📄 Įstatymo tekstas
LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL STATYBOS TECHNINIO REGLAMENTO STR 2.05.18:2005 „BETONINĖS IR GELŽBETONINĖS UŽTVANKOS IR JŲ KONSTRUKCIJOS“ PATVIRTINIMO
2005 m. gruodžio 21 d. Nr. D1-628
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597; 2004, Nr. 73-2545) 8 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 2002, Nr. 22-819) 1.2 punktu,
1. Tvirtinu statybos techninį reglamentą STR 2.05.18:2005 „Betoninės ir gelžbetoninės užtvankos ir jų konstrukcijos“ (pridedama).
2. Nustatau, kad 1 punkte nurodyto statybos techninio reglamento nuostatos privalomos projektuojant betonines ir gelžbetonines užtvankas, kurios pradedamos projektuoti po šio įsakymo įsigaliojimo dienos.
APLINKOS MINISTRAS ARŪNAS KUNDROTAS
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-628
STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS
STR 2.05.18:2005
BETONINės IR GELŽBETONINės UŽTVANKos IR JŲ KONSTRUKCIJos
I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) nustato betoninių ir gelžbetoninių užtvankų (toliau – BGU) projektavimo, statybos, rekonstravimo ir naudojimo bendruosius reikalavimus. Šie reikalavimai taikomi betoninėms gravitacinėms ir gelžbetoninėms gravitacinėms bei negravitacinėms slenkstinėms užtvankoms, statomoms upėse hidroenergetikos, drėkinimo, vandens transporto, taip pat kitokių, tarp jų mišrios paskirties, sistemų reikmėms.
2. Reglamento reikalavimai taikomi ir slėginiams apylankinių pertekliaus vandens pralaidų, vandens ėmyklų statiniams, ir įvairiems pirmiausia atviriesiems bei diafragminiams šliuzams–reguliatoriams, atsižvelgiant į jų hidraulines ypatybes.
3. Reglamente pagrindinis dėmesys skirtas šaliai būdingiausioms BGU, statomoms ant neuolinių pagrindų.
4. Projektuojant BGU ir jų konstrukcijas, turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų [7.1, 7.2, 7.3, 7.4, 7.5, 7.6, 7.7, 7.8, 7.9, 7.10], normatyvinių statybos techninių dokumentų [7.11–7.32, 7.36–7.45], normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų, šio Reglamento ir kitų teisės aktų reikalavimų.
5. Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos įstatymuose [7.1, 7.2, 7.3, 7.4, 7.5, 7.6, 7.7, 7.8, 7.9, 7.10], normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose [7.11–7.32, 7.36–7.45], normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose, šiame Reglamente ir kituose teisės aktuose nėra išsamiai reglamentuotos hidrologinių skaičiavimų procedūros, ypatingosios inžinerinės geologinės (geotechninės) ir kitos sąlygos, turi būti įvykdyti papildomi reikalavimai, nurodyti statytojo pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose ir (ar) statinio projektavimo užduotyje.
6. Reglamentas privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, projektuojantiems ir statantiems naujas, naudojantiems, prižiūrintiems bei rekonstruojantiems esamas BGU.
II SKYRIUS. NUORODOS
7. Reglamente pateikiamos nuorodos į šiuos dokumentus:
7.1. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617);
7.2. Lietuvos Respublikos kelių įstatymą (Žin., 1995, Nr. 44-1076; 2002, Nr. 101-4492);
7.3. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964);
7.4. Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597);
7.5. Lietuvos Respublikos vandens įstatymą (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544);
7.6. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymą (Žin., 1992, Nr. 5-75);
7.7. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902);
7.8. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2000, Nr. 39-1092);
7.9. Lietuvos Respublikos geležinkelio transporto kodeksą (Žin., 2004, Nr. 72-2489);
7.10. Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodeksą (Žin., 1996, Nr. 105-2393);
7.11. statybos techninį reglamentą STR 1.01.05:2002 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“ (Žin., 2002, Nr. 42-1586);
7.12. statybos techninį reglamentą STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ (Žin., 2002, Nr. 43-1639);
7.13. statybos techninį reglamentą STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (Žin., 2003, Nr. 58-2611);
7.14. statybos techninį reglamentą STR 1.04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“ (Žin., 2002, Nr. 42-1587);
7.15. statybos techninį reglamentą STR 1.04.02:2004 „Inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai“ (Žin., 2004 Nr. 25-779);
7.16. statybos techninį reglamentą STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ (Žin., 2005, Nr. 4-80);
7.17. statybos techninį reglamentą STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ (Žin., 2002, Nr. 109-4837);
7.18. statybos techninį reglamentą STR 1.11.01:2000 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (Žin., 2002, Nr. 60-2475);
7.19. statybos techninį reglamentą STR 1.12.03:2000 „Potencialiai pavojingų hidrotechnikos statinių techninės būklės įvertinimas“ (Žin., 2000, Nr. 90-2818);
7.20. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ (Žin., 2005, Nr. 115-4195);
7.21. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-215);
7.22. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-216);
7.23. statybos techninį reglamentą STR 2.02.03:2003 „Žuvų pralaidos. Pagrindinės nuostatos“ (Žin., 2003, Nr. 119-5449);
7.24. statybos techninį reglamentą STR 2.02.06:2004 „Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos“ (Žin., 2004, Nr. 154-5624);
7.25. statybos techninį reglamentą STR 2.05.03:2003 „Statinių konstrukcijų projektavimo pagrindai“ (Žin., 2003, Nr. 59-2682);
7.26. statybos techninį reglamentą STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2003, Nr. 59-2683);
7.27. statybos techninį reglamentą STR 2.05.15:2004 „Hidrotechnikos statinių poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2004, Nr. 130-4681);
7.28. statybos techninį reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (Žin., 1999, Nr. 27-773);
7.29. statybos techninį reglamentą STR 2.06.02:2001 „Tiltai ir tuneliai. Bendrieji reikalavimai“ (Žin., 2001, Nr. 53-1899);
7.30. statybos techninį reglamentą STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“ (Žin., 2002, Nr. 19-755);
7.31. statybos techninį reglamentą STR 2.05.05:2005 „Betoninių ir gelžbetoninių konstrukcijų projektavimas“ (Žin., 2005, Nr. 17-550);
7.32. statybos techninį reglamentą STR 2.05.08:2005 „Plieninių konstrukcijų projektavimas. Pagrindinės nuostatos“ (Žin., 2005, Nr. 28-895);
7.33. Hidrotechnikos statinių projektavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 3D-466 „Dėl melioracijos normatyvinių dokumentų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 127-4582);
7.34. techninių reikalavimų reglamentą GKTR 2.08.01:2000 „Statybiniai inžineriniai geodeziniai tyrinėjimai“ (Žin., 2000, Nr. 32-921);
7.35. techninių reikalavimų reglamentą GKTR 2.11.02:2000 „Sutartiniai topografinių planų M:500, 1:1000, 1:2000 ir 1:5000 ženklai“ (Žin., 2000, Nr. 52-1518);
7.36. Lietuvos standartą LST 1428.17:1997 „Betonas. Bandymo metodai. Atsparumo šalčiui nustatymas“;
7.37. Lietuvos standartą LST 1445:1996 „Geotechnika. Gruntų klasifikacija ir identifikacija“;
7.38. Lietuvos standartą LST ISO 3898:2002 „Konstrukcijų projektavimo pagrindai. Žymėjimo sistema. Bendrieji žymenys“;
7.39. Lietuvos standartą LST EN 206-1:2002 „Betonas. 1 dalis. Techniniai reikalavimai, savybės, gamyba ir atitiktis“;
7.40. Lietuvos standartą LST EN 12390-3:2003 „Betono bandymas. 3 dalis. Bandinių stipris gniuždant“;
7.41. Lietuvos standartą LST EN 12390-8:2003 „Betono bandymas. 8 dalis. Slegiančio vandens įsiskverbimo gylis“;
7.42. Lietuvos standartą LST EN 197-1:2001/A1:2004 „Cementas. 1 dalis. Įprastinių cementų sudėtis, techniniai reikalavimai ir atitikties kriterijai“;
7.43. Lietuvos standartą LST EN 12620:2003 /AC:2005 „Betono užpildai“;
7.44. Lietuvos standartą LST EN 1008:2003 „Vanduo betonui. Techniniai vandens ėminių ėmimo, bandymo ir tinkamumo reikalavimai, įskaitant grąžinamą iš gamybos betono pramonėje vandenį, pakartotinai naudojamą betono mišiniui ruošti“;
7.45. Lietuvos standartą LST L ENV 1997-1:2001 „Eurokodas 7. Geotechninis projektavimas. 1 dalis. Bendrosios taisyklės“.
III SKYRIUS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
8. Reglamente vartojamos pagrindinės sąvokos atitinka sąvokas, pateiktas Lietuvos Respublikos statybos [7.4], kelių [7.2], vandens [7.5], elektros energetikos [7.3] įstatymuose, statybos techniniuose reglamentuose [7.15, 7.17, 7.23, 7.24, 7.26], hidrotechnikos statinių (toliau – HTS) projektavimo taisyklėse [7.33].
