LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS N U T A R I M A S DĖL VALSTYBĖS ILGALAIKĖS RAIDOS STRATEGIJOS 2002 m. lapkričio 12 d. Nr. IX-1187 Vilnius Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės; patvirtindamas, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą; atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Lisabonos viršūnių tarybos išvadas; atsižvelgdamas į tai, kad Valstybės ilgalaikės raidos strategijos parengimas yra esminis žingsnis įgyvendinant šalies strateginį valdymą, kaip valstybės funkciją, ir apibrėžiant pagrindinius šalies plėtros ilgalaikės perspektyvos tikslus; atsižvelgdamas į tai, kad šalies plėtros strateginis valdymas laikomas valstybės strategijos kūrimo, įgyvendinimo ir analizės funkcija, nutaria: 1 straipsnis. Patvirtinti Valstybės ilgalaikės raidos strategiją (pridedama). 2 straipsnis. Pasiūlyti Vyriausybei: 1) sukurti strateginės analizės ir stebėsenos (monitoringo) sistemą, įtraukti į ją valstybės bei mokslo institucijas, tam tikrais periodais fiksuoti strategijos įgyvendinimo rezultatus ir rinkos pokyčius; 2) peržiūrėti patvirtintas nacionalines strategijas ir programas, parengti naujas strategijai įgyvendinti reikalingas programas bei koncepcijas ir suderinti jas tarpusavyje atsižvelgiant į Europos Sąjungos Lisabonos viršūnių tarybos išvadas; 3) atsižvelgti į šios Strategijos nuostatas svarstant ir tvirtinant ministerijų bei Vyriausybės įstaigų strateginius veiklos planus bei kitus planavimo dokumentus. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKAS                       ARTŪRAS PAULAUSKAS ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 VALSTYBĖS ILGALAIKĖS RAIDOS STRATEGIJA Valstybės ilgalaikės raidos strategijos struktūra ILGALAIKIAI VALSTYBĖS RAIDOS PRIORITETAI PRIORITETŲ ĮGYVENDINIMO KRYPTYS ĮVADAS 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė valstybingumą. Šalis nuėjo sudėtingą persitvarkymo iš planinės į rinkos ekonomiką kelią, įveikdama daugelį kliūčių, sunkumų ir krizių. Reformos, vykdytos visose gyvenimo srityse, suteikė Lietuvai galimybių iš esmės pakeisti savo teisinius pamatus, įgyvendinti sprendimus, kurie padėjo pagrindą rinkai veikti. Įvyko didelių pokyčių visuomenėje ir visuomeniniame gyvenime. Lietuvos visuomenė suvokė savo strateginius tikslus ir išreiškė juos 1992 metų Konstitucijoje. Tautos referendumu priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos aiškios nuostatos siekti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo, jungtis į tarptautines organizacijas, jei tai neprieštarauja valstybės interesams ir jos nepriklausomybei. Lietuvos visuomenė savo Konstitucijoje įtvirtino žmogaus ir valstybės, visuomenės ir valstybės santykių, paremtų demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir tautinių mažumų teisių gerbimo principais, pagrindus. Lietuva apsisprendė, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Tai sudarė prielaidas Lietuvai nustatyti savo strateginius tikslus, visų pirma įstoti į Europos Sąjungą, kaip tautų ir valstybių bendriją, kurioje įtvirtinta demokratija, gerbiamos žmogaus ir tautinių mažumų teisės, taip pat sukurta gerovės valstybė ir įtvirtintas Europos socialinės ir ekonominės rinkos modelis, kuriam būdinga konkurencijos ir solidarumo, lygybės ir teisingumo pusiausvyra. Todėl Lietuva 1995 m. pasirašė, o 1996 m. ratifikavo Europos sutartį, steigiančią Europos Bendrijų bei jų šalių narių ir Lietuvos Respublikos asociaciją. 2002 m. Lietuva baigia stojimo į Europos Sąjungą procesą. Europos Sąjungoje taip pat vyko rimtų pokyčių, Europos Sąjungos viršūnių tarybos susitikimuose buvo formuluojami Europos Sąjungos raidos ilgalaikiai tikslai. Vienas tokių pavyzdžių – Lisabonos Europos Sąjungos viršūnių tarybos 2000 m. kovo 23–24 d. pirmininkavimo išvados, kuriose teigiama, jog iki 2010 m. Europos Sąjungos ekonomika turi tapti dinamiškiausia, konkurencingiausia, pagrįsta žiniomis, taip pat turi būti pasiektas visuotinis užimtumas: „Turi būti modernizuojamas Europos socialinis modelis, investuojama į žmones ir kuriama aktyvi gerovės valstybė. Žmonės yra didžiausia Europos vertybė ir pagrindinis Europos Sąjungos politikos tikslas. Investicijos į žmones ir aktyvios bei dinamiškos gerovės valstybės kūrimas bus esminis užtikrinant Europos vietą žiniomis pagrįstoje ekonomikoje ir siekiant, kad šios naujos ekonomikos atsiradimas nepaaštrintų tokių socialinių problemų kaip nedarbas, socialinė atskirtis ir skurdas“. Lisabonos Europos Sąjungos viršūnių tarybos išvados buvo tikslinamos 2002 m. kovą Barselonos Europos Sąjungos viršūnių taryboje. Lisabonoje priimtos bei Barselonoje patikslintos socialinės, ekonominės bei aplinkos apsaugos politikos gairės nustato užduotis ir Lietuvos valstybės ilgalaikės raidos strategijai, numato Lietuvos šiandieninius ir artimiausio dešimtmečio uždavinius. Juo labiau turint galvoje, kad 2002 m. spalio 9 d. Europos Komisijos oficialiai paskelbtoje Reguliariojoje Lietuvos pažangos rengiantis narystei Europos Sąjungoje ataskaitoje Lietuva vertinama kaip atitinkanti Kopenhagos kriterijus valstybė, kurioje veikia rinkos ekonomika ir kuri gali konkuruoti Europos Sąjungoje. Remdamiesi šiuo vertinimu, galime teigti, kad Lietuvai Lisabonos ir Barselonos dokumentų nuostatos yra priimtinos ir kelia mums uždavinį suformuluoti tokią valstybės ilgalaikės raidos strategiją, kurioje būtų galima įvertinti esamą padėtį, pateikti valstybės viziją ir nustatyti valstybės ilgalaikės raidos prioritetus bei jų kryptis. Tik taip galima sukurti prielaidas Lietuvai veiksmingai dalyvauti Europos socialiniame modelyje ir užtikrinti pamatinius mūsų tautos siekius turėti saugią visuomenę, sukurti žiniomis pagrįstą ekonomiką, gyventi švarioje bei saugioje aplinkoje ir turėti konkurencingą ūkį, kad visa tai tarnautų mūsų konstituciniam siekiui – bendrai tautos gerovei. VALSTYBĖS ILGALAIKĖS RAIDOS STRATEGIJOS PAGRINDINIS TIKSLAS Valstybės ilgalaikės raidos strategijos pagrindinis tikslas – sukurti aplinką plėtoti šalies materialinei ir dvasinei gerovei, kurią apibendrintai nusako žinių visuomenė, saugi visuomenė ir konkurencinga ekonomika. Tai leistų sudaryti sąlygas plėtoti žmogaus pasirinkimo galimybes visais jo gyvenimo aspektais – ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu; investuojant į švietimą, lavinimą ir sveikatos apsaugą užtikrinti žmogaus galių stiprinimą (žmogaus kapitalą). Tai turi aprėpti visus šalies gyventojus, sudaryti sąlygas naudoti savo galias ekonominei ir kūrybinei veiklai, politikai, visuomeniniam gyvenimui bei poilsiui. I. PADĖTIES ANALIZĖ 1. Aplinkos veiksniai Artimiausią penkiolikos metų laikotarpį tarptautinei Lietuvos padėčiai didžiausią įtaką darys šie veiksniai: Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO įtvirtinimas bei visavertis panaudojimas nacionaliniams interesams užtikrinti; nuosekli šių organizacijų transformacija ir vaidmuo pasaulinėje politikoje; Lietuvos vykdomos geros kaimynystės politikos sėkmė ir gebėjimas pasinaudoti vis didėjančiomis Baltijos jūros bendradarbiavimo galimybėmis; tolesnė JAV ir Europos Sąjungos partnerystės raida; tolesni pertvarkos procesai Rusijoje ir jos Kaliningrado srities vizija; globalizacijos procesai ir su jais susijusi tarptautinių ekonominių ryšių plėtra bei pasaulio saugumą ir stabilumą lemiančių veiksnių, kultūrų įvairovė, demokratinės pasaulio bendrijos gebėjimas įveikti netradicines, transnacionalines grėsmes. 