Lietuvos automobilių kelių direkcijos

LIETUVOS AUTOMOBILIŲ KELIŲ DIREKCIJOS LIETUVOS AUTOMOBILIŲ KELIŲ DIREKCIJOS PRIE SUSISIEKIMO MINISTERIJOS GENERALINIO DIREKTORIAUS ĮSAKYMAS DĖL DOKUMENTO „APLINKOSAUGINIŲ PRIEMONIŲ PROJEKTAVIMO, ĮDIEGIMO IR PRIEŽIŪROS REKOMENDACIJOS. VANDENS TELKINIŲ APSAUGA APR-VTA 10“ PATVIRTINIMO 2010 m. balandžio 1 d. Nr. V-89 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 „Dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr.133-5041), 9.7.7 ir 13.4 punktais, tvirtinu dokumentą „Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Vandens telkinių apsauga APR-VTA 10“ (pridedama)*.

Generalinis direktorius Virgaudas Puodžiukas _________________ PATVIRTINTA Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2010 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-89 APLINKOSAUGINIŲ PRIEMONIŲ PROJEKTAVIMO, ĮDIEGIMO IR PRIEŽIŪROS REKOMENDACIJOS. VANDENS TELKINIŲ APSAUGA APR-VTA 10

I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS

II SKYRIUS. NUORODOS

5.1. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2005, Nr. 84-3105);

5.2. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001 Nr. 108-3902);

5.3. Lietuvos higienos normą HN 44:2006 „Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir priežiūra“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2006 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. V-613 (Žin., 2006, Nr. 81-3217);

5.4. Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinį dokumentą LAND 20-2005 „Nuotekų dumblo naudojimo tręšimui bei rekultivavimui reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. D1-575 (Žin., 2005, Nr. 142-5135);

5.5. Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinį dokumentą LAND 1-2003 „Skystojo kuro degalinių projektavimo, statybos ir eksploatavimo aplinkos (išskyrus oro) apsaugos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. D1-34 (Žin., 2004, Nr. 34-1114);

5.6. Leidimų atlikti aplinkos ir taršos šaltinių išmetamų į aplinką teršalų tyrimus išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-711 (Žin., 2005, Nr. 4-81);

5.7. Nuotekų tvarkymo reglamentą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2009, Nr. 83-3473);

5.8. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 (Žin., 2007, Nr. 42-1594);

5.9. Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d., nutarimu Nr. 343 (Žin., 1992, Nr. 22-652; 2008, Nr. 44-1643);

5.10. statybos techninį reglamentą STR 1.05.05:2004 „Statinio projekto aplinkos apsaugos dalis“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 701 (Žin., 2004, Nr. 50-1675);

5.11. statybos techninį reglamentą STR 2.06.02:2001 „Tiltai ir tuneliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 319 (Žin., 2001, Nr. 53-1899);

5.12. statybos taisykles ST 188710638.06:2004 „Automobilių kelių žemės sankasos įrengimas“, patvirtintas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2002 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 138 (Žin., 2003-01-10 Nr. 3-87);

5.13. statybos taisykles ST 8871063.01:2002 „Automobilių kelių apvalių gelžbetoninių vandens pralaidų kartotiniai konstrukciniai sprendiniai“ (2 priedas, XVIII dalis „Liūčių debitai iš mažų baseinų“), patvirtintas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2002 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 137 (Žin., 2003, Nr. 3-86);

5.14. statybos rekomendacijas R 33-02 „Automobilių kelių inžineriniai geologiniai tyrinėjimai“, patvirtintas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2002 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 138 (Žin., 2003-01-10 Nr. 3-87);

5.15. kelių techninį reglamentą KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3 (Žin., 2008, Nr. 9-322);

5.16. Kelių priežiūros vadovo I dalį PN-05 „Automobilių kelių priežiūros normatyvai“, patvirtintą Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-103 (Žin., 2006, Nr. 55-1994; 2008, Nr. 53-1995).

III SKYRIUS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS

6.1. Gruntinis vanduo – laisvą (nespūdų) paviršių turintis požeminis vanduo, susikaupęs virš pirmojo vandeniui nelaidaus uolienų sluoksnio.

6.2. Paviršinis vanduo – žemės paviršiumi tekantis arba žemės paviršiuje stovintis vanduo.

6.3. Paviršinės nuotekos – ant urbanizuotos teritorijos paviršiaus (išskyrus žemės ūkio naudmenas ir žaliuosius plotus) patenkantis kritulių ir kitoks (nuo teritorijų dangos ar transporto plovimo, laistymo ir pan.) vanduo, kurį teritorijos valdytojas nori arba privalo organizuotai (naudojant nuotekų tvarkymo sistemas) surinkti ir pašalinti į aplinką arba išleisti į kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas (perduoti nuotekų tvarkytojui).

6.4. Paviršinių nuotekų tvarkymas – paviršinių nuotekų surinkimas, transportavimas, valymas, išleidimas, valymo metu susidarančio dumblo (šlamo) pirminis tvarkymas.

6.5. Dirbtinis vandens telkinys – tai žmogaus sukurtas vandens telkinys.

6.6. Gruntas (sinonimas – uoliena) – natūraliu ar technogeniniu būdu susidariusios purios/birios nuogulos, sudarančios daugiakomponentę sistemą iš kietųjų dalelių, vandens ir oro, įskaitant dirvožemį.

6.7. Smėlinis gruntas – tai gruntas, kuriame stambesnių kaip 0,063 mm skersmens dalelių yra daugiau negu 90 % [6.16]. Šiame normatyve smėlinis gruntas skirstomas į stambiagrūdį (kai stambesnių kaip 0,5 mm skersmens grūdelių yra daugiau negu 90 %) ir smulkiagrūdį (kai smulkesnių kaip 0,5 mm skersmens grūdelių yra daugiau negu 10 %).

6.8. Molinis gruntas – tai gruntas, kuriame smulkesnių kaip 0,063 mm skersmens dalelių yra daugiau negu 10 %.

6.9. Hidrologinis režimas – tai nuotėkio, debito, vandens greičio rodikliai.

6.10. Vandens stebėsena (monitoringas) – sistemingas paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklės, savaiminių pokyčių ir antropogeninio poveikio stebėjimas, vertinimas ir prognozė.

6.11. Debitas Q – vandens kiekis, pratekantis upės vagos skerspjūviu per laiko vienetą. Debito mato vienetai yra l/s arba m3/s.

6.12. Mulčiavimas – apdėjimas mulčiu, t. y. pjuvenomis, mėšlu, kompostu, šiaudais, lapais, durpėmis (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Tai atviro ar ką tik apsėto dirvožemio padengimas smulkios struktūros organinės ar mineralinės (žvyras, skalda) kilmės medžiaga.

6.13. Erozija – ardymas, irimas, graužimas:

6.14. Geosintetinės medžiagos (geotekstilė) – tai iš sintetinių polimerų sukurti gaminiai, kurie gerai sąveikauja su kitomis statybinėmis medžiagomis ir gali būti panaudojami civilinėje statyboje kaip skiriamieji, filtruojantys, drenuojantys, armuojantys ir hidroizoliuojantys (barjero) sluoksniai.

6.15. Hidrosėja – tai skystu būdu sėjama žolė. Hidrosėjos mišinį sudaro vanduo, mulčias, sėklos, trąšos ir kiti priedai.

6.16. Uždoris – tai plokštė, įtvirtinta dviejose nukreipiamosiose išpjovose nuotekų surenkamojo šulinio sienelėje, jos paskirtis – operatyviai užblokuoti ištekėjimo angą.

IV SKYRIUS. ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI

7.1. Rt – nuotekų sulaikymo vandens valymo įrenginyje laikas;

7.2. V – valymo sistemos talpa;

7.3. Q – nuotekų srauto debitas;

7.4. Kf – grunto filtracijos koeficientas;

7.5. SAZ – sanitarinė apsaugos zona;

7.6. PAV – poveikio aplinkai vertinimas;

7.7. LAND – Lietuvos aplinkosauginis norminis dokumentas.

V SKYRIUS. GALIMAS POVEIKIS

I SKIRSNIS. BENDROSIOS NUOSTATOS

Šie pokyčiai gali sąlygoti tolesnius reiškinius: potvynius, užnešimą dumblu, natūralaus gruntinio vandens lygio kritimą ir kt., kurie savo ruožtu daro poveikį augmenijai, gyvūnijai bei žmogui ir jo veiklai.

8.1. Paviršiniai vandens telkiniai, gruntinis vanduo, o taip pat dirvožemis ir augmenija prie kelio gali būti teršiami:

8.2. Gyvųjų vandens organizmų vystymuisi gali pakenkti vandens telkinių užteršimas kelio nuotekomis, dumblu, dugno nuosėdomis.

Užutekiuose, vietose, kur lėta vandens srovė, daug gėlavandenių žuvų ikrus deda ant upės dugno. Čia (vietose su silpna srove) kaupiasi nuosėdos, kurios gali padengti ikrus ir kitą vandens florą bei fauną ir sutrikdyti žuvų mailiaus vystymąsi. Užnešimas dumblu mažina žuvų nerštui palankių vietų plotą.

Į vandenį patekusios organinės medžiagos gali sukelti fosforo ir metalų desorbciją ant dugno iškritusiose nuosėdose.

Nuotekose esančios skendinčios medžiagos didina vandens drumstumą, kuris kenkia žuvims, ypač žuvų mailiui. Daugiausiai skendinčių medžiagų į paviršinius vandens telkinius patenka vykstant statyboms ir lietaus metu.

Naftos produktai (angliavandeniliai) ir sunkieji metalai gali veikti vandens organizmų biologines funkcijas. Kai kurie iš angliavandenilių gali sukelti vėžinius susirgimus. Kelio nuotekose esantys naftos produktai gali skilti į labiau toksiškas chemines medžiagas, tokias kaip fenolis, ir gali sukelti arba pasunkinti lėtinį toksinį poveikį vandens ekosistemos organizmams.

8.3. Teršalų kiekis kelio nuotekose yra normuojamas pagal šių dokumentų reikalavimus:

II SKIRSNIS. TARŠA

Statybos metu 9. Pagrindiniai taršos šaltiniai statybos darbų metu yra:

Statybvietėse esantis gruntas gali būti užterštas sunkiaisiais metalais, naftos produktais, kitomis toksiškomis medžiagomis. Išplautas į vandens telkinius toks gruntas gali juos užteršti.

Naudojant kelius 10. Nuotekose nuo kelio randama įvairių teršalų. Šių teršalų šaltinis – tai degalų degimo produktai, kuras ir jo priedai, alyvos ir tepalai, katalizatoriaus komponentai, padangų ir kelio dangos trinties medžiagos, besidėvinčių automobilio dalių dilimo medžiagos, metalai. Kelio paviršinėse nuotekose nustatoma tiek ištirpusių, tiek skendinčių (dalelių pavidalo) teršalų.

