Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-12/2011-13/2011-24/2011 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S Dėl Lietuvos Respublikos CIVILINIO KODEKSO 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 2012 m. balandžio 18 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Egidijaus Šileikio, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Sigutei Brusovienei ir Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Žilvinui Šilgaliui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vedėjai Dainai Petrauskaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėjai Julianai Ostrouch, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojai Gintarei Vizbaraitei, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojui Ježiui Miskiui ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento Draudimo ir specialios finansinės veiklos skyriaus vyriausiajai specialistei Jovitai Burlėgienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. balandžio 2 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-12/2011-13/2011-24/2011 pagal: 1) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymus (Nr. 1B-35/2008, 1B-23/2010, 1B-139/2010, 1B-13/2011), Lietuvos apeliacinio teismo prašymą (Nr. 1B-10/2009), Molėtų rajono apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-128/2010), Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-9/2011), Klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-11/2011) ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjų, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjų, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Kauno apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-6/2010) ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą padariusių juridinių ir fizinių asmenų yra nustatyta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiškios kompensacijas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-46/2010) ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, sąvokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų sąvokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje draudžiama draudiko subrogacija į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų atveju, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą padariusių juridinių ir fizinių asmenų yra nustatyta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiškios kompensacijas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (2008 m. vasario 24 d. redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 55 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokos, ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ar kompensacijos, mokamos pagal teisės aktus dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Vilniaus apygardos teismo prašymus (Nr. 1B-71/2010, 1B-23/2011) ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą padariusių asmenų yra nustatyta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimu šie pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-12/2011-13/2011-24/2011. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Visų pareiškėjų – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Kauno apygardos teismo, Vilniaus apygardos teismo, Molėtų rajono apylinkės teismo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymai ištirti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.290 straipsnio 1, 3 dalių atitiktį Konstitucijai grindžiami šiais argumentais. 1.1. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Mokant išmokas, pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą valstybės prievolė jas mokėti nėra siejama su deliktine civiline atsakomybe. Taigi tokios išmokos negali būti laikomos žalos atlyginimu deliktinės civilinės atsakomybės požiūriu, nes jų dydis nėra pagrįstas konkrečiu atveju padarytos žalos dydžio nustatymu, apskaičiavimu ir išreiškimu piniginiu ekvivalentu. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį visos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal to paties straipsnio 3 dalį visas draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį mokėjo žalą padaręs asmuo. Taigi pareiškėjams kyla abejonių, ar įstatymų leidėjas, nenustatęs, kiek išmokėtos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, taip pat kiek jos gali būti regreso tvarka išieškotos iš žalą padariusio asmens, nenukrypo nuo Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų žalos atlyginimo instituto principų. 1.2. Pareiškėjų teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu konstitucinė valstybės pareiga teikti socialinę paramą perkeliama žalą padariusiam asmeniui, nes Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išmokėtos socialinio draudimo išmokos, kurios negali būti laikomos žalos atlyginimu deliktinės civilinės atsakomybės požiūriu, pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal to paties straipsnio 3 dalį jas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Taip yra pažeidžiamas Konstitucijos 52 straipsnis, taip pat proporcingumo principas, nes minėtas asmuo privalo atlyginti daugiau žalos nei realiai jos padaryta. 