Lietuvos Respublikos Vyriausybė NUTARIMAS DĖL VALSTYbinės APLINKOS MONITORINGO 2011–2017 metų PROGRAMOS PATVIRTINIMO 2011 m. kovo 2 d. Nr. 315 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 112–2824; 2006, Nr. 57–2025) 7 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Patvirtinti Valstybinę aplinkos monitoringo 2011–2017 metų programą (pridedama). MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS APLINKOS MINISTRAS GEDIMINAS KAZLAUSKAS _________________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 315 VALSTYBINĖ APLINKOS MONITORINGO 2011–2017 METŲ PROGRAMA I. ĮŽANGA

1. Valstybinės aplinkos monitoringo 2011–2017 metų programos (toliau – Programa) paskirtis – atsižvelgiant į esamus tarptautinius įsipareigojimus ir nacionalinius poreikius, sudaryti sąlygas aprūpinti atsakingas valstybės ir tarptautines institucijas, visuomenę patikima informacija apie gamtinės aplinkos būklę ir antropogeninio poveikio nulemtus gamtinės aplinkos būklės pokyčius. Įgyvendinus Programos uždavinius, bus lengviau surinkti tikslius duomenis ir kitą informaciją, o tai padės tinkamai vertinti gamtinės aplinkos būklę Lietuvoje, valdyti ir prognozuoti ją tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu, aprūpinti visų lygių aplinkos kokybės ir visuomenės sveikatos priežiūros institucijas informacija apie aplinkos būklę, būtina sprendimams priimti.
2. Įgyvendinti Programos uždaviniai sudarys sąlygas spręsti šias gamtinės aplinkos problemas: 2.
3. aplinkos oro užterštumo, klimato kaitos padarinių grėsmės žmonių sveikatai ir ekosistemoms; 2.
4. neigiamos radionuklidų artimosios ir tolimosios pernašos įtakos radiologinei aplinkos kokybei; 2.
5. neigiamo antropogeninės veiklos poveikio požeminio vandens telkinių, išskirtinės ekonominės zonos, teritorinės jūros, priekrantės ir tarpinių vandenų, upių, ežerų ir tvenkinių būklei; 2.
6. dirvožemio kokybės prastėjimo dėl natūralių ar ūkinės veiklos skatinamų natūralių procesų, didėjančios dirvožemio antropogeninės fizinės ir cheminės taršos; 2.
7. biologinės įvairovės mažėjimo ir neracionalaus gyvosios gamtos išteklių naudojimo; 2.
8. nevietinių invazinių augalų ir gyvūnų rūšių, keliančių pavojų biologinei įvairovei ir žmonių sveikatai, plitimo; 2.
9. tolimų oro teršalų pernašų iš kitų valstybių į Lietuvą grėsmės ir klimato pokyčių įtakos silpnai antropogenizuotų teritorijų ekosistemoms; 2.
10. didėjančios Baltijos jūros taršos, biologinės įvairovės ir agroekosistemų produktyvumo mažėjimo, šachtinių šulinių užterštumo nitratais dėl paviršinio ir požeminio vandens telkinių taršos maistinėmis medžiagomis iš pasklidosios taršos šaltinių; 2.
11. vertingiausių ir ekologiškai jautrių kraštovaizdžio kompleksų (gamtiniame karkase, saugomose teritorijose) nykimo (įskaitant jūros krantų ardą), estetinės jų vertės mažėjimo dėl ūkinės veiklos ir rekreacinės apkrovos; 2.
12. dėl klimato kaitos intensyvėjančių karstinių procesų, blogėjančių teritorijos naudojimo sąlygų Šiaurės Lietuvos karstiniame regione.
13. Programa parengta atsižvelgiant į: 3.
14. šių Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktų nuostatas: 2006 m. vasario 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/11/EB dėl tam tikrų į Bendrijos vandenis išleidžiamų pavojingų medžiagų sukeltos taršos (OL 2006 L 64, p. 52) (toliau – Direktyva 2006/11/EB) 11 straipsnio, 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/44/EB dėl gėlojo vandens, kuriam reikalinga apsauga arba kurį reikia gerinti, kad jame galėtų gyventi žuvys, kokybės (OL 2006 L 264, p. 20), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1137/2008 (OL 2008 L 311, p. 1) (toliau – Direktyva 2006/44/EB), 5 ir 7 straipsnių, 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2010 L 20, p. 7) (toliau – Direktyva 2009/147/EB) 3 ir 12 straipsnių, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/118/EB dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos ir jo būklės blogėjimo (OL 2006 L 372, p. 19) (toliau – Direktyva 2006/118/EB) 4, 5 straipsnių, 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvos 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 68) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1137/2008 (OL 2008 L 311, p. 1) (toliau – Direktyva 91/676/EEB), 5 ir 6 straipsnių, 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 102) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/105/EB (OL 2006 L 363, p. 368) (toliau – Direktyva 92/43/EEB), 3, 4, 11, 17, 18 straipsnių, 1993 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 93/53/EEB, nustatančios minimalias Bendrijos tam tikrų žuvų ligų kontrolės priemones (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 14 tomas, p. 314), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2007 m. lapkričio 7 d. Komisijos sprendimu, iš dalies keičiančiu Tarybos direktyvų 64/432/EEB, 90/539/EEB, 92/35/EEB, 92/119/EEB, 93/53/EEB, 95/70/EB, 2000/75/EB, 2001/89/EB, 2002/60/EB bei sprendimų 2001/618/EB ir 2004/233/EB nuostatas (OL 2007 L 294, p. 26) (toliau – Direktyva 93/53/EEB), 3 straipsnio, 1996 m. gruodžio 18 d. Komisijos sprendimo 97/266/EB dėl informacijos apie siūlomas Natura 2000 teritorijas formos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 3 tomas, p. 162) (toliau – Sprendimas 97/266/EB), 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvos 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 4 tomas, p. 90) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 596/2009 (OL 2009 L 188, p. 18) (toliau – Direktyva 98/83/EB), 5, 7, 8 ir 13 straipsnių, 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 5 tomas, p. 275), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/31/EB (OL 2009 L 140, p. 114) (toliau – Direktyva 2000/60/EB), 8, 11 ir 15 straipsnių, 2001 m. vasario 22 d. Komisijos sprendimo 2001/183/EB, nustatančio mėginių ėmimo planus ir diagnostinius metodus, taikomus diagnozuoti ir patvirtinti tam tikras žuvų ligas, ir panaikinančio Sprendimą 92/532/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 31 tomas, p. 409) (toliau – Sprendimas 2001/183/EB), 2001 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/81/EB dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 6 tomas, p. 320) (toliau – Direktyva 2001/81/EB) 7, 8 straipsnių, 2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo 1600/2002/EB, nustatančio šeštąją Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 7 tomas, p. 152) (toliau – Sprendimas 1600/2002/EB), 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 7 tomas, p. 631), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB, iš dalies keičiančia Direktyvą 2003/87/EB (OL 2009 L 140, p. 63) (toliau – Direktyva 2003/87/EB), 14, 17 straipsnių, 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo 280/2004/EB dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos Bendrijoje monitoringo mechanizmo ir Kioto protokolo įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 8 tomas, p. 57) (toliau – Sprendimas 280/2004/EB), 2004 m. balandžio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 850/2004 dėl patvariųjų organinių teršalų, iš dalies keičiančio direktyvą 79/117/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 8 tomas, p. 465), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2010 m. rugpjūčio 24 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 757/2010 (OL 2010 L 223, p. 29) (toliau – Reglamentas Nr. 850/2004), 9 straipsnio, 2004 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/107/EB dėl arseno, kadmio, gyvsidabrio, nikelio ir policiklinių aromatinių angliavandenilių aplinkos ore (OL 2004 L 23, p. 3) (toliau Direktyva – 2004/107/EB) 3, 4, 5, 7, 8 straipsnių, 2005 m. vasario 10 d. Komisijos sprendimo 2005/166/EB, nustatančio Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo 280/2004/EB dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos Bendrijoje monitoringo mechanizmo ir Kioto protokolo įgyvendinimo, įgyvendinimo taisykles (OL 2005 L 55, p. 57) (toliau – Sprendimas 2005/166/EB), 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/50/EB dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje (OL 2008 L 152, p.1) (toliau – Direktyva 2008/50/EB) 4, 5, 6, 7, 9, 10, 14, 15, 26, 27, 31 straipsnių, 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/56/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos pagrindų direktyva) (OL 2008 L 164, p. 19) (toliau – Direktyva 2008/56/EB), 8, 9, 10, 11 traipsnių, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/105/EB dėl aplinkos kokybės standartų vandens politikos srityje, iš dalies keičiančios ir panaikinančios Tarybos direktyvas 82/176/EEB, 83/513/EEB, 84/156/EB, 84/491/EEB, 86/280/EEB ir iš dalies keičiančios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB (OL 2008 L 348, p. 84) (toliau – Direktyva 2008/105/EB), 3 straipsnio, 2006 m. lapkričio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1737/2006, nustatančio išsamias Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2152/2003 dėl miškų ir aplinkos sąveikos monitoringo Bendrijoje įgyvendinimo taisykles (OL 2006 L 334, p. 1) (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 1737/2006), 2, 4, 5, 6, 7, 9 straipsnių; 3.
