📄 Įstatymo tekstas
Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo
instrukcijos
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL MUZIEJUOSE ESANČIŲ RINKINIŲ APSAUGOS, APSKAITOS IR SAUGOJIMO INSTRUKCIJOS PATVIRTINIMO
2005 m. gruodžio 16 d. Nr. ĮV-716
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 53-1292; 2003, Nr. 59-2638) 8 straipsnio 6 dalimi ir vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 315 (Žin., 2005, Nr. 40-1290), 669 punktą:
1. Tvirtinu Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukciją (pridedama).
2. Nustatau, kad:
2.1. Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcija taikoma nacionalinių, respublikinių, apskričių, savivaldybių ir žinybinių muziejų rinkinių apsaugai, apskaitai ir saugojimui organizuoti bei vykdyti;
2.2. kiti muziejai Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcija vadovaujasi muziejaus steigėjo sprendimu.
3. Laikau netekusiais galios:
3.1. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos kolegijos 1993 m. balandžio 21 d. nutarimą Nr. 17 „Dėl Lietuvos Respublikos muziejų fondo nuostatų patvirtinimo“;
3.2. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 922 „Dėl Valstybinių muziejų rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 76-2296).
KULTŪROS MINISTRAS VLADIMIRAS PRUDNIKOVAS
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos kultūros ministro
2005 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-716
MUZIEJUOSE ESANČIŲ RINKINIŲ APSAUGOS, APSKAITOS IR SAUGOJIMO INSTRUKCIJA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcija (toliau – Instrukcija) nustato muziejinių vertybių ir eksponatų apsaugos, apskaitos, saugojimo, restauravimo ir naudojimo, vertybių komplektavimo ir jų priskyrimo pagrindiniam, pagalbiniam ir mainų fondams tvarką bei sąlygas muziejuose, numato muziejaus darbuotojų, susijusių su rinkinių apsauga, apskaita, saugojimu, restauravimu ir konservavimu, kompetenciją.
2. Muziejuose esantys rinkiniai saugomi ir apskaitomi pagal reikalavimus, numatytus Lietuvos Respublikos muziejų įstatyme (Žin., 1995, Nr. 53-1292; 2003, Nr. 59-2638), Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme (Žin., 1996, Nr. 14-352), Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme (Žin., 2002, Nr. 13-467), Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (Žin., 1999, Nr. 50-1598; 2003, Nr. 28-1125), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571), kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose, Turto apskaitos tvarkoje ataskaitai apie valstybei ir savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą rengti, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-09-10 nutarimu Nr. 1429 (Žin., 2002, Nr. 90-3863), ir Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001-03-16 įsakymu Nr. 70 (Žin., 2001, Nr. 30-978), Bendrosiose priešgaisrinės saugos taisyklėse (toliau – Priešgaisrinės saugos taisyklės), patvirtintose Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 (Žin., 2005, Nr. 26-852), ir kituose teisės aktuose bei atsižvelgiant į Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) Muziejų etikos kodeksą ir tarptautinių gyvūnų priežiūros organizacijų rekomendacijas.
3. Instrukcijoje vartojamos sąvokos:
Apsauga – tinkamų priemonių panaudojimas, siekiant apsaugoti muziejines vertybes ir eksponatus muziejuose nuo apiplėšimų, gaisrų bei stichinių nelaimių ir kitokių pakenkimų, galinčių atsirasti dėl tyčinės ar netyčinės žmonių veiklos, taip pat tinkamų sąlygų jiems saugoti, tirti ir eksponuoti sudarymas.
Apskaita – muziejinių vertybių įtraukimas į muziejinę apskaitą, suteikiant joms muziejaus rinkinio šifrą, individualų apskaitos numerį ir priskiriant jas atitinkamam rinkiniui bei fondui.
Eksponatas – į muziejaus apskaitą įtraukta muziejinė vertybė, turinti šifrą ir individualų apskaitos numerį.
Ekspozicija (paroda) -muziejinės vertybės ar eksponatai, išdėstyti pagal tam tikrą sistemą (chronologiją, mokyklas, autorius ir kt.) muziejuje ar kitoje specialiai įrengtoje erdvėje.
Ilgalaikis saugojimas – muziejinių vertybių ar eksponatų priėmimas į muziejų saugoti ar eksponuoti ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui ir jų duomenų įrašymas į ilgalaikio saugojimo knygą, suteikiant laikiną muziejaus (rinkinio) šifrą ir numerį.
Laikinas saugojimas – muziejinių vertybių ar eksponatų priėmimas į muziejų laikinai saugoti ar eksponuoti ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui ir jų duomenų įrašymas į priėmimo laikinam saugojimui aktus.
Muziejininkas – muziejaus darbuotojas, atliekantis funkcijas, susijusias su materialinių ir dvasinių kultūros vertybių bei gamtos objektų kaupimu, apskaita, saugojimu, restauravimu, tyrimu, eksponavimu bei populiarinimu.
Nuolatinis saugojimas – eksponatų priėmimas į muziejų nuolat saugoti ir jų duomenų įrašymas į visus pagrindinius muziejaus eksponatų, priimtų nuolat saugoti, apskaitos dokumentus, suteikiant jiems muziejaus rinkinio šifrą, individualų apskaitos numerį ir saugojimo vietą.
Restauratorius – asmuo, Lietuvos Respublikoje arba užsienyje įgijęs restauratoriaus profesinę kvalifikaciją, turintis Lietuvos Respublikos kultūros ministro suteiktą arba teisės aktų nustatyta tvarka pripažintą restauratoriaus kvalifikaciją, taip pat asmuo, kurio darbui vadovauja atestuotas restauratorius.
Rinkinių saugotojas – materialiai atsakingas muziejaus darbuotojas, kuriam patikėta saugoti bei tvarkyti eksponatus.
Saugykla – speciali patalpa muziejinėms vertybėms bei eksponatams saugoti, įrengta pagal šios Instrukcijos ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Saugojimas – tinkamos aplinkos muziejinėms vertybėms ir eksponatams sudarymas ir palaikymas, jų priežiūra ir laiku atliekamas konservavimas bei restauravimas, garantuojantis jų gerą būklę ir stabdantis nykimą.
Vyriausiasis fondų saugotojas – muziejaus darbuotojas, vadovaujantis rinkinių apsaugai, apskaitai ir saugojimui, savo veikla prilygstantis direktoriaus pavaduotojui.
II. MUZIEJAUS RINKINIŲ SUDĖTIS IR KOMPLEKTAVIMAS
4. Muziejaus pagrindinio fondo rinkinius sudaro nuolat saugoti priimti archeologinę, istorinę, meninę, etnografinę, religinę, mokslinę, memorialinę ar kitokią kultūrinę vertę turintys autentiški eksponatai bei gamtos raidą atspindintys eksponatai.
5. Muziejaus pagalbinio fondo rinkinius sudaro nuolat saugoti priimti:
5.1. neautentiški, neturintys išliekamosios vertės, tačiau muziejaus veiklai reikalingi eksponatai (kopijos, reprodukcijos, maketai, muliažai ir kt.);
5.2. greitai gendančios žemės ūkio kultūros, neparuoštos ilgam saugojimui organinės bei neorganinės kilmės gamtinės medžiagos ir objektai, tinkami kaip vaizdinė priemonė gamtos ypatumams ir reiškiniams demonstruoti, naudojami laboratoriniams tyrimams bei preparuoti; edukaciniams užsiėmimams;
5.3. archeologinių radinių fragmentai ir kiti ekspedicijų metu surinkti daiktai, reikalingi muziejui tik kaip papildoma medžiaga ekspozicijoms, parodoms, informacijos pateikimo, mokymo bei demonstravimo priemonė;
5.4. autentiški itin blogos būklės eksponatai, kurių vertę įmanoma nustatyti tik specialiais tyrimais, o ne jų priėmimo momentu;
5.5. gyvų laukinių gyvūnų rinkiniai.
6. Pagalbinio fondo rinkinių eksponatai gali būti priskirti pagrindinio fondo rinkiniams muziejaus direktoriaus įsakymu, turint teigiamą Rinkinių komplektavimo komisijos (toliau – Rinkinių komisija) išvadą.
7. Muziejaus mainų fondą gali sudaryti neatitinkantys muziejaus rūšies pagrindinio ar pagalbinio fondo rinkinių eksponatai arba eksponatai, kurių muziejus saugo daugiau nei penkis vienetus (ši nuostata netaikoma lobiams). Mainų fondui priskirti eksponatai turi būti atitinkamai pažymėti apskaitos dokumentuose.
8. Rinkinių komisija, veikianti pagal šios Instrukcijos II skyriaus nuostatas, teikia išvadas dėl eksponatų priskyrimo konkrečių fondų rinkiniams.
9. Steigėjo sprendimu muziejaus statute įteisinama muziejaus rinkinių struktūra, papildomų, specialios priežiūros ar apskaitos reikalaujančių rinkinių sudarymas iš pagrindinio ar pagalbinio fondo eksponatų.
10. Muziejus turi teisę įsigyti muziejines vertybes visais teisėtais būdais iš fizinių ir juridinių asmenų, antikvarinių parduotuvių, dailės salonų, aukcionų ir parodų.
