Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų

Byla Nr. 46/2001-48/2001-50/ 2001-2/2002-6/2002-18/2002 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ, SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBOS, VALSTYBĖS SAUGUMO, KRAŠTO APSAUGOS, PROKURATŪROS, KALĖJIMŲ DEPARTAMENTO, JAM PAVALDŽIŲ ĮSTAIGŲ BEI VALSTYBĖS ĮMONIŲ PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO 2 DALIES (2000 M. GRUODŽIO 21 D. REDAKCIJA) IR 13 STRAIPSNIO 3 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1995 M. SAUSIO 20 D. NUTARIMU NR. 83 PATVIRTINTŲ VIDAUS REIKALŲ, SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBOS, VALSTYBĖS SAUGUMO, KRAŠTO APSAUGOS, PROKURATŪROS, KALĖJIMŲ DEPARTAMENTO, JAM PAVALDŽIŲ ĮSTAIGŲ BEI VALSTYBĖS ĮMONIŲ PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ SKYRIMO BEI MOKĖJIMO NUOSTATŲ 25 PUNKTO 2 PASTRAIPOS (2001 M. GEGUŽĖS 25 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR ŠIŲ NUOSTATŲ 5 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ, SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBOS, VALSTYBĖS SAUGUMO, KRAŠTO APSAUGOS, PROKURATŪROS, KALĖJIMŲ DEPARTAMENTO, JAM PAVALDŽIŲ ĮSTAIGŲ BEI VALSTYBĖS ĮMONIŲ PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO 4 DALIAI 2003 m. liepos 4 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisės taikymo skyriaus vedėjai Irinai Kudrevičiūtei, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento Pensijų skyriaus vedėjai Svetlanai Černuševič ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotojui Arūnui Sodoniui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. birželio 12 d. išnagrinėjo bylą Nr. 46/2001-48/2001-50/2001-2/2002-6/2002-18/2002 pagal:

Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. sprendimu šie Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymai sujungti į vieną bylą.

Konstitucinis Teismas nustatė:

I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. rugsėjo 18 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas; Žin., 1994, Nr. 99-1958) 11 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui, ar Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatų; Žin., 1995, Nr. 8-173) 25 punktas neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.

II Pareiškėjai prašymus grindžia šiais argumentais.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiosios konsultantės J. Andriuškevičiūtės ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento Pensijų skyriaus viršininkės S. Černuševič, Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisės taikymo skyriaus vedėjos I. Kudrevičiūtės ir Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotojo A. Sodonio rašytiniai paaiškinimai.

Teisė į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją atsiranda įstatymo pagrindu, todėl savo esme ji skiriasi nuo sutartiniais pagrindais išmokamos pensijos ar kitos draudiminės išmokos. Įstatyme numatytos tam tikros sąlygos, kurias įvykdę asmenys įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, t. y. valstybė nemoka draudimo įmokų į draudimo bendrovės, tam skirtų fondų ar konkretaus asmens sąskaitas. Nuosavybės teisę į pareigūnų ar karių valstybinę pensiją asmuo įgyja tik ją išmokėjus. Ji nėra turtinė teisė civilinės teisės požiūriu. J. Andriuškevičiūtės nuomone ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija leidžia daryti išvadą, kad pensija įstatymų nustatyta tvarka gali būti mažinama. Pripažinus, kad pensija, nors ir yra nuosavybė, gali būti mažinama, būtina laikytis konstitucinio reikalavimo, kad „nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“, todėl darytina išvada, kad pensija yra asmens nuosavybė nuo to momento, kai ji yra išmokėta tokio dydžio, kokį numato įstatymas.

Kai kurios išmokos skiriamos papildomai prie visiems gyventojams vienodų socialinio draudimo garantijų, jos mokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Tokių išmokų grupei priskirtinos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pareigūnų ir karių pensijos paskirtis yra kompensuoti dėl tarnybos santykių nutraukimo prarastas pajamas. Tačiau jei pareigūnas ar karys tęsia tarnybą ar dirba, jis turi pajamų, todėl valstybei tokiu atveju neturėtų būti nustatyta pareiga teikti jam socialinę paramą. Pareiškėjas akcentavo tik su atlyginimu už darbą susijusį pensijos dydžio ribojimą. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyti pensijos dydžio ribojimai išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ir karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo gauna valstybinio socialinio draudimo ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas.

