📄 Įstatymo tekstas
STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL STATYBOS TECHNINIO REGLAMENTO STR 2.05.17:2005 „GRUNTINIŲ MEDŽIAGŲ UŽTVANKOS“ PATVIRTINIMO
2005 m. gruodžio 21 d. Nr. D1-627
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597; 2004, Nr. 73-2545) 8 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 2002, Nr. 22-819) 1.2 punktu,
1. Tvirtinu statybos techninį reglamentą STR 2.05.17:2005 „Gruntinių medžiagų užtvankos“ (pridedama).
2. Nustatau, kad 1 punkte nurodyto statybos techninio reglamento nuostatos privalomos projektuojant gruntinių medžiagų užtvankas, kurios pradedamos projektuoti po šio įsakymo įsigaliojimo.
APLINKOS MINISTRAS ARŪNAS KUNDROTAS
_________________
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-627
Statybos techninis reglamentas
STR 2.05.17:2005
Gruntinių medžiagų užtvankos
I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) nustato gruntinių medžiagų užtvankų projektavimo, statybos, rekonstravimo, remonto ir naudojimo bendruosius reikalavimus. Šie reikalavimai taikomi žemių supiltinėms ir suplautinėms, žemių ir akmenų, akmenų ir žemių bei akmenų supiltinėms užtvankoms, statomoms hidroenergetikos, vandens transporto, melioracijos, žuvininkystės, teritorijų apsaugos nuo apsėmimo, taip pat kitokiose, tarp jų – mišrios paskirties, sistemose.
2. Reglamento reikalavimai taikomi ir įvairios paskirties bei įvairių tipų gruntinėms damboms, jei jų aukštis ≥3,0 m arba jei jų pasekmių klasė yra CC2 ir (ar) aukštesnė.
3. Reglamente vadovaujamasi standartais [9.38, 9.39] bei geotechninį projektavimą reglamentuojančiais normatyviniais statybos techniniais dokumentais.
4. Projektuojant gruntinių medžiagų užtvankas savitomis, aukščiau nurodytuose dokumentuose neaptartomis, sąlygomis (gruntinių vandenų iškrovų, nuošliaužų, karstinėse zonose), turi būti įvykdyti papildomi reikalavimai, nurodyti statytojo pateiktoje projektavimo užduotyje ir (ar) reglamentuojami atskirais normatyviniais dokumentais.
5. Projektuojant, statant, rekonstruojant, remontuojant ir naudojant gruntinių medžiagų užtvankas turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo [9.1], kelių [9.2], elektros energetikos [9.3], statybos [9.4], vandens [9.5], aplinkos apsaugos [9.6], saugomų teritorijų [9.7], planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo [9.8] įstatymų reikalavimų.
6. Gruntinių medžiagų užtvankų konstrukcijos ir jų elementai projektuojami pagal statybos techninius reglamentus [9.17-9.37] bei kitus teisės aktus [9.9-9.16].
7. Stambios gruntinių medžiagų užtvankos yra ypatingi [9.18] ir potencialiai pavojingi hidrotechnikos statiniai (toliau – HTS) [9.10, 9.26], todėl jas projektuojant, statant, rekonstruojant, remontuojant bei naudojant turi būti skiriamas ypatingas dėmesys saugos ir patikimumo garantijoms, kurios pabrėžiamos normatyviniuose dokumentuose [9.4, 9.24–9.26, 9.31–9.36].
8. Reglamento nuostatos yra privalomos visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, taip pat juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklos principus statybos srityje nustato Statybos įstatymas [9.4].
II SKYRIUS. NUORODOS
9. Reglamente pateikiamos nuorodos į šiuos dokumentus:
9.1. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617);
9.2. Lietuvos Respublikos kelių įstatymas (Žin., 1995, Nr. 44-1076; 2002, Nr. 101-4492);
9.3. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964);
9.4. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597);
9.5. Lietuvos Respublikos vandens įstatymas (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544);
9.6. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas (Žin., 1992, Nr. 5-75);
9.7. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902);
9.8. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2000, Nr. 39-1092; 2005, Nr. 84-3105);
9.9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas (1992 m. gegužės 12 d. Nr. 343; 1995 m. gruodžio 29 d. Nr. 1640) „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22‑652);
9.10. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. lapkričio 2 d. įsakymas Nr. 207 „Dėl potencialiai pavojingų hidrotechnikos statinių priežiūros ir kontrolės“ (Žin., 1998, Nr. 98-2729);
9.11. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. 33 „Dėl leidimų vandens lygiui keisti tvenkiniuose ir užtvenktuose ežeruose išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 16-425; 2004, Nr. 34-1118);
9.12. LAND 2-95 „Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinės taisyklės“ (Žin., 1997, Nr. 70-1790; 2004, Nr. 96-3563);
9.13. Hidrotechnikos statinių projektavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 3D-466 „Dėl melioracijos normatyvinių dokumentų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 127-4582);
9.14. Sausinamosios melioracijos projektavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 3D-466 „Dėl melioracijos normatyvinių dokumentų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 127-4582);
9.15. Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodeksas (Žin., 2004, Nr. 72‑2489);
9.16. Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodeksas (Žin., 1996, Nr. 105-2393);
9.17. STR 1.01.05:2002 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“ (Žin., 2002, Nr. 42-1586);
9.18. STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ (Žin., 2002, Nr. 43-1639);
9.19. STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (Žin., 2003, Nr. 58-2611);
9.20. STR 1.04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“ (Žin., 2002, Nr. 42-1587);
9.21. STR 1.04.02:2004 „Inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai“ (Žin., 2004, Nr. 25-779);
9.22. STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ (Žin., 2005, Nr. 4-80);
9.23. STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ (Žin., 2002, Nr. 109-4837);
9.24. STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“ (Žin., 2004, Nr. 10-286);
9.25. STR 1.11.01:2000 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (Žin., 2002, Nr. 60-2475);
9.26. STR 1.12.03:2000 „Potencialiai pavojingų hidrotechnikos statinių techninės būklės įvertinimas“ (Žin., 2000, Nr. 90-2818);
9.27. STR 2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas. Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ (Žin., 2005, Nr. 115-4195);
9.28. STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-215);
9.29. STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-216);
9.30. STR 2.02.03:2003 „Žuvų pralaidos. Pagrindinės nuostatos“ (Žin., 2003, Nr. 119-5449);
9.31. STR 2.02.06:2004 „Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos“ (Žin., 2004. Nr. 154-5624);
9.32. STR 2.05.03:2003 „Statybinių konstrukcijų projektavimo pagrindai“ (Žin., 2003, Nr. 59-2682);
9.33. STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2003, Nr. 59-2683);
9.34. STR 2.05.15:2004 „Hidrotechnikos statinių poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2004, Nr. 130-4681);
9.35. STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (Žin., 1999, Nr. 27-773);
9.36. STR 2.06.02:2001 „Tiltai ir tuneliai. Bendrieji reikalavimai“ (Žin., 2001, Nr. 53‑1899);
9.37. STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“ (Žin., 2002, Nr. 19-755);
9.38. LST ISO 8930:2004 „Bendrieji konstrukcijų patikimumo principai. Terminai“;
9.39. LST ISO 3898:2002 „Konstrukcijų projektavimo pagrindai. Žymėjimo sistema. Bendrieji žymenys“.
III SKYRIUS. PagrindinĖS sąvokos
10. Reglamente vartojamos pagrindinės sąvokos atitinka sąvokas, pateiktas Lietuvos Respublikos statybos [9.4], vandens [9.5], elektros energetikos [9.3] įstatymuose, statybos techniniuose reglamentuose [9.21, 9.30, 9.31], Hidrotechnikos statinių projektavimo taisyklėse [9.13].
11. Kitos Reglamente vartojamos sąvokos:
11.1. akmenys – stambianuotrupis gruntas, kurio dalelių vidutinis skersmuo d ³ 60 mm. Tai gargždas arba skalda su 60 < d £ 200 mm, rieduliai arba luistai: smulkūs su 200 < d £ 400 mm, vidutiniai su 400 < d £ 800 mm ir rupūs su d > 800 mm.
Pastaba. Skalda ir luistai yra neapzulinto (aštriabriaunio) gargždo ir riedulių atitikmenys;
11.2. akmenų metinys – konstrukcinis elementas iš sumestų akmenų be rišamosios medžiagos, naudojamas, vandentėkmių vagoms ir (arba) krantams, vandens telkinių krantams, dambų ir užtvankų šlaitams tvirtinti;
11.3. akmenų užtvanka, AU – iš akmenų supilta užtvanka su antifiltracinėmis priemonėmis iš negruntinių medžiagų: betono, gelžbetonio, asfaltbetonio ir kt.;
11.4. akmenų ir žemių užtvanka, AŽU – užtvanka, kurios masyvo didesnė dalis supilta iš akmenų, o likusi – iš žemių: molio, priemolio, priesmėlio, smėlio ir žvyro. Žemės yra ir konstrukcinė užtvankos dalis, ir antifiltracinė priemonė;
11.5. antifiltracinė priemonė – konstrukcinė priemonė geofiltracijai per patvankinį hidrotechnikos statinį, po juo (statinio pagrinde) ir aplink jį (gretimuose statiniuose, vandentėkmės arba slėnio krantuose) riboti. Gruntinių medžiagų užtvankų masyvuose naudojami antifiltraciniai ekranai ir branduoliai, antifiltracinės diafragmos ir prizmės; pagrinduose – antifiltraciniai dantys, antifiltracinės užtvaros, antifiltraciniai paklodai ir kt.;
11.6. antifiltracinė prizmė – nevienalytės žemių užtvankos masyvo antifiltracinė priemonė: skersinio profilio dalis, supilta iš vandeniui mažai laidaus grunto per visą profilio aukštį, kai jos apačios plotis didesnis už aukštį. Skiriama aukštutinė antifiltracinė prizmė, supilta profilio aukštutinio bjefo pusėje (žr. 9.2 pav., a), ir centrinė antifiltracinė prizmė – profilio centrinėje dalyje.
