LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO EUROPOS REIKALŲ KOMITETO PARENGTO PARLAMENTINIO PRANEŠIMO „EUROPOS SĄJUNGOS BALTIJOS JŪROS REGIONO STRATEGIJA IR STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO VEIKSMŲ PLANAS: LIETUVOS POŽIŪRIS“ 2010 m. sausio 20 d. Nr. XI-665 Vilnius Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 19 d. rezoliuciją „Dėl Baltijos jūros strategijos“; sveikindamas Europos Komisijos 2009 m. birželio 10 d. komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos ir Strategijos įgyvendinimo veiksmų plano; pažymėdamas 2009 m. spalio 30 d. Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės išvadas, kuriose pritariama Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijai ir skatinama imtis neatidėliotinų veiksmų jai įgyvendinti, n u t a r i a : 1 straipsnis. Pritarti Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto parengtam parlamentiniam pranešimui „Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategija ir Strategijos įgyvendinimo veiksmų planas: Lietuvos požiūris“ (pridedama). 2 straipsnis. Pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei išnagrinėti ir pateikti pasiūlymus dėl Seimo Europos reikalų komiteto parengto parlamentinio pranešimo išvadų įgyvendinimo. SEIMO PIRMININKĖ                                                                            IRENA DEGUTIENĖ _________________ Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. XI-665 priedas EUROPOS SĄJUNGOS BALTIJOS JŪROS REGIONO STRATEGIJA IR STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO VEIKSMŲ PLANAS: LIETUVOS POŽIŪRIS Parlamentinis pranešimas Santrauka Europos Parlamentas 2006 m. lapkričio 16 d. priėmė rezoliuciją, kuria pakvietė parengti Baltijos jūros strategiją Šiaurės dimensijai. Europos Vadovų Taryba 2008 m. gruodžio mėn. priėmė sprendimą įpareigoti Europos Komisiją iki 2009 m. birželio mėn. parengti tokį dokumentą. Europos Komisija 2009 m. birželio 10 d. paskelbė komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos (KOM(2009) 248). Kartu buvo pradėtas rengti ir Strategijos įgyvendinimo veiksmų planas (SEK(2009) 712). Europos Vadovų Taryba 2009 m. spalio 29–30 d. priėmė Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategiją ir patvirtino išvadas, kuriose nurodė: „Ši strategija yra integruota sistema, skirta spręsti bendroms problemoms, be kita ko, su Baltijos jūra susijusioms neatidėliotinoms aplinkosaugos problemoms, ir prisidėti prie ekonominės regiono sėkmės ir socialinės bei teritorinės jo sanglaudos, taip pat ES konkurencingumo.“ Be to, Europos Vadovų Taryba paragino visus atitinkamus subjektus skubiai veikti ir užtikrinti visišką šios strategijos, kuri galėtų būti makroregioninės strategijos pavyzdys, įgyvendinimą. Todėl Europos Komisija iki 2011 m. birželio mėn. yra įpareigota pateikti Tarybai šios strategijos įgyvendinimo pažangos ataskaitą. Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. balandžio 19 d. priėmė rezoliuciją, kuria sveikino Europos Parlamento iniciatyvą parengti Europos Sąjungos Baltijos jūros strategiją; ši nauja Europos Sąjungos politika paskatintų aštuonias Europos Sąjungos valstybes nares glaudžiai bendradarbiauti aplinkosaugos, ekonomikos, kultūros, švietimo ir saugumo srityse. Seimo Europos reikalų komitetas 2009 m. vasario 6 ir 11 dienomis nusprendė sudaryti šią darbo grupę: Petras Auštrevičius, Vytenis Povilas Andriukaitis, Gediminas Kirkilas ir Egidijus Vareikis, ir ją įpareigojo parengti parlamentinio pranešimo dėl Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos projektą, atspindintį Lietuvos Respublikos Seimo, kaip parlamentinės priežiūros institucijos, požiūrį į šį svarbų klausimą. Rengiant parlamentinio pranešimo projektą, dalyvavo Seimo kanceliarijos Europos reikalų komiteto biuro patarėjai Julijus Glebovas,  Evaldas Sinkevičius ir padėjėjas Tadas Paulavičius. Šiuo metu Baltijos jūros regione gyvena apie 100 mln. žmonių. Baltijos jūros svarba ir regiono įtaka geopolitiniu aspektu ypač sustiprėjo po didžiosios 2004 m. Europos Sąjungos (ES) plėtros, kada Baltijos jūra tapo beveik vidiniu ES „ežeru“. Daugelis iššūkių, tokių kaip ekologija ir aplinkosauga, darni plėtra ir piliečių saugumas, tampa nebe vienos ES valstybės narės rūpesčiu, o visų regiono šalių bendru sprendimu ir gerai koordinuotu veiksmu. Baltijos jūros regionas turi senas tarpvalstybinio ir regioninio bendradarbiavimo tradicijas, kurios sustiprėjo ir įgijo naujų formų pastaraisiais dešimtmečiais – atsivėrus valstybių sienoms ir išnykus šaltojo karo sukurtoms kliūtims. Nepaisant didelių ekonominio išsivystymo skirtumų, Baltijos jūros regione yra puikių konkurencingos, žiniomis pagrįstos ekonomikos plėtojimo pavyzdžių, todėl glaudesnis tarpusavio bendradarbiavimas ir geriausių pavyzdžių panaudojimas yra vienas iš sėkmės garantų. Visos aštuonios ES valstybės narės – Danija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija, Švedija ir Vokietija – yra ES Lisabonos strategijos, kuri yra kertinė iniciatyva, užtikrinanti tolesnį ES valstybių narių ekonomikų konkurencingumą pasaulio mastu, dalyvės. Taip pat reikia pastebėti, kad Baltijos jūros regione esančios ES valstybės narės iki šiol nėra pakankamai integruotos į ekonominę ir pinigų sąjungą, tik dvi iš aštuonių valstybių narių yra visateisės euro zonos narės. Savo ruožtu Lietuva privalo pasinaudoti kaimynystės teikiamomis bendradarbiavimo ir ekonominių ryšių plėtros per sieną su Baltarusija ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi galimybėmis. Ekologija, klimato kaita ir aplinkosauginis tvarumas yra viena iš svarbiausių Baltijos jūros problemų, su kuriomis susiduria viso Baltijos jūros regiono šalys. ES Baltijos jūros regiono strategijoje keliami reikalavimai padaryti regioną tvaresnį ir saugesnį. Tenka pripažinti, kad šiuo metu, sprendžiant ekologijos ir aplinkosaugos iššūkius, reikalingas paprastas ir aiškus, tačiau tuo pat metu koordinuotas ir konkrečiais veiksmais pagrįstas, veiksmingas bendradarbiavimas įtraukiant ir kitas regiono valstybes: Norvegiją, Rusiją ir Baltarusiją. Parlamentiniame pranešime keliamas klausimas dėl eutrofikacijos, projekto NordStream įgyvendinimo aplinkosauginės grėsmės, pabrėžiamas energetinio saugumo aspektas. Palanki susisiekimo aspektu strateginė padėtis skatina intensyvią Baltijos jūros laivybą. Kitas ne mažiau svarbus aspektas, nagrinėjamas pranešime, yra kova su nusikalstamumu. Tarpvalstybinis nusikalstamumas reikalauja glaudaus bendradarbiavimo ir koordinuotų veiksmų tarp pasienio ir teisėsaugos tarnybų. Savo ruožtu Lietuva ypač suinteresuota kuo greitesniu ir efektyvesniu sprendimų energetikos srityje įgyvendinimu atsižvelgiant į regioninį bendradarbiavimą. Baltijos jūros regionas yra svarbus užtikrinant sklandų tranzito krovinių judėjimą Vakarų–Rytų ir Rytų–Vakarų kryptimis. Baltijos jūros regiono transporto infrastruktūra turi svarbią reikšmę pasaulio ekonomikai. Reikia pažymėti, kad dėl savo specifikos bendra transporto politika turi apimti ne tik ES valstybes nares, tačiau ir rytinėje Baltijos jūros pakrantėje ES nepriklausančias šalis. Transporto projektai, neturintys sąsajų su formuojamais Rytų–Vakarų transporto srautų koridoriais, neturi ilgalaikės perspektyvos. Įgyvendinant Baltijos jūros regiono strategiją, svarbu siekti glaudesnio veiksmų koordinavimo ne tik tarp valstybių institucijų ar viešojo sektoriaus. Ne mažiau svarbu, kad būtų akcentuojamas ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas, kadangi visa veikla jūroje ir aplink ją