1 lentelė. Tipiniai teršalai kelio nuotekose ir jų šaltiniai Teršalų grupė Teršalas Šaltinis Nuosėdos Skendinčios medžiagos Dangos irimas/dėvėjimasis, transporto priemonės, užterštas atmosferos oras ir kelio priežiūra Biogeninės medžiagos Azotas ir fosforas Užterštas atmosferos oras, trąšos Sunkieji metalai Švinas Benzinas, kurio sudėtyje yra švino, padangų irimas/dėvėjimasis Cinkas Padangų irimas/dėvėjimasis, variklio alyva ir tepalai Geležis Automobilio kėbulo rūdys, plieninės kelio konstrukcijos, tokios kaip tiltai ar apsauginiai atitvarai, judančios variklio dalys Varis Metalo apdaila, guolių ir judančių kontaktų susidėvėjimas, judančios variklio dalys, stabdžių kaladėlių dėvėjimasis, fungicidai ir insekticidai Kadmis Padangų irimas/dėvėjimasis, insekticidai Chromas Metalo apdaila, judančių variklio dalių ir stabdžių kaladėlių dėvėjimasis Nikelis Dyzelinas ir benzinas, alyvos, metalo apdaila, tarpinių dėvėjimasis, stabdžių kaladėlių dėvėjimasis, asfaltavimas Manganas Judančios variklio dalys Druskos Cianidai Mišiniai, naudojami palaikyti ledo tirpinimo druskų grūdėtumą Chloridai Ledo tirpinimo druskos Sulfatai Degalai ir ledo tirpinimo druskos Angliavandeniliai Nafta ir jos produktai Naftos produktų išsiliejimai, nutekėjimas, antifrizas ir hidrauliniai skysčiai bei asfalto paviršiaus išplovimas 11. Teršalų koncentracija kelio paviršinėse nuotekose priklauso nuo daugelio faktorių: eismo intensyvumo, važiavimo būdo (stabdymas, įsibėgėjimas ar tolygus važiavimas), meteorologinių sąlygų (kritulių kiekis, oro ir vandens temperatūra). Paviršinės kelio nuotekos gali užteršti gruntinį vandenį per paviršiaus vandenis ar tiesiogiai teršalams patenkant į gilesnius žemės sluoksnius. Labiausiai laidūs vandeniui gruntai yra žvyras ir smėlis, o mažiausiai laidus – molis.

Avarijų metu 12. Autoavarijų atveju paviršinis ir gruntinis vanduo gali būti užteršiamas vežamomis cheminėmis medžiagomis bei automobilių kuru, alyva, aušinimo skysčiais ir kt. Atliekant pavojingų medžiagų išsiliejimo į aplinką rizikos analizę įvertinami šie rodikliai:

Avarijos metu į aplinką išsiliejus dideliam teršalų kiekiui gali būti stebimas ūmus poveikis paviršinio vandens organizmams.

III SKIRSNIS. EROZIJA

Nuosėdos, besikaupdamos vandens telkinių dugne, gali užpilti augaliją, pakelti vandens lygį, pakeisti upės srovės greitį, sąlygoti žuvų kritimą. Sunkieji metalai, tokie kaip chromas, cinkas, švinas, dirvožemyje išlieka šimtus metų, todėl vykstant kelio sankasos erozijai dirvožemyje susikaupę metalai gali patekti į vandens telkinius.

IV SKIRSNIS. HIDROLOGINIO REŽIMO POKYTIS

Gruntinis vanduo 16. Dėl kasimo darbų ir kelio drenažo sistemos įrengimo gali būti sutrikdytas natūralus gruntinio vandens tekėjimas. Nutiesus kelią iškasoje, gali pažemėti gruntinio vandens lygis aplinkiniuose rajonuose. Įrengus sankasą, prieš ją gali pakilti gruntinio vandens lygis, o už sankasos gruntinio vandens lygis gali kristi (žr. 3 priedo 1 pav.).

Gruntinio vandens lygio pokytis gali sąlygoti:

Paviršinis vanduo 17. Lietuvos upės ir ežerai maitinami vandeniu iš tirpstančio sniego, lietaus ir gruntinio vandens. Netinkamai įrengta kelio sankasa gali sutrikdyti natūralų paviršinio vandens telkinio maitinimą. Pakeitus paviršinio vandens telkinio maitinimo sąlygas, keičiasi ir vandens nuotėkis (žr. 3 priedo 2 pav.).

VI SKYRIUS. POVEIKIO SUMAŽINIMAS

I SKIRSNIS. KELIO PLANO IR PROJEKTO SPRENDINIŲ REKOMENDACIJOS

2 lentelė. Kelio plano sprendinių rekomendacijos Objektas Rekomendacijos Jautrūs paviršinio vandens telkiniai (hidrologiniai ir ichtiologiniai draustiniai bei „Natura 2000“ teritorijos) Planuojant kelio trasą per jautrius paviršinio vandens telkinius, būtina konsultuotis su aplinkos apsaugos specialistais. Dauguma atvejų gali reikėti atlikti poveikio biologinei įvairovei („Natura 2000“ teritorijoms) reikšmingumo įvertinimą.

Paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos Paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tiesti kelius. Pakrantės apsaugos juostą galima kirsti tik statant estakadas, tiltus ar pralaidas [5.9].

Požeminio vandens telkinių (vandenviečių) SAZ Pirmojoje (griežtojo režimo) požeminių vandens telkinių (vandenviečių) juostoje draudžiama tiesti kelius.

Magistraliniuose ir krašto keliuose, kertančiuose III grupės vandenviečių 2-ąją juostą, turi būti įrengti greitį ribojantys kelio ženklai [5.3].

Upių forma ir šlaitai Reguliuoti natūralias upes ar keisti jų vagą yra draudžiama, todėl rekomenduojama apeiti didesnius upių vingius arba, jei neįmanoma, statyti tiltą ar estakadą [5.9].

Rekomenduojama vengti vietų, kur nutiesus kelią, potencialiai galima erozija ir vandens telkinių tarša (pvz., stačių šlaitų kirtimas).

Teritorijos, jautrios hidrologiniam pokyčiui Planuojant kelio trasą rekomenduojama nežeminti gruntinio vandens lygio prie gyvenamųjų teritorijų ar jautrių gamtinių teritorijų (Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos saugomų teritorijų).

Rekomenduojama nesirinkti kelio trasos, kuri kirstų pelkę.

Pelkės nusausinimas ir iškasimas keičia vietovės hidrologinį režimą bei joje esančias ekosistemas.

3 lentelė. Kelio projekto sprendinių rekomendacijos Objektas Rekomendacijos Užliejamos pievos, pelkės Siekiant išvengti hidrologinio režimo pokyčių užliejamose pievose, pelkėse, rekomenduojama kelią įrengti ant estakados.

Pralaidos, tiltai, estakados Sankirtos su vandens telkiniais (vandens pralaidos, tiltai) turi būti projektuojami atsižvelgiant į žuvų bei kitų gyvūnų migravimą vandeniu ir pakrante, pakrantės apsaugos juostos plotį.

Lietaus nuotekų valymo įrenginiai Žr. IV skirsnį.

Paviršinių nuotekų nuleidimas nuo tiltų Projektuojant tiltus, reikėtų vengti tiesiogiai nuleisti paviršines nuotekas nuo tilto į vandens telkinius. Nuo tiltų paviršių surinktas nuotekas reikėtų nukreipti į tilto prieigose įrengtus žolėtus griovius, infiltracinius šulinius ar kitus paviršinių nuotekų valymo įrenginius (žr. 71 punktą).

Keliai, kuriais gabenami pavojingi kroviniai Keliai, kuriais bus gabenami pavojingi kroviniai, turi būti suprojektuoti taip, kad avarinio išsiliejimo atveju teršalai negalėtų tiesiogiai patekti į paviršinį ar gruntinį vandenį (žr. 71–78 punktus).

Melioracijos sistemos Projektuojant kelią, reikia atsižvelgti į esamų melioracijos sistemų išdėstymą, jas pažeidus gali būti sutrikdomas vietovės hidrologinis režimas.

II SKIRSNIS. PAVIRŠINIO IR GRUNTINIO VANDENS APSAUGA STATYBOS METU

Bendrosios nuostatos 22. Paviršinio ir gruntinio vandens apsauga (toliau– vandens apsauga) statybos metu turi būti planuojama etapais:

22.1. Pirmą planavimo etapą atlieka PAV dokumentų rengėjas poveikio aplinkai vertinimo metu. Šiame etape pateikiamas vandens apsaugos reglamentas, rekomenduojami apsaugos būdai, parengiamas pirminis vandens apsaugos planas statybos metu.

22.2. Antrą planavimo etapą atlieka projektuotojas rengiant techninio projekto aplinkos apsaugos dalį [5.10]. Šiame etape, įvertinus numatomų darbų apimtis, išilginio ir skersinio kelio profilio duomenis, detalizuojamas vandens apsaugos planas statybos metu, jeigu buvo atliktas PAV, arba parengiamas vandens apsaugos planas statybos metu, jeigu PAV nebuvo atliktas. Vandens apsaugos plane turi būti pateikta:

22.3. Trečią planavimo etapą atlieka statybos darbų vadovas. Prieš pradedant statybvietės įrengimo darbus, jis parengia ir suderina su užsakovu aplinkos apsaugos valdymo planą. Aplinkos apsaugos valdymo planas statybos metu gali būti atskiras dokumentas arba dalis viso projekto valdymo plano statybos metu. Jame apibrėžiama tiksli statybvietės teritorija, pateikiami vandens apsaugos būdai įrengiant statybvietę, atliekant statybos darbus ir rekultivuojant statybvietę.

Organizacinės priemonės statybos metu 25. Rekomenduojama taikyti šias organizacines priemones:

Pvz., laiku pašalinamos susikaupusios dumblo sąnašos.

Prevencinės ir laikinos apsaugos nuo erozijos priemonės 26. Rekomenduojama taikyti šias priemones:

4 lentelė. Prevencinių ir laikinų paviršių apsaugos nuo erozijos priemonių taikymo rekomendacijos (2 priedas [9]) Priemonės apibūdinimas Taikymo rekomendacijos Paviršiaus stabilizavimas Mulčiavimas – tai atviro ar ką tik apsėto dirvožemio padengimas smulkios struktūros organinės ar mineralinės (žvyras, skalda) kilmės medžiaga

Laikinas užsėjimas žolių mišiniais

Užsėjimas javais

Geotekstilinės medžiagos – tai neaustinės medžiagos, audiniai, trikotažas, kombinuotos struktūros gaminiai

Geotinklas – tai tinklinės struktūros geosintetinės medžiagos gaminys. Dažniausiai klojamas šlaito paviršiuje, užklojamas dirvožemiu ir užsėjama žole

Laikinas nuotekų nuleidimas Laikinas nuotekų nuleidimas drenažo vamzdžiais. Naudojami metaliniai, plastikiniai ar lankstūs guminiai drenažo vamzdžiai

Laikinas nuotekų nuleidimas latakais, išklotais asfaltbetonio, akmenų, velėnos danga

Nukreipiamieji pylimai Nukreipiamieji pylimai

Ilgalaikis šlaitų paviršiaus stabilizavimas 27. Statybos darbų metu suformuoti atviri šlaitai turi būti kiek įmanoma skubiau stabilizuojami. Paprasčiausias šlaito stabilizavimo būdas yra užpylimas dirvožemiu ir užsėjimas žole. Jei pylimo šlaito aukščio ir pločio santykis > 1:3, o iškasos šlaito – 1:2, reikėtų taikyti papildomas stabilizavimo priemones (žr. 4 priedo 1 lentelę).

Laikinos apsaugos nuo užnešimo dumblu priemonės 28. Statybos vietos perimetro apsauga.

Saugant aplinką nuo taršos, ties statybos teritorijos riba įrengiama užtvara, kurios paskirtis – sulaikyti dumblo daleles, pernešamas iš statybos vietos tekančio paviršinių nuotekų srauto.

28.1. Įrengimo ir naudojimo rekomendacijos:

29.1. Įrengimo ir naudojimo rekomendacijos:

30.1. Įrengimo ir naudojimo rekomendacijos:

31.1. Rekomenduojama naudoti:

32.1. Įrengimo ir naudojimo rekomendacijos:

Tai laikinos grioviuose įrengiamos užtvaros. Jų paskirtis – lėtinti vandens srauto tėkmę ir sulaikyti nešamas dumblo daleles grioviuose, kurių nuolydis nuo 1,5 iki 5 % (žr. 3 priedo 15 pav.). Atstumas tarp srautą reguliuojančių užtvarų apskaičiuojamas taip: atstumas = (užtvaros aukštis x 100)/(griovio nuolydis %).