11. Muziejinės vertybės, konfiskuotos teismo sprendimu, taip pat pripažintos neturinčios šeimininko, tapusios valstybės nuosavybe paveldėjimo teise, muziejinės vertybės, dovanotos fizinių ir juridinių asmenų valstybei, kitų valstybių Lietuvai grąžintos muziejinės vertybės įstatymų nustatyta tvarka perduodamos nacionaliniam, respublikiniam, apskrities muziejui.
12. Muziejus priima etnografinių, antropologinių ir kitokių mokslinių ekspedicijų metu surinktas muziejines vertybes, archeologinių ir architektūrinių tyrimų metu rastus radinius, lobius.
13. Perkant muziejines vertybes, Rinkinių komisijos posėdžio protokolas arba jo išrašas pateikiamas muziejaus buhalterijai, eksponatų priėmimo akte įrašomas protokolo numeris.
14. Muziejus neturi teisės įsigyti muziejinių vertybių, kai nėra patikimų duomenų, kad jos yra legaliai įgytos ar įvežtos į Lietuvos Respubliką.
15. Muziejinės vertybės, kurios priimamos nuolat saugoti į muziejų, turi būti pateikiamos Rinkinių komisijai.
Rinkinių komisija
16. Rinkinių komisija sudaroma muziejaus direktoriaus įsakymu trejiems metams ir veikia kaip muziejaus direktoriui patariamoji institucija.
17. Rinkinių komisijos pirmininku skiriamas vyriausiasis fondų saugotojas.
18. Rinkinių komisijos nariais gali būti kviečiami ir kitų muziejų arba institucijų specialistai.
19. Rinkinių komisija veikia pagal muziejaus direktoriaus patvirtintą darbo reglamentą.
20. Rinkinių komisija muziejaus direktoriui teikia išvadas dėl:
20.1. eksponatų pirkimo tikslingumo ir kainos;
20.2. eksponatų perkėlimo iš pagalbinio į pagrindinį fondą ir iš pagrindinio į pagalbinį fondą;
20.3. eksponatų perkėlimo į mainų fondą;
20.4. eksponatų nurašymo;
20.5. naujai įgytų eksponatų skyrimo į pagrindinį ar pagalbinį fondą;
20.6. eksponatų apskaitos ir inventorizavimo kokybės;
20.7. rinkinių inventorizavimo terminų ir rinkinių tikrinimo;
20.8. muziejaus eksponatų apskaitos ir inventorinių knygų šifrų;
20.9. lėšų, skirtų eksponatams įsigyti ir restauruoti, panaudojimo;
20.10. eksponatų atribucijos;
20.11. muziejui reikalingų kartotekų;
20.12. kitų aktualių muziejaus rinkinių apsaugos, apskaitos, saugojimo ir restauravimo organizavimo klausimų.
III. MUZIEJAUS RINKINIŲ APSAUGOS, APSKAITOS IR SAUGOJIMO ORGANIZAVIMAS
21. Muziejaus direktorius atsako už visą muziejaus veiklą.
22. Vyriausiasis fondų saugotojas atsako už rinkinių apsaugą, apskaitą ir jų saugojimą, laiku atliekamą eksponatų konservavimą bei restauravimą.
23. Muziejuje, kuriame yra restauravimo centras, skyrius ar dirbtuvė, be vyriausiojo fondų saugotojo, tokio centro, skyriaus ar dirbtuvės vedėjas taip pat atsako už muziejaus eksponatų laiku atliekamą konservavimą bei restauravimą, šių procesų dokumentavimą.
24. Muziejaus direktorius arba jo įgaliotas direktoriaus pavaduotojas atsako už eksponatų inventorizavimą, mokslinių aprašų kokybę, rinkinių tyrinėjimą, parodinę ir ekspozicinę veiklą.
25. Direktoriaus pavaduotojas administracijos, ūkio, o nacionaliniuose muziejuose – statybos reikalams atsako už muziejaus teritorijos, pastatų, patalpų ir rinkinių apsaugos darbo organizavimą, šio darbo kokybę (jeigu direktoriaus įsakymu nėra paskirtas kitas darbuotojas); rinkinių saugojimui tinkamų, temperatūros, drėgmės ir biologines normas atitinkančių sąlygų sudarymą muziejaus patalpose; sanitarinį, techninį bei elektros ūkį, pastatų remontą; apsaugos, apskaitos, saugojimo ir restauravimo tarnybų aprūpinimą būtinomis medžiagomis bei šiuolaikinėmis techninėmis priemonėmis.
26. Nacionaliniame ir sudėtingos organizacinės struktūros respublikiniame muziejuje rekomenduojama įsteigti:
26.1. apsaugos tarnybą, kurią sudarytų muziejaus apsaugos postuose, ekspozicijų ir parodų salėse budintys apsaugos darbuotojai, darbuotojai, atsakingi už priešgaisrinę saugą ir apsaugos sistemų darbą. Tokiu atveju apsaugos tarnybos viršininkui turi būti perduotos visos muziejaus direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigos ir teisės, susijusios su muziejaus teritorijos, pastatų, patalpų ir rinkinių apsauga;
26.2. Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyrių, kuris tvarkytų pirminę nuolat, ilgai ir laikinai saugoti priimtų bei laikinai ar ilgai saugoti perduotų eksponatų apskaitą.
27. Direktoriaus pavaduotojai visus darbus, susijusius su muziejaus rinkinių apsauga ir tinkamų sąlygų jiems saugoti sudarymu bei gerinimu, turi atlikti, suderinę su vyriausiuoju fondų saugotoju.
28. Muziejaus, kurio rinkiniai saugomi skyrių saugyklose, skyrių vedėjai, rinkinių saugotojai kartu su vyriausiuoju fondų saugotoju atsako už jų saugojimą, teisingą apskaitą, eksponavimą, pateikimą laiku konservuoti ar restauruoti.
29. Kiti muziejaus darbuotojai, t. y. muziejininkai, parodų rengėjai, restauratoriai, muziejaus fotografai, ekspozicijų ir eksponatų saugotojai, salių prižiūrėtojai ir kt., priėmę eksponatus laikinai ar ilgesniam laikui saugoti, tirti, restauruoti, eksponuoti ar fotografuoti, atsako už jų laikiną apsaugą ir saugojimą.
Vyriausiojo fondų saugotojo kompetencija
30. Vyriausiojo fondų saugotojo kompetencija:
30.1. vadovauti:
30.1.1. rinkinių apskaitos ir saugojimo darbui;
30.1.2. eksponatų konservavimo ir restauravimo darbams, jeigu muziejuje nėra restauravimo centro, skyriaus ar dirbtuvių vedėjo;
30.1.3. rinkinių saugotojų darbui;
30.2. pildyti specialių rinkinių apskaitos knygas, jeigu jam tai pavesta direktoriaus įsakymu, o muziejuose, kur nėra Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus, atlikti pirminę eksponatų apskaitą;
30.3. kartu su rinkinių saugotojais teikti pasiūlymus dėl tinkamų sąlygų sudarymo rinkiniams saugoti saugyklose, ekspozicijų ir parodų salėse;
30.4. dingus eksponatui ar jį sužalojus, apie tai raštu informuoti muziejaus direktorių, policiją, muziejaus steigėją ir Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją (toliau – Kultūros ministerija);
30.5. kontroliuoti, kad sužalojus eksponatą būtų surašytas defektų aktas (smulkiai aprašant sužalojimo priežastį ir pobūdį), išsaugotos visos sužaloto eksponato dalys ir rūpintis eksponato restauravimu po sužalojimo;
30.6. kontroliuoti, kad ilgai saugoti perduoti ar priimti eksponatai būtų grąžinami laiku (aktuose numatytais terminais);
30.7. supažindinti rinkinių saugotojus ir kitus muziejaus darbuotojus su muziejaus rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo reikalavimais;
30.8. vizuoti ir kontroliuoti korespondenciją rinkinių apskaitos ir saugojimo klausimais;
30.9. vizuoti ir kontroliuoti eksponatų judėjimo muziejuje dokumentus;
30.10. reikalauti, kad visi muziejaus darbuotojai laikytųsi šios Instrukcijos reikalavimų;
30.11. reguliuoti lankytojų skaičių saugyklose, ekspozicijose ir parodų salėse;
30.12. kontroliuoti, kaip veikia saugyklų, ekspozicijos ir parodų salių rakinimo ir plombavimo sistema;
30.13. leisti eksponatus restauruoti restauravimo sudėtingumą atitinkančią restauratoriaus kvalifikaciją turintiems ir atestuotiems asmenims;
30.14. sustabdyti muziejininkų, ekspertų ir restauratorių veiksmus, kurie gali pakenkti eksponatams.
31. Vyriausiasis fondų saugotojas nėra tiesioginis eksponatų saugotojas tuose muziejuose, kuriuose eksponatai yra perduoti rinkinių saugotojams. Rekomenduojama, kad muziejuose, turinčiuose iki 30 tūkstančių eksponatų, vyriausiasis fondų saugotojas būtų ir materialiai atsakingas asmuo, ir tiesioginis eksponatų saugotojas.
