Byla nr. 37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-12/2011-13/2011-24/2011 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015…

Byla Nr Byla Nr. 37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-12/2011-13/2011-24/2011 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S Dėl Lietuvos Respublikos CIVILINIO KODEKSO 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 2012 m. balandžio 18 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Egidijaus Šileikio, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Sigutei Brusovienei ir Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Žilvinui Šilgaliui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vedėjai Dainai Petrauskaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėjai Julianai Ostrouch, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojai Gintarei Vizbaraitei, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojui Ježiui Miskiui ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento Draudimo ir specialios finansinės veiklos skyriaus vyriausiajai specialistei Jovitai Burlėgienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. balandžio 2 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-12/2011-13/2011-24/2011 pagal:

Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimu šie pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-12/2011-13/2011-24/2011.

Konstitucinis Teismas nustatė:

I 1. Visų pareiškėjų – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Kauno apygardos teismo, Vilniaus apygardos teismo, Molėtų rajono apylinkės teismo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymai ištirti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.290 straipsnio 1, 3 dalių atitiktį Konstitucijai grindžiami šiais argumentais.

1.1. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Mokant išmokas, pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą valstybės prievolė jas mokėti nėra siejama su deliktine civiline atsakomybe. Taigi tokios išmokos negali būti laikomos žalos atlyginimu deliktinės civilinės atsakomybės požiūriu, nes jų dydis nėra pagrįstas konkrečiu atveju padarytos žalos dydžio nustatymu, apskaičiavimu ir išreiškimu piniginiu ekvivalentu. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį visos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal to paties straipsnio 3 dalį visas draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį mokėjo žalą padaręs asmuo. Taigi pareiškėjams kyla abejonių, ar įstatymų leidėjas, nenustatęs, kiek išmokėtos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, taip pat kiek jos gali būti regreso tvarka išieškotos iš žalą padariusio asmens, nenukrypo nuo Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų žalos atlyginimo instituto principų.

1.2. Pareiškėjų teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu konstitucinė valstybės pareiga teikti socialinę paramą perkeliama žalą padariusiam asmeniui, nes Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išmokėtos socialinio draudimo išmokos, kurios negali būti laikomos žalos atlyginimu deliktinės civilinės atsakomybės požiūriu, pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal to paties straipsnio 3 dalį jas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Taip yra pažeidžiamas Konstitucijos 52 straipsnis, taip pat proporcingumo principas, nes minėtas asmuo privalo atlyginti daugiau žalos nei realiai jos padaryta.

1.3. Pareiškėjai abejoja, ar įstatymų leidėjui nenustačius, kiek išmokėtos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, taip pat kiek jos gali būti regreso tvarka išieškotos iš žalą padariusio asmens, nėra pažeidžiamas asmenų lygybės principas. Pareiškėjų teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu valstybės ir jos konstitucinę socialinę pareigą įgyvendinančių institucijų turtiniai interesai yra ginami labiau nei žalą padariusio asmens interesai.

1.4. Abejonės dėl CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalių atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui (konstituciniams teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisinio saugumo imperatyvams) iš esmės kyla dėl to, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti suformuluotos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo neaiškumas, neapibrėžtumas ir kiti trūkumai grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika sprendžiant su socialinio draudimo įstaigų regreso teisės taikymu susijusias bylas. Prašyme teigiama, kad minėta teismų praktika yra nenuosekli ir prieštaringa, nes pačiu įstatyme įtvirtintu reguliavimu nėra nustatyta aiškių, vienareikšmių įskaitymo teisės ir regreso teisės taikymo ribų, dėl to žalą padariusio asmens deliktinės civilinės atsakomybės dydis gali skirtis.

To paties pareiškėjo prašymas ištirti CK 6.1015 straipsnio 1 dalies, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 795) (2008 m. vasario 24 d. redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 55 punkto atitiktį Konstitucijai grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintame Vidaus tarnybos statute (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) yra įtvirtintas privalomas pareigūnų gyvybės ir sveikatos visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, t. y. juo reguliuojami privalomojo draudimo santykiai. Pagal draudimo teisės doktriną tai yra suminis, o ne nuostolių draudimas, todėl išmokos pagal tokią draudimo rūšį nėra pagrįstos konkrečiu atveju padarytos žalos dydžio nustatymu, apskaičiavimu ir išreiškimu piniginiu ekvivalentu. Taigi yra pagrindo manyti, kad suminio draudimo atveju regresas negalimas ir šiuo atveju taikytina įstatymo analogija – CK 6.1015 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad subrogacija netaikoma ir negalima draudimo nuo nelaimingų atsitikimų bei ligos draudimo atveju.

