LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJOS BENDROJO PLANO 2002 m. spalio 29 d. Nr. IX-1154 Vilnius Lietuvos Respublikos Seimas, apsvarstęs Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, nutaria: 1 straipsnis. Patvirtinti Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą (pridedamas)*. 2 straipsnis. Siūlyti Vyriausybei parengti ir patvirtinti Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano įgyvendinimo priemonių planą. 3 straipsnis. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas yra privalomas formuojant regioninę politiką, rengiant ūkio šakų plėtros strategijas ir programas bei teritorijų planavimo dokumentų projektus. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS PIRMININKAS                     ARTŪRAS PAULAUSKAS ______________ * Spalvotus žemėlapius galite rasti Lietuvos Respublikos Seimo interneto svetainės dokumentų paieškos sistemoje (http://www3/lrs.lt/Dpaieska.html) ir Lietuvos respublikos aplinkos ministerijos interneto svetainėje (www.aplinkuma.lt). PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJOS BENDRASIS PLANAS ĮVADAS 1. Bendrojo plano rengimas ir naudojimas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano rengimo teisiniai pagrindai buvo padėti 1993 metais, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinuosius nuostatus, numatančius parengti Lietuvos Respublikos teritorijos tvarkymo generalinį planą. Tuo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. 161 įpareigojo Statybos ir urbanistikos ministeriją parengti Lietuvos Respublikos teritorijos generalinį (dabar – bendrąjį) planą. Vėliau šias funkcijas perėmė Aplinkos ministerija. Tokios svarbos darbas buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų darbų programą, taip pat į Nacionalinę ACQUIS programą. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano galutinis teisinis statusas nustatytas 1995 metais Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (Žin., 1995, Nr. 107-2391). Įstatymas apibrėžė Lietuvos Respublikos teritoriją kaip planavimo objektą ir nustatė, kad bendrojo planavimo organizatorius yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o parengtą dokumentą Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas. Buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas yra privalomasis planavimo dokumentas. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano projektas pradėtas rengti 1996 metais. Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, buvo nustatytos šios pagrindinės Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano rengimo užduotys: 1) konkretizuoti svarbiausių šalies erdvinių struktūrų (urbanistinės sistemos, kraštovaizdžio ir kultūros paveldo teritorijų, gamybos, rekreacijos, socialinės ir kultūrinės bei techninės infrastruktūros) teritorinės plėtros perspektyvą; 2) nustatyti bendrąją šalies teritorijos naudojimo ir apsaugos strategiją ir prioritetus; 3) nustatyti pagrindines šalies regioninės politikos formavimo nuostatas. Patvirtintas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas (toliau – Bendrasis planas) yra pagrindinis planavimo dokumentas, reglamentuojantis šalies teritorijos naudojimo ir tvarkymo ilgalaikę strategiją. Jis registruojamas Aplinkos ministerijos tvarkomame Valstybės teritorijų planavimo dokumentų registre ir naudojamas kaip: 1) privalomas dokumentas valstybės valdymo institucijoms, priimančioms Lietuvos Respublikos lygmens sprendimus, susijusius su šalies teritorijos naudojimu, tvarkymu bei apsauga; 2) dokumentas, konkretizuojantis šalies regioninės politikos formavimo teritorines gaires; 3) dokumentas, nustatantis valstybės institucijų rengiamų Lietuvos Respublikos lygmens specialiųjų planų, ilgalaikių programų bei strategijų pagrindines planavimo sąlygas; 4) dokumentas, kuriuo remiantis rezervuojamos teritorijos, reikalingos valstybės svarbos infrastruktūros, gamybos ar apsaugos objektams; 5) dokumentas, nustatantis regionų (apskričių) lygmens bendrųjų ir specialiųjų planų pagrindines planavimo sąlygas; 6) dokumentas, informuojantis visuomenę apie valstybės priimtas šalies teritorijos tvarkymo gaires; 7) dokumentas, kuriuo remiantis formuojama integravimosi į europines struktūras politika teritorijų planavimo srityje. Bendrasis planas įvertina patvirtintų nacionalinio lygmens strateginio planavimo dokumentų nuostatas ir į jas atsižvelgia. Bendruoju planu privalo remtis ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijos, kiti valstybės institucijų rengiami strateginiai planai ir programos. Įgyvendinant Bendrąjį planą, juose savo ruožtu turi būti numatytos atitinkamos priemonės (veiksmai). Bendrojo plano kompleksiškumas ir privalomumas užtikrina visų veiklos rūšių plėtros tvarumą ir pusiausvyrą teritorijoje, suteikia jai erdvinės raiškos kryptingumą bei pagrįstumą. Todėl į jo nuostatas būtina atsižvelgti rengiant Bendrąjį programavimo dokumentą (Nacionalinį plėtros planą). Bendrojo plano sprendiniai galioja jame nustatytam planavimo laikotarpiui (iki 2020 m.), kurio metu jie gali būti koreguojami ar papildomi Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka operatyvinio planavimo priemonėmis. Rengiant Bendrąjį planą, buvo paruošta platesnė sprendinių medžiaga, taip pat sprendinių pasekmių vertinimas, priedai, plano rengimo metodika. Be to, buvo parengti tikrosios būklės įvertinimas, raidos prognozės, tikslai, preliminarūs sprendiniai. Aprobavimui ir tvirtinimui pateikti pagrindiniai Bendrojo plano sprendiniai. 2. Šalies teritorijos tvarkymo probleminės situacijos ir arealai Probleminė situacija – nepalankių (kritinių, blogų, nepageidaujamų, šalintinų) socialinės ir ekonominės ar ekologinės raidos požymių įsigalėjimas, teisinio statuso nepakankamumas arba skirtingų interesų priešprieša konkrečioje teritorijoje. Ji rodo atsiradimą tam tikro, paprastai sunkiai sprendžiamo konflikto tarp nusistovėjusių visuomenės poreikių ir realios situacijos, tarp esamo ar tikslinio teisinio statuso, taip pat tarp įvairių teritorijos panaudojimo galimybių. Įvairių kraštotvarkinių konfliktų sukuriamų probleminių situacijų teritorinio pasiskirstymo analizė leidžia išskirti vadinamuosius probleminius arealus, suprantamus kaip plačias zonas, jungiančias probleminių situacijų sankaupas arba atskirų konfliktų išryškėjimo teritorijas. Svarbiausi plėtrą stabdantys požymiai buvo nustatyti tokie: socialinėje plotmėje – 1. Demografinės situacijos kritiškumas (reprodukcija, sergamumas), 2. Socialinės būklės negatyvumas (nedarbas, nusikalstamumas); ekonominėje plotmėje – 3. Investicijų nepakankamumas, 4. Pajamų nepakankamumas, 5. Žemės naudmenų gamybinis neefektyvumas; urbanistinėje plotmėje – 6. Urbanistinė įtampa (centrinių vietų nepakankamas išplėtojimas, neoptimalūs funkciniai, aptarnavimo ryšiai); integruotos aplinkosaugos plotmėje – 7. Aplinkos sveikumo neužtikrinimas, 8. Gamtos vertybių degradavimo pavojus, 9. Kultūros vertybių nykimo pavojus. Pagal savo raidos problemiškumo erdvinę sklaidą įvertinti rajonai šalies teritorijoje sudaro keturias stambias problemines sritis – dvi pasižymi santykinai mažu problemiškumu (Šiaurės Lietuvos ir Pietvakarių-Vidurio Lietuvos) ir dvi apima vidutinio bei didelio problemiškumo rajonus (Rytų Lietuvos bei Vakarų–Vidurio Lietuvos). Skiriant smulkesnius probleminius arealus buvo atsižvelgta ir į aplinkosauginių problemų santykinį „svorį“ integruoto vertinimo mastu. Jei aplinkosauginė vertinimo dedamoji siekdavo 40–60 procentų bendro vertinimo reikšmės, tai ji buvo priimama kaip probleminius arealus diferencijuojantis veiksnys. Kompleksiniai probleminiai arealai buvo išskirti pagal du kriterijus: – bendrą kraštotvarkinį problemiškumo mastą ir įvairovės koncentraciją, – santykinę aplinkosaugos problemų svarbą, kad būtų galima išskirti svarbiausias socialinės ir ekonominės raidos ekologinių ribojimų zonas. Svarbiausios Bendrajame plane atliktos šalies teritorijos probleminės analizės išvados: 1) kraštotvarkos požiūriu sudėtingiausi probleminiai arealai išsidėstę šalies teritorijos pakraščiuose: – pajūryje (Klaipėdos–Šilutės), – šiaurės rytuose (Švenčionių–Zarasų), – pietuose (Lazdijų–Šalčininkų); 2) mažiausiai problemiška yra Vidurio Lietuva (išskyrus Kauno–Kėdainių arealą); 3) didžiausiu santykiniu aplinkosaugos problemiškumu išsiskiria 3 zonos: – vakarų-šiaurės vakarų (Šilutė–Klaipėda–Šiauliai), – vidurio (Marijampolė–Jonava–Biržai), – rytų-šiaurės rytų (Trakai–Švenčionys–Zarasai). 