Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 47/2009-131/2010 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU NUTARIMAS DĖL Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir jo pakeitimo įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 2013 m. gegužės 16 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių atstovams Seimo nariams Vyteniui Povilui Andriukaičiui, Algirdui Sysui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui bylos dalyje pagal prašymą Nr. 1B-143/2010 Seimo nariui Antanui Matului, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. balandžio 17 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 47/2009-131/2010 pagal Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimu į vieną bylą sujungtus pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių prašymus (Nr. 1B-59/2009, 1B-143/2010) ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, 4 straipsnio 5, 9 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, taip pat kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, susiję su draudėju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tuo pačiu metu iš šio draudėjo gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, 7 straipsnio 2, 3, 4 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas iš sporto ir (ar) atlikėjo veiklos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-59/2009); – Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-59/2009); – Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-59/2009); – Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 8 straipsnio 2, 4 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 19 straipsnio 1, 2 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-59/2009); – Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-143/2010). Konstitucinis Teismas n u s t a t ė: I 1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-59/2009 grindžiamas šiais argumentais. 1.1. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 22 d., nuostatomis išplėstas asmenų, privalomai draudžiamų valstybiniu socialiniu draudimu, ratas, o kai kurių grupių asmenis pagal šį įstatymą pradėta privalomai drausti tam tikrų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu. Vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai (autoriai, sportininkai, atlikėjai), gerbiant jų pačių pasirinkimą ir atsižvelgiant į tai, kad autoriams mokami atlyginimai yra kitokio pobūdžio draudžiamosios pajamos (autorinis darbas negali būti reguliarus, prognozuojamas), privalomai valstybiniu socialiniu draudimu neturėtų būti draudžiami. Valstybė, įgyvendindama Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, privalo sudaryti teisines prielaidas šiems asmenims pasirūpinti savo socialine gerove senatvės, ligos, negalios ar kitu atveju, tačiau negali įpareigoti jų dalyvauti privalomojo socialinio draudimo schemose. Nustatydama privalomą šių kategorijų asmenų valstybinį socialinį draudimą ir tuo pagrindu įgydama teisę reikalauti šių asmenų teisėtai uždirbamų pajamų dalies, valstybė nepagrįstai perskirsto jų pajamas, pažeisdama Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Toks teisinis reguliavimas prieštarauja pačiai socialinio draudimo teisinės sąvokos esmei, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės principams. 1.2. Atsižvelgiant į konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, konstituciškai nėra pagrįstas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymu, priimtu 2009 m. rugsėjo 22 d., dėl susidariusios sunkios ekonominės padėties valstybėje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį skirtingų dydžių motinystės (tėvystės) pašalpos nustatytos tik tuo pagrindu, kad vaikai gimsta skirtingu laiku ir teisė į motinystės (tėvystės) pašalpas įgyjama iki 2010 m. birželio 30 d. arba nuo 2010 m. liepos 1 d. (t. y. nuo 2010 m. liepos 1 d. skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų, mokamų, kol vaikui sueis vieni metai, dydis sumažintas nuo 100 iki 90 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – nuo 85 iki 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio). Teikti įstatymu nustatytą paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, – konstitucinė valstybės pareiga, o teisė gauti tokią paramą – konstitucinė teisė. Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus teisės negali būti siaurinamos, todėl mažesnių motinystės (tėvystės) pašalpų nuo 2010 m. liepos 1 d. mokėjimas, nenumačius jų kompensavimo, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnis, kuriuo nustatytas nuo 2010 m. liepos 1 d. skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų mažinimas, vertintinas kaip prieštaraujantis teisėtų lūkesčių apsaugos principui, pagal kurį įgytos teisės turi būti išlaikytos ir realiai įgyvendintos. Juo pažeistas asmenų, kuriems šios pašalpos dar nėra paskirtos ir (ar) mokamos, tačiau bus paskirtos nuo 2010 m. liepos 1 d., teisėtas lūkestis gauti galiojusiuose teisės aktuose nustatyto dydžio pašalpas. Ginčijama įstatymo nuostata įtvirtintas įstatymo nuostatų taikymo pradžios terminas, atsižvelgiant į ypatingą tėvų, auginančių vaikus iki dvejų metų, padėtį, išskirtinius jų poreikius ir socialinį pažeidžiamumą, yra per trumpas, nesudaromos sąlygos motinystės (tėvystės) pašalpas gaunantiems asmenims prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos ir imtis atitinkamų veiksmų, kurie leistų sušvelninti pašalpų sumažėjimo poveikį šeimų finansinei padėčiai, todėl minėtame straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja lygiateisiškumo principui. 