LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽIMTUMO DIDINIMO 2001–2004 METŲ PROGRAMOS PATVIRTINIMO 2001 m. gegužės 8 d. Nr. 529 Vilnius Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 9 d. nutarimą Nr. 149 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 14-437), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą (pridedama). 2. Įpareigoti ministerijas ir Vyriausybės įstaigas: 2.1. parengti ir nustatytuoju laiku pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų, numatytų, šiuo nutarimu patvirtintoje programoje, projektus; 2.2. nustatyti rengiamų teisės aktų, programų, koncepcijų poveikį užimtumui ir nedarbo mažinimui; 2.3. pateikti kasmet per 30 dienų nuo kiekvieno pusmečio pabaigos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai informaciją apie praeitą pusmetį įgyvendintas priemones, pasiektus rezultatus ir pasiūlymus dėl priemonių papildymo ir patikslinimo. 3. Pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai: 3.1. pateikti kasmet per 50 dienų nuo kiekvieno pusmečio pabaigos Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ekonominės plėtros ir užimtumo komitetui apibendrintą šiuo nutarimu patvirtintos programos priemonių įgyvendinimo ataskaitą, taip pat pasiūlymus dėl jos papildymo ir patikslinimo; 3.2. informuoti visuomenę apie programos įgyvendinimą. 4. Nustatyti, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis įgyvendinamos šiuo nutarimu patvirtintos programos priemonės finansuojamos iš ministerijoms ir Vyriausybės įstaigoms, dalyvaujančioms įgyvendinant programą, skirtų bendrųjų asignavimų. Ministras Pirmininkas                                                                       Rolandas Paksas Socialinės apsaugos ir darbo ministrė                           Vilija Blinkevičiūtė ______________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 529 Lietuvos Respublikos UŽIMTUMO DIDINIMO 2001–2004 METŲ PROGRAMA ĮVADAS Ši programa – tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės programinis dokumentas, nustatantis valstybės užimtumo ir darbo rinkos politikos strategiją, jos vidutinės trukmės prioritetinius tikslus ir veiksmus (priemones), kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kitos valstybės valdymo institucijos numato imtis didindamos gyventojų užimtumą. Ši programa sukonkretina Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. IX–20 (Žin., 2000, Nr. 98-3081) patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000–2004 metų programos pagrindines nuostatas dėl ekonomikos, darbo, socialinės, švietimo politikos bei kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui. Lietuvos Respublikos užimtumo ir darbo rinkos politikos prioritetinės kryptys nustatytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginiais tikslais (prioritetais) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 4 d. posėdžio sprendimas, protokolo Nr. 54, 1 klausimas), kurie numato liberalizuoti verslo sąlygas, skatinti ekonomikos plėtrą, siekti užimtumo didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus ir trukdymus. Ši programa parengta atsižvelgiant ir į Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) valstybių vadovų Amsterdamo konferencijoje (1997 metai) numatytas pagrindines nuostatas dėl bendros užimtumo politikos strategijos rengimo ir įgyvendinimo, ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo krypčių, kurios įgyvendinamos rengiant kasmetinius nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus. Programos struktūra atitinka ES valstybių nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus. Pagrindiniai šios programos strateginiai tikslai yra šie: įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai; didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką; pasirengti prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo. Įgyvendinant šiuos tikslus, jau 2001 metų pabaigoje ir 2002 metų pirmojoje pusėje bus siekiama sustabdyti nedarbo didėjimą, o vėliau – nuosekliai mažinti registruotą nedarbą iki 7–8 procentų. Programos įgyvendinimo laikotarpiu turi būti skatinama verslo plėtra ir investicijos, kurios užtikrintų 110–120 tūkstančių naujų darbo vietų sukūrimą. Tai leistų toliau didinti gyventojų užimtumą, iki jis pasieks ES valstybių vidutinį lygį, ir siekti visiško užimtumo. 1. Užimtumo ir darbo rinkos politikos strategijos pagrindinės nuostatos Restruktūrizacija, privatizacija, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus bei išorės veiksniai sąlygojo gyventojų užimtumo sumažėjimą ir nedarbo didėjimą. Tai didina socialinę įtampą, labai kliudo spręsti Lietuvos ekonominės ir socialinės raidos problemas. Taigi užimtumo didinimas siekiant Lietuvos gyventojų gerovės ir saugumo, politinio, socialinio ir ekonominio stabilumo – vienas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių prioritetų. Užimtumo ir darbo rinkos politika bus grindžiama šiomis strateginėmis nuostatomis: didelis gyventojų užimtumo lygis – viena svarbiausių valstybės socialinės ekonominės raidos sąlygų, žmonių pragyvenimo ir socialinės apsaugos garantas, todėl galimybių dirbti didinimas ir nedarbo mažinimas yra strateginis valstybės užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslas; nedarbo problemą galima išspręsti tik ekonominėmis priemonėmis, sudarius sąlygas kurti naujas darbo vietas, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė visapusiškai skatins ekonomikos plėtrą, naujų darbo vietų kūrimą, sieks užtikrinti tolesnį ir esminį verslo sąlygų gerinimą; užimtumui didinti bus efektyviau naudojamos investicinės, fiskalinės, monetarinės, užsienio prekybos, muitų, regioninės plėtros ir kitos priemonės; bus didinamas ir geriau naudojamas žmonių profesinis ir kūrybinis potencialas. Žmonių išteklių plėtra laiduojant gerą darbo rinkos poreikius atitinkantį profesinį mokymą turi užtikrinti kiekvieno asmens galimybes rasti vietą darbo rinkoje ir greitai prisitaikyti prie jos pokyčių; formuojant ir įgyvendinant demografines, šeimos ir jaunimo, socialinio draudimo, socialinės paramos, darbo rinkos ir kitas socialinės politikos strategines nuostatas bus siekiama kuo didesnės užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos; Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama geriau subalansuoti darbo rinką, skatins ir rems netekusių darbo gyventojų užimtumą, profesinių įgūdžių atgaivinimą ir tobulinimą, gebėjimų įsitvirtinti darbo rinkoje atkūrimą ir didinimą; bus ugdomi darbdavių ir darbuotojų gebėjimai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, skatinamas dvišalis ir trišalis bendradarbiavimas. Šioms strateginėms gyventojų užimtumo ir darbo rinkos politikos nuostatoms įgyvendinti būtinos visų valstybės institucijų ir darbo rinkos dalyvių pastangos. 2. Užimtumo politikos strateginės kryptys ir priemonės Užimtumo politikos strateginės kryptys ir priemonės susijusios su politikos, darančios tiesioginę įtaką užimtumui, tolesne plėtra, taip pat numatytos naujos strateginės kryptys ir priemonės. Ši programa neapima politinių bei makroekonominių sprendimų, darančių netiesioginę įtaką užimtumui ir numatytų jau patvirtintose kitose programose bei dokumentuose. Numatoma juos labiau sieti su užimtumo politikos nuostatomis siekiant didinti užimtumą. Lietuvos Respublikos stojimo partnerystės programoje vienas iš prioritetų ir tarpinių uždavinių – užimtumo politikos tobulinimas ir atitinkamų darbo rinkos struktūrų plėtra. 