reikalauja integruoto valdymo ir darnios plėtros principų įgyvendinimo. Šiuo aspektu labai svarbus valstybių, paskirtų veiksmų koordinatorėmis, vaidmuo. Lietuvos Respublikos Seimas tiki, kad ES institucijų iniciatyva – ES Baltijos jūros regiono strategija – bus lemiamas veiksnys, politinėje ir teisinėje erdvėje įtvirtinantis priemones šalių aplink Baltijos jūrą bendradarbiavimui stiprinti, tarpusavio prioritetams nustatyti ir bendrai juos veiksmingai įgyvendinti. Šiuo parlamentiniu pranešimu siekiama paskatinti Lietuvos Respublikos Vyriausybę, šalies socialinius ir ekonominius partnerius, nevyriausybines organizacijas, taip pat kitas regiono valstybes imtis aktyvių veiksmų įgyvendinant ES Baltijos jūros regiono strategiją, sukurti papildomas politines prielaidas Baltijos jūros regiono gerovei ir saugumui stiprinti. Pasinaudodami Lietuvos pirmininkavimu Baltijos jūros valstybių tarybai 2009–2010 m. ir aktyviai dalyvaudami rengiant bei įgyvendinant ES Baltijos jūros strategiją, sutvirtinsime Lietuvos, kaip aktyvios Baltijos jūros regiono valstybės, vaidmenį. Skatinsime Baltijos jūros valstybių regioninį bendradarbiavimą energetikos, transporto, aplinkos apsaugos, kultūros paveldo apsaugos, turizmo plėtros, žmonių ryšių stiprinimo srityse, įtraukdami į šį bendradarbiavimą Rusijos Federacijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį ir Baltarusiją. Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870) Įžanga Baltijos jūra atsirado prieš keliasdešimt tūkstančių metų. Ji buvo žinoma dėl joje randamo gintaro (apie 80 proc. gintaro pasaulyje išgaunama Baltijos jūros regione), kuris tapo svarbiu tarptautinės prekybos objektu nuo ankstyvųjų Romos imperijos laikų. Baltijos jūra susaistė aplink ją išsidėsčiusias tautas ekonominiu, politiniu ir kultūriniu aspektais. Kartu reikia pripažinti, kad Baltijos jūros regiono valstybių istorijoje, nepaisant santykinai nedidelės šio regiono teritorijos, niekada nebuvo vienos vyraujančios tendencijos, suteikiančios regionui bendrumo. Pavyzdžiui, Šiaurės Europos valstybės viduramžiais pirmiausia varžėsi tarpusavyje ir šiame regione neturėjo reikšmingesnės įtakos Lietuvos ar Lenkijos raidai. Vokietijos interesai buvo nukreipti į įvairius aplinkinius Europos regionus, todėl Vokietijos dėmesio ir poveikio galimybių Baltijos jūros regionui aiškiai neužteko. Rusijos buvimas Baltijos jūros regione skaičiuojamas tik trimis šimtmečiais ir ilgą laiką buvo labai ribotas. Baltijos jūros įtaka aplinkinių tautų gyvensenos raidai taip pat nėra vienprasmė. Danams ar švedams jūra per amžius reiškė labai daug, lietuvių gyvenimui jos įtaka buvo gerokai mažesnė. Praėjusio tūkstantmečio pradžioje vakarinėje Baltijos jūros dalyje dominavę vikingai neturi netgi palyginamų atitikmenų jos rytinėje pakrantėje. Regiono religijų skirtumai (liuteronų protestantų šiaurėje ir Romos katalikų pietuose) taip pat rodo regioninio tapatumo nevienalytiškumą. Ypatingo dėmesio reikalauja regione vyraujančios kalbos: germanų, skandinavų,  baltų, ugrų-finų ir slavų. Ypač reikšminga tai, kad šiame regione gyvos archaiškiausios indoeuropiečių kalbos – lietuvių ir latvių kalbos. Teritoriškai kompaktiškoje erdvėje randame daug visiškai skirtingų kalbų, lėmusių ir kitus etnokultūrinius skirtumus, kurie nesuteikia pagrindo tikėti išskirtinai viena dominuojančia regiono etnine tapatybe. Tačiau nepaisant egzistuojančių skirtumų, Baltijos jūros regiono valstybių vystymasis visuomet buvo glaudžiai susijęs su jūra, kuri darė ir daro įtaką tautų kultūrų raidai, savimonės ir tautinės tapatybės formavimuisi, ekonominei, socialinei ir politinei aplinkai. Baltijos jūros regionas ypač pajuto totalitarinių režimų prievartos ir šaltojo karo padarinius. Regionas penkiasdešimt metų buvo atskirtas „geležine uždanga“, kuri prievarta atribojo rytinės ir pietinės pakrantės valstybes – Lietuvą, Latviją, Lenkiją ir Estiją – nuo Vakaruose suverenumu, žmogaus teisėmis ir teisės viršenybe grindžiamo demokratinio gyvenimo. Pilietinis pasipriešinimas ir laisvės troškimas paskatino Baltijos tautas ir Lenkiją siekti išsivadavimo iš totalitarinės priespaudos XX amžiaus devintajame dešimtmetyje. Nacionalinio išsivadavimo judėjimai – Lietuvoje Sąjūdis, Lenkijoje Solidarność, Latvijoje Tautas Fronts ir Estijoje Rahvarine – buvo pagrindiniai pilietinės ir politinės iniciatyvos centrai, ilgainiui pakeitę Rytų Europoje egzistavusią totalitarinę sistemą. Atkurta Baltijos valstybių nepriklausomybė ir Lenkijos demokratizacija leido naujai pažvelgti ir įvertinti regionų bendradarbiavimą įtvirtinant Vakarų demokratiją ir rinkos ekonomiką. Reikia aukštai vertinti Šiaurės Europos valstybių ir Vokietijos solidarumą, aktyvią ir ilgametę paramą Baltijos valstybėms stiprinant valstybingumą, gerinant administracinius išteklius, perduodant politinių ir ekonominių reformų patirtį. Visapusiškos politinės ir ekonominės sistemos reformos XX amžiaus paskutinį dešimtmetį suteikė galimybę ir tvirtą pagrindą kalbėti apie visavertį Baltijos valstybių ir Lenkijos sugrįžimą prie vakarietiško gyvenimo. Neįprastai greitos ir radikalios pietrytinės Baltijos jūros pakrantės valstybių reformos leido šioms valstybėms tapti Europos Sąjungos ir NATO valstybėmis narėmis, tuo iš esmės sustiprinant viso regiono politinius, ekonominius ir saugumo pagrindus. Galima teigti, kad Baltijos jūros regione dar niekada nebuvo tiek daug europinio ir transatlantinio matmens kaip šiuo metu. ES Baltijos jūros regiono strategija suteikia istoriškai reikšmingą galimybę nukreipti viso regiono raidą į demokratijos įtvirtinimą, užtikrinant ekonominę gerovę ir darnią tausojančią sąveiką su aplinka. Šiuo metu Baltijos jūros regione gyvena apie 100 mln. žmonių: 15 mln. – per 10 km nuo jūros, 29 mln. – per 50 km nuo jūros ir apie 22 mln. gyvena 250 tūkst. gyvenviečių, iš kurių 90 proc. susitelkusios 10 km nuo jūros. Daugiausia gyventojų Baltijos jūros regione, jei matuotume 50 km spinduliu nuo Baltijos jūros krantų, turi Lenkija (45 proc.), Rusija (12 proc.) ir Švedija (10 proc.), likusios – po mažiau negu 6 proc. Baltijos jūros regione gyvena apie 23 proc. visos ES gyventojų, tačiau regiono sukuriamas bendrasis vidaus produktas (BVP) nesiekia 20 proc. skaičiuojant nuo bendro ES lygio. Apie 67 proc. didžiausių ir greičiausiai augančių Europos įmonių, įrašytų į 2007 m. sąrašą „Europa 500“, yra iš Baltijos jūros regiono valstybių. Pažymėtina, kad į šį sąrašą 2007 m. pateko 23 Lietuvos įmonės, o 2006 m. tokių tebuvo keturios. Pietrytinėje Baltijos jūros regiono pakrantėje esančių valstybių – Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos – įstojimas į ES atvėrė naujas galimybes pasinaudoti ES vidaus rinkos privalumais. Per pastaruosius 15 metų šios šalys sukūrė savo sparčiai augančią rinkos ekonomiką ir pasiekė vidutinį konvergencijos su kitomis regiono valstybėmis lygį. Geopolitinė padėtis, geografinis artumas, panaši visuomenės socialinė sankloda ir istorinės, kultūrinės tradicijos padėjo skatinti regiono valstybių bendradarbiavimą, kuris buvo naudingas visoms, be išimties, šalims Baltijos jūros pakrantėje. Vokietijos ir Šiaurės Europos valstybių investicijos į pietrytinės Baltijos jūros pakrantės šalis skatino šių šalių ekonomikos augimą ir konkurencingumą, padėjo atnaujinti infrastruktūrą, įgyti patirties plėtojant ekonomiką, viešąsias paslaugas ir viešąjį administravimą. Vokietijos ir Šiaurės Europos valstybių privatus sektorius turėjo galimybę pasinaudoti palankia investicine aplinka plėtojant verslą ir užimti solidžią