📄 Įstatymo tekstas
LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO Į S A K Y M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
ĮSAKYMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO 2001 M. BALANDŽIO 20 D. ĮSAKYMO NR. 219 „DĖL GAMTINIŲ BUVEINIŲ APSAUGAI SVARBIŲ TERITORIJŲ KRITERIJŲ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO
2008 m. liepos 21 d. Nr. D1-389
Vilnius
Pakeičiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 219 „Dėl gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų kriterijų patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 37-1271; 2003, Nr. 108-4848; 2005, Nr. 79-2864; 2006, Nr. 88-3497; 2007, Nr. 31-1138) ir jį išdėstau nauja redakcija:
„LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL BUVEINIŲ APSAUGAI SVARBIŲ TERITORIJŲ ATRANKOS TVARKOS APRAŠO PATVIRTINIMO
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 503 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą“ (Žin., 2002, Nr. 40-1484) 1.19 punktu,
tvirtinu Buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos tvarkos aprašą (pridedama).“
APLINKOS MINISTRAS ARTŪRAS PAULAUSKAS
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. D1-389
BUVEINIŲ APSAUGAI SVARBIŲ TERITORIJŲ ATRANKOS TVARKOS APRAŠAS
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) tikslas – nustatyti buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, jų taikymo tvarką ir duomenų apie buveinių apsaugai svarbias teritorijas aprašymo ir pateikimo reikalavimus.
2. Šis Tvarkos aprašas taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims, nustatantiems vietoves, atitinkančias buveinių apsaugai svarbių teritorijų kriterijus, ir teikiantiems pasiūlymus dėl jų įtraukimo į aplinkos ministro tvirtinamą Vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti Europos Komisijai (toliau – Vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašas).
II. LIETUVOJE SUTINKAMOS EUROPOS BENDRIJOS SVARBOS NATŪRALIOS BUVEINĖS, GYVŪNŲ IR AUGALŲ RŪŠYS
3. Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai, kurių apsaugai būtina steigti saugomas teritorijas, nurodyti 1 priede. Lietuvoje sutinkamos šios Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės, kurių apsaugai būtina steigti saugomas teritorijas:
3.1. Jūros buveinės:
3.1.1. 1130 Upių žiotys;
3.1.2. 1150 Lagūnos;
3.1.3. 1170 Rifai.
3.2. Pajūrio ir žemyninių smėlynų buveinės:
3.2.1. 2110 Užuomazginės pustomos kopos;
3.2.2. 2120 Baltosios kopos;
3.2.3. 2130 Pilkosios kopos;
3.2.4. 2140 Kopų varnauogynai;
3.2.5. 2170 Kopų gluosnynai;
3.2.6. 2180 Medžiais apaugusios pajūrio kopos;
3.2.7. 2190 Drėgnos tarpkopės;
3.2.8. 2320 Pajūrio smėlynų tyruliai;
3.2.9. 2330 Nesusivėrusios žemyninės smiltpievės.
3.3. Gėlųjų vandenų buveinės:
3.3.1. 3130 Mažai mineralizuoti ežerai su būdmainių augalų bendrijomis;
3.3.2. 3140 Ežerai su menturdumblių bendrijomis;
3.3.3. 3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis;
3.3.4. 3160 Natūralūs distrofiniai ežerai;
3.3.5. 3190 Gipso karsto ežerai;
3.3.6. 3260 Upių sraunumos su kurklių bendrijomis;
3.3.7. 3270 Dumblingos upių pakrantės.
3.4. Viržynų ir krūmynų buveinės:
3.4.1. 4030 Viržynai;
3.4.2. 5130 Kadagynai.
3.5. Pievų buveinės:
3.5.1. 6120 Karbonatinių smėlynų smiltpievės;
3.5.2. 6210 Stepinės pievos;
3.5.3. 6230 Rūšių turtingi briedgaurynai;
3.5.4. 6270 Rūšių turtingi smilgynai;
3.5.5. 6410 Melvenynai;
3.5.6. 6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai;
3.5.7. 6450 Aliuvinės pievos;
3.5.8. 6510 Šienaujamos mezofitų pievos;
3.5.9. 6530 Miškapievės.
3.6. Pelkių buveinės:
3.6.1. 7110 Aktyvios aukštapelkės;
3.6.2. 7120 Degradavusios aukštapelkės;
3.6.3. 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai;
3.6.4. 7150 Plikų durpių saidrynai;
3.6.5. 7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės;
3.6.6. 7210 Žemapelkės su šakotąja ratainyte;
3.6.7. 7220 Šaltiniai su besiformuojančiais tufais;
3.6.8. 7230 Šarmingos žemapelkės.
3.7. Atodangų ir olų buveinės:
3.7.1. 8210 Karbonatinių uolienų atodangos;
3.7.2. 8220 Silikatinių uolienų atodangos;
3.7.3. 8310 Olos.
3.8. Miškų buveinės:
3.8.1. 9010 Vakarų taiga;
3.8.2. 9020 Plačialapių ir mišrūs miškai;
3.8.3. 9050 Žolių turtingi eglynai;
3.8.4. 9060 Spygliuočių miškai ant fluvioglacialinių ozų;
3.8.5. 9070 Medžiais apaugusios ganyklos;
3.8.6. 9080 Pelkėti lapuočių miškai;
3.8.7. 9160 Skroblynai;
3.8.8. 9180 Griovų ir šlaitų miškai;
3.8.9. 9190 Sausieji ąžuolynai;
3.8.10. 91D0 Pelkiniai miškai;
3.8.11. 91E0 Aliuviniai miškai;
3.8.12. 91F0 Paupių guobynai;
3.8.13. 91T0 Kerpiniai pušynai.
4. Lietuvoje sutinkamos Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšys, kurių apsaugai būtina steigti saugomas teritorijas:
4.1. Žinduoliai:
4.1.1. Europinis plačiaausis (Barbastella barbastellus);
4.1.2. Kūdrinis pelėausis (Myotis dasycneme);
4.1.3. Lūšis (Lynx lynx);
4.1.4. Ūdra (Lutra lutra).
4.2. Ropliai:
4.2.1. Balinis vėžlys (Emys orbicularis).
4.3. Varliagyviai:
4.3.1. Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina);
4.3.2. Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus).
4.4. Žuvys:
4.4.1. Auksaspalvis kirtiklis (Sabanejewia aurata);
4.4.2. Baltijos lašiša (Salmo salar);
4.4.3. Kartuolė (Rhodeus sericeus amarus);
4.4.4. Kirtiklis (Cobitis taenia);
4.4.5. Mažoji nėgė (Lampetra planeri);
4.4.6. Ožka (Pelecus cultratus);
4.4.7. Paprastasis kūjagalvis (Cottus gobio);
4.4.8. Perpelė (Alosa fallax);
4.4.9. Salatis (Aspius aspius);
4.4.10. Upinė nėgė (Lampetra fluviatilis);
4.4.11. Vijūnas (Misgurnus fossilis).
4.5. Vabzdžiai:
4.5.1. Auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia);
4.5.2. Baltamargė šaškytė (Hypodryas maturna);
4.5.3. Didysis auksinukas (Lycaena dispar);
4.5.4. Dvijuostė nendriadusė (Graphoderus bilineatus);
4.5.5. Kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius);
4.5.6. Manerheimo grybinukas (Oxyporus mannerheimii);
4.5.7. Niūraspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita);
4.5.8. Plačioji dūsia (Dytiscus latissimus);
4.5.9. Pleištinė skėtė (Ophiogomphus cecilia);
4.5.10. Purpurinis plokščiavabalis (Cucujus cinnaberinus);
4.5.11. Šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis);
4.5.12. Šiaurinis auksinukas (Lycaena helle);
4.5.13. Šneiderio kirmvabalis (Boros schneideri).
4.6. Moliuskai:
4.6.1. Keturdantė suktenė (Vertigo geyeri);
4.6.2. Mažoji suktenė (Vertigo angustior);
4.6.3. Ovalioji geldutė (Unio crassus);
4.6.4. Pūstoji suktenė (Vertigo moulinsiana).
4.7. Augalai:
4.7.1. Belapis sėmainis (Buxbaumia viridis);
4.7.2. Dvilapis purvuolis (Liparis loeselii);
4.7.3. Lankstusis plūkenis (Najas flexilis);
4.7.4. Mažasis varpenis (Botrychium simplex);
4.7.5. Pajūrinė linažolė (Linaria loeselii);
4.7.6. Pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus);
4.7.7. Plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus);
4.7.8. Plikažiedis linlapis (Thesium ebracteatum);
4.7.9. Pūslėtoji aldrūnė (Aldrovanda vesiculosa);
4.7.10. Smiltyninis gvazdikas (Dianthus arenarius arenarius);
4.7.11. Stačioji dirvuolė (Agrimonia pilosa);
4.7.12. Vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens);
4.7.13. Žalioji dvyndantė (Dicranum viride);
4.7.14. Žvilgančioji riestūnė (Drepanocladus vernicosus).
