Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 19/05 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. SPALIO 4 D. NUTARIMU NR. 1568 „DĖL KVALIFIKACINIŲ AUKŠTOJO TEISINIO IŠSILAVINIMO REIKALAVIMŲ ASMENIMS, NORINTIEMS ĮSTATYMŲ NUSTATYTA TVARKA EITI TEISĖJO PAREIGAS, PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ KVALIFIKACINIŲ AUKŠTOJO TEISINIO IŠSILAVINIMO REIKALAVIMŲ ASMENIMS, NORINTIEMS ĮSTATYMŲ NUSTATYTA TVARKA EITI TEISĖJO PAREIGAS, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 51 STRAIPSNIO 1 DALIAI (2002 M. SAUSIO 24 D., 2004 M. GEGUŽĖS 18 D., 2006 M. BIRŽELIO 1 D. REDAKCIJOS), LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO ĮSIGALIOJIMO IR ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO 1 DALIAI 2008 m. vasario 20 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Sigutei Brusovienei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Tarptautinių ir Europos Sąjungos reikalų koordinavimo skyriaus vedėjo pavaduotojui (iki konstitucinės justicijos bylos Nr. 19/05 paskyrimo nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisminiame posėdyje buvusiam Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo tarnybos vedėju) Algiui Baleženčiui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2008 m. vasario 1 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 19/05 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1568 „Dėl Kvalifikacinių aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimų asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, patvirtinimo“ patvirtinti Kvalifikaciniai aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, inter alia jų 3 punktas, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, „nenumatytos privalomos nuosekliosios universitetinės studijos pagal pirmosios pakopos teisės studijų programą bakalauro kvalifikaciniam laipsniui gauti“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatai „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo panaikinimo; šiuo įsakymu buvo atsisakyta įrašyti pareiškėją į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą kaip neturinčią reikalaujamo teisinio išsilavinimo – teisės bakalauro laipsnio (tačiau turinčią teisės magistro ir teisės daktaro laipsnius). Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1568 „Dėl Kvalifikacinių aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimų asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimas Nr. 1568) patvirtinti Kvalifikaciniai aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas (toliau – ir Kvalifikaciniai reikalavimai), inter alia jų 3 punktas, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, „nenumatytos privalomos nuosekliosios universitetinės studijos pagal pirmosios pakopos teisės studijų programą bakalauro kvalifikaciniam laipsniui gauti“, neprieštarauja Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatai „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“. II Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais. 1. Sistemiškai aiškinant Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“, taip pat Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, kad aukštasis išsilavinimas yra išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje (1 dalis), kad magistrantūra yra asmens profesinei ir mokslinei kvalifikacijai kelti skirtos antrosios pakopos nuosekliosios universitetinės studijos (8 dalis) ir kad pagrindinės studijos – tai pirmosios pakopos nuosekliosios universitetinės bei neuniversitetinės studijos (16 dalis), matyti, kad asmuo, pretenduojantis tapti apylinkės teismo teisėju, privalo turėti ir teisės bakalauro, ir teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, išskyrus atvejus, kai toks asmuo turi vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą (kuris pagal Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1, 26 dalis yra įgyjamas, kai tęstinumu susiejamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos). 2. Pagal Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir gyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į aukštųjų mokyklų, suteikiančių teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį, nuomonę. Tokie kvalifikaciniai reikalavimai buvo patvirtinti Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1568. Kvalifikacinių reikalavimų 3 punkte nustatyta, kokius studijų dalykus asmenys, norintys eiti teisėjo pareigas, turi būti studijavę ir už juos atsiskaitę, taip pat nurodytas kiekvieno iš tokių studijų dalykų kreditų skaičius. Tačiau nei šiame punkte, nei visame Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarime Nr. 1568 nėra nustatyta, kad universitetinės studijos turi būti nuosekliosios ir apimti tiek pagrindines teisės krypties studijas, kurias baigus suteikiamas teisės bakalauro kvalifikacinis laipsnis, tiek teisininko profesinei ir mokslinei kvalifikacijai kelti skirtas studijas, kurias baigus suteikiamas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis. 3. Pagal Kvalifikacinių reikalavimų 6 punktą šių reikalavimų 3 punkto nuostatos netaikomos asmenims, baigusiems universitetines teisės krypties studijas ir įgijusiems teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygstantį teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį iki 2006 metų įskaitytinai. Todėl, pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teigimu, sprendžiant ginčą byloje, kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, Kvalifikacinių reikalavimų 3 punktas tiesiogiai netaikytinas, tačiau kitos šių reikalavimų nuostatos sprendžiant šį ginčą turi būti taikomos, o aiškinant byloje tiesiogiai taikytiną Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir gyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatą „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“ yra „reikšmingos“ ir Kvalifikacinių reikalavimų 3 punkto nuostatos. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Baleženčio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose Konstitucinio Teismo prašoma atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti Kvalifikacinių reikalavimų, inter alia jų 3 punkto (pareiškėjo nurodyta apimtimi), atitiktį pareiškėjo nurodytoms Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies, Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas savo poziciją grindžia šiais argumentais. 