Taigi suminio draudimo atveju draudikas neįgyja subrogacijos teisės į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų bei ligos atveju, o Socialinio draudimo įstaigai tokia teisė ir suminio draudimo atveju numatyta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme ir CK 6.290 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjui kyla abejonių, ar taip nėra įteisinta pirmenybė ginti valstybės institucijų interesus, palyginti su privataus draudiko interesais, ir ar nėra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kai realizuojamas atgręžtinis reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui suminio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir ligos atveju.

Pareiškėjas taip pat abejoja, ar nėra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, nes toks teisinis reguliavimas nėra aiškus ir darnus, juo sukuriamas vidinis civilinės teisės normų ir principų prieštaringumas.

2.2. Abejonės dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 punkto (2004 m. kovo 5 d. redakcija) ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių (2008 m. vasario 13 d. redakcija) 55 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek juose nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, iš esmės grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir dėl CK 6.290 straipsnio 1 dalies atitikties toms pačioms Konstitucijos nuostatoms. Pasak pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo, nei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme, nei Taisyklėse nėra nuostatos dėl kompensacijų, mokėtinų pagal Vidaus tarnybos statutą, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį.

3.1. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Vidaus tarnybos statute nustatyti atvejai, kada pareigūnams yra išmokamos draudimo išmokos bei kompensacijos, susijusios su privalomuoju pareigūnų gyvybės ir sveikatos draudimu nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, tačiau įstaigai, išmokėjusiai šias išmokas bei kompensacijas, atgręžtinio reikalavimo teisė nebuvo nustatyta. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta regreso teisė socialinio draudimo įstaigoms. Ši nuostata papildyta specialiuose įstatymuose – Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, tačiau nei pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį, nei pagal šiuos įstatymus Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) nėra socialinio draudimo įstaiga ir jam minėta teisė nėra nustatyta. Tokia teisė nustatyta tik Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte. Taip Vyriausybė įsiterpė į įstatymų leidėjo kompetencijos sritį.

3.2. Mokant Vidaus tarnybos statute (40 straipsnio 1, 3 dalyse) nustatytas kompensacijas pareigūnams prievolės mokėti tokias išmokas atsiradimas nesiejamas su žalą padariusio asmens deliktinės atsakomybės dėl asmens sužalojimo ar mirties kilimu. Taigi šiuo atveju išmokos praranda žalos kompensuojamąją funkciją ir tampa baudimu. Taip susidaro situacija, kai dalis konstatuotos žalos nėra pagrįsta konkrečiai apskaičiuoto padarytos žalos dydžio įvertinimu, dėl to kyla abejonių, ar toks žalos atlyginimas gali būti pripažintas teisingu.

Sąlygų 26 punkte nenustačius, kiek išmokėtos išmokos pagal Vidaus tarnybos statutą (40 straipsnio 1, 3 dalis) įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, taip pat kiek jos gali būti regreso tvarka išieškotos iš žalą padariusio asmens, kyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai.

3.3. Kompensacijos, mokamos pareigūnams pagal Vidaus tarnybos statutą, nėra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, nes tokių kompensacijų išmokėjimas pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį nepripažintinas žala, be to, jis laikytinas papildoma pareigūnų socialine garantija, kuri finansuojama ne iš „Sodros“, o iš valstybės biudžeto. Kita vertus, ginčijamu teisiniu reguliavimu konstitucinę valstybės pareigą teikti socialinę paramą perkeliant žalą padariusiam asmeniui yra pažeidžiamas Konstitucijos 52 straipsnis, taip pat proporcingumo principas, nes minėtas asmuo privalo atlyginti daugiau žalos nei iš tikrųjų jos padaryta, jeigu Policijos departamento prie VRM išmokėtos kompensacijos, mokamos pagal Vidaus tarnybos statutą, remiantis CK kodekso 6.290 straipsnio 1 dalimi įskaitomos į atlygintinos žalos dydį (jei šios kompensacijos prilyginamos socialinio draudimo įstaigų išmokoms), o pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį minėtas išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos, t. y. joms prilygintas Policijos departamentas prie VRM, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį.