5 lentelė. Srauto reguliavimo grioviuose būdo pasirinkimo kriterijai (2 priedas [9]) Užtvaros tipas Apibūdinimas Taikymo rekomendacijos Daugiasluoksnės geosintetinės medžiagos užtvara Užtvara patikimai įtvirtinama statramsčiais, apatinis kraštas įleidžiamas į žemę

Gamtinės kilmės medžiagų rulonų užtvara 150 mm–178 mm diametro šiaudų, žabinių ar medienos drožlių rulonas, apvyniotas poliesterio ar plastiko tinklu

Trikampio formos geosintetinės medžiagos damba Trikampio formos putų poliuretano gaminys, įvyniotas į geosintetinę medžiagą

Akmenų užtvara 0,6 m aukščio iš akmenų suklotas pylimas, įrengtas už skersai griovio įtvirtintos geosintetinės medžiagos užtvaros

Tai iškasti nedidelio ploto seklūs rezervuarai. Jų paskirtis – apsaugoti nuo uždumblėjimo pasroviui esančias jautrias teritorijas bei sulėtinti srauto tėkmę ilgame griovyje (žr. 3 priedo 16 pav.).

Rezervuarų paskirtis – sukaupti nuotekas, prieš ištekant joms iš statybos vietos ir patenkant į gamtinius vandens telkinius. Rezervuarai naudojami ilgiau nei dumblo gaudyklės, tam tikrais atvejais jie gali būti paliekami kaip ilgalaikiai nuotekų valymo įrenginiai (žr. 3 priedo 17, 18 pav.).

36.1. Įrengimo ir naudojimo rekomendacijos:

6 lentelė. Laikinų apsaugos nuo užnešimo dumblu priemonių suvestinė (2 priedas [9]) Priemonė Taikymo rekomendacijos Statybos vietos perimetro apsauga – apsauginės užtvaros

Šiaudų, žabinių rulonai

Smėlio maišų pylimai

Vandenyje įrengiamos apsauginės geosintetinės medžiagos užtvaros

Dumblo gaudyklės

Laikini sėsdinimo rezervuarai

Apsaugos nuo erozijos priemonės, įrengiamos prie nuotekų išleistuvų 37. Vandens srauto greitį slopinančias priemones rekomenduojama įrengti nuotekų išleidimo iš griovių, pralaidų, latakų vietose tada, kai:

37.1. Į apačią platėjančios standartinės metalinės, plastikinės ar betoninės detalės montuojamos ties pralaidos ištekėjimo antgaliu (žr. 3 priedo 19, 20 pav.).

37.2. Betoniniai vandens srauto slopintuvai – tai platėjančios plokščios, nuožulnios, armuotu betonu išklotos aikštelės, įrengiamos ties pralaidų ištekamaisiais antgaliais ar nuotekų ištekėjimo iš srautą stabilizuojančių baseinų vietose. Nuotekų srautas, patekęs ant betoninės aikštelės, pasklinda plonu sluoksniu ant vėduoklės formos šiurkštaus armuoto paviršiaus, taip silpninama jo energija (žr. 3 priedo 21, 22 pav.).

37.3. Įrengimo ir naudojimo rekomendacijos:

38.1. Įrengimo ir naudojimo rekomendacijos:

39.1. Įrengimo rekomendacijos:

40.1. Įrengimo rekomendacijos:

42.1. Sėjimas rankiniu arba mechaniniu būdu.

Tinkamas lėkštų ilgų šlaitų apželdinimui. Ant išlyginto podirvio paskleidžiamas derlingo dirvožemio sluoksnis, jis išlyginamas ir vienodai sutankinamas. Žolių sėklos paskleidžiamos rankiniu būdu arba sėjamosiomis, sėklų norma 50–80 kg/ha, įterpimo gylis 1–2 cm. Pasėjus žolę, dirvą rekomenduojama suvoluoti. Apsaugai nuo išplovimo ir dygimui pagreitinti užsėtą paviršių galima mulčiuoti arba užkloti geosintetiniu audiniu. Tinkamiausias sėjos laikas – balandžio pabaiga–gegužės pradžia, antras rekomenduojamas sėjos etapas – rugpjūčio vidurys–rugsėjo pradžia.

7 lentelė. Vidutiniška žolių sėklų sudygimo trukmė (2 priedas [2]) Rūšis Dienų skaičius Daugiametės svidrės 7–15 Pašariniai motiejukai 7–16 Nendriniai eraičinai 9–16 Raudonieji eraičinai 10–18 Aviniai eraičinai 11–19 Šliaužiančios smilgos 12–20 Pievinės miglės 14–24 42.2. Velėnavimas.

Statiems ar labiau veikiamiems erozijos šlaitams apželdinti rekomenduojama naudoti velėną (ruloninę veją). Velėnuojant reikėtų laikytis šių taisyklių:

42.3. Hidrosėja.

Rekomenduojama taikyti sunkiai prieinamoms vietoms, labai statiems šlaitams apsėti žoliniais augalais.

8 lentelė. Žolinių augalų rūšių kokybiniai rodikliai (2 priedas [2]) Žolinių augalų rūšis Dirvos padengimas žaluma Velėnos tankumas Lapų plotis Atsparumas žiemojimui Atsparumas sausrai Atsparumas pavėsiui Tolerantiškumas druskoms Pakantumas mindymui Pakantumas žemai pjūčiai (5= greitas) (5= tanki) (5= siauri) (5= atspari) (5= atspari) (5= atspari) (5= geras) (5= geras) (5= geras) Pievinės miglės 1 4 3 5 3 2 4 5 3– 4 Raudoniji eraičinai (kuokštiniai) 3 5 5 4 4 5 2 2 5 Raudonieji eraičinai (šakniastiebiniai) 3 4–5 3–4 4–5 3–4 4 3 1 4 Aviniai eraičinai 2 4 5 4 5 2 3 2 4 Nendriniai eraičinai 3 3 1 3 4 3 3 4 2 Daugiametės svidrės 5 3 2 2 3 2 4 5 2 Paprastosios smilgos 2 5 5 2–3 2 4 nėra duomenų 2 5 Pašariniai motiejukai 3 2 2 5 2 2 nėra duomenų 5 2 Žemaūgiai motiejukai 4 4 3–4 5 2 3 nėra duomenų 3– 4 3– 4 9 lentelė. Žolinių augalų mišinių parinkimo rekomendacijos Žolinių augalų rūšys Vidutinio drėgnumo, derlingas dirvožemis Sausa, šilta, derlinga augimvietė (pietų ekspozicija) Sausa, šilta, nederlinga augimvietė (pietų ekspozicija) Šalta, drėgna augimvietė (šiaurės ekspozicija) Augimvietė su padidintu druskų kiekiu Sėklų kiekis mišinyje, % Pievinės miglės (Poa pratensis) 35–40 25–30 Tikrieji eraičinai (Festuca pratensis) 25–30 Raudonieji eraičinai (Festuca rubra) 30–35 30–35 Aviniai eraičinai (Festuca ovina) 25–30 25–30 25–30 Nendriniai eraičinai (Festuca arundinacea) 10–15 Daugiametės svidrės (Lollium perenne) 10–15 25–30 Žemaūgiai motiejukai (Phleum nodosum) 20–25 Raudonieji ir baltieji dobilai (Trifolium pratense, Trifolium repens) 3–5 Varpučiai (Elytrigia repens) iki 10 Stačiosios dirsės (Bromus erectus) 10–15 10–15 Paprastieji gargždeniai (Lotus corniculatus) 5–10 Paprastieji perluočiai (Anthyllis vulneraria) 5–10 5–10 Baltieji barkūnai (Melilotus albus) 5–10 Sėjamieji esparcetai (Onobrychis viciifolia) 5–10 Nendriniai dryžučiai (Phalaris arundinacea) 10–15 Pelkinės miglės (Poa palustris) 35–40 Kupstinės šluotsmilgės (Deschampsia caespitose) 20–25 Baltosios smilgos (Agrostis stolonifera) 25–30 25–30 43. Periodiškai užsemiamus ar nuolat užpildytus vandeniu paviršinių nuotekų valymo įrenginius rekomenduojama apželdinti vandens augalais. Vandens augalai iš dalies sugeria tirpius metalų junginius ir aprūpina vandenį deguonimi, taip aktyvindami organinių medžiagų nusodinimo bei biologinio skaidymo procesus. Šiuos augalus rekomenduojama sodinti biologiškai suyrančiuose induose, užpildytuose terpe, tinkama vystytis augalų šaknims.

10 lentelė. Vandens augalų parinkimo rekomendacijos (2 priedas [3]) ` Rūšys, tinkamos augti sekliame stovinčiame vandenyje Rūšys, tinkamos augti giliame (> 0,5 m) stovinčiame vandenyje Paprastosios nendrės (Phragmites australis) Šakotasis šiurpis (Sparganium erectum) Ežerinis meldas (Schoenoplectus lacustris) Nendriniai dryžučiai (Phalaroides arundinacea) Paprastoji monažolė (Glyceria fluitans) Varpotoji plunksnalapė (Myriophyllum spicatum) Būdmainis rūgtis (Persicaria amphibia) Plačialapis švendras (Typha latifolia) Visų rūšių plūdės (Potamogeton gentis) 44. Žolynų priežiūra.

Skiriami du žolynų priežiūros etapai:

III SKIRSNIS. VANDENS TELKINIŲ APSAUGOS ĮRENGINIAI

Bendrosios nuostatos 45. Vandens telkinių apsaugos nuo kelio žalingo poveikio įrenginių tipai:

45.1. pirminio nuotekų nuo kelio valymo įrenginiai:

45.2. paviršinių nuotekų valymo įrenginiai:

Paviršinių nuotekų valymo įrenginių reikalingumo įvertinimas ir parinkimo kriterijai 47. Rekomendacijas dėl vandens telkinių apsaugos įrenginių reikalingumo pateikia aplinkos apsaugos specialistas, rengdamas šiuos dokumentus:

Paviršinių nuotekų valymo įrenginio tipą konkrečioje vietovėje, atsižvelgdamas į aplinkos specialisto rekomendacijas, parenka projektuotojas, rengiantis kelio projektą. Galutinis sprendimas priimamas apsvarsčius keletą galimų nuotekų valymo įrenginių variantų ir palyginus kiekvieno jų nuotekų išvalymo potencialą, įrengimo ir techninės priežiūros sudėtingumą, ilgaamžiškumą, įdiegimo bei eksploatavimo kaštus.

11 lentelė. Paviršinių nuotekų nuleidimo/pirminio apvalymo įrenginių pritaikymas ir suderinamumas su žolėtais nuotekų valymo įrenginiais (2 priedas [3]) Nuotekų nuleidimo įrenginiai Apsauga nuo avarinių išsiliejimų Teršalų valymas Liūčių srautų stabilizavimas Suderinamumas su žolėtais paviršinių nuotekų valymo įrenginiais Lėkšti žolėti grioviai Dirbtinės šlapžemės Tvenkiniai Mišrūs įrenginiai Nuotekų nuleidimo įrenginiai Bordiūrai ir nuotekų surenkamieji šuliniai • • • • Ties kelio dangos riba įrengiami latakai • • • • • Drenažo įrenginiai • • • • • Žolėti šoniniai grioviai • • • • • • Vandeniui nelaidžia medžiaga iškloti grioviai • • • • • Avarinių išsiliejimų kontrolės įrenginiai Uždoriai • • • Užtvankos, slenksčiai, dambos • • • • • Infiltraciniai nuotekų nuleidimo/valymo įrenginiai • • • • • 12 lentelė. Paviršinių nuotekų nuleidimo/valymo įrenginių reikalingumo įvertinimo ir tipo parinkimo kriterijai Paviršinių nuotekų nuleidimo/valymo įrenginių tipas Įrenginio reikalingumą įvertina Įrenginio tipą parenka Magistraliniai keliai Krašto keliai Rajoniniai keliai

Projektuotojas, atsižvelgdamas į:

Projektuotojas, naudodamasis:

Visų kategorijų magistraliniai keliai

Aplinkos specialistas, atsižvelgdamas į šiuos kriterijus:

Projektuotojas, atsižvelgdamas į:

Vandens nuleidimo nuo kelio ir jo juostos įrenginiai 54. Vandens nuleidimo nuo kelio ir jo juostos įrenginiai turi atlikti šias apsaugos nuo erozijos ir teršimo funkcijas:

56.1. Bordiūrai ir nuotekų surenkamieji šuliniai su grotelėmis.

Juose sulaikomos lietaus metu nuo kelio paviršiaus nuplaunamos dumblo dalelės ir su jomis asocijuoti teršalai, šiukšlės. Vandens surenkamieji šuliniai gali būti įrengiami su nuotaku viršutinėje šulinio dalyje (žr. 3 priedo 27, 28 pav.) arba apatinėje šulinio dalyje (žr. 3 priedo 29 pav.). Dalelių nusodinimo efektyvumas tokiuose šuliniuose priklauso nuo dalelių dydžio ir nuotekų tėkmės greičio. Mažėjant nuotekų tėkmės greičiui ir didėjant nusodinamų dalelių dydžiui, efektyvumas didėja.

