Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 16/2009 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2008 M. KOVO 13 D. REZOLIUCIJOS „DĖL LIETUVOS KARIUOMENĖS ORGANIZAVIMO PRINCIPŲ“ PENKTOSIOS, ŠEŠTOSIOS, AŠTUNTOSIOS PASTRAIPŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2008 M. BIRŽELIO 18 D. NUTARIMU Nr. 620 „DĖL NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS KARO PRIEVOLĖS ĮSTATYMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTOS NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS KARO PRIEVOLĖS ĮSTATYMO KONCEPCIJOS 18 PUNKTO NUOSTATŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS PRINCIPINĖS KARIUOMENĖS STRUKTŪROS 2008 METAIS, PLANUOJAMOS PRINCIPINĖS KARIUOMENĖS STRUKTŪROS 2013 METAIS NUSTATYMO IR CIVILINĘ KRAŠTO APSAUGOS TARNYBĄ ATLIEKANČIŲ STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ RIBINIO SKAIČIAUS PATVIRTINIMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 2 DALIES 2 PUNKTO, LIETUVOS RESPUBLIKOS PRINCIPINĖS KARIUOMENĖS STRUKTŪROS 2009 METAIS, PLANUOJAMOS PRINCIPINĖS KARIUOMENĖS STRUKTŪROS 2014 METAIS NUSTATYMO IR CIVILINĘ KRAŠTO APSAUGOS TARNYBĄ ATLIEKANČIŲ STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ RIBINIO SKAIČIAUS PATVIRTINIMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 2 DALIES 2 PUNKTO ATITIKTIES lIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2009 m. rugsėjo 24 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Arvydui Anušauskui ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Stasiui Šedbarui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Juozui Olekui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos Teisės skyriaus vedėjai Veronikai Baliūnienei, Ministro Pirmininko tarnybos Teisės skyriaus patarėjai Jolitai Mikulėnienei, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro patarėjui Jonui Kronkaičiui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. rugsėjo 15 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 16/2009 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. XI-209 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio antrajai daliai, 5 straipsnio antrajai daliai, 139 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui“ 1 straipsnyje išdėstytą prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios pastraipos nuostata „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostata „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas n u s t a t ė: I 1. Pareiškėjas – Seimas 2009 m. kovo 26 d. priėmė nutarimą Nr. XI-209 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio antrajai daliai, 5 straipsnio antrajai daliai, 139 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui“, kurio 1 straipsnyje yra išdėstytas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti, ar Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios pastraipos nuostata, kad „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata ta apimtimi, kuria numatoma, kad „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“, Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2009 m. balandžio 1 d. 2. Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. kovo 26 d. nutarime Nr. XI-209 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio antrajai daliai, 5 straipsnio antrajai daliai, 139 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui“ išdėstyto prašymo priėmimo“ nutarė priimti Seimo 2009 m. kovo 26 d. nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios pastraipos nuostata „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostata „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“, Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. 3. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl minėto prašymo priėmimo 2009 m. balandžio 7 d. buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 2009, Nr. 39-1479). Nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje yra sustabdytas Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ (Žin., 2008, Nr. 47-1753) penktosios pastraipos nuostatos „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 75-2942) patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostatos „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“, Seimo 2008 m. liepos 15 d. priimto Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 87-3460) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Seimo 2008 m. liepos 15 d. priimto Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 87-3461) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto galiojimas. II Pareiškėjo – Seimo prašymas grindžiamas šiais argumentais. 1. Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas karo prievolės institutas, kuris nėra savitikslis. Aiškinant šią Konstitucijos nuostatą kartu su Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalies nuostata „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ ir su Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalies nuostata „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“ darytina išvada, kad karo prievolės paskirtis – parengti Lietuvos Respublikos piliečius įgyvendinti savo konstitucines teises ir pareigas ginti Tėvynę. Todėl įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį privalo nustatyti tokią privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo tvarką, kad ji veiksmingai užtikrintų Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisės ir pareigos ginti Tėvynę įgyvendinimą, taip pat veiksmingą Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis bet kam, kas kėsinasi prievarta sunaikinti Lietuvos valstybę, įgyvendinimą. Be to, įstatymų leidėjui nesuteikta teisė sustabdyti privalomąją pradinę karo tarnybą nenumačius jai veiksmingų alternatyvų, kuriomis būtų pasiektas karo prievolės tikslas parengti piliečius Tėvynės gynybai. 