padėtį Baltijos valstybių ir Lenkijos rinkose – nuo bankininkystės, telekomunikacijų ir transporto iki mažmeninės prekybos naftos produktais ir plataus vartojimo prekėmis. Pastarąjį dešimtmetį Baltijos jūros regione buvo juntamas didėjantis ekonominis aktyvumas: ūkio konkurencingumo augimas ir užimtumo didėjimas. Ikikriziniu laikotarpiu viso regiono BVP pastaruosius šešerius septynerius metus vidutiniškai didėjo apie 6 proc. kiekvienais metais. Pastebėtina, kad Baltijos jūros regiono šalių potencialas kreipiamas į konkurencingumo skatinimo priemones pasitelkiant mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (MTTP). Didelę reikšmę turi ir tai, kad šalys, ypač šiaurės vakarinėje dalyje, tikslingai investuoja į šią sritį: Švedija (3,6 proc. BVP), Danija (2,55 proc. BVP) ir Suomija (3,47 proc. BVP). Tai lemia, kad ne vienus metus iš eilės Suomija, Švedija ir Danija nuolat patenka tarp konkurencingiausių pasaulio ekonomikos šalių. Savo ruožtu tam tikru laikotarpiu pietrytinės dalies šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – buvo vertinamos kaip greičiausiai besivystančios ekonomikos šalys Europoje, kartais net vadinamos „trimis Baltijos tigrais“. Regione iki šiol išlikęs svarbus žemės ūkio vaidmuo, kuris istoriškai daugeliui šalių buvęs tiesioginis kelias į pramonės plėtrą ir ekonomikos augimą. Apie 20 proc. šio regiono teritorijos naudojama žemės ūkiui: daugiausia Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje ir Švedijoje; 17 proc. teritorijos yra nenaudojama ir dar 8 proc. sudaro vandens telkiniai. Jų daugiausia Botnijos ir Suomijos įlankose. Likusi teritorija yra apgyvendinta. Baltijos jūros regiono žemdirbystės ir gyvulininkystės sektorius pasižymi sparčiai diegiamomis naujovėmis, sėkmingais mokslinių tyrimų rezultatais perdirbant produktus, plačiai išplėtota ir efektyviai veikiančia tiekimo galutiniam vartotojui grandine. Žemės ūkio sektoriui tenka reikšmingas vaidmuo naudojant atsinaujinančius energijos išteklius buityje ir ypač transporto srityje (biokuro panaudojimas automobiliuose). Ne mažiau svarbu pažymėti, kad šiame regione daug dėmesio skiriama ekologinei žemdirbystei ir gyvulininkystei. Intensyvi žemdirbystė regione kelia ir ekologinius iššūkius. Ekologija ir aplinkosauga tampa nebe vienos ES valstybės narės rūpesčiu, o visų regiono šalių bendru sprendimu ir gerai koordinuotu veiksmu. Regiono ES valstybių narių bendradarbiavimo konkrečių priemonių negalime svarstyti negalvodami apie tai, kaip galėtume savo veiksmus geriau koordinuoti su Norvegija, taip pat paskatinti Rusijos Federaciją ir Baltarusiją kartu su visu regionu spręsti rūpimus ir jautrius klausimus. Baltijos jūros regionas turi ir gali tapti ne tik savotiškais ES vartais į Viduriniąją Aziją ir Tolimuosius Rytus. Reikalinga toliau plėtoti ryšius, stiprinti esamą susisiekimo ir energetinę infrastruktūrą, kuri padėtų suartinti Europą ir Aziją. Kita vertus, dabartinis ekonomikos sunkmetis leidžia daryti prielaidas, kad Baltijos jūros regiono valstybės tebėra per silpnai integruotos, išsivystymo skirtumai per dideli. Ekonominė ir socialinių ryšių priklausomybė nėra pakankamai glaudi ir neskatina visiems naudingo regiono šalių bendradarbiavimo. Todėl reikalingos bendros pastangos, nukreiptos ne tik į regiono infrastruktūros ir energetinių tinklų sąsajas su išoriniais veiksniais, bet ir papildomos priemonės regiono šalių tarpusavio bendradarbiavimui skatinti. Daug dėmesio reikia skirti neišspręstoms regiono energetinės integracijos ir bendro energetinio saugumo didinimo problemoms, čia reikalingos ilgalaikės pastangos ir investicijos padėčiai pakeisti norima linkme. Siekiant įveikti Baltijos jūros regione esančių ES valstybių narių fragmentaciją, sutelkti jų pastangas bendriems tikslams, reikėjo politinės iniciatyvos. Galbūt neatsitiktinai pirminės ES Baltijos jūros regiono strategijos užuomazgos atsirado būtent politinėje institucijoje – Europos Parlamente. Susikūrusi Europos Parlamento narių Baltijos intergrupė ėmėsi pirminių bandymų inicijuoti platesnes diskusijas šiomis temomis. Aktyvi Baltijos intergrupės veikla lėmė tai, kad Europos Parlamentas 2006 m. lapkričio 16 d. priėmė rezoliuciją, kuria pakvietė parengti Baltijos jūros strategiją Šiaurės dimensijai. Europos Vadovų Taryba 2008 m. gruodžio mėn. priėmė sprendimą įpareigoti Europos Komisiją iki 2009 m. birželio mėn. parengti tokį dokumentą. Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. balandžio 19 d. priėmė rezoliucija, kuria sveikino Europos Parlamento iniciatyvą parengti ES Baltijos jūros regiono strategiją; ši nauja Europos Sąjungos politika paskatintų aštuonias ES valstybes nares glaudžiai bendradarbiauti aplinkosaugos, ekonomikos, kultūros, švietimo ir saugumo srityse, į šį bendradarbiavimą įtraukiant ir Rusijos Federacijos regionus – Kaliningrado sritį ir Sankt Peterburgo regioną. Rezoliucijoje pažymima, kad šiai strategijai įgyvendinti turi būti imamasi visų reikiamų veiksmų ir sprendimų nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygmeniu; Baltijos jūros valstybės turėtų numatyti pakankamai lėšų programoms ir veiksmams Baltijos jūroje finansuoti. Lietuvos Respublikos Seimas paragino nacionalinius Baltijos jūros valstybių parlamentus aktyviai įsitraukti ir dalyvauti kuriant parlamentinę Baltijos jūros regiono strategijos formavimo ir įgyvendinimo politiką. Daug dėmesio turi būti skiriama Baltijos jūros ekologinės būklės katastrofinei padėčiai taisyti ir siekiant užkirsti kelią naujoms ekologinėms katastrofoms, todėl visos valstybės, vykdančios veiklą Baltijos jūroje, kviečiamos vadovautis aukštais aplinkosaugos standartais, teisingumo ir bendros atsakomybės principais. Atsižvelgdamas į pirmiau minėtos Seimo rezoliucijos nuostatas, vertindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengiamuosius darbus ir iniciatyvas, 2009 m. vasario 6 ir 11 dienomis Seimo Europos reikalų komitetas nusprendė sudaryti darbo grupę, kurią įpareigojo parengti parlamentinio pranešimo dėl ES Baltijos jūros regiono strategijos projektą, atspindintį Lietuvos Respublikos Seimo, kaip parlamentinės priežiūros institucijos, požiūrį į šį svarbų klausimą. Darbo grupė, rengdama parlamentinio pranešimo projektą, organizavo apskritojo stalo diskusijas su visuomene, socialiniais ir ekonominiais partneriais bei valstybės institucijomis. Diskusijos vyko šiomis temomis: konkurencingumas, aplinkosauga, saugumas, transportas ir vartotojų teisių apsaugos politika. Šiuo pranešimu siekiama paskatinti Lietuvos Respublikos Vyriausybę, šalies socialinius ir ekonominius partnerius ir nevyriausybines organizacijas imtis aktyvių veiksmų įgyvendinant ES Baltijos jūros regiono strategiją, sukurti papildomas politines prielaidas Baltijos jūros regiono gerovei ir saugumui stiprinti. Lietuvos Respublikos Seimas mano, kad pagrindiniai ES Baltijos jūros regiono strategijos prioritetai turėtų būti: 1) viso Baltijos jūros regiono gyventojų gyvenimo kokybės ir viso regiono ekonominio patrauklumo užtikrinimas, didinant ekonomikų konkurencinį pranašumą. Sukurti pagrindą ir sąlygas ilgalaikiam naujos kartos ekonominiam, aplinką tausojančiam augimui Baltijos jūros regione, kuris taps dar vienu visos ES ekonomikos augimo postūmiu; 2) ES matomumo ir veiksmingumo Baltijos jūros regione ir jos patrauklumo kaimyniniuose regionuose didinimas; 3) naujas visų regiono valstybių požiūris ir koordinuoti veiksmai aplinkosaugos ir klimato kaitos srityse; 4) ES vykdomų politikų ir iniciatyvų regione integrali sąveika ir geresnis