2001 metais turi būti parengtas ir pasirašytas Lietuvos Respublikos ir Europos Komisijos užimtumo politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumentas, taip pat susitarta dėl tolesnių užimtumo politikos tikslų ir veiksmų rengiantis įgyvendinti ES užimtumo strategiją. Šios programos struktūra, kryptys ir priemonės atitinka keturias pagrindines ES strategines užimtumo kryptis-ramsčius bei nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus, joje nurodomos pagrindinės užimtumo problemos, tikslai ir priemonės jiems pasiekti. Tokia programa, kaip rodo ES ketverių metų patirtis, veiksminga tiek politinės įtakos, tiek nedarbo mažinimo požiūriu. Svarbiausiosios šios programos kryptys yra šios: darbo vietų sistemos plėtojimas (verslininkystės skatinimas); užimtumo rėmimo tobulinimas; gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas; lygių galimybių darbo rinkoje didinimas; užimtumo politikos integralumo didinimas. 2.1. Pirmoji kryptis – darbo vietų sistemos plėtojimas Šiuo metu darbo pasiūla neatitinka paklausos. Ieškančių darbo asmenų keletą kartų daugiau nei esamų laisvų darbo vietų. Taip yra ne tik pagal specialybes ar profesijas, bet ir regionus, ypač kaimo vietovėse. Lietuvoje vykdomos struktūrinės reformos, privatizacija neišvengiamai veikia esamą darbo vietų sistemą. Darbo vietų nuolat mažėja. 1998–1999 metais nemažai nuostolių patirta (smuko gamyba, sumažėjo darbo vietų ir darbuotojų) dėl pernelyg didelio kai kurių įmonių veiklos priklausomumo nuo Rusijos ir kitų NVS šalių rinkų. Pastangos ekonomiškai palaikyti kai kurias nekonkurencingas įmones kėlė delsimo, neapibrėžtumo nuotaikas, neskatino geriau ūkininkauti ir ieškoti naujų rinkų. Dėl to toliau prastėjo ūkinė veikla, mažėjo darbuotojų ir darbo vietų. Siekiant didinti gyventojų užimtumą ir subalansuoti darbo rinką, būtina visų pirma skatinti kurti darbo vietas. Šiuo tikslu reikia turėti darniai veikiantį naujų darbo vietų kūrimo skatinimo mechanizmą, nedidinant valstybės skolinių įsipareigojimų. Turi būti šalinamos verslo plėtros kliūtys, įgyvendinamos priemonės, palaikančios darbo vietų atnaujinimo sistemą. Darbo vietų atnaujinimas, racionalios prarandamų ir sukuriamų darbo vietų proporcijos šalyje ir regionuose turi tapti savaiminiu procesu. Būtina rasti valstybei ir darbdaviams priimtinus ekonominius svertus, kad prarastos darbo vietos laiku būtų pakeičiamos kokybiškai naujomis, kad darbo vietų daugėtų. Svarbu plėtoti savarankišką užimtumą. Turi būti remiami asmenys, siekiantys susikurti darbo vietą, taip pat personalinių įmonių savininkai, samdantys darbuotojus. Svarbiausieji naujų darbo vietų sistemos plėtojimo veiksmai yra šie: darbo vietų kūrimo skatinimo sistemos tobulinimas; vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas. 2.1.1. Darbo vietų kūrimo skatinimo sistemos tobulinimas Esama padėtis Darbo vietų daugėjimą turi užtikrinti spartėjanti ekonomikos plėtra. Daugelio parengtų ir įgyvendinamų ūkio šakų plėtros programų (strategijų) tikslas – stabilus ekonominis augimas, teigiamai veikiantis darbo vietų sistemą. Informacija apie programų įtaką darbo vietų kūrimui pateikiama priede. Tačiau didžiausias naujų darbo vietų kūrimo rezervas yra smulkus ir vidutinis verslas, kurį reikėtų visaip skatinti. Europos smulkiųjų įmonių chartijoje, kurią 2000 m. birželio 13 d. priėmė Bendrųjų Reikalų Taryba ir 2000 m. birželio 19 d. patvirtino Europos Taryba, nurodoma, kad mažos įmonės – pagrindinės darbo vietų kūrėjos. Lietuvos Respublikos įstatymuose paaiškinta smulkaus ir vidutinio verslo sąvoka. Nuo 1999 metų pradžios įsigaliojo Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas (Žin., 1998, Nr. 109-2993). Parengta Smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimo programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 metų strategines kryptis ir Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2000–2001 metų priemones. Parengtas finansinės paramos smulkiam ir vidutiniam verslui mechanizmas, kuris turi pagerinti sąlygos pradėti bei plėsti verslą, kurti naujas darbo vietas. Vadovaujantis šiais dokumentais, plečiama paramos smulkiam ir vidutiniam verslui institucinė sistema, gerinamos verslo ir investicijų sąlygos, liberalizuojama darbo rinka, dėl to artimiausiu metu turėtų pagyvėti ekonomikos plėtra ir rastis naujų darbo vietų. Problemos Įgyvendinamos valstybinės ūkio ir atskirų jo šakų plėtros programos tarpusavyje nesusijusios, menkai koordinuojamos, jos neskirtos užimtumo problemoms spręsti. Valstybės parama ir esama ūkio būklė dar nesudarė palankių sąlygų plėtoti verslą ir kurti naujas darbo vietas. Nepakankamai naudojamasi verslo plėtros skatinimo galimybėmis regioniniame ir vietiniame lygmenyse. Daugumoje apskričių palyginti menka institucinė verslo infrastruktūra, negausios verslininkams atstovaujančios organizacijos. Dėl įvairių priežasčių kai kurie ekonomiškai atsilikę regionai susiduria su problemomis, stabdančiomis jų plėtrą. Svarbiausios iš jų yra: menka infrastruktūra (transportas, telekomunikacijos, energetika, vandens tiekimas ir kanalizacija, aplinkos apsauga); žemos kvalifikacijos darbo jėga, mažai diegiama naujų technologijų, naudojamasi mokslo pasiekimais; silpna valstybės finansinė parama ir dėl to – lėšų smulkiam ir vidutiniam verslui remti stoka, nes vietos finansų rinkos dėl didelės rizikos nenori teikti smulkaus ir vidutinio verslo subjektams kreditų. Gana nesparčiai kuriamos naujos darbo vietos, dėl to vangiai sprendžiamos užimtumo problemos, mat lėtai diegiama ekonomikos plėtros skatinimo sistema, apimanti smulkų, vidutinį ir stambų verslą, nesukurtas savireguliacijos principu veikiantis darnus darbo vietų atkūrimo mechanizmas. Tikslai Kad naujų darbo vietų kūrimo skatinimo sistema veiktų sklandžiau, tikslinga: numatyti specifines priemones, kurių būtina imtis šalyje, regionuose (apskrityse) ir vietose (savivaldybėse), nustatyti institucijas, susijusias su verslo plėtra, jų kompetenciją ir atsakomybę; laikytis nuostatos, jog verslo plėtrą lemia ne vien valstybės paramos mastas, bet ir jo plėtros kliūčių mažinimas, palankių ir vienodų visiems rinkos dalyviams verslo sąlygų sudarymas; sukurti ekonominio ir finansinio skatinimo sistemą, numatyti organizacines priemones, skatinančias darbo vietų kūrimą, savarankišką užimtumą, darbo vietų plėtros regionuose skirtumų sumažinimą. Siekiant mažinti regionų skirtumus, kiekviename iš jų turi būti vykdomos skirtingos darbo vietų kūrimo skatinimo priemonės, o regionai suskirstyti į tipines zonas pagal socialinės bei ekonominės raidos lygį, kurį apibūdina šie išvestiniai rodikliai: grynoji produkcija vienam dirbančiam asmeniui, rentabilumas ir užsienio kapitalo dalis. Vadovaujantis pagal šiuos rodiklius nustatytais požymiais išskirtinos šios tipinės zonos: pirmoji – pagrindiniai Lietuvos miestai – pramonės ir kultūros centrai; antroji – vietovės, kuriose veikia stambios įmonės, sukuriančios pagrindinę regiono nacionalinio produkto dalį ir regiono socialinės bei ekonominės raidos rezultatai priklauso nuo šių ūkio subjektų veiklos; trečioji – kurortinės vietovės, kuriose dideli ekonominės veiklos sezoniniai svyravimai; ketvirtoji – toli nuo pagrindinių pramonės ir kultūros centrų esančios gyvenamosios vietovės, kuriose neplėtojamas stambus verslas. Tikslinga nustatyti bendrąsias, visiems regionams taikomas valstybinio lygio verslo skatinimo politikos priemones ir specifines priemones, taikomas atskiroms tipinėms zonoms. Bendroji visose tipinėse zonose vykdoma verslo skatinimo politika turėtų atitikti ES reikalavimams. Svarbu kiekvienam regionui sudaryti galimybę kuo geriau pasinaudoti