1.3. Pareiškėjai abejoja, ar įstatymų leidėjui nenustačius, kiek išmokėtos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, taip pat kiek jos gali būti regreso tvarka išieškotos iš žalą padariusio asmens, nėra pažeidžiamas asmenų lygybės principas. Pareiškėjų teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu valstybės ir jos konstitucinę socialinę pareigą įgyvendinančių institucijų turtiniai interesai yra ginami labiau nei žalą padariusio asmens interesai. 1.4. Abejonės dėl CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalių atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui (konstituciniams teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisinio saugumo imperatyvams) iš esmės kyla dėl to, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti suformuluotos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo neaiškumas, neapibrėžtumas ir kiti trūkumai grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika sprendžiant su socialinio draudimo įstaigų regreso teisės taikymu susijusias bylas. Prašyme teigiama, kad minėta teismų praktika yra nenuosekli ir prieštaringa, nes pačiu įstatyme įtvirtintu reguliavimu nėra nustatyta aiškių, vienareikšmių įskaitymo teisės ir regreso teisės taikymo ribų, dėl to žalą padariusio asmens deliktinės civilinės atsakomybės dydis gali skirtis. 2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-46/2010) ištirti, ar CK 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyta aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, sąvokos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar CK 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų sąvokos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš esmės yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir prašymas ištirti CK 6.290 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, ir CK 6.290 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties, atitiktį toms pačioms Konstitucijos nuostatoms. To paties pareiškėjo prašymas ištirti CK 6.1015 straipsnio 1 dalies, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 795) (2008 m. vasario 24 d. redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 55 punkto atitiktį Konstitucijai grindžiamas šiais argumentais. 2.1. Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintame Vidaus tarnybos statute (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) yra įtvirtintas privalomas pareigūnų gyvybės ir sveikatos visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, t. y. juo reguliuojami privalomojo draudimo santykiai. Pagal draudimo teisės doktriną tai yra suminis, o ne nuostolių draudimas, todėl išmokos pagal tokią draudimo rūšį nėra pagrįstos konkrečiu atveju padarytos žalos dydžio nustatymu, apskaičiavimu ir išreiškimu piniginiu ekvivalentu. Taigi yra pagrindo manyti, kad suminio draudimo atveju regresas negalimas ir šiuo atveju taikytina įstatymo analogija – CK 6.1015 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad subrogacija netaikoma ir negalima draudimo nuo nelaimingų atsitikimų bei ligos draudimo atveju. Taigi suminio draudimo atveju draudikas neįgyja subrogacijos teisės į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų bei ligos atveju, o Socialinio draudimo įstaigai tokia teisė ir suminio draudimo atveju numatyta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme ir CK 6.290 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjui kyla abejonių, ar taip nėra įteisinta pirmenybė ginti valstybės institucijų interesus, palyginti su privataus draudiko interesais, ir ar nėra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kai realizuojamas atgręžtinis reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui suminio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir ligos atveju. Pareiškėjas taip pat abejoja, ar nėra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, nes toks teisinis reguliavimas nėra aiškus ir darnus, juo sukuriamas vidinis civilinės teisės normų ir principų prieštaringumas. 2.2. Abejonės dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 punkto (2004 m. kovo 5 d. redakcija) ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių (2008 m. vasario 13 d. redakcija) 55 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek juose nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, iš esmės grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir dėl CK 6.290 straipsnio 1 dalies atitikties toms pačioms Konstitucijos nuostatoms. Pasak pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo, nei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme, nei Taisyklėse nėra nuostatos dėl kompensacijų, mokėtinų pagal Vidaus tarnybos statutą, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį. 3. Pareiškėjų – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-6/2010) ir Vilniaus apygardos teismo prašymai (Nr. 1B-46/2010, 1B-71/2010, 1B-23/2011) ištirti Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ (toliau – ir Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 530) patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau – ir Sąlygos) 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai grindžiami šiais argumentais. 3.1. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Vidaus tarnybos statute nustatyti atvejai, kada pareigūnams yra išmokamos draudimo išmokos bei kompensacijos, susijusios su privalomuoju pareigūnų gyvybės ir sveikatos draudimu nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, tačiau įstaigai, išmokėjusiai šias išmokas bei kompensacijas, atgręžtinio reikalavimo teisė nebuvo nustatyta. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta regreso teisė socialinio draudimo įstaigoms. Ši nuostata papildyta specialiuose įstatymuose – Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, tačiau nei pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį, nei pagal šiuos įstatymus Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) nėra socialinio draudimo įstaiga ir jam minėta teisė nėra nustatyta. Tokia teisė nustatyta tik Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte. Taip Vyriausybė įsiterpė į įstatymų leidėjo kompetencijos sritį. 3.2. Mokant Vidaus tarnybos statute (40 straipsnio 1, 3 dalyse) nustatytas kompensacijas pareigūnams prievolės mokėti tokias išmokas atsiradimas nesiejamas su žalą padariusio asmens deliktinės atsakomybės dėl asmens sužalojimo ar mirties kilimu. Taigi šiuo atveju išmokos praranda žalos kompensuojamąją funkciją ir tampa baudimu. Taip susidaro situacija, kai dalis konstatuotos žalos nėra pagrįsta konkrečiai apskaičiuoto padarytos žalos dydžio įvertinimu, dėl to kyla abejonių, ar toks žalos atlyginimas gali būti pripažintas teisingu. Sąlygų 26 punkte nenustačius, kiek išmokėtos išmokos pagal Vidaus tarnybos statutą (40 straipsnio 1, 3 dalis) įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, taip pat kiek jos gali būti regreso tvarka išieškotos iš žalą padariusio asmens, kyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai. 3.3. Kompensacijos, mokamos pareigūnams pagal Vidaus tarnybos statutą, nėra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, nes tokių kompensacijų išmokėjimas pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį nepripažintinas žala, be to, jis laikytinas papildoma pareigūnų socialine garantija, kuri finansuojama ne iš „Sodros“, o iš valstybės biudžeto. Kita vertus, ginčijamu teisiniu reguliavimu konstitucinę valstybės pareigą teikti socialinę paramą perkeliant žalą padariusiam asmeniui yra pažeidžiamas Konstitucijos 52 straipsnis, taip pat proporcingumo principas, nes minėtas asmuo privalo atlyginti daugiau žalos nei iš tikrųjų jos padaryta, jeigu Policijos departamento prie VRM išmokėtos kompensacijos, mokamos pagal Vidaus tarnybos statutą, remiantis CK kodekso 6.290 straipsnio 1 dalimi įskaitomos į atlygintinos žalos dydį (jei šios kompensacijos prilyginamos socialinio draudimo įstaigų išmokoms), o pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį minėtas išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos, t. y. joms prilygintas Policijos departamentas prie VRM, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį. 3.4. Motyvuojant tuo, kad socialinio draudimo įstaigų išmokėtos išmokos pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėtos išmokos į jį neįskaitomos, taip pat tuo, kad nei Vidaus tarnybos statute, nei jokiame įstatyme, kitaip nei Valstybinio socialinio draudimo įstaigoms, įstaigoms, išmokėjusioms draudimo išmokas ir kompensacijas pagal Vidaus tarnybos statutą, nenustačius regreso teisės išieškoti šias išmokas iš atsakingų asmenų, abejojama dėl Sąlygų 26 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. 3.5. Abejonės dėl ginčijamos Sąlygų 26 punkto nuostatos atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tuo, kad „nėra aiškus ir darnus teisės normų turinys, <...> tokiu teisiniu reguliavimu sukuriamas vidinis civilinės teisės normų ir principų prieštaringumas“. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narių Konstanto Ramelio, Juliaus Sabatausko, Žilvino Šilgalio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vedėjos Dainos Petrauskaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalys, 6.1015 straipsnio 1 dalis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalis neprieštarauja Konstitucijai. 1. Suinteresuoto asmens – Seimo nario Ž. Šilgalio pozicija grindžiama šiais Seimo Teisės departamento išdėstytais argumentais. 1.1. Ginčijamos CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalys išdėstytos CK 6 knygos XXII skyriaus „Civilinė atsakomybė“ trečiajame skirsnyje „Deliktinė atsakomybė“. Taikant CK normas, jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei struktūrą (CK 1.9 straipsnio 1 dalis). Nurodyto skyriaus 6.263 straipsnyje įtvirtintas pagrindinis deliktinės atsakomybės principas – visiškas žalos atlyginimas, kilęs iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto konstitucinio žalos atlyginimo principo. Jis reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Jeigu nukentėjusysis gavo daugiau nei jam padaryta nuostolių, tai gali būti kvalifikuojama kaip nepagrįstas praturtėjimas. Atlyginant daugiau nei iš tikrųjų padaryta žalos, civilinė atsakomybė siejasi ne tik su kompensuojamąja, bet ir su baudžiamąja funkcijomis, todėl yra pažeidžiamas konstitucinis žalos atlyginimo principas. 1.2. Aiškinant visiško žalos atlyginimo principą atsižvelgtina ir į teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 konstatavo: „<...> dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, suteikiant visuomenės nariams būtinas ekonomines, socialines priemones, taip pat civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmės ir galimybių tam tikrais atvejais pasiekti jos tikslų nebuvimo (atsakovui esant nemokiam), padaryta žala gali būti kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tačiau, atlyginus žalą alternatyviu jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalos padariusiam asmeniui. Tokias atvejais regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų.“ 1.3. CK 6.113 straipsnio, 6.280 straipsnio 1 dalies normos turėtų būti taikomos ir nustatant socialinio draudimo įstaigų regreso teisės apimtį. Todėl, viena vertus, socialinio draudimo įstaigos turi į žalą padariusį asmenį reikalavimo teisę dėl visų nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo sumokėtų socialinio draudimo išmokų, išskyrus atvejus, kai nurodytos išmokos viršija padarytą žalą. Kita vertus, jeigu dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patirtų nuostolių dydis yra mažesnis už asmens (nukentėjusiojo) iš socialinio draudimo įstaigų gautą išmokų dydį, negalima nurodytų dydžių skirtumo išieškoti iš žalą padariusio asmens, nes tai neatitiktų pagrindinės, kompensuojamosios, civilinės atsakomybės funkcijos ir būtų pažeistas visiško žalos atlyginimo principas. 1.4. Remiantis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2004, 2007 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2007, 2006 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2006, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008) daroma išvada, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų yra atlyginama tik turtinė žala. Todėl asmeniui iš Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo išmokėtos socialinio draudimo išmokos turėtų būti įskaitomos tik į asmeniui atlygintinos turtinės žalos dydį. 1.5. Statutiniai valstybės tarnautojai į kai kurių rūšių valstybinio socialinio draudimo schemas nėra įtraukti, tačiau jiems Konstitucijos 52 straipsnyje nustatytos teisės laiduojamos specialiuose jų tarnybą reglamentuojančiuose statutuose. Tai, kad išmokos mokamos iš valstybės biudžeto, nekeičia šių išmokų skyrimo ir mokėjimo tikslų bei paskirties. Jų dydžio nustatymo taisyklės pagrįstos valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintomis netektų kompensuojamų darbo pajamų skaičiavimo metodikomis. Vienkartinės ir periodinės išmokos (netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos), kurių dydis susietas su nukentėjusio ar žuvusio asmens turėtų (netektų) darbo (tarnybos) pajamų dydžiu, o jų mokėjimo tikslas – kompensuoti asmens netektas darbo (tarnybos) pajamas, prilygintinos išmokoms, tapačioms iš Valstybinio socialinio draudimo fondo mokamoms išmokoms. Šios išmokos įskaitytinos į atlygintinos turtinės žalos dydį. 1.6. Pažymima, jog teismų praktika dėl to, kad deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visiško žalos atlyginimo principu, o socialinio draudimo įstaigos turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį dėl nukentėjusiajam sumokėtų tokio dydžio socialinio draudimo išmokų, kiek sumokėta žalos atlyginimo, yra nuosekli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1331/2002, 2004 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2004, 2006 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-166/2006, 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2007, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008). Teismų nuomonė skyrėsi dviem klausimais: 1) ar visos socialinio draudimo įstaigų išmokos laikytinos žalos atlyginimu pagal civilinę teisę, konkrečiai – dėl laidojimo pašalpos paskirties (ar tai socialinė parama, ar žalos atlyginimas); 2) ar regreso teisė į žalą padariusį asmenį yra absoliuti. Daroma išvada, kad teisės taikymo problemas dėl socialinio draudimo įstaigų regreso teisės ir jos apimties lėmė socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas. Todėl teisės normos, kuriomis reguliuojama socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, paskirtis (atlyginti žalą ar kompensuoti kokius nors kitus praradimus), turėtų būti nustatyta valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, o ne Civiliniame kodekse. 2. Seimo nario K. Ramelio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vedėjos D. Petrauskaitės paaiškinimuose išdėstyti panašūs argumentai, kaip ir Seimo nario Ž. Šilgalio paaiškinimuose, taip pat pateikiami kiti paaiškinimai. 2.1. Remiantis oficialiąja konstitucine doktrina, pagal kurią įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą priimti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui, naudodamasis jam suteikta diskrecija gali pasirinkti ir įstatyme arba įstatymuose įtvirtinti įvairius žalos atlyginimo būdus. Alternatyvių žalos kompensavimo būdų darbuotojo (pareigūno) sužalojimo ar mirties darbe (einant tarnybines pareigas) atveju nustatymas ne tik neprieštarauja Konstitucijai – taip yra įgyvendinta joje įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga. 2.2. Alternatyvūs žalos kompensavimo būdai, kai į žalos atlyginimo santykius įsiterpia valstybė, gali būti įvairūs: privalomasis socialinis draudimas, privalomasis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir pan., kai įstatymų nustatyta tvarka žala apdraustam asmeniui kompensuojama iš draudimo lėšų arba žalą patyrusiam asmeniui ji kompensuojama iš valstybės biudžeto ar specialaus fondo. Kad ir kaip alternatyvus žalos kompensavimas vadinamas, jo funkcija yra, vadovaujantis solidarumo ir (arba) viešojo intereso apsaugos principais, užtikrinti socialinę tam tikrų asmenų grupių apsaugą. 