Pastaba. Akmenų ir žemių užtvankoje būna tik aukštutinė antifiltracinė prizmė;
11.7. atvirkštinis filtras – konstrukcija, sudaryta iš vieno ar daugiau sluoksnių birių medžiagų, kurių dalelės stambėja geofiltracijos kryptimi. Daromas iš smėlio, žvyro, skaldos, taip pat iš geotekstilės, kitokių sintetinių medžiagų. Padidina drenažo efektyvumą, saugo jį nuo užkimšimo gruntu;
11.8. berma – truputį pasvira neplati aikštelė karjero, kelio iškasos ar pylimo, taip pat gruntinių medžiagų užtvankos šlaite. Eismui skirta berma projektuojama pagal kelių tiesimo reikalavimus;
11.9. bjefas – vandens objekto dalis prie vandenį patvenkiančio HTS. Skiriamas aukštutinis bjefas, esantis aukščiau, ir žemutinis bjefas, esantis žemiau patvenkiančio statinio;
11.10. antifiltracinis branduolys (branduolys) – antifiltracinė priemonė: smėlio, žvyro, akmenų užtvankos masyve per visą jo aukštį iš priemolio, molio, molbetonio supilta trapecinė, į viršų siaurėjanti vertikali ar pasvira konstrukcija;
11.11. cheminė sufozija – grunto filtracinių deformacijų rūšis: grunte esančių tirpių medžiagų, pavyzdžiui, gipso tirpimas ir tirpalo išnešimas;
11.12. depresijos kreivė – vertikaliosios plokštumos sankirtos su depresijos paviršiumi linija;
11.13. antifiltracinė diafragma (diafragma) – antifiltracinė priemonė: a) plonasienė gelžbetoninė ar įlaidinių polių siena gruntinių medžiagų užtvankos skersinio pjūvio centrinėje dalyje geofiltracijai per užtvanką apriboti; b) (a) tipo siena, įleista į kranto gruntą arba greta esančios gruntinės užtvankos masyvą ties betoninio HTS susiejančiųjų ramtų centrine dalimi geofiltracijai šalia jų apriboti; c) gelžbetoninė sienelė aplink vamzdinės vandens pralaidos vamzdyną kontaktinei geofiltracijai apriboti;
11.14. antifiltracinis ekranas (ekranas) – antifiltracinė priemonė: pasvira, plona vandeniui beveik ar visiškai nelaidi danga smėlio, žvyro, akmenų užtvankos aukštutiniame šlaite iš priemolio, molio, molbetonio, asfalto, bitumo, geosintetikos ir jų derinių;
11.15. filtracijos koeficientas, kf – grunto laidumo vandeniui rodiklis, turintis greičio dimensiją (cm/s; m/d). Nustatomas laboratoriniais ir (ar) lauko bandymais, apskaičiuojamas empirinėmis formulėmis. Orientacinės kf vertės, m/parą: molio <0,001, priemolio 0,005–0,05, priesmėlio 0,1–0,5, smulkiagrūdžio smėlio 1–5, vidutiniagrūdžio smėlio 10–20, žvyro >50–100;
11.16. filtracinis išspaudimas – grunto filtracinės deformacijos (GFD) rūšis – tam tikro grunto tūrio išspaudimas iš grunto masyvo į išorę geofiltracijos tėkmės kryptimi, kai tame tūryje yra susidaręs didesnis už kritinį geofiltracijos slėgio aukščio gradientas ir (arba) gruntas nepakankamai apkrautas drenuojančia apkrova. Gali vykti rišliame ir nerišliame, ypač vienodos sanklodos, smėlio grunte;
11.17. geofiltracija – požeminio vandens tekėjimas užtvankoje, jos pagrindo ir šonų gruntuose dėl aukštutinio ir žemutinio bjefų vandens lygių skirtumo (patvankos). Susidaro vientisa geofiltracijos tėkmė, kuri prasideda aukštutinio bjefo gruntų ir užtvankos paviršiuose, tęsiasi užtvankoje, jos pagrindo ir šonų gruntuose ir baigiasi drenažuose bei upėje (kanale) žemutiniame bjefe. Pagrindinės geofiltracijos tėkmės charakteristikos:
1) geofiltracijos slėgio aukštis, taip pat – depresijos paviršiaus aukštis;
2) geofiltracijos slėgio aukščio gradientas;
3) geofiltracijos debitas.
Šios charakteristikos lemia užtvankos pastovumą ir stiprumą, gruntų filtracinį stiprumą ir tvankinio vandens balansą;
11.18. granuliometrinė sudėtis – įvairių medžiagų (grunto, nešmenų, skaldos ir t. t.) įvairaus dydžio dalelių masių procentai tirtame bandinyje, prilyginant jo masę 100%;
11.19. gruntinės medžiagos – gruntai ir uolienos, naudojamos statybai; gaunamos iš karjerų, esant reikalui perdirbamos ir (arba) apdirbamos (plaunamos, sijojamos, smulkinamos), perkomponuojamos, kad įgytų reikiamų statybinių savybių;
11.20. grunto filtracinės deformacijos, GFD – dėl geofiltracijos galinčios atsirasti grunto deformacijos. Galimos grunto filtracinės deformacijos rūšys: kolmatacija (išorinė ir vidinė), sufozija (bendroji mechaninė, kontaktinė mechaninė, cheminė), filtracinis išspaudimas, kontaktinis išspaudimas, kontaktinis išplovimas. Pagal grunto filtracines deformacijas vertinamas vietinis grunto filtracinis stiprumas;
11.21. kolmatacija – geofiltracijos metu grunto, filtro ir pan. porų už(si)pildymas smulkiomis (molio, dulkio, smėlio) dalelėmis; viena iš grunto filtracinių deformacijų rūšių. Statiniui ir/ar jo pagrindui naudinga, kai būna aukštutinio bjefo dugne (slopina geofiltraciją, kartais specialiai naudojama kaip antifiltracinė priemonė), žalinga, kai yra atvirkštiniai filtrai bei drenos (mažina, kartais visai sutrikdo jų pralaidumą);
11.22. kontaktinis išplovimas – GFD rūšis – skirtingų gruntų suirimas ir susimaišymas jų sąlyčio zonoje, kai geofiltracijos tėkmės kryptis maždaug lygiagreti su sąlyčio paviršiumi ir kai geofiltracijos slėgio aukščio gradientas sąlyčio zonoje didesnis už kritinį;
11.23. kontaktinis išspaudimas – GFD rūšis – rišlaus ir nerišlaus gruntų kontakto zonos suirimas, kai geofiltracijos tėkmė iš rišlaus grunto prasisunkia į nerišlų maždaug statmena kontakto paviršiui kryptimi ir kai slėgio aukščio gradientas rišliame grunte didesnis už kritinį. Porūšis – kontaktinis atitrūkimas;
11.24. užtvankos masyvas (masyvas) – masyvaus HTS (gruntinės būnos, dambos, užtvankos, betoninės gravitacinės užtvankos ir pan.) profilio pagrindinė dalis;
11.25. mechaninė bendroji sufozija – GFD rūšis – nerišlaus grunto (smėlio, žvyro) smulkiųjų dalelių pernešimas grunte iš vienos zonos į kitą, kartais išnešimas iš grunto. Gali vykti atitinkamos sanklodos (sufoziškame) grunte, jei susidaro tam tikras geofiltracijos slėgio aukščio gradientas. Pernešamų arba išnešamų dalelių kiekis turi būti ne didesnis kaip 3–5%. Gruntas, kuriame tokių dalelių iš viso tėra <3–5%, vadinamas praktiškai nesufozišku;
11.26. mechaninė kontaktinė sufozija – GFD rūšis – nerišlaus smulkiagrūdžio grunto dalelių pernešimas į stambiagrūdį, kai geofiltracijos tėkmės kryptis maždaug statmena tų gruntų kontakto linijai ir kai yra atitinkamos kontakto zonos gruntų bei geofiltracijos sąlygos;
11.27. parapetas – ištisinė, atspari bangų poveikiams betoninė ar gelžbetoninė sienelė užtvankos keteroje aukštutinio bjefo pusėje. Statant parapetą galima sumažinti užtvankos aukštį;
11.28. perteklinio vandens pralaida, PVP – vandens pralaida potvynių, poplūdžių vandeniui bei bet kuriam vandens pertekliui praleisti;
11.29. porų vandens slėgis – vandeningojo sluoksnio grunto porose esančio vandens slėgis. Staigiai apkrovus gruntą, dėl mažesnio negu grunto vandens spūdumo susidaręs perteklinis porų vandens slėgis u tampa didesnis už įtempį grunte ir dėl to sumažėja grunto atsparumas šlyčiai : <; čia ir (žr. Reglamento VIII sk.). Be to, užsitęsia grunto konsolidavimasis;
11.30. sufozija – GFD rūšis – nerišlaus grunto (smėlio, žvyro) smulkiųjų dalelių pernešimas ir (ar) išnešimas (mechaninė-bendroji ar kontaktinė sufozija) arba grunte esančių tirpių medžiagų (pvz., gipso) išplovimas (cheminė sufozija);
11.31. mažasis tvenkinys – nedidelis (0,1–100 ha) vandens telkinys, sudarytas vandentėkmėje patvankiniu HTS. Būna tvenkinys ir šalia vandentėkmės, šoninio intako natūraliai ar siurbliais pripildomas per potvynius;
11.32. didysis tvenkinys – didelis (>100 ha) dirbtinis vandens telkinys, sudarytas vandentėkmėje vandens patvenkimo HTS, vandeniui kaupti, laikyti ir nuotėkiui reguliuoti;
11.33. žemių ir akmenų užtvanka, ŽAU – iš žemių ir akmenų pastatyta užtvanka, kurios masyvo didesnę dalį sudaro žemės: molis, priemolis, priesmėlis, smėlis;
11.34. žemių užtvanka, ŽU – užtvanka iš žemių: molio, priemolio, priesmėlio, smėlio. Pagal statybos būdą skiriamos supiltinės, suplautinės ir mišrios ŽU;
11.35. žuvų pralaida – žuvų nukreipimo, apsaugos ir praleidimo statinių bei įrenginių kompleksas, skirtas žuvims įveikti migracijos kliūtį. Būna žuvitakis, žuvų apylanka, žuvų keltuvas, žuvų šliuzas arba vietoj (greta) jų – žuvų perkėla.