2. Pagal Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ (toliau – ir Rezoliucija) penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos (toliau – ir Koncepcija) 18 punkto, Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas numatoma sustabdyti privalomąją pradinę karo tarnybą ir faktiškai šios tarnybos atlikimas jau stabdomas. Tačiau veiksmingų privalomosios pradinės karo tarnybos alternatyvų, kurios sudarytų sąlygas Tautai ir piliečiams įgyvendinti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje numatytas teises ir pareigas, susijusias su Tėvynės gynyba, įstatymų leidėjas nenumato. 3. Rezoliucijos penktosios pastraipos nuostata, kurioje numatoma organizuoti Lietuvos kariuomenę tik savanoriškumo pagrindais, t. y. profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu, būtų nepakankama norint užtikrinti, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis prireikus galėtų deramai įgyvendinti savo teisę ir pareigą ginti Tėvynę; be to, ji sudarytų palankias sąlygas vengiantiems atlikti savo konstitucines pareigas piliečiams išvengti tokios pareigos atlikimo. 4. Rezoliucijos šeštojoje pastraipoje numatoma privalomąją karo tarnybą palikti tik mobilizacijos atveju, t. y. iš esmės tik karo ar jo grėsmės atveju. Tai gali reikšti, kad kilus karui ar jo grėsmei Lietuvos Respublikos piliečiai gali būti neparengti Tėvynės gynybai. 5. Pagal Koncepcijos 20 punktą taikos metu numatomas privalomas visuotinis karo prievolininkų švietimas gynybos klausimais dalyvaujant vienos Krašto apsaugos dienos renginiuose. Seimui nusprendus taikos metu nešaukti į privalomąją pradinę karo tarnybą, tokia priemonė būtų nepakankama Lietuvos Respublikos piliečiams parengti taip, kad jie galėtų veiksmingai įgyvendinti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teises bei pareigas. 6. Jeigu būtų nustatytas ginčijamų teisės aktų prieštaravimas Konstitucijos 3 ir 139 straipsnių nuostatoms, reikėtų konstatuoti, kad Seimas ir Vyriausybė, priimdami ginčijamas teisės aktų nuostatas, nepaisė jų diskreciją ribojančių konstitucinių principų, todėl pažeidė ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą „valdžios galias riboja Konstitucija“. Tai konstatavus tektų konstatuoti ir tai, kad ginčijamos Seimo ir Vyriausybės priimtų teisės aktų nuostatos prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. III 1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario J. Oleko rašytiniai paaiškinimai. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos, kad privalomoji pradinė karo tarnyba, esant atitinkamoms sąlygoms, gali būti atidėta visiems šaukiamojo amžiaus Lietuvos Respublikos piliečiams ir 2013 bei 2014 metais Lietuvos kariuomenėje nebus privalomosios pradinės karo tarnybos karių, neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais. 1.1. Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalies nuostatos įgyvendinimas yra užtikrinamas per karinį parengimą valstybės gynybai. Kol nesustabdyta karo prievolė, parengimas yra dvejopas: savanoriškasis ir privalomasis. Sustabdžius šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą liks tik savanoriškoji karo tarnyba, kuri turi būti stiprinama siekiant sudaryti sąlygas piliečiams pasirengti krašto gynybai. Tuo tikslu kariai savanoriai turi būti siunčiami į mokymus, kad įgytų pagrindinį karinį pasirengimą. 1.2. Vadovaudamasis Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalimi įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti karo prievolės atlikimo formas ir atvejus, todėl ketinimas sustabdyti šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą neprieštarauja Konstitucijos 139 straipsnio nuostatoms. Karo prievolė turi būti atliekama tada, kai reikia ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, t. y. mobilizacijos atveju. 1.3. Dabartinė karo tarnybos sistema, kai šaukiama į privalomąją pradinę karo tarnybą, neatitinka šiuolaikinei kariuomenei keliamų reikalavimų. Atsisakius tokios tarnybos, sumažės Lietuvos kariuomenės karių, tačiau komplektuojant kariuomenę profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu bus įgyta kokybinė atsvara didelėms, bet silpnai parengtoms pajėgoms. Profesionaliai parengtos, moderniai ginkluotos karinės pajėgos bus veiksmingesnės tiek nacionaliniu lygiu, tiek vykdant tarptautinius įsipareigojimus. 1.4. Dabartinė šaukimo sistema yra socialiai neteisinga, nes tarnauja tik apie 2 procentai visų jaunuolių, tinkamų atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą. 1.5. Lietuvos Respublikai tapus Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (toliau – NATO) nare, jos geopolitinė ir saugumo aplinka iš esmės pasikeitė. Šalies narystė NATO ir kolektyvinės gynybos principu grindžiama jos gynyba geriausiai užtikrina konstitucinių vertybių apsaugą. Dėl pasikeitusios saugumo aplinkos ir kokybiškai kitokių ginkluotųjų pajėgų uždavinių daugumoje NATO valstybių privalomosios pradinės karo tarnybos yra atsisakyta ar numatoma atsisakyti. Iš 28 NATO valstybių tik devyniose (Danijoje, Norvegijoje, Graikijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Estijoje, Kroatijoje, Albanijoje, Lietuvoje) yra privalomoji karo tarnyba. 2. Suinteresuotam asmeniui – Vyriausybei Ministro Pirmininko 2009 m. balandžio 23 d. potvarkiu Nr. 154 buvo paskirti atstovauti krašto apsaugos ministro patarėjas-teisininkas Dainius Žalimas ir Krašto apsaugos ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotojas Algminas Gutauskas. 