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos. Ši nuostata iš esmės nesiskiria nuo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytų taisyklių, nes netiesiogiai sietina su pajamomis. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis yra suprantama kaip asmens teisė pačiam nuspręsti, dirbti ar ne, užsiimti verslu ar ne. Teisės aktai nustato tam tikrus reikalavimus asmeniui, norinčiam dirbti, ir jie negali būti vertinami kaip ribojantys asmens teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Analogiškai reikėtų vertinti Įstatymo nuostatas, ribojančias pensijos dydį pagal gaunamas draudžiamąsias pajamas. Vertinant įstatymo ir poįstatyminio teisės akto ginčijamas nuostatas atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareigūnų ir karių pensijų mokėjimo taisyklės leidžia asmeniui pasirinkti, ar likti tarnyboje, ar gauti pensiją, tačiau neleidžia dirbti ir gauti pensiją.

Konstitucinės nuostatos leidžia teigti, kad žmogaus laisvo pasirinkimo galimybė nėra neribota. Konstitucijos nuostatų analizė suteikia pagrindą teigti, kad Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis žmogaus teises į darbą, pensiją ir socialinę paramą, nesiekiama garantuoti asmeniui absoliučių teisių, tačiau jose yra įtvirtinta garantija, kad valstybė šių teisių nepaneigs. Seimo atstovės teigimu, Įstatymo 11 straipsnio ir Nuostatų 25 punkto nuostatomis užtikrinamas „visuomenės interesas“. Valstybė turi teisę nustatyti papildomas, specialias šios teisės įgyvendinimo sąlygas, tačiau tokių apribojimų mastas neturi paneigti apribojamų teisių apskritai.

Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kokiems asmenims pensijos neskiriamos, o šių teisių įgyvendinimui valstybė yra įstatymais nustačiusi garantijas. Seimo atstovės nuomone, Įstatymo 11 straipsnyje ir Nuostatų 25 punkte nustatytas pensijų dydžio ribojimas ar šių pensijų nemokėjimas šiame straipsnyje nustatytais atvejais neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.

Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, ginčijama Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata nepažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės apsaugos, kadangi pareigūnų ar karių valstybinė pensija gali būti laikoma nuosavybe tik ją įstatymų nustatyta tvarka paskyrus ir išmokėjus. Suinteresuoto asmens atstovės manymu, ginčijama Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata neprieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsniui, nes pareigūnų ar karių teisinis statusas tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu yra ypatingas, atsakomybė yra taikoma tiek už pareigūno ar kario vardą žeminantį elgesį tarnybos metu, tiek už elgesį ne tarnybos metu. Suinteresuoto asmens atstovės J. Andriuškevičiūtės teigimu, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatos būtų pažeistos, jeigu pareigūnų ar karių pensijos skyrimas ir mokėjimas priklausytų nuo tyčinės baudžiamosios veikos padarymo laiko, t. y. nuo to, ar nusikaltimas padarytas tarnaujant, ar jau nustojus tarnauti.

IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro L. Linkevičiaus, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės V. Blinkevičiūtės, tuometinio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro J. Bernatonio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro V. Bulovo, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro A. Klimavičiaus, Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus M. Laurinkaus, šio departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo A. Pociaus, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus V. Junoko, tuometinio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus D. Prevelio, laikinai einančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus pareigas Č. Zabulėnienės, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro patarėjo D. Žalimo rašytiniai paaiškinimai.

V Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuotų asmenų – Seimo ir Vyriausybės atstovai iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Seimas 1994 m. gruodžio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d.

Įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas. 2000 m. gegužės 2 d. priimto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Įstatymo pavadinimas buvo papildytas žodžiais „Specialiųjų tyrimų tarnybos“. 2000 m. liepos 13 d. priimto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Įstatymo pavadinimas buvo dar kartą papildytas ir išdėstytas taip: „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas“.

Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą yra viena iš valstybinių pensijų rūšių. Be šios valstybinės pensijos, Valstybinių pensijų įstatyme dar yra nustatytos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių, nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, teisėjų valstybinės pensijos. Pagal Valstybinių pensijų įstatymą vienos jame nustatytos pensijos yra skiriamos ir mokamos už ypatingus nuopelnus Lietuvai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos), kitų valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas yra siejamas su atitinkama tarnyba (pavyzdžiui, tarnyba vidaus reikalų, prokuratūros sistemose ir kt.) arba darbu (pavyzdžiui, moksliniu darbu), dar kitos valstybinės pensijos yra kompensacinio pobūdžio ir mokamos asmenims, kurie yra pripažįstami nukentėjusiaisiais asmenimis (pavyzdžiui, asmenims, tapusiems invalidais dėl 1991 m. sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijoms (rezistencijos) dalyviams ir t. t.).