ES struktūrinių ir regioninių fondų teikiama parama, todėl tikslinga atsižvelgti į tai, kad pagal ES nuostatas skatinamos ir remiamos: tiesioginės investicijos į gamybą ir paslaugas, siekiant sukurti perspektyvias nuolatines darbo vietas; infrastruktūros, kurios reikia ekonomikos plėtrai, kūrimas, įskaitant transeuropinius ryšius bei aplinkos apsaugos gerinimą; įvairios paslaugos smulkioms įmonėms (techninė pagalba ir finansinė parama verslui pradėti ir kt.), kad būtų stiprinamas vietos ir regioninis ekonomikos potencialas; naujos technologijos ir tyrimai; investicijos į švietimo ir sveikatos infrastruktūrą; profesinis mokymas, tobulinimasis ir perkvalifikavimas, įskaitant dėstytojų ir administratorių tobulinimąsi; parama užimtumui didinti; įvairios kaimo vietovių plėtros priemonės (prisitaikymo prie žemės ūkio struktūrinių pokyčių, alternatyvios veiklos, kaimo paveldo išsaugojimo plėtojimo, produktų ir paslaugų kokybės gerinimo ir kt.). Pirmojoje tipinėje zonoje pirmiausia turėtų būti remiamas technologinių inkubatorių prie šiuose miestuose esančių universitetų ir aukštųjų mokyklų steigimas, taip pat inovacijų ir informacijos technologijų, verslo paslaugų plėtra. Antrojoje tipinėje zonoje svarbesnės regionų plėtros programos, numatančios klasterių – stambių ir smulkių įmonių technologinio bendradarbiavimo pagrindo kūrimo skatinimą. Turi būti skatinamos ir investicijos į naują gamybą, verslo paslaugų stambiose įmonėse plėtrą. Tikslinga remti technologiškai susijusių su stambiomis įmonėmis smulkių įmonių, kurios perimtų iš stambiųjų inovacijas ir naujausias technologijas, steigimą. Trečiojoje tipinėje zonoje daugiau turi būti remiama turizmo plėtra – gerinama jo infrastruktūra ir mažinama sezoninė įtaka šio verslo rezultatams. Tikslinga skatinti dailiųjų amatų plėtrą, reklamą ir kitas su turizmu susijusias paslaugas. Skatinant naujų darbo vietų kūrimą ketvirtojoje tipinėje zonoje, reikėtų vadovautis ES paramos teikimo neišsivysčiusioms kaimo vietovėms koncepcija. Pagal šią koncepciją reikėtų remti priemones, skatinančias alternatyvią žemės ūkiui veiklą. Reikėtų išskirti šias paramos regionams kryptis: skubus parengto finansinės paramos smulkiam ir vidutiniam verslui mechanizmo įgyvendinimas, lengvatinių paskolų teikimas fiziniams ir juridiniams asmenims; investicijų skatinimas pirmiausia teikiant paramą investuotojams į gamybinės infrastruktūros plėtrą, darbuotojų mokymą, siekiant sukurti darbo vietas ne žemės ūkio sektoriuje; kitokios paramos teikimas verslininkams, kaip numatyta Smulkaus ir vidutinio verslo programoje ir kituose programiniuose dokumentuose. Pagal pirmąją ir trečiąją kryptis parama turi būti teikiama smulkiems verslininkams kaimo vietovėse, mažose gyvenvietėse. Pagal antrąją – stambiems investuotojams, perkeliantiems gamybą iš stambių miestų arba ją kuriantiems rajonų centruose ar kitose stambesnėse gyvenvietėse. Reikėtų sukurti gerai veikiančias paramą naujoms darbo vietoms steigti teikiančias struktūras, kurios: sujungtų visas šiam tikslui galimas naudoti lėšas (iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansuojamų programų, Privatizavimo programos, Užimtumo fondo ir vietinių fondų, taip pat ES, kitų tarptautinių paramos programų, kitas); koncentruotų lėšas vienoje institucijoje. Tuo tikslu reikia įsteigti smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įmonę (toliau vadinama – įmonė), restruktūrizuojant uždarąją akcinę bendrovę draudimo įmonę „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“ ir panaudojant dalį šios bendrovės lėšų įmonės įstatiniam kapitalui formuoti (apie 8–12 mln. litų). Įmonė teiktų paramą (garantijas, mikrokreditus, rizikos kapitalo investicijas ir kita) smulkaus ir vidutinio verslo subjektams; sudarytų stebėtojų tarybą įmonės veiklai koordinuoti, į kurios sudėtį įeitų Ūkio ministerijos, Finansų ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Smulkaus ir vidutinio verslo tarybos atstovai. Įmonė mikrokreditus smulkaus verslo subjektams turėtų teikti per tarpininką – banką arba Kredito unijų asociaciją ir įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka informuoti apie tai Konkurencijos tarybą, Ūkio ministeriją, Finansų ministeriją ir Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją; skatintų stambias investicijas į didelio nedarbo rajonus pagal kitų valstybių modelius, teikdama lengvatas investuotojams. Lengvatos teikiamos, kai: valstybės (savivaldybės) lėšomis sukuriama infrastruktūra (investuojama į „plyną lauką“), pasinaudojant Lietuvos infrastruktūros plėtros fondo lėšomis; iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (savivaldybių biudžetų) teikiama finansinė parama (dotacijos) įmonių darbuotojų profesiniam mokymui ir perkvalifikavimui; sukuriama industrinių, mokslo technologinių parkų ir ekonominės plėtros teritorijų ir žemės valdymo sistema (numatant valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms galimybę tapti valdytoja). Lengvatų taikymo kriterijai yra šie: investuojama ne mažiau kaip 20 mln. litų (nepriklausomai nuo investuotojų skaičiaus); investuojama regionuose, kuriuose nedarbas kreipimosi su prašymu suteikti lengvatų momentu didesnis už šalies vidutinį; investuojama tik į materialiąją gamybą; investicijos (naujoje ar rekonstruojamoje įmonėje) turi sukurti ne mažiau kaip 10 darbo vietų. Priemonės Priemonės pavadinimas Vykdytojas Įvykdymo terminas Finansavimo šaltinis (mln. litų) Rezultatai I. Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimas 1. Parengti projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl uždarosios akcinės bendrovės draudimo įmonės „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“ reorganiza-vimo ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtros bendrovės įsteigimo Ūkio ministerija, Finansų ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2001metų II ketvirtis 2. Įsteigti smulkaus ir vidutinio verslo plėtros bendrovę Ūkio ministerija, Finansų ministerija 2001 metų II ketvirtis 20, iš jų: disponuojamos lėšos – 10: uždaroji akcinė bendrovė draudimo įmonė „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“ – 8; lėšos, skirtos iš Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo specialiosios programos – 2; papildomos lėšos Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 10 pagerės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros finansavimas 3. Privatizuoti uždarąją akcinę bendrovę draudimo įmonę „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“ ir dalį gautų lėšų skirti smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai Ūkio ministerija, valstybės įmonė Valstybės turto fondas 2001 metų III ketvirtis bus suformuotas įstatinis kapitalas 4. Teikti tikslinę finansinę paramą verslo subjektams, kuriantiems naujas darbo vietas pagal schemą:paskolų garantijos; dalinis palūkanų dengimas; rizikos kapitalo investicijos; mikrokreditavimas Ūkio ministerija 2001-2004 metai naudojamos aukščiau nurodytos lėšos 10 mln. litų įstatinis kapitalas leis sukurti iki 940 darbo vietų. Per 3 metus valstybės pajamos (pajamų mokesčiai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo įmokos) sieks 18 mln. litų 5. Dalyvauti ES ir kitose tarptautinėse bei dvišalėse ilgalaikėse smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programose Ūkio ministerija nuolat bus sudaryta galimybė smulkaus ir vidutinio verslo subjektams, verslininkams, asociacijoms prisidėti prie ES tarptautinių programų įgyvendinimo 6. Siūlyti Verslo sąlygų gerinimo (Saulėtekio) programos