2.1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti D. Žalimo ir A. Gutausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, jog ginčijamuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos, kad privalomoji pradinė karo tarnyba esant atitinkamoms sąlygoms gali būti atidėta visiems šaukiamojo amžiaus Lietuvos Respublikos piliečiams ir 2013 bei 2014 metais Lietuvos kariuomenėje nebus privalomosios pradinės karo tarnybos karių, neprieštarauja Konstitucijai. Paaiškinimuose pažymima: Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas karo prievolės institutas yra susijęs su vieno iš svarbiausių konstitucinių vertybių – Lietuvos valstybės nepriklausomybės gynimu, tačiau ši Konstitucijos nuostata turi būti aiškinama ir kitų Konstitucijos ginamų gėrių kontekste; Tautos ir piliečių gerovė, ekonominis šalies klestėjimas, valstybės saugumui užtikrinti skirti tarptautiniai įsipareigojimai yra ne mažiau svarbios konstitucinės vertybės, nei Lietuvos valstybės nepriklausomybės gynimas, todėl valstybė įstatymais turi užtikrinti šių vertybių pusiausvyrą ir atitinkamą jų gynimą; Lietuvos valstybės suverenitetas, teritorinis vientisumas, politinė nepriklausomybė ir konstitucinė santvarka negali būti ginama tik ginklu; ne mažesnę reikšmę šių gėrių apsaugai turi kitų konstitucinių vertybių – Tautos ir piliečių gerovės, jų teisių ir laisvių – užtikrinimas. Be to, paaiškinimuose pabrėžiama Lietuvos Respublikos narystė NATO, kuri yra veiksmingiausia kolektyvinės gynybos organizacija ir patikima bet kurio agresoriaus atgrasymo priemonė. Pažymima ir tai, kad narystė NATO įpareigoja Lietuvą turėti galimybę siųsti į tarptautines operacijas ir išlaikyti bataliono dydžio kovinį vienetą, kuris turi būti sudaromas iš profesinės karo tarnybos karių ir savanorių; atsižvelgiant į dabartinę Lietuvos ekonomikos būklę, aprūpinti ir išlaikyti ne tik profesinės karo tarnybos kariais sukomplektuotą brigadą, bet kartu ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių pagrindu suformuotus karinius vienetus reikštų arba atidėti Lietuvos įsipareigojimų NATO įgyvendinimą, arba užkrauti papildomą naštą Lietuvos ekonomikai, taip pažeidžiant kitas konstitucines ir nacionalinį saugumą užtikrinančias vertybes – Tautos ir piliečių gerovę, šalies ūkio pajėgumą ir konkurencingumą. 2.2. 2009 m. rugsėjo 11 d. Konstituciniame Teisme buvo gautas Ministro Pirmininko 2009 m. rugsėjo 11 d. raštas Nr. 12-5433 „Suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyminio atstovo nuomonė Konstitucinio Teismo byloje Nr. 16/2009 dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo prašyme ištirti pradinės privalomosios karo tarnybos sustabdymą nustatančių Lietuvos Respublikos teisės aktų atitiktį Konstitucijai išdėstytų argumentų“, kuriame teigiama, kad Ministro Pirmininko 2009 m. balandžio 23 d. potvarkiu Nr. 154 paskirtų suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų D. Žalimo ir A. Gutausko Konstituciniam Teismui šioje konstitucinės justicijos byloje pateikta nuomonė „nebuvo derinta su Lietuvos Respublikos Vyriausybe. Nors koalicinė penkioliktoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir neturi galutinės pozicijos dėl Seimo 2009-03-26 nutarime Nr. XI-209 nurodytų teisės aktų atitikimo Konstitucijai, tačiau, priešingai nei suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų Konstituciniam Teismui pateiktoje nuomonėje, Vyriausybei kyla abejonių dėl to, kad nurodytieji teisės aktai gali prieštarauti Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai ir 139 straipsnio 1 ir 2 dalims“. 2.3. Kartu su minėtu raštu Konstituciniam Teismui buvo pateikti du Ministro Pirmininko potvarkiai: 2009 m. rugsėjo 11 d. potvarkis Nr. 387, kuriuo Vyriausybei šioje konstitucinės justicijos byloje atstovauti įgalioti Ministro Pirmininko tarnybos Teisės skyriaus vedėja Veronika Baliūnienė, Ministro Pirmininko tarnybos Teisės skyriaus patarėja Jolita Mikulėnienė, krašto apsaugos ministro patarėjas Jonas Kronkaitis, ir 2009 m. rugsėjo 11 d. potvarkis Nr. 388, kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios Ministro Pirmininko 2009 m. balandžio 23 d. potvarkis Nr. 154 (dėl įgaliojimo krašto apsaugos ministro patarėjui-teisininkui D. Žalimui ir Krašto apsaugos ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotojui A. Gutauskui Konstituciniame Teisme atstovauti Vyriausybei). IV Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo atstovai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Anušauskas ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. Šedbaras pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir atsakė į klausimus. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo narys J. Olekas pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsakė į klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė Ministro Pirmininko tarnybos Teisės skyriaus vedėja V. Baliūnienė pritarė pareiškėjo abejonei dėl ginčijamų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Ji paaiškino, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 94 straipsnio 2 punktą, Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų; Vyriausybės teisės aktuose negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose. V. Baliūnienės teigimu, Koncepcija buvo parengta įgyvendinant ginčijamą Seimo Rezoliuciją. Taigi Vyriausybė ginčijamą Koncepciją patvirtino vykdydama konstitucinę pareigą vykdyti Seimo priimtus teisės aktus. Priešingu atveju, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės manymu, būtų pažeisti iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, konstitucinių teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principų kylantys imperatyvai. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas krašto apsaugos ministro patarėjas J. Kronkaitis pažymėjo, kad Lietuvos Respublikai yra būtina išlaikyti tam tikrą skaičių privalomosios karo tarnybos karių. Jis pabrėžė, kad kariuomenė turi būti pajėgi sukaupti ir išlaikyti mobilizacinį rezervą, taigi ji turi būti gerai organizuota ir sudaryta reguliarių karinių vienetų pagrindu. Todėl ginčijami teisės aktai, J. Kronkaičio nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas k o n s t a t u o j a: I 1. Kaip minėta, pareiškėjas – Seimas prašo ištirti, ar Rezoliucijos penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų nuostatos, Koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata, Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatytas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių 2013 metais skaičius (0). Ginčijamame Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte taip pat yra nustatytas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius (0), tik ne 2013, o 2014 metams. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo nuostatos jose įtvirtinto teisinio reguliavimo turiniu iš esmės yra tapačios, skiriasi tik to teisinio reguliavimo taikymo laikotarpiai. Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas ginčijamų įstatymų nuostatų atitiktį Konstitucijai tirs kartu. 3. Atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymo turinį, apimtį, argumentus, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs: – Rezoliucijos penktosios pastraipos nuostatos „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Koncepcijos 18 punkto nuostatos „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“ atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. II 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijamos teisės aktų, numatančių krašto apsaugos sistemos organizavimo politikos kryptis, taip pat teisės aktų, reglamentuojančių santykius, susijusius su karo tarnyba, nuostatos. Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, svarbu atskleisti su tuo reguliavimu susijusios Lietuvos Respublikos teisėkūros krašto apsaugos srityje raidą. 2. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo pradėta kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės krašto apsaugos sistemos organizavimo teisinė bazė. 2.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 39 straipsnyje buvo įtvirtinta Lietuvos piliečių pareiga saugoti Lietuvos Valstybės interesus ir ją ginti. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad karinė tarnyba Lietuvos Respublikos kariuomenėje – garbinga Lietuvos piliečių pareiga. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta, kad krašto apsaugą reglamentuoja įstatymas. 2.2. 1990 m. liepos 17 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos laikinąjį krašto apsaugos prievolės įstatymą, kurio preambulėje pažymėta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai privalo saugoti ir ginti savo valstybę ir kad Lietuvos krašto apsauga – tai valstybės veikla, kuria siekiama ginti valstybės nepriklausomybę, jos interesus, sienas ir teritoriją. Šiame įstatyme buvo nustatytas Lietuvos valstybės krašto apsaugos prievolės ir tarnybos organizavimo valstybingumo atkūrimo laikotarpiu teisinis reguliavimas (įstatymo 1 punktas). 2.3. 1990 m. spalio 16 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos alternatyvios (darbo) tarnybos prievolės įstatymą, kuriame buvo nustatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuo 19 iki 27 metų – krašto apsaugos prievolininkų, kurie dėl savo įsitikinimų negali atlikti tikrosios krašto apsaugos tarnybos, alternatyvios (darbo) tarnybos prievolės atlikimo pagrindai ir tvarka. 2.4. Tų pačių metų lapkričio 20 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad karys yra Lietuvos valstybės gynėjas, o įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtos karių kategorijos ir jų sampratos. Šiame straipsnyje buvo nustatyta: „Karys gali būti tikrojoje krašto apsaugos tarnyboje, atsargoje ar dimisijoje. Tikrosios krašto apsaugos tarnybos kariu laikomas tas, kuris tarnauja tikrojoje krašto apsaugos tarnyboje. Atsargos kariu laikomas tas, kuris atleistas iš tikrosios krašto apsaugos tarnybos į atsargą. Dimisijos kariu laikomas tas, kuris dėl sveikatos būklės ar amžiaus atleistas iš tikrosios krašto apsaugos tarnybos ar iš atsargos į dimisiją.“ 2.5. Taigi minėtuose įstatymuose buvo įtvirtinti pagrindiniai krašto apsaugos sistemos, inter alia krašto apsaugos tarnybos, organizavimo principai. 3. Tautos referendumu, įvykusiu 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kurį Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendumu kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Nuo tol Lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu. Todėl įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su krašto apsauga, kilo pareiga paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 139 straipsnio, kylančių reikalavimų. 4. 1996 m. spalio 22 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymą, nustatantį „Lietuvos Respublikos piliečių karo prievolės atlikimo ir jos užtikrinimo tvarką“ (1 straipsnio 1 dalis). Įsigaliojus šiam įstatymui neteko galios iki tol krašto apsaugos sistemos organizavimą reglamentavę teisės aktai, inter alia Laikinasis krašto apsaugos prievolės įstatymas, Alternatyvios (darbo) tarnybos prievolės įstatymas, Krašto apsaugos tarnybos įstatymas (Karo prievolės įstatymo (1996 m. spalio 22 d. redakcija) 42 straipsnis). 