15. tarptautinių sutarčių aplinkosaugos srityje (iš jų Konvencijos dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste (Žin., 1999, Nr. 92-2688), Tarpvalstybinių vandentakių ir tarptautinių ežerų apsaugos ir naudojimo konvencijos (Žin., 2000, Nr. 22-556), Tolimų oro teršalų pernašų konvencijos (Žin., 2001, Nr. 29-919) ir jos protokolų, Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (Žin., 1995, Nr. 23-521) ir jos Kioto protokolo (Žin., 2002, Nr. 126-5735), Biologinės įvairovės konvencijos (Žin., 1995, Nr. 69-1662), Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Žin., 1996, Nr. 91-2126), Vienos konvencijos dėl ozono sluoksnio apsaugos (Žin., 1998, Nr. 23-570), Stokholmo konvencijos dėl patvariųjų organinių teršalų (Žin., 2006, Nr. 120-4565), 1992 m. Helsinkio konvencijos dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos (Žin., 1997, Nr. 21-499), Konvencijos dėl tarptautinės reikšmės šlapžemių, ypač vandens paukščių buveinių (Žin., 2001, Nr. 19-591), Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos (Žin., 2001, Nr. 50-1742), Europos kraštovaizdžio konvencijos (Žin., 2002, Nr. 104-4621), Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Žin., 2001, Nr. 73-2572), Europos atominės energetikos bendrijos steigimo sutarties) nuostatas; 3.
16. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852), nuostatas; 3.
17. Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1526 (Žin., 2004, Nr. 174-6443), nuostatas; 3.
18. Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinės strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 94 (Žin., 2008, Nr. 19-685), nuostatas. ii. Programos TIKSLAI IR UŽDAVINIAI Aplinkos oro būklės stebėjimo sritis
19. Lietuvai pastaruoju metu aktualios šios oro kokybei įtaką darančios problemos: vietinių oro taršos šaltinių – transporto, pramonės ir energetikos objektų – išmetami teršalai miestuose, galimas taršos iš šiluminių elektrinių padidėjimas nutraukus valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės (toliau – Ignalinos atominė elektrinė) eksploatavimą, Lietuvos oro baseino tarša iš kitų regionų atnešamais teršalais. Kad būtų tinkamai reguliuojamas į aplinkos orą patenkančių teršalų kiekis ir sudaromos sąlygos valdyti aplinkos oro kokybę, svarbu turėti objektyvią informaciją apie Tolimųjų oro teršalų pernašų konvencijos protokolais ir Direktyva 2001/81/EB reguliuojamų į atmosferą išmetamų teršalų – sieros dioksido, azoto oksidų, lakiųjų organinių junginių, amoniako ir kietųjų dalelių, taip pat kitomis ES direktyvomis reglamentuojamų sunkiųjų metalų, patvariųjų organinių ir kitų teršalų, šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir ozono sluoksnį ardančių medžiagų, išmetamų į atmosferą, kiekio ir koncentracijos aplinkos ore pokyčius, kitus veiksnius, lemiančius klimato kaitą, aplinkos rūgštėjimą ir eutrofikaciją. Būtina stebėti teršalų ir radionuklidų pernašų iš kitų valstybių įtaką aplinkos oro kokybei ir radiacinį foną Lietuvoje.
20. Aplinkos oro kokybės vertinimui Lietuvos teritorija, atsižvelgiant į gyventojų skaičių ir teršalų koncentracijos lygį, skirstoma į zonas (zona – aplinkos oro kokybės vertinimui ir valdymui aplinkos ministro ir sveikatos apsaugos ministro įsakymu nustatyta šalies teritorijos dalis) ir aglomeracijas (aglomeracija – zona, kuri yra miesto teritorija ir kurioje gyvena daugiau kaip 250 000 gyventojų arba kurioje dėl gyventojų tankumo (gyventojų skaičius kvadratiniame kilometre) būtina vertinti ir valdyti aplinkos oro kokybę). Įgyvendinant Direktyvų 2008/50/EB ir 2004/107/EB reikalavimus, zonų ir aglomeracijų sąrašas ir ribos turi būti periodiškai tikslinami. Aplinkos oro kokybei stebėti ir vertinti skirtą valstybinio aplinkos oro monitoringo Lietuvoje tinklą 2010 metais sudarė 14 automatizuotų miestų oro kokybės tyrimo stočių, išdėstytų didžiausiuose šalies miestuose ir pramonės centruose. Įgyvendinant Direktyvos 2008/50/EB reikalavimus dėl išsamių kietųjų dalelių KD2,5 kiekio matavimų, oro kokybės monitoringą reikia papildyti kietųjų dalelių KD2,5 koncentracijos matavimais naudojant pamatinį (gravimetrinį) metodą ne mažiau kaip 3 miesto foninėse stotyse (po vieną kiekvienoje aglomeracijoje ir zonoje) vidutinio poveikio rodiklio ir nacionalinio poveikio sumažinimo uždaviniui nustatyti.
21. Iš kitų valstybių atnešamą oro taršą, bendrą – foninį – šalies oro baseino užterštumo lygį, jo pokyčius ir juos lemiančius veiksnius leidžia analizuoti foninio oro monitoringo stočių sistema. 2010 metais Lietuvoje veikė 4 kaimo vietovėse įrengtos stotys, skirtos foniniam oro užterštumui stebėti. Čia buvo matuojama teršalų, į Lietuvą intensyviausiai pakliūvančių su tolimosiomis oro pernašomis, koncentracija ore ir atmosferos iškritose, taip pat kritulių cheminė sudėtis. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 850/2004 reikalavimus, nuo 2008 metų vienoje stotyje atliekami patvariųjų organinių teršalų koncentracijos aplinkos ore indikatorinio lygio stebėjimai. Preiloje esanti stotis dirba pagal tarptautines Tolimųjų pernašų Europoje monitoringo ir įvertinimo (toliau – EMEP) ir Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos (toliau – HELCOM) programas, kitos stotys – pagal Tarptautinę bendradarbiavimo sąlygiškai natūralių ekosistemų kompleksinio monitoringo srityje programą (toliau – ICP IM). Šios stotys priklauso tarptautinių stočių sistemai, jų stebėjimai griežtai reglamentuoti. Atsižvelgiant į EMEP 2010–2019 metų strategijoje (ECE/EB.AIR/GE.1/2009/15) iškeltus pagrindinius tikslus, Programoje numatyta pagal EMEP programą veikiančioje stotyje papildomai matuoti teršalų, kurie įtraukti į 1 lygio EMEP stočiai privalomų matuoti teršalų sąrašą, koncentraciją, kad stotis atitiktų 1 lygio EMEP stočiai keliamus reikalavimus. Siekiant įgyvendinti Direktyvos 2008/50/EB reikalavimus dėl išsamių kietųjų dalelių KD2,5 kiekio matavimų, Programoje numatyta foninį oro monitoringą papildyti kietųjų dalelių KD2,5 cheminės sudėties matavimais vienoje foninėje stotyje.