priemones, numatančias spręsti turtinio užstato smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms klausimą Finansų ministerija, Ūkio ministerija 2001 metų III ketvirtis bus sudarytos sąlygos gauti kreditą II. Investicijų į didelio nedarbo regionus skatinimas 7. Parengti Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymo pakeitimo įstatymų projektus Finansų ministerija, Ūkio ministerija 2001 metų III ketvirtis bus sudarytos palankios sąlygos finansuoti infrastruktūrą „plyno lauko“ investicijoms, įmonių darbuotojų profesinį mokymą ir perkvalifikavimą, sukurti industrinių, mokslo technologinių parkų, ekonominės plėtros teritorijų ir žemės valdymo sistemą 8. Peržiūrėti investicijas reglamentuojančius įstatymus (Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymą, Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą) ir nustatyti investavimo kliūtis, pateikti pasiūlymus dėl šių įstatymų papildymo ir pakeitimo Finansų ministerija, Aplinkos ministerija, Ūkio ministerija 2001 metų III ketvirtis bus panaikintos investavimo kliūtys 9. Parengti projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl kriterijų, pagal kuriuos stambiems investuotojams į didelio nedarbo regionus nustatomos specialios investavimo ir verslo sąlygos (lengvatos) Finansų ministerija, Ūkio ministerija 2001 metų IV ketvirtis bus gautos stambios investicijos į didelio nedarbo regionus, sukurtos naujos darbo vietos 10. Parengti biurokratinių barjerų ir kitų suvaržymų investuotojams pašalinimo priemones pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 100 „Dėl verslo sąlygų gerinimo ir nereikalingų rinkos suvaržymų panaikinimo priemonių rengimo ir komisijos sudarymo“ (Žin., 2001, Nr. 11-320) Ūkio ministerija, Finansų ministerija, kitos suinteresuotos ministerijos 2001 metų III ketvirtis bus panaikinti esami barjerai ir kiti suvaržymai investicijoms 2.1.2. Vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas Esama padėtis Nedarbo lygis Lietuvos regionuose skiriasi, ir šis skirtumas vis didėja. Kai kuriuose rajonuose ir miestuose nedarbas 3–4 kartus didesnis už esamą šalyje. Didelis nedarbas vietovėse su vienpusiška infrastruktūra – buvę pramonės ar žemės ūkio rajonai, nedaug gyventojų turinčios kaimo gyvenvietės. Kadangi darbo jėgos mobilumas ekonominio nuosmukio vietovėse menkas, mažėja jos perskirstymo ir užimtumo didinimo galimybių. Nauji dariniai kaimo vietovėse (žemės ūkio bendrovės, bendrijos, smulkūs ūkininkų ir gyventojų asmeniniai ūkiai) nestabilūs ir kinta, dalis gyventojų ieško papildomo darbo. Kadangi darbo vietų nuolat stinga, dalis gyventojų tampa ilgalaikiais bedarbiais, darosi pasyvesni, didėja jų socialinė izoliacija. Dėl to susidaro uždari didelės socialinės įtampos židiniai, kuriuose dalis gyventojų darbo nė neieško, siekia vien socialinių pašalpų ir lengvatų. Gera užimtumo ir darbo rinkos politikos priemone vietovėse, kurios kol kas neturi galimybių pritraukti investicijas, gali tapti vietinės užimtumo iniciatyvos. Lietuvoje palankios sąlygos plėtoti vietines užimtumo iniciatyvas, kadangi čia pakankamai tankus tinklas tolygiai šalies teritorijoje išsidėsčiusių apie 22,5 tūkstančio smulkių gyvenamųjų vietovių, turinčių iki 3 tūkstančių gyventojų. Jose nemaža nepanaudų išteklių – žmonės ir materialinės vertybės. Smulkios gyvenvietės nepatrauklios stambiems investuotojams, nes reikalingos didelių papildomų finansinių sąnaudų. Lietuva jau gali tinkamai spręsti šias problemas. Su PHARE programos parama 1999 metais Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Varėnos rajonuose ir Druskininkuose sėkmingai įgyvendintas eksperimentinis vietinis užimtumo plėtros projektas. Pagal jį įgyvendinti 9 smulkūs projektai, suteikta 48 tūkstančiai eurų negrąžinamų dotacijų, įkurta 50 naujų darbo vietų. Grupė specialistų (apie 300 asmenų) – ministerijų, darbo biržų, savivaldybių, profesinių sąjungų ir darbdavių atstovų – išmokyti valdyti teikiamą PHARE pagalbą, supažindinti su ES struktūrine politika, galimybėmis ateityje gauti ES struktūrinių fondų finansavimą. Problemos Dėl netobulo paramos verslui plėtoti reglamentavimo vietinių užimtumo iniciatyvų projektai neįgavo tolesnės sklaidos. Savivaldybių institucijos ir gyventojai abejoja, ar gali savo jėgomis susidoroti su užimtumo problemomis, nesiremiama vadinamuoju vietiniu patriotizmu. Kaimo bendruomenėse beveik neskiepijama mintis sutartinai spręsti kaimo reikalus. Pavienės pastangos pradėti verslą ne visada būna sėkmingos dėl lėšų ir verslo įgūdžių stygiaus. Menkas esamų ir galimų vietos partnerių bendradarbiavimas, tarpusavio pasitikėjimas ir veiklos koordinavimas. Dėl ūkio struktūros pokyčių kai kurios mažos gyvenamosios vietovės nebeturi aiškios socialinės ekonominės plėtros krypties. Jose nepanaudojami esami žmonių ir materialiniai ištekliai. Būtina rūpintis, kad atskiros vietovės kuo mažiau nukentėtų nuo ekonominių permainų, didinti gyventojų galimybes savarankiškai spręsti užimtumo problemas. Tikslai Turi būti pradėta kurti teisinė ir ekonominė aplinka, tinkama plėtoti vietines užimtumo iniciatyvas, kuriamas ir tobulinamas vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo mechanizmas: steigiamos organizacinės struktūros, formuojami finansinės paramos fondai, gerinamos jos teikimo sąlygos ir lengvinamos procedūros. Skatinant vietines užimtumo iniciatyvas, siekiama: pagausinti vietines užimtumo ir darbo rinkos politikos priemones, tai sudarytų sąlygas kurti naujas darbo vietas ir mažinti nedarbą, taip pat parengti vietinių užimtumo iniciatyvų plėtros strategiją, sukurti ir įdiegti jos įgyvendinimo mechanizmą; skatinti vietos partnerių bendradarbiavimą ir vietos ūkio plėtrą, kartu didinti gyventojų užimtumą ir spręsti nedarbo, skurdo, kitas socialiai pažeidžiamų gyventojų problemas; didesnės socialinės ir ekonominės sanglaudos vadovaujantis partnerių įvairovės, novatoriškumo, socialinių tikslų, tarpusavio naudos, didesnio efekto siekimo ir kitais principais, užtikrinančiais, kad partnerių bendradarbiavimo rezultatas būtų didesnis už kiekvieno atskirai galimų rezultatų sumą; didinti regionų, rajonų bei atskirų vietovių ūkio plėtros galimybes sujungus esamus vietos socialinių partnerių išteklius; parengti vietos bendruomenę naudotis ES regioniniais ir socialiniais fondais. Šios programos įgyvendinimo laikotarpiu joje numatytos priemonės gali būti tikslinamos, ieškoma galimybių skirti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir kitų šaltinių lėšų, taip pat gauti ES struktūrinių fondų lėšų. Sėkmingos vietinės užimtumo iniciatyvos turėtų padėti atskiroms vietovėms išvengti neigiamų struktūrinės ūkio pertvarkos padarinių, prisidėtų prie jų plėtros, leistų gyventojams dalyvauti ūkinėje veikloje, padėtų jiems patiems spręsti socialines bei ekonomines problemas. Priemonės Priemonės pavadinimas Vykdytojas Įvykdymo terminas Finansavimo šaltinis (mln. litų) Rezultatai 1. Parengti projektus teisės aktų, reglamentuojančių vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo mechanizmo veikimą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija 2001 metų II ketvirtis bus sudarytos teisinės sąlygos rengti ir įgyvendinti vietines užimtumo iniciatyvas 2. Parengti ir įgyvendinti bandomuosius vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo projektus Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija 2001 metų II ketvirtis Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas –0,2 bus sukurta 10–15 darbo vietų, patikrinta, kaip taikomos vietinės užimtumo iniciatyvos 3. Nustatyti