9. Kitos Reglamente vartojamos sąvokos:
9.1. antifiltracinis paklodas, antifiltracinis priešslenkstis – vandeniui mažai pralaidžios (gruntinės) arba nepralaidžios (asfaltinės, sintetinės) medžiagos paklodas po BGU, šliuzo reguliatoriaus ir pan. priešslenksčiu geofiltracijai BGU pagrinde apriboti. Viena iš svarbiausių antifiltracinių priemonių, požeminio kontūro elementų. Kartais antifiltracinio paklodo funkcijas gali atlikti priešslenksčio tvirtinimas betonine ar gelžbetonine konstrukcija; kartais jo gali nebūti;
9.2. atvirkštinis filtras – konstrukcija, sudaryta iš vieno ar daugiau sluoksnių birių medžiagų, kurių dalelės stambėja geofiltracijos kryptimi. Daromas iš smėlio, žvyro, skaldos, taip pat iš geotekstilės, kitokių sintetinių medžiagų. Padidina drenažo efektyvumą, saugo jį nuo užkimšimo gruntu;
9.3. aukštutinio bjefo vandens lygis – bendroji sąvoka, konkrečiai žr. 9.26 p.;
9.4. bjefas – vandens objekto dalis prie vandenį patvenkiančio HTS. Skiriamas aukštutinis bjefas, esantis aukščiau, ir žemutinis bjefas, esantis žemiau patvenkiančio statinio;
9.5. dantis – į pagrindo gruntą įgilintas HTS pado iškyšulys, kuriuo mažinama geofiltracija, didinamas atsparumas nustūmimui;
9.6. diafragma – antifiltracinė plonasienė gelžbetoninė ar įlaidinių polių siena, įleista į kranto gruntą arba greta esančios gruntinės užtvankos masyvą ties betoninio HTS susiejančiųjų ramtų centrine dalimi geofiltracijai šalia jų apriboti;
9.7. hidrotechninis betonas – betonas, atitinkantis griežtesnius tankio, nepralaidumo vandeniui, atsparumo šalčiui ir ilgalaikiškumo reikalavimus;
9.8. galinis tvirtinimas – trečiasis, paskutinis (po užslenksčio ir risbermos) HTS ištekėjimo dalies tarpsnis, tvirtinamas akmenimis, skalda, žvyru. Gali būti horizontalusis arba kaušinis (išplovimo duobė);
9.9. gamtosauginis debitas – skaičiuotinis mažiausiasis vandentėkmės debitas, reikalingas jos ekosistemos minimalioms gyvavimo sąlygoms užtikrinti;
9.10. geofiltracija – požeminio vandens tekėjimas užtvankoje, jos pagrindo ir šonų gruntuose dėl aukštutinio ir žemutinio bjefų vandens lygių skirtumo (patvankos). Susidaro vientisa geofiltracijos tėkmė, kuri prasideda aukštutinio bjefo gruntų ir užtvankos paviršiuose, tęsiasi užtvankoje, jos pagrindo ir šonų gruntuose ir baigiasi drenažuose bei upėje (kanale) žemutiniame bjefe. Pagrindinės geofiltracijos tėkmės charakteristikos:
1) geofiltracijos slėgio aukštis, taip pat – depresijos paviršiaus aukštis;
2) geofiltracijos slėgio aukščio gradientas;
3) geofiltracijos debitas.
Šios charakteristikos lemia užtvankos pastovumą ir stiprumą, gruntų filtracinį stiprumą ir tvankinio vandens balansą;
9.11. geofiltracijos slėgio aukščio gradientas – geofiltracijos slėgio aukščio pokyčio tėkmės linijoje Dhs santykis su tos linijos atkarpos ilgiu Dss, t. y. is = Dhs/Dss. Pagrindinis rodiklis vertinant gruntų filtracinį stiprumą;
9.12. geofiltracijos slėgio aukštis – pjezometrinis slėgio aukštis požeminio vandens tėkmėje, matuojamas nuo žemiausiojo vandens lygio toje tėkmės zonoje;
9.13. granuliometrinė sudėtis – įvairių medžiagų (grunto, nešmenų, skaldos ir t. t.) įvairaus dydžio dalelių masių procentai tirtame bandinyje, prilyginant jo masę 100%;
9.14. grunto filtracinės deformacijos – dėl geofiltracijos galinčios atsirasti grunto deformacijos. Galimos grunto filtracinės deformacijos rūšys: kolmatacija (išorinė ir vidinė), sufozija (bendroji mechaninė, kontaktinė mechaninė, cheminė), filtracinis išspaudimas, kontaktinis išspaudimas, kontaktinis išplovimas. Pagal grunto filtracines deformacijas vertinamas vietinis grunto filtracinis stiprumas;
9.15. grunto filtracinis stipris – grunto filtracinio stiprumo riba, išreikšta sąlyga is, d£ is, adm;
čia is, d ir is, adm – skaičiuotinis ir leistinis geofiltracinio slėgio aukščio gradientai;
9.16. grunto filtracinis stiprumas – grunto geba priešintis grunto filtracinėms deformacijoms. Skiriamas bendrasis ir vietinis grunto filtracinis stiprumas;
9.17. hidraulinis šuolis – staigus tėkmės gylio padidėjimas, kuriam būdingas vandens volo susidarymas, kai tėkmė pereina iš audringo būvio į ramų;
9.18. hidrografas – vandens debitų nagrinėjamame vandentėkmės pjūvyje kitimo chronologinis grafikas;
9.19. įlaidinė siena – siena, sudaryta grunte iš įlaidinių lentų ar polių; svarbi antifiltracinė priemonė ir konstrukcijų, pvz., krantinių, elementas;
9.20. įlaidinis polis – 1. medinis įlaidinis polis – įlaidinė lenta arba įlaidinis tašas; 2. metaliniai ir plastikiniai poliai (profiliai), daromi su susirakinančiais įlaidos ir įlaido mazgais;
9.21. inkarinis antifiltracinis paklodas – gelžbetoninė, nepralaidi vandeniui konstrukcija, sandariai ir tvirtai susieta su BGU slenksčiu (pratęsiant armatūrą į slenkstį). Inkarinis antifiltracinis paklodas padeda slenksčiui atlaikyti patvenkto vandens šoninio slėgio jėgą;
9.22. ketera – aukščiausiai esantis dambos, pylimo, slenksčio ar aklinos užtvankos paviršius;
9.23. kolmatacija – geofiltracijos metu grunto, filtro ir pan. porų už(si)pildymas smulkiomis (molio, dulkio, smėlio) dalelėmis; viena iš grunto filtracinių deformacijų rūšių. Statiniui ir/ar jo pagrindui naudinga, kai būna aukštutinio bjefo dugne (slopina geofiltraciją, kartais specialiai naudojama kaip antifiltracinė priemonė), žalinga, kai yra atvirkštiniai filtrai bei drenos (mažina, kartais visai sutrikdo jų pralaidumą);
9.24. liejimosi aukštis – aukščių skirtumas tarp neslėginės tėkmės aukštutinio bjefo vandens lygio, dar neiškreipto dėl liejimosi specifikos, altitudės ZABVL ir slenksčio, šachtos ir pan. keteros altitudės Zcr, t. y. Hsp = ZABVL – Zcr;
9.25. didžiausiasis patvankos lygis – projektinis patvankos (aukštutinio bjefo) vandens lygis, aukštesnis už normalųjį patvankos lygį (NPL), laikinai leidžiamas aukštutiniame bjefe specifinėmis HTS ar hidromazgo naudojimo sąlygomis, – praleidžiant didžiausiuosius projektinius debitus;
9.26. mažiausiasis patvankos lygis – žemiausiasis projektinis patvankos lygis;
9.27. normalusis patvankos lygis – projektinis patvankos vandens lygis, nustatytas esant normalioms HTS ar hidromazgo naudojimo sąlygoms;
9.28. patvankos aukštis – aukščių skirtumas tarp vandens lygių altitudžių aukštutiniame bjefe (ZABVL) ir žemutiniame bjefe (ZŽBVL), t. y. H = ZABVL – ZŽBVL;
9.29. požeminis kontūras – HTS sąlyčio su pagrindo ir šonų gruntu paviršius, skirtas geofiltracijai reguliuoti antifiltracinėmis priemonėmis ir drenažais;
9.30. prieškamerė – vandens atitekėjimo kanalo dalis prieš pat hidroelektrinės jėgainę arba siurblinę;
9.31. priešslenkstis – akmenimis, betonu, gelžbetoniu sutvirtintas ruožas prieš griovio arba kanalo, slenkstinės užtvankos ir pan. slenkstį, greitvietės lataką, kelio vandens pralaidą;
9.32. ramintuvas – vandens raminimo baseino, užslenksčio, kai kada risbermos konstrukcinis elementas audringai vandens tėkmei raminti. Įprastiniai ramintuvai – šulinys (duobė), sienelė bei jų deriniai. Specialūs ramintuvai – trinkos, pirsai, sijos ir kt. Galimi specialiųjų ir įprastinių ramintuvų deriniai;
9.33. ramtas – betoninio arba gelžbetoninio HTS vandens įtekėjimo, pratekėjimo ir ištekėjimo dalių šoninė siena, susiejanti vandens tėkmės zoną su greta esančia žemės užtvanka ir krantu (siejantysis ramtas) arba skirianti skirtingas tėkmių zonas (skiriantysis ramtas);
9.34. risberma – HTS vandens ištekėjimo dalies antrasis (po užslenksčio) betono, gelžbetonio plokštėmis, akmenimis sutvirtintas tarpsnis;
9.35. slenkstinė užtvanka – užtvanka, kurioje yra slenkstinė vandens pralaida;
9.36. slenkstinė vandens pralaida – vandens pralaida, per kurios viršų kaip per slenkstį gali lietis paviršinis upės, kanalo ir pan. vanduo;
9.37. slenkstis – slenkstinės užtvankos, šliuzo reguliatoriaus ir pan. centrinė dalis, per kurią gali lietis paviršinis upės, kanalo ir pan. vanduo;
9.38. slėginė tėkmė – skysčių tėkmė visu iš visų pusių apriboto vandentakio (vamzdžio, tunelio, vandeningojo sluoksnio tarp vandensparų) skerspjūviu (be skysčio laisvojo paviršiaus);
9.39. tauras – savita siena, skaidanti slenkstinių, šachtinių ir pan. vandens pralaidų plotį arba perimetrą į atskiras angas. Reikalinga uždoriams bei per HTS nutiestų tiltų konstrukcijoms atremti. Būna ištisinis arba iš dviejų pustaurių;
9.40. vandens lygis – vandens paviršiaus aukštis (altitudė) virš sąlyginės horizontaliosios plokštumos, pvz., jūros lygio;
9.41. didysis tvenkinys – didelis (>100 ha) dirbtinis vandens telkinys, sudarytas vandentėkmėje vandens patvenkimo HTS, vandeniui kaupti, laikyti ir nuotėkiui reguliuoti;
9.42. mažasis tvenkinys – nedidelis (0,1–100 ha) vandens telkinys, sudarytas vandentėkmėje patvankiniu HTS. Būna tvenkinys ir šalia vandentėkmės, šoninio intako natūraliai ar siurbliais pripildomas per potvynius.