Nuotekų surenkamieji šuliniai gali tapti antrinės taršos šaltiniu, jeigu yra netinkamai prižiūrimi, retai valomi, arba smarkios liūties metu, kai nusodintos dalelės vėl sudrumsčiamos ir per ištekėjimo antgalį nuplaunamos į priimtuvą (vandens telkinį ar kanalizacijos tinklus). Antrinės taršos tikimybė mažėja, įrengiant kuo lėkštesnę paviršinių nuotekų surinkimo sistemą arba šulinius su ištekėjimo anga apatinėje dalyje. Nuotekos iš tokio šulinio išteka drenažo vamzdžiu, dumblo dalelės nesikaupia, o kartu su nuotekomis išleidžiamos į aplinką.

Dėl mažo efektyvumo nusodinant dumblo ir teršalų daleles, rekomenduojama šulinius naudoti derinant su kitomis nuotekų valymo sistemomis (žr. 11 lentelę). Įrengus sklendes, šuliniai gali būti pritaikomi pirminiam avarijų metu išsiliejusių teršalų sulaikymui (žr. 74–75 punktus).

56.2. Ties kelio dangos riba įrengiami latakai.

Tai betonu ar kita vandeniui nepralaidžia medžiaga iškloti latakai, kuriuose susikaupusios nuotekos nuleidžiamos per nuotekų surenkamuosius šulinius su grotelėmis (žr. 3 priedo 30, 31 pav.). Jie gali būti trikampio, trapecijos ar asimetriško profilio, įrengiami su išilginiu nuolydžiu. Trikampio profilio latakų šoninių šlaitų aukščio ir pločio santykis ne mažesnis kaip 1:5, trapecijos – 1:4,5, rekomenduojamas gylis – 150–200 mm.

Latakai gali būti panaudojami pirminiam avarijų metu išsiliejusių teršalų sulaikymui (žr. 76–77 punktus).

Žolėti šoniniai kelio grioviai 57. Bendrosios nuostatos:

57.1. Velėna iškloti latakai.

Tai ties kelio dangos riba įrengiami seklūs, tankia žolės danga apželdinti latakai, kuriais nuleidžiamos paviršinės nuotekos (žr. 3 priedo 32 pav.). Žolės danga silpnina nuotekų srauto tėkmę, taip nusodinamos ir sulaikomos dumblo dalelės ir su jomis asocijuoti teršalai (ypač sunkieji metalai). (pav.) 3 pav. Išilginio žolėto latako įrengimo schema (2 priedas [3]) 57.2. Kelio šoniniai grioviai.

Jų paskirtis – operatyviai surinkti ir nuleisti nuotekas, taip apsaugant kelio konstrukciją nuo užliejimo ar išplovimo (žr. 3 priedo 33 pav.). Šoninius griovius galima modifikuoti, įrengiant žemas apsaugines dambas, kurios sulaikytų pernešamas dumblo daleles, lėtintų nuotekų srauto tėkmę.

57.3. Lėkšti žolėti šoniniai kelio grioviai.

Tai plačios, lėkštos, seklios įdubos, apželdintos tankia žole, suformuojamos išilgai kelio (žr. 3 priedo 34 pav.). Formuojant lėkštus šoninius šlaitus, padidinamas drėkinamo paviršiaus plotas, pailginamas nuotekų kontakto su apželdintu paviršiumi laikas, pagerinama sorbcinė, infiltracinė ir filtracinė geba. Žolės danga išsklaido nuotekų srautą, lėtina tėkmę. Lėkšti žoliniai grioviai kelio nuotekų užterštumą skendinčiomis medžiagomis ir su jomis asocijuotais teršalais gali sumažinti iki 50 %, tačiau turi mažai įtakos užterštumui tirpiomis medžiagomis.

Lėkšti žolėti šoniniai kelio grioviai gali būti sauso arba drėgno tipo.

13 lentelė. Įvairaus tipo žolėtų griovių įrengimo rekomendacijos Griovio tipas Taikymo rekomendacijos Velėna iškloti latakai

Šoniniai kelio grioviai

Lėkšti grioviai su žolės danga Bendros rekomendacijos:

Naudojimo apribojimai:

Sauso tipo lėkšti grioviai

Drėgno tipo lėkšti grioviai

Infiltraciniai kelio nuotekų nuleidimo/valymo įrenginiai 58. Bendrosios nuostatos:

58.1. Nuotekos išleidžiamos ribotoje teritorijoje per infiltracinius šulinius, infiltracines kameras, infiltracines tranšėjas ar atvirus drenažo griovius. Drenuojamas plotas < 100 m2.

58.2. Tokiam įrenginių tipui priskiriami:

58.3. Infiltracinių drenažo įrenginių funkcijos yra šios:

58.4. Infiltracinius drenažo įrenginius rekomenduojama projektuoti vietovėse, kur paviršiniai vandenys itin jautrūs taršai, yra rizika pakeisti paviršinių telkinių hidrologinį balansą ar dėl vietos stokos neįmanoma suprojektuoti kitų paviršinių nuotekų valymo įrenginių.

58.5. Infiltracinius drenažo įrenginius naudoti draudžiama:

58.6. Infiltraciniuose drenažo įrenginiuose susikaupusioms nuotekoms patekus į filtruojantį aeracinės zonos grunto sluoksnį, vyksta šie taršą mažinantys procesai:

58.7. Drenažo įrenginių infiltracinė geba priklauso nuo jų naudojimo vietoje esančio grunto ir dirvožemio fizinių savybių. Infiltracinius drenažo įrenginius galima įrengti įvairiuose litologinės sudėties gruntuose. Tinkamiausi yra smėlingi gruntai ir teritorijos, kuriose storesnė aeracijos zona (giliau slūgso požeminis vanduo). Paviršinių nuotekų išvalymo laipsnis priklauso nuo filtruojančio aukščiau gruntinio vandens lygio esančio aeracinės zonos grunto sluoksnio storio: kuo šis sluoksnis storesnis, tuo geriau išvalomos nuotekos.

58.8. Vietos tinkamumui pagrįsti būtina atlikti ikiprojektinius kelio inžinerinius geologinius tyrinėjimus [5.14]. Kiekvienoje vietovėje infiltraciniai drenažo įrenginiai projektuojami individualiai, atsižvelgiant į natūralios sanklodos neužsemto grunto sluoksnio storį, litologinę sudėtį, filtracines savybes, gruntinio vandens tėkmės kryptį, vietovės topografiją:

58.9. Infiltracinių drenažo įrenginių valymo efektyvumas sumažėja, dumblo dalelėms ar kitoms medžiagoms užkimšus filtruojančio grunto poras, todėl prieš drenažo įrenginius galima įrengti nedidelės talpos pirminio apvalymo tvenkinius. Šie tvenkiniai stabilizuotų nuotekų srautus liūties metu ir nusodintų stambias daleles ir šiukšles (pirminis nuotekų apvalymas).

58.10. Projektuojant bei įrengiant infiltracinius drenažo įrenginius, reikia laikytis šių reikalavimų:

Jų sienelės sutvirtinamos gamykliniais perforuotais betoniniais žiedais. Iškasus reikiamo gylio duobę, suformuojamas betoninis pamatas, ant kurio iki duobės viršaus vienas ant kito leidžiami betoninių žiedų ruošiniai. Ertmė tarp išorinių žiedų sienelių ir duobės kraštų užpilama skalda ar žvyru. Drenuojamas plotas < 100 m2.

Įrengiamos ant įgilinto horizontalaus pagrindo supilant filtruojantį įvairaus stambumo užpildo sluoksnį. Virš jo tiesiamas perforuotas drenažo vamzdis, jungiantis vienodais atstumais (ne didesniais kaip 80 m) išdėstytus kontrolinius apžiūros šulinius. Minimalus rekomenduojamas tranšėjos plotis 300 mm.

Dirbtiniai žolėti vandens telkiniai 61. Bendrosios nuostatos.

Žolės danga šiuose įrenginiuose atlieka pirminio nuotekų apvalymo funkciją arba įkomponuojama kaip vienas iš konstrukcijos elementų. Dirbtiniai vandens telkiniai gerai dera gamtinėje aplinkoje, tinkamai parinkti gali tapti patraukliu kraštovaizdžio elementu.

61.1. Dirbtiniai vandens telkiniai gali būti dviejų tipų:

61.2. Dirbtiniuose vandens telkiniuose vyksta šie valymo procesai:

Infiltraciniuose baseinuose sukauptos paviršinės nuotekos valomos, joms sunkiantis per filtruojantį grunto sluoksnį. Šie baseinai atlieka dvigubą funkciją: apsaugo paviršinius vandens telkinius nuo taršos ir, sulaikydami nuotekas, susidarančias liūčių metu, apsaugo kelio konstrukciją nuo užtvindymo (žr. 3 priedo 37 pav.). Infiltraciniai baseinai gerai sulaiko skendinčias medžiagas ir su jomis asocijuotus teršalus, metalus, tačiau mažai efektyvūs pašalinant tirpius junginius. Jų efektyvumas labai priklauso nuo konstrukcijos ir laiku atliktos priežiūros eksploatavimo metu (žr. 84 punktą).

62.1. Konstrukcija.

Baseino dydis parenkamas pagal drenuojamos teritorijos plotą. Rekomenduojamas drenuojamos teritorijos plotas nuo 2 iki 10 hektarų. Mažesniam drenuojamam plotui tinkamiausi siauri tranšėjos formos infiltraciniai baseinai. Baseino talpa ir filtravimosi greitis apskaičiuojami taip, kad kilus liūčiai rezervuaras be persiliejimo sulaikytų pirmuosius 10 mm kritulių ir ištuštėtų mažiausiai per 72 valandas. Apvalytos nuotekos gali būti nuleidžiamos į paviršinio vandens telkinius arba filtruotis į požeminius vandenis (atsižvelgti į apribojimus, pateiktus 61.5 punkte).

Baseino dugnas turi būti lygus, plokščias, įrengiamas mažiausiai 1,5 m aukščiau požeminio vandens horizonto; taip užtikrinama, kad filtruojantis sluoksnis nepermirks, o paviršinės nuotekos filtruosis reikiamu greičiu.

Kilus smarkiai liūčiai, rezervuare susikaupusios skendinčios medžiagos gali būti pakeliamos nuo dugno ir, persipildžius rezervuarui, nuplaunamos į aplinką (antrinė tarša). To galima išvengti, prieš infiltracinį rezervuarą įrengus mažą baseiną nuotekų srautui priimti, stabilizuoti ir stambesnėms dumblo dalelėms nusodinti.

Filtruojančiam sluoksniui įrengti rekomenduojama naudoti grūdėtos struktūros medžiagas – skaldelę arba frakcinį žvyrą. Siekiant užtikrinti valymo efektyvumą, 10–15 % filtruojančios medžiagos masės turėtų sudaryti smėlis. Filtruojantis sluoksnis nuo viršutinio dirvožemio sluoksnio ir podirvio atskiriamas geotekstile, taip gilesni gruntų sluoksniai apsaugomi nuo užteršimo. Nuotekų įtekėjimo į tvenkinį vietą, apsaugant šlaitą nuo išplovimo liūčių metu, rekomenduojama iškloti akmenimis ar naudoti kitas nuotekų srautą išsklaidančias ir stabilizuojančias priemones (žr. 37.1–40 punktus).