1.3. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, priimtu 2009 m. liepos 22 d., suderinus su Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, nustatyta individualių įmonių savininkų bei ūkinių bendrijų tikrųjų narių, asmenų, vykdančių individualią veiklą, ir asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazė yra tapati valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei. Šiuo įstatymu įtvirtintos ginčijamos Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos dėl tų pačių priežasčių, kaip ir ginčijamos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos, prieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-143/2010 grindžiamas šiais argumentais. 2.1. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d. ir 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimuose suformuotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, įstatymų leidėjui kyla pareiga Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką, sukonkretinti, kad ji būtų realiai taikoma, tačiau jis negali apriboti šios normos turinio ar jos paneigti. 2.2. Iki ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatyto Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija), įsigaliojimo ir dalyvavę privalomojo sveikatos draudimo sistemoje, ir joje nedalyvavę asmenys turėjo teisę į nemokamą būtinąją medicinos pagalbą. Tačiau ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, sukūręs pareigą nedalyvaujantiems darbo rinkoje ir negaunantiems draudžiamųjų pajamų asmenims dalyvauti privalomojo sveikatos draudimo sistemoje – mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, paneigė šių asmenų, anksčiau nedalyvavusių privalomojo sveikatos draudimo sistemoje, konstitucinę teisę į nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose ir pažeidė Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą. II 1. Rengiant bylos dalį pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-59/2009 Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo narės Vincės Vaidevutės Margevičienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 4 straipsnio 3, 5, 9 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 7 straipsnio 2, 3, 4 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija), Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 8 straipsnio 2, 4 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 17 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 19 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais. 1.1. Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga laiduoti piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais apima pareigą nustatyti privalomuoju socialiniu draudimu draudžiamų asmenų grupes, socialinio draudimo rizikas, taip pat nustatyti kitas socialinio draudimo taisykles – socialinio draudimo stažą, pajamas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, socialinio draudimo įmokų dydį ir kt. Socialinio draudimo įstatyme įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį savarankiškai dirbantys asmenys, taip pat asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, įtraukti į privalomai valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų ratą, nustatytas įgyvendinant iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio visuomenės solidarumo principo kylančią įstatymų leidėjo pareigą nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, neatsižvelgiant į asmenų veiklos pobūdį ar gaunamų pajamų šaltinį, padedant asmenims apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu sudarant prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), siekiant pusiausvyros tarp valstybės pareigos suteikti socialines garantijas šiems asmenims ir jų pačių asmeninės atsakomybės už savo socialinę gerovę, efektyvaus visuotinio socialinės apsaugos sistemos funkcionavimo, taip pat siekiant sumažinti piktnaudžiavimą sudarant autorines, o ne darbo sutartis. 1.2. Svarbus ir esminis požymis, lemiantis privalomą vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovų draudimą valstybiniu socialiniu draudimu ir privalomuoju sveikatos draudimu, yra šių asmenų ekonominės veiklos pobūdis. Iš jų veiklos gaunamos pajamos nėra reguliarios, periodinės, nuolatinio pobūdžio, todėl šie asmenys yra labiausiai socialiai pažeidžiami. 1.3. Abejotina, ar asmens teisė į socialinio draudimo išmoką laikytina prigimtine. Pareiškėjo prašyme pateikti argumentai leidžia manyti, kad jis abejoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2009 m. rugsėjo 22 d.) atitiktimi ne Konstitucijos 18 straipsniui, o konstituciniam teisinės valstybės principui. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d.) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį, paisant konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų, sumažinti motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai, buvo nukreiptas į ateitį, sudarius prielaidas apsaugoti teisėtus lūkesčius, nes nustatyta, kad jis taikomas tik nuo 2010 m. liepos 1 d. ir tik naujai skiriamoms pašalpoms. 