VALSTYBINĖS KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJOS

VALSTYBINĖS KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJOS VALSTYBINĖS KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJOS NUTARIMAS DĖL ŠILUMOS KAINŲ NUSTATYMO METODIKOS 2009 m. liepos 8 d. Nr. O3-96 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 15, 22, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau vadinama – Įstatymas, Žin., 2009, Nr. 61-2402) 5 straipsnio 2 dalimi, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau vadinama – Komisija) nutaria: 1. Patvirtinti Šilumos kainų nustatymo metodiką (toliau vadinama – Metodika, pridedama). 2. Nustatyti, kad: 2.1. bazinės šilumos kainos, nustatytos iki Metodikos įsigaliojimo dienos, galioja iki Komisijos nutarimuose ar savivaldybių sprendimuose nustatytų datų; 2.2. ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Įstatymo įsigaliojimo šilumos kainų dedamosios apskaičiuojamos, vadovaujantis sprendimu, kuriuo yra nustatytos galiojančios šilumos kainos. Šios dedamosios nustatomos ne ilgesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui nuo minėto sprendimo įsigaliojimo; 2.3. perskaičiuojant šilumos kainų dedamąsias įmonėms, kurių bazinės šilumos kainos nustatytos iki 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41 priimtos Metodikos redakcijos įsigaliojimo dienos, netaikomas pelno koregavimas (87 punktas), numatytų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) pokyčio koregavimo koeficientas Inusid (115.3 punktai), o infliacijos koregavimo koeficientas Iinfl (115.2 punktas) skaičiuojamas taikant baziniam šilumos kainos galiojimo laikotarpiui Komisijos protokoliniu sprendimu nustatytą efektyvumo didinimo koeficientą, neribojamą 3 procentais, kaip tai numatyta Metodikoje; 2.4. perskaičiuojant galiojančias šilumos kainas į šilumos kainų dedamąsias, bazinės pastoviosios šilumos sąnaudos nekeičiamos, išskyrus šio Nutarimo 2.5 punkte numatytą sąlygą. Bazinės pastoviosios šilumos gamybos sąnaudos gali būti perskirstomos taip, kad atitiktų šios Metodikos reikalavimus; 2.5. jei šilumos tiekėjo, kuris yra ir karšto vandens tiekėjas, karšto vandens sąnaudose buvo įvertintos šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudos, jos turi būti perkeliamos į šilumos sąnaudas, galiojančių šilumos kainų perskaičiavimo į šilumos kainų dedamąsias metu; 2.6. Metodikos 49.1, 49.5, 50.1, 50.3 punktuose nurodyti reikalavimai šilumos kainų projektų pateikimo terminams netaikomi, kai laikotarpis tarp Metodikos įsigaliojimo dienos ir bazinių (ar perskaičiuotų) šilumos kainų galiojimo laikotarpio pabaigos yra trumpesnis už minėtuose punktuose nurodytus terminus; 2.7. iki Įstatymo įsigaliojimo ir per šio Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytą pereinamąjį laikotarpį šilumos tiekėjų bei gamintojų patirtos, bet nepadengtos sąnaudos arba gautos papildomos pajamos, susidariusios dėl kuro ir (

1. ar)pirktos šilumos faktinių bei nustatant šilumos kainas įvertintų kainų skirtumo, paskirstomos ne ilgesniam kaip 24 mėnesių laikotarpiui bei atitinkamai įvertinamos, nustatant šilumos kainų dedamąsias, vadovaujantis Metodikos 118 punkto nuostatomis; 2.8. vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC), taikoma bazinėms kainoms, kurios bus nustatomos po Metodikos įsigaliojimo, negali viršyti 5 procentų, išskyrus Metodikos 80.2.1.1 punkte numatytą sąlygą; 2.9. įmonėms, pasirašiusioms koncesijos ar nuomos sutartis, iki nusidėvėjimo normatyvų nustatymo pagal 2008 m. kovo 15 d. Šilumos kainų nustatymo metodiką (Žin., 2008, Nr. 35-1270), taikomi sutartyse numatyti turto nusidėvėjimo normatyvai; 2.10. kol nepatvirtinta Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika, sąnaudos šiluminės energijos gamybai atskiriamos pagal Alternatyvios šiluminės energijos gamybos atskyrimo metodą; 2.11. kol nepatvirtintas Lyginamosios analizės aprašas, skaičiavimuose vadovaujamasi viešai Komisijos skelbiamais vidutiniais atitinkamos šilumos tiekėjų grupės lyginamosios analizės rodikliais; 2.12. kol nepatvirtinta Šilumos kainų konkurenciniams vartotojams skaičiavimo metodika, skaičiavimuose vadovaujamasi šia Metodika. 3. Pripažinti netekusiu galios Komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimą Nr. O3-41 (Žin., 2008, Nr. 35-1270, Nr. 67-2565, Nr. 82-3291; 2009, Nr. 30-1220). Komisijos pirmininko pavaduotojas Danas Janulionis PATVIRTINTA Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 Šilumos kainų nustatymo metodika I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šilumos kainų nustatymo metodika (toliau vadinama – Metodika) parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu (Žin., 2002, Nr. 56-2224; 2003, Nr. 69-3118; 2005, Nr. 142-5104; 2007 Nr. 55-2124; 2008, Nr. 135-5228; 2009, Nr. 10-352) ir Šilumos ūkio įstatymu (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259; 2009, Nr. 10-355, Nr. 61-2402), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais. Ji nustato šilumos bazinių kainų, šilumos kainų dedamųjų bei šilumos kainų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir nustatymo tvarką. 2. Metodika privaloma visiems Šilumos ūkio įstatymo numatytiems subjektams, skaičiuojantiems ir nustatantiems šilumos kainų dedamąsias. 