Atskirų valstybinių pensijų rūšių skyrimo ir mokėjimo santykius taip pat reguliuoja Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinasis įstatymas.

Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme yra nustatyti asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai.

Pagal Įstatymą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi teisę gauti: Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai, profesinės karo tarnybos kariai, Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnai, prokuratūros pareigūnai, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai. Šiems asmenims žuvus tarnybos ar mokymų metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba ar mokymais, teisę gauti pareigūnų ir karių valstybines našlių ir našlaičių pensijas turi jų sutuoktiniai ir vaikai.

Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama minėtiems pareigūnams ir kariams, išėjusiems iš tarnybos, jeigu jie atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas. Šios sąlygos yra įvairios: asmuo yra arba ištarnavęs tam tikrą metų skaičių, arba yra ištarnavęs tam tikrą metų skaičių ir sukakęs senatvės pensijos amžių, arba asmuo yra pripažintas invalidu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, arba yra atleistas iš tarnybos dėl sveikatos ir kt.

Pagal Įstatymą nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nebemokama.

Įstatyme nustatyta, kad pareigūnai ir kariai, kurie įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nepraranda teisės į kitas valstybines pensijas, jei įstatymai nenumato kitko. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus minėti pareigūnai ir kariai gauna ir valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai atitinka sąlygas šiai pensijai gauti.

Pažymėtina, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos yra mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Pagal galiojančius įstatymus pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas nėra grindžiamas nei socialinio draudimo, nei jokiomis kitomis specialiomis įmokomis. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija apskaičiuojama ir mokama atsižvelgiant į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį.

Tuo tarpu valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija ir valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija, nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, yra mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimas ir mokėjimas, skirtingai nuo valstybinių pensijų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinės pensijos), yra grindžiamas socialinio draudimo įmokomis, kurias moka darbdaviai ir patys darbuotojai. Taigi šiuo atveju žmogus pats tam tikru mastu dalyvauja sudarant materialines šios pensijos mokėjimo prielaidas. Socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydžius.

Socialinio draudimo invalidumo pensijų dydžiai nėra visada tiesiogiai susiję su socialinio draudimo įmokų mokėjimu.

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas:

Vyriausybės 2000 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 861 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ dalinio pakeitimo“ 1.4.1 punktu buvo pakeistas šių Nuostatų pavadinimas – jie buvo pavadinti Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais.

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. rugsėjo 18 d. nutartimi prašo ištirti, ar Nuostatų 25 punktas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. liepos 26 d. nutartimi prašo ištirti, ar Nuostatų 5 punktas neprieštarauja Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punktui.

II 1. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai. Pagal šį Konstitucijos straipsnį įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais.

Pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytosios pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. ir 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Įstatymu taip pat gali būti nustatytos ir pensijos už tam tikrą tarnybą Lietuvos valstybei. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią pensiją už tarnybą, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, taip pat jos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio.

Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu. Įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymą, kuriame nustatyta, kokiems asmenims yra skiriamos ir mokamos pensijos už tarnybą, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindai ir sąlygos, taip pat šios pensijos dydžiai, kiekvienu atveju turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, Konstitucijoje įtvirtintų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės imperatyvų. Pažymėtina, kad jeigu įstatymų leidėjas, reguliuodamas pareigūnų ir karių pensinį aprūpinimą, nepaisytų Konstitucijos, toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų. Jeigu įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, neatsižvelgtų į pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį ar kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo bei proporcingumo principai.

Pažymėtina ir tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų (taigi ir nuo senatvės pensijos). Minėta, kad ši pensija skiriama asmenims už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei ir yra mokama iš valstybės biudžeto. Nurodyti ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad asmenims, neišėjusiems iš tarnybos, tokia pensija nėra skiriama arba tokia pensija nėra mokama asmenims, kurie išėjo iš tarnybos ir kuriems buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kai jie grįžta į tarnybą, už kurią skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas.

Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarime konstatuota, kad jei įstatymu nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią pensiją, yra saistomas Konstitucijos.

Kartu pažymėtina, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas bei mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. ir 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Pažymėtina, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų; toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.

Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas, o nagrinėjamos bylos kontekste – į konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 23, 29 straipsnių, 48 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d. ir 2003 m. kovo 17 d. nutarimai).

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais.

Vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos. Pažymėtina, kad keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia – principo lex retro non agit, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Todėl nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis aprūpinimas, galimi tik tada, kai valstybėje susidaro ypatinga situacija ir kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai. Tai gali būti daroma tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas).

Asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą pensiją. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga.

Kartu pažymėtina, kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“ Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, jog savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymu nustačius, jog tam tikri asmenys dėl jų darbo ar tarnybos turi teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nors ši pensija mokama iš valstybės biudžeto, valstybei kyla pareiga užtikrinti, kad įstatymo reikalavimus atitinkantys asmenys jiems paskyrus tokią pensiją gautų nustatyto dydžio pinigines išmokas. Minėta, jog tai, kad įstatymu yra nustatyta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, reiškia, kad valstybė įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio pinigines išmokas asmenims dėl jų tarnybos Lietuvos valstybei, jeigu šie asmenys atitinka įstatyme nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.). Taigi asmeniui, atitinkančiam šias sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį turtinio pobūdžio įsipareigojimą.

Minėta, kad Konstitucija – vientisas aktas, kad jos nuostatos yra susijusios ir sudaro darnią sistemą. Atskleidžiant konstitucinio nuosavybės teisių apsaugos instituto turinį būtina atsižvelgti ne tik į Konstitucijos 23 straipsnį, bet ir į kitas Konstitucijos nuostatas, atskleidžiančias įvairius šios teisės konstitucinės sampratos aspektus: į Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, į Konstitucijos 47 straipsnį, kuriame inter alia nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, taip pat kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą ir kad žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti, į Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, į Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę į kasmetines mokamas atostogas, į Konstitucijos 52 straipsnio nuostatą, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, taip pat į Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas, ir kt.

Nuosavybės teisių apsaugos konstitucinė samprata neatsiejama ir nuo Konstitucijos 18 straipsnio nuostatos, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo, nuo Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą bei nuostatos, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, ir kt.

Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas siejant su nurodytų Konstitucijos straipsnių nuostatomis konstatuotina, kad nuosavybės teisių konstitucinė apsauga reiškia ir iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsaugą. Antai asmens reikalavimai išmokėti teisingą atlyginimą už darbą yra ginami ne tik pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, o asmens reikalavimai mokėti įstatymu nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas yra ginami ne tik pagal Konstitucijos 52 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Pažymėtina, kad pastaruoju atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Nurodyta aplinkybė kaip tik ir lemia šios įgytos teisės gynybos remiantis Konstitucijos 23 straipsniu specifiką. Ši specifika inter alia reiškia, kad iškilus klausimui dėl įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pirmiausia reikia nustatyti, ar reikalavimas mokėti pensiją yra grindžiamas Konstitucijos 52 straipsniu ir (ar) kitomis Konstitucijos nuostatomis.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pagal Įstatymą teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi tik Įstatyme nurodyti asmenys. Ši pensija išėjusiems iš tarnybos asmenims skiriama ir mokama, jeigu jie yra ištarnavę tam tikrą metų skaičių arba yra ištarnavę tam tikrą metų skaičių ir sukakę senatvės pensijos amžių, arba yra pripažinti invalidais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, arba yra atleisti iš tarnybos dėl sveikatos ir kt. Valstybės pareiga mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą kyla iš Įstatyme įtvirtinto valstybės įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam Įstatymo nustatytas sąlygas, mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją.

Taigi pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiu atveju paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taip pat pažymėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompensavimo mechanizmą. Priešingu atveju teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamas ar sumažinamas paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisę gina ir tarptautinės teisės aktai. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, garantuojant kai kurias kitas teises ir laisves, be tų, kurios joje nurodytos, Pirmojo protokolo (toliau – ir Pirmojo protokolo) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalies nuostatos jokiu būdu neturi riboti valstybės teisės leisti ir tokius įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama visuomenės interesais, arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ir baudų mokėjimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytos kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe gynyba taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose expressis verbis nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bet ir ekonominiams interesams (byla Tre Traktöer Aktiebolag prieš Švediją (Cour eur. D. H., arrźt Tre Traktörer Aktiebolag c. Sučde, du 7 juillet 1989, série A no 159)), ekonominėms teisėms, atspindinčioms firmos santykius su klientais bei veiklos ryšius (byla Van Marle ir kiti prieš Nyderlandus (Cour eur. D. H., arrźt Van Marle et autres c. Pays-Bas, du 26 juin 1986, série A no 101)), turtinio pobūdžio reikalavimo teisėms (byla Pressos Compania Naviera SA ir kiti prieš Belgiją (Cour eur.