2. Rengiant bylos dalį pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-143/2010 Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narių Antano Matulo ir Algio Čapliko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais. 2.1. Pagal Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį valstybė turi pareigą užtikrinti sveikatos apsaugos sistemos paslaugų prieinamumą visiems asmenims ir šalinti socialines, finansines ir kultūrines kliūtis, ribojančias tam tikrų asmenų grupių galimybes pasinaudoti sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis. Sveikatos draudimas yra socialiai saugus ir racionalus būdas laiduoti sveikatos priežiūros paslaugas. 2.2. Sveikatos draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas sveikatos draudimo modelis remiasi visuotinumo (privalomumo, universalumo) ir solidarumo principais bei grindžiamas privalomosiomis įmokomis, mokamomis iš valstybės biudžeto (už apdraustuosius valstybės lėšomis), taip pat pačių draudžiamųjų (visų asmenų, kurie nedraudžiami valstybės lėšomis) arba jų darbdavių privalomai mokamomis įmokomis. Sveikatos apsaugos sistema ir jos pagrindinių paslaugų prieinamumas visiems draudžiamiesiems nesiejamas su konkretaus asmens sumokėtų įmokų dydžiu ir grindžiamas bendra valstybės ir visuomenės narių atsakomybe, visų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų pareiga dalyvauti privalomojo sveikatos draudimo sistemoje ir mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos dydis yra proporcingas jas mokančių asmenų veiklos pobūdžiui ir pajamoms, tačiau įvykus draudiminiam įvykiui visi apdraustieji turi vienodą teisę gauti visą reikiamą medicinos pagalbą (taigi ekonomiškai jautriausių gyventojų grupių minimalus finansinis indėlis draudiminio įvykio atveju apsaugo jas nuo didelių finansinių sunkumų ir socialinės atskirties). Tik tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, savo iniciatyva pasirinkę brangiau kainuojančias arba papildomas medicinos paslaugas ar procedūras ir kt., apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu turi patys jas (dalį jų) apmokėti. Šiais principais pagrįstas sveikatos draudimo modelis yra įtvirtintas daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių, kurios, kaip ir Lietuva, yra įsipareigojusios gerbti sveikatos sistemų bendras vertybes – universalumą, galimybę naudotis geros kokybės priežiūra, teisingumą ir solidarumą. 2.3. Asmenims, kurie ekonominės veiklos nevykdo, niekur nedirba ir nėra draudžiami valstybės lėšomis, t. y. nesikreipia į darbo biržą, nėra pensijų, socialinių, šalpos kompensacijų gavėjai ir pan., nustatytas minimalus privalomojo sveikatos draudimo įmokos dydis. Savarankiškai privalomojo sveikatos draudimo įmokas mokančio asmens įmoka nėra naujai nustatyta. Nuo 2009 m. sausio 1 d. pasikeitė tik savarankiškai mokančių privalomojo sveikatos draudimo įmokas asmenų ratas, tokių įmokų dydis ir bazė. 2.4. Ginčijama Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalies nuostata negali būti traktuojama kaip nustatanti įmoką už būtinąją medicinos pagalbą, kuri pagal Konstituciją, Sveikatos sistemos ir Sveikatos draudimo įstatymus Lietuvoje (gerokai didesniu mastu negu kitose valstybėse) buvo ir yra teikiama nemokamai visiems asmenims, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra apdraustieji. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus Algio Sasnausko, Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto prodekanės prof. dr. Danguolės Jankauskienės, Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento Liutauro Labanausko, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidento Laimučio Paškevičiaus, Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkės Vidos Augustinienės rašytiniai paaiškinimai. IV 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių atstovai Seimo nariai V. P. Andriukaitis ir A. Sysas iš esmės pakartojo pareiškėjų prašymuose išdėstytus argumentus, atsakė į pateiktus klausimus. 2. Suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovas bylos dalyje pagal prašymą Nr. 1B-143/2010 Seimo narys A. Matulas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, atsakė į pateiktus klausimus. 3. Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškinimus pateikė ir į Konstitucinio Teismo teisėjų pateiktus klausimus atsakė specialistė – Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės skyriaus vedėja Vitalija Griškova. Konstitucinis Teismas k o n s t a t u o j a: I 1. Pareiškėjas prašyme Nr. 1B-59/2009 prašo ištirti inter alia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, 5, 9 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, taip pat kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, susiję su draudėju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tuo pačiu metu iš šio draudėjo gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, 7 straipsnio 2, 3, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas iš sporto ir (ar) atlikėjo veiklos, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. 