IV SKYRIUS. Žymenys IR SUTRUMPINIMAI
10. Reglamente pateikiami žymenys atitinka LST ISO 3898:2002 [7.38] žymenis.
11. Kiti Reglamente naudojami žymenys ir sutrumpinimai:
11.1. žymenys:
o – Koriolio koeficientas; o ≈ 1,05;
– užslenksčio šoninio platėjimo kampas;
– Businesko koeficientas; » 1,02;
B – bendrasis (suminis) plotis: – angų; Bu – priešslenksčio; Bsp – slenksčio; Bst – užslenksčio; Br – risbermos; – taurų; – pustaurių;
g – gravitacinis pagreitis; g = 9,81 m/s2;
Cu – grunto rūšiuotumo koeficientas; Cu =D60 /D10;
Cu, adm– leistinis grunto rūšiuotumo koeficientas;
cI – pagrindo grunto efektyvusis sankybis;
– konsolidacijos laipsnio koeficientas;
armatūros deformacijos modulis;
– Frudo skaičius;
Hc – BGU aukštis;
hc – vandens gylis suspaustajame pjūvyje (užslenksčio pradžioje);
– maksimalus patvankos aukštis;
Ho – hidrodinaminis slėgio aukštis;
hI – pirmasis susietas gylis;
hII – antrasis susietas gylis;
– šulinio gylis;
ht – skaičiuotinis vandens gylis žemutiniame bjefe;
ir– atitinkamai geofiltracijos slėgio aukščio pokytis ir tėkmės linijos atkarpa;
is – geofiltracijos slėgio aukščio gradientas;
is, d ir is, cr – atitinkamai skaičiuotinis ir kritinis geofiltracijos slėgio aukščių gradientai;
– kontaktinis normalinis įtempis po slenksčio padu;
– atitinkamai maksimalieji ir minimalieji kontaktiniai normaliniai įtempiai po slenksčio padu;
– vidutinis normalinis įtempis po slenksčio padu;
γCC – pasekmių klasės dalinis koeficientas;
– veikimo sąlygų dalinis koeficientas;
– poveikių derinio dalinis koeficientas;
γsub – vandenyje panirusio pagrindo grunto svorinis tankis;
– pagrindo grunto vidaus trinties kampas;
jc – greičio koeficientas: jc =0,96…0,98, mažesnis aukštoms BGU;
Puassono koeficientas gruntui;
– koeficientas, priklausantis nuo pagrindo grunto;
– išplovimo sąlygų koeficientas; esant apramintam vandens tekėjimui žemutiniame bjefe ≈ 1,05;
– slenksčio tipo koeficientas; kai slenkstis be taurų, o užslenkstis ir risberma neplatėjanti = 1; kitais atvejais= 1,25– 1,35;
– projektinis hidraulinio šuolio apsėmimo koeficientas;
– debito netolygumo risbermos gale koeficientas; =1,25 - 1,30;
guolio koeficientas gniuždant;
L – bendrasis (suminis) ilgis: La – (priešslenksčio) antifiltracinio paklodo; Lj – hidraulinio šuolio ilgis; Lsp – slenksčio pado; Lst – užslenksčio; Lr – risbermos; Lg. t – galinio tvirtinimo;
– angų kiekis;
Q – vandens debitas;
– skaičiuotinis upės maksimalusis debitas;
– transformuotas skaičiuotinis upės maksimalusis debitas;
q – linijinis debitas;
qst – linijinis debitas ties užslenksčiu;
S – soties laipsnis;
tst – užslenksčio plokštės storis;
tan– šlyties koeficientas;
Zcr – BGU slenksčio keteros altitudė;
Zsl – BGU užslenksčio paviršiaus altitudė;
Zu – BGU priešslenksčio altitudė;
Zcr, e – gruntinių medžiagų užtvankos keteros altitudė;
ZmaxVL – MaksPL altitudė;
Zsp – labiausiai įgilintos priekinės slenkstinės betoninės/gelžbetoninės užtvankos slenksčio pado dalies altitudė;
Vreg – didžiojo tvenkinio reguliavimo tūris;
Vrun – potvynio nuotėkio tūris;
– leistinis neplaunantysis vidutinis vandens tekėjimo greitis, kai 1,0 m;
11.2. sutrumpinimai:
AB – aukštutinis bjefas;
ABVL – aukštutinio bjefo vandens lygis;
AP – antifiltracinis paklodas;
AU – antifiltracinė užtvara;
BGU – betoninė/gelžbetoninė užtvanka;
DP – drenažas su atvirkštiniu filtru po slenksčio padu;
DU – drenažas su atvirkštiniu filtru po užslenksčiu;
DR – drenažas su atvirkštiniu filtru po risberma;
GFD – grunto filtracinės deformacijos;
GFS – grunto filtracinis stiprumas;
GFS' – grunto filtracinis stipris;
GVP – gamtosauginė vandens pralaida;
KMA – kontrolės ir matavimų aparatūra;
H – patvankos aukštis;
HAE – hidroakumuliacinė elektrinė;
HE – hidroelektrinė;
Hsp – liejimosi aukštis;
MaksPL – didžiausiasis patvankos lygis: MaksPL, p – pagrindinis MaksPL; MaksPL, k – kontrolinis MaksPL; MaksPL, p5 %; MaksPL, k1 %; – nurodytos tikimybės (5%, 1%,) MaksPL;
MinPL – mažiausiasis patvankos lygis;
NIS – natūriniai instrumentiniai stebėjimai;
NPL – normalusis patvankos lygis;
NVS – natūriniai vizualiniai stebėjimai;
PAD – poveikių ir apkrovų deriniai;
PK – požeminis kontūras;
PL – patvankos lygis;
PVP – pertekliaus vandens pralaida;
slenkstinė VP – slenkstinė vandens pralaida;
ŽB – žemutinis bjefas;
ŽBVL – žemutinio bjefo vandens lygis;
MaksŽBVL – maksimalusis žemutinio bjefo vandens lygis; konkretizuojamas kaip ir MaksPL;
MinŽBVL – minimalusis žemutinio bjefo vandens lygis.
V SKYRIUS. BGU BENDRAS APIBŪDINIMAS
12. BGU yra brangesnės negu analogiškomis sąlygomis statomos gruntinių medžiagų užtvankos. Pastarųjų užtvankų pranašumas ypač išryškėja, kai statybos vietoje slūgso neuoliniai gruntai.
13. Aklinąsias BGU (be pertekliaus vandens pralaidų) ant neuolinių pagrindų statyti neekonomiška. Techniškai ir ekonomiškai pasiteisina tik pralaidinės BGU, skirtos dideliems debitams (>150–300 m3/s) praleisti, įkomponuojant jas į bendrąjį hidromazgo slėginį frontą kartu su gruntinių medžiagų užtvanka, HE jėgaine ir pan.
Pastaba. Pralaidinės BGU statomos ir nedideliems debitams praleisti, kai yra mažas patvankos aukštis.
14. Techniniams ir ekonominiams BGU rodikliams didelės reikšmės turi užtvankos pagrindo gruntas. Jei pagrinde slūgso storas silpno grunto (durpės, dumblo) sluoksnis, ir techniniai, ir ekonominiai BGU rodikliai gali būti nepriimtini.
15. Vertinant pagrindų gruntų tinkamumą, reikia atsižvelgti į šias neuolinių gruntų savybes (žr. STR 1.04.02:2004 [7.15]):
15.1. vandenyje tirpstančių druskų kiekį grunte;
15.2. durpėto (dumblėto) grunto storį, organinės medžiagos kiekį, laikymo galią ir deformacijų rodiklius;
15.3. porų vandens slėgio reakciją į pagrindo grunto apkrovas;
15.4. atsparumą gruntų filtracinėms deformacijoms.