62.2. Vietos parinkimas.

Vieta infiltraciniam baseinui įrengti bei jo forma parenkama atsižvelgiant į turimą žemės plotą. Baseinas projektuojamas taip, kad kuo natūraliau įsilietų į esamą aplinką, šlaitų nuolydis ir baseino forma turėtų derėti prie vietovės reljefo.

62.3. Avarinė tarša.

Infiltracinių baseinų nerekomenduojama naudoti avarijos metu išsiliejusiems teršalams sulaikyti. Jei numatoma avarinės taršos tikimybė, grioviuose prieš įtekėjimo į baseinus vietas turi būti įrengtos teršiančias medžiagas sulaikančios užtvankos.

62.4. Apželdinimas.

Žolių mišiniai tvenkiniams apželdinti parenkami pagal 41–42 punktuose pateiktas rekomendacijas. Vietas, kur vanduo išsilaiko keletą dienų, tikslinga apželdinti vandens augalais: paprastosiomis nendrėmis Phragmites australis, nendriniais dryžučiais Phalaroides arundinacea, būdmainio rūgtimis Persicaria amphibia (žr. 10 lentelę).

Tai teritorijos, semiamos paviršinio vandens, kuriose, priklausomai nuo užmirkimo ar užtvindymo lygio, gali nuolat ar periodiškai augti vandens ar pusiau vandens augalai. Natūralios šlapžemės paviršinėms nuotekoms valyti nenaudojamos.

63.1. Įrengimo rekomendacijos.

Įrengiami pagilinti uždari ar su ištekėjimo anga baseinai, užpildyti poringa medžiaga, nuolat semiama vandens, kurioje prisodinama vandens augalų (žr. 3 priedo 39 pav.). Šie įrenginiai sėsdinimo ir filtracijos būdu iš paviršinių nuotekų efektyviai pašalina skendinčias medžiagas ir su jomis asocijuotus sunkiuosius metalus. Jei nuotekos išlieka valymo įrenginyje 24 valandas ar daugiau, vyksta metalų junginių ir biogeninių medžiagų adsorbcija, mikrobinis skaidymas ir biologinis įsisavinimas. Tinka labai užterštoms dumblo dalelėmis paviršinėms nuotekoms valyti, svarbu, kad dirbtinės šlapžemės išliktų pakankamai drėgnos vasaros mėnesiais. Įrenginio efektyvumas priklauso nuo laiku atliktos priežiūros (žr. 84, 84.33 punktus). Projektuojant turi būti numatytos prevencinės apsaugos nuo antrinės taršos liūčių metu priemonės – papildomas tvenkinys paviršinių nuotekų pertekliui sulaikyti (žr. 3 priedo 38 pav.).

Dirbtines šlapžemes rekomenduojama įrengti su 0,5 % nuolydžiu, bet, jei tokios galimybės nėra, šlapžemei įrengti gali būti parinkta plokščia vieta arba teritorija, kurioje nuolydis neviršija 1 %. Mažiausia baseino talpa apskaičiuojama taip, kad baseinas be persiliejimo sulaikytų labiausiai užterštą paviršinių nuotekų srautą – pirmuosius 10 mm kritulių.

Rekomenduojamas baseiną supančio pylimo nuolydis – ≤ 20 %, aukštis – 0,5 m virš numatomo pastovaus vandens lygio. Baseino gylis turėtų kisti nuo 0,15 iki 0,3 m. Banguojantis baseino dugno profilis sukuria skirtingus biotopus įvairioms augalų ir mikroorganizmų populiacijoms, taip pagerinamas išvalymo potencialas. Baseino pagrindui galima panaudoti esamą gruntą, tačiau, jei būtina apsaugoti nuo taršos požeminį vandenį, rekomenduojama dugne kloti apsauginį izoliuojantį sluoksnį (žr. 70.3 punktą).

Įtekėjimo vietoje, apsaugant baseino šlaitus nuo išplovimo, rekomenduojama naudoti nuotekų srauto energiją išsklaidančius įrenginius (žr. 37.1–40 punktus), įtekėjimo kanalo dugną reikėtų išgrįsti akmenimis. Ištekėjimo iš baseino vietoje rekomenduojama įrengti užtvanką. Nuotekų išleidimo vamzdžio įtekėjimo anga turėtų būti tokiame aukštyje, kad baseine būtų palaikomas norimas vandens lygis, o sistema apsaugoma nuo išdžiūvimo.

63.2. Vietos parinkimas.

Šlapžemių forma, išdėstymas ir dydis turėtų kuo geriau derėti prie esamo reljefo. Jei įmanoma, reikėtų vengti projektuoti taisyklingų geometrinių formų įrenginius ir stačius baseino šoninius šlaitus. Rekomenduojamas šlaitų nuolydis ne didesnis kaip 1:3. Išlenktų natūralių formų baseinai suteiktų kelio aplinkai patrauklių bruožų.

63.3. Avarinė tarša.

Nors šlapžemės, įrengus užtvanką ties ištekėjimo vieta, puikiai tiktų avarijos metu išsiliejusiems teršalams sulaikyti, tačiau išvalius teršalus visą įrenginį tektų rekonstruoti, o tai būtų brangu, tad, rekomenduojama apsaugos nuo avarinio išsiliejimo priemones įdiegti grioviuose prieš įtekėjimo į šlapžemes vietas (žr. 72–77 punktus);

63.4. Apželdinimas.

Žoliniai ir vandens augalai šlapžemėms apželdinti parenkami pagal 10 lentelėje pateiktas rekomendacijas. Vandens augalus rekomenduojama sodinti pavasarį. Vandens augalai turėtų dengti visą baseino dugną, kuriame tekės ir kaupsis paviršinės nuotekos.

64.1. Bendrosios nuostatos.

Pagal pirminę paskirtį tvenkinių tipo aplinkosauginiai įrenginiai skirstomi į stabilizuojančius ir sėsdinimo. Paviršinių nuotekų srautą stabilizuojančių tvenkinių pirminė funkcija – liūties metu susidariusio nuotekų srauto priėmimas, stabilizavimas ir lėtas, tolygus išleidimas į aplinką. Taip paviršiniai vandens telkiniai apsaugomi nuo erozinių pažeidimų ir užtvindymo. Antrinė šių įrenginių funkcija – sukauptų nuotekų apvalymas, sėsdinant dumblo daleles ir skendinčias medžiagas. Sėsdinimo tvenkinių pirminė funkcija – dumblo dalelių, skendinčių medžiagų nusodinimas, kitų su jomis asocijuotų teršalų pašalinimas. Abiejų tipų tvenkiniai šiek tiek skiriasi savo konstrukcija, dažnai projektuojami taip, kad būtų pritaikomi universaliai (žr. 3 priedo 43 pav.).

64.2. Pagal užsėmimo lygį tvenkiniai skirstomi taip: drėgnieji tvenkiniai. Tai nuolat užsemti tvenkiniai, dažniausiai be paviršinių nuotekų turintys nuolatinį papildomą maitinimo vandeniu šaltinį arba, jei yra galimybė, įrengiami rekonstruojant ir pritaikant paviršinių nuotekų valymui esamą tvenkinį. Jų esminė funkcija – paviršinių nuotekų valymas, prieš išleidžiant jas į aplinką. Drėgnieji tvenkiniai efektyviai sulaiko skendinčias medžiagas, kiek prasčiau – metalus ir naftos produktus. Smulkios, lengvos dalelės nusėda į dugną lėčiau negu stambios, taigi kuo ilgesnis nuotekų tekėjimo tvenkinyje laikas, tuo efektyviau jos apvalomos; sausieji (išdžiūstantieji) tvenkiniai. Tai tvenkiniai, išdžiūstantys po kiekvienos liūties arba tam tikrą laikotarpį išliekantys sausi. Šio tipo tvenkinių įrengimo kaštai mažesni, tačiau jie mažiau efektyvūs sulaikant paviršines nuotekas teršiančias medžiagas negu drėgnieji tvenkiniai. Tokių tvenkinių konstrukciją galima patobulinti, įrengiant filtruojantį grunto sluoksnį.

Nuotekų srautą stabilizuojantys tvenkiniai gali būti drėgnieji (nuolat užsemti) arba sausieji (išdžiūstantieji), tam tikrą laikotarpį – paprastai vasarą – išliekantys sausi. Seklios vietos drėgnuose tvenkiniuose sausros metu taip pat gali išdžiūti, o gilesnės – likti užsemtos.

65.1. Projektavimo ir įrengimo rekomendacijos.

Tvenkinių potencialas stabilizuoti paviršinių nuotekų srautą priklauso nuo jų talpos ir nuotekų išleidimo greičio. Tvenkinio talpa turi būti pakankama, kad sulaikytų nuotekų kiekį, susidariusį gausiausios liūties, kurios metinė tikimybė 1 %, metu. Įrengiant stabilizuojančius tvenkinius, svarbu nepažeisti natūralių drenuojamos teritorijos hidrologinių sąlygų.

Nuotekos iš tvenkinio išleidžiamos nedidelio diametro vamzdžiu, per angą jame ar per užtvanką su išpjova (žr. 3 priedo 40 pav.). Vandens kiekis tvenkinyje reguliuojamas parenkant ištekėjimo angos įrengimo aukštį. Drėgnuosiuose tvenkiniuose ištekėjimo vamzdžio angą rekomenduojama įrengti ≥ 0,5 m virš tvenkinio dugno, sausuose – ≤ 0,3 m virš tvenkinio dugno. Nuotekų apvalymo efektyvumas didėja, ilgėjant jų buvimo tvenkinyje laikui. Tai pasiekiama formuojant kintančio gylio dugną ir apsodinant tvenkinį įvairiais vandens augalais. Rekomenduojama vengti tiesiaeigės srovės krypties nuo įtekėjimo vietos link ištekėjimo. Jei įmanoma, reikėtų projektuoti seklius tvenkinius, kuriuose efektyviau negu giliuose sulaikomos vandenį teršiančios medžiagos. Atsižvelgiant į turimą plotą ir numatomą paviršinių nuotekų kiekį, rekomenduojama tvenkinio gylį parinkti nuo 0,5 iki 2 m.

65.2. Vietos parinkimas.

Tvenkinio krantų nuolydį reikėtų įrengti nuo 1:3 iki 1:10, tai palengvintų priežiūros darbus. Tvenkiniai projektuojami taip, kad kuo natūraliau įsilietų į esamą aplinką, jų išdėstymas ir forma atkartotų būdingus vietos kraštovaizdžio elementus. Rekomenduojama vengti taisyklingų geometrinių formų, stačių šlaitų, monotoniškų krantų linijų. Netaisyklingos formos, raižyti krantai, atitinkantys žemės paviršiaus kontūrus, kartu su želdiniais suteikia valymo įrenginiui patrauklių, artimų natūraliai aplinkai bruožų (žr. 3 priedo 41 pav.);

65.3. Avarinė tarša.

Stabilizuojantys tvenkiniai gali efektyviai sulaikyti avarijos metu išsiliejusius teršalus, ištekėjimo vietą užblokavus smėlio maišais.

65.4. Apželdinimas.

Tvenkinio krantuose reikėtų suformuoti šiek tiek nuolaidžias pakopas, ant kurių sodinami vandens ar pusiau vandens augalai. Augalai tvenkinio dugnui ir krantams apželdinti parenkami pagal vandens sluoksnio gylį ir atskirų zonų užsėmimo trukmę (žr. 10 lentelę). Rekomenduojama apsodinti augalais ir nuotekų įtekėjimo vietą, taip suaktyvinant skendinčių medžiagų nusodinimo procesą įtekėjimo zonoje.