1.1. Pažymėtina, jog pareiškėjas šiame prašyme nepateikė konkrečių argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl to, kad Konstitucijai prieštarauja (-avo) Valstybinio socialinio draudimo įstatymo: – 2 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), kurioje įtvirtinta draudžiamųjų pajamų sąvoka; – 4 straipsnio 9 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), pagal kurią tam tikri asmenys privalomai draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu (be to, ši dalis 2012 m. spalio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 4, 5, 16, 17, 21, 22, 25, 26, 27, 29, 31, 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, įsigaliojusia 2013 m. sausio 1 d., pripažinta netekusia galios); – 7 straipsnio 2, 3, 4 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija), kuriose įtvirtinta socialinio draudimo įmokų bazė – pajamos, nuo kurių jos skaičiuojamos. Pažymėtina ir tai, kad šiomis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis valstybinio socialinio draudimo santykiai tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, nereglamentuojami, t. y. jose nenustatytas privalomas asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, draudimas valstybiniu socialiniu draudimu. 1.2. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas šiame prašyme nepateikė konkrečių argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 5 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsniui. 1.3. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašyme Nr. 1B-59/2009 išdėstytus argumentus, prašymas ištirti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 4 straipsnio 3, 5, 9 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 7 straipsnio 2, 3, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui traktuotinas kaip prašymas ištirti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 5 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Minėta, kad pareiškėjas prašyme Nr. 1B-59/2009 prašo ištirti inter alia Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 18, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo abejonės dėl šio teisinio reguliavimo atitikties inter alia Konstitucijos 18 straipsniui grindžiamos tuo, kad, jo nuomone, žmogaus teisės yra prigimtinės, jos negali būti siaurinamos, todėl mažesnių motinystės (tėvystės) pašalpų nuo 2010 m. liepos 1 d. mokėjimas, nenumačius jų kompensavimo, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl pareiškėjo prašymas ištirti šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 18 straipsniui yra traktuotinas kaip prašymas ištirti jo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi prašymas ištirti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai traktuotinas kaip prašymas ištirti šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 3. Minėta, kad pareiškėjas prašyme Nr. 1B-59/2009 prašo ištirti inter alia Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 8 straipsnio 2, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) ir 19 straipsnio 1, 2 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. 3.1. Pažymėtina, jog pareiškėjas šiame prašyme nepateikė konkrečių argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl to, kad Konstitucijai prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo: – 6 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2009 m. liepos 22 d. redakcija), pagal kurį asmenys, už kuriuos šio įstatymo nustatyta tvarka mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, ir asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, laikomi apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu; – 19 straipsnio 1, 2 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija), kuriose nustatyta atsakomybė už privalomojo sveikatos draudimo įmokų nesumokėjimą (t. y. pažeidus jų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką yra skiriamos baudos ir skaičiuojami delspinigiai). 3.2. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo ištirti Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį inter alia Konstitucijos 29 straipsniui, konkrečių argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl šio teisinio reguliavimo prieštaravimo šiam straipsniui, jis nepateikė. 3.3. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašyme Nr. 1B-59/2009 išdėstytus argumentus, prašymas ištirti Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 8 straipsnio 2, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 19 straipsnio 1, 2 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui traktuotinas kaip prašymas ištirti Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 4. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs: – Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnio atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui; – Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalies (2009 m. vasario 19 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. II Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3, 5 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 4 straipsnio 5 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio „Asmenys, draudžiami socialiniu draudimu pagal socialinio draudimo rūšis“ 3 dalyje (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) buvo nustatyta: „Savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, advokatus, advokatų padėjėjus, notarus, antstolius, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas). Advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas).“ Šio straipsnio 5 dalyje (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) buvo nustatyta: „Nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, iš draudėjo, su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), ligos ir motinystės socialiniu draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas) ir sveikatos draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 5 punktas). Nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, gaunantys pajamas iš sporto veiklos ar atlikėjo veiklos, kaip šios sąvokos apibrėžtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, iš draudėjo, su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas) ir sveikatos draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 5 punktas).