3. Šilumos kainos grindžiamos nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti šiuos tikslus: 3.1. ginti šilumos vartotojų teises bei teisėtus interesus; 3.2. mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką šilumos tiekimą vartotojams; 3.3. didinti šilumos gamybos ir tiekimo efektyvumą; 3.4. užtikrinti pagrįstą šilumos tiekimo veiklos rentabilumą; 3.5. mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai; 3.6. skatinti šilumos tiekėjus diegti pažangias technologijas, naudoti vietinio kuro išteklius; 3.7. įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp šilumos gamintojų. II. SĄVOKOS 4. Apyvartinis taršos leidimas (ATL) – tai leidimas per nustatytą laiką į aplinką išmesti vieną toną anglies dioksido ekvivalento. 5. Aprūpinimo šiluma sistema – organizacinis-techninis ūkio kompleksas, skirtas gaminti ir tiekti šilumą vartotojams, valdomas šilumos tiekėjo ir susidedantis iš šilumos perdavimo tinklo bei vieno ar daugiau prie tinklo prijungtų šilumos gamintojų. 6. Atsinaujinantys energijos šaltiniai – tai atsinaujinantys ne iškastinės energijos šaltiniai (pvz., biologinė masė, sąvartyno dujos, nuotekų valyklų dujos ir biologinės dujos). Biologinė masė – tai biologiškai skaidi produktų, atliekų ir žemės ūkio (įskaitant augalines ir gyvulines medžiagas), miškininkystės ir su ja susijusių pramonės šakų atliekų dalis, taip pat biologiškai skaidi pramonės ir municipalinių atliekų dalis. 7. Atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai – vartotojams patiektos šilumos kiekio matavimo priemonės, pagal kurių rodmenis atsiskaitoma su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą. 8. Bendra šilumos ir elektros energijos gamyba (kogeneracija) – šilumos ir elektros energijos gamyba bendrame technologiniame cikle. 9. Buitinis šilumos vartotojas – fizinis asmuo, perkantis šilumą ir (
2. ar)karštą vandenį savo buities reikmėms. 10. Būtinosios sąnaudos – pagal šią Metodiką nustatytos bazinių kainų galiojimo laikotarpio šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo sąnaudos, naudojamos bazinėms šilumos kainų dedamosioms nustatyti bei perskaičiuoti. 11. Investicijų planas – ilgalaikis šilumos tiekėjo parengtas ir su savivaldybės taryba suderintas dokumentas, kuriame nurodytos planuojamos per bazinių šilumos kainų galiojimo laikotarpį įgyvendinti investicijos, jų įgyvendinimui reikalingos lėšos bei finansavimo šaltiniai. Į bazinių kainų skaičiavimą įtraukiamos tik tos investicijų plano investicijos, kurios suderintos su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau vadinama – Komisija). Investicijos derinamos su Komisija, vadovaujantis Investicijų projektų derinimo Komisijoje tvarka. 12. Kintamoji šilumos bazinės kainos dedamoji – kintanti šilumos bazinės kainos dalis, išreiškiama formule, kuri koreguojama kasmet, atsižvelgus į kuro struktūros pasikeitimą ir veiklos efektyvumo užduotis, nustatytas Komisijos, vadovaujantis jos patvirtintu Lyginamosios analizės aprašu, ir taikoma ne dažniau kaip kas mėnesį, apskaičiuojant konkretų kintamosios dedamosios dydį, atsižvelgus į kuro ir iš nepriklausomų šilumos gamintojų perkamos šilumos kainų pokytį. 13. Kompensacija už rezervinę galią – pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką apskaičiuota su rezervuota galia susijusių papildomų sąnaudų kompensacija, mokama vartotojo, naudojančio aprūpinimo šiluma sistemą kaip rezervinį šildymo būdą. 14. Konkurencinis šilumos vartotojas – šilumos vartotojas, esantis šilumos tiekimo konkurencinėje zonoje, nustatytoje savivaldybės tarybos patvirtintame specialiajame šilumos ūkio plane, arba kitas Komisijos nustatytas šilumos vartotojas, suvartojantis daugiau kaip 1 procentą šilumos tiekėjo per praėjusius kalendorinius metus realizuoto šilumos kiekio. Jei šilumos tiekėjas valdo skirtingose savivaldybėse esančias šilumos tiekimo sistemas, 1 procentas per praėjusius kalendorinius metus realizuoto šilumos kiekio skaičiuojama nuo atitinkamos savivaldybės sistemoje realizuojamo šilumos kiekio. 15. Kryžminis subsidijavimas – tai vienų prekių ar paslaugų aukštų kainų ir pelno normos palaikymas, užtikrinant žemas kitų prekių ar paslaugų kainas. 16. Lyginamosios šilumos gamybos sąnaudos – apibrėžtos Lietuvos Vyriausybės patvirtintoje Šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarkos apraše. 17. Nepriklausomas šilumos gamintojas – juridinis asmuo, gaminantis ir parduodantis šilumą šilumos tiekėjui arba, turėdamas šilumos tiekimo licenciją, – vartotojui. 18. Nuosavas kapitalas – ūkio subjekto savininkų teisė į ūkio subjekto turto dalį, likusią iš viso turto atėmus visus įsipareigojimus. 19. Pastato šildymo sistema – pastate įrengtas techninių priemonių kompleksas, skirtas į pastatą perduotai arba pastate gaminamai šilumai į patalpas pristatyti. Nuo tiekėjų tinklų ji atribojama šilumos įvadu. 20. Pastovioji šilumos bazinės kainos dedamoji – pastovi šilumos bazinės kainos dalis, antraisiais ir kitais jos galiojimo metais taikoma perskaičiuojant pastoviosios dedamosios dydį metams. 21. Projekcinė šilumos gamybos kaina – šilumos bazinių kainų dedamųjų ir šilumos kainų dedamųjų skaičiavimo metu, pagal Metodikos reikalavimus pritaikius kuro ir perkamos šilumos kainas, apskaičiuota šilumos gamybos kaina. Ši kaina apskaičiuojama tik galutinių šilumos kainų palyginimo tikslais ir nėra taikoma nustatant šilumos bazinių kainų ir šilumos kainų dedamąsias. 22. Ribinės šilumos tiekimo sąnaudos – papildomos šilumos tiekimo įmonės sąnaudos, reikalingos papildomam šilumos kiekio vienetui patiekti. 23. Sąnaudos – per ataskaitinį laikotarpį įmonės sunaudotas turtas ar ištekliai pajamoms gauti. 24. Skolintas kapitalas – ūkio subjekto finansiniai įsipareigojimai kreditoriams. 25. Susiję asmenys – fiziniai ir (