3. Lietuvos teritorijos raidos strategija atsižvelgiant į Europos kontekstą 1. Atsižvelgiant į Europos erdvinės raidos kontekstą, šalies teritorijos raidos strategija remiasi šiais Europos Sąjungoje (toliau – ES) pripažintais bendriausiais teritorijų plėtros principais: 1) socialinė ir ekonominė plėtra vykdoma siekiant teritorinių (erdvinių) struktūrų pusiausvyros; 2) teritorinės (erdvinės) struktūros grindžiamos ypatingomis (specialiomis) vertybėmis ir regioniniu identitetu Europos kontekste; 3) racionali ekonominė plėtra iš esmės neprieštarauja gamtos ir kultūros paveldo naudojimui ir išsaugojimui. Paveldo išsaugojimas ir panaudojimas padeda ekonominei plėtrai. 2. Priimant Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentų nuostatas dėl teritorijų planavimo, Lietuvai būtina: – turėti patvirtintą tvarios ir pusiausviros raidos principais pagrįstą ir ES nuostatas atitinkantį šalies teritorijos bendrąjį planą, – stiprinti nacionalinę teritorijų planavimo sistemą ir įsitraukti į Europos dokumentų, darančių įtaką teritorijų planavimui, rengimą kvalifikuotai atstovaujant Lietuvai Baltijos jūros regiono plėtros procesuose, – aktyvinti infrastruktūros, integruojančios šalį į Europos Sąjungą, plėtrą, – parengti pasienio regionų teritorijų planus ir jų įgyvendinimo priemones, – parengti regioninės politikos nuostatas dėl visaverčių gyvenimo sąlygų visuose Lietuvos regionuose ir sukurti atitinkamas institucijas bei programas joms įgyvendinti. 3. Atsižvelgiant į ES priimtus „Europos teritorijos tvarkymo politikos principus“ Bendrajame plane numatoma: 1) tvari ir pusiausvira socialinė, ekonominė ir ekologinė šalies teritorijos plėtra; 2) policentrinės gyvenamųjų vietovių sistemos plėtojimas; 3) naujo erdvinio miesto ir kaimo santykio formavimas; 4) infrastruktūros ir informacijos pasiekiamumo didinimas; 5) gamtos bei kultūros paveldo išsaugojimas ir racionalus naudojimas. 4. Įvertinant Lietuvos integracijos į Europą perspektyvą bei turimą šalies erdvinio planavimo patyrimą, policentrinės gyvenamųjų vietovių sistemos hierarchinį tinklą tikslinga formuoti bendrųjų Europos namų fundamentalių ląstelių – Teritorinių statistinių vienetų nomenklatūros (NUTS) – pagrindu. 5. Lietuvos gyvenamųjų vietovių sistemos bazinę dalį sudaro gyvenamųjų vietovių tinklai, jungiantys 3 viršutinių lygmenų regionų centrus: – 1 lygmens, arba Europos žemyno, gyvenamųjų vietovių tinklas, jungiantis 1 lygmens regionų centrus; per jį ir Lietuva tiesiogiai įsijungtų į Europos žemyno tinklą, – 2 lygmens, arba transnacionalinis ir nacionalinis, gyvenamųjų vietovių tinklas, jungiantis 2 lygmens regionų centrus ir prijungiantis juos prie 1 lygmens tinklo, – 3 lygmens, arba regioninis, gyvenamųjų vietovių tinklas, jungiantis 3 lygmens regionų centrus ir sujungiantis juos su aukštesnio lygmens tinklais. 6. Lietuvos teritorijos strateginę svarbą Baltijos jūros regione patvirtina ją kertantys prioritetiniai tarptautiniai transporto koridoriai: – I Kretos multimodalinis automobilių transporto koridorius, arba Via Baltica (Helsinkis–Talinas–Ryga–Kaunas–Varšuva), – I A Kretos multimodalinis automobilių transporto koridorius, arba Via Hanseatica (Ryga–Karaliaučius–Gdanskas), – IX koridoriaus (Helsinkis–Sankt Peterburgas–Maskva–Kijevas–Bukareštas–Dimitrovgradas–Aleksandrupolis) vakarinė šaka – IX B automobilių transporto ir geležinkelių transporto koridorius (Klaipėda–Vilnius–Minskas–Kijevas), kuris nuo Kauno dar šakojasi į Karaliaučiaus sritį – IX D. 7. Lietuvos teritorijos erdvinė struktūra turi tapti visaverte Europos erdvinės struktūros dalimi, organiškai integruota į bendrą žemyninę socialinių ir ekonominių bei ekologinių ryšių sistemą. 4. Teritorijos raidos strateginių tikslų sistema 1. Svarbiausias Bendrojo plano principas yra užtikrinti šalies teritorijos tvarią ir pusiausvirą raidą sudarant šias strategines visuomenės ir ūkio plėtotės prielaidas: – kuo geriau panaudoti turimą šalies teritorijos potencialą, – nedaryti žalos šalies teritorijos gamtinei bei kultūrinei aplinkai, – nepažeisti dabartinės ir būsimų kartų teritorinių interesų, – koordinuoti teritorijos naudojimą ir apsaugą šalies lygiu (kartu atsižvelgiant į visos Europos pastangas), – išsaugoti bei stiprinti šalies teritorijos savitumą. 2. Svarbiausiam strateginiam principui įgyvendinti būtinos šios strateginės šalies raidos kryptys: 1) gyventojų gyvenimo kokybės gerinimas plėtojant socialinę ir kultūrinę bei techninę infrastruktūrą; 2) šalies ekonomikos augimo skatinimas ūkinę veiklą diferencijuojant pagal teritorinio potencialo ypatumus, taikant funkcinę konversiją bei ekologiškas technologijas; 3) aplinkos kokybės užtikrinimas optimizuojant gamtonaudą, plėtojant aplinkosaugą bei išsaugant ir didinant kraštovaizdžio savitumą. 3. Nustatytoms šalies raidos strateginėms kryptims įgyvendinti numatoma konkretizuotų bendrųjų strateginių teritorijos raidos tikslų sistema: socialinėje plotmėje - – įgyvendinti teritoriškai diferencijuotą demografinę ir socialinę politiką bei specialias regionines nedarbo mažinimo, gyvenviečių aktyvinimo ir renovacijos programas, – suteikti socialinio vystymo impulsą šalies periferijai (įvertinant ir panaudojant savivaldybių galimybes), – formuoti ir stiprinti šalies ir jos regionų kultūrinį identitetą, remti etnokultūros raišką; ekonominėje plotmėje – – užtikrinti ilgalaikius žemėnaudos prioritetus ir racionalų žemės naudojimą, – šalies ūkio pamatams formuoti išnaudoti jos tranzitinės padėties privalumus, alternatyvius energijos šaltinius bei naujų perspektyvių naudingųjų iškasenų gavybą, – žemyninėje šalies dalyje iš esmės išlaikyti turintį tradicijas žemės ir miškų ūkį, jį teritoriškai diferencijuoti, ypač panaudojant poilsio organizavimo kaime potencialą, ekologinės žemdirbystės perspektyvą ir pan., – užtikrinti transporto plėtrai reikalingų teritorijų prioritetą prieš žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės formavimą priemiesčiuose, – šalies pajūrio dalį specializuoti rekreacinio ir žuvininkystės ūkio bei jūrų transporto plėtrai, ypatingą dėmesį skirti pažintinio turizmo (įskaitant kruizinį), jūrų žvejybos, taip pat poilsinės rekreacijos bei pramogų verslo plėtrai; ekologinėje plotmėje - – išlaikyti ir stiprinti turimą aplinkos sveikumo bei kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos, gamtinio karkaso palaikymo sistemą, – šalies ir regionų savitumus formuojančioms gamtinėms ir kultūrinėms aplinkos vertybėms garantuoti efektyvią apsaugą ir racionalų naudojimą, – užtikrinti tik ekologiškai pagrįstų kraštotvarkos programų realizavimą; kompleksinėje teritorinėje plotmėje – – užtikrinti tikslingą ir harmoningą gyvenviečių tinklo raidą, kuri remiasi šalies erdvinio urbanistinio stuburo palaikymo bei tolygaus aktyvumo centrų išdėstymo darna, – optimizuoti šalies teritorijos regionavimą pagal ES standartus suteikiant nustatytiems teritorijos vienetams regioninės politikos planavimo ir įgyvendinimo instrumento paskirtį, taikyti aktyvias priemones esamoms negatyvioms tendencijoms pakeisti, – ženkliai padidinti didžiausio kompleksinio problemiškumo arealų investicinį aprūpinimą. 