D. H., arrźt Pressos Compania Naviera SA et autres c. Belgique, du 20 novembre 1995, série A no 332)), reikalavimams išmokėti išlaidas, susidariusias vykdant įsipareigojimus pagal sutartį (byla Raffineries Grecques Stran ir Stratis Andreadis prieš Graikiją (Cour eur. D. H., arrźt Raffineries Grecques Stran et Stratis Andreadis c. Grčce, du 9 décembre 1994, série A no 301-B)), teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo (byla Gaygusuz prieš Austriją (Cour eur. D. H., arrźt Gaygusuz c. Autriche, du 16 septembre 1996, Recueil 1996-IV)), teisei į senatvės pensiją (byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus (Cour. Eur. D. H., arrźt Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4 juin 2002)) ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją yra ginama asmens turima nuosavybė ar turtas, taip pat ir teisiniai reikalavimai (pretenzijos), kuriais remdamasis pareiškėjas gali įrodinėti, jog turi bent „teisėtą lūkestį“ disponuoti nuosavybe (sprendimas dėl priimtinumo Malhous prieš Čekijos Respubliką (Cour eur.

D. H., décision sur la recevabilité, Malhous c. la Republique Tcheque, du 13 décembre 2000, Recueil des arrźts et décisions 2001-X)). Pirmojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtintos kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe garantijos įvertinus visas bylos aplinkybes taip pat buvo taikomos ginant ekonominius interesus, kylančius iš socialinių pašalpų mokėjimo, akcijų, nekilnojamojo turto, žemės valdymo ir t. t.

Kartu pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (sprendimas dėl priimtinumo Schwengel prieš Vokietiją (Cour eur. D. H., décision sur la recevabilité, Schwengel c. l'Allemagne, le 2 mars 2000), sprendimas dėl priimtinumo Jankovic prieš Kroatiją (Cour eur. D. H., décision sur la recevabilité Jankovic c. la Croatie, le 12 octobre 2000, Recueil des arrźts et décisions 2001-X), sprendimas dėl priimtinumo Skórkiewicz prieš Lenkiją (European Court of H. R., Decision as to the admissibility, Skórkiewicz v. Poland, 1 June 1999)), Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu negalima remtis, jeigu yra sumažinta ar panaikinta speciali turtinio pobūdžio privilegija, paskirta politiniais motyvais.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija taikant Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį nepaneigia pensinio aprūpinimo ar socialinės apsaugos pertvarkymo galimybės. Europos Žmogaus Teisių Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes (sprendimas dėl priimtinumo Jankovic prieš Kroatiją (Cour eur. D. H., décision sur la recevabilité Jankovic c. la Croatie, le 12 octobre 2000, Recueil des arrźts et décisions 2001-X)), yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama socialinę politiką, turi pakankamai plačias galimybes keisti pensijų dydžius. Tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad keičiant šios srities teisinį reguliavimą būtina paisyti tam tikrų reikalavimų. Antai Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad vartojamos priemonės turi atitikti siekiamą tikslą, kad, atsižvelgiant į Pirmojo protokolo 1 straipsnio 2 dalį, valstybės įsikišimas turi užtikrinti pusiausvyrą tarp bendro visuomenės intereso ir reikalavimo apsaugoti asmens pagrindines teises (byla Sporrong ir Lönnroth prieš Švediją (Cour eur. D. H., arrźt Sporrong et Lönnroth c. Sučde, du 23 septembre 1982, série A no 52), byla Spadea ir Scalabrino prieš Italiją (Cour eur. D. H., arrźt Spadea et Scalabrino c. Italie, du 28 septembre 1995, série A 315-B) ir kitos bylos).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. gegužės 10 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. ir 2003 m. kovo 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d., 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimuose konstatavo, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kuriems valstybė laiduoja teisę gauti pagal Įstatymą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, dėl gaunamos pensijos būtų suvaržytos galimybės laisvai pasirinkti kitą darbą bei verslą, nors tokie asmenys ir atitiktų norintiesiems dirbti darbą ar verstis verslu nustatytas sąlygas.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Pažymėtina ir tai, kad, kita vertus, konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį.

Vertinant tai, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai, taip pat reikia atsižvelgti į teisės aktų suderinamumą pagal hierarchiją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes.

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas apima ir diskriminacijos, ir privilegijų draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų ar kitus požymius. Tačiau diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje pažymėta, kad vadinamoji „pozityvi diskriminacija“ negali būti traktuojama kaip privilegijų teikimas. Diskriminaciniams ribojimams nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais.

III Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatų atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūnų ar karių valstybinės pensijos dalis. Mokėtini 30 procentų skaičiuojami nuo apskaičiuotos pareigūnų ar karių valstybinės pensijos (šio įstatymo 7 ir 9 straipsniai). Tais atvejais, kai apskaičiuotos pareigūnų ar karių valstybinės pensijos dydis (šio įstatymo 7, 9 straipsniai ir 16 straipsnio 7 dalis) turi būti apribojamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, mokėtini 30 procentų skaičiuojami nuo pareigūnų ar karių valstybinės pensijos apriboto dydžio.

Šio straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka mokamos pensijos ir už ištarnautus metus bei invalidumo pensijos, paskirtos atitinkamiems pareigūnams ir kariams galiojusia iki 1995 m. sausio 1 d. tvarka, neatsižvelgiant į tai, ar buvo jos perskaičiuotos pagal šį įstatymą (16 straipsnio dešimtoji dalis), ar nebuvo perskaičiuotos (16 straipsnio antroji dalis), jeigu šių pensijų gavėjai po pensijų paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų.

Pareigūnų ar karių valstybinės pensijos gavėjas privalo pranešti jam pensiją mokančiai institucijai apie turimas draudžiamąsias pajamas per 10 dienų nuo šių pajamų atsiradimo dienos. Jeigu apie šias pajamas laiku nepranešama ir dėl to permokama pensija, permokėtos pensijos suma išieškoma iš pensijos gavėjo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pensininkams, gaunantiems visišką valstybės išlaikymą, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nemokamos.“ Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymas įsigaliojo nuo 2001 m. sausio 1 d.

2.1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas:

2.2. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. rugsėjo 18 d. nutartimi prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja visas Įstatymo 11 straipsnis (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija), tačiau iš nutarties motyvų matyti, jog pareiškėjas abejoja ne Įstatymo viso 11 straipsnio, o tik 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatos „išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis“ atitiktimi Konstitucijos 52 straipsniui, 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. rugsėjo 18 d. ir 2001 m. gruodžio 4 d. nutartimis prašo ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata „išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis“ neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams.

Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir siekiai yra išreiškiami jos normose bei principuose. Atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos normų ir principų, tarp jų ir konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris įkūnija Konstitucijos preambulėje įtvirtintus siekius (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. liepos 12 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas tirs, ar pareiškėjo ginčijama Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.4. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus tirs, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata „išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis“ neprieštarauja Konstitucijai.

Taip pat minėta, jog Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatoje įtvirtinta, kad išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis.

Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) tarnaujantiems pareigūnams ir kariams pareigūnų ir karių valstybinė pensija nėra mokama, išskyrus našlių pensiją. Tai inter alia, reiškia kad pagal įstatymą išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kuriems buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vėl grįžus į tarnybą tokia pensija nėra mokama.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamoje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu reguliavimu minėtiems išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams buvo apribotas mokamos valstybinės pensijos, paskirtos pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą, dydis. Todėl Vilniaus apygardos administraciniam teismui kilo abejonė dėl ginčijamos nuostatos konstitucingumo.

Palyginus šį teisinį reguliavimą su Įstatymo 11 straipsnyje (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu konstatuotina, kad šiems pareigūnams ir kariams, išėjusiems iš tarnybos, buvo sumažintas paskirtos, o tais atvejais, kai pensija paskirta ir mokama, taip pat ir mokėtos pensijos dydis.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiu atveju paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Pažymėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompensavimo mechanizmą.

Kitais atvejais nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį yra nutraukiamas ar sumažinamas paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, būtų pažeista Konstitucijos 52 straipsnio nuostata, kad valstybė laiduoja pensijas įstatymo nustatytais atvejais.

Minėta, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas pareigūnų ar karių valstybinei pensijai gauti, turi teisę į šią pensiją. Jeigu asmeniui pareigūnų ar karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji turi būti mokama ir toliau. Ginčijamoje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustačius, kad atitinkamiems asmenims mokama ne visa paskirta pensija, o tik 30 procentų dydžio jos dalis, yra sumažintas paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 52 straipsnio nuostata, kad valstybė laiduoja teisę gauti pensijas ir socialinę paramą įstatymo numatytais atvejais.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ginčijama Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata „išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis“ prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiu atveju paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taip pat pažymėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompensavimo mechanizmą. Priešingu atveju teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamas ar sumažinamas paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas.