32. Skiriant ir atleidžiant vyriausiąjį fondų saugotoją, muziejaus direktorius užtikrina, kad visi vyriausiojo fondų saugotojo žinioje esantys rinkinių apskaitos dokumentai bei eksponatai (jeigu jie atskiru direktoriaus įsakymu buvo perduoti saugoti vyriausiajam fondų saugotojui) būtų laiku priimti ir perduoti naujai priimtam vyriausiajam fondų saugotojui.
33. Ilgalaikių atostogų, ligos ar kitais laikino nebuvimo darbe atvejais vyriausiojo fondų saugotojo teisės ir pareigos muziejaus direktoriaus įsakymu, suderinus su steigėju, pavedamos kitam, su rinkinių apskaita ir saugojimu susijusiam darbuotojui.
34. Vyriausiasis fondų saugotojas atsako už rinkinių apskaitą ir saugojimą bei rinkinių apskaitos dokumentų tvarkymą ir saugojimą.
35. Vyriausiasis fondų saugotojas turi teisę nevykdyti muziejaus direktoriaus įsakymų ar nurodymų, jeigu jie prieštarauja rinkinių apsaugos, apskaitos ar saugojimo reikalavimams, ir apie tai raštu informuoti muziejaus direktorių ir steigėją.
36. Rinkinių ir ekspozicijų saugotojai, apsaugos darbuotojai, salių prižiūrėtojai skiriami, atleidžiami arba perkeliami į kitą darbo vietą ar kitas pareigas, suderinus su vyriausiuoju fondų saugotoju.
37. Vyriausiojo fondų saugotojo nurodymus apsaugos, apskaitos, saugojimo ir restauravimo klausimais privalo vykdyti visi muziejaus darbuotojai.
Rinkinių saugotojo kompetencija
38. Rinkinio saugotojo kompetencija:
38.1. rūpintis, kad visi jo saugomi eksponatai būtų laiku inventorizuoti;
38.2. vykdyti eksponatų apskaitą;
38.3. atlikti planinį eksponatų tikrinimą;
38.4. išskirstyti eksponatus po saugyklas pagal muziejuje nustatytą saugojimo sistemą;
38.5. sudaryti visų eksponatų saugojimo vietų topografinius sąrašus (stalčių, stelažų, lentynų, dėžių, spintų);
38.6. sudaryti eksponatų apskaitos, inventoriaus, būklės, topografijos ir kitas muziejaus veiklai reikalingas kartotekas;
38.7. inventorizuoti (jeigu tai jam pavesta) eksponatus;
38.8. rūpintis, kad saugyklose ir ekspozicijų bei parodų salėse būtų tinkama muziejinė įranga (stelažai, vitrinos, spintos);
38.9. rakinti, plombuoti paskirtas saugyklas, ekspozicijų ar parodų sales, vitrinas (vadovaujantis muziejaus darbo tvarkos taisyklėmis);
38.10. pastebėjus apsaugos ar saugojimo normų pažeidimus saugyklose, ekspozicijų ar parodų salėse, nedelsiant pranešti vyriausiajam fondų saugotojui, skyriaus vedėjui, direktoriaus pavaduotojui ūkio reikalams, direktoriui ir imtis priemonių, kad pažeidimai būtų pašalinti;
38.11. neleisti į saugyklas pašalinių asmenų, be direktoriaus ar vyriausiojo fondų saugotojo leidimo;
38.12. rūpintis, kad saugyklos, ekspozicijos bei parodų salės būtų tinkamai valomos;
38.13. nuolatos stebėti eksponatų būklę, kviesti restauratorius jų apžiūrėti ir dalyvauti tokiose apžiūrose;
38.14. žymėti eksponatų būklę kartotekoje su nuorodomis apie eksponatų konservavimą ir restauravimą;
38.15. matuoti bei reguliuoti saugyklų ir ekspozicijos salių temperatūrą, drėgmę, šviesos ir ultravioletinių spindulių poveikį eksponatams;
38.16. informuoti skyriaus vedėją, vyriausiąjį fondų saugotoją ir direktorių apie sužalotus arba dingusius eksponatus;
38.17. vieną kartą per mėnesį organizuoti sanitarinę dieną;
38.18. surašyti eksponato dingimo ar defektų aktus, nurodant visas dingimo ar eksponato sužalojimo aplinkybes bei pridedant eksponato fotonuotrauką, o jei jos nėra – išrašą iš inventorinės knygos;
38.19. kartą per metus pateikti vyriausiajam fondų saugotojui žinias apie saugomo rinkinio eksponatų išdavimą ir priėmimą;
38.20. teikti muziejaus administracijai pasiūlymus dėl eksponatų apsaugos, apskaitos ir saugojimo sąlygų gerinimo bei saugyklų įrengimo.
39. Skiriant ir atleidžiant rinkinių saugotoją, visi su rinkiniu susiję apskaitos dokumentai bei eksponatai (rinkinių saugotojas turėtų saugoti tokį eksponatų skaičių, kokį galėtų realiai patikrinti per vieną mėnesį) turi būti patikrinti ir aktu perduoti ir priimti. Tokius aktus pasirašo priėmimo-perdavimo komisijos nariai, vyriausiasis fondų saugotojas arba rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas (jeigu toks skyrius yra muziejuje), o juos tvirtina muziejaus direktorius. Vienas aktų egzempliorius lieka vyriausiajam fondų saugotojui arba rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriuje, o antras – rinkinių saugotojui. Jeigu rinkinių saugotojas negali dalyvauti perduodant rinkinius, sudaroma speciali rinkinių perdavimo komisija.
40. Ilgalaikių atostogų, ligos ir kitais ilgalaikio nebuvimo darbe atvejais rinkinių saugotoją muziejaus direktoriaus įsakymu, sudarant rinkinio priėmimo-perdavimo aktą, pavaduoja kitas su rinkinių apskaita ir saugojimu susijęs darbuotojas.
41. Rinkinių saugotojas tiesiogiai arba per skyrių vedėjus yra pavaldus vyriausiajam fondų saugotojui.
42. Rinkinių saugotojas kartu su vyriausiuoju fondų saugotoju rūpinasi už jam paskirtų rinkinių tinkamą apsaugą, apskaitą, saugojimą.
43. Rinkinių saugotojas turi teisę sustabdyti ekspertų, muziejininkų ir restauratorių veiksmus, galinčius pakenkti eksponatams.
44. Rinkinių saugotojas privalo turėti savo asmeninį spaudą ir reikalauti, kad be jo žinios į užplombuotas saugyklas, ekspozicijų ir parodų sales arba vitrinas ir spintas niekas neįeitų.
IV. MUZIEJAUS APSAUGA
45. Muziejaus teritorija, pastatai ar patalpos teisės aktų nustatyta tvarka turi būti registruoti valstybės įmonėje Registrų centre.
46. Muziejaus teritorija turi būti tvarkinga, tinkamai apšviesta, turinti ne mažiau kaip du evakuacijos kelius. Reikalavimas dėl evakuacijos kelių netaikomas muziejams, įsikūrusiems istoriniuose bei architektūriniuose paminkluose, memorialinėse sodybose, butuose.
47. Rekomenduojama, jog muziejaus teritorija turėtų būti stebima ir saugoma visą parą, o ten, kur yra vartai į muziejaus teritoriją, jie turi būti rakinami, apšviesti ir stebimi (rekomenduojama stebėjimo kameromis) visą parą.
48. Muziejaus pastatas arba patalpa turi būti techniškai tvarkingi, atitinkantys apsaugos bei priešgaisrinės saugos reikalavimus.
49. Naujai statomuose ar rekonstruojant senus muziejaus pastatus, būtina numatyti tinkamą eksponatų saugojimo ir mikroklimato sudarymo įrangą, naudoti ugniai atsparias medžiagas.
50. Muziejaus pastate esančios maisto gaminimo, rūbinių patalpos, daiktų saugojimo kameros, sanitariniai mazgai turi būti izoliuoti nuo saugyklų, ekspozicijos ir parodų salių.
51. Be centrinio elektros energijos tiekimo, muziejuose turi būti ir autonominė avarinio apšvietimo ir elektros maitinimo sistema; elektros instaliacija turi būti įrengta pagal visas taisykles ir normas, garantuojančias jos tinkamą priešgaisrinę būklę.
52. Elektros srovės įjungimas ir išjungimas turi būti centralizuotas.
53. Ne darbo metu bendras patalpų apšvietimas muziejuje turi būti išjungtas ir įjungtas specialus apšvietimas.
54. Unikaliuose muziejų pastatuose, kur negalima įvesti elektros apšvietimo, dirbti galima tik šviesiu paros metu.
55. Muziejų priešgaisrinė apsauga vykdoma vadovaujantis Priešgaisrinės saugos taisyklėmis.
56. Muziejaus direktoriaus įsakymu kiekviename padalinyje skiriamas darbuotojas, atsakingas už patalpų priešgaisrinę apsaugą.
57. Kai muziejaus pastatas yra registruotas Kultūros vertybių registre, jo šildymo, apšvietimo ir gaisro susekimo ir gesinimo sistemų įrengimas turi būti derinamas su kultūros paveldo apsaugos bei priešgaisrinės apsaugos tarnybomis.
58. Kiekvienoje saugykloje, ekspozicijų ir parodų salėje turi būti angliarūgštės arba milteliniai gesintuvai. Jų skaičius nustatomas vadovaujantis Priešgaisrinės saugos taisyklėmis.
