Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto, 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto

Byla Nr Byla Nr. 22/2008-31/2008-9/2010-35/2010 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto, 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 2011 m. liepos 7 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Sigutei Brusovienei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto biuro vedėjui Vitalijui Dmitrijevui, Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjui Giriui Ivoškai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2011 m. birželio 30 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 22/2008-31/2008-9/2010-35/2010 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar:

Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimu šie pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai buvo sujungti į vieną bylą.

Konstitucinis Teismas nustatė:

I Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai (Nr. 1B-24/2008, 1B-34/2008, 1B-9/2010, 1B-47/2010) grindžiami šiais argumentais.

Kad ir koks būtų nusikalstamos veikos, dėl kurios atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, pobūdis, demokratinėje visuomenėje nėra ir negali būti pagrįstas interesas bei tikslas pareigūną, kurio atžvilgiu yra atliekamas toks tyrimas, atleisti iš valstybės tarnybos, nes tokio tyrimo pradėjimas ir atlikimas nereiškia, kad asmuo iš tiesų yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Asmens, kurio atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, atleidimą iš darbo pareiškėjas vertina kaip neproporcingą laisvės pasirinkti darbą bei verslą suvaržymą.

Pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu inter alia tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė pasirinkti darbą bei verslą yra viena iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užtikrinimo sąlygų.

II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto biuro vedėjo V. Dmitrijevo ir Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjo G. Ivoškos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovams abejonių kelia tik Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata tiek, kiek pagal ją leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui turi būti panaikintas dėl to, kad jam atliekamas operatyvinis tyrimas dėl kitokios, ne susijusios su valstybės paslapčių apsaugos režimo pažeidimu, tyčinės nusikalstamos veikos.

Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

Valstybė, suteikdama asmeniui specialiąją teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nustato ir tam tikrus reikalavimus bei aplinkybes, kurioms esant (atsiradus ar paaiškėjus) ši teisė nesuteikiama ar panaikinama. Taip užkertamas kelias grėsmėms (ar net žalos padarymui) tiems valstybės interesams, kurie yra saugomi įslaptinant atitinkamą informaciją.

Tai – toks tyrimas, kai jau yra atliktas bent vienas procesinis veiksmas ir surinktų duomenų pakanka veikos kvalifikacijai patikslinti bei pranešimui apie įtarimą padarius tyčinę nusikalstamą veiką surašyti. Teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl tokio tyrimo yra panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, sudaro galimybę pašalinti nors ir minimalią, bet realią abejonę dėl to, kad leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą turi asmuo, padaręs tyčinę nusikalstamą veiką. Todėl, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, nėra pagrindo tvirtinti, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas asmens, turinčio leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, atžvilgiu dėl tyčinės nusikalstamos veikos yra nepakankama ir neproporcinga prielaida panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Nušalinimas nuo pareigų ir laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas priklauso nuo teisės aktuose nustatytų pagrindų ir procedūrų, sprendimus dėl jų taikymo priima tik tai daryti įgalioti asmenys; be to, Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad esant nusikalstamos veikos požymiams tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama tirti kompetentingai institucijai.

Suteikus galimybę vadovui, turinčiam teisę skirti asmenį į pareigas, nušalinti pareigūną nuo pareigų, kai yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, jis įgytų diskreciją revizuoti ir paneigti prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimus dėl atitinkamos procesinės prievartos priemonės skyrimo, o tai prieštarautų Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisėjų nepriklausomumo principui, jos 118 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam prokuroro nepriklausomumo principui.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui savo paaiškinimus pateikė specialistai – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento Įslaptintos informacijos apsaugos valdybos viršininkas Renaldas Grigas, Valstybės saugumo departamento Įslaptintos informacijos apsaugos valdybos skyriaus viršininko pavaduotojas Algirdas Bložė ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Bendrojo departamento Slaptumo skyriaus vedėja Laimutė Paulauskienė.