22. Teršalų kaupimasis ar išsisklaidymas ore labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Meteorologiniai duomenys būtini, kai reikia įvertinti oro teršalų koncentracijos pasiskirstymą erdvėje, planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkos orui, modeliuoti įvairius scenarijus numatomų priemonių veiksmingumui nustatyti ar įvertinti oro kokybę modeliavimo būdu ten, kur jos išmatuoti nėra galimybių. Programoje numatytas 18 stočių tinklas, turintis užtikrinti meteorologinių duomenų kiekį, būtiną klimato pokyčiams sekti, ir sudaryti tikslesnius teršalų sklaidos žemėlapius naudojant teršalų išmetimo duomenų bazes ir matematinius modelius.
23. Įgyvendinant Vienos konvencijos dėl ozono sluoksnio apsaugos reikalavimus, numatyta tęsti ozono sluoksnio ir meteorologinių parametrų stratosferoje pokyčių stebėjimus.
24. Dėl atominės energetikos plėtojimo regione, statomų ir planuojamų atominių elektrinių kaimyninėse valstybėse (Suomijoje, Baltarusijoje, Rusijoje) ir Lietuvoje ypač svarbus vaidmuo tenka radiologinio oro monitoringo tinklui. Jo matavimo duomenys reikalingi siekiant operatyviai vertinti radiologinę situaciją Lietuvoje ir poveikį aplinkai, užtikrinant radioaktyviųjų aerozolinių priemaišų sudėties nustatymą Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo metu ir sekant į Lietuvą patenkančius ir išnešamus radionuklidų srautus.
25. Lietuvos klimato svyravimai yra neatsiejama viso Žemės rutulio klimato sistemoje vykstančių procesų dalis, atvira tiek globaliems klimato pokyčiams, tiek faktiniams rezultatams, pasiektiems mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą. Siekiant sekti esamą situaciją, Programoje keliami uždaviniai stebėti ir vertinti ne tik išmetamų į atmosferą teršalų, bet ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurių nekontroliuoja Monrealio protokolas dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų, kiekį, jų išmetimo šaltinius ir absorbentus, taip pat klimato elementų parametrų pokyčius.
26. Įgyvendinus Programos uždavinius, atsiras sąlygos gauti duomenis, kurie leis pagrįstai valdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje į atmosferą išmetamą teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir aplinkos oro kokybę, tinkamai informuoti visuomenę ir atitinkamais atvejais su Lietuva besiribojančių Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų valstybių institucijas apie aplinkos oro užterštumo lygį, mažinti globalinių klimato pokyčių, rūgštėjimo ir eutrofikacijos procesų bei ozono sluoksnį ardančių medžiagų neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir ekosistemoms, prognozuoti oro kokybę. Taip pat būtina gauti duomenis, kurie leistų analizuoti, vertinti ir prognozuoti aplinkos oro kokybę Lietuvos Respublikos teritorijoje atsižvelgiant į tolimąją ir artimąją radionuklidų pernašą (ir iš branduolinių objektų).
27. Programos tikslai ir uždaviniai aplinkos oro būklės stebėjimo srityje: 12.
28. tikslas – vertinti aplinkos oro užterštumo lygį aglomeracijose ir zonose (labiausiai urbanizuotose zonos teritorijose), prognozuoti aplinkos oro kokybę, vertinti šalies klimato pokyčius. Uždaviniai tikslui pasiekti: 12.1.
29. atlikti aplinkos oro kokybės monitoringą aglomeracijose ir zonose; 12.1.
30. atlikti klimato pokyčių monitoringą; 12.
31. tikslas – vertinti ozono sluoksnio pokyčius. Uždavinys tikslui pasiekti – atlikti stratosferos monitoringą; 12.
32. tikslas – vertinti teršalų pernašų iš kitų valstybių poveikį bendram Lietuvos oro baseino užterštumo lygiui. Uždaviniai tikslui pasiekti: 12.3.
33. atlikti foninį oro monitoringą; 12.3.
34. atlikti foninį atmosferos kritulių monitoringą; 12.
35. tikslas – nustatyti aerozolinių radionuklidų šaltinius, vertinti Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo metu išmetamų radionuklidų skaidą aplinkoje, jų poveikį aplinkai. Uždaviniai tikslui pasiekti: 12.4.
36. atlikti radiologinį oro monitoringą Vilniaus mieste; 12.4.
37. atlikti radiologinį oro monitoringą tiesioginio Ignalinos atominės elektrinės poveikio zonoje; 12.4.
38. atlikti radiologinį iškritų monitoringą; 12.
39. tikslas – fiksuoti radiacinę būklę Lietuvoje tiesioginiu režimu, vertinti lygiavertės dozės galios pokyčius. Uždavinys tikslui pasiekti – užtikrinti, kad veiktų ankstyvojo perspėjimo sistema; 12.
40. tikslas – vertinti Lietuvos Respublikos teritorijoje į atmosferą išmetamų antropogeninės kilmės teršalų kiekį, taršos lygius ir apkrovas ekosistemoms, išmetamų ir absorbuojamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Uždaviniai tikslui pasiekti: 12.6.
41. atlikti išmetamų į atmosferą teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų monitoringą; 12.6.
42. atlikti antropogeninės taršos lygių ir apkrovų ekosistemoms monitoringą. Vandens būklės stebėjimo sritis
43. Požeminis vanduo yra pagrindinis Lietuvos geriamojo vandens šaltinis. Geriamojo vandens gavybai naudojami gilūs vandens telkinių sluoksniai apsaugoti geriau, tačiau gruntinis vanduo menkai apsaugotas nuo antropogeninio poveikio. Šiuo metu didžiausi galimi požeminių vandens telkinių teršėjai – pasklidosios taršos šaltiniai (pavyzdžiui, intensyviosios gyvulininkystės išleidžiamos nuotekos), tačiau ir dėl intensyvaus telkinių naudojimo kai kurių cheminių medžiagų koncentracija gali padidėti tiek, kad vanduo taps netinkamas naudoti. Naudojantis duomenimis, surinktais 256 stebimuosiuose gręžiniuose, įgyvendinant Valstybinę aplinkos monitoringo 2005–2010 metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 130 (Žin., 2005, Nr. 19-608) (toliau – Valstybinė aplinkos monitoringo 2005–2010 metų programa), buvo įvertinta požeminio vandens baseinų kiekybinė ir cheminė būklė. Nustatyta, kad daugumos požeminio vandens baseinų būklė gera, tačiau išskirti keturi baseinai, kuriuose yra mineralizuoto vandens pritakos rizika: chlorido ir sulfato koncentracija viršija geriamajam vandeniui leistinas ribines reikšmes. Šiuo metu nepakanka duomenų vienareikšmiškai nustatyti, ar žmogaus veikla (požeminio vandens gavyba) turi įtakos šių komponentų koncentracijos didėjimui, todėl nuo 2013 metų numatyta vykdyti požeminio vandens veiklos monitoringą rizikos baseinuose. Programoje parametrų sąrašas ir stebėjimų dažnumas parinktas atsižvelgiant į Direktyvų 2000/60/EB, 98/83/EB, 91/676/EEB, 2006/118/EB reikalavimus ir atliktų stebėjimų rezultatus.