59. Muziejuje rūkyti leidžiama tik specialiai tam skirtoje vietoje.
60. Pakavimo ir valymo priemones ekspozicijų salėse ir saugyklose laikyti griežtai draudžiama.
61. Nustačius muziejaus pastatų arba patalpų avarinę būklę ir kad priešgaisrinės bei apsauginės sistemos neatitinka techninių reikalavimų, muziejaus direktorius turi nedelsdamas apie tai raštu informuoti steigėją ir Kultūros ministeriją.
Muziejaus patalpų apsaugos organizavimas
62. Muziejus gali būti saugomas muziejaus darbuotojų, saugos tarnybų, apsaugos policijos.
63. Visų muziejaus patalpų durys turi būti numeruotos ir rakinamos.
64. Ant kiekvieno rakto turi būti pakabinta etiketė su patalpos durų numeriu.
65. Vienas raktų egzempliorius saugomas specialioje rakinamoje spintoje, kurioje įrengta speciali lenta su užrašytais raktų numeriais. Šios spintos raktą saugo apsaugos darbuotojas.
66. Raktų paėmimas ir grąžinimas registruojamas specialiame žurnale, kurį saugo muziejaus apsaugos poste budintis apsaugos darbuotojas.
67. Antrą raktų egzempliorių saugo padalinių vadovai ar pastatų administratoriai specialioje rakinamoje ir plombuojamoje spintoje ar raktinėje.
68. Kiekvienas rinkinio saugotojas turi turėti asmeninį spaudą su skirtingu numeriu arba ženklu. Leisti spaudu naudotis kitam asmeniui griežtai draudžiama.
69. Išnešti iš muziejaus tarnybinius raktus griežtai draudžiama.
70. Spaudų ir plombų apskaitą tvarko muziejaus direktoriaus įsakymu paskirtas darbuotojas.
71. Ypatingu atveju teisę nuimti rinkinių saugotojo plombą ir atidaryti patalpas (ekspozicijų, parodų sales, saugyklas), vitrinas, spintas jam nedalyvaujant, turi teisę muziejaus direktoriaus, vyriausiojo fondų saugotojo ar skyriaus vedėjo vadovaujama trijų specialistų komisija, sudariusi patalpos (vitrinos) atidarymo aktą, kuriame nurodo, kas, kada ir kokiu tikslu tai padarė.
Ekspozicijos salių įrengimas ir apsauga
72. Ekspozicijos salių įranga turi būti tinkama eksponuoti, sauganti eksponatus nuo sunykimo, sužalojimo ar grobimo.
73. Jeigu eksponatas eksponuojamas atvirai, ne spintoje ar vitrinoje, jį būtina pritvirtinti ir atvirą ekspoziciją atitverti arba eksponatas turėtų būti uždengiamas stikliniu gaubtu, kuris pritvirtinamas, kad nejudėtų.
74. Unikalius, ypač vertingus, trapius, smulkius ir pagamintus iš tauriųjų metalų ir brangakmenių eksponatus, taip pat ginklus draudžiama eksponuoti neįstiklintose spintose ar vitrinose. Vitrinose, spintose, kur eksponuojami tokie eksponatai, turi būti įrengta signalizacija.
75. Visos ekspozicijos ir parodų salės turi turėti topografinius aprašus, kuriuose išvardijami visi eksponatai, o pagal galimybes – ir jų išdėstymo schemas arba salių, atskirų sienų ir vitrinų nuotraukas. Šiuos aprašus sudaro ir saugo už ekspoziciją ar parodas materialiai atsakingas muziejaus darbuotojas.
76. Kiekvienos darbo dienos pradžioje ir pabaigoje materialiai atsakingi muziejaus darbuotojai specialiuose žurnaluose, saugomuose apsaugos poste, daro įrašus apie eksponatų ir ekspozicijos salių būklę.
77. Ekspozicijos ir parodų salės plombuojamos materialiai atsakingų darbuotojų spaudais.
78. Atidaryti užplombuotas ekspozicijos ar parodų sales, vitrinas, spintas ir kt., išskyrus ypatingus atvejus (gaisro, plėšimo, stichinių nelaimių metu ar nesant darbuotojui), be materialiai atsakingo asmens draudžiama.
Saugyklų įrengimas ir apsauga
79. Muziejaus rinkiniai saugomi specialiai įrengtose saugyklose, atitinkančiose techninius reikalavimus ir priešgaisrinės apsaugos normas.
80. Saugyklų durys turi turėti savo eilės numerį, dvi vidines spynas ir būti plombuojamos asmeniniu materialiai atsakingo darbuotojo-rinkinių saugotojo spaudu.
81. Atidaryti užplombuotas saugyklas, išskyrus ypatingus atvejus (gaisro, plėšimo ar stichinių nelaimių metu ar nesant darbuotojui), be rinkinių saugotojo draudžiama.
82. Rinkinių saugyklose rinkinių saugotojo nuolatinė darbo vieta privalo būti atskiroje patalpoje.
83. Saugyklose reikėtų turėti:
83.1. patalpas naujai įsigytiems bei iš parodų sugrąžintiems eksponatams apžiūrėti; izoliatorių ir dezinfekavimo kamerą;
83.2. specialią patalpą ūkio inventoriui (kopėčioms, vežimėliams, neštuvams, virvėms, valikliams) susidėti;
83.3. patalpą lankytojams.
84. Saugykla, pritaikyta įvairaus profilio laikinų parodų eksponatams saugoti, turi būti izoliuota nuo pagrindinių muziejaus saugyklų.
85. Visos eksponatų saugojimo vietos saugyklose turi turėti topografinius sąrašus, kuriuose išvardijami visi eksponatai. Šiuos sąrašus sudaro rinkinių saugotojas.
86. Eksponatų iš tauriųjų metalų ir brangakmenių, ginklų saugyklos turi būti izoliuotos nuo kitų patalpų metalinėmis, apskardintomis arba šarvuotomis durimis su patikimomis spynomis ir grotuotais langais arba apsauginėmis metalinėmis žaliuzėmis, rakinamomis iš vidaus. Eksponatus iš tauriųjų metalų ir brangakmenių saugant bendrose saugyklose, privaloma juos laikyti nedegiose spintose ar seifuose, turinčiuose signalizaciją.
87. Eksponatų iš tauriųjų metalų ir brangakmenių bei ginklų saugyklų ir seifų raktai saugomi užantspauduotoje metalinėje spintoje arba seife rinkinių saugotojo patalpoje arba perduodami saugoti muziejaus direktoriui ar kitam, direktoriaus įsakymu paskirtam materialiai atsakingam darbuotojui.
88. Visas saugyklas atidarant ir uždarant rinkinių saugotojai privalo pasirašyti specialiame žurnale, nurodydami saugyklų atidarymo ir uždarymo laiką. Žurnalą saugo muziejaus apsaugos darbuotojas.
89. Į saugyklas pašaliniai asmenys įleidžiami tik su direktoriaus arba vyriausiojo fondų saugotojo leidimais, kurie po apsilankymo paliekami rinkinių saugotojui. Leidimo formą (1 priedas) ir leidimų registravimo tvarką tvirtina muziejaus direktorius.
V. MUZIEJAUS RINKINIŲ APSKAITA
90. Visos į muziejų patekusios (dovanotos, nupirktos, surinktos ekspedicijų metu, perduotos ar kitaip perleistos fizinių ar juridinių asmenų) nuolat saugoti muziejinės vertybės privalo būti įtrauktos į muziejaus apskaitą:
90.1. per vieną mėnesį nuo priėmimo-perdavimo akto surašymo dienos – į pirminės apskaitos knygą;
90.2. per vienerius metus nuo įrašymo į pirminės apskaitos knygą dienos – į inventorinę arba specialios apskaitos knygą.
91. Muziejaus eksponatų apskaita turi būti rašytinė ir gali būti kompiuterinė.
92. Vykdant muziejaus eksponatų kompiuterinę apskaitą, privaloma laikytis visų rašytinės apskaitos taisyklių ir vadovautis šios Instrukcijos antrame priede nurodytu Muziejų rinkinių kompiuterizuotos apskaitos informacinių laukų sąrašu (2 priedas) bei kitais teisės aktais, reglamentuojančiais šio pobūdžio apskaitą.
93. Visi kompiuterinės apskaitos duomenys turi būti kaupiami ir saugomi kompiuterio kietajame diske ir išorinėse (CD-R arba DVD-R) atminties laikmenose dviem egzemplioriais.
94. Vykdant muziejaus eksponatų kompiuterinę apskaitą, muziejaus eksponatų pirminės apskaitos ir inventorinių knygų rašymas nenutraukiamas.
95. Pagrindiniai muziejaus eksponatų apskaitos dokumentai yra:
95.1. priėmimo-perdavimo aktai;
95.2. muziejaus eksponatų pirminės apskaitos knygos;
95.3. inventorinės knygos.
96. Pagalbiniai muziejaus eksponatų apskaitos dokumentai yra eksponatų, priimtų ilgai saugoti, pirminės apskaitos knyga, kartotekos ir topografiniai sąrašai.