valdymas, ryšių su Europos kaimynėmis – Centrinės Azijos valstybėmis stiprinimas. Lietuvos Respublikos Seimas tikisi, kad ES institucijų iniciatyva – ES Baltijos jūros regiono strategija – bus lemiamas veiksnys, politinėje ir teisinėje erdvėje įtvirtinantis priemones šalių aplink Baltijos jūrą bendradarbiavimui stiprinti, tarpusavio prioritetams nustatyti ir bendrai juos veiksmingai įgyvendinti. Regioninis bendradarbiavimas aplink Baltijos jūrą Baltijos jūros regionas šiuo metu jau turi geras tarpvalstybinio ir regioninio bendradarbiavimo tradicijas. Trumpai paminėtinos pagrindinės regioninio bendradarbiavimo institucijos ir iniciatyvos: • Baltijos Asamblėja ir Baltijos Ministrų Taryba – plečiantis Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimui, 1993 m. Taline įkurta nuolatinė tarptautinio bendradarbiavimo organizacija – Baltijos Taryba, veikianti per Baltijos Asamblėją ir Baltijos Ministrų Tarybą. Baltijos Asamblėjos tikslas – skatinti parlamentinį bendradarbiavimą. Tai yra konsultacinė ir koordinuojanti tarptautinė organizacija, skirta aptarti ir plėtoti politiniu lygmeniu bendrus projektus ir bendrus interesus. Pagrindiniai šios organizacijos politiniai laimėjimai: Sovietų Sąjungos karinių dalinių greitas išvedimas iš Baltijos valstybių; efektyvus stojimo į ES ir NATO koordinavimas; bendros Baltijos valstybių ekonomikos, švietimo ir informacinių technologijų erdvės plėtra; bendradarbiavimas kultūros srityje; nacionalinės teisės aktų derinimas ir kt. Įkūrus Baltijos Ministrų Tarybą, Estijos, Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimui buvo suteiktas stiprus institucinis pagrindas. • Baltijos jūros valstybių taryba – 1992 m. įsteigta Kopenhagoje kaip neformalus regioninis politinis forumas, kurio pagrindinis tikslas – skatinti integracinius procesus ir užmegzti glaudesnius ryšius regione. Veikla apima visas tarpvyriausybinio bendradarbiavimo Baltijos jūros regione sritis, išskyrus karinę gynybą. Baltijos jūros valstybių tarybos narės yra vienuolika valstybių – Danija, Estija, Islandija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Norvegija, Rusija, Suomija, Švedija, Vokietija ir Europos Komisija. Stebėtojo statusą turi Baltarusija, Italija, Ispanija, JAV, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Prancūzija, Rumunija, Slovakija ir Ukraina. • NB8 – aštuonios Šiaurės ir Baltijos valstybės – Danija, Islandija, Norvegija, Suomija, Švedija ir Estija, Latvija, Lietuva, kurios nuo 1992 metų reguliariai bendradarbiauja įvairiose srityse ir politiniu lygmeniu. Šalių atstovų susitikimuose aptariamos tarptautinės politikos aktualijos, įvairūs praktiniai bendradarbiavimo klausimai. Paminėtina ir NB6, vienijanti tik Europos Sąjungos valstybes nares: Baltijos ir Šiaurės Europos šalis, – tarpvyriausybinis bendradarbiavimas ES politikos srityje, pasireiškiantis pozicijų derinimu ir bendrų sprendimų paieška. • Šiaurės Ministrų Taryba ir Šiaurės Taryba – dvi organizacijos, atsakingos už oficialų Šiaurės šalių bendradarbiavimą. Šios tarybos jungia penkias šalis: Daniją, Islandiją, Norvegiją, Suomiją, Švediją ir tris autonominius regionus: Alandų ir Farerų salas bei Grenlandiją. Šiaurės Taryba, įsteigta 1952 m., yra tarpparlamentinio bendradarbiavimo forumas, kurio tikslas – remti ir plėtoti šalių bendradarbiavimą įstatymų leidybos, kultūros, viešojo transporto, aplinkosaugos, socialinės politikos ir ekonomikos srityse. Šiaurės Ministrų Taryba, įsteigta 1971 m., yra tarpvyriausybinio bendradarbiavimo forumas, kuriame užtikrinamas geresnis Šiaurės šalių bendradarbiavimas ir propaguojamas šiaurietiškasis identitetas. Pastaraisiais metais šis bendradarbiavimas tapo platesnis ir apima užsienio politikos ir saugumo klausimus. Baltijos valstybių narystė Šiaurės šalių investicijų banke – vienas iš Šiaurės ir Baltijos valstybių suartėjimo ženklų, praktinis įrankis, o kartu ir svarbus politinis signalas bei geras pavyzdys ieškant glaudesnio regioninio bendradarbiavimo formų. • Barenco Euro-Arkties Tarybos narės yra Danija, Islandija, Norvegija, Rusija, Suomija, Švedija ir Europos Komisija. Organizacija įsteigta 1993 m. siekiant plėtoti regioninį bendradarbiavimą tarp labiausiai į šiaurę nutolusių Norvegijos, Suomijos, Švedijos ir Šiaurės Vakarų Rusijos regionų. Pirminis tikslas buvo skatinti ekonominį ir socialinį bendradarbiavimą ir tokiu būdu prisidėti prie darnios plėtros Šiaurėje. • Arkties Tarybai priklauso Danija (įskaitant Farerų salas ir Grenlandiją), Islandija, JAV, Kanada, Norvegija, Rusija, Suomija ir Švedija. Organizacija įsteigta 1996 m. Otavoje. Tai aukšto lygio tarpvyriausybinis forumas, kurio tikslas – plėtoti ir skatinti bendradarbiavimą, koordinavimą tarp Arkties regiono valstybių, įtraukiant ir vietos gyventojų bendruomenes. Tokio bendradarbiavimo uždaviniai – tvari plėtra ir aplinkosauga Arkties vandenyno baseine. • Šiaurės matmuo – 1999 m. patvirtinta Europos Sąjungos iniciatyva, skatinanti bendradarbiavimą per sienas tarp Šiaurės šalių, Baltijos valstybių ir Rusijos. Pagrindinės bendradarbiavimo sritys: 1) ekonomika, verslas ir infrastruktūra; 2) žmogiškieji ištekliai, švietimas, kultūra, moksliniai tyrimai ir sveikata; 3) aplinkosauga, branduolinis saugumas ir gamtos ištekliai; 4) bendradarbiavimas per sienas ir regioninė plėtra; 5) teisingumas ir vidaus reikalai. • Europos kaimynystės politikos tikslas – pasidalyti patirtimi ir privalumais, kuriuos pavyko pasiekti per 2004 metais įvykusią ES plėtrą, taip pat sutelkti ES kaimynines valstybes stipresnei tarpusavio integracijai. Europos kaimynystės politikos gairės buvo paskelbtos 2003 m. Europos kaimynystės politika apima Viduržiemio jūros valstybes Afrikoje ir Azijoje, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (išskyrus Rusiją ir Kazachstaną), Kaukazo ir Rytų Europos valstybes. • Rytų partnerystė – 2009 m. patvirtinta Europos Sąjungos iniciatyva, kurios tikslas – kurti glaudžius santykius su rytinėmis ES kaimynėmis – Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina. Tai politinių ryšių stiprinimas, ekonominės integracijos plėtra, laisvosios prekybos sutarčių sudarymas, kelionių palengvinimas ir bevizio režimo perspektyva, bendradarbiavimas energetikos saugumo ir kitose srityse. Pagal šią iniciatyvą bus įgyvendinamos keturios programos: demokratijos, veiksmingo valstybės valdymo ir stabilumo; ekonominės integracijos ir konvergencijos; energetikos saugumo ir ryšių tarp žmonių. Atsižvelgiant į platų regioninio bendradarbiavimo darinių tinklą, institucinio bendradarbiavimo patirtį ir jau anksčiau patvirtintų ES iniciatyvų poveikį, ES Baltijos jūros regiono strategija turi išvengti veiklos sutapatinimo rizikos ir neatspindėti esamo institucijų vidinio ribotumo. Lietuvos Respublikos Seimas mano, kad Baltijos jūros regiono strategijos tikroji pridėtinė vertė gali išryškėti valstybėms narėms glaudžiau ir veiksmingiau bendradarbiaujant ES viduje. Narystės ES teikiami privalumai ir galimybė kartu sutelktai spręsti iššūkius, siekti visos Europos saugumo ir stabilumo suteikia istorinę galimybę. Taip pat Baltijos jūros regiono strategija ateityje gali prisidėti prie glaudesnio ES ir valstybių, Europos kaimynių Azijos žemyne, bendradarbiavimo. I dalis ekonominė integracija ir konkurencingumas Baltijos jūros regiono valstybės išsiskiria aukštais žmogaus socialinės raidos indekso rodikliais. Tokie duomenys pateikiami Jungtinių Tautų Vystymosi programos metinėse ataskaitose. Šios ataskaitos sudaromos remiantis gyvenimo trukmės, raštingumo ir pragyvenimo