Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas Lietuvos Respublikos vardu nutarimas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28…

Byla Nr Byla Nr. 12/2010-3/2013-4/2013-5/2013 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU NUTARIMAS Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 2013 m. lapkričio 15 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2013 m. spalio 28 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 12/2010-3/2013-4/2013-5/2013 pagal:

Konstitucinio Teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 12/2010-3/2013-4/2013-5/2013.

Konstitucinis Teismas n u s t a t ė:

I 1. Pareiškėjų – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo prašymai (Nr. 1B-12/2010, 1B-6/2013) grindžiami šiais argumentais.

1.1. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, o pagal BPK 256 straipsnio 2 dalį reikalavimai, susiję su kaltinamojo teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais, kai teismas turi pagrindo manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tačiau pagal BPK 256 straipsnio 4 dalį, veiką kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali procedūra BPK nenustatyta, veika perkvalifikuojama be išankstinio pranešimo apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.

Nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą iš esmės nesikeičiant faktinėms nusikalstamos veikos aplinkybėms yra įmanoma. Tokį perkvalifikavimą gali nulemti ir bent vieno naujo nusikaltimo sudėties požymio (tarp tokių požymių gali būti ir subjektyvus) konstatavimas. Pagal BPK 256 straipsnio 4 dalį tokia teisinė minėto naujo požymio reikšmė savaime nesudaro pagrindo tvirtinti, kad tai yra iš esmės nauja (pasikeitusi) faktinė nusikalstamos veikos aplinkybė. Pripažįstant, kad įmanoma veiką perkvalifikuoti į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nesikeičiant faktinėms bylos aplinkybėms, teisė žinoti kaltinimą, teisė į gynybą negali būti ribojama. Priešingu atveju baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui būtų nežinoma, nuo ko gintis, nes perkvalifikavus veiką nuteisiama ne pagal oficialiai pareikštame kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą. Keičiantis teisiniam veikos įvertinimui, kartu visada konstatuojamas ir kitoks veikos pavojingumo laipsnis, kuris turi tiesioginę reikšmę skiriant bausmę ir turi būti teismo įvertintas ją individualizuojant.

Baudžiamojo proceso įstatyme neįtvirtinus reikalavimo užtikrinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir tais atvejais, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (t. y. neužtikrinant visiems kaltininkams lygių procesinių galimybių gintis, siekti teisingumo), nesilaikoma ir konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ar kitoms valstybės institucijoms arba pareigūnams principo reikalavimų.

1.2. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą teismas neturi teisės savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeisti iš esmės skirtingomis.

Pareiškėjų – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, teismo siekis nustatyti tiesą, pareiga aktyviai veikti baudžiamajame procese, apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, neleisti asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, duoda pagrindą manyti, kad pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių tikrosioms inkriminuojamos veikos aplinkybėms nustatyti. Teismas turi turėti įgaliojimus nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemti ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimui, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonei. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus.

Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Tačiau tuomet turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas – pagal BPK 320 straipsnis 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 256 straipsnio 1 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas aiškinant kartu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. Jeigu asmuo yra kaltas padaręs kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, tačiau iš esmės kitomis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, teismas neturi įgaliojimų savo iniciatyva tirti ir nustatyti šias faktines aplinkybes, pripažinti šį asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką ir, esant pagrindui, paskirti jam teisingą bausmę. Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas išteisinti kaltą padarius nusikalstamą veiką asmenį arba paskirti jam nepagrįstai švelnią bausmę, taip neužtikrinant visuomenės veiksmingos apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi.

1.3. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas taip pat abejoja (prašymas Nr. 1B-6/2013) BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto atitiktimi Konstitucijai. Pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą neleidžiama apeliacinės instancijos teismui panaikinti nuosprendžio ir perduoti bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kai, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, paaiškėja naujos faktinės aplinkybės, tačiau apeliaciniuose skunduose nėra prašoma jas pakeisti. Taigi apeliacinės instancijos teismas negali nei pats ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidų, nei perduoti bylos pirmosios instancijos teismui, kad šis ištaisytų padarytą pažeidimą. Tokia nuostata užkerta kelią apeliacinės instancijos teismui visiškai įgyvendinti savo funkcijos – neleisti įsiteisėti neteisėtiems ir nepagrįstiems nuosprendžiams, šalinti žemesnių instancijų teismų klaidas, galimybę įvykdyti neteisingumą.