2. Stiprybių, silpnybių, galimybių, grėsmių (SSGG) analizė Stiprybės Lietuva įveikė itin sudėtingą perėjimo į rinkos ekonomiką laikotarpį ir dabar yra veikiančios rinkos bei atviros ekonomikos šalis. Įtvirtinta demokratija, stabili politinė padėtis, sukurtos svarbiausios rinkos institucijos ir prielaidos ekonomikos plėtrai, iš esmės sustiprėję gebėjimai vykdyti nuoseklią ekonominę, finansinę, socialinę bei užimtumo politiką. Lietuvos geografinė padėtis regione leidžia šaliai būti aktyviai tiek šiaurės–pietų, tiek vakarų–rytų kryptimis ir maksimaliai išnaudoti geografinės padėties teikiamus privalumus, juoba kad Baltijos regionas yra svarbus transporto ir prekybos kelių susikirtimo taškas Europos žemyno viduryje. Lietuvos geografinė padėtis palanki tranzitui, šalies teritoriją kerta du pripažinti žemyninės svarbos transporto koridoriai. Tranzito plėtrai svarbią reikšmę turi tai, kad Lietuva yra jūrinė valstybė su neužšąlančiu Klaipėdos jūrų uostu, turinčiu modernų konteinerių terminalą. Modernus yra automobilių kelių tinklas, jų priežiūros ir remonto aukštos kokybės sistema. Europos žemyne toliau vyrauja integraciniai procesai. Pagrindinė jų išraiška – ES ir NATO plėtra. Lietuvos strateginė nuostata yra užtikrinti nepriklausomybės laimėjimų negrįžtamumą, todėl narystė ES ir NATO yra tinkamiausias ir patikimiausias būdas šiems istoriniams laimėjimams įtvirtinti. Baltijos jūros regione artimiausią dešimtmetį Lietuva toliau stiprins savo, kaip vienos iš regiono lyderių, vaidmenį, ypač padėdama kurti Europos Sąjungos ir NATO politiką rytinių kaimynų atžvilgiu, tuo stiprindama viso regiono saugumą ir stabilumą. Kryptinga, pamatuota Lietuvos politika Baltarusijos, Rusijos Federacijos, Ukrainos atžvilgiu, Lietuvos pasirengimas dalytis demokratijos kūrimo, integracijos patirtimi su Vakarams pradedančiomis atsiverti Užkaukazės, Vidurinės Azijos valstybėmis, skatinant tolesnius jų ryšius su demokratiniu pasauliu, bus nuoseklus ir nuolatinis Lietuvos indėlis didinant stabilumą Vidurio ir Rytų Europoje. Lietuva šiuo metu nemato tiesioginės karo grėsmės savo nacionaliniam saugumui, nė vienos užsienio valstybės nelaiko priešu, jos saugumo politika yra atvira, skaidri ir nekonfrontacinė, nenukreipta prieš jokios kitos valstybės teisėtus interesus. Pakankamai išsilavinusi ir kvalifikuota darbo jėga, padidėję gebėjimai atitikti rinkos ekonomikos reikalavimus bei verslumo gebėjimai. Tolygus didžiųjų ir mažesniųjų miestų išsidėstymas sudaro prielaidas tolydžiai ekonominei, socialinei ir kultūrinei plėtrai. Trečdalį šalies teritorijos užima miškai. Saugomos teritorijos, kuriose puoselėjamos gamtos kraštovaizdžio vertybės, rūšys ir buveinės, retos arba jau nykstančios ES regione, užima apie 12 procentų šalies teritorijos. Pakankamai išplėtotas švietimo ir mokslo institucijų tinklas, stiprus mokslinis potencialas. Padėti valstybinės kalbos reglamentavimo, tvarkybos ir priežiūros sistemos pagrindai. Spartūs informacinių technologijų ir telekomunikacijų (ITT) sektoriaus augimo tempai. Turtingas istorinis kultūros paveldas, gyvos krašto etnokultūrinės tradicijos, istoriniai ir kultūriniai ryšiai su Vakarų ir Rytų Europa, aukšto lygio profesionalus menas, tankus kultūros įstaigų tinklas. Silpnybės Lietuva labai atsilieka nuo ES šalių pagal ekonomikos išsivystymo lygį ir realiai įveikti šį atsilikimą galima per 30 metų. Lietuva yra maža šalis, palyginti neseniai atkūrusi nepriklausomybę ir kol kas neturinti pakankamai administracinių bei ekonominių pajėgumų aktyviai propaguoti savo interesus pasaulyje. Šalies ekonomika nesudaro pakankamų socialinės plėtros ir užimtumo sąlygų. Padidėjusi socialinė-regioninė diferenciacija; sveikatos ir sveikatos priežiūros skirtumai tarp atskirų socialinių ir ekonominių gyventojų grupių; žemas užimtumo lygis ir didelis bei struktūriškai nepalankus nedarbas; nepakankamas darbo jėgos teritorinis ir profesinis mobilumas, darbo vietų kokybė bei darbo rinkos lankstumas; didelė neoficiali darbo rinka; šešėlinis užimtumas; šalis praranda dalį darbo jėgos dėl migracijos; mažai dėmesio nepilnamečių auklėjimui ir užimtumui, nėra asmenų, grįžusių iš įkalinimo įstaigų, socialinės integracijos sistemos. Darbo jėgos nepakankamas prisitaikymas prie rinkos reikmių, fizinis kapitalas daug kur technologiškai atsilikęs, silpnai diegiamos naujovės, žemas verslumo lygis. Nėra mokslo ir gamybos kooperavimo sistemos, veikiančios pagal šiuolaikinį naujovių diegimo modelį. Lietuva smarkiai atsilieka nuo Europos Sąjungos valstybių kompiuterizacijos ir informacinių technologijų naudojimo srityje. Per lėtai diegiama lietuvių kalba elektroninėje terpėje. Nešiuolaikiška pramonės struktūra, labai maža dalis aukštųjų technologijų gamybos. Nepakankamai susiformavusi verslo paslaugų infrastruktūra. Konkurencingumo stokoja žemės ūkis. Neišplėtota gamybinė ir socialinė kaimo infrastruktūra. Neefektyviai naudojamas energetikos potencialas, Lietuvos elektros ir dujų tinklai neturi tiesioginių ryšių su Vakarų Europos energetikos sistemomis. Visas ūkis neracionaliai naudoja energiją. Susidėvėjusi transporto infrastruktūra ir riedmenų parkas, ypač geležinkelio sistemoje. Lietuva neturi ūkio plėtros valstybinio strateginio valdymo ir nacionalinio konkurencingumo plėtojimo patirties. Intensyvios ūkinės veiklos vietose mažėja natūralių ir pusiau natūralių teritorijų plotai, nyksta gamtos kraštovaizdis, kinta jo struktūra; nepakankama informacinės sistemos ir rekreacinės infrastruktūros plėtra lankomiausiose teritorijose; daug senų, mažų ir taršių sąvartynų bei užterštų vietų, blogai veikia atliekų surinkimo bei tvarkymo sistema. Pasenusi kultūros objektų infrastruktūra; nepakankamai susistemintas ir apsaugotas kultūros vertybių paveldas. Nepakankamai puoselėjami natūralioje aplinkoje gyvi etninės kultūros reiškiniai. Galimybės Narystė Europos Sąjungoje sudarys Lietuvai sąlygas įgyvendinti ES socialinės rinkos modelį, kelti ekonominės gerovės, gyvenimo kokybės lygį ir suteiks nekarinių saugumo garantijų. Per artimiausią dešimtmetį Lietuva prisiderins prie ES ekonominės tvarkos ir turės sklandžiai veikiančią rinkos mechanizmų sistemą. ES paramos fondai leis modernizuoti šalies infrastruktūrą. Gerėjant ekonomikos padėčiai ir tobulėjant administraciniams gebėjimams bei ribojant neigiamus reiškinius, atsiranda galimybių užtikrinti stabilią socialinę ir sveikatos apsaugą, nacionalinės kultūros plėtrą. Būdama ES nare, Lietuva galės: naudotis didžiule ES rinka, perimti institucinę ir administracinę patirtį, įsijungti į Europos technologinę ir skaitmeninę erdvę, parengti savo valstybinę kalbą lygiomis teisėmis funkcionuoti daugiakalbėje Europos ir pasaulio informacinėje erdvėje, gauti solidžią finansinę ir techninę pagalbą, ginti savo ekonominius interesus, darydama įtaką ES ekonominei politikai, turėti stabilią valiutą ir stabilią makroekonominę aplinką, įsijungti artimiausiu metu į Šengeno erdvę. Tam pasitarnaus Lietuvos ir drauge ES rytinių sienų apsaugos stiprinimas; panaudodama ES ir kitų tarptautinių institucijų lėšas, modernizuoti bei išplėsti transporto, energetikos ir aplinkos apsaugos (vandens gerinimo ir tiekimo, nuotėkų surinkimo ir valymo, atliekų tvarkymo ir kt.) infrastruktūrą. Lietuvos narystė ES teigiamai paveiks užimtumo skatinimo, darbo ir gyvenimo lygio kokybės bei civilizuotų darbo santykių plėtrą. Lietuvos narystė NATO sudarys sąlygas sukurti veiksmingą ir patikimą gynybos sistemą, atitinkančią NATO standartus. Tinkamai naudodamasi globalizacijos procesais ir ūkio internacionalizavimu, Lietuva galės plėsti pramonės