IV SKYRIUS. ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI
12. Reglamente naudojami žymenys ir sutrumpinimai:
12.1. žymenys:
– grunto sutankinimo koeficientas;
amax – didžiausia grunto sutankinimo koeficiento reikšmė;
a – avarinė atsarga (skaičiuojant ŽU keteros altitudę);
bcl – plyšio tarp plokščių plotis;
bsl – plokštės plotis išilgai šlaito;
bc – drenažo vamzdžio skylutės plyšelio plotis;
C – pulpos konsistencija % pagal masę;
– konsolidacijos laipsnio koeficiento reikšmė;
– mažiausioji konsolidacijos koeficiento reikšmė;
cu – tariamoji sankiba;
– rūšiuotumo koeficientas;
– sanklodos rodiklis;
d0 – vidutinis svertinis smėlio dalelių skersmuo;
d10, d30 ir d60 – dalelių, atitinkančių 10, 30 ir 60% granuliometrinės sudėties kreivėje, skersmenys;
dh – drenažo vamzdžio skylutės skersmuo;
D85 – akmenų, atitinkančių 85% granuliometrinės sudėties kreivėje, skersmuo;
Dsp – rutulio formos akmens skersmuo;
atvirkštinio filtro I, II, N-ojo bei drenažo sluoksnio dalelių būdingieji skersmenys;
E – deformacijos modulis;
– grunto porėtumo koeficientas;
– grunto didžiausias porėtumo koeficientas;
– grunto mažiausias porėtumo koeficientas;
F – ribinių aktyviųjų jėgų apibendrinta skaičiuotinė reikšmė;
– grunto tankumo rodiklis;
takumo rodiklis:
– plastiškumo (Atterbergo) rodiklis;
is, d ir is, cr – atitinkamai skaičiuotinis ir kritinis geofiltracijos slėgio aukščių gradientai;
, , ir – kritiniai grunto filtracinio stiprumo rodikliai, atitinkamai – sufozijos, kontaktinio išplovimo, kontaktinio išspaudimo, filtracinio išspaudimo;
hrun, max ir hrun, m – atitinkamai didžiausias ir vidutinis bangų užsiritimo ant šlaito aukščiai;
Dhmax ir Dhm – atitinkamai didžiausias ir vidutinis sampūtos aukščiai;
hp – parapeto aukštis;
hrun – sisteminės 1% tikimybės bangos aukštis, t. y. hrun=hrun,1%;
hs – geofiltracijos slėgio aukštis;
– geofiltracijos slėgio aukščio pokytis;
kf – filtracijos koeficientas;
– gruntinių medžiagų užtvankos (toliau – GMU) šlaito stabilumo koeficientas;
– atvirkštinio filtro tarpsluoksninis koeficientas;
– priešslenkstės ilgis;
– aukštutinio šlaito bangų zonos šlaito koeficientas;
ir – žemių užtvankos aukštutinio šlaito koeficientai;
ir – žemių užtvankos žemutinio šlaito koeficientai;
ir – drenažo prizmės šlaitų koeficientai;
– grunto porų vandens slėgio koeficientas;
ir – būdingosios porų vandens slėgių koeficientų vertės;
– porų vandens slėgio koeficientas pagal uždarąją schemą (neįvertinant vandens išsisunkimo iš grunto);
– porų vandens slėgio koeficientas pagal atvirąją schemą (įvertinant vandens išsisunkimą iš grunto);
R – ribinių reaktyviųjų jėgų apibendrinta skaičiuotinė reikšmė;
q – linijinis vandens debitas;
– geofiltracijos tėkmės linijos ilgis;
– geofiltracijos tėkmės linijos atkarpa;
– grunto soties laipsnis;
St – grunto jautris;
t – asfaltbetonio diafragmos storis;
t – drenažo storis;
– suminis atvirkštinio filtro storis;
T – vandeniui laidaus grunto sluoksnio storis;
– grunto drėgnis;
WL – grunto takumo drėgnis;
Wm – didžiausias grunto molekulinis drėgnis;
– optimalus grunto drėgnis;
Wp – grunto kočiojimo drėgnis;
– faktiškasis (natūralusis) grunto tankis;
– grunto dalelių tankis;
– sauso grunto tankis;
– diafragmos plieno tankis;
– didžiausias sauso grunto tankis;
– mažiausias sauso grunto tankis (atitinkantis puraus grunto būklę);
– vandens tankis;
– svorinis grunto tankis (savitasis svoris); , čia g – gravitacinis pagreitis;
γfc, γf, – atitinkamai apkrovų derinio, apkrovų patikimumo ir statinio pasekmių klasės daliniai koeficientai;
γgr – grunto patikimumo dalinis koeficientas;
γc – veikimo sąlygų dalinis koeficientas;
j – grunto vidaus trinties kampas;
– molinio grunto ašinio tempimo stipris;
ir – įtempiai grunte;
n – skersinio plėtimosi (Puasono) koeficientas;
– diafragmos storis;
λ – skaičiuotinis bangos ilgis;
12.2. sutrumpinimai:
AB – aukštutinis bjefas;
ABVL – aukštutinio bjefo vandens lygis;
AU – akmenų užtvanka;
AŽU – akmenų ir žemių užtvanka;
GEO – saugos ribinis būvis (grunto irimas arba pernelyg didelės deformacijos; grunto arba uolienos stiprumai yra reikšmingi atsparumui);
GFD – grunto filtracinės deformacijos;
GFS – grunto filtracinis stiprumas;
HAE – hidroakumuliacinė elektrinė;
HE – hidroelektrinė;
HYD – saugos ribinis būvis (grunto vidinis irimas arba pernelyg didelės deformacijos veikiant vandens hidrodinaminio (geofiltracijos) slėgio arba slėgio aukščio gradientams);
HTS – hidrotechnikos statinys;
KMA – kontrolinių matavimų aparatūra;
NPL – normalios patvankos lygis;
PVP – perteklinio vandens pralaida;
OCR – konsolidacijos rodiklis;
ŽU – žemių užtvanka;
Zcr – ŽU (AŽU, AU) keteros geodezinis aukštis (altitudė);
∆Zcr – keteros iškylis virš ABVL altitudės ZNPL;
ZNPL – NPL altitudė;
Maks PL, p altitudė, atitinkanti PVP hidraulinio skaičiavimo pagrindinį atvejį;
Maks PL, k altitudė, atitinkanti PVP hidraulinio skaičiavimo kontrolinį atvejį;
Zec – gruntinių medžiagų ekrano viršaus altitudė;
Zcor – branduolio viršaus altitudė.
Pastaba. Dauguma Reglamente pateikiamų žymenų atitinka LST ISO 3898:2002 [9.39] žymenis.
V SKYRIUS. GRUNTINIŲ MEDŽIAGŲ UŽTVANKŲ APIBŪDINIMAS
13. Projektuojant ir statant gruntinių medžiagų užtvankas, prioritetas turi būti teikiamas vietinių statybos produktų panaudojimui įvertinant pagrindo grunto kokybę.
14. Projektuojant ir statant gruntinių medžiagų užtvankas, būtina statyti specialias vandens pralaidas:
14.1. gruntinių medžiagų užtvankose statomos vamzdinės (nedideliems debitams) bei slenkstinės (dideliems debitams) vandens pralaidos;
14.2. šalia gruntinių medžiagų užtvankų statomi apylankos kanalai bei hidrotechnikos tuneliai.