3.4. Motyvuojant tuo, kad socialinio draudimo įstaigų išmokėtos išmokos pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėtos išmokos į jį neįskaitomos, taip pat tuo, kad nei Vidaus tarnybos statute, nei jokiame įstatyme, kitaip nei Valstybinio socialinio draudimo įstaigoms, įstaigoms, išmokėjusioms draudimo išmokas ir kompensacijas pagal Vidaus tarnybos statutą, nenustačius regreso teisės išieškoti šias išmokas iš atsakingų asmenų, abejojama dėl Sąlygų 26 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

3.5. Abejonės dėl ginčijamos Sąlygų 26 punkto nuostatos atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tuo, kad „nėra aiškus ir darnus teisės normų turinys, <...> tokiu teisiniu reguliavimu sukuriamas vidinis civilinės teisės normų ir principų prieštaringumas“.

II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narių Konstanto Ramelio, Juliaus Sabatausko, Žilvino Šilgalio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vedėjos Dainos Petrauskaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalys, 6.1015 straipsnio 1 dalis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

1.1. Ginčijamos CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalys išdėstytos CK 6 knygos XXII skyriaus „Civilinė atsakomybė“ trečiajame skirsnyje „Deliktinė atsakomybė“. Taikant CK normas, jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei struktūrą (CK 1.9 straipsnio 1 dalis). Nurodyto skyriaus 6.263 straipsnyje įtvirtintas pagrindinis deliktinės atsakomybės principas – visiškas žalos atlyginimas, kilęs iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto konstitucinio žalos atlyginimo principo. Jis reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Jeigu nukentėjusysis gavo daugiau nei jam padaryta nuostolių, tai gali būti kvalifikuojama kaip nepagrįstas praturtėjimas. Atlyginant daugiau nei iš tikrųjų padaryta žalos, civilinė atsakomybė siejasi ne tik su kompensuojamąja, bet ir su baudžiamąja funkcijomis, todėl yra pažeidžiamas konstitucinis žalos atlyginimo principas.

1.2. Aiškinant visiško žalos atlyginimo principą atsižvelgtina ir į teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 konstatavo: „<...> dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, suteikiant visuomenės nariams būtinas ekonomines, socialines priemones, taip pat civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmės ir galimybių tam tikrais atvejais pasiekti jos tikslų nebuvimo (atsakovui esant nemokiam), padaryta žala gali būti kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tačiau, atlyginus žalą alternatyviu jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalos padariusiam asmeniui. Tokias atvejais regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų.“ 1.3. CK 6.113 straipsnio, 6.280 straipsnio 1 dalies normos turėtų būti taikomos ir nustatant socialinio draudimo įstaigų regreso teisės apimtį. Todėl, viena vertus, socialinio draudimo įstaigos turi į žalą padariusį asmenį reikalavimo teisę dėl visų nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo sumokėtų socialinio draudimo išmokų, išskyrus atvejus, kai nurodytos išmokos viršija padarytą žalą. Kita vertus, jeigu dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patirtų nuostolių dydis yra mažesnis už asmens (nukentėjusiojo) iš socialinio draudimo įstaigų gautą išmokų dydį, negalima nurodytų dydžių skirtumo išieškoti iš žalą padariusio asmens, nes tai neatitiktų pagrindinės, kompensuojamosios, civilinės atsakomybės funkcijos ir būtų pažeistas visiško žalos atlyginimo principas.

1.4. Remiantis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2004, 2007 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2007, 2006 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2006, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008) daroma išvada, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų yra atlyginama tik turtinė žala. Todėl asmeniui iš Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo išmokėtos socialinio draudimo išmokos turėtų būti įskaitomos tik į asmeniui atlygintinos turtinės žalos dydį.

1.5. Statutiniai valstybės tarnautojai į kai kurių rūšių valstybinio socialinio draudimo schemas nėra įtraukti, tačiau jiems Konstitucijos 52 straipsnyje nustatytos teisės laiduojamos specialiuose jų tarnybą reglamentuojančiuose statutuose. Tai, kad išmokos mokamos iš valstybės biudžeto, nekeičia šių išmokų skyrimo ir mokėjimo tikslų bei paskirties. Jų dydžio nustatymo taisyklės pagrįstos valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintomis netektų kompensuojamų darbo pajamų skaičiavimo metodikomis. Vienkartinės ir periodinės išmokos (netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos), kurių dydis susietas su nukentėjusio ar žuvusio asmens turėtų (netektų) darbo (tarnybos) pajamų dydžiu, o jų mokėjimo tikslas – kompensuoti asmens netektas darbo (tarnybos) pajamas, prilygintinos išmokoms, tapačioms iš Valstybinio socialinio draudimo fondo mokamoms išmokoms. Šios išmokos įskaitytinos į atlygintinos turtinės žalos dydį.