44. Paviršinius vandens telkinius antropogeninė tarša veikia labiausiai. Atlikus taršos šaltinių analizę ir jų poveikio paviršinių vandens telkinių būklei vertinimą, buvo nustatyti šie pagrindiniai Lietuvos paviršinių vandens telkinių būklei įtakos turintys veiksniai: pasklidoji tarša, kurios didžiąją dalį sudaro dėl žemės ūkio veiklos susidarančios taršos apkrovos ir kuri yra vienas pagrindinių nitratų azoto taršos šaltinių, ir sutelktoji tarša, kurios aktualiausia keliama problema – tarša bendruoju fosforu ir amonio azotu. Pastaraisiais metais nuolat gerėjant nuotekų valymui, labai sumažėjo vandens telkinių būklės problemų dėl sutelktosios taršos. Dažniausiai upių atkarpos, kuriose šiuo metu vandens kokybės elementų rodiklių vertės viršija geros ekologinės būklės vertes dėl nuotekų išleidimo, yra nedidelės, o sutelktosios taršos šaltiniai nitratų koncentracijai upėse turi labai mažai įtakos. Trečias pagrindinis paviršinių vandens telkinių būklei įtakos turintis veiksnys – tarptautinė tarša, kurią sudaro iš kaimyninių šalių patenkančios taršos apkrovos.
45. Vykdant Valstybinę aplinkos monitoringo 2005–2010 metų programą, buvo surinkti duomenys ir informacija upių baseinų rajonų pirmiesiems valdymo planams rengti, t. y. vandens telkiniams apibūdinti, tipologijai sudaryti, žmogaus veiklos poveikiui įvertinti, vandens telkiniams išskirti, etaloninėms sąlygoms ir esamai vandens telkinių būklei nustatyti, būklės vertinimo metodikai sukurti, vandensaugos tikslams nustatyti, būklės pagerinimo tinkamoms priemonėms parinkti. Svarbiausi Programos 2011–2017 metų uždaviniai skirti išskirtų šalies vandens telkinių būklei, taip pat upių baseinų valdymo planuose numatytų priemonių poveikiui vandens būklei stebėti ir duomenims bei informacijai upių baseinų rajonų valdymo planams teikti. Pagal Direktyvos 2000/60/EB reikalavimus monitoringas turi būti vykdomas visuose išskirtuose vandens telkiniuose, tačiau taip monitoringo vietų tinklas pasidarytų pernelyg platus. Todėl Programoje atsižvelgta į tai, kad kiekviename pabaseinyje yra vandens telkinių, panašių savo savybėmis ir būkle, ir parinkta bent po vieną monitoringo vietą grupei vandens telkinių, kurių tipas, būklė ir būklę lemiantys veiksniai yra vienodi. Toks vandens telkinių sugrupavimas buvo taikomas labai geros ir geros ekologinės būklės bei maksimalaus ir gero ekologinio potencialo vandens telkiniams, taip pat telkiniams, kurių ekologinė būklė dėl vagų ištiesinimo neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų. Vandens telkiniams, kuriuose yra rizika nepasiekti geros būklės iki 2015 metų (toliau – rizikos vandens telkiniai), grupavimas nebuvo taikomas dėl riziką lemiančių veiksnių įvairovės, kad būtų parinktos tinkamiausios būklės gerinimo priemonės. Uždaviniams įgyvendinti numatoma ištirti 468 upių vietas ir 345 ežerus bei tvenkinius, kuriuose, be kitų parametrų, bus stebimi Direktyvoje 2000/60/EB nustatyti vandens kokybės elementai, nitratai pagal Direktyvos 91/676/EEB reikalavimus ir pavojingos medžiagos pagal Direktyvos 2008/105/EB reikalavimus. Įgyvendinant Stokholmo konvencijos dėl patvariųjų organinių teršalų ir Reglamento (EB) Nr. 850/2004 reikalavimus, numatyta tęsti patvariųjų organinių teršalų tyrimus upių vandenyje, dugno nuosėdose ir biotoje.
46. Į Kuršių marias suteka vanduo iš 75 procentų Lietuvos teritorijos – tai labai eutrofikuotas vandens telkinys, o Baltija vis dar laikoma viena labiausiai užterštų jūrų. Kuršių marios ir Baltijos jūra Lietuvai yra pagrindinis žuvų išteklių šaltinis. Jo būklė tiesiogiai priklauso nuo taršos. Visi keturi Lietuvos upių baseinų rajonai yra tarptautiniai, todėl aktualios ir tarptautinių vandens teršalų pernašų problemos, ypač Nemuno baseine. 50 procentų Nemuno baseino yra Baltarusijos, Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir Lenkijos teritorijoje. Šiose valstybėse susidarę teršalai per Lietuvos teritoriją tekančiomis upėmis patenka į Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Dėl šių ilgalaikių galimo neigiamo poveikio veiksnių Baltijos jūros ir Kuršių marių monitoringo tinklo, skirto Programos tikslams įgyvendinti, struktūra liko panaši į Valstybinėje aplinkos monitoringo 2005–2010 metų programoje numatytą struktūrą, siekiant įvertinti ir galimų grėsmių iš stambiųjų sutelktosios taršos šaltinių – naftos platformos D-6, Būtingės naftos terminalo, grunto laidojimo jūros rajone (dampingo) zonos ir cheminio ginklo sąvartyno vietų poveikį jūrinei aplinkai. Monitoringo teritorinėje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje tinklo struktūra rengta atsižvelgiant ir į Direktyvos 2008/56/EB reikalavimus – atlikti jūrų vandenų pagrindinių ypatybių ir savybių bei esamos aplinkos būklės, vyraujančių problemų ir poveikio analizę, nustatyti geros aplinkos būklės savybes, aplinkos apsaugos tikslus ir parengti priemones, reikalingas pasiekti ir (ar) išlaikyti gerai Baltijos jūros aplinkos būklei iki 2020 metų Baltijos jūros monitoringą sudarys išskirtinės ekonominės zonos, teritorinės jūros ir priekrantės vandenų monitoringas, tarpinių vandenų – Kuršių marių (įskaitant labai pakeistą vandens telkinį – Klaipėdos sąsiaurį) ir Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zonos monitoringas.
47. Pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544; 2009, Nr. 154-6955) reikalavimus vandens telkinių būklei įvertinti turi būti vykdomas telkinių priežiūros (kad būtų gauti duomenys ir informacija apie bendrą šalies vandens telkinių būklę ir jos ilgalaikius pokyčius), veiklos (vykdomas rizikos vandens telkiniuose, t. y. kurių ekologinė būklė ar ekologinis potencialas neatitinka geros ekologinės būklės ar gero ekologinio potencialo reikalavimų) ir tiriamasis monitoringas. Siekiant Programos tikslų, telkinių priežiūros intensyviojo monitoringo vietos parinktos pabaseinių pagrindinėse upėse, upių, įtekančių į Baltijos jūrą, žiotyse, tarpvalstybiniuose pasienio vandens telkiniuose, intensyvaus žemės ūkio poveikio vandens telkiniuose, žmogaus veiklos nepaveiktuose etalonines sąlygas atspindinčiuose vandens telkiniuose, kituose šalies mastu reikšminguose vandens telkiniuose. Telkinių priežiūros ekstensyviojo monitoringo vietos parinktos vandens telkiniuose, kurių ekologinė būklė šiuo metu atitinka labai geros ir geros ekologinės būklės reikalavimus, labai pakeistų ir dirbtinių vandens telkinių ekologinis potencialas atitinka maksimalaus ir gero ekologinio potencialo reikalavimus. Veiklos monitoringas numatytas vykdyti vandens telkiniuose, kuriems gresia pavojus nepasiekti nustatytų vandensaugos tikslų, ir Baltijos jūros priekrantėje – čia bus stebimas ir vertinamas naftos platformos D-6, Būtingės naftos terminalo, grunto laidojimo jūros rajone vietų bei Kuršių marių vandenų išplitimo galimas poveikis Baltijos jūrai. Tarpinių vandenų veiklos monitoringas leis nepriklausomai vertinti ūkinės veiklos jūrų uoste poveikį Baltijos jūrai ir Kuršių marioms. Tiriamasis monitoringas turi būti vykdomas vandens telkiniuose, kuriuose nenustatytos priežastys, dėl kurių vieno ar kito kokybės elemento rodiklio vertė neatitinka nustatytų geros būklės kriterijų.