BPK 256 straipsnio 1 dalis suformuluota taip, kad ja nėra ribojama galimybė kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis bylą nagrinėjant ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teisme patenkinus prašymą kaltinime nurodytos veikos aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, proceso dalyviai nebegali niekur apskųsti tų naujų aplinkybių nustatymo ir vertinimo, t. y. pakeistoms iš esmės skirtingoms aplinkybėms nustatyti ir įvertinti apeliacinės instancijos teismas tampa pirmąja, vienintele ir neskundžiama teismo instancija, o proceso dalyviai praranda vieną teismo instanciją. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teisme kaltinimo aplinkybes pakeitus iš esmės naujomis ir nebegalint tų naujų, pagal šį pakeistą kaltinimą teismo nustatytų, aplinkybių apskųsti, sumažėja asmens, kuriam apeliacinės instancijos teisme faktinės kaltinimo aplinkybės pakeistos iš esmės skirtingomis, galimybės gintis siekiant paneigti kaltinimą ar sušvelninti atsakomybę, ir taip yra pažeidžiama asmens teisė į gynybą.

II 1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus vyriausiosios specialistės Olgos Kisel rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad šioje byloje ginčijamos BPK nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

1.1. Siekdamas teisiškai reglamentuoti žmogaus teisių požiūriu subtilius santykius, įstatymų leidėjas BPK 255 straipsnio 2 dalyje pavartojo vertinamojo pobūdžio formuluotę „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi“, analogiškos formuluotės – „faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis“, „jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės“ – vartojamos ir BPK 256 straipsnyje. Šių formuluočių turinys yra vertinamojo pobūdžio, nėra tiksliai apibrėžtas, todėl gali būti įvairiai traktuojamas. Tai gali reikšti, kad faktinės aplinkybės pasikeitė taip menkai, nereikšmingai, kad objektyviai situacija iš esmės lieka ta pati, todėl nėra nei pagrindo, nei prasmės papildomais procesiniais veiksmais (reikalavimu pranešti apie baudžiamą atsakomybę lengvinantį kvalifikavimą) sunkinti ir taip sudėtingą procesą. BPK taikantys subjektai kiekvienu konkrečiu atveju turėtų kruopščiai patikrinti, ar tikrai pasikeitusios aplinkybės nėra „iš esmės skirtingos“, įsitikinti, kad jos nepasunkins kaltinamojo asmens padėties procese ir, žinoma, jokiu būdu nesukels grėsmės jo esminės konstitucinės teisės į gynybą įgyvendinimui, tačiau tai jau yra ne teisinio reglamentavimo, bet įstatymo taikymo problema. Taigi konstitucingumo problemų gali kilti ne dėl pačios teisės normos, o dėl jos traktavimo ir taikymo konkrečiu atveju.

Neginčijama, kad tuo atveju, jei pagal įstatymą būtų reikalaujama pranešti ir apie naują, lengvinantį baudžiamąją atsakomybę, kvalifikavimą, kaltinamojo teisė į gynybą būtų labiau užtikrinta. Tačiau net tokia svarbi konstitucinė vertybė kaip teisė į gynybą turėtų būti sistemiškai suderinta su kitais baudžiamajam procesui keliamais reikalavimais. Svarstytina, ar tikslinga pasunkinti baudžiamąją teiseną papildomais procesiniais veiksmais, kurie būtų atliekami visais atvejais, net kai jie yra akivaizdžiai nebūtini, taip pat abejotina, ar papildomas iš esmės jau užtikrintos teisės į gynybą saugiklis yra reikalingas ir nagrinėjamu atveju nusveria būtinybę užtikrinti kitų proceso tikslų kompleksą.

Tos pačios veikos priskyrimas kuriam nors Baudžiamojo kodekso straipsniui ar jo daliai yra gana formalaus pobūdžio – tai labiau kodifikavimo specifikos, teisės akto sisteminimo ir įstatymų leidėjo politinio apsisprendimo klausimas. Tačiau apie esminį materialų kaltinimo pasikeitimą – situaciją, kai faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, – pagal nagrinėjamą teisinį reglamentavimą turi būti pranešama.