4. Kiti teritorijos raidos tikslai būtų: optimizuoti urbanistinę sistemą, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugą, kultūros paveldo, gamybos bei rekreacinių teritorijų naudojimą ir socialinės ir kultūrinės bei techninės infrastruktūros teritorinę plėtrą. Iš jų savo erdvine orientacija išskirtini šie sektoriniai tikslai: gyvenamųjų vietovių tinklo raida: 1) formuoti ir įtvirtinti Lietuvoje hierarchinį policentrinį gyvenamųjų vietovių tinklą, užtikrinantį palankiausias socialinio, ekonominio ir ekologinio šalies vystymo sąlygas ir aukštos žmonių gyvenimo kokybės prielaidas; 2) siekti racionalaus ir tikslingo gyventojų koncentracijos ir depopuliacijos tendencijų pusiausvyros stiprinant silpnąsias gyvenamųjų vietovių tinklo grandis; 3) užtikrinti palankiausias regioninių ir subregioninių (kaimo ir miesto) gyvenamųjų vietovių tinklo sistemų formavimosi sąlygas; 4) sudaryti prielaidas organiškai Lietuvos gyvenamųjų vietovių tinklo sąveikai su Europoje kuriama hierarchine urbanistine sistema; kraštovaizdžio apsauga: 1) gamtinio karkaso teritorijų ekologinio visavertiškumo užtikrinimas ir kraštovaizdžio įvairovės ir vertybių išsaugojimas; 2) biologinės įvairovės išsaugojimo ir biotos išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimas; 3) gamtinės rekreacinės aplinkos racionalaus naudojimo ir apsaugos užtikrinimas; 4) litosferos ir hidrosferos išteklių naudojimo bei apsaugos optimizavimas; 5) gamtinės aplinkos sveikumo (kokybės) užtikrinimas; 6) kraštovaizdžio kultūrinių vertybių išsaugojimas; bioprodukcinio ūkio teritorijų raida: 1) optimalios bendrosios žemėnaudos struktūros formavimas; 2) bioprodukcinio ūkio šakų raidos racionalaus teritorinio balanso užtikrinimas; 3) tikslinis bioprodukcinio ūkio specializavimas pagal vietos potencialo ir rinkos poreikių ypatumus; 4) tradicinių bioprodukcinio ūkio krypčių principinis išsaugojimas didinant bendrąją veiklos įvairovę; 5) gamybos ir aplinkosaugos interesų derinimas; 6) efektyvus bioprodukcinio ūkio rėmimo politikos realizavimas; 7) integracijos į ES galimų neigiamų pasekmių teritoriškai diferencijuotas švelninimas; rekreacijos (ir turizmo) teritorinė plėtra: 1) plėsti gamtinėje aplinkoje rekreacijos specializuotų teritorijų tinklą ir plėtoti infrastruktūrą; 2) intensyvinti turizmo, ypač pažintinio ir kultūrinio, plėtrą ir stiprinti potencialą; 3) užtikrinti gamtinių ir kultūrinių rekreacinių išteklių naudojimo ir apsaugos efektyvumą bei optimalumą; 4) išnaudoti poilsio kaimiškoje aplinkoje potencialą atgaivinant ekonomiškai silpnus šalies rajonus; 5) perorientuoti įvažiuojamąjį turizmą ir, orientuojantis į Vakarų šalis, sukurti atitinkamą rekreacinės infrastruktūros kokybę; 6) sukurti valstybinę rekreacijos rėmimo sistemą ir užtikrinti jos regioninį diferencijavimą; 7) pasiekti, kad planuojamu laikotarpiu (iki 2020 m.) bendrosios pajamos iš turizmo išaugtų iki 2,5 karto, o turizmo dalis šalies BVP padidėtų iki 10 procentų; transporto ir ryšių komplekso raida: 1) integruoti Lietuvos transporto sistemą į visos Europos transporto tinklą bei paslaugų rinką, taip pat į Baltijos jūros baseino šalių transporto sistemą; 2) kurti vieningą Lietuvos susisiekimo sistemą, leidžiančią kompleksiškai spręsti regionų bei šalies susisiekimo poreikius; 3) subalansuoti šalies transporto sistemos plėtrą maksimaliai panaudojant turimą įvairių transporto rūšių infrastruktūrą, mažinant transporto poveikį aplinkai; 4) siekti, kad būtų laiku modernizuotas Klaipėdos uostas, kaip neatskiriama tarptautinio IX B transporto koridoriaus sudedamoji dalis, bei sustiprintas uosto konkurencingumas; 5) užtikrinti telekomunikacinių ryšių teritorinį tolygumą bei prieinamumą gyventojams; 6) aktyvinti interneto tinklo plėtojimą šalies periferijoje. I. BENDRŲJŲ TERITORINIŲ STRUKTŪRŲ FORMAVIMAS 1. URBANISTINĖS SISTEMOS OPTIMIZAVIMAS 1. Bendrasis planas teikia šalies gyvenamųjų vietovių atraminės sistemos – urbanistinio karkaso – erdvinės struktūros plėtros modelį, kuris integruoja teritorijoje ašinį ir tolygų šios struktūros plėtojimą, sudarantį sąlygas švelninti galimų raidos tendencijų neigiamas pasekmes. Tiksliniam planavimo laikotarpiui (iki 2020 metų) bendras pagal miesto gyventojų dalį nustatytas urbanizacijos lygis yra 72–75 procentai. 2. Numatoma šalies urbanistinėje sistemoje išskirti atraminį gyvenamųjų vietovių tinklą, kurį sudarytų šių hierarchijos lygmenų centrai (žiūr. brėž. Nr. 1. Urbanistinis karkasas): 1 lygmuo – valstybinio ir tarpvalstybinio (europinio) masto centrai. Tai daugiafunkciniai didieji miestai, atitinkantys aglomeruotų metropolinių centrų reikalavimus. Europinio tarpvalstybinio masto centras formuotinas šalies sostinės Vilniaus pagrindu, sujungiant Vilniaus ir Kauno potencialus; 2 lygmuo – regioniniai centrai. Tai dabartinių apskričių centrai ir kiti stambesni miestai – dabartinių savivaldybių administraciniai centrai, kuriems, optimizuojant šalies regioninę diferenciaciją, rekomenduojama atlikti naujų regioninių aptarnavimo centrų funkcijas; 3 lygmuo – lokaliniai centrai. Tai esamų rajonų savivaldybių centrai ir rekomenduojami nauji vietinio lygmens aptarnavimo centrai. Pastarieji administracinės reformos atveju galėtų būti įvertinti dėl jų galimybės tapti naujų rajoninių savivaldybių centrais. 3. Dėl mažų demografinių išteklių visų urbanistinio karkaso centrų plėtra daugiau būtų kokybinė, o ne kiekybinė ar teritorinė. Šalies erdvinė sąranga turėtų būti tobulinama kryptingai ir atskiri jos elementai plėtojami valstybės teisinėmis, finansinėmis bei organizacinėmis priemonėmis, tarp pastarųjų išskiriant ir teritorijų planavimo darbų intensyvinimą regionų (apskričių) lygmeniu. Teritoriniai kiekybiniai ir kokybiniai prieštaravimai tarp esamų raidos tendencijų ir priimtų urbanistinio karkaso tvarios ir pusiausviros plėtros tikslų priskirtini urbanistinės plėtros problemoms, kurių sprendimas neįmanomas be aktyvaus valstybės vaidmens. 4. Numatoma didinti šalies metropolizacijos mastą ir plėtoti keturis 1 lygmens – metropolinius – atraminius urbanistinius centrus, priskiriant juos šioms kategorijoms: – T (tarptautinė) kategorija – integruojamojo tipo metropoliniai centrai, įeinantys į sudaromą jungtinį tarpvalstybinio rango europinį centrą; – V (valstybinė) kategorija – palaikomojo tipo valstybinio rango metropoliniai centrai; – R (regioninė) kategorija – stiprinamojo tipo regioninio rango metropolinis centras. 5. T kategorijos metropoliniams centrams priskiriami Vilnius ir Kaunas, kurie turi pakankamą potencialą, tačiau atskirai paėmus kiekvienam trūksta ir trūks ateityje potencialo (ypač demografinio), kad būtų pripažinti europinio masto (Euro City) centrais. Tokio centro buvimas svarbus šaliai integruojantis į ES. Bendrasis planas numato formuoti europinio lygmens centrą kaip Vilniaus-Kauno urbanistinį dinapolį, sujungiant dabar esamus šių metropolinių centrų potencialus. Tai sudarytų pagrindą atsirasti europinių institucijų ir kitų darinių šioje apie milijoną gyventojų turinčioje jungtinėje zonoje bei tiesiogiai prisijungti prie plėtojamo Europos urbanistinio karkaso. 