prioritetinius regionus ir konkurso būdu organizuoti 10–15 bandomųjų vietinių užimtumo iniciatyvų projektų atranką, jų finansavimo ir diegimo kontrolę Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Žemės ūkio ministerija 2001 metų II–IV ketvirčiai Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas –1,2 bus sukurta 50 darbo vietų, vietinės užimtumo iniciatyvos įgyvendinamos labiausiai nedarbo paveiktose vietovėse 4. Parengti pasiūlymus dėl vietinių užimtumo iniciatyvų projektų plėtros 2002–2004 metų strategijos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Žemės ūkio ministerija 2001 metų II ketvirtis bus tobulinamas vietinių užimtumo iniciatyvų rengimas ir įgyvendinimas 5. Organizuoti mokomuosius seminarus vietinių užimtumo iniciatyvų vykdymo klausimais (2–3 seminarus kasmet) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Žemės ūkio ministerija 2001–2004 metai Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2001 metai – 0,1;2002–2004 metai – 0,3 vietinių užimtumo iniciatyvų įgyvendinimo patirties sklaida 6. Užtikrinti vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimą Lietuvos regionuose Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2002-2004 metai Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2002–2004 metai – 100; savivaldybių biudžetai, 2002–2004 metai – 23 vietinės užimtumo iniciatyvos bus įgyvendinamos visuose Lietuvos regionuose; 2002–2004 metais sukurta 10 tūkstančių naujų darbo vietų 2.2. Antroji kryptis – užimtumo rėmimo tobulinimas Didėjant konkurencijai darbo rinkoje ir reikalavimams, keliamiems jos dalyviams, dalis asmenų išstumiami iš darbo rinkos dėl darbo vietų mažėjimo ir stygiaus, žemos kvalifikacijos, lėto prisitaikymo prie kintančių technologijų, užimtumo gebėjimų ar patirties stokos. Reikia prevencinių individualių užimtumo rėmimo priemonių, kurios padėtų darbo ieškantiems asmenims pritapti prie kintančios darbo rinkoje aplinkos. Būtina imtis pakankamai veiksmingų priemonių, stabdančių laikinos bedarbystės virtimą ilgalaikiu nedarbu. Šiems tikslams pasiekti turi būti skirta nacionalinė darbo rinkos politika, skatinanti atskiroms bedarbių grupėms taikyti tam tikras priemones. Tikslinga taikyti subalansuotas aktyvias ir pasyvias darbo rinkos politikos priemones ir nepažeisti darbuotojų, praradusių darbą dėl priežasčių, kurių negalima išvengti, socialinės apsaugos, kartu skatinti jų užimtumą. Turi būti pasirūpinta, kad jaunimas, baigęs mokyklas, lengviau gautų darbą, dėl to būtina gerinti jo profesinį orientavimą ir konsultavimą, profesinį pasirengimą, suteikti jam reikiamų žinių, kad jis galėtų prisitaikyti prie sparčios technologijų ir ekonomikos kaitos, ugdyti jam gebėjimą savarankiškai susirasti darbą. Vykdant ilgalaikio nedarbo prevenciją, reikia užtikrinti nenutrūkstamą darbuotojų žinių ir įgūdžių tobulinimą. Dirbantiems asmenims turi būti sudarytos galimybės tobulėti ir įgyti naują profesiją pagal modulines, neakivaizdines ir nuotolinio mokymo programas. Būtina sparčiau pertvarkyti profesinio rengimo sistemą, gerinti mokymo kokybę, skatinti glaudesnį sistemos valdymo struktūrų bendradarbiavimą. Svarbiausieji užimtumo rėmimo gerinimo veiksmai yra šie: darbo rinkos politikos aktyvinimas; užimtumo gebėjimo didinimas jaunimui, pradedančiam darbinę veiklą, ir ilgalaikiams bedarbiams; profesinio rengimo tobulinimas; užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos stiprinimas. 2.2.1. Darbo rinkos politikos aktyvinimas Esama padėtis Lietuvoje įgyvendinamos darbo rinkos politikos kryptys formuojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje numatytomis priemonėmis gyventojų užimtumo ir darbo rinkos srityje, taip pat galiojančiais teisės aktais. Lietuvos darbo rinkos politika, diduma jos įgyvendinimo priemonių atitinka kitose rinkos ekonomikos valstybėse taikomas priemones. Jos nuolat tobulinamos ir papildomos tarptautinėje praktikoje pasiteisinusiomis ir Lietuvai pritaikytomis priemonėmis, didinamas jų efektyvumas. Įgyvendinamos priemonės diferencijuojamos pagal tikslines bedarbių grupes, labiausiai nedarbo paliestas teritorijas. Darbo rinkos politikos priemonės finansuojamos iš Užimtumo fondo – Valstybinio socialinio draudimo fondo dalies. Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinant Valstybinio socialinio draudimo fondo metinį biudžetą, priklausomai nuo padėties darbo rinkoje nustatomi atskaitymai į Užimtumo fondą (procentais) – apie 1,5 procento patvirtinto 31 procento draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo. 1998–1999 metais atskaitymai į Užimtumo fondą kasmet sudarė apie 150–165 mln. litų. Aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skirta 37–36 procentai šių lėšų, 34–40 procentų – pasyvioms priemonėms (bedarbių pašalpoms) ir 28–23 procentai – darbo rinkos institucijoms išlaikyti. Įgyvendinamos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės leido 1997–1999 metais nedarbą sumažinti 0,8 procento (palyginti su galimu). Problemos Kai didelis nedarbas, darbo rinkos politikos priemonių nepakanka iškilusioms problemoms spręsti. Būtina jas plėsti, aktyviau taikyti, didinti jų veiksmingumą. Darbo rinkos politika ne tik apima vis daugiau bedarbių, jai įgyvendinti reikia didesnių finansinių išteklių. 1995–1999 metais darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skirtos lėšos padidėjo nuo 0,29 iki 0,36 procento bendrojo vidaus produkto. Sutrikus Užimtumo fondo finansavimui ir sumažėjus įsidarbinimo galimybėms, 2000 metais Užimtumo fondo lėšos daugiausia (apie 51 procentą) buvo naudojamos bedarbių pašalpoms mokėti. Lėšos į Užimtumo fondą pervedamos priklausomai nuo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto būklės. Tai mažina bedarbių ir darbdavių pasitikėjimą darbo rinkos politikos veiksmingumu, skatina norą naudotis socialine parama. Darbo rinkos politika per mažai finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybės menkiau finansuoja viešuosius darbus. Darbo rinkos politika susiduria su rimtais išbandymais. Finansavimo sunkumai blogina lėšų, skiriamų pasyvios ir aktyvios politikos priemonėms vykdyti, santykį. Gausėja bedarbių pašalpų gavėjų, daugėja Užimtumo fondo išlaidų šiam tikslui. Būtina aktyvinti ir plėtoti darbo rinkos politiką, gerinti jos finansavimą. Tikslai Atsižvelgiant į ES valstybėse įprastą darbo rinkos politikos sampratą ir praktiką, turi keistis požiūris į jos tikslus, uždavinius ir galimybes. Akivaizdu, kad vien darbo rinkos politikos priemonėmis negalima išspręsti užimtumo, nedarbo ir su tuo susijusių ekonominių ir socialinių problemų. Todėl darbo rinkos politikai tiesiogiai nekeliami užimtumo didinimo uždaviniai. Darbo rinkos politikos priemonėmis turi būti siekiama gerinti darbo rinkos funkcionavimą ir subalansavimą, didinti praradusių darbą asmenų socialinį saugumą, skatinti jų užimtumą, kuo labiau derinti darbuotojų ir darbdavių bei valstybės interesus. Šiuo tikslu būtina toliau aktyvinti darbo rinkos politiką, greičiau pereiti nuo bedarbių socialinio rėmimo prie užimtumo skatinimo ir rėmimo. Turi būti įgyvendinamos veiksmingos, gerai subalansuotos, viena kitą papildančios darbo rinkos politikos priemonės, padedančios įveikti neigiamas tendencijas darbo rinkoje. Atsižvelgiant į būtinumą pereiti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos, informacijos ir komunikacijos technologijų platesnio naudojimo, mažinti socialinę atskirtį, svarbiausiosios darbo rinkos politikos nuostatos yra šios: darbo rinkos politika pirmiausia turi būti skirta praradusių darbą asmenų