“ Taigi pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) kai kurie savarankiškai dirbantys asmenys pradėti privalomai drausti inter alia ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, ir jiems nustatyta pareiga mokėti atitinkamas valstybinio socialinio draudimo įmokas, o pagal 5 dalį (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) su draudėju darbo santykiais nesusiję asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, pradėti privalomai drausti inter alia pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, taip pat ligos ir motinystės socialiniu draudimu (gaunantys pajamas pagal autorines sutartis) arba šios rūšies draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (gaunantys pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos). 3. Seimas 2009 m. liepos 22 d. priėmė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 2 straipsniu, pagal 6 straipsnio 1 dalį įsigaliojusiu 2010 m. sausio 1 d. ir taikomu apskaičiuojant ir mokant valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2010 ir vėlesnius metus, inter alia buvo pakeistos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3, 5 dalys (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija). 3.1. Ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyta: „Savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas), ir sveikatos draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 5 punktas).“ Ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyta: „Nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kaip jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau šioje dalyje – nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai), kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, iš draudėjo – Lietuvos vieneto, kaip ši sąvoka apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau šioje dalyje – Lietuvos vienetas), su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), ligos ir motinystės socialiniu draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas) ir sveikatos draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 5 punktas), išskyrus atvejus, kai tokios pajamos gaunamos verčiantis individualia veikla. Nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, gaunantys pajamas iš sporto veiklos ar atlikėjo veiklos, kaip šios sąvokos apibrėžtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, iš draudėjo – Lietuvos vieneto, su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas), ir sveikatos draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 5 punktas), išskyrus atvejus, kai tokios pajamos gaunamos verčiantis individualia veikla. Nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams, kurie verčiasi atitinkama (kūrybine, atlikėjo ar sporto) individualia veikla, taikomos šio straipsnio 3 dalies nuostatos.“ 3.2. Taigi ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami inter alia ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, o ginčijamoje 5 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmenys, iš draudėjo, su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, privalomai draudžiami tam tikrų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu, išskyrus atvejus, kai tokios pajamos gaunamos verčiantis individualia veikla ir taikomos šio straipsnio 3 dalies nuostatos. Vadinasi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu, t. y. tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 4 straipsnio 5 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu, t. y. tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, iš esmės buvo analogiškas nustatytajam atitinkamai šio įstatymo 4 straipsnio 3, 5 dalyse (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija). 3.3. Pažymėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3, 5 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo keičiamos, bet jose įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu nepakito. 4. Sprendžiant, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 4 straipsnio 5 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Minėta, jog pareiškėjo abejonės dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pasak jo, vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai, atsižvelgiant į jų pačių pasirinkimą ir jį gerbiant, privalomai socialiniu draudimu neturėtų būti draudžiami. 4.1. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis socialiniam aprūpinimui pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 19 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti savo konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Įstatymų leidėjui nustatant dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžiantys kriterijai (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). 