Ginčijamoje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu ne tik pažeidžiama asmens įgyta turtinė teisė į valstybės laiduojamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, bet ir neapsaugoma jo teisė reikalauti, kad jam būtų toliau mokama įstatymo nustatyto dydžio pensija, kuri yra grindžiama asmens tarnyba Lietuvos valstybei, kai asmuo įvykdė visas įstatymo nustatytas sąlygas ir kai tokia pensija yra paskirta ir mokama. Todėl konstatavus, kad ginčijama Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata pažeidžia Konstitucijos 52 straipsnį, kartu konstatuotina, kad ši nuostata taip pat nesiderina su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisės gynyba bei apsauga.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata „išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis“ prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Ginčijamos Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatos dalyje, pagal kurią išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo gauna valstybinio socialinio pensijų draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis, motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis, reguliuojami santykiai nėra susiję su asmens konstitucinės laisvės pasirinkti darbą ar verslą įgyvendinimu. Todėl tokiu teisiniu reguliavimu negali būti suvaržyta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens laisvė pasirinkti darbą ar verslą.

Ginčijamojoje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) inter alia įtvirtinta, kad išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis. Tokiu teisiniu reguliavimu sukuriama situacija, kai asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, reikia rinktis: ar gauti visą paskirtą pareigūnų arba karių valstybinę pensiją, ar turėti pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, ir gauti tik 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalį.

Taigi ginčijamoje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kai asmeniui, kuriam paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, reikia rinktis, ar gauti visą paskirtą pareigūnų ar karių valstybinę pensiją, arba turėti pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, ir gauti tik 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalį, yra suvaržoma Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė pasirinkti darbą bei verslą, nors tas asmuo ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata „išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis“ prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Pagal ginčijamoje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą pareigūnams ar kariams, išėjusiems iš tarnybos, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, mokama ne visa paskirta pareigūnų ar karių valstybinė pensija, o tik 30 procentų dydžio jos dalis.

Ginčijama Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata įtvirtina tokį teisinį reguliavimą, kuriuo yra sumažinamas paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis. Minėta, kad įstatymu nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad minėtas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 52 ir 23 straipsniams. Tai konstatavus, kartu konstatuotina, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos ir įstatymo kylantys teisėti lūkesčiai.

Minėta, kad teisėtų lūkesčių apsauga yra teisinės valstybės principo elementas. Taigi ginčijama Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata „išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis“ prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

IV Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, atitikties Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. lapkričio 13 d. nutartimi prašo ištirti, ar Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Taigi pagal ginčijamą Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą pagrindas nutraukti paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą yra nuteisimas už tyčinio nusikaltimo padarymą.

Teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras, ir įstatymu nustatyti sankcijas už tokių veikų padarymą.

Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą), kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis.

V Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 25 punkto (2001 m. gegužės 25 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų (pajamos, prilyginamos draudžiamosioms pajamoms, išvardytos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje), mokama tą mėnesį 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis. Kai asmuo turėjo draudžiamųjų pajamų ne visą mėnesį, o tik jo dalį, mokėtini 30 procentų skaičiuojami tik už tą mėnesio laikotarpį, per kurį pensijos gavėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Už likusį mėnesio laikotarpį, per kurį pensijos gavėjas neturėjo draudžiamųjų pajamų, mokama atitinkama to mėnesio paskirtos pensijos dalis.

Visa paskirta pensija mokama ir už tuos laikotarpius, kai dirbantis pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu asmuo laikinai neturėjo draudžiamųjų pajamų dėl to, kad šios pajamos jam tuo laikotarpiu nepriklausė (neapmokamų atostogų metu, ligos, kai jam nemokama ligos pašalpa, metu ir panašiai). Tais atvejais, kai apskaičiuotos pareigūno ar kario valstybinės pensijos dydis turi būti apribojamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, mokėtini 30 procentų skaičiuojami nuo pareigūno ar kario priklausančios mokėti riboto dydžio pensijos. Jeigu pareigūnas ar karys kartu su valstybine pensija gauna ir valstybinę socialinio draudimo pensiją, mokėtini 30 procentų skaičiuojami nuo apriboto dydžio valstybinės pensijos, kurios dydis nustatomas iš užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesio darbo užmokesčio 1,5 dydžio sumos atėmus pareigūnui ar kariui paskirtą ir indeksuotą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka to mėnesio valstybinę socialinio draudimo pensiją.