97. Muziejuje gali būti sudaromos šios kartotekos:
97.1. inventorinė;
97.2. topografinė;
97.3. sisteminė;
97.4. apskaitos;
97.5. autorinė;
97.6. dalykinė;
97.7. ikonografinė;
97.8. dingusių arba ieškomų eksponatų;
97.9. būklės;
97.10. ilgai saugoti išduotų-priimtų eksponatų.
98. Visose eksponatų saugojimo ir eksponavimo vietose (saugyklose, ekspozicijų ir parodų salėse) sudaromi topografiniai sąrašai, nurodant ten saugomų eksponatų apskaitos numerius.
99. Perrašinėti pagrindinius eksponatų apskaitos dokumentus griežtai draudžiama.
100. Gaisro, stichinės nelaimės ar techninės avarijos metu sugadintus muziejinės apskaitos dokumentus (priėmimo-perdavimo aktus, muziejaus eksponatų pirminės apskaitos ir inventorines knygas) išimties tvarka galima perrašyti tik gavus raštišką steigėjo ir Kultūros ministerijos leidimą. Tokiu atveju rašomas specialus aktas, kuriame nurodoma, kada ir kokiu dokumentu remiantis priėmimo-perdavimo aktai ar knyga perrašyta. Sugadinti muziejinės apskaitos dokumentai toliau saugomi muziejuje.
101. Aktai, muziejaus eksponatų pirminės apskaitos bei inventorinės knygos turi būti rašomos juodu tušu arba rašalu įskaitomai, be braukymų ir trynimų.
102. Prireikus pataisa pagrindiniuose eksponatų apskaitos dokumentuose įrašoma raudonu rašalu, po ja pasirašo pataisą padaręs darbuotojas ir vyriausiasis fondų saugotojas. Parašai tvirtinami muziejaus antspaudu.
103. Muziejus, jo filialai, atliekantys eksponatų apskaitą, privalo pildyti šios Instrukcijos ketvirtame priede nurodytas priėmimo- perdavimo aktų registracijos knygas (4 priedas):
103.1. nuolat saugoti priimtų-perduotų eksponatų aktų registracijos knygą;
103.2. laikinai saugoti priimtų-perduotų eksponatų aktų registracijos knygą (priėmimo aktus registruojant kairiajame puslapyje, o perdavimo – dešiniajame);
103.3. eksponatų vidaus judėjimo aktų registracijos knygą (ši aktų registracijos knyga pildoma tuose muziejuose, kuriuose rinkiniai saugomi skyriuose, struktūriniuose padaliniuose, kur vyksta intensyvus eksponatų judėjimas muziejuje ir tarp jo padalinių).
104. Prieš pradedant pildyti nuolat saugoti priimtų-perduotų eksponatų aktų registracijos knygas, jų lapai sunumeruojami, perveriami virvute. Knygos paskutinio lapo kitoje pusėje vyriausiasis fondų arba rinkinių saugotojas įrašo: „Šioje knygoje sunumeruota ir įrišta (skaičius žodžiais) lapų nuo Nr....... iki Nr.......“. Šis įrašas tvirtinamas muziejaus antspaudu ir įrašą padariusio darbuotojo parašu. Šalia pasirašo steigėjo įgaliotas asmuo ir antspauduojama steigėjo kanceliarijos arba struktūrinio padalinio, atsakingo už muziejaus(-ų) veiklą, antspaudu.
105. Įrašai aktų registracijos knygose rašomi eilės tvarka, kol knyga bus baigta. Kiekvienais metais registruoti aktus pradedama nuo pirmo numerio.
106. Eksponatų apskaitos duomenys teikiami juridiniams ir fiziniams asmenims, pateikusiems muziejaus direktoriui prašymą, kuriame nurodomi šios informacijos gavimo bei naudojimo tikslai, ir gavusiems raštišką direktoriaus sutikimą.
107. Visa informacija apie eksponatų apskaitą teikiama pareigūnams, vykdantiems tarnybines užduotis.
Nuolat saugoti priimtų eksponatų apskaita ir nurašymas
108. Muziejaus nuolat saugoti priimamų pagrindinio ir pagalbinio fondo eksponatų apskaita yra identiška.
109. Eksponatų, priimtų nuolat saugoti, priėmimo-perdavimo aktų formą nustato pats muziejus, vadovaudamasis Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklėmis (toliau – Dokumentų rengimo taisyklės) (Žin., 2001, Nr. 30-1009), tačiau visuose aktuose muziejai privalo pildyti šios Instrukcijos 3 ir 5 prieduose numatytas grafas.
110. Eksponatų, priimtų nuolat saugoti, priėmimo-perdavimo aktai rašomi remiantis Rinkinių komisijos posėdžių protokolais, dovanojimo aktais, juridinių asmenų priėmimo – perdavimo aktais, sąskaitomis.
111. Eksponatų, priimtų nuolat saugoti, priėmimo-perdavimo aktai rašomi ranka arba spausdinami ne mažiau kaip trimis egzemplioriais, o eksponato pirkimo atveju – keturiais.
112. Eksponatų, priimtų nuolat saugoti, priėmimo-perdavimo aktus tvirtina muziejaus direktorius arba jį pavaduojantis asmuo savo parašu ir muziejaus antspaudu. Be minėto tvirtinimo aktai laikomi negaliojančiais.
113. Visa medžiaga, susijusi su akte išvardytų eksponatų atributavimu, ir ekspertų išvados pridedamos prie akto.
114. Vienas akto egzempliorius turi likti vyriausiajam fondų saugotojui arba apskaitos skyriaus vedėjui, o muziejuose, turinčiuose iki 10000 eksponatų – direktoriui arba vyriausiajam fondų saugotojui.
115. Eksponatų, priimtų nuolat saugoti, priėmimo-perdavimo aktai registruojami ir segami į bylas chronologine tvarka.
116. Pasibaigus kalendoriniams metams, bylų lapai numeruojami ir perveriami virvute, rašomas bylos antraštinis lapas ir bylos baigiamasis įrašas, kuriame nurodomas byloje numeruotų lapų skaičius. Bylos dedamos į aplankus su raišteliais ir bylos paliekamos saugoti dvejiem metams vyriausiajam fondų saugotojui arba rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriuje. Po dvejų metų visos aktų bylos atiduodamos saugoti į muziejaus archyvą. Jeigu jo nėra, bylos saugomos ankstesnėse vietose.
117. Didelį vienarūšių muziejinių vertybių (archeologiniai radiniai, lobiai, eskizai ir t. t.) kiekį į muziejaus eksponatų pirminės apskaitos knygą galima įrašyti vienu numeriu, eksponatų skaičių nurodant po įstrižo brūkšnelio (pvz., GEK-120/1-150; ED-161.267/1-2364). Tokiu atveju prie nuolat saugoti priimtų-perduotų eksponatų aktų pridedami papildomi sąrašai, kurie turi būti nurodomi ir knygoje.
118. Visi pagrindiniai nuolat saugoti priimtų eksponatų akto duomenys apie eksponatą privalo būti įrašyti į muziejaus eksponatų pirminės apskaitos knygas (9 priedas), turinčias savo šifrą.
119. Prieš pradedant pildyti muziejaus eksponatų pirminės apskaitos knygas, jų lapai sunumeruojami, perveriami virvute. Knygos paskutinio lapo kitoje pusėje vyriausiasis fondų arba rinkinių saugotojas įrašo: „Šioje knygoje sunumeruota ir įrišta (skaičius žodžiais) lapų nuo Nr........ iki Nr........“. Šis įrašas tvirtinamas muziejaus antspaudu ir įrašą padariusio muziejaus darbuotojo parašu. Šalia pasirašo steigėjo įgaliotas asmuo ir antspauduojama steigėjo kanceliarijos arba struktūrinio padalinio, atsakingo už muziejaus(-ų) veiklą, antspaudu.
120. Įrašytos į muziejaus eksponatų pirminės apskaitos knygą muziejinės vertybės įgyja eksponato pirminės apskaitos knygos šifrą ir apskaitos numerį, kurie užrašomi ant eksponato ir įrašomi į eksponato priėmimo nuolat saugoti aktą (pvz., GEK-1523; ED-25875).
121. Muziejaus eksponatų pirminės apskaitos knygoje eksponatai aprašomi trumpai, bet aiškiai ir suprantamai. Nurodomi pagrindiniai, patys charakteringiausi eksponato duomenys, padedantys atskirti vienarūšius eksponatus vieną nuo kito ir palengvinantys juos rasti jiems dingus.
122. Baigus pildyti muziejaus eksponatų pirminės apskaitos knygą, paskutiniame lape įgaliotas muziejaus darbuotojas įrašo apskaitos numerių (eksponatų) ir saugojimo vienetų skaičių bei pastebėtus netikslumus (pasikartojimai, praleidimai, taisymai) ir pasirašo. Parašas tvirtinamas muziejaus antspaudu.
123. Pradėjus rašyti eksponatus į naują muziejaus eksponatų pirminės apskaitos knygą, numeracija tęsiama.
124. Perkelti eksponatą iš pagrindinio fondo į pagalbinį fondą, jį nurašyti be kultūros ministro leidimo draudžiama. Pagrindinio fondo eksponatas perkeliamas į pagalbinį fondą arba nurašomas tik suderinus su steigėju ir tik kultūros ministro įsakymu. Tuo tikslu Kultūros ministerijai reikia pateikti muziejaus direktoriaus prašymą, Rinkinių komisijos posėdžio protokolą ir restauratorių komisijos pritarimą raštu (restauratorių pritarimo nereikia, kai eksponatai perduodami kitam muziejui).