Pastaba. BGU statybai nepalankios pagrindo gruntų savybės verčia juos dirbtinai stiprinti, iš dalies ar visiškai pašalinti, taikyti sudėtingesnes konstrukcijas, ir todėl blogėja ir techniniai, ir ekonominiai BGU rodikliai.
16. BGU yra ypatingi (žr. STR 1.01.06:2002 [7.12]) ir potencialiai pavojingi (žr. STR 1.12.03:2000 [7.19]) statiniai, todėl į tai turi būti atsižvelgiama visuose BGU projektavimo, statybos ir naudojimo etapuose [7.4, 7.14–7.22, 7.27].
17. Naudojamų BGU patikimumui ir saugumui padidinti CC2– CC4 pasekmių klasės [7.24] BGU turi būti numatyta KMA užtvankos pagrindo ir masyvo būklės NIS statybos ir naudojimo metu. CC1 pasekmių klasės užtvankose KMA numatoma reikiamai pagrindus.
18. NIS sudėtis ir apimtis turi būti numatyta projekte; turi būti pateikta NIS programa, KMA išdėstymo schema, stebėjimų organizavimas, duomenų kaupimas, apdorojimas ir analizė.
19. Skiriami kontroliniai ir specialieji NIS:
19.1. kontroliniais NIS statybos metu numatoma stebėti:
19.1.1. pagrindo deformacijas;
19.1.2. betonavimo blokų temperatūros režimą, termoįtempių būklę, pleišėjimą bei siūlių atsivėrimą;
19.1.3. geofiltraciją užtvankos pagrinde;
19.2. kontroliniais NIS naudojimo metu numatoma stebėti:
19.2.1. poslinkius: vertikaliuosius (nuosėdžius) ir horizontaliuosius (įlinkius, posvyrius);
19.2.2. įtempius užtvankoje, jos pagrinde ir armatūroje;
19.2.3. nuolatinių ir laikinųjų siūlių atsivėrimus;
19.2.4. geofiltracijos užtvankoje ir jos pagrinde parametrus;
19.2.5. hidraulinius reiškinius bjefuose ir statinyje.
20. Specialieji NIS numatomi projektiniams sprendiniams pagrįsti, skaičiavimams ir modeliavimui tobulinti, statybos darbų vykdymui ir naudojimo sąlygoms optimizuoti.
21. Visais atvejais numatomi ir reglamentuojami NVS, kuriais operatyviai galima pastebėti ir įvertinti:
21.1. vandens sunkimąsi pro betoną;
21.2. siūlių deformacijas ir nesandarumus;
21.3. betono irimą kintamojo vandens lygio zonose;
21.4. neįprastus reiškinius vandens pralaidose (padidintą vibraciją, triukšmą);
21.5. pažaidas, tarp jų – dėl vandalizmo, uždorių valdymo sistemoje ir pan.
22. NIS ir NVS duomenys turi būti nuolat gretinami ir analizuojami.
23. BGU rekonstruojamos, jei:
23.1. numatoma padidinti aukštutinio bjefo vandens lygį (NPL bei MaksPL), siekiant:
23.1.1. sudaryti didesnį slėgio aukštį hidroelektrinei;
23.1.2. sudaryti didesnį didžiojo tvenkinio naudingąjį tūrį;
23.1.3. padidinti užtvankos bei hidromazgo ekonomiškumą, sumažinti atsipirkimo laiką;
23.2. padidėja užtvankos patikimumo ir saugumo reikalavimai;
23.3. išryškėja užtvankos projektavimo, statybos ir naudojimo trūkumai, senėjimo požymiai, remonto reikmės;
23.4. iškyla nauji aplinkosaugos reikalavimai.
24. BGU rekonstravimo projekte turi būti įvertinti hidromazgo projekto duomenys, kitų bendro hidromazgo HTS (gruntinių medžiagų užtvankos, HE jėgainės, laivų ir žuvų pralaidų ir kt.) rekonstravimo sprendiniai.
25. BGU rekonstravimas– remontas turi būti numatytas statybos projekte, nurodant galimybę tai atlikti, netrikdant (bent iš dalies) hidromazgo veikimo.
VI SKYRIUS. BGU klasifikavimas
26. BGU klasifikavimas remiasi bendrąja HTS klasifikacija, pateikta STR 2.02.06:2004 [7.24] IV skyriuje. Pagal ją šios užtvankos yra būdingi sausumos HTS.
27. Pagal [7.24] 18 ir 19 p. BGU yra vandens patvenkimo nuolatiniai pagrindiniai, tiek bendrosios, tiek tikslinės priklausomybės HTS.
28. Šioms užtvankoms galioja ir savitieji HTS klasifikacijos požymiai pagal [7.24] 20– 28 p.
29. Papildant [7.24] 53 p., išskiriami šie BGU ant neuolinių pagrindų principiniai tipai:
29.1. pagal aukštutinio bjefo vandens lygio (ABVL) reguliavimą:
29.1.1. su nereguliuojamu ABVL (be uždorių);
29.1.2. su reguliuojamu ABVL (su uždoriais);
29.2. pagal poplūdžių bei potvynių vandens praleidimo pobūdį:
29.2.1. vandeniui liejantis per keterą (slenkstinės BGU);
29.2.2. vandeniui pratekant per giluminę angą ar vamzdį;
29.2.3. vandeniui liejantis ir per keterą, ir pratekant per giluminę angą, galeriją ar vamzdį.
30. Ypatingai svarbus [7.24] 28 p., pagal užtvankų avarijų bei naudojimo sutrikimų galimus padarinius nustatantis keturias BGU pasekmių klases: CC1 (paprasčiausią), CC2, CC3 ir CC4 (svarbiausią). Pasekmių klasė iš esmės lemia BGU tyrinėjimų sudėtį ir mastą, projektavimo, statybos ir naudojimo patikimumą, saugumą ir atsakomybę.
Pastabos. 1. Pasekmių klasei nustatyti reikalingas slenkstinės BGU aukštis Hc apskaičiuojamas pagal tame pačiame hidromazge esančios gruntinių medžiagų užtvankos keteros altitudės Zcr, e ir labiausiai įgilintos priekinės BGU slenksčio pado dalies altitudės Zsp skirtumą, t. y. Hc = Zcr, e – Zsp.
2. Vietinis nereikšmingas įgilinimas, pvz., dantis, neimamas dėmesin.
3. Labiausiai įgilinta dalis turi būti ne trumpesnė kaip viena užtvankos sekcija.
31. Praplečiant [7.24] IV skyriaus nuostatas pažymėtina, kad BGU ant neuolinių pagrindų būna tiesios ašies, vientisos ir vienatipės.
32. BGU ant neuolinių pagrindų priklauso gravitacinių užtvankų grupei – patvenkto vandens šoninio slėgio jėgą jos privalo atlaikyti savo svorio sukeliama trinties tarp užtvankos pado ir pagrindo grunto jėga.
Pastaba. Papildomą BGU klasifikavimą žr. Reglamento VIII skyriuje.
VII SKYRIUS. BGU STATYBOS VIETOS PARINKIMAS
33. Parenkant BGU statybos vietą, turi būti laikomasi LR įstatymų [7.1–7.3, 7.9, 7.10], statybos techninių reglamentų [7.28–7.30] normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų [7.34, 7.35] ir kitų normatyvinių dokumentų reikalavimų.
34. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys BGU statybos vietą:
34.1. topografiniai, nuo kurių priklauso BGU aukštis ir ilgis. Bendru atveju statybos vietą reikia numatyti siauriausioje upės slėnio profilyje, statmenai slėnio šlaitų horizontalėms, – tai laiduoja mažiausius BGU matmenis;
34.2. inžineriniai geologiniai (geotechniniai), apibūdinantys BGU pagrindo ypatybes. Atsižvelgiant į Reglamento V skyriaus nurodymus, BGU statybos vietos parinkimui didesnė reikšmė turi būti skiriama šiems inžineriniams geologiniams (geotechniniams) veiksniams:
34.2.1. grunto sluoksnių išdėstymui;
34.2.2. grunto stiprumo rodikliams;
34.2.3. grunto vandens laidumui.
Pastaba. Statybvietės inžinerinių geologinių sąlygų sudėtingumo išankstiniam vertinimui reikia vadovautis STR 1.04.02:2004 [7.15] nurodymais;
34.3. hidrologiniai, kurie lemia didžiojo tvenkinio pripildymą, vandens naudojimą, pvz., hidroenergetikai, laivybai ir pertekliaus (poplūdžių, potvynių) vandens debitus, nuo kurių priklauso BGU tipas, vieta hidromazge ir kitos charakteristikos;
34.4. hidrotechniniai, susiję su hidromazgo paskirtimi, jo sudėtinėmis dalimis (gruntinių medžiagų užtvanka, HE jėgaine, laivybos šliuzu, žuvų pralaida), komponavimo specifika:
34.4.1. galimybė įkomponuoti BGU į hidromazgą taip, kad nebūtų paplauti kiti HTS bei žemutinio bjefo krantai ir kad susikaupę išplovimo produktai nepablogintų hidromazgo naudojimo;
34.4.2. galimybės praleisti statybos meto upės vandens debitus;
34.4.3. ledų, nešmenų, miško medžiagos ir kitų plūdmenų, laivų bei žuvų praleidimo sąlygos;
34.4.4. statybinių užtūrų įkomponavimo į užtvankos masyvą tikslingumas;
34.4.5. ledo properšos žemutiniame bjefe dydis ir kitoks poveikis aplinkai (padidėjusi drėgmė, rūkų dažnis);
34.5. aplinkosauginiai, nustatantys BGU statybos bei didžiųjų tvenkinių sudarymo apribojimus saugomose teritorijose.