ir paslaugų gamybinę kooperaciją, perimti naujas technologijas ir patirtį, sėkmingai plėtoti elektroninio verslo galimybes, gauti tinkamos kokybės ir nebrangių finansinių paslaugų. Lietuva įsitvirtins žemyninės Europos transporto paslaugų rinkoje. Visuotinis maisto poreikio augimas, ekologiškų maisto produktų paklausa ir biotechnologijos laimėjimai atvers naujų galimybių žemės ūkiui ir maisto pramonei. Planuojant ir panaudojant Europos Sąjungos struktūrinę paramą, kurios mastai sudarys didelę dalį visų šalies investicijų (iki 4 procentų BVP), pagerės nacionalinių išteklių valdymas. Fiskalinės politikos tęstinumas ir fiskalinė drausmė leis finansuoti skolinimosi poreikį padarant kuo mažiau išlaidų bei patiriant kuo mažesnę riziką, o vidaus finansų rinkos plėtra garantuos alternatyvų užsienio rinkoms piniginių išteklių šaltinį. Aktyvus teigiamo Lietuvos įvaizdžio propagavimas pasaulyje, jo panaudojimas Lietuvos nacionaliniams interesams užtikrinti. Gyvybinga ir atvira, tradicines vertybes puoselėjanti savita Lietuvos kultūra ir kalba, didinanti Europos ir pasaulio kalbų bei kultūrų įvairovę; veiksminga profesionalaus meno ir regionų kultūros plėtra. Grėsmės Visuotiniu pavojumi išlieka masinio naikinimo ginklų, jų dalių ir gamybos technologijų platinimas. Mokslo ir technologijų raida daro prieinamesnį cheminį, biologinį bei bakteriologinį ginklą. Dėl informacijos technologijų plėtotės didėja kibernetinės grėsmės. Itin didelį dėmesį demokratinė pasaulio bendrija, taigi ir Lietuva, turės skirti transnacionalinėms grėsmėms, visų pirma kovai su tarptautiniu terorizmu. Regione tiesioginės karinės konfrontacijos tikimybė yra maža, tačiau karinės jėgos demonstravimas, provokacijos ir grasinimas panaudoti jėgą lieka pavojingas Lietuvos Respublikos saugumui. Politinė, ekonominė ir socialinė įtampa bei konfliktų galimybė kaimyninėse valstybėse bei gretimuose regionuose. Daugiau dėmesio reikia tarptautinėms ekonominėms ir finansinėms krizėms, tarptautinėms grėsmėms, tokioms kaip tarptautinis organizuotas nusikalstamumas, korupcija, nelegali prekyba ginklais, narkotikais ir žmonėmis, nelegali migracija, žmogaus ir tautinių mažumų teisių pažeidinėjimai ir pan. Keičiantis Lietuvos geopolitinei aplinkai, didėjant pasaulio materialinėje ir intelektinėje rinkoje vyraujančios anglų kalbos vaidmeniui šalies ekonominiame ir socialiniame gyvenime, siaurinamos valstybinės kalbos vartojimo sritys, silpnėja specialybės įgijimo bei darbo valstybine kalba motyvacija. Tarptautiniuose santykiuose energijos bei gamtos išteklių įtaka ir toliau lieka labai svarbi. Didelė dalis naftos ir gamtinių dujų gaunama stabilumu nepasižyminčiuose pasaulio regionuose. Jų nestabilumas, galimi kariniai konfliktai per žaliavų kainas daro įtaką pasaulio valstybių bei jų blokų ekonominio augimo svyravimams, taigi ir Lietuvai, kaip tarptautinės ekonominės sistemos sudėtinei daliai. Lietuvai lieka aktualus energijos išteklių tiekimo diversifikavimas. Pernelyg didelė Lietuvos priklausomybė nuo vienos šalies strateginių žaliavų ar užsienio kapitalo, atstovaujančio atskiroms ekonomikoms, kurių rinkos dar galutinai neveikia, koncentracija Lietuvai strategiškai svarbiuose ekonomikos sektoriuose yra rizikingos ne tik ekonominei gerovei, bet ir šalies saugumui apskritai. Tolesnis Vakarų pasaulio gyventojų senėjimas, sparčiai didėjantis gyventojų skaičius trečiojo pasaulio šalyse bei valstybių ir ištisų regionų plėtros netolygumai toliau skatins migracijos procesus. Tai kels sveikatos priežiūros paslaugų lygiateisiškumo ir prieinamumo, pavojingų užkrečiamųjų ligų bei narkomanijos plitimo papildomų problemų. Nekontroliuojamos migracijos bangos, kylančios dėl regioninių ar etninių konfliktų, gali tapti destabilizuojančiu veiksniu visai Europai ir kelti pavojų Lietuvos interesams. Lietuvos demografinė padėtis blogėja dėl visuomenės senėjimo, todėl demografinės problemos turės tiesioginį poveikį socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros išlaidų padidėjimui. Ekonominės emigracijos darys įtaką valstybės ekonominio, mokslinio technologinio potencialo plėtotei. Nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas aštrins nedarbo problemas, taip pat trukdys inovacijoms ir modernių technologijų plėtrai, regioninės raidos netolygumas gresia tolesniu užimtumo ir socialinės plėtros lygio diferencijavimu, marginalinių regionų susidarymu, darbo jėgos emigracija; dėl nepakankamos ekonomikos plėtros ir regionų raidos gali nemažėti skurstančiųjų dalis, sustiprėti socialinė atskirtis bei socialinė diferenciacija, kelianti pavojų demokratijos ir visuomenės stabilumui. Gyventojų socialinei diferenciacijai įtaką darys ir tokie nauji veiksniai kaip gebėjimas naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis ir informaciniais ištekliais. Dabar importo muitais apsaugoti ūkio sektoriai įstojus į ES atsidurs sustiprėjusios konkurencijos aplinkoje, nes ES importo muitai iš esmės yra mažesni už kai kuriuos šiuo metu taikomus Lietuvos importo muitus. Kita vertus, importas iš trečiųjų šalių tiek vartotojams, tiek gamintojams kai kuriais atvejais pabrangs. Padidėję automobilių srautai, o kartu ir nepakankamas kelių dangos remontas gali daryti neigiamą įtaką eismo saugai. Teisėkūros proceso nenuoseklumas, nepakankamas planavimas ir teisinis reglamentavimas gali sukelti nenumatytų ir nepageidaujamų pasekmių visuomeniniam gyvenimui. Tai gali skatinti teisinį nihilizmą, nepagarbą teisei ir teisinės valstybės siekiui. Globalizacijos procesas skatina ne tik tautų ir kultūrų integraciją, bet ir jų vienodėjimą (homogenizaciją). Vertybių skalėje ima vyrauti funkcionalumo kriterijus, todėl į kalbą imama žiūrėti tik kaip į komunikacijos įrankį, o tai trukdo suvokti ją kaip esmingiausią kultūros ir tapatybės elementą, atskiria kalbą nuo kultūros ir ją vartojančių bei kuriančių žmonių. Ima vyrauti viena, pripažinta universalia, kalba, o su ja ir viena kultūra. Tokiomis aplinkybėmis lietuvių kalbai bus sunku išlaikyti dabartines savo pozicijas tiek valstybės, tiek visuomenės gyvenime. Nepakankamai išreikštas Lietuvos kultūros savitumas; meno kūrėjai ir kultūros specialistai emigruoja iš Lietuvos; prarandamos neapsaugotos kultūros vertybės. Etninės kultūros gyvoji tradicija patiria vis didesnį neigiamą spartėjančios globalizacijos reiškinių poveikį, mažėja jos pajėgumas konkuruoti su komercine, masine kultūra. Gyvosios tradicijos plėtros pagrindas – tautinė savimonė – nepaliaujamai silpsta nesant reikiamų priemonių etninei kultūrai ugdyti, jos vertybėms puoselėti, tautinei savimonei išsaugoti. 3. Makroekonomikos padėtis Lietuvos ekonominės politikos tikslas yra stabili makroekonominė aplinka – konkurencingas ūkis, spartus ekonomikos augimas, žemas nedarbo lygis, stabilios kainos. Lietuvos ekonominės politikos įgyvendinimas glaudžiai susijęs su pasikeitimais išorinėje aplinkoje. Staiga pasikeitus išorinėms makroekonominėms sąlygoms, pasikeistų ir ekonominės politikos įgyvendinimas, kurį laiku atlikti ypač svarbu Lietuvai, kaip mažai atviros ekonomikos valstybei. Šiuo metu Lietuvoje vykdoma griežta fiskalinė politika suteikia galimybę mažinti fiskalinį deficitą, siekti subalansuoti biudžetą, taip pat suteikia prielaidas ilgalaikei fiksuoto valiutos kurso politikai ir didina ekonomikos atsparumą įvairiems išorės poveikiams. Tai leidžia toliau mažinti valstybinio ir privataus sektorių skolinimosi išlaidas, siekti cikliškai subalansuoto biudžeto ir gebėti vykdyti Ekonominės ir pinigų sąjungos reikalavimus. Ateityje deficito dydis bus derinamas su Mastrichto sutartyje nustatytais kriterijais ir ES vykdoma politika. Lietuvoje per 10 metų dėl biudžeto deficito susidarė beveik 30 procentų BVP bendra valstybės skola. Nors toks skolos lygis nėra didelis pagal išsivysčiusių šalių standartus, tačiau jį būtina griežtai reguliuoti, kad nebūtų peržengta pavojinga riba, kelianti grėsmę stabiliai ekonomikos plėtrai. Pagrindiniai mokesčių tarifai Lietuvoje, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis ir šalimis kandidatėmis į ES, yra gana vidutiniški, nuosaikūs. Tačiau bendroji mokesčių našta, kurią galima matuoti visų valstybės pajamų santykiu su šalies BVP, Lietuvoje ryškiai mažesnė (mažiau kaip 30 procentų) nei minėtose šalyse. Pavyzdžiui, šalyse kandidatėse šis santykis yra apie 41 procentą, o Vokietijoje – apie 44 procentus. 