Pirminė šio tipo tvenkinių funkcija – dumblo dalelių nusodinimas, prieš išleidžiant paviršines nuotekas į vandens telkinį. Reguliuojant ištekėjimo greitį, ištekančios nuotekos praskiedžiamos sukauptomis tvenkinyje apvalytomis paviršinėmis nuotekomis. Taip sumažinama aplinkinių paviršinio vandens telkinių ūmaus užterštumo rizika. Sėsdinimo tvenkinius rekomenduojama įrengti prie jautrių paviršinio vandens telkinių ar teritorijose su padidinta požeminio vandens užterštumo rizika.

Optimalus paviršinių nuotekų valymo efektyvumas užtikrinamas sėsdinimo tvenkinius įrengiant taip, kad vandens srauto kelias nuo įtekėjimo iki ištekėjimo vietos būtų kuo ilgesnis, tėkmė kuo lėtesnė, tačiau atskirose tvenkinio zonose vanduo neturi užsistovėti. Rekomenduojama įrengti ilgus, siaurus sėsdinimo tvenkinius, ištekėjimo ir įtekėjimo vietas išdėstant priešinguose tvenkinio galuose (žr. 3 priedo 42 pav.).

Siekiant apsaugoti tvenkinio krantą ir dugną nuo išplovimo, įtekėjimo vietoje, reikia suprojektuoti nuotekų srauto energiją slopinančias, išsklaidančias priemones (žr. 37.1–37.2 punktus), o ištekėjimo vietoje – srauto debitą ir greitį reguliuojančias priemones (žr. 3 priedo 40 pav.).

Tvenkinio talpa apskaičiuojama taip, kad, kilus liūčiai, rezervuaras be persiliejimo sulaikytų pirmuosius 10 mm kritulių – tai yra labiausiai užterštą paviršinių nuotekų srautą. Suprojektavus reguliuojamo pralaidumo nuotekų išleidimo iš tvenkinio įrenginį (žr. 3 priedo 40 pav.), šis labiausiai užterštas nuotekų srautas tvenkinyje išlaikomas ilgesnį laikotarpį, taip užtikrinant efektyvesnį valymo procesą. Toliau kaupiantis paviršinėms nuotekoms, vandens lygis tvenkinyje pakyla ir nuotekos išleidžiamos didesniu greičiu. Tokiu būdu liūčių metu paviršinės nuotekos išlaikomos tvenkinyje maksimaliai ilgą laikotarpį. Vandens išleidimo greitis kontroliuojamas tokiu principu:

67.1. Stabilumas.

Įrenginio stabilumas – tai esminė tvenkinio konstrukcijos savybė, užtikrinanti jo funkcionalumą ir ilgaamžiškumą. Būtina patikimai sutvirtinti šlaitus, apsaugant juos nuo išplovimo tekant paviršinių nuotekų srautams ir ardančio bangavimo poveikio. Rekomenduojamas šlaitų nuolydis turėtų neviršyti 1:3. Jei tokių šlaitų įrengti neįmanoma, stačius šlaitus reikėtų sutvirtinti pvz., gabionais. Trumpas srovės cirkuliavimo tvenkinyje kelias ir didelis tėkmės greitis – taip pat potenciali grėsmė įrenginio stabilumui. Šios grėsmės galima išvengti, ilginant srauto kelią nuo įtekėjimo iki ištekėjimo vietos. Jei dėl vietos stokos neįmanoma įrengti pakankamai ilgo tvenkinio, rekomenduojama suformuoti netaisyklingos formos krantus ar įrengti kliūtis: kreipiamuosius slenksčius nuotekų įtekėjimo ir ištekėjimo vietose, salas (žr. 3 priedo 42 pav.). Būtina užtikrinti stabilią lėtą srauto tėkmę, jokiose tvenkinio zonose srauto greitis neturėtų padidėti arba susidaryti sūkuriai, nes tai ne tik sumažintų vandens valymo įrenginio efektyvumą, bet liūčių metu galėtų sąlygoti antrinę taršą, sudrumsčiant jau nusėdusias į dugną skendinčias medžiagas.

67.2. Avarinė tarša.

Sėsdinimo tvenkiniai gerai tinka avarijų metu išsiliejusiems teršalams sulaikyti, užblokavus ištekėjimo vietą taip, kad teršiančios medžiagos nepatektų už tvenkinio ribų. Tam rekomenduojama naudoti smėlio maišus.

67.3. Apželdinimas.

Sėsdinimo tvenkiniai turi būti nuolat užpildyti vandeniu, taigi jiems apželdinti naudojami vandens augalai, galintys augti giliuose (> 0,5 m gylio) vandenyse bei priekrančių drėgnų vietų augalai (žr. 10 lentelę).

Praktikoje pasitaiko, kad dalis žolėtų paviršinių nuotekų valymo įrenginių pagal konstrukciją gali būti priskirti mišriems, t. y. turėti keliems įrenginiams būdingų konstrukcinių elementų. Tokių mišrių sistemų valymo efektyvumas gali būti geresnis negu standartinių įrenginių. Tai gali būti tvenkinio – šlapžemės kombinacija, sudaryta iš keleto atviro vandens tvenkinių, tarp kurių ar aplink kuriuos plyti šlapžemės (žr. 3 priedo 0 pav.), arba infiltracinio ir stabilizuojančio tvenkinių junginys. Projektuojant mišrius paviršinių nuotekų valymo įrenginius svarbu neprarasti skirtingiems valymo įrenginiams būdingų privalumų.

Kombinuotos paviršinio vandens valymo sistemos įrengiamos, keletą atskirų valymo įrenginių jungiant į sistemą. Paprastai taip siekiama pagerinti nuotekų valymo efektyvumą. Tokių sistemų pavyzdžiai:

69.1. Lėkšti žolėti grioviai ir šlapžemės. Grioviuose vyksta pirminis skendinčių medžiagų ir su jomis asocijuotų teršalų nusodinimas, iš griovių nuotekos nuleidžiamos į šlapžemę, kur išskaidomi ir pašalinami vandenyje tirpūs teršalai. Grioviuose įrengus slenksčius ar dambas (žr. 76, 77 punktus), sistema pritaikoma avarijos metu išsiliejusiems teršalams sulaikyti.

69.2. Tvenkinys ir šlapžemės. Tokia valymo įrenginių sistema tiktų, kai dėl lygaus reljefo nuotekoms nuleisti sudėtinga pritaikyti griovius. Ši sistema pasižymi dideliu valymo efektyvumu. Šlapžemei funkcionuoti reikalingas vandens lygis palaikomas iš tvenkinyje liūčių metu sukaupto vandens atsargų. Avarijų metu išsiliejusios teršiančios medžiagos sulaikomos tvenkinyje, taip jautri šlapžemės konstrukcija apsaugoma nuo ūmios taršos ir nepageidaujamo rekonstravimo. Tokia sistema jungia abiejų valymo įrenginių privalumus, tačiau reikėtų įvertinti ploto poreikį ir esamą žemėnaudos struktūrą.

70.1. Integravimas kraštovaizdyje.

Dirbtiniai žolėti vandens telkiniai su žolės danga turi derėti prie aplinkos (žr. 3 priedo 45, 46, 47 pav.). Inžinerinėms konstrukcijoms (griovių paklotui, pralaidų įtekamųjų ir ištekamųjų antgalių tvirtinimo sienelėms, užtvankoms įrengti) reikėtų parinkti natūralias, vietinės kilmės statybines medžiagas, taip suteikiant dirbtiniam statiniui natūralios aplinkos bruožų. Kaimo vietovėje, taikantis prie vietos kolorito, rekomenduojama įrengti žemas vandens valymo įrenginių teritoriją ribojančias tvoras ar sieneles, jas derinant su spygliuočiais medžiais ar krūmais, arba, kur įmanoma, ribą nužymėti siaura želdinių juosta. Būtina iš anksto numatyti, suprojektuoti ir įrengti privažiavimo kelius dirbtinių vandens telkinių techninės priežiūros darbams atlikti.

70.2. Šlaitų atraminės konstrukcijos.

Teritorijose, kur dėl ploto stokos ar nepalankaus reljefo neįmanoma įrengti lėkštų nuotekų valymo įrenginių šlaitų, stačius šlaitus rekomenduojama sutvirtinti atraminiais, pakopomis išdėstytais, vietinės kilmės akmenimis užpildytais gabionais. Paviršiuje paskleidus dirvožemį, gabionus būtina apželdinti. Apsaugant nuo vandens prasisunkimo, po gabionais reikėtų pakloti izoliuojantį paklotą.

70.3. Tvenkinio dugno izoliavimas.

Tvenkinio ar rezervuaro pagrindui galima panaudoti esamą gruntą, tačiau, jei būtina apsaugoti nuo taršos požeminį vandenį, rekomenduojama dugne kloti apsauginį izoliuojantį sluoksnį. Tinkamiausias būtų mažiausiai 300 mm storio natūralaus plūkto molio sluoksnis, kuris eksploatavimo metu neturėtų išdžiūti ir suskilti. Dirbtiniai paklotai iš butilkaučiuko, vandeniui nelaidžios geomembranos, betono turi būti gerai įtvirtinti, su krantu jungtis lėkšta pakopa. Naudojant butilkaučiuką ar geomembraną, svarbu parinkti ilgaamžius produktus ir numatyti, kad jie nebus pažeisti atliekant priežiūros darbus. Naudojant lanksčią membraną, virš jos rekomenduojama kloti ryškios spalvos smėlio ar kitokios žyminčios medžiagos sluoksnį, taip apsaugant membraną nuo pažeidimų šalinant dumblą (žr. 3 priedo 48 pav.).

70.4. Konstrukcija.

Dirbtinių vandens telkinių su žolės danga efektyvumas priklauso nuo sukauptų nuotekų sulaikymo dirbtiniame telkinyje laiko, kuris apskaičiuojamas: Rt = V/Q, kur V – valymo sistemos talpa, Q – debitas. Tai pagrindinis parametras, kuriuo turi būti remiamasi, atliekant projektinius hidraulinius valymo įrenginių skaičiavimus. Rekomenduojamas minimalus nuotekų sulaikymo įrenginyje laikas – 24 valandos.

Rekomenduojami konstrukciniai parametrai:

Antrinės taršos, kuri gali įvykti ekstremalių liūčių metu, kai staiga padidėjęs nuotekų srautas pakelia nuo dugno nusėdusius teršalus, prevencijai rekomenduojama įrengti konstrukciją vandens pertekliui nuleisti į papildomą tvenkinį (žr. 3 priedo 38 pav.).

70.5. Dirvožemis ir gruntai.

Svarbus faktorius, į kurį reikia atsižvelgti projektuojant dirbtinius žolėtus vandens telkinius, yra gruntų laidumas vandeniui. Laidžiuose gruntuose (filtracijos koeficientas Kf > 10-4) tinka įrengti žolėtus griovius, tačiau būtina atsižvelgti į požeminio vandens jautrumą taršai bei jo užteršimo riziką. Jei tokia rizika numatoma, rekomenduojama kloti vandeniui nelaidžią membraną ir taip apsaugoti požeminį vandenį nuo užteršimo. Teritorijose, kuriose vyrauja nelaidūs vandeniui gruntai, paviršinėms nuotekoms valyti tinkamesnės šlapžemes ar dirbtiniai tvenkiniai. Tokioje vietovėje įrengiant žolėtus griovius, rekomenduojama virš nelaidaus natūralaus grunto kloti drenuojantį filtruojančios medžiagos sluoksnį.

Dirvožemio ir gruntų granuliometrinė sudėtis užtikrina žolėtų paviršinių nuotekų valymo įrenginių stabilumą. Mišrūs gruntai, sudaryti iš žvyro, smėlio ir molio, yra atsparūs eroziniam pažeidimui, o gruntai, kuriuose dominuoja smulkus smėlis ir dumblas – neatsparūs. Į dirvožemio ir gruntų sudėtį ypač svarbu atsižvelgti projektuojant žolėtus griovius ar kanalus, kurių krantai dėl nuotekų tėkmės yra labiau ardomi. Dominuojant neatspariems erozijai gruntams, grioviai turi būti projektuojami su labai lėta nuotekų tėkme, arba jų krantai sutvirtinami akmenų ar kitokia danga.