1.2. Tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi įgaliojimus savo iniciatyva tik patikslinti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau neesmingai, o kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skirtingomis gali būti pakeistos tik prokuroro ar nukentėjusiojo iniciatyva, objektyviai yra nulemta kaltinimui atstovaujančių proceso dalyvių ir teismo funkcijų skirtumo. Jei teismas esmingai keistų inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes, tai prieštarautų „teisingo proceso eigai“, kadangi kiekvienas proceso dalyvis baudžiamajame procese atlieka būtent jam priskirtas funkcijas. Pažeidus šią taisyklę būtų ne tik išderinta proceso dalyvių funkcijų, jų procesinės sąveikos sistema, bet ir nusižengta baudžiamojo proceso racionalumo, greitumo, procesinių veiksmų tikslingumo, nuoseklumo, sistemiškumo reikalavimams.

1.3. Ginčijamas teisinis reguliavimas nėra tobulas, tačiau pareiškėjas iškėlė labiau teisės normų taikymo, jų aiškinimo problemą, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti prieštaravimą Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas k o n s t a t u o j a:

I 1. Pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo (prašymo Nr. 1B-12/2010) ištirti, ar:

1.1. Pareiškėjas savo prašyme nenurodo, kokios redakcijos BPK 255, 256, 320 straipsnių nuostatų atitiktį Konstitucijai prašo ištirti.

Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jam kilo abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja (atitinkama apimtimi) BPK 255 straipsnis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnis (2007 m. birželio 28 d. redakcija), 320 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2011 m. birželio 21 d. pakeitimais).

BPK 255 straipsnyje „Nagrinėjimo teisme ribos“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2003 m. balandžio 10 d. pakeitimu) nustatyta: „1. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis ginčija ne visą BPK 255, 256 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, o tik BPK 255 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalį.

Nors pareiškėjas ginčija BPK 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalies atitiktį visiems Konstitucijos 29, 31 straipsniams, iš jo argumentų matyti, kad jam abejonių kyla tik dėl nurodytų BPK nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims.

1.3. Pareiškėjas prašo ištirti, ar BPK 256 straipsnis tiek, kiek jame draudžiama baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui savo iniciatyva pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir tais atvejais, kai jis iš anksto praneša kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis tvarka reguliuojama BPK 256 straipsnio 1 dalyje. Taigi pareiškėjas BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalį ginčija tiek, kiek joje nėra nustatyta, kad teismas turi teisę savo iniciatyva pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis tuo atveju, kai jis iš anksto praneša kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą.

1.4. Pareiškėjas prašo ištirti, ar BPK 320 straipsnis tiek, kiek jame draudžiama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma, ir tais atvejais, kai jis iš anksto praneša baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Nors pareiškėjas prašymo rezoliucinėje dalyje nurodo visą BPK 320 straipsnį, tačiau iš jo prašymo argumentų matyti, kad jis nurodyta apimtimi ginčija tik BPK 320 straipsnio 3 dalį.

2.1. Pareiškėjas savo prašyme nenurodo, kokios redakcijos BPK 255, 256, 320 straipsnių, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų atitiktį Konstitucijai prašo ištirti.

Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jam kilo abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja (atitinkama apimtimi) BPK 255 straipsnis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), 320 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punktas.

BPK 255 straipsnyje „Nagrinėjimo teisme ribos“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2003 m. balandžio 10 d. pakeitimu) nustatyta: „1. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis ginčija ne visą BPK 255, 256 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, o tik BPK 255 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 4 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija).

Nors pareiškėjas ginčija BPK 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 4 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitiktį visiems Konstitucijos 29, 31 straipsniams, iš jo argumentų matyti, kad jam abejonių kyla tik dėl nurodytų BPK nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims.

2.3. Pareiškėjas prašo ištirti, ar BPK 256 straipsnis tiek, kiek jame draudžiama baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui savo iniciatyva pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir tais atvejais, kai jis iš anksto praneša kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis tvarka reguliuojama ginčijamoje BPK 256 straipsnio 1 dalyje. Taigi pareiškėjas BPK 256 straipsnio 1 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) ginčija tiek, kiek joje nėra nustatyta, kad teismas turi teisę savo iniciatyva pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis tuo atveju, kai jis iš anksto praneša kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą.

2.4. Pareiškėjas prašo ištirti, ar BPK 320 straipsnis tiek, kiek jame draudžiama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma, ir tais atvejais, kai jis iš anksto praneša baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Nors pareiškėjas prašymo rezoliucinėje dalyje nurodo visą BPK 320 straipsnį, tačiau iš jo prašymo argumentų matyti, kad jis nurodyta apimtimi ginčija tik BPK 320 straipsnio 3 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija).