2.3. Deliktinė teisė reglamentuoja visuomeninius santykius, atsirandančius iš neteisėtų veiksmų, todėl atsakingas už žalos padarymą asmuo privalo ją visiškai atlyginti. Žala apskaičiuojama pagal patirtos žalos dydį patvirtinančius įrodymus, tačiau socialinio aprūpinimo teisėje padarytos žalos dydžio apskaičiavimas nėra tiesiogiai siejamas su konkrečia patirta žala, o apskaičiuojant kompensacijos dydį vadovaujamasi objektyviais kriterijais pagrįsta metodika – atsižvelgiama į nukentėjusiojo pajamas. Deliktinės teisės, kuri yra civilinės teisės dalis, ir socialinio aprūpinimo teisės reguliavimo dalykas, tikslai ir funkcijos skiriasi, todėl civilinėje teisėje neturėtų būti teisės normų, reglamentuojančių socialinio aprūpinimo santykius. Turtiniams santykiams socialinio aprūpinimo srityje civilinė teisė taikoma tiek, kiek tie santykiai nesureguliuoti socialinio aprūpinimo teisės normomis. 2.4. Socialinio draudimo įstaigos – tai įstaigos, kurios administruoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytas socialinio draudimo rūšis ir kurių teisės bei pareigos yra nustatytos konkrečias socialinio draudimo rūšis reglamentuojančiuose įstatymuose. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį šis įstatymas netaikomas asmenims, kurie įstatymų nustatyta tvarka valstybės lėšomis yra apdrausti nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, draudimu ir (arba) kurių profesinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytas kompensacijų mokėjimas juos sužeidus arba jiems žuvus dėl tarnybos. Taigi įstatymų leidėjas nustatė, kad visuomeninius santykius, analogiškus įtvirtintiesiems Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, gali reglamentuoti ir kiti įstatymai. Toks įstatymas yra Vidaus tarnybos statutas, kuriame inter alia nustatyta vidaus sistemos tarnybos pareigūnų teisė gauti kompensacijas pareigūno ar kursanto sveikatos sužalojimo ar mirties atveju. Jeigu socialinio draudimo įstaigomis būtų laikomos tik tos įstaigos, kurios administruoja socialinio draudimo išmokas tų socialinio draudimo rūšių, kurios išvardytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje, kitos įstaigos, mokančios tokios pat paskirties išmokas, neturėtų regreso teisės į žalą padariusius asmenis. Tai reikštų, kad teisės pažeidimą padaręs asmuo nebūtų traukiamas atsakomybėn, jei žala padaryta statutiniam pareigūnui. Toks įstatymo aiškinimas neatitiktų civilinės teisės principų (lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo ir kt.), kuriais būtina vadovautis aiškinant Civilinį kodeksą. Socialinio draudimo įstaigų sąvokos apibrėžimas nėra Civilinio kodekso reguliavimo dalykas, ši sąvoka taikant šio kodekso normas aiškintina pagal bendrąsias teisės aiškinimo taisykles, ypač atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus. 2.5. Socialinio draudimo įstaigos ir draudimo bendrovės, kurios verčiasi privačiu draudimu, drausdamos nuo nelaimingų atsitikimų ar ligų, turi turėti lygias teises, tarp jų teisę į subrogaciją. Socialinio aprūpinimo teisės paskirtis – užtikrinti jos ginamų asmenų būtinąjį aprūpinimą įvykus nelaimei. Asmenys, siekdami geresnio aprūpinimo įvykus nelaimei nei valstybės garantuotas socialinis aprūpinimas, gali tuo pasirūpinti papildomai drausdamiesi nuo įvairios rizikos. Taigi socialinio draudimo sistema ir privatus sveikatos draudimas nėra alternatyvios sistemos. Negalima socialinio draudimo įstaigų ir privačių draudimo bendrovių pareiškėjo ginčijamu aspektu tapatinti dėl šių priežasčių: – socialinio draudimo teisės institutas pagrįstas solidarumo principu, o privatus draudimas – rizikos diferencijavimo principu; – parama pagal socialinio aprūpinimo schemas paprastai teikiama beveik visiems valstybės gyventojams, o privataus draudimo paslaugų paklausa priklauso nuo vengiančių rizikos asmenų; – socialinio draudimo sistema finansuojama privalomomis įmokomis, kurių dydį nustato valstybė, o privačios draudimo bendrovės įmokas apskaičiuoja atsižvelgdamos į draudžiamą riziką. 2.6. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus. Šis įstatymas žalos, patirtos eismo įvykio metu, atlyginimo santykius reglamentuoja tiek, kiek to reikia tinkamam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimui užtikrinti. Socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį klausimai nėra ir neturi būti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo reguliavimo dalykas. 3. Seimo narių K. Ramelio, J. Sabatausko ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vedėjos D. Petrauskaitės paaiškinimuose išdėstyti panašūs argumentai, kaip ir Seimo nario Ž. Šilgalio paaiškinimuose, ankstesniuose Seimo nario K. Ramelio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vedėjos D. Petrauskaitės paaiškinimuose, ir daroma išvada, kad pareiškėjo keliami CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų atitikties Konstitucijai klausimai yra daugiau tinkamo teisės taikymo klausimai ir gali būti išspręsti kartu taikant deliktų ir socialinio aprūpinimo teisės normas, aiškiai atskiriant jų reguliavimo dalyką ir tinkamai (nepažeidžiant teisės principų) jas aiškinant, o prireikus – ir tobulinant socialinį aprūpinimą reglamentuojančius įstatymus. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėjos Julianos Ostrouch, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjos Irenos Šambaraitės, Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento Draudimo ir specialios finansinės veiklos skyriaus vyriausiosios specialistės Daivos Kemeklytės rašytiniai paaiškinimai. Juose teigiama, kad ginčijamas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 24 d. redakcija) patvirtintų Taisyklių 55 punkte nustatytas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Tokia pozicija grindžiama šiais argumentais. 1. Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėja J. Ostrouch ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėja I. Šambaraitė pateikė šiuos paaiškinimus. 1.1. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Iš Konstitucijos neišplaukia, kad būtų galima nustatyti kokias nors žalos atlyginimo išimtis (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Vidaus tarnybos statuto, turinčio įstatymo galią, 49 straipsnio 1 dalyje nustatytas privalomas pareigūnų gyvybės ir sveikatos draudimas nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje ar atsitikimų, susijusių su tarnyba, valstybės biudžeto lėšomis visą jų tarnybos laikotarpį, o 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų sveikatos ir gyvybės draudimo, draudiminių įvykių pripažinimo tvarką, draudimo išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintose Sąlygose. Toks reglamentavimas iš esmės atitinka teisėkūros teisėtumo principą, pagal kurį reikalaujama, kad valstybės institucijos, kurdamos teisės aktus, neviršytų savo kompetencijos, laikytųsi kiekvienai teisės aktų rūšiai nustatytos tų aktų priėmimo ir išleidimo tvarkos (procedūrų) ir subordinacijos pagal teisinę galią. 1.2. Nors pagal Vidaus tarnybos statutą įstaigai, išmokėjusiai draudimo išmokas ir kompensacijas, nesuteikta atgręžtinio reikalavimo teisė, tokia teisė grindžiama Sąlygos 26 punktu. Jame nustatyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso, t. y. įstatymo, nustatyta tvarka. Tokia nuoroda į įstatymą preziumuoja šio teisės akto leidėjo poziciją, kad kai apdraustasis atitinka visas šiame teisės akte nurodytas sąlygas, t. y. jis yra atitinkamos srities pareigūnas, kuriam nutinka nurodytasis draudiminis įvykis ir kuriam išmokama atitinkama kompensacija, susiklosto būtent socialinio draudimo teisiniai santykiai, kurie savo ruožtu sudaro galimybę įstatymo, t. y. Civilinio kodekso, nustatytu būdu įgyvendinti regreso teisę. 1.3. Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 2.2 punkte nustatyta, kad valstybės institucijos, kuriose tarnauja (eina pareigas) ar tarnavo (ėjo pareigas) apdraustieji, per 10 dienų nuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus pranešimo apie išmokėtiną draudimo sumą turi pervesti į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto sąskaitą sumą, lygią 3 procentams priklausančios išmokėti draudimo sumos, iš savo išlaidų sąmatose tam reikalui numatytų lėšų. Ši nuostata patvirtina, kad minėtas Vyriausybės nutarimas ir juo patvirtintos Sąlygos reglamentuoja būtent socialinio draudimo teisinius santykius, t. y. policijos įstaigos šiuo požiūriu iš tiesų atlieka draudimo įstaigos funkciją, todėl joms taikytinos CK 6.290 straipsnio 3 dalies nuostatos, reglamentuojančios regreso teisės įgyvendinimą. 2. Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento Draudimo ir specialios finansinės veiklos skyriaus vyriausioji specialistė D. Kemeklytė pateikė šiuos paaiškinimus. 2.1. Transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas žalą atlygina tiek, kiek ją atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui privalėtų eismo įvykio kaltininkas. Siekiant užtikrinti visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimą ir atkurti padėtį iki žalos padarymo, tačiau nesuteikti galimybės nepagrįstai praturtėti, draudimo išmoka negali būti didesnė už nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius, už kuriuos yra atsakingas draudėjas. Šiuos principus įtvirtina ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas bei jo nuostatas detalizuojančios Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Taisyklės, pagal kuriuos atlygintinos žalos dydį nustato draudikas vadovaudamasis pateiktais žalos aplinkybes, faktą ir dydį įrodančiais dokumentais. Taigi tokiu reguliavimu įtvirtinamas nukentėjusiojo patirtos realios žalos, kuri įrodoma dokumentais, atlyginimo principas. Tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa, įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, iš esmės leidžia išvengti dvigubo nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimo ir galimo pasipelnymo iš patirtos žalos. 2.2. Įteisinus socialinio draudimo išmokų ar kompensacijų, kurios neturi realios žalos atlyginimo požymių, susigrąžinimą iš už žalą atsakingo asmens, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas nebeatliktų savo funkcijos drausti civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo. Pažymėtina, kad jei draudimo įmonė nevykdytų pareigos mokėti draudimo išmoką, socialinio draudimo išmokas ir kitas kompensacijas žalą padaręs asmuo turėtų mokėti net ir tuo atveju, kai reali žala jau atlyginta, o padaryta žala neviršija nustatytos draudimo sumos. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro Tomo Vaitkevičiaus ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro direktoriaus Algimanto Križinausko rašytiniai paaiškinimai. V Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo narys Ž. Šilgalis ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vedėja D. Petrauskaitė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėja J. Ostrouch, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotoja G. Vizbaraitė, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojas J. Miskis ir Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento Draudimo ir specialios finansinės veiklos skyriaus vyriausioji specialistė J. Burlėgienė pritarė Vyriausybės atstovės J. Ostrouch ir buvusių Vyriausybės atstovių I. Šambaraitės bei D. Kemeklytės rašytiniams paaiškinimams ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-46/2010) inter alia prašo ištirti, ar CK 6.1015 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje draudžiama draudiko subrogacija į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų atveju, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodo, kad pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikas neįgyja subrogacijos į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų bei ligos draudimo atvejais, o socialinio draudimo įstaigai tokia teisė numatyta CK 6.290 straipsnio 3 dalyje, todėl pareiškėjui kyla abejonių, ar tokiu teisiniu reguliavimu nėra įteisintas prioritetinis valstybės institucijos interesų gynimas ir dėl to nepažeidžiami konstituciniai asmenų lygybės, teisinės valstybės principai. 2. CK 6.1015 straipsnio „Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)“ 1 dalyje nustatyta: „Jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Jeigu žala buvo padaryta tyčia, reikalavimo teisė draudikui pereina, nepaisant to, kad draudimo sutartis subrogaciją draudžia. Subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Taigi CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyti atvejai, kad subrogacija (draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui) netaikoma, t. y. draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, nepereina teisė iš atsakingo už padarytą žalą asmens reikalauti išmokėtų sumų. 3. Pažymėtina, kad pareiškėjas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų – Policijos departamento prie VRM ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriame prašoma priteisti iš atsakovų sumas, išmokėtas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniu. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje „Kompensacijos pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais“ (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta: „1. Žuvus tarnybines pareigas vykdžiusiam pareigūnui, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tais atvejais, kai pareigūno mirties priežastis yra susijusi su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tais atvejais, kai pareigūnas nužudytas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, neatsižvelgiant į draudimo išmokas jo šeimai – vaikams (įvaikiams, taip pat vaikams, gimusiems po pareigūno mirties), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vaikams (įvaikiams), kurie mokosi nustatyta tvarka įregistruotų švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, sutuoktiniui, sugyventiniui (partneriui), tėvui ar motinai – ir nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, per vienus metus nuo pareigūno mirties lygiomis dalimis išmokama jo 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija. 2. Žuvęs pareigūnas ar kursantas laidojamas valstybės lėšomis arba jo artimiesiems išmokama 40 minimalių gyvenimo lygių dydžio piniginė kompensacija laidotuvių išlaidoms padengti. Pareigūno ar kursanto, kuris žuvo užsienyje atlikdamas tarnybines pareigas ar profesinio mokymo metu, palaikų pervežimo į Lietuvą išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka apmoka valstybė. Valstybės apmokamų laidojimo išlaidų aprašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 3. Pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Nustatomos šios kompensacijos: 1) netekusiems 75–100 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 60 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 2) netekusiems 60–70 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 48 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 3) netekusiems 45–55 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 36 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 4) netekusiems iki 40 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo ir dėl to pripažintiems netinkamais vidaus tarnybai – 30 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 5) sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju – 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 6) apysunkio sveikatos sutrikdymo atveju – 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 7) lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – nuo 1 iki 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio. 4. Kursanto mirties, sužalojimo, susižalojimo ar jo sveikatos sutrikdymo per profesinį ar įvadinį mokymą atvejais kompensacijos mokamos šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka, išskyrus tai, kad kompensacijų dydis apskaičiuojamas pagal įvykio metu Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą. 5. Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. 6. Šiame straipsnyje nustatytos kompensacijos nemokamos, jeigu: 1) darydamas tyčinį nusikaltimą ar tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, pareigūnas ar kursantas žuvo, susižalojo, buvo sužalotas ar jo sveikata buvo sutrikdyta; 2) pareigūno mirties, sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo priežastis buvo su tarnybinių pareigų atlikimu nesusijęs apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių arba kitų svaigiųjų medžiagų, o kursanto mirties, sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo priežastis buvo nesusijusi su jo profesiniu ar įvadiniu mokymu; 3) pareigūnas ar kursantas nusižudė, kėsinosi nusižudyti ar tyčia susižalojo; 4) pareigūnas ar kursantas žuvo, susižalojo, buvo sužalotas ar jo sveikata buvo sutrikdyta eismo įvykio metu, jei šis pareigūnas ar kursantas vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės jos vairuoti arba perdavė ją vairuoti asmeniui, apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų arba neturinčiam teisės jos vairuoti; 5) pareigūno ar kursanto sveikata sutriko ar jis mirė dėl ligos ir tai nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu arba profesiniu ar įvadiniu mokymu; 6) pareigūno ar kursanto mirties arba susižalojimo priežastis buvo sąmoningas, su tarnybiniu būtinumu nesusijęs saugumo taisyklių pažeidimas. 7. Ginčai dėl atsisakymo mokėti kompensaciją nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka. 8. Pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija, vadovaudamasi Vyriausybės tvirtinamu Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu Vyriausybės nustatyta tvarka.“ Taigi pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiama dėl kompensacijų, išmokėtų tarnybines pareigas vykdžiusių policijos pareigūnų mirties ir sveikatos sutrikdymo atvejais, priteisimo iš atsakovų. 4. Minėta, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyti atvejai, kada subrogacija (draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui) netaikoma, t. y. draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, nepereina teisė iš atsakingo už padarytą žalą asmens reikalauti išmokėtų sumų. Pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiama ne dėl draudimo išmokų priteisimo, todėl pareiškėjas neturi pagrindo savo nagrinėjamoje civilinėje byloje taikyti CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo. Vadinasi, pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje priėmė nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl inter alia CK 6.1015 straipsnio 1 dalies, kuri šioje jo nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi būti taikoma. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nutartyje, kuria kreipėsi į Konstitucinį Teismą, nenurodo, jog CK 6.1015 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma jo nagrinėjamoje civilinėje byloje, o savo abejones dėl galimo jos prieštaravimo Konstitucijai grindžia teisinio reguliavimo, nustatyto CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje ir 6.290 straipsnio 3 dalyje, skirtumais. 5. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas, 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą. 6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-46/2010) ištirti, ar CK 6.1015 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje draudžiama draudiko subrogacija į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų atveju, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina. II Dėl Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 1. Minėta, kad pareiškėjai inter alia prašo ištirti, ar CK 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjų, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Pareiškėjų nuomone, pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį visos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį mokėjo žalą padaręs asmuo, todėl pareiškėjams kilo abejonių, ar įstatymų leidėjui CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nenustačius aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, t. y. į kokios žalos – turtinės ar neturtinės – atlyginimą šios išmokos gali būti įskaitomos, taip pat kiek jos gali būti išieškotos regreso tvarka iš žalą padariusio asmens, nenukrypo nuo Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų žalos atlyginimo instituto principų, žalą padariusiam asmeniui neperkėlė Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos valstybės pareigos teikti socialinę paramą, nepažeidė konstitucinių asmenų lygybės, proporcingumo principų. 3. CK 6.290 straipsnio „Socialinio draudimo išmokų įskaitymas“ 1 dalyje nustatyta: „Socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį.“ 4. CK 6.290 straipsnio 1 dalies nuostata „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“ aiškintina socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų kontekste. 4.1. Valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalis). Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 13 dalyje nustatyta: „Valstybinis socialinis draudimas (toliau – socialinis draudimas) – socialinės apsaugos sistemos dalis …