35. Papildomi veiksniai, lemiantys BGU statybos vietą:
35.1. esami keliai, elektros linijos, dujotiekio, naftotiekio, vandentiekio trasos; visa tai turi būti arba išsaugota, arba perkelta;
35.2. statybos aikštelės, gamybos ir buities pastatų išdėstymo, susisiekimo kelių statybos ir naudojimo sąlygos;
35.3. kiti saviti konkrečios vietovės veiksniai.
36. Upių hidromazgų BGU vietos preliminariai nustatomos sudarant upių laiptavimo schemą. Joje, atsižvelgiant į 34 ir 35 p. nuostatas, parenkamos tokios vietos, kurios tenkintų ir esminius pagrindinių vandens ūkio šakų reikalavimus:
36.1. upėse, kur didžiausią reikšmę turi hidroenergetika, parenkamos tokios BGU statybos vietos, kur galima sudaryti didesnius patvankos aukščius ir kur visų žemiau esančių hidromazgų normalusis patvankos lygis, įvertinant patvankos kreivę, pasiekia aukščiau esančio hidromazgo papėdę. Taip laiduojamas upės ir atskiro jos ruožo didžiausias hidroenergijos išnaudojimas, užtikrinamos mažiausios aukščiau esančio hidromazgo žemutinio bjefo vagos deformacijos, sudaromos palankios sąlygos vandens transportui, drėkinimui, grindžiamam didžiojo tvenkinio naudinguoju tūriu;
36.2. upėse ar jų ruožuose, kur didžiausią reikšmę turi drėkinimas, grindžiamas natūralia upės tėkme, BGU statybos vieta derinama su pagrindinio vandens vartotojo vieta. Toks principas taikomas ir parenkant rekreacinių hidromazgų statybos vietą.
37. 32–36 p. nurodymai ir reikalavimai kompleksiškai įvertinami statybvietės variantų techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.
VIII SKYRIUS. BENDRIEJI KONSTRUKCINIAI REIKALAVIMAI
38. Principinė slenkstinės BGU schema pateikta 8.1 pav.
39. Schemoje įvardintos pagrindinės ir kai kurios papildomos BGU dalys. Jų sąrašas pildomas tolesniuose šio skyriaus skirsniuose.
I SKIRSNIS. PRIEŠSLENKSTIS
40. Priešslenksčio (žr. 8.1 pav., 1', 1“ poz.) paskirtis yra dvejopa:
40.1. antierozinė, kad prieš slenkstį esančioje galimų didelių vandens greičių zonoje nevyktų jokie išplovimai;
40.2. antifiltracinė, kad jau prieš slenkstį prasidėtų geofiltracijos po BGU (pagrindo grunte) slopinimas.
41. Antierozinei priešslenksčio paskirčiai įgyvendinti galimų didelių greičių zona turi būti sutvirtinta akmenų, betono ar gelžbetonio danga – monolitinėmis ar surenkamosiomis plokštėmis, paklotomis ant žvyro pasluoksnio.
42. Antifiltracinei priešslenksčio paskirčiai įgyvendinti turi būti įrengtas antifiltracinis paklodas.
Pastabos. 1. Antifiltracinis paklodas vadinamas (antifiltraciniu) priešslenksčiu.
2. Antifiltracinis paklodas nenumatomas, jei geofiltracija po BGU reikiamai nuslopinama antifiltracinėmis užtvaromis ir pan. (žr. 55 p.).
43. Antifiltracinis paklodas daromas iš gruntinių, bituminių (tarp jų – asfaltbetoninių), sintetinių medžiagų, betono ir gelžbetonio:
43.1. antifiltraciniam paklodui naudojamos įvairios gruntinės medžiagos – molis, priemolis, molbetonis (optimalus molio, smėlio ir žvyro mišinys), durpės. Pagrindiniai reikalavimai šioms medžiagoms:
43.1.1. jų filtracijos koeficientas turi būti bent 50 kartų mažesnis negu pagrindo grunto filtracijos koeficientas;
43.1.2. jos turi būti atsparios grunto filtracinėms deformacijoms.
Pastabos. 1. Dėl 43.1.1 p. reikalavimo gruntinių medžiagų antifiltraciniai paklodai netinka, kai pagrinde slūgso molio bei priemolio gruntai.
2. Dėl 43.1.2 p. reikalavimo molio, priemolio, molbetonio antifiltraciniai paklodai netinka, jei BGU patvankos aukštis H > 20 m, o durpės – jei H > 5 m;
43.2. asfaltinių ir bituminių medžiagų antifiltraciniai paklodai tinka esant visokiems pagrindo gruntams. Jie daromi:
43.2.1. liejant karštą asfaltą ar bitumą keliais sluoksniais, tarp kurių klojamos armuojančios geosintetinės medžiagos arba maišinis (seniau) audinys;
43.2.2. klijuojant kelis sluoksnius ruloninių hidroizoliacinių medžiagų;
43.3. iš sintetinių medžiagų antifiltraciniams paklodams naudojamos stabilizuoto polietileno ir ypač geosintetinės medžiagos, garantuojančios patikimą ir ekonomišką antifiltracinį efektą;
43.4. 43.1–43.3 p. aptarti antifiltraciniai paklodai iš viršaus padengiami ≥ 0,5 m storio apsauginiu smėlio sluoksniu (žr. 8.1 pav.). Sluoksnio storis koreguojamas pagal galimą įšalo gylį užtvankos statybos metu;
43.5. betoninis antifiltracinis paklodas iš esmės yra 40.1 p. minimas antierozinės paskirties priešslenkstis, pritaikytas ir antifiltracinei paskirčiai. Tuo tikslu reikia papildomai panaudoti:
43.5.1. hidroizoliacinę paviršinę dangą (jos gali nebūti CC1 pasekmių klasės BGU);
43.5.2. sandarias siūles tarp dangos plokščių.
Pastaba. Papildoma sąlyga – stiprus, mažai spūdus pagrindo gruntas;
8.1 pav. Slenkstinės BGU schema: a) variantas su priekiniu ramtu – neriančiąja siena (19'); b) variantas su priekiniu ramtu – atbuline siena (19V) ir kūgiu (19*); 1' – priešslenkstis (akmenų metinys); 1“ – priešslenkstis (betono plokštės); 2 – smėlio pasluoksnis; 3 – antifiltracinis paklodas (priemolis); 4 – sąsaja su slenksčiu; 5 – slenkstis; 6 – apžiūrų galerija; 7 – slenksčio masyvo drenažas; 8 – įlaidinė antifiltracinė užtvara; 9 – galimas slenksčio drenažas su atvirkštiniu filtru; 10 – taurai; 11 – užslenkstis; 12 – užslenksčio drenažas su atvirkštiniu filtru; 13 – geofiltracijos vandens išleidimo šulinėliai; 14 – ramintuvai pirsai; 15 – risberma; 16 – risbermos drenažas; 17 – galinis tvirtinimas (akmenų metinys); 18 – kaušas; 19 – ramtai: 19I ir 19V – priekiniai, 19II – centriniai, 19III, 19IV – galiniai; 19* – kūgis; 20 – antifiltracinė diafragma; 21 – antifiltracinio paklodo (3) riba; 22 – plokščiasis uždoris; 23 – tarnybos tiltelis; 24 – uždorio keltuvas; 25 – tiltas, b) projekcijoje sąlyginai neparodytas; 26 – siūlės; 27 – ramtų pado kontūrai; Ž' ir Ž“ – žemių užtvankos kairioji ir dešinioji dalys.
43.6. gelžbetoninis antifiltracinis paklodas papildomai panaudojamas ir BGU slenksčio stabilumui padidinti. Tuo tikslu paklodo armatūra pratęsiama į slenksčio pamato plokštę ir toks – inkarinis antifiltracinis paklodas kartu su slenksčiu priešinasi vandens šoninio slėgio jėgai. Jo efektyvumas padidinamas priekyje įrengus antifiltracinę užtvarą, o pabaigoje – drenažą.
44. Antifiltracinio paklodo ilgis La, parenkamas projektuojant užtvankos požeminį kontūrą (žr.164 p.). Preliminariai imama:
= · , (8.1)
čia: – koeficientas, priklausantis nuo pagrindo grunto:
Gruntas
Žvyras
Smėlis
Priesmėlis
Priemolis
Molis
≥ 1,75
1,5–1,25
1,25–1,0
1,0–0,75
0,75–0,5
– maksimalus patvankos aukštis.
45. Antifiltracinio paklodo plotis Ba pirmiausia atitinka įtekėjimo zonos plotį ir yra suderinamas su greta esančios gruntinių medžiagų užtvankos antifiltracinėmis priemonėmis (žr. 8.1 pav.).