6. V kategorijos metropoliniam centrui priskiriama Klaipėda. Kaip metropolinis centras šis miestas dar nėra galutinai susiformavęs, todėl tektų taikyti specialias palaikomąsias priemones. Tai pirmiausia susiję su šio miesto plėtrą lemiančio konkurentiško europinio masto uosto palaikymu bei pajūrio ūkinės ir rekreacinės aglomeracijos plėtojimu, LEZ veikla, šalies jūrinės orientacijos instituciniu realizavimu, turimo mokslo ir mokymo potencialo stiprinimu, iš dalies ir su kai kurių valdymo institucijų dekoncentravimu. 7. R kategorijos metropoliniam centrui priskiriami Šiauliai. Šis miestas dabar metropolinio lygmens centro kriterijų neatitinka ir yra silpniausia grandis šiame lygmenyje, tačiau yra realios galimybės išplėtoti Šiaulius iki metropolinio lygmens centro – geresnė Vakarų Lietuvos demografinė padėtis, universitetas, galimybė intensyviai sąveikauti su gretimų regionų (Telšių, Panevėžio, Jelgavos) bei miestų potencialais, lauktinas Via Hanseatica (I A koridoriaus) svarbos didėjimas. Šiauliai turi sparčiai plėstis kaip regioninis mokslo ir mokymo centras, būtinas moderniųjų technologijų lokalizavimas, į savo ekonominio baseino išteklius orientuotas tyrimo ir plėtojimo potencialo ugdymas bei ryžtingas darbo vietų kūrimas. Būtina panaudoti įvairias makroregioną jungiančių tinklų formavimo priemones: valdymo ir organizacines (pvz., regioninių plėtros tarybų bendradarbiavimas, pramonės ir verslo plėtros bendrų tarybų steigimas), technologines ir technines (pvz., transporto ryšių tobulinimas), erdvinio planavimo (pvz., bendrų plėtros programų, projektų rengimas bei derinimas) ir kt. Jungiančiųjų tinklų formavimas turėtų skatinti viso ekonominio baseino gamybinio potencialo augimą. 8. Numatoma didinti šalies regioninio skaidymo mastą ir plėtoti dvylika 2 lygmens – regioninių – centrų, priskirtinų šioms kategorijoms: – A kategorija – atliekantys regioninę administracinę funkciją, pakankamo potencialo, palaikomi; – B kategorija – atliekantys regioninę administracinę funkciją, nepakankamo potencialo, stiprinami; – C kategorija – neatliekantys regioninės administracinės funkcijos, siūlomi nauji vidutinių miestų pagrindu, stiprinami; – D kategorija – neatliekantys regioninės administracinės funkcijos, formuojami nauji sujungiant gretimus potencialus, ypač stiprinami. 9. Pagal nustatytas plėtros potencialo kategorijas Bendrajame plane yra numatomi: – trys A kategorijos – pakankamo potencialo esami dabartinių apskričių centrai – Panevėžys, Alytus ir Marijampolė. Jiems reikalingas esamo socialinio ir ekonominio potencialo palaikymas ir renovacija; – trys B kategorijos – nepakankamo potencialo esami dabartinių apskričių centrai – Tauragė, Telšiai, Utena. Jiems reikalinga esamo socialinio ir ekonominio potencialo renovacija bei stiprinimas; – penki C kategorijos – siūlomi nauji regioninių centrų funkcijoms atlikti vidutiniai miestai – Biržai, Mažeikiai, Ukmergė, Raseiniai ir Rokiškis. Jie ir dabar iš dalies atlieka regioninių centrų funkcijas, aktyvindami atokias periferines pasienio teritorijas arba būdami prie perspektyvinių tarptautinės urbanistinės integracijos ašių; ypač Ukmergė, turinti galimybių intensyvesnei plėtrai. Visiems jiems būtinas esamo socialinio ir ekonominio potencialo aktyvus stiprinimas bei renovacija; – vienas D kategorijos – sujungiant gretimus potencialus formuojamas naujas regioninis Švenčionių – Švenčionėlių centras. Tai ypatingas atvejis. Šis centras formuojamas dėl būtinumo aktyviau remti ir stiprinti ypač blogos padėties bei silpną potencialą turintį Šiaurės Rytų Lietuvos probleminį arealą. Šiame savitų istorinės bei kultūrinės raidos tradicijų Lietuvos regione (Švenčionių kraštas) naujo regioninio centro (Švenčionys–Švenčionėliai) kūrimas, plėtojant ir sujungiant abiejų greta esančių (tik per 12 km) miestų gamybinius ir žmogiškuosius intelektinius išteklius valdymo, organizacinėmis, technologinėmis, techninėmis bei erdvinio planavimo priemonėmis, yra svarbus urbanistinio karkaso formavimo bei šalies regioninės politikos uždavinys. 10. Numatyta didinti šalies lokalinės urbanistinės diferenciacijos mastą ir plėtoti aštuoniasdešimt penkis 3 lygmens – lokalinius – centrus, priskirtinus šioms kategorijoms: – a kategorija – esamų savivaldybių centrai, pakankamo potencialo, palaikomi; – b kategorija – siūlomi nauji aptarnavimo centrai mažų miestų pagrindu, nepakankamo potencialo, stiprinami; – c kategorija – siūlomi nauji aptarnavimo centrai miestelių pagrindu, nepakankamo potencialo, ypač stiprinami; – d kategorija – konversinės plėtros savivaldybių centrai. 11. Planuojamu laikotarpiu (iki 2020 metų) pagrindiniai lokaliniai centrai išliks nevienodo potencialo, tačiau pastarojo išlyginimas ir plėtojimas suvaidins svarbų vaidmenį realizuojant šalies regioninės politikos tikslus, siekiančius galimai tolygesnės šalies teritorijos plėtotės. 12. Bendrajame plane nustatyta tokia urbanistinės integracijos ašių hierarchija (žiūr. brėž. Nr. 1. Urbanistinis karkasas): 1 lygmuo – tarptautinės ir nacionalinės urbanistinės integracijos ašys. Jos formuojamos esamų ir perspektyvinių tarptautinių transporto koridorių pagrindu, susieja šalies aukšto lygmens regionus (jų centrus) tarpusavyje ir su kaimyninių šalių regionais; 2 lygmuo – regioninės urbanistinės integracijos ašys, integruojančios regionų dalis (jų centrus) ir susiejančios su aukštesnio lygmens urbanistinės integracijos ašimis; 3 lygmuo – lokalinės jungtys. 13. Numatoma plėtoti šių kategorijų 1 lygmens urbanistinės integracijos ašis: – I A kategorija – pagrindinė šalies urbanistinės integracijos (metropolinė) ašis; – I B kategorija – tarptautinės urbanistinės integracijos ašys; – I C kategorija – šalies vidinės urbanistinės integracijos ašys. 14. Išskiriama ir formuojama viena Rytų-Vakarų krypties I A kategorijos – pagrindinė (metropolinė) – šalies urbanistinės integracijos ašis. Ji remiasi keturiais metropolinio lygmens centrais kaip pagrindiniais inovacijų ir kitų aukščiausio lygmens veiklų stimulais visai šalies teritorijai. Numatoma pagrindinė šalies urbanistinės integracijos ašis tapdinama su gyventojų ir veiklos koncentracijos zona. Jos vaidmuo ypač svarbus švelninant šalies raidos teritorinės diferenciacijos neigiamas pasekmes visoje šalyje, suformuojant šiam tikslui gana tolygų urbanistinio metropolinio vystymo stuburą. Tai leidžia apvaldyti šalies ir tarptautinių urbanistinės integracijos ašių kanalus, sušvelninti regioninius skirtumus, neatsisakant ir tam tikros ekonominį efektyvumą užtikrinančios koncentracijos. 15. Numatomos septynios svarbiausios I B kategorijos tarptautinės urbanistinės integracijos ašys. Keturios iš jų kerta šalį Šiaurės-Šiaurės Rytų-Pietų kryptimis ir trys Rytų-Vakarų kryptimi. Jos formuojamos esamų ir siūlomų tarptautinių transporto koridorių, jungiančių Helsinkį, Sankt Peterburgą, Maskvą su Kijevu, Viena, Hamburgu, pagrindu. Šis tinklas integruoja visus šalies metropolinius ir regioninius centrus tarpusavyje bei su artimiausiais kaimyninių šalių urbanistiniais centrais (Liepoja, Jelgava, Daugpiliu, Minsku, Lyda, Gardinu, Suvalkais, Karaliaučiumi). Šios ašys, formuojamos magistralinių ir krašto kelių pagrindu, užtikrins metropolinių ir regioninių centrų sąveiką, skatins jų poveikio zonoje esančių lokalinių centrų plėtrą. 