IV Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo kanceliarijos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto biuro vedėjas V. Dmitrijevas, Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjas G. Ivoška iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į teisėjų klausimus.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-9/2010).

Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.“ Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis abejoja, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“.

Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas, taip pat Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) neprieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“ (prašymas Nr. 1B-34/2008).

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“ Iš pareiškėjo prašymų argumentų matyti, kad jis abejoja, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) pareiškėjo nurodytais aspektais neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

Pareiškėjo ginčijamame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio „Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo sąlygos“ 2 dalies 13 punkte nustatyta: „Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo: <...>

Prašymuose Nr. 1B-24/2008, 1B-34/2008, 1B-47/2010 pareiškėjas prašo ištirti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto atitiktį Konstitucijai tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.

Pareiškėjo ginčijamame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio „Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimas“ 1 dalies 4 punkte nustatyta: „Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu: <...>

Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo ginčijamos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatos yra neatsiejamos. Todėl tirdamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos atitiktį Konstitucijai pareiškėjo ginčijamais aspektais Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat tirs šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytą teisinį reguliavimą visa apimtimi.

Pažymėtina, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnį „Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas“ įtariamasis nuo pareigų laikinai gali būti nušalintas nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, gavus prokuroro prašymą, o bylą perdavus į teismą dėl laikino nušalinimo nuo pareigų nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Laikinas nušalinimas nuo pareigų skiriamas, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 12 straipsnio 2 dalį už bendrą įslaptintos informacijos, kuria disponuoja paslapčių subjektas, apsaugos organizavimą ir būklę yra atsakingas paslapčių subjekto vadovas, o už įslaptintos informacijos apsaugos reikalavimų vykdymą paslapčių subjekto struktūriniuose padaliniuose, kuriuose saugoma arba naudojama įslaptinta informacija, yra atsakingi šių struktūrinių padalinių vadovai, jų įgalioti asmenys, taip pat asmenys, kuriems ši informacija yra patikėta. Leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija taip pat išduoda paslapčių subjektai (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 15 straipsnio 7 dalis). Paslapčių subjektai yra valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių veikla susijusi su informacijos įslaptinimu, išslaptinimu, įslaptintos informacijos naudojimu ir (ar) apsauga, tokių institucijų reguliavimo sričiai priskirtos įstaigos, įmonės, kurioms šios institucijos, suderinusios su Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija, suteikė paslapčių subjekto statusą (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 2 straipsnio 8 dalis (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija).

Taigi už įslaptintos informacijos, kuria disponuoja paslapčių subjektai, apsaugą atsako atitinkamų paslapčių subjektų ir jų struktūrinių padalinių vadovai bei jų įgalioti asmenys. Atsižvelgiant į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje turėtų būti tiriama Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai tiek, kiek jame nėra nustatyti paslapčių subjekto ar jo struktūrinio padalinio vadovo arba jo įgalioto asmens, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas (t. y. šios konstitucinės justicijos bylos kontekste – vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas), įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai dėl jo tyčinės nusikalstamos veikos yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.

Konstitucinis Teismas, šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavęs, kad tirs Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytą teisinį reguliavimą visa apimtimi, taip pat tirs Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai tiek, kiek jame nėra nustatyti vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas, įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.

II 1. Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar šioje konstitucinės justicijos byloje jo ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sąvoka „valstybinė paslaptis“ expressis verbis vartojama Konstitucijoje (117 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybės paslaptis – konstitucinis institutas; valstybės paslaptis – tai tokia neskelbtina, neskleistina informacija, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visos visuomenės politinei organizacijai, kurios paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu. Valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama. Asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams. Jeigu valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (sužinojimui, paskleidimui) nebūtų užkertamas kelias, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus, ginamus ir saugomus santykius, taigi tam tikro asmens ar asmenų interesą žinoti ar skleisti tam tikrą informaciją iškelti aukščiau viešojo intereso.

4.1. Konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą sietina inter alia su Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimuose yra inter alia pažymėjęs, kad piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina.