14 lentelė. Pagrindiniai nuotekų valymo procesai žolėtuose valymo įrenginiuose (2 priedas [3]) Nuotekas teršiančios medžiagos Lėkšti grioviai Infiltraciniai rezervuarai Dirbtinės šlapžemės Stabilizuojantys tvenkiniai Sėsdinimo tvenkiniai Skendinčios medžiagos filtravimas* filtravimas, nusodinimas filtravimas, nusodinimas nusodinimas nusodinimas Sunkieji metalai (tirpūs ir netirpūs junginiai) filtravimas, adsorbcija filtravimas, augalų mityba, nusodinimas, adsorbcija, cheminis nusodinimas filtravimas, nusodinimas, adsorbcija, augalų mityba nusodinimas, filtravimas nusodinimas, augalų mityba, adsorbcija, cheminis nusodinimas Organiniai junginiai (netirpūs ir lakūs junginiai) filtravimas, adsorbcija filtravimas, nusodinimas, adsorbcija, biocheminis skaidymas, išgarinimas filtravimas, nusodinimas, adsorbcija, biocheminis skaidymas, išgarinimas nusodinimas, adsorbcija, biocheminis skaidymas, išgarinimas nusodinimas, adsorbcija, biocheminis skaidymas, išgarinimas Biogeninės medžiagos augalų mityba augalų mityba augalų mityba augalų mityba augalų mityba Naftos angliavandeniliai filtravimas, adsorbcija filtravimas, adsorbcija, nusodinimas, biocheminis skaidymas filtravimas, adsorbcija, nusodinimas, biocheminis skaidymas nusodinimas, adsorbcija, biocheminis skaidymas adsorbcija, nusodinimas, biocheminis skaidymas * Lentelėje išryškintas įrenginyje dominuojantis valymo procesas.

15 lentelė. Žolėtų paviršinių nuotekų valymo įrenginių efektyvumo orientacinis įvertinimas (2 priedas [3]) Nuotekas teršiančios medžiagos Lėkšti grioviai Infiltraciniai rezervuarai Dirbtinės šlapžemės Stabilizuojantys tvenkiniai Sėsdinimo tvenkiniai Skendinčios medžiagos, su jomis asocijuoti sunkieji metalai geras geras geras vidutinis geras Tirpūs sunkiųjų metalų junginiai* vidutinis-geras vidutinis-geras vidutinis-geras prastas prastas-vidutinis Naftos angliavandeniliai geras vidutinis-geras geras vidutinis vidutinis Biogeninės medžiagos* prastas prastas vidutinis-geras prastas prastas-vidutinis * Valymo efektyvumas įvertintas augalų vegetacijos laikotarpiu.

Paviršinių nuotekų nuleidimo nuo tiltų įrenginiai 71. Įrengiant tiltus (viadukus, estakadas) magistraliniuose keliuose, nuleisti nuotekas per atvirus vamzdžius tiesiogiai į paviršinius vandens telkinius nerekomenduojama. Surinktas nuotekas nuo tiltų paviršių reikėtų nukreipti į tilto prieigose įrengtus žolėtus griovius, infiltracinius šulinius ar kitus paviršinių nuotekų valymo įrenginius. Nuotekas nuleisti galima šiais būdais:

Avarinių išsiliejimų kontrolės įrenginiai 72. Avarinių išsiliejimų kontrolės įrenginių paskirtis – sulaikyti avarijų metu išsiliejusias aplinką teršiančias medžiagas ar apriboti galimybę joms patekti į paviršinius vandens telkinius. Skiriami tokie avarinių išsiliejimų kontrolės įrenginiai:

Mechaniniai uždoriai montuojami nuotekų surenkamuosiuose šuliniuose. Uždoris – tai plokštė, įtvirtinta dviejose nukreipiamosiose išpjovose šulinio sienelėje. Plokštė pakeliama ar nuleidžiama sraigtu, sukant valdymo ratą. Paprastai plokštė laikoma pakelta ir neturi įtakos nuotekų tėkmei. Gavus informaciją apie avarinį išsiliejimą, plokštė nuleidžiama žemyn ir užblokuojama ištekėjimo anga. Laiku panaudojus mechanizmą, įmanoma sulaikyti 100 % išsiliejusių teršalų, kurie išsiurbiami ir pašalinami. Toks įrenginys turi būti periodiškai apžiūrimas, įsitikinant, kad plokštė nėra nuleista dėl vandalizmo ar gedimo, taip pat būtina reguliariai tikrinti, ar mechanizmas veikia po ilgo nenaudojimo laikotarpio.

Veikimo principas toks pat kaip mechaninių uždorių, skirtumas tas, kad plokštė pakeliama tiesiogiai, nenaudojant sraigto.

Rekomenduojama įrengti nuotekų išleidimo iš griovių, sėsdinimo tvenkinių ir kitų nuotekų sėsdinimo ar valymo įrenginių vietose. Jei nuotekoms valyti taikomi infiltraciniai baseinai ar dirbtinės šlapžemės, avarinio išsiliejimo metu į aplinką patekusius teršalus sulaikančios užtvankos turi būti įrengtos aukščiau įtekėjimo į šiuos įrenginius vietų. Užtvankas reikia įrengti su išpjova ar anga, kurią, įvykus avariniam išsiliejimui, būtų galima operatyviai užblokuoti smėlio maišais, taip sulaikant teršalus (žr. 3 priedo 49 pav.).

Rekomenduojama įrengti kelio šoniniuose grioviuose. Slenksčiai ir dambos, lėtindami ir sulaikydami nuotekų srautą, apriboja teršalų sklidimą. Įvykus autoavarijai ir išsiliejus teršalams, nuotekos sulaikomos žemiau išsiliejimo vietos užblokuojant griovius smėlio maišais.

IV SKIRSNIS. PRIEMONIŲ PRIEŽIŪRA

Bendrosios nuostatos 79. Vandens telkinių apsaugos priemonių techninės priežiūros darbai atliekami ir darbų kokybės tikrinama vadovaujantis kelių priežiūros vadovu KVP PN-05 [5.16], šiuo dokumentu ir atskirų konstrukcinių elementų gamintojo rekomendacijomis įrengimui ir priežiūrai.

Laikinos apsaugos nuo užnešimo dumblu priemonės statybos darbų metu turi būti reguliariai inspektuojamos, tikrinama jų būklė, tvarkomos pastebėtos pažaidos, šalinamas susikaupęs dumblas.

81.1. Šieno ar šiaudų ryšulių užtvaros – susikaupęs dumblas pašalinamas po kiekvieno stipraus lietaus, negalima leisti, kad nuosėdų sluoksnis priartėtų prie žemiausio ryšulio viršaus arčiau kaip per 15 cm. Ryšulių būklė turi būti periodiškai tikrinama, sugadinti elementai pakeičiami naujais.

81.2. Geosintetinės medžiagos užtvaros – darbų metu užtvaros būklė turi būti tikrinama kartą per savaitę ir po kiekvieno lietaus, kurio metu per parą iškrenta 15 mm ar daugiau kritulių. Susikaupęs dumblo sluoksnis pašalinamas, kai pasiekia pusę užtvaros aukščio. Pastebėti įplyšimai skubiai sulopomi arba pakeičiama visa užtvaros atkarpa.

81.3. Dumblo gaudyklės ir laikini dumblo sėsdinimo rezervuarai turi būti valomi, kai nuosėdų lygis juose pasiekia pusę talpos.

Įrengus lėkštus žolėtus griovius, svarbu juos tinkamai prižiūrėti pirminiame naudojimo etape:

Priežiūros darbai ir rekomenduojamas jų periodiškumas išvardinti 16 lentelėje.

16 lentelė. Žolėtų šoninių kelio griovių priežiūros rekomendacijos (2 priedas [3]) Priežiūros darbai Periodiškumas

Pirmuosius šešis mėnesius po įrengimo apžiūras rekomenduojama atlikti kas mėnesį, taip nustatant dumblo kaupimosi infiltraciniame įrenginyje ir pirminiame sėsdinimo baseine pobūdį. Tuomet įmanoma nustatyti realų apžiūrų ir dumblo šalinimo periodiškumą. Rekomenduojami priežiūros veiksmai yra šie:

Jei kasmečių apžiūrų metu nustatoma, kad infiltracijos procesas vyksta nepakankamai efektyviai dėl filtruojančio natūralios sanklodos ar dirbtinio grunto porų užsikimšimo, gruntą reikia pakeisti, rekonstruojant įrenginį ir paklojant naują filtruojantį grunto sluoksnį (paprastai kas 10–30 metų). Infiltracinių įrenginių priežiūros darbai paprastai atliekami rankiniu būdu, susikaupusios atliekos gali būti nusiurbiamos mechaniškai.

84.1. Bendrosios nuostatos.

Dirbtinių žolėtų vandens telkinių priežiūra atliekama pagal iš anksto parengtą kasmetį apžiūrų ir priežiūros darbų planą, kuriame numatomi apžiūrimi objektai ir valymo įrenginio konstrukcijos elementai, planiniai ir galimi avariniai priežiūros darbai. Apžiūrų periodiškumą reglamentuoja KVP PN-05 [5.16].

Maksimalus apžiūrų periodiškumas – kas 6 mėnesiai, rekomenduojama atlikti žolynų vegetacijos laikotarpio pradžioje ir pabaigoje. Papildomai įrenginiai turi būti apžiūrimi po kiekvienos liūties, fiksuojant erozinius pažeidimus, įgriuvas ir slinktis, įtekėjimo ar ištekėjimo latakų užnešimą dumblu, dumblo ir augalų liekanų susikaupimą sistemoje, užtvindymą ir kitas pažaidas.

Pirmuosius 3 dirbtinių vandens telkinių eksploatavimo po įdiegimo metus ypatingas dėmesys turi būti skiriamas žolinių ir medėjančių augalų priežiūrai: įrengiami aptvėrimai, saugantys nuo graužikų, naikinamos piktžolės, laistoma, tręšiama, atsodinami neprigiję medeliai ir krūmai, jei reikia, pakartotinai sėjama žolė.

Dumblas ir augalų liekanos turi būti pašalinti iš saugomo vandens telkinio aplinkos. Valant susikaupusį dumblą, dumblo dalelės pakeliamos nuo dugno, tai gali sukelti laikiną taršos padidėjimą darbų metu. Dumblo utilizavimo būdas nustatomas atlikus dumblo užterštumo sunkiaisiais metalais ir naftos angliavandeniliais tyrimus. Dumblo panaudojimas reglamentuojamas Lietuvos aplinkosauginis norminis dokumentas LAND 20-2005 „Nuotekų dumblo naudojimo tręšimui bei rekultivavimui reikalavimai“ [5.4]. Neturint dumblo užterštumo tyrimų duomenų, dumblas įvertinamas kaip užterštas. Valant susikaupusį dumblą, negalima pažeisti telkinio dugne pakloto izoliuojančio sluoksnio (plūkto molio ar geomembranos). Neatsargiai pažeidus, izoliacinis sluoksnis turi būti rekonstruotas.

84.2. Infiltracinių baseinų priežiūra:

Būtina nuolat šalinti šiukšles ir augalų liekanas, kurios gali užblokuoti filtruojančio sluoksnio poras. Ypač svarbu vėlai rudenį pašalinti nukritusius medžių lapus.

Apžiūrų metu fiksuojamos erozinių pažeidimų, įgriuvų, pažaidų dėl žmonių, gyvūnų ar transporto priemonių poveikio vietos, pažaidos sutvarkomos. Jei infiltraciniame baseine kaupiasi ir užsilaiko vanduo – reikia keisti filtruojantį grunto sluoksnį.