125. Perkelti pagalbinio fondo eksponatą į pagrindinį fondą galima muziejaus direktoriaus įsakymu, remiantis Rinkinių komisijos išvada.
126. Pagalbinio fondo eksponatas gali būti nurašytas muziejaus direktoriaus įsakymu, remiantis Rinkinių komisijos ir specialiai sudarytos restauratorių komisijos (ši nuostata netaikoma gamtos eksponatams) išvadomis.
127. Nurašyto eksponato apskaitos numerį suteikti kitam eksponatui griežtai draudžiama.
Specialiųjų rinkinių apskaita
128. Muziejaus specialiuosius rinkinius sudaro eksponatai, ištisai arba dalinai pagaminti iš tauriųjų metalų (platinos, aukso, sidabro), brangakmenių (briliantų, rubinų, safyrų, perlų ir t. t.), ir ginklai.
129. Specialiųjų muziejaus rinkinių apskaita ir inventorizavimas atliekamas tokia pat tvarka, kaip ir kitų muziejaus rinkinių.
130. Specialių muziejaus rinkinių eksponatai gali būti inventorizuojami šios Instrukcijos šeštame priede nurodytos formos specialiose inventorinėse knygose pagal medžiagas arba rūšis (6 priedas):
130.1. eksponatų iš platinos inventorinė knyga;
130.2. eksponatų iš platinos ir kitų medžiagų inventorinė knyga;
130.3. eksponatų iš aukso inventorinė knyga;
130.4. eksponatų iš aukso ir kitų medžiagų inventorinė knyga;
130.5. eksponatų iš sidabro inventorinė knyga;
130.6. eksponatų iš sidabro ir kitų medžiagų inventorinė knyga;
130.7. brangakmenių inventorinė knyga;
130.8. ginklų inventorinė knyga.
131. Eksponatai, kuriuose taurieji metalai panaudoti tik inkrustacijų, intarsijų ar kitokiu pavidalu, inventorizuojami bendrose muziejaus eksponatų inventorinėse knygose.
132. Prieš pradedant pildyti specialiųjų rinkinių inventorinės knygas, jų lapai sunumeruojami, perveriami virvute. Knygos paskutinio lapo kitoje pusėje vyriausiasis fondų arba rinkinių saugotojas įrašo: „Šioje knygoje sunumeruota ir įrišta (skaičius žodžiais) lapų nuo Nr....... iki Nr.......“. Šis įrašas tvirtinamas muziejaus antspaudu ir įrašą padariusio muziejaus darbuotojo parašu. Šalia pasirašo steigėjo įgaliotas asmuo ir antspauduojama steigėjo kanceliarijos arba struktūrinio padalinio, atsakingo už muziejaus(-ų) veiklą, antspaudu.
133. Specialiųjų rinkinių apskaitą ir apsaugą nedideliuose muziejuose (iki 30 tūkstančių eksponatų) atlieka vyriausiasis fondų saugotojas, o dideliuose muziejuose – direktoriaus įsakymu paskirtas rinkinių saugotojas. Baigus pildyti knygą, paskutiniame lape vyriausiasis fondų saugotojas arba rinkinių saugotojas įrašo apskaitos numerių (eksponatų) ir saugojimo vienetų skaičių bei pastebėtus netikslumus (pasikartojimai, praleidimai, taisymai) ir pasirašo. Parašas tvirtinamas muziejaus antspaudu.
Eksponatų inventorizavimas
134. Eksponatai į rinkinius skirstomi pagal muziejaus skyrių ar padalinių struktūrą, saugomų eksponatų rūšis, medžiagas, sukūrimo laikotarpius, stilius, personalijas.
135. Kiekvienas rinkinys inventorizuojamas atskiroje inventorinėje knygoje, turinčioje savo šifrą.
136. Inventorinių knygų su skirtingais šifrais skaičius neribojamas.
137. Inventorinė knyga yra pats išsamiausias, vienas pagrindinių muziejaus eksponatų apskaitos dokumentų, teikiantis tiksliausią ir smulkiausią informaciją apie eksponatą.
138. Inventorizuojant eksponatą, į inventorinę knygą privaloma įrašyti visus pirminės apskaitos dokumentuose esančius duomenis apie eksponatą, juos papildant ir prireikus patikslinant.
139. Inventorinėje knygoje eksponatas aprašomas kuo detaliau, nurodomi visi su jo klasifikavimu ir tyrinėjimu susiję duomenys. Joje visos grafos turi būti užpildomos. Meno muziejams skirta knyga (7 priedas); kultūros istorijos ir gamtos muziejams skirta knyga (8 priedas).
140. Knygoje eksponatų matmenys nurodomi centimetrais (numizmatikos eksponatų – milimetrais, o svoris – gramais). Transporto priemonių matmenys nurodomi metrais.
141. Eksponatas matuojamas stabiliu (ne minkštu) matu – liniuote, numizmatikos eksponatai – slankmačiu. Eksponatai matuojami ir matmenys pateikiami atsižvelgiant į jų formą:
141.1. plokščių eksponatų nurodomas aukštis ir plotis;
141.2. tūrinių eksponatų – aukštis, plotis, gylis arba storis;
141.3. apvalių eksponatų – skersmuo;
141.4. eksponatų su pagrindu (pvz., vazų, žvakidžių, skulptūrų) – bendras aukštis (kartu su pagrindu) ir pagrindo bei viršutinės dalies matmenys, kurie nurodomi atskirai;
141.5. drabužių (pvz.: palto – ilgis, pečių plotis, juosmens plotis, rankovių ilgis; sijono – ilgis, juosmens ir apačios plotis);
141.6. grafikos eksponatų – atskirai vaizdo ir popieriaus lakšto matmenys, o įrėmintų – rėmo matmenys;
141.7. tapybos eksponatų ant porėmių ar lentų – matuojamas porėmis ar lenta;
141.8. numizmatikos ir tauriųjų metalų eksponatų – nurodomi matmenys pagal formą ir būtinai svoris;
141.9. šaunamųjų ginklų – vamzdžio ir bendras ilgis milimetrais, kalibras. Jeigu šaunamasis ginklas turi durtuvą, tai durtuvas aprašomas kaip šaltasis ginklas;
141.10. šaltųjų ginklų – geležtės ir bendras ilgis, geležtės plotis (didžiausias). Jeigu šaltasis ginklas turi makštį, tai nurodomas jos ilgis ir plotis milimetrais.
142. Grafoje „būklė“ įrašomi visi pastebėti eksponato defektai. Čia gali būti nurodyta, ar eksponatas įrėmintas, įstiklintas, paspartuotas, restauruotas ir t. t. Jeigu eksponatas yra be defektų, „būklės“ grafoje rašomas žodis „gera“. Rekomenduojama tokių įrašų apie būklę kaip „bloga“, „patenkinama“ ar „nepatenkinama“ vengti, o kiek galima plačiau aprašyti defektus, būklę.
143. Visi nuolat saugoti į muziejų priimti ir įrašyti į pirminės apskaitos knygą eksponatai turi būti inventorizuoti ne vėliau kaip per vienerius metus.
144. Tais atvejais, kai muziejus neturi reikiamos srities specialisto arba kai išsyk gaunamas labai didelis eksponatų kiekis (per 1000 vnt.), inventorizavimo laikas gali būti pratęsiamas direktoriaus įsakymu ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui.
145. Muziejus, neturintis kompetentingo specialisto inventorizuoti saugomus eksponatus, dėl jų inventorizavimo gali sudaryti sutartį su atitinkama mokslo įstaiga ar institucija, turinčia tokių specialistų ir galinčia garantuoti jų atlikto eksponatų inventorizavimo kokybę.
146. Prieš pradedant pildyti inventorinės knygas, jų lapai sunumeruojami, perveriami virvute. Knygos paskutinio lapo kitoje pusėje vyriausiasis fondų arba rinkinių saugotojas įrašo: „Šioje knygoje sunumeruota ir įrišta (skaičius žodžiais) lapų nuo Nr...... iki Nr......“. Šis įrašas tvirtinamas muziejaus antspaudu ir įrašą padariusio muziejaus darbuotojo parašu. Šalia pasirašo steigėjo įgaliotas asmuo ir antspauduojama steigėjo kanceliarijos arba struktūrinio padalinio, atsakingo už muziejaus(-ų) veiklą, antspaudu.
147. Baigus pildyti inventorinę knygą, paskutiniame lape įgaliotas muziejaus darbuotojas įrašo apskaitos numerių (eksponatų) ir saugojimo vienetų skaičių bei pastebėtus netikslumus (pasikartojimai, praleidimai, taisymai) ir pasirašo. Parašas tvirtinamas muziejaus antspaudu.
148. Eksponato šifras ir inventorinis numeris turi būti įrašomas į eksponatų, priimtų nuolat saugoti, aktą ir į eksponatų pirminės apskaitos knygą.