Pastaba. Galimi ir įvairūs Reglamento 14 p. nurodytų vandens pralaidų deriniai.
15. Statant gruntinių medžiagų, ypač žemių, užtvankas būtina įvertinti klimatinius veiksnius.
16. Sprendimai statyti gruntinių medžiagų užtvankas turi būti pagrįsti technine ir ekonomine analize.
17. Projektuojant ir statant gruntinių medžiagų užtvankas, turi būti atlikti išsamūs inžineriniai tyrinėjimai (inžineriniai geodeziniai, inžineriniai (hidro)geologiniai, inžineriniai hidrologiniai) vadovaujantis [9.21], geotechninį projektavimą reglamentuojančių normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimais ir atsižvelgiant į hidrotechninės statybos ypatumus bei papildomus reikalavimus, pateikiamus projektavimo užduotyje ir įvertinančius konkrečias projektuojamos užtvankos sąlygas.
18. Gruntinių medžiagų užtvankos gali būti statomos ir ant neuolinių pagrindų, ir ant uolinių pagrindų:
18.1. neuolinio grunto tinkamumas pagrindams nustatomas įvertinant bendrąsias ir ypač išskirtines šio grunto savybes:
18.1.1. atsparumą filtracinėms deformacijoms;
18.1.2. vandenyje tirpstančių druskų kiekį grunte, ypač jei jis didesnis už nurodytą Reglamento 51 p.;
18.1.3. porų vandens slėgio pobūdį gruntui tankėjant (konsoliduojantis) nuo apkrovų;
18.1.4. durpinio (durpėto) grunto suslūgimo ir mineralizavimosi ypatybes;
18.1.5. dumblinio grunto laikymo galios ir deformacijų rodiklius;
18.2. uolinio grunto tinkamumas pagrindams nustatomas įvertinant:
18.2.1. plyšius, užpildytus lengvai išplaunamomis grunto frakcijomis;
18.2.2. tektoninius pažeidimus (sprūdžius, stūmius);
18.2.3. silpnesnes zonas, kurios gali išryškėti dėl įmirkimo ir geofiltracijos.
Pastaba. Gruntinių medžiagų užtvankų statybai nepalankios pagrindo grunto savybės verčia taikyti sudėtingesnes užtvankų konstrukcijas, dirbtinai stiprinti gruntą, šalinti jį (jei tai paviršinis sluoksnis, pvz., durpės), o jei visa tai techniškai neįmanoma arba neapsimoka, reikia keisti užtvankos statybos vietą.
19. Projektuojant gruntinių medžiagų užtvankas, kiekvieno užtvankos elemento statybai parengiamos techninės sąlygos, įvertinant jose naudojamas medžiagas, statybos būdą, vietovės sąlygas, numatant darbų kokybės kontrolę. Statybos metu techninės sąlygos, reikalui esant, gali būti tikslinamos.
20. Gruntinių medžiagų užtvankose turi būti numatyta kontrolinių matavimų aparatūra užtvankos masyvo bei pagrindo techninei būklei stebėti statybos ir naudojimo metu pagal Reglamento XIV sk. ir STR 1.12.03:2000 [9.26] reikalavimus.
21. Gruntinių medžiagų užtvankos rekonstruojamos, jei:
21.1. numatoma didinti aukštutinio bjefo vandens lygį, siekiant:
21.1.1. sudaryti didesnį slėgio aukštį hidroelektrinei;
21.1.2. sudaryti didesnį didžiojo tvenkinio naudingąjį vandens tūrį;
21.1.3. padidinti užtvankos, o kartu ir viso hidromazgo, ekonomiškumą, sumažinti atsipirkimo laiką;
21.2. padidėja užtvankai keliami patikimumo bei saugumo reikalavimai;
21.3. išryškėja užtvankos projektavimo, statybos, naudojimo trūkumai, senėjimo požymiai;
21.4. keičiasi aplinkosaugos reikalavimai.
22. Užtvankos rekonstravimo projekte turi būti įvertinti naudojamo statinio projekto duomenys, reikmės rekonstruoti kitus bendro hidromazgo HTS (PVP, žuvų pralaidas, HE jėgainę ir kt.).
23. Užtvankos projekte reikia numatyti galimybę atlikti jos rekonstrukciją netrikdant (nors iš dalies) hidromazgo funkcionavimo.
24. Gruntinių medžiagų užtvankų skaičiavimų pagrindinės nuostatos pateiktos Reglamento XIII skyriuje ir Hidrotechnikos statinių projektavimo taisyklėse [9.13].
VI SKYRIUS. GRUNTINIŲ MEDŽIAGŲ UŽTVANKŲ KLASIFIKAVIMAS
25. Gruntinių medžiagų užtvankų klasifikavimas remiasi bendrąja HTS klasifikacija, pateikta STR 2.02.06:2004 [9.31] VI skyriuje. Pagal ją gruntinių medžiagų užtvankos yra būdingi sausumos HTS, bet kai kuriais atvejais jų konstrukciniai sprendiniai panaudojami ir jūrų hidrotechnikoje, pvz., statant molus, krantosaugos statinius, apsaugos dambas ir pan.
26. Pagal STR 2.02.06:2004 [9.31] 18 ir 19 p. gruntinių medžiagų užtvankos gali būti vandens patvenkimo, apsaugos (ypač dambų atveju), dažniausiai tai nuolatiniai pagrindiniai, tiek bendros, tiek tikslinės priklausomybės HTS.
27. Gruntinių medžiagų užtvankoms galioja ir savitieji HTS klasifikacijos požymiai (žr. STR 2.02.06:2004 [9.31] 21, 25, 26 ir 27 p.).
28. Papildant STR 2.02.06:2004 [9.31] 23 p., išskiriami gruntinių medžiagų užtvankų principiniai tipai pagal vyraujančią užtvankos masyvo medžiagą, kartu nurodant ir užtvankos masyvo statybos būdus bei antifiltracinių priemonių tipus (6.1 lentelė).
6.1 lentelė
Gruntinių medžiagų principiniai tipai
Pavadinimas
Gruntas
Statybos būdas
Antifiltracinės priemonės
(a. p.)
1. Žemių supiltinė
Molinis, dulkinis, smėlinis, žvyrinis, gargždinis
Supilama sausai (atskirais atvejais į vandenį)
Be a. p.; ekranas, branduolys iš molinio grunto; diafragma iš negruntinių medžiagų
2. Žemių suplautinė
Molinis, dulkinis, smėlinis, žvyrinis, gargždinis
Suplaunama hidromechanizacijos būdu
Be a. p.; ekranas, branduolys
3. Akmenų ir žemių
Stambianuotrupinis
Supilama
Ekranas arba branduolys iš molinio-smulkaus smėlio grunto
4. Akmenų
Stambianuotrupinis
Sumetama / supilama
Ekranas arba diafragma iš negruntinių medžiagų
Pastaba. Antifiltracinių priemonių naudojimas aprašytas Reglamento IX–XII skyriuose.
29. Pagal avarijų bei naudojimo sutrikimų galimus padarinius taikomas klasifikavimas, nustatantis keturias HTS pasekmių klases STR 2.02.06:2004 [9.31] 28 p.:CC1 (paprasčiausią), CC2, CC3 ir CC4 (svarbiausią). HTS pasekmių klasė iš esmės lemia HTS tyrinėjimų, projektavimo, statybos, remonto ir naudojimo patikimumą, saugumą ir atsakomybę.
Pastaba. Nustatant gruntinių medžiagų užtvankų pasekmių klasę, taip pat reikia vadovautis 6.2 lentele.
6.2 lentelė
HTS pasekmių klasės pagal galimų hidrodinaminių avarijų padarinius
Nuolatinių gyventojų, kurie gali nukentėti nuo HTS avarijos, kiekis
Žmonių, kurių veikla gali būti sutrikdyta dėl HTS avarijos, kiekis
Galimų materialinių nuostolių dėl HTS avarijos dydis, mln MDUL
Pasekmių klasė
-
-
<0,1
CC1
iki 500
iki 2000
0,1–1
CC2
500–3000
2000–20000
1-5
CC3
>3000
>20000
>5
CC4
Pastabos:
1. Galimų HTS avarijų nuostolių dydis apskaičiuojamas rengiant projektą;
2. MDUL – mažiausias darbo užmokesčio lygis pagal įstatymus rengiant projektą.
30. Praplečiant STR 2.02.06:2004 [9.31] VI skyriaus nurodymus, gruntinių medžiagų užtvankos skirstomos pagal ypatybes vietovės plane:
30.1. pagal ašies formą – tiesios, lenktos ir (ar) vingiuotos. Bendru atveju geriau statyti tiesias užtvankas. Lenktos užtvankos geresnės, jei jų išlinkis nukreiptas į aukštutinio bjefo pusę; ši taisyklė taikoma ir vingiuotų užtvankų atkarpoms (vingiams);
30.2. pagal vientisumą – vientisos ir nevientisos (su įsiterpusia vandens pralaida, hidroelektrinės jėgaine ir kt.). Patikimesnės vientisos užtvankos, nes kiekviena skirtingų konstrukcijų ir (ar) medžiagų sandūra yra potenciali techninių gedimų zona;
30.3. pagal konstrukciją – vienatipės ir nevienatipės (kai atskiruose užtvankos pjūviuose skiriasi keteros plotis, šlaitų koeficientai, šlaitų tvirtinimo pobūdis ir kt.).