84.3. Dirbtinių šlapžemių priežiūra.

Vidutiniška įrengtos šlapžemės funkcionavimo trukmė – 10 metų. Po šio laikotarpio įrenginys turi būti rekonstruojamas pašalinant susikaupusį dumblą ir pagilinant dugną. Šiuos darbus rekomenduojama atlikti etapais, valant trečdalį ar pusę įrenginio ploto ir užtikrinant, kad likusioje šlapžemės dalyje vandens augalai nebus pažeisti ir įrenginys nepraras savo apsauginių savybių. Pašalinti augalai turi būti atsodinti. Dugno augalai šlapžemėse nešienaujami.

84.4. Dirbtinių tvenkinių priežiūra:

Kas 5–10 metų rekomenduojama įrenginį rekonstruoti, pašalinant susikaupusį tvenkinio dugne dumblą kartu su augalais. Šie darbai vienu metu atliekami trečdalyje įrenginio ploto, likusią dalį paliekant nepažeistą. Augalai šalinami atsargiai retinant, taip išvengiama antrinės taršos sudrumstus dugno nuosėdas.

Tvenkinyje savaime sudygę medžiai turi būti pašalinami, kad tvenkinio dugno augalams nesudarytų šešėlio. Atvirame vandenyje augantys augalai periodiškai trumpinami, nupjautos augalų dalys pašalinamos, taip sumažinant organinių ir mitybinių medžiagų kiekį vandenyje.

Nuotekų įtekėjimo ir ištekėjimo vietose pastebėti eroziniai pažeidimai skubiai sutvirtinami.

17 lentelė. Dirbtinių vandens telkinių ir žolėtų šoninių kelio griovių priežiūros rekomendacijos (2 priedas [3]) Priežiūros darbai Lėkšti žolėti grioviai Infiltraciniai baseinai Šlapžemės Stabilizavimo/ sėsdinimo tvenkiniai Einamosios techninės priežiūros darbai

V SKIRSNIS. PRIEMONIŲ MONITORINGAS

Bendrosios nuostatos 85. Priemonių monitoringo tikslai:

Monitoringo rekomendacijos 87. Monitoringo organizavimo principai.

87.1. Aplinkosauginių priemonių monitoringas turi būti atliekamas pagal iš anksto parengtą ir su užsakovu suderintą planą. Monitoringo planą rengia darbo grupė, vykdanti aplinkosauginių priemonių monitoringą. Šiame plane turi būti apibrėžtas monitoringo tikslas ir objektas, atlikimo metodai, priemonių apžiūrų ir mėginių ėmimo tvarka ir periodiškumas. Monitoringą organizuoja bei įdiegtų priemonių techninės būklės ir efektyvumo įvertinimą pateikia aplinkos apsaugos specialistas, remdamasis apžiūrų metu sukauptais duomenimis ir tęstinių laboratorinių tyrimų rezultatais.

87.2. Rengiant monitoringo planą, apžiūrų periodiškumas pirmuosius 2–3 metus po priemonės įdiegimo turi būti dažniausias, šiuo laikotarpiu nustatoma didžiausia erozinių pažeidimų, užtvindymo, dumblo sąnašų susikaupimo, žolynų, vandens ir pusiau priekrantės augalų vegetacijos sutrikdymo rizika.

87.3. Sudarant monitoringo planą, reikia įvertinti paviršinių nuotekų valymo įrenginių periodinio planinio rekonstravimo būtinybę (šlapžemės, infiltraciniai valymo įrenginiai, sėsdinimo tvenkiniai), monitoringo planas turi apimti ir rekonstravimo laikotarpį, kai atsiranda papildomos taršos darbų metu rizika.

87.4. Monitoringo plane reikėtų numatyti operatyvaus užsakovo informavimo apie apžiūrų metu pastebėtus techninės būklės ir eksploatacinius pažeidimus procedūrą, koregavimo veiksmų eigą ir atsakomojo ryšio tarp užsakovo, kelią eksploatuojančios organizacijos bei monitoringą vykdančios darbo grupės tvarką.

87.5. Pastebėjus papildomų faktorių, turinčių įtakos valymo įrenginių būklei ir efektyvumui, kitų nenumatytų pokyčių ar eksploatavimo pažeidimų, monitoringo planas jo vykdymo metu gali būti koreguojamas.

87.6. Vandens apsaugos priemonių monitoringo trukmė priklauso nuo saugomos vandens aplinkos jautrumo, įdiegtos priemonės konstrukcijos bei techninės priežiūros darbų sudėtingumo, periodiškumo ir apimties. Tam tikrais atvejais monitoringą rekomenduojama pradėti priemonių diegimo metu ir tęsti mažiausiai 5 metus po įdiegimo. Per šį laikotarpį suauga ir sutankėja dirbtinai introdukuoti bei savaime plintantys augalai, dirbtinai sukurtoje vandens ekosistemoje nusistovi biocheminė ir ekologinė pusiausvyra, pasiekiamas maksimalus įrenginio efektyvumas.

87.7. Laboratorijos, atliekančios paviršinio ir gruntinio vandens, paviršinių nuotekų, valymo įrenginių dumblo užterštumo tyrimus, turi turėti galiojančius Aplinkos apsaugos agentūros išduotus leidimus atlikti taršos šaltinių išmetamų į aplinką teršalų ir teršalų aplinkos elementuose matavimus ir tyrimus arba Europos akreditacijos organizacijai priklausančios akreditavimo įstaigos išduotą akreditavimo pažymėjimą atlikti teršalų aplinkos elementuose matavimus ir tyrimus konkretiems parametrams nustatyti [5.6].

VI SKIRSNIS. APSAUGOS PRIEMONIŲ PALYGINIMAS, KAŠTŲ IR EFEKTYVUMO ANALIZĖ

Vandens apsaugos priemonių įrengimo išlaidos priklauso nuo pasirinktos priemonės tipo, konstrukcijos, drenuojamos teritorijos ploto, vietos geologinių, hidrologinių, klimato sąlygų, topografijos, žemėnaudos struktūros, reikalingos nusavinti teritorijos ploto ir kainos bei kitų faktorių. Skaičiuojant atskirų įrenginių kaštus, būtina įvertinti išlaidas, susijusias su priemonės eksploatavimu ir technine priežiūra. Skaičiuojant techninės priežiūros išlaidas, reikia įtraukti periodinių apžiūrų, nuolatinių priežiūros darbų bei įrenginio planinių rekonstravimo darbų ir medžiagų kainą.

18 lentelė. Paviršinių nuotekų valymo įrenginių įrengimo ir priežiūros santykinių kaštų palyginimas (2 priedas [18]) Įrenginio tipas Priemonės įdiegimo kaina Eksploatacinės priežiūros kaina Infiltraciniai kelio nuotekų nuleidimo/valymo įrenginiai žema vidutinė Lėkšti žolėti grioviai žema žema Infiltraciniai baseinai žema/vidutinė aukšta Dirbtinės šlapžemės vidutinė/aukšta vidutinė Dirbtiniai tvenkiniai žema/vidutinė vidutinė/aukšta 90. Maža priemonės įdiegimo ir/ar eksploatavimo kaina negali būti faktoriumi, lemiančiu parinkimo rezultatą. Svarbesniais kriterijais reikėtų laikyti priemonės atitiktį paskirčiai, efektyvumą, ilgaamžiškumą, estetiką ir kitas savybes. _________________ Dokumento „Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Vandens telkinių apsauga APR-VTA 10“ 1 priedas TEISĖS AKTŲ REIKALAVIMAI Teisės aktai Pagrindinės nuostatos 1978 m. liepos 18 d. Tarybos direktyva 78/659/EEB dėl gėlojo vandens, kuriam reikalinga apsauga arba kurį reikia gerinti, kad būtų išsaugoma žuvų gyvybė, kokybės. Įsigaliojo nuo 1978-07-20 Ši direktyva netaikoma intensyviam žuvų auginimui naudojamiems natūraliems arba dirbtiniams tvenkiniams. (1 str. 2 d.) Direktyvos tikslas – apsaugoti arba gerinti kokybę tekančio arba netekančio gėlo vandens, kuriame gali gyventi arba kuriame, jeigu jo teršimas būtų sumažintas ar nutrauktas, galėtų gyventi vietinių rūšių įvairovės žuvys, arba žuvų rūšys, kurių buvimą kompetentingos valstybių narių institucijos laiko pageidautinomis vandentvarkos tikslais. (1 str. 3 d.) 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/44/EB dėl gėlojo vandens, kuriam reikalinga apsauga arba kurį reikia gerinti, kad jame galėtų gyventi žuvys, kokybės. Įsigaliojo nuo 2008-09-25 Direktyva yra susijusi su gėlojo vandens kokybe ir taikoma tiems vandenims, kuriuos valstybės narės priskiria saugotiniems vandenims arba vandenims, kurių kokybę reikia gerinti, kad juose galėtų gyventi žuvys. Direktyvos tikslas – apsaugoti arba gerinti tekančio arba netekančio gėlo vandens kokybę. Direktyvos I priede pateikiami fiziniai ir cheminiai vandens kokybės parametrai.

Direktyva 78/659/EEB yra panaikinama nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į vidaus teisę terminais, numatytais III priedo B dalyje. Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos pagal IV priede pateiktą atitikmenų lentelę.

1979 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyva 80/68/EEB dėl požeminio vandens apsaugos nuo tam tikrų pavojingų medžiagų keliamos taršos. Įsigaliojo nuo 1979-12-19 Direktyva skirta apsaugoti požeminius vandenis nuo taršos, ypač tos, kurią sukelia tam tikros toksiškos, patvarios ir biologiškai besikaupiančios medžiagos, ir kaip galima geriau tikrinti arba pašalinti jau padarytos taršos padarinius.

1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyva 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės. Įsigaliojo nuo 1998-12-25 Direktyva reglamentuoja žmonėms vartoti skirto vandens kokybę. (1 str. 1 d.) Direktyvos tikslas – apsaugoti žmonių sveikatą nuo neigiamo bet kokio vandens užterštumo poveikio užtikrinant, kad tas vanduo būtų sveikas ir švarus. (1 str. 2 d.) Ši direktyva netaikoma natūraliam mineraliniam vandeniui ir vandeniui, kuris yra medicininis produktas.

2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus. Įsigaliojo nuo 2000-10-23.

Direktyvoje 2000/60/EB išdėstyta metodika leidžia rinktis tai, kas praktiškiausia, – taikyti supaprastintą rizikos įvertinimo procedūrą, paremtą moksliniais principais.

Direktyvos tikslas – nustatyti vidaus paviršinių vandenų, tarpinių vandenų, pakrančių vandenų ir požeminio vandens apsaugos sistemą, kuri padėtų tiekti pakankamą geros kokybės paviršinio ir požeminio vandens kiekį, kurio reikia tausojančioms, subalansuotoms ir pagrįstoms vandens vartojimo reikmėms, bei padėtų smarkiai sumažinti požeminio vandens taršą, apsaugoti teritorinius ir jūros vandenis.

Pakeista 2001 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 2455/2001/EB, nustatančiu prioritetinių medžiagų vandens politikos srityje sąrašą ir pakeičianti Direktyvą 2000/60/EB (tekstas svarbus EEE). Įsigaliojo nuo 2001-12-16 Šiuo sprendimu yra priimtas prioritetinių medžiagų sąrašas.

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/118/EB dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos ir jo būklės blogėjimo. Įsigaliojo nuo 2007-01-15 Šia direktyva nustatomos konkrečios požeminio vandens taršos prevencijos ir kontrolės priemonės. (1 str. 1 d.) Šia direktyva taip pat papildomos teršalų patekimo į požeminį vandenį prevencijos ir ribojimo nuostatos, jau nustatytos Direktyvoje 2000/60/EB, ir siekiama užkirsti kelią visų požeminio vandens telkinių būklės blogėjimui. (1 str. 2 d.) 2006 m. vasario 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/11/EB dėl tam tikrų į Bendrijos vandenis išleidžiamų pavojingų medžiagų sukeltos taršos (kodifikuota redakcija). Įsigaliojo nuo 2006-03-23 Direktyva taikoma vidaus paviršiniams vandenims, teritoriniams vandenims, vidaus pakrančių vandenims.