lygio rodikliais. Žmogaus socialinės raidos indekso (HDI) palyginimas tarp Baltijos jūros regiono valstybių (Jungtinių Tautų Vystymosi programa) Valstybė Vieta pasaulio reitinge (kiekvienais metais į Jungtinių Tautų Vystymosi programos ataskaitą įtraukiama apie 180 šalių) 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2006 m. 2007 m. Danija 17 14 15 13 16 Estija 36 38 40 42 40 Latvija 50 48 45 44 48 Lietuva 41 39 41 43 46 Lenkija 37 36 37 39 41 Suomija 13 13 11 12 12 Švedija 2 6 5 7 7 Vokietija 19 20 21 23 22 Baltijos jūros regiono ES valstybėms narėms būdingi ryškūs ekonominio išsivystymo skirtumai, kuriuos pirmiausia galima paaiškinti „geležinės uždangos“ fenomenu ir gana vėlyva, nors ir labai sėkminga, rinkos ekonomikos plėtros starto pozicija. Remiantis Europos Komisijos Statistikos generalinio direktorato (Eurostato) duomenimis, 2007 m. bendrojo vidaus produkto dalis, atsižvelgiant į perkamosios galios paritetą, svyravo nuo 31,3 tūkst. eurų (Švedija) iki 13,3 tūkst. eurų (Lenkija). Dideli gyvenimo ir atlyginimų skirtumai teritoriškai artimose valstybėse skatina emigraciją ir protų nutekėjimą, sukeliantį trumpalaikį ar vidutinės trukmės neigiamą poveikį. Šie didžiuliai gyvenimo lygio skirtumai dar kartą pabrėžia ilgalaikį regioninės sanglaudos poreikį ir kartu rodo tolesnio ekonomikos augimo galimybes, geriausiai panaudojant viso regiono ir nacionalinius pranašumus. Vidutinio dydžio nacionalinės rinkos (neminint Vokietijos) turi didinti savo konkurencingumą per novatoriškas technologijas, taip pat keldamos darbo našumą. Apskritai reikia pastebėti, kad Baltijos jūros regionas išsiskiria tiek aukštais, tiek vidutiniais valstybių narių konkurencingumo įvertinimais (žiūrėti lentelę toliau). Kaip neretai yra pastebima, šiame regione didelis dėmesys teikiamas ūkio konkurencingumui skatinti ir didinti pasitelkiant mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, taip pat novatoriškiems sprendimams tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje. Baltijos jūros regiono šalių konkurencingumas (Pasaulio ekonomikos forumas) (vieta pasaulio šalių sąraše) Šalis 2007–2008 m. 2009–2010 m. Danija 3 5 Švedija 4 4 Suomija 6 6 Vokietija 7 7 Estija 32 35 Lietuva 44 53 Lenkija 53 46 Latvija 54 68 Visos regiono valstybės išsiskiria aukštu ekonomikų atvirumo lygiu ir didele priklausomybe nuo užsienio prekybos. Prekių eksporto dalis BVP, 2007 m. duomenimis, svyruoja nuo 53 proc. (Estija) iki 32,4 proc. (Danija). Prekių importo srityje priklausomybė nuo užsienio rinkų dar didesnė – nuo 70,1 proc. (Estija) iki 31,7 proc. (Suomija). Paslaugų eksporto dalis BVP svyruoja nuo 21,0 proc. (Estija) iki 6,5 proc. (Vokietija), importo dalis – nuo 17,4 proc. (Danija) iki 5,8 proc. (Lenkija) (žiūrėti lentelę toliau). Tolesnė laisvosios prekių ir paslaugų vidaus rinkos netrukdoma plėtra ir esamų kliūčių panaikinimas yra bendras viso Baltijos jūros regiono valstybių interesas. Prekių ir paslaugų dalis užsienio prekyboje 2007 m. (proc. nuo BVP) Prekės Paslaugos Šalis eksportas importas eksportas importas Danija 32,4 32,7 19,8 17,4 Vokietija 40,7 32,4 6,5 7,8 Estija 53,0 70,1 21,0 14,4 Latvija 30,1 54,1 13,5 10,0 Lietuva 44,6 59,1 10,7 8,6 Lenkija 34,1 37,8 6,8 5,8 Suomija 36,5 31,7 8,4 8,5 Švedija 37,4 33,3 13,7 10,5 Pasiekti aukšti standartai švietimo srityje, ilgametės universitetinio ir profesinio rengimo tradicijos garantuoja esminį regiono ekonomikos pranašumą ir konkurencingumą darbuotojų kvalifikacijos srityje. Labai kvalifikuota darbo jėga ir efektyvus jos panaudojimas leidžia tikėtis ilgalaikio regiono ekonomikos augimo potencialo, užsienio investicijų aukštųjų technologijų srityje pritraukimo. Tiesa, tenka pripažinti, kad dabartinis ekonomikos sunkmetis turėjo ir vidutinės trukmės laikotarpiu turės įtakos Baltijos jūros regiono šalims, jų investiciniam patrauklumui ir verslo aplinkai. Baltijos valstybės 2009 m. patyrė didžiausią ekonominį nuosmukį tarp visų kitų ES valstybių narių. Sumažėjęs ekonominis aktyvumas, padidėjęs fiskalinis deficitas ir išaugęs nedarbas geriausiai apibūdina dabartinę Baltijos valstybių padėtį. Kitos Baltijos regiono valstybės taip pat patyrė stiprų pasaulio ekonomikos krizės poveikį, kuris gerokai padidino spaudimą viešiesiems finansams ir pablogino bendrąją makroekonominę šalių padėtį. Europos Sąjungos inicijuojama Baltijos jūros regiono strategija nesiūlo greitų ir paprastų sprendimų. Šios strategijos priemonės – tai ilgalaikis procesas, kuris gali ir turi suteikti naujų galimybių, sudaryti prielaidas ūkio šakų restruktūrizacijai, užtikrinti didesnius visuomenės ekonominius ir socialinius poreikius. Ekonominė integracija ir konkurencingumas šiuo metu gali būti užtikrinami skatinant verslumą, inovacijas ir išorės prekybą. Kita vertus, konkurencinis pranašumas Baltijos jūros regiono valstybėse yra įmanomas tada, kai gaminamos prekės ir teikiamos paslaugos yra ekologiškesnės, efektyvesnės, atsparesnės ir patogesnės galutiniam vartotojui. Visos aštuonios ES valstybės narės įgyvendina Lisabonos strategiją, kuri yra kertinė iniciatyva, užtikrinanti tolesnį ekonomikų konkurencingumą pasaulio mastu. Lisabonos strategijos struktūrinių reformų įgyvendinimas vykdant Europos ekonomikos atkūrimo planą – metiniai šalių vertinimai – leidžia suprasti pagrindines valstybių narių reformų kryptis ir poreikius. Visoms regiono valstybėms, be išimčių, Europos Komisija siūlo daug dėmesio skirti sutartų energetikos ir kovos su klimato kaita priemonių įgyvendinimui. Toliau pateikiamos ištraukos dėl valstybių narių ir Bendrijos bendrųjų ekonominės politikos gairių atnaujinimo 2009 m. ir dėl valstybių narių užimtumo politikos įgyvendinimo: • Danija. Augimo potencialas labai priklauso nuo geriau išnaudojamų darbo jėgos išteklių ir jų kokybės gerinimo ir darbo jėgos našumo, taip pat nuo investicijų į žmogiškąjį kapitalą, mokslinius tyrimus ir inovacijas grąžos didėjimo. Demografinis visuomenės senėjimas pradėjo daryti poveikį darbo jėgos pasiūlai, todėl būtinos reformos dalyvavimui darbo rinkoje skatinti ir darbo valandų skaičiui didinti. Dar vienas uždavinys – padidinti konkurenciją siekiant sumažinti gana aukštą Danijos vartojimo kainų lygį. • Estija. Būtina skubiai vykdyti struktūrines reformas, siekiant paremti reikiamų išteklių perskirstymą į eksportą orientuotiems sektoriams. Reikia toliau investuoti į mokslo ir technologijų plėtrą, inovacijas ir švietimą, siekiant kompensuoti sąnaudų, konkurencingumo praradimą daug darbo reikalaujančiuose sektoriuose ir užtikrinti augimą vidutiniu bei ilguoju laikotarpiu. Dėl prastėjančios darbo rinkos būklės daugiau dėmesio reikia skirti aktyviai darbo rinkos politikai ir mokymuisi visą gyvenimą, siekiant geriau atsižvelgti į kintančius darbo rinkos poreikius. Dar vienas svarbus aspektas siekiant atkurti konkurencingumą – užtikrinti, kad darbo užmokesčio pokyčiai būtų labiau susieti su našumo kitimu. Būtina toliau mažinti darbo rinkos nelankstumą. Siekiant sustiprinti makroekonominį stabilumą, būtina vykdyti ryžtingą fiskalinę politiką, veiksmingą konkurencijos politiką ir gerinti energijos vartojimo efektyvumą. • Latvija. Įgyvendinant ekonominę politiką, pirmiausia reikia užtikrinti makroekonominį ir finansinį stabilumą, nes esama rizikos, kad nuosmukis bus sunkus ir ilgas. Padidinus investicijas į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, inovacijas ir švietimą, vidutiniu laikotarpiu turi būti sudarytos palankesnės sąlygos daugiau plėtoti ne nuo vidaus paklausos priklausomus, bet