Pareiškėjas savo prašymuose nenurodo, kokios redakcijos BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijai prašo ištirti.

Iš pareiškėjo prašymų matyti, kad jam kilo abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja (atitinkama apimtimi) BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija).

II 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti BPK normų, reglamentuojančių kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimą nagrinėjant bylą teisme, atitiktį Konstitucijai.

Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kuriame inter alia nustatė, kad BPK įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d. (1 straipsnis) ir kad įsigaliojus naujajam BPK netenka galios senasis Baudžiamojo proceso kodeksas (47 straipsnio 2 dalis).

4.1. BPK 255 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su nustatytuoju kituose BPK straipsniuose. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios BPK nuostatos:

BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, aiškinamas kartu su nustatytuoju BPK 23 straipsnyje, 233 straipsnio 3 dalyje (2013 m. liepos 2 d. redakcija), inter alia reiškia, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų, tik dėl tų nusikalstamų veikų, kurių padarymu jie kaltinami, ir tik pagal tas nusikalstamas veikas numatančius baudžiamuosius įstatymus, kurie yra nurodyti kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje.

4.2. BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatytas draudimas nuteisti kaltinamąjį pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

4.2.1. BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) vartojama formuluotė „baudžiamasis įstatymas, numatantis sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą“ aiškintina pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK).

BK 3 straipsnio „Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas“ 3 dalyje (2011 m. kovo 22 d. redakcija) nustatyta: „Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. <...>“ Taigi baudžiamasis įstatymas, numatantis sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį, yra toks, kuriuo nustatoma griežtesnė bausmė ar kitokios sunkesnės teisinės pasekmės nei tuo baudžiamuoju įstatymu, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltinamojo veika.

Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nutartyse aiškinama, kad inkriminuojamos veikos kvalifikavimas keičiamas pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pavyzdžiui, kai: pritaikomas BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis, punktas), kurio sankcijoje nustatyta griežtesnė bausmė (inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-498/2008, 2009 m. vasario 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53/2009); taikomas BK bendrosios dalies straipsnis (jo dalis), pagal kurį sunkinama kaltininko teisinė padėtis, pavyzdžiui, vietoj BK 21 straipsnio (rengimasis padaryti nusikaltimą) taikomas BK 22 straipsnis (pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką) (inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16/2007); pašalinamas kvalifikavimas pagal BK bendrosios dalies straipsnį (jo dalį), pagal kurį lengvinama kaltininko teisinė padėtis, pavyzdžiui, netaikoma BK 28 straipsnio 3 dalis (nusikalstamos veikos padarymas peržengiant būtinosios ginties ribas) (inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-700/2004).

BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju šio straipsnio 1 dalyje, BK 3 straipsnio 3 dalyje (2011 m. kovo 22 d. redakcija) pažymėtina, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nei nurodytas kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, kurio sankcijoje nustatyta griežtesnė bausmė arba kuriuo kitaip sunkinama nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinė padėtis, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

4.2.2. Kaip minėta, pareiškėjai – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia BPK 255 straipsnio nuostata, kad kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, iš anksto nepranešus šiam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės nekeičiamos.

Pažymėtina, kad BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nevartojama sąvoka „baudžiamasis įstatymas, numatantis lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą“. Ši sąvoka aiškintina pagal teisinį reguliavimą, nustatytą BK.

BK 3 straipsnio „Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas“ 2 dalyje, nustatyta: „Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.“ Taigi baudžiamasis įstatymas, numatantis lengvesnę nusikalstamą veiką pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį, yra toks, kuriuo nustatoma švelnesnė bausmė ar kitokios lengvesnės teisinės pasekmės nei tuo baudžiamuoju įstatymu, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltinamojo veika.

Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nutartyse aiškinama, kad inkriminuojamos veikos kvalifikavimas keičiamas pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pavyzdžiui, kai: pritaikomas BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis, punktas), kurio sankcijoje nustatyta švelnesnė bausmė (inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85/2007, 2007 m. liepos 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553/2007); pritaikomas BK bendrosios dalies straipsnis (jo dalis), lengvinantis kaltininko teisinę padėtį, pavyzdžiui, inkriminuojama baigta nusikalstama veika perkvalifikuojama į pasikėsinimą ją padaryti (BK 22 straipsnis) (inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-314/2006, 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2007).