4.1. Karo prievolės įstatymo 2 straipsnyje (1996 m. spalio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „karo prievolė – Konstitucijoje numatyta Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą ir pasirengti ginti valstybę nuo agresijos“. 4.2. Karo prievolės įstatymo 4 straipsnyje (1996 m. spalio 22 d. redakcija) buvo apibrėžtos įstatyme vartojamos sąvokos, inter alia: „2. Būtinoji karo tarnyba – privaloma Lietuvos Respublikos piliečių tarnyba, susidedanti iš pradinės tarnybos reguliariojoje kariuomenėje ir atsargos tarnybos aktyviajame rezerve. <...> 4. Alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba – būtinajai karo tarnybai alternatyvi privalomoji krašto apsaugos pagalbinė tarnyba tiems, kurie dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankose. 5. Karo prievolininkas – karo prievolę turintis Lietuvos Respublikos pilietis nuo 16 metų. <...> 7. Šauktinis – karo prievolininkas nuo 19 iki 27 metų, neatlikęs būtinosios karo tarnybos ir nuo jos neatleistas dėl šiame įstatyme numatytų priežasčių.“ 4.3. 1999 m. birželio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeista Karo prievolės įstatymo (1996 m. spalio 22 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalis ir ji išdėstyta taip: „Privalomoji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta Lietuvos Respublikos piliečio privaloma karo tarnyba. Ją sudaro šio įstatymo nustatytos trukmės nuolatinė pradinė karo tarnyba ir periodiškai atliekama nenuolatinė karo tarnyba aktyviajame rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju.“ Taigi šiuo Karo prievolės įstatymo pakeitimu būtinoji karo tarnyba pervardyta į privalomąją karo tarnybą ir papildyta, kad tokią tarnybą sudaro ne tik pradinė karo tarnyba ir nenuolatinė tarnyba aktyviajame rezerve, bet ir tarnyba mobilizacijos atveju. Taip pat šiuo pakeitimu Karo prievolės įstatymo 4 straipsnyje (1996 m. spalio 22 d. redakcija) įtvirtintame alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos apibrėžime sąvoka „būtinoji karo tarnyba“ pakeista sąvoka „privalomoji pradinė karo tarnyba“, o šauktinio apibrėžime patikslinta, kad tai yra karo prievolininkas vyras nuo 19 iki 26 metų, kuris yra neatlikęs „privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos“. 4.4. Karo prievolės įstatymo 8 straipsnyje (1996 m. spalio 22 d. redakcija) buvo įtvirtinti atleidimo nuo būtinosios karo tarnybos pagrindai. Šiame straipsnyje buvo nustatyta: „1. Nuo būtinosios karo tarnybos atleidžiami Lietuvos Respublikos piliečiai: 1) dėl sveikatos būklės netinkami būtinajai karo tarnybai pagal ligų sąrašą, kurį tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija, suderinusi su Krašto apsaugos ministerija ir Vidaus reikalų ministerija; 2) nuteisti laisvės atėmimu; 3) raštu pareiškę, kad dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankose ir nori atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą; 4) šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka baigę būtinuosius karinius mokymus; 5) valstybės pripažintų tradicinių Lietuvoje religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai. 2. Piliečiai, nuteisti laisvės atėmimu už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, gali kreiptis į Vyriausiąją naujokų šaukimo komisiją dėl leidimo atlikti būtinąją karo tarnybą.“ Šis straipsnis buvo ne kartą keičiamas. Šiuo metu galiojančiame Karo prievolės įstatymo 8 straipsnyje (2006 m. spalio 12 d. redakcija) nustatyta: „8 straipsnis. Atleidimas nuo privalomosios pradinės karo tarnybos arba jos pakeitimas 1. Nuo privalomosios pradinės karo tarnybos atleidžiami Lietuvos Respublikos piliečiai: 1) dėl sveikatos būklės netinkami privalomajai pradinei karo tarnybai pagal ligų sąrašą, nustatytą Karinės medicinos ekspertizės nuostatuose; 2) raštu pareiškę, kad dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu, ir paskirti atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą; 3) valstybės pripažintų tradicinių Lietuvoje religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai. 2. Asmenys, netekę abiejų tėvų ar likę be tėvų globos, jeigu jie nėra įvaikinti arba iki pilnametystės jiems buvo nustatyta globa (rūpyba), raštu pateikę motyvuotą prašymą, krašto apsaugos ministro sprendimu gali būti atleidžiami nuo privalomosios pradinės karo tarnybos. 3. Asmenys, pripažinti kaltais dėl padarytų tyčinių nusikaltimų, už kuriuos jiems buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, į privalomąją pradinę karo tarnybą nešaukiami. 4. Šio įstatymo 17 straipsnyje numatytos trukmės privalomoji pradinė karo tarnyba gali būti pakeista vienu iš šių tarnybos atlikimo būdų: 1) aukštųjų mokyklų, išskyrus Lietuvos karo akademijos, studentams – studijų metu mokymusi nustatytos trukmės vadų kursuose, kurių tvarkaraštis suderintas su studijų aukštosiose mokyklose tvarkaraščiu, ir atliekant karinę praktiką kariuomenėje ar iki 90 dienų trukmės būtinuosiuose kariniuose mokymuose šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka vasaros atostogų metu; 2) Lietuvos karo akademijos kariūnams – studijomis pagal Akademijos mokymo programą; 3) baigusiems aukštąsias mokyklas asmenims – iki 6 mėnesių trukmės tarnyba atskiruose mokomuosiuose kariniuose vienetuose pagal vadų rengimo programą arba iki 3 mėnesių trukmės tarnyba pagal bazinį kario parengimo kursą; 4) šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka būtinaisiais kariniais mokymais; 5) sudariusiems kario savanorio tarnybos sutartį asmenims – pavyzdinga, ne trumpesne kaip 3 metų tarnyba rikiuotės savanoriu krašto apsaugos savanorių pajėgose. 