16. Numatomos keturios pagrindinės I C kategorijos vidinės urbanistinės integracijos ašys. Jos papildo I B kategorijos urbanistinių ašių tinklą, tačiau jų svarbiausia funkcija – tai centrų (daugiausia regioninių) integravimas šalies viduje ir prijungimas prie tarptautinių išorinių ryšių. I C kategorijos integracijos ašys formuojamos magistralinių ir krašto kelių pagrindu. 17. Formuojamas pakankamai tankus 2 lygmens regioninių urbanistinių integracijos ašių tinklas, jungiantis visus pagrindinius lokalinius centrus ir prijungiantis juos prie aukštesnio lygmens urbanistinės integracijos ašių. Šios ašys yra svarbios formuojant regionines urbanistines sistemas bei jų sąveiką su metropoliniais arealais. 18. Bendrajame plane nurodomos ir tos 3 lygmens urbanistinės integracijos ašys, kurios jungia pagrindinius lokalinius centrus su aukštesnio lygmens urbanistinio karkaso ašimis arba veda į žemiausio lygmens (lokalius) valstybės sienos kirtimo punktus. Grafiniuose sprendiniuose šios ašys vadinamos lokalinėmis jungtimis. 19. Urbanistinio karkaso centrai ir integracijos ašys, kaip įvairios veiklos ir gyventojų traukos židiniai, veikia ir perspektyvoje įvairiai veiks šalies ir regionų teritorijų raidos pobūdį formuodami (žiūr. brėž. Nr. 1. Urbanistinis karkasas): – urbanistinių centrų aglomeruojančio poveikio arealus; – urbanistinės integracijos ašių poveikio koridorius; – bendrą urbanistinio karkaso koncentruojančio poveikio arealą. 20. Numatomas diferencijuotas miesto ir kaimo gyvenamųjų vietovių santykio formavimas pagal išryškėjusius regioninius šalies raidos potencialo skirtumus, formuojančius tris stambias miesto ir kaimo plėtros zonas: a) Vakarų, b) Vidurio ir c) Rytų Lietuvos. Šiuose šalies makroregionuose skiriasi kaimo teritorijų raidos perspektyvos, pirmiausia priklausančios nuo tradicinio bioprodukcinio ūkio plėtros galimybių (su tuo susijęs funkcinės konversijos poreikis) bei metropolinio ir mezoregioninio lygmenų centrų plėtros. Būtina išlaikyti miesto ir kaimo gyvenamųjų vietovių tinklo tankio Vakarų, Vidurio ir Rytų Lietuvoje regioninį savitumą bei nuo jo priklausantį šalies kultūrinio kraštovaizdžio pobūdį. 21. Plėtojant miesto ir kaimo teritorijų ryšius būtina atkurti kaimiškųjų savivaldybių gyvenamųjų vietovių sistemas naujomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, nes jų miesto ir kaimo santykio sistema yra mažiausiai suirusi ir vis dar dominuoja šalyje. Svarbi grandis būtų seniūnijų centrų, t. y. mažų miestų ir miestelių, kaip žemės ūkio gamybos ir kaimo gyventojų aptarnavimo, iš dalies miesto gyventojų rekreacijos centrų, plėtojimas. Tai veiksminga priemonė nuo kaimiškųjų gyvenamųjų vietovių depopuliacijos. 22. Koreliacinės analizės metodu nustatyta, kad svarbiausi gyvenimo kokybės prioritetai, nuo kurių priklauso ir neišvengiamas kitų priežastinių parametrų kokybės gerėjimas, yra šie: 1) apsirūpinimas būstu; 2) vidutinis mėnesinis uždarbis; 3) gyventojų užimtumas; 4) aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų skaičius; 5) nedarbo lygio mažinimas; 6) gyventojų galimybė turėti antruosius namus. 23. Siekiant konkretizuoti gyvenimo kokybės stimuliavimo priemones ir praplėsti jų praktinio panaudojimo galimybes (pavyzdžiui, pateikti pradinius duomenis rengiamiems apskričių bei savivaldybių bendriesiems planams) minėtų scenarijų pagrindu buvo numatyta konkreti gyvenimo kokybės gerinimo prioritetų teritorinio diferencijavimo programa. 24. Būsto plėtros racionaliam ir sėkmingam vykdymui bei būsto teritorijų planavimo atsilikimui likviduoti būtina atnaujinti anksčiau sudarytus gyvenamųjų vietovių bendruosius planus, nes daugelis šių planų, ypač parengtų dar sovietiniais metais, neatitinka naujų būsto plėtros sąlygų. Numatoma 2020 metų perspektyva vienam gyventojui bendrojo naudingo ploto vidutiniškai teksiant – 28 m-2 (26 m-2 – miestuose ir 32 m-2 – kaimo gyvenvietėse). 25. Numatomos šios būsto politikos teritorinės kryptys: – pakankamai išvystytuose metropoliniuose centruose (Vilnius, Kaunas) valstybė pirmiausia turi remti būsto renovaciją, nepakankamai išvystytuose centruose (Klaipėda, Šiauliai) – būstų fondo plėtrą; – regioniniuose centruose būtina remti tiek renovaciją, tiek bendrojo fondo didinimą; – ypatingas dėmesys regionų ir savivaldybių centrų būsto fondo plėtrai turi būti skiriamas nepakankamo urbanizacijos lygio arealuose (Tauragės, Telšių, Utenos, Rokiškio, Švenčionių regionuose). PRIORITETAI 26. Įgyvendinant nustatytą metropolinės ašies kryptingos plėtros ir tolygaus regioninių centrų išdėstymo urbanistiniame karkase koncepciją, bendrasis strateginis prioritetas teikiamas silpnosioms urbanistinio karkaso dalims aktyvinti bei stiprinti. 27. 1 lygmens (metropolinių) centrų ir I A lygmens metropolinės urbanistinės integracijos ašies plėtojimo prioritetai būtų šie: – Šiaulių miesto plėtra; – Vilniaus ir Kauno potencialams sujungti reikalingų infrastruktūros tinklų suformavimas; – I A lygmens metropolinės urbanistinės integracijos ašies atkarpų pagal IX B tarptautinio automobilių transporto ir geležinkelių transporto koridoriaus pradinius techninius parametrus suformavimas; – metropolinės ašies vakarinės ir rytinės atkarpų specialių plėtros planų sudarymas. 28. 2 lygmens centrų ir I B, I C bei 2 lygmens urbanistinės integracijos ašių plėtojimo prioritetai: – Tauragės plėtojimas ir su ja susijusios Via Hanseatica renovacija pagal I A tarptautinio transporto koridoriaus pradinius techninius parametrus; – Panevėžio–Utenos ruožo, kaip svarbiausio Aukštaitijos regione urbanistinio komplekso, plėtojimas; – bendra Švenčionių ir Švenčionėlių plėtra ir su šiuo objektu susijusio transporto koridoriaus renovacija ir rekonstrukcija sudarant sistemą su šiauriniu ir rytiniu Vilniaus aplinkkeliu bei pasienio keliu; – pasienio su Baltarusija teritorijos plėtros planų parengimas ir pradinis įgyvendinimas; – Ukmergės, Raseinių, Rokiškio ir Biržų, kaip naujų regioninių centrų, aktyvus palaikymas. 29. 3 lygmens centrų plėtojimas pagal prioritetinius administracinės reformos etapus (jos vykdymo metu) apims naujų savivaldybių, reikalingų norint teritoriškai optimizuoti šalies regionavimą bei transformuoti dvigubus savivaldos centrus, sukūrimą. 30. Būsto plėtros prioritetiniai uždaviniai – gyvenamųjų vietovių vidinių išteklių panaudojimas jų administracinėse ribose bei racionalios teritorinės būsto plėtros politikos ir programos parengimas. 31. Urbanistinės sistemos plėtros, kurios negalima sutapatinti su vienkartinių fiksuotų priemonių įgyvendinimo programa, sprendinių realizavimas numatomas naudojantis daugiausia prioritetinių specialiųjų ir strateginių planų bei tikslinių programų priemonėmis. Numatyta urbanistinės sistemos raida tiesiogiai yra susijusi su teritorinio valdymo ir regioninės politikos sistemos reformos rezultatais – regioninės diferenciacijos bei vietos savivaldos tinklo optimizavimu. Būtinas glaudus abiejų šių procesų koordinavimas bei subordinuotas planavimas. 2. KRAŠTOVAIZDŽIO NAUDOJIMAS IR APSAUGA 1. Kraštovaizdžio ekologinio stabilizavimo pagrindas yra gamtinis karkasas – erdvinė sistema, kuri išreiškia gamtinio kraštovaizdžio apsaugos bei formavimo prioritetą ir yra realizuojama kraštotvarkoje teritorijų planavimo dokumentais. Jo paskirtis yra: 1) sukurti vientisą gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklą, užtikrinantį kraštovaizdžio geoekologinę pusiausvyrą ir gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, sudaryti prielaidas biologinei įvairovei išsaugoti; 2) sujungti didžiausią ekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijai reikalingas teritorijas; 3) saugoti gamtinį kraštovaizdį ir gamtinius rekreacinius išteklius; 4) didinti šalies miškingumą; 5) optimizuoti kraštovaizdžio urbanizacijos bei technogenizacijos ir žemės ūkio plėtrą. 