2001 m. pabaigoje buvo patvirtinta pagrindinius mokesčius apimanti reformos koncepcija, atspindinti tarptautines tendencijas mažinti bendrą mokesčių naštą, išlyginti apmokestinimo netolygumus, užtikrinti valstybės patrauklumą investicijoms ir šalies ūkio konkurencingumą, o tose srityse, kurios reglamentuojamos ES teisės aktų – užtikrinti visišką nacionalinės teisės suderinamumą nuo narystės datos, taip pat užtikrinti veiksmingą mokesčių administravimą. Vienas iš mokesčių sistemos tobulinimo veiksmų – požiūrio į mokesčių sistemą pakeitimas: ūkio subjektų, vengiančių mokėti mokesčius, veiklos sąlygų sugriežtinimas. Valstybė turi operatyviai reaguoti į privačiame sektoriuje susiklosčiusias neigiamas mokesčių planavimo schemas. Didesnioji valstybės išlaidų dalis Lietuvoje tenka visuomeninėms paslaugoms (valstybės gynimui, viešajai tvarkai, valstybės valdymui), taip pat švietimo, sveikatos apsaugos paslaugoms teikti. Tačiau strategijos laikotarpiu būtina užtikrinti ir kitų poreikių finansavimą. Čia galima būtų išskirti priemonių, susietų su integracija į ES ir į NATO, finansavimą bei žemės (taip pat žemės restitucijos), sveikatos apsaugos sistemos, švietimo, pensijų reformų finansavimą. Be to, valstybė yra įsipareigojusi vykdyti dvi dideles specialias programas – indėlių atkūrimo ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo bendro finansavimo. Valstybės biudžeto deficitas dengiamas paskolomis, valstybė turi vykdyti kryptingą ir gerai apgalvotą skolinimosi politiką – užtikrinti visišką skolinimosi poreikio finansavimą laiku ir padarant kuo mažiau išlaidų bei patiriant tik priimtiną riziką, neviršijant nustatytų valstybės skolos ir skolinimosi limitų. Iki šiol Lietuvos pinigų politiką lemia Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas, kuris padėjo stabilizuoti ir išlaikyti prognozuojamą padėtį šalyje. Lietuvoje veikiantis Lito patikimumo įstatymas riboja Lietuvos banko veiksmus klasikinės pinigų politikos srityje. Tolesnę pinigų politiką lems integracijos į ES procesas ir jos svarbiausias tikslas bus garantuoti nuoseklų Lietuvos įsiliejimą į euro zoną bei sklandžią Lietuvos banko integraciją į Europos centrinių bankų (ECB) sistemą. Tam pirmiausia reikės parengti teisinę ir organizacinę infrastruktūrą ECB pinigų politikos priemonėms taikyti šalies pinigų rinkoje, skatinti bankų rinkos standartų priartėjimą prie ES analogiškų rinkos standartų. Siekiant ilgalaikio ir stabilaus ekonomikos augimo, labai svarbu sukurti palankią investicinę ir verslo aplinką. Numatoma toliau vykdyti energetikos bei transporto objektų pertvarkymą ir privatizavimą, skatinti privačias „plyno lauko“ investicijas, diegti verslo aplinkos gerinimo priemones, pritraukti tiesioginių užsienio investicijų. Siekiant užtikrinti veiksmingą darbo išteklių panaudojimą, numatoma vykdyti ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinančią politiką. Struktūrinę politiką numatoma pasitelkti sudarant palankesnes sąlygas kurti naujas darbo vietas, orientuojant profesinio mokymo sistemą į rinkos poreikius, kuriant ir įgyvendinant konkursinę perkvalifikavimo sistemą. Ypač svarbios ekonominio aktyvumo ir užimtumo didinimo sritys bus darbo vietų kūrimas skatinant verslininkystę, užimtumo rėmimo formų tobulinimas, prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių didinimas bei lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas. II. LIETUVOS VALSTYBĖS VIZIJA 2015 m. Lietuva bus aktyvi Europos Sąjungos ir NATO narė, puoselėjanti euroatlantines vertybes ir pilietinę visuomenę, prisidedanti prie taikos ir stabilumo palaikymo regione ir už jo ribų. Lietuva bus veiksmingai integruotos Europos Sąjungos rinkos dalyvė, sėkmingai pritaikanti pažangiausią mokslo technologiją, besiremianti išplėtota intelektine kooperacija tiek ES viduje, tiek už jos ribų. Modernizavusi valstybės strategiją ir valstybės ekonominę politiką bei naudodamasi ES finansine ir technine parama, Lietuva iki 2015 m. padidins savo BVP 2–2,5 karto. Pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, bus pasiektas daugiau kaip 50 procentų būsimojo ES vidurkio lygis vietoj dabartinio 30 procentų lygio. Tai iš esmės leis įgyvendinti ES socialinį ekonominį modelį - gerovės valstybės, kurioje žemas nedarbo lygis, didelė darbo kaina, stiprios socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis. Lietuva per dešimtmetį prisitaikys prie ES ekonominės tvarkos ir turės sklandžiai veikiančią rinkos mechanizmų sistemą. Gerėjant ekonominei padėčiai ir tobulėjant valstybės administraciniams gebėjimams, korupcijos lygis ir kriminalinio pasaulio įtaka verslui bus žymiai sumažėję. Ekonomikos augimo veiksniai – darbo jėga, kapitalas, žinios ir verslumas – bus pakankamai išplėtoti. Darbo jėgos naudojimas padidės bent 10 procentų, kai sumažės nedarbas, padidės pensinis amžius ir į darbo rinką įsilies nauja karta. Tačiau svarbiausia, kad patobulinus švietimo sistemą ir įdiegus kvalifikacijos tobulinimo bei perkvalifikavimo sistemą darbo jėgos išsilavinimo lygis bus aukštesnis. Fizinė infrastruktūra bus modernizuota. Ryšių ir komunikacijų srityje beveik neliks technologinio atsilikimo. Bus visiškai pertvarkyta elektros energetikos sistema. Energijos šaltinių tiekimo tinklai bus sujungti su ES tinklais. Technologinis gamybos lygis daugeliu atveju bus europinis arba vidutiniškai nuo jo nedaug atsiliks. Valstybė stengsis patenkinti visuomenės informacinius poreikius ir pirmiausia užtikrinti informacijos tinklų valstybine kalba prieinamumą visoje teritorijoje. Tačiau tai neužtikrins vakarietiško ekonomikos našumo, kadangi į gaminius ir paslaugas įdėta pridėtinė vertė (žinios, mokslas) dar bus mažesnė, taip pat ir dėl didelių įėjimo į pasaulinę rinką sąnaudų. Žiniomis pagrįsta ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu. ES yra užsibrėžusi sukurti žinių visuomenę per artimiausią dešimtmetį; 2015 metais šioje srityje Lietuva gali būti pasiekusi panašų lygį. Tačiau žinių visuomenė yra itin sudėtingas iššūkis Lietuvai ir su juo gali nepavykti susitvarkyti, jei nebus pasiektas plačių visuomenės sluoksnių sutarimas ir stipri intelektuali politinė valia. (Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2001m. ilgalaikė strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853.) Mokslas ir švietimas ir toliau liks prioritetinė šalies plėtros sritis, bus įkurta darni, veiksminga ir visoms gyventojų kategorijoms prieinama švietimo sistema, sudaranti sąlygas Lietuvos gyventojams mokytis visą gyvenimą, įgyti visuomeninę ir dalykinę kompetenciją, puoselėjanti visuomenės bendruomeniškumą ir kultūrą, panaudojanti mokslo žinias subalansuotai krašto