profesinių įgūdžių atgavimui ir tobulinimui, konkurencingumo didinimui darbo rinkoje; darbo rinkos politika turi skatinti bedarbius siekti užimtumo, kartu išplėsti jų galimybes dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse (profesinis mokymas, viešieji, laikinieji bei remiamieji darbai ir kita). Turi būti didinamos paskatos dirbti; turi būti aktyvinama nedarbo prevencija. Būtina skatinti darbuotojus mokytis, o darbdavius rūpintis savo darbuotojų profesiniu mokymu, kad jų nereikėtų atleisti pakitus gamybos technologijoms; darbo rinkos politikai toliau tenka svarbus darbo pasiūlos ir paklausos reguliuotojos vaidmuo, todėl darbo rinkos politikos priemonėmis turi būti siekiama, kad darbo rinkoje atsiradę savaiminiai disbalansai iš esmės nepažeistų dviejų svarbiausiųjų darbo rinkos subjektų – darbdavių ir darbuotojų – interesų; būtina užtikrinti netekusių darbo, ypač socialiai pažeidžiamų asmenų socialinį saugumą. Jie turi būti pasirengę galimiems darbo rinkos pokyčiams. Šiuo tikslu turi būti tobulinamas darbo rinkos politikos mechanizmas, apsaugantis darbo netekusius asmenis nuo socialinių netekčių ir sukrėtimų. Įgyvendinant darbo rinkos politiką, siekiama šių tikslų: aktyvinti darbo rinkos politiką, gerinti pasyvios (kompensacinio mechanizmo bedarbystės atveju) ir aktyvios (bedarbių profesinio mokymo, laikinojo užimtumo organizavimo ir kitko) politikos darbo rinkos priemonių santykį; pertvarkyti esamą draudimo nuo nedarbo sistemą – kaip atskirą rūšį išskirti draudimą nuo nedarbo, stiprinti draudiminį socialinių išmokų bedarbiams principą; sukurti užimtumo rėmimo finansavimo sistemą, naudojant ne draudimines lėšas. Priemonės Priemonės pavadinimas Vykdytojas Įvykdymo terminas Finansavimo šaltinis Rezultatai 1. Parengti pasirašyti Lietuvos Respublikos ir Europos Komisijos užimtumo politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumentą, kasmet vykdyti Lietuvos užimtumo politikos monitoringą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Finansų ministerija 2001 metų II ketvirtis nuolatinis programos tikslinimas atsižvelgiant į jos veiksmingumą ir ES ekspertų išvadas 2. Dalyvauti įgyvendinant PHARE programos „Dvyniai“ projektą „Pasirengimas vykdyti Europos užimtumo strategiją“ Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2001–2003 metai ES PHARE –2,15 mln. eurų užimtumo politikos derinimas su ES užimtumo strategija 3. Parengti draudimo nuo nedarbo įstatymo projektą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2001 metų II ketvirtis įstatymui įgyvendinti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto kasmet reikės iki 100 mln. litų bus pertvarkyta esama draudimo nuo nedarbo sistema, užtikrintas pasyvių užimtumo priemonių finansavimas, sustiprinta išmokų (bedarbio pašalpų) pagrįstumo kontrolė, padidinta bedarbio pašalpa, siejant ją su draudimo ir bedarbystės laikotarpiu bei išeitinių pašalpų mokėjimu, regioniniu nedarbo lygiu. Įstatymo įgyvendinimas leistų pagerinti bedarbių socialinę apsaugą, stiprintų jų paskatas aktyviai ieškoti darbo 4. Parengti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo projektą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2001 metų II ketvirtis įstatymui įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto papildomai reikės iki 120 mln. litų bus nustatyta institucijų atsakomybė už užimtumo politiką, tam tikras jos priemones, numatyti finansavimo šaltiniai, pagerintos laikinojo bedarbių įdarbinimo galimybės, didinamos savo verslo organizavimo, jaunimo, ilgalaikių bedarbių, kitų rizikos grupių užimtumo galimybės. Įstatymo įgyvendinimas padarys veiksmingesnes aktyvias užimtumo priemones 5. Tobulinti individualaus darbo su bedarbiais sistemą – didinti vadinamųjų įsidarbinimo planų ir kitų įsidarbinimo priemonių veiksmingumą, bedarbių įsipareigojimus Lietuvos darbo birža 2001–2004 metai padidės bedarbių atsakomybė ir sustiprės paskatos ieškoti darbo, geriau pavyks atskirti netikruosius bedarbius ir taip taupyti užimtumui skirtas lėšas 6. Užtikrinti, kad kiekvienas užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose bedarbis po 3 mėnesių būtų įtrauktas į aktyvios darbo rinkos politikos priemonių (nedarbo prevencijos, darbo pasiūlos ir paklausos, profesinio mokymo, viešųjų ir remiamųjų darbų, darbo vietų steigimo invalidams ir socialiai pažeidžiamiems asmenims, savo verslo organizavimo) vykdymą: 2001 metais – 85 tūkstančiai bedarbių, 2002–2004 metais – 281,5 tūkstančio bedarbių Lietuvos darbo birža 2001–2004 metai Užimtumo fondas, 2001 metai – 67 mln. litų, 2002-2004 metai – 273,1 mln. litų bus daugiau bedarbių įtraukta į aktyvių priemonių vykdymą, jie bus rengiami darbo rinkai, pagerės laikinasis užimtumas. Nedarbas sumažės 1,1–1,3 procento (palyginti su galimu) 2.2.2. Užimtumo gebėjimų didinimas Svarbus tolesnis strateginis darbo rinkos politikos tobulinimo uždavinys – daryti įtaką jaunimo (iki 25 metų) ir ilgalaikių bedarbių (12 ir daugiau mėnesių) užimtumui. Tai dvi pažeidžiamiausios socialinės bedarbių grupės. Jų bedarbystės, jos trukmės priežastys nevienodos, todėl jiems turi būti taikomos skirtingos darbo rinkos politikos priemonės. 2.2.2.1. Jaunimo, pradedančio darbinę veiklą, užimtumo gebėjimų didinimas Esama padėtis Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatyme (Žin., 1997, Nr. 98-2478) nustatyta, kad jauni iki 18 metų asmenys į darbo rinką ar darbo rinkos profesinio mokymo sistemą turėtų patekti tik įgiję pagrindinį profesinį pasirengimą. Darbo rinkos politikos požiūriu šio amžiaus pradedantys darbinę veiklą asmenys priskiriami prie išskirtinių grupių. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo ir kitų teisės aktų jiems numatytos papildomos užimtumo garantijos: rengiamos specialios užimtumo programos, nustatomos privalomos darbdaviams įdarbinimo kvotos, suteikiama pirmumo teisė dalyvauti darbo rinkos profesiniame mokyme, įsidarbinti į remiamuosius darbus ir dalyvauti kitose darbo rinkos politikos priemonėse. Įvykdytos kai kurios jaunimo profesinio orientavimo ir integravimo į darbo rinką priemonės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 10 „Dėl jaunimo profesinio orientavimo ir integracijos į darbo rinką priemonių“ (Žin., 1998, Nr. 5-86), Vilniaus darbo biržoje įsteigtas Savarankiškos profesinės informacijos paieškos centras (1998 metai) ir Jaunimo darbo centras (1999 metai), kurie kartu su socialiniais partneriais organizuoja jaunimo užimtumo didinimo veiklą. Įgyvendinamos ir kitos nurodytame nutarime numatytos priemonės. Naujų informacijos technologijų pagrindu kuriama Lietuvos švietimo informacijos sistema internete, kuri bus atvira visiems vartotojams. Jos tikslas – teikti informaciją apie įvairaus mokymosi galimybes (profesijas, visų mokymosi lygmenų studijų ir mokymo programas, švietimo įstaigas ir studijų institucijas, mokymo standartus, planus, dalykų programas ir kita). 1998 metais parengta Profesinio rengimo baltoji knyga ir jos veiksmų planas. Šie dokumentai nustato pagrindines profesinio mokymo sistemingos pertvarkos gaires. Lietuvos darbo birža 2000 metais pradėjo įgyvendinti Pirmojo žingsnio darbo rinkoje programą, kurios tikslas – per 6 mėnesius integruoti į darbo rinką pradedančius dirbti jaunus asmenis, turinčius profesinį pasirengimą, per 12 mėnesių – neturinčius profesinės kvalifikacijos. Paslaugas, susijusias su karjeros siekimu, svarbių veiklai sprendimų priėmimu, besimokančiam jaunimui teikia ir kai kurios nevalstybinės organizacijos. Problemos Bedarbių jaunų asmenų Lietuvoje, kaip ir kitose rinkos ekonomikos valstybėse, yra daugiau nei kitose demografinėse socialinėse grupėse. 