1.6. Pažymima, jog teismų praktika dėl to, kad deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visiško žalos atlyginimo principu, o socialinio draudimo įstaigos turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį dėl nukentėjusiajam sumokėtų tokio dydžio socialinio draudimo išmokų, kiek sumokėta žalos atlyginimo, yra nuosekli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1331/2002, 2004 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2004, 2006 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-166/2006, 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2007, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008). Teismų nuomonė skyrėsi dviem klausimais: 1) ar visos socialinio draudimo įstaigų išmokos laikytinos žalos atlyginimu pagal civilinę teisę, konkrečiai – dėl laidojimo pašalpos paskirties (ar tai socialinė parama, ar žalos atlyginimas); 2) ar regreso teisė į žalą padariusį asmenį yra absoliuti.

Daroma išvada, kad teisės taikymo problemas dėl socialinio draudimo įstaigų regreso teisės ir jos apimties lėmė socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas. Todėl teisės normos, kuriomis reguliuojama socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, paskirtis (atlyginti žalą ar kompensuoti kokius nors kitus praradimus), turėtų būti nustatyta valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, o ne Civiliniame kodekse.

2.1. Remiantis oficialiąja konstitucine doktrina, pagal kurią įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą priimti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui, naudodamasis jam suteikta diskrecija gali pasirinkti ir įstatyme arba įstatymuose įtvirtinti įvairius žalos atlyginimo būdus. Alternatyvių žalos kompensavimo būdų darbuotojo (pareigūno) sužalojimo ar mirties darbe (einant tarnybines pareigas) atveju nustatymas ne tik neprieštarauja Konstitucijai – taip yra įgyvendinta joje įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga.

2.2. Alternatyvūs žalos kompensavimo būdai, kai į žalos atlyginimo santykius įsiterpia valstybė, gali būti įvairūs: privalomasis socialinis draudimas, privalomasis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir pan., kai įstatymų nustatyta tvarka žala apdraustam asmeniui kompensuojama iš draudimo lėšų arba žalą patyrusiam asmeniui ji kompensuojama iš valstybės biudžeto ar specialaus fondo. Kad ir kaip alternatyvus žalos kompensavimas vadinamas, jo funkcija yra, vadovaujantis solidarumo ir (arba) viešojo intereso apsaugos principais, užtikrinti socialinę tam tikrų asmenų grupių apsaugą.

2.3. Deliktinė teisė reglamentuoja visuomeninius santykius, atsirandančius iš neteisėtų veiksmų, todėl atsakingas už žalos padarymą asmuo privalo ją visiškai atlyginti. Žala apskaičiuojama pagal patirtos žalos dydį patvirtinančius įrodymus, tačiau socialinio aprūpinimo teisėje padarytos žalos dydžio apskaičiavimas nėra tiesiogiai siejamas su konkrečia patirta žala, o apskaičiuojant kompensacijos dydį vadovaujamasi objektyviais kriterijais pagrįsta metodika – atsižvelgiama į nukentėjusiojo pajamas. Deliktinės teisės, kuri yra civilinės teisės dalis, ir socialinio aprūpinimo teisės reguliavimo dalykas, tikslai ir funkcijos skiriasi, todėl civilinėje teisėje neturėtų būti teisės normų, reglamentuojančių socialinio aprūpinimo santykius. Turtiniams santykiams socialinio aprūpinimo srityje civilinė teisė taikoma tiek, kiek tie santykiai nesureguliuoti socialinio aprūpinimo teisės normomis.

2.4. Socialinio draudimo įstaigos – tai įstaigos, kurios administruoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytas socialinio draudimo rūšis ir kurių teisės bei pareigos yra nustatytos konkrečias socialinio draudimo rūšis reglamentuojančiuose įstatymuose. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį šis įstatymas netaikomas asmenims, kurie įstatymų nustatyta tvarka valstybės lėšomis yra apdrausti nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, draudimu ir (arba) kurių profesinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytas kompensacijų mokėjimas juos sužeidus arba jiems žuvus dėl tarnybos. Taigi įstatymų leidėjas nustatė, kad visuomeninius santykius, analogiškus įtvirtintiesiems Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, gali reglamentuoti ir kiti įstatymai. Toks įstatymas yra Vidaus tarnybos statutas, kuriame inter alia nustatyta vidaus sistemos tarnybos pareigūnų teisė gauti kompensacijas pareigūno ar kursanto sveikatos sužalojimo ar mirties atveju.