plėtrai, suteikianti didžiausią nacionalinio produkto prieaugį ir užtikrinanti optimalią valstybės raidą didėjančios pasaulinės konkurencijos sąlygomis. Darbo jėgos rinkoje vyraus kvalifikuotų, mokančių naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis specialistų poreikis. Internetas, be kita ko, sudarys sąlygas neakivaizdžiai eiti mokslus garsiausiuose pasaulio universitetuose. Kvalifikacijos lygis Lietuvoje mažai tesiskirs nuo vakarietiškojo. Išsilavinimo struktūra ir turinys geriau atitiks ūkio poreikius, darbo jėga taps mobilesnė. Valstybė gali geriau atlikti savo funkcijas tik išugdžiusi administracinius gebėjimus. Skaidrus ir veiksmingas valdymas – būtina šalies sparčios pažangos sąlyga. Perimant ES institucinę, administravimo ir politinio proceso patirtį (tiesiogiai dalyvaujant institucijų darbe ir ES politikos kūrimo procese), Lietuvos valstybės administraciniai gebėjimai neabejotinai tobulės. Strategijos siekis – kad valdžia būtų pigesnė, teiktų geresnes paslaugas ir įsiklausytų į žmonių balsą. Visuomenės pasitikėjimas valdžia neabejotinai priklausys nuo gyvenimo kokybės. Informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektorius užims vieną iš pagrindinių vietų šalies ūkio struktūroje ir veiksmingai skatins kitų Lietuvos ekonomikos sektorių plėtrą. Sektoriaus produktų gamyba ir pardavimas gali pasiekti 25 procentus Lietuvos BVP ir ne mažiau kaip 50 procentų šios produkcijos bus eksportuojama. Įteisintos nepopierinės informacinės technologijos valstybės valdymo, verslo, prekybos, paslaugų, finansų ir kitose srityse. Valstybinis reguliavimas užtikrins saugų duomenų naudojimą, o šalies informacinis ūkis (registrai, kadastrai, informacinės sistemos) bus integralus ir atviras. Šalies verslumas didės pirmiausia įgyjant rinkos ekonomikos patirties ir mūsų ūkio dalyviams glaudžiau bendradarbiaujant su užsienio partneriais. Per penkiolika metų į privatų ir viešojo administravimo sektorius ateis daug jaunų specialistų, baigusių ekonomikos ir vadybos mokslus Lietuvos bei užsienio universitetuose. Bus išplėstos verslo konsultavimo paslaugos. Teigiamesnės taps visuomenės nuostatos verslo atžvilgiu. Visa tai smarkiai padidins šalies verslumo išteklius ir pakels jų kokybę. Lietuvos ekonomika integruosis į ES ekonominę, skaitmeninę ir žinių erdvę, kurioje sparčiai didėja globalizacijos procesai, ir daugiausia plėtosis prisitaikydama prie tų procesų bei jais naudodamasi. Lietuvos kultūra – individo ir tautos kūrybinių galių išraiška, jų tapatumo ir išlikimo garantija. Kultūra ir atskleis, ir puoselės skirtingų visuomenės grupių, tautinių bendrijų dvasines ir materialines vertybes, padės plėtoti ir ugdyti demokratinę, laisvą, atvirą visuomenę, puoselėti etnokultūrines tradicijas, ugdyti tautinę savimonę bei patriotizmą, skatins krašto socialinę ir ekonominę plėtrą, stiprins jo saugumą. Globalizacijos pavojų akivaizdoje mažai šaliai nėra nieko racionalesnio, kaip integruotis į tokią ekonominę erdvę: čia stabilios aplinkos sąlygomis, naudojantis didžiuliais finansiniais ir technologiniais ištekliais, perimdama modernią institucinę patirtį Lietuva galės sparčiau mažinti atsilikimą nuo ES senbuvių. (Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga) Aplinkos apsaugos veiksniai užtikrins harmoningą, darnią Lietuvos raidą (tvariąją plėtrą), suderintą su programiniais oro, vandens, biologinės įvairovės, Baltijos jūros bei Kuršių marių apsaugos ir atliekų tvarkymo tikslais, tarptautiniais įsipareigojimais bei ES standartais, taip pat su šalies ekonominėmis galimybėmis. Įgyvendinama suderinta ekonominių, administracinių ir teisinių aplinkos apsaugos svertų sistema. Šios sistemos sudėtinės dalys bus: ES standartus atitinkantys aplinkos taršos normatyvai ir aplinkosaugos vadybos bei audito sistemos; lanksti, ekonominius ir aplinkosaugos siekius suderinanti mokesčių už taršą sistema, aprėpianti ir suderinanti mokesčius už teršalų išmetimus, gaminio ir naudotojo mokesčius; gaminio mokesčius papildanti užstatų ir grąžos sistema, taikoma perdirbamoms daugkartinio naudojimo atliekoms; apyvartiniai taršos leidimai, taikomi vienarūšės bei vietinės taršos atvejams; „žaliojo biudžeto“ bruožų turinti valstybės biudžeto pajamų sandara. Aplinkosaugos srityje bus siekiama, kad visų ūkio šakų plėtra būtų suderinta su švarios ir sveikos aplinkos išsaugojimu. Krašto apsauga. Veiksminga ir patikima gynybos sistema užtikrins saugų tautos ir valstybės būvį, valstybės nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir konstitucinę santvarką. Viešasis saugumas. Bus sukurta tokia viešojo saugumo sistema, kad valstybės institucijos, atsakingos už visuomenės saugumą ir (ar) viešosios tvarkos užtikrinimą, spręsdamos gyventojų problemas ir teikdamos jiems kokybiškas paslaugas, tikslingai, efektyviai ir racionaliai panaudodamos mokesčių mokėtojų lėšas, garantuos viešąjį saugumą. Socialinė plėtra. Šalies ūkio struktūra garantuos palyginti aukštą užimtumo lygį. Nedarbas neviršys racionalaus lygio. Bus įgyvendintos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, pasiektas darbo rinkos lankstumas, veiksmingai veiks mokymosi visą gyvenimą sistema, bus sumažinti regioniniai skirtumai. Darbo jėga bus pakankamai mobili ir konkurencinga ES, kartu ir labiau skatinanti ieškotis darbo savo šalyje. Pasiekta artima ES lygiui darbo vietų kokybė: atlyginimai, darbo santykiai, darbų sauga ir pan. Nuosekliai laikomasi lygių galimybių principo. Veiks gerai koordinuotos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos, aprėpiančios visus gyventojus ir padengiančios visas socialines rizikas. Pajamas senatvėje garantuos einamojo finansavimo ir kaupimo mechanizmų derinimas. Einamojo finansavimo pensijų perkamoji galia didės maždaug tokiais pat tempais kaip ir vidutinio darbo užmokesčio perkamoji galia. Socialinė parama bus orientuota į tuos asmenis, kuriems tos paramos tikrai reikia; prioritetas – padėti darbingiems remiamiems asmenims sugrįžti į ekonomiškai aktyvią veiklą. Daugiau dėmesio bus skiriama demografinei situacijai gerinti, invalidumo, skurdo, socialinės atskirties prevencijai. Įveiktas didžiausias skurdas. Socialinė parama bus vykdoma koordinuojant valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių institucijų pastangas. Gyventojų pajamų nuolatinis augimas leis siekti visuotinai pripažintos pažangios vartojimo struktūros. Bus sudarytos sąlygos visoms šeimoms apsirūpinti būstu, tam tikslui panaudojamos reikiamos teisinės, ekonominės ir administracinės priemonės. Šalies žmonių sveikata priklauso nuo socialinių ir ekonominių sąlygų, o nuo žmonių sveikatos priklauso valstybės ekonominis klestėjimas. Vykdant ir plėtojant reformas, sveikatos sistemos prioritetais taps sveikatos ugdymas ir ligų profilaktika, Lietuvos žmonėms bus laiduojama prieinama, laiku suteikiama, saugi bei veiksminga sveikatos priežiūra, pagrįsta realiu sveikatos draudimu ir teisumu. Pagrindinis sveikatos priežiūros tikslas – sveikatinti visuomenę ir teikti kokybišką medicinos pagalbą, formuoti visuomenėje sveikos gyvensenos nuostatas; ilginti vidutinę gyvenimo trukmę; mažinti gyventojų mirtingumą; gerinti sveikatos priežiūros įstaigų sistemą, užtikrinant sveikatos santykių teisumą ir paciento pasirinkimo teisę; vykdyti aktyvią infekcinių ir neinfekcinių ligų profilaktiką; užkirsti kelią priklausomybių ligoms; užtikrinti, kad Lietuvos rinkoje būtų tik saugūs, kokybiški ir veiksmingi, atitinkantys Europos Sąjungos šalyse taikomus reikalavimus vaistai bei medicinos