2001 metų pradžioje nedarbas siekė 12,6 procento, jaunimo iki 25 metų – 15,3 procento. Daugiau kaip 40 procentų jaunų bedarbių buvo kaimo vietovėse. Didesnį nei kitų demografinių socialinių grupių jaunimo nedarbą sąlygoja bendrojo išsimokslinimo ir profesinio pasirengimo lygis. Nemažai (apie 42 procentus) teritorinėse darbo biržose registruotų jaunų bedarbių neturi jokios profesinės kvalifikacijos. Dauguma jų (60 procentų) – vaikinai. Tarp nedirbančio jaunimo sparčiau plinta asocialus elgesys, nelegali veikla, iškreiptas požiūris į darbą. Jaunimui pasirenkant veiklos sritį, pastebimos dvi tendencijos. Vis daugiau jaunuolių, baigusių pagrindinę mokyklą, toliau mokosi vidurinėse mokyklose ir siekia aukštesniojo bei aukštojo mokslo. Jų profesinis pasirengimas leidžia jiems konkurencijos sąlygomis susirasti darbą. Nemažai jų dirba dar mokydamiesi, įgyja darbo patirtį, susiranda darbdavį. Baigusieji aukštąsias mokyklas sudaro tik 3–4 procentus jaunų (iki 25 metų) bedarbių. Antra vertus, dėl pablogėjusių socialinių bei ekonominių sąlygų dalis jaunimo iki 16 metų nelanko bendrojo lavinimo mokyklų ir neįgyja netgi pagrindinio išsilavinimo. Palyginti nedaug baigusių pagrindinę mokyklą jaunų žmonių mokosi profesinėse mokyklose – apie 30 procentų (ES valstybėse – apie 50 procentų). Gausėja jaunuolių, kurie stengiasi kuo greičiau įsidarbinti arba užsiregistruoti teritorinėse darbo biržose, pasinaudoti įstatymų jiems suteiktomis įsidarbinimo lengvatomis ar socialinėmis garantijomis ir pašalpomis. To siekia ir į aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas neįstoję vidurinių mokyklų absolventai. Jų gretas dėl įvairių priežasčių papildo nebaigusieji profesinių mokyklų arba jas baigusieji, bet įgijusieji paklausos darbo rinkoje neturinčias profesijas. Taip atsiranda neturinčių kvalifikacijos, palyginti menkos kompetencijos darbuotojų pasiūla. Svarbiausiosios šių reiškinių priežastys yra šios: bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo mokyklose nepakankamai rūpinamasi su ūkio poreikiais susijusiu profesiniu orientavimu ir konsultavimu, taip pat užmokykliniu profesiniu konsultavimu. Moksleivių profesinis orientavimas ir konsultavimas pradedami per vėlai (10–12 klasėse), todėl tik apie 20 procentų jų gauna kvalifikuotas konsultacijas prieš pasirinkdami profesinio mokymo programą. Dalis jaunuolių vis dar pasirenka jų polinkių neatitinkančią arba neturinčią ūkyje paklausos specialybę ar profesiją; dalis jaunimo iš mažas pajamas turinčių šeimų dėl lėšų stygiaus negali įgyti aukštesnio lygio profesinio išsilavinimo. Esama nemažų kai kurių profesinio mokymo programų prieinamumo teritorinių skirtumų; kai kuriose profesinio rengimo įstaigose rengiami siauros specializacijos specialistai. Jiems sunku susirasti darbą, kadangi mokymo programos mažai susijusios su privataus sektoriaus, smulkių ir vidutinių įmonių darbo specifika, savarankiško užimtumo organizavimo pagrindais ir galimybėmis; dar palyginti ilga profesinio mokymo trukmė valstybinėse pagrindinio profesinio mokymo mokyklose, todėl dalis jaunuolių siekia greičiau įgyti profesiją darbo rinkos mokymo centruose ir įsidarbinti; nepakankamai glaudus mokymo ir praktikos ryšys. Baigę mokyklą absolventai dažnai stokoja reikiamų praktinių įgūdžių dirbti pagal įgytą profesiją ir naujausias technologijas; esama moksleivių ir studentų praktikos darbo vietose įgijimo tvarka nepakankamai atitinka darbdavių interesus. Būtina šalinti jaunimo pasirengimo darbinei veiklai ir perėjimo iš mokyklos į darbą kliūtis – spartinti profesinio rengimo sistemos reformą, priimti politinius sprendimus, taikyti papildomas priemones. Tikslai Kad jaunimas sklandžiau integruotųsi į darbo rinką, tikslinga: stiprinti jaunimo nedarbo prevenciją: plėsti ir gerinti profesinį informavimą, orientavimą ir konsultavimą, supažindinti moksleivius su šiuolaikinės visuomenės socialinės bei ekonominės plėtros tendencijomis ir įsidarbinimo galimybėmis informacinėje visuomenėje; siekti, kad kuo daugiau jaunuolių, ypač iki 16 metų, galėtų mokytis bendrojo lavinimo ar kitose formaliojo švietimo įstaigose; rūpintis, kad sumažėtų jaunimo, nebaigusio mokyklos, daugiau padėti turintiesiems mokymosi sunkumų; siekti, kad visi galintys mokytis jaunuoliai įgytų pagrindinį išsilavinimą ir profesiją nuosekliojoje švietimo sistemoje; padėti įgijusiems profesinę kvalifikaciją jaunuoliams apsiprasti pirmojoje darbo vietoje, skatinti teritorinį jų mobilumą; plėtoti darbo rinkos politikos priemones, padedančias jaunimui (visiems pirmojo darbo ieškantiems asmenims) integruotis į darbo rinką. Priemonės Priemonės pavadinimas Vykdytojas Įvykdymo terminas Finansavimo šaltinis(mln. litų) Rezultatai 1. Įtraukti į baigiamąją pagrindinės ir vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos pakopą specialų profesinės karjeros kursą Švietimo ir mokslo ministerija 2002 metai Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 0,5 bus sudarytos sąlygos visiems moksleiviams gauti pagalbą pagal siekius ir galimybes, pasirengti sėkmingoms studijoms bei profesinei veiklai 2. Parengti informacijos apie profesinį mokymą leidinį Švietimo ir mokslo ministerija 2001 metų IV ketvirtis ES paramos fondas – 0,2 bus pateikti profesijų, profesinio mokymo programų aprašai, informacija apie institucijas (profesines, aukštesniąsias mokyklas ir kolegijas), teikiančias mokymo paslaugas 3. Sukurti internete Lietuvos švietimo informacijos sistemos informavimo apie mokymosi galimybes posistemę Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2002 metai Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 19,2 bus sudarytos galimybės internete rasti informaciją apie mokymosi galimybes visose mokymo įstaigose, švietimo įstaigas, pedagogus, moksleivius 4. Plėtoti jaunimo darbo centrų veiklą: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2001–2004 metai atsiras daugiau galimybių jaunimui gauti profesinę informaciją, konsultacijas, įsigyti tarpininkavimą ieškant darbo 4.1. išplėsti Vilniaus jaunimo darbo centro veiklą Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba 2001–2004 metai Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas: 2001 metai – 0,4, 2002–2004 metai – 1,2; 4.2. įsteigti apskričių centruose 4 jaunimo darbo centrus Lietuvos darbo birža 2001–2004 metai Užimtumo fondas: 2001 metai – 0,2, 2002–2004 metai – 1,8 5. Parengti pasiūlymus dėl jaunimo teritorinio mobilumo didinimo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija 2001 metų IV ketvirtis pagerės jaunimo teritorinio mobilumo sąlygos 6. Parengti priemones, suteikiančias moksleiviams ir studentams galimybę mokslo ir studijų metu įgyti darbinę praktiką Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Finansų ministerija 2001 metų III ketvirtis bus sudarytos palankesnės sąlygos jaunimui įgyti darbinę praktiką 7. Įtraukti į Pirmo žingsnio darbo rinkoje programą visus pirmą kartą darbo ieškančius asmenis Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba 2001–2004 metai padidės jaunimo įsidarbinimo galimybės 8. Sukurti pradedančių darbinę veiklą aukštos kvalifikacijos asmenų duomenų bazę (talentų banką) Lietuvos darbo birža 2001 metai pagerės sąlygos jaunimui įsidarbinti 2.2.2.2. Ilgalaikių bedarbių užimtumo gebėjimų didinimas Esama padėtis Mažėja laisvų darbo vietų, didėja konkurencija, dėl to plinta ilgalaikė bedarbystė (daugėja bedarbių, kurie registruoti darbo biržoje daugiau kaip 12 mėnesių). Ilgėja ir