48. Įvertinus vandens telkinių būklės monitoringo rezultatus ir atsižvelgiant į ES direktyvų reikalavimus, įgyvendinus Programos uždavinius šioje srityje, atsiras sąlygos gauti duomenis, kurių pagrindu Programos vykdymo laikotarpiu priimti sprendimai leis pagerinti požeminių vandens telkinių būklę, priekrantės, tarpinių vandens telkinių, upių, ežerų, labai pakeistų ir dirbtinių vandens telkinių ekologinę ir cheminę būklę, taip pat pasiekti aplinkos apsaugos tikslus Lietuvos Respublikos jūros rajone. Be to, Programos įgyvendinimas turi užtikrinti, kad bus surinkta pakankamai informacijos vandens telkinių apibūdinimo, etaloninių sąlygų ir būklės vertinimo rodiklių vertėms patikslinti, vandens telkinių būklės gerinimo priemonėms parinkti ir jų veiksmingumui vertinti.
49. Programos tikslai ir uždaviniai vandens būklės stebėjimo srityje: 19.
50. tikslas – vertinti požeminio vandens telkinių atsinaujinimo šaltinius, požeminio vandens cheminę būklę, kokybės kitimo tendencijas ir jas lemiančius veiksnius. Uždaviniai tikslui pasiekti: 19.1.
51. atlikti požeminio vandens priežiūros monitoringą; 19.1.
52. atlikti požeminio vandens veiklos monitoringą; 19.
53. tikslas – įvertinti priekrantės ir tarpinių vandens telkinių ekologinę ir cheminę būklę, išskirtinės ekonominės zonos ir teritorinės jūros cheminę būklę ir antropogeninės taršos poveikį. Uždaviniai tikslui pasiekti: 19.2.
54. atlikti Baltijos jūros išskirtinės ekonominės zonos monitoringą; 19.2.
55. atlikti Baltijos jūros priekrantės ir teritorinės jūros veiklos monitoringą; 19.2.
56. atlikti Baltijos jūros priekrantės ir teritorinės jūros tiriamąjį monitoringą; 19.2.
57. atlikti Kuršių marių veiklos monitoringą; 19.2.
58. atlikti Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zonos veiklos monitoringą; 19.
59. tikslas – įvertinti ežerų ir tvenkinių ekologinę ir cheminę būklę, vandens lygio pokyčius ir teršalų apkrovą. Uždaviniai tikslui pasiekti: 19.3.
60. atlikti ežerų ir tvenkinių priežiūros intensyvųjį monitoringą; 19.3.
61. atlikti ežerų ir tvenkinių priežiūros ekstensyvųjį monitoringą; 19.3.
62. atlikti ežerų ir tvenkinių veiklos monitoringą; 19.3.
63. atlikti ežerų ir tvenkinių tiriamąjį monitoringą; 19.
64. tikslas – įvertinti upių ekologinę ir cheminę būklę, vandens lygio ir kiekio pokyčius, teršiančių medžiagų apkrovą. Uždaviniai tikslui pasiekti: 19.4.
65. atlikti upių priežiūros intensyvųjį monitoringą; 19.4.
66. atlikti upių priežiūros ekstensyvųjį monitoringą; 19.4.
67. atlikti upių veiklos monitoringą; 19.4.
68. atlikti upių tiriamąjį monitoringą. Dirvožemio būklės stebėjimo sritis
69. ES dirvožemio apsaugos politika iki šiol nėra galutinai teisiškai reglamentuota. 2006 metų Europos Komisijos pranešime „Teminė dirvožemio apsaugos strategija“ buvo nurodyti ES valstybėms narėms aktualūs pavojai dirvožemiui, iš kurių Lietuvai aktualiausios yra organinės medžiagos praradimo, pasklidosios taršos, dirvožemio uždengimo ir erozijos grėsmės. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija pabrėžia esamas ir tikėtinas grėsmes dirvožemio kokybei dėl natūralaus dirvožemio rūgštėjimo, taršos iš žemės ūkio ir didžiųjų stacionarių taršos šaltinių.
70. Iki Programos parengimo buvo atlikti du laukų dirvožemio kokybės pokyčių stebėjimų 5 metų ciklai (1993–2002 metais) – įvertintos bendros dirvožemio savybės, sunkiųjų metalų kiekis, mainų katijonai skirtinguose dirvožemio sluoksniuose. Šie parametrai miškų dirvožemyje buvo įvertinti vykdant Tarptautinės oro taršos poveikio miškams monitoringo ir vertinimo programos (toliau – „ICP Forests“) miškų būklei vertinti dalį. Šioje Programoje, įvertinus turimus duomenis, numatoma stebėti dirvožemio būklę ir poveikį jai, daugiausia dėmesio skirti rūgštėjimo, pasklidosios taršos, dirvožemio plotų užstatymo problemoms. Dirvožemio organinės medžiagos stebėjimai leis surinkti informaciją apie organinės medžiagos mažėjimą viršutiniame derlingame dirvožemio sluoksnyje. Rūgštingumo parametrų grupė sudarys galimybę vertinti spartėjantį gamtinių priežasčių nulemtą dirvožemio (ypač dirbamų laukų) rūgštėjimo, kartu ir degradavimo, procesą. Metalų, apibūdinančių pasklidąją ir sutelktąją taršą, matavimai leis iš esmės patikslinti ir atnaujinti informaciją apie Lietuvos dirvožemių būklę, be to, tai sudarys sąlygas vertinti galimą poveikį dirvožemio būklei regionų lygiu dėl intensyvios šiluminės elektrinės eksploatacijos (jei padidėtų pasklidoji tarša sieros junginiais ir sunkiaisiais metalais) ir naftos perdirbimo įmonės, skleidžiančios sieros junginius, vanadį, nikelį (tvarius teršalus, deponuojamus ir konservuojamus dirvožemyje), ūkinės veiklos.
71. Įgyvendinus Programos uždavinius, atsiras sąlygos gauti duomenis, kurie leis siekti geresnės dirvožemio kokybės stabdant ar ribojant dirvožemio vertingųjų savybių praradimą lemiančius natūralius ar antropogeninius procesus: eroziją, organinės medžiagos mažėjimą ir dirvožemio rūgštėjimą, taip pat rinkti informaciją, kuri padės veiksmingai reguliuoti teršalų išmetimo kiekį, teritorijos užstatymo mastą ir spartą (o tai savo ruožtu mažintų dirvožemio prastėjimą dėl taršos).
72. Programos tikslai ir uždaviniai dirvožemio būklės stebėjimo srityje: 23.
73. tikslas – vertinti miškų ir laukų svarbiausių dirvožemio kokybės rodiklių – bendrųjų savybių, organinės medžiagos būklės ir rūgštingumo parametrų – pokyčius. Uždavinys tikslui pasiekti – atlikti dirvožemio būklės monitoringą; 23.