Tokia pat tvarka ir sąlygomis mokamos pensijos už tarnybą bei invalidumo pensijos, paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d. (neatsižvelgiant į tai, buvo ar nebuvo jos perskaičiuotos pagal įstatymo 16 straipsnį), jeigu šių pensijų gavėjai po pensijų paskyrimo turėjo draudžiamųjų pajamų, gautų tą mėnesį, atsižvelgiant į laikotarpio, per kurį jie turėjo draudžiamųjų pajamų, kalendorinių dienų skaičių. Pareigūno ar kario valstybinės pensijos gavėjas privalo pranešti jam pensiją mokančiai institucijai apie turimas draudžiamąsias pajamas ar kitas aplinkybes (teistumas, valstybinio socialinio draudimo pensijos dydis, jo pasikeitimai ir kita), turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių pajamų ar kitų aplinkybių atsiradimo dienos.

Draudžiamųjų pajamų turėjimo faktą valstybinės pensijos gavėjas patvirtina pateikdamas valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, jo neturintis asmuo – darbo knygelę. Ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), bedarbio pašalpų gavimo faktas įrodomas atitinkamais darbdavio, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių ar darbo biržos išduotais pažymėjimais apie nurodytųjų pašalpų mokėjimo trukmę. Jeigu apie šias pajamas ar kitas aplinkybes laiku nepranešama ir dėl to permokama pensija, permokėtos pensijos suma išieškoma iš pensijos gavėjo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 1999, Nr. 66-2115) 42 straipsnio 2 dalyje ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1994, Nr. 91-1781) 75 punkte nustatyta tvarka.

Pakartotinai išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kuriems iki 1994 m. gruodžio 31 d. jau buvo paskirta pensija, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis apskaičiuojamas pagal naujus atleidimo duomenis. Jeigu šiems asmenims pakartotinai apskaičiuota pensija yra mažesnė už pensiją, paskirtą iki 1995 m. sausio 1 d., mokama anksčiau paskirta įstatymo 16 straipsnio nustatyta tvarka perskaičiuota pensija.“ 3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. rugsėjo 18 d. nutartimi prašo ištirti, ar Nuostatų 25 punktas (2001 m. gegužės 25 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.

Nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Nuostatų visas 25 punktas neprieštarauja Konstitucijai, tačiau iš nutartyje išdėstytų motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja ne Nuostatų viso 25 punkto, bet tik šio punkto 2 pastraipos nuostatos „išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų (pajamos, prilyginamos draudžiamosioms pajamoms, išvardytos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje), mokama tą mėnesį 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis“ atitiktimi Konstitucijai. Konstitucinis Teismas tirs tik šios nuostatos atitiktį Konstitucijai.

Tai konstatavus konstatuotina, kad Nuostatų 25 punkto 2 pastraipos (2001 m. gegužės 25 d. redakcija) nuostata „išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų (pajamos, prilyginamos draudžiamosioms pajamoms, išvardytos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje), mokama tą mėnesį 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis“ prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

VI Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 5 punkto atitikties Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punktui.

Pareigūnų ir karių tarnybos laikas, reikalingas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, iki Įstatymo priėmimo buvo nustatytas Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ ir Vyriausybės 1992 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 865 „Dėl krašto apsaugos sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“. Pagal šių nutarimų 1.1.3 punktus į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už ištarnautus metus skirti, įskaitomas tarnybos laikas TSRS ir kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, TSRS pasienio tarnyboje ir vidaus reikalų sistemoje.

Formuluotė „Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka“ inter alia reiškia, kad minėtu įstatymu Vyriausybei buvo pavesta nustatyti tvarką, kuria iki Įstatymo įsigaliojimo buvę laikotarpiai, kuriais nurodyti asmenys faktiškai tarnavo kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose), yra prilyginami tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti šiems asmenims.

Pareiškėjo nuomone, 1995 m. sausio 20 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 5 punkte nustačius, kad Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) 1 punkte nurodytas tarnybos laikas įskaitomas pareigūnams ir kariams, priimtiems tarnauti į Įstatyme nurodytas struktūras iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. 1995 m. sausio 1 d., yra susiaurinamas asmenų, kuriems į tarnybos stažo laiką galėtų būti įskaitomas Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) 1 punkte nurodytas laikas, ratas, palyginti su nustatytuoju Įstatyme.

Taigi Vyriausybė Nuostatų 5 punkte nustatė teisinį reguliavimą, konkuruojantį su Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) nuostata, kad asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas, buvęs iki šio įstatymo įsigaliojimo.