Jeigu socialinio draudimo įstaigomis būtų laikomos tik tos įstaigos, kurios administruoja socialinio draudimo išmokas tų socialinio draudimo rūšių, kurios išvardytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje, kitos įstaigos, mokančios tokios pat paskirties išmokas, neturėtų regreso teisės į žalą padariusius asmenis. Tai reikštų, kad teisės pažeidimą padaręs asmuo nebūtų traukiamas atsakomybėn, jei žala padaryta statutiniam pareigūnui. Toks įstatymo aiškinimas neatitiktų civilinės teisės principų (lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo ir kt.), kuriais būtina vadovautis aiškinant Civilinį kodeksą.

Socialinio draudimo įstaigų sąvokos apibrėžimas nėra Civilinio kodekso reguliavimo dalykas, ši sąvoka taikant šio kodekso normas aiškintina pagal bendrąsias teisės aiškinimo taisykles, ypač atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus.

2.5. Socialinio draudimo įstaigos ir draudimo bendrovės, kurios verčiasi privačiu draudimu, drausdamos nuo nelaimingų atsitikimų ar ligų, turi turėti lygias teises, tarp jų teisę į subrogaciją. Socialinio aprūpinimo teisės paskirtis – užtikrinti jos ginamų asmenų būtinąjį aprūpinimą įvykus nelaimei. Asmenys, siekdami geresnio aprūpinimo įvykus nelaimei nei valstybės garantuotas socialinis aprūpinimas, gali tuo pasirūpinti papildomai drausdamiesi nuo įvairios rizikos. Taigi socialinio draudimo sistema ir privatus sveikatos draudimas nėra alternatyvios sistemos.

Negalima socialinio draudimo įstaigų ir privačių draudimo bendrovių pareiškėjo ginčijamu aspektu tapatinti dėl šių priežasčių:

2.6. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus. Šis įstatymas žalos, patirtos eismo įvykio metu, atlyginimo santykius reglamentuoja tiek, kiek to reikia tinkamam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimui užtikrinti. Socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį klausimai nėra ir neturi būti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo reguliavimo dalykas.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėjos Julianos Ostrouch, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjos Irenos Šambaraitės, Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento Draudimo ir specialios finansinės veiklos skyriaus vyriausiosios specialistės Daivos Kemeklytės rašytiniai paaiškinimai. Juose teigiama, kad ginčijamas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 24 d. redakcija) patvirtintų Taisyklių 55 punkte nustatytas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Tokia pozicija grindžiama šiais argumentais.

1.1. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Iš Konstitucijos neišplaukia, kad būtų galima nustatyti kokias nors žalos atlyginimo išimtis (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Vidaus tarnybos statuto, turinčio įstatymo galią, 49 straipsnio 1 dalyje nustatytas privalomas pareigūnų gyvybės ir sveikatos draudimas nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje ar atsitikimų, susijusių su tarnyba, valstybės biudžeto lėšomis visą jų tarnybos laikotarpį, o 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų sveikatos ir gyvybės draudimo, draudiminių įvykių pripažinimo tvarką, draudimo išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintose Sąlygose. Toks reglamentavimas iš esmės atitinka teisėkūros teisėtumo principą, pagal kurį reikalaujama, kad valstybės institucijos, kurdamos teisės aktus, neviršytų savo kompetencijos, laikytųsi kiekvienai teisės aktų rūšiai nustatytos tų aktų priėmimo ir išleidimo tvarkos (procedūrų) ir subordinacijos pagal teisinę galią.

1.2. Nors pagal Vidaus tarnybos statutą įstaigai, išmokėjusiai draudimo išmokas ir kompensacijas, nesuteikta atgręžtinio reikalavimo teisė, tokia teisė grindžiama Sąlygos 26 punktu. Jame nustatyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso, t. y. įstatymo, nustatyta tvarka. Tokia nuoroda į įstatymą preziumuoja šio teisės akto leidėjo poziciją, kad kai apdraustasis atitinka visas šiame teisės akte nurodytas sąlygas, t. y. jis yra atitinkamos srities pareigūnas, kuriam nutinka nurodytasis draudiminis įvykis ir kuriam išmokama atitinkama kompensacija, susiklosto būtent socialinio draudimo teisiniai santykiai, kurie savo ruožtu sudaro galimybę įstatymo, t. y. Civilinio kodekso, nustatytu būdu įgyvendinti regreso teisę.