1. Pagal Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą), o pagal Kvalifikacinių reikalavimų 2 punktą šie reikalavimai taikomi asmenims, baigusiems universitetines teisės krypties studijas ir įgijusiems teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygstantį teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Pasak suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo, palyginti su Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi (kurioje asmenims, skiriamiems apylinkės teismo teisėjais, yra nustatytas aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimas) ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (kurioje šis reikalavimas yra detalizuotas, išsamiai išdėsčius tokį išsilavinimą patvirtinančius kvalifikacinius laipsnius), antrąjį iš šių įstatymų įgyvendinančiame Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarime Nr. 1568 nėra nurodyta nei kitokių asmenų grupių, nei kitokių aukštojo mokslo kvalifikacinių laipsnių, o aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas apibūdinamas nuosekliai vartojant tokius pat terminus. Kvalifikaciniuose reikalavimuose ir negali būti nustatyta tokių išsilavinimo reikalavimų pretendentams į apylinkės teismo teisėjus ir tokių kvalifikacinių laipsnių, kurie konkuruotų su nustatytaisiais įstatyme. 2. Iš pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo matyti, kad keliamas ne Kvalifikacinių reikalavimų atitikties įstatymų nuostatoms, bet Teismų įstatymo, Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo ir Aukštojo mokslo įstatymo tarpusavio suderinamumo klausimas ir kad pareiškėjui abejonių kilo ne dėl Kvalifikacinių reikalavimų aiškinimo ir atitikties įstatymams, o dėl Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų apibrėžtumo ir aiškumo, jų aiškinimo ir taikymo. Tai patvirtina pareiškėjo pripažinimas, kad sprendžiant ginčą atitinkamoje byloje Kvalifikacinių reikalavimų 3 punktas tiesiogiai netaikytinas. 3. Kvalifikacinių reikalavimų 3 punkte nustatyta, kokius studijų dalykus asmenys, norintys eiti teisėjo pareigas, turi būti studijavę ir už juos atsiskaitę, tačiau nėra nurodyta asmens turimi įgyti kvalifikaciniai laipsniai ar studijų pakopos. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo nuomone, pareiškėjo pozicija dėl Kvalifikacinių reikalavimų 3 punkto tariamo prieštaravimo įstatymams dėl to, kad jame nėra numatyta „privalomųjų nuosekliųjų universitetinių studijų pagal pirmosios pakopos teisės studijų programą bakalauro kvalifikaciniam laipsniui gauti“, yra nepagrįsta nei logikos, nei teisės technikos, nei reikalavimų teisės akto turiniui aspektu, nes įstatymų leidėjas nenustatė pareigos Vyriausybei Kvalifikacinių reikalavimų 3 punkte numatyti universitetinių studijų pakopas ar aukštojo mokslo kvalifikacinius laipsnius ir nepavedė jai nustatomus kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus būtinai susieti su aukštojo mokslo kvalifikaciniais laipsniais ir (arba) universitetinių studijų pakopomis. Iš Kvalifikacinių reikalavimų 3 punkto matyti, kad Vyriausybė kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus asmenims, norintiems eiti teisėjo pareigas, susiejo su įvairių materialinės ir proceso, viešosios ir privatinės teisės šakų dalykų studijomis, per kurias įgytos žinios turi užtikrinti reikalingą teisėjo kvalifikaciją. IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrės R. Žakaitienės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Teisės instituto direktoriaus pavaduotojo P. Ragausko rašytiniai paaiškinimai. P. Koverovo aiškinimu, Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos reiškia, kad asmenys, pretenduojantys tapti teisėjais, privalo būti įgiję ir teisės bakalauro, ir teisės magistro kvalifikacinį laipsnį (arba vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). P. Ragausko teigimu, pagal šias dalis, aiškinamas lingvistiškai, apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas asmuo, įgijęs tik teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Ministrės R. Žakaitienės tvirtinimu, šių dalių formuluotės yra netikslios: nurodytų įstatymų prasmę labiau atitiktų ir tikslesnė būtų formuluotė „apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas asmuo, turintis teisės bakalauro kvalifikacinį ir teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba turintis teisės magistro kvalifikacinį laipsnį baigus vientisąsias studijas arba jam lygiavertę kvalifikaciją“. V Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas A. Baležentis iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, ir išdėstė poziciją, kad asmenims, pretenduojantiems tapti teisėjais, Konstitucija kelia aukštesnius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus nei į kitas pareigas pretenduojantiems teisininkams; pasak jo, įstatymai reikalauja, kad pretendentai į teisėjus turėtų ir teisės bakalauro, ir teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba turėtų teisės magistro kvalifikacinį laipsnį baigus vientisąsias studijas arba jam lygiavertę kvalifikaciją. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Vyriausybė 2002 m. spalio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 1568 „Dėl Kvalifikacinių aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimų asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, patvirtinimo“, kuriuo, vadovaujantis (kaip šiame Vyriausybės nutarime nurodyta expressis verbis) Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, buvo patvirtinti kvalifikaciniai aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2002 m. spalio 10 d. Jis nebuvo keičiamas ar papildomas. 2. Kvalifikaciniuose reikalavimuose nustatyta: „1. Asmenys, norintys eiti teisėjo pareigas, privalo atitikti kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus. 2. Kvalifikaciniai aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas <...>, taikomi Lietuvos Respublikos piliečiams, baigusiems universitetines teisės krypties studijas ir įgijusiems teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygstantį teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). 3. Asmuo, norintis eiti teisėjo pareigas, turi būti studijavęs šiuos studijų dalykus ir už juos atsiskaitęs: 3.1. administracinę ir administracinio proceso teisę – ne mažiau kaip 6 kreditai; 3.2. baudžiamąją teisę – ne mažiau kaip 10 kreditų; 3.3. baudžiamojo proceso teisę – ne mažiau kaip 6 kreditai; 3.4. civilinę teisę – ne mažiau kaip 10 kreditų; 3.5. civilinio proceso teisę – ne mažiau kaip 6 kreditai; 3.6. darbo teisę – ne mažiau kaip 4 kreditai; 3.7. konstitucinę teisę – ne mažiau kaip 4 kreditai; 3.8. teisės teoriją – ne mažiau kaip 4 kreditai; 3.9. tarptautinę viešąją teisę – ne mažiau kaip 3 kreditai; 3.10. Europos Sąjungos teisę – ne mažiau kaip 3 kreditai. 