4.2.3. Minėta, kad pagal BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kaltinamasis negali būti nuteistas inter alia dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Kokios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, paprastai nurodoma BPK nuostatose, reglamentuojančiose procesinių dokumentų turinį. Antai BPK 305 straipsnio „Aprašomoji nuosprendžio dalis“ 1 dalyje nustatyta: „1. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma:

BPK straipsniuose, kuriuose vardijamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, nepateikiamas išsamus jų sąrašas. Vadinasi, tai, kokios faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme.

Pažymėtina, kad sprendžiant, kokios faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės turi būti nustatytos, svarbu atsižvelgti į inter alia pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas.

BK 2 straipsnyje „Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos“ nustatyta: „1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu.

Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“ pažymėtina, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nutartyse (inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-13/2006, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381/2011) aiškinama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-651/2012).

4.2.4. BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatyta sąlyga, kurią įvykdžius bylos nagrinėjimo teisme ribos gali būti keičiamos, – išankstinis pranešimas teisiamajame posėdyje kaltinamajam apie tai, kad jis gali būti nuteistas pagal pakeistą kaltinimą. Ši BPK 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostata aiškintina kartu su teisiniu reguliavimu, nustatytu BPK 256 straipsnyje.

BPK XIX skyriaus „Bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos“ 256 straipsnyje „Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme“ (2007 m. birželio 28 d. redakcija), kuris tam tikra apimtimi ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, kaip minėta, nustatyta: „1. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams.

4.2.4.1. BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, kuri tam tikra apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, reglamentuojama kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis teismo posėdyje tvarka. Šios tvarkos sudedamosios dalys yra tokios:

Aiškinant BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad joje išvardytų subjektų, turinčių teisę pateikti teismui rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, sąrašas yra išsamus; šioje dalyje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis; šioje dalyje nėra nustatyti kokie nors apribojimai kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teisme pakeisti iš esmės skirtingomis aplinkybėmis.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje nustatyti du pranešimo nagrinėjimo teisme dalyviams apie gautą prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis būdai: 1) teismas apie tokį prašymą nedelsdamas praneša kaltinamajam; 2) prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams.

4.2.4.2. BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2 dalyje reglamentuojama kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimo pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, teismo posėdyje tvarka.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2 dalyje nustatyti du pranešimo nagrinėjimo teisme dalyviams apie galimybę kaltinime nurodytą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, būdai: 1) apie tokią galimybę teismas nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams; 2) prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams.

4.2.4.3. BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 3 dalyje reglamentuojami kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimo būdai tuo atveju, kai gaunamas prašymas kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis arba yra galimybė kaltinime nurodytą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Tokiais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai; jeigu paprašoma pertraukos ir teismas tokį prašymą patenkina, nustatomas konkretus pertraukos laikas.

4.2.4.4. BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalyje, kuri tam tikra apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, reglamentuojama kaltinime nurodytos veikos perkvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, tvarka. Pagal BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju šio straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2, 3 dalyse, kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, be prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinio prašymo ir iš anksto nepranešus apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad kitas baudžiamasis įstatymas, numatantis lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal kurį kvalifikuojama kaltinamojo veika, kai iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, nuo nurodytojo kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje gali skirtis įvairiai: kaip antai jame gali nebūti atskirų BK straipsnių, jų dalių, punktų, atskirų nusikalstamos veikos požymių (pvz., baudžiamosios teisės doktrinoje vadinamų kvalifikuojančiais); jame gali būti nustatyti kitokie nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį (pvz., kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo); jame gali būti nustatyti nauji nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį (pvz., baudžiamosios teisės doktrinoje vadinami privilegijuojančiais), ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės.

4.2.5. Taigi BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatyta sąlyga, kurią įvykdžius kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, – išankstinis pranešimas kaltinamajam apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje, aiškinama kartu su teisiniu reguliavimu, nustatytu BPK 256 straipsnyje, reiškia, kad apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje žodžiu pranešama nagrinėjimo teisme dalyviams ir jiems įteikiami atitinkamo prašymo nuorašai.