5. Privalomąją pradinę karo tarnybą atlikę laikomi asmenys: 1) atlikę šio įstatymo 17 straipsnyje nustatytos trukmės privalomąją pradinę karo tarnybą; 2) atlikę tarnybą vienu iš šio straipsnio 4 dalyje nurodytų būdų ir gavę šios tarnybos atlikimą patvirtinantį pažymėjimą; 3) atleisti (pašalinti) iš Lietuvos karo akademijos kariūnai, išėję bent vienerių metų studijų kursą. 6. Privalomoji pradinė karo tarnyba vienu iš šio straipsnio 4 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose nurodytų būdų gali būti pakeista krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka Administravimo tarnybos karo prievolės centro sprendimu (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 7 dalyje). Šiais būdais atliekamos tarnybos trukmę ir jos atlikimą patvirtinančių pažymėjimų formą kariuomenės vado siūlymu nustato krašto apsaugos ministras. 7. Pretenduojantiems į vidaus tarnybą asmenims privalomoji pradinė karo tarnyba šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytu būdu pakeičiama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. 8. Baigę aukštąsias arba aukštesniąsias mokyklas šauktiniai, kurie per 12 mėnesių po tokios mokyklos baigimo dienos nebuvo pašaukti atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, nuo privalomosios pradinės karo tarnybos atleidžiami.“ 4.5. Karo prievolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje (1996 m. spalio 22 d. redakcija) nustatyta, kad „privalomoji pradinė karo tarnyba trunka 12 mėnesių“. 4.6. Karo prievolės įstatymo 19 straipsnyje reguliuojami santykiai, susiję su būtinaisiais kariniais mokymais. Šiuo metu galiojančiame Karo prievolės įstatymo 19 straipsnyje (2005 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyta: „19 straipsnis. Būtinieji kariniai mokymai 1. Būtinieji kariniai mokymai skiriami karo prievolininkams nuo 19 iki 35 metų: 1) šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nurodytais atvejais; 2) dėl kitų priežasčių neatlikusiems privalomosios pradinės karo tarnybos; 3) pretenduojantiems į vidaus tarnybą asmenims – juos atliekant vidaus reikalų statutinėse profesinio mokymo įstaigose mokymosi šiose įstaigose laiku; 4) atleistiems iš pradėtos privalomosios pradinės karo tarnybos, jiems ištarnavus mažiau kaip 6 mėnesius, jų tarnybos metu atsiradus aplinkybių, numatytų šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6-14 punktuose. Šiuo atveju būtinųjų karinių mokymų trukmė nustatoma atsižvelgiant į neatliktos tarnybos dalį. 2. Būtinieji kariniai mokymai skiriami karo prievolininkams nuo 18 metų, išėjusiems jaunojo šaulio mokymo kursą. 3. Būtinieji kariniai mokymai vyksta kariuomenės teritoriniuose daliniuose arba vietinėse teritorinėse krašto apsaugos ar kitose mokymo institucijose, kuriose organizuoti būtinieji kariniai mokymai. Būtinieji kariniai mokymai pretenduojantiems į vidaus tarnybą asmenims organizuojami vidaus reikalų statutinėse profesinio mokymo įstaigose su kariuomenės vadu suderinta tvarka. 4. Būtinieji kariniai mokymai trunka nuo 60 iki 150 parų per 3 metus, bet ne mažiau kaip 20 parų per metus. 5. Būtinieji kariniai mokymai vyksta pagal kariuomenės vado patvirtintas programas. 6. Į būtinuosius karinius mokymus siunčia savivaldybės atrankos komisija. Mokymų pradžią ir pabaigą nustato kariuomenės vadas. 7. Būtinųjų karinių mokymų metu karo prievolininkams taikomos privalomosios pradinės karo tarnybos kariams nustatytos socialinės garantijos, jie maitinami ir jiems išduodama nustatyto pavyzdžio apranga. Taip pat jiems mokamos privalomosios pradinės karo tarnybos kariams nustatytos išmokos buitinėms išlaidoms iš Krašto apsaugos ar Vidaus reikalų ministerijoms skiriamų valstybės biudžeto lėšų, atsižvelgiant į tai, kurios sistemos institucijoje jie atlieka būtinuosius karinius mokymus. Šios socialinės garantijos, aprūpinimo sąlygos ir išmokos tokia pačia tvarka taikomos ir karo prievolininkams, atliekantiems tarnybą šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytu būdu.“ 5. 1996 m. lapkričio 19 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtos mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo sąvokos: „2 straipsnis. Pagrindinės įstatyme vartojamos sąvokos 1. Mobilizacija – valstybės ūkio pertvarkymas karo padėčiai ir ginkluotųjų pajėgų bei jų rezervo pervedimas iš taikos į kovos parengtį bei atsargos karo prievolininkų šaukimas į tikrąją karo tarnybą. 2. Mobilizacinis rezervas – atsargos karo prievolininkai, ginklų, amunicijos, transporto ir kitokios technikos bei kitų materialinių vertybių ir pinigų atsargos, medicininės paskirties ištekliai, kaupiami arba apskaitomi taikos metu ir nustatyta tvarka naudojami paskelbus mobilizaciją arba įvedus nepaprastąją padėtį.“ 1998 m. birželio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 2, 3, 5, 11, 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeista Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo (1996 m. lapkričio 19 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalis ir mobilizacijos sąvoka apibrėžta taip: „Mobilizacija – valstybės valdymo, savivaldybių ir ūkio sistemos pertvarkymas karo padėčiai, ginkluotųjų pajėgų bei jų rezervo ir civilinės saugos bendrosios ir specialiosios paskirties formuočių (civilinės saugos formuočių) pervedimas iš taikos į kovos parengtį bei atsargos karo prievolininkų šaukimas į tikrąją karo tarnybą.” 6. 