31. Gruntinių medžiagų užtvankos yra būdingiausia gravitacinių užtvankų grupė – patvenkto vandens slėgio šoninę jėgą jos reikiamu patikimumu atlaiko didelio savo svorio sukeliama trintimi tarp pado ir pagrindo grunto. Tik užtvankų su diafragma patikimumas nustūmimo atžvilgiu tikrinamas skaičiavimais (žr. Reglamento XIII skyrių).
Pastaba. Papildomas gruntinių medžiagų užtvankų klasifikavimas, susijęs su konkrečiais jų tipais, pateiktas Reglamento IX–XII skyriuose.
VII SKYRIUS. GRUNTINIŲ MEDŽIAGŲ UŽTVANKŲ STATYBOS VIETOS PARINKIMAS
32. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys gruntinių medžiagų užtvankų statybos vietą:
32.1. topografiniai, nuo kurių priklauso užtvankos ilgis ir jos masyvo tūris. Bendru atveju užtvanką reikia numatyti siauriausioje upės slėnio vietoje, statmenai slėnio šlaitų horizontalėms, – tai laiduoja mažiausią užtvankos masyvo tūrį;
32.2. inžineriniai geologiniai (geotechniniai), iš kurių svarbiausi – grunto stiprumo rodikliai, sluoksnių išsidėstymas ir laidumas vandeniui. Geresnė statybos vieta bus esant stipriam, vandeniui nelaidžiam gruntui tiek užtvankos pagrinde, tiek slėnio krantuose;
32.3. hidrologiniai, kurie lemia didžiojo tvenkinio pripildymą, vandens naudojimą, pvz., hidroenergetikai, laivybai, ir pertekliaus (poplūdžių, potvynių) vandens debitus, nuo kurių priklauso PVP tipas, vieta ir kitos charakteristikos;
32.4. hidrotechniniai, susiję su hidromazgo paskirtimi, jo sudėtinėmis dalimis (užtvanka, HE jėgaine, laivybos šliuzu, žuvų pralaida, PVP), komponavimo specifika:
32.4.1. galimybė įkomponuoti PVP į hidromazgą taip, kad nebūtų paplauta užtvanka bei žemutinio bjefo krantai ir kad susikaupę išplovimo produktai nepablogintų hidromazgo naudojimo;
32.4.2. galimybės praleisti statybos meto upės vandens debitus;
32.4.3. ledų, nešmenų, miško medžiagos ir kitų plūdmenų, laivų bei žuvų praleidimo sąlygos;
32.4.4. statybinių užtūrų įkomponavimo į užtvankos masyvą tikslingumas;
32.5. aplinkosauginiai, nustatantys užtvankų statybos bei didžiųjų tvenkinių sudarymo apribojimus saugomose teritorijose, plačiau žr. Reglamento XV sk.
Pastaba. Atskirai vertinamas ledo properšos žemutiniame bjefe dydis ir kitoks poveikis aplinkai (padidėjusi drėgmė, rūkų dažnis).
33. Papildomi veiksniai, lemiantys gruntinių medžiagų užtvankų statybos vietą:
33.1. esami keliai, elektros linijos, dujotiekio, naftotiekio, vandentiekio trasos. Visa tai turi būti išsaugota arba perkelta;
33.2. statybos aikštelės, gamybos ir buities pastatų išdėstymo, susisiekimo kelių statybos ir naudojimo sąlygos;
33.3. tinkamiausių grunto (akmenų) karjerų padėtis, susisiekimo galimybės;
33.4. kiti saviti konkrečios vietovės veiksniai.
34. Upių hidromazgų gruntinių medžiagų užtvankų vietos preliminariai nustatomos sudarant upių laiptavimo schemą. Joje, atsižvelgiant į Reglamento 32.4 ir 33 p. nuostatas, parenkamos tokios vietos, kurios tenkintų ir esminius pagrindinių vandens ūkio šakų reikalavimus:
34.1. upėse, kur didžiausią reikšmę turi hidroenergetika, parenkamos tokios užtvankų statybos vietos, kuriose galima sudaryti didesnius patvankos aukščius ir kur visų žemiau esančių hidromazgų normalusis patvankos lygis, įvertinant patvankos kreivę, pasiekia aukščiau esančio hidromazgo papėdę. Taip užtikrinamas upės ir atskiro jos ruožo didžiausias hidroenergijos išnaudojimas, užtikrinamos mažiausios aukščiau esančio hidromazgo žemutinio bjefo vagos deformacijos, sudaromos palankios sąlygos vandens transportui, drėkinimui, grindžiamam didžiojo tvenkinio naudinguoju tūriu;
34.2. upėse ar jų ruožuose, kur didžiausią reikšmę turi drėkinimas, grindžiamas natūralia upės tėkme, užtvankų statybos vieta gali būti daugiau derinama su pagrindinio vandens vartotojo vieta. Toks principas taikomas ir parenkant rekreacinių hidromazgų statybos vietą.
35. Atsižvelgiant į Reglamento 32–34 p. nurodymus, galutinė užtvankos statybos vieta parenkama išnagrinėjus keletą techniškai lygiaverčių variantų, iš kurių pagrindiniu patvirtinamas ekonomiškiausias ir aplinkosauginiu požiūriu priimtiniausias.
VIII SKYRIUS. GRUNTO GEOTECHNINĖS CHARAKTERISTIKOS
36. Projektuojant gruntinių medžiagų užtvankas, būtinos šios pagrindo ir masyvo grunto charakteristikos:
36.1. granuliometrinė sudėtis, išreikšta granuliometrinės sudėties kreive ir:
36.1.1. rūšiuotumo koeficientu
; (8.1)
36.1.2. sanklodos rodikliu
; (8.2)
čia d10, d30 ir d60 – dalelių, atitinkančių 10, 30 ir 60% granuliometrinės sudėties kreivėje, skersmenys.
Pastaba. Moliniam gruntui, kurį numatoma naudoti užtvankos statybai pilant į vandenį, papildomai turi būti nustatytas grumstų dydžio pasiskirstymas;
36.2. grunto dalelių tankis ;
36.3. faktiškasis (natūralusis) grunto tankis ;
36.4. sauso grunto tankis ; biriam gruntui – ir didžiausiasis , ir mažiausiasis (atitinkantis puraus grunto būklę).
Pastaba. Visos išraiškos dažnai keičiamos svorinio tankio (savitojo svorio) išraiškomis ; čia g – gravitacinis pagreitis;
36.5. grunto porėtumo koeficientas
. (8.3)
Pastaba. Pagal (8.3) formulę biriam gruntui (žr. Reglamento 36.4 p.) apskaičiuojamos atitinkamos bei vertės, o pagal jas – grunto tankumo rodiklis
; (8.4)
36.6. grunto drėgnis
. (8.5)
Pastaba. Grunto drėgnumas gali būti apibūdintas ir soties laipsniu
, (8.6)
čia – vandens tankis; = 1000 kg/m3.
36.7. optimalus grunto tankis
, (8.7)
čia – optimalus grunto drėgnis.
36.8. molinio grunto papildomos charakteristikos:
36.8.1. būdingieji drėgniai – takumo WL ir kočiojimo Wp;
36.8.2. plastiškumo (Atterbergo) rodiklis
, (8.8)
pagal kurį išskiriamas molis, priemolis ir priesmėlis;
36.8.3. takumo rodiklis
, (8.9)
apibūdinantis molinio grunto konsistenciją.
Pastaba. Reikalui esant dar būtina nustatyti: 1) didžiausią molekulinį drėgnį Wm ir 2) mineralinę sudėtį;
36.9. akmenų ir stambianuotrupinio grunto įmirkimo koeficientas;
36.10. stiprumo charakteristikos:
36.10.1. vidaus trinties kampas j;
36.10.2. tariamoji sankiba cu;
36.10.3. grunto jautris St;
36.10.4. konsolidacijos rodiklis OCR;
36.10.5. molinio grunto ašinio tempimo stipris (kai numatoma tikrinti ŽU (dambų) molinių antifiltracinių elementų atsparumą pleišėjimui);
36.10.6. akmenų ir stambianuotrupinio grunto atsparumas šalčiui (jei jis bus suklotas įšalo zonoje);
Pastaba. CC3 ir CC4 pasekmių klasės akmenų ir žemių užtvankoms papildomai nustatomi skaičiuotinis gniuždymo stipris ir suminkštėjimo koeficientas.
36.11. deformacijų charakteristikos:
36.11.1. sutankinimo koeficientas
, (8.10)
čia:
ir – grunto porėtumo koeficientai, atitinkantys įtempius grunte ir ;
ir – įtempiai grunte.
36.11.2. deformacijos modulis E
; (8.11)
36.11.3. skersinio plėtimosi (Puasono) koeficientas n;
36.12. geofiltracijos charakteristikos:
36.12.1. filtracijos koeficientas kf;
36.12.2. grunto filtracinio stiprumo rodikliai – kritiniai geofiltracijos slėgio aukščio gradientai (sufozijos , kontaktinio išplovimo , kontaktinio išspaudimo, filtracinio išspaudimo );
36.13. vandenyje tirpstančių druskų procentas grunte;
36.14. organinių medžiagų procentas grunte; tų medžiagų susiskaidymo laipsnis.