technika; plėtoti visuomenės sveikatos ugdymo, jos stiprinimo bei priežiūros sistemą; gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę diegiant naujas medicinos technologijas, keliant darbuotojų kvalifikaciją, užtikrinant, kad įstaigos atitiktų keliamus reikalavimus. Lietuvoje sveikatos priežiūros sistemos plėtojimas, sveikatos priežiūros įstaigų tinklo tobulinimas atitiks Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos Sąjungos reikalavimus ir principus. Užsienio politikos srityje Lietuva bus įsitvirtinusi kaip aktyvi ES ir NATO narė. Siekdama užtikrinti savo interesus šiose organizacijose, Lietuva aktyviai bendradarbiaus su ES ir NATO valstybėmis narėmis, stiprins savo vaidmenį Baltijos jūros regione ir perteikdama savo ES ir NATO narystės patirtį bei aktyviai formuodama ES „Platesnės Europos“ iniciatyvą plėtos santykius su rytinėmis ir pietinėmis kaimynėmis. Santykiai su kitomis valstybėmis bus plėtojami atsižvelgiant į konkrečią politinę ir ekonominę naudą Lietuvai. ES viduje Lietuva tarsis su visomis šalimis, kurių požiūris pagal sprendžiamų klausimų svarbą valstybei ir jos gerovei bus kuo artimesnis. Bus ieškoma sąjungininkų pagal interesus, o ne automatiškai blokuojamasi su kuria nors valstybių grupe. Tuo pačiu bus aktyviai naudojamos tradicinės sustiprinto konsultavimosi su kitomis dviem Baltijos valstybėmis, Šiaurės šalimis ir Lenkija priemonės. Bus aktyviai dalyvaujama formuojant bei įgyvendinant visų ES trijų ramsčių politiką. Kai nebus vadovaujamasi individualia nacionaline užsienio prekybos politika, bus vykdoma bendroji ES užsienio prekybos politika bei prisidedama prie jos formavimo. Bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) ir bendros Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos (BESG) reikaluose Lietuva sieks išlaikyti atlantizmo ir europeizmo pusiausvyrą, pabrėždama JAV tolesnio buvimo Europoje svarbą. Tapusi NATO nare Lietuva aktyviai reikš savo nuomonę Aljanso santykių su Rusija, Ukraina, Baltarusija tolesnio plėtojimo klausimais, sieks palaikyti Aljanso dėmesį Kaukazo, Vidurinės Azijos regionams. Bus toliau plėtojama Vilniaus dešimtuko dvasia; aktyviai dalijamasi integracijos į NATO patirtimi su nepakviestomis stoti valstybėmis NATO kandidatėmis. NATO taikos misijose Lietuva dalyvaus aktyviai, pagal realias išgales, pirmiausia geriau pažįstamuose regionuose, kuriuose Lietuva jau turi tokios veiklos patirtį. Ekonominės diplomatijos srityje Lietuva išnaudos savo, kaip ES rytų paribio valstybės, padėtį plėsdama savo diplomatinį atstovavimą ir aktyviai propaguodama ekonominius bei prekybos interesus šiame milžiniškame regione. Kartu bus siekiama išsaugoti NVS šalių rinkas. Lietuva aktyviai panaudos tarptautinių organizacijų forumus demokratijos, žmogaus ir pilietinių teisių bei laisvių sklaidai, visuotinių, tarptautinių problemų, turinčių įtaką Lietuvos ir jos piliečių gerovei, sprendimų paieškoms. Šalies viduje bus sukurtas veiksmingas užsienio politikos institucijų koordinavimo mechanizmas. Bus didinamas visuomenės ir diplomatinės tarnybos tarpusavio supratimas; vyks atviras dialogas su visuomene svarbiausiais užsienio politikos klausimais. Laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių prioritetų ir atsižvelgiant į prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, bus kuriama nacionalinė teisės sistema, užtikrinanti žmogaus teises ir laisves. Laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, kitų teisės aktų bei teisės sistemos reformos metmenų, bus įgyvendinamos priemonės asmens saugumo ir teisės sistemos srityje, teisės kūrimo užtikrinant žmogaus teises srityje, žmogaus teisių ir interesų gynimo, teisinės apsaugos, valstybės valdymo ir informacinės visuomenės plėtros srityse. Valstybė turi nukreipti Lietuvos ekonomiką intelektualios produkcijos gamybos ir paslaugų teikimo link taip, kad ji, generuodama pajamas, būtų visavertė, bendradarbiauti ir konkuruoti sugebanti pasaulinės rinkos dalyvė. Plėtoti informacines technologijas, grindžiamas nuosekliai atnaujinamomis telekomunikacijų ir informatikos priemonėmis. (Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853.) Pramonės struktūra ir įmonių strategijos adekvačiai atspindi nuolat besikeičiantį globalių konkurencinių jėgų poveikį. Lietuva taps patrauklia šalimi steigti savo būstines konkurencingoms tarptautinėse rinkose vietinio ir užsienio kapitalo gamybos bei paslaugų įmonėms, prioritetiškai naudojančioms aukštas technologijas ir mokslui imlius išteklius. Pramonė veiks aplinkoje, palankioje inovacijoms ir reikiamai kokybei pasiekti, skatinančioje kvalifikuotumą, sąžiningą konkurenciją, naudodamasi veiklos išlaidoms mažinti palankia infrastruktūra. Pramonės plėtrą skatins įmonėms palanki teisinė aplinka, investuotojams garantuojanti stabilumą ir patikimumą. Smulkaus ir vidutinio verslo sektorius turės pažangią infrastruktūrą, veiks atviroje, tolygiai besiplėtojančioje ekonomikoje, naudos modernias technologijas, kvalifikuotą darbo jėgą, gamins konkurencingas, inovacijoms imlias prekes bei teiks paslaugas vietinei ir tarptautinėms rinkoms, sukurs didesniąją BVP dalį. Smulkus ir vidutinis verslas lanksčiai prisiderins prie rinkos pokyčių, racionaliai naudos išteklius, kurs naujas darbo vietas. Energetika pigiai, patikimai ir saugiai aprūpins energija visas ūkio šakas, sudarys palankias sąlygas tolesnei šalies pažangai, bus integruota į Vakarų ir Rytų energetikos sistemas ir sugebės konkuruoti atviroje tarptautinėje energijos rinkoje. Ateities energetikos sektorius bus gerai subalansuotas, nekels grėsmės aplinkai. Energetikos srityje pagrindinės nuostatos ir valstybės veiksmų kryptys – kurti šalies energetikos politiką atsižvelgiant į pagrindinius ES energetikos politikos aspektus bei vyraujančias pasaulio energetikos raidos tendencijas, parengti reikiamą teisės bazę ir sukurti atitinkamas energetikos valdymo bei reguliavimo institucijas, numatyti energetikos politikos įgyvendinimo būdus remiantis šalies energetikos sektorių tolygios raidos scenarijų detalia analize, optimizacijos skaičiavimais ir sukaupta bei susisteminta statistine informacija, siekiant užtikrinti šalies energetikos gyvybingumą, ekonominį konkurencingumą, patikimumą, energijos vartojimo veiksmingumą ir kuo mažesnę žalą aplinkai. Transporto infrastruktūra bus modernizuota ir integruota į svarbiausias magistrales bei TINA tinklus, o per juos – į transeuropinius tinklus. Sudaryta saugi ir gamtosaugai palanki transporto sistema. Išplėtoti multimodaliniai transportavimo procesai, sukurti Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus logistikos centrai. Išnaudojant modernizuotų I ir IX Europos transporto koridorių galimybes, bus padidintas tranzito mastas, Lietuvos vežėjai integruosis į Baltijos jūros regiono ir žemyninės Europos transporto paslaugų rinką. Žinių ekonomika ir elektroninis verslas. Visiems Lietuvos gyventojams (miestų ir rajonų) bus sudarytos lygios galimybės nuolatos mokytis, kelti kvalifikaciją informatikos priemonėmis. Skatinamos investicijos tobulinti kompiuterių tinklų (tradicinių ir mobiliųjų) galimybes ir jų naudojimą. Pertvarkoma valstybės ir savivaldybių institucijų veikla pasitelkiant informacinių technologijų teikiamas galimybes, sudarytos sąlygos iš esmės spartinti skaitmeninės ekonomikos plėtros darbus, elektroninių dokumentų naudojimą. Liberalizuota telekomunikacijų rinka, skatinama konkurencija. Bus skatinama steigti ir plėtoti naujas, pelną teikiančias verslo įmones, kurių veikla