į užsienio prekybą orientuotus sektorius. Nedelsiant reikia imtis struktūrinių reformų, siekiant padidinti darbo rinkos lankstumą ir remti perėjimo procesą, visų pirma taikant veiksmingesnes aktyvumo skatinimo ir mokymo priemones. Viešojo sektoriaus darbo užmokesčio politika turėtų tinkamai skatinti darbo užmokesčio mažinimo praktiką privačiame sektoriuje – tai padėtų suvaldyti infliaciją ir išlaikyti eksporto sąnaudų konkurencingumą. Laiku ir ryžtingai įgyvendinamos struktūrinių fondų programos turės teigiamą poveikį: padidės ūkio pasiūlos potencialas, didės užimtumas, bus užtikrinta, kad įmonės gaus finansavimą. Būtina išlaikyti administracinį gebėjimą įgyvendinti programas. • Lenkija. Ekonomikos rezultatus menkina tarpusavyje susijusios struktūrinės problemos, nedidelis darbo našumas ir mažas darbo jėgos panaudojimas. Pastangų užbaigti socialinės apsaugos sistemų reformą derinimas su pastangomis didinti vyresnio amžiaus darbuotojų skaičių galėtų padėti vienu metu didinti darbo pasiūlą ir ilgalaikį viešųjų finansų tvarumą. Augimą ir užimtumą padėtų didinti aktyvesnės verslo aplinkos tobulinimo, infrastruktūros plėtojimo ir žmogiškojo kapitalo kokybės gerinimo priemonės. • Lietuva. Dėl didelio ekonomikos augimo ir emigracijos sumažėjo darbo rinka ir išaugo darbo jėgos sąnaudos – sumažėjo Lietuvos konkurencingumas. Dėl dabartiniu metu sulėtėjusio ekonomikos augimo išaugs nedarbo lygis, todėl labai svarbu vykdyti aktyvią darbo rinkos politiką. Vis dėlto šiuo metu svarbiausias uždavinys – sumažinti didelį makroekonominį disbalansą. Siekiant suvaldyti infliaciją ir užkirsti kelią konkurencingumo mažėjimui, darbo užmokesčio pokyčius reikia labiau derinti su našumu, taip pat reikėtų gerinti verslo aplinką ir stiprinti administracinius gebėjimus. Be to, našumo augimą reikia skatinti gerinant įgūdžius ir inovacijų veiklos rezultatus, taip pat pritraukiant tiesioginių užsienio investicijų. • Suomija. Į eksportą orientuotos ekonomikos srityje pastaraisiais metais pasiekta gerų rezultatų. Tačiau ekonomikos augimą ir konkurencingumą varžo darbo jėgos trūkumas, kuris vidutiniu laikotarpiu didės dėl sparčiai senėjančių vietos gyventojų. Atsižvelgiant į tai, kad užimtumo lygis jau aukštas, pagrindiniai uždaviniai bus toliau mažinti struktūrinį nedarbą, kurį lemia regionų, sektorių ir įgūdžių neatitiktis. Užtikrinti tvarų ilgalaikį augimą taip pat galėtų padėti naujos inovacijų strategijos priėmimas ir įgyvendinimas. Kadangi Suomijos ūkyje suvartojama daug energijos, jo augimo ir našumo potencialą padidinti padėtų didesnis energijos vartojimo efektyvumas. • Švedija. Ekonomika tvirta, toliau įgyvendinamos reformos, tačiau būtų galima pasiekti daugiau pažangos didinant konkurenciją ir tam tikrų gyventojų grupių užimtumą. Dėl didesnės konkurencijos galėtų padidėti našumas ir augimas bei sumažėti kainų skirtumas Švedijoje ir kitose ES valstybėse narėse. Dėl didesnio ilgalaikių bedarbių, po laikinojo nedarbingumo dėl ligos grįžtančių žmonių, jaunimo ir migrantų kilmės asmenų dalyvavimo galėtų padidėti augimas ir viešųjų finansų tvarumas. • Vokietija. Išlaikyti gerus ekonominės veiklos rezultatus turėtų padėti našumo didinimas ir didelio žemos kvalifikacijos darbuotojų, ypač Vokietijos rytinėje dalyje, nedarbo problemos sprendimas. Tam būtų naudinga pažanga mokslo ir technologijų plėtros bei inovacijų srityje. Vis dėlto Vokietijos ekonomikos augimo potencialą dar padidintų geresnis paslaugų, ypač profesinių paslaugų, paslaugų energetikos sektoriuje ir geležinkelio paslaugų, rinkos funkcionavimas bei verslo aplinkos pagerinimas. Pirmiau pateikta informacija tik patvirtina teiginius, kad Baltijos jūros regione turima puikių pavyzdžių plėtojant konkurencingą, žiniomis pagrįstą ekonomiką, todėl glaudesnis tarpusavio bendradarbiavimas ir geriausių pavyzdžių panaudojimas yra vienas iš sėkmės garantų. Tačiau daugeliui valstybių narių šioje srityje teks nuveikti dar daug, todėl aiškių prioritetų buvimas ir jų laikymasis yra neišvengiamas. Baltijos jūros regiono ES valstybės narės iki šiol nėra pakankamai integruotos į ES ekonominę ir pinigų sąjungą – tik dvi iš aštuonių valstybių narių yra visateisės euro zonos narės. Galima tvirtinti, kad Baltijos jūros regione juntamas savotiškas euro deficitas. Tolesnę regiono valstybių integraciją į ES valiutų sąjungą sunkina dabartinė ekonomikos krizė, ypač didėjantis šalių fiskalinis deficitas ir išliekantis makroekonomikos disbalansas. Europos Sąjungos vidaus rinka yra vienas svarbiausių Europos Sąjungos integracijos variklių. Vis dėlto pati ES vidaus rinka nėra vienodai liberalizuota ir atvira visiems sektoriams. Europos Sąjungoje galima galvoti apie stipresnę tam tikrų regionų integraciją, todėl Baltijos jūros regionas Europos Komisijos iniciatyvos pagrindu turėtų ieškoti galimybių ir būdų stiprinti tarpusavio integraciją panaudodamas: • Viešojo sektoriaus atvirumą konkurencijai. Šios iniciatyvos nereikėtų vertinti kaip kėsinimosi į regiono šalių nacionalinį identitetą ar tautinę ir kultūrinę savimonę – tai turi būti nuolatinis kiekvienos Europos Sąjungos valstybės narės interesas ir kompetencijos sritis. Vis dėlto viešajame sektoriuje yra tam tikros veiklos rūšių, kurias galima atverti konkurencijai ne tik nacionaliniu, bet ir regioniniu lygiu, – tai atliekų tvarkymas, atsinaujinantys energijos šaltiniai ir jų panaudojimas. • Paslaugų teikimo per sieną liberalizavimą. Kalbama apie Direktyvos dėl paslaugų vidaus rinkoje nuostatų tinkamą įgyvendinimą visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. • Bendrąją inovacijų strategiją, kuri apims viso Baltijos jūros regiono potencialą aukštųjų technologijų srityje, skatins tarpusavio bendradarbiavimą (mokslininkų ir tyrėjų mainus, klasterių ir „pumpurinių“ (spin-off) įmonių plėtrą), tam tikrų teisinių priemonių ir reguliavimo atsisakymą. • Mokslinių tyrimų patentabilumą, kuris būtų vykdomas per nacionalinių patentus tvirtinančių institucijų bendradarbiavimą Baltijos jūros regione, siekiant suderinti procedūras, taikymą ir išradimų pripažinimą. Ši iniciatyva gali būti svarbi ir tuo, kad sudarytų prielaidas specializuotis tokioms institucijoms ir pasidalyti sprendimų našta. Lietuvos požiūris Europos Sąjungos narystė pastaraisiais metais palankiai veikė įvairias šalies gyvenimo sritis, pradedant ekonomika, socialine raida, ir darė poveikį bendram gyvenimo lygiui. Laisvo asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo taisyklių derinimas turėjo lemiamos įtakos naujų ES valstybių narių ūkio augimui ir plėtrai. Pastaruoju dešimtmečiu Lietuva gali pasigirti sparčiais ekonomikos augimo tempais, kurie atvėrė naujas galimybes ekonomikos konkurencingumui ir žmonių gerovei. Vis dėlto ekonomikos krizė pakoregavo trumpalaikius viešosios politikos tikslus ekonomikos srityje. Lietuvos ekonomika išlieka atvira, bet labai priklausoma nuo užsienio prekybos. 