3. ar)juridiniai asmenys, kurie atitinka bent vieną iš verslo apskaitos standarte „Susiję asmenys“ nustatytų kriterijų. 26. Šilumnešis – specialiai paruoštas vanduo, karštas vanduo, garas, kondensatas, kitas skystis ar dujos, naudojami šilumai pristatyti. 27. Šilumos bazinė kaina – ilgalaikė šilumos kaina, sudaryta iš pastoviosios ir kintamosios šilumos bazinės kainos dedamųjų, apskaičiuotų pagal šią Metodiką, nustatyta ne trumpesniam kaip 3 metų ir ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Minėtą laikotarpį pasirenka savivaldybių tarybos ar Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 11 ir 12 dalyse numatytais atvejais – įmonės. Abi kainos dedamosios taikomos šilumos kainoms apskaičiuoti. Šilumos bazinė kaina gali būti vienanarė arba dvinarė. 28. Šilumos bazinės kainos dedamųjų ar perskaičiuotos šilumos kainos dedamųjų projektas – tai šilumos bazinių ar perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų skaičiavimai ir skaičiavimui reikalingų dokumentų visuma. 29. Šilumos bazinės kainos ataskaitinis laikotarpis – praėję paskutiniai šilumos tiekėjo finansiniai metai iki šilumos bazinės kainos dedamųjų projekto rengimo proceso pradžios. 30. Šilumos dvinarė kaina – šilumos kaina, sudaryta iš pastoviosios, mokamos už vidutinę šilumos vartojimo galią litais už kilovatą per mėnesį, ir kintamosios, mokamos centais už šilumos kilovatvalandę, dedamųjų. 31. Šilumos įvadas – šilumos perdavimo tinklo atšaka, įskaitant pastato pirmuosius uždaromuosius įtaisus ir apskaitos prietaisus, jungianti pastato šilumos įrenginius ir šilumos perdavimo tinklą. 32. Šilumos kainos dedamosios – dedamosios, nustatytos savivaldybės tarybos ar Šilumos ūkio įstatymo nustatyta tvarka įmonės, vadovaujantis šia Metodika ir nustatytomis šilumos bazinių kainų dedamosiomis. 33. Šilumos kaina – šilumos tiekėjo, vadovaujantis nustatytomis šilumos kainų dedamosiomis, bei kuro ir pirktos šilumos kainomis, apskaičiuota kaina. 34. Šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo ataskaitinis laikotarpis – keturi paskutiniai metų ketvirčiai iki šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projekto rengimo proceso pradžios. 35. Šilumos pardavimas – tai veikla, susijusi su sąskaitų, mokėjimo pranešimų apie suvartotą šilumą parengimu ir pateikimu vartotojams, šilumos suvartojimo bei mokėjimų apskaita, vartotojų informavimu bei kita, su pardavimu susijusi veikla. 36. Šilumos pardavimo kaina – tai kaina, mokama už šilumos pardavimo paslaugas centais už kilovatvalandę arba litais per mėnesį vartotojui, butui ar namui. 37. Šilumos perdavimas – šilumos pristatymas šilumnešiu šilumos perdavimo tinklo vamzdynais. 38. Šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai – šilumos tiekėjo patiekto į tinklą ir šilumos vartotojo sunaudoto pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis šilumos kiekio skirtumas. Skirtumas susidaro dėl per vamzdynų paviršius prarastos šilumos ir dėl nutekėjusio šilumnešio. 39. Šilumos pirkimo–pardavimo vieta – šilumnešio vamzdynų vieta, kurioje tiekėjas parduoda šilumą vartotojui. 40. Šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas šilumos perdavimo tinklo įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus. 41. Šilumos tiekėjas – juridinis asmuo, tiekiantis šilumą vartotojams pagal pirkimo–pardavimo sutartis. 42. Šilumos tiekimas – centralizuotai pagamintos šilumos pristatymas ir pardavimas šilumos vartotojams. 43. Šilumos vartotojas – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo sistemų. 44. Šilumos vienanarė kaina – šilumos kaina, sudaryta iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų, mokamų centais už kilovatvalandę. 45. Tiekimo-vartojimo riba – šilumnešio vamzdynų vieta, iki kurios tiekėjas pristato šilumą vartotojui. 46. Veiklos sąnaudos – tai bendrosios ir administracinės sąnaudos. Bendrosioms ir administracinėms sąnaudoms priskiriami administracinių ir bendro naudojimo patalpų išlaikymas, nuoma ar nusidėvėjimas, įmonės ir jos padalinių valdymo ir aptarnavimo personalo darbo užmokestis ir socialinis draudimas, transporto priemonių išlaikymas, finansinio ir techninio audito paslaugos sąnaudos, įmonės ir jos veiklos draudimo, komunalinės paslaugos bendriems įmonės poreikiams tenkinti, profesinis draudimas, telekomunikacijų sąnaudos, personalo mokymo kaštai bei kitos su įmonės valdymu susijusios sąnaudos. III. ŽYMĖJIMAI Simboliai A – šilumos vartotojų skaičius; B – planuojamos investicijos; C – rezervinis kuras; D – skolintas kapitalas; E – nuosavas kapitalas; e – efektyvumo didinimo koeficientas; F – nurašytas ar perleistas turtas; I – koregavimo koeficientas; K – reguliuojamo turto vertė; L – sąnaudų dalis; N – vidutinė vartojimo galia; NP – normatyvinis pelnas; O – kuro ar pirktos šilumos kiekis; P – pajamos; R – pelno norma; S – sąnaudos; T – kaina; Q – šilumos kiekis; WACC – vidutinė svertinė kapitalo kaina. Indeksai b – šilumos bazinė kaina; bs – būtinosios sąnaudos; bv – balansinė vertė; d – skolintas kapitalas; dv – šilumos dvinarė kaina; e – nuosavas kapitalas; g – šilumos gamyba; gyv – gyventojai; infl. – infliacija; k – kintamosios sąnaudos; kd – kintamoji dedamoji; kiek – kiekis; kiti – kiti veiksniai; kn – konkurenciniai vartotojai; kuro – kuro ir perkamos šilumos sąnaudos; kv – kiti vartotojai; nš – nuosavi šilumos gamybos šaltiniai; nusid. – nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos; p – pastoviosios sąnaudos; persk. – perskaičiuota šilumos kaina; pd – pastovioji dedamoji; pk – pirktas kuras; per – šilumos perdavimas; prd. – šilumos pardavimas; pš – pirkta šiluma; pt – patiekta į tinklą šiluma; sj – kintamųjų sąnaudų dalis be kuro ir pirktos šilumos sąnaudų; sra – šilumos energija, suvartota savoms administracinėms reikmėms; srg – šilumos energija, suvartota savoms gamybos reikmėms; šp – šilumos punktai; t – laikotarpis; tn – šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai; v – vartotojų kainų indeksas; vart. – vartotojas; veikl. – veiklos sąnaudos; q – realizuotos šilumos kiekis. IV. NUORODOS 47. Teisės aktai, į kuriuos šioje Metodikoje pateikiamos nuorodos: 47.1. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (Žin., 2002, Nr. 56-2224; 2003, Nr. 69-3118; 2005, Nr. 142-5104; 2007, Nr. 55-2124, 2008, Nr. 135-5228; 2009, Nr. 10-352); 47.2. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259; 2009, Nr. 10-355, Nr. 61-2402); 47.3. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. rugpjūčio 23 d. įsakymas Nr. 262 „Dėl šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr.74-2613); 47.4. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. O3-5 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. O3-116 „Dėl atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir šaltam vandeniui pašildyti“ pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 2007, Nr. 15-579); 47.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 (Žin., 2003, Nr. 75-3481; 2008, Nr. 121-4595) patvirtinta Šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarka; 47.6. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas Lyginamosios analizės aprašas; 47.7. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Investicijų projektų derinimo Komisijoje tvarka (Žin., 2003, Nr. 62-2852); 47.8. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika; 47.9. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Šilumos kainų konkurenciniams vartotojams skaičiavimo metodika; 47.10. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintos Energetikos įmonių informacijos teikimo taisyklės; 47.11. Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijos teisės aktas, reglamentuojantis kieto kuro apskaitos taisykles; 47.12. Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimas Nr. 1 „Dėl verslo apskaitos standartų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 20-616). V. ŠILUMOS BAZINIŲ KAINŲ DEDAMŲJŲ IR ŠILUMOS KAINŲ DEDAMŲJŲ NUSTATYMO TVARKA 48. Šilumos tiekėjams, kurie realizuoja ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus ir nepriklausomiems šilumos gamintojams, vienoje aprūpinimo šiluma sistemoje gaminantiems daugiau kaip 50 procentų šilumos bei per metus realizuojantiems ne mažiau kaip 10 GWh šilumos, šilumos bazinių kainų dedamąsias nustato Komisija. Šilumos tiekėjams, kurie realizuoja mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, šilumos bazinių kainų dedamąsias nustato savivaldybių tarybos. 49. Šilumos kainų dedamųjų nustatymo ir perskaičiavimo tvarka, kai šilumos tiekėjui šilumos bazinių kainų dedamąsias nustato Komisija: 49.1. baigiantis baziniam šilumos kainų galiojimo laikotarpiui, šilumos tiekėjas ne vėliau kaip prieš 5 mėnesius iki šilumos bazinių kainų dedamųjų galiojimo laikotarpio pabaigos parengia ir teikia Komisijai bei savivaldybės institucijai šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą. Kai šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas, Komisijai bei savivaldybės institucijai teikiamas šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamųjų projektas; 49.2. savivaldybės institucija ne vėliau kaip per 30 dienų teikia Komisijai šilumos bazinės kainos dedamųjų suderinimo dokumentus ir (
4. ar)pagrįstas pastabas. Komisija, išnagrinėjusi savivaldybės pastabas arba per 30 dienų jų negavusi, ne vėliau kaip per 15 dienų nustato šilumos bazinės kainos dedamąsias; 49.3. savivaldybės taryba, vadovaudamasi Komisijos nustatytomis šilumos bazinių kainų dedamosiomis bei įvertinusi šios Metodikos 118 punkto nuostatas, ne vėliau kaip per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias pirmiesiems šilumos bazinių kainų dedamųjų galiojimo metams; 49.4. jeigu savivaldybės taryba per nurodytą terminą nenustato šilumos kainų dedamųjų pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams, jas, lygias šilumos bazinių kainų dedamosioms bei įvertinus Metodikos 118 punkto nuostatas, vienašališkai nustato Komisija. Komisijos vienašališkai nustatytos šilumos kainų dedamosios galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai; 49.5. perskaičiuojant šilumos kainų dedamąsias, šilumos tiekėjai, ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki šilumos kainų dedamųjų galiojimo pabaigos teikia Komisijai bei savivaldybės institucijai perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų projektus ir jų pagrindimą. Savivaldybės taryba per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias; 49.6. visas savivaldybės tarybos nustatytas šilumos kainų dedamąsias tiekėjai pateikia Komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų dedamųjų nustatymo; 49.7. jei savivaldybės taryba šilumos kainų dedamąsias nustatė su pažeidimais, Komisija šiuos pažeidimus nurodo ir savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų dedamųjų, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias. Komisijos vienašališkai nustatytos šilumos kainų dedamosios galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai; 49.8. nustatytos šilumos kainų dedamosios įsigalioja nuo kito mėnesio pirmos dienos ir galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių. 50. Šilumos kainų dedamųjų nustatymo ir perskaičiavimo tvarka, kai šilumos tiekėjui šilumos bazinių kainų dedamąsias nustato savivaldybių tarybos: 50.1. baigiantis baziniam šilumos kainų galiojimo laikotarpiui, šilumos tiekėjas, ne vėliau kaip prieš 5 mėnesius iki bazinių šilumos kainų galiojimo laikotarpio pabaigos, parengia ir teikia savivaldybės institucijai šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą. Kai šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas, savivaldybės institucijai teikiamas šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamųjų projektas; 50.2. savivaldybės taryba, vadovaudamasi nustatytomis šilumos bazinių kainų dedamosiomis ir įvertinusi šios Metodikos 118 punkto nuostatas, ne vėliau kaip per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias pirmiesiems šilumos bazinių kainų dedamųjų galiojimo metams; 50.3. perskaičiuojant šilumos kainų dedamąsias, šilumos tiekėjai ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki šilumos kainų dedamųjų galiojimo pabaigos teikia savivaldybės institucijai perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų projektus ir jų pagrindimą. Savivaldybės taryba per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias; 50.4. apie visas savivaldybės tarybos nustatytas šilumos kainų dedamąsias savivaldybės informuoja Komisiją per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų dedamųjų nustatymo; 50.5. savivaldybės tarybos nustatytos kainų dedamosios įsigalioja nuo kito mėnesio pirmos dienos ir galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių. Skundus dėl savivaldybės tarybos nustatytų šilumos kainų dedamųjų ikiteismine tvarka nagrinėja Komisija. 51. Nepriklausomas šilumos gamintojas, vienoje aprūpinimo šiluma sistemoje gaminantis daugiau kaip 50 procentų šilumos ir realizuojantis ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, šilumos gamybos kainos dedamąsias nustato įmonės įstatuose nustatyta tvarka, apskaičiavęs jas pagal šią Metodiką. Šiuo atveju, nustatant šilumos gamybos kainos dedamąsias mutatis mutandis, taikoma šios Metodikos 49 punkte numatyta šilumos kainų dedamųjų nustatymo procedūra, o savivaldybių tarybos šioje procedūroje nedalyvauja. 52. Nepriklausomas šilumos gamintojas, vienoje aprūpinimo šiluma sistemoje gaminantis daugiau kaip 50 procentų šilumos ir realizuojantis mažiau nei 10 GWh šilumos per metus, bazines šilumos gamybos kainos dedamąsias bei šilumos gamybos kainos dedamąsias nustato įmonės įstatuose nustatyta tvarka, apskaičiavęs jas pagal šią Metodiką. Nustatytos šilumos kainų dedamosios įsigalioja nuo kito mėnesio pirmos dienos ir galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių. 53. Jei šilumos tiekėjas, kurio daugiau kaip ½ akcijų nuosavybės teise priklauso vienai ar kelioms savivaldybėms ir kuris valdo skirtingose savivaldybėse esančias aprūpinimo šiluma sistemas, teikia vienodas šilumos kainų dedamąsias visoms savivaldybėms, šilumos kainų dedamąsias nustato šilumos tiekėjas įmonės įstatuose nustatyta tvarka, apskaičiavęs jas pagal šią Metodiką. Šiuo atveju, nustatant šilumos kainų dedamąsias priklausomai nuo šilumos tiekimo apimčių mutatis mutandis, taikoma šios Metodikos 49 ar 50 punktuose numatyta šilumos kainų dedamųjų nustatymo procedūra, o savivaldybių tarybos šioje procedūroje nedalyvauja. 54. Šilumos tiekėjas, valdantis skirtingose savivaldybėse esančias aprūpinimo šiluma sistemas, gali teikti Komisijai nustatyti skirtingas šilumos bazinių kainų dedamąsias šioms sistemoms. Šilumos tiekėjas, teikdamas projektą dėl skirtingų šilumos bazinių kainų dedamųjų skirtingose savivaldybėse esančioms aprūpinimo šiluma sistemoms nustatymo, privalo jį teikti dėl visų skirtingose savivaldybėse esančių aprūpinimo šiluma sistemų. Šiuo atveju, priklausomai nuo šilumos tiekimo apimčių, taikoma šios Metodikos 49 ar 50 punktuose numatyta šilumos kainų dedamųjų nustatymo procedūra. 55. Kasmet apie nustatytas kainų dedamąsias šilumos tiekimo įmonės bei nepriklausomi šilumos gamintojai, vienoje aprūpinimo šiluma sistemoje gaminantys daugiau kaip 50 procentų šilumos, viešai informuoja vartotojus. VI. ŠILUMOS KAINŲ ĮSIGALIOJIMO TVARKA 56. Šilumos tiekėjai bei nepriklausomi šilumos gamintojai iki mėnesio 10 dienos pateikia duomenis apie praėjusio mėnesio pirkto kuro kainas, apskaičiuotas pagal Energetikos ministerijos teisės aktą, reglamentuojantį kieto kuro apskaitos taisykles, bei iš kitų Metodikos 51 ir 52 punktuose nenumatytų nepriklausomų šilumos gamintojų superkamos šilumos kainas. Komisijai duomenis teikia šilumos tiekėjai ir nepriklausomi šilumos gamintojai, kurių šilumos bazinių kainų dedamosios nustatomos pagal Metodikos 49 punkto reikalavimus. Savivaldybės institucijai duomenis teikia šilumos tiekėjai, kurių šilumos bazinių kainų dedamosios nustatomos pagal Metodikos 49 ir 50 punktų reikalavimus. Laiku nepateikus informacijos, šilumos tiekėjams bei nepriklausomiems šilumos gamintojams taikoma Įstatymų numatyta atsakomybė. 57. Komisija iki mėnesio 20 dienos viešai informuoja apie kuro, šilumos, perkamos iš kitų, Metodikos 51 ir 52 punktuose nenumatytų nepriklausomų šilumos gamintojų, kainas, naudotinas skaičiuojant šilumos kainas. 58. Atsižvelgdami į nustatytas šilumos kainų dedamąsias, pakitusias kuro kainas ir (
5. ar)pakitusias perkamos iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos kainas, šilumos tiekėjai bei nepriklausomi šilumos gamintojai, vienoje aprūpinimo šiluma sistemoje gaminantys daugiau kaip 50 procentų šilumos, iki mėnesio 25 dienos apskaičiuoja ir viešai informuoja vartotojus apie šilumos kainų kintamųjų dedamųjų dydžius ir galutines šilumos kainas. Šilumos kainos įsigalioja nuo kito mėnesio pirmos dienos. Šilumos kainos gali būti keičiamos ne dažniau kaip kas mėnesį. Jei apskaičiuota šilumos kaina skiriasi nuo galiojančios mažiau nei 5 proc., šios galima nekeisti. 59. Komisija ir savivaldybės kontroliuoja, ar įmonės teisingai skaičiuoja šilumos kainų kintamųjų dedamųjų dydžius ir kaip taikomos šilumos kainos. Komisija kontroliuoja šilumos tiekėjų ir nepriklausomų šilumos gamintojų, kurių šilumos bazinių kainų dedamosios nustatomos pagal Metodikos 49 punkto reikalavimus, šilumos kainų kintamųjų dedamųjų dydžius bei šilumos kainas. Savivaldybės institucija – įmonių, kurių šilumos bazinių kainų dedamosios nustatytos pagal Metodikos 49 ir 50 punktų reikalavimus, šilumos kainų kintamųjų dedamųjų dydžius bei šilumos kainas. Už neteisingai skaičiuojamus šilumos kainų kintamųjų dedamųjų dydžius ir neteisingai taikomas šilumos kainas visiems šilumos tiekėjams bei nepriklausomiems šilumos gamintojams taikoma Įstatymų numatyta atsakomybė bei artimiausio šilumos kainų dedamųjų skaičiavimo metu pagal Metodikos 118 punkto reikalavimus koreguojamos šilumos kainų dedamosios. VII. ŠILUMOS KAINODARA 60. Šilumos bazinės kainos dedamosios nustatomos Šilumos ūkio įstatyme numatyta tvarka ne trumpesniam kaip 3 metų ir ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui ir antrais bei kitais jų galiojimo metais taikomos perskaičiuojant šilumos kainų dedamąsias. Pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į šioje Metodikoje numatytus infliacijos, realizuotos šilumos kiekio pokyčio, investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) ir kitų, nuo tiekėjo veiklos nepriklausančių veiksnių sąlygojamo sąnaudų pokyčio koregavimo koeficientus. Pastovioji dedamoji koreguojama, jei yra keičiama kuro struktūra, kaip numato Metodikos 80.2.1.1 punktas, jei taikytinos Metodikos 87 punkto nuostatos arba jei kogeneracinėje jėgainėje iš elektros energijos gamybos yra gautas pelnas (nuostolis), jis naudojamas perskirstant sąnaudas tarp šilumos ir elektros energijos gamybos Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikoje numatyta tvarka. Kintamoji dedamoji gali būti koreguojama atsižvelgus į kuro struktūros pasikeitimą, keičiamas veiklos efektyvumo užduotis, nustatytas Komisijos, vadovaujantis jos patvirtintu Lyginamosios analizės aprašu bei atsižvelgus į elektros ar geriamojo vandens kainų pasikeitimus. 61. Šilumos bazinės kainos pastovioji ir kintamoji dedamosios nustatomos šilumos gamybai (pirkimui) ir šilumos perdavimui. Šilumos pardavimo kaina kintamosios dedamosios neturi. Šilumos tiekėjams, kurie realizuoja mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, šilumos bazinių kainų dedamųjų skaičiavimas pagal atskiras veiklas neprivalomas. 62. Šilumos kainos yra vienanarės arba dvinarės. Už suvartotą šilumos energiją šilumos vartotojas moka vienanarę arba dvinarę kainą pasirinktinai. 63. Šilumos tiekėjui pasirinkus ir savivaldybės institucijai pritarus, šilumos kainų dedamosios, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo–pardavimo vietą, šilumos punktų nuosavybę, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Diferencijuojant šilumos kainas, papildomai susidariusios sąnaudos atimamos iš bendrų visiems vartotojams priskirtų sąnaudų ir yra padalinamos tik tai vartotojų grupei numatytam šilumos suvartojimui. Diferencijuojant kainas, kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių yra draudžiamas. 64. Šilumos kainų dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros (eksploatacijos) ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Pastatų šildymo sistemų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudos bei turto nuomos mokesčiai, nesusiję su šilumos tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos kainų dedamąsias. Būtinosiomis sąnaudomis nepripažįstamos tos nuomos ar koncesijos sutarties sumos, kurios nebūtų susidariusios, jei šilumos tiekimo veiklą vykdytų turto savininkas. 