149. Eksponatas, susidedantis iš atskirų sudėtinių dalių, inventorizuojamas vienu numeriu. Sudėtines dalis galima žymėti mažosiomis raidėmis abėcėlės tvarka po įstrižo brūkšnelio (pvz., K-512/a-b. Puodas su dangčiu). Šiuo atveju ant kiekvienos eksponato dalies užrašomas tas pats šifras ir numeris su skirtinga abėcėlės raide.
150. Komplektas inventorizuojamas vienu numeriu, daiktų skaičių nurodant trupmena arabiškais skaitmenimis didėjančia seka. Pirmiausia aprašomi bendri komplekto požymiai, po to inventorinama kiekviena komplekto dalis atskirai (pvz., B-10/1-7 Svetainės baldų komplektas. Lietuva, XIX a. antra pusė, neobaroko stilius. B-10/1 Stalas, stačiakampis.... B-10/2-3 Foteliai.... B-10/4-7 Kėdės....).
151. Tokiu pat būdu inventorizuojami piešinių, fotografijų ir kt. albumai, juose esančius piešinius ar fotografijas nurodant arabiškais skaitmenimis didėjančia seka trupmena (pvz., F-120/1-121 Fotografijų albumas – žemės ūkio ir pramonės paroda Kaune 1924 m. F-120/1 Albumas, viršelis odinis. Jame aukso spalvos raidėmis įspaustas įrašas: Žemės ūkio.... Viduje 20 kartoninių lapų su priklijuotomis fotografijomis....; F-120/2 Fotografija – Žemės ūkio padargai. Juos apžiūri žemės ūkio ministras....) ir t. t.
152. Inventorizuojant eksponatą, pirmiausia aprašomi svarbiausi jo požymiai, o po to kitos detalės (pvz., Švarkas, vyriškas, pasiūtas iš juodo milo, stačia apykakle, per liemenį gnybtas....; Šautuvas, titnaginė spyna, vamzdis aštuonbriaunis....; Plakatas – „Tėvynė šaukia! „....; Fotografija – portretinė, Lietuvos kariuomenės savanoris Jonas Talačka, 1919 m.). Jeigu svarbiau asmenybė, tuomet galima rašyti: Fotografija – Jonas Talačka – Lietuvos kariuomenės savanoris, 1919 m.
153. Inventorizuojant grupines fotografijas, pirmiausia rašomas bendras siužeto ar įvykio pavadinimas, po to išvardijami joje esantys asmenys arba aprašomas vaizdas (pvz., Fotografija, grupinė. Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojai 1917 metais. Sėdi iš kairės....; Fotografija. Lietuvos kariuomenės paroda Kaune 1938 metais. Kariuomenės vadas Stasys Raštikis raportuoja Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai).
154. Istorijos muziejuose, kur svarbiau atskleisti asmenybę, meno kūrinį galima aprašyti taip: Paveikslas. Vytautas Didysis. Dail. Zigmas Petravičius. Vytautas Didysis vaizduojamas visu ūgiu, atsirėmęs į kalaviją....
155. Muziejus, turintis dailės rinkinius, pirmiausia nurodo kūrinio autorių, po to pavadinimą (pvz., Petras Kalpokas. „Šveicarijos kalnai vasarą“. 1914 m).
156. Inventorizuojant dailės kūrinį, aprašymas pradedamas nusakant žanrą, apibūdinant kompozicijos tipą. Po to, kiek įmanoma išsamiau, aprašomas struktūrinių kompozicijos dalių išsidėstymas plokštumoje ir gradacija planais, jei tai dviejų išmatavimų kūrinys, ir erdvinis kompozicijos dalių išdėstymas, jei tai trijų išmatavimų kūrinys. Apibūdinamas formos perteikimo ir piešinio charakteris, tapysenos pobūdis, linijos ar štricho, lipdybos, kalybos ir pan. ypatumai, kūrinio paviršiaus charakteristika- faktūra, tekstūra ir kt. Aprašomas koloritas, paviršiaus polichromija. Aprašymas baigiamas signatūros, sukūrimo datą ir vietą nusakančių įrašų, jų atlikimo technikos apibūdinimu. Šie įrašai kiek įmanoma tiksliau nukopijuojami. Senos etiketės, užrašai abiejose eksponato pusėse ir kiti svarbūs įrašai nurašomi (pvz., Antanas Samuolis. „Baltoji obelis“. 1931–1932. Peizažas su figūra. Kompozicija daugiaplanė, orientuota į centrą. Pirmo plano kairėje pusėje pavaizduota palinkusios į dešinę moters figūra, dešiniau.... Antrame plane.... Trečiame plane.... Forma apibendrinta, piešinys stilizuotas. Tapyta plačiais, įvairių krypčių potėpiais. Koloritas intensyvių, tamsių, sodrių.... spalvų. Tapybos faktūra..... Signuota apačioje dešinėje rusva ochra teptuku:.....).
157. Inventorizuojant numizmatiką (medalius ir monetas), įvardijamas objektas, po to aprašomas jo turinys. Medaliai ir monetos dažniausiai yra dvipusiai, todėl atskirai aprašomas aversas, reversas ir gurtas bei nurodomi kiti požymiai (pvz., Apdovanojimas. Lietuva. Vytauto Didžiojo ordino medalis. Įsteigtas 1930 m. Kaldintas Šveicarijos Huguenin firmoje. Dail. Petras Tarabilda.
Aversas: VYTAUTAS / DIDYSIS // TARABILDA DEL, Vytauto Didžiojo portretas....;
Reversas: 1430 / 1930 // Huguenin Sc., raitelis heraldiniame skyde ir kt. Apdovanojimas su ąsele, skersinuku, kaspinėliu, kardais ir priesagu (pateikiami aprašymai, dydžiai nurodomi milimetrais, metalas). Priesagas – dviguba keturių lanksų adatėlė. Apdovanojimas netaisyklingos apskritimo formos).
158. Archeologiniai radiniai iš uždarų kompleksų (kapų, pilkapių) inventorizuojami kartu, neskirstant jų į teminius rinkinius.
159. Visi esminiai duomenų apie eksponatą pakeitimai inventorinėje knygoje atliekami tik remiantis Rinkinių komisijos posėdžių protokolais. Išbraukti įrašus apie eksponatus iš inventorinės knygos draudžiama. Kai būtinai reikia, pataisa inventorinėje knygoje įrašoma raudonu rašalu, po ja pasirašo pataisą padaręs muziejaus darbuotojas ir vyriausiasis fondų saugotojas. Parašai tvirtinami muziejaus antspaudu.
Eksponatų žymėjimas
160. Visi į muziejaus nuolatinę apskaitą įtraukti ir į inventorines knygas įrašyti eksponatai yra žymimi muziejaus pavadinimo santrumpa, pirminės apskaitos ir inventorinių knygų šifrais ir numeriais.
161. Eksponato žymėjimo vieta, technika ir priemonės pasirenkamos atsižvelgiant į eksponato rūšį.
162. Eksponatams žymėti naudotinos tik eksponatui nekenksmingos ir negadinančios jo estetinio vaizdo priemonės – grafitinis pieštukas, tušas arba guašas, Damaros lakas arba skaidrus bespalvis nagų lakas bei pririšamos popierinės etiketės.
163. Šifrai ir skaičiai turi būti užrašyti:
163.1. įskaitomai ir neįmantriu šriftu;
163.2. proporcingi eksponato dydžiui;
163.3. tokioje vietoje, kur jie ilgiausiai nenusitrintų;
163.4. toje pačioje vietoje ant vienarūšių eksponatų;
163.5. kontrastingu eksponato spalvai tušu ar guašu.
164. Draudžiama naudoti kenksmingas eksponatams priemones:
164.1. lipnias etiketes;
164.2. lipnias juosteles;
164.3. tušinius rašiklius;
164.4. adatėles ir smeigtukus;
164.5. sąvaržėles (metalines, plastmasines).
165. Jeigu neįmanoma pažymėti paties eksponato, užrašas daromas ant rėmo, futliaro, voko ir kt.; etiketėje ar kortelėje, pagamintoje iš nerūgštaus, neturinčio lignino popieriaus ar kartono ir pririštoje prie eksponato tvirtu lininiu siūlu ar virvele.
166. Dideli eksponatai, pvz., baldai, paveikslai ant porėmių, gali būti antspauduojami specialiai pagamintu muziejaus spaudu su muziejaus logotipu ir šifrais, o numeriai antspaude įrašomi ranka guašu arba tušu.
167. Perinventorizuojant šifrai bei numeriai išsaugomi, perbraukiant juos šviesiu tušu arba grafito pieštuku (grafikai) X ženklu taip, kad senieji numeriai būtų lengvai išskaitomi.
168. Senų rinkinių, dailės salonų, galerijų, parodų salių etiketės, kortelės ar įrašai, bylojantys apie eksponato ar rinkinio istoriją, nebraukiami.
