Byla Nr. 38/04-39/04 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖJŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO (2002 M. LIEPOS 2 D., 2004 M. LAPKRIČIO 4 D., 2005 M. GEGUŽĖS 19 D., 2006 M. BIRŽELIO 8 D. REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2007 m. spalio 22 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Algirdui Sysui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. spalio 2 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 38/04-39/04 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar: 1) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-47); 2) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-48). Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. sprendimu šie prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 38/04-39/04. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui. II 1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-47), grindžiamas šiais argumentais. Pagal Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktą teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas, remdamasis inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimų doktrininėmis nuostatomis, abejoja, ar pagal Konstituciją galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisėjų valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas būtų susieti su kitomis asmens gaunamomis pajamomis. Pareiškėjo nuomone, tokiu Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama asmens teisė gauti užtarnautos pensijos išmokas, taigi nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Ginčijamu teisiniu reguliavimu, pareiškėjo manymu, yra pažeidžiama ir Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama piliečio teisė gauti pensiją, kuri suponuoja teisinį tikrumą ir sukuria asmens teisėtą lūkestį, kad jam, sulaukus reikalaujamo amžiaus ir turint reikalaujamą stažą, bus mokama nustatyto dydžio pensija, garantuojanti atitinkamas pajamas. Be to, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią teisę. Pareiškėjo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu minėta konstitucinė teisė yra suvaržoma, taip pat yra suvaržoma buvusių teisėjų, gaunančių pensiją, teisė dalyvauti ūkinėje veikloje. 2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-48), grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-47). Be to, teigiama, kad dėl Įstatymo 4 straipsnio 6 punkte nustatyto teisinio reguliavimo asmuo, kuriam yra paskirta teisėjų valstybinė pensija, taip pat asmuo, atitinkantis sąlygas teisėjų valstybinei pensijai gauti, turi rinktis, ar gauti teisėjų valstybinę pensiją, ar turėti pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, ir minėtos pensijos negauti; tai, pareiškėjo manymu, neleidžia tokiems asmenims laisvai pasirinkti darbo bei verslo. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Syso rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais. 1. Teisė į teisėjų valstybinę pensiją atsiranda įstatymo pagrindu ir sąlygomis, tai nėra turtinė teisė civilinės teisės požiūriu. Įstatymų leidėjas gali nustatyti sąlygas, kurioms esant ši pensija yra skiriama, ir atvejus, kai ji nėra skiriama ir mokama. Taigi teisėjų valstybinė pensija gali būti laikoma nuosavybe tik tada, kai ji yra įstatymų nustatyta tvarka paskirta ir išmokėta; iki tol pensijos gavėjas negali būti laikomas šios pensijos savininku. 2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis garantuoja asmeniui teisę pačiam nuspręsti, dirbti (užsiimti verslu) ar nedirbti. Norinčiam dirbti asmeniui teisės aktai nustato tam tikrus reikalavimus, kurie negali būti vertinami kaip ribojantys asmens teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Taigi ir ginčijama nuostata, teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą susiejanti su kitomis asmens gaunamomis pajamomis ir leidžianti asmeniui pasirinkti, dirbti ar gauti pensiją, ir neleidžianti vienu metu ir dirbti, ir gauti pensiją, nevertintina kaip pažeidžianti konstitucinę žmogaus teisę į darbą, taip pat konstitucinę teisę į pensiją ir socialinę paramą, nes Konstitucija garantuoja asmeniui ne absoliučias teises, o tik tai, kad valstybė atitinkamų teisių nepaneigs. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo teigimu, valstybė gali nustatyti papildomas (specialias) minėtų teisių įgyvendinimo sąlygas. 3. Teisėjų valstybinės pensijos papildo visiems gyventojams vienodas socialinio draudimo garantijas ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Šių pensijų paskirtis yra kompensuoti dėl darbo nutraukimo prarastas pajamas, tačiau jei buvęs teisėjas toliau dirba, turi pajamų, valstybė neturi pareigos teikti jam socialinę paramą. IV 1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės Y Blinkevičiūtės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro G. Bužinsko, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojo, laikinai einančio direktoriaus pareigas R. Kaminsko rašytiniai paaiškinimai. 