4. Lietuvos Respublikos piliečiai, studijavę užsienio valstybių aukštosiose mokyklose ir įgiję teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygstantį teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį, norintys eiti teisėjo pareigas, privalo tęsti studijas Lietuvos Respublikos aukštosiose mokyklose pagal individualią studijų programą, sudarytą ir patvirtintą aukštosios mokyklos vadovo, ir išlaikyti šių reikalavimų 3 punkte nurodytų studijų dalykų egzaminus. 5. Šių reikalavimų 3.8, 3.9 ir 3.10 punktuose nurodyti studijų dalykai arba tam tikros jų dalys, už kuriuos atsiskaityta užsienio aukštosiose mokyklose, teisės aktuose nustatyta tvarka gali būti įskaityti į tų studijų dalykų apimtį. 6. Šių reikalavimų 3 punkto nuostatos netaikomos asmenims, baigusiems universitetines teisės krypties studijas ir įgijusiems teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygstantį teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį iki 2006 metų įskaitytinai.“ 3. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Kvalifikaciniai reikalavimai, inter alia jų 3 punktas, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, „nenumatytos privalomos nuosekliosios universitetinės studijos pagal pirmosios pakopos teisės studijų programą bakalauro kvalifikaciniam laipsniui gauti“, neprieštarauja Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatai „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“. 4. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiesiogiai nenurodo, kokios redakcijos Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatai „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“ Kvalifikacinių reikalavimų, inter alia jų 3 punkto, atitiktį (atitinkama apimtimi) prašo ištirti, tačiau iš pareiškėjo prašymo, taip pat iš bylos, kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, medžiagos matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja tokiai nuostatai, įtvirtintai 2004 m. gegužės 18 d. redakcija išdėstytoje Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje, – būtent šia redakcija Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalis buvo išdėstyta tuo metu, kai kilo ginčas, kuris turi būti išspręstas minėto teismo nagrinėtoje byloje, kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kita vertus, lygiai tokia pat nuostata buvo ir Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje, išdėstytoje 2002 m. sausio 24 d. redakcija, kuria ši dalis buvo išdėstyta tuo metu, kai buvo priimtas Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimas Nr. 1568, taip pat šioje dalyje, išdėstytoje dabartine – 2006 m. birželio 1 d. – redakcija. 5. Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašyme nurodyta Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, kurios nuostatai „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“, pareiškėjo manymu, prieštarauja (atitinkama apimtimi) Kvalifikaciniai reikalavimai, inter alia jų 3 punktas, šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu yra išdėstyta pirmine – 2002 m. kovo 14 d. – redakcija. 6. Aiškinantis pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašyme pavartotos formuluotės „nenumatytos privalomosios nuosekliosios universitetinės studijos pagal pirmosios pakopos teisės studijų programą bakalauro kvalifikaciniam laipsniui gauti“, kuria apibūdinamas ginčijamas teisinis reguliavimas, prasmę konstatuotina, kad pareiškėjui abejonių (dėl atitikties tam tikroms Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies, Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatoms) sukėlė tai, kad Kvalifikaciniuose reikalavimuose yra įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, norintys įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, turi būti baigę universitetines teisės krypties studijas, tačiau nėra eksplicitinio reikalavimo, kad teisėjo pareigas norintys eiti asmenys, įgiję teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, turi būti įgiję dar ir teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį, kuris suteikiamas baigus pirmosios pakopos universitetinių teisės studijų programą, nes Kvalifikacinių reikalavimų 2 punkte kaip viena kitai prilygstančios alternatyvos yra expressis verbis nurodyti tik teisininko profesinis kvalifikacinis laipsnis (vienpakopis teisinis universitetinis išsilavinimas) ir teisės magistro kvalifikacinis laipsnis; pareiškėjo manymu, toks eksplicitinio reikalavimo, kad asmenys, įgiję teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, turi būti įgiję dar ir teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį, neįtvirtinimas reiškia, jog pagal Kvalifikacinius reikalavimus pretenduoti tapti apylinkės teismo teisėju gali ir asmuo, neturintis teisės bakalauro kvalifikacinio laipsnio ir įgijęs vien teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, jeigu jis pagal antrosios pakopos universitetinių teisės studijų programą yra studijavęs dešimt Kvalifikacinių reikalavimų 3 punkte nurodytų studijų dalykų (administracinę ir administracinio proceso teisę, baudžiamąją teisę, baudžiamojo proceso teisę, civilinę teisę, civilinio proceso teisę, darbo teisę, konstitucinę teisę, teisės teoriją, tarptautinę viešąją teisę, Europos Sąjungos teisę) ir už juos atsiskaitęs, surinkdamas už kiekvieną iš jų ne mažiau kreditų nei nurodyta tame punkte. Turint omenyje, kad bendras minimalus kreditų, kuriuos būtina surinkti atsiskaitant už Kvalifikacinių reikalavimų 3 punkte nurodytus studijų dalykus, skaičius yra 56, konstatuotina, kad – jeigu pareiškėjo aiškinimas pasitvirtintų – pagal Kvalifikacinius reikalavimus asmuo gali būti laikomas atitinkančiu pretendentams į teisėjo pareigas keliamus kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus net tada, kai jo teisės studijos tetruko porą metų ar net trumpiau. 7. Kartu pabrėžtina, kad nors pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašyme yra tiesiogiai nurodytas (kaip ginčijamas) Kvalifikacinių reikalavimų 3 punktas, pareiškėjas šiame punkte nustatyto studijų dalykų sąrašo arba nustatyto tuos studijų dalykus atitinkančio minimalaus kreditų skaičiaus neginčija (inter alia atitikties aukštesnės galios teisės aktams aspektu). Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 23 dalį studijų kreditas – tai studijų masto matavimo vienetas, lygus keturiasdešimčiai sutartinių studento darbo (auditorijose, laboratorijose, savarankiško ir kt.) valandų, t. y. vienai jo darbo savaitei. Minėto įstatymo 41 straipsnyje (2000 m. kovo 21 d. redakcija) buvo nustatyta inter alia universitetinių pagrindinių studijų trukmė (4 studijų metai – 160 kreditų), neuniversitetinių pagrindinių studijų trukmė (ne mažiau kaip 3 studijų metai – 120 kreditų) (2 dalis), vientisųjų studijų trukmė (ne trumpesnė kaip 5 studijų metai – 200 kreditų ir ne ilgesnė kaip 6 studijų metai – 240 kreditų), magistrantūros studijų trukmė (ne trumpesnė kaip 1,5 studijų metų (60 kreditų) ir ne ilgesnė kaip 2 studijų metai (80 kreditų)) (5 dalis); pirmųjų 4 metų studijos (160 kreditų) priskiriamos pagrindinių studijų pirmajai pakopai, o likusių 1–2 metų studijos (40–80 kreditų) priskiriamos nuosekliųjų studijų antrajai pakopai (3 dalis). Aukštojo mokslo įstatymo 41 straipsnyje (2001 m. gruodžio 21 d., 2003 m. balandžio 22 d. redakcijos) nustatyta ne tik studijų trukmė kreditais, bet ir jos minimali bei maksimali universitetinių pagrindinių studijų ir neuniversitetinių pagrindinių studijų trukmė kreditais, taip pat yra nustatyta mažesnė 20 kreditų universitetinių pagrindinių studijų trukmė: „universitetinių pagrindinių studijų apimtis yra ne mažesnė kaip 140 kreditų ir ne didesnė kaip 180 kreditų, o neuniversitetinių pagrindinių studijų apimtis yra ne mažesnė kaip 120 kreditų ir ne didesnė kaip 160 kreditų“ (2 dalis); vientisųjų studijų minimali apimtis tuo atveju, kai suteikiama profesinė kvalifikacija, sumažinta nuo 200 iki 180 kreditų; taip pat nustatyta, kad vidutinė vienerių metų trukmės dieninės studijų formos studijų apimtis yra 40 kreditų. Aukštosios mokyklos nuosekliųjų pagrindinių studijų apimtį ir trukmę turi nustatyti studijų krypties reglamentas (Aukštojo mokslo įstatymo 41 straipsnio 1 dalis), tačiau aukštosios mokyklos negali nukrypti nuo Aukštojo mokslo įstatyme nurodyto universitetinių ir neuniversitetinių pagrindinių studijų kreditų skaičiaus bei vientisųjų studijų žemutinės ir viršutinės kreditų skaičiaus ribų, magistrantūros studijų žemutinės ir viršutinės kreditų skaičiaus ribų, taip pat vidutinės vienerių metų trukmės dieninės studijų formos studijų apimties. Paminėtina ir tai, kad Aukštojo mokslo įstatymo nuostatos dėl studijų kreditų yra konkretinamos ir detalizuojamos poįstatyminiuose teisės aktuose (kurių analizavimas peržengtų šios konstitucinės justicijos bylos ribas). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Aukštojo mokslo įstatymą ir įvairius poįstatyminius teisės aktus, kuriuose konkretinamos ir detalizuojamos minėto įstatymo nuostatos dėl kreditų, aukštosios mokyklos galėjo pačios nusistatyti inter alia studijų programos apimtį kreditais, per semestrą studijuojamų dalykų skaičių, taip pat tai, kiek kreditų turi būti skirta studento savarankiškam darbui, darbui auditorijose; nors skirtingų studijų formų (dieninės, vakarinės, neakivaizdinės) studijų trukmė metais galėjo būti skirtinga, studijų programos apimtis kreditais turėjo būti vienoda visoms studijų formoms. 8. Pareiškėjo – Vyriausiojo administracinio teismo nurodytoje Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 18 d., 2006 m. birželio 1 d. redakcijos) nuostatoje, į kurią daroma nuoroda ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), yra expressis verbis įtvirtintas aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimas tik pretendentams į apylinkių teismų teisėjus, tačiau nėra eksplicitinių nuostatų, įtvirtinančių tokį pat reikalavimą pretendentams į kitų teismų, būtent į aukštesnių pakopų (grandžių) bendrosios kompetencijos teismų ar administracinių teismų (kurie yra pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigti specializuoti teismai), teisėjus. Pareiškėjas prašo ištirti Kvalifikacinių reikalavimų, inter alia jų 3 punkto, atitiktį (atitinkama apimtimi)) būtent tam tikroms Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 18 d., 2006 m. birželio 1 d. redakcijos) ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatoms, t. y. nuostatoms, expressis verbis įtvirtinančioms aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimą tik pretendentams į apylinkių teismo teisėjus. Vis dėlto nei Teismų įstatyme, nei Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme nebuvo ir nėra nuostatų, kurios leistų daryti prielaidą, esą pretendentams į aukštesnių pakopų (grandžių) bendrosios kompetencijos teismų ar administracinių teismų teisėjus yra arba gali būti keliami mažesni aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimai negu pretendentams į apylinkės teismų teisėjus; pažymėtina, kad nei šiuose, nei kituose įstatymuose apskritai nebuvo ir nėra specialių nuostatų, skirtų aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimams pretendentams į apygardų teismų, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, apygardų administracinių teismų ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjus. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad, kaip minėta (šio Konstitucinio Teismo nutarimo nustatomosios dalies II skyriaus 2 punkte), pagal Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į aukštųjų mokyklų, suteikiančių teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį, nuomonę, konstatuotina, kad įstatymų leidėjas pavedė Vyriausybei nustatyti kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus ne tik asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti apylinkės teismo teisėjo pareigas, bet ir visiems pretendentams į teisėjo pareigas, – nesvarbu, kokio teismo teisėjais tapti jie pretenduotų. Konstatuotina ir tai, kad Kvalifikaciniuose reikalavimuose (ir apskritai Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarime Nr. 1568) nėra nurodyta, kad atitinkami reikalavimai būtų nustatyti tik asmenims, norintiems tapti apylinkės teismo teisėjais, – jie nustatyti pretendentams į visų sistemų ir visų pakopų (grandžių) teismų teisėjus. Taigi pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar Kvalifikaciniai reikalavimai, inter alia jų 3 punktas, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, „nenumatytos privalomos nuosekliosios universitetinės studijos pagal pirmosios pakopos teisės studijų programą bakalauro kvalifikaciniam laipsniui gauti“, neprieštarauja Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 18 d., 2006 m. birželio 1 d. redakcijos) nuostatai „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatai „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“, ginčijamą teisinį reguliavimą būtina vertinti ne vien pretendentams į apylinkių teismų teisėjus nustatytinų (pagal Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija)) kvalifikacinių aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimų aspektu, t. y. ne vien ta apimtimi, kuria reikalavimas, kad asmenys, įgiję teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, būtų įgiję dar ir teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį, Kvalifikaciniuose reikalavimuose, inter alia jų 3 punkte, nėra eksplicitiškai įtvirtintas pretendentams į apylinkės teismo teisėjus, bet ir kvalifikacinių aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimų, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus gali būti nustatyti pretendentams į kitų – aukštesnių pakopų (grandžių) bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų teisėjus, aspektu, t. y. ta apimtimi, kuria toks reikalavimas Kvalifikaciniuose reikalavimuose, inter alia jų 3 punkte, nėra eksplicitiškai įtvirtintas ir pretendentams į kitų teismų teisėjus. 