74. tikslas – vertinti dirvožemio pasklidosios taršos iš žemės ūkio veiklos mastą, atsižvelgiant į grėsmę, kad suintensyvėjus žemės ūkio veiklai gali padidėti užterštumas pesticidų likučiais ir azoto junginiais, taip pat į vietinę ir regioninę taršą iš stambių ūkio subjektų ypač pavojingomis medžiagomis, nustatyti dirvožemio praradimo dėl urbanizacijos laipsnį ir greitį. Uždaviniai tikslui pasiekti: 23.2.
75. atlikti pasklidosios dirvožemio taršos monitoringą; 23.2.
76. vertinti dirvožemio plotų užstatymo apimtis. Gyvosios gamtos būklės stebėjimo sritis
77. Direktyva 92/43/EEB numato Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių, augalų ir gyvūnų rūšių apsaugą ES ir specialaus Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ sukūrimą, kurio dalis yra ir specialios laukinių paukščių apsaugos teritorijos, nustatomos pagal Direktyvą 2009/147/EB. Be šios – biologinės įvairovės nykimo visoje ES – problemos, Lietuvoje tebėra opios ir gyvosios gamtos išteklių neracionalaus naudojimo, nevietinių invazinių rūšių, keliančių pavojų biologinės įvairovės kokybei ir žmonių sveikatai, plitimo problemos. Be kitų grėsmių, kylančių dėl ūkio subjektų veiklos, atsižvelgiant į 2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/18/EB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir panaikinančios Tarybos direktyvą 90/220/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 6 tomas, p. 77) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/27/EB (OL 2008 L81, p. 45), nuostatas, biologinę įvairovę reikia apsaugoti ir nuo galimo genetiškai modifikuotų organizmų plitimo aplinkoje, tačiau šiuo metu nepakanka duomenų apie genetiškai modifikuotų organizmų poveikį Lietuvos biologinei įvairovei, kurie leistų sudaryti tam skirtą monitoringo tinklą.
78. Valstybinėje aplinkos monitoringo 2005–2010 metų programoje Gyvosios gamtos monitoringo dalis buvo parengta pagal Direktyvų 2009/147/EB ir 92/43/EEB nuostatas, nuo 2005 metų vykdomas ES reikalavimus atitinkantis Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių, o nuo 2008 metų – kitų Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių monitoringas. Tačiau dėl bazinės mokslinės informacijos trūkumo buvo atidėtas numatytasis Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių monitoringas, nes tik 2010 metais prasidėjo natūralių buveinių inventorizacija įgyvendinant valstybės projektą „Pasirengimas Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių inventorizavimui: metodinės ir techninės bazės sukūrimas“, kurio pabaiga numatyta 2011 metais. Šis projekto etapas sudarys reikiamą mokslinį-metodinį pagrindą inventorizuoti natūralias buveines visoje šalyje, surinkti pakankamai pagrįstų mokslinių duomenų, kad būtų įvertinta esama natūralių buveinių būklė. Daugelis Programos uždavinių, kaip ir ankstesnėje programoje, skirti Europos Bendrijai svarbių rūšių, buveinių ir paukščių migracijos susitelkimo vietų būklei vertinti. Tai turi užtikrinti, kad būtų sukaupta informacija, kuri sudarys sąlygas nustatyti jautriausias Europos biologinės įvairovės sritis ir užkirsti kelią jos nykimui. Būdingųjų organizmų ir buveinių būklės, ją lemiančių veiksnių pokyčių stebėjimų duomenys leis parinkti atitinkamas aplinkosaugos priemones, užtikrinančias tinkamą natūralių buveinių ir rūšių apsaugos būklę (tokią, kai buveinės plotas, rūšių ir populiacijų gausa nekinta arba didėja ir nėra pavojaus, jog išnyks buveinės struktūra ar funkcijos). Atsižvelgiant į jau minėto valstybės projekto planuojamą antrąjį (pagrindinį) inventorizavimo darbų etapą, kuris vyks įgyvendinant valstybės projektą „Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių inventorizavimas, palankios apsaugos būklės kriterijų nustatymas ir monitoringo sistemos sukūrimas“ ir kurio baigiamojoje stadijoje numatyta sukurti natūralių buveinių monitoringo sistemą, Programoje numatyta, kad buveinių būklės duomenys bus pradėti rinkti nuo 2015 metų. Be to, Programoje keliamas uždavinys stebėti Europos Bendrijai svarbias rūšis – upinius bebrus ir vilkus, dėl kurių medžioklės Lietuvai padarytos išimtys, bet būtina nuolat teikti informaciją apie jų būklę.
79. „ICP Forest“ programos ir Reglamento (EB) Nr. 1737/2006 nuostatos dėl miškų būklės vertinimo sudaro didžiausios ekonominiu požiūriu vertingų gamtinių išteklių būklės stebėjimo ir vertinimo sistemos dalį Programoje – joms įgyvendinti skirtas miškų monitoringas. Kita svarbus Programos uždavinys – stebėti ir vertinti ekonominiu požiūriu svarbių rūšių gyvūnų (žuvų ir medžiojamųjų kanopinių žvėrių) gausumo ir būklės pokyčius, kuriuos Europos aplinkos agentūra nurodė kaip vieną svarbiausių biologinės įvairovės būklės rodiklių. Pagal Tarptautinės jūros tyrimų tarybos (ICES), HELCOM reikalavimus ir ES reglamentus nacionalinėms kvotoms nustatyti būtina atlikti praeivių žuvų būklės vertinimą, kurio metu, be kitų stebėjimų, bus atliekami žuvų migracijos per užtvankų pralaidas stebėjimai. Įgyvendinant Direktyvos 93/53/EEB nuostatas, nurodančias, jog būtina kontroliuoti žuvų užkrečiamąsias ligas natūraliuose vandens telkiniuose, turi būti tęsiamas žuvų užkrečiamųjų ligų monitoringas, leidžiantis sekti žuvų sergamumą vidaus vandenyse ir laiku užkirsti kelią ligų protrūkiams.
80. Atsižvelgiant į Europos strategijos dėl invazinių nevietinių augalų ir gyvūnų rūšių projekto nuostatas, Programoje būtina numatyti probleminėms rūšims skirtą uždavinį ir įtraukti svarbiausių invazinių augalų ir gyvūnų rūšių plitimo Lietuvos teritorijoje stebėjimus, kuriems pirminė informacija buvo surinkta vykdant Valstybinę aplinkos monitoringo 2005–2010 metų programą.
81. Įgyvendinus Programos uždavinius gyvosios gamtos būklės vertinimo srityje, atsiras sąlygos gauti duomenis, leidžiančius nustatyti pagrindines biologinės įvairovės kitimo tendencijas ir pagrįsti priemones, skirtas šiai įvairovei išsaugoti ir naudoti pagal darnaus vystymosi principus, taip pat duomenis, būtinus vertingiausiems gyvosios gamtos ištekliams išsaugoti ir racionaliau naudoti, veiksmingai ir pagrįstai probleminių laukinių gyvūnų ir augalų rūšių populiacijų kontrolei užtikrinti.
82. Programos tikslai ir uždaviniai gyvosios gamtos būklės stebėjimo srityje: 29.
83. tikslas – vertinti ir prognozuoti Europos Bendrijos svarbos buveinių ir rūšių būklės pokyčius, natūralių ir antropogeninių veiksnių poveikį jiems, sudaryti sąlygas priimti tinkamiausius sprendimus dėl buveinių ir rūšių apsaugos ir atkūrimo. Uždaviniai tikslui pasiekti: 29.1.
