiškinant nusikalstamą veiką padariusio fizinio asmens specifinius požymius pažymėtina, kad BK 20 straipsnio 2 dalyje apibrėžti du tokį subjektą apibūdinantys požymiai: pirma, tas asmuo turi eiti vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje ir, antra, turėti vieną iš šių teisių (alternatyvūs požymiai): arba atstovauti juridiniam asmeniui, arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Tačiau BK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad juridiniam asmeniui baudžiamoji atsakomybė gali kilti ir tuo atveju, jeigu nusikalstamas veikas juridinio asmens naudai juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas padarė dėl BK 20 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės. 10.2. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 20 straipsnio 2, 3 dalis juridiniam asmeniui gali kilti tuomet, kai jo naudai ar interesais nusikalstamą veiką padaro fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas tame juridiniame asmenyje ir turi teisę arba atstovauti juridiniam asmeniui, arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą, arba kai juridinio asmens naudai nusikalstamą veiką padaro ne vadovaujančias pareigas einantis asmuo, o darbuotojas ar įgaliotas atstovas, tačiau su sąlyga, kad ta veika padaryta dėl vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės. 10.3. Aiškinant šias nuostatas svarbu pažymėti, kad sąvoka „vadovaujančios pareigos“ Baudžiamajame kodekse nėra apibrėžta (nenurodyta, kokios konkrečios pareigos juridiniame asmenyje patenka į šią kategoriją), tačiau esminiai šios sąvokos aspektai gali būti atskleisti remiantis ūkio subjektų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, susijusiomis su juridinių asmenų valdymu. 10.3.1. Šiame kontekste paminėtinos Civilinio kodekso nuostatos, susijusios su juridinių asmenų organų samprata, jų kompetencija ir funkcijomis: „2.81 straipsnis. Juridinio asmens organai 1. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. 2. Įstatymų ar steigimo dokumentų nustatytais atvejais juridinis asmuo gali įgyti civilines teises ir pareigas per savo dalyvius. 3. Juridinio asmens dalyviai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami uždrausti juridinio asmens valdymo organams ateityje sudaryti sandorius, prieštaraujančius juridinio asmens veiklos tikslams ar peržengiančius juridinio asmens valdymo organo kompetenciją. 4. Juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų nariais – ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. 2.82 straipsnis. Juridinių asmenų organų kompetencija ir funkcijos 1. Juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai. 2. Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. Atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojantys įstatymai gali nustatyti, kad valdymo organas ir dalyvių susirinkimas gali būti vienu juridinio asmens organu. 3. Valdymo organas atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, veiksmus, nurodytus šio kodekso 2.4 straipsnio 3 dalyje, jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar juridinio asmens steigimo dokumentuose. 4. Juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Ieškinį gali pareikšti juridinio asmens kreditoriai – jeigu sprendimas pažeidžia jų teises ar interesus, atitinkamas juridinio asmens valdymo organas, juridinio asmens dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys. Tokiems ieškiniams nustatomas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas. Jis pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai nenustato kitokio ieškinio senaties termino ir kitokios sprendimo nuginčijimo tvarkos.“ 10.3.2. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 37 straipsnyje yra įtvirtinta bendrovės vadovo sąvoka, jo išrinkimo ir atšaukimo iš pareigų tvarka, jo veiklos pagrindai ir kompetencija. Šiame straipsnyje inter alia nustatyta: bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (1 dalis); bendrovės vadovu turi būti fizinis asmuo; bendrovės vadovu negali būti asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti tokių pareigų (2 dalis); bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas) (3 dalis); su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis (4 dalis); bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais; bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas (6 dalis); bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei (8 dalis). Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalyje (2006 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyta, kad bendrovės vadovas atsako už: 1) bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą; 2) metinės finansinės atskaitomybės sudarymą; 3) sutarties su audito įmone sudarymą, kai auditas privalomas pagal įstatymus ar bendrovės įstatus; 4) informacijos ir dokumentų pateikimą visuotiniam akcininkų susirinkimui, stebėtojų tarybai ir valdybai šio įstatymo nustatytais atvejais ar jų prašymu; 5) bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui; 6) akcinės bendrovės dokumentų pateikimą Vertybinių popierių komisijai ir Lietuvos centriniam vertybinių popierių depozitoriumui; 7) šiame įstatyme nustatytos informacijos viešą paskelbimą įstatuose nurodytame dienraštyje; 8) informacijos pateikimą akcininkams; 9) kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą. 10.3.3. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „įmonės vadovas organizuoja įmonės veiklą ir veikia įmonės vardu esant santykiams su kitais asmenimis. Įmonės vadovas: priima į darbą ir atleidžia darbuotojus; sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis; tvirtina įmonės filialų ir atstovybių nuostatus; skiria bei atšaukia įmonės filialų ir atstovybių valdymo organus; turėdamas valdybos, o jeigu valdyba nesudaroma – įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos išankstinį pritarimą, nustato įmonėje taikomus turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus ir normatyvus; parengia įmonės darbuotojų apmokėjimo ir premijavimo taisykles; teikia informaciją įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai apie įmonės veiklos prognozes ir planus, nurodydamas reikalingų investicijų ateinančiais finansiniais metais sumas, bei apie įvykius, turinčius esminės reikšmės įmonės veiklai. Jeigu įmonėje valdyba nesudaroma, įmonės vadovas atlieka ir valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas, išskyrus šio Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas išimtis“. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, o jo 6 dalyje numatyta, kad įmonės vadovas yra atsakingas už: 1) įmonės veiklos organizavimą; 2) pranešimą įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai apie įvykius, turinčius esminę reikšmę įmonės veiklai; 3) įmonės metinės finansinės atskaitomybės sudarymą ir jos pateikimą kartu su auditoriaus išvada bei audito ataskaita įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos; 4) įmonės veiklos ataskaitos pateikimą įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai; 5) įmonės duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui; 6) viešos informacijos paskelbimą; 7) dokumentų ir kitos informacijos apie įmonę saugojimą; 8) įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo įstatuose nustatyta tvarka ir sąlygomis; 9) kitus veiksmus, kuriuos įmonės vadovui nustato šis įstatymas, kiti teisės aktai ir įmonės įstatai. 10.4. Pažymėtina, kad aiškinant vadovaujančių pareigų sampratą juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės kontekste svarbus yra ne tik tas teisinis reguliavimas, kuris susijęs su ūkinės veiklos subjektais (įmonėmis), bet ir tos įstatymų nuostatos, kurios susijusios su viešaisiais juridiniais asmenimis, paprastai nesiekiančiais pelno. 10.4.1. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (2004 m. sausio 22 d. redakcija), reglamentuojančio „juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra asociacija, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus“ (1 straipsnis), 7 straipsnyje nustatyta: „7 straipsnis. Asociacijos organai 1. Asociacija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus. 2. Asociacijoje turi būti visuotinis narių susirinkimas ar kitas organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), turintis visas ar dalį visuotinio narių susirinkimo teisių. 3. Asociacijos organui (konferencijai, suvažiavimui, kongresui, asamblėjai ar kt.), turinčiam visas visuotinio narių susirinkimo teises, taikomos šio Įstatymo nuostatos, taikytinos visuotiniam narių susirinkimui. 4. Jeigu sudaromas kitas asociacijos organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), kuris turi tik dalį visuotinio narių susirinkimo teisių, tuomet visuotinis narių susirinkimas yra privalomas. Asoci …