1.3. Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 2.2 punkte nustatyta, kad valstybės institucijos, kuriose tarnauja (eina pareigas) ar tarnavo (ėjo pareigas) apdraustieji, per 10 dienų nuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus pranešimo apie išmokėtiną draudimo sumą turi pervesti į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto sąskaitą sumą, lygią 3 procentams priklausančios išmokėti draudimo sumos, iš savo išlaidų sąmatose tam reikalui numatytų lėšų. Ši nuostata patvirtina, kad minėtas Vyriausybės nutarimas ir juo patvirtintos Sąlygos reglamentuoja būtent socialinio draudimo teisinius santykius, t. y. policijos įstaigos šiuo požiūriu iš tiesų atlieka draudimo įstaigos funkciją, todėl joms taikytinos CK 6.290 straipsnio 3 dalies nuostatos, reglamentuojančios regreso teisės įgyvendinimą.

2.1. Transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas žalą atlygina tiek, kiek ją atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui privalėtų eismo įvykio kaltininkas. Siekiant užtikrinti visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimą ir atkurti padėtį iki žalos padarymo, tačiau nesuteikti galimybės nepagrįstai praturtėti, draudimo išmoka negali būti didesnė už nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius, už kuriuos yra atsakingas draudėjas. Šiuos principus įtvirtina ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas bei jo nuostatas detalizuojančios Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Taisyklės, pagal kuriuos atlygintinos žalos dydį nustato draudikas vadovaudamasis pateiktais žalos aplinkybes, faktą ir dydį įrodančiais dokumentais. Taigi tokiu reguliavimu įtvirtinamas nukentėjusiojo patirtos realios žalos, kuri įrodoma dokumentais, atlyginimo principas. Tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa, įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, iš esmės leidžia išvengti dvigubo nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimo ir galimo pasipelnymo iš patirtos žalos.

2.2. Įteisinus socialinio draudimo išmokų ar kompensacijų, kurios neturi realios žalos atlyginimo požymių, susigrąžinimą iš už žalą atsakingo asmens, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas nebeatliktų savo funkcijos drausti civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo. Pažymėtina, kad jei draudimo įmonė nevykdytų pareigos mokėti draudimo išmoką, socialinio draudimo išmokas ir kitas kompensacijas žalą padaręs asmuo turėtų mokėti net ir tuo atveju, kai reali žala jau atlyginta, o padaryta žala neviršija nustatytos draudimo sumos.

IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro Tomo Vaitkevičiaus ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro direktoriaus Algimanto Križinausko rašytiniai paaiškinimai.

V Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo narys Ž. Šilgalis ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vedėja D. Petrauskaitė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėja J. Ostrouch, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotoja G. Vizbaraitė, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojas J. Miskis ir Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento Draudimo ir specialios finansinės veiklos skyriaus vyriausioji specialistė J. Burlėgienė pritarė Vyriausybės atstovės J. Ostrouch ir buvusių Vyriausybės atstovių I. Šambaraitės bei D. Kemeklytės rašytiniams paaiškinimams ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-46/2010) inter alia prašo ištirti, ar CK 6.1015 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje draudžiama draudiko subrogacija į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų atveju, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikas neįgyja subrogacijos į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų bei ligos draudimo atvejais, o socialinio draudimo įstaigai tokia teisė numatyta CK 6.290 straipsnio 3 dalyje, todėl pareiškėjui kyla abejonių, ar tokiu teisiniu reguliavimu nėra įteisintas prioritetinis valstybės institucijos interesų gynimas ir dėl to nepažeidžiami konstituciniai asmenų lygybės, teisinės valstybės principai.

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje „Kompensacijos pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais“ (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta: „1. Žuvus tarnybines pareigas vykdžiusiam pareigūnui, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tais atvejais, kai pareigūno mirties priežastis yra susijusi su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tais atvejais, kai pareigūnas nužudytas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, neatsižvelgiant į draudimo išmokas jo šeimai – vaikams (įvaikiams, taip pat vaikams, gimusiems po pareigūno mirties), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vaikams (įvaikiams), kurie mokosi nustatyta tvarka įregistruotų švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, sutuoktiniui, sugyventiniui (partneriui), tėvui ar motinai – ir nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, per vienus metus nuo pareigūno mirties lygiomis dalimis išmokama jo 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija.

Pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiama ne dėl draudimo išmokų priteisimo, todėl pareiškėjas neturi pagrindo savo nagrinėjamoje civilinėje byloje taikyti CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo.

Vadinasi, pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje priėmė nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl inter alia CK 6.1015 straipsnio 1 dalies, kuri šioje jo nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi būti taikoma.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nutartyje, kuria kreipėsi į Konstitucinį Teismą, nenurodo, jog CK 6.1015 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma jo nagrinėjamoje civilinėje byloje, o savo abejones dėl galimo jos prieštaravimo Konstitucijai grindžia teisinio reguliavimo, nustatyto CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje ir 6.290 straipsnio 3 dalyje, skirtumais.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

II Dėl Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.1. Valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalis).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 13 dalyje nustatyta: „Valstybinis socialinis draudimas (toliau – socialinis draudimas) – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos“; šio straipsnio 11 dalyje nustatyta: „Valstybinio socialinio draudimo išmokos (toliau – socialinio draudimo išmokos) – įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos, į kurias, įvykus draudiminiam įvykiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys“; šio įstatymo 11 straipsnyje „Socialinio draudimo išmokos“ nustatyta: „Socialinio draudimo išmokos – tai Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei Nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos.“ 4.2. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą yra skiriamos ir mokamos senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos (įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis).

4.3. Pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą skiriamos ir mokamos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos (įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija).

4.4. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą apdraustajam, dėl draudiminio įvykio netekusiam dalies ar viso darbingumo, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų išmokama ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis); apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalis); apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalis).

4.5. Pagal Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymą skiriama ir mokama nedarbo draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) antrasis skirsnis).

4.6. Taigi socialinio draudimo išmokų sąvoka yra atskleista Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, o CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos „socialinio draudimo išmokos“ yra Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei Nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos.

4.7. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį į atlygintinos žalos dydį įskaitomos ne visos socialinio draudimo išmokos, o tik išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais.

4.7.1. Socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, nustatytos inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme. Minėta, kad pagal šį įstatymą apdraustajam, dėl draudiminio įvykio netekusiam dalies ar viso darbingumo, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų išmokama ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis); apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalis); apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatos:

Paminėtina, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalį einamųjų metų draudžiamąsias pajamas ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtina Vyriausybė, nustatydama šių pajamų taikymo pradžią; einamųjų metų draudžiamosios pajamos apskaičiuojamos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką, atsižvelgiant į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas.

Pagal cituotose nuostatose nustatytą teisinį reguliavimą Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme numatytomis išmokomis kompensuojamos dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų negautos pajamos šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams; šios išmokos apskaičiuojamos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų.

4.7.2. Socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, nustatytos ir kituose socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos inter alia apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio (2008 m. spalio 20 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais; šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

4.8. Taigi CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, inter alia ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, ligos pašalpa, našlaičių pensija.

5.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios CK nuostatos:

5.2. Pagal cituotose Civilinio kodekso nuostatose nustatytą teisinį reguliavimą tiesioginius nuostolius ir negautas pajamas turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo; atlygintinos žalos dydis gali būti sumažintas dėl nukentėjusio asmens didelio neatsargumo, padėjusio žalai atsirasti arba jai padidėti, taip pat atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį.

5.3. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant cituotų Civilinio kodekso normų kontekste pažymėtina, kad „atlygintinos žalos dydis“, nurodytas CK 6.290 straipsnio 1 dalyje, yra dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padarytos žalos piniginė išraiška.

Taigi Civiliniame kodekse nustatytas žalos atlyginimo teisinis reguliavimas ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos socialinio draudimo išmokos dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų yra pagal paskirtį panašūs, tačiau pagal turinį skirtingi teisiniai institutai: Civiliniame kodekse nustatytu žalos atlyginimo teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos visiškai atlyginti nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą; Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytomis socialinio draudimo išmokomis kompensuojamos dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautos pajamos šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams, t. y. atlyginama visa arba dalis turtinės žalos, atsiradusios dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų.

Minėta, kad pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kitų Civilinio kodekso normų bei kitų įstatymų nuostatų kontekste, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį.