2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauta Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus R. Bakšio informacija apie Lietuvoje ir kai kuriose kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse nustatytas ir teikiamas teisėjų socialines garantijas, inter alia pensijas. Iš šios informacijos matyti, kad Lietuvoje socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams yra nustatytos (ir taikomos) vadovaujantis iš dalies kitokiais principais negu daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių. V Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas A. Sysas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Seimas 2002 m. liepos 2 d. priėmė Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Įstatymo 4 straipsnyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas.“ 2. Pažymėtina, kad teisėjų valstybinė pensija pirmą kartą buvo nustatyta būtent minėtu įstatymu; iki tol Lietuvos Respublikoje tokios pensijos kaip teisėjų nebuvo nustatytos. 3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar: 1) Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-47); 2) Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-48). 4. Konstatuotina, kad abiejuose minėtuose prašymuose Konstitucinio Teismo yra prašoma ištirti tos pačios nuostatos – Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostatos „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas“ atitiktį Konstitucijai. 5. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja inter alia Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-48). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje, tapatinti tik su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu; teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą. II 1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijama Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata yra skirta reguliuoti santykiams, susijusiems su viena iš teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų – teisėjų valstybine pensija, ir įtvirtina vieną iš atvejų, kai teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama. Taigi ginčijamos nuostatos atitikties Konstitucijai tyrimas šioje konstitucinės justicijos byloje suponuoja tai, kad, viena vertus, turi būti išsiaiškinta, kokių iš Konstitucijos kylančių reikalavimų privalu paisyti teisės aktais reguliuojant pensijų santykius, kita vertus, turi būti išsiaiškinta, ar iš konstitucinio teisėjo statuso kyla kokie nors reikalavimai, kurių turi būti paisoma teisės aktuose įtvirtinant teisėjo socialines (materialines) garantijas, taikytinas teisėjui baigus kadenciją (arba jo įgaliojimams nutrūkus kitais Konstitucijoje numatytais pagrindais), o jeigu tokie reikalavimai kyla, tai kokie jie yra. 2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuota (ir visuotinai pripažinta), kad oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu yra formuojama „byla po bylos“, vienus jos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose; Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais; formuluojant vis naujas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausios galios teisės akte įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai; taip pat Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). 3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra tyręs, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja pensijų (taip pat ir valstybinių) santykius reguliuojantys teisės aktai (jų dalys). Atitinkamose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose bei kituose Konstitucinio Teismo aktuose (inter alia priimtuose konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo sprendžiama ne dėl pensijų, bet dėl kitokius socialinės apsaugos santykius reguliuojančių teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) (1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 18 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. vasario 10 d., 2001 m. spalio 30 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. birželio 19 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. gruodžio 22 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai) yra suformuluota plati oficiali konstitucinė socialiai orientuotos valstybės doktrina, atskleistas pensiniam aprūpinimui (ir apskritai socialinei apsaugai) skirtų konstitucinių nuostatų turinys, inter alia tai, kokių iš Konstitucijos kylančių reikalavimų privalu paisyti teisės aktais reguliuojant valstybinių pensijų (ne tik teisėjų pensijų) santykius. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra tyręs ir tai, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja ir teisminės valdžios funkcionavimą bei teisėjų statusą (inter alia įgaliojimus, garantijas) įtvirtinantys teisės aktai (jų dalys). Atitinkamose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose (Konstitucinio Teismo 1994 m. gruodžio 22 d., 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas ir kt.) yra suformuluota plati oficiali konstitucinė teisminės valdžios doktrina, apimanti inter alia teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms skirtas nuostatas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip savo 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje nėra nustatyta, jog Konstitucinis Teismas gali netirti kurių nors įstatymų ar kitų teisės aktų; jis privalo nagrinėti visų Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, taigi ir tų, kuriais nustatomos Lietuvos Respublikos teismų teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos, inter alia teisėjų valstybinės pensijos; tokie Konstitucinio Teismo įgaliojimai kyla iš Konstitucijos ir yra susiję su jo konstitucine pareiga užtikrinti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Tokius įgaliojimus Konstitucinis Teismas turi net ir tada, kai ginčijamas teisinis reguliavimas yra skirtas paties Konstitucinio Teismo įgaliojimams, bylų procesui Konstituciniame Teisme, Konstitucinio Teismo teisėjų statuso bendriesiems elementams (būdingiems ir kitų teismų teisėjams) bei ypatumams (inter alia įgaliojimams, garantijoms) įtvirtinti. 