2007 m. prekių eksportas ir importas atitinkamai sudarė 44,6 proc. ir 59,1 proc. BVP. Lietuvos pagrindiniai užsienio prekybos partneriai yra Baltijos jūros regiono valstybės ir kaimynės – Latvija, Rusija, Vokietija, Lenkija. Lietuvos rinka yra gerai pažįstama šio regiono investuotojams, nes net 61 proc. užsienio investicijų ateina iš Baltijos jūros regiono valstybių. Lietuvos ekonomikos pagrindą sudaro mažos ir vidutinės įmonės. Jos iš esmės vyrauja visuose sektoriuose. Šių įmonių veiklos reglamentavimas, taip pat kaip ir veikianti mokesčių sistema, tebeieško tolesnių tobulinimo galimybių, todėl tolesnis ES Smulkiojo verslo akto (2009 m.) nuostatų įgyvendinimas yra svarbus. Šioje srityje galima plačiau pasinaudoti regione esančia geriausia patirtimi ir laimėjimais, siekiant palengvinti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių įsikūrimo ir veiklos reglamentavimą. Kitas ne mažiau svarbus aspektas yra galimybė įeiti į rinką. Direktyvos dėl paslaugų vidaus rinkoje nuostatos turi būti perkeltos į nacionalinę teisę iki 2009 m. pabaigos. Tikėtina, kad šio ES teisės akto nuostatų veiksmingas ir tikslingas įgyvendinimas prisidės prie didesnių ir paprastesnių galimybių paslaugų teikėjams dalyvauti ekonominėje veikloje. Tai, savo ruožtu, prisidėtų prie ūkio augimo, konkurencingumo didinimo ir užimtumo. Pagrindinis Lietuvos tikslas – pagerinti verslo finansavimo sąlygas ir energijos taupymo galimybes, veiksmingiau panaudoti Europos Sąjungos fondų lėšas, paskatinti eksportą ir investicijas. Tenka pripažinti, kad priemonės, kuriomis siekiama fiskalinio stabilumo, šiuo metu yra ypač skausmingos valstybės ir namų ūkių finansinei būklei. Sėkminga integracija į Europos Sąjungos vidaus rinką anksčiau skatino siekti aktyvios narystės ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Tenka pripažinti, kad realų stojimo į šią sąjungą grafiką gerokai koreguoja ekonomikos krizė. Šiuo metu vadovaujamasi nuostata, kad euras gali būti įvestas, kai tam bus reikiamai pasiruošta, bet realus terminas 2012–2013 m. Pastarieji ekonomikos sunkmečio metai neturi būti priežastis atsisakyti numatytų struktūrinių reformų, atvirkščiai – tai galimybė jas paspartinti. Lietuva jau peržiūrėjo teisinę bazę ir pradėjo įgyvendinti aukštojo mokslo reformą. Tai nuolatinis ir ilgalaikis procesas, kurio teigiamus rezultatus dar per anksti įžvelgti. Švietimo reformos koregavimu siekiama: • sukurti reikalingas prielaidas esminiam mokslo ir studijų kokybės šuoliui aukštyn; • užtikrinti studijų prieinamumą, priimtinumą ir tinkamumą; • pasiekti, kad mokslo ir studijų sistema taptų valstybės gerovės katalizatoriumi; • veiksmingai panaudoti valstybės skiriamus išteklius. Įgyvendindama aukštojo mokslo reformą, Lietuva turi ir toliau plėtoti regioninius aukštojo mokslo ir studijų ryšius, tuo sukurdama kuo palankesnę ir bendrą studijų erdvę Baltijos jūros regione. Lietuvos Respublikos Seimas kviečia Lietuvos Respublikos Vyriausybę imtis tolesnių veiksmų skatinant studentų ir dėstytojų mainus, remti suderinamų studijų programų parengimą, skatinti plėsti universitetinį ir aukštojo mokslo bendradarbiavimą. Dabartinė Lietuvos ekonomikos padėtis ir konkurencingumo rodikliai rodo, kad artimiausiu metu labiausiai konkuruosime su tomis valstybėmis, kurioms būdingas „efektyvumo didinimo“ etapas, t. y. bus siekiama didinti paslaugų ir gamybos produktyvumą ir efektyvumą. Nors šiuo etapu inovacijų ir verslo (gamybos) bendradarbiavimo veiksniai nėra svarbiausi, tačiau būtent gebėjimai greičiau negu kitos panašios ekonomikos šalys pereiti prie ekonomikos, orientuotos į žinias ir inovacijas, gali tapti esmine Lietuvos konkurencingumo didinimo sąlyga. Todėl šiuo laikotarpiu labai svarbu atsakyti į klausimą, kaip per mokslinių tyrimų, inovacijų ar eksperimentinės plėtros skatinimą plėtoti ir stiprinti šalies konkurencinį potencialą ir suteikti pranašumą. Lietuvos Respublikos Seimas mano, kad, siekiant šių tikslų, visų pirma reikalinga susigrąžinti mokslinį potencialą, antra, suteikti pakankamą finansinį stabilumą. Mokslinio potencialo plėtojimas susijęs su mokslo įstaigų veiklos stiprinimu. Sudarius teisines galimybes, bus galima stebėti „pumpurinių“ (spin-off) įmonių atsiradimą prie Lietuvos aukštųjų mokyklų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. kovo 21 d. priėmė nutarimą Nr. 321 „Dėl Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) koncepcijos patvirtinimo“. Integruotas mokslo, studijų ir verslo centras (slėnis) – tai vienoje teritorijoje sutelktas mokslinių tyrimų, aukštojo mokslo ir imlaus mokslui verslo potencialas, turintis bendrą arba susijusią infrastruktūrą ir kryptingai prisidedantis prie žinių visuomenės ir žinių ekonomikos kūrimo. Lietuva numato plėtoti šiuos penkis slėnių projektus: • Vilniaus Saulėtekio technologijų slėnis. Vizija – vienas didžiausių ir efektyviausių Rytų Europos studijų, mokslo ir modernaus verslo telkinių taikomųjų fizinių mokslų ir technologijų srityje. Branduolys – fizinių ir technologinių mokslų centras – tai nauja, moderni studijų, mokslo ir technologijų infrastruktūra, sukoncentruota universitetų teritorijoje ir užtikrinanti atvirą prieigą prie mokslinių tyrimų įrangos visiems mokslo ir verslo subjektams. Siūlomos plėtoti mokslinių tyrimų kryptys (proveržio kryptys): 1) lazerių ir šviesos technologijos; 2) medžiagotyra ir nanotechnologijos; 3) puslaidininkių fizika, elektronika ir organinė elektronika; 4) civilinė inžinerija. • Vilniaus slėnis „Santara“. Vizija – pajėgiausias Lietuvoje ir žinomas pasaulyje gyvybės ir gamtos mokslų, biotechnologijų, informacinių ir komunikacijų technologijų studijų, mokslo, verslo ir medicinos praktikos telkinys, sėkmingai integruotas į šalies ekonomiką. Branduoliai: BIOMOL (biotechnologija, biofarmacija, molekulinė medicina ir stambiamolekulinės medžiagos) ir INFO (modeliavimas, informatika ir komunikacijų technologijos). Siūlomos plėtoti mokslinių tyrimų kryptys (proveržio kryptys): 1) biotechnologija, biofarmacija, molekulinė medicina ir stambiamolekulinės medžiagos; 2) modeliavimas, informatika ir komunikacijų technologijos. • Integruotas mokslo, studijų ir verslo centras – Kauno slėnis „Santaka“. Vizija – sutelkti intelektinį, administracinį ir finansinį potencialą ir sukurti didžiausią Lietuvoje taikomųjų mokslinių tyrimų ir inovacijų parką. Branduolys – infrastruktūra viešiesiems ir privatiems tyrimams vykdyti, aukštųjų technologijų ir mokslo bendrovėms įsikurti; tinkamą išsilavinimą turintys specialistai; didelę pridėtinę vertę turinčių ir imlių žinioms paslaugų kūrimas; mokslo tiriamosios veiklos ir bendradarbiavimo su pramonės įmonėmis plėtra; pagalba naujų įmonių plėtrai; pagalbos teikimas pramonės įmonėms, keičiantis technologiniais ir verslo gebėjimais intelektinės nuosavybės, patentavimo ir kokybės kontrolės klausimais. Siūlomos plėtoti mokslinių tyrimų kryptys (proveržio kryptys): 1) darnioji chemija ir farmacija; 2) mechatronika ir susijusios elektroninės technologijos, biomedicininė inžinerija; 3) ateities energetika; 4) informacijų ir komunikacijų technologijos. • Integruotas mokslo, studijų ir verslo centras – Kauno slėnis „Nemunas“. Vizija – efektyviai veikiantis žemės, miškų ir maisto ūkio integruotas mokslo, studijų ir verslo centras, vykdantis tarptautinio lygio mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbus, būtinus Lietuvos ūkio konkurencingumui didinti ir darniai plėtrai. Branduolys – plėtojant turimą bazę sukurti šakinį integruotą mokslo, studijų ir verslo centrą pagal geriausius užsienio universitetinių tyrimų centrų pavyzdžius. Siūlomos plėtoti mokslinių tyrimų kryptys (proveržio kryptys): 1) agrobiotechnologija, bioenergetika ir miškininkystė; 2) maisto technologijos, sauga ir sveikatingumas. • Integruotas mokslo, studijų ir verslo centras (slėnis) Lietuvos jūrinio sektoriaus plėtrai. Vizija – sukurti jūrinių žinių ekonomikos branduolį, sutelkiant teritoriškai išsibarsčiusius jūrinio mokslo ir studijų institucijas ir jų padalinius, remiantis bendra infrastruktūra optimizuoti šių institucijų tarpusavio sąveiką ir sudaryti sąlygas glaudesnei jūrinio mokslo, studijų ir verslo