84. atlikti Europos Bendrijos svarbos buveinių monitoringą; 29.1.
85. atlikti Europos Bendrijos svarbos rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas (išskyrus paukščių), monitoringą; 29.1.
86. atlikti Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, monitoringą; 29.1.
87. atlikti kitų Europos Bendrijos svarbos rūšių monitoringą; 29.
88. tikslas – operatyviai vertinti miškų būklės kaitą erdvės ir laiko atžvilgiu dėl oro teršalų tolimųjų pernašų ir kitų stresinių veiksnių poveikio. Uždaviniai tikslui pasiekti: 29.2.
89. atlikti I lygio europinį miškų būklės monitoringą; 29.2.
90. atlikti I lygio regioninį miškų būklės monitoringą; 29.
91. tikslas – vertinti teršalų ir kitų stresinių veiksnių poveikį labiausiai paplitusioms (būdingoms) miško ekosistemoms. Uždavinys tikslui pasiekti – atlikti II lygio intensyvų miškų būklės monitoringą; 29.
92. tikslas – rinkti ir vertinti informaciją, kad būtų užtikrinta tinkama medžiojamųjų gyvūnų bei žuvų išteklių apsauga ir tvarus naudojimas. Uždaviniai tikslui pasiekti: 29.4.
93. atlikti limituojamų medžiojamųjų kanopinių žvėrių monitoringą; 29.4.
94. atlikti praeivių žuvų būklės monitoringą; 29.4.
95. atlikti verslinių žuvų populiacijų būklės ir išteklių naudojimo monitoringą; 29.4.
96. atlikti žuvų užkrečiamųjų ligų monitoringą; 29.
97. tikslas – vertinti, prognozuoti ir kontroliuoti didžiausią grėsmę Lietuvos biologinei įvairovei keliančių nevietinių invazinių augalų ir gyvūnų rūšių plitimą, prognozuoti pavojingiausių kraujasiurbių vabzdžių rūšių populiacijų gausumo protrūkius. Uždaviniai tikslui pasiekti: 29.5.
98. atlikti invazinių augalų rūšių monitoringą; 29.5.
99. atlikti invazinių gyvūnų rūšių monitoringą. Ekosistemų būklės stebėjimo sritis
100. Oro teršalų ir klimato kaitos kompleksinio poveikio miško ekosistemoms tyrimai pastaruoju laikotarpiu tampa prioritetu ne tik dėl didėjančio žalingo poveikio miškams, bet ir dėl būtinybės stebėti globalios taršos poveikį atskirų šalių ir regionų sąlygiškai natūralioms ekosistemoms. Žalingo poveikio dydis priklauso nuo ekosistemų gebėjimo prisitaikyti prie kintančios aplinkos sąlygų. Tokiam kompleksiniam vertinimui būtini suderintų stebėjimų duomenys, leidžiantys sukurti prognozių modelius. Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos įgyvendinimui skirtai ICP IM programai, kurioje Lietuva dalyvauja kartu su kitomis Europos Bendrijos valstybėmis, keliamas tikslas nustatyti, įvertinti ir prognozuoti sąlygiškai natūralių ekosistemų būklę ir ilgalaikius jos pokyčius atsižvelgiant į tolimųjų oro teršalų (ypač sieros ir azoto junginių) pernašų, ozono ir sunkiųjų metalų poveikį, regioninius ypatumus ir klimato pokyčius. ICP IM programos rezultatai taip pat padeda įgyvendinti Tarpvalstybinių vandentakių ir ežerų apsaugos bei naudojimo, Jungtinių Tautų klimato kaitos, Biologinės įvairovės konvencijų, Vienos konvencijos dėl ozono sluoksnio apsaugos ir Kioto protokolo reikalavimus.
101. Per praėjusį stebėjimų pagal ICP IM programą laikotarpį nustatyta, kad dujinės ir aerozolinės sieros ir amonio priemaišos ore, jų koncentracija krituliuose ir srautai su krituliais yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys miško ekosistemos įvairių biotos komponentų būklę, kuri nuo 2005 metų pradėjo blogėti. Per šį laikotarpį sieros junginių išmetalų Europoje ir Lietuvoje sumažėjimas turėjo teigiamai paveikti ekosistemą. Stabili nitratų koncentracija dirvožemio, gruntiniame bei paviršiniame vandenyje negalėjo turėti reikšmingos įtakos biologiniams ir geocheminiams procesams ekosistemoje, nors gausėjantys nitratų išmetalai Lietuvoje ateityje gali pakeisti nusistovėjusią situaciją ir prisidėti prie tolesnės aplinkos rūgštėjimo tendencijos, kuri jau pradėta registruoti vakarinėje Lietuvos dalyje. Didžiausius neigiamus pokyčius ekosistemose pastaruoju laikotarpiu galėjo lemti tik amonio koncentracijos kaita. Nuo 2002–2003 metų visose ekosistemos grandyse buvo registruojamas amonio koncentracijos padidėjimas, kurį galėjo lemti padidėjęs Lietuvoje amonio išmetalų kiekis. Dėl šios priežasties aplinkos rūgštėjimo problema, kurią gali sunkinti kalcio jonų srautų mažėjimas ir galimas nitratų srautų didėjimas, tebebus viena aktualiausių. Todėl būtina vertinti kylančios amonio koncentracijos grėsmės poveikį sąlygiškai natūralioms ekosistemoms, numatyti, kaip mažinti jos galimą žalą intensyvios klimato kaitos laikotarpiu. Taigi sąlygiškai natūralių ekosistemų būklės stebėjimai nacionaliniu lygiu suteikia duomenų apie teršalų, kuriuos tolimosios oro pernašos atneša iš Vakarų ir Vidurio Europos valstybių į Lietuvą, ir klimato pokyčių įtaką menkai antropogenizuotų teritorijų vandenų ir dirvožemio kokybei, biologinei įvairovei ir miško būklei. Be to, šie duomenys sudaro sąlygas fiksuoti galimą nacionalinių taršos šaltinių poveikio aplinkai pokytį, palyginti su foninės taršos reikšmėmis. Programoje, palyginti su Valstybinės aplinkos monitoringo 2005–2010 metų programos apimtimi, nenumatyta didesnių sąlygiškai natūralių ekosistemų būklės stebėjimų pokyčių, nes ši priemonė yra pasaulinio tinklo dalis, todėl čia pakeitimai griežtai ribojami.
102. Apie 40 procentų Lietuvos teritorijos sudaro žemės ūkio naudmenos. Didžiąją dalį upių vandens taršos maistinėmis medžiagomis sudaro pasklidoji tarša iš žemės ūkio plotų, kuri lemia didėjančią Baltijos jūros taršą, biologinės įvairovės ir agroekosistemų produktyvumo mažėjimą, šachtinių šulinių užterštumą žmonių sveikatai pavojingais nitratais. Kompleksinis agroekosistemų monitoringas sudaro sąlygas įvertinti maistinių medžiagų patekimą iš pasklidosios taršos šaltinių, apskaičiuoti išplaunamų maistinių medžiagų kiekį, nustatyti, kokio masto poveikį vandens telkiniams lemia ūkininkavimas baseino teritorijoje, o dirvožemio savybių, žemės naudojimo ir maistinių medžiagų balanso duomenys, sugretinti su šių medžiagų išplovimo duomenimis, leidžia nustatyti taršos šaltinius ir parinkti veiksmingiausias priemones žemės ūkio taršai mažinti.