grindžiama žiniomis bei informacinėmis technologijomis. Remiamas ir skatinamas verslo, mokslo bei studijų integravimas konkurencingų produktų gamybos ir paslaugų teikimo srityse. Sudarytos sąlygos tolimų vietovių gyventojams ir neįgaliems žmonėms per informacines technologijas įsitraukti į aktyvią darbo veiklą. Parengtos ir įgyvendintos priemonės, stabdančios informatikos specialistų nutekėjimą į užsienį ir skatinančios išvykusiuosius grįžti į Lietuvą. Bus skatinamas parodomųjų pavyzdžių kūrimas, akcentuojama vaizdinių ryšių ir informacinių technologijų svarba ekonomikos plėtrai. Tobulinami įstatymai, ginantys gyventojų informacinį saugumą ir privatumą. Kaimo ir žemės ūkio plėtros srityje valstybės politika užtikrins ekonomikos, ekologijos ir socialiniu požiūriu tolygią plėtrą, bus kuriama palanki teisinė, ekonominė aplinka ūkininkų ūkiams, žemės ūkio, kitoms kaimo verslo įmonėms savarankiškai veikti konkurencinėje rinkoje ir užsidirbti pajamų pragyvenimui bei verslo plėtrai. Bus skatinamos inovacijos, didesnę pridėtinę vertę kuriančių konkurencingų produktų bei paslaugų gamyba, plėtojama intelektinio, technologinio, techninio, finansinio ir informacinio aprūpinimo infrastruktūra. Sukurtos teisinės ir ekonominės prielaidos veiksmingiau panaudoti ūkių subjektų finansinį ir daiktinį kapitalą investicijoms, skirtoms modernizuoti žemės ūkio gamybą ir plėtoti netradicinius bei alternatyvius verslus. Bus užbaigtas piliečių nuosavybės į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas, sukurtos teisinės ir ekonominės žemėnaudų konsolidavimo, racionalaus gamtos išteklių naudojimo prielaidos. Garantuotas kaimo ir žemės ūkio plėtros politikos stabilumas. Lietuvos kaimas – darbui, gyvenimui ir poilsiui patraukli erdvė. Jame bus išplėtota gamybinė ir socialinė infrastruktūra, susiformuos išsilavinusių ir iniciatyvių žmonių bendruomenė, sveika aplinka bei gražus kraštovaizdis. Žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimas ir prekyba – moderni, tausojanti aplinką šakų visuma, turinti išplėtotą infrastruktūrą, modernių technologijų, kvalifikuotų darbuotojų, gebanti prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios verslo aplinkos ir siekianti pateikti rinkai konkurencingus, geros kokybės produktus bei paslaugas. Išryškės dvi ūkių plėtros kryptys: specializuoti, tradicinę produkciją gaminantys, ES rinkoje konkurencingi ūkiai, tiekiantys produkciją perdirbimo įmonėms ir prekybos organizacijoms; kita – natūralius ir ekologiškus produktus gaminantys bei netradicinę veiklą plėtojantys ūkiai, veikiantys rinkos nišose. Greta stambių prekinių ūkių plėtosis ir mažesni, kooperuoti ūkiai. Intensyvaus žemės ūkio rajonuose vyraus grūdų, kiaulininkystės ir pieno prekiniai ūkiai. Pagausės stambių specializuotų ūkių, turinčių didelius javų, rapsų, linų plotus. Bus gaminama daugiau didesnės pridėtinės vertės produktų (pieno, mėsos). Prognozuojamas vaisių ir daržovių gamybos augimas. Bus auginama daugiau mėsinių galvijų, avių (ypač nenašiose žemėse). Prioritetas teikiamas natūraliems ir ekologiškiems produktams. Žvejyba, žuvų perdirbamoji pramonė ir prekyba, žuvivaisa ir žuvų auginimas bus modernus ekonomikos sektorius, integruotas į šalies ūkį, tausojantis aplinką, turintis išplėtotą infrastruktūrą ir našių technologijų, kvalifikuotų darbuotojų bei jų rengimo sistemą, gebantis pateikti geros kokybės, konkurencingus maisto produktus. Bus plėtojami netradicinio ir smulkaus žemės ūkio verslai: vaistinių augalų, grybų, triušių, kalakutų, kailinių žvėrelių auginimas, bitininkystė, vidaus vandenų žuvininkystė, ir alternatyvi veikla – kaimo turizmas, amatai, paslaugos, kiti smulkieji verslai. ES direktyvas atitinkančios aplinkos apsaugos žemės ūkyje priemonės užtikrins aplinkai palankaus žemės ūkio plėtrą, gamtos išteklių išsaugojimą ir gausinimą.          Valstybė įgyvendins ES bendrosios žuvininkystės politiką, kurios tikslas – suderinti žvejybą su žuvų ištekliais, reguliuoti šalių, turinčių žvejybos laivynus, konkurencinius santykius, sušvelninti socialines struktūrinio partvarkymo pasekmes. Politiką sudaro keturios pagrindinės dalys: žuvų išteklių valdymo, struktūrinė, rinkos, kainų ir socialinė politika. Valstybės misija – palankios teisinės, ekonominės bei institucinės aplinkos sukūrimas šiai politikai įgyvendinti. Finansų sektoriaus plėtra bus spartesnė nei gamybinių ūkio šakų, todėl 2015 m. finansinio tarpininkavimo sektoriaus indėlis į BVP bus apie 7–10 procentų. Buvimas euro zonoje leis greitai perimti finansų technologijų naujoves (know how). Jų, kaip finansų paslaugų vartotojų, vaidmenį padidins ir gyvenimo lygio kilimas. Per 5–10 metų didžioji šalies gyventojų dalis pirks ilgalaikio ir vidutinės trukmės vartojimo reikmenis (automobilius, būstą, baldus, būsto įrangą ir laisvalaikiui skirtas prekes bei paslaugas), imdami paskolas arba naudodamiesi kitomis finansų paslaugomis (finansine nuoma (lizingu) ir kt.). Laikotarpio pabaigoje Lietuvoje veiks įvairios finansų institucijos (komerciniai, investiciniai bankai, privatūs pensijų fondai, kolektyvinio investavimo įmonės, hipotekos bankai, nebankinės finansų institucijos ir t. t.), turinčios gerai reglamentuotą teisės bazę ir aiškiai segmentuotą rinką. Vis dėlto finansų sistemos branduolį sudarys universalūs komerciniai bankai, derinantys plataus spektro finansinių paslaugų teikimą su mažmeninės bankininkystės funkcija. Elektroninė bankininkystė ir kitos finansinio tarpininkavimo paslaugos, kurios remiasi moderniomis informacinėmis technologijomis, nukonkuruos „gyvąsias“ finansų paslaugas ir taps vyraujančia atsiskaitymų bei kitų finansinių operacijų forma. Kita vertus, atsiras ir tiesioginio ryšio su žmonėmis nostalgija, tiesioginiais ryšiais ypač noriai naudosis vadinamieji prioritetiniai klientai. Ilgainiui vietinės kilmės arba vien lietuviško kapitalo valdomų finansų institucijų vaidmuo taps minimalus arba šios institucijos apskritai išnyks, užleisdamos vietą tarptautinėms kompanijoms arba jų sudarytoms struktūroms bei aljansams. Nacionaliniai finansų institucijų vardai, kaip verslo vertybė, praras dabartinę reikšmę. Finansų srityje valstybė sudarys palankias teisines sąlygas investavimo kultūrai ugdyti ir kapitalo rinkai į užsienio ir ypač ES rinkas integruoti, plėtos rinkos teikiamas galimybes pritraukti kapitalą, saugiai ir veiksmingai investuoti. Valstybė kurs palankią teisinę aplinką, toliau liberalizuos finansų rinką. Regioninė plėtra. Regionų ekonomika bus plėtojama ir jų konkurencingumas didinamas atsižvelgiant į regiono turimus išteklius bei prioritetines plėtros kryptis. Transporto, komunikacijų ir kita fizinė infrastruktūra bus plečiama kaip integruotas tinklas, stengiantis racionaliai panaudoti ES bei šalies lėšas. Gyvybingos kaimo gyvenvietės, padidėjęs gyventojų mobilumas sujungs miestus su kaimais. Bus sukurta tinkama aplinka gamtos ir kultūros paveldui išsaugoti plėtojant turizmą ir rekreaciją. Regionų institucijos bendradarbiaus tarptautiniu lygiu įgyvendindamos nacionalinius bei ES regioninės plėtros politikos tikslus. Regioninės plėtros politikos tikslas yra: užtikrinti stabilaus aukšto gyvenimo lygio galimybes visoms šalies bendruomenėms; didinti šalies regionų sanglaudą mažinant jų ekonominius, socialinius, kultūros, išsilavinimo sąlygų ir administracinių gebėjimų skirtumus; užtikrinti darnią regionų ekonomikos plėtrą bei didinti jų konkurencingumą atsižvelgiant į regionų ypatumus; tolydžiai plėtoti regionų fizinę ir socialinę infrastruktūrą; užtikrinti