sąveikai. Siekiama, kad šis centras sustiprintų ne tik jūrinio verslo ir mokslo ryšius, bet ir įgyvendintų Lietuvos interesus ir įsipareigojimus, prisiimtus vykdant Europos Sąjungos integruotą jūrų politiką aplinkosaugos, jūrinių inovacijų ir kitose srityse. Siūlomos plėtoti mokslinių tyrimų kryptys (proveržio kryptys): 1) jūros aplinka: gamtiniai ištekliai ir akvakultūra, aplinkos apsauga ir krantotvarka, rekreaciniai ištekliai ir turizmas; 2) jūros technologijos: jūrų transportas ir uostai, jūrinės konstrukcijos ir technologijos, jūrinės mechatroninės sistemos. Lietuvos Respublikos Seimas tikisi, kad tikrasis Integruoto mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) Lietuvos jūrinio sektoriaus plėtrai įgyvendinimas prasidės 2009 m. gruodžio mėn. Visiems slėniams finansuoti 2007–2013 metais numatoma panaudoti 1 878 mlrd. litų. Nacionalinių slėnių plėtros koncepcija turi prisidėti prie regioninių ryšių plėtotės, užmezgant naudingus ryšius su kitomis Baltijos jūros regiono institucijomis. Lietuvos Respublikos Seimas mano, kad regioninių integruotų mokslo, studijų ir verslo veiksmingų klasterių atsiradimas gali būti vienas iš prioritetinių Baltijos jūros regiono strategijos tikslų. Kaip labai didelė paskata šiems tikslams įgyvendinti yra finansiniai ištekliai. Lietuvos Respublikos Seimas, tvirtindamas šalies nacionalinį biudžetą, ypatingą dėmesį kreipė į tam tikrų finansavimo programų suderinimą su Lisabonos strategija, skirdamas prioritetinį dėmesį mokslo tiriamųjų darbų ir inovacijų plėtrai. Europos Sąjungos struktūrinė parama ir jai įgyvendinti skirtos veiksmų programos, kaip paminėta toliau, taip pat gerokai prisideda prie šalies konkurencingumo didinimo. Lietuva turi pasinaudoti visomis regioninio bendradarbiavimo galimybėmis,  perimdama geriausią patirtį, gerindama verslo skatinimą, plėtodama verslininkystę ir ypač stiprindama smulkiojo ir vidutinio verslo veiksmingumą. Horizontaliųjų regioninių ryšių svarba įvairiuose sektoriuose yra taip pat labai didelė. Ekonomikos krizės sąlygomis Lietuvoje ir toliau daug dėmesio skiriama spartesniam Lisabonos strategijos įgyvendinimui. Lisabonos strategijos įgyvendinimas turi padėti užtikrinti Lietuvos įmonių konkurencingumą ir Lietuvos ekonomikos augimą. Labai svarbu, kad Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono šalių konkurencingumas būtų vertinamas pagal minėtos Europos Sąjungos Lisabonos strategijos įgyvendinimo struktūrinius rodiklius. Pavyzdžiui, Lietuvoje Nacionalinė Lisabonos strategijos programa ir ES struktūrinės paramos panaudojimo dokumentai įgyvendinami integraliai. Daugiau negu pusė ES 2007–2013 metų struktūrinės paramos (54,6 proc.) yra skirta Lisabonos strategijos tikslams įgyvendinti. Šis pavyzdys rodo, kaip svarbu paremti iniciatyvas ne tik gera valia ir politiniais įsipareigojimais, bet ir skiriant tam finansinių išteklių. Lietuva turi daryti pažangą ir siekti sėkmingiau pritraukti Baltijos jūros regiono investicijas, ypač į novatoriškos ekonomikos ir mokslo tiriamųjų darbų sektorius. Vienas iš Baltijos jūros regiono strategijos silpnų aspektų yra tai, kad ši Europos Komisijos iniciatyva nėra paremta aiškiomis finansinėmis priemonėmis. 2007–2013 m. laikotarpiu siūloma veiksmų įgyvendinimą finansuoti per ES struktūrinius fondus, tarptautinių finansinių institucijų (Europos investicijų banko, Šiaurės investicijų banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko) finansinę paramą, regiono valstybių nuosavus finansinius išteklius ir privataus sektoriaus lėšas. Reikėtų prisiminti, kad Europos Sąjungos Lisabonos strategija taip pat nedavė aiškių įgyvendinimo rezultatų tol, kol rengiantis naujam Europos Sąjungos finansiniam laikotarpiui nebuvo peržiūrėti Lisabonos strategijos prioritetai ir tikslai, susiejant juos su konkrečiais finansiniais ištekliais. Todėl vis dėlto tikslinga numatyti, kad nuo naujojo Europos Sąjungos finansinio laikotarpio (2014 m.) Baltijos jūros regiono strategijos įgyvendinimo veiksmams būtų numatytos atskiros finansinės priemonės, kurios leistų įgyvendinti svarbius ir bendrus visam regionui tikslus ir prioritetus. Ekonominių ryšių plėtros per sieną srityje reikia koordinuotų Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Suomijos bei Rusijos ir Baltarusijos veiksmų. Be to, Lietuva privalo pasinaudoti kaimynyste, geriau išnaudodama bendradarbiavimo ir ekonominių ryšių plėtros per sieną su Baltarusija ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi galimybes. Lietuvos Respublikos Seimas mano, kad Lietuva gali tapti tiltu plėtojant viso Baltijos jūros regiono valstybių ekonominius ryšius su šiomis šalimis. Kita vertus, Rusija ir Baltarusija nerodo aktyvių pastangų bendradarbiauti, pavyzdžiui, Rusija su ES iki šiol nepasirašo bendradarbiavimo per sienas sutarties ir tai nesuteikia visų galimybių dalyvauti INTERREG projektuose. Remsime aktyvų pasaulinį ES vaidmenį mažinant klimato kaitos poveikį, įvertinant valstybių specifinę padėtį ir bendrus tikslus. Palaikysime ES iniciatyvas, taip pat siūlysime naujas iniciatyvas, skatinančias mažai aplinką teršiančių atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą, energijos taupymą, mokslinius tyrimus alternatyviosios energetikos srityje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870) II dalis ekologiškai tvari ir Saugi vieta gyventi 1. Ekologija ir aplinkosauga Ekologija ir aplinkosaugos tvarumas yra vienos iš svarbiausių Baltijos jūros problemų, su kuriomis susiduria visos su šia jūra susijusios šalys. Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijoje keliami reikalavimai padaryti regioną tvaresnį ir saugesnį. Tenka pripažinti, kad šiuo metu, sprendžiant ekologijos ir aplinkos  iššūkius, reikalingas paprastas ir aiškus, tačiau tuo pat metu koordinuotas ir konkrečiais veiksmais pagrįstas veiksmingas bendradarbiavimas. Baltijos jūros regiono strategijoje pateikiamas konkrečių veiksmų sąrašas: biologinės įvairovės jūroje išsaugojimas, ekosistemų apsauga ir kenksmingųjų bei pavojingųjų medžiagų grėsmių sumažinimas. Pagal dydį (415 000 km2) Baltijos jūra užima antrą vietą pasaulyje kaip mažo druskingumo vandens telkinys. Dėl ypač lėtos vandens apytakos ir geografinės padėties Baltijos jūros ekosistema yra ypatinga savo išskirtine verte. Baltijos jūra ir jos pakrante driekiasi Vakarų Palearktikos paukščių migracijos takas (vienas didžiausių pasaulyje paukščių migracijos kelių), kuris sieja paukščių populiacijas tarp Afrikos ir Eurazijos žemynų. Dėl to Baltijos jūros šalims tenka didelė atsakomybė užtikrinti tinkamą ekosistemos apsaugą ir atsakingai vykdyti infrastruktūros plėtrą. Tenka pripažinti, kad Baltijos jūra yra viena iš labiausiai užterštų pasaulio jūrų. Užterštumą lemia ir jūros uždarumas. Europos Komisijos duomenimis, Baltijos jūros vanduo atsinaujina po 3 proc. per metus. Taigi visiškai šios jūros vanduo atsinaujina maždaug kas 30 metų, o į jūrą patenkančios taršos poveikis išlieka ilgą laiką. Labai svarbu pabrėžti, kad Baltijos jūros ir jos ekosistemos, gamtos išteklių panaudojimas, taip pat ir bet kokie tolesni infrastruktūriniai projektai turėtų būti vertinami ne tik ekonominiu, bet ir aplinkosauginiu bei socialiniu aspektais. Visa tai įtvirtinta ES dokumentuose: Integruoto kranto zonos valdymo strategijoje, Jūrų politikos ir Poveikio aplinkai vertinimo direktyvose. Tačiau pastebimas skirtingas šių teisės aktų įgyvendinimo pažangos lygis ES valstybėse narėse, o ES nepriklausančios šalys apskritai nėra aktyvios šioje srityje. Baltijos jūros užterštum …