37. Grunto klasifikavimas ir identifikavimas turi būti atliktas vadovaujantis STR 1.04.02:2004 [9.21].
38. Grunto charakteristikos turi būti nustatytos statistiškai pagrįstais eksperimentais, atsižvelgiant į jo tankį, drėgnį bei temperatūros būklę užtvankos masyve statybos ir naudojimo metu. CC4 pasekmių klasės užtvankoms dar turi būti atsižvelgta į grunto būklės pokyčius atskirais statybos etapais. Nustatant grunto charakteristikas, reikia vadovautis STR 1.04.02:2004 [9.21] bei geotechninį projektavimą reglamentuojančiais normatyviniais statybos techniniais dokumentais. Pradiniams skaičiavimams būtinos grunto charakteristikų vertės pateiktos Reglamento 1 priede.
39. Suplautinių užtvankų grunto charakteristikos nustatomos pagal analogiją su užtvankomis, pastatytomis iš karjerinio grunto, turinčio analogišką granuliometrinę sudėtį, dalelių formą ir grunto suplovimo technologiją.
Pastaba. Reikia atsižvelgti ir į grunto charakteristikų kitimą laikui bėgant (pagal analogus arba pagal bandomojo suplovimo duomenis).
40. Nevienalyčių suplautinių užtvankų grunto charakteristikas reikia nustatyti kiekvienai zonai atskirai (žr. Reglamento X skyrių).
41. Suplautinių užtvankų zonų, suplautų aukščiau vandens lygio iš smėlinio, žvyrinio ir gargždinio grunto, orientacinės fizinės mechaninės charakteristikos pateiktos 8.1 lentelėje.
42. Suplautinių užtvankų zonų, suplautų žemiau vandens lygio (po vandeniu), sauso grunto tankį reikia apskaičiuoti pagal formulę:
, (8.12)
čia – puraus grunto tankis (žr. Reglamento 36.4 p.).
43. Stambianuotrupinio grunto stiprumo charakteristikas leidžiama nustatyti modeliuojant jo sudėtis.
44. Parenkant grunto filtracines-mechanines charakteristikas, pirmiausia reikia nusistatyti 95% tikimybės sauso grunto tankį o pagal jį parinkti kitas charakteristikas.
8.1 lentelė
Aukščiau vandens lygio suplauto grunto orientacinės charakteristikos
Gruntas
Sauso grunto tankis , kg/m3
Įmirkusio grunto vidaus trinties kampas laipsniais
Filtracijos koeficientas kf, m/parą
Smėlis: dulkiškas
1350-1500
22-24
0,5-5
smulkus ir vidutinis
1450-1600
24-30
2-25
rupus
1550-1650
30-32
5-35
žvyrėtas
1000-1750
32-34
10-50
žvyras, su smėliu <50%
1700-1900
34-36
>30
Pastabos:
1. Grunto dalelių tankis rc = 2650-2700 kg/m3.
2. Didesnės rd ir kf vertės priklauso gruntui su apvaliomis dalelėmis, mažesnės – gruntui su kampuotomis dalelėmis.
3. Didesnės j vertės priklauso gruntui su kampuotomis dalelėmis, mažesnės – gruntui su apvaliomis dalelėmis.
4. Įvertinant suplauto smėlinio grunto charakteristikų anizotropiją, skaičiuojant geofiltraciją ir šlaitų stabilumą, 8.1 lentelėje pateiktas j ir kf vertės koreguojamos pagal tyrimų duomenis.
45. Projektinį supiltinės žemių, akmenų ir žemių ar akmenų sumestinės užtvankos masyvo tankį reikia parinkti atsižvelgiant į:
45.1. padėtį užtvankos masyve;
45.2. išorines apkrovas;
45.3. įtempių-deformacijų būklę;
45.4. gruntinių medžiagų supylimo ir tankinimo būdus;
45.5. statybos intensyvumą.
Pastabos:
1. Užtvankos masyvo tankis jos apatinėje dalyje paprastai numatomas didesnis negu viršutinėje dalyje.
2. Galutinis užtvankos masyvo tankis nustatomas pagal techninius ir ekonominius galimų variantų rodiklius.
3. Projektuose turi būti numatyta statomos užtvankos ir jos pagrindo geotechninė kontrolė vadovaujantis statybos normatyviniais dokumentais.
46. CC3 ir CC4 pasekmių klasių GMU projektavimo ir statybos klausimams spręsti paprastai naudojama gretinamoji patirtis.
IX SKYRIUS. SUPILTINĖS ŽU
I SKIRSNIS. SUPILTINIŲ ŽU TIPAI
47. Supiltinės vienalytės ŽU ant laidaus pagrindo schema pateikta 9.1 pav. Kiti reikšmingi supiltinių žemių užtvankų tipai išvardinti 9.1 lentelėje ir pavaizduoti 9.2 pav.
48. Projektuojant supiltines ŽU ant neuolinių pagrindų, pirmenybę reikia teikti užtvankoms iš vienalyčio grunto arba užtvankoms su gruntinėmis antifiltracinėmis priemonėmis (ekranu, antifiltracine prizme, branduoliu).
49. Statant užtvankas dviem ar keliais etapais, jos projektuojamos vienalytės arba nevienalytės – su aukštutine antifiltracine prizme (žr. 9.2 pav.) arba su ekranu pagal Hidrotechnikos statinių projektavimo taisykles [9.13].
50. Pagrindinis supiltinių ŽU statybos būdas – grunto transportavimas ir tankinimas mašinomis. Antifiltracines priemones (ekranus, branduolius ir priešslenkstes) galima statyti pilant gruntą į vandenį. Gruntas pilamas į vandenį dirbtiniuose tvenkinėliuose ar natūraliuose vandens telkiniuose (nestatant užtūrų ir vandens išleistuvų), atsižvelgiant į vandens tėkmės greičius.
9.1 lentelė
ŽU tipai
Užtvankų skiriamieji požymiai
Užtvankų tipai (schemos)
1. Masyvo skersinio profilio konstrukcijos
vienalytė (9.1 pav.),
nevienalytė su antifiltracine aukštutine prizme (9.2 pav., a),
su ekranu (9.2 pav., b; e; h),
su branduoliu (9.2 pav., c; i),
su diafragma (9.2 pav., f),
su drenuotu masyvu (9.2 pav., d)
2. Pagrindo antifiltracinės priemonės
su antifiltracine priešslenkste, išorine (9.2 pav., g,), vidine (9.2 pav., i),
su dantimi (9.2 pav., d; e),
su antifiltracine užtvara (9.2 pav.)
3. Drenažas
su vidiniu prizminiu drenažu (9.2 pav., a),
su vidiniu vamzdiniu drenažu (9.2 pav., d; g; i),
su vidiniu plokščiuoju drenažu (9.2 pav., c; e; h),
su išoriniu antšlaitiniu drenažu (9.2 pav., b; i),
su vertikaliuoju drenažu (9.2 pav., h),
su mišriuoju drenažu (9.2 pav., e; f; h; i)
4. Aukštutinio šlaito tvirtinimas bangų zonoje
su netvirtintu aukštutiniu šlaitu (žr. Reglamento 5 priedą),
su nekapitališkai tvirtintu aukštutiniu šlaitu,
su kapitališkai tvirtintu aukštutiniu šlaitu (9.1; 9.2 pav.)
Pastaba. Užtvankos masyvo konstrukcija su įvairiomis pagrindo antifiltracinėmis priemonėmis komponuojama atsižvelgiant į pagrindo geologinę situaciją ir pagrindžiama kelių variantų techniniais ir ekonominiais skaičiavimais. Užtvankos masyvas gali būti sujungiamas su pagrindu ir be antifiltracinių priemonių.