Taip aiškinant CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nebelieka pareiškėjų prašymuose išdėstytų abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai, o šias abejones pagrindžiantys argumentai nebelaikytini teisiniais argumentais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Vadinasi, pareiškėjų prašymuose keliamas ne CK 6.290 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, o jos aiškinimo, taigi ir taikymo, klausimas.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

Taigi pareiškėjas ginčija, jo manymu, CK 6.290 straipsnio 1 dalyje esančią legislatyvinę omisiją – tai, kas šioje normoje įstatymų leidėjo nėra nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta, t. y. prašyme ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, Konstitucija draudžia.

Taigi bendra socialinio draudimo išmokų sąvoka yra įtvirtinta Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, o konkrečios socialinio draudimo išmokų, inter alia mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, rūšys yra apibūdintos specialiuose socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija tai, kad jo nurodytame įstatyme ar kitame ginčijamame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatyta tam tikro teisinio reguliavimo, bet tas teisinis reguliavimas pagal Konstituciją (o jeigu yra ginčijamas Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame ginčijamame teisės akte (jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d. sprendimai, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai).

Be to, pažymėtina, jog, kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo. Taigi nagrinėjamose bylose taikydami įstatymus, kitus teisės aktus, juose vartojamas sąvokas turi aiškinti nagrinėjantys bylas teismai.

Vadinasi, byloje dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymo (Nr. 1B-46/2010) ištirti, ar CK 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, sąvokos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra tyrimo dalyko.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

III Dėl Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios CK nuostatos:

Pagal cituotose Civilinio kodekso nuostatose nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, atlyginęs dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo.

4.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad pagal Civiliniame kodekse nustatytą žalos atlyginimo teisinį reguliavimą padarytą žalą turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę; pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų kompensuojamos dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų negautos pajamos, o išmokų dydis nustatomas šio įstatymo nustatyta tvarka. Vadinasi, dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat minėta, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, aiškinamas kitų Civilinio kodekso normų, reguliuojančių civilinę atsakomybę, bei šiame nutarime cituotų socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų, inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo, nuostatų kontekste, reiškia, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį.

4.3. Vadinasi, pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

Minėta, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

Taip aiškinant CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nebelieka pareiškėjų prašymuose išdėstytų abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai, o šias abejones pagrindžiantys argumentai nebelaikytini teisiniais argumentais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Vadinasi, pareiškėjų prašymuose keliamas ne CK 6.290 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai, o jos aiškinimo, taigi ir taikymo, klausimas.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

Taigi pareiškėjas ginčija, jo manymu, CK 6.290 straipsnio 3 dalyje esančią legislatyvinę omisiją – tai, kas šioje normoje įstatymų leidėjo nėra nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta, t. y. prašymuose ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, Konstitucija draudžia.

11.1. Minėta, kad valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalis).

11.2. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 9 dalyje nustatyta: „Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos (toliau – Fondo administravimo įstaigos) – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai (toliau – Fondo valdybos teritoriniai skyriai) ir kitos Fondo įstaigos, susijusios su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos yra valstybės įstaigos.“ Paminėtina, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 12 dalį Valstybinis socialinio draudimo fondas yra Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka valdomi centralizuoti tiksliniai finansiniai ir materialiniai ištekliai, kurie įtraukiami į apskaitą nuo valstybės ir savivaldybių biudžetų atskirtame Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete ir yra naudojami valstybiniam socialiniam pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo, sveikatos bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimui finansuoti, valdyti ir administruoti.

11.3. Taigi, CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju minėtose Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatose, socialinio draudimo įstaigos, nurodytos CK 6.290 straipsnio 3 dalyje, yra Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, susijusios su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai ir kitos Fondo įstaigos).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija tai, kad jo nurodytame įstatyme ar kitame ginčijamame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatyta tam tikro teisinio reguliavimo, bet tas teisinis reguliavimas pagal Konstituciją (o jeigu yra ginčijamas Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame ginčijamame teisės akte (jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko.

Be to, pažymėtina, jog, kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo. Taigi nagrinėjamose bylose taikydami įstatymus, kitus teisės aktus, juose vartojamas sąvokas turi aiškinti nagrinėjantys bylas teismai.

Vadinasi, byloje dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-46/2010) prašymo ištirti, ar CK 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų sąvokos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra tyrimo dalyko.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

IV Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadinasi, teisinis reguliavimas, nustatytas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies nuostatoje, pareiškėjo ginčijamu aspektu yra tapatus nustatytajam CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalyse.