Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 06/2008-18/2008-24/2010 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 2010 m. birželio 29 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariams Juliui Sabatauskui, Algirdui Sysui, Seimo kanceliarijos Valstybinės teisės skyriaus vyresniajai patarėjai Onai Buišienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2010 m. birželio 15 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 06/2008-18/2008-24/2010 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar: 1) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1, 2 dalys ta apimtimi, kuria Konstitucinio Teismo teisėjo maksimali devynerių metų kadencija nelaikoma pakankamu savarankišku pagrindu maksimalaus dydžio teisėjų valstybinei pensijai skirti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, 103 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata, kad teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, 104 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-06/2008); 2) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-20/2008); 3) Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų teisėjų valstybinių pensijų kompensavimas, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnis ta apimtimi, kuria, pakeitus Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnį, jo 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-25/2010). Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimu šie prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 06/2008-18/2008-24/2010. Konstitucinis Teismas n u s t a t ė: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1, 2 dalys ta apimtimi, kuria Konstitucinio Teismo teisėjo maksimali devynerių metų kadencija nelaikoma pakankamu savarankišku pagrindu maksimalaus dydžio teisėjų valstybinei pensijai skirti, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 103 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata, kad teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 104 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. 3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų teisėjų valstybinių pensijų kompensavimas, Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnis ta apimtimi, kuria, pakeitus Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnį, jo 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. II 1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-06/2008), grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje teisėjų nepriklausomumas yra aiškinamas kaip vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų, būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga ir pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai; pagal Konstituciją teisėjams nustatytos socialinės (materialinės) garantijos turi būti tokios, kad atitiktų konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą. Pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punktą asmenims, buvusiems Konstitucinio Teismo teisėjais maksimalią Konstitucijoje nustatytą devynerių metų kadenciją, kaip ir asmenims, įgijusiems 5 ir daugiau metų (iki 10 metų) teisėjo darbo kituose teismuose (nesvarbu, kokios teismų sistemos ir kurios grandies, taigi ir žemiausios grandies teisme) stažą, skiriama mažiausia Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme numatyta – tik 10 procentų – teisėjo darbo užmokesčio dydžio pensija, o tai, pareiškėjo nuomone, neatitinka iš Konstitucijos kylančio Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluoto imperatyvo diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos ir kurios grandies teismo teisėjams jos yra nustatomos, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo, protingumo, proporcingumo principų. Pagal Konstitucijos 103 straipsnį Konstitucinio Teismo teisėjas skiriamas devyneriems metams ir tik vienai kadencijai, tad, pasak pareiškėjo, ši maksimali Konstitucinio Teismo teisėjo darbo trukmė turėtų būti pripažįstama pakankamu savarankišku pagrindu maksimaliai teisėjų valstybinei pensijai skirti. Ginčijamo įstatymo 5 straipsnyje, 6 straipsnio 1, 2 dalyse, taip pat kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta, kad Konstitucinio Teismo teisėjo maksimali devynerių metų kadencija yra pakankamas savarankiškas pagrindas skirti tokio dydžio teisėjų valstybinę pensiją, kuris atitiktų ypatingą Konstitucinio Teismo statusą konstitucinėje teisminės valdžios sistemoje, tad, pareiškėjo nuomone, šitaip yra niveliuojama, kartu ir sumenkinama Konstitucijos 104 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto šio teismo teisėjo nepriklausomumo socialinė (materialinė) garantija, nepaisoma konstitucinio imperatyvo diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos ir kurios grandies teismo teisėjams jos yra nustatomos. Remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina pareiškėjas taip pat pažymi, kad teisėjo socialinė (materialinė) garantija – teisėjų valstybinė pensija – yra ginama ne tik pagal Konstitucijos 109 straipsnio nuostatas dėl teisėjo ir teismų nepriklausomumo, bet ir pagal Konstitucijos 52 straipsnį. Tad tai, kad pagal ginčijamame įstatyme nustatytą reguliavimą Konstitucinio Teismo teisėjo maksimalus devynerių metų kadencijos laikas nėra pakankamas savarankiškas pagrindas skirti maksimalaus dydžio teisėjų valstybinę pensiją, o gali būti skiriama tik šiame įstatyme nustatyto mažiausio dydžio teisėjų valstybinė pensija, neatitinka oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad nustatant valstybinės pensijos skyrimo pagrindus, taip pat šios pensijos dydžius privalu paisyti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, kuriais būtina remtis įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas piliečių teises. Pareiškėjas savo prašyme taip pat teigia, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų teisėjo ir teismų nepriklausomumą, taigi ir teisėjo socialines (materialines) garantijas ne tik einant pareigas, bet ir nutrūkus teisėjo įgaliojimams; šios garantijos turi būti realios, o ne nominalios. Todėl, pareiškėjo manymu, ginčijamo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata, kad paskirtos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų suma vienam asmeniui negali viršyti šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio, yra paneigiami konstituciniais teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais pagrįsti lūkesčiai, kad pensija iš tikrųjų priklausys nuo teisėjo atlyginimo dydžio, ir sumenkinama pati teisėjų nepriklausomumo garantija nutrūkus teisėjo įgaliojimams. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną teisėjo socialinės (materialinės) garantijos gali priklausyti tik nuo su teisėjo konstituciniu statusu susijusių aplinkybių ir negali būti traktuojamos kaip pakeičiančios kitas socialines (materialines) garantijas, kurios buvusiam teisėjui užtikrinamos kitais pagrindais. Tačiau pagal ginčijamos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies normą faktiškai mokamos teisėjų valstybinės pensijos dydis priklauso nuo to, kokias ir kokio dydžio pensijas asmuo gauna pagal kitus įstatymus, todėl, kaip teigia pareiškėjas, teisėjų valstybinės pensijos realiai yra gaunama tik tam tikra paskirtos sumos dalis; tai, pareiškėjo manymu, akivaizdžiai rodo šią teisėjo nepriklausomumo garantiją esant tik nominalią ir todėl neatliekančią Konstitucijos jai priskirtos funkcijos. 2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-20/2008), grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėjas pažymi, kad teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai; nustatyti teisėjams tokias socialines (materialines) garantijas, kurios atitiktų konstitucinį teisėjo statusą bei jo orumą ir būtų realios, o ne nominalios. Pareiškėjo nuomone, ginčijama Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, kurioje teisėjų valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas yra siejami su penkerių metų darbo stažo intervalu ir fiksuotu pagal atitinkamą darbo stažo penkerių metų intervalą teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio procentu, pažeidžia asmens teisę gauti pagal jo tikslų darbo stažą užtarnautos pensijos išmokas, garantuojamas Konstitucijos 52 straipsnyje. Kartu, pareiškėjo manymu, yra pažeidžiamos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisių apsaugos garantijos, kadangi pensijos išmokos yra nuosavybės dalis. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami ir konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisingumo principai, kadangi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisėjo darbo stažo penkerių metų intervalas, nediferencijuojant skiriamos pensijos dydžio pagal kiekvienus teisėjo darbo stažo metus, nepagrįstai riboja asmens, turinčio didesnį nei stažo intervalo minimumas teisėjo darbo stažą (pvz., 13 metų), galimybę gauti užtarnautą pensiją. 3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 16 straipsnio 4 dalis, Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-25/2010), grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėjas pažymi, kad Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, kurio 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal inter alia Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą. Ginčijamo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas įpareigojimas Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Taigi, pasak pareiškėjo, sumažinus teisėjų valstybines pensijas, jų kompensavimas ginčijamame įstatyme nenumatytas. Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamų Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai grindžiamos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad teisėjas turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities; iš Konstitucijos kylančios teisėjo nepriklausomumo principo socialinės (materialinės) garantijos reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai; pagal Konstituciją teisėjams nustatytos socialinės (materialinės) garantijos turi būti tokios, kad atitiktų konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą; teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai (ypač jeigu jos yra siejamos su tam tikromis periodinėmis išmokomis, kaip antai pensijomis), galėtų tapti (pasikeitus ekonominei, socialinei situacijai) jau ne tik ne realios, bet ir apskritai nominalios, taigi fiktyvios, jeigu jos teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, būtų taikomos tokios, kokios tuo metu buvo nustatytos, tačiau šių teisėjų atžvilgiu nebūtų atitinkamai peržiūrimos, nors kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams, kurių įgaliojimai baigsis vėliau, atitinkamos garantijos (keičiantis ekonominei, socialinei situacijai) būtų nustatomos didesnės. Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymi, kad reikalavimai teisėjo socialinėms (materialinėms) garantijoms yra įtvirtinti ir tarptautiniuose dokumentuose. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, šie principai suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną asmenys, kuriems teisėjų valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Taigi teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų. Pareiškėjo nuomone, teisėjų pensijų mažinimas nenustačius kompensavimo mechanizmo, šitaip ignoruojant Konstitucinio Teismo nutarimus, pažeidžia teisinės valstybės principą, svarbiausius jo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, taip pat konstitucinius proporcingumo ir teisingumo principus. Pareiškėjas teigia, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai, ir pažymi, kad ginčijamas teisinis reguliavimas nepagrįstai riboja asmens teisę gauti užtarnautą ir paskirtą pensiją. Todėl Vilniaus apygardos administraciniam teismui kyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vilniaus apygardos administracinis teismas savo abejones dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostatos, kuria Valstybinių pensijų įstatyme nustatytas maksimalus valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų suma asmeniui sumažinta nuo 1,5 užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio iki 1,3 šio dydžio, atitikties Konstitucijai grindžia oficialiosios konstitucinės teisėjo ir teismų nepriklausomumo doktrinos ir kitomis nuostatomis, susijusiomis su teisėjų valstybinių pensijų teisiniu reguliavimu. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad bendrasis įstatymas (Valstybinių pensijų įstatymas) negali pakeisti specialaus įstatymo (Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo) ir kad teisėjų valstybinė pensija buvo sumažinta du kartus, t. y. ir ginčijamu Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymu, ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu. Taigi pareiškėjas abejoja, ar Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymas ta apimtimi, kuria buvo sumažinti maksimalus teisėjų valstybinės pensijos bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų sumos dydžiai, neprieštarauja Konstitucijai. III 1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narių Juliaus Sabatausko, Raimondo Šukio ir Seimo kanceliarijos Valstybinės teisės skyriaus vyresniosios patarėjos Onos Buišienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 103 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 6 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 104 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais. 1.1. Pareiškėjo ginčijamame Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtintas suminis teisėjo darbo (įvairiose teismų sistemose, tarptautinio teismo teisėju) stažo apskaičiavimo metodas. Šis suminis metodas leidžia apskaičiuoti visą teisėjo darbo (neatsižvelgiant į teismų sistemą ir teismų grandį) stažo trukmę, kuri, be kita ko, daro įtaką apskaičiuojamos teisėjų valstybinės pensijos procentiniam dydžiui. Jeigu teisėjų valstybinės pensijos maksimalus dydis būtų susietas tik su kadencija konkrečioje teismų sistemoje, teisme ar teismų grandyje, tai sudarytų prielaidas suniveliuoti tų teisėjų, kurie nuosekliai ir nepertraukiamai dirbo teisėjais (pvz., 20 metų ir daugiau) įvairiose teismų sistemose, siekė teisėjo profesinės karjeros, socialines garantijas. Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai“, neleidžia jos vertinti kaip įtvirtinančios savarankišką Konstitucinio Teismo teisėjo socialinio aprūpinimo pagrindą maksimalaus dydžio teisėjo pensijai skirti, nes šia nuostata yra įtvirtinta teisėjų įgaliojimų trukmė. Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją vykdantis konstitucinę teisminę kontrolę, yra laikomas teismų sistemos dalimi (Konstitucijoje yra nustatyta jo konstitucinė paskirtis, kompetencijos ypatumai, sudarymo tvarka, veiklos apribojimai ir kt.). Todėl Konstitucinio Teismo teisėjų, kurių įgaliojimai yra pasibaigę, valstybinės pensijos dydžio teisinis reglamentavimas negali būti atsietas nuo visos teismų sistemos, kaip teisminės valdžios, taip pat nuo viso teisėjų korpuso socialinių garantijų ir kitų asmenų, kurie turi teisę gauti valstybines pensijas, konteksto. 1.2. Teisėjų valstybinės pensijos dydžio apskaičiavimas reglamentuojamas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalyse. Šiose nuostatose įtvirtinti teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo kriterijai: pirma, teisėjų darbo stažas diferencijuotas pagal jo trukmę; antra, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5 prieš nustojant eiti teisėjo pareigas metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio; trečia, teisėjui skiriamos valstybinės pensijos procentiniai dydžiai. Visų šių kriterijų visuma turi įtakos teisėjui skiriamos teisėjų valstybinės pensijos dydžiui. Iš jų būtent darbo užmokesčio vidurkis lemia teisėjui skiriamos valstybinės pensijos dydį, nes įvairiose teismų sistemose ir teismų grandyse (atitinkamai aukštesnės ir žemesnės grandies) dirbančių teisėjų darbo užmokesčio vidurkis skiriasi dėl šiam vidurkiui įtakos turinčio teisėjams nustatyto atlyginimo (pareiginės algos) koeficiento bazinių dydžių. 1.3. Pareiškėjo ginčijamo Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisėjui mokamos valstybinės pensijos dydžio apribojimas. Toks apribojimas ne tik yra įtvirtintas teisėjų valstybinės pensijos skyrimui, bet ir taikomas visoje valstybinių pensijų sistemoje. Šis apribojimas yra pagrįstas valstybinių pensijų ypatumais ir skirtumais (prigimtimi, paskirtimi) nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat ir kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų. Teisėjų valstybinė pensija, kaip viena iš valstybinių pensijų rūšių, nepakeičia valstybinio socialinio draudimo pensijos. Teisėjų valstybinės pensijos (taip pat ir kitų valstybinių pensijų rūšių pensijų) mokėjimo šaltinis yra valstybės biudžeto lėšos. Konstitucinis atsakingo valdymo principas įpareigoja Seimą atsakingai ir racionaliai planuoti ir naudoti valstybės biudžeto lėšas. Jas planuojant ir naudojant yra atsižvelgiama į šalies ūkio ir finansų sistemos rodiklius, todėl Seimas gali įtvirtinti kriterijų, kuris atspindėtų šalies ūkio būklę ir išreikštų tam tikrą ribojimą, tokį kaip „valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti <...> šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio“, taip pat subalansuotų ne tik visų valstybinių pensijų, mokamų iš valstybės biudžeto, sistemą, bet ir valstybinio socialinio draudimo sistemą, o tai atitiktų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. 2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario A. Syso ir Seimo kanceliarijos Valstybinės teisės skyriaus vyresniosios patarėjos O. Buišienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais. 2.1. Teisėjų valstybinė pensija yra viena iš valstybinių pensijų rūšių, ši pensija siejama su teisėjo statusu. Jos gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis. Ši pensija nepakeičia valstybinio socialinio draudimo pensijos, ji nėra pirminė ar pagrindinė pensija, taip pat tai nėra privilegija. Teisėjų valstybinės pensijos (kaip ir kitų rūšių valstybinių pensijų) mokėjimo šaltinis yra valstybės biudžeto lėšos. 2.2. Teisėjų valstybinių pensijų dydžio diferencijavimo kriterijai yra bendri visų teismų sistemų teisėjams. Teisėjui apskaičiuotos pensijos dydį lemia ne vienas iš pareiškėjo nurodytų kriterijų – darbo stažas, bet visų nurodytų kriterijų visuma: darbo stažas, paskutinių 5 prieš nustojant eiti teisėjo pareigas metų darbo užmokesčio vidurkis ir procentinis dydis. Įstatymu nustatydamas teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas (taip pat parinkdamas kriterijus) Seimas turi plačią diskreciją. Teisėjo darbo stažo kriterijus (5 metų teisėjo darbo stažo intervalo taikymas) pasirinktas siekiant diferencijuoti teisėjų valstybines pensijas ne tik pagal darbo stažą, bet ir pagal teisėjų profesinę karjerą. Seimas, įtvirtindamas darbo stažo kriterijų – 5 metų teisėjo darbo stažo intervalą, atsižvelgė į teisėjų paaukštinimo institutą (kuris, be kita ko, įtvirtina diferencijuotus reikalavimus asmenims, siekiantiems tapti tam tikrų teismų sistemų ir teismų grandžių teisėjais ir teismų vadovais), kuris reglamentuojamas Lietuvos Respublikos teismų įstatyme. Jame, be kitų reikalavimų, taip pat įtvirtintas reikalavimas teisėjui, siekiančiam karjeros tam tikroje teismų sistemoje, teismų grandyje, turėti minimalų 5 metų darbo stažą. Todėl, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, nėra pagrindo teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu teisėjų valstybinės pensijos dydžiui diferencijuoti nustatytas 5 metų teisėjo darbo stažo intervalas pažeidžia teisėtų lūkesčių ir teisingumo principus. 2.3. Teisėjų valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, šios pensijos dydžio, atsižvelgiant į konstitucinį teisėjo teisinį statusą, nustatymas negali būti supriešintas su kitų asmenų, kurie pagal įstatymus turi teisę gauti kitų rūšių valstybines pensijas, teisėtais lūkesčiais ir jų nuosavybės teisėmis. Šių asmenų grupėms nustatant valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, dydžius, kaip ir asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją, taikomas orumo kriterijus, jų teisės taip pat yra ginamos nuosavybės aspektu. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami nuo teisinės valstybės principo. Taigi teisėjų valstybinių pensijų teisinis reguliavimas vykdomas sistemiškai, taip pat atsižvelgiant į valstybės turimus finansinius išteklius, kurie skiriami visos valstybinių pensijų sistemos veikimui užtikrinti. 3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo narės Ingridos Valinskienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 16 straipsnio 4 dalis ir Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais. 3.1. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų. Valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija, todėl darytina išvada, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajame įstatyme įtvirtinus išimtį ir nustačius, jog šis įstatymas netaikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, būtų nustatytas Konstitucijoje įtvirtintus principus akivaizdžiai pažeidžiantis reguliavimas. Pagal Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas. Pažymėtina, kad ginčijamos įstatymo normos įtvirtina proporcingą mažiausias socialinės apsaugos išmokas ir darbo pajamas gaunančių asmenų materialinių poreikių apsaugą. 3.2. Pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį kitų sumažintų išmokų, taip pat teisėjų valstybinių pensijų kompensavimas nenumatytas. Toks reguliavimas nustatytas remiantis konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams. Vienas iš tokių reikalavimų yra pareiga teisės aktuose nustatyti reikalavimus, grindžiamus bendro pobūdžio nuostatomis, įvertinus, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti tokiam įstatymui ar kitam teisės aktui įgyvendinti būtinas lėšas. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai. Nustatant ginčijamą reguliavimą taip pat buvo atsižvelgta į valstybėje esančią ekonominę ir socialinę padėtį, todėl remtasi Konstitucinio Teismo suformuota doktrina, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia). Nustačius tokį sumažintų išmokų kompensavimą, realiai toks reguliavimas negalėtų būti įgyvendintas, negana to, būtų sudarytos teisinės prielaidos atsirasti negalimiems tinkamai įgyvendinti lūkesčiams, dėl kurių įgyvendinimo valstybėje galėtų susidaryti dar sunkesnė ekonominė padėtis, o kompensavimui reikalingos lėšos taptų našta ir tiems asmenims, kuriems išmokos yra sumažintos. 3.3. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime pažymėjo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos. Šios pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, nukentėjusiems asmenims kaip kompensacija ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybinės pensijos nėra privilegija. Valstybė šias pensijas moka atsižvelgdama į savo biudžeto lėšų išteklius ir finansinį pajėgumą. Tokie valstybinių pensijų ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes ir paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti tokių pensijų dydį arba įtvirtinti įvairius tokios pensijos dydžio nustatymo būdus ir neturi prievolės kompensuoti praradimo šių pensijų gavėjams. IV Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo nariai J. Sabatauskas, A. Sysas, Seimo kanceliarijos Valstybinės teisės skyriaus vyresnioji patarėja O. Buišienė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į teisėjų klausimus. Konstitucinis Teismas k o n s t a t u o j a: I 1. Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą. Pareiškėjas prašo inter alia ištirti, ar Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnis ta apimtimi, kuria, pakeitus Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnį, jo 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista inter alia Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija), konstatuotina, jog pareiškėjas abejoja, ar Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Taigi pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti, ar: – Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1, 2 dalys ta apimtimi, kuria Konstitucinio Teismo teisėjo maksimali devynerių metų kadencija nelaikoma pakankamu savarankišku pagrindu maksimalaus dydžio teisėjų valstybinei pensijai skirti, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 103 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata, kad teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 104 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų teisėjų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. 3. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas tirs, ar Konstitucijai neprieštarauja Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsniai. Kitos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. 4. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi užtikrinti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Konstitucinis Teismas konstitucinį teisingumą vykdo tirdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai, Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje nėra nustatyta, jog Konstitucinis Teismas gali netirti kurių nors įstatymų ar kitų teisės aktų. Taigi Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus ir privalo nagrinėti visų Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, inter alia ir tų, kuriais nustatomos visų Lietuvos Respublikos teismų teisėjų socialinės (materialinės) garantijos. Konstitucinis Teismas ne vienoje byloje yra sprendęs teisėjo ir teismų veiklos, teisėjų atlyginimų, taip pat ir teisėjų pensinio aprūpinimo santykių teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai klausimus (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. balandžio 18 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas). Šiuose bei kituose Konstitucinio Teismo nutarimuose ir sprendimuose aiškinant Konstituciją buvo suformuota konstitucinė teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą užtikrinančių socialinių (materialinių) garantijų apsaugos doktrina. II 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti atitinkamų Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui. 1.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Pabrėžtina, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Kiekvieno teisės instituto atitiktis Konstitucijai turi būti vertinama pagal tai, kaip tas institutas atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). 1.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. 1.3. Nustatant pensijų santykių teisinį reguliavimą privalu paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia proporcingumo, teisingumo, protingumo reikalavimų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). 1.4. Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, taigi turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). 1.5. Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). 2. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti ginčijamų Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų atitiktį inter alia Konstitucijos 52 straipsniui. 2.1. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos, pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio aprūpinimo, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų; net ir išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dėl ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ar pan. objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti) sumažintos (paisant konstitucinio proporcingumo principo) pensijos gali būti mokamos tik laikinai (t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi atitinkama ypatinga situacija (2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad dėl Konstitucijoje įtvirtintos Lietuvos valstybės socialinės orientacijos valstybė apskritai yra įpareigojama paisyti socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumo imperatyvo, taigi įpareigojama vienąkart nustatytas (ir taikomas) socialines (materialines) garantijas atitinkamai peržiūrėti (didinti jų dydžius), jeigu ekonominė, socialinė situacija pasikeičia taip, kad tos nustatytos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja, juo labiau jeigu jos apskritai tampa nominalios (kartu daroma išlyga dėl proporcingo ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai). 2.2. Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos pensijų rūšys yra senatvės ir invalidumo pensijos. Minėta, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos. Antai konstitucinio valstybės tarnybos instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba) socialinės paramos rūšis, skiriamas tik valstybės tarnautojams ar tam tikroms valstybės tarnautojų grupėms, kurių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas; įstatymu gali būti nustatytos ir pensijos už tarnybą Lietuvos valstybei (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos šiuo metu inter alia yra nustatytos Valstybinių pensijų įstatyme. Antai pagal Valstybinių pensijų įstatymą Lietuvos Respublikoje yra nustatytos tokios valstybinės pensijos: Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, mokslininkų valstybinės pensijos ir teisėjų valstybinės pensijos. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms); įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama; kita vertus, valstybinių pensijų, skiriamų už tam tikrą tarnybą, už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims, atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). 2.3. Valstybė, įstatymu nustatydama, kad asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatymo nustatytą pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti, taigi privalo nurodytiems asmenims atitinkamą pensinį aprūpinimą garantuoti tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir jiems skirtų atitinkamą pensiją bei mokėtų nustatyto dydžio išmokas; įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų atitinkamos pensijos mokėjimą įstatymo nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). 2.4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymų nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). 3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti, ar atitinkamos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos neprieštarauja inter alia Konstitucijos 103 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę teisėjo ir teismų nepriklausomumo doktriną, kurioje konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo imperatyvas aiškinamas konstitucinio teisinės valstybės principo (kuris, kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes ir kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija) kontekste (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). 3.1. Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.“ Teismai, pagal Konstituciją Lietuvoje vykdantys teisminę valdžią, priskirtini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nustatyta atitinkamuose įstatymuose) daugiau teismų sistemų. Šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus Lietuvoje yra trys teismų sistemos: 1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę (Konstituciniam Teismui, be kitų Konstitucijos nuostatų (taip pat ir tų, kurios yra skirtos apskritai teisminei valdžiai ir teisėjams), yra skirtas atskiras (VIII) Konstitucijos skirsnis); 2) Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą; 3) pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai – šiuo metu įstatymais yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent administracinių, sistema, kurią sudaro Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). 3.2. Teisingumo vykdymo funkcija lemia išskirtinį konstitucinį teisėjo statusą, kurį atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios ne tik teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis), bet ir negalimumą teisėjui užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje (Konstitucijos 113 straipsnis) …