9.1 pav. Supiltinės vienalytės ŽU su įkomponuota šachtine perteklinio vandens pralaida schema: 1 – ketera; 2 – aukštutinio šlaito danga; 3 – aukštutinio šlaito berma; 4 – padas; 5 – buvęs žemės paviršius; 6 – vamzdinis drenažas; 7 – žemutinio šlaito berma; 8 – bermos vandens nuleidimo latakas; 9 – užtvankos masyvas; 10 – depresijos kreivė; 11 – kapiliarinė zona; 12 – drenažo šuliniai; 13 – papėdės latakas; 14 – šachta; 15 – vandens raminimo baseinas; 16 – šlaito drena; 17 – smėlio tarpsluoksnis; 18 – vietinio grunto užpilas;
19 – geofiltracijos tėkmės linijos; ir – aukštutinio šlaito koeficientai; ir – žemutinio šlaito koeficientai
9.2 pav. ŽU skersiniai profiliai:
ant nelaidaus pagrindo: a – nevienalytė; b – su ekranu; c – su branduoliu; ant laidaus pagrindo: d – nevienalytė (su smėlio sluoksniais) su dantimi; e – su ekranu ir dantimi; f – su diafragma; g – vienalytė su gruntine priešslenkste, dantimi ir antifiltracine užtvara; h – su polietileniniu ekranu ir polietilenine priešslenkste; i – su vidine priešslenkste, branduoliu, antifiltracine užtvara; 1 – apsauginis sluoksnis; 2 – molinis gruntas; 3 – smėlio gruntas; 3* – smėlio sluoksniai arba juostos; 4 – depresijos kreivė; 5 – vidinis prizminis drenažas; 5I – išorinis (antšlaitinis) drenažas; 5II – vidinis plokščiasis drenažas; 5III – vidinis vamzdinis drenažas; 5IV – vertikalusis drenažas; 6 – gruntinis ekranas; 6I – polietileninis ekranas; 7 – branduolys; 8 – dantis; 9 – antifiltracinė sienelė-diafragma; 9I – antifiltracinė užtvara; 10 – gruntinė antifiltracinė priešslenkstė; 10I – polietileninė priešslenkstė; 10II – vidinė gruntinė priešslenkstė; 11 – papėdės drenažas; 12 – drenažo vandens nuvedimo vamzdis; 13 – papėdės griovys; A – atvirkštinis filtras; D – aukštutinio šlaito danga
II SKIRSNIS. REIKALAVIMAI MEDŽIAGOMS
51. ŽU statybai tinka visų rūšių gruntas, išskyrus:
51.1. gruntą, turintį vandenyje tirpstančių druskų: sulfato arba sulfato-chlorido daugiau kaip 10%, chlorido daugiau kaip 5% pagal svorį;
51.2. gruntą, turintį ne visai sutrūnijusių organinių medžiagų (pvz., augmenijos likučių) daugiau kaip 5% arba visiškai sutrūnijusių organinių medžiagų, esančių amorfinėje būklėje, daugiau kaip 8% pagal svorį.
52. Reglamento 51.1 ir 51.2 p. minimą gruntą leidžiama naudoti užtvankos masyvo statybai tik reikiamai pagrindus, numatant būtinas inžinerines apsaugines priemones ir paviršinio vandens apsaugą nuo užteršimo.
53. Įrengiant antifiltracines priemones iš gruntinių medžiagų užtvankos masyve ir jos pagrinde (ekranus, branduolius, priešslenkstes ir dantis), reikia naudoti mažai laidų gruntą. Parenkant tokį gruntą, reikia atsižvelgti, kad:
53.1. įrengiant antifiltracines priemones, geriausiai tinka molingas gruntas, kurio filtracijos koeficientas kf<0,1 m/parą ir kurio plastiškumo skaičius Ip ³ 0,05 (reikiamai pagrindus – Ip ³ 0,03);
53.2. leidžiama naudoti dirbtinį grunto mišinį iš molinio, smėlinio, stambiagrūdžio ir gargždinio grunto (molbetonio). Grunto mišinio sudėtis nustatoma pagal tyrimų duomenis ir atlikus bandomuosius supylimus gamybinėmis sąlygomis bei įvertinus kelių variantų techninius ir ekonominius rodiklius;
53.3. CC1 ir CC2 klasių užtvankoms leidžiama įrengti ekranus ir priešslenkstes iš durpių, kurių susiskaidymo laipsnis ne mažesnis kaip 50%; be to, reikia numatyti apsauginį sluoksnį iš mineralinio grunto.
54. Smėlinis gruntas (smulkusis, vidutinio rupumo, rupusis ir žvyringas smėlis) leidžiamas naudoti vienalytėse užtvankose ir užtvankose su centrine arba aukštutine antifiltracine prizme, jei užtikrinamas GFS pagal Hidrotechnikos statinių projektavimo taisykles [9.13], išlaikant leistiną geofiltracijos debitą per žemių užtvankos masyvą.
55. Smėlinis ir stambianuotrupinis gruntas, esant pakankamam jų stiprumui, atsparumui šalčiui ir vandens poveikiui, leidžiamas naudoti be apribojimų supiltinių ŽU prizmėse jas tinkamai sujungiant su antifiltracinėmis priemonėmis ir pagrindu. Tokio grunto supylimo į užtvankos masyvą galimybės nustatomos pagal užtvankos geofiltracijos ir įtempių sąlygas.
Pastaba. Smėlinis ir stambianuotrupinis gruntas naudojamas drenažui ir atvirkštiniams filtrams.
III SKIRSNIS. ŽU KETERA IR ŠLAITAI
56. ŽU keteros plotis parenkamas atsižvelgiant į užtvankos statybos ir jos naudojimo sąlygas, bet ne mažesnis kaip 4,5 m. CC1 pasekmių klasės ŽU, reikiamai pagrindus, keteros plotis gali būti ³ 3 m. Užtvankos sąlyčio su kitais statiniais ar slėnio krantais vietose keteros plotis didinamas atsižvelgiant į statinių konstrukciją ar į aikštelių reikalingumą. Jei ketera numatomas tiesti bendros paskirties kelias, tai keteros plotis priklauso nuo kelio kategorijos (žr. STR 2.06.03:2001 [9.37]).
57. ŽU keteros geodezinis aukštis (altitudė) Zcr priklauso nuo hidrotechnikos, kelių tiesybos ir ŽU statybos reikalavimų.
58. Hidrotechnikos reikalavimas yra užtikrinti, kad ŽU aukštutiniame bjefe susidarančios bangos nepersilietų per keterą; todėl turi būti numatomas keteros iškylis ∆Zcr virš ABVL altitudės ZNPL. Skaičiuojant reikia atsižvelgti į tai, ar ŽU keteroje bus ar nebus įrengtas parapetas.
59. Kai ŽU ketera numatoma be parapeto, keteros altitudė Zcr skaičiuojama pagal formules:
=(ZNPL+ΔZcr, max arba +ΔZcr, max), (9.1)
=(+ΔZcr, m), (9.2)
o galutine imama didesnioji, t. y. arba , arba ;
čia:
ZNPL – NPL altitudė; imama, kai ŽU perteklinio vandens pralaida (PVP) reguliuojama uždoriais;
Maks PL, p altitudė, atitinkanti PVP hidraulinio skaičiavimo pagrindinį atvejį (žr. STR 2.02.06:2004 [9.31] 68–78 p.);
Maks PL, k altitudė, atitinkanti PVP hidraulinio skaičiavimo kontrolinį atvejį;
ΔZcr, max, ΔZcr, m – atitinkamai didžiausias ir vidutinis keteros iškyliai:
∆Zcr, max=hrun max+Dhmax+a, (9.3)
ΔZcr, m=hrun, m+Dhm+a, (9.4)
čia:
hrun, max ir hrun, m – atitinkamai didžiausias ir vidutinis bangų užsiritimo ant šlaito aukščiai;
Dhmax ir Dhm – atitinkamai didžiausias ir vidutinis sampūtos aukščiai;
a – avarinė atsarga.
Pastabos:
1. hrun ir Dh vertės apskaičiuojamos pagal STR 2.05.15:2004 [9.34] atsižvelgiant į tai, kad:
1.1. hrun yra sisteminės 1% tikimybės bangos aukštis, t. y. hrun=hrun,1%;
1.2. audrų vėjų greičių vw vertės priklauso nuo jų tikimybių, o jos – nuo ŽU pasekmių klasės (žr. 9.2 lentelę).
9.2 lentelė
Audrų vėjų greičių tikimybės
Audrų vėjai
Tikimybės %, kai užtvankos pasekmių klasė
CC1
CC2
CC3
CC4
Didžiausi
4
4
2
2 (1)
Vidutiniai
50
30
20
20
2. Prieš skaičiuojant pagal (9.1)–(9.4) formules, reikia pasirinkti užtvankos aukštutinio šlaito bangų zonos šlaito koeficiento ≡ ctg reikšmę (žr. Reglamento 66 p.).
60. Kai ŽU ketera numatoma su hp aukščio parapetu (žr. Reglamento 11.27 p.), keteros altitudė Zcr, p apskaičiuojama pagal formules:
su 0,30, m; (9.5)
, su , (9.6)
o galutinė reikšmė imama didesnioji.
Pastabos:
1. vertės apskaičiuojamos pagal Reglamento 59 p. nurodymus.
2. Projektinė hp reikšmė parenkama remiantis techniniais ekonominiais skaičiavimais.
61. Kai ŽU ketera numatomas tiesti kelias, jam taikomi STR 2.06.01:1999 [9.35] reikalavimai.
62. Kai ŽU ketera tiesiamas bendros paskirties kelias, užtvankos keteros altitudė turi būti suderinta su kelio statybos reikalavimais, bet negali būti žemesnė negu reikia pagal (9.1)–(9.6) formules.
63. Jei ŽU masyvas pilamas iš molinio grunto, reikia numatyti keteros paviršinį apsauginį sluoksnį iš smėlio, žvyro ar gargždo grunto. Apsauginio sluoksnio storis imamas ne mažesnis kaip vidutinis įšalo gylis. Reikiamai pagrindus arba mažesnėms (CC1 pasekmių klasės) užtvankoms galima apsiriboti 20 cm storio optimalios sudėties žvyro sluoksniu pagal Hidrotechnikos statinių projektavimo taisykles [9.13].
Pastaba. Kai ŽU ketera projektuojamas automobilinis kelias, kelio pakraščiuose turi būti numatyti signaliniai stulpeliai arba apsaugos atitvarai pagal STR 2.06.03:2001 [9.37] reikalavimus.