169. Eksponatų žymėjimo vietos ir būdai:
169.1. paveikslai su porėmiais žymimi šifrais ir numeriais, rašant juos tušu arba guašu apatiniame kairiajame arba viršutiniame dešiniajame porėmio kampe; labai dideli paveikslai žymimi dviejose vietose – apatiniame kairiajame ir viršutiniame dešiniajame porėmio arba drobės kampuose;
169.2. paveikslai be porėmių žymimi šifrais ir numeriais guašu drobės nugaros pusėje apatiniame kairiajame kampe; rekomenduojama papildomai užrašyti šifrą ir numerį ant kartono etiketės ir lininiu siūlu prikabinti prie apatinio kairiojo drobės kampo;
169.3. akvarelės, piešiniai, plakatai ir kiti standaus nepermatomo popieriaus eksponatai žymimi antspaudu nugaros pusėje apatiniame kairiajame arba viršutiniame dešiniajame kampuose. Antspaudas turi būti nedidelis. Jame turi būti nurodyta muziejaus pavadinimo santrumpa, apskaitos, inventorinių knygų šifrai ir palikta vieta numeriams įrašyti. Apskaitos numeriai įrašomi grafito pieštuku. Naudoti tušą, rašalą, cheminius, tušinius ar spalvotus pieštukus griežtai draudžiama;
169.4. plono, permatomo popieriaus eksponatai žymimi labai atsargiai, nugarinėje pusėje apatiniame kairiajame arba viršutiniame dešiniajame laukelio kampe grafitiniu pieštuku. Draudžiama antspauduoti vaizdo nugarinę pusę;
169.5. ant dvipusių eksponatų arba tais atvejais, kai piešinio kompozicija neleidžia žymėti paties eksponato, jo apskaitos numeriai rašomi grafitiniu pieštuku ant pasparto ar įrėminimo nugaros pusės, įdėklo ar aplanko viršelio apačioje. Apie tokį eksponato žymėjimo būdą įrašoma inventorinėje knygoje;
169.6. albumai su piešiniais žymimi antrojoje titulinio lapo pusėje grafitiniu pieštuku;
169.7. tapybos eksponatai ant medžio lentų žymimi tušu ar guašu ant lentos briaunos arba nugarinės pusės apatiniame kairiajame ar viršutiniame dešiniajame kampe;
169.8. didelės medžio, metalo, marmuro skulptūros žymimos emale arba aliejiniais dažais apatiniame kairiajame nugaros pusės pagrindo kampe;
169.9. mažos skulptūros žymimos pagrindo apačioje arba ant postamento briaunos nugaros skulptūros pusės tušu ar guašu ant Damaros (arba skaidraus nagų) lako sluoksnio, padengiant įrašą tuo pačiu laku;
169.10. keramikos, porceliano, fajanso ir kt. eksponatai bei eksponatai iš medžio, kaulo ir akmens žymimi pagrindo apačioje tokiu pačiu būdu, kaip mažos skulptūros. Įrašai neturi uždengti ant eksponato pagrindo esančių įspaudų ar ženklų;
169.11. ant atsidarančių eksponatų – dėžučių, tabokinių ir kt. – apskaitos numeriai ir šifrai įrašomi eksponatų viduje tušu arba guašu;
169.12. smulkių eksponatų (monetų, plakečių, medalių, žetonų, ženklelių, papuošalų, sagų ir kt.) šifrai ir apskaitos inventoriniai numeriai užrašomi ant etikečių, kortelių arba vokelių, pagamintų iš nerūgštaus popieriaus ar kartono, ir saugomi kartu su eksponatais jų saugojimo vietose. Etiketės pririšamos prie minėtų eksponatų tvirtu lininiu siūlu;
169.13. tekstilės eksponatų žymėjimas:
169.13.1. tekstilės eksponatai žymimi iš blogosios pusės prisiuvant skalbtos, nebalintos medvilnės etiketes. Šifrai ir apskaitos inventoriniai numeriai ant medžiaginių etikečių rašomi tušu;
169.13.2. jei eksponatas siūtas, pvz., sijonas, prijuostė ir kt., etiketė prisiuvama prie apatinio siuvinio krašto;
169.13.3. kilimai, skaros, audinio atraižos ir kiti nesiūti tekstilės eksponatai žymimi prisiuvant etiketę kairiajame eksponato kampe;
169.14. ant baldų šifrai ir numeriai užrašomi emaliniais arba aliejiniais dažais eksponato nugarinės pusės apatinėse dalyse, taip yra žymimos visos judamos baldų dalys – stalčiai, lentynos ir t. t.;
169.15. saugykloje prie baldų linine virvele papildomai pririšamos didesnio dydžio kartono kortelės su apskaitos numeriais;
169.16. architektūros fragmentai žymimi aliejiniais arba emaliniais dažais mažiausiai matomose vietose;
169.17. knygos žymimos grafitiniu pieštuku titulinio lapo antrosios pusės apatiniame dešiniajame kampe;
169.18. rankraščių puslapiai žymimi tuo pačiu būdu kaip ir grafikos eksponatai;
169.19. šaunamieji ginklai žymimi ryškiai matomu tušu vidinėje nuleidimo mechanizmo dalyje;
169.20. šaltieji ginklai žymimi ryškiai matomu tušu ant kriaunų arba pririšant stipria linine virvele kartono kortelę;
169.21. apsaugos priemonės – šalmai, skydai ir kt. – žymimi tušu prie apatinio vidinės pusės krašto;
169.22. gamtos eksponatai žymimi:
169.22.1. gyvulių griaučiai, jų dalys, moliuskų kriauklės, paukščių kiaušiniai, odos, kūneliai, kailiai – pririšant specialias etiketes per natūraliai egzistuojančias kiaurymes, kai tai neįmanoma – užrašant ant eksponato tušu arba guašu;
169.22.2. iškamšos, sumontuoti griaučiai – užrašant tušu arba guašu šifrus ir numerius ant įtvirtinimo ar montavimo pagrindo;
169.22.3. preparatai induose, konservuoti skystyje – tušu ant indo priklijuotos etiketės;
169.22.4. herbariumų planšetės – grafitiniu pieštuku nugarinės pusės apatiniame kairiajame kampe;
169.22.5. herbariumų albumai – grafitiniu pieštuku pirmajame albumo lape;
169.22.6. geologiniai ir paleontologiniai pavyzdžiai – tušu tiesiog ant jų, labiausiai netrukdančioje eksponavimui vietoje; mikrofosilijų – tušu ant saugojimo kamarėlių; šlifų, kitų preparatų – tušu ant stiklo;
169.22.7. dirvos pavyzdžiai – tušu arba grafitiniu pieštuku ant dėžučių, indų ir maišelių;
169.23. fotonuotraukos žymimos grafitiniu pieštuku nugarinės pusės apatiniame kairiajame kampe;
169.24. fotoalbumai žymimi grafitiniu pieštuku viršelio arba titulinio lapo antrojoje pusėje;
169.25. negatyvai, skaidrės žymimos tušu ant emulsijos, pakraštyje, kur nėra vaizdo;
169.26. mažesnių nei 9x12 mm dydžio negatyvų apskaitos numeriai rašomi tušu ant vokelio;
169.27. skaidrės rėmeliuose žymimos tušu ant rėmelio;
169.28. eksponatai iš tauriųjų metalų ir brangakmenių žymimi dviem numeriais (muziejaus eksponatų pirminės apskaitos knygos šifru ir numeriu bei specialios inventorinės knygos šifru ir numeriu) tušu vidinėse daikto pusėse arba kitose netrukdančiose eksponuoti vietose;
169.29. archeologinių radinių šifrai ir apskaitos numeriai rašomi tušu arba grafitiniu pieštuku ant nerūgštaus standaus popieriaus etikečių, kurios pritvirtinamos prie radinio lininiu ar medvilniniu siūlu. Jei radinys laikomas atskiroje dėžutėje ar vokelyje, numeris užrašomas tušu arba grafitiniu pieštuku ant jų. Rašyti tiesiai ant radinių draudžiama.
Laikinai ir ilgai saugoti priimtų-perduotų eksponatų ir muziejinių vertybių apskaita
170. Eksponatai arba muziejinės vertybės, laikinai ar ilgai saugoti, į muziejų gali būti priimami iš kitų muziejų, juridinių ir fizinių asmenų parodoms, ekspozicijoms, pirkti, ekspertizėms, konservuoti, restauruoti arba saugoti.
171. Visi į muziejų laikinai ar ilgai saugoti priimami ir perduodami pagrindinio ar pagalbinio fondo eksponatai bei muziejinės vertybės yra apskaitomi; juos priimant ir perduodant surašomi eksponatų priėmimo-perdavimo aktai (toliau – aktai).
172. Šių aktų formą nustato pats muziejus, vadovaudamasis Dokumentų rengimo taisyklėmis, tačiau visuose aktuose muziejai privalo pildyti šios Instrukcijos 3 ir 5 prieduose numatytas grafas.
173. Aktai privalo būti tvirtinami muziejaus direktoriaus arba jį pavaduojančio asmens parašu ir muziejaus antspaudu. Be minėto tvirtinimo aktai laikomi negaliojančiais.
174. Prieš pradedant pildyti eksponatų, priimtų-perduotų laikinai ar ilgai saugoti, aktų registracijos knygas, jų lapai sunumeruojami, perveriami virvute. Knygos paskutinio lapo kitoje pusėje vyriausiasis fondų arba rinkinių saugotojas įrašo: „Šioje knygoje sunumeruota ir įrišta (skaičius žodžiais) lapų nuo Nr........ iki Nr.......“. Šis įrašas tvirtinamas muziejaus a …
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.