65. Šilumos tiekėjų bei nepriklausomų šilumos gamintojų veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę, t. y. lyginant įmonės veiklą su kitų atitinkamai įmonių grupei priklausančių įmonių veikla. Įmonių, realizuojančių mažiau nei 10 GWh šilumos per metus, veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas lyginant įmonės veiklą su V grupės įmonių veikla. Lyginamosios analizės rodiklius skaičiuoja Komisija, vadovaudamasi Lyginamosios analizės aprašu. Komisijos įvertinti atitinkamos šilumos tiekėjų grupės lyginamosios analizės rodikliai skelbiami viešai. Šie rodikliai yra pagrindas šilumos tiekėjo veiklos efektyvumo užduotims ir sąnaudoms nustatyti šilumos bazinių kainų dedamųjų nustatymo ir šilumos kainų kintamosios dedamosios nustatymo metu. 66. Ta įstaiga, institucija ar įmonė, kuri Metodikoje numatyta tvarka nustato šilumos bazinių kainų dedamąsias, kartu nustato ir efektyvumo didinimo koeficientą, taikomą perskaičiuojant šilumos kainų pastoviąsias dedamąsias ir lygų pusei šilumos kainos perskaičiavimo ataskaitinio laikotarpio infliacijos dydžio, tačiau ne didesnį kaip 3 proc. Infliacija skaičiuojama remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamais vartotojų kainų indeksais, įvertinus jų pasikeitimą nuo šilumos bazinių kainų dedamųjų įsigaliojimo mėnesio iki atitinkamų šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo ataskaitinio laikotarpio pabaigos. 67. Naujiems šilumos vartotojams, prisijungusiems prie aprūpinimo šiluma sistemos, leidžiama ne ilgiau kaip 3 metams nustatyti šilumos kainų dedamąsias, grindžiamas tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) ribinėmis šilumos tiekimo šiems vartotojams sąnaudomis. Ribinės šilumos tiekimo sąnaudos skaičiuojamos prie kintamų šilumos tiekimo sąnaudų, kurios būtų patirtos, padidinus šilumos tiekimo apimtį vienu kiekio vienetu, pridėjus su naujų šilumos vartotojų prijungimu padarytų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) ir eksploatacijos sąnaudas. 68. Šilumos kainų dedamosios konkurenciniams vartotojams skaičiuojamos vadovaujantis Komisijos patvirtinta Šilumos kainų konkurenciniams vartotojams skaičiavimo metodika. Šiems vartotojams šilumos kaina turi padengti gamybos ir individualias perdavimo sąnaudas. Šilumos kainos dedamąsias konkurenciniams šilumos vartotojams nustato šilumos tiekėjas, suderinęs su Komisija. Jeigu nėra nustatytos kitos šilumos kainos dedamosios, konkurenciniams šilumos vartotojams taikomos šilumos kainų dedamosios, nustatytos kaip ir kitiems šilumos vartotojams. 69. Pagal Metodikos priede pateiktą lentelę bei turto priežiūros ir eksploatavimo planą šilumos tiekėjai šilumos bazinės kainos dedamosioms nustatyti pateikia Komisijai su savivaldybės institucija (savivaldybės tarybos nustatyta tvarka) suderintą šilumos bazinių kainų galiojimo laikotarpio investicijų planą, nepriklausomi šilumos gamintojai pateikia baziniam laikotarpiui planuojamas investicijas. Investicijos derinamos su Komisija, vadovaujantis Investicijų projektų derinimo Komisijoje tvarka. Investicijų plano bei turto priežiūros ir eksploatavimo plano vykdymo ataskaita pateikiama Komisijai kartu su šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo projektu. 70. ATL, skirtų šilumos gamybai, prekybos pajamų ar sąnaudų įvertinimas: 70.1. įmonė, siekdama ATL pirkimo sąnaudas pripažinti būtinosiomis sąnaudomis, turėtų užtikrinti, kad yra įvykdytos šios sąlygos: 70.1.1.parengtas ir Komisijai pateiktas Anglies dioksido išmetimo mažinimo ir apyvartinių taršos leidimų vadybos 2008–2012 m. planas. Plane numatomos investicijos į anglies dioksido išmetimo mažinimą, pajamų, gautų už parduotus ATL, panaudojimas, lėšų poreikis trūkstamų ATL įsigijimui. Taip pat kasmet turi būti pateikiama ataskaita apie pasiektus rezultatus, išlaidas bei pajamas už ATL pardavimą. Jei nėra anglies dioksido mažinimo ir ATL vadybos plano arba jis nevykdomas, pajamos, gautos už ATL pardavimą, yra pripažįstamos šilumos veiklos pajamomis, o sąnaudos papildomų ATL įsigijimui nepripažįstamos būtinosiomis sąnaudomis; 70.1.2.sumažintas išmetamo anglies dvideginio ekvivalento (toliau vadinama – CO2) kiekis, palyginti su 2005 m. kiekiu tiek, kad nuo antrojo ATL paskirstymo periodo pradžios vidutinis metinis CO2 išmetimas būtų ne mažesnis kaip 3,05 procentai. CO2 kiekio pokyčiui nustatyti faktinis CO2 kiekis koreguojamas pagal 2005 m. pagamintos energijos kiekį; 70.1.3.sąnaudos ATL įsigyti negali būti pripažįstamos būtinosiomis sąnaudomis, kol trūkstamiems ATL įsigyti nepanaudotos visos nuo prekybos ATL sistema pradžios (2005 m. sausio 1 d.) gautos ATL prekybos pajamos; 70.2.įvykdžius numatytas sąlygas, sąnaudos ATL įsigijimui pripažįstamos būtinosiomis, atsižvelgiant į praėjusiais metais įsigytų ATL kiekį bei kainą; 70.3. pajamos, gautos iš ATL pardavimo, gali būti pripažintos pagrįstu (normatyviniu) pelnu, pasiekus 70.1.2 punkte numatytą bei ATL vadybos plane nustatytą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo užduotį. 71. Jeigu šilumos tiekėjas valdo daugiau negu vieną aprūpinimo šiluma sistemą, kuriose realizuojama ne mažiau kaip po 10 GWh šilumos per metus, kiekvienos sistemos sąnaudos į apskaitą įtraukiamos atskirai. Tvarkant buhalterinę apskaitą, pajamų ir sąnaudų ataskaitos parengiamos pagal atskiras savivaldybes. 72. Jeigu aprūpinimo šiluma sistemoje, kurioje realizuojama ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, šilumos tiekėjas dar ir gamina šilumą, jis privalo atskirai tvarkyti šilumos gamybos ir šilumos perdavimo sąnaudų apskaitą. 73. Jeigu šilumos tiekėjas prižiūri šilumos vartotojų šildymo sistemas, šios veiklos sąnaudos įtraukiamos į apskaitą atskirai. Pastatų šildymo sistemų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudos negali būti įtraukiamos į šilumos kainas. 