46. Antifiltracinio paklodo storis:
46.1. gruntinių medžiagų paklodo pradžioje ≥ 0,5 m; toliau gali būti pastovaus storio arba storėjantis; patikslinama grunto filtracinio stiprumo skaičiavimais;
46.2. kitų medžiagų paklodų – atsižvelgiant į konstrukcines ypatybes; ploniausi būna asfaltinių, bituminių bei sintetinių medžiagų paklodai.
47. Turi būti užtikrinta lanksti ir sandari antifiltracinio paklodo sąsaja su slenksčio pamato plokšte bei įtekėjimo zonos ramtais.
48. Prieš darant antifiltracinį paklodą, reikia tinkamai paruošti pagrindą:
48.1. numačius gruntinių medžiagų paklodą, reikia:
48.1.1. smėlio ir priesmėlio pagrindą gerai išlyginti ir sutankinti;
48.1.2. stambianuotrupinio grunto pagrindą padengti ≥10 cm storio smėlio sluoksniu; smėlis turi atitikti atvirkštinio filtro reikalavimus (žr. 112–122 p.);
48.2. numačius asfaltinių ar sintetinių medžiagų paklodą, reikia pagrindą sutankinti ir padengti 5– 10 cm storio bitumuoto žvyro, skaldos arba betono sluoksniu;
48.3. numačius betono ar gelžbetonio paklodą, reikia pagrindą sutankinti ir padengti 5–10 cm storio betono sluoksniu.
49. Optimalus antifiltracinio paklodo tipas ir konstrukcija nustatomas atsižvelgiant į konkrečioms sąlygoms tinkamų variantų techninių ir ekonominių skaičiavimų duomenis.
II SKIRSNIS. SLENKSTIS
50. Slenksčio paskirtis daugialypė. Jis privalo:
50.1. patikimai atlaikyti patvenkto vandens slėgio jėgas;
50.2. saugiai praleisti nustatytus, ypač maksimaliuosius, debitus;
50.3. tinkamai reguliuoti geofiltraciją slenksčio pagrinde ir šonuose;
50.4. tenkinti ekonomiškumo, ilgaamžiškumo, naudojimo patogumo ir kt. reikalavimus.
51. Slenksčio paskirties reikalavimai įgyvendinami:
51.1. parenkant tinkamą slenksčio skersinio pjūvio (skersinio profilio) formą ir pagrindinius matmenis;
51.2. apskaičiuojant pakankamą vandens liejimosi fronto ilgį, liejimosi angų kiekį ir matmenis, patikimus uždorių (jei numatoma) tipus;
51.3. įvertinant slenksčio pado dalies drenavimo tikslingumą;
51.4. parenkant tinkamiausias betono rūšis, jo klojimo ir priežiūros taisykles.
Slenksčio skersinis profilis
52. Paprasčiausias slenksčio skersinis profilis – trapecija su apvaliais keteros kampais; dėl mažo debito koeficiento jis taikomas tik žemuose (≤3–5 m) slenksčiuose.
53. Pagrindinis slenksčio profilis – su kreivine ketera (laiduojančia intensyvią bevakuuminę tėkmę), sklandžios formos vandens nubėgimo šonu ir figūriniais slenksčio pado ir priekio kontūrais (žr. 8.1 pav.). Šis profilis sudaromas tokia tvarka (žr. 8.2 pav.):
53.1. hidrauliniais skaičiavimais nustatoma slenksčio keteros altitudė Zcr ir užslenksčio paviršiaus altitudė Zsl; parenkama priešslenksčio altitudė Zu;
53.2. pagal specialias formules arba lenteles apskaičiuojamos kreivinės keteros taškų koordinatės (žr. 8.2 pav. taškus abck);
53.3. keteros kreivė pagalbine tiese cd* (žemuose slenksčiuose be jos) sujungiama su žemutiniu apskritiminiu lanksmu de*, susisiejančiu su užslenksčio paviršiumi – suformuojamas vandens nubėgimo šonas (žr. 8.2 pav.).
Pastabos. 1. Tiesė cd* yra tiesės A'B'//AB atkarpa. Be to, tiesė A'B' yra kreivės abck liestinė; lietimosi taškas yra c.
2. Tašką e tikslinga imti bent 0,1m aukščiau nei Zsl;
53.4. pagal iš anksto apskaičiuotą užslenksčio plokštės storį tst ir jo danties gylį dt ³ 1 m, nustatoma slenksčio pado pabaigos altitudė;
53.5. parenkamas slenksčio pado ilgis pagal formulę
Lsp =Ksp · , (8.2)
čia – koeficientas, priklausantis nuo pagrindo grunto; preliminariai imama:
Gruntas
Žvyras
Smėlis
Priešsmėlis
Priemolis
Molis
„
1,25–1,50
1,50–1,75
1,75–2,00
2,00–2,50
2,25–2,50
– maksimalusis patvankos aukštis.
53.6. suformuojamas dantytas (žr. 8.1 ir 8.2 pav.) arba lygus (žr. 8.3 pav.) pado paviršius; pado priekinę dalį tikslinga bent 0,5 m įgilinti daugiau negu galinę;
53.7. derinant su priešslenksčio viršaus altitude, suformuojamas slenksčio priekinis kontūras, su įtrauka (žr. 8.1 pav. ir 8.2 pav.) arba be jos;
53.8. slenkstyje dar numatoma:
53.8.1. apžiūros galerija, ne mažesnio kaip 1,5 m pločio ir 2,0 m aukščio. Aukštuose slenksčiuose galerijų gali būti keletas, išdėstytų kas 10–20 m pagal vertikalę. Be to, be išilginių galerijų (kaip 8.1 pav.), gali būti numatytos ir skersinės galerijos;
53.8.2. slenksčio masyvo drenažo linijos (žr. 8.1 pav., 7 poz.);
53.8.3. niša patikimam įlaidinės antifiltracinės užtvaros sujungimui su slenksčiu (žr. 8.1 pav., 8 poz.);
53.8.4. kontrolės-matavimo aparatūros ir kitos specialios linijos.
Pastabos. 1. 8.2 pav. brūkšninė linija išskiria apatinę dalį – pamato plokštę – ir viršutinę dalį – slenksčio masyvą. Žemuose slenksčiuose gali būti tik pamato plokštė, reikiamas patvankos aukštis sudaromas uždoriais.
2. Po slenksčiu, tarp dantų, gali būti numatomas drenažas su atvirkštiniu filtru. Iš drenažo geofiltracijos vanduo nuvedamas į žemutinį bjefą arba tiesiogiai, arba per galeriją.
8.2 pav. Pagrindinio slenksčio profilio sudarymo schema: 1. abck – kreivinės dalies taškai; 2 – praplatinto slenksčio kontūras (b׳, c׳ ir kt. taškai); 3 – įtrauka; m – linijos AB posvyris; m = tan
54. Kiti slenksčio profilio variantai:
54.1. siekiant padidinti slenksčio pralaidumą, sumažinti jo plotį, gali būti panaudojamas vakuuminis slenksčio profilis, tačiau būtina atsižvelgti į jo trūkumus – siaurą keterą (nelieka vietos remonto uždoriams), vibracijos reiškinius ir kt.;
54.2. lygus, glotnus slenksčio vandens nubėgimo šonas gali būti pašiurkštintas, pvz., išbetonuojant jį pakopomis. Tai:
54.2.1. suintensyvina nubėgančio vandens aeravimąsi, sumažina jo greitį, susietuosius gylius ties užslenksčiu, reikalinguosius užslenksčio ir risbermos ilgius, plokščių storius, galinio tvirtinimo matmenis bei tolesnės žemutinės dalies deformacijų galimybes;
54.2.2. sukelia papildomas dinamines apkrovas, kavitacijos reiškinius, naudojimo problemų;
54.2.3. reikalauja išsamaus pagrindimo.
Pastaba. Jei ties glotniu vandens nubėgimo šonu greitis viršija 15 m/s, reikia numatyti specialias priemones, pvz., aeratorius, kad neprasidėtų betono kavitacija;
54.3. 53.3 p. nurodytas nubėgimo šono susiejimas su užslenksčio paviršiumi sudaro prielaidas dugniniam tėkmės režimui ties užslenksčiu, patikimai jo analizei. Tačiau šis režimas nėra efektyvus audringai tėkmei raminti. Didesnį hidraulinį ir techninį ekonominį efektą galima gauti nubėgimo šono apatinėje dalyje suprojektavus trampliną (žr. 8.3 pav.). Oru lėkdama čiurkšlė praranda dalį savo energijos, o plačiai krisdama į vandenį ties užslenksčiu jį mažiau apkrauna, užslenksčio plokštė bus plonesnė, pigesnė. Tramplinas taikytinas, kai nėra staigių debito svyravimų;
54.4. slenksčio masyve gali būti numatyta papildoma giluminė vandens pralaida, reguliuojama įvairiais, pvz., plokščiaisiais, uždoriais (žr. 8.4 pav.). Tai gali būti ekonomiškas sprendinys, bet keliantis ir techninių, ir ypač naudojimo problemų. Reikia tinkamai pagrįsti:
54.4.1. giluminių angų (arba vamzdžių) išdėstymą slenksčio skersiniame pjūvyje ir plane, jų metmenis, susiejimą su užslenksčiu;
54.4.2. uždorių vietos parinkimą (angos arba vamzdžio pradžioje arba vamzdžio trasoje), įkomponavimą į slenkstį ir kita;
8.3 pav. Slenkstis su tramplinu (T)
8.4 pav. Slenkstis su gilumine vandens pralaida: 1 – giluminės vandens pralaidos galerija; 2 – plokščiasis uždoris; 3 – uždorio valdymo įranga
54.5. gelžbetoninis slenksčio masyvas gali būti:
54.5.1. plonasienis – tuščiaviduris ar pripiltas grunto;
54.5.2. plonasienis vienasienis:
54.5.2.1. su priekine slėgine siena ir ketera;
54.5.2.2. su galine slėgine siena ir ketera (reversinis).