9. Kvalifikacinių reikalavimų 4 punktas yra skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su aukštojo teisinio išsilavinimo (teisės magistro kvalifikacinio laipsnio arba jam prilygstančio teisininko profesinio kvalifikacinio laipsnio) įgijimu užsienio valstybių aukštosiose mokyklose, kai tokius laipsnius įgiję Lietuvos Respublikos piliečiai nori eiti teisėjo pareigas: nustatyta, kad tokie Lietuvos Respublikos piliečiai privalo tęsti studijas Lietuvos Respublikos aukštosiose mokyklose pagal individualią studijų programą, sudarytą ir patvirtintą aukštosios mokyklos vadovo, ir išlaikyti atitinkamų studijų dalykų egzaminus. Iš pareiškėjo – Vyriausiojo administracinio teismo prašymo argumentų ir iš administracinės bylos, kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, medžiagos matyti, kad Konstitucinio Teismo neprašoma ištirti Kvalifikaciniuose reikalavimuose nustatyto teisinio reguliavimo atitikties pareiškėjo nurodytoms įstatymų nuostatoms ir šiuo aspektu. Taigi Kvalifikaciniuose reikalavimuose (ir kituose teisės aktuose) nustatytas santykių, susijusių su aukštojo teisinio išsilavinimo įgijimu užsienio valstybių aukštosiose mokyklose, teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. II 1. Teisininko profesija – neatskiriama teisinės sistemos dalis. Demokratinėje teisinėje valstybėje šiai profesijai keliami dideli reikalavimai, nes užtikrinti tokias fundamentalias teisines vertybes kaip teisės viešpatavimas, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisinis saugumas ir teisinis tikrumas, teisė į teisingą teismą, teisinė pagalba ir kt., įmanoma tik tokioje teisinėje sistemoje, kurioje teisininkai turi būtiną profesinę kompetenciją; tik būtiną profesinę kompetenciją turintiems teisininkams gali būti patikėtos atitinkamos funkcijos užtikrinant, kad būtų teisinėmis priemonėmis saugomos ir ginamos asmens teisės ir laisvės, taip pat funkcijos sprendžiant bylas (teisinius ginčus) teismuose. Tai ypač pasakytina apie tokias pareigas viešosios valdžios institucijose, kai vykdyti tam tikras su viešosios valdžios (visų pirma valstybės valdžios) įgyvendinimu susijusias funkcijas, kaip antai teisingumo vykdymo funkciją, yra patikima profesionaliems teisininkams, taip pat apie tokias valstybės kontroliuojamas profesijas (t. y. tokias profesijas, kuriomis besiverčiantys asmenys vykdo viešąjį interesą užtikrinančias funkcijas), kuriomis verstis patikima tik teisininko kvalifikaciją – taigi ir teisininko išsilavinimą – turintiems asmenims. Tinkamai parengtų, aukštos profesinės kvalifikacijos teisininkų, inter alia teisėjų, profesinė veikla lemia visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos teisine sistema. Pažymėtina, jog globalizacijos ir Europos integracijos procesai (neaplenkiantys ir Lietuvos) lemia tai, kad teisininkai turi vis geriau išmanyti ne tik savo šalies teisinę sistemą, bet ir kitų šalių, taip pat supranacionalinę teisę. 2. Teisininko profesija neatsiejama nuo aukštojo teisinio išsilavinimo: aukštasis teisinis išsilavinimas yra profesionalios ir efektyvios teisinės praktikos (ir privačios, ir tokios, kai dirbama viešosios valdžios institucijose) conditio sine qua non. Teisininko profesija neatsiejama ir nuo universitetų veiklos: vienas iš prieš daug šimtmečių susiformavusios Vakarų teisės tradicijos, kuriai priklauso ir Lietuva, būdingiausių bruožų yra tas, kad aukščiausios kvalifikacijos teisininkai yra rengiami būtent universitetuose, būtent su aukštuoju universitetiniu teisiniu išsilavinimu Vakarų teisės tradicijoje yra siejamas aukščiausios teisininko profesinės kvalifikacijos įgijimas. Tai apskritai nereiškia, kad teisininkai negali būti rengiami ir ne universitetuose, taip pat kad negali būti rengiami (taip pat ir aukštosiose mokyklose) iš esmės taikomojo pobūdžio ir ne tokį kūrybišką (taigi paprastesnį) teisinį darbą galintys dirbti žemesnės kvalifikacijos teisininkai (arba siauresnio profilio teisės specialistai, siekiantys įgyti žinių tik tam tikroje teisės srityje), kurių teisės krypties išsilavinimas nelaikomas prilygstančiu universitetų teikiamam teisiniam išsilavinimui; tačiau vadovaujamasi principine nuostata, kad neuniversitetinis teisinis išsilavinimas (taip pat ir įgytas aukštosiose mokyklose) savaime nesuponuoja galimybės jį įgijusiems asmenims siekti eiti bet kurias teisininko profesijai priskiriamas pareigas (inter alia pareigas viešosios valdžios institucijose) arba verstis bet kuria profesine teisininko veikla (inter alia valstybės kontroliuojama profesija). Todėl Vakarų teisės tradicijos šalyse apskritai nėra negalimas būtent universitetinio aukštojo teisinio išsilavinimo, o ne šiaip aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimas tam tikrai teisinei profesinei veiklai, taip pat ir tam, kad asmuo galėtų būti teisėju. 3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, teisminė valdžia – tai valstybės valdžia, kuri vienintelė yra formuojama profesiniu (o ne politiniu) pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Visuotinai pripažįstama, kad teisininko profesijos ultima ratio yra asmens teisių ir laisvių užtikrinimas ir socialinės darnos palaikymas teisinėmis priemonėmis, o tai būtų neįmanoma, jeigu nebūtų užtikrinama galimybė teisingumą vykdyti teismams, turintiems įgaliojimus spręsti bylas (teisinius ginčus). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Kadangi teisinėje valstybėje sprendžiant bylas (teisinius ginčus), kuriose šalims paprastai (o sudėtingose bylose beveik visada) atstovauja profesionalūs teisininkai, paskutinis žodis visuomet priklauso teismui, neatsitiktinai brandžios teisinės kultūros kraštuose pripažįstama, kad teisėjų veikla nubrėžia gaires visai teisininko profesijai ir teisinei praktikai šalyje. Todėl negali kelti abejonių tai, kad asmenims, siekiantiems būti teisėjais, teisinėje valstybėje – o Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra expressis verbis įtvirtintas teisinės valstybės siekis – gali ir turi būti keliami kuo didžiausi profesinės kvalifikacijos, taip pat ir teisinio išsilavinimo, reikalavimai (net jeigu tokie didžiausi profesinės kvalifikacijos reikalavimai nėra keliami kitiems teisininko profesijos atstovams); jeigu tokie aukščiausi profesinės kvalifikacijos, teisinio išsilavinimo reikalavimai pretendentams į teisėjus nebūtų keliami, būtų sudarytos prielaidos teismų darbui tapti mažiau efektyviam ir suprastėti jo kokybei, pažeisti asmens teises, laisves, teisėtus interesus, įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes; apskritai būtų sudarytos prielaidos tam, kad teismų, kurių teisėjais buvo paskirti asmenys, neturintys būtinos profesinės kvalifikacijos, vien formaliai vykdomas teisingumas nebūtų toks teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Vadinasi, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus įstatymuose įtvirtinti ir tokį reikalavimą, kad pretendentai į teisėjus būtų įgiję aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, su kuriuo Vakarų teisės tradicijoje yra siejamas aukščiausios teisininko profesinės kvalifikacijos įgijimas. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra atskleista ne tik aukštojo teisinio išsilavinimo, bet ir būtent aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikšmė teisinei praktikai. Šiame kontekste paminėtinas Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas, priimtas konstitucinės justicijos byloje, kurioje pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymus buvo sprendžiama, ar Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata „advokatu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis <...> turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimas advokatams traktuotinas kaip kvalifikacinio pobūdžio reikalavimas asmenims, norintiems dirbti advokatais, ir kaip padidintas išsilavinimo cenzas šios profesijos teisininkams, kuriuo siekiama užtikrinti kvalifikuotesnės teisinės pagalbos teikimą, sustiprinti žmogaus teisių bei laisvių apsaugos ir gynimo garantijas; toje konstitucinės justicijos byloje ginčyta Advokatūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Ši Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) buvo motyvuota inter alia tuo, kad universitetiniam išsilavinimui yra būdinga ne tik žinių gausa, bet ir platumas bei fundamentalumas, nes universitetinį išsilavinimą turintys asmenys įgyja papildomų ir universalių žinių, kurių reikia priimant atsakingus sprendimus įvairiose gyvenimo srityse, o kitos aukštosios mokyklos vykdo siauresnę funkciją – teikia aukštąjį išsilavinimą, kuris yra profesinės veiklos kurioje nors srityje pagrindas, taip pat tuo, kad universitetinio teisinio mokymo tikslas yra parengti plataus profilio specialistus, sugebančius vertinti visą teisinę sistemą ir spręsti sudėtingas problemas, o siekti šio tikslo padeda daug platesnė ir įvairesnė universitetinių studijų programa, fundamentalios ilgesnės trukmės studijos, didesnis dėmesys bendroms humanitarinio pobūdžio disciplinoms, privatinei teisei ir kt.; todėl nors minėtose kitose aukštosiose mokyklose įgytas teisinis išsilavinimas ir pripažintinas aukštuoju, jo negalima besąlygiškai laikyti tapačiu įgytajam universitete. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad Konstitucinį Teismą saisto jo paties sukurti (ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose) precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė doktrina; nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai; taip pat 2007 m. lapkričio 13 d., 2007 m. gruodžio 6 d. 2008 m. vasario 1 d. sprendimai). Taigi tai, kad advokatams įstatymų leidėjo nustatytas aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimas Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, savaime pagrindžia prezumpciją, kad Konstituciją apskritai atitinka toks įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kai iš asmenų, norinčių tapti teisėjais, reikalaujama turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Akivaizdu, kad nėra jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų, kad asmenims, norintiems eiti teisėjo pareigas, galėtų būti nustatyti mažesni aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai negu advokatams, juolab kad, kaip minėta, advokatai ne sprendžia teisminius ginčus, bet atstovauja kuriai nors vienai šaliai teisėjo nagrinėjamoje byloje (teisiniame ginče). 4. Kvalifikaciniai reikalavimai, inter alia jų 3 punktas, kurių atitiktis Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 18 d., 2006 m. birželio 1 d. redakcijos) nuostatai „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatai „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“ yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, su aukštuoju universitetiniu teisiniu išsilavinimu susijusius santykius reglamentuoja tik tuo aspektu, kad yra įtvirtintas reikalavimas asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, būti baigus universitetines teisės krypties studijas ir įgijus teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygstantį teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą), ir yra nustatyta, kokius studijų dalykus asmenys, norintys eiti teisėjo pareigas, turi būti studijavę ir už juos atsiskaitę, taip pat nurodytas kiekvieno iš tokių studijų dalykų kreditų skaičius. Kitų su aukštuoju universitetiniu teisiniu išsilavinimu (ir apskritai su aukštuoju teisiniu išsilavinimu) susijusių santykių, inter alia santykių, susijusių su aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo turiniu bei kokybe, Kvalifikaciniai reikalavimai nereglamentuoja; Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimas Nr. 1568, kuriuo buvo patvirtinti Kvalifikaciniai reikalavimai, be kita ko, nėra skirtas kokiam nors teisininkų rengimo – aukštųjų teisės krypties studijų (inter alia aukštųjų universitetinių teisės krypties studijų) modeliui ar modeliams įtvirtinti, šių studijų struktūrai, turiniui reglamentuoti. Šiems dalykams yra skirti kiti teisės aktai. Kita vertus, nors minėtas Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo patvirtinti Kvalifikaciniai reikalavimai, nėra skirtas kokiam nors teisininkų rengimo – aukštųjų teisės krypties studijų (inter alia aukštųjų universitetinių teisės krypties studijų) modeliui ar modeliams įtvirtinti, šių studijų struktūrai, turiniui reglamentuoti, Kvalifikacinių reikalavimų nuostatose šie dalykai atsispindi: antai iš Kvalifikacinių reikalavimų matyti, kad Lietuvoje aukštasis teisinis išsilavinimas gali būti įgyjamas universitetuose ir ne universitetuose (priešingu atveju neturėtų prasmės būtent universitetinio aukštojo teisinio išsilavinimo, o ne šiaip aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimas pretendentams į teisėjus), taip pat matyti, kad universitetuose aukštasis teisinis išsilavinimas, reikalingas asmeniui, kad