1996 m. gruodžio 19 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (1996 m. gruodžio 19 d. redakcija) nustatyta, kad Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 7 skyriaus antrajame skirsnyje „Bendrosios Lietuvos gynybos nuostatos“ (1996 m. gruodžio 19 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Lietuvos gynybinė galia grindžiama: – Tautos apsisprendimu ir pasiryžimu priešintis kiekvienam užpuolikui; – įstatymo nustatyta visuotine privalomąja karo tarnyba; – kariuomenės ir jos aktyviojo rezervo parengtimi ir apginklavimu; – piliečių pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai; – geru kariuomenės ir civilių piliečių savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu; – valstybės atsargomis. Lietuvos kariuomenė ir kitos krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai ir sąveikai su NATO pajėgomis. Valstybės ginkluotąsias pajėgas taikos metu sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms pajėgoms priskiriama: pasienio policija, kiti specializuoti policijos daliniai, Karo akademija, koviniai Šaulių sąjungos būriai, savanorių piliečių ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai. Lietuvos gynybos sistemos pagrindas – visuotinės ir besąlyginės gynybos principas. Šis principas įtvirtinamas įstatymuose, kituose gynybą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kariuomenės bei jos aktyviojo rezervo parengimo gynybai planuose ir kituose dokumentuose. Šiuo principu taip pat grindžiamas piliečių mokymas ir rengimasis gynybai bei pasipriešinimui. Visuotiniu piliečių pasirengimu pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo agresijos Lietuva siekia atgrasinti kiekvieną potencialų užpuoliką.“ 7. 1998 m. gegužės 5 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą, kurio paskirtis – nustatyti „krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo ir karių aprūpinimo tvarką, taip pat civilių tarnybos krašto apsaugos sistemoje ypatumus“ (1 straipsnis). Šio įstatymo 2 straipsnyje (1998 m. gegužės 5 d. redakcija) buvo apibrėžtos įstatyme vartojamos sąvokos, inter alia: „10. Tikroji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečių nuolatinė privalomoji karo tarnyba, profesinė karo tarnyba, taip pat nenuolatinė karių savanorių ar atsargos karių tarnyba mokymų, pratybų, gynybos, apsaugos ar kitokių karinių užduočių vykdymo laikotarpiu. 11. Privalomoji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta Lietuvos Respublikos piliečio privaloma karo tarnyba. Ją sudaro įstatymo nustatytos trukmės pradinė karo tarnyba ir periodiškai atliekama tarnyba aktyviajame rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju. 12. Profesinė karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečio savanoriškai įsipareigota (rašytine sutartimi su Krašto apsaugos ministerija) ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat kitose institucijose ar tarptautinėse struktūrose. <...> 23. Šauktinis – karo prievolininkas, Karo prievolės įstatymo nustatyta tvarka ir būdais iki nustatyto amžiaus neatlikęs privalomosios pradinės ar alternatyviosios tarnybos ir nuo jos neatleistas. Nuo šaukimo komisijos paskyrimo atlikti privalomąją karo tarnybą iki kario statuso įgijimo šauktinis vadinamas naujoku.“ 1999 m. liepos 7 d. priimtu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 3, 10, 11, 13, 25, 26, 28, 31, 34, 38, 39, 40, 43, 45, 46, 48, 50, 53, 54, 55, 56, 60, 62, 63, 64, 65, 68, 72, 73 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 771 straipsniu įstatymu buvo pakeistas minėtų įstatymo 2 straipsnio dalių numeravimas (10–12 dalys atitinkamai tapo 11–13 dalimis, o 23 dalis – 24 dalimi). 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 3, 5, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 20, 21, 28, 34, 36, 38, 39, 42, 44, 45, 49, 52, 53, 54, 55, 62, 67, 73 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeistos įstatymo 2 straipsnio 11–13 dalys (1999 m. liepos 7 d. redakcija) ir jos išdėstytos taip: „11. Tikroji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečių privalomoji karo tarnyba, profesinė karo tarnyba, krašto apsaugos savanorių karo tarnyba, taip pat kariūnų tarnyba. 12. Privalomoji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta Lietuvos Respublikos piliečio privaloma karo tarnyba, atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Ją sudaro įstatymo nustatytos trukmės nuolatinė ar kitais būdais atliekama pradinė karo tarnyba ir nenuolatinė tarnyba aktyviajame rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju. 13. Profesinė karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečio pagal profesinės karo tarnybos sutartį savanoriškai įsipareigota ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat šio įstatymo nustatytais atvejais kitose valstybės, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose.“ 8. 2000 m. kovo 21 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymą, kurio 49 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie mokosi aukštosiose mokyklose, sudaromos sąlygos įgyti karinį parengimą, kuris įskaitomas kaip privalomoji pradinė karo tarnyba. 9. 2000 m. liepos 17 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymą. Šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai privalomumo, visuotinumo ir besąlygiškumo principai: „1. Agresijos atveju Lietuvos Respublika privalo būti ginama ginklu. Pagal Konstituciją ir įstatymus valstybės institucijos, ginkluotosios pajėgos bei kiekvienas pilietis privalo ginti Lietuvos nepriklausomybę, jos teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. 2. Agresijos atveju Lietuvos Respublikos gynyba ir pasipriešinimas agresoriui yra visuotinis. Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką ginklu gina valstybės ginkluotosios pajėgos, gynybai panaudojami visi krašto ištekliai, Tauta ir kiekvienas pilietis priešinasi visais įmanomais būdais, neuždraustais visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų. 3. Agresijos atveju Lietuvos Respublikos ginkluota gynyba yra besąlyginė. Ji negali būti saistoma agresijos masto ir jokių kitų sąlygų. Niekas negali varžyti Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui ar okupantui. Lietuva ginasi ir priešinasi agresijai, nelaukdama, kol bus suteikta tarptautinė pagalba.“ 10. Seimas 2002 m. gegužės 28 d. priėmė nutarimą Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“. Šiuo nutarimu buvo patvirtinta Nacionalinio saugumo strategija, apimanti „politinės, diplomatinės, gynybinės, ekonominės veiklos ir kitas sritis“, kurios tikslas – „numatyti valstybės plėtros viziją, nustatyti nacionalinius interesus bei jų įgyvendinimo priemones“, taip pat nustatyti „nacionalinio saugumo politikos tikslus ir priemones“ (1.1 punktas). 11. 2002 m. lapkričio 21 d. Prahoje vykusiame Šiaurės Atlanto Tarybos posėdyje NATO valstybių ir jų vyriausybių vadovai pakvietė Lietuvos Respubliką ir dar šešias kitas Rytų ir Vidurio Rytų Europos valstybes – Bulgariją, Estiją, Latviją, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją – įstoti į NATO. 2003 m. kovo 26 d. Briuselyje 19 valstybių, dabartinių NATO narių, atstovai pasirašė protokolą dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto Sutarties. 12. 2004 m. kovo 10 d. Seimas ratifikavo Šiaurės Atlanto Sutartį, pasirašytą 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone (Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Šiaurės Atlanto Sutarties ratifikavimo). Sutartis įsigaliojo 2004 m. kovo 29 d., kai Lietuva deponavo savo prisijungimo dokumentą Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei. Šiaurės Atlanto Sutarties 3 straipsnyje nustatyta: „Kuo efektyviau siekdamos šios sutarties tikslų, Šalys, kiekviena atskirai ir kartu, nuolatinėmis ir veiksmingomis savo pačių bei tarpusavio paramos priemonėmis palaikys ir plėtos individualų ir kolektyvinį pajėgumą ginkluotam užpuolimui atremti.“ Remiantis Šiaurės Atlanto Sutarties nuostatomis, NATO savo veiklą grindžia trimis pagrindiniais principais: taikaus tarptautinių ginčų sprendimo, jėgos nenaudojimo ir kolektyvinės savigynos. Taikaus tarptautinių ginčų sprendimo principas ir jėgos nenaudojimo principai įtvirtinti Sutarties 1 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog Sutarties šalys bet kokį tarptautinį ginčą, kuriame jos gali dalyvauti, turi spręsti taikiu būdu ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jėgos panaudojimo bet kuriuo būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais. Kolektyvinės savigynos principas, kurį galima laikyti visos Šiaurės Atlanto Sutarties, taip pat ir NATO veiklos pagrindu, įtvirtintas Sutarties 5 straipsnyje, pagal kurį Sutarties šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu. Tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, įsipareigoja nedelsdama suteikti pagalbą užpultai ar užpultoms šalims, individualiai ir kartu su kitomis šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti. Tame pačiame 5 straipsnyje numatyta, kad apie kiekvieną tokį ginkluotą užpuolimą bei visas priemones, kurių buvo imtasi užpuolimo atveju, turi būti nedelsiant pranešama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. 13. Pažymėtina, kad vykstant Lietuvos stojimo į NATO procesui buvo pakeisti ir papildyti kai kurie krašto apsaugos sistemos organizavimą reglamentuojantys nacionaliniai teisės aktai, inter alia Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas ir Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 patvirtinta Nacionalinio saugumo strategija. 13.1. Seimo 2003 m. balandžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2, 3, 4 straipsnių ir Priedėlio 2, 3, 4, 5, 7, 8, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 25 skyrių pakeitimo bei papildymo įstatymu buvo padaryti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatų pakeitimai ir papildymai, susiję inter alia su Lietuvos Respublikos naryste NATO. Pavyzdžiui, buvo pakeistos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 7 skyriaus antrojo skirsnio 5 ir 7 dalys, jas išdėstant taip: „Visuotiniu piliečių pasirengimu pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo agresijos, įgyvendinamai individualiai ir kartu su NATO sąjungininkų pajėgomis, Lietuva siekia atgrasinti kiekvieną potencialų užpuoliką. <...> Lietuva neatidėliodama prašo NATO konsultacijų, kai jaučia tiesioginę grėsmę savo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui. Būdama Šiaurės Atlanto sutarties ir kitų Europos valstybių kolektyvinės gynybos sutarčių dalyvė, Lietuva ginkluoto užpuolimo atveju nedelsdama kreipiasi šių sutarčių šalių ginkluotos pagalbos užpuolimui atremti.“ Be to, buvo pakeistas 18 skyrius, kartu ir jo pavadinimas – jis buvo pavadintas „Krašto apsaugos sistema“. Šiuo metu galiojančiame Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 7 skyriaus antrajame skirsnyje „Bendrosios Lietuvos gynybos nuostatos“ (2009 m. liepos 23 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Lietuvos gynybinė galia grindžiama: – Tautos apsisprendimu ir pasiryžimu priešintis kiekvienam užpuolikui; – NATO sąjungininkų teikiama pagalba ir solidarumu; – įstatymo nustatyta visuotine privalomąja karo tarnyba; – kariuomenės ir jos aktyviojo rezervo parengtimi ir apginkla …