Pastaba. 54.5 p. nurodyti slenksčio profilio tipai reti, naudojami, pvz., kai reikia sparčiai užbaigti slenksčio statybą;
54.6. galimi 54.1–54.5 p. aptartų slenksčio skersinių profilių variantų deriniai, taip pat dar kitokie profiliai, susiję su:
54.6.1. kai kurių uždorių, pvz., vožtuvinių bei sektorinių, naudojimo reikalavimais ir pan. (žr.131–135 p.);
54.6.2. sifoninės pralaidos panaudojimu;
54.7. specifinis slenksčio skersinis profilis (ir visa konstrukcija) susidaro naudojant gardelinę konstrukciją (žr. 8.5 pav.). Jos prastesnę hidraulinę charakteristiką kompensuoja mažos betono ir gelžbetonio sąnaudos, ypač kai patvankos aukštis nedidelis – 3–5 m.
8.5 pav. Gardelinis slenkstis: 1 – betonas, gelžbetonis; 2 – gerai sutankintas gruntas
55. Bet kokio profilio slenksčių priekyje įkomponuojama plieninių, plastikinių ar medinių įlaidinių polių antifiltracinė užtvara (žr. 8.1 pav.). Ji efektyviausia, kai visiškai perkerta vandeniui laidų pagrindo grunto sluoksnį ir bent 1 m yra įkalama į vandensparą. Bendrasis įkalimo gylis gali siekti 10–15 m naudojant plieninius ar plastikinius įlaidinius polius, ir 3–5 m naudojant medinius įlaidinius polius (ir tik smėliniame neakmenuotame grunte). Minimalus įkalimo gylis – ne mažiau kaip pusė vandeniui laidaus sluoksnio storio, neviršijant bendrojo įkalimo gylio reikšmių.
56. Antifiltracinė užtvara gali būti daroma ir iš gręžtinių bei tranšėjinių betoninių sienelių, gylių (3–5 m) dantų.
57. Antifiltracinė užtvara gali būti numatyta ir priešslenksčio antifiltracinio paklodo pradžioje (žr. 43 p.), ir slenksčio pado pabaigoje.
Slenksčio išilginis vaizdas
58. Paprasčiausias slenksčio išilginis vaizdas hidrotechnine prasme susidaro, kai projektuojamas slenkstis be uždorio ir jis visas telpa tarp centrinių ramtų – stebima laisva vandens liejimosi anga.
59. Sudėtingesni vaizdai susidaro naudojant uždorius:
59.1. jei suprojektuota tik viena slenksčio anga, tai, numačius pagrindinį plokščiąjį su dviem šoniniais keltuvais, segmentinį, vožtuvinį, guminį, sektorinį, stoginį bei volinį uždorį, stebima uždoriu uždengta ar pridengta anga, gali nebūti tarnybos tilto;
59.2. jei 59.1 p. atveju plokščiasis uždoris yra su vienu centriniu keltuvu, kiti minėti uždoriai dideli ir jiems reikia didelių remontinių uždorių, turi būti numatytas tarnybos bei krano tiltas;
59.3. jei suprojektuota keletas slenksčio angų (geriau ≥ 3), slenkstis turi būti su taurais (žr. 8.1 pav.).
60. Taurai reikalingi ne tik slenksčio angoms sudaryti, bet ir uždoriams, jų valdymo įrangai įtaisyti, susisiekimo (automobilių, geležinkelio) bei tarnybos tiltams atremti.
61. Taurai padidina slenksčio plotį, bet užtat supaprastėja uždoriai, jų valdymo įranga, tiltų konstrukcijos (taurai gali būti reikalingi net vien tik tiltų konstrukcijai optimizuoti).
62. Taurų skaičius priklauso nuo slenksčio angų skaičiaus, kuris nustatomas atliekant hidraulinius skaičiavimus.
63. Taurų forma ir matmenys profilyje derinami su slenksčio pado pločiu, uždorio tipu, tiltais, ledonešio intensyvumu (žr. 8.6 pav., a; b).
8.6 pav. Taurų schemos: a – savarankiško (siūlėmis atskirto nuo slenksčio) tauro profilis, kai nereikia praleisti ledus; uždoris plokščiasis; b – tauro ant pamato plokštės, siūle atskirto tik nuo slenksčio masyvo, profilis, kai reikia praleisti ledus; uždoris segmentinis; c – tauro planas (r, R, a, c, c', a', bp – būdingieji matmenys: a ir c – remonto, a' ir c' – pagrindinių uždorių išėmų); P. p. – pamato plokštė
64. Taurų forma plane turi užtikrinti sklandų, su minimaliais hidrauliniais nuostoliais įtekėjimą į slenksčio angą, galimybę įtvirtinti/įtaisyti remontinius bei pagrindinius uždorius (žr. 8.6 pav., c).
65. Taurų matmenys plane turi būti nustatomi konstrukciniais skaičiavimais, atsižvelgiant į uždorių (jei yra) bei tilto (-ų) tipus ir matmenis, įvertinant veikiančias apkrovas, jų derinius ir skaičiavimų situacijas, siekiant minimizuoti tauro plotį (žr. 66.2 p.).
Pastaba. Mažiems uždoriams gali pakakti paprastų, pvz., dvitėjinių profilinių, kolonėlių profilinių, o pėsčiųjų lieptams – vamzdinių kolonų.
66. Slenksčio išilginiame vaizde būtina numatyti slenksčio skaidymą į sekcijas vadovaujantis šiais principais:
66.1. jei slenkstis neplatus, jo pagrindas tvirtas, jis gali būti per visą plotį vientisas ir gali:
66.1.1. sudaryti bendrą konstrukciją su centriniais ramtais su neištisine temperatūrine siūle (įpjova) ramtų kontakte;
66.1.2. būti atskirtas nuo ramtų ištisinėmis sėdimo siūlėmis;
66.2. jei slenkstis platus, su daug angų, pagrindo gruntas per visą plotį įvairus, tai slenkstis turi būti įvairiais deriniais suskaidytas į atskiras sekcijas (žr. 8.7 pav.).
Pastaba. Siūlės daromos per visą slenksčio išilginio profilio ilgį, jos turi būti tiksliai vertikalios ir nagrinėjamais atvejais lygiagretės.
8.7 pav. Slenksčio skaidymas į sekcijas taurais (a) ir šalia taurų (b): 1' – centrinis ramtas subetonuotas su slenksčiu; 1“ – centrinis ramtas savarankiškas; 2 – taurai; 3 – pustauriai; 4 – temperatūrinės siūlės; 5 – sėdimo siūlės; 6 – slenksčio sekcijos; 7 – antifiltracinės diafragmos kontūrai; 8 – polių pamatas (jei reikia)
67. Bendrasis (suminis) slenksčio plotis Bsp bendriausiu atveju apskaičiuojamas pagal formulę:
Bsp = + + , (8.3)
čia: – suminis slenksčio angų plotis;
– suminis taurų plotis;
– suminis pustaurių plotis.
Paprasčiausiu atveju, kai = const ir = const ir pustaurių nėra,
= + (- 1) , (8.4)
čia – angų kiekis.
68. Turi būti numatytas reikiamas įlaidinės antifiltracinės užuolaidos pratęsimas į šonus (žr. 8.1 pav.), kad sumažėtų aplinkinės geofiltracijos įtaka.
Slenksčio vaizdas plane
69. Įprastinio slenksčio vaizdo plane du variantai parodyti 8.1 pav., a ir b.
70. Siekiant kuo daugiau sumažinti slenksčio plotį ir vandens liejimosi aukštį, atsisakyti uždorių, stengiamasi didinti slenksčio keteros ilgį, panaudojant įvairias planines formas (žr. 8.8 pav.). Nors tokių slenksčių debito koeficientai mažesni negu 8.1 pav. pavaizduoto slenksčio, tačiau padidėjęs keteros ilgis duoda laukiamą efektą.
71. Sudėtingų planinių formų slenksčiai būna neaukšti.
72. Didesnėms užtvankoms sudėtingų planinių formų slenksčio efektas gali būti panaudotas sudarant „saugiklinių“ uždorių sistemas. Tai didelio viršutinio perimetro gelžbetoninės dėžės, sustatomos viena šalia kitos slenksčio keteroje ir sudarančios didelį bendrą vandens liejimosi perimetrą (žr. 8.8 pav., c). Šių uždorių specifika dar ir ta, kad jei ABVL pakyla aukščiau nei nustatyta projekte, tos dėžės automatiškai nuvirsta nuo keteros į žemutinį bjefą ir sudaro galimybę saugiai praleisti mažos tikimybės potvynio debitą. Taikant „saugiklinių“ uždorių sistemas, sudėtingiau virš slenksčio nutiesti susisiekimo bei tarnybos tiltus.