4. Taigi pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai (nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą), 52 straipsniui (nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją), konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti remiamasi ir ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotomis doktrininėmis nuostatomis, nusakančiomis, kokių iš Konstitucijos kylančių reikalavimų privalu paisyti teisės aktais reguliuojant valstybinių pensijų (ne tik teisėjų pensijų) santykius, ir ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotomis doktrininėmis nuostatomis, nusakančiomis teisėjų socialines (materialines) garantijas. 5. Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo teisinė pozicija atitinkamose konstitucinės justicijos bylose, neišskiriant nė bylų, kuriose sprendžiama, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja pensijų (taip pat ir valstybinių) santykius reguliuojantys teisės aktai (jų dalys), ir bylų, kuriose sprendžiama, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja teisminės valdžios funkcionavimą bei teisėjų statusą (inter alia įgaliojimus, garantijas) įtvirtinantys teisės aktai (jų dalys), turi precedento reikšmę. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Jurisprudencijos tęstinumą turi užtikrinti ne tik bendrosios kompetencijos bei specializuoti teismai (įsteigti pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį), bet ir Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai). Konstitucijos nuostatų sampratos, šių nuostatų pagrindu suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų tolesnis aiškinimas ir plėtojimas naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose tam tikromis aplinkybėmis gali suponuoti ne tik naujų, toms konstitucinės justicijos byloms būtinų tirti konstitucinio teisinio reguliavimo aspektų atskleidimą ir ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymą naujais elementais (fragmentais), bet ir anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimą, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama. Toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija. Tačiau jeigu nėra padaryta Konstitucijos pataisų, dėl kurių tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, tai daryti galima tik jeigu iš Konstitucijos kyla būtinybė nukrypti nuo esamo precedento ir sukurti naują; Konstitucinis Teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė doktrina. Naujų teismo precedentų kūrimas ir teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti racionaliai teisiškai nemotyvuoti valiniai aktai; Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuluota oficialia konstitucine doktrina bei precedentais. Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas). Minėtą būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos. Be to, oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet būtų pakeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažintos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigta Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažintos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeistas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte. Tačiau joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas – nei ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymas naujais elementais (fragmentais), nei toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, – pagal Konstituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstitucinės justicijos byla, ar jų argumentavimą (pagrindimą) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai). Ypač pabrėžtina, kad kiekvienas tokio oficialios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai). III 1. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šiame Konstitucijos straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio aprūpinimo, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų. Sprendžiant, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja pensijų (taip pat ir valstybinių) santykius reguliuojantys teisės aktai (jų dalys), esminę reikšmę turi ne vien tai, kad asmens konstitucinė teisė gauti pensiją yra viena svarbiausių asmens socialinių teisių, bet ir tai, kad iš Konstitucijos 52 straipsnio (jį aiškinant ir kitų Konstitucijos nuostatų kontekste) įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams kyla tam tikri reikalavimai, kurių nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas gali (ir turi) būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. 2. Minėtus konstitucinius reikalavimus apibūdina inter alia šios oficialios konstitucinės doktrinos (suformuluotos inter alia konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl pensijų ir (arba) kitokius socialinės apsaugos santykius reguliuojančių teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) nuostatos. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą bei padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais; be to, įstatymu gali būti nustatytos ir kitos, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos ar socialinė parama. Pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu (senatvės pensijos atveju įstatymu turi būti nustatyta amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai, o invalidumo pensijos atveju – kas laikoma invalidumu, taip pat šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos bei dydžiai); poįstatyminiu aktu negalima nustatyti asmens teisės į pensiją atsiradimo sąlygų, taip pat riboti ar išplėsti (palyginti su ta, kuri nustatyta įstatymu) šios teisės apimties. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į pensinį aprūpinimą ir socialinę paramą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones, taigi įstatymu turi būti ne tik nustatytos šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytos pensijų ir socialinės paramos rūšys, bet ir užtikrintas tinkamas žmogaus teisės gauti pensiją ar socialinę paramą įgyvendinimas bei teisinis gynimas; vadinasi, įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti (atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus) visuomenės nariams. Atitikties Konstitucijai atžvilgiu negali būti kvestionuojama tai, kad Lietuvoje yra pasirinkta tokia pensijų sistema, kurioje lėšos, surinktos iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra pagrindinis pensijų sistemos finansavimo šaltinis (o valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimas yra susietas su nustatytu minimaliu asmens gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžiu). Kita vertus, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas neturėtų tapti asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats neturėtų tapti socialiai remtinu; tai, kaip asmuo, būdamas darbingas ir ekonomiškai aktyvus, prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti reikšmės jo paties valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui; asmuo, kuris įmokomis daugiau nei kiti prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti apčiuopiamą naudą. Valstybė, įstatymu nustatydama, kad asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti, taigi privalo garantuoti atitinkamą pensinį aprūpinimą nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir jiems skirtų atitinkamą pensiją bei mokėtų nustatyto dydžio išmokas (darant Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimuose nurodytą išlygą dėl proporcingo ir laikino pensijų sumažinimo (kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai) valstybėje susidarius ypatingai situacijai); įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų atitinkamos pensijos mokėjimą įstatymo nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims. Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai). 3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje, kaip minėta, yra ginčijama nuostata, skirta reguliuoti santykiams, susijusiems su teisėjų valstybine pensija, kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir Konstitucijoje tiesiogiai neįvardytos pensijos; antai valstybės tarnybos konstitucinio instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba) socialinės paramos rūšis, skiriamas tik valstybės tarnautojams ar atskiroms valstybės tarnautojų grupėms, kurių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas; įstatymu gali būti nustatytos ir pensijos už tarnybą Lietuvos valstybei. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje tiesiogiai neįvardytos pensijos, vadinamos valstybinėmis pensijomis, yra nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, mokslininkų valstybinės pensijos, teisėjų valstybinės pensijos). Paminėtina ir tai, kad anksčiau Valstybinių pensijų įstatyme buvo nustatyta ir Respublikos Prezidento valstybinė pensija; šiuo metu vietoje jos Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatyme yra nustatyta Respublikos Prezidento valstybinė renta (taip pat Respublikos Prezidento našlių ir našlaičių renta). Vienais atvejais valstybinės pensijos (kurios, kaip minėta, nėra tiesiogiai įvardytos Konstitucijoje) yra skiriamos už tam tikrą tarnybą, kitais atvejais – už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims. Nustatant, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, privalu paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų; valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija. Jeigu įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas tokio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos šios pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pensijų dydžius, nepaisytų Konstitucijos (pavyzdžiui, valstybines pensijas skirtų asmenims, kuriems tokios pensijos negali būti skiriamos, nustatytų nepagrįstai didelius ar mažus tokių pensijų dydžius arba nustatytų nepagrįstas tokių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas), toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas. Pavyzdžiui, nustatant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį arba kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai; neatsižvelgus į pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija ir toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Be to, valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų ir yra mokamos iš valstybės biudžeto; todėl, atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos, įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai. Aišku, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms); įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama. Kita vertus, valstybinių pensijų, skiriamų už tam tikrą tarnybą, už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims, atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją, ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą. Tačiau Konstitucija neužkerta kelio pertvarkyti pensinio aprūpinimo sistemą, inter alia taip, kad neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų; tokiu atveju įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, taip pat turėtų būti numatytas pakankamas pereinamasis laikotarpis, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pagal ankstesnį reguliavimą suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją (t. y. valstybinę pensiją), galėtų pasirengti tokiems pakeitimams. 4. Minėta, kad šių iš Konstitucijos kylančių nuostatų nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas gali (ir turi) būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad tokio pensijų santykių teisinio reguliavimo, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nebuvo išvengta. Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę. 4.1. Antai Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas Vyriausybės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas, apdraustojo asmens teisę į socialinį aprūpinimą susiejęs su privalomų valstybinių socialinio draudimo pensijų įmokų sumokėjimu (jeigu buvo skolų, jų susidarymo ir mokėjimo laikotarpis į socialinio draudimo stažą galėjo būti įskaitomas tik tas skolas likvidavus, nors įsiskolinimas galėjo susidaryti dėl darbdavio ar valstybinio socialinio draudimo įstaigų veikimo ar neveikimo – netinkamo pareigų vykdymo), o Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostata, kad valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą sudaro laikas, per kurį šie asmenys patys moka arba už juos yra mokamos įstatymo jiems nustatytos privalomos valstybinių socialinio draudimo pensijų įmokos, buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. 4.2. Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 829 „Dėl 1939–1990 metų okupacijų represinių struktūrų, tarnybų ir pareigų, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto sąrašo „1939–1990 metų okupacijų represinės struktūros, tarnybos ir pareigos, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos“ 9 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 daliai“ prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas toks Valstybinių pensijų įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos turėjo būti neskiriamos asmenims, atitinkamu laikotarpiu tarnavusiems ar dirbusiems įstatyme nenurodytose institucijose (struktūrose), ir tai, kad tarnybų ir pareigų, kurias tose kitose institucijose (struktūrose) ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašą tvirtina Vyriausybė (taigi jis tvirtinamas ne įstatymu). 4.3. Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 8 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 daliai“ prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas toks Vyriausybės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį ši, neturėdama įstatyme nustatytų įgaliojimų, nustatė sau įgaliojimus priimti sprendimus prilyginti tarnybos laikui (įskaityti į tarnybos laiką) pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti tam tikrus faktinės tarnybos ar mokymosi laikotarpius. 4.4. Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, 16 straipsnio 6 dalies ir 9 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (1998 m. lapkričio 20 d. redakcija) 31.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 daliai“ prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas toks Vyriausybės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydis ir šio dydžio perskaičiavimo tvarka skyrėsi nuo nustatytųjų įstatyme, o atitinkamos įstatymo nuostatos, pagal kurias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydis, pareiškėjo toje konstitucinės justicijos byloje – Aukštesniojo administracinio teismo teigimu, priklausė nuo to, kada asmuo išėjo į pensiją (iki ar po to įstatymo įsigaliojimo), buvo pripažintos nepažeidžiančiomis konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo, nes nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas atsižvelgė į pasikeitusias socialines, teisines, ekonomines ir kitas sąlygas (įvykdytas teisėsaugos institucijų reformas, pasikeitusį šalies piniginį vienetą ir kt.), taip pat įvertino, kad po to įstatymo įsigaliojimo pareigos, kurias turėjo pareigūnas ir karys, galėjo būti panaikintos, pakeistos ir pan. 4.5. Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 7, 11, 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 bei 4 dalių ir Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, Respublikos Prezidento pensijos nustatymą (skyrimą ir mokėjimą) buvusiam Respublikos Prezidentui susiejęs su buvusio Respublikos Prezidento išėjimu iš valstybės tarnybos (ši pensija buvusiam Respublikos Prezidentui galėjo būti nustatyta (skiriama ir mokama) tik jeigu jis nėra jokioje kitoje valstybės tarnyboje) ir šitaip paneigęs Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinę socialinę garantiją, nutrūkus Respublikos Prezidento įgaliojimams, gauti Respublikos Prezidento pensiją, taigi ir išskirtinį Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinį statusą. Kita vertus, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas gali, nepažeisdamas Konstitucijos, nustatyti buvusio Respublikos Prezidento finansavimą atsižvelgdamas į tai, kokiais konstituciniais pagrindais yra nutrūkę Respublikos Prezidento įgaliojimai, taip pat į tai, ar tas pats asmuo nėra perrinktas arba vėl išrinktas Respublikos Prezidentu; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį šios pensijos dydį, tokias jos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, kurios atitiktų Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, orumą, jo individualų, išskirtinį teisinį statusą. 4.6. Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkto ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto bei 23 straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d., 2001 m. gegužės 8 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, neleidęs visos paskirtos (ir mokėtos) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gauti būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, jeigu jie turi draudžiamųjų pajamų. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo pažeista ne tik šių senatvės valstybinio socialinio draudimo senatvės pensininkų teisė į pensiją, bet ir teisė pasirinkti darbą bei verslą, taip pat nuosavybės teisė. 4.7. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir 13 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 25 punkto 2 pastraipos (2001 m. gegužės 25 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir šių nuostatų 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 daliai“ prieštaraujančia Konstitucijai (pažeidžiančia inter alia asmens teisę į pensiją, teisę pasirinkti darbą bei verslą, nuosavybės teisę) buvo pripažinta Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostata, kad išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, mokama tik 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis (prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas ir analogiškas (šią nuostatą sukonkretinantis) Vyriausybės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas). Prieštaraujančia Konstitucijai buvo pripažinta ir minėto įstatymo nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama (nes ji reiškia, kad asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, už tą patį nusikaltimą yra nubaudžiamas antrą kartą, jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją, savo griežtumu prilygstančią kriminalinei bausmei). Taip pat prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas Vyriausybės teisės aktu nustatytas tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, apskaičiavimo teisinis reguliavimas, nes tuo teisiniu reguliavimu Vyriausybė susiaurino asmenų, turinčių teisę į tokį procentinį priedą, ratą (palyginti su tuo, kuris nustatytas įstatyme). 4.8. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 84 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 4 daliai (1994 m. liepos 18 d. redakcija)“ prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostata, kad sukakusiems nustatytą senatvės pensijos amžių ir vyresniems invalidams, kurie po valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, jeigu jie turi būtinąjį invalidumo pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, mokama pagrindinė paskirtos valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos dalis, o ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija, taip pat nuostatos, kad ištarnauto laiko pensija perskaičiuojama į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją tik tuo atveju, jeigu jos gavėjas buvo sukakęs šio įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių iki šio įstatymo įsigaliojimo, dalis „iki šio įstatymo įsigaliojimo“. Užtat neprieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas toks Valstybinių pensijų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dydis kartu su valstybine socialinio draudimo pensija vienam asmeniui negalėjo viršyti tam tikro maksimalaus dydžio (būtent užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio), tačiau minėtame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, apribojęs paskirtos ir mokamos valstybinės pensijos kartu su valstybine socialinio draudimo pensija dydį (palyginti su tuo, kuris buvo nustatytas ankstesniu teisiniu reguliavimu), buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (pažeidžiančiu asmens teisę į pensiją, nuosavybės teisę). Prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas Vyriausybės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo buvo įvesta papildoma, įstatyme nenustatyta sąlyga, kad ištarnauto laiko pensija