4.2. Kaip minėta, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 4 straipsnio 5 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, ginčijamu aspektu buvo analogiškas nustatytajam šio įstatymo 4 straipsnio 3, 5 dalyse (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutarimu inter alia pripažino, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad kai kurie savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami inter alia ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 5 dalis (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad su draudėju darbo santykiais nesusiję asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, privalomai draudžiami tam tikrų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu, neprieštaravo Konstitucijai. 4.3. Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija reguliuoti socialinės apsaugos santykius, įvertinęs visas aplinkybes, inter alia tai, kad kai kurie savarankiškai dirbantys asmenys, taip pat asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, pagal Konstituciją turintys teisę į socialinę apsaugą, yra ekonomiškai aktyvi visuomenės dalis, galinti prisidėti prie socialinės apsaugos sistemos kūrimo, ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) nustatydamas kai kurių savarankiškai dirbančių asmenų pareigą privalomai draustis valstybiniu socialiniu draudimu (inter alia ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti), taip pat 5 dalyje (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) nustatydamas asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, pareigą privalomai draustis tam tikrų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu, kai šie asmenys su draudėju nesusiję darbo santykiais, t. y. šių asmenų pareigą mokėti atitinkamas valstybinio socialinio draudimo įmokas, sudarė prielaidas sukaupti lėšų, būtinų socialinėms išmokoms mokėti, ir užtikrino visuomenei būtiną ir konstituciškai pagrįstą tikslą – garantuoti Konstitucijos laiduojamą teisę į socialinę apsaugą, teisę gauti Konstitucijoje nustatytas pensijas ir kitas socialinio aprūpinimo išmokas, inter alia motinystės ir tėvystės atostogų metu, tinkamos socialinės paramos teikimą tais atvejais, kai šie asmenys dėl įstatyme numatytų priežasčių negali apsirūpinti patys arba dėl įstatyme numatytų priežasčių turi papildomų išlaidų. Kartu įstatymų leidėjas įgyvendino visuomenės solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, pagal kuriuos valstybei tenkanti socialinės apsaugos našta paskirstoma visiems visuomenės nariams. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas. 4.4. Konstituciniam Teismui 2013 m. vasario 15 d. nutarimu pripažinus, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad kai kurie savarankiškai dirbantys asmenys, įskaitant ūkininkus ir jų parnerius, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 5 dalis (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad su draudėju darbo santykiais nesusiję asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, sveikatos draudimu, taip pat ligos ir motinystės socialiniu draudimu (gaunantys pajamas pagal autorines sutartis) arba šios rūšies draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (gaunantys pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos), neprieštaravo Konstitucijai, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 5 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. III Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnio atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui. 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnio atitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Seimas 2000 m. gruodžio 21 d. priėmė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d. Šis įstatymas, inter alia jo 21 straipsnis, buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas, inter alia Seimo 2007 m. gruodžio 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 5, 6, 8, 10, 15, 16, 17, 18, 181, 183, 19, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. sausio 1 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) „Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis“ 1 dalyje buvo nustatyta: „Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.“ Taigi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyti motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai: kol vaikui sueis vieni metai – 100 procentų ir kol vaikui sueis dveji metai – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio. 3. Seimas 2009 m. rugsėjo 22 d. priėmė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. 3.1. Ginčijamoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) buvo nustatyta: „Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 90 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.“ Ginčijamoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą palyginus su nustatytuoju šio įstatymo 21 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 1 dalyje matyti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nustatyti mažesni motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai: kol vaikui sueis vieni metai – 90 procentų (vietoj 100 procentų) ir kol vaikui sueis dveji metai – 75 procentai (vietoj 85 procentų) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio. Vadinasi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai buvo sumažinti 10 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio. 3.2. Pažymėtina, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. rugsėjo 22 d., leidinyje „Valstybės žinios“ oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2009 m. spalio 1 d., tačiau jo 2 straipsnyje, kuris taip pat ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2010 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms motinystės (tėvystės) pašalpoms. Taigi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnyje nustatyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo taikymo pradžios data – nuo 2010 m. liepos 1 d. – yra vėlesnė nei šio teisinio reguliavimo oficialaus paskelbimo (įsigaliojimo) data; šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad minėtas teisinis reguliavimas taikomas tik nuo šios datos naujai skiriamoms motinystės (tėvystės) pašalpoms. 