2. Nustatytos šios sudedamosios planuojamo gamtinio karkaso dalys: – geoekologinės takoskyros – teritorijų juostos, jungiančios ypatinga ekologine svarba bei jautrumu pasižyminčias vietoves: upių aukštupius, vandenskyras, aukštumų ežerynus, kalvynus, pelkynus, priekrantės, požeminių vandenų intensyvaus maitinimo ir karsto paplitimo plotus. Jos skiria stambias gamtines geosistemas ir palaiko bendrąją gamtinio kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą; – geosistemų vidinio stabilizavimo arealai ir ašys – teritorijos, galinčios pakeisti šoninį nuotėkį ar kitus gamtinės migracijos srautus, taip pat reikšmingos biologinės įvairovės požiūriu: želdinių masyvai bei grupės, natūralios pievos, pelkės bei kiti vertingi stambiųjų geosistemų ekotopai. Šios teritorijos kompensuoja neigiamą ekologinę įtaką gamtinėms geosistemoms; – migraciniai koridoriai – slėniai, raguvynai bei dubakloniai ir kitos teritorijos, kuriais vyksta intensyvi medžiagų, energijos ir gamtinės informacijos srautų apykaita ir augalų bei gyvūnų rūšių migracija. 3. Numatytos formuojamo gamtinio karkaso teritorijos apima apie 60 procentų šalies ploto. Atskirose savivaldybėse gamtinio karkaso teritorijų užimama dalis svyruoja nuo 35–40 procentų (Joniškio, Pakruojo, Pasvalio) iki 75–80 procentų (Varėnos, Zarasų) bendro jų ploto. Daugumai rajonų savivaldybių būdinga gamtinio karkaso teritorija apima 55–65 procentus jų ploto. Konkretus įstatymuose numatyto gamtinio karkaso teritorijų lokalizavimas pateiktas specialioje 1:400000 mastelio kartoschemoje (žiūr. brėž. Nr. 2. Gamtinis karkasas). 4. Nustatytos šios gamtinio kraštovaizdžio apsaugos ir formavimo tipus išreiškiančios gamtinio karkaso teritorijų tvarkymo (naudojimo ir apsaugos) kryptys: 1) išlaikomas ir saugomas esamas natūralus kraštovaizdžio pobūdis; 2) palaikomas ir didinamas esamas kraštovaizdžio natūralumas; 3) gražinami ir gausinami kraštovaizdžio natūralumą atkuriantys elementai. Pirmasis kraštovaizdžio formavimo tipas lokalizuotas ištisiniais miško masyvais apaugusiose gamtinio karkaso teritorijose – zonose, išsaugojusiose natūralų (gamtinį) kraštovaizdžio pobūdį bei ekologinio kompensavimo potencialą. Šios teritorijos – tai šalies gamtinio karkaso „aukso fondas“, kurio perspektyva susijusi su racionalaus subalansuoto miškų ūkio tvarkymu, miškų regeneracinio potencialo išsaugojimu, rekreacinio naudojimo reguliavimu bei nustatyto režimo užtikrinimu šiose zonose įsteigtoms ypač saugomoms teritorijoms. Antrasis kraštovaizdžio formavimo tipas lokalizuotas mišrios naudmenų mozaikos teritorijose, kuriose kaitaliojasi miškų ir žemės ūkio naudmenos, taip pat smarkiai pakeistos arba pažeistos gamtinės struktūros miškuose. Šių teritorijų tvarkymas yra kur kas sudėtingesnis, nes reikalingas tiek esamų funkcijų subalansavimas, tiek regeneracinės priemonės ekologinėms kompensacinėms gamtinės struktūros galioms stiprinti. Trečiasis kraštovaizdžio formavimo tipas taikytinas žmogaus veiklos, pirmiausia agrarinės, gerokai pakeistose gamtinio karkaso teritorijose. Šios zonos susiformavo dėl technokratiško netolygaus žemės naudojimo pažeidžiant ekologinės pusiausvyros sąlygas, nesilaikant racionalios gamtonaudos reikalavimų. Tai sovietinio ūkio didžiojo intensyvinimo rezultatas, ypač skaudžiai palietęs geoekologinių takoskyrų bei migracinių koridorių teritorijas. Šiose zonose gamtinio kraštovaizdžio formavimo kryptis yra regeneracinė-restauracinė, susijusi su sudėtingų renatūralizacinių priemonių įgyvendinimu ir nauju ekologizuotu požiūriu į šių teritorijų naudojimą. 5. Pagrindines režimines zonas gamtinio karkaso struktūroje sudaro jo sudėtyje esančios gamtinės bei kompleksinio tipo ypač saugomos teritorijos, kurioms teikiamas konservacinių (gamtos vertybių išsaugojimo) interesų prioritetas. Tai valstybinių gamtinių rezervatų, valstybinių draustinių bei valstybinių parkų tinklas. 6. Apibendrinus galimą valstybės aktyvumą bei ekonominį rėmimą, numatytos šios valstybės politikos formuojant gamtinį karkasą kryptys (žiūr. brėž. Nr. 2. Gamtinis karkasas, įkarpa): 1) iniciatyvų palaikymas; 2) iniciatyvų bei investicijų paieškos ir skatinimas; 3) aktyvus organizacinis bei finansinis rėmimas. 7. Iš nurodytų tvarkymo politikos krypčių trečioji, arba aktyviausioji, dažniausiai taikytina gamtinio karkaso teritorijoms, kuriose veikia bent 3 ar daugiau karkaso lokalizavimui darančių įtaką veiksnių. Veikiant tik 1 ar 2 veiksniams taikytina antroji tvarkymo politikos kryptis, atspindinti dalinį valstybės aktyvumą. Pirmoji, arba pasyvioji, tvarkymo politikos kryptis galima tik tuo atveju, kai nėra nė vieno iš ryškaus gamtinio karkaso sukūrimo poreikį didinančių veiksnių. Praktikoje galima ir mišri organizacinė politika, derinanti dvi iš minėtų gamtinio karkaso kūrimo krypčių. Konkrečios krypties teritorinė raiška priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių svarbiausi yra šie: 1) gamtinio karkaso teritorijų kompensacinė svarba šalies arba regiono kontekste, 2) reali gamtinio kompensacinio potencialo būklė, 3) ypač saugomų (konservacinių) gamtinių teritorijų buvimas, 4) biologinės įvairovės turtingumas, 5) rekreacinės funkcijos intensyvumas. 8. Gamtinio karkaso teritorijų ekologinis optimizavimas yra neišvengiamai susijęs su bendro šalies miškingumo didinimu. Užtikrintinas racionalus teritorinis miškų pasiskirstymas šalies mastu. Miškingumo didinimo programa grindžiama konkrečiais ekologinio kompensavimo poreikiais ir moksliniais tyrimais. Ji turi būti orientuojama į labiausiai bioekologiškai nuskurdintas zonas, tokios šalyje yra Žiemgalos ir Šešupės lygumos, Žemaičių vandenskyra ir Žemaitijos žemumos pietinė dalis, Suvalkų ir Kuršo aukštumų šlaitai, Rytų Aukštaičių plynaukštė, Mūšos ir Nevėžio vandenskyra. 9. Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos plėtojimas Bendrajame plane apima: – šalies kraštovaizdžio struktūrinės įvairovės nustatymą; – konservaciniu požiūriu vertingiausių kraštovaizdžio kompleksų nustatymą; – biologinės įvairovės apsaugai svarbių teritorijų sistemos nustatymą; – bendrųjų kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos nuostatų formulavimą; – siūlymų dėl ypač saugomų teritorijų tinklo plėtojimo pateikimą. 10. Šalies kraštovaizdžio įvairovė nustatyta apibendrinant dviejų svarbiausių ją formuojančių veiksnių – gamtinės morfostruktūros ir sukultūrinimo pobūdžio – teritorinę sklaidą. Šiuo pagrindu Lietuvos Respublikos lygmeniu nustatyti tipologiniai kraštovaizdžio kompleksai bei rajonai. 11. Konservaciniu (įvairovės apsaugos) požiūriu vertingiausi kraštovaizdžio kompleksai, kuriems reikalingas ypatingas dėmesys, yra: – Kuršių nerija, Nemuno delta ir Karklės – Šventosios priekrantė; – miškingi ežerynai ir raiškios didžiųjų slėnių atkarpos; – žemyniniai kopynai ir didieji pelkynai; – Žemaičių vandenskyros kalvynas ir eroziniai raguvynai; – istoriniai miestų senamiesčiai – savita išskirtinės vertės kompleksinė paveldo vertybė. 12. Pačia didžiausia gamtine ir kultūrine verte mūsų šalyje išsiskiria Kuršių nerijos pietinės dalies bei Trakų ežeryno kraštovaizdžio kompleksai, turintys tapti integruotos kraštovaizdžio apsaugos organizavimo etalonais. 13. Akcentuojamas išryškėjęs kultūrinio kraštovaizdžio vertės pažinimo, jo teritorinės apsaugos sistemos, ypač specializuotų saugomų teritorijų tinklų, nepakankamas išvystymas, sudarantis gana didelę visaverčio kraštovaizdžio apsaugos sistemos optimizavimo kliūtį. 