4.2. Pažymėtina, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė stoti į valstybės tarnybą, t. y. tik kaip susijusi su asmens priėmimu į valstybės tarnybą. Kaip ne kartą pažymėjo Konstitucinis Teismas, valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

4.3. Konstitucinis Teismas inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad, sudarydamas teisines prielaidas įgyvendinti teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (taigi ir stoti į valstybės tarnybą), įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą nėra absoliuti: valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės tarnyboje. Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, priimti dirbti joje asmenys turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius. Norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai; viena iš stojimo į valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų yra lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Valstybės institucijose turi dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

Įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. Pretendentų į pareigas valstybės tarnyboje patikimumas turi būti tikrinamas dar prieš jiems pradedant eiti pareigas. Kai valstybės tarnautojai eina pareigas, jų patikimumas taip pat gali būti tikrinamas, jeigu dėl jo kyla pagrįstų abejonių. Jeigu yra pagrįstai konstatuotas asmens, siekiančio tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje, nepatikimumas, toks asmuo negali būti priimamas į atitinkamas pareigas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad kaip vieni iš stojimo į valstybės tarnybą specialiųjų sąlygų paminėtini reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. Priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt. Specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuotos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami.

4.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją asmenims, siekiantiems eiti ar einantiems pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nustatoma specialioji sąlyga yra ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei. Asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis. Todėl įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės ir tarnybos paslapčių apsauga, inter alia nustatydamas asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei kriterijus bei tokių asmenų patikrinimo procedūras. Įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo.

4.5. Šiame kontekste taip pat paminėtina, jog 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad asmens (ir siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrindu konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leistų įstatymo įgaliotai valstybės institucijai konstatuoti asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nepatikimumą (ar nelojalumą Lietuvos valstybei) remiantis tik mažareikšmėmis aplinkybėmis. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas negali numatyti tokių įslaptintos informacijos apsaugos priemonių, kurios leistų iš anksto užkirsti kelią grėsmėms įslaptintos informacijos saugumui ir kartu – grėsmėms valstybės interesams.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad nekaltumo prezumpcijos negalima aiškinti vien lingvistiškai, kaip susijusios vien su teisingumo vykdymu baudžiamųjų bylų procese. Nekaltumo prezumpcija, vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai susilaikytų nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai).

Taigi vykdyti teisingumą, inter alia pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, yra išimtinė teismų funkcija. Kad ir kokius klausimus spręstų, jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali laikyti asmens kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika.

Taigi aplinkybės, sukeliančios abejonių dėl asmens, kuris siekia eiti ar eina pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, gali būti susijusios ir su asmens galbūt padaryta nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarime konstatuota, kad vidinė teisės sistemos darna, kurią suponuoja konstitucinis teisinės valstybės principas, yra inter alia susijusi su teisės spragomis, t. y. teisinio reguliavimo trūkumu, inter alia legislatyvine omisija. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2010 m. lapkričio 29 d. nutarime yra konstatavęs, kad teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2007 m. birželio 7 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimuose yra konstatavęs: galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus.

Paminėtina, kad bendriems Konstitucijoje įtvirtintiems valstybės tarptautinio bendradarbiavimo pagrindams būdinga inter alia tai, kad yra nustatyta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje būnant Europos Sąjungos (ES) nare, siekis užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą prisidedant prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo (Konstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija neatsiejama ir nuo kitų Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, inter alia kylančių iš narystės transatlantinėje saugumo ir gynybos organizacijoje – Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO); tokia narystė ne tik teikia Lietuvai papildomas saugumo garantijas, bet ir suponuoja būtinumą laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

Taigi Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę ES ir NATO bei būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus, inter alia įslaptintos informacijos apsaugos srityje. Todėl reglamentuodama valstybės paslapčių apsaugą Lietuvos Respublika negali nustatyti žemesnių šios apsaugos standartų nei ES ir NATO įslaptintos informacijos apsaugos standartai. Laikantis Konstitucijos normų ir principų gali būti nustatyti ir aukštesni Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių apsaugos standartai.