8.8 pav. Planinės slenksčio liejimosi perimetro formos: a – daugiaarkė; b – daugiatrapecė; c – „saugiklinių“ uždorių
III SKIRSNIS. UŽSLENKSTIS
73. Užslenksčio paskirtis – efektyviai raminti per slenkstį persiliejusio vandens audringą tėkmę, slopinti jos energiją, kuri gali būti gana didelė. Išreiškiant santykiniais dydžiais, gaunami tokie energetiniai rodikliai:
73.1. skaičiuojant 1 m užslenksčio pločio Bst ≈ Bsp,
e1 =Pmax/Pst ≈ 500 – 50 000 kW/m; (8.5)
73.2. skaičiuojant 1 m3 ties užslenksčiu esančio vandens tūrio Vst, max:
e2 = Pmax/ Vst, max = Pmax/(BstLsthII) ≈ 5 – 50 kW/m3. (8.6)
čia: Pmax – potvynio vandens galia:
Pmax ≈ 9Qmax ·Hmax; (8.7)
Qmax – maksimalusis (potvynio) debitas, m3/s;
Hmax – vandens kritimo aukštis, m:
Hmax = ZMaxABVL – Zst, (8.8)
čia: ZmaxABVL – Maks PL altitudė;
Zst, – užslenksčio paviršiaus altitudė;
Lst – užslenksčio ilgis (žr. 8.13 formulę);
hII – antrasis susietasis gylis, atitinkantis Qmax.
74. Užslenkstis turi būti itin patikimas ir stiprus, todėl daromas iš gelžbetonio (stačiakampio skerspjūvio formos).
75. Užslenksčio paviršius sklandžiai susiejamas su slenksčio vandens nubėgimo šono kontūru, sudaromas nuo slenksčio nubėgusio vandens dugninis tėkmės režimas.
76. Pagrindinis audringos tėkmės raminimo būdas – sudaryti ties užslenksčiu apsemtą hidraulinį šuolį.
77. Paprasčiausias hidraulinio šuolio apsėmimo ir užslenksčio konstrukcijos atvejis gaunamas, kai skaičiuotinis vandens gylis žemutiniame bjefe ht yra bent 10% didesnis už hidraulinio šuolio antrąjį susietąjį gylį hII, t. y., kai hidraulinio šuolio apsėmimo koeficientas
= (/ hII) ≥ (≥1,10), (8.9)
čia – projektinis hidraulinio šuolio apsėmimo koeficientas.
Tada užslenksčio paviršius daromas lygus, horizontalus, paviršiaus altitudė sutampa su žemutinio bjefo (konkrečiai – risbermos) paviršiaus altitude.
Pastabos. 1. Žemutinio bjefo (risbermos) paviršiaus altitudė parenkama / apskaičiuojama pagal upės debitų kreivę, atsižvelgiant į upės vagos pokyčius pastačius užtvanką.
2. Nagrinėjamuoju atveju hidraulinio šuolio susietieji gyliai – pirmasis hI ir antrasis hII – apskaičiuojami įprastinėmis hidraulikos formulėmis.
3. Visuose skaičiavimuose reikia atsižvelgti į STR 2.02.06:2004 [7.24] pateiktus ribinių būvių reikalavimus.
78. Jei (8.9) sąlyga netenkinama, galima numatyti platėjantį užslenkstį, kuriame sumažėja hII dydis. Tačiau ši priemonė yra prasminga tik esant siauriems užslenksčiams, nes leistinis šoninis platėjimo kampas nedidelis (≤ 5– 80) ir todėl absoliutinė paplatėjimo reikšmė taip pat nedidelė.
79. Jei platėjantis užslenkstis nepakankamai efektyvus, numatomi tėkmės ramintuvai:
79.1. ramintuvas „šulinys“ (duobė) sudaromas pažeminant užslenksčio paviršių per šulinio gylį , taip, kad suma (+ hp) tenkintų sąlygą
= (+ hp)/ hII ≥ (≥ 1,10), (8.10)
arba pagal (8.8) išraišką
≥ 1,10 hII – . (8.11)
Pastabos. 1. (8.10) formulės išraiška yra tik principinė.
2. Ramintuvas „šulinys“ formaliai yra universalus, bet pagrindinis jo trūkumas tas, kad žeminant užslenksčio paviršių, tiek pat reikia žeminti ir slenksčio padą, t. y. didinti slenksčio skaičiuotinį aukštį ir statybos kainą;
79.2. ramintuvas „tvenkinėlis“ sudaromas užslenksčio pabaigoje pastatant ištisinę sienelę, kuri užslenkstyje patvenkia vandens lygį tuo pačiu reikalingu dydžiu hp (žr. (8.10) formulę). Šis ramintuvas neturi 79.1 p. nurodyto trūkumo, bet jo taikymo galimybes riboja galimas antrinis hidraulinis šuolis už sienelės;
79.3. taikoma daug savitų ramintuvų, įvairiai išdėstytų visame užslenksčio plote. Jie gali būti trinkų, pirsų (žr. 8.1 pav.), dantytų sienelių ir kt. tipo. Šiais ramintuvais sumažinamas hidraulinio šuolio antrasis susietasis gylis iki hII. sp, apskaičiuojamo formule
hII, sp = Ksp hII, (8.12)
čia Ksp – savitojo raminimo koeficientas; Ksp = 0,8 - 0,90.
Sumažėjusios (hII, sp) reikšmės gali pakakti (8.9) sąlygai patenkinti, nežeminant užslenksčio paviršiaus lygio.
80. Gali būti taikomi įvairūs 79 p. aptarti ramintuvų deriniai, pagrįsti hidrauliniais ir techniniais skaičiavimais.
Pastaba. 79 p. aptartų ramintuvų energetinis rodiklis e2 gana pastovus ir nedidelis:
e2 = 5 – 8 kW/ m3, ir tai rodo dugninio tėkmės režimo taikymo ribotumą.
81. Gali būti sudaromas kitoks, negu 75 ir 76 p. apibrėžtasis, tėkmės režimas žemutiniame bjefe (žr. 8.3 pav.), o reikalingas tėkmės raminimo būdas ir priemonės pagrindžiama HTS gretinamąja patirtimi ar laboratorinių tyrimų duomenimis. Tokiu atveju galima pasiekti e2 = 20– 50 kW/m3.
82. Išilginiame pjūvyje užslenkstis yra ištisinė plokštė: jos paviršius horizontalus, storis pastovus, išskyrus pastorinimus (dantis) apatinės dalies pradžioje ir pabaigoje bei ramintuvų sieneles (jei yra) užslenksčio paviršiuje.
83. Užslenksčio plokštės storis apskaičiuojamas naudojantis HTS gretinamąja patirtimi, o ypatingais atvejais – ir specialių tyrimų duomenimis. Preliminariai skaičiuojant, neaukštiems slenksčiams galima naudoti formules:
≈ 0,1(H0 + 1,0)+ 0,02qst, (m; s), (8.13)
≈ 0,15 qst /, (m; s), (8.14)
čia H0 – hidrodinaminis slėgio aukštis užslenksčio atžvilgiu:
H0 = (ZABVL – Zst)+(o/2g), (8.15)
čia: ZABVL ir Zst – atitinkamai ABVL ir užslenksčio paviršiaus altitudės;
o ir v0 – vandens tėkmės aukštutiniame bjefe Koriolo koeficientas (o ≈ 1,05) ir greitis;
g – gravitacinis pagreitis; g = 9,81 m/s2;
qst – linijinis debitas ties užslenksčiu:
qst= Qmax/Bst, (8.16)
čia: Qmax – maksimalusis slenksčio debitas;
Bst – užslenksčio plotis;
hc – vandens gylis suspaustajame pjūvyje (užslenksčio pradžioje).
84. Užslenksčio plokštėje turi būti suprojektuoti geofiltracijos vandens ištekėjimo šulinėliai, laikantis šių nurodymų:
84.1. suminis šulinėlių angų plotas turi sudaryti ~ 1–2% viso užslenksčio paviršiaus ploto;
84.2. atskiro šulinėlio angos plotas 0,05–1,0 m2 (didesnis, kai storesnis užslenkstis);
84.3. šulinėliai išdėstomi tolygiai, pradedant 1/3 užslenksčio ilgio atstumu nuo užslenksčio pradžios (žr. 8.1 pav.);
84.4. šulinėliai pripilami gargždo arba skaldos ir tvirtai uždengiami sukiaurinta plienine plokšte arba armatūros tinklu.
85. Po užslenksčiu turi būti paklotas plokščiasis drenažas iš žvyro, gargždo ar skaldos ir atitinkamas vieno ar dviejų sluoksnių atvirkštinis filtras. Sluoksnių kiekis ir kiti jų parametrai apskaičiuojami/nustatomi vadovaujantis 171–174 p. nurodymais.
86. Užslenksčio ilgis, Lst, galiojant 75 ir 76 p. apibrėžtam tėkmės režimui, susiejamas su hidraulinio šuolio ilgiu Lj:
86.1. kai nėra ramintuvų, Lst= Lj;
86.2. kai yra ramintuvai:
Lst= Ksp ·Lj, (8.17)
čia Ksp – koeficientas, žr. (8.12) formulę.
Hidraulinio šuolio ilgis Lj preliminariai apskaičiuojamas pagal formulę:
Lj = 4,5 hII. (8.18)
87. Užslenkstis plane gali būti pastovaus pločio arba platėjantis (žr. 74 ir 78 p.):
87.1. pastovaus plo …
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.