14. Biologinės įvairovės apsaugai svarbių teritorijų sistema nustatyta pagal Europos Tarybos ekspertų parengtas ekologinių tinklų plėtros rekomendacijas, naudojantis naujausių šalyje atliktų biologinės įvairovės apsaugos darbų (Ramsaro vietovių, CORINE biotopų, paukščiams svarbių teritorijų, Natura-2000 projektų) medžiaga. Nustatytą ir su gamtiniu karkasu subordinuotą teritorinę sistemą – nacionalinį ekologinį tinklą – sudaro europinės ir nacionalinės bei regioninės svarbos bioekologiniai branduoliai, bioekologinės jungtys (koridoriai) ir buferinės zonos. Pateiktas ekologinio tinklo teritorinis modelis ateityje turės būti tikslinamas ir plėtojamas. 15. Nustatyti bioekologiniai branduoliai laikytini pagrindiniais biologinės įvairovės apsaugai skirtų saugomų teritorijų (rezervatų, draustinių) steigimo paieškų poligonais. 16. Bendrosiomis kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos plėtojimo nuostatomis Bendrasis planas rekomenduoja: – kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos reikalavimų ir priemonių integravimą į visų ūkio šakų, pirmiausia žemės ir miškų ūkio, vandens ūkio, miestų plėtros, transporto, kasybos, rekreacinio ūkio, pramonės, energetikos, strategijas, plėtros programas, veiksmų planus; – tarptautinių konvencijų bei ES direktyvų nuostatų, reikalavimų bei rekomendacijų organišką įgyvendinimą šalies kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugoje, t.y. esamos teritorinės sistemos elementams atrankos būdu suteikiant tarptautinių saugomų teritorijų kategorijų statusą. 17. Ypač saugomų teritorijų sistema (rezervatai, draustiniai, valstybiniai parkai) mūsų šalyje apima beveik 12 procentų šalies teritorijos, integruoja gamtos ir kultūros paveldo apsaugą, yra funkcionaliai diferencijuota ir iš esmės atitinka pasaulio standartus, todėl Bendrajame plane jos tolesnė plėtra detaliau neanalizuota, tačiau jame yra numatytos kituose aplinkosauginio planavimo dokumentuose anksčiau išaiškintos ar nurodytos ypač saugomų teritorijų tinklo optimizavimo bei papildymo kryptys. 18. Tokiomis kryptimis Bendrasis planas (įvertindamas būtinybę, prieš steigiant saugomas teritorijas, kiekvienu atveju pateikti Saugomų teritorijų įstatymo numatytus vertinimus, pagrindimus ir atlikti jo reikalaujamas procedūras) numato: – biosferos stebėsenos teritorijų tinklo sukūrimą, pirmiausia Žuvinto biosferos rezervato įsteigimą ir Kuršių marių, Žemaičių vandenskyros bei karstinio regiono kompleksinių biosferos poligonų organizavimo galimybių analizę; – nedidelių rezervatinių apyrubių, skirtų miško tipų etalonams išsaugoti, tinklo sukūrimą; – Suvalkijos nacionalinio bei Daugų regioninio parko įsteigimą; – Avilių – Čičirio, Alaušo, Germanto bei Plinkšių regioninių parkų organizavimo galimybių analizę; – botaninių bei zoologinių draustinių tinklo optimizavimą ES direktyvų pagrindu; – pedologinių draustinių tinklo peržiūrą ir koreliaciją su naująja dirvožemių klasifikacija; – istorinių nacionalinių bei istorinių regioninių parkų tinklo sukūrimą; – galimą istorinio nacionalinio parko statuso taikymą dabartiniams Varnių ir Anykščių regioniniams parkams; – specializuotų kultūrinių draustinių tinklo suformavimą. 19. Nekilnojamosios kultūros vertybės, sudarančios šalies funkcinę kraštotvarkinę kultūros paveldo struktūrą, yra bendrosios kraštovaizdžio formavimo politikos objektas. Svarbiausiais veiksniais, darančiais įtaką tokios tvarkymo politikos formavimui, Bendrajame plane priimta: 1) ypatingą reikšmę kraštovaizdžio vizualinėje struktūroje turinčių nekilnojamųjų kultūros vertybių vertė ir teritorinė sklaida; 2) kultūros paveldo vertybių ir jų rūšių apsaugos teritoriniai prioritetai; 3) istoriškai susiklosčiusių kultūrinio kraštovaizdžio erdvinių struktūrų išlikimas; 4) architektūros paveldo regioniniai savitumai; 5) konkrečių kultūros paveldo objektų vertė. 20. Kultūros vertybių vertė ir sklaida diferencijuoja kultūros paveldo tvarkymo politikos teritorinį intensyvumą. Remiantis archeologijos paveldo (piliakalniai ir senovės gyvenvietės), taip pat architektūros ir urbanistikos paveldo (pilys, bažnyčios, vienuolynai, dvarų paveldas, etnografiniai kaimai) verte ir išsidėstymu, rekomenduota per 120 kraštovaizdžio tvarkymo politikos požiūriu reikšmingų kultūros vertybių teritorinių arealų. Išsaugojimo ir panaudojimo požiūriu ypač reikšmingos vertybės yra istoriniai miestų senamiesčiai (tarp jų – urbanistiniai paminklai). Išskirti ypač svarbūs nacionalinės reikšmės arealai: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kernavės, Trakų, Anykščių, Šiaulių, Birštono, Merkinės, Druskininkų–Marcinkonių, Palūšės–Tauragnų, Kretuono, Švenčionių, Panemunių, Dubysos, Vilkaviškio, Kudirkos Naumiesčio, Platelių, Salantų, Kuršių nerijos, Varnių, Tytuvėnų, Daugyvenės, Biržų, Žagarės, Rusnės, Rambyno, Ukmergės, Kėdainių ir kt. 21. Kultūros paveldo rūšių apsaugos kryptys išskiria paveldosauginės kraštotvarkos prioritetus atlikdamos savotišką jos tipologinį (rūšinį) specializavimą bei numato paskesnį vertinį skirstymą. Valstybės ir privačių investuotojų veiksmų derinimas, partnerystė čia vaidins reikšmingą vaidmenį. Rekomenduojamas paveldosaugos politikos specializavimo rajonavimas pagal nekilnojamųjų kultūros vertybių tipologinių grupių, svarbių teritorijų planavimo aspektu, apsaugos prioritetus. (žiūr. brėž. Nr. 3. Kultūros paveldo teritorijos). Išskirtoms kultūros paveldo rūšių apsaugos prioriteto zonoms, atsižvelgiant į objektų bendrą būklę, vertę, išsaugojimo problematiškumą ir ekonomines galimybes, numatomos šios tvarkymo darbų kryptys: – archeologinių vietovių apsaugos prioriteto zonai – konservavimo kryptis; – urbanistinių vietovių apsaugos prioriteto zonai – konservavimo su svarbių urbanistikos elementų išryškinimu ar net daliniu atkūrimu kryptis; – dvarų paveldo apsaugos prioriteto zonai – konservavimo ir restauravimo, atsižvelgiant į sodybos struktūrą, pastatus, jų aplinką su parku, kryptis; – etnografinių kaimų (gyvenviečių) ir sodybų apsaugos prioriteto zonai – konservavimo ir restauravimo bei nevisiško atkūrimo kryptis; – statinių apsaugos prioriteto zonai – konservavimo, restauravimo ir dalinio atkūrimo (išimtiniais atvejais) kryptis. 22. Kultūrinės paminklotvarkos politiką rekomenduojama erdviškai diferencijuoti ir pagal išlikusių istoriškai susiklosčiusio agrarinio kraštovaizdžio struktūrų bei etnokultūrinių regionų ir subregionų ribas. 23. Tarptautiniu mastu pripažintos paveldotvarkos nuostatos apima kultūros paveldo apsaugą ir saugomų objektų autentiškumo, savitumo bei kitokios vertės požymių išlaikymą užtikrinantį panaudojimą. Todėl būtina: 1) sutvarkyti kultūros paveldo objektų apskaitą, parengti konkrečius ir aiškius apsaugos, naudojimo, priežiūros ir tvarkymo poreikių reglamentus; 2) parengti specialiuosius kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo planus; 3) sudaryti regionines (rūšines) kultūros paveldo objektų tvarkymo tikslines programas; 4) nustatyti visose savivaldybių teritorijose kultūros vertybių naudojimo perspektyvinę raidą, atsižvelgiant į naudojimo režimus; 5) parengti, aprobuoti ir įteikti vertybių savininkams ar naudotojams rekomendacijas dėl kultūros vertybių pagal objektų tipologines rūšis naudojimo jas išsaugant ir prižiūrėti bei kontroliuoti jų vykdymą; 6) naudoti kultūros paveldo objektus visuomenės ir ypač jaunimo švietimo bei mokymo tikslams, tai sprendžiant valstybės bei savivaldybių lygmenimis; 7) kuo plačiau naudoti kultūros paveldą kultūriniam turizmui (tarptautiniam bei vietiniam). 