jis įstatymų nustatyta tvarka galėtų pretenduoti į teisėjus, gali būti įgyjamas dvejopai: arba suteikiant teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį, arba teisės magistro kvalifikacinį laipsnį baigus teisės krypties studijas pagal vienpakopių studijų modelį (programą) (toks aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas Kvalifikacinių reikalavimų 2 punkte pavadintas „vienpakopiu teisiniu universitetiniu išsilavinimu“), arba suteikiant teisės magistro kvalifikacinį laipsnį baigus teisės krypties studijas pagal tokį nevienpakopių studijų modelį (programą) ar modelius (programas), pagal kurį teisės magistro kvalifikacinis laipsnis prilygsta minėtam teisininko profesiniam kvalifikaciniam laipsniui, įgyjamam studijuojant pagal vienpakopių teisės krypties studijų modelį (programą). Iš Kvalifikacinių reikalavimų teksto nematyti (nes juose nėra atitinkamų eksplicitinių nuostatų), kokie yra arba gali būti tie kiti, ne teisės magistro kvalifikaciniai laipsniai, įgyjami baigus universitetines teisės krypties studijas, taip pat kokios yra arba gali būti tos kitos, neuniversitetinės teisės krypties studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose. Tai matyti iš kitų teisės aktų, kuriuose nustatyto minėtiems dalykams skirto teisinio reguliavimo turinį būtina išsiaiškinti, kad būtų atskleistas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamuose Kvalifikaciniuose reikalavimuose nustatyto teisinio reguliavimo turinys. 5. Analizuojant ir vertinant (taip pat ir santykio su aukštesnės galios teisės aktuose nustatytu teisiniu reguliavimu aspektu) valstybės institucijų išleistus teisės aktus, kuriuose yra įtvirtinta teisininkų rengimo – aukštųjų universitetinių teisės krypties studijų modelis ar modeliai, reglamentuojama šių studijų struktūra, turinys, atsižvelgtina į tai, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija ir kad ši autonomija apima, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d. nutarimuose, aukštųjų mokyklų teisę savarankiškai nustatyti „studijų programas“. Atsižvelgtina ir į tai, kad tam tikras teisininkų rengimo modelis (kartu ir tradicija) Lietuvoje buvo susiformavęs dar iki 1992 m. Konstitucijos priėmimo (1992 m. spalio 25 d.) ir įsigaliojimo (1992 m. lapkričio 2 d.). Tai buvo vienpakopių universitetinių teisės krypties studijų modelis, kuriam tam tikrų alternatyvų (nepaneigiančių šio modelio dominavimo) ėmė rastis tik 1991–1992 m. 6. Kartu pabrėžtina, kad po Konstitucijos priėmimo ir įsigaliojimo teisininkų rengimo srityje įvyko reikšmingų pokyčių: ne tik pakito studijuojamų dalykų sąrašas, apimtis ir turinys (tai savaime suprantama, nes teisės krypties (žinoma, ne tik teisės) studijose negalėjo neatsispindėti tai, kad atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje vyko fundamentali teisinės sistemos reforma, teisė buvo plėtojama Konstitucijos pagrindu (taip pat įvyko esminiai socialinės, ekonominės, politinės sistemų ir kitų teisės reguliuojamų sričių pokyčiai), be to, sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi tapo Europos Sąjungos teisės normos), bet ir teisininkų rengimas (aukštosios teisės studijos) buvo diversifikuotas tais atžvilgiais, kad, be kita ko: 1) teisininkus imta rengti ne tik universitetuose, bet ir universiteto statuso neturinčiose aukštosiose mokyklose (kolegijose); 2) teisininkus imta rengti ne tik pagal iki tol vyravusį vienpakopių universitetinių teisės krypties studijų modelį, bet ir pagal kitus, iki tol Lietuvoje netaikytus modelius, kai gali būti atskirai suteikiami teisės bakalauro (žemesnysis, arba pirmosios pakopos) ir teisės magistro (aukštesnysis, arba antrosios pakopos) kvalifikaciniai laipsniai; 3) teisės magistro kvalifikacinį laipsnį kai kada gali įgyti ir asmenys, prieš tai neįgiję teisės bakalauro laipsnio, be to, atsirado tokių teisės krypties magistro studijų programų, kurios neapima visų tradiciškai ir visuotinai svarbiausiomis pripažįstamų teisės sričių dalykų ir apsiriboja tik tam tikra teisės sritimi, tačiau asmenims, baigusiems studijas pagal šias programas, yra suteikiamas teisės (o ne kokios nors siauresnės teisės srities) kvalifikacinis magistro laipsnis; 4) nors kai kurios teisės krypties bakalauro ir (arba) teisės krypties magistro studijų programos apima visų tradiciškai ir visuotinai svarbiausiomis pripažįstamų teisės sričių dalykus (sudarančius didžiąją šių studijų dalį (modulį)), šios programos yra pavadintos ne teisės bakalauro ir (arba) teisės magistro studijų programomis – jų pavadinimai atspindi papildomą šių studijų kryptį (modulį), būtent tai, kad čia studijų dalykų, apimančių tradiciškai ir visuotinai svarbiausiomis pripažįstamas teisės sritis, studijavimas yra sujungtas su tam tikrų kitų (paprastai su teise glaudžiai susijusių) studijų dalykų, sudarančių palyginti nemažą atitinkamos studijų programos dalį (modulį), studijavimu, o asmenims, baigusiems studijas pagal šias programas, yra suteikiami (atitinkamai) teisės bakalauro ir (arba) teisės magistro kvalifikaciniai laipsniai. Minėtas teisininkų rengimo (aukštosios teisės studijos) diversifikavimas, kiti pokyčiai aiškintini atsižvelgiant ir platesnį kontekstą, būtent į tai, kad XX a. paskutiniame dešimtmetyje Lietuvoje buvo steigiamos naujos aukštosios mokyklos, o daugelis esamų aukštųjų mokyklų buvo pertvarkomos (pavyzdžiui, daugelis neuniversitetinių valstybinių aukštųjų mokyklų buvo pertvarkytos į universitetus), taip pat į tai, kad aukštojo mokslo sistemoje įvyko kiti esminiai pokyčiai, inter alia susiję su bakalauro ir magistro kvalifikacinių laipsnių įvedimu, studijų kreditų sistemos įvedimu ir kt. Analizuojant ir vertinant (taip pat ir santykio su aukštesnės galios teisės aktuose nustatytu teisiniu reguliavimu aspektu) teisinį reguliavimą, įtvirtinantį reikalavimus asmenims, pretenduojantiems į teisėjus (taip pat asmenims, siekiantiems eiti kurias nors kitas teisininko profesijai priskiriamas pareigas (inter alia pareigas viešosios valdžios institucijose) ar verstis kokia nors profesine teisininko veikla (inter alia valstybės kontroliuojama profesija)), būtina turėti omenyje ir šiuos čia nurodytus nuo 1991–1992 m. Lietuvoje įvykusius teisininkų rengimo modelio pokyčius. Pabrėžtina, kad minėtas įvykęs teisininkų rengimo (aukštųjų teisės studijų) diversifikavimas savaime negali būti aiškinamas kaip neleidžiantis įstatymų leidėjui, paisant Konstitucijos, įstatymu nustatyti reikalavimą asmenims, siekiantiems verstis tam tikra teisininko profesine veikla, taip pat ir eiti teisėjo pareigas, būti įgijus būtent aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, o ne šiaip aukštąjį teisinį išsilavinimą. 7. Todėl aiškinantis šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo Kvalifikaciniuose reikalavimuose nustatyto teisinio reguliavimo turinį (taip pat ir siejant jį su kituose teisės aktuose nustatytu teisiniu reguliavimu) būtina atsižvelgti į tai, kaip Lietuvoje buvo ir yra rengiami teisininkai, inter alia teisininkai, galintys pretenduoti į teisėjus, koks yra teisininkų rengimo – (inter alia aukštųjų universitetinių teisės krypties studijų) modelis ar modeliai, koks yra tų modelių teisinis pagrindas, ar jie grindžiami įstatymais. 8. Minėta, kad Lietuvoje teisininkams rengti buvo taikomas vienpakopių (vientisųjų) universitetinių teisės krypties studijų modelis. 8.1. Iki XX a. paskutinio dešimtmečio teisininkai Lietuvoje buvo rengiami universitetuose pagal vienpakopių universitetinių teisės krypties studijų modelį. Šio modelio ištakos siekia dar 1567 m., kai Vilniaus akademijoje buvo pradėta rengti teisininkus praktikus dirbti prokuratoriais ir instigatoriais teismuose ir kitose įstaigose. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojoje mokykloje, į kurią 1781 m. buvo pertvarkyta Vilniaus akademija, teisės studijos truko 4 metus, o Vilniaus universitete, į kurį 1803 m. buvo pertvarkyta Vyriausioji mokykla, privalomos ir nepertraukiamos teisės studijos truko 3 metus. Carinės Rusijos valdžiai 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą aukštąjį teisinį išsilavinimą teikusios mokyklos Lietuvoje neliko. 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę 1922 m. Kaune buvo atidarytas Lietuvos universitetas (1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu), kurio Teisių fakultete teisės studijos truko 8 semestrus; buvo privaloma studijuoti ne mažiau kaip 15 teisės dalykų (teisės enciklopediją, teisės filosofijos istoriją, Lietuvos teisės istoriją, užsienio valstybių valstybinę teisę (pagrindus), Lietuvos valstybinę teisę, tarptautinę teisę, administracinę teisę, finansų teisę, civilinę teisę, prekybinę teisę (su vekselių teise), romėnų teisės istoriją ir dogmą, civilinį procesą, baudžiamąją teisę, baudžiamąjį procesą, teismo mediciną) ir už juos atsiskaityti. Sovietiniu laikotarpiu teisininkai buvo rengiami Vilniaus universiteto Teisės fakultete pagal vienpakopių teisės krypties studijų modelį, jų studijos (su nedidele išimtimi) truko 5 metus, o asmenims, baigusiems studijas pagal šią programą (kurioje, kaip ir kitose to laikotarpio aukštųjų mokyklų studijų programose, buvo ir to meto politinio režimo primestų ideologizuotų studijų dalykų, o teisės krypties studijų dalykai buvo gerokai indoktrinuoti), buvo suteikiama teisininko kvalifikacija (be dieninių studijų, buvo ir neakivaizdinės, o tam tikrą laiką – ir vakarinės studijos). 8.2. Šiam teisininkų rengimo – vienpakopių universitetinių teisės krypties studijų modeliui tam tikrą laiką iš esmės nebuvo alternatyvų ir 1990 m. – atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę (o, kaip minėta, 1991–1992 m. pradėjusios rastis alternatyvos anaiptol tuo metu nepaneigė vienpakopių universitetinių teisės krypties studijų modelio dominavimo): teisės krypties studijos ir toliau tam tikrą laiką buvo vienpakopės, o jas baigusiesiems buvo suteikiama teisininko kvalifikacija. Šiuo metu teisės krypties studijos (dieninės ir neakivaizdinės) yra vienpakopės (vientisosios) Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Tiesa, čia susiformavusį teisės krypties studijų modelį mėginta koreguoti; antai buvo laikinai įregistruotos teisės krypties aukštojo mokslo programos, pagal kurias baigusiesiems vienpakopes studijas turėjo būti suteikiamas teisės bakalauro laipsnis (Švietimo ir mokslo ministerijos 1997 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. 565 „Dėl aukštojo mokslo studijų programų įregistravimo“), tačiau šis teisinis reguliavimas netrukus buvo pakeistas ir buvo nustatyta, kad baigusiesiems teisės studijas pagal šias programas yra suteikiamas ne teisės bakalauro laipsnis, bet teisininko profesinė kvalifikacija (Švietimo ir mokslo ministerijos 1998 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 359 „Dėl 1997 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 565 dalinio pakeitimo“). Aptariamosios teisės krypties vienpakopės (vientisosios) studijos trunka nuo 4 iki 5 metų. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Aukštojo mokslo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 3 dalis (2001 m kovo 21 d., 2001 m. gruodžio 21 d., 2003 m. balandžio 22 d. redakcijos) vientisosios dieninės studijos turi trukti ilgiau nei 4 metus. Šiame kontekste paminėtina, kad Aukščiausioji Taryba 1991 m. vasario 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymą. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta galimybė aukštąjį išsilavinimą (taip pat ir teisinį) išskaidyti į pirmosios ir antrosios pakopų studijas (suteikiant atitinkamai teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius): šio įstatymo 27 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Lietuvoje pripažįstamos vienos, dviejų ir kelių pakopų studijos, kurias baigus, gali būti suteikiami bakalauro, magistro arba kiti kvalifikaciniai laipsniai“, o „kvalifikacinius šių laipsnių reikalavimus Lietuvos Mokslo Tarybos teikimu tvirtina <...> Vyriausybė“. Šios nuostatos nebuvo niekaip koreguojamos iki 2002 m. birželio 11 d., kai Seimas priėmė Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymą (su tam tikra išimtimi įsigaliojusį 2002 m. spalio 1 d.), kurio 1 straipsniu Mokslo ir studijų įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Pačiame Mokslo ir studijų įstatyme nebuvo apibrėžta, kas yra bakalauro, o kas – magistro kvalifikacinis laipsnis. Tai padarė Vyriausybė, 1993 m. spalio 14 d. priėmusi nutarimą Nr. 768 „Dėl Kvalifikacinių aukštojo išsilavinimo nuostatų bei Aukštųjų mokyklų steigimo ir atestavimo nuostatų patvirtinimo“ (įsigaliojusį 1993 m. spalio 21 d.; toliau – Vyriausybės 1993 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 768), kurio 1 punktu buvo patvirtinti Kvalifikaciniai aukštojo išsilavinimo nuostatai; juose buvo inter alia nustatyta: baigus pagrindines studijas priklausomai nuo jų programos įgyjamas bakalauro ar jam prilygstantis studijų kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesinė kvalifikacija (2 punktas); baigus specializuotas profesines studijas, įgyjama profesinė kvalifikacija (3 punktas); bakalauro laipsnis žymi asmens specializuotą aukštąjį tam tikros mokslo ar meno krypties išsilavinimą ir pasirengimą tolesnėms tos krypties studijoms (9 punktas); magistro laipsnis žymi asmens specializuotą aukštąjį tam tikros …