Minėta, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju BPK 23 straipsnyje, 233 straipsnio 3 dalyje (2013 m. liepos 2 d. redakcija), byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų, tik dėl tų nusikalstamų veikų, kurių padarymu jie kaltinami, ir tik pagal tas nusikalstamas veikas numatančius baudžiamuosius įstatymus, kurie yra nurodyti kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiame kontekste pažymėtina, jog BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad, nagrinėjant bylą teisme, kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodytos veikos, kurią padaręs kaltinamas kaltinamasis, faktinės aplinkybės ir tą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas BPK 256 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatyta tvarka gali būti keičiami. Pažymėtina, kad keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ar (ir) tą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą gali susiklostyti įvairios teisinės situacijos. Antai nusikalstamą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas gali būti keičiamas įstatymu, numatančiu sunkesnę nusikalstamą veiką, lengvesnę nusikalstamą veiką ar tokio paties sunkumo nusikalstamą veiką; kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti keičiamos iš esmės skirtingomis arba gali būti keičiamos ne iš esmės.

Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) išankstinis pranešimas kaltinamajam būtinas visais atvejais, kai kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės keičiamos iš esmės skirtingomis, nesvarbu, ar tokiu atveju keičiamas, ar nekeičiamas tą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas; tais atvejais, kai kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės nekeičiamos arba keičiamos ne iš esmės, išankstinis pranešimas kaltinamajam būtinas tik tuomet, kai kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimas keičiamas pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Vadinasi, pagal BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalyje, kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, iš anksto kaltinamajam apie tai nepranešus.

BPK 256 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), kaip minėta, nustatyta: „Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės.“ Palyginus BPK 256 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje matyti, kad pareiškėjų ginčijamu aspektu jis nepakito.

BPK 256 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), kaip minėta, nustatyta: „Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.“ Palyginus BPK 256 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalyje matyti, kad pareiškėjų ginčijamu aspektu jis nepakito.

6.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, BPK 320 straipsnio 6 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatyta: „Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja viešai, išskyrus šio Kodekso 9 straipsnyje numatytus atvejus. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos šio Kodekso XIX skyriaus bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į šiame skyriuje numatytus ypatumus.“ Taigi pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos BPK XIX skyriuje nustatytos bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į XXV skyriuje „Apeliacinis procesas“ numatytus ypatumus. Vadinasi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikoma inter alia BPK 256 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), kurioje, kaip minėta, nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis.

Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nutartyse (inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190/2012) aiškinama, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyto proceso dalyvio apeliaciniame skunde.

6.2. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju šio straipsnio 6 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos) pažymėtina, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkte išvardytų atvejų sąrašas yra išsamus: apeliacinės instancijos teismui nesuteikiami įgaliojimai panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui kokiais nors kitais nei nustatytieji šiame punkte pagrindais.

III Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjai prašo ištirti BPK nuostatų atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, 111 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo: „Iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi suponuoja ne tik įstatymų leidėjo teisę ir pareigą įstatymais apibrėžti nusikalstamas veikas bei nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas, bet ir jo teisę bei pareigą reglamentuoti su nusikalstamų veikų atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu susijusius santykius – baudžiamojo proceso santykius; baudžiamojo proceso santykiai įstatymu turi būti reguliuojami taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios atsakomybės klausimą), taip pat teisinės prielaidos užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas; būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga, taip pat kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, teisės; baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis; kitaip pasunkėtų valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonėmis užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką įgyvendinimas.“ 2. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.“ Šia konstitucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šį principą, inter alia yra pažymėjęs (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai):

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo: pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnį, teisinės valstybės ir teisingumo principus, teismui baudžiamajame procese kyla pareiga išnaudoti visas galimybes nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo; šią pareigą turi ir pirmosios instancijos teismas; Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, baudžiamojo proceso teisėje inter alia reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, vykdydamas šią funkciją, per teisminį nagrinėjimą turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės. Konstitucinė teismo funkcija – teisingumo vykdymas yra iš esmės kitokia nei vadovavimas ikiteisminiam bylos tyrimui, šio tyrimo kontrolė, valstybinio kaltinimo palaikymas ir t. t.; vykdydamas teisingumą teismas nagrinėja jau parengtą baudžiamąją bylą, sprendžia teisiamojo kaltės klausimą, skiria jam bausmę arba jį išteisina. Kita vertus, teismas ir teisėjas, vykdydami teisingumą, nėra saistomi ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų: teismo konstitucinė priedermė – visapusiškai ir objektyviai ištirti visą bylos medžiagą ir priimti teisingą sprendimą (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).

Teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Tad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas); priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai).