vidutinė bedarbystės trukmė (nuo 5,5 mėnesio 1999 metais iki 6,7 mėnesio 2000 metais). Ilgalaikiai bedarbiai dažniausiai vyresnio, priešpensinio amžiaus, kitoms socialinėms demografinėms grupėms, ypač turinčioms socialinių, sveikatos ar kitokių problemų, priklausantys asmenys. Kasmet ilginant išėjimo į senatvės pensiją amžių, teritorinėse darbo biržose gausėja bedarbių, turinčių reikiamą valstybinio socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti. Iš jų moterų apie 16 procentų, vyrų – apie 11 procentų. Jie yra teritorinių darbo biržų įskaitose, nors jų galimybės susirasti darbą menkos. Potencialūs ilgalaikiai bedarbiai – ir ieškantys darbo jauni asmenys be kvalifikacijos, 25 procentų nekvalifikuotų asmenų bedarbystė trunka daugiau kaip 12 mėnesių. Dalis įgyvendinamos Lietuvoje aktyvios darbo rinkos politikos priemonių skirtos ilgalaikio nedarbo prevencijai: darbo rinkos profesinis mokymas, darbo klubų veikla, finansinė parama darbdaviams, įdarbinusiems bedarbius į remiamuosius darbus, ir kitos. Siekdama užtikrinti ilgalaikę bedarbystės prevenciją, Lietuvos darbo birža nuo 1999 metų pradėjo įgyvendinti programinę veiklos nuostatą – kiekvienam užregistruotam bedarbiui per 12 mėnesių garantuoti prioritetines darbo rinkos politikos priemones. Problemos Įgyvendinamų darbo rinkos politikos priemonių nepakanka ilgalaikio nedarbo problemoms spręsti. Ilgalaikių bedarbių lyginamasis svoris nuo 10–15 procentų 1997–1999 metais padidėjo iki 27,4 procento 2001 metų pradžioje, kai kuriose vietovėse ilgalaikiai bedarbiai sudarė apie trečdalį visų bedarbių. Nemažai jų – buvę žemės ūkio, kiti siauresnės specializacijos darbuotojai. Svarbiausiosios ilgalaikio nedarbo didėjimo priežastys yra šios: bendra šalies ekonominė būklė, sulėtėjusi ekonomikos plėtra, sumažėjusi darbo jėgos, ypač žemos kvalifikacijos arba nekvalifikuotos, paklausa; ilgesnė oficialiai neįforminto darbo pertrauka arba pasikartojantis nedarbas; žema bedarbių kvalifikacija ir su tuo susijęs neigiamas kai kurių darbdavių požiūris į praradusius darbinius įgūdžius ar specialius gebėjimus vyresnio amžiaus bedarbius; paskatų ieškoti darbo ar tobulintis praradimas, pasyvesnis gyvenimo būdas. Ilgalaikio nedarbo socialiniai bei ekonominiai padariniai įvairūs. Bedarbiai praranda pasitikėjimą savo galimybėmis, tarp jų auga psichologinė įtampa, didėja jų socialinė izoliacija. Dalis bedarbių, ilgai nerandančių darbo, liaujasi jo ieškoję, lankęsi teritorinėje darbo biržoje ir dalyvavę jos organizuojamose darbo rinkos politikos priemonėse, nors ir toliau save laiko bedarbiais. Atskirą ilgalaikių bedarbių grupę sudaro asmenys, siekiantys vien socialinių pašalpų ir kitų socialinių lengvatų. Pagal galiojančias nuostatas jų registravimasis teritorinėje darbo biržoje – viena iš būtinų piniginės socialinės paramos ir kitų socialinių lengvatų gavimo sąlygų. Ilgalaikė bedarbystė tampa sunkia darbo rinkos problema, rimtas iššūkis visuomenei. Jai užsitęsus sunkiau keisti profesiją, mažėja galimybės įsidarbinti, neišvengiamai blogėja bedarbių materialinė būklė. Ypač nepageidaujamas ilgalaikis jaunimo nedarbas. Tikslai Kad ilgalaikio nedarbo prevencija būtų veiksminga, o ilgalaikiai bedarbiai turėtų daugiau galimybių įsidarbinti, reikėtų: tobulinti ilgalaikio nedarbo prevencijos priemones, imtis naujų efektyvesnių darbo rinkos politikos priemonių; sudaryti sąlygas priešpensinio amžiaus bedarbiams savanoriškai rinktis kitokią, ne darbo rinkos, socialinę apsaugą. Priemonės Priemonės pavadinimas Vykdytojas Įvykdymo terminas Finansavimo šaltinis (mln. litų) Rezultatai 1. Parengti trumpalaikes (1–2 savaičių) periodiško profesinio mokymo (kursų) su praktiniu mokymu programas (modulius) potencialiems ilgalaikiams bedarbiams Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba, Lietuvos darbo birža 2001 metų IV ketvirtis bus sudarytos sąlygos ilgalaikiams bedarbiams išsaugoti turimus profesinius įgūdžius 2. Užtikrinti, kad į trumpalaikes ilgalaikių bedarbių mokymo programas po 12 mėnesių nuo registravimosi teritorinėse darbo biržose dienos būtų įtraukta bedarbių: 2002 metais – ne mažiau kaip 50 procentų; 2003 – 2004 metais – ne mažiau kaip 60–70 procentų Lietuvos darbo birža 2002–2004 metai Užimtumo fondas (aktyvios priemonės) – 1,4 ilgalaikiams bedarbiams bus daugiau galimybių įsidarbinti 3. Parengti pasiūlymus dėl bedarbių, įgijusių teisę gauti socialinio draudimo senatvės pensiją, savanoriško priešlaikinio išėjimo į pensiją sąlygų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2001 metų IV ketvirtis pagerės priešpensinio amžiaus bedarbių socialinė apsauga 2.2.3. Profesinio rengimo tobulinimas Esama padėtis Lietuvoje vykdoma 1990 metais pradėta profesinio rengimo sistemos reforma, siekiama, kad ji atitiktų tarptautinį lygį. Tai svarbu pereinant prie rinkos ekonomikos, toliau pertvarkant ūkį, sparčiai plintant informacijos technologijoms, keičiantis darbo procesams ir gamybos organizavimui. Profesinis mokymas yra svarbus ir rengiantis narystei ES. Profesinio rengimo sistema pertvarkoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 98-2478), Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 66-1909), kitais teisės aktais, PHARE profesinio rengimo reformos programos rekomendacijomis, kurių pagrindinės nuostatos išdėstytos Profesinio mokymo baltojoje knygoje (1999 metai). Pirminio profesinio mokymo sistemą sudaro profesinės mokyklos (82 mokyklos, apie 45 tūkstančius mokinių) ir aukštesniosios mokyklos (57 mokyklos, iš jų 14 – privačios, apie 31,6 tūkstančio studentų). Nuo 2000 metų liepos mėnesio Žemės ūkio ministerijos žemės ūkio mokyklų steigėjos teisės perduotos Švietimo ir mokslo ministerijai. Svarbi profesinio rengimo dalis yra darbo rinkos profesinis mokymas, kurio tikslas – siekti darbo rinkos paklausos ir darbo jėgos pasiūlos atitikimo, didinant asmenų profesinį mobilumą darbo rinkoje. Šiuo tikslu įsteigta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1992 metai), kuriai pavaldžios 6 regioninės mokymo organizavimo ir konsultavimo tarnybos ir 14 darbo rinkos mokymo centrų. Gausėja ir profesinio mokymo paslaugas teikiančių privačių įmonių. Lietuvoje yra apie 500 įvairaus profilio licencijuotų mokymo paslaugų teikėjų. Darbo rinkos mokymo centrų programose kasmet dalyvauja apie 25 tūkstančius asmenų, iš jų apie 8 tūkstančius – bedarbių. Nemažai baigusiųjų darbo rinkos profesinį mokymą gauna darbą: tuoj po kursų baigimo – apie 60 procentų, per 3 mėnesius – iki 80 procentų ir daugiau kaip 90 procentų – per metus. Taigi aukšta tarptautinius profesinio rengimo standartus atitinkanti kvalifikacija ir nuolatinis mokymasis – kiekvieno asmens tolesnio užimtumo laidas, todėl stengiamasi profesinio rengimo mokymą kuo glaudžiau sieti su vietos darbo rinkos poreikiais. Problemos Darbo rinkos profesinio mokymo poreikis didėja. Pastaraisiais metais kas trečias užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose bedarbis neturi kvalifikacijos, kas antro turima kvalifikacija neturi paklausos arba neatitinka darbdavių reikalavimų. Dalyje profesinio mokymo mokyklų, dirbančių pagal įvairios trukmės (pakopos) mokymo programas, dar palyginti menkas specialybių, atitinkančių vietos darbo rinkos poreikius, pasirinkimas. Apie 30 procentų užsiregistravusiųjų darbo biržose baigę bendrojo lavinimo vidurines, 17 procentų – pagrindines mokyklas. Gausėja įgijusių tik elementarią profesiją ir po to siekiančių su darbo biržų pagalba įsidarbinti asmenų. Nepakankamas, vietos darbo rinkos poreikių neatitinkantis profe …