24. Teikdamas paveldotvarkos teritorinės koncepcijos metmenis, Bendrasis planas rekomenduoja ypatingą planavimo nuostatą – kultūros paveldo erdvinio stuburo išskyrimą. Tai vientisa funkcinė teritorinė struktūra, išreiškianti istorinio paveldo erdvinio dominavimo zoną – savotišką šalies valstybingumo centrų bei ašių junginį, kurio tąsos kryptys žymios ir už dabartinių Lietuvos ribų. Pagal pateiktų kultūros vertybių vertės ir koncentracijos arealų tipų teritorinį išsidėstymą šalies teritorijoje nustatyti penki istorijos paveldo dominavimo regionai (čia pateiktas vertybinės ir rūšinės atrankos rezultatas): 1. Vilniaus regionas – pagrindinis istorinis krūvis tenka istorinių Lietuvos sostinių – Kernavės, Trakų, Vilniaus – archeologiniams bei memorialiniams kompleksams, taip pat Dubingių-Širvintų memorialiniam ruožui; 2. Panemunių regionas – pagrindinis istorinis krūvis tenka Liškiavos, Merkinės, Alytaus, Punios, Pyplių, Seredžiaus ir Veliuonos piliakalniams, panemunės pilims bei laikinosios sostinės titulą turinčiam Kaunui, taip pat padubysių archeologiniam memorialiniam kompleksui; 3. Vidurio ir Šiaurės Vakarų Žemaitijos regionas – istorinis krūvis gana sudėtingas ir apima ypač gausų šio regiono archeologijos paveldą (piliakalnius, alkakalnius, pilkapius ir kt.), taip pat Klaipėdos, Varnių, Telšių ir kitų istoriškai garsių regiono vietovių memorialinius akcentus; 4. Šiaurės Rytų Aukštaitijos regionas – istorinis paveldas orientuotas į Deltuvos, Sėlos ir Lietuvos (pagal A. Dubonį) žemių gynybinių ruožų bei senovinių gyvenviečių reprezentavimą, taip pat gausų memorialinį Aukštaitijos palikimą; 5. Vakarų Suvalkijos regionas – istorinis krūvis tenka Jotvos archeologiniam palikimui bei ypač turtingam nacionalinės vertės memorialinių Suvalkijos vietovių kompleksui. 25. Valstybinei teritorinei kultūros paveldo tvarkymo rėmimo politikai formuoti būtina nustatyti, kokiuose rajonuose ir kokiu lygiu valstybė turėtų remti kultūros vertybių išsaugojimą. Būtų tikslingas trijų intensyvumo lygių rėmimas: a) didelis, b) vidutinis ir c) minimalus. Valstybiniam rėmimui, taip pat kultūros paveldo išsaugojimo bendrajai teritorinei koncepcijai konkretizuoti ir detalizuoti būtina parengti Lietuvos kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo specialųjį bei atitinkamą strateginį įgyvendinimo priemonių planą, atsižvelgiant į kultūros vertybių vertingumą, išsaugojimo problematiškumą bei praktinio panaudojimo perspektyvas. Taip pat tikslinga kultūros paveldo išsaugojimo rėmimą derinti ir su Nacionaline turizmo programa, Kultūrinio turizmo programa bei kaimo turizmo plėtote. 26. Būtina sukurti ir nuosekliai įdiegti kultūros paveldo objektų fizinės būklės periodiško patikrinimo sistemą, kaip kultūros paveldo stebėsenos formą, nustatančią kultūros paveldo išsaugojimo bei fizinės būklės kaitos tendencijas. 27. Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimo interesai negali apsiriboti dabartinėmis šalies ribomis. Valstybės vykdoma kultūrosaugos politika privalo rasti kelius ir būdus, kaip realiai prisidėti prie už dabartinės šalies ribų likusių Lietuvos istorijos paminklų tvarkymo ir išsaugojimo. PRIORITETAI 28. Kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros užtikrinimo ir jo įvairovės išsaugojimo srityje teikiami prioritetiniai uždaviniai: – šalies bendrosios žemėnaudos struktūros optimizavimas, stiprinant ekologines kompensacines gamtinio karkaso teritorijų funkcijas; – saugomų teritorijų tinklo optimizavimas ir jų gamtinių bei kultūrinių vertybių degradavimo sustabdymas; – pelkinio ir karstinio kraštovaizdžio apsauga; – gamtinio kraštovaizdžio elementų apsauga urbanizuotose teritorijose; – gamtinės rekreacinės aplinkos tausojimas ir patraukliausių gamtinių vietovių urbanizavimo sustabdymas; – išeksploatuotų karjerų rekultivacija bei durpynų renatūralizacija; – natūralaus hidrografinio tinklo struktūros apsauga. 29. Biologinės įvairovės išsaugojimo srityje kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai palaikyti teikiami prioritetiniai uždaviniai: – Natura-2000 tinklo sukūrimas; – miškų struktūros optimizavimas ir miško ekosistemų degradavimo išvengimas; – jūrinių, pajūrio ir natūralių pievų ekosistemų degradavimo sustabdymas; – reliktinių, endeminių, retų ir nykstančių taksonų išsaugojimas; – biocenozių rūšinės sudėties įvairovės palaikymas; – natūralių biocenozių agrarinėse bei urbanizuotose teritorijose išlaikymas; – žuvų ir paukščių migracijos kelių destrukcijos sustabdymas; – žuvų ir medžiojamos faunos išteklių naudojimo optimizavimas. 30. Tarp aplinkos kokybės apsaugos tikslų bei uždavinių kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai palaikyti prioritetiniai būtų tokie: 1) veiksmingos atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas; 2) energetikos ir žemės ūkio ekologizavimas; 3) transporto priemonių keliamos taršos mažinimas; 4) gruntinio ir paviršinio vandens telkinių taršos mažinimas; 5) radioaktyvaus užteršimo išvengimas. 31. Kultūros paveldo teritorijų apsaugos ir naudojimo nuostatoms įgyvendinti nustatomi šie prioritetai: 1) paveldosaugos teisinių pagrindų sutvarkymas, apimantis šią sritį reglamentuojančių įstatymų tikslinimą bei derinimą, atitinkamų registrų ir reglamentų kūrimą bei valstybinės paramos mechanizmo nustatymą; 2) Lietuvos kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo specialiojo plano, tikslinių tvarkymo programų rengimas ir įgyvendinimas; 3) kultūrinio turizmo plėtojimas, apimantis atitinkamų planų rengimą bei reikalingos infrastruktūros užtikrinimą. 32. Kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros išsaugojimas užtikrinamas parengus ir įgyvendinus atitinkamus teritorijų bei strateginio-programinio planavimo dokumentus, taip pat patvirtinus šiam procesui reglamentuoti reikalingus teisės aktus. 33. Bendrajame plane modeliuojamai kultūros paveldo teritorijų raidai įgyvendinti rekomenduojamos teisinės, projektinės bei organizacinės priemonės. II. SPECIALIZUOTŲ TERITORINIŲ STRUKTŪRŲ FORMAVIMAS 3. BIOPRODUKCINIO ŪKIO TERITORIJOS 1. Šalies agrarinio naudojimo politikoje Bendrasis planas pirmiausia siekia suderinti ūkių pagrindines gamybos šakas su gamtines sąlygas geriausiai atitinkančia agrarinės veiklos specializacija. Agrarinių teritorijų naudojimo pokyčiai numatomi žemės ūkio subjektams nuosekliai specializuojantis šaliai reikalingų ir paklausą užsienio rinkose turinčių žemės ūkio produktų gamybai. Specializuojant ūkius, atsižvelgtina į žemės ūkio naudmenų dirvožemio savybes, ūkininkavimo tradicijas, žemės ūkio produkciją perdirbančių įmonių išsidėstymą. Teritorijose, kuriose žemės ūkio veiklai sąlygos yra prastesnės, numatomas žemės ūkio gamybos mažinimas, plėtojant netradicines žemės ūkio šakas, alternatyvią (ne žemės ūkio) veiklą ir perduodant dalį žemės apsodinti mišku. 2. Agrarinių teritorijų tvarkymui šalyje teritoriškai diferencijuoti išskirtos 7 skirtingo agrarinio potencialo zonos (žiūr. brėž. Nr. 4. Agrarinės teritorijos). Nustatyta agrarinių teritorijų plėtra zonose diferencijuota atsižvelgiant į žemės naudojimo sąlygas ir socialinius ir ekonominius veiksnius (3.1-1 lentelė). 3.1-1 lentelė. Agrarinių teritorijų diferenciacijos zonos pagal žemės ūkio gamybos specializaciją Zo- nos Nr. Zonos pavadinimas Plotas (km2) Žemės naudojimo sąlygų įvertinimas Rekomenduojama ūkių specializacija Rekomen- duojamas žemės naudoji- mas augalinin- kystės šakos ir alternatyvos gyvulinin- kystės šakos ir kt. I Pietryčių Lietuvos zona 772 T3E3D3Ū3 J, B, …