veiksmingą regionų vietinių išteklių naudojimą, racionalų regioninės plėtros finansavimą naudojant tiek šalies, tiek užsienio finansinių šaltinių lėšas, kaimo bendruomenių gyvybingumą ir plėtrą. Bus sukurta smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) socialinė, ekonominė ir technologinė infrastruktūra, SVV plėtrai palanki teisinė ir institucinė aplinka, bendradarbiavimo su mokslo ir švietimo institucijomis sistema. Lietuva taps didelių ekonominių ir kultūrinių galimybių turizmo šalimi. Ji teiks įvairius puikios kokybės turizmo produktus, tenkinančius individualius turistų poreikius bei atitinkančius ES turizmo direktyvas. Todėl bus siekiama kurti ir įgyvendinti racionalią turizmo politiką sudarant palankias teisines, investicines sąlygas visiems turizmo verslo dalyviams; veiksmingai kurti patrauklius turizmo produktus vidaus ir tarptautinei rinkai ir užtikrinti racionalų Lietuvos gamtinių, kultūrinių ir socialinių galimybių panaudojimą. Tai sudarys sąlygos konkurencingai integracijai į Europos ir pasaulio turizmo rinką. Įvertinus turizmo konkurencinius pranašumus ir atsižvelgiant į Lietuvos turizmo išteklių specializaciją bei diferenciaciją, integruojantis į ES bei įgyvendinant nustatytus Lietuvos turizmo plėtros strateginius tikslus ir uždavinius, išryškėja tokios prioritetinės turizmo plėtros rūšys kaip kultūrinis ir pažintinis, dalykinis ar verslo, kurortinis, vandens (jūrų ir upių), ekologinis ir kaimo turizmas. III. ILGALAIKIAI VALSTYBĖS RAIDOS PRIORITETAI IR JŲ ĮGYVENDINIMO KRYPTYS Remiantis padėties analize, apimančia išorinius veiksnius, SSGG ir makroekonominę analizę, išskiriami šie ilgalaikiai valstybės raidos prioritetai: žinių visuomenė, saugi visuomenė ir konkurencinga ekonomika. ŽINIŲ VISUOMENĖ Žiniomis pagrįsta ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu. ES yra užsibrėžusi sukurti žinių visuomenę per artimiausią dešimtmetį; 2015 metais šioje srityje Lietuva gali būti pasiekusi panašų lygį. Tačiau žinių visuomenė yra itin sudėtingas iššūkis Lietuvai ir su juo gali nepavykti susitvarkyti, jei nebus pasiektas plačių visuomenės sluoksnių sutarimas ir stipri intelektuali politinė valia. (Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853.) 1. Mokslas ir švietimas Kuriant efektyvią ir darnią, visiems prieinamą ir tęstinę švietimo sistemą, sudarant sąlygas mokytis visą gyvenimą: pasiekti, kad vidurinis išsilavinimas būtų visuotinis, apimantis visus gyventojų sluoksnius, nepaisant jų amžiaus, socialinės padėties ir gyvenamosios bei kalbinės aplinkos; užtikrinti visuotinį ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą ir lygias mokyklinio starto galimybes; išplėtoti įvairių formų mokyklų, visų pirma socialinę atskirtį patyrusiems vaikams prieinamą ikimokyklinio ugdymo, įvairių tipų jaunimo mokyklų sistemą; plėtoti bendrojo lavinimo mokyklų, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų tipų įvairovę; stiprinti technologinį, ekonominį švietimą bendrojo lavinimo mokyklose; tęsti mokslo ir studijų įstaigų sistemos struktūrinę reformą, užtikrinti, kad binarinė aukštojo mokslo sistema apimtų visus siekiančius aukštojo mokslo ir gebančius studijuoti; dalyvauti tarptautinėse švietimo, mokslo ir studijų bendradarbiavimo ir mainų programose bei projektuose; sukurti ir įgyvendinti mokslinės veiklos rezultatų ir jos skatinimo sistemą; plėtoti studentų finansinės paramos (ypač studijų kreditavimo) sistemą, investicinius projektus; įgyvendinti tęstinio mokymosi koncepciją, plėsti įvairių kursų, nenuosekliųjų studijų įvairovę; plėtoti modernią suaugusiųjų švietimo sistemą, užtikrinančią kiekvienam Lietuvos gyventojui galimybę mokytis visą gyvenimą, įgyti vidurinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją, atnaujinti kvalifikaciją bei persikvalifikuoti; stiprinti visų švietimo sistemos grandžių sąveiką, užtikrinančią sklandų sistemos grandžių perimamumą; kurti ir įgyvendinti efektyvios paramos moksleiviams, studentams sistemą; formuoti šiuolaikišką mokytojų ir dėstytojų kompetenciją; bendrojo lavinimo mokyklose įvesti socialinių pedagogų etatus, įtraukti įvairių interesų grupių socialinius partnerius; formuoti bendrųjų gebėjimų, studijų krypčių ir kokybės standartus ir juos įgyvendinti; vykdyti modulinį mokymą; diegti informacines technologijas švietimo, mokslo ir studijų srityse; organizuoti institucijų išorinį vertinimą, plėtoti stebėsenos (monitoringo), audito, diagnostinių testų, tyrimų ir strateginio planavimo sistemą. Vykdant švietimo sistemos regioninę politiką, plėtoti strateginį planavimą regionuose, stiprinti regioninių aukštųjų mokyklų vaidmenį regionų politikai, racionaliai pertvarkyti mokyklų tinklą, laiduojantį bet kokio amžiaus žmonių poreikių mokytis galimybes; didinti suaugusiųjų mokyklų skaičių, plėsti jų teikiamų paslaugų ratą; didinti vaikų užimtumą papildomo ugdymo įtaigose, vykdyti mokyklas nelankančių vaikų socializaciją. Užtikrinant švietimo sistemos kokybę integruojantis į bendrąją Europos šalių švietimo erdvę: užtikrinti stabilią, racionalią ir skaidrią švietimo finansavimo sistemą, pagrįstą aiškiais valstybės ir savivaldybių įsipareigojimais kiekvienam mokiniui; vykdyti nuolatinę švietimo sistemos stebėseną (monitoringą) ir diagnostinius tyrimus; siekiant išsilavinimo pripažinimo, užtikrinti švietimo kokybę, atitinkančią Europos Sąjungos šalių švietimo kokybės standartus; plėsti nuotolinį mokymą ir rezultatyvių, praktikoje pasitvirtinusių edukacinių technologijų taikymą bei informacinių technologijų panaudojimą mokymo ir studijų procese; pertvarkyti pedagogų rengimo ir išplėtoti kvalifikacijos tobulinimo sistemas, jas suderinti su švietimo tikslais ir uždaviniais, siekiant parengti mokytojus dirbti žinių visuomenėje ir už tai gauti atitinkamą atlyginimą; apibrėžti, išplėtoti ir įtvirtinti mokyklų bendruomenių savarankiškumą ir atsakomybę; įdiegti valdymo sistemą, pagrįstą situacijos vertinimu, strateginiu planavimu ir aiškiai apibrėžta institucine atsakomybe; tobulinti bendrojo ugdymo, profesinio mokymo bei studijų turinį, pereinant nuo žinių formavimo ir siaurų profesinių įgūdžių lavinimo prie bendrųjų gebėjimų ir vertybinių nuostatų ugdymo, asmeniui ir visuomenei reikalingų kompetencijų suteikimo; keisti profesinio mokymo sistemą pagal regioninės darbo rinkos poreikius; stiprinti aukštųjų mokyklų ir mokslo tyrimo įstaigų sanglaudą, mokslo ir studijų sąveiką Europos Sąjungos šalių kontekste; užtikrinti dalyvavimą Europos švietimo ir mokslo programose, plėsti moksleivių, studentų, mokytojų ir dėstytojų mainus; siekti profesinių kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių suteikimo sistemos vienodumo. Rengiant aukščiausios kvalifikacijos specialistus ir užtikrinant būtiną šalies mokslinę ir technologinę kompetenciją: siekti, kad studentų priėmimas pagal atskiras studijų krytis būtų vykdomas remiantis specialistų įsidarbinimo tyrimais, šalies ir Europos darbo rinkos tendencijomis; tobulinti mokytojų rengimo ir perkvalifikavimo sistemą, didinti specialistų andragogų skaičių; nustatyti prioritetines mokslo vystymo kryptis ir į tai orientuoti specialistų rengimą; palaikyti ir stiprinti turimą mokslinį potencialą, didinant investicijas į švietimo ir mokslo įstaigų infrastruktūrą, galintį parengti tinkamus besikeičiančiai darbo rinkai ir pozityviai visuomenės raidai specialistus, gebančius įsisavinti naujas technologijas; vykdyti į užsienio šalis išvykusių specialistų susigrąžinimo politiką. Vykdant mokslinius tyrimus, skirtus …