III 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama inter alia Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto atitiktis Konstitucijai, taip pat 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, atitiktis Konstitucijai.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 2 straipsnio 15 punkte įtvirtinta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija – šio įstatymo nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę dirbti ar susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“, arba tokią informaciją saugoti ar gabenti. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 2 straipsnio 16 punkte nustatyta, kad asmens patikimumo pažymėjimas – šio įstatymo nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę dirbti ar susipažinti su užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų perduota įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymų „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“ atitikmenimis, arba tokią informaciją saugoti ar gabenti.

Taigi leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas patvirtina specialiąją teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

8.1. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad asmeniui, pretenduojančiam gauti leidimą dirbti arba susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, toks leidimas ar pažymėjimas išduodamas, jeigu tikrinimo metu surinkti faktai nekelia abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei.

Taigi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra įtvirtintas bendrasis personalo patikimumo reikalavimas, kad leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą gali turėti tik toks asmuo, kurio patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia abejonių. Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ginčijamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas yra skirtas šiam bendrajam personalo patikimumo reikalavimui užtikrinti.

8.2. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eiti pareigas, susijusias su Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos, žymimos slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ arba „Konfidencialiai“ ar jų atitikmenimis, naudojimu ar tokios informacijos apsauga gali tik atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turintys asmenys, o eiti pareigas, susijusias su užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų įslaptintos informacijos, žymimos slaptumo žymų „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ arba „Konfidencialiai“ atitikmenimis, naudojimu ar tokios informacijos apsauga, gali tik atitinkamus asmens patikimumo pažymėjimus turintys asmenys.

Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimo turėjimas yra būtina specialioji sąlyga asmeniui eiti pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar apsauga.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnyje „Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimas“ nustatyta: „1. Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu:

12.1. Minėta, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalies 4 punktas įtvirtina bendrąjį personalo patikimumo reikalavimą, kad leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą gali turėti tik toks asmuo, kurio patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia abejonių. Taip pat minėta, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas yra skirtas bendrajam personalo patikimumo reikalavimui užtikrinti.

Vadinasi, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto teisinio reguliavimo tikslas taip pat yra užtikrinti bendrąjį personalo patikimumo reikalavimą, kad leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą gali turėti tik toks asmuo, kurio patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia abejonių. Tačiau, kitaip nei Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas, šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas yra susijęs ne su asmenimis, siekiančiais eiti pareigas valstybės tarnyboje, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, o su asmenimis, kurie jau eina tokias pareigas, t. y. jau turi leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą. Kitaip tariant, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas reguliuoja tokio leidimo ar pažymėjimo panaikinimą ir nustato, kad jis turi būti panaikintas inter alia atsiradus arba paaiškėjus kuriai nors iš šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių.

12.2. Minėta, kad pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalį leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimo turėjimas yra būtina sąlyga eiti pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar apsauga.

Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, inter alia kai paaiškėja arba atsiranda kuri nors iš šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių, turėjęs tokį leidimą ar pažymėjimą asmuo nebeatitinka būtinos specialiosios sąlygos pareigoms valstybės tarnyboje eiti, susijusioms su įslaptintos informacijos naudojimu ar apsauga.

Kiek tai susiję su ginčijamu Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, toks asmens pakartotinis tikrinimas pagal šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalį būtų galimas tik norint nustatyti, ar nėra 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių, t. y. ar asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos nėra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas. Tačiau tokio patikrinimo metu nustačius, kad yra kuri nors iš šių aplinkybių, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą visais atvejais leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas turi būti panaikintas be papildomo asmens, kuriam toks leidimas ar pažymėjimas buvo išduotas, tikrinimo.

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte nustatyta: „Pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos: <…>

Vadinasi, vidaus tarnybos pareigūnui, kurio pareigos susijusios su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą, inter alia kai atsiranda arba paaiškėja kuri nors iš šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių (asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas), pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą.

Vidaus tarnybos statute yra nustatyti vidaus tarnybos principai, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusas, priėmimas į tarnybą ir atleidimas, priėmimas į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigas ir mokymasis jose, pareigūnų atsakomybė, paskatinimai, socialinės ir kitos garantijos, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumai, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumai (Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnis).

Pažymėtina, kad kitų vidaus tarnybos pareigūno nušalinimo nuo pareigų atvejų Vidaus tarnybos statute nenumatyta.

Šiame kontekste paminėtinas Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio 4 dalyje nustatytas dar vienas laikino nušalinimo nuo pareigų atvejis: bylą perdavus į teismą, teismas, kurio žinioje byla yra, gali spręsti laikino jo nušalinimo nuo pareigų klausimą.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad vidaus reikalų įstaiga, pagal Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 3 dalį apibrėžiama kaip valstybės politiką visuomenės saugumo srityje įgyvendinantis Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities viešasis juridinis asmuo, kurio pareigūnų tarnyba organizuojama statutiniais pagrindais, kartu yra ir paslapčių subjektas, kuris pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 2 straipsnio 8 dalį (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) inter alia apibrėžiamas kaip valstybės institucija, kurios veikla susijusi su informacijos įslaptinimu, išslaptinimu, įslaptintos informacijos naudojimu ir (ar) apsauga. Taigi vidaus reikalų įstaigos vadovas, turintis teisę skirti asmenį į pareigas, kartu yra ir paslapčių subjekto vadovas, kuris pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 12 straipsnio 2 dalį atsako už bendrą įslaptintos informacijos apsaugos organizavimą ir būklę.

IV 1. Pažymėtina, kad iš įstatymų leidėjo ketinimų, užfiksuotų travaux préparatoires, matyti, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) buvo priimtas įgyvendinant NATO ir ES teisės aktus, reglamentuojančius įslaptintos informacijos apsaugą, inter alia personalo patikimumo standartus.

Šiuo ES Tarybos sprendimu patvirtintuose Europos Sąjungos Tarybos saugumo nuostatuose inter alia buvo įtvirtinta, jog saugumo priemonės turi būti tokios, kad leistų nustatyti asmenis, kurių būklė gali kelti grėsmę įslaptintos informacijos ir svarbios įrangos, kurioje laikoma įslaptinta informacija, saugumui, ir suteiktų galimybę tokius asmenis nušalinti ar atleisti.

Europos Sąjungos Tarybos saugumo nuostatuose taip pat buvo numatyta, kad išduodant leidimus naudotis informacija, pažymėta ES KONFIDENCIALIAI arba aukštesnio laipsnio slaptumo žyma, asmenys turi būti tinkamai patikrinami. Toks tikrinimas turi leisti nustatyti: ar tie asmenys yra inter alia neabejotinai lojalūs; ar jie yra tokio charakterio ir tokie diskretiški, kad nekyla abejonių dėl jų sąžiningumo tvarkant įslaptintą informaciją; ar jie negali pasiduoti užsienio arba kitų šaltinių spaudimui, pvz., dėl savo ankstesnės gyvenamosios vietos ar galinčių kelti grėsmę saugumui praeities ryšių. Personalo saugumo priemonės apima ir tvarką, užtikrinančią, kad, gavus tam tikram asmeniui nepalankios informacijos, būtų nustatyta, ar jis dirba su įslaptinta informacija arba turi galimybę naudotis ypatingos svarbos ryšių ar informacinėmis sistemomis, ir apie tai būtų pranešta atitinkamai institucijai; nustačius, kad toks asmuo kelia grėsmę saugumui, jam uždraudžiama vykdyti tokias užduotis arba jis nušalinamas nuo pareigų, kurias eidamas galėtų kelti grėsmę saugumui.

3.1. ES Tarybos 2011 m. kovo 31 d. sprendime 2011/292/ES dėl Europos Sąjungos įslaptintos informacijos apsaugai užtikrinti skirtų saugumo taisyklių yra nustatyti pagrindiniai ES įslaptintos informacijos apsaugai užtikrinti skirti saugumo principai ir būtiniausi standartai, kurie taikomi ES Tarybai bei jos Generaliniam sekretoriatui ir kurių privalo laikytis valstybės narės, vadovaudamosi savo atitinkamais nacionaliniais įstatymais ir kitais teisės aktais, kad visi būtų tikri, jog yra užtikrinta lygiavertė ES įslaptintos informacijos apsauga (1 straipsnis).

Minėto sprendimo 7 straipsnyje „Personalo patikimumas“ yra nustatyti personalo patikimumo užtikrinimo priemonių pagrindai. Inter alia šiame straipsnyje nustatyta, kad personalo patikimumo tikrinimo procedūrų tikslas – nustatyti, ar asmeniui, atsižvelgiant į jo lojalumą ir patikimumą, gali būti leidžiama susipažinti su ES įslaptinta informacija; prieš leidžiant Tarybos Generaliniame sekretoriate dirbantiems asmenims, kuriems dėl jų pareigų gali reikėti susipažinti su CONFIDENTIEL UE/EU CONFIDENTIAL arba aukštesnio laipsnio slaptumo žyma pažymėta ES įslaptinta informacija, susipažinti su tokia informacija, jų visų patikimumas turi būti atitinkamu lygiu patikrintas.

Tarybos 2011 m. kovo 31 d. sprendimo 2011/292/ES A priedėlyje personalo patikimumo tikrinimas apibrėžiamas kaip tikrinimo procedūros, kurias, vadovaudamasi valstybėje narėje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, atlieka kompetentinga institucija, siekdama gauti užtikrinimą, kad nėra jokios nepalankios informacijos, kuri neleistų asmeniui išduoti nacionalinio arba ES asmens patikimumo pažymėjimo, suteikiančio galimybę susipažinti su tam tikro lygio ES įslaptinta informacija (CONFIDENTIEL UE/EU CONFIDENTIAL arba aukštesnio laipsnio slaptumo žyma pažymėta informacija).

3.2. Tarybos 2011 m. kovo 31 d. sprendimo 2011/292/ES 7 straipsnio įgyvendinimo nuostatos išdėstytos šio sprendimo I priede. Jame inter alia nurodyti personalo patikimumo tikrinimo kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar asmeniui, atsižvelgiant į jo lojalumą ir patikimumą, gali būti išduotas asmens patikimumo pažymėjimas, leidžiantis susipažinti su CONFIDENTIEL UE/EU CONFIDENTIAL arba aukštesnio laipsnio slaptumo žyma pažymėta ES įslaptinta informacija. Atsižvelgiant į nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus, tokie pagrindiniai kriterijai inter alia apima nagrinėjimą, ar asmuo buvo nuteistas už nusikalstamą veiką ar nusikalstamas veikas, atlieka ar atliko veiksmus, dėl kurių jį galima šantažuoti ar daryti jam spaudimą, savo elgesiu ar žodžiais pasirodė esąs nesąžiningas, nelojalus ar nepatikimas, gali patirti spaudimą (pvz., dėl vienos ar kelių ne ES pilietybių turėjimo arba dėl giminaičių ar artimų asmenų, kurie galėtų būti pažeidžiami dėl užsienio žvalgybos tarnybų, teroristų grupių ar kitų ardomojo pobūdžio organizacijų ar asmenų, kurių siekiai gali kelti grėsmę ES ir (arba) valstybių narių saugumo interesams, poveikio); vykdant patikimumo tikrinimą, atitinkamais atvejais, vadovaujantis nacionaliniais įstatymais ir kitais teisės aktais, taip pat gali būti svarbi informacija apie asmens finansinę padėtį ir sveikatą, sutuoktinio, sugyventinio ar artimo šeimos nario charakteris, elgesys ir gyvenimo aplinkybės.

Tarybos 2011 m. kovo 31 d. sprendimo 2011/292/ES I priede nustatytos taikytinos personalo patikimumo tikrinimo ir administracinės procedūros. Jame inter alia nustatyta, jog prireikus, vadovaujantis nacionaliniais įstatymais ir kitais teisės aktais, gali būti atliekami papildomi patikimumo patikrinimai, kad būtų surinkta visa svarbi informacija apie asmenį ir būtų pagrįsta arba paneigta nepalanki informacija. Jei sužinoma informacija apie tai, kad galiojantį ES asmens patikimumo pažymėjimą turintis asmuo kelia pavojų saugumui, laikantis atitinkamų taisyklių ir teisės aktų apie tai pranešama atitinkamai nacionalinei saugumo institucijai. Jei nepalanki informacija patvirtinama, ES asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, o asmeniui neleidžiama susipažinti su ES įslaptinta informacija ir eiti pareigų, kurias eidamas jis galėtų susipažinti su ta informacija arba sukelti pavojų saugumui.

4.1. Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių susitarimo dėl informacijos saugumo 3 straipsnyje yra nustatyta pareiga Šalims užtikrinti tinkamą visų jų pilietybę turinčių asmenų, kurie, vykdydami tarnybines pareigas, turi arba gali susipažinti su informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“ ir aukštesnio laipsnio slaptumo žymomis, patikimumo patikrinimą prieš jiems pradedant eiti tokias pareigas; asmens patikimumo patikrinimo procedūros turi būti tokios, kad pagal jas būtų galima nustatyti, ar asmuo, atsižvelgiant į jo lojalumą ir patikimumą, gali susipažinti su įslaptinta informacija, nesukeldamas nepriimtino pavojaus saugumui.

4.2. Kituose NATO dokumentuose, priimtuose įgyvendinant Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių susitarimą dėl informacijos saugumo (inter alia NATO dokumente C-M(2002)49 „Saugumas Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO)“), inter alia nustatyta, kad personalo saugumo procedūros turi būti tokios, kad būtų vertinama, ar asmeniui, atsižvelgiant į jo lojalumą ir patikimumą, gali būti leidžiama susipažinti su įslaptinta informacija be nepriimtinos rizikos saugumui, taip pat kad visi asmenys, kurie dėl savo pareigų privalo gauti informaciją, klasifikuojamą NATO CONFIDENTIAL ir aukštesnio lygio žyma, turi būti tinkamai ištirti, kad būtų pakankamai pasitikima jų tinkamumu prieiti prie tokios informacijos.

Juose taip pat inter alia nustatyti pagrindiniai lojalumo ir patikimumo vertinimo kriterijai, kai sprendžiamas personalo saugumo leidimo klausimas. Pagal šiuos kriterijus nustatomi asmens reputacijos aspektai ar aplinkybės, galinčios kelti potencialias saugumo problemas. Jie inter alia apima informaciją apie tai, ar asmuo ir, prireikus atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus, jo sutuoktinis, sugyventinis ar artimas šeimos narys savo veiksmais ar kalbomis nedemonstravo nesąžiningumo, nelojalumo, nepatikimumo arba nerūpestingumo, ar jis nebuvo nuteistas už nusikalstamą veiką arba už veikas, rodančias recidyvizmo tendencijas, ar jis negali pasiduoti spaudimui per giminaičius ar artimus asmenis, kurie gali būti pažeidžiami dėl užsienio žvalgybų tarnybų, teroristų grupių ar kitų ardomojo pobūdžio organizacijų arba asmenų, kurių interesai gali kelti grėsmę NATO ir (ar) NATO valstybių saugumo interesams, įtakos.

Personalo saugumo priemonės apima ir tvarką, kuri užtikrintų, kad, gavus tam tikram asmeniui nepalankios informacijos, būtų nustatyta, ar jis gali toliau turėti personalo saugumo leidimą; nustačius nepriimtiną riziką saugumui, personalo saugumo leidimas turi būti panaikintas, tam asmeniui turi būti atimta galimybė naudotis NATO įslaptinta informacija ir jis turi būti pašalintas iš pareigų, kurias eidamas galėtų kelti grėsmę saugumui.

Taikytinos saugumo priemonės taip pat turi būti tokios, kad leistų nustatyti tokius jau turinčius teisę dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija asmenis, kurių būklė gali kelti grėsmę įslaptintos informacijos saugumui, ir suteiktų galimybę tokius asmenis nušalinti ar atleisti. Gavus tam tikram asmeniui nepalankios informacijos turėtų būti patikrinta, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nesukelia nepriimtinos rizikos tokios informacijos saugumui, o nustačius tokią riziką, asmeniui turi būti atimta galimybė naudotis įslaptinta informacija – jam turi būti uždraudžiama vykdyti užduotis, susijusias su įslaptinta informacija, jis nušalinamas nuo pareigų, kurioms vykdyti būtina įslaptinta informacija, arba iš tų pareigų atleidžiamas. Šiame kontekste paminėtina, jog svarbu, kad asmuo, kurio tolesnis darbas su įslaptinta informacija sudarytų nepriimtiną riziką tokios informacijos saugumui, negalėtų prieiti prie įslaptintos informacijos ir nebevykdytų atitinkamų pareigų.

Tai gali būti pasiekiama įvairiomis teisinėmis priemonėmis, t. y. ne tik atleidžiant asmenį iš pareigų, bet ir taikant švelnesnes pagal savo pobūdį priemones – nušalinant nuo pareigų arba uždraudžiant vykdyti su įslaptinta informacija susijusias užduotis.

Pažymėtina ir tai, kad NATO ir ES dokumentai nustato pagrindinius arba minimalius (būtiniausius) personalo saugumo standartus, t. y. nacionalinėje teisėje gali būti numatyti ir papildomi bei griežtesni kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant būtų vertinamas asmens lojalumas ir patikimumas, taip pat papildomas ir griežtesnes personalo saugumo užtikrinimo priemones.

V Dėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad asmenims, siekiantiems eiti ar einantiems pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, keliama specialioji sąlyga yra ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei; ši sąlyga sietina su valstybės pasitikėjimu tokiu asmeniu.

4.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime aiškinant Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpcijos principą minėta, jog tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika. Minėta ir tai, kad vertindama šias aplinkybes įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo.

4.3. Taigi, sprendžiant leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo klausimą, asmuo yra tikrinamas siekiant nustatyti, ar juo galima pasitikėti, t. y. ar nėra jokių abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kad nebūtų sukelta grėsmės įslaptintos informacijos saugumui. Todėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reguliuojamuose santykiuose, kai sprendžiama dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, inter alia dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo, nesprendžiamas asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimas.

4.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.

5.1. Minėta, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą sietina inter alia su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina.

5.2. Taip pat minėta, kad, sudarydamas teisines prielaidas įgyvendinti teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (taigi ir stoti į valstybės tarnybą), įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas. Piliečių teisė stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą nėra absoliuti.

5.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota, kad:

5.4. Pažymėtina, jog aplinkybės, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, gali suponuoti asmens pažeidžiamumą, kartu kelti abejonių dėl jo patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei.

5.5. Įstatymų leidėjas, ginčijamame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatęs, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas dėl to, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, kitaip nei teigia pareiškėjas, siekė ne apsaugoti valstybę nuo galimos nusikalstamos veikos ar kitų pavojingų pažeidimų padarinių, o sudarė prielaidas, kad prieigos prie įslaptintos informacijos neturėtų asmuo, dėl kurio patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei yra abejonių. Todėl toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip užkertantis kelią galimai žalai valstybės interesams, susijusiems su įslaptintos informacijos apsauga.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos svarbiems valstybės interesams.

5.6. Taigi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, kartu ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė pasirinkti darbą nėra paneigiama ar varžoma labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

VI Dėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.