64. Statybinė ŽU keteros altitudė paaukštinama per skaičiuotinį užtvankos pagrindo ir masyvo nuosėdžių sumos dydį.
65. ŽU šlaitų koeficientai parenkami atsižvelgiant į šlaitų stabilumą ir įvertinant:
65.1. ŽU masyvo ir pagrindo grunto fizikines-mechanines charakteristikas;
65.2. šlaitus veikiančias jėgas: savąjį svorį, vandens poveikį (geofiltracijos jėgas ir kapiliarinį slėgį), išorines seismines, dinamines, apkrovas keteroje ir šlaituose ir kt.;
65.3. užtvankos aukštį;
65.4. užtvankos statybos būdą ir naudojimo sąlygas.
66. Pradiniame projektavimo etape šlaitų koeficientų reikšmes galima parinkti pagal esančias analogiškas užtvankas, o po to jas patikslinti skaičiuojant šlaitų stabilumą. Jei aukštutiniame užtvankos šlaite įrengiamas ekranas iš gruntinių medžiagų, kurių φ ir c vertės mažesnės už ŽU masyvo grunto φ ir c reikšmes, aukštutinio šlaito koeficientų vertės parenkamos įvertinant ne tik viso šlaito stabilumą, bet ir:
66.1. ekrano ir jo apsauginio sluoksnio stabilumą ekrano apačios ir užtvankos masyvo sąlyčio linijos atžvilgiu;
66.2. ekrano apsauginio sluoksnio stabilumą sąlyčio linijos su ekrano paviršiumi atžvilgiu.
67. ŽU šlaituose projektuojamos bermos. Jų skaičius priklauso nuo užtvankos aukščio, statybos būdo, šlaitų dangos ir bendrojo užtvankos stabilumo. Kapitališkai tvirtintame aukštutiniame šlaite pirmoji nuo NPL berma įrengiama dangos apatiniame lygyje ir sudaro atramą tvirtinimui. Kitos bermos numatomos kas 10–15 m pagal vertikalę. Bermos plotis 2–3 m.
68. Žemutiniame šlaite bermos reikalingos užtvankos naudojimo sąlygoms pagerinti, atmosferiniam vandeniui surinkti ir nuvesti bei kontrolės-matavimo prietaisams išdėstyti. Šios bermos numatomos aukštesnėse kaip 9–10 m užtvankose. Kai užtvankos aukštis yra 9–20 m, numatoma viena berma maždaug šlaito viduryje, o aukštose užtvankose – kaip ir aukštutiniame šlaite. Berma įrengiama 3% nuolydžiu į vidaus pusę. Tarp bermos ir šlaito įrengiamas 0,20–0,25 m gylio ir 1% nuolydžio latakas. Iš latako vanduo nuvedamas į žemutinį bjefą arba į drenažą. Bermos neturi palėkštinti nustatyto skaičiavimais šlaito koeficiento, pagal Hidrotechnikos statinių projektavimo taisykles [9.13].
Pastaba. Jei berma numatomas įrengti kelias, tai bermos padėtis priklauso nuo kelio išilginio profilio, o plotis – nuo kelio kategorijos.
IV SKIRSNIS. ŠLAITŲ DANGOS
69. Supiltinių ŽU šlaitų dangos įrengiamos numatant bangų, ledo, vandens tėkmės, vandens lygio svyravimų, atmosferinių kritulių, vėjo, žemę rausiančių gyvūnų poveikius, kilsnaus molingo grunto išsipūtimą žiemos metu bei kitus veiksnius, galinčius sukelti užtvankos šlaitų deformacijas.
70. ŽU aukštutinis šlaitas gali būti tvirtinamas tokiomis priemonėmis:
70.1. akmenimis (akmenų grindiniu ar akmenų metiniu);
70.2. gelžbetoninėmis plokštėmis (surenkamomis ar monolitinėmis);
70.3. betonine danga;
70.4. asfaltbetonio danga;
70.5. biologinėmis priemonėmis.
Pastabos:
1. Atlikus reikiamus tyrimus ar vadovaujantis esamų naudojamų užtvankų šlaitų tvirtinimo patirtimi, leidžiama aukštutinių šlaitų dangoms naudoti ir kitus statybos produktus, pavyzdžiui, žvyro-žvirgždo, grunto-cementinius ir kt.
2. Išimtiniais atvejais projektuojamas netvirtintas aukštutinis šlaitas (žr. Reglamento 92 p.).
71. Dangas reikia parinkti palyginus kelių variantų techninius ir ekonominius rodiklius, maksimaliai išnaudojant mechanizacijos priemones bei vietines medžiagas, įvertinus užtvankos masyvo bei jo pagrindo grunto geotechnines charakteristikas, vandens agresyvumą, dangos ilgaamžiškumą, architektūros reikalavimus pagal Hidrotechnikos statinių projektavimo taisykles [9.13].
72. Skiriamos dvi ŽU aukštutinio šlaito dangos zonos:
72.1. pagrindinė danga intensyviausio bangų ir ledo poveikio ruože;
72.2. palengvinta danga žemiau pagrindinės tokiu atstumu, kuriame bangų sukeltos srovės nebepajėgia išplauti šlaito grunto.
73. Pagrindinės dangos viršutinės dalies altitudė sutampa su užtvankos keteros altitude Zc, apskaičiuota pagal (9.1) ir (9.2) formules. Jei dėl kelių statybos reikalavimų projektinė ŽU keteros altitudė Zcr yra gerokai aukštesnė nei Zc, pagrindinė danga įrengiama iki Zc altitudės. Likusi šlaito dalis iki keteros tvirtinama paprasčiau, pvz., kaip žemutinis šlaitas.
74. Apatinė pagrindinės dangos riba numatoma žemiau didžiojo tvenkinio mažiausio patvankos lygio per vertikalų atstumą h=2hrun, m. Be to, apatinė pagrindinės dangos riba turi būti žemiau didžiojo tvenkinio mažiausio lygio ne mažiau kaip per 1,5, čia – skaičiuotinis susidarančio ledo sluoksnio storis.
75. Palengvinta danga skirta apsaugoti užtvankos šlaitą nuo pažeidimų dėl bangų, ledo ir srovių poveikio ne tik normaliai naudojant užtvanką, bet ir didžiojo tvenkinio užpildymo ir ištuštinimo metu.
Pastaba. Pagrindinė ir palengvinta dangos turi būti patikimai susietos, pvz., sudarant akmeninę ar betoninę atramą. Atramos matmenys priklauso nuo šlaito koeficiento, taip pat nuo dangos ir atramos trinties koeficiento šlaite esančio grunto atžvilgiu.
76. Aukštutinį šlaitą tvirtinti akmenų metiniu arba akmenų grindiniu tikslinga tais atvejais, kai gali susidaryti nemažos ŽU deformacijos ir yra pakankamai akmenų.
77. Tvirtinant šlaitus akmenų metiniu (juos supilant), naudojami nerūšiuoti akmenys. Skaičiuotinis akmenų svoris, dydis (skersmuo), skaičiuotinių akmenų procentinė dalis metinyje, taip pat supilamo sluoksnio storis nustatomas vadovaujantis STR 2.05.15:2004 [9.34] reikalavimais.
78. Akmenų metinio ar akmenų grindinio storis parenkamas įvertinant tai, kad smulkesnius akmenis gali išplauti bangos, kad jie gali būti išstumti judant rupiems akmenims bei tankėjant tvirtinimo sluoksniui. Taip pat reikia atsižvelgti į patirtį naudojant analogiškas dangas. Bet kuriuo atveju dangos storis turi būti ne mažesnis kaip 3D85; čia D85 – akmenų, atitinkančių 85% granuliometrinės sudėties kreivėje, skersmuo.
79. Šlaitų dangoms reikia naudoti akmenis iš nuosėdinių ir metamorfinių uolienų, turinčių pakankamą stiprumą, atsparumą šalčiui ir vandens poveikiui.
80. Po šlaito akmenų danga numatomas žvyro pasluoksnis, skirtas užtvankos grunto apsaugai nuo iščiulpimo per akmenų tarpus. Kad pats žvyras nebūtų iščiulpiamas, jo dalelių vidutinis skersmuo d50 turi būti ne mažesnis kaip 0,25Dsp, čia: Dsp – rutulio formos akmens skersmuo. Reikiamas pasluoksnio storis bcl pagrindžiamas skaičiavimais. Tarp pasluoksnio ir užtvankos masyvo grunto gali būti reikalingas ir atvirkštinis filtras.
81. Monolitinio gelžbetonio plokščių šlaitų dangos projektuojamos sekcijomis, kurių kiekvienos matmenys ne didesni kaip 45´45 m. Tarpusavyje sekcijos atskiriamos skersinėmis temperatūrinėmis ir išilginėmis deformacinėmis siūlėmis. Kiekviena sekcija projektuojama iš atskirų plokščių. Paprastai plokštės būna stačiakampės, jų kraštinių santykis apibrėžiamas sąlyga: 1≤lsl / bsl≤2, čia: lsl – plokštės ilgis skersai šlaito, bsl – plokštės plotis išilgai šlaito; bsl reikš …
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.