74. Šilumos gamybos, perdavimo, pardavimo ir kitos, su minėtomis veiklomis nesusijusios, veiklos turtas, įsipareigojimai ir sąnaudos atskiriamos atitinkamai veiklai tiesiogiai priskiriant šios veiklos turtą, įsipareigojimus ir sąnaudas. Turtas, įsipareigojimai ir sąnaudos, kurios negali būti tiesiogiai priskirtos atitinkamai veiklai, paskirstomos tarp veiklų proporcingai tiesiogiai priskirtam turtui, įsipareigojimams ir sąnaudoms. Turtas, įsipareigojimai ir sąnaudos gali būti atskiriamos taikant ir kitus veiklų atskyrimo principus, tačiau tiekėjo veiklų atskyrimo taisyklės turi būti suderintos su Komisija. 75. Bendrame technologiniame šilumos ir elektros energijos gamybos cikle susidarančios šiluminės energijos gamybos sąnaudos atskiriamos vadovaujantis Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika. Kol ši metodika nepatvirtinta, sąnaudos šiluminės energijos gamybai atskiriamos pagal Alternatyvios šiluminės energijos gamybos atskyrimo metodą. Pagal šį metodą bendrame technologiniame cikle susidarančios šiluminės energijos gamybos sąnaudos yra lygios sąnaudoms, kurios susidaro panašios galios tik šilumą generuojančiose katilinėse, naudojant tą pačią kuro rūšį. Likusios sąnaudos priskiriamos elektros energijos gamybos sąnaudoms. Šilumos ir elektros energijos gamybos sąnaudos gali būti atskiriamos vadovaujantis kitais sąnaudų atskyrimo metodais, tačiau tiekėjo sąnaudų atskyrimo taisyklės turi būti suderintos su Komisija, o 50 punkte nustatytais atvejais – su savivaldybės institucijomis. 76. Rezervinės galios įrengimo sąnaudos nenutrūkstamo aprūpinimo šilumos vartotojams nepripažįstamos būtinosiomis šilumos tiekimo veiklos sąnaudomis. Šias sąnaudas padengia vartotojai, naudojantys aprūpinimo šiluma sistemą kaip rezervinį šildymo būdą, mokėdami pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką, apskaičiuotą su rezervuota galia susijusių papildomų sąnaudų kompensaciją. 77. Šilumos tiekėjai ir nepriklausomi šilumos gamintojai, teikdami šilumos bazinės kainos ar perskaičiuotos šilumos kainos dedamųjų projektus, turi nurodyti ataskaitinio laikotarpio šilumos tiekimo veiklos sandorius tarp susijusių asmenų. VIII. ŠILUMOS KIEKIŲ IR SĄNAUDŲ SKAIČIAVIMAS 78. Skaičiuojant šilumos bazinių kainų dedamąsias, planuojamas realizuoti šilumos kiekis nustatomas įvertinus per paskutinius praėjusius trejus kalendorinius metus faktiškai realizuotos šilumos kiekį, priežastis, lėmusias realizuotos šilumos kiekio pasikeitimą, prognozuojamą šilumos suvartojimo pasikeitimą bei atsižvelgiant į norminius šilumos kiekius patalpų šildymui ir technologinėms reikmėms pagal šilumnešio rūšį ir vartotojų grupes. 79. Būtinas patiekti į šilumos perdavimo tinklą šilumos kiekis skaičiuojamas prie planuojamo realizuoti šilumos kiekio pridėjus norminius šilumos perdavimo technologinius nuostolius bei šilumos energiją, suvartotą savoms administracinėms reikmėms. Norminiai šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai skaičiuojami pagal ūkio ministro patvirtintą Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką. Komisija, vadovaudamasi atitinkamos šilumos tiekėjų grupės lyginamosios analizės rodikliais, turi teisę šilumos tiekimo įmonėms nustatyti užduotis šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti. 80. Būtinosios šilumos tiekimo sąnaudos skirstomos į pastoviąsias (įskaitant veiklos sąnaudas) ir kintamąsias sąnaudas: 80.1. šilumos bazinių kainų dedamųjų skaičiavimuose šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo pastoviosios būtinosios sąnaudos nustatomos, įvertinus paskutinių praėjusių trejų kalendorinių metų faktines sąnaudas, priežastis, lėmusias šių sąnaudų pasikeitimą, sąnaudų pasikeitimą dėl investicijų plane numatytų priemonių įgyvendinimo ir nustatytas veiklos efektyvumo užduotis pagal lyginamąją analizę. Pastoviąsias šilumos tiekimo sąnaudas sudaro: 80.1.1. materialinės ir joms prilygintos sąnaudos. Tai šilumai gaminti, perduoti ir parduoti sunaudotos žaliavos ir medžiagos, atsarginės dalys, mažaverčiai instrumentai, specialieji drabužiai ir kitas inventorius, sąnaudos atsiskaitomiesiems šilumos apskaitos prietaisams pastatų šilumos įvaduose (punktuose) tikrinti ir eksploatuoti, draudimo įmokų sąnaudos; sąnaudos už kitų įmonių suteiktas transporto, ryšių, remonto ir kitas paslaugas, nuomos, informacijos apdorojimo, piniginių operacijų atlikimo bei kitos sąnaudos, nurodytos norminiuose teisės aktuose; 80.1.2. ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos. Turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos skaičiuojamos nuo atitinkamos veiklos ataskaitinio laikotarpio reguliuojamo turto vertės pagal Metodikos priede nurodytus ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus, taikant tiesiogiai proporcingą nusidėvėjimo metodą. Reguliuojamo turto verte nepripažįstamas su šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo veikla nesusijęs, nenaudojamas, esantis atsargose, užkonservuotas, su Komisija nesuderintas turtas, nebaigta statyba, taip pat vartotojų sumokėtos lėšos už prijungimą prie tinklų, turtui įsigyti skirtos subsidijos, dotacijos, Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei ATL pardavimo lėšos; 80.1.2.1. šilumos tiekėjo šilumos bazinių kainų galiojimo laikotarpio atitinkamos veiklos reguliuojamo turto vertė (K), turto nusidėvėjimui (amortizacijai) įvertinti, skaičiuojama pagal priklausomybę: ; (tūkst. Lt)