Minėtas žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas, vertindamas teisinį reguliavimą, kuriuo nustatomos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos ir teismo galimybės ginant viešąjį interesą peržengti skundo ribas, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pažymėjo, kad principas tantum devolutum quantum appellatum (apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka) nėra absoliutus inter alia tuo požiūriu, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas:

Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Teismų įstatymas. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas minėtus santykius, turi paisyti Konstitucijos, inter alia joje įtvirtintų bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos pagrindų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

IV Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad joje yra aktualus ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio aiškinimas. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta asmens teisė į teisingą procesą baudžiamojoje byloje; šio straipsnio 3 dalies a punkte garantuojama kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, o b punkte – teisė turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui.

Konkrečiai minėtos nuostatos apimtis turi būti įvertinta atsižvelgiant į bendresnę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojamą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje; baudžiamosios teisės srityje išsamios informacijos apie kaltinamajam pareikštus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos konkrečiu atveju teisiškai kvalifikuoti, pateikimas yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti; šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte nėra nustatyta jokių formalių reikalavimų būdui, kuriuo kaltinamasis turi būti informuojamas apie jam pateikiamų kaltinimų pobūdį ir pagrindą; be to, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra susiję ir teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą turi būti svarstoma atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti gynybai (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją (peticijos Nr. 25444/94); 2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 49093/99); 2011 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Block prieš Vengriją (peticijos Nr. 56282/09).

EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai kaltinimas iš esmės pakeičiamas, kaltinamajam turi būti suteikiama tinkama galimybė įgyvendinti savo gynybos teises dėl pakeisto kaltinimo. Šiuo atveju lemiamą reikšmę vertinant gynybos teisių užtikrinimo atitiktį Konvencijai turi būtent kaltinimo pakeitimo poveikis galimybėms gintis, t. y. vertinama, ar apskritai gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia (2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Seliverstov prieš Rusiją (peticijos Nr. 19692/02). Kaip antai EŽTT, nustatęs, kad pareiškėjas nežinojo, jog pirmosios instancijos teismas gali perkvalifikuoti jam inkriminuojamą nusikaltimą (piktnaudžiavimą tarnyba) į tarnybos pareigų neatlikimą dėl nerūpestingumo (į lengvesnę nusikalstamą veiką), konstatavo, kad ši aplinkybė neabejotinai pakenkė jo galimybėms gintis nuo tokio kaltinimo; atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę apeliaciniame teisme faktų ir teisės aspektu išdėstyti savo gynybos argumentus dėl pakeisto kaltinimo, kurio sprendimą kasacine tvarka peržiūrėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taip pat išnagrinėjęs materialiuosius ir procesinius perkvalifikavimo aspektus ir buvęs kompetentingas užtikrinti pareiškėjo teisių gynimą, kurio šis siekė, Konvencijos pažeidimas šioje byloje nebuvo nustatytas (2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 49093/99).

Byloje I. H. ir kiti prieš Austriją EŽTT pažymėjo, kad teismas turėjo įgaliojimus perkvalifikuoti inkriminuojamą veiką į sunkesnę; pažeidimas šioje byloje konstatuotas dėl to, kad apie galimą kvalifikacijos griežtinimą kaltinamasis nebuvo iš anksto įspėtas (2006 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje I. H. ir kiti prieš Austriją (peticijos Nr. 42780/98). Byloje Bäckström ir Andersson prieš Švediją EŽTT atmetė argumentą, kad teismas, iškėlęs klausimą dėl veikos perkvalifikavimo iš pasikėsinimo padaryti plėšimą į baigtą plėšimą ir taip perkvalifikavęs veiką, nuosprendžiu pažeidė procesinių teisių lygybės principą. EŽTT nustatė, kad minėtas principas nebuvo pažeistas, nes pagal Švedijos teisę teismas turėjo teisę griežtinti kvalifikavimą, o prokuroro pasiūlymas nebuvo būtinas (2006 m. rugsėjo 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Bäckström ir Andersson prieš Švediją (peticijos Nr. 67930/01).