III. NATŪRALIŲ BUVEINIŲ APSAUGAI SVARBIŲ TERITORIJŲ ATRANKOS KRITERIJAI
5. Buveinė „1130 Upių žiotys“ turi atitikti šiuos kriterijus:
5.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Tai žemutinės upių slėnių dalys, kuriose būna potvynių ir atoslūgių, susidaro sūrokas vanduo, bet didžiausią įtaką turi gėlas vanduo. Besimaišantis gėlas ir sūrus vanduo, sulėtėjusi tėkmė sudaro sąlygas kauptis nuosėdoms, dėl to dažnai susidaro didelės smėlio ir dumblo lygumos. Tose vietose, kur upių srovės greitesnės už potvynio sroves, nuosėdos susiklosto deltos forma. Baltijos jūros upių žiotys ypatingos tuo, kad jose yra sūroko vandens, bet nebūna potvynių, gerai išsivysčiusi šlapynių (helofitų) augalija ir vešli vandens augalija sekliose vietose. Kadangi Nemunas įteka ne tiesiogiai į jūrą, bet į marias, jo žiotyse sūroko vandens būna itin retai, todėl halofitai čia neauga, vyrauja nepriklausomi nuo druskingumo (galintys augti ir gėlame, ir sūrokame vandenyje) augalai.
5.2. Būdingos rūšys. Augalai: Carex spp., Myriophyllum spicatum, Phragmites australis, Potamogeton pectinatus, Potamogeton perfoliatus, Schoenoplectus lacustris. Paukščiai: Chlidonias niger, Recurvirostra avosetta, Sterna albifrons. Žuvys: Lampetra fluviatilis.
5.3. Kiti požymiai. Upių žiotys sudaro kompleksus su buveine „1150 Lagūnos“, gretimomis šlapynėmis ir sausumos buveinėmis.
6. Buveinė „1150 Lagūnos“ turi atitikti šiuos kriterijus:
6.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Tai dideli seklūs vandens telkiniai, visiškai arba iš dalies nerijomis atskirti nuo jūros. Jų druskingumas priklauso nuo kritulių kiekio, garinimo ir nuo to, kiek jūros vandens patenka audrų arba potvynių metu.
6.2. Būdingos rūšys. Augalai: Bolboschoenus maritimus, Chara aspera, Chara globularis, Myriophyllum spicatum, Nymphoides peltata, Nuphar lutea, Nymphaea candida, Potamogeton pectinatus, Potamogeton perfoliatus, Phragmites australis, Schoenoplectus lacustris, Schoenoplectus tabernaemontani, Typha angustifolia, Typha latifolia, Zannichellia palustris. Žuvys: Alosafalax, Aspius aspius. Kiti gyvūnai: Chironomidae, daugiašerės kirmėlės Marenzelleria viridis, Nereis diversicolor, moliuskai Dreissenapolymorpha, Unio spp. ir Valvata spp., mažašerės kirmėlės.
6.3. Kiti požymiai. Lagūnos sudaro kompleksus su buveinėmis „1130 Upių žiotys“. Lagūnoms priskiriami ir marių pakraštyje susiformavę nendrynai (Phragmitetea), pereinantys į pamario pievas ir pelkes. Retesniuose nendrynuose formuojasi buveinė „3270 Dumblingos upių pakrantės“.
7. Buveinė „1170 Rifai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
7.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Stambių riedulių laukai priekrantėje, sausumos moreninio gūbrio povandeninis tęsinys nuo kranto linijos iki 20–25 m gylio. Pačios viršutinės šlaito dalies pavieniai akmenys kyšo virš vandens. Sėsliųjų augalų ir gyvūnų bendrijos pasiskirsto pagal tam tikrą vertikalaus zoniškumo dėsnį.
7.2. Būdingos rūšys. Augalai: žaliadumbliai Cladophora glomerata, Enteromorpha intestinalis, Ulotrix subflaccida; raudondumbliai Furcellariafastigiata, Ceramium spp.; rudadumbliai Pilayella littoralis. Gyvūnai: stambios midijų Mytilus edulis kolonijos su asocijuota fauna; ūsakojis vėžiagyvis Balanus improvisus; samangyvis Electra crustulenta.
8. Buveinė „2110 Užuomazginės pustomos kopos“ turi atitikti šiuos kriterijus:
8.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Baltijos jūros pakrančių kopų pirmosios kūrimosi stadijos. Šioms paplūdimio kopoms priskiriamos eolinės formos, natūraliai (be žmogaus įtakos) susidariusios jūros paplūdimio paviršiuje, ir kopų ruožai įkrantinėje paplūdimio dalyje. Paplūdimio aukštutinėje dalyje – apsauginio kopagūbrio vakarinio šlaito papėdėje – pustomą smėlį stabdo pavieniai judrų substratą pakenčiančių augalų guotai.
8.2. Būdingos rūšys. Augalai: Ammophila arenaria, Cakile baltica, Honckenya peploides, Leymus arenarius.
8.3. Kiti požymiai. Buveinėje neturi būti nutrūkęs šią buveinę formuojantis intensyvus smėlio pustymas. Šio tipo buveines bendros augalų rūšys sieja su buveine „2120 Baltosios kopos“. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
9. Buveinė „2120 Baltosios kopos“ turi atitikti šiuos kriterijus:
9.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Biraus, maisto medžiagų neturtingo, nuolat pustomo balto smėlio, kuriame įsitvirtina tik stambūs, retakeriai, užpustymą ir nupustymą pakeliantys varpiniai augalai (Ammophila arenaria, Leymus arenarius, Calamagrostis epigejos ir kt.), buveinės. Buveinė sutinkama apsauginio kopagūbrio vakariniame šlaite, užima pustomų kopų ruožus, defliacines lomas, smėlio kauburius ir nuobirinį pamario šlaitą.
9.2. Būdingos rūšys. Augalai: Ammophila arenaria, Calammophila baltica, Calamagrostis epigejos, Festuca arenaria, Hieracium umbellatum, Honckenya peploides, Lathyrus maritimus, Leymus arenarius, Linaria loeselii, Petasites spurius.
9.3. Kiti požymiai. Didžiausi šios buveinės plotai sutinkami Kuršių nerijoje, o mažesni – žemyninėje pajūrio dalyje. Šio tipo buveinės artimai susijusios su „2110 Užuomazginėmis pustomų kopų“ ir „2130 Pilkųjų kopų“ buveinėmis, o kartais su „2170 Kopų gluosnynų“ buveinėmis. Suardytos pilkosios kopos ir defliaciniai dariniai paprastai priklauso baltųjų kopų buveinių tipui. Buveinėje turi vykti šią buveinę formuojantis smėlio pustymas. Minimalus šios buveinės plotas – 1 hektaras.
10. Buveinė „2130 Pilkosios kopos“ turi atitikti šiuos kriterijus:
10.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Nuo jūros nutolusio kopagūbrio buveinės, kuriose vėjo ardomasis poveikis labai mažas, todėl čia lengvai įsikuria psamofitai, formuojasi stabilios, gausios rūšių smėlynų bendrijos, ant smėlio paviršiaus kaupiasi negyvos augalų dalys, dirvožemyje randasi humusingo sluoksnio požymių. Išskirtinis vaidmuo sutvirtinant smėlio paviršių tenka kerpėms ir samanoms, kurios čia sudaro beveik ištisinę dangą. Šios buveinės taip pat būdingos apsauginio paplūdimio kopagūbrio rytiniam šlaitui, rečiau – sausai pajūrio palvei.
10.2. Būdingos rūšys. Augalai: Brachythecium albicans, Carex arenaria, Ceratodonpurpureus, Corynephorus canescens, Festucapolesica, Helichrysum arenarium, Hieracium umbellatum, Jasione montana, Pilosella officinarum, Rumex acetosella, Thymus serpyllum, Viola littoralis. Kerpės: Cetraria muricata, Cladonia arbuscula, Cladonia cornuta, Cladonia floerkeana, Cladonia glauca, Cladonia gracilis, Cladonia subulata, Placynthiella uliginosa. Paukščiai: Anthus campestris.
10.3. Kiti požymiai. Pilkosios kopos yra pajūrio smėlynų augalijos sukcesijos stadija. Palankiai klostantis aplinkos sąlygoms, pilkosios kopos apauga krūmais ir medžiais. Nurimusių kopų defliaciniuose ruožuose formuojasi buveinė „2120 Baltosios kopos“. Minimalus šios buveinės plotas – 1 hektaras.
11. Buveinė „2140 Kopų varnauogynai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
11.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Pajūrio smėlynų augalijos vystymosi stadija, kurios bendrijoms būdingi tankūs varnauogių sąžalynai, pilkųjų kopų ir miško rūšių deriniai. Vietoje pilkųjų kopų kerpių jose paprastai įsivyrauja miško bendrijoms būdingos samanų rūšys (Dicranum polysetum, Pleurozium schreberi, Pseudoscleropodium purum). Buveinės užima rytinę sausos pajūrio palvės dalį (kauburėtąją palvę), kurios smėliai senesni, labiau išplauti ir nukalkėję (rūgštesni).
11.2. Būdingos rūšys. Augalai: Carex arenaria, Deschampsiaflexuosa, Dicranum polysetum, Empetrum nigrum, Jasione montana, Melampyrum nemorosum, Pseudoscleropodium purum, Trientalis europaea.
11.3. Kiti požymiai. Vykstant sukcesijai varnauogynai apauga krūmais, medžiais ir susiformuoja buveinė „2180 Medžiais apaugusios pajūrio kopos“. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
12. Buveinė „2170 Kopų gluosnynai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
12.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Dažniausiai gluosnių guotai, išsibarstę už apsauginio paplūdimio kopagūbrio plytinčios palvės žemesnėse vietose. Guotus formuoja Salix rosmarinifolia, kuris paprastai užauga iki 1–1,5 m aukščio. Suželdamas tankiais krūmynais, jis sulaiko pustomą smėlį ir taip susidaro ištisinė smėlio kauburių grandinė. Į šiuos krūmynus kartais įsiterpia Salix daphnoides, Betula pubescens, Juniperus communis, Pinus sylvestris. Gluosnynuose žolių labai mažai, dažniausiai aptinkama pavienių gretimoms palvės buveinėms būdingų augalų. Samanų dangą kartu su smėlynų samanomis sudaro miškams būdingos Pleurozium schreberi, Dicranum scoparium, Dicranum polysetum, Aulacomnium palustre.
12.2. Būdingos rūšys. Augalai: Betula pubescens, Salix daphnoides, Salix rosmarinifolia, Carex arenaria, Hieracium umbellatum, Melampyrum pratense, Poa angustifolia, Stellaria graminea.
12.3. Kiti požymiai. Kopų gluosnynai sudaro kompleksus su pajūrio smėlynų buveinėmis – „2120 Baltosios kopos“, „2130 Pilkosios kopos“, „2140 Kopų varnauogynai“. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
13. Buveinė „2180 Medžiais apaugusios pajūrio kopos“ turi atitikti šiuos kriterijus:
13.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Šiam buveinių tipui priskiriami visų vystymosi stadijų miškai, augantys pajūrio smėlynuose. Pionierinių stadijų miškai būna nesusivėrę, medyną formuoja Betula pendula, Betula pubescens ir Pinus sylvestris. Jie paprastai sudaro 10–15 m pločio juostą kauburėtosios palvės dalyje ir jos duburiuose. Parabolinės kopos apaugusios varnauoginiais pušynais (Empetro nigri-Pinetum), kurie dėl padėties reljefe gali skirtis trako, žolių ir samanų ar kerpių ardų sudėtimi. Seniausiuose pušynuose kartu su Pinus sylvestris pastoviai auga Picea abies, dažnai aptinkama Quercus robur, Betula pendula, būdingas turtingesnis pomiškis. Drėgnose palvės vietose formuojasi Betula pubescens ir Alnus glutinosa medynai. Bendrijos su šiais vyraujančiais medžiais beveik nesiskiria nuo kontinentinių pelkinių miškų.
13.2. Būdingos rūšys. Augalai: Empetro nigri-Pinetum: Betula pendula, Betula pubescens, Frangula alnus, Pinus sylvestris, Populus tremula, Quercus robur, Sorbus aucuparia, Deschampsiaflexuosa, Empetrum nigrum, Goodyera repens, Leucobryum glaucum, Linnaea borealis, Luzula pilosa, Maianthemum bifolium, Melampyrum nemorosum, Orthilia secunda, Pseudoscleropodium purum, Pyrola chlorantha, Pyrola rotundifolia, Vaccinium myrtillus, Vaccinium vitis-idaea.
13.3. Kiti požymiai. Šiam buveinės tipui priklauso ne tik natūralūs, bet ir pusiau natūralūs miškai, kurie gerai įsitvirtinę, turi gerai išsivysčiusią medyno struktūrą ir miškams būdingą rūšių sudėtį. Šios buveinės pagrindinio ardo medžių (pušies) amžiaus vidurkis neturėtų būti mažesnis kaip 80 metų. Savaiminės kilmės vietinių rūšių medžių medynų amžius neribojamas. Minimalus šios buveinės plotas – 20 hektarų.
14. Buveinė „2190 Drėgnos tarpkopės“ turi atitikti šiuos kriterijus:
14.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Lomos pajūrio kopų sistemoje, kuriose gruntinis vanduo arti paviršiaus, o pavasarį ir rudenį telkšo balos. Dėl hidrologinių ypatumų, ypač apsėmimo vandeniu trukmės, jose formuojasi įvairi augalija – nuo pionierinių terofitų bendrijų iki daugiamečių aukštaūgių helofitų sąžalynų. Tokios įlomės susidaro apsauginio paplūdimio kopagūbrio rytinėje papėdėje, pajūrio ir pamario lyguminės palvės neigiamose reljefo formose.
14.2. Būdingos rūšys. Augalai: Carex acuta, Carexpseudocyperus, Irispseudacorus, Juncus balticus, Juncus bufonius, Phragmites australis, Peplis portula, Potentilla anserina, Rorippa amphibia, Sagina nodosa.
14.3. Kiti požymiai. Buveinė „2190 Drėgnos tarpkopės“ mūsų šalies pajūryje reta ir užima labai nedidelius plotus. Minimalus šios buveinės plotas – 0,1 hektaro. Šlapia, medžiais apaugusi palvė priskiriama buveinės tipui „2180 Medžiais apaugusios pajūrio kopos“.
15. Buveinė „2320 Pajūrio smėlynų tyruliai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
15.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Krūmokšnių bendrijos, susiformavusios pajūrio lygumos palvėje. Tai tam tikra smėlynų užaugimo stadija. Šios bendrijos sudaro kompleksus su įvairiomis sauspievėmis ir krūmynais.
15.2. Būdingos rūšys. Augalai: Calluna vulgaris, Carex arenaria, Danthonia decumbens, Empetrum nigrum, Nardus stricta.
15.3. Kiti požymiai. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
16. Buveinė „2330 Nesusivėrusios žemyninės smiltpievės“ turi atitikti šiuos kriterijus:
16.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Nesusivėrę žemyninių nekarbonatingų smėlių žolynai, kuriais užauga žemyninės kopos, fliuvioglacialiniai ir senoviniai aliuviniai smėlynai, nedideli akumuliacinio smėlio ploteliai dabartinių upių salpose. Tai pradinės neturtingų smėlių užaugimo stadijos, todėl šiose smiltpievėse didelė kerpių įvairovė (krūmiškosios iš Cladonia ir Cetraria genčių, žiauberiškosios Trapeliopsis granulosa, Placynthiella uliginosa, lapiškosios Peltigera rufescens), dažnesni vienamečiai, trumpos vegetacijos augalai, kurie gerai išnaudoja pavasarinius vandenis arba ilgesnio lietingo vasaros periodo drėgmę. Būdingos šio tipo buveinių formavimosi vietos yra kerpšilių kirtavietės ir gaisravietės, kitokios antropogeninės veiklos paliesti smėlynų plotai (pvz., karinių poligonų teritorijos), vėjo ir lietaus ardomi smėlynai.
16.2. Būdingos rūšys. Augalai: Agrostis capillaris, Carex arenaria, Corynephorus canescens, Filago arvensis, Filago minima, Myosotis micrantha, Poa angustifolia, Scleranthus perennis, Spergula morisonii, Teesdalia nudicaulis, Trifolium arvense. Kerpės: Cladonia spp., Cetraria spp. Paukščiai: Anthus campestris.
16.3. Kiti požymiai. Buveinė dažniausiai paplitusi Pietryčių, Pietų ir Pietvakarių Lietuvos smėlingosiose fliuvioglacialinėse ir senovinėse aliuvinėse lygumose. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
17. Buveinė „3130 Mažai mineralizuoti ežerai su būdmainių augalų bendrijomis“ turi atitikti šiuos kriterijus:
17.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Žemaūgių vienamečių ir daugiamečių vandens ir būdmainių augalų bendrijos, susiformuojančios skaidrių oligomezotrofinių arba mezotrofinių ežerų nuolatos apsemtose vietose, seklumose arba periodiškai išnyrančiose pakrantėse. Vienas iš jų paprastai sudaro daugiamečiai augalai (Isoetes lacustris, Lobelia dortmanna, Eleocharis acicularis, Myriophyllum alterniflorum) ir jos aptinkamos nuolatos vandens apsemtose vietose. Kitos, daugiausia iš vienamečių augalų sudarytos bendrijos, susiformuoja pakrantėse, kai vandens telkiniai nusenka arba išdžiūsta.
17.2. Būdingos rūšys. Augalai: Eleocharis acicularis, Isoetes lacustris, Juncus bulbosus, Limosella aquatica, Lobelia dortmanna, Myriophyllum alterniflorum, Ranunculus reptans, Sparganium angustifolium.
17.3. Kiti požymiai. Buveinių pasitaiko pelkių apsuptuose ežeruose arba didelių mezotrofinių ežerų, priskiriamų fragmentinio užžėlimo tipui, smėlėtuose ir gargždinguose atabraduose. Minimalus šios buveinės plotas – 0,1 hektaro.
18. Buveinė „3140 Ežerai su menturdumblių bendrijomis“ turi atitikti šiuos kriterijus:
18.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Skaidrūs, švarūs, vidutiniškai maisto medžiagų turintys (mezotrofiniai) ežerai, kurių vandenyje palyginti daug ištirpusių bazių (pH 6–7), arba kalkingi, mažai maisto medžiagų turintys (oligomezotrofiniai), melsvi arba žalsvi ežerai (pH>7,5). Šių mažų ir didelių ežerų visą dugną arba jo dalį dengia vešlūs maurabragių (Chara), menturdumlių (Nitella) sąžalynai. Neretai tokius vandens telkinius supa eutrofinės pelkės arba raistai.
18.2. Būdingos rūšys. Augalai: Chara aspera, Chara contraria, Chara filiformis, Chara globularis, Chara hispida, Chara rudis, Chara strigosa, Chara tomentosa, Lychnothamnus barbatus, Nitellaflexilis, Nitella opaca, Nitellopsis obtusa. Žuvys: Coregonus albula.
18.3. Kiti požymiai. Paprastai ežerai su menturdumblių augalija priskiriami fragmentinio arba fragmentinio juostinio užžėlimo tipui, pagal dubens kilmę dažniausia tai rininiai ežerai. Minimalus šios buveinės plotas – 5 hektarai.
19. Buveinė „3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis“ turi atitikti šiuos kriterijus:
19.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Natūraliai turtingi maisto medžiagų, pilkšvi, melsvai žali, labiau ar mažiau drumsti ežerai ar kiti stovinčio vandens telkiniai, kurių vandenyje daug ištirpusių bazių (pH>7). Šių ežerų seklumose susiformuoja plūduriuojančių augalų (plūdenų, aštrių, vandenplūkių), o gilesniuose atviruose plotuose – stambiųjų plūdžių bendrijos.
19.2. Būdingos rūšys. Augalai: Ceratophyllum demersum, Hydrocharis morsus-ranae, Lemna minor, Myriophyllum verticillatum, Utricularia vulgaris, Potamogeton lucens, Potamogeton perfoliatus, Potamogeton praelongus, Potamogeton zizii, Riccia fluitans, Spirodela polyrhiza, Stratiotes aloides. Paukščiai: Botaurus stellaris, Circus aeruginosus. Žuvys: Cobitis taenia, Rhodeus sericeus amarus. Vabzdžiai: Dytiscus latissimus, Graphoderus bilineatus.
19.3. Kiti požymiai. Šio tipo buveines galima aptikti ne tik eutrofiniuose vandens telkiniuose, bet ir sudėtingų mišraus tipo ežerų atskirose dalyse. Lietuvos ežeruose neretai plūdžių ir plūduriuojančių augalų bendrijos ribojasi su lūgnių ir vandens lelijų (Nymphaeion) bendrijomis. Paprastai šių ežerų pakraščiuose gerai išsivysčiusi helofitų (Phragmites, Typha) juosta. Pagal užaugimo pobūdį jie priskiriami juostinio ištisinio, rečiau juostinio fragmentinio užžėlimo tipui. Minimalus šios buveinės plotas – 5 hektarai.
20. Buveinė „3160 Natūralūs distrofiniai ežerai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
20.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Dažniausiai pelkėse esantys ežerai, kurių vanduo rudas dėl durpių ir humusinių rūgščių, jo pH 3–6. Dažnai šiuose ežeruose augalų nėra, kartais jie auga pavieniui arba sudaro nedidelius sąžalynus. Aptinkama kiminų, kitų samanų, plūdurlapių žiedinių augalų, viksvų, skendenių.
20.2. Būdingos rūšys. Augalai: Carex lasiocarpa, Nuphar lutea, Nupharpumila, Nymphaea candida, Potamogeton natans, Rhynchospora alba, Sparganium natans, Sphagnum auriculatum, Sphagnum cuspidatum, Utricularia minor, Warnstorfia exannulata, Warnstorfia fluitans. Paukščiai: Gavia arctica. Vabzdžiai: Leucorhiniapectoralis.
20.3. Kiti požymiai. Šio tipo buveinės tiesiogiai susijusios su aukštapelkėmis (buveinė „7110 Aktyvi aukštapelkė“) – liekaniniai pelkių ežerai, ežerokšniai, gilesni liūnai. Šie ežerai pagal augalijos pobūdį priskiriami liūninio užžėlimo tipui. Minimalus šios buveinės plotas – 0,2 hektaro.
21. Buveinė „3190 Gipso karsto ežerai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
21.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Karstiniais ežerais vadinamos gipso karsto regiono smegduobės arba jų sistemos su nuolatos telkšančiu vandeniu. Lietuvos teritorijoje šie ežerai yra patys jauniausi, aktyvaus karsto zonoje jie formuojasi ir pastaruoju metu, todėl atskirų ežerų arba to paties ežero atskirų dalių amžius ir išsivystymo laipsnis nevienodas. Šie vandens telkiniai pasižymi dideliu vandens lygio svyravimu (iki 2,4 m), kuris priklauso nuo gruntinių vandenų lygio ir kritulių kiekio. Maksimalus gylis paprastai ne didesnis kaip 7 m, tačiau stebima stratifikacija. Dėl intensyvaus gipso tirpsmo vandenys natūraliai prisotinti Ca2+ ir SO42- jonų. Dėl specifinių hidrologinių ir hidrocheminių sąlygų ežeruose vyksta labai įvairūs biologiniai procesai, susidaro unikalios sąlygos sierabakterėms vystytis – tik šiuose ežeruose randamos plika akimi matomos sierabakterių kolonijos. Skirtingo amžiaus ir morfologijos ežerų augalija taip pat labai skiriasi.
21.2. Būdingos rūšys. Augalai: Chara globularis, Chara contraria, Ceratophyllum demersum, Lemna trisulca, Myriophyllum verticillatum, Potamogeton pectinatus, Schoenoplectus lacustris, Sparganium erectum, Warnstorfia exannulata. Bakterijos: žaliosios ir purpurinės sierabakterės.
21.3. Kiti požymiai. Ežerų pasitaiko Šiaurės Lietuvos intensyvaus karsto zonoje. Senesnių karstinių ežerų pakraščiai būna apaugę medžiais; kai vandens lygis žemas, pakraščiuose vystosi smilgynų (Agrostietalia stoloniferae) bendrijos. Minimalus šios buveinės plotas – 0,1 hektaro.
22. Buveinė „3260 Upių sraunumos su kurklių bendrijomis“ turi atitikti šiuos kriterijus:
22.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Dažniausiai greitos tėkmės šaltinių maitinamos upės ir upeliai arba jų atkarpos su būdingomis prie srovės prisitaikiusių įsišaknijančių augalų (Batrachium, Potamogeton, Myriophyllum) bendrijomis arba vandeninėmis samanomis. Šio tipo buveinėse paprastai gausu pakrantėje augančių augalų, kurie, prisitaikydami prie srovės sąlygų, išaugina pasroviui nutįstančius ilgus lapus (Butomus, Sparganium spp., Sagittaria, Schoenoplectus), kiti – raukšlėtus povandeninius lapus (Veronica anagallis-aquatica, Berula erecta), plačialapės arba plūduriuojančiais lapais plūdės – siaurai lancetiškus arba elipsiškus lapus. Mažų upelių pakraščiuose šio tipo buveinės ribojasi su žemaūgių varpinių (Glycerietum notatae, Catabrosetum aquaticae) bendrijomis, didelėse upėse – su Butometum umbellatae bendrijomis.
22.2. Būdingos rūšys. Augalai: Batrachium trichophyllum, Batrachium aquatile, Berula erecta, Callitriche cophocarpa, Fontinalis antipyretica, Myriophyllum spicatum, Potamogeton meinshauzenii, Potamogeton nitens, Potamogeton fluitans, Veronica anagallis-aquatica. Paukščiai: Alcedo atthis. Žuvys: Cottus gobio, Lampetra planeri, Salmo salar, Thymallus thymallus. Vabzdžiai: Ophiogomphus cecilia. Moliuskai Unio crassus.
22.3. Kiti požymiai. Pietrytinėje šalies dalyje šių buveinių dažnai aptinkama visoje upėje, kituose rajonuose – srauniausiose jų atkarpose. Neretai tokios buveinės paplitusios miškais tekančiose upėse ir upeliuose, susijusiuose su šaltinių buveinėmis. Mažiausias šios buveinės ilgis – 1 kilometras. Buveinėje neturi būti nutrūkęs šią buveinę formuojantis fizinis aplinkos veiksnys – srauni vandens tėkmė.
23. Buveinė „3270 Dumblingos upių pakrantės“ turi atitikti šiuos kriterijus:
23.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Lėkštos didelių upių pakrantės ir išnyrančios salos, kuriose po pavasario potvynių arba vasarą nusekus vandeniui lieka dumblo sluoksnis. Šiose dumblo sąnašose formuojasi pionierinės drėgmę ir azotą mėgstančių augalų bendrijos, optimalų išsivystymą pasiekiančios antroje vasaros pusėje. Jeigu sąlygos nepalankios (vandeningas periodas užsitęsia), šio tipo buveinės gali nesusiformuoti.
23.2. Būdingos rūšys. Augalai: Atriplex prostrata, Bidens frondosa, Bidens tripartita, Chenopodium glaucum, Chenopodium rubrum, Cyperus fuscus, Juncus bufonius, Limosella aquatica, Persicaria lapathifolia, Persicaria maculosa, Persicaria mitis, Ranunculus sceleratus, Rorippa palustris.
23.3. Kiti požymiai. Buveinė dažniausiai paplitusi Nemuno, Neries ir kitų didesnių upių, ypač jų žemupių, pakrantėse, Kuršių marių pakrantėse. Šiam tipui priskirtinos ir dumblu padengtose Kuršių marių pakrantėse susidarančios buveinės, kurios pagal rūšių sudėtį atitinka upių pakrančių pionierines buveines. Buveinėje neturi būti nutrūkęs šią buveinę formuojantis fizinis aplinkos veiksnys – sezoninis apsėmimas vandeniu ir jo paliekamas dumblo sluoksnis. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
24. Buveinė „4030 Viržynai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
24.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Bendrijos su vyraujančiais viržinių šeimos augalais. Jos susiformuoja kontinentiniuose, paprastai rūgščiuose ir sausuose smėlynuose. Daugeliu atvejų – tai suardytų smėlynų, esančių pušynų kirtavietėse ar kitokiose retmėse, karinių poligonų ar kaimų aplinkoje, užaugimo stadijos. Paprastai jose vyrauja Calluna vulgaris, rečiau – Vaccinium vitis-idaea, Arctostaphyllos uva-ursi, juos papildo briedgaurynams būdingos rūšys.
24.2. Būdingos rūšys. Augalai: Arctostaphyllos uva-ursi, Calluna vulgaris, Carex pilulifera, Danthonia decumbens, Festuca ovina, Festuca rubra, Carex ericetorum, Vaccinium vitis-idaea.
24.3. Kiti požymiai. Vertingomis laikomos rūšių turtingos buveinės. Monodominantiniai Calluna vulgaris sąžalynai neturėtų būti priskiriami šiam buveinių tipui. Sudaro kompleksus su kitomis kontinentinių smėlynų buveinėmis, kaip „2330 Nesusivėrusios žemyninės smiltpievės“. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
25. Buveinė „5130 Kadagynai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
25.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Bendrijos su vyraujančiais kadagiais formuojasi karbonatinguose dirvožemiuose dažniausiai upių, ežerų šlaituose ir paežerėse, kur dirvožemiai susidarę ant ežerinės kilmės kalkinių tufų, arba susijusios su istorinių vandens telkinių kalkingais dariniais. Dažniausiai kadagynai susidaro tokių žolinių augalų bendrijų pagrindu: a) stepinių (Festuco-Brometea), pamiškių ir šlaitų (Trifolio-Geranietea) ganomų arba apleistų pievų mezofitų ir kserofitų bendrijų, įsikuriančių karbonatinguose, bet maisto medžiagų neturtinguose dirvožemiuose; b) kalkingų žemapelkių ir durpinių pievų (Scheuchzerio-Caricetea) žemažolių bendrijų, kurios dažniausiai formuojasi paežerėse, kur augavietės kartais maitinamos ne tik gruntinių vandenų, bet ir šlaito šaltinių.
25.2. Būdingos rūšys. Augalai: a) Juniperus communis, Crataegus spp., Rosa spp., Abietinella abietina, Agrimonia eupatoria, Carex ericetorum, Centaurea scabiosa, Gentiana cruciata, Helianthemum nummularium, Koeleria glauca, Medicago falcata, Pimpinella saxifraga, Poa angustifolia, Pulsatillapratensis, Veronica teucrium; b) Juniperus communis, Frangula alnus, Salix spp., Carex lepidocarpa, Carex nigra, Carex panicea, Crepis paludosa, Epipactis palustris, Molinia caerulea, Succisa pratensis. Paukščiai: Lullula arborea.
25.3. Kiti požymiai. Kadagynams priskiriamos buveinės, kuriose kadagių lajų projekcinis padengimas didesnis kaip 10 %. Bendrijos, kuriose kadagių mažiau, klasifikuojamos kaip pievų arba pelkių buveinės (dažniausiai „6120 Karbonatinių smėlynų smiltpievės“, „6210 Stepinės pievos“, „6410 Melvenynai“ ar „7230 Šarmingos žemapelkės“). Šiam buveinių tipui turėtų būti priskiriami tik retkarčiais šienaujami ar neintensyviai ganomi plotai. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
26. Buveinė „6120 Karbonatinių smėlynų smiltpievės“ turi atitikti šiuos kriterijus:
26.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Sausos, mažai susivėrusios smiltpievės iš Koelerion glaucae sąjungos, susiformavusios labiau ar mažiau karbonatinguose kontinentiniuose smėlynuose. Tipingos augavietės dažnesnės fliuvioglacialiniuose bei senoviniuose aliuviniuose smėlynuose ir perpustytų kontinentinių kopų masyvuose, pasitaiko didesnių upių slėnių aukštesniuose lygmenyse ir šlaituose.
26.2. Būdingos rūšys. Augalai: Alyssum gmelinii, Astragalus arenarius, Cardaminopsis arenosa, Carexpraecox, Dianthus deltoides, Festuca psammophila, Festuca polesica, Gypsophila fastigiata, Helichrysum arenarium, Herniaria glabra, Koeleria glauca, Silene chlorantha, Silene wolgensis. Vabzdžiai: Maculinea arion.
26.3. Kiti požymiai. Kontinentinėse kopose šio tipo buveinės sudaro kompleksus su kita smėlynų augalija. Upių slėniuose šios smiltpievės paprastai užima mažesnius plotus ir ribojasi su Festuco-Brometea klasės bendrijomis („6210 Stepinės pievos“). Minimalus šios buveinės plotas – 0.5 hektaro.
27. Buveinė „6210 Stepinės pievos“ turi atitikti šiuos kriterijus:
27.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Sausų, bazinių, labai karbonatingų dirvožemių, šiltų ir atvirų augaviečių pievos, priklausančios Festuco-Brometea ir Trifolio-Geranietea klasėms. Šio tipo buveinės formuojasi sausų kalvų šlaituose, upių slėnių sausose terasose ir šlaituose, saulėtose pamiškėse. Žolių danga labai turtinga rūšių, ypač gausu spalvingų ankštinių. Buveinės dėl nepalankaus reljefo nepaliestos intensyvios ūkinės veiklos (ne tręšiamos, ne ariamos) ir išlaikiusios vertingų pietinio paplitimo augalų ir gyvūnų (ypač vabzdžių) rūšių derinius. Šiam buveinių tipui taip pat priklauso aliuvinių salpų aukštų lygmenų karbonatinguose dirvožemiuose įsikuriančios bendrijos iš Mesobromion sąjungos, turinčios pereinamųjų į mezofitų pievas bruožų. Priskiriami ir neutralios reakcijos, labai mažo karbonatingumo smėlių susivėrę žolynai su Armeria vulgaris, Centaurea rhenana, Helichrysum arenarium, Festuca brevipila. Prioritetiniam buveinės tipui priklauso stepinės pievos, kuriose yra gegužraibinių šeimos augalų, dažniausiai Platanthera chlorantha, Orchis mascula, Orchis militaris, Orchis ustulata, Herminium monorchis, augavietės. Pievos, svarbios gegužraibinių šeimos augalų buveinių apsaugai, priskiriamos tada, kai jose auga daug įvairių gegužraibinių šeimos augalų arba jose yra įsikūrusi šalies mastu svarbi bent vienos rūšies augalų populiacija, arba jose aptinkama Herminium monorchis, Orchis militaris arba Orchis ustulata augalų.
27.2. Būdingos rūšys. Augalai: Festuca-Brometea klasei: Anthyllis vulneraria, Brachypodium pinnatum, Bromopsis inermis, Campanula bononiensis, Campanula glomerata, Carex caryophyllea, Carlina vulgaris, Centaurea scabiosa, Dianthus borbassii, Filipendula vulgaris, Medicago falcata, Polygala comosa, Poterium sanguisorba, Primula veris, Scabiosa ochroleuca, Thalictrum minus, Veronica spicata, Veronica teucrium. Trifolio-Geranietea klasei: Agrimonia eupatoria, Anthericum ramosum, Anemone sylvestris, Campanula persicifolia, Fragaria viridis, Geranium sanguineum, Laserpitium latifolium, Libanotis montana, Origanum vulgare, Phleum phleoides, Silene nutans, Trifolium alpestre, Trifolium medium, Trifolium montanum.
27.3. Kiti požymiai. Didžiųjų upių ir kalvų šlaituose šio tipo buveinės kartais sudaro kompleksus su termofiliniais dygliuotaisiais krūmynais (Rhamno-Prunetea klasė). Tokiais krūmynais dažniausiai užauga nebenaudojamos (nebešienaujamos) šlaitų pievos. Smėlynuose šios buveinės kaitaliojasi su karbonatingomis pievomis („6120 Karbonatinių smėlynų smiltpievės“). Šiam buveinių tipui nepriklauso kalvotame agrariniame landšafte išplitusios, intensyviai naudojamos (ganomos, šienaujamos, tręšiamos) sausos pievos su Medicago falcata (Aveno-Medicagetum bendrijos). Šiam buveinių tipui turėtų būti priskiriamos tik ekstensyviai ganomos ar šienaujamos pievos. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
28. Buveinė „6230 Rūšių turtingi briedgaurynai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
28.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Rūgščių dirvožemių, sausų arba mezofilinių augaviečių Violion caninae susivėrę briedgaurynai, turintys visą būdingų rūšių sudėtį. Kartais briedgaurės auga negausiai, tada išryškėja Danthonia decumbens, Juncus squarrosus, Festuca irAgrostis genčių augalai. Buveinės paprastai užima nedidelius plotelius upių slėnių terasose, šiaurinės ekspozicijos šlaitų papėdėse, panuovoliuose, sudaro siauras juostas pelkių prieigose.
28.2. Būdingos rūšys. Augalai: Agrostis capillaris, Antennaria dioica, Arnica montana, Botrychium lunaria, Carex pallescens, Carex pilulifera, Danthonia decumbens, Deschampsia flexuosa, Festuca ovina, Festuca rubra, Gentiana pneumonanthe, Hypericum maculatum, Hypochaeris maculata, Nardus stricta, Pedicularis sylvatica, Platanthera bifolia, Polygala vulgaris, Potentilla erecta, Scorzonera humilis, Thymus pulegioides, Veronica officinalis, Viola canina.
28.3. Kiti požymiai. Briedgaurynai paprastai sudaro kompleksus su kitomis pievų buveinėmis („6410 Melvenynai“, „6450 Aliuvinės pievos“, „6510 Šienaujamos mezofitų pievos“) ir itin retai pasitaiko didesnių pavienių briedgaurynų masyvų. Šiam buveinių tipui nepriskiriami šlapieji briedgaurynai. Jam taip pat nepriklauso dėl ūkinės veiklos (dažniausiai intensyvaus ganymo) degradavę, monodominantinėmis briedgaurės kupstynėmis virtę briedgaurynai, kurių regeneracija dėl pasikeitusių ekologinių sąlygų nebegalima. Šiam buveinių tipui priskiriamos tik ganomos pievos. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
29. Buveinė „6270 Rūšių turtingi smilgynai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
29.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Sausų ir vidutinio drėgnumo, skurdžių maisto medžiagų, paprastai rūgščių dirvožemių augavietėse susidarę žemaūgiai žolynai. Pagrindinis naudojimo būdas – ilgalaikis ekstensyvus ganymas ir (arba) šienavimas. Kartais ganymas gali būti derinamas su pirmos žolės arba likusių nenuėstų kuokštų šienavimu. Pastovioms ganykloms būdinga augalijos struktūros mozaika: žemažolių vejos, kurias sudaro skroteliniai ir besidriekiančiais stiebais augalai, derinasi su nenoriai ėdamų (dygių, šiurkščių, nuodingų), peraugusių augalų didesniais kuokštais. Buveinės turtingos rūšių, kurių įvairovė priklauso nuo augavietės drėkinimo ypatumų ir naudojimo režimo. Pasitaiko ruderalinių (azotamėgių) ir segetalinių piktžolių. Šio tipo buveinėse trūksta nemoralinių (su plačialapiais miškais susijusių) trąšių pievų rūšių (Festuca pratensis, Trifolium pratense, Geranium pratense, Heracleum sibiricum, Anthriscus sylvestris).
29.2. Būdingos rūšys. Augalai: Agrostis capillaris, Agrostis stolonifera, Alchemilla spp., Anthoxanthum odoratum, Briza media, Carum carvi, Cynosurus cristatus, Dianthus deltoides, Euphrasia spp., Festuca ovina, Festuca rubra, Gentianella campestris, Hypochoeris maculata, Leontodon autumnalis, Leontodon hispidus, Leucanthemum vulgare, Luzula campestris, Plantago lanceolata, Ranunculus acris, Ranunculus repens, Trifolium repens.
29.3. Kiti požymiai. Intensyviai naudojami ir iš pažiūros atrodantys monodominantiniai žolynai, neseniai apleistos buveinės taip pat priklauso šiam buveinių tipui. Neturėtų būti priskiriami ankstyvų stadijų dirvonai, kurie fitosociologiškai kartais klasifikuojami kaip Anthoxantho-Agrostietum bendrijos. Lietuvoje šiam buveinės tipui priklauso nederlingų augaviečių žolynai, kurių pagrindinis naudojimo būdas yra ganymas. Tuo ši buveinė skiriasi nuo buveinės „6510 Šienaujamų mezofitų pievų“. Dirvožemiai turėtų būti rūgštesni, ir tuo ši buveinė skiriasi nuo buveinės „6210 Stepinių pievų“. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
30. Buveinė „6410 Melvenynai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
30.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Melvenių pievos formuojasi labiau ar mažiau drėgnuose, azoto ir fosforo neturtinguose (oligotrofiniuose), rūgščiuose arba karbonatų turinčiuose dirvožemiuose. Augavietėms paprastai būdingas įvairaus storio durpingas dirvožemio sluoksnis ir negilus gruntinis vanduo. Neužima didelių plotų. Šios pievos intensyviai nenaudojamos, todėl užauga krūmais, ypač tos, kurios ribojasi su žemapelkiniais gluosnynais. Vertingais laikomi santykinai rūšių turtingi melvenynai.
30.2. Būdingos rūšys. Augalai: Crepis paludosa, Dactylorhiza maculata, Galium boreale, Gentiana pneumonanthe, Gladiolus imbricatus, Inula britannica, Inula salicina, Iris sibirica, Juncus conglomeratus, Molinia caerulea, Ophioglossum vulgatum, Potentilla erecta, Selinum carvifolia, Sanguisorba officinalis, Serratula tinctoria, Stachys officinalis, Succisa pratensis, Trollius europaeus. Vabzdžiai: Euphydryas aurinia, Maculinea teleius.
30.3. Kiti požymiai. Nedideli melvenynų plotai paprastai įsiterpia tarp kitų drėgnųjų pievų („6450 Aliuvinės pievos“, „6510 Šienaujamos mezofitų pievos“). Neretai aptinkama buveinių, turinčių melvenynams ir kalkingoms žemapelkėms būdingų rūšių derinių. Tokios buveinės konkrečiam tipui priskiriamos pagal vyraujančius augavietės ir rūšių sudėties požymius. Šiam buveinių tipui nepriklauso floristiškai skurdūs melvenynai, kuriais užauga apsausėjusios pelkės ir durpynai. Čia taip pat nepriskiriamos šlapios pievos su vyraujančiais Juncus effusus ir Juncus conglomeratus, botaninėje klasifikacijoje priklausančios melvenynams. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
31. Buveinė „6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
31.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Skiriami du aukštųjų žolynų formavimosi atvejai: a) nitrofilinės vandens telkinių pakrančių bendrijos (Senecionfluviatilis sąjunga), kurias sudaro aukštos bei vijoklinės žolės ir nedideli krūmai. Paprastai jos siauromis juostomis nutįsta pagal tekančius vandenis, nors retkarčiais gali supti ir stovinčio vandens telkinius. į šiuos žolynus dažnai įeina aukštaūgiai augalai iš šlapių Calthion pievų (Filipendula ulmaria, Valeriana officinalis, Angelica archangelica); b) natūralios ir beveik natūralios pamiškių bendrijos (Aegopodion podagrariae sąjunga). Formuojasi azoto turtingose, drėgno ir puraus dirvožemio augavietėse. Bendrijas paprastai sudaro daugiamečiai augalai, prisitaikę augti pavėsyje.
31.2. Būdingos rūšys. Augalai: a) Angelica archangelica, Calystegia sepium, Cuscuta europaea, Epilobium hirsutum, Eupatorium cannabinum, Filipendula ulmaria, Lythrum salicaria, Myosoton aquaticum, Senecio fluviatilis, Urtica dioica; b) Aegopodium podagraria, Alliaria petiolata, Carduus crispus, Chaerophyllum aromaticum, Galium aparine, Geranium robertianum, Geum urbanum, Glechoma hederacea, Lamium album, Lapsana communis, Silene dioica.
31.3. Kiti požymiai. Upių slėniuose eutrofiniai aukštieji žolynai, toldami nuo pakrančių, paprastai pereina į aliuvines pievas („6450 Aliuvinės pievos“). Šioms buveinėms neturėtų būti priskiriami aukštaūgiai, rūšių skurdūs žolynai, kurie formuojasi apleistose (nebešienaujamose) pievose ir fizionomiškai yra panašūs į natūralius nitrofilinius aukštuosius žolynus. Nevertingi ir įprastinių azotamėgių augalų sąžalynai pamiškėse arba tokie sąžalynai su svetimžemiais augalais (Impatiens glandulifera, Helianthus tuberosus, Echinocystis lobata, Aster spp.). Buveinėje neturi būti nutrūkęs šią buveinę formuojantis fizinis aplinkos veiksnys – sezoninis potvynis ir jo mechaninis poveikis, paliekamos maisto medžiagos. Šiam buveinių tipui turėtų būti priskiriamos bent retkarčiais šienaujamos pievos. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
32. Buveinė „6450 Aliuvinės pievos“ turi atitikti šiuos kriterijus:
32.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Pievos, kurios formuojasi upių slėnių salpose ir yra užliejamos sezoninių potvynių metu. Topografinė padėtis (atstumas nuo upės vagos, lygmens aukštis) lemia augaviečių apsėmimo trukmę, jose susiklostančio aliuvio kiekį, mechaninę sudėtį ir nusėdančių maisto medžiagų (ypač azotinių) kiekį. Dėl minėtų veiksnių, taip pat gruntinio vandens lygio augalų vegetacijos metu įvairiose salpos vietose formuojasi gana skirtingos augalų bendrijos. Aliuvinėms pievoms būdingi pašiaušėlynai, dryžutynai, šluotsmilgynai, eraičinynai, didieji viksvynai, vingiorykštynai.
32.2. Būdingos rūšys. Augalai: Alopecurus pratensis, Calamagrostis canescens, Carex acuta, Carex appropinquata, Carex cespitosa, Carex elata, Carex disticha, Deschampsia cespitosa, Equisetum fluviatile, Festuca pratensis, Filipendula ulmaria, Galium palustre, Phalaroides arundinacea, Lysimachia vulgaris, Lythrum salicaria, Potentilla palustris, Peucedanum palustre, Scutellaria galericulata, Stellaria palustris. Vabzdžiai: Lycaena dispar. Paukščiai: Gallinago media.
32.3. Kiti požymiai. Beveik visada, ypač aukštutinėse upių slėnių atkarpose ir mažesnių upelių slėniuose, aliuvinės pievos šliejasi prie pakrantinių aukštųjų žolynų (6430). Neapsemiamose salpos dalyse jos supa paprastai nedidelius šienaujamų mezofitų (6510) arba dar sausesnių stepinių pievų plotus. Šiam buveinių tipui nebepriskiriamos krūmais užaugančios aliuvinės pievos. Buveinėje neturi būti nutrūkęs šią buveinę formuojantis fizinis aplinkos veiksnys – sezoninis potvynis ir jo paliekamas aliuvis. Šiam buveinių tipui turėtų būti priskiriamos bent retkarčiais šienaujamos pievos. Minimalus šios buveinės plotas – 5 hektarai.
33. Buveinė „6510 Šienaujamos mezofitų pievos“ turi atitikti šiuos kriterijus:
33.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Šienaujamų mezofilinių pievų tipui priklauso žemyninės vidutinio drėgnumo trąšios Arrhenatherion elatioris sąjungos pievos. Galimi sausesni ir drėgnesni šių floristiškai labai turtingų pievų variantai. Čia taip pat priskirti neaukšti Calthion žolynai, kurie vystosi santykinai sausesnėse augavietėse ir turi pereinamus mezofitų bei higrofitų derinius. Mezofilinės pievos būdingos moreniniam kalvotam reljefui, kur pagal topografines, edafines ir drėgmės sąlygas įvairūs jų variantai kaitaliojasi. Didelių masyvų nesudaro. Šios pievos mažai tręšiamos, šienaujamos pagrindiniams varpiniams augalams pražydus, atolas kartais taip pat nupjaunamas arba nuganomas.
33.2. Būdingos rūšys. Augalai: Alchemilla spp., Alopecurus pratensis, Angelica sylvestris, Arrhenatherum elatius, Campanula patula, Cardamine pratensis, Centaurea jacea, Cirsium oleraceum, Crepis biennis, Dactylis glomerata, Daucus carota, Festuca pratensis, Geranium pratense, Holcus lanatus, Knautia arvensis, Lathyrus pratensis, Leontodon hispidus, Leucanthemum vulgare, Lychnisflos-cuculi, Lysimachia nummularia, Myosotis scorpioides, Pastinaca sativa, Phleum pratense, Picris hieracioides, Pimpinella major, Plantago lanceolata, Poa pratensis, Poa trivialis, Prunella vulgaris, Rhinanthus serotinus, Rumex acetosa, Rumex thyrsiflorus, Sanguisorba officinalis, Taraxacum officinale, Tragopogon pratensis, Trifolium pratense, Trisetum flavescens, Vicia cracca. Vabzdžiai: Maculinea teleius. Paukščiai: Crex crex.
33.3. Kiti požymiai. Nepriskiriami pertręšti, įsėti žolynai, kurių rūšių sudėtis skurdi ir vyrauja vienas ar keli varpinių šeimos augalai. Panašiai rūšių įvairovė gali sumažėti ir pradėjus pievas intensyviai ganyti. Apleistos nebešienaujamos pievos, kuriose ima vyrauti aukštaūgiai augalai (Filipendula ulmaria, Anthriscus sylvestris), taip pat neturėtų būti priskiriamos šiam buveinių tipui; jam turėtų būti priskiriamos tik nuolatos šienaujamos pievos. Minimalus šios buveinės plotas – 1 hektaras.
34. Buveinė „6530 Miškapievės“ turi atitikti šiuos kriterijus:
34.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Augalijos kompleksas, kurį sudaro nedideli lapuočių medžių guotai ir krūmai, atvirų pievų plotai. Dažniausi šiose buveinėse baltalksniai, juodalksniai, beržai, liepos, uosiai. Kartu su lazdynų, šaltekšnių, ievų, šermukšnių krūmais jie susiburia į nedideles grupes, tarp kurių netaisyklingais kontūrais įsiterpia šienaujamų pievų plotai. Šioms pievoms paprastai būdingi mezofitai, drėgnesnių durpinių pievų ir žemapelkių augalai. Pasitaiko miško, pamiškių ir miško aikštelių rūšių. Šio tipo buveinės buvo būdingos derlingų dirvožemių rajonams iki intensyvios melioracijos. Trūkstant gerų pievų, buvo šienaujamos pamiškės ir pakrūmės, įsiterpiant į medžiais ir krūmais apaugusius plotus kelis šimtus metrų. Taip susiformuodavo sudėtingas sumedėjusios ir žolinės augalijos raizginys, kuriame telkdavosi daug vertingų biologinių objektų.
34.2. Būdingos rūšys. Augalai: Alnus glutinosa, Alnus incana, Betula pendula, Betula pubescens, Corylus avellana, Frangula alnus, Fraxinus excelsior, Padus avium, Sorbus aucuparia, Tilia cordata, Anthriscus sylvestris, Briza media, Cardamine pratensis, Carex nigra, Carex panicea, Cirsium palustre, Dactylorhiza fuchsii, Festuca ovina, Ficaria verna, Geranium sanguineum, Heracleum sibiricum, Molinia caerulea, Orchis mascula, Orchis morio, Polygala amarella, Primula farinosa, Primula veris, Prunella vulgaris, Serratula tinctoria, Stachys officinalis, Succisa pratensis, Valeriana officinalis, Veronica chamaedrys. Vabzdžiai: Coenonympha hero, Lopinga achine, Euphydryas aurinia.
34.3. Kiti požymiai. Miškapievių žolinė augalija artima šienaujamoms pievoms („6510 Šienaujamos mezofitų pievos“) arba žemapelkių buveinėms („7230 Šarmingos žemapelkės“). Šiam buveinių tipui turėtų būti priskiriamos dar šienaujamos (kas 2–3 metai) arba retkarčiais ganomos miškapievės. Minimalus šios buveinės plotas – 1 hektaras.
35. Buveinė „7110 Aktyvios aukštapelkės“ turi atitikti šiuos kriterijus:
35.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Nepažeistos arba labai mažai pažeistos, labai rūgščios, neturtingos mineralinių medžiagų, ombrotrofinės (maitinamos lietaus vandens) aukštapelkės. Vandens lygis jose dažniausiai aukštesnis negu aplinkinėse teritorijose, gali būti ežerokšnių. Augalija daugiametė, vyrauja kiminai, kartu auga acidofiliniai Cyperaceae šeimos augalai, Ericaceae šeimos krūmokšniai, pavienės žemaūgės pušys. Aktyviomis vadinamos aukštapelkės, kurios vis dar užima didelius plotus ir kuriose kaupiasi durpės. Priskiriamos ir tos, kuriose aktyvus durpių formavimasis laikinai nutrūkęs, pvz., dėl sausros arba po gaisro.
35.2. Būdingos rūšys. Augalai: Andromeda polifolia, Betula nana, Calluna vulgaris, Carex limosa, Chamaedaphne calyculata, Drosera anglica, Drosera rotundifolia, Empetrum nigrum, Eriophorum angustifolium, Eriophorum vaginatum, Ledum palustre, Rhynchospora alba, Rubus chamaemorus, Scheuchzeria palustris, Sphagnum angustifolium, Sphagnum balticum, Sphagnum fuscum, Sphagnum majus, Sphagnum magellanicum, Sphagnum rubellum, Sphagnum tenellum, Trichophorum cespitosum. Kerpės: Cladonia stellaris, Cladonia stygia. Paukščiai: Pluvialis apricaria, Tringa glareola.
35.3. Kiti požymiai. Šios buveinės paprastai užima centrinę aukštapelkės dalį – plynę, kuri ribojasi su pelkiniais miškais, gali būti apsuptos įvairaus drėgnumo spygliuočių ir lapuočių miškų arba žemapelkių ir tarpinio tipo pelkių. Neretai jose, ypač vakarinės dalies pelkių plynėse, telkšo distrofiniai ežerai. Minimalus šios buveinės plotas – 5 hektarai.
36. Buveinė „7120 Degradavusios aukštapelkės“ turi atitikti šiuos kriterijus:
36.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Aukštapelkės, kuriose dėl antropogeninio poveikio pažeistas natūralus hidrologinis režimas. Dėl to pelkės paviršius išdžiūsta, pakinta rūšių sudėtis arba jos išnyksta. Šių pelkių augalų bendrijas paprastai sudaro aktyvioms aukštapelkėms būdingų rūšių augalai, tačiau pakinta santykinis jų gausumas. Dažniausiai tokie plotai apauga krūmokšniais (Calluna vulgaris, Ledum palustre, Vaccinium uliginosum), medžiais (Betula pendula, Betula pubescens, Pinus sylvestris), kiminų danga sunyksta, bet durpių klodas išlieka. Galinčiais natūraliai regeneruoti pelkių plotais laikomos teritorijos, kuriose, atkūrus hidrologinį režimą, per 30 metų atsikurs durpes formuojanti augalija.
36.2. Būdingos rūšys. Augalai: Betula pendula, Betula pubescens, Andromeda polifolia, Calluna vulgaris, Chamaedaphne calyculata, Cladina stellaris, Cladina stygia, Empetrum nigrum, Ledum palustre, Molinia caerulea, Sphagnum capillifolium, Sphagnum fuscum, Sphagnum magellanicum, Sphagnum rubellum. Kerpės: Cladonia stellaris, Cladonia stygia.
36.3. Kiti požymiai. Dažniausiai apie degradavusias pelkes yra iškasti grioviai, apypelkyje įrengtos kultūrinės pievos ir ganyklos arba dirbami laukai. Šiam buveinių tipui nepriskiriami plotai, kuriuose liko tik plikos durpės, taip pat pašarinėmis žolėmis ir kitomis kultūromis užsėti durpynai ir tokie plotai, kuriuose aukštapelkių augalija išnyko apaugus miškui. Minimalus šios buveinės plotas – 10 hektarų.
37. Buveinė „7140 Tarpinės pelkės ir liūnai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
37.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Buveinės, kuriose vyrauja pelkių augalų bendrijos, susiformavusios oligotrofinių ar mezotrofinių vandenų, dažniausiai labai pakilusių aukščiau substrato, paviršiuje. Šios buveinės turi lietaus, gruntinių ir apypelkio vandenų maitinamų pelkių požymių. Joms atstovauja labai įvairios augalų bendrijos. Dideliuose pelkių plotuose šios buveinės išsiskiria kaip linguojančios vejos, plaukiojančios kinys ar klampūs liūnai, sudaryti iš mažų ar vidutinio aukščio viksvų bendrijų su kiminais arba žaliosiomis samanomis. Dažnos šiose buveinėse vandens ir būdmainių augalų bendrijos. Šiam buveinių tipui taip pat priskiriamos mineralotrofinės žemapelkės, nepriklausančios stambiems pelkių kompleksams, atviri liūnai ir mažos žemapelkės, susiformavusios paupiuose ir paežerėse (pereinamojoje zonoje tarp vandens telkinių ir mineralinio pakraščio).
37.2. Būdingos rūšys. Augalai: Calliergon giganteum, Campylium stellatum, Carex diandra, Carex chordorrhiza, Carex lasiocarpa, Carex limosa, Carex rostrata, Drepanocladus cosonii, Epilobiumpalustre, Hamatocaulis vernicosus, Hammarbya paludosa, Liparis loeselii, Menyanthes trifoliata, Pedicularis palustris, Rhynchospora alba, Scheuchzeria palustris, Scorpidium scorpioides, Sphagnum angustifolium, Sphagnum fallax, Sphagnum fimbriatum, Sphagnum cuspidatum.
37.3. Kiti požymiai. Ribojasi su šarmingų žemapelkių, vandens telkinių pakraščių, šlapių pievų bendrijomis, randamos aukštapelkių plynėse. Minimalus šios buveinės plotas – 0,5 hektaro.
38. Buveinė „7150 Plikų durpių saidrynai“ turi atitikti šiuos kriterijus:
38.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Pionierinės drėgnų plikų durpių bendrijos su Rhynchospora alba, Drosera rotundifolia, Drosera anglica, Lycopodiella inundata, susiformuojančios nukastuose (nuardytuose) aukštapelkių plotuose ir natūraliai vandens arba šalčio pažeistose pelkių vietose, pelkių praplaišose, kartais mažai maisto medžiagų turinčių vandens telkinių fliuktuacijos zonos smėlyje su labai plonu durpių sluoksniu. Šios buveinės nuo kitų aukštapelkių ir tarpinio tipo pelkių saidrynų skiriasi neretai ant plikų durpių susiformuojančia kerpsamanių danga ir visai neišsivysčiusia arba labai menka samanų danga. Buveinės paplitusios stambesnių aukštapelkių plynėse, tarpinio tipo pelkėse. Saidrynų su Lycopodiella inundata pasitaiko tik pietrytinės ir rytinės dalies paežerių pelkėse.
38.2. Būdingos rūšys. Augalai: Cephalozia connivens, Cladopodiella fluitans, Drosera rotundifolia, Drosera anglica, Lycopodiella inundata, Kurzia pauciflora, Rhynchospora alba.
38.3. Kiti požymiai. Buveinės paplitusios aktyvių ir degradavusių aukštapelkių plynėse, tarpinio tipo pelkėse. Minimalus šios buveinės plotas – 0,1 hektaro.
39. Buveinė „7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės“ turi atitikti šiuos kriterijus:
39.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Nekalkingi arba mažai kalkingi, rūgštūs arba neutralios reakcijos šaltiniai su jiems būdinga arba dėl jų poveikio susiformuojančia pelkine augalija. Specifines šaltinių bendrijas sudaro samanos ir kerpsamanės su žiediniais augalais. Jų rūšių sudėtis įvairuoja pagal šaltinių atsivėrimo vietą. Miško šaltiniuose auga Cardamine amara, Chrysosplenium alternifolium, Carex remota, Poa palustris, Poa remota, Stellaria nemorum, atvirose vietose vyrauja viksvos ir aukštaūgės žolės (Carexpaniculata, Carex appropinquata, Epilobiumparviflorum, Epilobium hirsutum). Šaltiniuotose pelkėse susiformuoja Caricetalia nigrae augalų bendrijos. Šiam buveinių tipui taip pat priskiriamos mineralinių medžiagų turtingos šaltiniuotos pelkės su Saxifraga hirculus, Hamatocaulis vernicosus ir Paludella squarrosa.
39.2. Būdingos rūšys. Augalai: Brachythecium rivulare, Bryumpseudotriquetrum, Bryum schleicheri, Cardamine amara, Carex appropinquata, Carex paniculata, Chrysosplenium alternifolium, Cratoneuronfilicinum, Epilobium spp., Hamatocaulis vernicosus, Myosotis scorpioides, Paludella squarrosa, Pellia sp., Philonotisfontana, Plagiomnium undulatum, Poa remota, Poa palustris, Poa trivialis, Pohlia wahlenbergii, Rhizomnium punctatum, Saxifraga hirculus, Scapania undulata, Stellaria nemorum, Stellaria uliginosa, Veronica beccabunga, Warnstorfia exannulata.
39.3. Kiti požymiai. Paprastai šaltiniai atsiveria upių, ežerų šlaituose, apaugusiuose mišku, ribojasi su aukštaūgių žolių sąžalynais, viksvynais. Buveinėje neturi būti nutrūkęs šią buveinę formuojantis fizinis aplinkos veiksnys – aktyvūs fontinaliniai reiškiniai. Minimalus šios buveinės plotas – 0,1 hektaro šaltiniams ir 0,5 hektaro šaltiniuotoms pelkėms.
40. Buveinė „7210 Žemapelkės su šakotąja ratainyte“ turi atitikti šiuos kriterijus:
40.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Šakotosios ratainytės sąžalynai ežerų pakraščių helofitų juostoje ir paežerių pelkių plotuose. Ratainytynai paprastai aptinkami užpelkėjusių ežerų pakraščių liūnuose, kur sudaro sąžalynus su pelkiniu papartuoliu, rečiau – vandenyje su nendrėmis ir švendrais, kur ribojasi su kitomis nendrynų (Phragmition) ir viksvynų (Magnocaricion) bendrijomis. Neretai aptinkami nuo ežero atskirti ratainytynų plotai, įsiterpę tarp kalkingų žemapelkių (Caricion davallianae), tarpinio tipo pelkių ir liūnų (Caricion lasiocarpae) bendrijų. Šios buveinės izoliuojamos ir nutolsta nuo ežero pakraščio vykstant pelkėjimui. Tokiuose ratainytės sąžalynuose gausu pelkinių samanų.
40.2. Būdingos rūšys. Augalai: Cladium mariscus, Carex lasiocarpa, Carex rostrata, Campylium stellatum, Liparis loeselii, Phragmites australis, Scorpidium scorpioides, Typha angustifolia, Thelypteris palustris.
40.3. Kiti požymiai. Buveinės aptinkamos ežerų su menturdumbliais pakrantėse, įsiterpia tarp šarmingų žemapelkių, tarpinio tipo pelkių ir liūnų plotų. Minimalus šios buveinės plotas – 0,1 hektaro.
41. Buveinė „7220 Šaltiniai su besiformuojančiais tufais“ turi atitikti šiuos kriterijus:
41.1. Bendroji natūralios buveinės charakteristika. Kieto vandens šaltiniai su intensyviai besiformuojančiomis nuosėdomis, arba tufais, randami miškuose arba atvirose vietov …
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.