103. Dėl skirtingų fizinių ir geografinių sąlygų Vidurio, Vakarų ir Pietryčių Lietuvos regionuose agroekosistemų monitoringą būtina vykdyti 3 agroekosistemose: Graisupio, Lyženos ir Vardo upių baseinuose. Agroekosistemų būklei vertinti skirtame Programos uždavinyje turi būti pabrėžiami maistinių medžiagų išplovų į upes, šachtinių šulinių būklės stebėjimai. Šis uždavinys, įgyvendinamas neatsiejamai nuo vandens būklės vertinimui skirtų Programos uždavinių, sudarys sąlygas įgyvendinti Direktyvų 2000/60/EB, 91/676/EEB ir 2008/56/EB reikalavimus, HELCOM Baltijos jūros veiksmų plano nuostatas, reikalaujančias sumažinti maistinių medžiagų patekimą į jūros aplinką iki 2016 metų (palyginti su 1997–2003 metais: azoto – 11 750 tonų, fosforo – 880 tonų.
104. Įgyvendinus Programos uždavinius šioje srityje, atsiras sąlygos gauti duomenis, kurie leis kompleksiškai vertinti tarptautinių tolimųjų oro teršalų pernašų poveikį ekosistemoms ir teikti informaciją apie gamtinės aplinkos pokyčių priežastis, sekti teršalų apkrovas miško ekosistemoms ir tikslinti kritines jų reikšmes, sudaryti mokslinį pagrindą kontroliuoti išmetalus, vertinamą nacionalinės antropogeninės apkrovos apimtį palyginti su foninės taršos reikšmėmis, taip pat nustatyti vandens telkinių taršos iš atskirų žemės ūkio veiklos teritorijų mastą ir numatyti šios taršos mažinimo priemones.
105. Programos tikslai ir uždaviniai ekosistemų būklės stebėjimo srityje: 35.
106. tikslas – vertinti tolimųjų oro teršalų pernašų iš Vakarų ir Vidurio Europos valstybių srautus, jų kaitą pagrindiniuose Lietuvos kraštovaizdžio tipuose, teršalų kaitą ir poveikį sąlygiškai natūralių ekosistemų būklei, išskirti amonio išmetalų, jų srautų į ekosistemą ir transformacijos ypatumus ir galimą poveikį. Uždaviniai tikslui pasiekti: 35.1.
107. atlikti oro ir kritulių sąlygiškai natūraliose ekosistemose monitoringą; 35.1.
108. atlikti dirvožemio ir vandens būklės sąlygiškai natūraliose ekosistemose monitoringą; 35.1.
109. atlikti augalijos būklės sąlygiškai natūraliose ekosistemose monitoringą; 35.
110. tikslas – Vidurio, Vakarų ir Pietryčių Lietuvos regionuose vertinti iš agroekosistemų išnešamų maistinių medžiagų kiekį, ūkininkavimo upių baseinų teritorijoje poveikį vandens telkiniams, nustatyti taršos šaltinius ir parinkti veiksmingiausias priemones žemės ūkio taršai mažinti. Uždavinys tikslui pasiekti – atlikti agroekosistemų monitoringą. Kraštovaizdžio būklės stebėjimo sritis
111. Vietos lygio kraštovaizdžio stebėjimas parodė, kad 2000–2006 metais daugiau kaip 17 procentų Lietuvos teritorijos įvyko žemės dangos konversija. Vyrauja kraštovaizdžio renatūralizacija: dirbamos žemės apleidžiamos miškais, pelkėmis bei krūmynais, pievomis ir ganyklomis. Kraštovaizdžio, ypač agrarinio, stadija yra pereinamoji – nuo kultūrinio, sutvarkyto, link antropogenizuoto. Kita vertus, akivaizdžiai didėja kraštovaizdžio technogenizacija: užstatytų teritorijų ir su jomis susijusių naudmenų (sodų, tvenkinių, gatvių ir kelių) plotas padidėjo daugiau nei dvigubai (nuo 1,2 iki 2,8 procento). Kraštovaizdžio sąskaida labiausiai padidėjusi Rytų Lietuvos aukštumose ir iš dalies lygumose, Šiaurės Žemaičių plynaukštėje ir Vidurio Žemaičių kalvyne. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rekonstravimas, Būtingės naftos terminalo statyba, rekreacinės infrastruktūros plėtra, gyvenamųjų namų statyba, sutapusi su ekstremaliais klimato reiškiniais, paskatino jūros krantų ardą – per pastaruosius 5 metus prarasta apie 22 hektarus kranto. Ūkinė veikla, žemės reformos procesai ir intensyvėjanti rekreacinė apkrova saugomose teritorijose apsunkino šių kompleksinei kraštovaizdžio apsaugai skirtų vietų tvarkymą ir apsaugą. Be to, tebėra aktuali specifinė Šiaurės Lietuvos regiono problema: palyginti su 1962–1979 metais, dėl klimato kaitos 2002–2005 metais aktyvaus sulfatinio karsto zonoje esančiame indikatoriniame Tatulos upės baseine gipso denudacijos greitis buvo apie 30 procentų didesnis, o 2007–2009 metais ? artimas vidurkiui ir kiek didesnis (136–156 kub. metrai / kv. kilometre), karstas intensyviai vystėsi ypač ir labai sukarstėjusių plotų ruože, kuris tęsiasi nuo Biržų iki Pasvalio. Karstiniai procesai ir toliau tevėra pavojingi, nors ir ne tokie intensyvūs, kraštovaizdis karstėja, blogėja teritorijos naudojimo sąlygos ir požeminės hidrosferos gamtinė sauga.
112. Valstybinėje aplinkos monitoringo 2005–2010 metų programoje buvo pereita prie sistemingo kraštovaizdžio struktūros pokyčių stebėjimo. Numatyta kraštovaizdžio struktūros pokyčius analizuoti nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu, probleminių kraštovaizdžio arealų monitoringui priskirtos jūros krantų, karstinio regiono ir saugomų teritorijų dalys. Tokia sistema leidžia kraštovaizdžio struktūros kaitos regioninius ypatumus vertinti skirtinguose žemėvaizdžiuose, atskiruose kraštovaizdžio tipuose, atsižvelgiant į teritorijų ekologinį jautrumą, teisės aktų nustatytą apsaugos ir tvarkymo režimą, aktualias aplinkosaugos problemas. 2007 metais, suderinus šiuos tyrimus su tarptautiniu lygiu juos koordinavusia Europos aplinkos agentūra, buvo organizuotas ir įgyvendintas projektas „Lietuvos CORINE žemės danga 2006“ – parengti Lietuvos teritorijos žemės dangos pokyčio 2000–2006 metais ir žemės dangos 2006 metais skaitmeniniai žemėlapiai, atlikta Lietuvos teritorijos žemės dangos klasių ir jų pokyčių, skirtingo kraštovaizdžio klasių ir jų pokyčių ir skirtingo kraštovaizdžio klasių fragmentų ekotoniškumo analizė, nustatytas kraštovaizdžio klasių poliarizacijos laipsnis, taip pat duomenų kraštovaizdžio morfologiniuose ruožuose ir srityse bei atskira analizė pajūrio juostoje. Vertinant kraštovaizdžio vietos lygiu pokyčius, 2008 metais surinkti duomenys ir pateiktos išvados apie 100 kraštovaizdžio arealų kraštovaizdžio būklę.
113. Programoje išlaikoma 2005–2010 metais nustatyta esminė kraštovaizdžio monitoringo sistema: kraštovaizdžio struktūros pokyčiai per žemės dangos klasių teritorinio pasiskirstymo kaitą fiksuojami ir analizuojami, kraštovaizdžio poliarizacijos laipsnis nustatomas nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu, specifiniai parametrai numatyti pajūrio juostos, karstinio regiono ir saugomų teritorijų monitoringui. Nacionalinio ir regioninio sluoksnio duomenys bus gaunami remiantis Žemės dangos (CORINE LandCover) programos duomenimis, kosminiais vaizdais. Duomenų analizei bus naudojami Kraštovaizdžio studijos