EŽTT minėtame sprendime Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją nurodė, kad, naudodamasis neginčytinai turėta teise perkvalifikuoti faktus, kurie buvo jam teismingi, apeliacinės instancijos teismas privalėjo suteikti pareiškėjams galimybę pasinaudoti gynybos teisėmis šiuo klausimu; nepateisinama tai, kad teisminis nagrinėjimas nebuvo atidėtas papildomiems argumentams pateikti ar kad pareiškėjų nebuvo paprašyta pateikti paaiškinimus raštu, kol byla buvo nagrinėjama apeliaciniame teisme; priešingai, pareiškėjams nebuvo suteikta galimybė pasirengti gynybai nuo naujo kaltinimo, nes tik iš apeliacinio teismo nuosprendžio jie sužinojo apie faktų perkvalifikavimą, o tada jau buvo per vėlu (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją (peticijos Nr. 25444/94).

Pagal EŽTT jurisprudenciją, kai žemesnės instancijos teismo nuosprendžiu keičiama veikos kvalifikacija ir kaltinamasis apie tai nėra iš anksto informuojamas, todėl negali pateikti gynybos argumentų dėl pakeisto kaltinimo, o aukštesnės instancijos teismas bylą nagrinėja tik teisės aspektu, t. y. nuteistasis neturi visavertės galimybės šiame teisme patikrinti ir nustatyti faktų, reikšmingų kvalifikuojant veiką, Konvencijoje įtvirtintos gynybos teisės yra pažeidžiamos (2006 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje I. H. ir kiti prieš Austriją (peticijos Nr. 42780/98); 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Mattei prieš Prancūziją (peticijos Nr. 34043/02). Kita vertus, kai tokiais atvejais gynyba turi galimybę ginčyti naują kvalifikavimą fakto ir teisės aspektu, minėtos teisės laikomos užtikrintomis (2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 49093/99); 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Balette prieš Belgiją (peticijos Nr. 48193/99); 2006 m. vasario 7 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Virolainen prieš Suomiją (peticijos Nr. 29172/02).

V Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėta ir tai, kad pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) išankstinis pranešimas kaltinamajam būtinas visais atvejais, kai kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės keičiamos iš esmės skirtingomis, nesvarbu, ar tokiu atveju keičiamas, ar nekeičiamas tą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas.

Taigi pareiškėjai ginčija ne BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, o tai, kad jame nėra nustatyta to, kas, jų nuomone, turėtų būti; šiuo atveju yra keliamas legislatyvinės omisijos klausimas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija.

6.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad teismo taikomo baudžiamojo įstatymo, numatančio lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, ir įstatymo, nurodyto kaltinamajame akte, santykis gali būti dvejopas: 1) teismo taikomo baudžiamojo įstatymo nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis; 2) teismo taikomame baudžiamajame įstatyme nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme.

6.2. Situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: tiek ginčyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, jog pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyta, kad apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta.

6.3. Kitaip vertintina situacija, kai kaltinamasis nuteisiamas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme. Nors tokiu atveju kaltinamasis žino, kuo yra kaltinamas, turi galimybę gintis nuo kaltinimo (ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus teisinius požymius, tiek jų visumą), tačiau jis neprivalo numatyti, kad atskiri baudžiamajame įstatyme nustatyti nusikalstamos veikos požymiai gali būti pakeisti kitokiais arba kad gali būti nustatyti nauji požymiai. Žinodamas tokią galimybę, kaltinamasis galėtų kitaip organizuoti savo gynybą. Vadinasi, apie tai, kad kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, teisiamajame posėdyje jam turi būti iš anksto pranešta.

Konstatuotina, kad BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nedraudžiama nuteisti kaltinamojo pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nepranešama, sudaromos prielaidos neužtikrinti kaltinamojo teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, negarantuoti pakankamų procesinių priemonių gintis nuo pareikšto kaltinimo, neužtikrinti galimybės jomis pasinaudoti, varžyti kaltinamojo teisę į gynybą, pažeisti konstitucinį teisinės valstybės principą.

6.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 255 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6.5. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar BPK 255 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta pareiškėjų, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Minėta ir tai, kad pagal BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, kuriuo nustatyta švelnesnė bausmė ar kitokios lengvesnės teisinės pasekmės, iš anksto nepranešus šiam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės.

7.1. Pažymėtina, kad pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija remdamasis tais pačiais argumentais, kaip ir BPK 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) atitiktį.

7.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad BPK 255 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7.3. Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.

Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

7.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, prieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taip pat minėta, jog, palyginus BPK 256 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalyje, matyti, kad pareiškėjų ginčijamu aspektu jis nepakito.

8.1. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas BPK 256 straipsnio 4 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai ginčija remdamasis tais pačiais argumentais, kaip ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ginčydamas BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalies atitiktį.