3.3. Apibendrinant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu buvo įtvirtinti mažesni naujai skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai (kol vaikui sueis vieni metai – 90 procentų ir kol vaikui sueis dveji metai – 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio), nustačius, kad šis (pakeistas) teisinis reguliavimas pradedamas taikyti nuo 2010 m. liepos 1 d., t. y. po devynių mėnesių nuo jo oficialaus paskelbimo (įsigaliojimo). 4. Sprendžiant, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnis neprieštaravo (-auja) konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių; šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Minėta, jog pareiškėjo abejonės dėl šio ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad, juo sumažinus nuo 2010 m. liepos 1 d. skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžius, buvo pažeistas asmenų, kuriems šios pašalpos dar nebuvo paskirtos ir (ar) mokamos, tačiau būtų buvusios paskirtos nuo 2010 m. liepos 1 d., teisėtas lūkestis gauti galiojusiuose teisės aktuose nustatyto dydžio pašalpas; nustatytas įstatymo nuostatų taikymo pradžios terminas buvo per trumpas, nebuvo sudarytos sąlygos motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjams prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos. 4.1. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarime pažymėta, kad, atsižvelgiant į visa tai, teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, konstatavo ir tai, kad tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus; ši įstatymų leidėjo pareiga Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta siejant ją su įstatymų, kuriais pertvarkoma socialinių garantijų sistema ar atskirų socialinių garantijų struktūra, priėmimu; kiek laiko prisitaikymui derėtų palikti kiekvienu konkrečiu atveju, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į daugelį aplinkybių: įstatymo paskirtį teisės sistemoje ir juo reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį, subjektų, kuriems jis taikytinas, ratą bei jų galimybes pasirengti naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimui, kitas svarbias aplinkybes, inter alia tokias, dėl kurių įstatymas turėtų įsigalioti kuo skubiau. 4.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama yra viena iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų. Minėta, kad įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Konstitucijoje nėra nustatyti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, trukmė, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. kovo 5 d. nutarimai). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, inter alia visuomenės ir valstybės išgales, gali keisti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos santykių teisinį reguliavimą, inter alia šios paramos dydį. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų, taip pat konstitucinio reikalavimo numatyti pakankamą vacatio legis. 4.3. Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 10 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. inter alia sumažinti perskaičiuojamas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, įvertintas kaip atitinkantis Konstituciją. 4.4. Minėta, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnyje nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtinti naujai skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai, analogiški Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 10 straipsnyje nustatytiems nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojamų jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų sumažintiems dydžiams (kol vaikui sueis vieni metai – 90 procentų ir kol vaikui sueis dveji metai – 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio), taigi sumažinti 10 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, nustačius, kad šis (pakeistas) teisinis reguliavimas pradedamas taikyti nuo 2010 m. liepos 1 d., t. y. po devynių mėnesių nuo jo oficialaus paskelbimo (įsigaliojimo). Konstatuotina, kad, atsižvelgiant į reguliuojamų santykių pobūdį, taip pat nedidelį motinystės (tėvystės) pašalpų mažinimo mastą, tokia įstatymų leidėjo numatyta vacatio legis vertintina kaip pakankama, ja sudarytos sąlygos asmenims tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams. Vadinasi, įstatymų leidėjas, turėdamas diskreciją keisti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos santykių teisinį reguliavimą, inter alia šios paramos dydį, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatęs mažesnius naujai skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžius, kartu nustatydamas pakankamą laikotarpį nuo įstatymo įsigaliojimo iki jo taikymo pradžios, nenukrypo nuo konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis, nesudarė prielaidų paneigti asmenų teisėtų lūkesčių. 4.5. …