būtų perskaičiuojama į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją – asmenys turėjo būti sukakę senatvės pensijos amžių iki šios pensijos paskyrimo, bet ne vėliau kaip iki tam tikros datos (1995 m. sausio 1 d.); nustačiusi tokią sąlygą, Vyriausybė susiaurino asmenų, kuriems ištarnauto laiko pensija perskaičiuojama į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, ratą. Be to, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, asmenų teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją susiejęs su būtinybe turėti minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įstatymo nustatytą senatvės pensijai gauti (jie šio įstatymo nustatytą laiką turėjo būti privalomai draudžiami arba patys draustis valstybiniu socialiniu pensijų draudimu), buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, kaip ir toks minėtame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, kuris įtvirtino valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo taisyklę, pagal kurią asmenims anksčiau paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiuotos taikant draudžiamųjų pajamų koeficientą, ne didesnį nei 5, bet kartu paliko galioti anksčiau nustatytą perskaičiuojamos pensijos nemažinimo taisyklę, pagal kurią asmeniui, kuriam pensija buvo perskaičiuota taikant draudžiamųjų pajamų koeficientą, ne didesnį kaip 5, negalima mokėti mažesnio dydžio, palyginti su ankstesniu iki minėto įstatymo įsigaliojimo paskirtos ir mokėtos pensijos dydžiu, pensijos. 5. Aptartojoje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta Konstitucinio Teismo teisinė pozicija konstitucinės justicijos bylose, kuriose sprendžiama, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja pensijų (taip pat ir valstybinių) santykius reguliuojantys teisės aktai (jų dalys), sietina ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia su konstitucine žmogaus teisių (ekonominių, socialinių, kultūrinių, pilietinių ir politinių, asmeninių) ir jų gynimo, taip pat ir teisminio, samprata. Be to, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija saugo bei gina ir įgytąsias teises. Socialinės teisės – tai ne tik programinio pobūdžio valstybės socialiniai įsipareigojimai, bet ir individualios teisės, kurių teisminė gynyba yra garantuojama asmenims ir tais atvejais, kai teisinio reguliavimo neišsamumas, nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka yra vertintina kaip teisės spraga. Oficiali konstitucinė žmogaus teisių doktrina yra grindžiama ir principine nuostata, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę (2000 m. birželio 30 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Taigi pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis. Ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims, inter alia Valstybinių pensijų įstatyme numatytoms valstybinėms pensijoms. 6. Pabrėžtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės socialinė orientacija apskritai įpareigoja valstybę paisyti pensijų (inter alia valstybinių) bei kitų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų, kurios, beje, kyla ne tik iš Konstitucijos 52 straipsnio, bet ir iš kai kurių kitų Konstitucijos nuostatų, kaip antai jos 30 straipsnio 2 dalies, 38, 39, 41, 48 straipsnių, 51 straipsnio 1 dalies, 146 straipsnių, realumo imperatyvo, taigi įpareigoja vienąkart nustatytas (ir taikomas) socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, ypač jeigu jos yra siejamos su tam tikromis periodinėmis išmokomis (kaip antai pensijomis), atitinkamai peržiūrėti (didinti jų dydžius), jeigu ekonominė, socialinė situacija taip pasikeičia, kad tos nustatytos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja, juo labiau jeigu jos apskritai tampa nominalios (šiuo atveju taip pat turėtina omenyje šiame ir kituose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodyta išlyga dėl proporcingo ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai). IV 1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje, kaip minėta, ginčijama nuostata, skirta susijusiems su teisėjų valstybine pensija santykiams reguliuoti, kontekste atsižvelgtina ir į oficialią konstitucinę teisminės valdžios doktriną, kurioje yra inter alia teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms skirtų nuostatų. 2. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, 104 straipsnio 1 dalyje – kad Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį Teismas vykdo valstybės valdžią – teisminę valdžią, kuri yra visavertė valstybės valdžia. Teismas – vienintelė iš valstybės valdžių, kuri yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Teismai, pagal Konstituciją Lietuvoje vykdantys teisminę valdžią, priskirtini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nustatyta atitinkamuose įstatymuose) daugiau teismų sistemų. Šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus Lietuvoje yra trys teismų sistemos: 1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę (Konstituciniam Teismui, be kitų Konstitucijos nuostatų (taip pat ir tų, kurios yra skirtos apskritai teisminei valdžiai ir teisėjams), yra skirtas atskiras (VIII) Konstitucijos skirsnis); 2) Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą; 3) pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 …